Anne Rice

Interviu su vampyru

Pirmoji Vampyrų kronikų knyga

Romanas

Skiriu Stanui Rice‘ui, Carole Malkin ir

Alice O‘Brien Borchardt
 1 dalis
-Suprantu, - mįslingai tarstelėjo vampyras ir lėtai nužingsniavo per
kambarį link lango.
Kurį laiką stovėjo iš Divisadero sklindančioje prieblandoje gatvės,
kurią sudrumsdavo pravažiuojančių automobilių šviesos. Kambario baldai
dabar vaikinui atrodė aiškesni: apvalus ąžuolo stalas, kėdės. Prie sienos
buvo pritvirtinta kriauklė su veidrodžiu. Jis padėjo lagaminėlį ant stalo ir
laukė.
- Kiek kasečių atsinešei? – pasiteiravo vampyras ir pasisuko taip, kad
vaikinas dabar galėjo matyti jį iš profilio. – Užteks visai gyvenimo
istorijai?
- Žinoma, jei tai bus nebloga istorija. Kartais man pasiseka ir pavyksta
paimti interviu iš trijų ar keturių žmonių per naktį. Bet istorija turi būti
gera. Sąžininga, tiesa?
- Tikrai sąžininga, - atsakė vampyras. – Tad norėčiau tau papasakoti
savo gyvenimo istoriją. Labai norėčiau.
- Puiku, - pasakė vaikinas. Iš lagaminėlio skubiai ištraukė nediduką
magnetofoną ir patikrino kasetę bei baterijas. – Labai noriu išgirsti, kodėl
jūs įsitikinęs, kodėl jūs...
- Ne, - netikėtai pertraukė vampyras. – Negalima šitaip pradėti. Ar
įranga jau parengta?
- Taip, - atsakė vaikinas.
- Tuomet prisėsk. Įjungsiu šviesą.
- O aš galvojau, kad vampyrai šviesos nemėgsta, - tarė vaikinas. – Jei
manote, kad tamsa pridės žavesio... – Jis nutilo.
Vampyras jį stebėjo atsukęs nugarą lango pusėn. Dabar vaikinas
negalėjo nieko išskaityti iš jo veido. Tas tylus padaras atitraukė jo dėmesį.
Pamėgino vėl kažką pasakyti, bet neištarė nė žodžio. Tik su palengvėjimu
atsiduso, kai vampyras ėmė artėti prie stalo ir palietė viršuje esantį laidą.
Kambarį iškart užliejo ryškiai geltona šviesa. O vaikinas, pakėlęs
smalsias akis į vampyrą, negalėjo susilaikyti neaiktelėjęs. Jis pirštais bandė
nusitverti už stalo krašto.
- Dieve! – sušnabždėjo ir netekęs žado įsistebeilijo į vampyrą.
 Šis atrodė baltutėlis ir glotnus lyg būtų išskaptuotas iš balto kaulo, o
veidas, regis, buvo negyvas – kaip statulos, išskyrus dvi žvilgančias žalias
akis, kurios žvelgė į vaikiną įdėmiai, tarsi būtų liepsnos kaukulėje. Bet
tada vampyras liūdnai nusišypsojo ir balta, lyg veido masė pavirto
lanksčiomis, šykščiomis karikatūros linijomis.
- Matai? – tyliai paklausė jis.
Vaikinas suvirpėjo ir kilstelėjo ranką bandydamas prisidengti nuo
ryškios šviesos. Jo akys lėtai slydo dailiai pasiūtu juodu apsiaustu, kuris
sušmėžavo priešais, ilgais apsiausto skvernais, juodo šilko kaklaraiščiu,
suveržtu prie kaklo, ir pasiekė baltą apykaklę, kuri buvo tokios pat spalvos,
kaip ir vampyro oda. Vaikinas spoksojo į storus, juodus padaro plaukus,
sušukuotus atgal virš ausų, ir garbanas, kurios šiek tiek lietė baltą
apykaklę.
- Ar vis dar nori šito interviu? – paklausė vampyras.
Vaikinas sėdėjo išsižiojęs. Linktelėjo, tada atsakė:
- Taip.
Vampyras lėtai atsisėdo priešais, pasilenkė į priekį ir švelniai bei
patikimai tarstelėjo.
- Nebijok. Tiesiog paleisk kasetę.
Tada jis persisvėrė. Kone per visą stalą. Vaikinas atšoko, jo veidu
žliaugė prakaitas. Vampyras spustelėjo jaunuolio petį ir tarė.
- Tikėk manimi, aš tavęs nenuskriausiu. Noriu pasinaudoti šia
galimybe. Tu net neįsivaizduoji, kaip man tai svarbu. Noriu, kad pradėtum.
– Jis atitraukė ranką ir sėdėjo susikaupęs. Lūkuriavo.
Vaikinas akimirksniu nusivalė kaktą ir lūpas nosinaite, mikčiodamas
išstenėjo, kad mikrofonas įjungtas, spustelėjo mygtuką ir tarstelėjo, jog
mikrofonas veikia.
- Jūs ne visada buvote vampyras, taip? – pradėjo jis.
- Ne, - atsakė tasai. – Vampyru tapau dvidešimt penkerių, tūkstantis
septyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais.
Vaikiną apstulbino tokia tiksli data. Pakartojęs ją paklausė:
- Kaip tai nutiko?
- Atsakymas paprastas. Bet aš neneriu atsakinėti paprastai, - pasakė
vampyras, - noriu papasakoti tikrąją istorija...
- Taip, - skubiai tarstelėjo vaikinas.
Jis vis gniaužė savo nosinaitę ir vėl šluostėsi lūpas.
- Tai buvo tragedija... – vampyras pradėjo pasakoti. – Mano jaunėlis
brolis... mirė, - jis nutilo.
 Vaikinas atsikrenkštė ir dar kartą persibraukė veidą nosine.
Tada nekantriai įsibruko ją į kišenę.
- Skaudu, taip? – baikščiai pasiteiravo vaikinas.
- O kaip tau atrodo? – klausimu atsakė vampyras. – Ne, - jis papurtė
galvą. – Šitą istoriją jau pasakojau vienam žmogui. Tai buvo taip senai.
Ne, visai neskaudu... tada gyvenome Luizianoje. Gavome žemės ir
įsteigėme dvi augalų, iš kurių gaminamas indigas, plantacijas prie
Misisipės, netoli Naujojo Orleano...
- O, koks akcentas... – pastebėjo vaikinas.
Akimirką vampyras žvelgė abejingomis akimis.
- Akcentas? – jis ėmė juoktis.
Sutrikęs vaikinas skubiai atsakė:
- Jis pasigirdo tuomet, kai paklausiau, ką veikėte, kad užsidirbtumėte
pragyvenimui. Šiek tiek skardesni priebalsiai, nieko daugiau. Niekada
nepagalvočiau, kad tai prancūziškas akcentas.
- Nieko tokio, - patikino vampyras. – Nesu toks apstulbęs, kaip
atrodau. Kartais primirštu tą akcentą. Bet leisk man tęsti...
- Prašom... – pasakė vaikinas.
- Kalbėjau apie plantacijas. Jos susijusios su visu tuo reikalu, su mano
pavirtimu į vampyrą. Bet apie tai dar kalbėsiu. Mūsų gyvenimas buvo ne
tik prabangus, bet ir primityvus. Mums jis atrodė nepaprastai mielas.
Supranti, ten mes gyvenome geriau negu kada nors Prancūzijoje. Viskas
taip atrodė dėl absoliučiai laukinės Luizianos, bet tikriausiai taip ir buvo,
kaip atrodė. Prisimenu, kaip atsivežėme baldų ir jais užgriozdėme namus.
– Vampyras šypsojosi. – Ir klavesiną prisimenu – jis toks gražus. Sesuo
mėgo juo skambinti. Vasaros vakarais ji sėdėdavo prie klavišų nugarą
atsukusi į stiklines duris. Ir dabar pamenu tą trankų muzikos ritmą ir
vaizdą, kuriame jai už nugaros suraibuliuodavo pelkė, o dangaus fone
išryškėdavo samanomis apkibę kiparisai. Pasigirsdavo garsai, sklindantys
iš pelkės – kažkokių padarų choras ir paukščių rauda. Manau, mums ta
muzika patikdavo. Nuo jos net raudonmedžio baldai atrodydavo brangesni,
o pati muzika – subtilesnė, patrauklesnė. Net kai prabėgus mažiau nei
metams kininė visterija prasiveržė pro mansardos langines ir jos ūseliai
sulindo į nubalintas plytas... taip, net ir tai mums patiko. Patiko visiems,
tik ne broliui. Nepamenu, kad kada nors būčiau girdėjęs, kaip jis
skundžiasi, bet žinojau, kaip jis jaučiasi. Tėvas tada jau buvo miręs, o
šeimos galva buvau aš, tad teko jį nuolatos ginti nuo mamos ir sesers.
Jiedvi norėjo brolį vežti pakeliauti, nusitempti į vakarėlius Naujajame
Orleane, bet jis tiesiog nekentė tokių dalykų. Jie liovėsi kartu važinėti,
berods, jau iki tol, kai ja sukako dvylika. Malda jam tapo svarbiausiu
dalyku, malda ir odos viršeliu apgaubti šventųjų gyvenimai. Galiausiai
toliau nuo namų įrengiau jam koplytėlę, kur jis leisdavo kone kiekvieną
mielą dieną ir ankstyvus vakarus. Išties tai – likimo ironija. Brolis buvo
visai nepanašus į mus, nepanašus į nieką kitą, o aš buvau paprastas! Apie
mane nebuvo galima pasakyti visiškai nieko ypatinga.
Vampyras šypsosi.
- Retkarčiais pavakare eidavau jo ieškoti. Rasdavau sode, netoli
koplytėlės, jis nepaprastai ramiai sėdėdavo ant akmeninio suolo, o aš jam
išsipasakodavau savo problemas, sunkumus, kurių pridaro vergai.
Pasakodavau, kaip nepalankiai žiūriu š prižiūrėtoja, orą ar savo
tarpininką... visas bėdas, kurios prisidėdavo prie mano kvėpavimo ir
egzistavimo trukmės. O jis išklausydavo. Kartkartėmis įterpdamas kokį
komentarą. Visada suprasdavo. Kai nueidavau palikdamas jį, man
atrodydavo, kad jis išspręsdavo už mane visas tas problemas. Negalėjau
jam nieko uždrausti, tik prisiekiau, kad nesvarbu, kaip liūdėsiu praradęs
brolį – atėjus laikui leisiu jam tapti dvasininku. Aš, be abejonės, klydau...
Vampyras nutilo.
Akimirką vaikinas žiūrėjo į jį įsmeigęs akis, tada krūptelėjo lyg
pažadintas iš gilių minčių ir nežinojo, ko griebtis. Atrodė, kad negali rasti
tinkamo žodžio.
- O... jis nenorėjo tapti kunigu? – paklausė vaikinas.
Vampyras tyrinėjo jį, tarytum mėgindamas ką nors suprasti iš veido
išraiškos. Tada tarė:
- Norėjau pasakyti, kad suklydau dėl savęs, dėl to, kad maniausi
negalėsiąs jam nieko drausti, - jis akimis perbėgo tolimesnę sieną ir sustojo
ties lango stiklu. – Brolis ėmė regėti vaizdus.
- Tikrus? – pasitikslino vaikinas, bet ir vėl, atrodo, ėmė abejoti, lyg
galvotų visai ką kitą.
- Maniau, kad ne, - atsakė vampyras. – Tai nutiko, kai jam buvo
penkiolika. Tada jis buvo labai gražus. Jo oda buvo pati glotniausia, o
akys- pačios didžiausios ir mėlynos. Brolis buvo sveikas, ne toks kaip aš
dabar arba anuomet... Bet jo akys... Kai pažvelgdavau į tas akis, atrodė,
kad stoviu pasaulio gale vienut vienutėlis... vėjo išpustytoje vandenyno
pakrantėje. Na, - kalbėjo vampyras, o akys vis dar buvo įsmigusios į lango
stiklą, - jis ėmė regėti vaizdus. Iš pradžių tik užsimindavo apie juos ir
nustojo valgyti kartu su visais. Brolis gyveno koplytėlėje. Kiauromis
dienomis ir naktimi rasdavau jį klūpantį priešais altorių. Liovėsi rūpintis
žvakėmis, nekeitė altoriaus staltiesės ir net neiššluodavo lapų. Vieną naktį
aš nuoširdžiai persigandau. Stovėjau už rožių krūmo ir stebėjau jį gerą
valandą. Visą tą laiką brolis klūpojo iškėlęs rankas, kurios buvo sudėtos
kryžiumi. Visi vergai galvojo, kad jis išprotėjo, - vampyras iš nuostabos
kilstelėjo antakius. – O aš buvau įsitikinęs, kad brolis pasidarė pernelyg...
nuolanku. Jo meilė Dievui, atrodė, peržengė ribas. Tada jis papasakojo
regėjimus. Šventasis Dominykas ir Švenčiausioji Mergelė Marija apsilankė
jo koplytėlėje. Jie liepė jam parduoti visą mūsų turtą Luizianoje ir gautus
pinigus panaudoti geriems Dievo darbams Prancūzijoje skleisti. Mano
brolis galėjo tapti puikiu tikėjimo vadovu, galėjo sugrąžinti savo šaliai
ankstesnį klestėjimą ir ateizmo bei revoliucijos potvynį nukreipti kita
linkme. Tik, žinoma, jis neturėjo pinigų. Buvau priverstas parduoti
plantacijas ir namus Naujajame Orleane ir tuos pinigus atiduoti jam.
Vampyras vėl nutilo. Vaikinas net nekrustelėjo, sėdėjo apstulbęs.
- O... atleiskite, - sušnabždėjo jis, - ką jūs pasakėte? Pardavėte
plantacijas?
- Ne, - pasigirdo atsakymas. Vampyro veidas atrodė toks pat ramus,
kaip iš pradžių. – Aš šaipiausi iš jo. Ir jis... įsiuto. Atkakliai tvirtino, kad iš
pačios Švenčiausiosios Mergelės gavo įsakymą. O kas aš toks, kad leidžiu
sau nepaisyti to įsakymo? Išties, kas aš toks? – ramiai paklausė savęs,
tarytum iš naujo išgyventų tai, kas nutiko. – Kas aš toks? Ir kuo daugiau
brolis man aiškino, tuo daugiau aš kvatojausi. Tai tikra nesąmonė, sakiau
jam, tai tik nebrandžios ir liguistos sąmonės vaisius. Ir šita koplytėlė –
tikras nesusipratimas. Tada taip ir pasakiau ja. Turėjau ją tuoj pat ištaškyti.
Brolis lankė Naujojo Orleano mokyklą, bet jo galvoje gimdavo tokios
kvailos mintys. Dabar neprisimenu visko, ką tada pasakiau. Tik negaliu
pamiršti jausmo. Be nepagarbos, dar jutau užslėptą pyktį ir nusivylimą.
Jaučiausi skaudžiai nusivylęs. Nustojau tikėti savo broliu.
- Aišku, - vampyrui nutilus skubiai įsiterpė vaikinas. Jo nuostaba kiek
atlėgo. – Noriu paklausti, ar bent vienas žmogus juo tikėjo?
- Tikrai aišku? – vampyras žiūrėjo į vaikiną. – Manau, tai buvo
žiaurus pasipūtimas. Tuojau paaiškinsiu. Aš mylėjau savo brolį – jau
sakiau. Kartais įtikėdavau, kad jis yra gyvas šventasis. Kaip minėjau,
pritariau jo maldoms ir apmąstymams, norėjau, kad taptų dvasininku. Jeigu
kas būtų papasakojęs apie šventąjį, kuris regi vizijas, būčiau patikėjęs. Juk
buvau katalikas ir tikėjau šventųjų gyvenimu. Bažnyčiose prie šventųjų
altorių degindavau žvakes. Man buvo pažįstami jų paveikslai, simboliai ir
vardai. Tačiau netikėjau, negalėjau patikėti savo broliu. Na, aš tikėjau, kad
jis regi vizijas, bet tą akimirką tiesiog negalėjau susitaikyti su ta mintimi.
Įdomu, kodėl? Todėl, kad jis – mano brolis. Gal jis ir šventas ar – greičiau
– keistas, bet jis – ne Pranciškus iš Asyžiaus. Ne. Tik ne mano brolis. Nė
vienas mano brolis negalėtų toks būti. Tai tik išpuikimas. Supranti?
Vaikinas akimirką pagalvojo apie tai ir linktelėjo galva, o tada pasakė,
kaip taip, jis supranta.
- Galimas daiktas, kad jis regėjo vaizdus, - pasakė vampyras.
- Vadinasi, jūs... jūs negalite patvirtinti ar paneigti, kad... na... kad jis
regėjo tuos vaizdus?
- Ne. Bet žinau, kad jis nė sekundei nesuabejojo savo įsitikinimais.
Bet ir dabar, ir tuomet buvau tikras, kad brolis iš mano kambario išėjo
pamišęs iš sielvarto. Nė akimirkai nesudvejojo. O po kelių minučių mirė.
- Kaip?
- Išėjęs pro stiklines duris stabtelėjo galerijoje ant betono laiptų. Tada
parkrito. Kai nusileidau į apačią, radau jį nebegyvą. Jam buvo lūžęs
kaklas.
Pasibaisėjęs vampyras papurtė galvą, bet veidas vis vien išliko ramus.
- Matėte, kaip jis parkrito? – pasidomėjo vaikinas. – Gal paslydo?
- Aš nemačiau, bet du tarnai matė, kaip viskas įvyko. Jie pasakojo, kad
brolis pažvelgė į dangų taip, lyg būtų ką nors išvydęs. Tada jo kūnas
pajudėjo į priekį it pastūmėtas vėjo gūsio. Vienas tarnų sakė, kad atrodė,
jog griūdamas brolis norėjo kažką pasakyti. Aš irgi pamaniau, kad jis
norėjo kažką pasakyti: man taip pasirodė tą akimirką, kai nusisukau nuo
lango. Triukšmą išgirdau dar žiūrėdamas pro langą, - vampyras užmetė akį
į magnetofoną. – Negaliu sau atleisti. Jaučiausi kaltas dėl jo mirties, -
pasakė jis. – Visi galvojo, kad tai įvyko dėl mano kaltės.
- Bet kodėl jie taip galvojo? Sakėte, kad jie matė, kaip parkrito jūsų
brolis.
- Tai nebuvo atviras kaltinimas. Jie paprasčiausiai žinojo, kad tarp
mudviejų įvyko kažkas negera. Kad prieš minutėlę mudu riejomės. Ne tik
tarnai, bet ir motina girdėjo.ji nesiliovė klausinėjusi, kas nutiko ir kodėl
brolis, kuris buvo toks tylus, tada šitaip šūkavo. O kai prie jos prisidėjo
sesuo, aš, žinoma, atsisakiau kalbėti. Jaučiausi nepaprastai sukrėstas ir
nelaimingas. Neturėjau kantrybės aiškinti ir buvau įsitikinęs, kad jos neturi
sužinoti apie brolio „vizijas“. Neturi žinoti, kad jis buvo ne šventasis, o...
fanatikas. Sesuo nusprendė verčiau pagulėti lovoje nei dalyvauti
laidotuvėse, o motina visai parapijai paskelbė, kad mano kambaryje įvyko
kažkas baisaus, todėl aš nenoriu apie tai kalbėti. Net policininkas mane
kamantinėjo dėl to, nes taip norėjo motina. Galiausiai pasirodė kunigas ir
pareikalavo papasakoti viską, kas nutiko. O aš su niekuo nesikalbėjau. Tos
kalbos būtų buvusios tik spėlionės, aiškinau tada. Juk nebuvau galerijoje
tuo metu, kai jis parkrito, tvirtinau aš, bet visi į mane spoksojo taip, lyg
būčiau užmušęs brolį. O aš kaip tik taip ir jaučiausi. Dvi dienas sėdėjau
prie jo karsto ir galvojau, kad jį nužudžiau. Žiūrėjau į brolį. Kol po akimis
atsirado ratilai ir aš vos nepraradau sąmonės. Jo pakaušis buvo skilęs nuo
smūgio į kietą grindinį, todėl galva ant pagalvės įgavo keistą formą.
Negalėjau atitraukti akių nuo to vaizdo. Tyrinėjau jį, nors sunkiai galėjau
pakęsti skausmą ir yrančio kūno kvapą. Negalėjau atsikratyti pagundos
praverti jo akis. Beprotiškos mintys ir impulsas man nedavė ramybės.
Viena tų beprotybių buvo ta, kad aš vis galvojau, kaip iš jo šaipiausi, kaip
netikėjau juo ir negarbingai elgiausi. Dėl mano kaltės jis parkrito.
- Bet kaip tik taip ir buvo, tiesa? – pašnibždomis paklausė vaikinas.-
Jūs sakote... tiesą...
- Taip, - atsakė vampyras. Jis žvelgė į vaikiną be jokios nuostabos
veide. – Noriu tęsti savo pasakojimą.
Bet akimis perbėgęs vaikino kūną pasisuko į langą. Jis, atrodo nelabai
domėjosi svečiu, kuris tyliai kovojo pats su savimi.
- Bet jūs minėjote, kad nieko neišmanėte apie brolio regėjimus, kad
jūs, būdamas vampyras... negalėjote garantuoti, jog..
- Noriu viską sustatyti į savo vietas, - pasakė vampyras. – Noriu
papasakoti viską taip, kaip buvo. Ne, aš nieko nežinojau apie regėjimus.
Iki šios dienos, - jis ir vėl nutilo.
Vaikinas tarstelėjo.
- Taip, prašau, prašau, tęskite.
- Na, sumaniau parduoti plantacijas. Nei namų, nei koplytėlės
nenorėjau matyti akyse. Galiausiai išnuomojau jas agentūrai, kuri turėjo
rūpintis plantacijomis ir tvarkyti viską taip, kad man nereikėtų daugiau ten
rodytis. Seserį su motina perkėliau į namelį Naujajame Orleane. Aišku,
kurį laiką man nesiekė pabėgti nuo brolio. Mintys sukosi vien tik apie
žemėje pūvantį kūną. Jį palaidojo Naujajame Orleane, Švento Luiso
kapinaitėse. Kaip įmanydamas stengiausi vengti kelio pro jas, bet
negalėjau atsikratyti minčių apie brolį. Nusigėręs ar išsipagiriojęs –
visąlaik regėjau jo kūną, pūvantį karste, ir negalėjau šito pakęsti. Nuolat
sapnuodavau, kaip jis stovi laiptų viršuje, o aš laikau jį už rankos, švelniai
kalbuosi su juo, bandau įkalbėti, kad sugrįžtų į miegamąjį, kad tikiu, jog jis
turi melstis už mane. Tuo metu vergai Puant du Lake – tai mano
plantacijos pavadinimas – ėmė taukšti, kad regi brolio šmėklą galerijoje, o
prižiūrėtojui nepavyksta palaikyti tvarkos. Žmonės seseriai ėmė pateikinėti
įžeidžiančių klausimų, susijusių su incidentu, ir ji virto isterike. Nors išties
nebuvo tokia, tik galvojo, kad šitaip reikia reaguoti į tuos klausimus. Aš
visąlaik gėriau ir namie praleisdavau kiek įmanoma mažiau laiko.
Gyvenau kaip žmogus, kuris tetrokšta mirties, bet neturi pakankamai
drąsos pasidaryti galą. Vienas slankiodavau tamsiomis gatvėmis ir
alėjomis, kol įsmukdavau į kokį naktinį barą. Du kartus nepriėmiau iššūkio
eiti į dvikovą – vien dėl apatijos, o ne dėl to, kad nedrįsau. Aš išties
norėjau, kad mane kas nors užmuštų. Ir tada mane užpuolė. Ta galėjo būti
bet kas, nes laukiau bet kokio kvietimo – iš jūreivių, vagių, maniakų ir
panašiai. Bet jis buvo vampyras. Vieną naktį pasigavo mane, kai man buvo
likę vos keli žingsniai iki namų durų, ir paliko mane numirti... Bent jau aš
taip maniau.
- Norite pasakyti... jis iščiulpė jūsų kraują? – paklausė vaikinas.
- Taip, - nusikvatojo vampyras. – Jis čiulpė mano kraują. Viskas taip
ir vyksta.
- Bet jūs išgyvenote, - įsiterpė jaunuolis. – O sakote, kad paliko jus
numirti.
- Na, jis iščiulpė mane kone iki paskutinio lašo – tiek, kiek jam
pakako. Kai mane rado – iškart nunešė į lovą. Buvau sutrikęs ir
nesuvokiau, kas atsitiko. Tada maniau, kad alkoholis sukėlė priepuolį.
Norėjau tuoj pat numirti. Manęs nedomino nei valgis, nei gėrimas, nei
pokalbis su gydytoju. Motina pakvietė kunigą. Tuomet jau karščiavau.
Kunigui papasakojau viską apie brolio regėjimus ir tai, ką padariau.
Prisiminiau, kaip įsitvėriau jo rankos ir maldavau, kad niekam to
nepasakotų. Žinau, kad jo nežudžiau, galiausiai pasakiau kunigui, bet
negaliu gyventi, kai brolis nebegyvas. Negaliu gyventi, nes baisiai su juo
elgiausi. Tai kvaila, pasakė jis man. Žinoma, gali gyventi toliau. Kaltas
tavo nuolaidžiavimas silpnybėmis. Esi reikalingas ne tik seseriai, bet ir
motinai. O jūsų brolis buvo velnio apsėstas. Kai kunigas tai pasakė,
pasijutau priblokštas ir negalėjau net paprieštarauti. Piktoji dvasia sukėlė
vizijas, toliau aiškino jis. Šėtonas karaliauja, jis valdo visą Prancūziją, o
revoliucija yra didžiausia jo pergalė. Niekas kitas, tik piktųjų dvasių
išvarymas, malda ir pasninkas galėjo išvaryti velnią iš mano brolio, kurio
kūne siautėjo ir šėlo piktoji dvasia. Kunigas pripažino, kad šėtonas
pastūmėjo jį nuo laiptų, ir tai ganėtinai akivaizdu. Ir pasakė, kad savo
kambaryje kalbėjausi su velniu, o ne savo broliu. Bet kunigo kalbos mane
įsiutino. Maniau, neteksiu kantrybės, tačiau klydau. Kunigas toliau kalbėjo
apie piktąją dvasią, apie vergų pamėgtus burtus ir apsėdimus kituose
pasaulio kraštuose. Aš pasiutau. Ištaškiau daiktus ir vos nenudėjau kunigo.
- O kaip jūsų galios... na, vampyro?.. – paklausė vaikinas.
- Aš krausčiausi iš proto, - paaiškino vampyras. – Dariau tai, ko
nedarydavau būdamas sveikas. Dabar visa tai atrodo painu, keista ir
neįtikėtina. Gerai pamenu, kaip išstūmiau kunigą pro galines duris į kiemą
ir daužiau jo galvą į murinę sieną šalia virtuvės, kad vos jo neužmušiau.
Kai mane sutramdė pasijutau išsekęs ir visai arti mirties. Jie nuleido man
kraują. Puspročiai. Bet ketinau dar kažką pasakyti. Tada supratau, koks
išpuikėlis esu. Pastebėjau savo pasipūtimą kunigo veide. Jo panieka mano
broliui atspindėjo manąją: skubotą ir paviršutinišką šėtono pėdsakų
paiešką bei nenorą suvokti, kad šventumas tūno kažkur labai arti.
- Bet jis tikėjo piktosiomis dvasiomis.
- Tai labai žemiškas suvokimas, - tuojau atsakė vampyras. – Žmonės,
nustoję tikėti geriu ir Dievu, ima tikėti šėtonu. Nežinau, kodėl. Ne, išties
žinau, kodėl. Blogis visur įmanomas. O su gėriu situacija amžinai kebli.
Turėtum suprasti, kad „apsėstas“ gali būti pakeistas žodžiu „pamišęs“. Aš
tą jaučiau būdamas šalia kunigo. Tikiu, kad jis regėjo pamišimą. Gal
stovėjau kažkur visai netoli beprotybės ir skelbė apsėdimą. Neturėtume
matyti šėtono tuomet, kai jis išvaromas. Bet stoti priešais šventąjį...
Patikėti, kad jis mato vizijas... Ne, tai pasipūtimas – tas nenoras patikėti,
jog tai vyksta tarp mūsų.
-Niekada taip negalvojau, - pasakė vaikinas. – O kas nutiko jums?
Sakote, jie nuleido kraują, kad pagydytų, ir tai jūsų vos nepražudė.
Vampyras nusikvatojo.