ŠVENTASIS RAŠTAS

SENOJO IR NAUJOJO ĮSTATYMO arba TESTAMENTO
su Vulgatos tekstu
Vertė ir komentorių pridėjo
Kauno Arkivyskupas-Metropolitas Juozapas Skvireckas
TURINYS

Senojo
Testameto
knygos:

Naujojo
Testamento
knygos:

Pradžios

Mato

Išėjimo

Morkaus

Kunigų

Luko

Skaitlių

Jono

Atkartoto Įstatymo

Apaštalų darbai

Jozuės

Rymiečiams

Teisėjų

1 Korintiečiams

Rutos

2 Korintiečiams

1 Samuėlio
“1 Karalių” *
2 Samuėlio
“2 Karalių” *
1 Karalių
“3 Karalių” *
2 Karalių
“4 Karalių” *
1 Kronikų

Galatams

2 Kronikų
Ezdro
Neemijo
Tobijo
Juditos
Esteros
1 Makabiejų
2 Makabiejų
Jobo
Psalmių
Patarlių
Pamokslininkas
Giesmių giesmė

Efeziečiams
Pilypiečiams
Kolosiečiams
1 Tesalonikiečiams
2 Tesalonikiečiams
1 Timotiejui
2 Timotiejui
Titui
Filemonui
Žydams
Jokubo
1 Petro
2 Petro
1 Jono
2 Jono
3 Jono
Judo
Apreiškimas

Išminties
Ekleziastikas
Izaijo
Jeremijo
Raudos
Baruko
Ezekiėlio
Daniėlio
Ozėjo
Joėlio
Amoso
Abdijo
Jonos
Mikėjo
Naumo
Abakuko
Sofonijo
Agėjo
Zakarijo
Malakijo

* Taip šios knygos vadinamos
1921 metų leidime

ŠV. JONO
EVANGELIJA
Apie šią
evangeliją apskritai
1 perskyrimas
2 perskyrimas
3 perskyrimas
4 perskyrimas
5 perskyrimas
6 perskyrimas
7 perskyrimas
8 perskyrimas
9 perskyrimas
10 perskyrimas
11 perskyrimas
12 perskyrimas
13 perskyrimas
14 perskyrimas
15 perskyrimas
16 perskyrimas
17 perskyrimas
18 perskyrimas
19 perskyrimas
20 perskyrimas
21 perskyrimas

ŠV. JONO EVANGELIJA
Apie šią evangeliją apskritai
1.
Evangelijoje, Apaštalų Dar»jį prie Genezareto ežero. Jėzui
buose ir padavime randame daug įžengus į dangų, šv. Jonas nemaža
žinių apie šv. Joną. Jis buvo Ze» pasidarbavo Palestinos bažnyčios
bediejaus ir Salomės sūnus. Ze» kūrime ir dalyvavo pirmame apa»
bediejus tikriausiai buvo pasitu» štalų susirinkime Jeruzalėje.
rintis žvejys. Jonas taip pat pade»
Kaip greitai šv. Jonas, palikęs
davo savo tėvui žvejonės darbe. Palestiną, išėjo kitur Evangelijos
Jo motina buvo viena tų pamal» skelbti, nežinia. Visai tikras pa»
džių moterų, kurios lydėjo Viešpa» davimas sako, kad jis persikėlęs
tį jo kelionėse, jam tarnaudamos, į Mažąją Aziją ir čia, gyvendamas
drauge su Marija stovėjo pas jo Efeze, valdęs tos šalies bažnyčias.
kryžių ir paskui pirmos gavo ži» Šv. Polikarpo mokytinis, šv. Irenie»
nią iš angelo apie prisikėlimą. Jo» jus, gan dažnai mini tą šv. Jono
nas buvo vienas tų dviejų Jono buvimą M.Azijoje.Abejonės nėra,
Krikštytojo mokytinių, kurie, savo kad jis galėjo tai gana gerai žinoti,
mokytojo pamokyti, pirmi sekė Jė» nes Polikarpas buvo paties šv. Jo»
zų Kristų. Tačiau ne tuojau jis no mokytinis. Taip pat tikrai ži»
pasiliko su Išganytoju: tik po Pe» noma, kad „dėl Dievo žodžio ir
tro ir Andriejaus drauge su savo Jėzaus liudijimo“ šv. Jonas, tikriau»
broliu Jokūbu jis buvo pašauktas šiai ciesoriaus Domitijano įsakymu,
ir išrinktas galutinai į apaštalus. buvo ištremtas: į Patmo salą, kur
Apaštalų sąraše jam skiriama an» matė sau apreikštas tas paslaptis,
tra, trečia arba ketvirta vieta. kurias, surašęs į „Apreiškimo kny»
Drauge su Petru ir Jokūbu jis bu» gą“, paliko Bažnyčiai. Sugrįžęs iš
vo liudytojas daugelio žymiausių ištrėmimo, vėl ėmė valdyti Azijos
Išganytojo stebuklų ir jo agonijos bažnyčias, parašė savo evangeliją
Getsemanės darže. Kaip mokyti» ir, turėdamas apie šimtą metų,
nis, kurį Jėzus mylėjo, jis buvo viešpataujant ciesoriui Trajanui
arčiausia savo Mokytojo paskuti» (98—117), šventai mirė Efeze. Be
nėję vakarienėje ir, pasilenkęs prie Evangelijos ir Apreiškimo, šv. Jo»
krūtinės, klausė, kas bus jo išda» nas parašė dar tris laiškus.
vėjas. Dėl karšto būdo jis ir jo
2.
Iš aliuzijų, sutinkamų antrojo
brolis buvo pavadinti „griausmo šimtmečio rašytojų veikaluose, pa»
sūnumis“. Šv. Jonas tuojau įtikėjo, sirodo, kad jau tuomet šv. Jono
kad V. Jėzus prisikėlė, kaip tik pa» evangelija buvo ir buvo žinoma.
matė tuščią kapą, ir pirmas pažino Tokių aliuzijų, kad ir nevisai vie»

Turinys

432

APIE JONO EVANGELIJĄ

nodai aiškių, galima rasti šv. Igs
naco Kent., šv. Klemenso Romie*
čio, klaidžiatikio Bazilido ir kitų
raštuose. Šv. Justinas kelis kartus
naudojasi savo įrodinėjimams ištiš
sais sakiniais, kuriuos randame tik
ketvirtoje evangelijoje. Visa ketvirs
toji evangelija pasirodo žinoma šv.
Tustino mokytiniui Tacijanui. Bais
giantis antram šimtmečiui, šv. Jos
no evangelija buvo visur skaitoma
ir laikoma tikru jo veikalu. Šv.
Ireniejus, sakydamas, kad šv. Jo*
nas paskutinis tarp evangelistų
parašęs evangeliją M. Azijoj, Efes
zo mieste, tuo aiškiai nurodo, kad
jis apie tai sužinojęs iš šv. Poli*
karpo, kurs buvo šv. Jono mokytis
nis. Muratorio kanonas sako, kad
ketvirtąją evangeliją parašęs Jonas.
Tą pat liudija Tertulijanas, Klės
mensas Aleksandrietis, Teofilis ir
daugybė vėlesnių rašytojų.
Kad ketvirtosios evangelijos aus
torius buvo šv. Jonas apaštalas, pas
sirodo ir iš pačios evangelijos žos
džių. Jos autorius sako, kad tą
evangeliją parašęs mokytinis, kus
rj Jėzus mylėjo. Toks mokytinis
iš visų apaštalų tarpo, pagal visų
nuomonę, kuri randa sau patvirs
tinimo pačioje evangelijoje, buvo
ne kas kitas, kaip šv. Jonas. Ketvirs
toje evangelijoje niekur neįvardijąs
mas Jonas apaštalas ir jo brolis
Jokūbas. Vengti minėti savo vars
dą galėjo tik pats autorius. Autos
rius sakosi buvęs betarpis aprašos
mųjų dalykų liudytojas ir tai tos
kių dalykų bei aplinkybių, kurios
galėjo būti gerai žinomos tik tam,
kas jas matė. Savo pirmame laišs
ke šv. Jonas mini savo parašytą
veikalą, kuriame buvo pasakojama
apie dalykus, kurių jis buvęs bes
tarpis liudytojas. Evangeliją išskys
rus, nėra kitos knygos, kuriai tas
šv. Jono nurodymas tiktų. Todėl
tame savo laiške jis pats paliudija,

Turinys

kad jis buvo tos evangelijos autos
rius. Ketvirtoji evangelija buvo
parašyta visa šv. Jono, neišskiriant
nė 5, 4, kur kalbama apie angelą,
nužengiantį į Betesdos maudyklę,
paskutinio perskyrimo (21, 1—25)
ir moteriškės svetmoterės istorijos
(7, 5 3 - 8 , 11).
5, 4, t:.esa, nėra kai kuriuose
svarbiuose senovės kodeksuose,
bet daugumoje ji yra. Seniausieji
rašytojai, kaip Tertulijanas, tą ei=
lutę jau mini. Pagaliau jos reikas
lauja kontekstas, nes be jos negas
Įima suprasti ligonio atsakymo 5,7.
Paskutinis perskyrimas yra visuose
rankraščiuose, tik jis, rasi, šv. Jono
buvo pridėtas jau prie pabaigtos
evangelijos, kaip jos priedas, ir tos
dėl turi antros pabaigos išvaizdą.
Dėl svetmoterės moteriškės istos
rijos keliama daugiausia ginčų, ir
senovėje ji buvo dažniau išleidžias
ma. Bet ir jos priklausymą šv. Jos
no evangelijai patvirtina seni, nes
mažos vertės kodeksai ir visa eilė
šv. tėvų, kaip šv. Ambroziejus, šv.
Augustinas ir kiti. Dažnesni jos
išleidimą iš kodeksų senovėje pis
gu išaiškinti tuo, kad kai kam ros
dėsi nepatogu bažnyčioje viešai ją
skaityti, nes iš jos kai kurie klaus
sytojai būtų galėję pasipiktinti.
3.
Daug šv. tėvų manė, kad šv.
Jonas, tašydamas savo evangeliją,
norėjęs papildyti sinopsines evans
gelijas. Negali būti jokios abejos
nės, kad jam buvo anos žinomos.
Kas jose papasakota, šv. Jonas lais
ko žinomais savo skaitytojams das
lykais; jis net kai kada šį tą pats
iš jų ima; ypač žymus panašumas
kančios aprašyme. Bet daugumoje
pasakojimų ir visur Jėzaus žodžių
kartojime, ketvirtoji evangelija vis
sai neprigulminga nuo pirmųjų tris
jų; ji visai savistovi, papildo anas
žiniomis, kurių šv. Jonas daugiau
turi, negu kad rašo. Tų Jėzaus žos

APIE JONO EVANGELIJĄ

433

kimus, iš kurių pasirodo, kad jis
savo gyvenimu ir mirtimi apreiškė
savo dieviškąją garbę. Evangelija
prasideda įžanga ( 1 , 1—18), kuri
sudaro dogmatinį evangelijos pa*
grindą ir kurioje kalbama apie am*
žinąjį Dievo Žodį pirm ir po įsi*
kūnijimo. Pirmoje evangelijos da*
sy ti š it o je k n y g o je . T a i g i p a r a • lyje (1, 19—12, 50) parodoma, kaip
sy ta , k a d tik ėtu m ėte, j o g J ė z u s y ra dieviškoji Jėzaus garbė apsireiškė
K ristu s, D ie v o S ū n u s, ir k a d ti- viešajame jo gyvenime. Pirmame
k ė d a m i tu rėtu m ėte j o v a rd u a m ž i- jos skyriuje (1, 19—4, 54) matome,
n ą jį g y v en im ą " (20, 30. 31). Iš vi* kaip Jėzus Kristus geros valios
sos Jono evangelijos pasirodo, kad žmonių pripažįstamas Dievu, bet
jis iš tikrųjų norėjo įrodyti, jog dar ne vienokiame laipsnyje. An*
Jėzus buvo Mesijas ir Dievas. trame skyriuje (5, 1— 11, 56) Kri*
Trumpai tai išreiškiama evangeli* staus garbės apsireiškimas vis la*
jos įžangoje, kurioje sakoma, kad biau puolamas parisiejų. Trečia*
amžinasis ir dieviškasis Žodis ant* me skyriuje (12, 1—50) viešas Kri*
gamtinio gyvenimo šaltinis, apsi* staus gyvenimas baigiasi galingu jo
reiškė žmonėms Jėzaus asmenyje, garbės apsireiškimu. Antroje evan*
kurs atnešė išganymą į pasaulį. gelijos dalyje (13, 1—21, 25) kai*
Tos pasiuntinybės įvykdymą pa* bama apie Išganytojo garbės apsi*
rodo evangelistas visoje evangeli* reiškimą jo kančioje ir mirtyje. Pir*
joje, dogmatiniais Jėzaus pamok* mame jos skyriuje (13, 1— 17, 26)
slais ir stebuklais įrodydamas jo Kristaus garbės apsireiškimas mo*
dieviškumą. Tokį dogmatinį jo tik* kytinių priimamas su gyvu tikėji*
slą matė joje taip pat ir daug šv. mu paskutinėje vakarienėje. An*
trame skyriuje (18, 1— 19, 37) ken*
tėvų.
Šv. Jonas savo evangeliją skyrė čiančiojo ir mirštančiojo Kristaus
ne naujai priėmusiems Kristaus garbės apsireiškimas atmetamas jo
mokslą naujatikiams, bet jau se* priešininkų. Trečiame skyriuje (19,
niai įtikėjusiems, kurių tikėjimui 38—21, 23) Kristaus garbės apsi*
buvo atsiradę pavojaus iš klaidžia* reiškimas jo prisikėlime iš numi*
tikiu pusės, (ypač Kerinto), ku* rusių jų. Evangelijos pabaiga (21,
riems tosios priežasties dėliai rei* 24. 25) susideda iš liudijimo apie
kėjo sutvirtinimo. Tokį sutvirtini* evangelijos tikrumą ir nepilnumą.
5.
Ketvirtoji evangelija, anot se*
mą tikėjime galėjo duoti ketvirtoji
niausiu liudijimų, parašyta Efeze,
evangelija.
4.
Rašydamas evangeliją, šv. Jo*prašant Azijos provincijos tikins
nas griežtai laikėsi kronologinės tiesiems. Laikas tiksliai nenurodo*
eilės. Beveik visų pasakojamų da* mas, bet tikriausiai šv. Jonas ją
lykų jis nurodo laiką. Laikui ap* bus parašęs paskutiniais savo gy*
tarti jis naudojasi žydų šventėmis venimo metais, pirmojo šimtmečio
taip, kad iš jų paaiškėja, jog Iš* pabaigoje. Kad ta evangelija pa*
ganytojas nuo krikšto iki savo mir* rašyta vėliau negu kitos evangeli*
ties mokė trejus metus ir kelis mė* jos, tai liudija šv. tėvai ir pati kny*
nesiūs. Iš visų Išganytojo gyveni* ga. Jono duodamas aiškinimas apie
mo laikotarpių jis paduoda atsiti* Petro mirtį (21, 18. 19) parodo,
.
28
šv . Raštas, V t.
džių evangelijoje kartojimas buvo
reikalingas, kad jos autorius ge*
riau pasiektų vyriausi savo tikslą.
Tas jo tikslas buvo dogmatinis.
Apie jį jis pats pasisako evangeli*
jos pabaigoje, kad „ Jė z u s p a d a r ė
savo m o k y tin ių a k iv a iz d o je d a r
d a u g k itų s te b u k lų , k u r ie n esu ra »

Turinys

434

APIE JONO EVANGELIJĄ

kad evangelija parašyta šv. Petrui jai labiau įsitikintų, jog Jėzus yra
mirus, nes rašytojai neaiškina pra s Kristus, Dievo Sūnus, į kurį tikė»
našysčių,joms dar neįvykus. Evan» darni galės gauti amžinąjį gyveni»
gelija parašyta po Jeruzalės sugrio» mą. Todėl jis jiems rodo Išganyto»
vimo, nes autorius kalba apie J e» ją tose vietose ir aplinkybėse, ku»
ruzalės dalykus kaip nebeesančius; riose jis aiškiau apreiškė savo gar»
Kadangi evangelijoje turėta galvo» bę ir dieviškumą, būtent, žydų
j e Kerinto ir ebijonitų platinamas švenčių metu, kada Jėzus ateidavo
klaidingas mokslas, o Kerintas iš Jeruzalės šventyklos aplankyti. Čia
Egipto į Efezą atvyko tik pabai» V. Jėzus, Izraelio vyresnybės ir jų
goję pirmojo šimtmečio, ebijonitai mokytojų akivaizdoje, parodydavogi atsirado Palestinoje ne anksčiau, savo dieviškumą dideliais stebu»
kaip apie 63 metus ir to paties klais ir kilniausiais žodžiais, ku»
šimtmečio pabaigoje buvo užplūdę riuose dar labiau apsireikšdavo jo
Azijos bažnyčias, tai reikia ma» dieviška išmintis, viršesnė už viso»
nyti, kad šv. Jono evangelija pa= kią žmonių išmintį. Be to, tose ap»
rašyta kaip tik tuo laiku, anot dau» linkybėse lurėjo būti bent kiek ki»
gelio tyrinėtojų, apie 95 metus po toks Išganytojo mokymo būdas,
Kristaus.
Mokydam.is paprastus Galiliejos
6.
Nuo seniausių laikų pastebėta,žvejus apie dangaus karalystės atė»
kad ketvirtoji evangelija, kaip turi» j imą, Išganytojas negalėjo jiems
niu, taip ir forma žymiai skiriasi kalbėti taip, kaip peikdamas pari»
nuo kitų trijų. Jau šv. tėvai sako, sieju puikybę ir atsakydamas į žy»
kad šv. Jonas pridėjęs prie jų dva» dų Rašto žinovų apgaulingus klau»
sinę evangeliją. Tačiau tikro prieš» simus. Todėl sinopsinėse evange»
taravimo ir priešingumo, kokį nori lijose, kuiiose daugiausia aprašo»
atrasti kai kurie kritikai, tarp Jono ma Jėzaus darbai Galiliejoje, ir
evangelijos ir sinopsinių nėra. No» randame paduotus Išganytojo žo»
rėdamas papildyti kitas evangeli» džius, kuriais aiškinama liaudies
jas, šv. Jonas turėjo aprašyti kitus supratimui pritaikytu būdu gyve»
Išganytojo darbus ir žodžius ir tai nime laikytini įsakymai ir leng»
tokiuos, kuriais labiau apsireiškė vesni suprasti tikėjimo dalykai;
jo dieviškumas. Tuo tikslu šv. Jo» o Jono evangelijoje Kristaus žo»
nas, pakartojęs draug su kitais džių turinys yra be palyginimo kil»
evangelistais tik du Išganytojo ste» nesnis, daugiau dvasiniai išsireiš»
buklu, geresniam išaiškinimui Jė» kimai nelengvai suprantami, paly»
zaus žodžių apie Eukaristiją ( 6 , ginimai labiau pritaikyti gilioms ti»
kėjimo tiesoms paaiškinti, negu
1 —2 1 ) ir kančios istoriją, kurią
papildo kai kuriomis kitų aplei» kasdienio gyvenimo įsakymams iš»
stomis smulkmenomis, visus kitus dėstyti. Tuos dalykus turint gal»
dalykus prideda naujus, imdamas voje, visi priešingumai tarp sinop»
juos iš to, kas buvo Išganytojo da» sinių evangelijų ir šv. Jono savai»
romą ir kalbama Jeruzalėje bei Ju» me išnyksta. O tariamus priešta»
diejoje prieš kančios savaitę. Tokie ravimus :ų pačių dalykų pasakoji»
priedai geriausiai tiko jo vyriau» me pašalina teisingas ištyrimas ir
šiam tikslui pasiekti, kad skaityto» supratimas evangelijos teksto.

Turinys

ŠVENTOJI
JĖZAUS KRISTAUS
EVANGELIJA
PAGAL JONĄ

SANCTUM
IESU CHRISTI
EVANGELIUM SECUNDUM JOANNEM

1. 1 Pradžioje buvo Žodis. Tas
Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis
buvo Dievas. 2 Jis pradžioje bu*

1. 1 In principio erat verbum,
verbum erat apud Deum, et Deus i0Pi7 , 5 ’
erat verbum. 2 H oc erat in prin» Prv *■ 2 2 ;

Įžanga: Įsikūnijęs žodis
1, 1—18. Dievui visai lygus Žodis
leido pažinti save per sutvėrimą ir per
antgamtinį apreiškimą, tačiau nebuvo
nuodėmingų žmonių pažintas (1, 1—5).
Paskelbtas savo pirmatako ir atėjęs pas
savuosius, Žodis nebuvo savųjų priims
tas, bet tiems, kurie jį priėmė, jis sus
teikė didžiausį vertingumą (6, 3). Tas
Žodis įsikūnijo ir apreiškė savo garbę
(1 4 -1 8 ).
(1, 1) Pradžioje: anksčiau, negu kas
nors buvo, pasaulio pradžioje, pirmoje
laiko valandoje. Tuo žodžiu daroma
aliuzija į Moz 1, 1: Pradžioje Dievas
sutvėrė. Taigi, tolimiausioje pradžioje,
kokią tik kas galėtų įsivaizdinti, Žodis
jau buvo; todėl jis ankstyvesnis už lais
ką ir už visus sutvertuosius dalykus;
jis niekuomet neturėjo pradžios, jis
a m ž i n a s . — Žodis. Gr. ° A°l[°z. Tuo
nepaprastai gražiu ir giliausią prasmę
turinčiu išsireiškimu pavadinta Žodis—
Asmuo, Dievo Sūnus. Tarp įkvėptųjų
rašytojų tik vienas šv. Jonas vartoja jį
šita prasme. Plg. 1 Jono 1, 1; Apr
19, 13. Pirmą žinią apaštalas galėjo
gauti apie jį iš šv. Rašto Šen. Tęst. ir
iš žydų tradicijos. Senajame Testamente
Viešpaties žodis neretai minimas mas
žiau ar labiau įasmenintas (personifi*
kuotas), (plg. Ps 32, 4 ; 106, 20; 147,
15; Iz 55, 11; Išm 18, 15 ir k.) taip
pat, kaip kitur kalbama apie išmintį,

kaip apie ipostazį; žydų gi tradicijoje,
radusioje sau vietos jų targume, dažnai
buvo vartojamas vardas memera’, žo»
d i s, kuriuo vadinta pats Dievas, nes
ką šv. Rašte daro Dievas, Viešpats, tai
targume pasavinama Memrai. Pav.,
1 Moz 3, 8. pasakyta: balsą Viešpa*
ties, targume: balsą Viešpaties Žo»
d ž i o. Todėl neteisingai kai kurie
spėja, būk šv. Jonas pasiskolinęs tą
vardą ir mokslą apie Logos’ą iš gno»
stikų ar iš žydų filosofo Filono. Sko»
lintis pas juos jis neprivalė. Be to,
idėja, kokią Filonas ir gnostikai tu»
rėjo apie Logos’ą, griežtai skiriasi nuo
apaštalo idėjos. Ne be pamato galima
sakyti, kad šv. Jonas pavartojo tą išsi»
reiškimą su tikslu duoti tikrąją Žodžio
prasmę ir tuo būdu įrodyti, nors ne»
tiesioginiai, gnostikų klaidas. — Tas
Žodis buvo pas Dievą. Šitais žodžiais
nurodoma, kokie buvo amžinybėje san»
tykiai tarp Žodžio ir Dievo: jis buvo
pas Dievą Tėvą. Taigi, Žodis buvo
asmuo, atskiras nuo Dievo Tėvo, bet
pasiliekąs artimiausioje, gyvoje su juo
vienybėje. Iš čia išvada — Žodis lygiai
amžinas, kaip ir Dievas Tėvas. — Buvo
Dievas. Gr. t. ž. Qeoę čia be arti»
kulo, todėl pavartotas nebe asmens
prasme, o nurodoma juo dieviškoji
Žodžio prigimtis, lyg kad būtų paša»
kyta: Žodis turėjo dievišką prigimtį. —
(2) Jis: augščiau aprašytasis amžina»

Sap 9, 9

Turinys

436
Coi 1, 16 s;
Hb 1, 2
Io 5, 26

Io 3 . 19
Mt 3 , 1 ;
Mc 1; 2;

Lc 1, 13— 17.
5 7 -8 0

JONO 1, 3 - 8

cipio apud Deum. 3 Omnia per ip* vo pas Dievą. 3 Visa per jį padas
sum facta sunt: et sine ipso factum ryta, kas padaryta, ir be jo nepas
est nihil, quod factum est, 4 in ipso daryta nieko. 4 Jame buvo gyvy*
vita erat, et vita erat lux hominum: bė, ir ta gyvybė buvo žmonių švies
5 et lux in tenebris lucet, et tenes sa. 5 Šviesa šviečia tamsybėje, bet
brae eam non comprehenderunt. tamsybė jos neapėmė.
6
Fuit homo missus a Deo, cui 6
Buvo Dievo siųstas žmogus,
nomen erat Ioannes. 7 Hic venit vardu Jonas. 7 Jis atėjo dėl liudis
in testimonium ut testimonium pers jimo apie tą šviesą liudyti, kad vis
hiberet de lumine, ut omnes credes si per jį *:ikėtų. 8 Jis nebuvo švies
rent per illum, 8 non erat ille lux, sa, bet tarėjo liudyti apie šviesą.
sed ut testimonium perhiberet de
sis, asmeninis, dieviškasis Žodis. — (3)
Visa... Apsvarstęs, kas yra Žodis, apas
stalas toliau parodo, koks yra jo atsis
nešimas į sutvėrimus, ypač į žmoniją.
Jis sako, kad visa, t. y., visi dalykai
be jokių išimčių, visa, kas ne Dievas,
per jį yra padaryta. — Per /j. Šutvės
rimo darbas buvo tai Dievo apsireiški*
mas. Žodis nelaukė savo įsikūnijimo
valandos, kad parodytų išorinį veiklu*
mą. Jis buvo tarpininkas sutvėrime;
todėl, kaip sako teologai, Žodis buvo
įrankinė sutvėrimo priežastis (causa in*
strumentalis). — Ir be jo nepadaryta...
Ta pati tiesa išreiškiama neigiamu saki*
niu.—K as padaryta. Augščiau išreikšta
trejopa tiesa: kas ne pats Dievas, tai
nevisuomet buvo, bet atsirado, gavo
savo buvimą iš ne jame pačiame esan*
čios jėgos. Visa, kas sutveriama, pa*
daryta per veikiančią iš Tėvo ir šv.
Dvasios Žodyje galią sutverti. Kas tik
ne Dievas, gauna savo buvimą iš Žo*
džio, bet ne iš savęs ar kokios kitos
neprigulmingos priežasties. — (4) Gy=
vybė, t. y., galia, kuri padaro visokių
laipsnių gyvenimą ir jį palaiko. Taigi,
Žodis yra visuotinis gyvenimo šaltinis:
fizinio, protinio, dorinio, ypač virše*
sniojo, dvasinio malonės gyvenimo,
kurį, kaip brangiausią dovaną, atnešė
į pasaulį mūsų Išganytojas Jėzus Kri*
stus. — Ir ta gyvybė buvo... Apra*
šoma Žodžio atsinešimas į žmoniją. —
Žm onių: ne vienos kurios tautos, bet
žmonijos apskritai. — Šviesa. Kitoms
esybėms Žodis buvo tiktai gyvybė, o
žmogui, apdovanotam protu ir sąžine,
jis yra taip pat šviesa, apšviečianti tą
jo protą, duodanti jam pamokymų ir

Turinys

džiaugsmo, paliečianti visą žmogų, kad
visos jo dvasios jėgos galėtų sutartinai
plėtotis. — (5) Tam sybėje, t. y., tarp
žmonių (plg. Efez 5, 8) , veikiai iškri*
tusiųjų iš savo laimingojo stovio (žr.
1 Moz 3 , 1 . . . ) . Iš po pradinės nuo*
dėmės žmonėms, paskendusiems neži*
nojimo ir nuodėmių tamsybėje, Žodžio
šviesa nesiliovė Svietus, nes Dievas no*
ri, kad visi žmonės būtų išganyti ir
pažintų tiesą (1 Tim 2, 4) ir dėl to
visiems duoda malonės. — N eapėm ė.
Gr. xatiXajiev.
Tamsybėje pasken*
dusioji žmonija nenorėjo priimti jai
teikiamos šviesos, nesidavė jai savęs
apšviesti, jos nepažino (10, 11 e.; 3,
19), nes velijo tamsybę, ne šviesą.
(6) B uvo: atsirado, pasirodė. Prade*
damas tikrąją Jėzaus istoriją, apaštalas,
kaip ir kiti evangelistai, visų pirma mini
jo pirma taką šv. Joną Krikštytoją. Mt
3, 1; Mk 1, 2. — D ievo siųstas: gavo
svarbią pareigą amžinajam Žodžiui.
Plg. Lk 1, 5 - 2 5 . 5 7 -8 0 ; 3, 1 . . . Vardu Jonas. Evangelistas pasako trum*
pai Jono vardą ir tarnybą, nes jo gy*
venimas turi būti žinomas skaitytojams
iš kitų senesnių evangelijų. — (7)
A tėjo dėl liudijimo... Jonas Krikšty*
tojas turėjo būti liudytojas įsikūniju*
šio Žodžio, Žodžio — šviesos, turėjo jį
parodyii žmonėms kaip žadėtąjį ir lau*
kiamąjį Mesiją. — K ad visi per jį tikė=
tų. Jono liudijimo tikslas buvo pri*
versti visus žydus, o toliau ir visus
žmones, tikėti į Jėzų Mesiją. — (8) Jis
nebuvo šviesa... Jonas nebuvo augščiau
minėtoji šviesa. Tuo pasakoma, kaip
didelis buvo skirtumas tarp Jono ir
Žodžic. „Kaip iš šviesa apšviesto da*

JONO 1, 9 -1 4

437

9 Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia
kiekvieną žmogų, ateinanti į šį pas
šaulį. 10Jis buvo pasaulyje; pas
saulis per jį padarytas, bet pašaus
lis jo nepažino. “ Jis atėjo pas
save, tačiau savieji jo nepriėmė.
12 O kas jį priėmė, tiems jis davė
galios būti Dievo vaikais, būtent,
tiems, kurie tiki į jo vardą, 13kus
rie yra gimę ne iš kraujų, nei iš
kūno valios, nei iš vyro valios, bet
iš Dievo. 14 Tas žodis įsikūnijo ir
gyveno tarp mūsų. Mes matėme
jo garbę, garbę kaip vienatinio iš
Tėvo gimusio Sūnaus, pilno malos

lumine. 9 Erat lux vera, quae illus io 3, 19
minat omnem hominem venientem
in hunc mundum.10 in mundo erat, i0 i, 3 ss;
et mundus per ipsum factus est,Hbr n’ 3
et mundus eum non cognovit. 11 In
propria venit, et sui eum non re*
ceperunt. 12 quotquot autem rece»Gal 3>26
perunt eum, dedit eis potestatem
filios Dei fieri, his, qui credunt
in nomine eius: 13 qui non ex san» io 3 , 5 s
guinibus, neque ex voluntate car»
nis, neque ex voluntate viri, sed
ex Deo nati sunt. 14 Et verbum Mt 1, 16 ;
caro factum est, et habitavit in no» bc72,
bis: et vidimus gloriam eius, glo» 2 ptr 1,16sj
riam quasi unigeniti a patre ple» į TĮį“ 3>16;

lyko galima matyti ir suprasti, kad yra
užtekėjus saulė, kurios dar negalima
pamatyti; kaip sergančiomis akimis ga»
Įima bent iš saulės apšviesto kalno ar
medžio pažinti, kad jau yra saulė ant
dangaus, į kurią negalima žiūrėti, taip
tiems, kurie dar negalėjo žiūrėti į Kris
stų, šviečia Jonas, ir per jį, kurs prisis
pažino esąs pasiskolinta šviesa, buvo
pažintas tas, kurs pats šviečia“ (Aug.).
— (9) Tikroji šviesa: esybinė šviesa,
kuri parodo savo tikrumą, apšviesdama
visus žmones ir kiekvieną atskirai. Plg.
Lk 11, 36; Apr 21, 23; 3, 19. — A pšviečia: ar tai įgimta proto šviesybe,
ar tai antgamtine malonės šviesybe. —
Ateinantį į šį pasaulį: gimstantį. —
(10) Jis: Žodis. — Buvo pasaulyje: per
įsikūnijimą. Anot kitų: dar pirm įsi*
kunijimo (Auks. Aug. Beda). — Bet
pasaulis...: žmonės, kurie laikosi pa»
šaulio ir įieško žemiškų dalykų (Auks.
Aug.). — (11) Pas save: į tą žmonių
giminės dalį, kuri pilniausiai buvo Žo»
džio nuosavybė, t. y., į žydų tautą. —
Savieji: tie, kurie jam priklausė, kaip
nuosavybė, tie patys žydai. — Nepriėmė. Didelė žydų dauguma atsisakė
pripažinti Jėzuje Kristų; įtikėjo tik ne»
gausinga mažuma. — (12) O kas jį
priėm ė: atskiri asmenys žydų tarpe;
daugiau jų atsirado tarp pagonių (Kir.).
— Davė galios. Už jų tikėjimą buvo
jiems gausiai atsilyginta, nes jie gavo
galios pilnai pasiekti tikslą, kokį Die»

vas buvo sau pastatęs, siųsdamas savo
Sūnų į žemę. Plg. 1 Jo 3, 1. — Tikė»
jimu žmogus prirengiamas krikštui,
kuriame jis pasidaro Dievo vaikas
(Tom.). — Kurie tiki... Plg. Mt 5, 45.
Tikėti į įsikūnijusio Žodžio vardą, reiš»
kia pripažinti, kad jis iš tikrųjų yra visa
tai, ką nurodo jo pavadinimas Dievo
Sūnumi. — (13) N e iš kraujų... Nu»
rodoma, koks yra skirtumas tarp die»
viškojo ir žmogiškojo gimimo. Kraujai
yra atskiros kraujo dalelės, iš kurių su»
sideda kraujas, tai svarbiausis elemen»
tas žmogaus kūno sudaryme. Kraujai
yra tarsi medžiaga, kūno instinkto vei»
kianti jausminga priežastis, pagaliau
žmogaus valia, veikianti protinga prie»
žastis. Dievo vaiku niekas netampa,
kaip kad manė žydai, tik kūnišku gi»
mimu. — Iš Dievo. Būti tikru Dievo
vaiku, gimimu iš Dievo, yra labai bran»
gus dalykas, todėl tikintieji turi stengtis
šią brangią įsūnystės privilegiją išlai»
kyti (Auksab. Ant. Teof.). — (14) Įsikūnijo. Žodis prisiėmė žmogiškąją pri»
gimtį, neišskiriant protu apdovanotos
sielos (Aug.). Todėl Bažnyčia atmeta
apolinarizmą, kurs mokė, kad Išgany»
tojuje Žodis atstoja protu apdovanotą
sielą. Įsikūnijo, anot. gr. t., tapo kūnu;
o kūnas, kaip daugelyje vietų kitur,
taip ir čia, reiškia ne tik žmogiškąją
prigimtį apskritai, bet taip pat tą pri»
gimtį su visomis jos silpnybėmis bei
negalėmis. Žodis tat įsikūnydamas ne»

Turinys

438
Io 1, 30;
Mt 3, U

Io 3, 34;
Coi 1. 19
Rom 6, 14;
10, 4;
Ex 34, 6;
Ps 24, 10

JONO 1, 15-17

num gratiae, et veritatis. 15 Ioan»
nes testimonium perhibet de ipso,
et clamat dicens: Hic erat, quem
dixi: Qui post me venturus est,
ante me factus est: quia prior me
erat. 16 Et de plenitudine eius nos
omnes accepimus, et gratiam pro
gratia. 17 quia lex per Moysen da»

nės ir tiesos. 15 Jonas liudijo apie
jį ir šaukė, sakydamas: Jis yra tas,
apie kurį aš kalbėjau: Kurs po ma«
nęs ateis, buvo pirm manęs, nes
jis buvo anksčiau už mane. 10 Iš
jo pilnybės mes visi ėmėme ma»
lonę po malonės. 17 Nes įstatymas
duotas pe:r Mozę, malonė ir tiesa

apsakomai save pažemino, bet drauge
parodė ir savo begalinį gailestingumą
ir meilę žmonėms. Plg. 1 Tim 3, 16;
Žyd 2, 14; 1 Jo 4, 2. — G yveno. Gr. t.
Eo-Aiįvcooev, gyveno padangtėje: žmos
giškoje prigimtyje ir žemėje, kaip ko*
kioje padangtėje (2 Petro 1, 13. 14).
Gal taip daroma aliuzija į padangtę, ku»
rioje Izraelio Dievas gyveno ilgus mes
tus savo tautos tarpe (plg. 2 Moz 25,
8) , arba, gal norėta pabrėžti, kad že»
miškas gyvenimas baigiasi greitai. —
Tarp mūsų: tarp apaštalų ir kitų, kurie
jį pažino. — Mes matėm e: pats evans
gelistas šv. Jonas draug su kitais apa»
Stalais. Šituose Jono žodžiuose jaučias
ma nemaža džiaugsmo, kokio jam teis
kia prisiminimas Kristaus garbės čia žes
mėje. Jis matė po žmogiško kūno prieš
danga paslėptas dieviškojo Žodžio tos
bulybes, jo garbingumą (Auksab.
Beda), matė jį per jo stebuklus (2, 11;
11, 40), matė jį jo atsimainyme (Lk 9,
32) ir jo prisikėlime (Eut. Beda) ir t.t.
— G arbę kaip vienatinio: tokią garbę,
kuri tinka tam, kurs yra vienatinis
Dievo Sūnus. — Iš Tėvo gimusio: tis
kru pagimdymu, ne taip, kaip augšč.
minėti Dievo vaikai, kurie yra gimę iš
Dievo plačia to žodžio prasme. — Pi/»
no. Gr. ž.
pilnas (vyr. gim.)
aptariama įsikūnijęs Žodis, Ad-;oc. —
M alonės ir tiesos. Malonė ir tiesa tai
Dievo meilės apsireiškimai Šen, Tęst.
pamaldiesiems ir jo ištikimybė savo
pažadų atitesėjime. Taigi, vienas ir kis
tas dalykas tobuliausiai apsireiškė įsis
kūnijime. — (15) Jon as liudijo: ištiš
kimai atliko jam skirtą augščiau (7 e.)
minėtą pareigą. Jono liudijimas turėjo
turėti didelės vertės žydams, kurie jį,
apskritai imant, laikė augštoje pagars
boję. — Ir šaukė: skelbė jį su pasitis
kėjimu, be jokios baimės, atvirai. — Jis

yra tas... Čia evangelistas pasako Jos
no liudijimo turinį. Jonas liudijo apie
Jėzų pirma, negu šis pasirodė viešai,
kaip patvir:inama žemiau 30 e. ir pasis
rodo iš Mt 3, 11. — Kurs p o manęs...
Gr. spyo<xnoif ateinąs. Jonas išpažįsta,
kad jis yra Dievo siųstas, kad Dievo
vardu mokytų žmones. Tuo pačiu pos
sakiu jau nurodo, kad ir a t e i n ą s
siunčiamas Dievo, kad atliktų Dievo
darbą žmonėse; toliau gi jis liudija
apie daug didesnę jo vertę: buvo pirm
manęs, nes jis buvo anksčiau u i mane.
Pirmoji sakinio dalis negali būti su»
prantama apie laiką, nes Kristus žmo»
gus buvo pradėtas ir gimęs po Jono;
antroji sakinio dalis turėtų būti supran»
tama apie laiką, nors taip išeitų nepa»
kenčiama tautologija. Todėl reikia aiš»
kinti, kaip suprato senovės aiškintojai,
apie vertę; taigi: kurs po manęs ateis,
turės didesnę vertę, negu aš. Plg. Mt
3, 11. Kalbėdamas apie didesnę Jėzaus
vertę, Jonas skelbė dangišką jo kilmę:
jis jau buvo, kai Jono dar visai ne»
buvo; todėl jis buvo anksčiau, negu
gimė žmogumi. — (16) Iš jo. Tikre»
snis skaitymas: nes iš jo. Taip čia pra»
dedamu sakiniu evangelistas, davęs
Jono Krikštytojo liudijimą, grįžta prie
14 e. žodžių: pilno malonės ir išreiškia
tokią mintį: mes pažinome jį pilną ma»
lonės, nes iš jo pilnybės mes visi ėmė»
me. Kadangi jame yra neišsemiama
pilnybė, gėrybių apstybė, jis yra visų
gėrybių šaltinis, šaknis, tai jis gali
duoti visiems, ir mes visi ėmėme ma»
lonę p o malonės taip, kad tos malonės
ėjo viena po kitos, tarsi viena į kitos
vietą stodamos. — (17) N es įstaty»
mas... Senasis Testamentas reikalaus
davo, bet nepadėdavo. Plg. Rom 5, 20.
Buvo jė.me tiesa, bet iš savęs jis ne»
duodavo vidujinės jėgos pilnai įvyk»

Turinys

JONO 1, 18-21
radosi per Jėzų Kristų. 18 Dievo
nė vienas niekuomet nėra matęs;
viengimusis Sūnus, kurs yra Die»
vo prieglobstyje, jis suteikė apie jį
žinių.
19 Štai Jono liudijimas, kai žydai
iš Jeruzalės siuntė pas jį kunigų
ir levitų jo paklausti: Kas tu esi?
20 Jis prisipažino ir nesigynė; jis
prisipažino: Aš neesu Kristus.
21 Jie vėl jį klausė: Tai kas gi tu?
ar tu Elijas? Jis tarė: Neesu. A r

439

ta est, gratia, et veritas per Iesum
Christum facta est. 18 Deum ne» i Tim 6, 16;
mo vidit umquam: unigenitus fi»
lius, qui est in sinu patris, ipse Lc 10, 22
enarravit.
19 Et hoc est testimonium loan»
nis, quando miserunt Iudaei ab Ie»
rosolymis sacerdotes et Levitas ad
eum ut interrogarent eum: Tu
quis es? 20 Et confessus est, etAct 13,25
non negavit: et confessus est: Quia
non sum ego Christus. 21 Et inter» Mt 17, 10;
Dt 18, 15j

dyti ir tuo buvo proga daugeliui nusi» sis gyvenimo bendrumas. Viengimusis Io
žengimų. Be to, jame buvo ne visos (vienagimis) Sūnus mato Dievą visada.
išganymo tiesos, ir daugelis tų, kurias — Suteikė apie jį žinių: būdamas čia
jis teikė, buvo neišvystytos ir pridengs žemėje jis atidengė dievystės paslaptis,
tos vaizdais. Be abejo, ir senoji san»
dora, įstatymas buvo malonė (Rom 3,
I. Dieviškosios Jėzaus garbės apsireiš*
1, 2.), ypač, kad jis buvo auklėjimo
kimas jo viešajame gyvenime,
įstaiga į Kristų (Gal 3, 24), ir izraėli»
1, 1 9 -1 2 , 50.
tams išganymas buvo daug artimesnis,
negu pagonims, tačiau išsigelbėjimas
1. Jėzus Kristus geros valios žmonių
negalėjo būti įvykdytas tik per viršus
pripažįstamas Dievu, 1, 19—4, 54.
jinę malonę, apreiškimą, įstatymą, apeis
1, 19—34. a) Jo n o K rikštytojo liu=
gas; jis buvo pasiekiamas tik per mas
lonę, kurią turėjo nupelnyti ateinąs dijimas apie Jėzų. — (19) Jono Hudu
Mesijas. Todėl Senasis Testamentas, jimas. Jono liudijimas buvo jau aug»
kaip „įstatymas“, yra statomas prieš ščiau 7 ir 15 eilutėse nurodytas. — Žy=
dai iš Jeruzalės: ypač vyriausioji žydų
Naująjį Testamentą, kaip „malonę“
(plg. Žyd 10, 1). Tiesa, ir Senojo Testa» taryba. — Kunigų ir levitų. Jonas
mento pamaldieji galėjo gauti malonę, krikštijo, todėl apiplaudavo. To reli»
bet jie ją laimėdavo ne su pagalba sa» ginio apiplovimo ištirti siunčiami tie,
vo religinės santvarkos ir ne iš jos, bet kurie turėjo pareigą rūpintis tokiais da»
su pagalba ir vardan busimojo išga» lykais. Levitai, Levio giminės ainiai,
nymo, kurį jie turėdavo pasiekti tikė» buvo kunigų padėjėjai, virtę paprastais
jimu į dieviškuosius pažadus. — Per šventyklos tarnais. Jie taip pat galėjo
M ozę. Mozė, kurs žydams stovi daug mokyti įstatymo ir apeigų (2 Kron 19,
augščiau už Joną, tačiau daug žemiau 8—10; 17, 8. 9). — (20) A š neesu Kru
už Kristų. — Per Jėzų Kristų. Evange» sius. Jonas klausimą supranta, kaip
listas, paminėjęs čia pirmą kartą Išga» sudėtą iš dviejų dalių, vienos: Kas tu?
nytojo vardą, toliau jau nebevadina jo ir kitos: Gal tu Kristus? Nors ta antra
Žodžiu. — (18) D ievo nė vienas... dalis nebuvo išreikšta žodžiais, bet, be
Mozė ir pranašai, tiesa, buvo matę Die» abejo, turėta galvoje, todėl Jonas atsako
vą, bet po Dievo garbingumą ir esmę tik į ją. Jonas savo atsakyme neigia,
slepiančia priedanga. Todėl jie net ir kad jis pats nėra Kristus, bet neneigia,
negalėjo mokyti „tiesos“. Net danguje kad tasai jau yra atėjęs. — (21) Tai
Dievo regėjimas, kuriuo džiaugsis šven» kas gi tu? . . . Neigiamas atsakymas ne»
tieji, nėra toks, kad jis visai apimtų galėjo patenkinti pasiuntinių, todėl nuo
Dievo esmingumą, kiek tas esmingu» Mesijo jie eina prie jo pirmatako. Kaip
mas iš viso gali būti apimtas. — Nėra pirmatakas buvo laukiamas Elijas (Mal
matęs: jo nepridengtoje esmėje. — Prie* 4, 5). Plg. Mt 11, 10. Jonas neigiamai
globstyje. Taip išreiškiamas artimiau» atsako ir į šitą klausimą, nes jis ne

Turinys

įj'

440

Is 40, 3;
Mt 3, 3;
Mc 1, 3;
Lc 3, 4
Mt 21, 25

Mt 3, 11;
Mc 1, 8;
Lc 3, 16;
Act 1, 5;
11, 16;
19, 4
Io 3, 26;
Act 13, 25

JONO 1, 2 2 -2 7

rogaverunt eum: Quid ergo? Elias
es tu ? Et dixit: Non sum. Prophe*
ta es tu ? Et respondit: Non. 22 Di*
xerunt ergo ei: Quis es ut respon*
sum demus his, qui miserunt nos?
quid dicis de teipso? 23 A it: Ego
v o x c la m a n tis in d e s e r t o : D irig i «
te v iam D o m in i, sicut dixit Isaias
■propheta. 24 Et qui missi fuerant,
erant ex Pharisaeis. 25 Et inter*
rogaverunt eum, et dixerunt ei:
Quid ergo baptizas, si tu non
es Christus, neque Elias, ne*
que Propheta? 26 Respondit eis Io*
annes, dicens: Ego baptizo in aqua:
medius autem vestrum stetit, quem
vos nescitis. 27 Ipse est, qui post
me venturus est, qui ante me fac*
tus est: cuius ego non sum dignus
ut solvam eius corigiam calceamen*
Šen. Testamento Elijas (Lk 1, 17). —
A r tu esi pranašas: gal tu esi 5 Moz
18, 15. 18 žadėtasis pranašas? Tai tu*
rėjo būti, tiesą sakant, pats Mesijas,
kaip parodo Apd 3, 22. 23, tačiau žy*
dams tai nebuvo aišku. Kad šv. Jo*
nas Krikštytojas yra pranašas, liudija
Išganytojas Mt 11, 9; to čia ir Jonas
neneigia (Orig.). Jis tik sakosi neesąs
tas pranašas, apie kurį kalbėjo Mozė.
— (22) K as tu esi, k a d m es... Kad
gautų aiškų atsakymą, pasiuntiniai nu*
rodo, kad jie yra siųsti teisėtos va!*
džios, todėl turi teisės sužinoti, kas jis
esąs. Jonas mielu noru atsako ir nu*
rodo savo pareigas, kurios galėjo ro*
dytis labai kuklios, tačiau aiškiai liu*
dijo, kad Mesijo pasirodymo metas čia
pat. Tos pareigos ir jų santykis su
Mesiju buvo paskelbtos pranašo Ižai*
jo žodžiais, kuriuos čia Jonas kartoja.
Taigi, Izaijo pamašystė liečia Mesiją.
Plg. Iz 40, 3 - 5 ; Mt 3, 3; Mk 1, 3;
Lk 3, 4. — (24) Iš parisiejų. Kas bu*
vo parisiejai, evangelistas neaiškina;
jo skaitytojai turėjo tai žinoti iš kitur.
Kad pasiuntiniai buvo iš parisiejų,
evangelistas tikriausiai mini dėl to, kad
tie smarkūs Kristaus priešai jau čia pat

Turinys

tu esi pranašas? Jis atsakė: Ne.
22 Tuomet jie jam tarė: Kas tu esi,
kad mes galėtumėm duoti atsa*
kymą tiems, kurie yra mus siuntę?
ką pats apie save sakai? 23 Jis at*
sakė: Aš ty ru o se š a u k ia n č io jo b a b
sas:

T a is y k ite

V ie š p a tie s

k e lią ,

kaip yra pasakęs pranašas Izaijas.
24 Atsiųstieji buvo iš parisiejų.
25 Jie dar jj klausė ir jam sakė: Tai
kam tu krikštiji, jei tu ne Kristus,
nei Elijas, nei pranašas? 28 Jonas
atsakė jiems, tardamas: A š krik*
štiju vandenimi; bet tarp jūsų sto*
vi tas, kuiio jūs nepažįstate. 27 Jis
yra tas, kurs po manęs ateis, kurs
pirm manęs buvo; jam aš neesu
vertas atrišti jo kurpių dirželio.

parodo nepasitenkinimą Kristaus pir*
mataku. Jie nenori pripažinti jam tei*
sės krikštyti, krikštu žadinti tautą da*
ryti atgailą. Jie sutiktų, jei krikštytų
Dievo pasiuntinys, bet Jono tokiuo pa*
siuntiniu j .e nelaiko. — (26) Aš krik*
štiju... Jonas neduoda tiesioginio atsa*
kymo, bet sau daromą priekaištą laiko
nepamatuotu: aš neperžengiu savo pa*
reigų (žem. 33 eil.), nes aš krikštiju
tik vandenimi. Minėdamas čia vandenį,
Jonas nurodo, kad yra kitas, daug kils
nesnis apiplovimas, kurio jis nesisavina
ir apie kurį aiškiai kalbės, liudydamas
antrą kaitą apie Kristų (33 eil.). —
Tarp jūsii stovi tas...: jūs susidomėję
ir rūpinatės veikimu, o nesirūpinate
tuo, kuriam turėtų tekti visos jūsų
mintys ir pastangos; jūs jo nepažįstate,
nors jau yra tarp jūsų. Aš turiu krik*
Styti, atlikdamas prirengiamąjį darbą,
nes jis jau taip arti (Apd 1, 5; 11, 16;
19, 4. — (27) Jis yra... Plg. aug. 15
eil. — Jam aš neesu vertas... Jonas lai*
ko Kristą tiek didesniu ir vertesniu už
save, kad nesijaučia vertu jam atliki*
nėti menkiausių tarno darbų, nes atris
šinėti kurpių dirželius buvo laikoma

JONO 1, 28—32

441

28 Haec in Bethania facta sunt Mt 3, 6. 13
trans Iordanem, ubi erat Ioannes
baptizans.
29
Kitą dieną Jonas pamatė ateis 29 Altera die vidit Ioannes Iesum io l. 36;
nantį pas jį Jėzų ir tarė: Štai Die* venientem ad se, et ait: Ecce ag*Is 53■7
vo avinėlis, štai, kurs atima pašaus nus Dei, ecce qui tollit peccatum
lio nuodėmę. 30 Jis yra tas, apie mundi. 30 Hic est, de quo dixi: io i , 15. 27
kurį aš sakiau: Po manęs ateina Post me venit vir, qui ante me fac*
žmogus, kurs pirm manęs buvo, tus est: quia prior me erat. 31 et
nes jis buvo anksčiau už mane. ego nesciebam eum, sed ut mani*
31 Aš jo nepažinau; bet todėl atė* festetur in Israel, propterea veni
jau ir krikštiju vandenimi, kad jis ego in aqua baptizans. 32 Et testi* Mt 3j 16;
apsireikštų Izraeliui. 32 Jonas dar monium perhibuit Ioannes, dicens: Mc i , i o ;
liudijo, sakydamas: Aš mačiau Quia vidi Spiritum descendentem Lc 3’ 22
kaip karvelį nužengiančią iš dan* quasi columbam de caelo, et man*
gaus Dvasią, ir ji pasiliko ant jojo.
28 Tai atsitiko Betanijoje, anapus
Jordano, kur Jonas krikštijo.

ti.

žemiausios rūšies patarnavimu. — (28)
Betanijoje. Evangelistas nurodo vietą,
kurioje tuo metu buvo Jonas, kad pa*
sakojimo tikslumu dar labiau pabrėžtų
šito svarbaus liudijimo reikšmę (Kir.).
Vieta turėjo būti Jordano slėnyje, j ry*
tus nuo upės. Tiksliau apie ją kalbėti
netenka, nes Betanijos anapus Jordano
niekur kitur nerandame paminėtos.
Betanija šiapus Jordano, visai netoli
nuo Jeruzalės, buvo perdaug gerai ži*
noma, kad kas nors per klaidą būtų
galėjęs padaryti iš jos Betaniją anapus
Jordano.

todėl jis norėjo pasakyti: štai avinėlis,
kurs paskelbtas pranašų. — Atima.
Jėzus ima ant savęs nuodėmes ir su*
naikina jas ant kryžiaus, apiplaudamas
mus savo krauju. — Pasaulio nuodė=
m ę: visas nuodėmes, pirmoje eilėje pra*
dinę nuodėmę (Tom.), kuri yra prigim*
ties sutepimas. Nors Išganytojas au*
kojo už ją auką tik ant kryžiaus, ta*
čiau jis galėjo visuomet suteikti nuo*
dėmių atleidimą, atsižvelgdamas į kry*
žiaus mirtį. — (30) Jis y ra ...: dabar
ateinantis Jėzus yra tas žmogus, apie
kurį aš jau liudijau 29 eil. Jonas rodė
Išganytoją, kaip visos žmonijos vaduo*
toją, čia, primindamas savo ankstyves*
nius žodžius (15 e.), aprašo Jėzaus
vertę ir kilnumą. — (31) A š jo nepažinau... Nurodęs Jėzų kaip Mesiją,
Krikštytojas turi įrodyti savo liudijimo
tikrumą. Todėl jis šaukiasi į dieviškąjį
apreiškimą (Orig. Auks. K ir.). Pats
jis Išganytojo nepažino iki krikšto.
Kai Jėzus atėjo prie Jordano, jis nu*
jautė, kad tai turi būti Mesijas; bet tik
iš 5v. Dvasios nužengimo jis suprato,
kad Jėzus yra tas, kurs krikštys šv.
Dvasia (33 e .), kad jis Dievo Sūnus
(34 e.). — (32) A š mačiau kaip...
Evangelistas laiko savo skaitytojus ži*
nančiais iš kitur, kokiose aplinkybėse
šv. Dvasia buvo nužengusi ant Jėzaus,
kad tas įvyko po krikšto (Mt 3, 13—
17; Mk 1, 9 - 1 1 ; Lk 3, 21. 22). -

(29) Kitą dieną... Antrą kartą Jo*
nas liudijo apie Kristų po jo krikšto
ir po jo gundymo viena diena vėliau
už 19 eil. ir tol. papasakotus įvykius.
Krikštytojas šį kartą savo liudijimu pa*
sako daug daugiau ir kelia aikštėn įsi*
kūnijimo tikslą. — Štai. Krikštytojas
gal jau buvo prirengęs savo mokyti*
nius Viešpaties pasirodymui (Auk*
sab.). — D ievo: Dievo siųstasis (Eut.
Teof. Tomas). — Avinėlis. Tas pava*
dinimas nuosavas Jonui Evangelistui.
Kadangi jis su avinėlio vaizdu riša
nuodėmių dovanojimą, tai avinėlis pri*
mena Senojo Testamento aukas (2
Moz 29, 38; 4 Moz 28, 1. 3; Orig. Kir.
Tomas), kurios buvo tik vaizdinės.
Bet čia evangelistas dar turėjo galvoje
Iz 53, 7 (Orig. Auks. Teof. Tomas),

Turinys

442

M t 3, 17

Io 1, 29;
Is 53, 7

JONO 1, 33-38

sit super eum. 33 E t ego nesciebam 33 Aš jo r.epažinau, bet tas, kurs
eum: sed qui misit me baptizare siuntė mane krikštyti vandenimi,
in aqua, ille mihi dixit: Super man tarė: A nt ko pamatysi nužens
quem videris Spiritum descendens giančią Dvasią ir ant jo pasiliekans
tem, et manentem super eum, hic čią, tai tas, kurs krikštys šventąja
est, qui baptizat in Spiritu sancto. Dvasia. J4A š mačiau ir liudiju,
34 Et ego vidi: et testimonium pers kad jis Dievo Sūnus.
hibui quia hic est Filius Dei.
35
Altera die iterum stabat Ioans 35
Kitą dieną vėl stovėjo Jonas
nes, et ex discipulis eius duo. 36 Et ir du jo mokytiniu. 30 Pažvelgęs į
respiciens lesum ambulantem, dis praeinantį. Jėzų, jis tarė: Štai Dies
cit: Ecce agnus Dei. 37 Et audies vo avinėlis. 37 Kaip tik du mokys
runt eum duo discipuli loquentem, tiniu išgirdo jo žodžius, jie nuėjo
et secuti sunt lesum. 38 Convers paskui Jėzų. 38 Atsigręžęs Jėzus
sus autem lesus, et videns eos ses ir matydamas, kad juodu jį seka,
quentes se, dicit eis: Quid quaeris juos paklausė: Ko jieškote? Juos
tis? Qui dixerunt ei: Rabbi, du jam tarė: Rabbi (tai reiškia:
(quod dicitur interpretatum Mas
(33) A š jo nepažinau. Jonas Krikštys
tojas žinojo, kad Jėzus turi ateiti, bet
Kristaus iš veido nepažino, nes, palis
kęs savo tėvų namus, visą savo gyves
nimą pasiliko tyruose. — Tas, kurs
siuntė mane: Dievas, kurs siuntė taip
pat ir Mesiją. — Man tarė: dvasioje,
gal kai Jonas dar tebebuvo tyruose.
— (34) A š mačiau... Ką Dievas buvo
žadėjęs man parodyti, aš mačiau, ir
tuojau po krikšto aš liudijau, ką buvau
girdėjęs apreiškime, ka d jis Dievo Sū=
nūs. Sūnus prigimtimi, ne įsūnis, tos
dėl pats Dievas.

gelijos autorius. — (36) Pažvelgęs.
Anot g. t.: giliai įsižiūrėjęs. — Praei*
nantį. Dabar Jėzus nebeėjo prie Jono
kaip 29 e., bet vaikščiojo toje apylins
kėje, kur buvo Jonas Krikštytojas.
Pirma nebuvo tarp jųdviejų jokių ass
meninių santykių, krikšte tik trumpas
pasikalbę imas (Mt 3, 13—15). Apie
asmeninius santykius po krikšto žinos
me tik tai, kas parašyta aug. 1, 29.
31; žem. 3, 23 ir Mt 11, 2. — Jis tarė.
Tai trečias šv. Jono Krikštytojo liudis
jimas ap:.e Jėzų, trumpas pakartojimas
antrojo. Ketvirtosios evangelijos autos
rius nemini mokytinių pašaukimo Galis
liejoje; bet čia pasakojamas įvykis bus
b) Pirmieji Jėzaus mokytiniai ir pirmas vo jam giliai įsmigęs į širdį, nes tai
turėjo būti lemiamoji jo gyvenimo vas
jo stebuklas K anoje, 1, 35—2, 12.
landa; todėl jis jo neapleidžia. — (37)
1 ,3 5 —51. P i r m a s M e s i j o sus N uėjo paskui Jėzų : norėdami su juo
s i t i k i m a s s u s a v o b ū s i m a i s pasikalbėti, kai bus atvykę į vietą,
m o k y t i n i a i s . Plg. Mt 4, 18—22; kur jis buvo sustojęs. — (38) K o jieš=
Mk 1, 1 6 -2 0 ; Lk 5, 1—11. Trys pirs kote. J ėzus pastebi du jaunikaičiu, nes
mieji evangelistai čia pat nurodytose drįstančiu prieiti arčiau, atsigręžia ir
vietose kalba apie galutiną mokytinių savo klausimu juos padrąsina. Juodu
pašaukimą, o Jonas apie pirmą Jėzaus savo reikalą laiko taip svarbiu, kad
su jais susitikimą. — (35) Kitą dieną... mano nebūsią patogu apie jį kalbėtis
Plg. augšč. 29 e. Jonas Krikštytojas kelyje, todėl nori žinoti, kur Jėzus yra
tebebuvo toje pačioje vietoje. Tuomet sustojęs., kad tenai su juo pasikalbėtų.
susitikimas buvo labiau atsitiktinas, Jėzų jie vadina su pagarba mokytoju,
šiandien Jonas laukia Jėzaus. — Du jo nors jis neturi žydų mokytojo išvaizs
mokytiniu. Vienas iš dviejų mokytis dos. Mokytojas galėjo būti ir titulas,
nių buvo Andriejus, o kitas pats evans duodamas visiems gerbiamiems asmes

Turinys

JONO 1, 39-4-3

443

M okytojau), kur gyveni? 39 Jis
jiems atsakė: Ateikite ir pasižiūrėk
kitę. Juodu nuėjo ir pamatė, kur
jis gyvena, ir pasiliko tą dieną pas
jį. Buvo apie dešimtą valandą.
40 Vienas iš dviejų, kurie girdėjo
Jono žodžius ir sekė Jėzų, buvo
Simono Petro brolis Andriejus.
41 Jis rado visų pirma savo brolį
Simoną ir jam pasakė: Radome
Mesiją (tai reiškia Kristų). 42 Po
to jis nusivedė jį pas Jėzų. Įsižiūs
rėjęs į jį Jėzus tarė: Tu Jonos sūs
nūs Simonas; tu vadinsies Kėfas,
tai reiškia Petras (U ola). 43 Rytos
jaus dieną Jėzus norėjo eiti į Gas
lilieją. Jis sutiko Pilypą ir jam tas

gister) ūbi habitas? 39 Dicit eis:
Venite, et videte. Venerunt, et vis
derunt ubi maneret, et apud eum
manserunt die illo: hora autem erat
quasi decima. 40 Erat autem An* Mt 4. is ss
dreas frater Simonis Petri unus ex
duobus, qui audierant a Ioanne, et
secuti fuerant eum. 41 Invenit hic
primum fratrem suum Simonem,
et dicit ei: Invenimus Messiam.
(quod est interpretatum Christus).
42 Et adduxit eum ad Iesum. InsMtl6 18.
tuitus autem eum lesus, dixit: Tu Mc 3, 16.
es Simon filius Iona: tu vocaberis Lc 6' 14
Cephas, quod interpretatur Petrus.
43 In crastinum voluit exire in Gas Mt s, 22;
lilaeam, et invenit Philippum. Et Lc 9’

nims, kaip ponas. — (39) A teikite...
Jėzus mato jų gerą valią, jų uolumą,
todėl kviečia pas save. — Pasiliko.
Kiek jie gavo tą dieną pamokymų ir
paguodos, paaiškėja iš to, kad jie tuo*
jau stengiasi rasti Jėzui daugiau mos
kytinių. Apie ką jie kalbėjo su Vieš*
pačiu, evangelistas nepasako, bet iš
šv. Andriejaus žodžių jo broliui (41
eil..) galima padaryti išvadą, kad pas
mokymų turinys buvo mesijinė Jėzaus
vertė. — A pie dešimtą... Apie ketvirtą
valandą po pietų, dvi valandi iki sau*
lės sėdimui. Diena, nuo saulės tekės
jimo iki sėdimui, pas žydus buvo dalis
narna į 12 valandų. — (40) Vienas iš
dviejų... Kas buvo tas čia neįvardijąs
mas antrasis? Jis lygiai, kaip ir Ans
driejus, buvo Jono Krikštytojo klausys
tojas, kurs, išgirdęs jo liudijimą, tuos
jau ėjo paskui Jėzų, buvo Jėzaus pris
imtas, todėl turėjo būti žymesnis ass
muo, kurio vardą evangelistas turėjo
pasakyti, kaip pasakė Andriejaus. O
jei jis vardo nepasako, tai tiktai dėl to,
kad nenori s a v o vardo minėti, nes jis
pats turėjo būti tas antrasis, kaip mas
no dauguma aiškintojų. Nevartoja jis
čia taip pat ir toliau randamo posakio:
mokytinis, kurį Jėzus mylėjo, nes čia
jis tik pirmą kartą buvo susitikęs su
Jėzumi. — (41) Visų pirma: grįždas
mas nuo Jėzaus pilnas džiaugsmo ir
troškimo pasidalyti rastuoju turtu su

kitais. Dievo apveizdai dalykus taip
tvarkant, Andriejus visų pirma sutinka
savo brolį ir jam sako: radom e Mesiją.
Simonas Petras gal taip pat buvo Jono
Krikštytojo mokytinis; bent gali būti,
kad jis buvo atėjęs priimti jo krikšto.
Įterptieji čia žodžiai „Visų pirma" 1tu
džia manyti, kad Andriejus buvo pa*
siryžęs duoti žinią apie rastą Mesiją
ir kitiems. — Kai kuriuose graikų ranks
raščiuose yra: pirmas, taip būtų aiškiau
nurodyta, kad pirmas savo brolį rado
Andriejus, bet, kad ir antras mokytinis
taip pat jieškojo savo brolio Jokūbo
ir jį rado. — Mesiją. Mesijas žydų
kalbos žodis; versdami jį graikų kals
bon, gauname Kristų. Vienas ir kitas
reiškia tą pat, ką ir Pateptasis, žr.
Mt 1, 1. — (42) Įsižiūrėjęs: giliai pas
žvelgęs į jį, lyg kad pažvelgęs į jo
širdį. — Kėfas. Tai vėl žydų kalbos
žodis, kurs graikų kalboje verč. „pets
ros“, lotynų — Petra, lietuviškai —
„Uola“. Petras pradžioje nebuvo taip
kietas kaip uola. Išganytojas žino iš
anksto, kaip jo būdas sustiprės, sukies
tės ir, žadėdamas jam naują vardą, tai
išreiškia. Petro tėvas vadinamas Joną
ir Jonu. Plg. Mk 3, 16; Mt 16, 18. —
(43) Pilypą. Ar Pilypas buvo Jono
Krikštytojo mokytinis, nepasakyta. Jis
yra pirmas Kristaus pamokslo vaisius
(Tomas), nes jis, rodosi, nebuvo girs
dėjęs Jono
Krikštytojo liudijimo.

Turinys

444

JONO 1, 4 4 -4 8

d ic it e i le s u s : S e q u e r e m e .
a u te m
Gn 49, io ;

ta te

A n d reae,

2 . P h ilip p u s
Ir 23, 5;

Ez 34, 23;
37, 24;

Dn 9, 24 s
Io 7, 41. 52

Q u em

et

P e tr i.

N a th a n a e l,

s c r ip s it

P ro p h e ta e ,
liu m

Io se p h

d ix it

ei

M oy ses
a

boni

V e n i,

d ic it

in

ei

le g e ,

Iesu m

N a z a re th .

N a th a n a e l:

P h ilip p u s :

45 I n v e n i t

et

in v e n im u s

p o te s t a liq u id
Gn 32 , 29

44 E r a t

P h ilip p u s a B e t h s a i d a , c iv i*

A

et
fi*

48 E t

N a z a re th

esse?

e t v id e .

D ic it ei
47 V i d i t

le s u s N a th a n a e l v e n ie n te m

ad

se,

rė:

Sek

ji d o s .
ir

a p ie

p ra n a š a i,

N a th a n a e l:
s p o n d it
quam

te

U nde

le s u s ,

et

me
d ix it

P h ilip p u s

48 D i c i t
n o s ti?
e i:

ei

R e*

P r iu s *

v o c a re t,

cum

Evangelistas mini dienas, kad pabrėžtų
greitai vienas po kito einančius Jėzaus
apsireiškimus mokytiniams. — (45)
Natanaėlį. Tas vardas žydų kalboje
reiškia: Dievas davė. Jis turėjo būti
gana dažnai žydų vartojamas. Nata*
naėlis gal buvo pasiryžęs keliauti pas
Joną Krikštytoją. Ko ne visų nuo*
mone, Natanaėlis apaštalų sąraše yra
vadinamas Baltramiejumi, nes netikė*
tinas dalykas, kad taip gerai Kristaus
sutiktas ir pagirtas Natanaėlis nebūtų
patekęs į apaštalų skaičių; be to, 21,
2 jis taip minimas tarp dviejų apaštalų,
kad negalima abejoti, jog ir jis pats
buvo apaštalas. Todėl jis turi būti
vienas iš tų asmenų, kurie įvardinti
apaštalų sąrašuose. Trijuose sąrašuose,
Mt 10, 3; Mk 3, 18; Lk 6, 14, po Pi*
lypo, kurs atvedė Natanaėlį pas Jėzų,
eina Baltramiejus, t. y., Tolmo sūnus;
taigi, Baltramiejumi ir laikomas Nata*
naėlis. — Rašė M ozė įstatyme ir pra*
našai: 1 Moz 49, 10; 5 Moz 18, 18;
Iz 40, 10; 45, 8; Jer 23, 5; Ez 34, 23;
Dan 9, 24. 25. Ką čia sako Pilypas,
žinojo ir galėjo pasakyti kiekvienas žy*
das, būtent, kad Mesijas buvo pažy*
mėtas įstatyme ir pranašuose; todėl
kai kurių nuomonė, būk Pilypas buvęs
labai mokytas, šitais jo žodžiais ne*
gali būti įrodyta. — Ju ozapo sūnų...
Taip manė bendralaikiai žydai, taip gal
buvo girdėjęs Pilypas iš Andriejaus.
— (46) Nazareto. Nazareto Senajame

Turinys

s u tik o
M es

M ozė

Ju o z a p o

N a z a re to .

B e ts a *

N a ta n a ė lį

rad o m e
įs ta ty m e

sū n ų

Jė z ų

4 8 N a t a n a ė lis ja m

P ily p a s ja m
rėk .

tą ,
ir

ta rė :

a t s a k ė : E i k ir p a s iž iū *

47 J ė z u s p a m a t ė a t e i n a n t į p a s

jį N a ta n a ė lį ir p a s a k ė a p ie jį : Š ta i
k la s to s .

e st.

ra šė

buvo

m ie s to

A r g a li b ū t i k a s g e r a iš N a z a r e t o ?

in

non

44 P i l y p a s
P e tro

p asak ė:

k u rį

tik r a s

d o lu s

ir

45 P i l y p a s

ja m

e t d ic it d e e o : E c c e v e r e I s r a e lita ,
quo

m ane.

A n d r ie ja u s

kur

iz ra e lita s ,

k u r ia m e

4 S N a ta n a ė lis
m ane

m as Jė z u s

ja m

p a ž įs ti?
ta r ė :

ja m

n ėra
ta r ė :

A tsa k y d a *

P ir m a n e k a ip

P ily p a s p a v a d in o ta v e , k a d a b u v a i

Testamente net nėra paminėta; su jo
vardu nesurišta joki mesijinė prana*
šystė. Be to, Natanaėlis turėjo gyventi
netoli nuo Nazareto ir neaugštai jį ver*
tino, kaip, paprastai, atsitinka su kaimi*
nystėje esančiais miesteliais. Dabar*
tinę Jėzau;: buveinę jis laiko jo gimimo
vieta. — I.’ife ir pasižiūrėk. Pilypas nė
kiek neabejoja, kokios bus pasimatymo
pasėkos. Natanaėlis iš savo pusės ne*
parodo didelio užsispyrimo ir nesilaiko
atkakliai savo nuomonės. Jis eina
paskui Pi’ypą, kurs su juo nesiginčija,
bet veda jį pas Jėzų. Tai gražus pa*
vyzdys, sektinas tiems, kurie turi rei*
kalo su geros valios netikėliais. —
(47) Tikras izraelitas. Jėzus čia pa*
rodo savo antgamtinį žinojimą, kad
vestų mokytinius į tikėjimą, kadangi
jis dar t edaro stebuklo (Kir.). Nata*
naėliui jis sako: tu esi izraelitas ne tik
savo kilme, bet ir savo būdu, jausmais
(plg. 1 Moz 25, 27; Ps 31, 2). Nata*
naėlio atėjimas liudijo, kokia yra jo
vidujinė esmė: jis trokšta mesijinio iš*
ganymo (Aug.) ir rengėsi prie jo,
klausydamas Dievo ir šv. Rašto
(Auks.). — (48) Iš kur mane pažįsti?
Nuo pagyrimo Natanaėlis neatsisako,
tik jis nustebęs pareikšta apie save
nuomone, kuri liečia jo vidujinį gy*
venimą. — Po figos medžiu: po tau
žinomu figos medžiu. Ten turėjo kas
nors svarbaus Natanaėliui atsitikti.
Rytų šalių gyventojai mėgsta mąstyti

JONO 1, 4 9 -2 , 1
po

fig o s

m e d ž iu ,

48 N a t a n a ė l i s

ja m

( M o k y t o ja u ) ,

tu

Iz ra e lio

tu

tik i;

S ū n u s , tu

50 A t s i l i e p d a m a s

ta v e

iš v y s i

u ž tu o s d a ly k ų .
kė:

ta v e .
Rabbi

ta r ė : K a d a n g i a š ta u p a*

s a k ia u : M a č ia u
d ž iu ,

D ie v o

k a r a liu s .

J ė z u s ja m

m a č ia u

a ts a k ė :

po

fig o s m e*

dar

d id e s n ių

51 J i s j a m

tik r ų jų ,

t ik r ų jų ,

d ar sa*
sakau

ju m s , jū s m a t y s it e a t v i r ą d a n g ų i r
D ie v o

a n g e lu s

n u ž e n g ia n č iu s

u ž ž e n g ia n č iu s
ant

žm ogaus

445

esses su b

49 R e s p o n * 2 Sm 7, h ,

fic u , v id i te .

d i t e i N a t h a n a e l , e t a i t : R a b b i , t u p°
es

F iliu s

D e i,

50 R e s p o n d i t
Q u ia

d ix i

tu

es

le s u s ,

tib i:

V id i

R ex
et
te

I s r a e l . M t n . 33:

d ix it
su b

e i:

16> 16

fic u ,

c r e d i s : m a i u s h i s v i d e b i s . 51 E t d i * Gn 28,12;
c i t e i : A m e n , a m e n d i c o v o b i s , v i * į ^ * į ’ *3
d e b itis

c a e lu m

a p e r tu m , e t A n g e *

lo s D e i a s c e n d e n te s , e t d e sce n d e n *
te s s u p ra F iliu m

h o m in is .

ir
Sū*

n au s.
2 . 1 T r e č ią

K a n o je

d ie n ą b u v o G a lilie jo s

v e s tu v ė s .

T en ai buvo

2 , 1 E t d i e t e r t i a n u p t i a e f a c t a e io 1. «

T ė*

s u n t in C a n a G a lila e a e : e t e r a t m a*

po medžiais.— (49) Tu D ievo Sūnus...
Natanaėlis, vadindamas Jėzų Dievo
Sūnumi, labiau jaučia, negu supranta
jo augštesnę esmę. Ką jo lūpose reiš*
kia Dievo Sūnus, paaiškina jis pats, va*
dindamas tuojau Išganytoją Izraelio
karaliumi. Plg. Mt 16, 18. — (51)
Iš tikrųjų... Tas pakartotas „iš tikrųjų“
yra ketvirtosios evangelijos autoriui
nuosavas, tačiau tik Kristaus žodžiuo*
se, kuriuose jį randame 25 kartus. —
Atvirą dangų ir D ievo angelus... Išga*
nytojas čia atsiliepia Senojo Testamento
žodžiais (1 Moz 28, 12), todėl jis turėjo
juos turėti galvoje. Senesnieji aiškina
tojai šituos žodžius supranta apie tikrus
angelų pasirodymus. Tačiau nedaug šv.
Rašte paminėtų angelų pasirodymų ka*
žin ar gali būti tas didesnis dalykas, kurį
Išganytojas žada parodyti Natanaėliui.
Todėl gal šituose žodžiuose reikia ma*
tyti įvaizdintą tiesą, kad žmogaus Sūnus
savo žemiškosios kelionės metu buvo
nenutraukiamai sujungtas su dangumi,
ir kad per jį buvo atidarytas žmonėms
dangus. — Be to, Šen. Tęst. patrijar*
kui Jokūbui sapne buvo parodyta, kad
Dievas susisiekia, palaiko santykius su
savaisiais, tai ir čia gal parodoma, kad,
prasidedant Mesijo laikams, atnaujina*
mas nuodėmės nutrauktas ryšys su
dangum. — Ant žmogaus Sūnaus. Iš*
ganytojas duoda sau šitą pavadinimą
evangelijose apie 80 kartų (plg. Mt
8, 20), kiekvieną kartą, kai jis paša*

vina sau dieviškas ypatybes, arba kai*
ba apie tai, kas rodosi jo neverta, bet
ką jis kentėjo, arba dar norėjo kentėti,
mus mylėdamas. Kaipgi daug garbingų
pavadinimų duodama jam šitame pirma*
me perskyrime, atsižvelgiant į jo žmo*
gišką prigimtį. Jis yra Žodis (1, 14
e.), Šviesa (9 e.), viengimusis Tėvo Sū*
nūs (14 e.). Dievo Sūnus (34. 49 e.),
Dievo avinėlis (36 e.), gerbiamas mo*
kytojas (38. 49 e.), Mesijas (41. 45 e.),
Izraelio karalius (49 e.) ir žmogaus
Sūnus.
c)
2, 1—11. P i r m a s J ė z a u s
s t e b u k l a s . — (2 ,1 ) Trečią dieną:
skaitant nuo kelionės pradžios (plg. 1,
43), arba nuo pasikalbėjimo su Nata*
naėliu. — G aliliejos Kanoje. Kita Ka*
na buvo Asero giminės plote (Joz 19,
28). Galiliejos Kana buvo vadinama
nedidelis miestelis apie 6 kilom, nuo
Nazareto prie kelio iš Sefories į Ti*
berijadą, dabai Kefr Kenna. Atstu*
mas nuo tos vietos, kurioje Jonas krik*
štijo prie Jordano, iki Kanai nedidės*
nis, kaip 24 valandų kelionė, taip kad
iš šios vietos Jėzus be vargo galėjo pa*
siekti Kaną trečios dienos vakare. —
Buvo Jėzaus motina. Marija galėjo
būti jaunavedžių giminaitė, arba gera
pažįstama: Kanoje ji negyveno ir bu*
vo pakviesta į svečius kaip ir kiti. Šv.
Juozapas gal buvo jau miręs. Marijos
vertė, kaip Jėzaus motinos, ypač pa*
brėžiama dėl tolesnio jos prašymo. —

Turinys

446
te r

JONO 2, 2 - 4
le s u

ib i.

2 V o c a tu s

e st a u te m

k v ie s ta s

tia s .

m o k y tin ia is .

3 E t d e fic ie n te v in o , d ic it m a *

te r le s u

ad

e u m : V in u m

non

io 19 , 2 6 ;

b e n t.

Mc j 2 '24§;

k i, e t tib i e s t m u lie r ? n o n d u m

Mc

1, 3 s

z a u s m o tir a .

e t le s u s , e t d is c ip u li e iu s a d n u p *
ha*

4 E t d i c i t e i l e s u s : Q u id m i*
ve*

------------------------------------------------------------------------

(2) Pakviestas į vestuves Jėzu s: kurs
tuo metu atvyko j Kaną. Motinai esant
pakviestai j iškilmes, jaunavedžiui ro*
dėsi visai tinkama pakviesti ir Sūnų,
o kviečiant Jėzų, nebuvo galima ap*
lenkti ir jo bendrakeleivių. Gal prie
šių paskutiniųjų pakvietimo buvo pri*
sidėjęs ir Natanaėlis, kurs pats buvo
iš Kanos. Išganytojas buvo patekęs į
tą pokylį Dievo valia, nors galėjo ro*
dytis, kad tik atsitiktinai. „Taip Išga*
nytojas pasižemino, kad pasinaudotų
žemišku žmonių džiaugsmu jų išgany*
mui palaikyti. Nes jis, kurs sutverda*
mas buvo įstatęs moterystės ryšį, atėjo
jo pašventinti, kaip Išganytojas, savo
apsilankymu“ (Eut.). — (3) N etekus
vyno. Paprastai, vestuvių iškilmės tęs*
davosi keletą dienų, neretai iki septy*
nių. Gal netikėtas svečių padaugėji*
mas buvo priežastis, kad pasigamintas
vestuvėms vynas buvo anksčiau išgers
tas, negu tikėtasi. — Jie nebeturi vyno.
Šitie švenč. Panos žodžiai yra kuklūs
ir rodo jos pasiryžimą visai taikintis
prie Sūnaus valios. Marija čia parodo
didelės meilės artimui, daug išminties
ir pasitikėjimo. Ji laukia pagalbos ste*
buklu, nes atsiminimas apreiškimo ir
įvykiai, sujungti su Viešpaties gimimu,
niekad nebuvo išdilę iš jos širdies. Gal
ji turėjo taip pat žinią ir apie tai, kas
buvo įvykę prie Jordano (Auks.
Tom.). Mokytiniai, kurie lydėjo Jė*
zų, jai rodė, kad jis jau buvo pradėjęs
savo viešąjį veikimą. — (4) K as man
ir tau darbo... Šitas Jėzaus atsakymas į
Marijos žodžius yra susilaukęs įvairių
aiškinimų. Pasižiūrėkime arčiau į atski*
ras jo dalis. Posakis: kas man ir tau
darbo, gr.
"r1- šįj-oI xai oot
— kas
man ir tau — sutinkamas neretai kaip
Senajame, taip ir Naujajame Testa*
mente (Plg. Teis 11, 12; 2 Kar 16,
10; 19, 22 ir k.; Mt 8, 29; Mk 1, 24;
5, 7; Lk 4, 34; 8, 28). Vartoja ji ir

Turinys

j

2 Buvo

v e s tu v e s

ta ip

Jė z u s

3 N e te k u s

z a u s m o tin a ja m

p at pa*
su

sav o

vy n o, Jė *

ta rė : Jie n e b e tu ri

vyno.

4 Jė z u s ja i a ts a k ė : K a s m a n

ir ta u

d a rb o , m o te r iš k e ? m a n o v a*

šiaip jau rašytojai. Visur jis yra nei*
giamas atsakymas, tik vienur labiau
pabrėžiama*;, kitur mažiau. Tikra jo
prasmė pareina nuo aplinkybių, ku*
riomis jis yra sakomas, ir balso, ko*
kiuo tariamas. Maloniai, nors ir rimtai
pasakytas Marijai jis nereiškia dau*
giau, kaip: nesirūpink tu tuo dalyku,
palik man juo rūpintis. Vadindamas
čia pat Mariją moteriške, Jėzus anaip*
tol neišsižada jos, kaip savo motinos
taip, kaip jos neišsižadėjo mirdamas
ant kryžiaus, kai stovinčią po kry*
žiumi Mariją pavadino taip pat mote*
riške, nes pavadinimas moteriške rytie*
čių papročiu buvo laikomas garbingu
pavadinimu, lygiu: mano poni. — Mano valanda dar neatėjo. Aiškintojai,
kurie Kristaus atsakymą Marijai: kas
man ir tau darbo, laiko griežtai nei*
giamu, šiluose žodžiuose mato Jėzaus
kaip ir pasiteisinimą, arba neigiamo
atsakymo paaiškinimą: negaliu pada*
ryti, ko prašai, nedarysiu stebuklo, nes
mano numatytoji stebuklams valanda
dar neatėjo. Tokį tačiau šitų žodžių
aiškinimą sunku laikyti priimtinu. Jė*
žus, kaip Dievas, žinojo, kad jis šitose
vestuvėse padarys stebuklą ir juo ap*
reikš sava garbę savo mokytiniams; ir
iš tikrųjų, jis stebuklą, kurio laukė Ma*
rija, padarė, todėl jo valanda daryti
stebuklus, jau buvo atėjusi. Turint
tai galvoje, nelieka nieko kito, kaip tik
žodžiuose: mano valanda dar neatėjo
matyti klausimą: argi mano valanda
dar neatėjo? Taip viso sakinio gau*
narna toki prasmė: nėra ir reikalo
man priminti, ką aš turiu padaryti, nes
argi dar neatėjo mano valanda? Aiški*
nimas, kad Jėzus, kuriam iš tikrųjų
dar nebuvo atėjusi valanda daryti ste*
buklą, kaip jis pats pasakė, pakeitęs
savo nusistatymą, atsižvelgdamas į Ma*
rijos nuolankų prašymą, ir padaręs
stebuklą, susiduria su daugeliu vargiai

JONO 2, 5 -1 1
la n d a d a r n e a t ė jo .

ta r n a m s :

ju m s

p asak ys.

ty ta

šeši

s tie m s

5 Jo

D a r y k ite ,
8 Buvo

a k m e n in ia i

žydų

b ira i.

m o t in a ta *

n it

m in is tr is : Q u o d c u m q u e d ix e r it v o *

tik

7 Jė z u s

ji e m s

ta rė :

p a sta *

b is , fa c ite .
deae

ku*

p asak ė:
Jie

P r i*

p r ip y lė

8 T uom et

D abar

s e m k ite

Jė z u s
ir

n eš*

dum

c a p ie n te s
te

u sq u e

a u te m

iš v a n d e n s p a d a r y to

n e ž in o d a m a s ,

kur

ji s ,

vy*
n o rs

secu n *

Iu d a e o ru m ,

m e tr e ta s

b in a s

aqua.
ad

Et

im p le v e ru n t

su m m u m .

8 Et

d i*

c it e is le s u s : H a u r it e n u n c , e t fe r *
te

no,

e iu s

ib i la p i*

p o s ita e

s in g u la e

h y d r ia s

eas

Jie nun e*

p a ra g a v o

m a te r

v e l t e r n a s . 7 D i c i t e is l e s u s : Im p le *

u ž v a iz d a s

v e s tu v ių

sex

p u rific a tio n e m

šė.

tik

5 D ic it

6 E r a n t a u te m

h y d r ia e

k it ę v e s tu v ių u ž v a iz d u i.
9 K a ip

m ea.

p ap ra*

p ilk ite in d u s v a n d e n s .
s k lid in u s .

h o ra

te n

d u a r t r y s k i*

ji e m s

ju o s

jis

in d a i

a p s ip lo v im a m s ,

r ių k ie k v ie n a n tilp o

447

a rc h itr ic lin o .

Et

g u s ta v it

aquam

v in u m

tu le ru n t.

9 U t

a rc h itric lin u s

fa c ta m , e t n o n

s c ie *

b a t u n d e e s s e t, m in is t r i a u te m s c ie *

t a r n a i, k u r ie s ė m ė v a n d e n į, ž in o jo ,

b a n t, q u i h a u s e ra n t a q u a m : v o c a t

p a s iš a u k ė

sp on su m

ja u n i k į

10 i r

ja m

ta r ė :

K ie k v ie n a s ž m o g u s p irm a s ta to g e *

e i:

ro

v in u m

vyno,

o

k u o m e t įg e r ia , tu o m e t

to , k u rs m e n k e s n is ; tu
g e r ą jį

vyną

ik i

b u k lų

p r a d ž ią

d ab ar.
Jė z u s

g i p a la ik e i
11 T ą

p a d a rė

ste *
G a li*

O m n is

rin t,
Tu

a rc h itric lin u s ,
hom o

10 e t

p rim u m

d ic it

bonum

p o n it : e t c u m in e b r ia ti fu e *

tu n c
a u te m

id ,

quod

se rv a sti

u sq u e ad h u c.

d e te r iu s
bonum

e st:

v in u m

11 H o c f e c i t i n i t i u m io i . i4 r

____________________________________________

nugalimų sunkenybių. — (5) J o mo*
tina tarė... Marija, maloniai išdėsčiusi
reikalą, matomai, visai nuraminta Jė*
zaus atsakymu, prirengia tarnus tole*
sniems nepaprastiems įvykiams; ji liepia
jiems daryti visa, ką pasakys Jėzus,
nors jo įsakyti dalykai atrodytų jiems
nesuprantami, nereikalingi. Kad čia
Marija svetimuose namuose įsakinėja
tarnams, tai gana paprastas dalykas:
jos santykiai su jaunavedžiais turėjo
būti labai artimi, ji labai rūpinosi ves*
tuvių iškilmių pasisekimu. — (6) Ap=
siplovimams. Žydai plaudavo rankas
ir indus prieš valgį ir po valgio. Plg.
Mt 15, 2; Mk 7, 3... Lk 11, 39. - Kibi»
vai. Kibiru čia pavadinta žydų skys*
čių saikas bath, lygus maždaug 38
litrams. Todėl šešiuose induose tilpo
apie 5— 6 hektolitrus. Padaryto ste*
buklo didumas ir aiškumas turėjo būti
neabejotinas. Indai buvo ne vyniniai,
bet vandeniniai, kuriuose buvo laiko*
mas vanduo apsiplovimams, kad kas
nepamanytų, jog juose buvę anksčiau
šiek tiek vyno, kurs būtų galėjęs už*
piltam vandeniui duoti šiek tiek vyno
skonio. Vyno padaroma labai daug,
kad, padarius maža, tas mažas kiekis

nebūtų kieno nors palaikytas užmirštu
arba iš bet kur atsigabentu vynu. Vy*
no daugumas negalėjo būti pavojingas
dorovei, nes Kristaus čia buvimas ga*
Įėjo apsaugoti pokylio dalyvius nuo
bet kurių nusižengimų. Norėjo gi
jis ne tik dabartiniame reikale aprū*
pinti jaunavedžius, bet taip pat sušelpti
juos ateičiai. — (7) Jiem s: tarnams.
— (8) Vestuvių užvaizdui. Toks už*
vaizdas rūpindavosi visais pokylio rei*
kalais, valgomojo kambario stalais,
guoliais, rakandais, ragaudavo valgius,
vyną, vadovaudavo kitiems tarnams.
— (9) Nežinodamas, iš kur jis. Van*
dens indai, matomai, stovėjo ne vai*
gomajam kambary. — (10) Pirma sta=
to: vestuvių pokylio pradžioje. — (11)
Tą stebuklų pradžią... Apie šitą ste*
buklą evangelistas sako tris dalykus:
jis buvo pirmas Jėzaus stebuklas, jis
apreiškė Viešpaties galią daryti ste*
buklus ir sutvirtino mokytinių tikėjimą
j jį. Tas tikėjimas buvo prasidėjęs Jo*
nui Krikštytojui paliudijus, buvo pa*
daręs pažangos, kai mokytiniai pamatė
ir išgirdo Jėzų, ypač, kai Išganytojai
pasirodė Natanaėliui širdies paslapčių
žinovu, ir tas tikėjimas dabar buvo-

Turinys

11, 40

448

JONO 2, 12-15

s ig n o ru m
et

le s u s in C a n a G a lila e a e :

m a n ife s ta v it

c r e d id e r u n t in

Mt 4, 12

12 P o s t

eu m

su am ,

et

d is c ip u li e iu s .

d e s c e n d it

lie jo s
vo

K a n o je ; ta ip ji s

g arb ę,

ir

jo

a p r e iš k ė sa«

m o k y tin ia i

t ik ė jo

i jį -

12 P o

C a p h a rs

to ji s n u ė jo į K a p a r n a u m ą

n a u m ip s e , e t m a te r e iu s , e t f r a tr e s

su

e iu s , e t d is c ip u li e iu s : e t ib i m an=

s a v o m o k y t i n i a i s , i r ji e p a s ilik o tę s

seru n t n o n

n a i k e l e l į d ie n ų .

13 E t
ru m ,

Mt 21, 12 s
Mc 11, 15 s
Lc 19, 45 s

hoc

g lo ria m

m u ltis d ie b u s .

p ro p e

et

erat

a s c e n d it

P asch a
le s u s

m a m : 14 e t i n v e n i t i n

Iu c la e o *
Ie r o s o ly s

te m p lo

ven*

sav o

13 Ž y d ų
žus

m o tin a ,

sav o

b r o lia is

ir

V e ly k o s b u v o a r ti, ir Jė s

n u ė jo

š v e n t y k lo je

į

Je r u z a lę .

14 J i s

p a rd u o d a n č ių

rad o

ja u č iu s ,

d e n te s b o v e s , e t o v e s , e t c o lu m b a s ,

a v is ir k a r v e liu s ir s ė d in č ių p in ig ų

e t n u m u la r io s s e d e n te s .

m a in in in k ų . 15P a s id a r ę s ta r s i r im b ą

15 E t c u m

pasiekęs tam tikrą pilnumą. — (12)
Į Kaparnaumą: dabar Tell Hum prie
Genezareto ežero. Šita kelionė ne ta
pati, kurią mini Mt 4, 13. — Savo bro=
liais. Apie Jėzaus brolius žr. Mt 12,
46. Taip vadinosi artimieji Jėzaus gis
minaičiai.

iš ankstyvesnio laiko. Jonas, minėdas
mas penkis Jėzaus buvimus Jeruzalėje,
turėjo daugiau laisvės, galėjo su vienu
ar kitu sujungti pardavėjų išvarymą iš
šventyklos. Jei jis, nutoldamas nuo
sinoptikų eilės, padėjo įvykį vieš
šojo Jėzaus veikimo pradžioje, jis tus
rėjo turėti labai rimtą pagrindą. Tas
d) Jėzus per V elykas Jeruzalėje, 2, pagrindas negali būti kitas, kaip tik
13—3, 21.
rūpestis istoriniu tikrumu. Apskritai
1) 2, 13—21. J ė z u s i š v a r o i š imant, ketvirtoje evangelijoje labai daug
š v e n t y k l o s p a r d a v ė j u s . Plg. dėmesio kreipiama į kronologinį dalykų
išdėstymą. — (13) V elykos. Velykos
11, 1 5 -1 9 ; Mt 21, 1 2 -1 7 ; Lk 19, 4 5 48. Trys pirmieji evangelistai tą patį mis prasideda pirmieji Jėzaus viešojo
įvykį pasakoja kiekvienas savaip: Lūs gyvenimo metai, apie kuriuos apaštalas
kas trumpiausiai, Morkus duoda daus čia kalba iki 4 perskyrimo galui. Jos
giausia smulkmenų, Matas priduria vadinamos žydų Velykomis, nes evans
pagydymus ir vadų nepasitenkinimą gelija rašoma atvirtusiems pagonims;
prieš vaikus, kurie sveikino Dovido be to, autorius jaučiasi priklausąs relis
sūnų. Šitas įvykis jų dedamas prieš pas ginei bendruomenei, kuri nebėra žydų
skutines Velykas ir kančią, kai Jėzus bendruomenė. — (14) Šventykloje: vas
įeina iškilmingai į Jeruzalę, sveikinas dinamajame pagonių šventoriuje. Eros
mas kaip Mesijas. Jau nuo senų laikų do atnaujinta šventykla turėjo tris
keliama klausimas, ar Jonas čia pasas šventoms, kurių vienas buvo augščiau
koja tą patį įvykį. Tarp sinoptikų ir už kitus, kalno šlaituose ir taip supo
Jono pasakojimo yra skirtumų, bet ne šventyklą, kuri buvo ant kalno viršaus.
taip didelių, kad papasakoto įvykio nes Kadangi švenčių metu būdavo daug
būtų galima laikyti tuo pačiu. Jonas, aukojama aukų atskirų asmenų, tai tins
rašydamas vėliausiai, juk galėjo papils kami aukoms gyvuliai būdavo parduos
dyti senesniuosius, neliesdamas tų das darni šventoriuje, tokioje vietoje, kuri
lykų, kurių pas Matą yra daugiau. Bet viena buvo prieinama pamaldiems pas
jei aprašomas įvykis tas pats, tai kas gonims, kad iš čia garbintų Dievą. Sus
teisingiau nurodo laiką, sinoptikai, ar keliamu triukšmu buvo niekinama
Jonas? Aiškintojų nuomonės ir čia šventa vieta: pamaldesniems gi Dievo
skiriasi. Yra labai rimtų egzegotų, ku= garbintojams, tai būdavo nemažas pas
rie pasisako už Joną ir štai dėlko. Sis piktinimas. Dėl pardavėjų įsileidimo į
noptikai pasakoja tik vieną Jėzaus kės švente rių buvo kalti kunigai, turėjus
lionę į Jeruzalę: su šita kelione jie šieji j , saugoti. Jie iš daromos prekys
turėjo surišti pardavėjų išvarymą iš bos gal patys turėjo pelno. Plg. Mt
šventyklos, nors įvykis buvo paimtas 22, 22. — (15) Pasidaręs... Jėzaus išs

Turinys

JONO 2, 1 6 -2 0

449

iš virvelių, jis išvarė visus iš šven*
tykios, taip pat avis ir jaučius, iš*
barstė mainininkų pinigus ir par*
vertė stalus. 16 O karvelius parda*
vinėjusiems jis tarė: Atsiimkite
juos iš čia ir nedarykite iš mano
Tėvo namų prekybos namų. 17 Jo
mokytiniai atsiminė, kad yra pa*
rašyta: Uolumas dėl tavo namų
griaužia mane. 18 Bet žydai atsi*
liepė ir jam sakė: Kokį ženklą tu
gali mums parodyti, kad tai darai?
“ Jėzus atsakė ir jiems tarė: Su*
griaukite šitą šventyklą, o aš per
tris dienas ją pastatysiu. 20 Tuo*
m et žydai sakė: Šita šventykla sta*
tyta keturias dešimtis šešerius me*
tus, o tu nori per tris dienas ją

fecisset quasi flagellum de funicu*
lis, omnes eiecit de templo, oves
quoque, et boves, et numulario*
rum effudit aes, et mensas subver*
tit. 16 Et his, qui columbas vende* Zach u, 2 1 ;
bant, dixit: Auferte ista hinc, et Lc 2- 49:
nolite facere domum patris mei,
domum negotiationis. 17 Recorda* Ps 68. 1 0
ti sunt vero discipuli eius quia
scriptum est: Zelus domus tuae
comedit me. 18 Responderunt er* Mt 2 1 ,2 3
go Iudaei, et dixerunt ei: Quod
signum ostendis nobis quia haec
facis? 19 Respondit lesus, et di* Mc 1 4 , 5 8 ;
x it eis: Solvite templum hoc, et i n ^ J ^ V
tribus diebus excitabo illud. 20 Di* Mc 14, 58;
xerunt ergo Iudaei: Quadraginta 15, 29
et sex annis aedificatum est temp*
lum hoc, et tu in tribus diebus

vaizda ir pasireiškusi jo veide didenybė
taip paveikė pardavėjus, kad jie pasi*
skubino bėgti. Rimbas Jėzaus rankose
buvo žmonėms simboliškas gąsdinimo
įrankis, tikras gi to rimbo pritaikymas
buvo labiau reikalingas gyvuliams. —
(16) N edarykite iš mano... Taip Išga*
nytojas pats paaiškino ir pateisino savo
pasielgimą: jis yra Dievo Sūnus, todėl
niekas nieko negali turėti prieš tai, jei
jis gina Dievo namų garbę. Plg. Žak
14, 21. — (17) Uolumas dėl tavo...:
uolumas dėl Dievo namų šventumo ir
dėl Viešpaties garbės. Plg. Ps 68, 10.
— (18) K o ki ženklą... Šitoje eilutėje
pasakoma, kaip priėmė Jėzaus pamoky*
mą žydų mokytojai. Jie nori pasakyti:
tas pirkimas ir pardavimas yra seniai
virtęs įpročiu ir daromas vyresnybės
akyse. Jei tat tu, būdamas pašalinis
žmogus, liepi tą įprotį pašalinti, tai
privalai turėti augštesnį įgaliojimą; bet
tai turi būti įrodyta stebuklu. — (19)
Sugriaukite... Išganytojas ima čia vaiz*
dą iš šventyklos, kurioje jis ką tik
pasinaudojo Dievo Sūnaus teisėmis
(Orig.). Tas vaizdas panašus į mįslę,
kaip neretai būna vaizdai Viešpaties
kalbose, jei klausytojai dar negali pa*
kelti tiesos aiškios ir nepridengtos

(A uks.); jis tačiau buvo teikiamas ne*
veltui, nes net žmonės piktavaliai po jo
įvykdymo galėjo pažinti tiesą. Išganyto*
jas dažniau pranašauja apie savo pri*
sikėlimą (plg. Mt 12, 39), nes pirm jo
eina kryžiaus papiktinimas. Bažnyčia
yra Kristaus kūno vaizdas, nes kaip
bažnyčia yra Dievo namai, taip žmo*
giškame Jėzaus kūne buvo Dievystės
pilnybė. Pasakymas: sugriaukite (kaip
ir kiti panašūs į jį, plg. Mt 23, 32)
nėra griežta prasme reikalavimas, bet
pranašavimas: jūs savo laiku jį su*
griausite, tačiau jis vėl prisikels (Kir.
Eut. Tom.). Žydai pasilieka Jėzaus
žodžiams nejautrūs ir netyrinėja gile*
snės jų prasmės. — (20) Keturias de=
šimtis... Žydai čia, matomai, kalba apie
didelius statybos darbus, atliktus prie
šventyklos. Statyba buvo pradėta 18
Erodo Didžiojo viešpatavimo metais
(Juozapas FI. Antiq. XV, 11, 1. Kitur
tas pats Juozapas mini 15 Erodo me*
tus, gali būti, kad klysdamas). Tie
metai atitinka 20/19 metus pirm Kri*
staus. Jei pradėsime skaičiuoti nuo 19
metų, tai po 46 m. gauname Velykas
28 m. po Kristaus, t. y., tą patį laiką,
kurį galima susekti iš Luko 3, 1. Toks

29

Šv. Raštas, V t.

Turinys

450

JONO 2, 2 1 -3 , 2

3, 17; excitabis illud? 21 Ille autem di*
6’ 19
cebat de templo corporis sui.
Ps 3, 6; 5 6 ,9 22 Cum ergo resurrexisset a mor*
tuis, recordati sunt discipuli eius,
quia hoc dicebat, et crediderunt
scripturae, et sermoni, quem dixit
lesus. 23 Cum autem esset Ieroso*
lymis in pascha in die festo, multi
crediderunt in nomine eius, viden*
Le 16, 15
tes signa eius, quae faciebat. 24 Ip*
se autem lesus non credebat se*
metipsum eis, eo quod ipse nosset
omnes, 25 et quia opus ei non erat
ut quis testimonium perhiberet de
homine: ipse enim sciebat quid
esset in homine.
Io 7, 50;
3. 1 Erat autem homo ex Phari*
19, 30
saeis, Nicodemus nomine, princeps
Iudaeorum. 2 Hic venit ad Iesum
Mt 22, 16
nocte, et dixit ei: Rabbi, scimus
quia a Deo venisti magister, nemo
i

Cor

sinkronizmas yra rimtas įrodymas, kad
įvykis tikrai paimtas iš istorijos. Atski*
ros statybos dalys nesitęsė taip ilgai
(46 m.), bet, apskritai imant, statyba
buvo baigta tik apie 65 metus po Kr.
Todėl žydai, atsakydami Jėzui, mini
šventyklos statymą apskritai; gal šie
darbai tuo metu buvo nutraukti arba
laikomi baigtais, žiūrint esminės jų da*
lies. — (22) M okytiniai atsiminė... Po
prisikėlimo jie įsitikino, kad buvo tikra
tiesa tai, ką Raštas iš anksto buvo pa*
skelbęs apie prisikėlimą. Plg. Ps 16, 10;
Iz 53, 1 . . . — (23) Jeruzalėje. Jėzus
pasilieka Judiejoje, kol aplinkybės ne*
priverčia pasitraukti į Galilieją. Judie*
jos gyventojai tik žiūri į stebuklus ir
rodo daug nepastovumo, jei iškyla sun*
kenybių. Jėzus tat pasirenka sau mo*
kytinius Galiliejoje. — (24) Neįsiti°
kėjo ... Jėzus nedavė jiems tolesnių
apreiškimų apie save ir nepriėmė jų į
artimesnę savo draugystę, kaip kad
buvo padaręs apaštalams, nes žinojo,
kad tie ką tik įtikėjusieji labiau trokšta
žemiškosios karalystės, kaip dangiško*
sios, ir laukia Mesijo galingo, ne nuže*
minto. — (25) ]is pats žinojo... Jėzus

Turinys

pastatyti. 21 Bet jis kalbėjo apie
savo kūno šventyklą. 22 Tik pa*
skui, jam prisikėlus iš numirusiųjų,
jo mokytiniai atsiminė, kad jis tai
buvo sakęs, ir tikėjo Raštui ir Jė*
zaus pasakytiems žodžiams. 23 Jam
esant Jeruzalėje Velykų šventėje,
daugelis įtikėjo į jo vardą, nes ma*
tė jo daromus stebuklus. 24 Bet
pats Jėzus jais neįsitikėjo, nes jis
visus pažino; 25 jam nereikėjo, kad
kas liudytų apie žmogų, nes jis
pats žinojo, kas yra žmoguje.

3. 1 Bui'O tenai vienas žmogus iš
parisiejų, vardu Nikodemas, žydų
vyresnysis. 2 Jis nakčia atėjo pas
Jėzų ir jam kalbėjo: Rabbi, mes
žinome, kad tu atėjai nuo Dievo,
pats geriau žinojo už žmones, kas sle*
piasi jų širdyse, kaip tai parodo pa*
skelbimas iš anksto Petro išsigynimo
(Aug.).
2) 3, 1—21. N i k o d e m a s
ir
n a u j a s g i mi ma s iš D v a s i o s .
Šitame straipsnyje reikia skirti šias da*
lis: įvadą (1. 2 ): pasikalbėjimą su Ni*
kodemu apie atgimimą (3—15) ; pamo*
kymą apie Dievo Sūnų, atėjusį į pa*
šaulį, ir apie tai, kaip jis buvo pri*
imtas (16—21). — (3, 1) N ikodem as.
Šitas vardas graikiškas, bet neretai su*
tinkamas ir pas žydus, ypač žymesnėse
jų šeimose. Čia minimas asmuo buvo
vyriausios žydų tarybos, Sanedrino,
narys; be to, jis priklausė įtakingai pa*
risiejų sektai. Parisiejai Jėzui buvo ne*
palankūs, bet Išganytojo parodytas uo*
lumas, išvarant iš šventyklos pardavė*
jus, galėjo susilaukti bent tylaus jų pri*
tarimo; juk ir jie laikė save uoliais įsta*
tymo vykdytojais. Toliau dar paaiškės,
kad Nikodemas buvo įstatymo moky*
tojas. — (2) Nakčia. Nikodemas ateina
nakčia, kad jo nepamatytų kiti žydai,
iš kurių galėjo sau laukti nemalonumų
(plg. žem. 19, 39); bet gal ir dėl to,

JONO 3, 3 - 5
kaip mokytojas, nes niekas nega*
lėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu
darai, jei Dievas nebūtų su juo.
3 Jėzus atsakė ir jam tarė: Iš tis
krųjų, iš tikrųjų, sakau tau, jei kas
neatgims iš naujo, tas negalės ma*
tyti Dievo karalystės. 4 Nikode*
mas jį paklausė: Kaip gali žmo*
gus gimti, senas būdamas? argi jis
gali antrą kartą įeiti į savo moti*
nos vidurius, kad vėl atgimtų?
5 Jėzus atsakė: Iš tikrųjų, iš tikrų*
jų, sakau tau, jei kas neatgims iš

451

enim potest haec signa facere, quae
tu facis, nisi luerit Deus cum eo.
3 Respondit lesus, et dixit e i :1 ptr 23
Amen, amen dico tibi, nisi quis
renatus fuerit denuo, non potest
videre regnum Dei. 4 Dicit ad eum
Nicodemus: Quomodo potest ho*
mo nasci, cum sit senex? numquid
potest in ventrem matris suae ite*
rato introire, e:t renasci? 5 Respon*Ez 36>25 ss;
dit lesus: Amen, amen dico tibi, x^t 3’_5
nisi quis renatus fuerit ex aqua, i i° 3, 9; 5, i
et Spiritu sancto, non potest intro*

kad nakčia galėjo laisviau, niekieno reiktų versti: iš augštybių, tai yra, iš
netrukdomas, pasikalbėti su Jėzumi, Dievo, dieviška galia. Vulgatos ir kitų
kitu gi dienos metu pas Jėzų visuomet posakis iš naujo reiškia ne ką kitą, nes
galėjo būti nenumatytų svečių. Niko* gimimas iš augštybių yra būtinai nau*
demas Jėzų vadina: rabbi, m o k y t o * jas gimimas, o naujas gimimas neturi
j a u. Čia yra ne tik pagarbos titulas, vertės, jei jis nėra iš augštybių, iš
bet taip pat išreiškimas įsitikinimo, kad Dievo. — Matyti D ievo karalystės:
Jėzus gali pamokyti, kad jis mokslo įeiti į Mesijo karalystę, būti jos pilie*
atžvilgiu yra lygus pačiam Nikodemui. čiu. Tik pakrikštytiesiems ji prieinama.
— M es žinome. Nikodemas pareiškia — (4) K aip gali. Nikodemas Jėzaus
ne tik savo, bet ir kitų žymesnių žydų žodžius gal suprato apie gimimą iš
nuomonę. Iš čia šiek tiek paaiškėja, naujo, nes jei jis būtų juos supratęs
kas buvo tie įtikėjusieji, apie kuriuos apie gimimą iš augštybių, jis būtų sto*
kalbama augščiau, 2, 23. įrodymą, kad jęs į tikrą kelią ir būtų jieškojęs Jė*
Jėzus yra Dievo pasiuntinys, Nikode* zaus žodžiuose dvasinės prasmės; jam
mas matė jo daromuose stebukluose nebūtų atėjusi mintis apie naują įėjimą
(2, 23); stebuklai tie buvo tokie, kad į motinos įsčią. Nikodemas iš Šen.
juose matėsi Dievo pagalba. Kiti ten* Tęst. turėjo žinoti, kad Dievas reika*
kinosi tais stebuklais, Nikodemas no* lauja dvasios atnaujinimo (Ez 18, 31),
rėjo eiti toliau; jis, be abejo, žinojo širdies apipjaustymo (Jer 4, 4) ; bet jis,
įstatymo įspėjimą prieš suvedžiotojus kaip ir visi paiisiejai, manė, kad, kilęs
(5 Moz 13, 2), kurie galėjo padaryti iš Abraomo, jis jau buvo gimęs
ir stebuklų; todėl Nikodemas norėjo karalystės sūnumi; todėl, girdėda*
arčiau susipažinti su Jėzaus mokslu, mas Jėzaus žodžius apie naujo gi*
ypač apie laukiamąją Dievo karalystę, mimo reikalingumą, lyg kad nebūtų
bet savo norą aiškiau pareikšti jis gal buvę gana gimti vieną kartą ir
vėl bijojo, palikdamas Jėzui jo mintis būti Abraomo ainiu, jis tuose žo*
džiuose tariasi nematąs kitos prasmės,
atspėti.
(3) Jėzu s atsakė... Jėzus atsako iš* kaip tiktai tą, kurios visai negali būti,
kilmingai ir nurodo tikrą būdą pasiekti ir kuri neįvykdoma. — (5) Je i kas ne«
vieną reikalingą tikslą, Dievo karalystę. atgims... Jėzus patvirtina tai, ką buvo
Taip jis parodo Nikodemui, kad žino pasakęs, bet negerai suprastą Niko*
jo širdį, ir todėl Jėzaus žodžiai turėjo demo žodį iš naujo jis pavaduoja kai*
padaryti Nikodemui gilesnio įspūdžio. bamojo gimimo paaiškinimu: tas gimi*
Būdas gi pasiekti Dievo karalystę yra mas rasis iš vandens ir šv. Dvasios, t.
atgimimas, vidujinis, dorovinis ir dva* y., iš krikšto, kurio jis bus įsteigėjas.
sinis pakitėjimas. — Iš naujo. Gr. t. .— Kaip kitados žmogus buvo sutver*

Turinys

452
Io I, 13;
Gn S, 3

Ps 1, 34, 7;
Eccl 11, 5

JONO 3, 6 - 1 0

ire in regnum Dei. 6 Quod natum
est ex carne, caro est: et quod na*
tum est ex spiritu, spiritus est.
7 N on mireris quia dixi tibi: opor*
tet vos nasci denuo. 8 Spiritus ubi
vult spirat: et vocem eius audis,
sed nescis unde veniat, aut quo
vadat: sic est omnis, qui natus est
ex spiritu. 9 Respondit Nicode*
mus, et dixit ei: Quomodo pos*
sunt haec fieri? 10 Respondit Ie*
sus, et dixit ei: Tu es magister in

vandens ir šventosios Dvasios, tas
negalės įeiti į Dievo karalystę.
6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, ir
kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
7 Nesistebėk, kad tau pasakiau:
reikia jums iš naujo gimti. 8 Ve*
jas pučia, kur nori; girdi jo ūži*
mą, bet nežinai, iš kur jis ateina,
ar kur eina; taip yra su kiekvienu,
kurs gimė iš Dvasios. 9 Nikode*
mas atsiliepė ir jį paklausė: Kaip
tai gali būti? 10 Atsakydamas Jė*

tas iš regimojo kūniško elemento ir
dvasiško, iš žemės ir dvasios (Auks.
Teod. Eut.) ir kaip Išganytojuje die*
vystė susijungia su žmogyste (Tom.),
taip ir atgimimas įvykdomas su pagal*
ba kūniško elemento, vandens, ir dvas
siško, šv. Dvasios. — Krikštas, anot
Kristaus žodžių, yra būtinai reikalinga
priemonė išganymui laimėti, taip kaip
Tridento sinodas šitą vietą yra auten*
tiškai išaiškinęs, atmesdamas simbolis*
ką aiškinimą kaip klaidą (pos. 7, kan.
2). — Ar buvo pakrikštyti Apaštalai?
Šiaip ar taip, nebuvo reikalo juos krik*
Styti tam, kurs savo žodžiu atleido nu*
sidėjėliui nuodėmes. Augustinas rim*
tai įrodinėja, kad apaštalai krikštą pri*
ėmė. — (6) Kas gimė iš kū n o... Čia
nurodoma priežastis, kodėl naujas gi*
mimas yra reikalingas: įeiti į Dievo
karalystę yra veiksmas visai antgamti*
nis, kurio nė vienas žmogus negalėtų
įvykdyti, savo jėgomis (plg. 1 Kor 15,
50). Kūnas priešpastatytas Dvasiai yra
žmogaus prigimtis su jos silpnybėmis
ir polinkiu į nuodėmę. Savaime aišku,
kad ji gali pagimdyti tik kūną. Kad
kas būtų atgimęs dvasiškai, reikia at*
gimti iš Dvasios. — (7) N esistebėk...:
ir jums, žydams, pasilieka reikalas at*
gimti iš vandens ir Dvasios, nors kū*
niškai (kūnu) jūs esate kilę iš Abrao*
mo. — (8) Vėjas pučia... Kad duotų
Nikodemui geriau suprasti antgamtinę
paslaptį atgimimo iš šv. Dvasios, Jė*
žus naudojasi palyginimu. Palygini*
mui jis ima vėjo pūtimą, t. y., dalyką,
kurs atrodo esąs viduryje tarp kūniškų

ir nekūniškų dalykų. Vėjas pučia, kur
nori ta prasme, kad jis visai nepri*
klausomas nuo žmogaus, kad jo nega*
Įima sulaikyti, ar pasukti jo kryptį.
Girdima vėjo ūžimas arba švilpimas.
Nors jaučiama, iš kurio šono vėjas pu*
čia, žinomr. vėjo kryptis, bet nežinoma
tikrai, kurioje vietoje jis prasideda ir
kurioje vietoje baigiasi. Taigi, paly*
ginimu duodama toks pamokymas: ka*
dangi net ,gamtos dalykuose yra tokių,
apie kuriuos mes visai neabejojame,
nors negalime pamatyti jų akimis, kaip
vėjo, kurie visai nematome, kurio pra*
džios ir galo nežinome, nors girdime jo
ūžimą ar švilpimą, tai daug mažiau
leista mums atmesti, kai mums patie*
kiama kas nors tikėti, kas perviršija
gamtos tvarką, vien dėl to, kad savo
mintimi tų dalykų nepasiekiame. Nė*
ra nieko slaptingesnio, kaip naujas
gyvenimas, žmogui šv. Dvasios šutei*
kiamas krikšto valandoje: taip yra su
kiekvienu... — (9) Kaip tai gali būti?
Nikodemas dabar mato, kad Jėzus ne*
kalba apie paprastą gimimą; bet visa,
ką jis sako, pasilieka Nikodemui tam*
su, nesuprantama, todėl jis vėl klausia.
— (10) T u m okytojas... Į klausimą Jė*
žus atsako klausimu, kuriame galima
jausti Nikodemui daromas priekaištas,
kad jis tų dalykų, apie kuriuos jam
kalbėjo Jėzus, nesupranta, nors turėtų
ne tik suprasti, bet ir kitus pamokyti,
nes juk jis neveltui yra mokytojas Izra*
ėlyje. Jis turėjo atsiminti kai kuriuos
Šen. Testamento tekstus, kur žadama
duoti žmonėms naują širdį, atimti iš kū*

Turinys

JONO 3, 11-16

453

žus jam tarė: Tu mokytojas Izraė*
lyje ir tai nežinai? 11 Iš tikrųjų,
iš tikrųjų, sakau tau, mes kalba*
me, ką žinome, ir liudijame, ką
matėme, bet jūs nepriimate mūsų
liudijimo. 12 Jei man kalbant jums
apie žemiškus dalykus, jūs neti*
kitę, kaip tikėsite, jei jums kalbė*
siu apie dangiškuosius? 13 Niekas
neužžengė j dangų, kaip tik tas,
kurs nužengė iš dangaus: žmo*
gaus Sūnus, kurs yra danguje.
14 Ir kaip Mozė pakėlė augštyn
žaltį tyruose, taip turi būti aug*
štyn pakeltas žmogaus Sūnus,
16 kad kiekvienas, kurs į jį tiki, ne*
pražūtų, bet turėtų amžinąjį gyve*
nimą. 18 Nes Dievas taip mylėjo

Israel, et haec ignoras? 11 Amen, io 7, 16;
amen dico tibi, quia quod seimus
2^?ss'
loquimur, et quod vidimus testa*
mur, et testimonium nostrum non
accipitis. 12 Si terrena dixi vobis, saP 9, 16
et non creditis: quomodo, si di*
xero vobis caelestia, credetis? 13 Et ^rv,30: 4:
nemo ascendit in caelum, nisi qui
descendit de caelo, Filius hominis,
qui est in caelo. 14 Et sicut Moy* Nm 21, 9 ;
ses exaltavit serpentem in d eserto;Io
ita exaltari oportet Filium horni* 18, 32
nis: 16 ut omnis, qui credit in ip*
sum, non pereat, sed habeat vitam
aeternam. 18 Sic enim Deus dilexit į Io *:
1
y i,] ,

• Kom 5, o j
mundum, ut rilium suum unigeni* 8, 32
tum daret: ut omnis, qui credit in

no akmeninę širdį, įpilti savo Dvasios ir
t.t. (plg. Ez 11, 19...; 35, 2 6 . . . ; Žak
13, 1), ir jam Kristaus mokslas nebūtų
buvęs naujas. — (11) Iš tikrųjų. Jė*
žus palieka kalbą apie atgimimą ir pa*
rodo reikalingumą tikėti į jį. Mesiją,
tiesos ir naujo gyvenimo šaltinį, taip
pat ir Izraelio mokytojams. To tikė*
jimo dar trūksta Nikodemui (12 e.),
bet jis yra sąlyga amžinajam gyveni*
mui (15 e.), kurios neįvykdžius, ateina
teismas (18 e.), kurs jau yra prasidėjęs
(19—21 e.). — M es kalbam e... Kai
kurie aiškintojai mano, kad čia Jėzus
kalba ne tik savo vardu, bet ir kieno
kito, gal dangiškojo Tėvo, švenč.
Trejybės, arba šv. Jono Krikštytojo.
Bet gal čia daugiskaita pavartota tik
iškilmingumo dėliai, lyg priešpastaty*
mas prieš j u s, kurs apima ne tik
Nikodemą, bet taip pat ir kitus žydų
mokytojus. — (12) Jei man kalbant
jums apie žem iškus... Apie visai že*
miškus dalykus Jėzus niekuomet ne*
buvo davęs pamokymų, todėl žodis
ž e m i š k i dalykai nurodo netik juos.
Prie žemiškų dalykų priklausė aug*
ščiau duotas pareiškimas apie atgimimą,
vėjo pūtimo palyginimas, Dvasios vei*
kimai atnaujintame žmoguje, nes pa*
naudoti vaizdai ir dalimi net patys da*
lykai yra jausmais apčiuopiami, pav.,

vėjas, gimimas, ūžimas. Dangiškais gi
yra mokslas apie švenč. Trejybę, atpir*
kimą ir t.t. — (13) N iekas neužžengė.
Užžengimo čia nereikia suprasti jau*
smais apčiuopiamu būdu. Dievo Sū*
nūs danguje nuo amžių buvo kaip
Dievas; įsikūnijimu jis nužengė žemėn,
tačiau, kaip Dievas, pasilikdamas dan*
guje. Išsireiškimą „užžengti“ pasirenka
Dievažmogis, prisitaikydamas prie mū*
sų kalbėjimo būdo. Jei tat Išganyto*
jas yra vienatinis mokytojas dangiškų
paslapčių iš savo paties matymo, tai
jam reikia tikėti. — (14) Taip turi
būti... Toks yra Dievo nutarimas ir
sumanymas. Tuo dievišku sumanymu
mums parodoma, kaip labai mus Die*
vas myli, o iš meilės didumo paaiškėja
jos vaisių ir išganymo didumas. — Ty*
ruošė augštyn pakeltas negyvas žaltys
ligoniams gelbėti yra vaizdas Kristaus,
kurs per mirtį suteikia gyvybę. Vari*
nis žaltys be nuodų yra vaizdas Išga*
nytojo be nuodėmės, kurs ant kryžiaus
pagydė nuodėmės sužeistą žmogų
(Auks. plg. Iš.m 16, 7). — (15) Kurs
į jj tiki. Ten žiūrėjimas kūno akimis
padarydavo išgelbėjimą, o čia žiūrėji*
mas tikėjimo akimis. — (16) Pasaulį:
nuodėmingą žmoniją. — Kurs į jį tiki.
Tiki į Išganytoją, kai tiki, kad jis Die*
vo Sūnus ir pasiuntinys, pasaulio At*

Turinys

454

JONO 3, 17-22

eum, non pereat, sed habeat vitam
5, 22; n, 47;aeternam. 17 N on enim misit Deus
į*.1®; 12:
Filium suum
in |mundum,
ut iudi*
■Act 17* 31
<

cet mundum, sed ut salvetur mun*
io 3 ,3 6 ; 5 , 24 dus per ipsum. 18 Qui credit in
eum, non iudicatur: qui autem non
credit, iam iudicatus est: quia non
credit in nomine unigeniti Filii
io i, 9; 12, 48 Dei. 19 H oc est autem iudicium:
quia lux venit in mundum, et di*
lexerunt homines magis tenebras,
quam lucem: erant enim eorum
Ex 5, 13
mala opera. 20 Omnis enim, qui
male agit, odit lucem, et non ve*
nit ad lucem, ut non arguantur
opera eius: 21 qui autem facit ve*
ritatem, venit ad lucem, ut mani*
festentur opera eius, quia in Deo
sunt facta.

io

Io 4, 1 ss,

pasaulį, kad davė savo viengimu*
sįjį Sūnų, kad kiekvienas, kurs į jį
tiki, nepražūtų, bet turėtų amži*
nąjį gyvenimą. 17 Nes Dievas ne*
siuntė savo Sūnaus Į pasaulį pa*
šaulio teisti, bet kad pasaulis per
jį būtų išgelbėtas. 18 Kas tiki į jį,
tas neteisiamas, o kas netiki, tas
jau pasmerktas, nes netiki į vien*
gimusiojo Dievo Sūnaus vardą.
19 O pasmerkimas yra toks: Šviesa
atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau
mėgo tamsybę, kaip šviesą, nes jų
darbai buvo pikti. 20 Nes kiekvie*
nas, kurs daro pikta, nekenčia
šviesos ir neeina į šviesą, kad jo
darbai nebūtų peikiami. 21 Kas
daro tiesą, tas eina į šviesą, kad jo
darbai pasirodytų, nes jie pada*
ryti Dievu j e.
1Post haec venit lesus, et disci* - 22 Po to Jėzus atėjo su savo mo*

pirkėjas, kad tik jame yra išganymas,
ir kas dėl to, būtent, prie jo šliejasi,
laikosi jo mokslo, sergsti jo įsakymus,
naudojasi jo malonės priemonėmis.
Plg. taip pat Gal 5, 19. Pabrėždamas
tikėjimo reikalingumą, Išganytojas ne*
pašalina 3 ir 5 eil. pastatytos atgimimo
sąlygos. — Amžinąjį gyvenimą. Am*
žinasis gyvenimas čia turi savo pra*
džią, pasmerkimas prasideda anapus
karsto. — (17) Pasaulio teisti. Žydai
laukė Mesijo, kaip teisėjo ir keršintojo,
o Jėzus pasirodo, kaip Gelbėtojas ir
Atpirkėjas. Teismu grasoma visiems
nusidėjėliams; ir žydai yra nusidėjėliai,
todėl ir jie turėtų verčiau gailestingu*
mo, o ne teisingumo šauktis. Tik an*
trajame atėjime Kristus teis ir smerks.
— (18) O kas netiki... Kas netiki, tas
atstumia savo išganymo šaltinį ir jau
yra savo sąžinės pasmerktas (Kir.
Auks.). Jis savo kalte pasidaro vertas
teismo. Plg. aug. 1, 12. — (19) Yra
toks: pasireiškia tuo, kad, šviesa atė*
jo ... Kodėl pasaulis atmetė šviesą, Die*
vo suteiktą ar tai vidujiniu apšvietimu,
ar tai duotuoju pamokymu, t. y., ko*
dėl velyk pamėgo tamsybes, o ne švie*

Turinys

są? Priežastis yra ta, kad jų darbai
buvo pikti; todėl širdies sugedimas,
nuodėmingi įpročiai yra didžiausi kliu*
tis tikėti. Plg. Rom 1, 21. — (20)
N ekenčia šviesos. Kas elgiasi nepado*
riai, įieško tamsos ir vengia šviesos;
taip pat, kas yra pasidavęs negeriems
darbams, kolei jis toks yra, nekenčia
tiesos šviesos, nes ji priešinasi jo pa*
linkimui ir parodo jo neteisybę, ir to*
dėl jis nesiartina į šviesą, bet bėga nuo
jos, ją atmeta, kad nebūtų papeikti ne*
geri darbai. Ef 5, 13. — (21) Tas eina
į šviesą. Kas elgiasi padoriai, mėgsta
saulę; kas mėgsta ir daro tiesos dar*
bus, būtent, tuos, kurie sutinka su tie*
sos taisyklėmis, darbus gerus, teisin*
gus, tam r.ėra ko jieškoti tamsybės; jo
darbai nebijo saulės ir viešo skelbimo.
Kas tvarko savo gyvenimą pagal įsta*
tymą, įrašytą į širdį, ir pagal iš Dievo
gautą apšvietimą, tas pats ir su džiaug*
smu eina priimti jam teikiamos tiesos
mokslo. — Padaryti Dievuje: pagal
Dievą, sutinka su Dievo valia.
e) Jėzu s Judiejoje, 3, 22—36.
Jėzus ir Jono Krikštytojas atlieka sa*

JONO 3, 23-28

455

kytiniais į Judiejos šalį; tenai jis
pasiliko su jais ir krikštijo. 23 Taip
pat ir Jonas krikštijo Enone prie
Salimo, nes tenai buvo daug van*
dens. Žmonės ateidavo ir krikštys
dinosi. 24 Nes Jonas dar nebuvo
įmestas į kalėjimą. 25 Tarp Jono
mokytinių ir žydų kilo ginčas apie
apsiplovimą. 20 Jie atėjo pas Joną
ir jam sakė: Rabbi, tas, kurs su
tavim buvo anapus Jordano, apie
kurį tu liudijai, štai dabar krik*
štija, ir visi eina pas jį. 27 Atsaky*
damas Jonas tarė: Žmogus negali
nieko sau imti, jei jam nebus duo*
ta iš dangaus. 28 Jūs patys galite
paliudyti apie mane, kad aš esu
sakęs: A š ne Kristus, tik esu šių*

puli eius in terram Iudaeam: et ii*
Mt 4, 12
lic demorabatur cum eis, et bapti:
zabat. 23 Erat autem et Ioannes
baptizans in Ennon, iuxta Šalim:
quia aquae multae erant illic, et ve* Lc 3, 19
niebant, et baptizabantur. 24 Non*
dum enim missus fuerat Ioannes
in carcerem. 25 Facta est autem
quaestio ex discipulis Ioannis cum io i. 19
Iudaeis de Purificatione. 28 Et ve*
nerunt ad Ioannem, et dixerunt ei:
Rabbi, qui erat tecum trans Iorda*
nem, cui tu testimonium perhibui*
sti, ecce hic baptizat, et omnes ve* Hbr 5 . 4
niunt ad eum. 27 Respondit Ioan*
nes, et dixit: N on potest homo ac*
cipere quidquam, nisi fuerit ei da* Io 1. 20:
Mc 1. 2:
tum de caelo. 28 Ipsi vos mihi te* M t 11. 10
stimonium perhibetis, quod dixe*
rim: Non sum ego Christus: sed

vo pareigas tuo pačiu metu (22—24).
Jonas, pasinaudodamas savo mokyti*
nių atsiliepimu apie Kristų, paskutinį
kartą liudija apie Kristų (25—36).

(7, 39; 16, 7), o, anot šv. Povilo (Rom
6, 3), sakramentinio krikšto malonė
eina iš Kristaus mirties. — (24) Dar
nebuvo... Apie Jono įmetimą į kalėji*
mą žr. Mt 14, 3; Mk 6, 17; Lk 3, 19.
20. — (25) Ir žydų. Gr. t.: ir vieno
žydo. Ginčą buvo pradėję Jono
Krikštytojo mokytiniai. Priežastis bu*
vo pavydas; gali. būti, kad vienas žydas
pagyrė Jėzaus mokytinių krikštą ir sta*
tė jį augščiau už Jono. Jono mokyti*
niai to pakęsti negalėjo; jiems rodėsi,
kad Jėzus savin asi tai, kas išimtinai tu*
rėjo priklausyti Jonui. — Apsiplovimą:
krikštą. — (26) A pie kurį tu liudijai:
kurs turėtų būti tavo mokytinis, ku*
riam tu savo liudijimu suteikei reik*
šmės (Auks. Ert. Beda). — (27) Žmogus... Ypač teisingas žmogus, turint
galvoje Kristų: iš jūsų pačių pri*
pažinto Jėzaus pasisekimo reikia pa*
žinti, kad jis eina dangaus jam pave*
stas pareigas. Kad tai yra Mesijo pa*
reigos, Jonas pasako kitoje eil. — N egali. Negalėjimas morališkas. — Nie=
k o : jokios pareigos ir jokio pasisekimo
pareigoje (Beda). — (28) Jūs patys...
Jonas stengiasi įtikinti savo mokytinius
jų pačių pasakytais žodžiais (Aug.).
— K ad aš esu sakąs: augšč. 1, 19. 28.

— (22) Po to: po pasikalbėjimo su
Nikodemu, arba po visų įvykių Jeru*
žalėje, kurie paminėti 2, 13 ir toliau.
— Į Judiejos šalį. Žmonių netikėjimas
verčia Išganytoją pasijieškoti savo dar*
bui kitos vietos. Jis tačiau pasilieka
Judiejoje ir nori patraukti prie savęs
žmones krikštu. Jėzaus sustojimo vie*
ta arčiau nenurodoma; ji turėjo būti
neperdaug toli nuo tos vietos, kurioje
Jonas krikštijo; Jonas gi buvo Enone
prie Salimo (23 e.), todėl, anot dauge*
lio aiškintojų, Jordano slėnyje, į pietus
nuo Bethsano (Skitopolio). Kiti tyri*
nėtojai nurodo kitą vietą. — Ir krikštu
jo. Toliau 4, 2 evangelijos autorius
aiškiai sako, kad pats Jėzus nekrikštijo;
krikštijo tik jo mokytiniai; todėl ir ši*
čia kalbama apie krikštą, teikiamą Jė*
zaus mokytinių, tačiau jam pritariant
ir leidžiant. Tas Kristaus mokytinių
krikštas, be abejo, negalėjo būti krik*
ščioniškas krikštas ir nieku nesiskyrė
nuo Jono krikšto. Šv. Dvasia turėjo
būti teikiama tik po Kristaus mirties

Turinys

456

JONO 3, 2 9 -3 4

Mt 9, 15; 22, 2 <juia missus sum ante illum. 29 Qui
habet sponsam, sponsus est: ami#
cus autem sponsi, qui stat, et au*
dit eum, gaudio gaudet propter
vocem sponsi. H oc ergo gaudium
Sm 3, 1
meum impletum est. 30 Illum opor#
tet crescere, me autem minui.
31 Qui desursum venit, super om#
Io 8, 23
nes est. Qui est de terra, de ter#
ra est, et de terra loquitur. Qui
de caelo venit, super omnes est.
Io 3, 11
32 Et quod vidit, et audivit, hoc
testatur: et testimonium eius nemo
accipit. 33 Qui accepit eius testi#
Rom 3, 4
monium, signavit quia Deus verax
Io I, 33 s
est. 34 Quem enim misit Deus, ver#
ba Dei loquitur: non enim ad men#

stas pirm jo. 29 Kas turi sužieduo#
tinę, tas sužieduotinis, o sužieduo#
itinio prietelis, kurs stovi ir jį gir#
di, džiaugte džiaugiasi sužieduoti#
nio balsu. Taigi, tokio džiaugsmo
aš pilnai prityriau. 30 Reikia, kad
jis augtų, o aš eičiau mažyn. 31 Kas
ateina iš augštybės, tas stovi aug#
ščiau už visus. Kas iš žemės ateina,
tas žemiškas ir žemiškai kalba.
Kas ateina iš dangaus, tas stovi
augščiau už visus. 32 Ką jis matė
ir girdėjo, apie tai jis liudija, ta#
čiau niekas nepriima jo liudijimo.
33 Kas priėmė jo liudijimą, tas pa#
tvirtino, kad Dievas tiesakalbis.
34 Nes ką Dievas siuntė, tas skel#
bia Dievo žodžius, nes Dievas ne

— (29) Kas turi... Naujas Jono liūdi#
jimas jo mokytiniams. Vaizdas paim#
tas iš moterystės; juo pasakoma santy#
kis Dievo su jo tauta (Iz 54, 6; 62, 4
ir k.) ir Jėzaus su jo Bažnyčia (2 Kor
11, 2; Ef 5, 32; Apr 19, 7). Yra tik
vienas sužieduotinis, o visi kiti čia yra
tik dėl jo. — Kurs stovi: pasiryžęs pa#
tarnauti. — Sužieduotinio balsu. Iš
balso garso ir žodžių prietelis pažįsta
linksmą sužieduotinio nuotaiką. Sužie#
duotinio prieteliais vadinami jo palydo#
vai, pasiimant sužieduotinę. — T okio
džiaugsmo... Jonas atgailos pamokslais
darbavosi Kristui, jo liudijimas nurodė
Kristų, ir jis nusiuntė jam pirmuosius
mokytinius. — Pilnai prityriau: nes
mesijinė karalystė, mano troškimų tik#
slas, jau turi pradžią. — (30) Reikia,
kad jis... Santykis turi taip keistis, kad
Kristus pasirodytų vis didesniu laimė#
toju: Jėzus turi didėti galia ir reikšme
ir rasti vis daugiau tikėjimo bei meilės.
Jonas buvo lyg kad rytmečio žvaigždė,
anksčiau pasirodanti, negu saulė (Aug.
Eut.), arba mėnulis, kurs netenka savo
blizgėjimo, kai saulė užteka. Bet ko#
dėl Krikštytojas nepasakė savo moky#
tiniams aiškiais žodžiais, kad jie eitų
pas Jėzų? Nes jie turėjo pasiekti jį
laisvu tikėjimu. Jo liudijimas buvo
gana aiškus, kad atvestų juos į tikėji#

mą. Kas būdavo jiems tamsu, jie ture#
davo tai tikėjimu nugalėti, kaip tai pa#
darė Andriejus ir Jonas. — (31) K as
ateina... Daug aiškintojų mano, kad tai
dar Jono Krikštytojo žodžiai. — Stovi
augščiau už visus: savo verte ir galia
augščiau už visus pranašus, kurie tu#
rėjo apreikšti Dievo valią, kadangi jis
atneša augščiausį apreiškimą. — Ir že*
miškai kalba. Žmogus, kaip žemiška
esybė, kalba iš savęs žemiškus daly#
kus, tik įgimtus, ir jei jis turi kalbėti
antgamtinius, tai jam reikia ypatingo
apreiškimo (Aug. Tom.). — (32) Ką
jis matė ir... Liudijimas to, kurs matė
savo akinis, neginčytinas. — N iekas
nepriima.. Jonui Krikštytojui skaudu,
kad tas liudijimas nepriimamas taip,
kaip reikia; tai jis išreiškia savo žo#
džiais: niekas nepriima..., t. y., tų, ku#
rie liudijimą priima, yra taip maža,
kad jie, sakytumei, paskęsta didelėje
daugumoje. Net Jono Krikštytojo mo#
kytinių dalis priklausė prie netikinčių#
jų. — (33) Tas patvirtino... Priėmimas
su tikėjimu yra lyg antspauda, kuria
žmogus patvirtina Dievo tiesakalbumą.
— Tiesakalbis: ištikimas savo paža#
duose. — (34) Dievo žodžius. Jėzus
sako Dievo žodžius, ne taip kaip pra#
našai, kurie sakė ir žmonių žodžius.
Todėl po jo nebėra ko laukti tobule#

Turinys

457

JO N O 3, 35— 4, 5

saiku suteikia Dvasios. 35 Tėvas
myli Sūnų ir visa atidavė į jo ran»
kas. 36 Kas tiki į Sūnų, tas turi
amžinąjį gyvenimą, o kas netiki
Sūnui, tas nematys gyvenimo, ant
jojo pasilieka Dievo rūstybė.

su ram

dat

D eus

te r d ilig it F iliu m :
in m a n u e iu s .
liu m ,
a u te m

habet

s p iritu m .
e t o m n ia

36 Q u i

v ita m

in c r e d id u s

v id e b it v ita m , s e d

35

Pas Io 5 20. 17

c r e d it in

a e te rn a m :

Fis Io ti t8i 20 , 3 ;
10

q u i 1 1® 5 ,

est

F ilio ,

ir a

D ei m anet

non

su p er eu m .

4.
1 Kai' Jėzus patyrė, kad paris 4. 1 U t e r g o c o g n o v i t l e s u s q u i a Io 3 22
siejai girdėję, jog jis, Jėzus, dau» a u d i e r u n t P h . a r i s a e i q u o d l e s u s
giau įgijąs mokytinių ir krikštijąs, p i u r e s d i s c i p u l o s f a c i t , e t b a p t i z a t ,
kaip Jonas, 2 (nors pats Jėzus nes q u a m I o a n n e s , 2 ( q u a m q u a m l e s u s 1 Cor j , 17
krikštijo, tik jo mokytiniai), 3 jis n o n b a p t i z a r e t , s e d d i s c i p u l i e i u s )
paliko Judieją ir vėl nuėjo į Galis 3 reliquit Iudaeam, et abiit iterum
lieją. 4 Jam reikėjo eiti per Šamas in Galilaeam. 4 Oportebat autem Lc 9 52
riją. 5 Taigi, jis atėjo į Samarijos eum transire per Samariam. 5 Ves Gn 22;
miestą, vadinamą Sikaru, arti lauš nit ergo in civitatem Samariae, ios 2 4 ,3 2
ko, kurį Jokūbas buvo davęs savo quae dicitur Sichar: iuxta praes
snio apreiškimo. — Dievas ne saiku ...:
Dievas neturi įpročio teikti šv. Dvasios
tam tikru nustatytu saiku, taip kad das
vęs jos vienam daug, nebegalėtų kis
tam duoti daugiau. Nėra jam reikalo
duoti visiems lygiai; jis duoda kiekvies
nam savo nuožiūra ir nėra suteikęs nė
vienam tiek, kad nebegalėtų suteikti
kitiems daug daugiau; nes tos Dvasios
gausumas yra begalinis. Jėzus turi
šventąją Dvasią be saiko. — (35) Tė«
vas myli... Jėzus, kaip Dievažmogis,
gauna iš Tėvo visa, todėl jis gauna ir
šv. Dvasią be saiko, nes Tėvas myli
Sūnų amžina, didžiausia meile (Auks.
Aug. Kir.). — (36) K as tiki į Sūnų...:
nes tiems, kurie į jį tiki, jis duoda ga»
lios tapti Dievo sūnumis (1, 12) ; Die«
vo gi sūnūs bus dalyviai taip pat Die»
vo karalystės ir laimingo gyvenimo su
Dievu, ir jau dabar turi amžinąjį gy»
venimą užuomazgoje, t. y„ malonėje
(Kaj.), nes gausiai gauna iš Kristaus
pilnybės (1, 16). — N em atys...: nepa»
sieks. — D ievo rū stybė...: nes dėl
Adomo nuodėmės ir dėl atskirų žmo»
nių padarytų nuodėmių, kiekvienas yra
vertas Dievo teisybės keršto, nuo ku«
rio tegalės išsivaduoti tik per tikėjimą
į Sūnų; nes nėra duota kito vardo, ku»
riuo reikėtų mums išsigelbėti (Apd 4,
12); nes visi yra rūstybės vaikai.

f) Jėzu s Samarijoje, 4, 1—42
(4, 1) K ai Jėzu s patyrė... Anksčiau
už šitą įvykį atsitiko tai, ką pasakoja
Mt 4, 12. Išganytojas nuo pat Velykų
švenčių iki vėlam rudeniui stengėsi pa»
ruošti kelią savo mokslui į Judieją.
Prieš žydų netikėjimą ir pusiautikėjimą
dabar stoja
samariečių tikėjimas.
Nors samariečiai buvo šiek tiek ir gi»
miningi žydams, tačiau buvo jų neken»
čiami, ir patys jų nekentė. Šita pradžia
nurodoma karalystės išsiplėtimas tarp
pagonių (35 e.). Nors parisiejai Jono
Krikštytojo nepripažino, vis dėlto jie
jį sekė tiksliai. Kadangi dabar Jėzus
veikia panašiu būdu, nerimastis didėja,
ir jie jieško visų pirma padaryti neža»
lingą, jau labiau žinomą, Krikštytoją.
— Jėzus, daugiau... Parisiejai, be abe»
jo, nebuvo užmiršę Viešpaties pasiros
dymo šventykloje. ■
— (2) Pats Jėzus
nekrikštijo... Evangelistas čia pataiso
parisiejų ausis pasiekusį gandą. — (3)
Jis paliko Judieją... Išganytojas nenori
būti pirm laiko sutrukdytas savo dar»
be (Kir. Auks.). — (4) Per Samariją.
Artimiausis kelias ėjo per Samariją. —
(5) Sikaru: prie Ebalio kalnelio, 2 ki»
lometru atstu nuo Sikemo. — Kur; /0=
kū bas... Plg. 1 Moz 48, 22; 33, 19. -

Turinys

2.

d e d i t M t n , 27

458

Lc 9, 53

Io 7, 38 s

Io 8, 53

JO N O 4, 6 -1 2

dium, quod dedit Iacob Ioseph fi«
lio suo. 6 Erat autem ibi fons Ia«
cob. lesus ergo fatigatus ex itines
re, sedebat sic supra fontem. Ho«
ra erat quasi sexta. 7 Venit mulier
de Samaria haurire aquam. Dicit
ei lesus: Da mihi bibere. ( s Discis
puli enim eius abierant in civitas
tem ut cibos emerent.) 9 Dicit ergo
ei mulier illa Samaritana: Quomos
do tu Iudaeus cum sxs, bibere a me
poscis, quae sum mulier Samaris
tana? non enim coutuntur Iudaei
Samaritanis. 10*Respondit lesus,
et dixit ei: Si scires donum Dei,
et quis est, qui dicit tibi: Da mihi
bibere: tu forsitan petisses ab eo,
et dedisset tibi aquam vivam.
1:1 Dicit ei mulier: Domine, neque
in quo haurias habes, et puteus ais
tus est: unde ergo habes aquam
vivam? 12 Numquid tu maior es
patre nostro Iacob, qui dedit nos

sūnui Juozapui. 6 Tenai buvo Jos
kubo šulinys. Nuvargęs iš kelios
nės Jėzus atsisėdo, taip kaip buvo,
prie šulinio. Buvo apie šeštą vas
landą. 7 Viena moteriškė samaries
tė atėjo semtis vandens. Jėzus jai
tarė: Duok man gerti. 8 Nes jo
mokytiniai buvo nuėję į miestą nūs
sipirkti valgyti. 9 Ta moteriškė
samarietė jam sakė: Kaipgi tu,
būdamas žydas, prašai gerti mane,
moteriškę samarietę? Nes žydai
nebendrauja su samariečiais. 10 Ats
sakydamas Jėzus jai tarė: Jei tu
pažintumei Dievo dovaną ir kas
yra tas, kurs tau sako: Duok man
gerti, tu tikrai būtumei jį prašiusi,
ir jis duotų tau gyvojo vandens.
“ Moteriškė jam sakė: Viešpatie,
tu juk neturi kuo pasisemti, o sulis
nys gilus; tai iš kur tu turi gyvojo
vandens? 12 Argi tu didesnis už
mūsų tėvą Jokūbą, kurs mums da*

(6) Jo k ū b o šulinys. Kelio nuo J erų* (10) D ievo dovaną: kad Dievas kaip
žalės buvo apie 60 kilometrų. Šulinys tik tave dabar atvedė prie šulinio. —
teikdavo keleiviams patogią poilsio vieš Išganytojas duoda suprasti, kad jis pas
tą. — Taip kaip buvo: nepasijieškojęs žįsta jos jautrią širdį. — G yvojo van=
pirma patogesnės vietos atsisėsti. — dens. Gyvuoju vandenim» Išganytojas
A pie šeštą valandą — mūsų dvyliktą čia vadina savo dieviškąjį mokslą ir
vidudienyje. — (7) Samarietė. Kad Dievo malonę. Samarietė supranta
moteriškė buvo samarietė, čia pabrėš apie paprastą vandenį, tekantį upėje
žiama dėl religinės priešingybės tarp ar iš versmės, ne stovintį supiltą duos
žydų ir samariečių. — D uok man gerti. bėję ar tvenkinyje. — (11) K u o pasi=
Jėzus, kaip geras ganytojas, pradeda semti: neturi nei kibiro, nei virvės;
pirmas šnekėti, kad vestų moteriškę vienas ir kitas dalykas, žiūrint šulinio
tinkamu būdu į išganymą (Aug. Kir.). gilumo, yra būtinai reikalingas. Das
— (8) N es jo mokytiniai... Iš čia pas bar tas šulinys yra 23 metrų gilumo,
aiškėja, kodėl Jėzaus mokytiniai patys jo skersmuo — 2,3 metro. — Iš ku r...:
nedavė jam gerti. — (9) Būdamas šy - gal iš kito šulinio? — Nors moteriškė
das... Moteriškė pažino Jėzų, kad jis tebekalba tik apie viršujus, matomus
žydas iš apdaro ir kalbos. Ji turėjo dalykus, bet ji jau jaučia, kad tas, prieš
jaustis labai patenkinta, kad su pras kurį stovi, yra daugiau, negu papras
šymu į ją kreipiasi žydų tautos asmuo. stas žydas ir atsiliepia į jį su pagarba,
— N es žydai nebendrauja... Tai evans vadindama jį Viešpačiu (Auks.). —
gelisto pastaba. Tarp žydų ir samas (12) Už mūsų tėvą Jok ū b ą... Jei tu
riečių buvo didelė neprietelystė. Ką tai galėtumei padaryti, tu turėtumei
vieni paliesdavo, tai kiti laikydavo jau būti didesnis už Jokūbą, nes jis išsis
suteptu dalyku; todėl negerdavo ir nes kasė šitą šulinį ir naudojosi juo pas
valgydavo iš tų pačių indų ir t.t. — prastu būdu, o tu nori be paprastų

Turinys

JO N O 4, 13-20

459

vė tą šulinį, pats iš jo gėrė, taip
pat ir jo vaikai ir jo gyvuliai?
13 Atsakydamas Jėzus jai tarė:
Kiekvienas, kurs geria šitą van*
denį, vėl trokš, o kas gers vandens,
kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš
per amžius; “ vanduo, kurį aš jam
duosiu, bus jame šaltinis vandens,
trykštančio į amžinąjį gyvenimą.
“ Moteriškė jam sako: Viešpatie,
duok man to vandens, kad nebe*
trokščiau ir nebevaikščiočiau čia
semtis. 16 Jėzus jai tarė: Eik, pa*
vadink savo vyrą ir ateik čia.
17 Moteriškė atsakė: A š neturiu
vyro. Jėzus jai tarė: Gerai paša*
kei: aš neturiu vyro. 18 Nes tu tu*
rėjai penkis vyrus, ir tas, kurį da*
bar turi, tai ne tavo vyras; čia tu
tiesą pasakei. 19 Moteriškė jam ta*
rė: Viešpatie, matau, kad tu pra*
įrašas. 20 Mūsų tėvai garbindavo
šitame kalne, jūs gi sakote Jeru*
žalėje esanti vieta, kur reikią gar*

bis putem, et ipse ex eo bibit, et
filii eius, et pecora eius? 13 Re* Lc 6, 58
spondit lesus, et dixit ei: Omnis,
qui bibit ex aqua hac, sitiet iterum:
qui autem biberit ex aqua, quam
ego dabo ei, non sitiet in aetei*
num: 14 sed aqua, quam ego dabo io 6, 27. 35;
ei, fiet in eo fons aquae salientis 7' 37 ss
in vitam aeternam .15 Dicit ad eum
mulier: Domine, da mihi hanc
aquam, ut non sitiam: neque ve*
niam huc haurire. 1B Dicit ei Ie*
sus: Vade, voca virum tuum, et
veni huc. 17 Respondit mulier, et
dixit: Non habeo virum. Dicit ei
lesus: Bene dixisti, quia non ha*
beo virum: 18 quinque enim viros
habuisti, et nunc, quem habes, non
est tuus vir: hoc vere d ixisti.19 Di* i Cor 9 . 2 4 s
cit ei mulier: Domine, video quia
Propheta es tu. 20 Patres nostri in Dt 12, 5 .,
monte hoc adoraverunt, et vos di* Ps 121
citis, quia Ierosolymis est locus,

priemonių duoti gyvojo vandens. Mo*
teriškė Jokūbą vadina savo tėvu, nes
samariečiai laikė save Jokūbo ainiais,
ir iš tikrųjų nebuvo kilę tik iš pagonių.
(2 Kron 30, 6. 10; 34, 9). — Pats iš
jo gėrė... Moteriškė, matomai, jaučia
Jėzaus žodžių svarbą; abejonių jai su*
kelia du dalyku, kad šulinys Jokūbo
padarytas, ir kad jis pats iš jo gėrė.
— (13) Tas nebetrokš. Kristaus mok*
slo šviesa ir šv. Dvasios malonė pilnai
patenkina sielą. Sv. Dvasios malonė
savyje yra negendanti, neišsemiama,
amžinai malšinanti sielos troškuli ir už*
tenkama amžinajam gyvenimui. — (14)
Trykštančio į... Paprastas vanduo, kurį
žmogus geria, yra organizmo sunaudo*
jamas; vanduo, kurį Kristus duoda,
virsta žmoguje tokios jėgos šaltiniu,
kad jo ne tik pilnai užtenka sielai pa*
sotinti, bet jis dar trykšta iki dangui
ir patikrina amžinąjį gyvenimą. — (15)
D u ok man to vandens... Moteriškė dar
nesupranta Kristaus žodžių, bet ji pra*
deda tikėti, kad Išganytojas turi ste*

buklingo vandens (Bar. Aug. Tom.).
— (16) E ik... Šito Išganytojo reikalą*
vimo tikslas yra pasiryžimas teikti to*
lesnį pamokymą, Moteriškė turi gerą
valią, todėl Išganytojas nori pažadinti
joje pažinimą jos pačios nevertybės ir
tikėjimą į jo augštesnį žinojimą. —
(17) A š neturiu vyro. Moteriškė ban*
do išsisukinėti. J i nenori vadinti to,
su kuriuo gyvena, teisėtu vyru, bet
taip pat nenori prisipažinti, kad ji gy*
venanti neteisėtoje moterystėje. — Gerai pasakei... Išganytojas sutinka, kad
atsakymas nebuvo melagingas, bet pa*
rodo, kad ji neaiškiai išdėsto tikrus
santykius: tu r.eturi teisėto vyro. —
(19) Viešpatie, matau... Dvejopas išpa*
žinimas: savo nuodėmės ir Kristaus
vertės. — Pranašas: Dievo apšviestas
žmogus (1 Kai 9, 6). — (20) Mūsų
tėvai... Pažinus Išganytoją, kaip pra*
našą, moteriškė išdėsto ginčą, buvusį
tarp žydų ir samariečių taip, kaip ji
supranta jį; prieš dabar gyvenančius
žydus ji stato tėvus: Abraomą, kurs

Turinys

460

2 Rg 17,41

JO N O 4, 21-23

ubi adorare oportet. 21 Dicit ei Ie» binti. 21 Jėzus jai tarė: Moteriške,
sus: Mulier crede mihi, quia ve» tikėk manim, ateina valanda, kuo»
nit hora, quando neque in monte met jūs nei šitame kalne, nei Je»
hoc, neque in Ierosolymis adora» ruzalėje negarbinsite Tėvo. 22 Jūs
bitis Patrem. 22 Vos adoratis quod garbinate, ko nežinote, mes garbi»
nescitis: nos adoramus quod sci» name, ką žinome, nes išganymas
mus quia salus ex Iudaeis est. ateina iš žydų. 23 Bet ateina va»
23 Sed venit hora, et nunc est, landa ir dabar jau yra, kai tikri
quando veri adoratores adorabunt garbintojai garbins Tėvą dvasia ir
Patrem in spiritu et veritate. Nam tiesa; nes: ir Tėvas jieško tokių
et Pater tales quaerit, qui adorent
čia turėjęs aukoti savo sūnų, 1 Moz
22, 7. 8 (Auks. Eut. Teof.), arba Jo»
kubą ir jo sūnus, kurie čia statė alto»
rių, 1 Moz 33, 20 (Eut.). Žydai ir sa»
mariečiai žinojo iš Mozės įstatymo,
kad reikia duoti Dievui garbė ir de»
ginti aukos tik vienoje vietoje. Persi»
skyrimas sąryšyje su Dievo garbinimu
buvo įvestas tik po Babilono nelaisvės,
nuo to laiko, kai samariečiai, išskirti
iš tautinės šventyklos, Aleksandro Di»
džiojo laikais ar anksčiau pastatė Ga»
rizimo kalne šventyklą ir sakė, kad ji
esanti ta vienatinė vieta, kur reikia gar»
binti Dievas. Ji, tiesa, buvo Irkano su»
griauta 129 metais pirm Kristus, bet
jos vieta samariečiams pasiliko šventa.
— (21) T ikėk... Pranašystė reikalauja
tikėjimo. Nei viena, nei kita vieta ne»
reikalinga būsimam Dievo garbinimui.
— Valanda: Dievo paskirtas laikas po
Viešpaties prisikėlimo. — Jūs. Mote»
riškė ir kiti samariečiai turėjo tuojau
įtikėti į Išganytoją. — Tėvo. Dievas
yra Kristaus Tėvas. Tėvu jis vadina»
mas Naujajame Testamente. — (22) Jūs
garbinate, k o ... Tikras Dievo pažini»
mas negalėjo žyduose išnykti, nes Die»
vo sumanymu buvo nustatyta, kad me»
sijinis išganymas paplistų į pasaulį iš
žydų (Iz 2, 3). Taigi, Kristus sako,
kad žydai, turėdami tikrą Dievo paži»
nimą, taip pat žino, kad Dievas jų gar»
binamas taip, kaip jis norėjo būti pa»
maldžiųjų garbinamas šen. sandoroje,
o samariečiai neturi tikro Dievo pas
žinimo, ir todėl jie garbina, ko jie
nežino. Be to, samariečiai, kad ir
turėjo Mozės įstatymo knygas, tačiau

Turinys

neturėjo visų kitų, ypač pranašų kny»
gų, kuriose buvo skelbiamas Mesijo
atėjimas. — (23) Ateina valanda...:
Mesijo metas jau yra atėjęs, nes pats
Mesijas jau yra čia pat. — Tikri gar»
bintojai... Tokiais tikrais Tėvo garbins
tojais jau yra Kristaus mokytiniai, ku»
rie jį garbina tikrai, t. y., tobulai. —
Dvasia: tikru pažinimu. — Išganytojas,
vartodamas tą patį žodį „garbinti“,
kurs sakomas ir apie samariečių kul»
tą, kalba apie viešą tarnavimą Dievui.
Priešingai samariečių ir žydų kultui,
krikščioniškasis nėra surištas su bet
kuria viena kulto vieta. Dievas, kaip
dvasia, yra visur, taigi, ir tobula tar»
nystė Dievui turi būti atliekama visur.
Toliau krikščioniškasis kultas savo vi»
dujine esme turi būti dvasia, t. y., eiti
iš vidujinių dalykų, iš tikėjimo, meilės,
vilties, atsidavimo Dievui. Viršujinis
tarnavimas Dievui nėra atmestinas ir
negali būti atmestas (plg. Ef 3, 14;
Rom 12, 3; Apd 9, 40), bet jis turi
būti išraiška dvasinės vidujinės nuotai»
kos, kuri visų pirma reikalaujama
(Aug.). Viršujiniai ženklai yra žmo»
gaus prigimties reikalaujama išraiška
vidujinės nuotaikos, be kurios negali
apsieiti joki religija (Aug.). — Tiesa.
Tiesa garbino ir žydai, bet labai ne»
tobulai, kadangi nei pilna tiesa nebuvo
apreikšta., nei apreikštoji nebuvo aiškiai
išreikšta, bet buvo apsupta daugelio
vaizdų. Tobuliausiu ir kilniausiu būdu
tas garbinimas dvasia ir tiesa atnašau»
jamas šventų mišių aukoje, kurioje
peršviestas Išganytojas, Bažnyčios gal»
va, aukoja pats save dangiškajam Tė»

JO N O 4, 24-31

461

garbintojų. 24 Dievas yra dvasia,
ir jo garbintojams reikia garbinti
dvasia ir tiesa. 25 Moteriškė jam
tarė: Aš žinau, kad ateis Mesijas
(tai yra Kristus); taigi, atėjęs jis
visa mums paskelbs. 28 Jėzus jai
tarė: Aš esu, kurs su tavim kalbu.
27 Tuo tarpu atėjo jo mokytiniai ir
stebėjosi, kad jis kalbasi su motes
riške. Tačiau nė vienas nesakė:
Ko klausiesi, ar: apie ką su ja kak
bi? 28 Moteriškė gi paliko savo
ąsotį, nuėjo į miestą ir sakė žmo=
nėms: 29 Ateikite ir išvyskite žmos
gų, kurs man pasakė visa, ką tik
esu padariusi; ar ne jis Mesijas?
30 Jie išėjo iš miesto ir ėjo pas jį.
31 Tuo tarpu mokytiniai prašė jį,

eum. 24 Spiritus est Deus: et eos, 2 Cor 3, 17;
qui adorant eum, in spiritu et vesRom 12, 1
ritate oportet adorare. 25 Dicit ei io i, «
mulier: Scio quia Messias venit,
(qui dicitur Christus.) cum ergo
venerit ille, nobis annunciabit oms
nia. 20 Dicit ei lesus: Ego sum, io 9,37;
qui loquor tecum. 27 Et continuo 10,25
venerunt discipuli eius: et miras
bantur quia cum muliere loquebas
tur. Nemo tamen dixit: Quid
quaeris, aut quid loqueris cum ea?
28 Reliquit ergo hydriam suam mus
lier, et abiit in civitatem, et dicit
illis hominibus;: 29 Venite, et vides
te hominem, qui dixit mihi omnia
quaecumque jeci: numquid ipse
est Christus? 30 Exierunt ergo de
civitate, et veniebant ad eum. 31 Ins
terea rogabant eum discipuli, dis

vui ir tikinčiųjų aukojamas per kunigą.
— (24) Dievas yra dvasia: ir kaip toks
sai jis be galo perviršija visus kūniškus
ir žemiškus dalykus; taigi, kad jam
būtų duodamas garbinimas, atitinkąs jo
prigimtį ir tobulumą, Dievas turi lyg
kad pakelti dangiška pagalba ir apšvies
timu sutvėrimą prie savęs, reikia, kad
žmonės būtų pastatyti šv. Dvasios mas
lonėje, su kuria šv. Dvasia gyvena teis
siuosiuose (Rom 5, 5; 8, 11 ir k.), ir
toje tiesoje, kurią Kristus mums atnešė
iš dangaus apie Dievo prigimtį, apie
paslaptis, meilę ir t.t. — (25) A š žinau:
gal iš 1 Moz 49, 10; 5 Moz 18, 15. 18.
Samariečių viltis buvo laisvesnė nuo
žemiškų įsivaizdinimų, negu žydų. Jie
vaizdavosi sau Mesiją kaip autoritctins
gą mokytoją (jis visa mums paskelbs),
kurį jie vadino atstatytoju. Moteriškė
dabar tiki, kad yra reikalingas augštes
snis garbinimas, bet ji laukia tolesnių
pamokymų iš Mesijo. — (26) A š esu...
Tas buvo pasikalbėjimo tikslas, ta yra
ir priežastis, kodėl evangelistas pasakos
ja šitą įvykį. Išganytojas duoda apie
save liudijimą, kurį anksčiau evanges
listas buvo davęs savo ir Krikštytojo
vardu. Jėzui nereikia bijoti Samarijoje

jokio nesusipratimo (6, 15; 10, 24); jis
gali laukti nuolankaus tikėjimo ir klus
snaus pasidavimo (Auks.). — (27) K ad
jis kalbasi... Pas žydus viešai nebuvo
kalbamasi su moteriške; bent jų mos
kytojai taip nedarydavo; jiems tai būs
tų buvęs perdaug didelis pasižeminimas.
— (28) Paliko savo... Iš džiaugsmo ji
užmiršta, ko ji buvo atėjusi. — Sakė
žm onėm s: tiems, kuriuos grįždama sus
tiko kelyje. — (29) Visa, ką tik esu
padariusi. Jėzus, buvo pasakęs moterišs
kei jos didesnius nusikaltimus, dėl kus
rių jos sąžinė turėjo būti labiausiai nes
rami; todėl ji tiki, kad Jėzus žino vis
sus slaptus dalykus ir viską gali pasas
kyti. — A r ne jis M esijas? Moterišs
kė pati tiki, kacl Jėzus yra Mesijas; kis
tiems ji nemano primesti savo tikėjimo;
ji palieka jiems, patiems įsitikinti. Tas
čiau netiesioginiu būdu ji, kaip apaštas
las Pilypas 1, ‘x?, vis tik skuba laimėti
tikėjimui kitus.. Padavime Samarijos
moteriškė vadinama Fotina. — (30)
Jie išėjo... Kristaus mokytinių pasiros
dymas miestelyje buvo prirengęs šitą jo
gyventojų susidomėjimą moteriškės
žodžiais.
(31)
Tuo tarpu: kai moteriškė buvo
nuėjusi, o samariečiai dar nebuvo atėję.

Turinys

462

Io 17, 4

Mt 9, 37;
Lc 10, 2

Mich 6, 15

JO N O 4, 32— 38

centes: Rabbi, manduca. 32 Ille au»
tem dicit eis: Ego cibum habeo
manducare, quem vos nescitis.
33 Dicebant ergo discipuli ad invi»
cem: Numquid aliquis attulit ei
manducare? 34 Dicit eis lesus:
Meus cibus est ut faciam volunta»
tem eius, qui misit me, ut perfi»
ciam opus eius. 35 Nonne vos di»
citis, quod adhuc quattuor menses
sunt, et messis venit? Ecce dico
vobis: Levate oculos vestros, et
videte regiones, quia albae sunt
iam ad messem. 36 Et qui metit,
mercedem accipit, et congregat
fructum in vitam aeternam: ut, et
qui seminat, simul gaudeat, et qui
metit. 37 In hoc enim est verbum
verum: quia alius est qui seminat,
et alius est qui metit. 38 Ego misi

sakydami: Rabbi, valgyk! 32 Jisjiems atsakė: A š turiu valgyti
maisto, kurio jūs nežinote. 33 Tuo*
met mokytiniai kalbėjosi tarp sa»
vęs: A r neatnešė jam kas nors vai*
gyti? 34 Jėzus jiems tarė: Mano
valgis yra daryti valią to, kurs
mane siuntė, kad ištesėčiau jo
darbą. 35 A r jūs nesakote: Y ra
dar keturi mėnesiai, ir ateina pjū»
tis? Štai, sakau jums: Pakelkite
savo akis ir pasižiūrėkite j laukus,
kad jie jau pabalę pjūčiai. 36 Pjo»
vėjas gauna užmokestį ir renka
vaisius amžinajam gyvenimui, kad
drauge džiaugtųsi ir sėjėjas ir pj o*
vėjas. 37 Nes čia pasirodo esąs
tikras tas posakis: Kas kitas sėja,
ir kas kitas pjauna. 38 Aš siunčiau

— (33) A r neatnešė jam ... Pasikalbės
jime su samariete paprastas vanduo bus
vo Jėzui proga kalbėti apie dvasinį
vandenį; taip ir šičia nuo paprasto vals
gio jis nukreipia kalbą prie dvasinio
maisto. Mokytiniai, kaip ir samarietė,
supranta Jėzaus žodžius kūniškai. —
(34) Daryti valią: amžinąją Dievo va s
lią išganyti žmones, o šitame atsitikis
me ypač Sikaro gyventojus. — J o dar*
bą: darbą, kurio Dievas iš manęs lauš
kia, kad jį padaryčiau, Mesijo darbą,
žmonijos atpirkimą ir Dievo karalystės
įsteigimą. — (35) Ar jūs n esakote: jei
jūs dabar, šiuo metu, prisimenate pjūtį,
ar jūs nesakote. — Keturi mėnesiai.
Dauguma aiškintojų čia mato nurodys
tą laiką, kiek jo buvo likę iki pjūčiai,
kuri Palestinoje pradedama balandžio
mėnesyje ir baigiama birželyje. Jei taip,
tai Jėzaus žodžiai turėjo būti pasakyti
žiemos metu, gal sausio mėnesyje, tais
gi, maždaug devyniems mėnesiams pras
slinkus po paskutinių Velykų, 2, 13.
—P akelkite savo akis. Dvasinės pjūs
ties pradžios jau nebereikia laukti; tos
pjūties metas jau atėjęs. Plg. Mt 9,
37; Lk 10, 2. — Pasižiūrėkite į laukus.
Išganytojas mato ateinančius Sikaro

gyventojus. Jie yra pirmonės iš dides
lio javų lauko, iš visos žmonijos. —
(36) Pjovėjas gauna... Kas yra veiklus
dvasinėje pjūtyje, tas gauna už savo
vargą užmokestį ir susilaukia gražaus
pasisekimo, laimėdamas sielas dangaus
karalystei. Kristus yra sėjėjas, apaštas
lai — pjovėjai. — (37) Posakis: K as
kitas sėja... Pasaulyje tik pripuolamai
pasitaiko, kad pranokėjo vargų vaisius
renka ne jis pats, bet kas kitas; Dievo
karalystėje taip būna visuomet (38 e.).
Išganytojas prisiima sunkiausią, skau»
džiausią išganymo darbo dalį. Jis tei»
kia mokslą, duoda pavyzdį, pelno ma.lonę, įstato sakramentus; jo apaštalai
ir kunigai veikia tik su tuo, ko jis taip
gausiai yra davęs. Išganytojo mokslas
ir kančia yra visos žmonijos atpirkimo
pagrindas. — (38) A š siunčiau... Anot
kai kurių aiškintojų, Išganytojas į bū»
simą apaštalų siuntimą žiūri kaip jau
į įvykusį, nes jie jau buvo išrinkti ir
paskirti, kad savo laiku būtų siunčiami.
Bet tie žodžiai gali būti suprantami apie
tą pasil.kimą Judiejoje, kada Kristaus
mokytiniai krikštijo ir turėjo taip di»
delio pasisekimo, jog visi ėjo pas Jė»
zų, ir Jėzus turėjo daug mokytinių (3,

Turinys

JO N O 4, 39-45

jus pjauti tai, dėl ko jūs nevargote;
kiti vargo, ir jūs įstojote j jų dar*
bus. 38 Daug iš ano miesto sama*
riečių įtikėjo į jį dėl moteriškės žo*
džių, kuri liudijo: Jis man pasakė
visa, ką tik esu padariusi. 40 Atėję
pas jį samariečiai prašė jį pasilikti
pas juos, ir jis pasiliko tenai dvi
dieni. 41 Daug daugiau įtikėjo į jį
dėl jo pamokslo. 42 O moteriškei
jie sakė: Tikime jau nebe dėl tavo
šnekos; mes patys girdėjome ir
žinome, kad šitas tikrai pasaulio
Gelbėtojas.

43 Dviem dienom praslinkus, jis
išėjo iš ten ir nuėjo į Galilieją.
44 Nes pats Jėzus liudijo, kad pra*
našas nelaikomas pagarboje savo
tėvynėje. 45 Taigi, kai jis atėjo į
Galilieją, galiliejiečiai jį priėmė, nes

463

vos metere quod vos non labora*
stis: alii laboraverunt, et vos in
labores eorum introistis. 39 E x ci*
vitate autem ilia multi crediderunt
in eum Samaritanorum, propter
verbum mulieris testimonium per*
hibentis: Quia dixit mihi omnia
quaecumque feci. 40 Cum venissent
ergo ad illum Samaritani, rogave*
runt eum ut ibi maneret. Et m an*1 i° u
sit ibi duos dies. 41 Et multo plu*
res crediderunt in eum propter
sermonem eius. 42 Et mulieri di*
cebant: Quia iam non propter
tuam loquelam credimus: ipsi
enim audivimus, et scimus quia
hic est vere Salvator mundi.
43 Post duos autem d ies' exiit Mt 4, 12
inde: et abiit in Galiliaeam.44 Ipse
enim lesus testimonium perhibuit ££ į3,457:
quia Propheta in sua patria hono* Lc 4, 24
rem non habet. 45 Cum ergo ve*Io 2- 23:
nisset in Galilaeam, exceperunt ^ į’ j4;
_______________________________________________ Lc 4,’ 14 ’

26; 4, 1. 2). Ten apaštalai pjovė, ką
Krikštytojas ir Jėzus buvo sėję; ten
jie įėjo į jų darbus, t. y., stojo į jų
vietą, kad pjūtimi pabaigtų jų darbą.
Tačiau senesniųjų aiškintojų dauguma
sako, kad mokytiniai įėję į pranašų
darbus. — (39) Įtikėjo. Tai buvo ti*
kėjimo pradžia (42 e.). Kad samarie*
čiai tikėtų, jiems buvo gana žodžio
(41 e .); jie nereikalavo stebuklų, kaip
žydai (48 e.). Vėliau tikėjimui susti*
printi buvo padaryta ir Samarijoje ste*
buklų (Apd 8, 6). — (40) Prašė jį
pasilikti... Visai kitaip elgdavosi su Jė*
zumi žydai! Iš žydų tarpo Išganyto*
jas, nors jis jų jieškojo ir leido save
pažinti iš stebuklų daugybės, turėdavo
nekartą bėgti. Sikaro gyventojai, kaip
tik gauna apie jį žinią, tuojau jo jieš*
ko ir laiko sau garbe turėti jį pas sa*
ve. — (41) Daug daugiau įtikėjo... Dėl
Kristaus čia buvimo ir mokymo, pa*
daugėjo tikinčiųjų skaičius, ir tikėjimas
pasidarė tobulesnis. — (42) D ėl tavo
šn ekos: dėl tavo pasakojimo. — Pa=
šaulio Gelbėtojas. Kad Jėzus turėjo bū*

ti gelbėtojas ne tik žydų, bet ir pago*
nių, samariečiai suprato iš Jėzaus pa*
silikimo pas juos ir iš jo žodžių.
g) Jėzu s Galiliejoje, 4, 45—54
(43) N uėjo į Galilieją. Evangelistas
buvo pasakęs, kad Jėzus, palikęs Ju*
dieją, nuėjo į Galilieją (žr. aug. 3 e.).
Baigęs pasakoti apie Išganytojo susto*
jimą Samarijoje, per kurią jam dabar
teko eiti, jis vėl kartoja, kad Jėzus ėjo
toliau į Galilieją. — (44) Savo fėvy*
nėję. Jėzus buvo gimęs Betliejuje, to*
dėl jo tėviškė buvo Judieja, nors jis
užaugo Galilieios Nazarete. Kad čia
evangelistas turi galvoje Judieją, taip
mano gana daug vėlesniųjų laikų aiš*
kintojų, ir tokią išvadą daro iš 3, 43
ir 44 eil. Tačiau aiškintojų dauguma
mano, kad Jėzus savo tėvyne čia pa*
vadino Nazaretą (plg. Mt 13, 57; Mk
6, 4 ; Lk 4, 24) ir kad čia tarp 43 ir 44
eil. praleisti žodžiai ir praėjo pro Nam
zaretą. — (45) A tėjo į Galilieją... Atė*
jimas į Galilieją čia tas pats, kuriuo kiti
evangelistai pradeda pasakojimą apie

Turinys

464

Io 2, 9

Io 2. 18;
1 Cor 1, 22

JO N O 4, 46-52

eum Galilaei, cum omnia vidissent
quae fecerat Ierosolymis in die
festo: et ipsi enim venerant ad
diem festum. 46 Venit ergo iterum
in Cana Galilaeae, ubi fecit aquam
vinum. Et erat quidam regulus,
cuius filius infirmabatur Caphar»
naum. 47 Hic cum audisset quia
lesus adveniret a Iudaea in Galis
laeam, abiit ad eum, et rogabat
eum ut descenderet, et sanaret
filium eius: incipiebat enim mori.
48 D ixit ergo lesus ad eum: nisi
signa, et prodigia videritis, non
creditis. 49 Dicit ad eum regulus:
Domine, descende prius quam mo*
riatur filius meus. 50 Dicit ei lesus:
Vade, filius tuus vivit. Credidit
homo sermoni, quem dixit ei lesus,
et ibat. 51 Iam autem eo descen»
dente, servi occurrerunt ei, et
nunciaverunt dicentes, quia filius
eius viveret. 52 Interrogabat ergo
'horam ab eis, in qua melius habu*

jie buvo matę visa, ką jis buvo
padaręs per šventes Jeruzalėje, nes
ir jie buvo nuėję i tas šventes. 46 Ir
jis vėl atėjo į Galiliejos Kaną, kur
vandenį buvo pavertęs vynu. Buvo
tenai vienas karaliaus valdininkas,
kurio sūnus sirgo Kaparnaume.
47 Tas, išgirdęs, kad Jėzus ateina
iš Judiejos į Galilieją, nuėjo pas
jį ir prašė jį ateiti ir pagydyti
jo sūnų, kurs buvo marinamas.
48Tuomet Jėzus jam tarė: Jei jūs
nematote ženklų ir stebuklų, jūs
netikite. 49 Valdininkas jam atsa»
kė: Viešpatie, ateik pirma, nekaip
mano sūnus numirs. 50 Jėzus jam
tarė: Eik, tavo sūnus gyvas. Žmo»
gus įtikėjo žodžiams, kuriuos jam
pasakė Jėzus, ir išėjo. 51 Jį jau par»
einantį pasitiko tarnai ir pranešė
jam, sakydami, kad jo sūnus gy»
vas. 52 Jis tat pasiklausė juos apie
valandą, kurią jam pasidarė geriau.
Jie atsakė: Vakar septintą valandą

Kristaus pamokslus Galiliejoje. Gali» parnaumo į Kaną. Gandas apie Jėzaus
liejiečiai buvo matę Jeruzalėje Velykų padarytus, stebuklus, matomai,buvo pa»
metu Jėzaus stebuklus (žr. aug. 2, 23; sklidęs Galiliejoje, dar jam čia neatėjus.
3, 2), todėl jie jį priima. Galiliejiečių — (48) J e i jūs nematote ženklų...
nusistatymas priimti Jėzų dėl jo stebu» Kreipimosi žodžiais į vieną asmenį peis
klų toliau, 48 e., yra peikiamas; tačiau kiama visų galiliejiečių nusistatymas.
jie geresni už kitus žydus tuo atžvil» Jiems negana buvo nei Jono Krikštys
giu, kad, pamatę stebuklus, jie klausosi tojo liudijimo, nei paties Kristaus pa»
ir laiko Jėzų Dievo pasiuntiniu, o kiti mokymų. Įtakos jiems darė tik pama»
žydai nenorėjo tikėti nė stebuklams. tyti stebuklai. — (49) A teik pirma.
— (46) A tėjo i Galiliejos K aną: kur Tėvas, mylėdamas sūnų, lyg negirdi
dirva Išganytojo veiklai buvo prirengta papeikimo ir dar karščiau prašo, taip
anksčiau padarytu pirmuoju stebuklu, parodydamas bent kaip augštos nuo»
ir kur buvo jau pasėta tikėjimo sėkla. monės jis yra apie Jėzų. — (50) Eik,
—Karaliaus valdininkas. Gr. paaiXocbs, tavo sūnus gyvas. Jėzus pagydo, kad
karaliaus ar kunigaikščio tarnas. Kas tėvas neprarastų savo tikėjimo pradžios,
raliumi, kuriam tarnavo čia minimas bet jis neeina į jo namus, kad tas tikė»
asmuo, liaudies įpročiu, vadinamas Ero» jimas pasidarytų tobulas. — (51) Pa«das Antipas. Tikrumoje, jis buvo tik sifilio tarnai. Sūnui pagijus, siunčiami
tetrarkas, t. y., ketvirčio kunigaikštis. tarnai pasitikti tėvo, jo nuraminti ir
Sūnus, kurs sirgo, turėjo būti vientur» kad jis nebeverstų Jėzaus eiti su savi»
tis, nes graikiškame tekste dedama mi. — Sūnus gyvas: t. y., sveikas. —
žodis sūnus su artikulu. Tas karaliaus (52) Pasiklausė juos apie valandą: no»
tarnas buvo Kaparnaume. Ten sirgo ir rėdamas įsitikinti, kaip veikė Jėzaus
jo sūnus. — (47) N uėjo pas jį: iš Kas žodis; tavo sūnus gyvas. — Vakar sep=

Turinys

JO N O 4, 53— 5. 2

liovėsi krėtęs jį drugys. 53 Tuomet
tėvas suprato, kad tai buvo ta va*
landa, kurią Jėzus jam tarė: Tavo
sūnus gyvas. Ir įtikėjo jis pats ir
visi jo namai. 54 Tai buvo jau an*
tras stebuklas, kurį Jėzus padarė,
parėjęs iš Judiejos į Galilieją.
5.
1 Po to buvo žydų šventė,
Jėzus nuėjo į Jeruzalę. 2 Jeruzalėje
prie Avių vartų yra tvenkinys,
ebrajiškai vadinamas Betsajida, tu*

tintą valandą. Septinta žydų valanda
atitinka mūsų pirmą po pietų. Iš Kanos
į Kaparnaumą yra apie 22—29 kilom.
Tėvas, matomai, grįžo į namus tuo*
jau po pasikalbėjimo su Jėzumi, tą
pačią dieną, bet kelyje turėjo nakvoti.
— (53) Įtik ėjo ...: kad Jėzus yra Mesi*
jas. — (54) Antras stebuklas. Kara*
liaus valdininko sūnaus pagydymas bu*
vo iš eilės antras Jėzaus padarytas ste*
buklas, kai jis parėjo iš Judiejos į Ga*
lilieją. Koks buvo pirmas, bent kiek
anksčiau, kaip šitas, padarytas stebu*
klas, čia nepasakoma. Vienas ir kitas,
matomai, buvo padaryti, Jėzui dar ne*
pradėjus Galiliejoje sakyti pamokslų ir
daryti kitų stebuklų, kurie minimi že*
miau, 6, 2, ir kitose evangelijose. —
Keliama klausimas, ar karaliaus sūnaus
pagydymo stebuklas nebus šimtininko
tarno pagydymas, Mt 8, 5—13; Lk 7,
1—10. Vienas į kitą panašūs tuo, kad
ligoniai yra Kaparnaume, kad jie pagy*
domi Jėzaus nepaliečiami, ir kad pra*
šytojai yra žymūs asmenys. Bet skir*
tumų yra žymiai daugiau. Jono evange*
lijoje ligonis yra sūnus, o Luko — tar*
nas. Gal taip pat ir Mato evangelijoje.
Jono evangelijoje tėvas ateina į Kaną
kviesti Jėzaus, šimtininkas pasitiki Jė*
zaus žodžiu. Rodosi, kad ir stebuklo
laikas Jono evangelijoje ir pas sinop*
tikus ne tas pats. Todėl reikia ma*
nyti, kad ir Jėzaus padarytas stebuklas
buvo ne tas pats.

465

erit. Et dixerunt ei: Quia heri
hora septima reliquit eum febris. Act is, 1 5 .
53 Cognovit ergo pater, quia illa
hora erat, in qua dixit ei lesus:
Filius tuus vivit: et credidit ipse, io 2 , u
et domus eius tota. 54 H oc iterum
secundum signum fecit lesus, cum
venisset a Iudaea in Galilaeam. į*
į:
ir 5. 1 Post haec erat dies festus
ludaeorum, et ascendit lesus Iero*
solymam. 2 Est autem Ierosolymis
Probatica piscina, quae cognomi*

2. Kristaus garbės apsireiškimas vis
smarkiau puolam as parisiejų,
5, 1—11, 56.
a ) Jėzus per V elykas Jeruzalėje,
5 1—47.
Atvykęs švenčių proga į Jeruzalę, Jė*
žus pagydo subatos dieną trisdešimt aš*
tuonerius metus sirgusį ligonį (1—16),
pasisako esąs ir subatos Viešpats, nes
yra lygus su Tėvu (17—30); apie jį
liudija Jonas Krikštytojas (31—35), jo
Tėvas (36—38) ir Mozė (39—47).
(5, 1) Po to buvo žydų šventė. Nors
dabartiniame graikiškame tekste yra
iopT-rj be artikulo, tačiau daugelis aiš*
kintojų mano, kad čia taip pavadinta
Velykos, ir kad toliau aprašomais įvy*
kiais prasideda antrieji viešosios Išga*
nytojo veiklos metai. Į tas Velykų šven*
tęs Jėzus atvyko Jeruzalėn po įvykių
Galiliejoje. Tų įvykių bent vienas ap*
rašytas augščiau. Anot kitų aiškinto*
jų, čia paminėta šventė galėjo būti žy*
dų purimas 14 ir 15 adaro mėnesio die*
nomis, kada žydai švęsdavo atsimini*
mą laimingo išsigelbėjimo nuo Amano
pinklių, ar sekminės, į kurias Jėzus su*
grįžęs po trumpo apsilankymo Galilie*
joje. — (2) Prie Avių vartų yra tvenkinys. Anot Vulgatos teksto, pats tven*
kinys vadinęsis Avių, bet daug tikre*
snis skaitymas yra tas, kuriuo nuro*
doma tvenkinio vieta prie Avių vartų.
— Betsajida. Tas vardas rankraščiuose
rašomas nevienodai. Tikresnis jo skai*

Šv. Raštas, V t.

30

Turinys

ji

s

466

JO N O 5, 3 -7

natur Hebraice Befhsaida, quin*
que porticus habens. 3 In his iace*
bat multitudo magna languentium,
caecorum, claudorum, aridorum
expectantium aquae motum. 4 An*
gelus autem Domini descendebat
secundum tempus in piscinam: et
movebatur aqua. Et qui prior de*
scendisset in piscinam post motio*
nem aquae, sanus fiebat a qua*
cumque detinebatur infirmitate.
5 Erat autem quidam homo ibi tri*
ginta et octo annos habens in in*
firmitate sua. 6 Hunc cum vidisset
lesus iacentem, et cognovisset
quia iam multum tempus haberet,
dicit ei: Vis sanus fieri? 7 Respon*
dit ei languidus: Domine, homi*
nem non habeo, ut cum turbata

rjs penkis: prieangius. 3 Juose gu*
Įėjo didelė daugybė sergančių,
aklų, raišų, džiūstančių, kurie
laukė vandens pasijudinimo. 4 Nes
Viešpaties: angelas kartais nuženg*
davo į tvenkinį, ir vanduo pasiju*
dindavo. Kas tik, vandeniui pasį*
judinus, pirmas įeidavo į tvenkinį,
pasveikdavo, vis tiek, kokia liga
jis sirgo. 5 Buvo tenai vienas žmo*
gus, kurs sirgo savo liga tris dešim*
tis aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį
gulintį ir patyręs, kad jis serga jau
daug laiko, Jėzus jį paklausė: A r
nori būti sveikas? 7 Ligonis jam
atsakė: Viešpatie, aš neturiu žmo*
gaus, kurs, vandeniui pasijudinus,
įkeltų mane į tvenkinį, o kolei aš

tymas bus ftrj'haoi gailestingumo na*
mai (anot kitų flr]Zadd). Anot seno*
vinio padavimo, šitas tvenkinys bu*
vęs į šiaurę nuo šventyklos, arti vartų,
pro kuriuos einama į rytus Jozapato
slėnio link, netoli Antonijos pilies prie
Bedzetos kalnelio. — Penkis prieangius: aplinkui tvenkinį, kuriuose pasi*
likdavo ligoniai. — (3) Sergančių. Ko*
kiomis ligomis jie sirgo, tuojau paaiš*
kinama: aklų ir t.t. — Kurie laukė...
Kai kuriuose graikiškuose rankraščiuo*
se šitų žodžių nėra. Aiškintojų daugu*
ma laiko juos autentiškais. Koks čia
vandens judėjimas turimas galvoje, pa*
aiškėja iš 4 eilutės. — (4) N es Viešpaties angelas... Ir visos šitos eilutės
nėra daugelyje senovės rankraščių.
Daugumoje tačiau rankraščių ji yra.
Be jų pats pasakojimas būtų nevisai
aiškus, bent nepilnas. Ligonio atsakymas
Jėzui 7 eilutėj būtų beveik nesupranta*
mas. Yra aiškintojų, kurie linkę ma*
nyti, jog tvenkinio vanduo turėjęs gy*
domosios galios dėl mineralinių druskų,
buvusių jo dugne. Jos tirpdamos lai*
kas nuo laiko smarkiau pakildavo į pa*
viršių ir taip sujudindavo vandenį. Jie
mano, kad šių žodžių autorius pasinau*
dojęs liaudies priimtu aiškinimo būdu,

būk vandens sujudimas ir jo gydomoji
galia pareiną nuo nematomo angelo
apsilankymo. Tačiau toks aiškinimas
nesuderinamas su tekstu; be to, kas gi
kur matė versmę, kurios vandens dru*
skos galėtų pagydyti visokius ligonius:
aklus, raišus ir t.t. Jei čia būtų pa*
gydžiusios paprastos gamtos jėgos, tai
kodėl jos gydė tik po vieną ligonį? Tai*
gi, evangelistas čia kalba apie stebu*
klingus p*.gijimus, kad vandenį pajudin*
davo angelas, nes Dievas nekartą pa*
našiais atvejais naudojasi angelo patar*
navimu. — (5) Sirgo savo liga. Kaip
paaiškėja iš 7 eilutės, ligonis tikriausiai
buvo stabo ištiktas. — Tris dešimtis
aštuonerius metus. Tiek metų jis sirgo
savo liga, bet kiek laiko jis buvo prie
tvenkinio, čia nepasakoma. — (6) Ir
patyręs: savo antgamtiniu žinojimu.
Plg. aug. 1, 48; 2, 24. 25 ir k. Jėzus
iš anksto žinojo, ką darysiąs. Jis klau*
šia ligonį, ar nori būti sveikas, taip no*
rėdamas pažadinti jo tikėjimą ir viltį.
— (7) A š neturiu žm ogaus... Ligonis
gal manė, kad Jėzus nori padėti jam
įžengti į tvenkinį (Auksab. Kir. Tom.),
todėl jis ne sako trumpai noriu, bet
paaiškina, kaip jis galėtų pagyti. —

Turinys

JO N O 5, 8-1 6

pats nueinu, kitas įžengia pirm mas
nęs. 8 Jėzus jam tarė: Kelkis, imk
savo guolį ir vaikščiok. 9 Tas žino?
gus tuojau pasveiko, pasiėmė savo
guolį ir vaikščiojo.
Tą dieną buvo subata. 10*Todėl
žydai sakė pagydytajam: Šiandien
subata, tau nedera neštis savo guos
lio. 11 Jis jiems atsakė: Tas, kurs
mane pagydė, man tarė: Imk savo
guolį ir vaikščiok. 12 Jie jį pas
klausė: Kas yra tas žmogus, kurs
tau tarė: Imk savo guolį ir vaiks
ščiok? 18 Bet pagydytasis nežinojo,
kas jis, nes Jėzus buvo pasitraukęs
nuo susirinkusios toje vietoje mis
n io s.14 Paskui Jėzus sutiko jį švens
tykioje ir jam tarė: Štai tu pasveis
kai, jau nebenusidėk, kad tau nes
atsitiktų kas nors piktesnio. 15 Tas
žmogus nuėjo ir pasakė žydams,
kad tai buvo Jėzus, kurs jį pagydė.
18 Žydai pradėjo persekioti Jėzų,
kad jis tai buvo padaręs subatoje.

467

fuerit aqua, mittat me in piscinam:
dum venio enim ego, alius ante
me descendit. 8 Dicit ei lesus: Mt 9,6
Surge, tolle grabatum tuum, et
ambula: 8 Et statim sanus factus io 9, n
est homo ille: et sustulit grabatum
suum, et ambulabat.
Erat autem sabbatum in die illo.
10 Dicebant ergo Iudaei illi, qui Ex 2 0 , 1 1 :
į 4’
sanatus fuerat: Sabbatum est, non
licet tibi tollere grabatum tuum.
11 Respondit eis: Qui me sanum
fecit, ille mihi dixit: Tolle grabas
tum tuum, et ambula. 12 Interros
gaverunt ergo eum: Quis est ille
homo, qui dixit tibi, Tolle grabas
tum tuum, et ambula? 13 Is aus
tem, qui sanus fuerat effectus, nes
sciebat quis esset. lesus enim des
clinavit a tur ba constituta in loco.
14 Postea invenit eum lesus i n Io 8- 11
templo, et dixit illi: Ecce sanus
factus es: iam noli peccare, ne
deterius tibi aliquid contingat.
15 Abiit ille homo, et nunciavit
Iudaeis quia lesus esset, qui fecit
eum sanum. 16*Propterea perses Mt 1 2 , u
quebantur Iudaei Iesum, quia haec

(8) K elkis... Jėzaus įsakymo žodžiai gydytoju galėjo būti tik Dievo pasiuns
čia panašūs į Mt 9, 6; Mk 2, 9. 11, tinys. Toks asmuo turėjo turėti teisę
bet pats pasakojimas visiškai kitoks. Lis atleisti nuo žydų mokytojų įsakymo.
gonis, kurs iki tam laikui nebuvo ras — (12) K as yra tas žm ogus... Čia ats
dęs sau padėjėjo, yra vaizdas žmonijos, siliepiama apie pagydžiusį su panieka.
kuri tūkstančius metų laukė Išganytos — (13) N es Jėzu s buvo pasitraukęs...
Viešpats nuėjo šalin, kad pagydytojo
jo, negalėdama pati sau padėti.
(9)
Tą dieną buvo subata. Šita pas liudijimas mažiau keltų abejonių, nes,
staba turi paaiškinti, kodėl žydai buvo geradariui čia pat nebeesant, pagydys
nepatenkinti įvykusiu pagydymu. — tasis galėjo kalbėti laisviau (Auksab.).
— (14) Jėzu s sutiko jį...: gal tą pačią
(10) Šiandien subata, tau nedera...
Šeštadienio poilsis, įsakytas 2 Moz 20, dieną. — Kas nors piktesnio: piktesnės
8—11; 31, 13—17. Žydų mokytojai ligos ir amžinų bausmių. — (15) K ad
buvo paaiškinę jo laikymą tūkstantis tai buvo Jėzu s... Išganytojo autoritetą
du šimtai septyniasdešimt devyniomis pagydytasis laiko augštesniu už žydų
taisyklėmis. Čia žydai kelia klausimą ir dabar stengiasi iškelti jį aikštėn. —
ne dėl įvykusio pagydymo, bet dėl tas (16) Žydai pradėjo persekioti...: pas
riamojo subatos įstatymo peržengimo. tyrę, kas buvo davęs įsakymą nešti sus
— (11) Tas, kurs mane pagydė... Pas batoje guolį, žydų vyresnieji nesilios
gydytasis šaukiasi autoriteto to, kurs vė persekioję Jėzaus, iki pasiekė savo
buvo stebuklingai jį pagydęs; todėl tuo tikslą. — Tai buvo padaręs: buvo pas

Turinys

468

JO N O 5, 17-20

faciebat in sabbato. 17 lesus autem 17 Jėzus gi jiems atsakė: Mano Tė*
respondit eis: Pater meus usque vas veikia iki šiolei, ir aš veikiu.
modo operatur, et ego operor. 18 Todėl žydai dar labiau tykojo jo
10 io ' i/9^30'"18 f>r0Pterea erg ° magis quaerebant užmušti, nes jis ne tik nešventė su*
eum Iudaei interficere: quia non batos, bet ir sakė savo Tėvą esant
solum solvebat sabbatum, sed et Dievą, taip darydamas save lygų
patrem suum dicebat Deum, ae* Dievui.
qualem se faciens Deo.
Respondit itaque lesus, et dixit
Taigi, atsakydamas Jėzus jiems
Io 5, 30:
eis: 19 Amen, amen dico vobis: tarė: 19 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau
3, U . 32
non potest Filius a se facere quid- jums, Sūnus negali nieko daryti iš
quam, nisi quod viderit Patrem savęs, ka:p tik tai, ką mato darant
facientem: quaecumque enim ille Tėvą: nes ką tas daro, tai taip pat
fecerit, haec et Filius similiter daro ir Sūnus. 20 Nes Tėvas myli
io 3 , 3 5
facit. 20 Pater enim diligit Filium, Sūnų ir am parodo visa, ką pats
et omnia demonstrat ei, quae ipse daro; jis jam parodys didesnių už
io 9,

i

gydęs ligonį ir liepęs nešti guolį. — Tėvas (18 e.). Šitoje eilutėje Išgany*
(17) M ano Tėvas veikia... Dievas vei* tojas kalba ne apie tai, ko žmogiška
kia nuolat, palaikydamas ir valdydamas prigimtis savaime negali daryti (6, 19
tai, kas jo sutverta, veikia žmonių iš* vaikščioti vandens paviršiumi) ir ne
ganymui per savo įstaigas. Taip Dievas apie žmogišką prigimtį, kiek ji yra su*
ilsisi savo veikloje ir veikia savo po* jungta su dievyste, (nes pasaulio įkū*
ilsyje. Išganytojas duoda taip pat su* rime žmogiška prigimtis nedalyvavo),
prasti, kad jis, būdamas su savo Tėvu bet apie dieviškąją prigimtį ir apie toki
tos pačios esmės Dievas, nėra saisto* pat veikimą kaip Tėvo. Žodžiais: tai
mas žmonėms duotųjų įstatymų. Kad taip pat daro ir Sūnus pasakoma trys
jis yra tos pačios esmės su Dievu, įro* dalykai: Sūnus daro visa, ką daro Tė*
do tuo, kad jam pridera panašus vei* vas, be išimčių. Jis nedaro nieko kito,
klumas, nes veiklumas atitinka kiekvie* daro lygiai tobulai (Tom.). — (20) Tė=
nos esybės prigimtį. — (18) Dar labiau vas myli Sūnų. Prigimties suteikimas
tykojo. Žydų vyresnieji tarėsi turį dar įvyksta, tiesa, su begaline meile, ta*
vieną priežastį jieškoti Jėzaus mirties: čiau meilė nėra tikra to suteikimo prie*
piktžodžiavimą (3 Moz 24, 16). Taigi, žastis (Tom.). Dieviškoji prigimtis,
akla neapykanta ir klaidingas uolumas meilė ir veikla yra tos pačios Tėvuje
jau dabar pakiša jiems mintį nužudyti ir Sūnuje. — Jam parodo... Kaip Jė*
Jėzų. — Darydamas save lygų Dievui: žus išreišk.a Sūnaus su Tėvu santykį
tikriausia to žodžio prasme. Išganytojas žodžiu „matyti“, taip jis išreiškia Tė*
pavadino save Dievo Sūnumi, nes jis vo santykius su Sūnumi žodžiais: ,,ro*
buvo Dievo Sūnus. Todėl jis nebuvo dyti“, „duoti matyti“. — Parodys dipiktžodžiavęs. Tą dalyką Jėzus dabar desnių uz šituos... Ne kaip mokytojas
įrodinėja ir atmeta abudu jam padarytu mokiniui parodo Tėvas, bet kaip Die*
kaltinimu.
vas Dievui t. y., jis suteikia jam žino*
(19)
Iš tikrųjų. Toliau Jėzus iškilsjimą visų savo darbų. Kadangi rody*
mingai patvirtina žydams, kuriais evan* mas yra amžinas, tai jo prasmė negali
gelijos autorius vadina Judiejos gyven* būti toki: Sūnui, kaip dieviškam Gel*
tojus, o ypač augštosios tarybos na* bėtojui, bu; parodyta šis tas, kas jam
rius ir parisiejus, kad, ką jis buvo pa* dar nebuvo žinoma, bet, arba reikia
sakęs, yra tikra tiesa ir tai ta prasme, turėti galvoje žmogiškąją Viešpaties
kuria jie buvo jo pasakymą supratę, prigimtį, arba, jei žodžiai liečia dieviš*
jog jis yra tos pačios esmės, kaip ir kąją prigimtį, sakyti: žmonėms bus aiš*

Turinys

JO N O 5, 21-24

469

šituos darbų, taip kad jūs turėsite
stebėtis. 21 Nes kaip Tėvas prikelia
numirusius ir atgaivina, taip ir
Sūnus atgaivina, ką nori. 22 Nes
Tėvas nieko neteisia, bet visą tei*
smą pavedė Sūnui, 23 kad visi
gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą.
Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia
Tėvo, kurs yra jį siuntęs. 24 Iš ti*
krųjų, iš tikrųjų, sakau jums, kas
klauso mano žodžio ir tiki tam,
kurs yra mane siuntęs, tas turi
amžinąjį gyvenimą ir neeina j tei*

facit: et maiora his demonstrabit
ėi opera, ut vos miremini. 31 Sicut
enim Pater suscitat mortuos, et
vivificat: sic et Filius, quos vult,
vivificat. 22 Neque enim Pater Dn r, io. i 3 s ;
iudicat quemquam: sed omne iu*Act l0' 42
dicium dedit Filio, 23 ut omnes ph 2' 10 8;
honorificent Filium, sicut honori*
ficant Patrem: qui non honorificat
Filium, non honorificat Patrem,
qui misit illum. 24 Amen, am enIo 3. i*. is;
dico vobis, quia qui verbum meum 1 Io 3' 14
audit, et credit ei, qui misit me,
habet vitam aeternam, et in iudi*

ku, kuriuos darbus Tėvas parodė Sū*
nui (Aug. Tom.). Su dieviška esme
davė Sūnui taip pat galią daryti Tėvo
darbus. Kokie bus tie darbai, pasakos
ma toliau (iki 30 e.). — (21) Prikelia
numirusius: kaip kad buvo prikeltas iš
numirusiųjų Lozorius ir kiti (Tert.
Auks. Kir.), arba, kai bus įvykdytas
visuotinis prisikėlimas su teismu, arba
viena ir kita, nes atskiri prikėlimai yra
tik ženklai ir laidai visuotinio prisikė*
limo. Taigi, čia kalbama apie kūniškąjį
gyvenimą ir mirtį (Auks. Kir. Hil.
Tom.). Tokios prasmės, rodosi, reika*
lauja 26 ir 28 eil. ir sujungimas prikėš
limo su teismu. Gali tačiau būti, kad
Išganytojas kalba apie antgamtinį ma*
lonės ir garbės gyvenimą ir apie nuo*
dėmės mirtį (Aug.). 24 e. tas antgam*
tinis gyvenimas yra vadinamas amži*
nuoju gyvenimu, kurį turi kiekvienas,
kurs tiki į Kristų, o 24 ir 29 eil. jis
statomas prieš teismą. — (22) Nes.
Paaiškinama, kodėl Sūnus atgaivina.
— Tėvas nieko neteisia. Išganytojas
čia, rodosi, ne sako, kad Tėvas neturįs
galios teisti, bet jis tik kalba apie įga*
liojimą vykdyti dieviškąją teisėjo ga*
lią, kuri yra pavesta Sūnui išimtinai,
nes jis tapo žmogumi ir, kaip toks,
atpirko žmones. Kadangi jis pasiūlė
visiems galimybę turėti gyvenimą, tai
jo dalykas teisti gyvus ir mirusius. —
(23) K ad visi gerbtų: nemažiau. Rei*
kia duoti Sūnui ne mažesnę garbę,

kaip Tėvui, nes jis turi galios atgaivinti
ir daryti teismą. Toki gi veikla ros
do jo dieviškąją prigimtį. Kas negers
bia Sūnaus, tas nėra Dievo tarnas. —
(24) K as klauso. Viešpats visų pirma
reikalauja klausyti. Paskui jo žodžius
ir juos lydinčius jo stebuklus turi eiti
tikėjimas, darant tokią išvadą: kas taip
moko ir taip veikia, yra Dievo siųstas.
Ne vien mano žodžiams tikėkite, sako
Jėzus, bet tikėkite tam, kurs yra mane
siuntęs. Netikėjimas yra nuodėmė prieš
Tėvą, kurs už tikėjimą atsilygina anų
žinuoju gyvenimu, dabar suteikdamas
vilties ir teisės jį gauti, o savu laiku jį
duodamas. — Amžinąjį gyvenimą. Pa*
grindas prisikėlimo į amžinąjį gyveni*
mą yra naujas pašvenčiamosios malo*
nės gyvenimas, atsirandąs sieloje nu*
teisinimo valandą, priėmus tikėjimą. —
N eeina į teismą. Siauriausia žodžio
prasme tik tas eina į teismą, kurs yra
įskųstas ir turi bijoti pasmerkimo (plg.
3, 18). — Pereina į gyvenimą. Sūnus
suteikia gyvenimą, kam jis nori. Nori
gi jis jįjį duoti tik tiems, kurie į jį tiki.
čio darbais (plg. 8, 51; 1 Jono 3, 14).
nes tikėjimas duoda teisės gauti amži*
nąjį gyvenimą. Kas tiki, tas jau per*
žengia mirties padėtį, jis jau dalyvauja
gyvenime. Iš to neišeina, kad amžina*
jai laimei gauti būtų gana tik klausyti
ir tikėti; reikia tikėjimo, pasireiškian*
Kas tiki, neeina į pasmerkiantįjį teismą,

Turinys

470

JONO 5, 25-31

cium non venit, sed transiit a
morte in vitam. 25 Amen, amen
dico vobis, quia venit hora, et
nunc est, quando mortui audient
vocem Filii Dei: et qui audierint,
vivent. 26 Sicut enim Pater habet
Io 1, 1 - 4 ;
6, 53. 57
vitam in semetipso: sic dedit et
Filio habere vitam in semetipso:
Dn 7. 13 s. 22 27 et potestatem dedit ei iudicium
facere, quia Filius hominis est.
28 Nolite mirari hoc, quia venit
hora, in qua omnes, qui in monu*
mentis sunt, audient vocem Filii
Mt 25 , 46;
Dei: 20 et procedent qui bona fe*
Io 6. 40;
cerunt, in resurrectionem vitae:
Dn 12, 2
qui vero mala egerunt, in resurrec*
Io 5, 19;
tionem iudicii. 30 N on possum ego
6, 38
a meipso facere quidquam. Sicut
audio, iudico: et iudicium meum
iustum est: quia non quaero vo*
luntatem meam, sed voluntatem
Io 8, 14
eius, qui misit me. 31 Si ego testi*
monium perhibeo de meipso, testi*
monium meum non est verum.

E x 2 , 5 s ; 5 , 14

— (25) Mirusieji išgirs... Mirusiais čia
vadinami dvasiškai mirusieji (plg. Mt
8, 22; Apr 3, 1; Aug. Ambr. Rup.).
Nuo šio laiko į nuodėmės mirtį pate*
kusi žmonija girdės žadinantį Dievo
Sūnaus balsą, jo gausių malonių tei*
kiančią Evangeliją, ir kas priims ją su
tikėjimu, tie per ją bus pažadinti į am*
žinąjį gyvenimą. — (26) Tėvas turi
gyvenimą. Tėvo ir Sūnaus esmei pri*
klauso turėti gyvenimą savyje, ir tas
gyvenimas iš savęs yra jų esmės turi*
nys. Taigi, taip čia nurodomas 25 e.
pagrindas. Dievo Sūnus todėl gali pa*
žadinti mirusiuosius, nes jis turi sa*
vyje jam Tėvo suteiktąją neišsemiamąją
gyvenimo pilnybę. — (27) Daryti teU
smą. Dievo nutarimu atpirkimas turėjo
būti įvykdytas įsikūnijusiojo Dievo Sū*
naus, taigi, taip pat ir atpirkimo pabai*
ga, teismas, kuriame pasinaudojusieji
atpirkimu atskiriami nuo tų, kurie jį pa*
niekino. — (28) Tuo: kas pasakyta
27 e., arba 26 ir 27 eil.. Čia yra pra*
našystė ateičiai; kad ji įvyks, laiduoja

Turinys

smą, bet iš mirties pereina j gyve*
nimą. 23 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sa*
kau jums, ateina valanda ir dabar
jau yra, kuomet mirusieji išgirs
Dievo Simaus balsą, ir kurie išgirs,
bus gyvi. 26 Nes kaip Tėvas turi
gyvenimą pats savyje, taip jis davė
ir Sūnui turėti gyvenimą pačiam
savyje. 57Jis davė jam taip pat
valdžios daryti teismą, nes jis žmo*
gaus Sūnus. 28 Nesistebėkite tuo,
kad ate:na valanda, kurią visi
esantieji kapuose išgirs Dievo Sū*
naus balsą; 29 kurie gera darė, išeis
prisikelti į gyvenimą, o kurie pikta
darė, — keltis į teismą. 30 Aš ne*
galiu nieko daryti pats iš savęs.
Kaip girdžiu, taip teisiu, ir mano
teismas teisingas, nes aš nejieškau
savo valios, bet valios to, kurs yra
mane siuntęs. 31 Jei aš pats liudiju
apie save mano liudijimas netikras.

Kristaus stebuklai. — Ateina valanda.
Išganytojas čia kalba apie visuotinio
prisikėlimo laiką. — Esantieji kapuose:
visi kūniškai mirusieji. — (29) Kurie
gera darė. Prisikėlusieji bus dviejų rū*
šių. Skirianti juos žymė bus darbai.
— Keltis j teismą: į pasmerkiantį tei*
smą (Aug.). Šita prasme teisieji neeina
į teismą. — (30) Aš negaliu... Viešpats
paaiškina, kaip jis gali teisti kaip žmo*
gaus Sūnus: kaip Dievo ir žmogaus
Sūnus, aš visa turiu iš Tėvo. Pirmoje
eil. dalyje Išganytojas moko, kad jo
valia būtinai sutinka su Tėvo valia
(19 e.), antroje dalyje jis tai pritaiko sa*
vo teismui, o trečioje — iš to jis daro iš*
vadą, kad jo teismas teisingas. — Kaip
girdžiu... Kaip viengimusis Sūnus, tai*
gi, būdamas su juo tos pačios esmės,
aš negaliu teisti kitaip, kaip jis. —
Aš nejieškau savo valios: t. y., mano
dieviškoji ir mano žmogiškoji valia vi*
šame, taigi, ir teismo reikale pilniausiai
supuola su Tėvo valia. — (31) J e i aš
pats liudiiu... Paminėjimas kilnios jo

JONO 5, 32-38

471

32 Y ra kitas, kurs liudija apie mas
ne, ir aš žinau, kad tas liudijimas,
kurį apie mane duoda, tikras.
33 Jūs esate siuntę pas Joną, ir jis
liudijo apie tiesą. 34 A š neimu liūs
dijimo iš žmogaus, bet tai sakau,
kad jūs būtumėte išgelbėti. 35 Jis
buvo degąs ir šviečiąs žiburys, bet
jūs tik trumpą laiką norėjote
džiaugtis jo šviesa. 36 Aš turiu
liudijimą didesnį už Jono; nes dar»
bai, kuriuos man davė Tėvas ište»
sėti, tie patys darbai, kuriuos aš
darau, liudija apie mane, kad mane
yra siuntęs Tėvas. 37 Tėvas, kurs
yra mane siuntęs, jis liudijo apie
mane. Jūs niekuomet negirdėjote
jo balso ir nematėte jo išvaizdos.
38 Jūs net nepalaikėte savyje jo žo»

32 Alius est, qui testimonium per» io 5 , 3 6 s;
hibet de me: et scio quia verum
est testimonium, quod perhibet
de me. 33 Vos misistis ad Ioannem: i0 i, 1 9 - 3 4
et testimonium perhibuit veritati.
34 Ego autem non ab homine testi»
monium accipio: sed haec dico ut
vos salvi sitis. 35 Ille erat lucerna l c 1, 17
ardens, et lucens. Vos autem vo»
luistis ad horam exultare in luce
eius. 36 Ego autem habeo testimo» 1 i0 5, 9;
nium maius Ioanne. Opera enim ,Io *•
quae dedit mihi Pater ut perficiam
ea: ipsa opera, quae ego facio, te»
stimonium perhibent de me, quia
Pater misit me: 37 et qui misit meMt 3, 17;
Pater, ipse testimonium perhibuit Dt ^ ^
de me: neque vocem eius umquam
audistis, neque speciem eius vidi»
stis. 38 Et verbum eius non habe»

vertės, duoda Išganytojui progos pasa»
kyti, kas apie ją liudija. Gal tokio liu»
dijimo laukė ir klausytojai (plg. 8, 13).
Taigi, Išganytojas patvirtina savo paties
liudijimą apie save: Dievo liudijimu
(32. 36... eil.), Jono Krikštytojo liu»
dijimu (33... eil.), šventojo Rašto liu»
dijimu (39 e.). — (32) Yra kitas: Tė»
vas (Kir. Aug.). Plg. 8, 14.— (33) Jūs
esate siuntą... Žydai, išgirdę 32 e. žo»
džius, galėjo tuojau prisiminti Joną
Krikštytoją, todėl Išganytojas tuojau
pradeda apie jį kalbėti. — (35) Jis bu=
vo degąs... Jono liudijimas turėjo pra»
versti jų išganymui. Jėzus sako: jei
jūs neišmanote Dievo liudijimo, tikėki»
te bent dėl Jono liudijimo. Jonas bu»
vo žiburys, kurs savo šviesą turėjo iš
Kristaus, nes jis buvo Dievo apšviestas.
Jonas, degdamas uolumu dėl Dievo
karalystės, mirguliavo savo bendralai»
kių tamsybėse, rodydamas jiems Gel»
bėtoją. Jie juo džiaugėsi, kolei Jonas
nepasipriešino jų žemiškiems troški»
mams susilaukti galingo Mesijo. Kai
tas džiaugsmas buvo sudrumstas jo kie»
tu reikalavimu, o jų mesijiniai laukimai
neįvyko, jie nuo jo nusigręžė. — (36)
N es darbai...: mesijinė veikla, kuriai

priklauso ir stebuklai, pavedė juos da»
ryti ir suteikė galios Tėvas įsikūniji»
mo valandą. Tuo būdu ir stebuklai yra
Tėvo darbai, ir todėl jie yra liudijimas,
kurį Tėvas duoda apie Kristų, kad Jė»
žus yra gausiausiomis malonėmis ap»
dovanotas Dievo pasiuntinys, Mesijo
karalystės steigėjas, Dievo Sūnus. —
(37) Jis liudijo apie mane... Šita eilutė
aiškinama gana nevienodai. Anot vie»
nų, čia Kristus kalba apie liudijimą,
kurs randamas jo darbuose (Aug. Hil.),
anot kitų, — apie Jono Krikštytojo
liudijimą (Auk:;.), dar anot kitų,—apie
pranašų duotus ir Šen. Tęst. pažymė»
tus liudijimus. Šen. Tęst. raštuose yra
Tėvo liudijimas, nes pranašai, jo pa»
vedami, aprašė žadėtojo Mesijo asmenį
ir veiklą. — N egirdėjote jo balso...
Išganytojas atsako į galimą žydų prie»
kaištą: mes nieko nežinome apie tokį
liudijimą (Kir. Auks.). — Kaip žodžiai
„girdėti“ ir „matyti“, taip ir „balsas“
ir „išvaizda“ reikia suprasti dvasiškai.
Dievas apreiškimuose buvo lyg kad
prisiėmęs išvaizdą, kurią žydai galėjo
matyti dvasios akimis. — (38) N et ne=
palaikėte savyje: jūs turite žodį knygo»
se, bet neturite savyje, savo sieloje.

Turinys

472

U 24, 27. 41
2 Tim 3, 15 s
1 Ptr 1, 11

Mt 24, 5

1 Cor 4, 5;
lo 12, 43;
Mt 23, 5 ss

Dt 31, 26

JONO 5, 39-45

tis in vobis manens: quia quem
misit ille, huic vos non creditis.
39 Scrutamini Scripturas, quia vos
'putatis in ipsis vitam aeternam
habere: et illae sunt, quae testis
monium perhibent de me: 40 et
non vultis venire ad me ut vitam
habeatis. 41 Claritatem ab hominis
bus non accipio. 42 Sed cognovi
vos, quia dilectionem Dei non
habetis in vobis. 43 Ego veni in
nomine Patris mei, et non accipitis
me: si alius venerit in nomine suo,
illum accipietis. 44 Quomodo vos
potestis credere, qui gloriam abins
vicem accipitis: et gloriam, quae
a solo Deo est, non quaeritis?
45 Nolite putare quia ego accusas
turus sim vos apud Patrem, est
qui accusat vos Moyses, in quo

džio, nes netikite tam, kurį jis yra
siuntęs. 39 Jūs tyrinėjate Raštus,
nes tariatės juose turį amžinąjį
gyvenimą; jie tai ir yra, kurie liūs
dija apie mane. 40 Bet jūs nenorite
ateiti pas mane, kad turėtumėte
gyvenimą. 41 Garbės iš žmonių aš
nepriimu; 42 tačiau aš pažįstu jus,
kad jūs neturite savyje Dievo meis
lės. 43 A š atėjau savo Tėvo vardu,
bet jūs manęs nepriimate; jei kitas
ateis savo vardu, tą jūs priimsite.
44 Kaip galite tikėti jūs, kurie imas
te garbės vieni iš kitų ir nejieškote
garbės, kuri yra iš vieno Dievo?
45 Nemanykite, kad aš jus kaltins
siu pas Tėvą; jūsų kaltintojas yra

Jums trūksta vidujinio pasiliekančio
pasisavinimo, kuriuo Dievo žodis pas
rodo savo gaivinančią jėgą ir virsta
viso dorovinio ir religinio gyvenimo
taisykle. Dievo santvarka Šen. Tęst.
ir Šen. Testamento apreiškimas rodo
Kristų, kaip jų tikslą ir galą. Taigi,
kaip tas, kurs tinkamai supranta Šen.
Tęst. turinį, pasiekia tikėjimą į Kristų,
taip netikėjimas Kristaus atžvilgiu yra
įrodymas, kad tie apreiškimai nepasis
darė dvasinė žmogaus savastis. — (39)
Jie tai ir yra... Raštai rodo kelią į am<
žinąjį gyvenimą, bet tik tiems, kurie
per jų tyrinėjimą ateina į tikėjimą, į
Kristų, kurs yra gyvenimas. Plg. Apd
10, 43 ir 2 Tim 3, 15. - (40) B et jūs
nenorite... Išganytojas su nustebimu ir
skausmu sako: jūs turėjote šventus
Raštus, bet nusistatėte laisvai nesidėti
prie manęs tikėjimu. Šitais žodžiais
papildoma, kas pasakyta žemiau 6, 44...
Tenai Išganytojas moko, kad tikėjimą
galima pasiekti tik per malonę. Čia jis
pabrėžia, kad žmogus turi bendradar»
biauti su malone. — K ad turėtumėte
gyvenimą. Ne pats Raštų turėjimas sa»
vaime, bet prisidėjimas prie manęs tu
kėjimu veda į amžinąjį gyvenimą. —

(41) Nepriimu: jei aš reikalauju tikėti
į mane i:* sakau, kad tik manyje ga»
Įima rasti gyvenimą, taip įvyksta ne kad
įsigyčiau garbės žmonėse, bet kad ves»
čiau jus į Dievo meilę, nes kaip tik
jos jums trūksta. Kas nugręžia širdį
nuo Dievo ir daro taip, kad jai trūktų
meilės, tai netikėjimu nugręžia taip pat
protą ir valią nuo Dievo ir nuo jo pa»
siuntinio. — (43) Savo T ėvo: kurs
darbais patvirtina mano pasiuntinystę
ir vykdo manyje pranašystes. — Jei
kitas: ateis netikrų mesijų, ir jie bus
jūsų priimti. — (44) Kaip galite...
Augščiau, 40 eil. buvo pasakyta: jūs
nenorite, čia pasakoma: jūs negalite,
nes jūs jieškote garbės žmonių akyse,
o ne Diivo. Žmonių akyse nedaug
tebuvo garbės tikėti į nuolankų Jėzų
Kristų. Garbės troškimas apakina. —
Netikintis, kurs nori tikėti, turi visų
pirma melstis ir nuolankiai pasiduoti.
— (45) Jūsų kaltintojas... Dėl subatos
peržengimo žydai šaukėsi prieš Išga»
nytoją į įstatymo reikšmę; taip jie no»
rėjo daryti iš Mozės Jėzaus kaltintoją,
tačiau tikrumoje bus visai kitaip. Iš»
ganytojui nereikia stoti kaltintoju prieš
žydus savo Tėvo akyse, nes jo vietoje

Turinys

JONO 5, 4 6 -6 , 3

473

Mozė, kuriuo jūs tikitės. 46 Nes jei vos speratis. 46 Si enim crederetis q „ 3> 15
jūs tikėtumėte Mozei, juk tikėtus Moysi, crederetis forsitan et mihi: 22, i»
mėtė ir man, nes jis rašė apie mane. de me enim ille scripsit. 47 Si a u s Dt
.
47 Bet jei jūs netikite jo raštams, tem illius litteris non creditis: io 7, 19;
Lc 16, Jl
kaipgi jūs tikėsite mano žodžiams? quomodo verbis meis credetis?
6.
1 Po to Jėzus nuvyko j anas 6. 1 Post haec abiit lesus trans Mtit, 13;
pus Galiliejos, tai yra, Tiberijados mare Galilaeae, quod est Tiberia*
jūros. 2 Jį sekė didelė žmonių daus dis: 2 et sequebatur eum multitudo
gybė, nes jie matė stebuklus, kus magna, quia videbant signa, quae
riuos jis darė ligoniuose. 3 Jėzus faciebat super his, qui infirma*
bantur. 3 Subiit ergo in montem Mt 5, 1
kaltins kas kitas, Mozė, kuriuo žydai
pasitikėjo, kad jo įstatymu galėtų pa*
siekti išganymą (2 Kor 1, 10). Jis stos
prieš tuos, kurie, sėdėdami jo krasėje,
buvo pašaukti ir turėjo pareigą mokyti
Įstatymo, ir kaltins juos ne dėl bet ku*
rio vieno peržengimo, bet dėl netikės
jimo prieš visą Įstatymo dvasią ir tiks
slą, to Įstatymo, kurs buvo vaizdas ir
pranašavimas Jėzaus atpirkimo darbo
(Kir. Aug.). — (46) R ašė apie mane.
Žir. 1 Moz 3, 15; 22, 18; 5 Moz 18,
15. — (47) J e i jūs netikite...: jei jūs
dabar netikite tiems raštams, kurių aus
torių jūs su pasididžiavimu labai gers
biate ir augštinate, kaip jūs tikėsite
mano žodžiams, žodžiams to, kurį jūs
pratę labai niekinti ir kuriam jūs pikts
žodžiaujate (Eut.). Taip Išganytojas
nelaukia iš žydų mokytojų nieko daus
gjau, kaip tik to, ką jie buvo jau nūs
tarę (16) — nužudymo.
b) Stebuklingas duonos padauginimas

ir ištyrimas mokytinių tikėjimo paža*

dėjimu gyvosios duonos, 6, 1—72. Plg.
Mt 14, 13—33; M k 6, 3 0 -5 2
L k 9, 10—17.

Išganytojas apreiškia savo garbę, pas
daugindamas duoną ir žuvis (1—15)
ir eidamas jūros paviršiumi (16—21).
Žydams Kaparnaume reikalaujant iš Jės
zaus didesnio stebuklo, jis pasako pas
mokslą apie gyvenimo duoną, kuria jis
pats yra (22—60). Netikėjimui pasis
reiškus net mokinių tarpe, ištikimi pas
silieka dvylika apaštalų, kurių tačiau
vienas turėjo jį išduoti (61—72).
(6 ,1 ) Po to. Taip pradedama pasakoti

duonos padauginimo stebuklas. Tai
vienas nedaugelio viešojo Kristaus gys
venimo įvykių, kurs pasakojamas visų
keturių evangelistų. Visų jų pasakojis
mai nesunku suderinti vienas su kitu,
nors jų kiekvienas turi ypatingų savo
žymių. Jono pasakojime apleidžiama
gana daug smulkmenų. Autorius, ma*
tomai, laiko jas skaitytojams žinomo*
mis. Jis kitų pasakojimą tik papildo.
Kiek laiko buvo praslinkę po augščiau
paminėtų įvykių Jeruzalėje iki stebu*
klingam duonos padauginimui anapus
Tiberijados ežero, pasilieka neaišku.
Anot Morkaus (Mk 6, 31), Jėzus atvy*
kęs į šitą vietą, kad duotų truputį pa*
silsėti apaštalams, kurie grįžo pavargę
iš pirmosios savo misijos. Anot dau*
gelio aiškintojų, buvo prasidėję Jėzaus
viešojo gyvenimo tretieji metai, ir buvo
likę dar visi metai iki kančiai. — TU
berijados jūros, Vietą, kur buvo nu*
vykęs Jėzus, Lukas (9, 10) vadina Bet*
sajida į šiaurės rytus nuo Genezareto
ežero. Tas pats ežeras čia vadinamas
Galiliejos jūra. Paaiškindamas savo
skaitytojams, Jonas tą patį ežerą vadi*
na Tiberijados jūra. Tuo vardu ji bu*
vo vadinama dėl Tiberijados miesto,
kurį buvo pastatydinęs Erodas Antipas
vakariame ežero krante, pietinėje da*
lyje, ir ciesoriaus Tiberijaus garbei bu*
vo praminęs Tiberijada. — (2) N es
jie matė stebuklus. Minios susirinki*
mo priežastis buvo susidomėjimas J ė*
zaus stebuklais. Jie buvo padaryti, gal
ilgesnį laiką Jėzui pasiliekant Galilie*
joje. — (3) J kalną. Vieta, kur dabar
buvo Jėzus, buvo labai kalnuota. Kurį
atskirą kalnelį evangelistas turi galvoje,

Turinys

474

JO N O 6, 4-11

lesus: et ibi sedebat cum discipu*
55 Iis suis. 4 Erat autem proximum
Pascha dies festus Iudaeorum.
5 Cum sublevasset ergo oculos Ie*
sus, et vidisset quia multitudo ma*
xima venit ad eum, dixit ad Phi*
lippum: Unde ememus panes, ut
manducent hi? 6 Hoc autem dis
cebat tentans eum: ipse enim scies
bat quid esset facturus. 7 Respons
dit ei Philippus: Ducentorum des
nariorum panes non sufficiunt eis,
ut unusquisque modicum quid aes
cipiat. 8 Dicit ei unus ex discipus
lis eius. Andreas frater Simonis
4 Rg 4, 42 ss Petri: 9 Est puer unus hic, qui has
bet quinque panes ordeaceos, et
duos pisces: sed haec quid sunt
inter tantos? 10 Dixit ergo lesus:
Facite homines discumbere. Erat
autem foenum multum in loco.
Discubuerunt ergo viri, numero
quasi quinque millia. 11 Accepit
ergo lesus panes: et cum gratias
egisset, distribuit discumbentibus:
similiter et ex piscibus quantum

jis nepasako. Gal laiko jį savo skai*
tytojams žinomu. — (4) Buvo arti...
Taip nupasakojamas toliau stebuklas
buvo padarytas netuojau po pagydys
mo stabo ištiktojo Jeruzalėje. — (5)
Tarė Pilypui: netuojau po minios at*
vykimo. Iš pradžių Jėzus ilgai mokė
minias, pagydė jų ligonius, o vakarop
patys mokytiniai susirūpino minios vai*
gydinimu. Jėzaus pašnekesys su Pily*
pu randamas tik šioje evangelijoje. Pi*
lypas, kaip ir Tomas, buvo negreitas
tikėti ir suprasti. (Auks. Aug. Plg. 14,
8. 9). Jėzaus klausimas buvo bandy*
mas Pilypo ir kitų apaštalų tikėjimo
(Beda, Teof.) ir jų sutvirtinimas ti*
kėjime. Savaime suprantama, kad Jė*
žus neprivalė Pilypo patarimų. — (7)
U i du šimtu denarų: truputį daugiau,
kaip trys šimtai litų. Dabartinėmis kai*

Turinys

užėjo j kalną ir tenai atsisėdo su
savo mo kytiniais. 4 Buvo arti žydų
šventė, Velykos. “ Jėzus, pakėlęs
akis ir pamatęs, kad pas jį ateina
didžiaus:: minia, tarė Pilypui: Iš
kur pirksime duonos, kad šitie ga*
lėtų pavalgyti? 6 Sakė gi jis tai,
mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką
darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė:
Duonos už du šimtu denarų jiems
nebus gana, kad kiekvienas gautų
kokį truputį. 8 Tuomet vienas jo
mokytinių, Simono Petro brolis
Andriejus, jam pasakė: 0 Čia yra
vienas vaikas, kurs turi penkis
miežienės duonos kepalus ir dvi
žuvi; bei: kas tai tokiai daugybei?
10 Jėzus tačiau tarė: Susodinkite
žmones. Toje vietoje buvo daug
žolės. Taigi, jie susėdo, viso apie
penkis tūkstančius vyrų. “ Jėzus
ėmė duoną ir padėkojęs padalino
sėdėjusiems; taip pat ir žuvų, kiek

nomis už tą sumą būtų galima gauti
ne mažiau, kaip 2000 kilų duonos, to*
dėl jos maždaug užtektų užkąsti 5000
žmonių. Bet tiek pinigų apaštalai, ti*
kriaušiai, neturėjo. — (8) Andriejus.
Jis, matomai, drauge su kitais buvo
susirūpinęs minios pavalgydinimu ir
jau turėjo žinių, kiek būtų galima gau*
ti vietoje maisto, todėl jis ir atsako
tiesiog į Viešpaties klausimą. — (9)
Vienas vaikas. Jis, be abejo, nepriklau*
sė prie apaštalų. Gal jis atsirado minio*
je kaip t k tuo tikslu, kad galėtų jai
parduoti šiek tiek duonos, kurios pre*
kybą vervėsi. — Miežienės. Miežienė
duona buvo laikoma menkesnės vertės
maistu ir netaip soti. Ja, paprastai,
misdavo neturtingi žmonės. (Teis 7,
13; Rut 5, 17). — (10) Daug žolės.
Todėl buvo praėjusi žiema su jos lie*

JO N O 6, 12-21

475

kas norėjo. 12 Jiems pavalgius, jis
tarė savo mokytiniams: Surinkite
kas liko trupinių, kad nepražūtų.
13 Taigi, jie surinko ir iš penkių
miežienės duonos kepalų pripylė
dvyliką pintinių trupinių, kurie
buvo likę pavalgius. 14 Tie žmonės,
pamatę, kad Jėzus buvo padaręs
stebuklą, sakė: Jis tikrai tas pra*
našas, kurs turi ateiti į pasaulį.
15 Bet Jėzus, žinodamas, kad jie
nori ateiti jo sugauti ir paskelbti
jo karaliumi, vėl pasitraukė pats
vienas į kalną. 16 Vakarui atėjus,
jo mokytiniai nusileido pas jūrą.
17 [sėdę laivan, jie plaukė jūra j
Kaparnaumą. Buvo jau sutemę,
bet Jėzus dar nebuvo pas juos
atėjęs. 18 Tuo tarpu jūra, dideliam
vėjui pučiant, įsisiūbavo. 19 Nusi*
irę apie dvidešimt penkis ar tris»
dešimtis varsnų, jie pamatė Jėzų,
einantį jūra ir besiartinantį į laivą.
Tuomet jie nusigando. 20 Bet jis
jiems tarė: Tai aš, nebijokite. 21 Jie
mielu noru paėmė jį į laivą, ir lai*
vas tuojau buvo prie kranto, į kurį
jie plaukė.

volebant. 42 U t autem impleti sunt,
dixit discipulis suis: Colligite quae
superaverunt fragmenta, ne pere*
ant. 13 Collegerunt ergo, et imple*
verunt duodecim cophinos frag*
mentorum ex quinque panibus or*
deaceis, quae superfuerunt his, qui
manducaverant. 14 Illi ergo horni*Dt 18, 15
nes cum vidissent quod lesus fe*
cerat signum, dicebant: Quia hic
est vere propheta, qui venturus est
in mundum. 15 lesus ergo cu m Mt w- 23■
cognovisset quia venturi essent u t^ i2,’i3:’i8j x
raperent eum, et facerent eum re*
gem, fugit iterum in montem ipse
solus. 16 U t autem sero factum est,
descenderunt discipuli eius ad ma*
re. 17 Et cum ascendissent navim,
venerunt trans mare in Caphar*
naum: et tenebre iam factae erant:
et non venerat ad eos lesu s.18 M a*Mt *■ 24
re autem, vento magno flante,
exurgebat. 19 Cum remigassent er* \?^79e' 8g
go quasi stadia viginti quinque
aut triginta, vident Iesum ambu*
lantem supra mare, et proximum
navi fieri, et timuerunt. 20 Ille au*
tem dicit eis: Ego sum, nolite ti*
mere. 21 Voluerunt ergo accipere
eum in navim: et statim navis fuit
ad terram, in quam ibant.

tumi, ir prasidėjęs pavasaris. — (12)
Surinkite. Kad stebuklas mokytiniams
pasirodytų dar aiškesnis, Jėzus įsako
likusius po minios pavalgydinimo ga*
balėlius surinkti. Ir štai, pasirodo, kad
duonos buvo likę daugiau, negu buvo
pirm minios valgydinimo. Surinki*
mas likučių į apaštalų pintines nurodo
labai gausingą užmokestį, kurs bus su*
teiktas kiekvienam už jo veiklą. — (15)
Paskelbti jo karaliumi. Žydai tikėjosi
iš Mesijo žemiškų dalykų, todėl iš to,
kurs juos pasotino, jie laukė, kad jis
juos išlaisvintų iš visų žemiškų vargų
ir suteiktų visokių gėrybių, kokių gali
-tik galingas karalius suteikti. Plg. Mt
14, 23; Mk 6, 46. — (17) Įsėdę laivan.
Mokytiniai buvo atvykę laivu, todėl

dabar jie galėjo juo grįžti. — (19) A pie
dvidešimt... Tokiam plotui perplaukti
reikėjo apie pusantros valandos. Jis
buvo maždaug lygus pusei kelio per
Geriezareto ežerą, ties jo viduriu. Nu*
plauktojo kelio ilgį šv. Jonas įvertina,
kaip jam pačiam tuomet r o d ė s i. — (21)
Jie mielu noru... Po didelės baimės
apaštaluose atsiranda didelis noras tu*
rėti Jėzų su savimi; Jėzui dar neįžen*
gus į laivą, Petras gauna iš Jėzaus lei*
dimą eiti taip pat jūros paviršiumi ir
pradeda skęsti. Tuomet tik Išganyto*
jas drauge su Petru įsėda į laivą (žr.
Mt 14, 28—32). Ar laivas greičiau
pasiekė krantą stebuklu, čia nepasa*
kyta.

Turinys

476

Io 6, 11

Io 6, 36

Mt 3, 17
17, 5;
Io 1, 32;

4,

14;

5, 36

JONO 6, 2 2 -2 7

22 Altera die, turba, quae stabat
trans mare, vidit quia navicula alia
non erat ibi nisi una, et quia non
introisset cum discipulis suis lesus
in navim, sed soli discipuli eius
abiissent: 23 aliae vero supervene*
runt naves a Tiberiade iuxta locum
ubi manducaverant panem, gratias
agente Domino. 24 Cum ergo vi*
disset turba quia lesus non esset
ibi, neque discipuli eius, ascende*
runt in naviculas, et venerunt
Capharnaum quaerentes Iesum.
25 Et cum invenissent eum trans
mare, dixerunt ei: Rabbi, quando
huc venisti? 28 Respondit eis Ie*
sus, et dixit: Amen, amen dico vo*
bis: quaeritis me non quia vidistis
signa, sed quia manducastis ex pa*
nibus, et saturati estis. 27 Opera*
mini non cibum, qui perit sed qui
permanet in vitam aeternam, quem
Filius hominis dabit vobis. Hunc

22
Kitą dieną minia, stovėjusi
anapus jūros, patyrė, kad tenai ne*
buvo kito laivo, kaip tik vienas,
ir kad Jėzus nebuvo įsėdęs su savo
mokytiniais į laivą, nuplaukę gi
buvo vieni mokytiniai. 23 Tuo tar*
pu kiti laivai atplaukė iš Tiberija*
dos prie tos vietos, kurioje jie buvo
valgę duonos, Viešpačiui padėko*
jus. 24 Taigi, minia, matydama,
kad tenai nebebuvo nei Jėzaus, nei
jo mokytinių, sėdo į laivus, atvyko
j Kapainaumą ir jieškojo Jėzaus.
25 Radę jį kitame jūros krante, jie
jį klausė: Rabbi, kada čia atvykai?
28 Atsakydamas jiems Jėzus tarė:
Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums,
jūs manęs jieškote, ne kad matėte
stebuklų, bet kad valgėte duonos
ir buvote pasotinti. 27 Darbuokitės
ne dėl žūnančio valgio, bet dėl
pasiliekančiojo amžinajam gyveni*
mui, kurio jums duos žmogaus
Sūnus; nes jį antspauda pažymėjo

(22) Anapus jūros. Jėzaus mokyti*
niai buvo sugrįžę į vakarį ežero kran*
tą, todėl, žiūrint iš jų vietos, minia
buvo pasilikusi anapus jūros (ežero),
o iš minios vietos, ežero rytų krante,
Jėzaus mokytiniai ir pats Jėzus buvo
irgi anapus jūros (25 e.), nors dabar
jie buvo vakariame ežero krante. — (23)
Iš Tiberijados. Gal tų laivų savinin*
kai norėjo šį tą uždirbti, perveždami
minią iš vieno ežero kranto į kitą (žr.
aug. 1 e. paaišk.). — (25) Kada čia
atvykai? Minia nebuvo mačiusi J ė*
zaus drauge su apaštalais sėdant į lai*
va, todėl joje gal kyla mintis, kad jis
grįžęs stebuklu. Jėzus neatsako į mi*
nios klausimą ir nukreipia kalbą į kitą
dalyką. Stebuklą vaikščiojimo jūros
paviršiumi Jėzus buvo padaręs savo
mokytiniams, todėl nenori jo aiškinti
minioms. — (26) ]ūs manęs jieškote...
Aug. 2 e. buvo pasakyta: Jėzų
sekė didelė žmonių daugybė, nes jie
matė stebuklus. Visi jo stebuklai buvo
ženklai, kurie sakyte sakė, kas jis yra;

bet žydai visai kitaip į juos žiūrėjo.
Jie sustodavo tik ties jų išore. Pav.,
duonos padauginime jie matė tik mai*
stą, kur: juos pasotino, ir tokio ar
panašaus maisto norėjo gauti dar dau*
giau, bet iš stebuklų jie nenorėjo pa*
žinti, kad reikia tikėti Kristui, kaip
Dievo pasiuntiniui, kad reikia jį sekti
ir jo jieikoti. Išganytojas tat čia pri*
kiša žydams, kad stebukluose jie jieško
kūniškų, o ne dvasiškų dalykų, kūno,
ne sielos naudos. — (27) B et dėl pa-*
siliekančiojo...
Kadangi Išganytojas
n o r ė jo pažadėti savo šventąjį kūną, o
čia kalba apie ateityje duotiną maistą
(žr. 52 e.), tai gal tą maistą reikia
suprasti apie Švenč. Eukaristiją. Tas
maistas pats pasilieka amžinai, nes jis
yra negendąs, pasilieka amžinas savo
padariniais, nes tas, kurs jį vertai pri*
ima, bus gyvas per amžius. — N es jį
antspauda pažym ėjo Dievas Tėvas. Tė*
vas pažymėjo savo antspauda Išganys
toją, nes jis įvairiais būdais, jo daro*
mais stebuklais davė pažinti, kad jis

Turinys

JONO 6, 2 8 -3 5

477

Dievas Tėvas. 28 Tuomet jie jį pa« enim Pater signavit Deus. 28 Dixe*
klausė: Ką mes turime veikti, kad runt ergo ad eum: Quid faciemus
darytumėm Dievo darbus? 29Atsa* ut operemur opera D ei? 29 Res*Io 3’ 23
kydamas Jėzus jiems tarė: Tai yra pondit lesus, et dixit eis: Hoc est
Dievo darbas, kad tikėtumėte į tą, opus Dei, ut credatis in eum quem
kurį jis yra siuntęs. 30 Tuomet jie misit ille. 30 Dixerunt ergo ei: 2, ia:
jam sakė: Kokį gi tu darai ženklą, Quod ergo tu facis signum ut visMc 8’ 11
kad mes matytumėm ir tau tikė» deamus, et credamus tibi? quid
tumėm? ką tu darai? 31 Mūsų operaris? 31 Patres nostri mandusEx is, i3s;
tėvai valgė tyruose manos, kaip caverunt manna ir deserto, sicut Sap 20.'
parašyta: J is d a v ė jie m s d u o n o s iš scriptum est: P a n em d e c a e lo d e d ita m it, i
d a n g a u s v alg y ti. 32 Jėzus jiems at? e is m a n d u ca re. 32 Dixit ergo eis io 6. «
sakė: Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau lesus: Amen, amen dico vobis:
jums, ne Mozė davė jums duonos Non Moyses dedit vobis panem
iš dangaus, bet mano Tėvas duoda de caelo, sed Pater meus dat vos
jums tikrosios duonos iš dangaus. bis panem de caelo verum. 33 Pas
33 Nes Dievo duona ta, kuri nūs nis enim Dei est, qui de caelo dess
žengia iš dangaus ir duoda gyvybę cendit, et dat vitam mundo.
pasauliui. 34Tuomet jie jam tarė: 34 Dixerunt ergo ad eum: Domine,
Viešpatie, duok mums visuomet semper da nobis panem hunc.
tos duonos. 35 Jėzus jiems atsakė: 85 Dixit autem eis lesus: Ergo s u m ^ 24^
------------------------------------------------------------------- 7 . :s7^

yra Dievo pasiuntinys. Žr. Mt 3, 17;
17, 5; aug. 1, 32. — (28) Ką mes tu=
rime veikti. Atsakydami į Jėzaus žos
džius: darbuokitės... (27 e.), žydai nos
ri gauti pamokymą, ko reikia, kad jie
gautų minėtąjį valgį, kokių darbų Dies
vas reikalauja; nes pripratę prie Įstas
tymo darbų, jie turi galvoje naujas,
Įstatymo nurodytas, pareigas, kurias
Dievo valia jie turėtų prisiimti, kad
laimėtų tą pasiliekantį valgį. — (29)
Tai yra D ievo darbas. Klausiamas Išs
ganytojas duoda pamokymą. Jis sako,
kad Dievas reikalauja ne panašių į Įstas
tymo darbus ar pridėtinių, bet vieno
dalyko — kad tikėtų į jo pasiuntinį.
Taip jis nurodo vidaus gyvenimo pas
grindą, tikėjimą, iš kurio turi eiti visi
geri darbai, jei jie turi patikti Dievui.
— (30) K o kį gi tu darai ženklą... Žys
dai gerai supranta, kad Jėzus kalba
apie save, kad jis yra tas, kurį antspau»
da pažym ėjo Dievas Tėvas, bet drauge
jie parodo, kad jie nesupranta, kas nūs
rodoma Dievo suteiktais ženklais. Jie
sako, kad negana tų ženklų, kuriuos
matė iki šiam laikui, kad pripažintų jį
Mesijumi, kad jam tikėtų, ir reikalauja

kitų; jis turėtų įtikinti juos nepaprastu,
panašiu kaip Mozės, ar net didesniu
stebuklu patvirtinti, kad jis yra Dievo
pasiuntinys. — (31) Mūsų tėvai... Plg.
2 Moz 16, 14; 4 Moz 11, 7; Ps 77, 24;
Išm 16, 20. Žydų nuomone. Mesijas
turėtų duoti ne mažesnį dalyką, kaip
mana, nes Mozė buvo Mesijo vaizdas.
— (32) Iš tikrųjų... Iškilmingais žodžiais
Išganytojas pataiso dvejopą žydų klai*
dą, lyg kad Mozė būtų davęs maną
(Kir.), ir lyg kad mana būtų buvusi
tikra dangaus duona. Mana yra šešė«
lis ir nurodymas tikrosios duonos, ku«
rią duoda Tėvas (Auks. Kir. Aug.). —
(33) N es D ievo duona... Tikrosios duo*
nos
kilmė: iš Dievo; jos veikimas:
duoti visam pasauliui tikrąjį dorinį gy*
venimą. — (34) Viešpatie, du ok
mums... Žydai vėl turi galvoje kūniš«
kąją duoną ir prašo Jėzų jiems jos
duoti, kadangi, jų išmanymu, Tėvas
duoda tos duonos per Jėzų, ir prašo
duoti visuomet, kaip kokį amžiną ma>
nos stebuklą. Ta sąlyga jie pasiryžę
tikėti į Jėzų. — (35) Aš gyvenimo
duona. Jėzus paaiškina, kad ta Dievo
duona jiems jau duota: aš Dievas^Žmos

Turinys

478

Io 6, 26. 29
Io 17, 6 ss;
Mt 11, 28
Io 4, 34;
Mt 26, 39

Io 10, 28 s;
17, 12

Io 5, 29;
11, 24

JONO 6, 3 6 -4 0

panis vitae: qui venit ad me, non
esuriet: et qui credit in me, non
sitiet umquam. 38 Sed dixi vobis
quia et vidistis me, et non credis
tis. 37 Omne, quod dat mihi Pas
ter, ad me veniet: et eum, qui ves
nit ad me, non eiiciam foras:
38 quia descendi de caelo, non ut
faciam voluntatem meam, sed vos
luntatem eius, qui misit me.
30 Haec est autem voluntas eius,
qui misit me, Patris: ut omne,
quod dedit mihi, non perdam ex
eo, sed resuscitem illud in noviss
simo die. 40 Haec est autem voluns
tas Patris mei, qui misit me: ut
omnis, qui videt Filium, et credit

Aš gyvenimo duona; kas ateina
pas mane, tas nealks, ir kas tiki
j mane, niekuomet netrokš. 38 Bet
aš jums sakiau, kad nors jūs ir
matėte mane, tačiau netikite. 37 Vis
sa, ką man Tėvas duoda, ateis pas
mane, ir ateinančio pas mane aš
neišstumsiu laukan. 38 Nes aš nūs
žengiau iš dangaus ne savo valios
vykdyti, bet valios to, kurs yra
mane siuntęs. 39 Ta gi yra mane
siuntus o Tėvo valia, kad nieko iš
to, ką jis yra man davęs, nepas
mesčiau., bet kad tai prikelčiau
paskutinę dieną. 40 Nes ta yra mas
ne siuntusio Tėvo valia, kad kieks
vienas, kurs mato Sūnų ir j jį tiki,

gus esu gyvenimo duona. Kas ateina
pas mane tikėjimu (Aug. Kir.), tas ne*
alks ir nebetrokš, jei jis yra tą duoną
priėmęs. Taip čia Kristus pažada švenč.
Komuniją (Kir.*Aleks.). Visai pana*
šiai, kaip čia, skamba ir 48 eil., bet šitoj
vietoj Išganytojas dar nesako, kad ta
duona yra jo kūnas. — Kiti šiuos jo
žodžius aiškina taip: kas ateina pas
mane tikėjimu, nealks; taigi, duona
yra tikėjimas. Reikia sutikti, kad Jė*
žus 35—51 eil. moko, jog jis pats yra
duona, neaiškindamas, kaip ji reikia
duoti ar priimti, o 52—59 eil. kalba
apie priėmimą savo kūno ir kraujo.
Trumpai sakant, duona yra Kristus
daugeriopa prasme. Čia Išganytojas
kalba dar visai apskritai, o vėliau jis
nurodo ypatingą būdą, kuriuo jis yra
valgis ir gėralas. Paskutinei vakarienei
jis palieka duoti paskutinį paaiškinimą,
apreikšti, kad tas sielos maistas šutei*
kiamas Švenč. Sakramente. — (36) Bet
aš jums sakiau ...: aš jums atvirai pa*
sakiau, kad aš esu gyvenimo duona,
bet jūs ne tik veltui girdėjote mane kai*
bant, bet ir darantį stebuklus. Jūs man
netikite (26 e.) — (37) Ateis pas mane.
Nors jūs netikite, tačiau visi žmonės,
be išimties, kuriuos man Dievas duo*
da, kuriuos jis savo malone prie sa*
vęs patraukia, ateis pas mane, tikės į
mane (44 e.). — Neišstumsiu laukan.

Tėvo ir Sūnaus veikla nesipriešina vie*
na kitai jos supuola. Tikintieji tikė*
jimu ir meile Kristaus yra sujungti su
Dievu (Tom.). Iš šito sujungimo Kri*
stus neišstumia, kai jis atima savo ma*
lonę; tiktai žmogus nuodėme ir atpuo*
limu pais atsipalaiduoja nuo jo. Čia
yra išvada iš to, kas sakoma 38—39
eil.: aš darau savo Tėvo valią, o ma*
no Tėve- valia yra, kad aš nepražudy*
čiau nė vienos man pavestos sielos;
taigi, aš neišstumsiu nė vieno, kurs
pas mane ateina. — (38) Savo valios:
savo žmogiškos valios. — (39) K ad tai
prikelčiau... Kadangi čia kalbama apie
tuos, kuriuos duoda Tėvas, kurie, anot
37 eil., ateina pas Jėzų, tai kyla klau*
simas, kodėl Išganytojas tik apie tuos
sako, kad jis juos prikelsiąs; juk pri*
sikels ir pasmerktieji. Atsakome šiaip:
paskutiniųjų prisikėlimas čia neneigia*
mas, tik apie jį nekalbama, kadangi čia
kalbama apie prisikėlimą amžinajam
gyvenimui (plg, aug. 5, 25—30). —
(40) Kurs mato Sūnų it į jį tiki. Žodis
mato gali būti suprantamas apie Kri*
staus bendralaikius, kaip kūniškas re*
gėjimas. Kūniškai jis negali būti su*
prantamas apie tuos, kurie gyvens po
Kristaus, nes ir jie turi būti išgelbėti,
nors jie nebus matę Išganytojo kūniš*
kai, bet jie jį mato, kai gauna apie jį
žinią. Tačiau tokią žinią turi ir neti*

Turinys

JONO 6, 4 1 -4 6

479

turėtų amžinąjį gyvenimą, ir kad
aš jį prikelčiau paskutinę dieną.
41 Tuomet žydai murmėjo prieš jį,
kad jis buvo pasakęs: A š esu gy*
voji duona, kurs iš dangaus nu*
žengiau, 42 ir kalbėjo: Argi jis ne
Juozapo sūnus Jėzus, kurio mes
pažįstame tėvą ir motiną? Kaipgi
jis sako: A š iš dangaus nužengiau?
43Atsakydamas Jėzus jiems tarė:
Nemurmėkite tarp savęs. 44 Nie*
kas negali ateiti pas mane, jei Tė*
vas, kurs yra mane siuntęs, jo ne*
patrauks, ir tą aš prikelsiu pasku*
tinę dieną. 45 Parašyta pas prana*
šus: Visi bus Dievo mokomi. Kiek*
vienas, kurs girdėjo iš Tėvo ir su*
prato, ateina pas mane. 46 Tai ne*
reiškia, kad kas nors būtų matęs

in eum, habeat vitam aeternam, et
ego resuscitabo eum in novissimo
die. 41 Murmurabant ergo Iudaei
de illo, quia dixisset: Ego sum pa*
nis vivus, qui de caelo descendi,
42 et dicebant: Nonne hic est lesus l c 4, 22
filius Ioseph, cuius nos novimus
patrem, et matrem? Quomodo
ergo dicit hic: Quia de caelo des*
cendi? 43 Respondit ergo lesus, et
dixit eis: Nolite murmurare in in*
vicem: 44 nemo potest venire ad i° 6, 65
me, nisi Pater, qui misit me, traxe*
rit eum: et ego resuscitabo eum in
novissimo die. 45 Est scriptum in is 54, 13;
Prophetis: Et erunt omnes doci=u 31’ 33 s
biles Dei. Omnis, qui audivit a
Patre, et didicit, venit ad me.
40 Non quia Patrem vidit q u i s * M t u , 27;
quam, nisi is, qui est a Deo, h ic Io 18

kintieji, bet jie netiki, todėl Išganytojas
stato kitą reikalavimą: kas tiki į Sūnų.
— (41) Žydai murmėjo... Žydais, kaip
jau buvo minėta, šv. Jonas, paprastai,
vaidina parisiejų sektą ir panašiai kaip
jie nusistačiusius žydų tautos vadus.
Jie murma ypač dėl to, kad Kristus
pavadino save dangaus duona ir pa*
sisakė, kad jis nužengęs iš dangaus.
— (42) Argi jis ne Ju ozapo sūnus.
Dabar žydai atsiliepia apie Jėzų su pa*
niekinimu, prisimena jo kilmę, įvar*
dydami jo globėją šv. Juozapą, kurs
buvo visų laikomas Jėzaus tėvu, mini
Jėzaus motiną, kad parodytų, jog jiems
gerai žinoma, iš kur jis yra kilęs. Plg.
Mt 13, 55. — (44) N iekas negali ateu
ti... Jėzus neduoda jokių paaiškinimų,
kaip jis, būdamas Dievo Sūnus, yra
dangiškos kilmės. Jis tik parodo tikrą
priežastį, kodėl žydai murma, nes jie
patys netiki. Netiki gi jie, nes Te*
vas jų nepatraukia. Jis kartoja kitais
žodžiais 37 eil. posakį ir tiksliau pa*
aiškina davimą. Sąlyga tikėti yra pasi*
tinkanti ir padedanti malonė, kuria
Dievas apšviečia protą, sujudina, pa*
kursto ir palaiko valią. Žodis „pa*
traukti“ nereiškia prievartos. Žmogus
turi bendradarbiauti, bet jis gali ir pa*

sipriešinti. Dievas traukia, bet žmogus
turi duotis traukiamas. Išganytojas pa*
sirinko stiprų išsireiškimą „traukti",
kad parodytų, kaip stiprios malonės
reikia žmogui po nupuolimo, kad jis
ateitų pas Kristų „Tu dar netraukia*
mas? Tai melskis, kad būtumei trau*
kiamas“, sako šv. Augustinas. — Po
žodžių jei Tėvas jo nepatrauks, aiš*
kūmo dėliai reiktų įterpti: o tą, kurį
jis traukia, aš pažadinsiu ir t.t. — (45)
Visi bus D ievo m okom i... Paaiškina*
ma malonės prigimtis: tas Dievo trau*
kiamas, kurio protas apšviečiamas ir
kurio valia pajudinama. Tas gi, kurs
priima apšvietimą ir paraginimą, kurs
jam pritaria ir taip jį pasisavina, yra
Tėvo pamokytas ir tiki į mane. Išga*
nytojas čia kartoja Pranašų knygoje
parašytus žodžius (Apd 7, 42). Juos
randame pas Iz 54, 13. — (46) K ad
kas nors būtų matęs... Išganytojas nori
apsisaugoti, kad žydai nesuprastų 45 e.
žodžių „mokyti“ ir „klausyti“ kūniškai,
lyg kad žmonės galėtų matyti ir gir*
dėti Dievą taip, kaip jis yra. Betarpinį
dievystės regėjimą turėjo Išganytojas
amžinajame savo būvyje pirm įsikūni*
jimo, Dievas iš Dievo gimęs (Auks.
Aug.), ir turi jį savo švenč. žmogystėje

Turinys

480

JONO 6, 47-53

vidit Patrem. 47 Amen, amen di*
co vobis: Qui credit in me, habet
io 6 . 35
vitam aeternam. 48 Ego sum panis
io 6, 3i s ;
vitae. 49 Patres vestri manducave*
Vt' 3ss;runt manna in deserto, et mortui
Ex 16, 13
sunt. 50 Hic est panis de caelo
descendens: ut si quis ex ip*
so manducaverit, non moriatur.
Hbr 10, 5. 10 51 Ego sum panis vivus, qui de
caelo descendi. 52 Si quis mandu*
caverit ex hoc pane, vivet in aeter*
num; et panis, quem ego dabo, ca*
Io 6, 61
ro mea est pro mundi vita. 53 Li*
tigabant ergo Iudaei ad invicem,
dicentes: Quomodo potest hic no*
bis carnem suam dare ad mandu*
io 3 . 16

nuo pirmojo jos akimirksnio ir per
amžius. Plg. Mt 11, 27. — (47) Turi
amžinąjį gyvenimą: turi teisę gauti am*
žinąjį gyvenimą. Plg. aug. 5, 24; 6, 40.
— (49) Jūsų tėvai... Plg. 2 Moz 16, 13.
Toliau (49—54 eil.) šiaip argumentuos
jama: mana nebuvo tikra gyvenimo
duona, nes ji negalėjo apsaugoti tų,
kurie jos valgė, nė nuo kūniškos mir*
ties, nekalbant apie sielos mirtį. Tikrai
iš dangaus ateinanti duona turi apsau*
goti nuo dvasinės mirties, nuo amžinos
mirties ir taip atimti taip pat galią ir
kūniškos mirties, jai virstant vartais į
amžinąjį gyvenimą. Ta tikroji duona
esu aš. Kas ta duona minta, t. y., kas
mane priima su gyvu tikėjimu (47 e.),
bus gyvas per amžius. Bet dar kita
prasme aš esu dangaus duona: mano
kūnas yra duona, kuri maitina amži*
najam gyvenimui. — (50) Nužengianti
iš dangaus: ne taip, kaip mana. — Kas
jo s valgys. Mana buvo duodama tiktai
klausytojų pranokėjams ir tik tuo metu,
kai jie buvo tyruose. Ji, kaip paprastas
maistas, įstengia palaikyti kūniškąjį
gyvenimą tik tam tikrą laiką. Šita
duona, būtent, Kristus yra visiems; ji
turi savyje jėgos apsaugoti nuo dvasi*
nės mirties ir patikrinti kūnui nema»
rūmą jo palaimintajame peršvietime
(40. 55. 59 eil.; 11, 25. 26). — (51)
A š esu gyvoji duona... Iki čia Kristus
nurodė save apskritai kaip gyvenimo

Turinys

Tėvą; nes tik kurs iš Dievo yra,
tas matė Tėvą. 47 Iš tikrųjų, iš ti*
krųjų, sakau jums, kas tiki į mane,
tas turi amžinąjį gyvenimą. 48 Aš
gyvenimo duona. 49 Jūsų tėvai vai*
gė tyruose manos ir mirė. o0 Šita
yra duona, nužengianti iš dangaus,
kad, kas jos valgys, nemirtų. 51 Aš
esu gyvoji duona, kurs iš dangaus
nužengiau. 52 Kas valgys tos duo*
nos, bus gyvas per amžius; o duo*
na, kurios aš duosiu, yra mano
kūnas dėl pasaulio gyvybės. 53 Tuo*
met žydai ginčijosi tarp savęs, sa*
kydami: Kaip jis gali mums duoti
duoną; dabar jis apreiškia, kokiuo
ypač būdu jis tai yra: per savo švenč.
Kūną. Išganytojas sako du kartu, kad
jis save duosiąs: būtent. Kūną, kurs
kentės ant kryžiaus už pasaulio išga*
nymą, ir sraują, kurs ant jo bus išlietas.
Plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45; Lk 22, 19;
Gal 1,4; 1 Tim 2, 6; Tit 2, 14. - (52)
Kas valgys tos duonos: Švenč. Euka*
ristijoje 'Auks. Kir. Teof. Eut.). Taip
pat Tridento susirinkimas yra linkęs
taip šitą vietą aiškinti (21 pos., 1 sk.).
Šv. Jonas, paprastai, praleidžia, kas
kitų evangelistų papasakota. Argi jis
būtų visiškai nutylėjęs Švenč. Euka*
ristiją? Kadangi jis neduoda Eukaristi*
jos įsteig.mo istorijos, tai jis bent paša*
koja jos pažadėjimą. — Yra mano kū=
nas. Slaptinga kalba tinka sužadinti
mokytinių žingeidumą. Žodis kūnas
čia reiškia visą žmogišką Kristaus pri*
gimtį, taigi, tiksliai tą pat, ką ir žo*
džiai „kūnas“ ir „kraujas“ (54—57
eil.), kaip Kristus pats aiškiai parodo
58 eil.: kas mane valgo. Tuo pačiu
Išganytojas žada visą savo žmogystę
ir taip pat su ja neatskirtinai sujungtą
dievystę (64 e.) duoti, kaip maistą
tiems, kurie tiki (Auks.). — (53) Ginčijosi tarp savęs... Klausimas kaip,
kurį kel.a savo tarpe žydai, liečia ne
būdą, kaip tas davimas turi įvykti, bet
yra nustsbimo ir netikėjimo išreiškimas

JONO 6, 5 4 -5 7
valgyti savo kūną? 54 Jėzus gi
jiems tarė: Iš tikrųjų, iš tikrųjų,
sakau jums, jei nevalgysite žinos
gaus Sūnaus kūno ir negersite jo
kraujo, neturėsite savyje gyvenis
mo. 55 Kas valgo mano kūną ir
geria mano kraują, tas turi amžis
nąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį
paskutinę dieną. 58 Nes mano kūs
na s tikrai yra valgis, ir mano
kraujas tikrai yra gėrimas. 57 Kas
valgo mano kūną ir geria mano
kraują, tas pasilieka manyje ir aš

481

candum? 54 Dixit ergo eis lesus:
Amen, amen dico vobis: Nisi mans
ducaveritis carnem Filii hominis,
et biberitis eius sanguinem, non
habebitis vitam in vobis. 55 Qui
manducat meam carnem, et bibit
meum sanguinem, habet vitam aes
ternam: et ego resuscitabo eum in
novissimo die. 56 Caro enim m ea,, „ ,,
vere est cibus: et sanguis meus,
vere est potus. 57 qui manducat
rnetim
carnem,
et bibit meum sans 17,
?? '5
; 4;
.
.
21 s s. 26;
guinem, m me manet, et ego m i r0 2,24;

____________________________________________ 3, 24

(Auks. Kir.). — (54) Iš tikrųjų... Kaip
aug. 3, 5, Išganytojas iškilmingai pas
kartoja, ką buvo pasakęs. Paaiškinimas
kaip nebūtų turėjęs žydams jokios vers
tės, nes tokį paaiškinimą galėjo sus
prasti tiktai tikinčios sielos. — Žodžius
„valgyti kūną“, „gerti kraują“ kai
kada šv. Rašte randame pavartotus
metaforine prasme: valgyti kūną, Jobo
19, 22; Ps 26, 2 reiškia ką nors labai
šmeižti, nekęsti, gerti gi kraują 2 Kar
23, 17 ir 1 Kron 11, 19 reiškia tą pat,
ką ir gerti vandens, kurs buvo pasems
tas ir atneštas su kitų gyvybės pavos
jumi; o pagirdyti krauju ir pasotinti
kilnu pas Iz 49, 26 sakoma apie krus
viną kerštą priešams. Tačiau šičia tie žos
džiai vartojami ne metaforine, bet ties
siogine jų prasme; tiems, kurie priima
Viešpaties kūną, žadama amžinas gys
venimas. Ir žydai juos ėmė tikrąja, ne
metaforine prasme. — Žmogaus Sūnaus
kū n o... Kad čia kalbama apie tikrą
kūną ir kraują, pasirodo iš žodžių
žmogaus Sūnaus, nes žmogus juk turi
tikrąjį kūną ir kraują.—Iš šitų Kristaus
žodžių graikų bažnyčia daro išvadą,
kad Eukaristijos priėmimas būtinai reis
kalingas visiems, taip pat ir vaikams,
kaip krikštas. Todėl jie ir suteikia vais
kams tuojau po krikšto pirmąją komus
niją. Taip toli siekiančio reikalavimo čia
nestatoma ir atsiliepiama čia tik į suaus
gusius, bet ne į vaikus. Taip pat Kris
siaus žodžiuose nėra reikalavimo kos
muniją priimti abiem pavidalais, nes
čia nesakoma: jei jūs abiejų dalykų

nedarysite, t. y., nevalgysite kūno ir
negersite kraujo, bet: jei jūs nė vieno
iš. jų nedarysite, t. y„ jei jūs nevalgys
site kūno, nei gersite kraujo. Pagaliau
reikia pasvarstyti, kad visas Kristus
yra abiejuose pavidaluose. — Ir neger=
site jo kraujo... Išganytojas pakartotis
nai sako, kad jis duos savo kūną vals
gyti ir savo kraują, lyg kad išlietą ir
nuo kūno atskirtą, gerti. Jis tai daro
su tam tikra priesaika, pakartodamas
ne tik tuos žodžius, kuriuos buvo išs
tarę žydai ir supratę raidiškai, bet jį
dar sustiprina priedu: gersite mano
kraują. Taigi, Išganytojas čia iškilmin*
gai ir aiškiai patvirtina žodinę savo
kalbos prasmę tokią, kokią ją buvo su*
pratę žydai. Reikia priimti patį Mesiją,
0 dovanos prigimtį atitinka jos veiki*
mas, amžinojo gyvenimo laimėjimas ir
kūno prisikėlimas paskutinę dieną. —
(55) Aš prikelsiu jį... Prisikėlimas vai*
nikuoja Dievo*Žmogaus darbą, švenč.
Komunija yra lyg kad nemarumo sėkla.
— (56) Tikrai yra valgis: tikrąja to
žodžio prasme. Šita eilutė patvirtina
augščiau išreikštą reikalingumą. Plg.
1 Kor 11, 27. — (57) Jis pasilieka
manyje ir aš jame. Šitie žodžiai eilu*
tėję: pabrėžiami. Jie reiškia artimiausį
gyvenimo bendravimą, koks yra tarp
Kristaus ir tikinčiųjų ir kurio pagrin*
das yra tas, kad Kristus su savo die*
viškąja jėga gyvena žmoguje ir daro
panašų į savąjį jo pažinimą, norėjimą
ir veikimą. Nors jau meilė padaro
artimą ryšį su Jėzumi, tačiau švenč.
31

Šv. Raštas, V t.

Turinys

482

Io 3, 13

JONO 6, 5 8-6 3

illo. 58 Sicut misit me vivens Pa#
ter, et ego vivo propter Patrem:
et qui manducat me, et ipse vivet
propter me. 69 Hic est panis, qui
de caelo descendit. Non sicut
manducaverunt patres vestri man*
na, et mortui sunt. Qui manducat
hunc panem, vivet in aeternum.
60 Haec dixit in synagoga docens,
in Capharnaum.
61 Multi ergo audientes ex dis»
cipulis eius, dixerunt: Durus est
hic sermo, et quis potest eum au#
dire? 62 Sciens autem lesus apud
semetipsum quia murmurarent de
hoc discipuli eius, dixit eis: Hoc
vos scandalizat? 63 Si ergo vide#
ritis Filium hominis ascendentem

jame. 511 Kaip mane siuntė gyvasis
Tėvas, ir aš esu gyvas per Tėvą,
taip ir :as, kurs mane valgo, bus
gyvas per mane. 58 Tai yra duo#
na, kur:, nužengė iš dangaus. Su
ja bus ne kaip su mana, kurios
jūsų tėvai valgė ir mirė. Kas šitą
duoną valgo, bus gyvas per am#
žius. 60 Tai jis pasakė, mokydamas
Kaparnaumo sinagogoje.
61 Daugelis jo mokytinių, tai iš#
girdę, sakė: Šitie žodžiai kieti, ir
kas gali jų klausyti? 82 Jėzus, ži«
nodamas pats savyje, kad jo mo#
kytiniai dėl to murmėjo, jiems
tarė: Tai jus piktina? 63 O jei jūs
matysite žmogaus Sūnų, užžen#
giantj t;n , kur jis pirma buvo?

Komunijoj žmogus sueina į artimiausį,
koks galima žemėje įsivaizduoti, susi#
jungimą su Kristumi. Nors tas arti#
miausis susijungimas pasiliauja su pa#
vidalo išnykimu, bet susijungimas per
pašvenčiamąją malonę yra pasidaręs
artimesnis, ir Išganytojas neatsiskiria,
nepalikęs gausios malonės. — (58) Kaip
mane.,. Išganytojas kitaip, kilniu paly#
ginimu, paaiškina, kodėl tame valgyme
turima gyvenimas su Jėzumi ir per
Jėzų. Daroma palyginimas tarp gyve#
nimo ir gyvenimo: kaip aš esu gyvas,
nes Tėvas, gyvenąs savyje, pagimdė
mane, taip tas, kurs valgo mane, ir
jis bus gyvas, nes aš esu gyvas, gyvens
per mane, gyvens mano suteiktu gyve#
nimu. — (59) Tai yra duona. Šita pa#
baiga Kristus grįžta prie to, kuo prasi#
dėjo jo pamokslas. Žydai reikalavo iš
Kristaus ženklo ir nurodė, kaip labai
didelį dalyką, maną. Dabar Jėzus bai#
gia, jiems sakydamas, kad jis duoda
duonos tikrai nužengiančios iš dan#
gaus, kuri tiek viršija maną, kiek dva#
siškas gyvenimas yra geresnis už kū#
nišką, kiek amžinas gyvenimas — už
mirtį. — (60) K apam aum o sinago=
g oję: taigi, viešoje vietoje, žinomame
mieste, kurs buvo liudytojas daugybės
Jėzaus stebuklų, taip kad buvo galima
laukti klausytojų tikėjimo. Plg. žem.

18, 20; Mt 4, 13; 11, 23. - (61) Daugelis jo mokytinių... Kristaus žodžiams
netikėjo ne tik žydai, bet ir daugelis
jo mokylinių, būtent, tų, kurie buvo
prie jo jau prisidėję, jį sekiodavo ir
klausėsi ;o pamokslų. Iš tokių moky#
tinių tarpo buvo išrinkti ir apaštalai. —
Kieti. G i. o-/.X-fjpo;, kietas, nepakenčia#
mas, sukeliąs pasipiktinimą. Daugelis
gal piktinosi, kad Jėzus buvo pasakęs:
A š esu gyvoji duona, kurs iš dangaus
nužengiau (41 eil.), bet svarbiausi, be
abejo, pasipiktinimo priežastis buvo tai,
ką jis buvo pasakęs apie savo kūną ir
kraują. Jiems rodėsi, lyg kad būtų jis
sakęs, jog reikia valgyti jo kūną, su#
kapotą į kąsnelius. Kad Kristaus kūno
valgymas yra be galo taurus, turįs mai#
tinti dvasią, tai jiems neatėjo į galvą.
Pasiduodami savo tuštybei, tarėsi visa
išmaną ir neklausė Jėzaus paaiškinimo.
— (62) Jėzus, žinodam as... Mokytinių
tarpe buvo nemaža žmonių geros va#
lios, todėl Išganytojas nori duoti jiems
paaiškinimą tų dalykų, kurie juos pik#
tino, nekeisdamas tačiau to, ką buvo
pasakęs ;,pie savo kūno valgymą. Tuo
pačiu meru Jėzus parodo, kaip jam yra
žinomos žmonių paslėptos mintys. —
(63) O jei jūs matysite... Čia sakinys
nebaigtas. Jis reiktų papildyti šiais
žodžiais: ką tuomet sakysite? Taigi,

Turinys

JONO 6, 64—70
84 Dvasia yra, kuri gaivina, kūnas
nieko nepadeda. Žodžiai, kuriuos
aš jums kalbėjau, yra dvasia ir
gyvybė. 85 Bet tarp jūsų yra to*
kių, kurie netiki. Nes Jėzus ži*
nojo nuo pat pradžios, kurie neti*
kėjo ir kas jį išduosiąs. 88Jis dar
sakė: Todėl aš jums sakiau: Nie*
kas negali ateiti pas mane, jei jam
nebuvo mano Tėvo duota. 87 Nuo
to meto daug jo mokytinių pasi*
traukė šalin ir jau nebevaikščiojo
su juo. 88Taigi Jėzus tarė dvylis
kai: A r ir jūs norite pasišalinti?
89 Jam atsakė Simonas Petras:
Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu
turi amžinojo gyvenimo žodžius.
70 Mes įtikėjome ir žinome, kad

ubi erat prius ? 84 Spiritus est, qui 2 Cor 3 , 6
vivificat: caro non prodest quid*
quam, verba, quae ego locutus sum
vobis, spiritus et vita sunt. 83 Sed Io 13>11
sunt quidam ex vobis, qui non cre*
dunt. Sciebat enim ab initio lesus
qui essent non credentes, et quis
traditurus esset eum. 88 Et dice* i 0 6 , 44
bat: Propter ea dixi vobis, quia ne*
mo potest venire ad me, nisi fue*
rit ei datum a Patre meo. 87 Ex
boc multi discipulorum eius abie*
runt retro: et: iam non cum illo
ambulabant. 88 Dixit ergo lesus
ad duodecim: Numquid et vos
vultis abire? 69 Respondit ergo eii0 6, 63
Simon Petrus: Domine, ad quem
ibimus? verba vitae aeternae ha*
bes.

Išganytojas įspėja murmančius, kad jie
atitrauktų savo mintis nuo maraus kū*
no, kad turėtų galvoje tą kūną, kurs
žengs j dangų, dvasinį kūną. Taip jis
švelnina jų pasipiktinimą ir pakiša mins
tis, kurios gali atitraukti juos nuo klais
dingo dalyko supratimo ir vesti į tikės
jiiną. — (64) Dvasia yra... Kaip žmos
gaus siela gaivina kūną ir daro iš jo
tai, kas jis yra, taip visa Kristaus kūno
vertė eina iš to, kad žmogiška prigimtis
yra asmeninė dvasiškosios prigimties
nuosavybė, todėl ir gyvenimą teikianti
Kristaus kūno jėga yra ne kūne, kaip
tokiame, bet kūne, kurs sujungtas su
Gyvuoju Dievu (Aug. Kir. Auks.). Ir
kadangi dvasia gaivina, tai ir Kristaus
žodžiai turi būti suprantami dvasiškai,
t.y., augščiau nurodyta prasme; tuo*
met jie duoda gyvenimą, t. y., tikėjimą,
troškimą to maisto ir t.t. Kūniškai su*
prasti, jie neša mirtį, t. y., atpuolimą.
Plg. 67 eil. — (65) N u o pat pradžios:
nuo apaštalų pašaukimo pradžios. —
(66) N iekas negali ateiti...: nes tobu*
lai suprasti mano žodžius, reikia tikėti
į mane, o tikėjimas yra Dievo dovana.
Taip jie drauge mokomi ir raginami
prašyti sau iš Dievo tikėjimo. — (68)

483

70

et nos credidimus, et cog*io 1 , 49 ;

11, 27;
17, 8;
_____________________________________________ __ Mt 16, 16;
Mc 8, 29;

A c ir jūs norite... Šituo klausimu Iš* Lc 9, 20
ganytojas neišreiškia abejonės apaštalų
tikėjimu (gr. t. klausimas pradedamas
žodeliu p-iį, todėl laukiama neigiamo
atsakymo: nepasišalinsime). Jis laukia
jų atsakymo, kad jie patys labiau su*
stiprėtų tikėjime ir jį atvirai išpažintų,
kad netikinčiųjų ir pasitraukiančiųjų
akyse duotų viešą liudijimą, ir patys
sustiprėtų savo prisirišime prie Jėzaus.
— (69) A tsakė Simonas... Kaip trijose
pirmose evangelijose, taip ir čia Petras
pasirodo karštesnis, ir pirmas visų
vardu skuba duoti atsakymą: mes ne*
pažįstame nė vieno, kuriam galėtumėm
pavesti save su didesniu pasitikėjimu.
Petras nebegalvoja daugiau apie ž-emiš*
kus dalykus, Jėzus yra vienatinė jo
laimė. — Tu turi am žinojo gyvenimo
žodžius: tavo žodžiai veda į amžinąjį
gyvenimą, jį duoda. — (70) M es įtU
kėjom e ir žinom e... Apaštalai pradėjo
tikėjimu, paskui patyrimu įsitikino ir
suprato. — Kristus, D ievo Sūnus. Plg.
Mt 16, 15. 16; Mk 8, 29; Lk 9, 20.
Geriausiuose graikiškuose rankraščiuo*
se skaitome:
o ayioę t ou 0eoo, Dievo
šventasis, t. y., ypatingu būdu Dievo
darbui išrinktas, Dievui pašvęstas. —

Turinys

484

Io 4, 1 ss;
5, 18

Lt 23, 34

JONO 6, 7 1 -7 , 2

novimus quia tu es Christus Fi* tu Krisms, Dievo Sūnus. 71 Jėzus
liūs Dei. 71 Respondit eis lesus: jiems arsakė: A r ne aš jus, dvys
Nonne ego vos duodecim elegi: et liką, išsirinkau? Tačiau ir iš jūsų
ex vobis unus diabolus est? 72 Dis vienas yra velnias. 72 Kalbėjo gi
cebat autem ludam Simonis Iscas jis apie Simono sūnų Judą Iškas
riotem: hic enim erat traditurus rijotą; nes tas, būdamas vienas iš
eum, cum esset unus ex duodecim. dvylikos, turėjo jį išduoti.
7.
1 Post haec autem ambulabat 7.
1 Fo to Jėzus vaikščiojo G as
lesus in Galilaeam, non enim vos liliejoje; jis nenorėjo pasilikti Jus
lebat in Iudaeam ambulare: quia diejoje, nes žydai jieškojo jo užs
quaerebant eum Iudaei interficere. mušti. 2 Buvo arti žydų Padangčių
2 Erat autem in proximo dies
(71) A r ne aš... Išganytojas nurodo
apaštalams, kad tas jų tikėjimas yra
Dievo malonės darbas, ir kad dėl to
jie neturi pagrindo pasitikėti savimi,
nes jis pats juos išsirinko.—Vienas yra
velnias, negeras žmogus. Taigi, jau
tuomet Judas buvo nebegeras, nors jis
dar nebuvo išdavikas. Petras buvo pas
sakęs: mes ir turėjo galvoje visus apas
štalus, Išganytojas, kurs mato širdis,
sako: ne visi. Apaštalai dabar turi
pajusti išganingos baimės, nes jie išs
girdo, kad net tarp išrinktųjų yra vels
nias, mokytinis, kurs netiki (65 eil.) ir,
nežiūrėdamas nei į Kristaus mokslą,
nei j santykiavimą su mokytiniais, nei
į paties Išganytojo pavyzdį, darosi visai
negeras. — (72) A pie Simono sūnų
Ju dą... Kai Jėzus pašaukė Judą, jis
turėjo būti geras, nes išrinkimas į apa*
štalus yra geras dalykas, nors tai nes
buvo išrinkimas amžinai laimei, o tik
pareigai. Ne pati pareiga suteikia iš*
ganymą, bet tik geras jos atlikimas.
Kadangi Dievas, išspręsdamas vertės
klausimą, žiūri tik dabarties, bet ne
ateities, tai jis nepasmerkia dabar to,
kurs jam paskiau nepatiks. Jo gerumas
siekia taip toli, kad jis pašaukia tą, kurį
dabar randa gerą, suteikdamas jam ma*
lonės būti geram, pasitaisyti ir daryti
atgailą (Jieron.). Kam Išganytojas pa*
šaukė Judą, nors jis numatė jo atpuo*
limą ir išdavimą, negalima pilnai su*
prasti, bet tik šiek tiek. Jis tai padarė,
kad iš pikto darbo išeitų geras daly*
kas: bjaurus išdavimas patarnavo mir*
čiai dėl mūsų išganymo (Aug.). Jėzus
žinojo Dievo nutarimą ir todėl pakentė

Turinys

išdavėją iš klusnumo ir su meile, o
Judas žuvo tik dėl savo kaltės.
c) Jėzu s Jeruzalėje p er Padangčių
šventę, 7, 1—8, 59.
Išganyiojas slapčia atvyksta Jeruza*
lėn į Padangčių šventę (7, 1—13), šven*
čių metu šventykloje pasako vieną pa*
mokslą, kuriuo gina savo mokslą ir
pateisina savo pasiuntinystę (14—24),
tuo tarpu kad žydai svyruoja tarp tikė*
jimo ir r.etikėjimo, o parisiejai nori jį
sugauti (25—36). Kitame pamoksle pa*
skutinę švenčių dieną Jėzus žada at*
siųsti šv. Dvasią (37—39); minios ir
toliau abejoja, bet Išganytoją ima ginti
Nikodemas (40—53). Toliau pasako*
jama atsitikimas su moteriške svetmo*
tere (8, 1—11). Tų pačių švenčių metu
Jėzus pasako dar vieną pamokslą, ku*
riame parodo, kad jo liudijimas yra
tikras (12—20), pranašauja apie savo
mirtį ir apie be atgailos mirtį savo
priešų, kurių tėvas yra velnias (21—
47); tiens priešams piktžodžiaujant,
Jėzus pasisako esąs kilnesnis už Abra*
omą (48—59).
(7, 1) P o to. Čia evangelistas trum*
pai mini Jėzaus pasilikimą Galiliejos
plote. Kadangi toliau sakoma, jog
visai arti buvusios Padangčių šventės,
tai Jėzus, matomai, Galiliejoje išbuvo
ilgesnį laiką, arti pusės metų, nuo Ve*
lykų iki Padangčių švenčių. Ką tuo
metu Jėzus darė, Jonas nepasako*
ja. — (2) Padangčių šventė. Pa*
dangčių šventė pradžioje buvo pjūties
baigtuvių šventė (2 Moz 23, 16). Vė*

JONO 7, 3 - 7

485

šventė. 3 Tuomet jo broliai jam
sakė: Eik iš čia ir keliauk į Judieją,
kad ir tavo mokytiniai matytų tavo
darbus, kuriuos darai. 4 Nes nie*
kas nedaro nieko slapčia, jei pats
nori būti žinomas. Jei tu tai darai,
tai duokis pažinti save pasauliui.
5 Nes net jo broliai netikėjo j jį.
6 Jėzus jiems atsakė: Mano laikas
dar neatėjo, o jums laikas visuos
met patogus. 7 Pasaulis negali lai*
kyti jūsų neapykantoje, manęs gi
jis nekenčia, nes aš apie jį liudiju,

festus
Iudaeorum,
Scenopegia.
3 Dixerunt autem ad eum fratres iQ2, 12-,
eius: Transi hinc, et vade in Iu*Mt 12- 46ss;
daeam, ut et discipuli tui videant Act ^ w ’
opera tua, quae facis. 4 Nemo
quippe in occulto quid facit, et
quaerit ipse in palam esse: si haec
facis, manifesta teipsum mundo.
5 Neque enim fratres eius crede*
bant in eum. 6 Dicit ergo eis Ie* io 2 , 4
sus: Tempus meum nondum adve*
nit: tempus autem vestrum semper
est paratum. 7 Non potest mun*ioi5, 18;
dus odisse vos: me autem odit: Sap 2’ 14s
quia ego testimonium perhibeo de
illo quod opera eius mala sunt.

liau ji buvo virtusi tautine švente, ku*
rios metu žydai turėjo pareigą aplan*
kyti Jeruzalę. Tos šventės metu žydai,
prisiminimui kelionės per tyrus, apsi*
gyvendavo padangtėse, kurias statydavo
gatvėse prie namų. Šventė būdavo
švenčiama su dideliu džiaugsmu. Į tą
šventę nuvyko ir Jėzus. Čia šv. Jono
pasakojamieji atsitikimai (iki 10, 21)
yra paimti iš trečiųjų viešosios Jėzaus
veiklos metų, nuo Padangčių šventės
iki šventyklos pašventinimo šventei,
nuo spalių mėnesio iki gruodžio. — (3)
J o broliai. Keturi asmenys, būtent: Jo*
kubas, Juozapas, Judas ir Simonas yra
vadinami Viešpaties broliais, todėl tu»
rėjo būti jo giminės. Kai kas laiko
juos sūnumis Kleopo, kurs buvęs šv.
Juozapo brolis. Jokūbas ir Judas bus
vo tikri apaštalai. Ar Simonas buvo
tas pats, ką ir apaštalas Simonas, nė*
r a visai tikras dalykas. Šitoje eilutėje
paminėtieji broliai tikriausiai nebus
anie augščiau įvardintieji, bet kiti Vie*
špaties giminės. Kodėl jie norėjo jj
siųsti į Judieją, nevisai aišku. Anot
vienų, jie norėję, kad jis pasitrauktų
iš Galiliejos, nes jiems buvę nemalonu,
kad dėl Jėzaus per daug buvo kreipia*
ma dėmesio į visus jo gimines; anot
kitų, čia minimi Jėzaus giminės turėję
klaidingų nuomonių apie Mesiją, kaip
ir kone visi kiti žydai ir todėl norėję,

kad Jėzus viešai parodytų savo galią
ir Jeruzalėje, tą galią, kurios stebuklus,
lyg slapčia padarytus, jie jau matė Ga*
liliejoje. — Tavo mokytiniai: kuriuos
tu palikai Judiejoje (Jono 2, 23). —
(4) Pasauliui: didelei žydų daugybei,
kurie švenčių metu suplaukdavo iš vi*
sų kraštų j Jeruzalę. — (5) N etikėjo:
neturėjo tvirto tikėjimo. Iš kitur ži*
nome, kad tikinčiųjų tarpe buvo Jė*
zaus brolių, t. y., giminaičių (plg. Apd
1, 14). Gali būti, kad tai buvo kiti,
ne čia minimi Jėzaus broliai, arba ir
iš šitų kai kurie po Kristaus prisikėli*
mo iš numirusiųjų galėjo įtikėti į jį.
— (6) Mano laikas: metas pasirodyti
viešai (Kir.). Kadangi Išganytojas sa*
ko: dar neatėjo, tai jis tuo pačiu nu*
rodo, jog yra paskirtas tam tikras jojo
laikas. — Jum s la ik a s. . . : jūs galite
be pavojaus eiti Jeruzalėn (Eut.). Ko*
dėl, pasakoma 7 e. — (7) Pasaulis neg ali...: nes savo troškimuose jūs esate
į jį panašūs, esate pasauliniai žmonės
ir nieko nedarote prieš pasaulį; jūs
esate pasaulio nariai, o pasaulis negali
nekęsti to, kas yra jo. — N es aš apie
jį liudiju... Pasaulis negali kęsti tų, ku*
rie prikiša jam jojo nuodėmes. Be to,
jau pati Išganytojo veikla leidžia pa*
žinti pasaulio darbus su visu jų piktu*
mu, taip šešėlis yra ryškus šviesoje. —

Turinys

486

Io 9, 22:
12, 42;
19, 38

M t 13, 54;
Lc 2, 47
Io 12, 49

JONO 7. 8 -1 6

8 Vos ascendite ad diem festum kad jo darbai pikti. 8 Jūs eikite į tą
hunc, ego autem non ascendo ad šventę, o aš j tą šventę neeisiu, nes
diem festum istum: quia meum mano laikas dar nepilnas. 9 Tai
tempus nondum impletum est. pasakęs, jis pasiliko Galiliejoje.
°H a e c cum dixisset, ipse mansit 10 Jo broliams išėjus, ir jis nuėjo j
in Galilaea. 10 U t autem ascende* šventę, ne viešai, bet lyg slapčia,
runt fratres eius, tunc et ipse as* 11 Šventes dieną žydai jieškojo jo
cendit ad diem festum non mani* ir klausinėjo: Kur jis? “ Minioje
feste, sed quasi in occulto. 11 Iu* buvo apie jį daug šnekų. Vieni
daei ergo quaerebant eum in die tvirtino: Jis geras, o kiti sakė: Ne,
festo, et dicebant: Ubi est ille? jis suvedžioja žmones. “ Tačiau
12 Et murmur multum erat in tur* niekas nekalbėjo apie jį atvirai, nes
ba de eo. Quidam enim dicebant: bijojo žydų.
Quia bonus est. Alii autem dice*
bant: Non, sed seducit turbas.
13 Nemo tamen palam loquebatur
de illo propter metum Iudaeorum.
14
Iam autem die festo mediante, 14
Jau švenčių pusėje Jėzus atėjo
ascendit lesus in templum, et do* į šventyklą ir mokė. 15 Žydai ste*
cebat. 15 Et mirabantur Iudaei, bejosi ir sakė: Kaip jis gali žinoti
dicentes: Quomodo hic litteras Raštą, kad jis nesimokė? “ Jiems
scit, cum non didicerit? 16 Res* atsakydamas Jėzus tarė: Mano
pondit eis lesus, et dixit: Mea mokslas ne mano, bet to, kurs yra
doctrina non est mea, sed eius, qui
(8) O aš į tą šventę... Išganytojas ne
sako, kad jis neeisiąs bendrai, bet tik,
kad jis neeis drauge su jais, neeis taip,
kaip jie norėjo, iškilmingai lydimas,
kad apsireikštų pasauliui, kad iškil*
mingai įeitų į Jeruzalę ir viešai pa*
siskelbtų esąs Mesijas. — (10) Jo bro=
liams. Šita eil. paaiškinama, kokia pra*
sme Jėzus augščiau (8 eil.) sakėsi neei*
siąs į šventę. — N e viešai...: ne su
šventiškai nusiteikusia minia, niekieno
nepastebėtas, gal tik vieno kito apašta*
lo lydimas, gal jų daugumai išėjus į
šventę drauge su augščiau minėtaisiais
broliais. — (11) Žydai. Judiejos gy*
ventojai, ne galiliejiečiai, o ypač Rašto
žinovai, parisiejai, augštoji žydų tary*
ba ir kiti Jėzaus priešai iš Jeruzalės
ir Judiejos taip čia ir toliau evangelisto
vadinami. — Jiešk ojo ... Jiems rodėsi
savaime suprantamas dalykas, kad Jė*
žus atsilankys Jeruzalėn švenčių metu,
kaip kad darydavo visi žydai (Kir.).
Iš čia galima suprasti, kad Jėzus buvo
jau gana gerai žinomas Jeruzalėje iš

Turinys

ankstyvesnio jo čia apsilankymo. —
(12) Jis geras... Minia yra pasidali*
nusi, tuo tarpu kad jos vadų žymi
dauguma buvo griežtai nusistačiusi
prieš Jėzų. — (13) N iekas nekalbėk
jo ... Dar nebuvo padaryta jokio aug*
ščiausios žydų tarybos nutarimo, todėl
ir tie, kurie paminėti 12 eil., nedrįsda*
vo viešai kalbėti apie Jėzų. Jų tarpe
buvo tokių, kurie Išganytojui buvo
labai palankūs.
(14) Jau švenčių pu sėje...: gal ke*
tvirtą švenčių dieną, nors, gali būti, kad
Išganytojas buvo anksčiau atėjęs. Pa*
dangčių šventės tęsėsi viso aštuonias
dienas. — (15) Žydai stebėjosi... Ju*
diejos gyventojai, ypačiai jų vadai, jau*
tė Jėzaus mokymo kilnumą, bet neno*
rėjo jam pasiduoti. Rodos, kad jie bu*
vo nepatenkinti, jog jis aiškino šv. Raš*
tą kitaip, negu buvo priimta. Mes iš
šito žydų atsiliepimo patiriame, kad Jė*
zaus mokymas buvo artimai surištas su
šv. Raštu. — (16) M ano m okslas...:
mano žinojimas eina iš Tėvo. Kristus,

JONO 7, 17-21

487

mane siuntęs. 17 Jei kas norės
vykdyti jo valią, tas pažins, ar tas
mokslas iš Dievo, arba ar aš pats
iš savęs kalbu. 18 Kas pats iš sa*
vęs kalba, tas jieško savo garbės;
o kas jieško garbės to, kurs yra
jį siuntęs, tas tiesakalbis, ir jame
nėra neteisybės. 19 Argi ne Mozė
davė jums įstatymą? tačiau nė
vienas iš jūsų nesilaiko įstatymo.
20 Kodėl jūs jieškote manęs už*
mušti? Minia atsakydama tarė:
Tu velnio apsėstas, kas tavęs jieš*
ko užmušti? 21 Atsakydamas Jė=

misit me. 17 Si quis voluerit vos
luntatem eius facere: cognoscet de
doctrina, utrum ex Deo sit, an ego
a me ipso loquar. 18 Qui a semet»i0 5, 41. 44 :
ipso loquitur, gloriam propriam 12> 43
quaerit, qui autem quaerit gloriam
eius, qui misit eum, hic verax est,
et iniustitia in illo non est. 19 Non* Ex 24.3:
ne Moyses dedit vobis legem: et
nemo ex vobis facit legem? Rom 2, 17-29
20 Quid me quaeritis interficere? io 5.18;
Respondit turba, et dixit: Daemo* 8>48•52:
mum habes: quis te quaerit mter* Mc 3, 21 s
ficere? 21 Respondit lesus, et dixit x0 5. 16

kaip Dievo Sūnus, turi žinojimą iš Tė*
vo; bet taip pat ir kaip žmogus; nes,
kaip Dievas, jis turi tą patį žinojimą,
kurį turi Tėvas ir turi jį gautą su am*
žinu gimimu iš Tėvo. Tačiau čia gal
Kristus kalba apie savo, kaip žmo*
gaus, žinojimą, kurs taip pat buvo iš
Dievo. — (17) Jei kas n orės...: jei jūs
netikite, kad aš turiu mokslą iš Tėvo,
tai padarykite bandymą, vykdykite Tė*
vo valią, ir jūs tuojau patyrimu ir vi*
duju apšvietimu pažinsite, kaip tiksliai
mano mokslas sutinka su Dievo žodžiu,
taigi, pažinsite, kad jis yra ne žmogiš*
kas, bet dieviškas (Auksab. Aug.).
Klusnumas Dievui veda į tikėjimą, o
tikėjimas į pažinimą.—Čia yra taip pat
tylus papeikimas žydams. Išganytojas
nurodo du būdu, kaip žmogus gali pa*
žinti, jog jo mokslas yra iš Dievo: jei
kas nori vykdyti Dievo valią, jei žmo*
gus parodo vidujį jautrumą tai valiai
ir jei yra pasiryžęs jai pasiduoti; Dievo
valia reikia suprasti visa tai, kas yra
apreikšta Įstatyme ir Pranašuose. Ki*
tais žodžiais: dorovinis pakitėjimas,
kurį žmoguje padaro gyvenimas pagal
Kristaus mokslą, yra aiškiausis įrody*
mas dieviškos to mokslo kilmės. An*
tras būdas yra ištyrimas atsinešimo
Kristaus į Tėvą. — (18) K as pats iš
savęs... Žiūrėkite, ar aš jieškau savo
garbės; nes jei aš tai darau, jūs galite
tvirtinti, kad aš tik pats iš savęs kalbu;
o jei aš jieškau Dievo garbės, tai aš
tikrai esu Dievo pasiuntinys, nes tik

ištikimas pasiuntinys taip atstovauja
reikalus to, kurs jį yra siuntęs. — (19)
Argi ne M ozė... Koks yra sąryšis tų
žodžių su kontekstu? Gal jie rišasi
su tuo, kas augščiau pasakyta? Jei žy*
dai vykdytų įstatymą, kurs jiems duo»
tas Mozės, bet gautas iš Dievo, jie būtų
palankesni Jėzaus mokslui (Aug.), bet
tikrumoje nė vienas iš jų jo nevykdo,
kaip turėtų. Žydai buvo nusistatę prieš
Jėzaus mokslą, nes jis, peržengdamas
subatą, neturėjęs teisės sakyti, kad jo
mokslas yra iš Tėvo. Turėdamas tai
galvoje, Jėzus iš savo pusės daro prie*
kaištą žydams, lyg kad sakydamas: juk
ir jums buvo duotas Mozės įstatymas,
o jūs tuo tarpu jo nevykdote. Gal čia
turėta galvoje nevykdomas žydų įsta*
tymas, išreikštas penktuoju Dievo įsa*
kymu. — N esilaiko įstatymo. Parisiejai
sunaikino įstatymo dvasią, vykdydami
tik jo raidę (plg. Mk 7, 6). — (20)
K od ėl jūs jieškote... Išganytojas kelia
aikštėn žydų pasiryžimą jį nužudyti,
kaip vienatinį, račiau baisų pavyzdį jų
sauvaliavimo prieš Dievo įstatymą (2
Moz 20, 13). Tautos dalis, gal dau*
giausia tie, kurie buvo atvykę į šventes,
tokį baisų savo dvasinių viršininkų su*
manymą laiko netikėtinu. Jiems rodosi,
kad čia piktoji dvasia paveikė Jėzaus
nuotaiką ir pakišo jam tokiuos netei*
singus kaltinimus. Žr. aug. 5, 18. —
(21) A š padariau vieną darbą... Išga*
nytojas atsako ne stačiai. Gal čia ei*
lutės žodžius reiktų papildyti taip: jūs

Turinys

488

Lv 12, 3
į
Gn 17, 1

Io 5, 8

lo 8, 15;
Dt 1, 16

Io 7, 19

lo 7, 41

JONO 7, 22—28

eis: Unum opus feci, et omnes mi»
ramini: 22 Propterea Moyses dedit
vobis circumcisionem: (non quia
ex Moyse est, sed ex patribus) et
in sabbato circumciditis hominem.
23 Si circumcisionem accipit homo
in sabbato, ut non solvatur lex
Moysi: mihi indignamini quia tos
tum hominem sanum feci in sab»
bato? 24 Nolite iudicare secundum
faciem, sed iustum iudicium iudis
cate.
25 Dicebant ergo quidam ex Ie»
rosolymis: Nonne hic est, quem
quaerunt interficere? 26 Et ecce pas
lam loquitur, et nihil ei dicunt.
Numquid vere cognoverunt princi»
pes quia hic est Christus? 27 Sed
hunc scimus unde sit: Christus aus
tem cum venerit, nemo scit unde
sit. 28 Clamabat ergo lesus in tems
pio docens, et dicens: Et me scitis,
et unde sim scitis: et a me ipso non

žus jiems tarė: Aš padariau vieną
darbą, ir jūs visi stebitės. 22 Juk
Mozė davė jums apipjaustymą (ne
kad jis būtų iš Mozės, bet iš tė«
vų), ir jūs apipjaustote žmogų sus
bato j e. 23 Jei žmogui daromas apis
pjaustymas subatoje, kad nepers
žengus Mozės įstatymo, tai kam
jūs pykstate ant manęs, kad aš
visą žmogų pagydžiau subatoje?
24 Neteiskite pagal išvaizdą, bet
darykite teisingą teismą.
25
Kai kurie jeruzaliečiai sakė:
Argi tai ne tas, kurio jieško užs
mušti? 26 Štai jis viešai kalba, ir
niekas jam nieko nesako. Argi jau
vyresnieji tikrai pažino, kad jis
Kristus? 27 Bet apie šitą mes zis
nome, iš kur jis; atėjus gi Kristui,
niekas nežinos, iš kur jis. 28 Taigi,
Jėzus, mokydamas šventykloje,
garsiai šaukė: Ir mane jūs pažįs
state ir žinote, iš kur aš. Tačiau

tikrai norite mane užmušti ir tai dėl
vieno darbo. Tas vienas darbas yra
paminėtas augščiau, 5, 2—16. Jėzus
buvo kaltinamas dėl subatos poilsio
peržengimo, ir nuo ano laiko žydai
jau buvo nutarę Jėzų užmušti. Laikui
slenkant, tas jų nedoras sumanymas ne
išnyko, bet ėjo didyn. — Stebitės...: jūs
piktinatės. — (22) Ju k M ozė davė....
Žr. 3 Moz 12, 3. Kad žydų pasipiktini»
mas neteisingas, ir kad jie neturi pa»
grindo pykti ant Jėzaus, jis parodo pa»
lyginimu: apipjaustymo įstatymas ro»
dosi jums savo šventumu (1 Moz 17,
10) stovjs augščiau už subatos jsaky»
mą, ir jūs tikite, kad, atlikdami apipjau»
stymą, jūs neperžengiate subatos. —
(23) K ad neperžengus M ozės įstatym o: įstatymo apie apipjaustymą
(3
Moz 12, 3) — K ad aš visą žm ogų...
Apipjaustymas pagydo tik vieną žmo»
gaus dalį, kuri buvo laikoma sugedu»
sios prigimties simboliu. Jei leista pa»
šalinti tą dalį subatos dieną, tai juo la»
biau leista pagydyti visą žmogų. —
(24) Pagal išvaizdą... Plg. 5 Moz 1,

16. Pagydymas ir paliepimas neštis
guolį į namus yra tik tariamas subatos
peržengimas. Juo nenusikalstama prieš
įstatymo dvasią.
(25)
K ai ku rie...: ne tie, kurie pa*
minėti augščiau 20 eik, bet gal pačios
Jeruzalės gyventojai. Jie stebisi, kad
augštoji žydų taryba nesinaudoja gera
proga, bet net duoda Jėzui progos tei»
sinti elgesį, dėl kurio jis buvo kaltina»
mas. — (26) Argi jau vyresnieji...:
argi jau būtų pakitėjęs jų nusistaty»
mas? Bet vyresnieji juk negali tikėti
į Jėzų. Tikėjimui kelią pastoja jo kil»
mė. — (27) N iekas nežinos, iš kur jis.
Iš kur yra kilusi nuomonė, kad Me»
sijo kilmė bus nežinoma, neaišku. Gal
iš Iz 53, 2. 8; Mik 5, 2 (Kir. Aug.) —
.(28) M okydam as... Išganytojas savo
mokslu nori atremti klaidingą įrodinė»
jimą, kuriuo žydai ginčijo, kad jis yra
Mesijas. — Jūs pažįstate...: jūs žinote,
iš kur aš esu, kaip žmogus, bet yra
netiesa, kad jūs viską žinote apie mano
kilmę. Aš atėjau ne pats iš savęs, bet
iš kito. Jis yra tikras siuntėjas, todėl

Turinys

JONO 7, 29-35
aš neatėjau pats savaime, bet tikė»
tinas yra tas, kurs mane siuntė,
kurio jūs nepažįstate. 29 A š jį pa»
žįstu, nes iš jo esu, ir jis yra mane
siuntęs. 30 Taigi, jie jieškojo su»
gauti jį, bet niekas neištiesė prieš
jį rankos, nes jo valanda dar ne»
buvo atėjusi.
31
Daugelis iš minios įtikėjo į
ir sakė: Kada Kristus ateis, ar jis
darys daugiau stebuklų, kaip kad
šitas daro? 32 Tokias minios šne»
kas apie jį išgirdo parisiejai. To»
dėl vyriausieji kunigai ir parisiejai
siuntė tarnų jo sugauti. 33 Bet Jė»
žus jiems sakė: Dar trumpą laiką
aš esu su jumis; paskui eisiu pas
tą, kurs yra mane siuntęs. 34 Jūs
jieškosite manęs ir nerasite, nes,
kur aš esu, jūs negalite prieiti.
35 Tuomet žydai kalbėjosi tarp
savęs: Kur jis žada eiti, kad mes
jo nerasime? Argi jis eis pas išs>»
skirsčiusius tarp pagonių ir mo»

489

veni, sed est verus, qui misit me,
quem vos nescitis. 29 Ego scioMt11' 27
eum: quia ab ipso sum, et ipse me
misit. 30 Quaerebant ergo eum ap»10
prehendere: et nemo misit in illum u! i ; ’
manus, quia nondum venerat ho»Lc 22<53
ra eius.
30;
jį 31 De turba autem multi credide»Io 8.
10, 42;
runt in eum, et dicebant: Christus 11, 45;
cum venerit, numquid plura signa 12, 42
faciet quam quae hic facit? 32 Au»
dierunt Pharisaei turbam murmu»
rantem de illo haec: et miserunt
principes, et Pharisaei ministros ut
apprehenderent eum. 33 Dixit er»Io 13, 33
go eis lesus: Adhuc modicum tem»
pus vobiscum sum: et vado ad
eum, qui me misit. 34 QuaeretisIo 8- 21 ■
me, et non invenietis: et ubi ego
sum, vos non potestis venire.
35 Dixerunt ergo Iudaei ad semet»
ipsos: Quo hic iturus est, quia
tton inveniemus eum? numquid

yra mano pradžia; o to jūs kaip tik ir pradeda savo nuomonėmis skirtis nuo
nežinote. Taigi, jūsų išvada, kad aš parisiejų. — (32) Siuntė tarnų... Pa»
neesąs Mesijas, yra klaidinga. Aš esu risiejai rūpinasi gauti iš vyriausios ta»
iš Tėvo, kaip jūs būtumėt galėję pa» rybos įsakymą suimti Jėzų. Tas įsa»
žinti iš mano darbų. Jis yra tiesakalbis, kymas {vykdytinas, patogiai progai pa»
kadangi vykdo Abraomui ir tėvams su» sitaikius, kad kartais neatsirastų dar
teiktus pažadus. Jūs nepažįstate Tėvo daugiau Jėzaus šalininkų. — (33) Esu
visai ir pilnai, nes tik Dievo Sūnus, su jumis... Išganytojas mato savo prie»
kurs vienas teturi esminį Dievo pažini» šus minioje, bei: visai ramiai kalba apie
mą, gali duoti tą žinojimą. — (29) savo pasitraukimą. Jis pasiliks su jais,
Pažįstu...: aš pažįstu jį iš esmės, nes kad ir trumpą laiką, vis tiek ką jie da»
aš esu iš jo esmės nuo amžių pagim» rys. Tas trumpas laikas dar turėjo tę»
dytas ir savo metu jo į pasaulį siųstas; stis apie šešis mėnesius. Po to jis eis,
siųstasis gi turi pažinti tą, kurs yra jį tačiau ne ten, kur nori jo priešai, bet
siuntęs. — (30) Jie jieškojo... Žydai pas tą, kurs -yra jį siuntęs (Auksab.
(vyriausieji kunigai, parisiejai ir t.t.) Kir.). — (34) jūs jieškosite. Plg. žem.
parodo norą nutverti Jėzų, nes jis pa» 13, 33. — Jūs negalite prieiti: jūs ne»
sisakė esąs Dievo pasiuntiniu, net tam galite įeiti į dangaus šlovę ir laimę, nes
tikra prasme Dievo Sūnumi. Gal jie jūs esate mano priešai (Aug. Tom.).
buvo net įsižeidę, kad jis nepripažino — (35) Kur jis žada eiti? Priešai at»
siliepia apie Išganytojo žodžius tyčio»
jiems pilno Dievo žinojimo.
(31)
K ada Kristus ateis...: jei, kaipdamiesi. — Pas išsiskirsčiusius...: ne»
Jėzaus priešai mano, Mesijo vis dar rasdamas pasisekimo mūsų tarpe, gal
reikia laukti, tai atėjęs, ar jis darys dau» jis eis pas tuos žydus, kurie gyvena
giau stebuklų, kaip Jėzus. Taip minia išsiskirstę tarp pagonių; o jei ir tie jam

Turinys

490

L t 23, 36

Is 44, 3;
55, 1;
58, 1;
D t 18, 15;
Ioel 2, 28;
Ez 47 1 ss;
Act 2, 17;
Ap 22, 1;
Zach 13, 1
Io 16, 7
Io 6, 14;
Dt 18, 15

JONO 7, 3 6 -4 0

in dispersionem Gentium iturus kys pagonis? 36 Ką reiškia tie žo?
est, et docturus Gentes? 36 Quis džiai, kuriuos jis pasakė: Jūs jieš?
est hic sermo, quem dixit: Quaere? kosite manęs ir nerasite, ir: Kur
tis me, et non invenietis: et ubi aš esu, ten jūs negalite prieiti?
sum ego, vos non potestis venire?
37
In novissimo autem die mag? 37
Paskutinę, didžiąją švenčių
no festivitatis stabat lesus, et cla? dieną Jėzus stovėjo ir šaukė, sa?
mabat, dicens: Si quis sitit, veniat kydamas: Jei kas trokšta, teateinie
ad me, et bibat. 38 Qui credit in pas mane ir tegul geria. 38 Kas tiki
me, sicut dicit Scriptura, flumina j mane, kaip sako Raštas, iš to
de ventre eius fluent aquae vivae. vidaus tekės gyvojo vandens
39 Hoc autem dixit de Spiritu, upės. 39 Sakė gi jis tai apie Dva?
quem accepturi erant credentes in šią, kurią turėjo gauti tikintieji j
eum: nondum enim erat Spiritus jį; nes Dvasia dar nebuvo duota,
datus, quia lesus nondum erat glo? kadangi Jėzus dar nebuvo pagar?
rificatus. 40 E x illa ergo turba cum bintas. 10 Išgirdę tuos jo žodžius,
netikės, tai gal eis pas pagonis. Nors
žodžiais priešai bando juoktis, tačiau
jaučia, kad Kristaus žodžiuose yra kaž?
kas labai svarbaus, todėl ilgiau tuos
žodžius svarsto.
(37) Paskutinę, didžiąją. Paskutinė
švenčių diena buvo vadinama didžią?
ja (3 Moz 23, 36). — Teateinie pas
mane. Miniai džiūgaujant, pasigirsta
Išganytojo paraginimas taisytis. Jis
kviečia klausytis jo mokslo, tikėti į jį,
priimti malonę. Jėzui tais žodžiais at?
siliepti, gal būt, davė progos švenčių
įpročiai. Su rytmetine ir vakarine au?
ka buvo jungiamos liejamosios aukos,
kurios buvo laikomos švenčių pažiba.
Kunigas auksiniu puodeliu pasisemda?
vo tris logus (0,84 ar 1,5 litro) van?
dens iš tekančio pro šventyklos kalną
Siloės šaltinio ir nešdavo juos pro van?
dens vartus į šventyklos prieangį. Ten
sumaišydavo vandenį su liejamųjų au?
kų vynu ir, kunigams griežiant muzi?
kos prietaisais ir giedant (žodžius Iz
12, 3), išpildavo į indą, esantį altoriaus
pietų vakariame kampe. Taip būdavo
išreiškiama džiaugsmas dėl būsimo iš?
ganymo ir prisimenama, kaip didelė
geradarystė Viešpaties kitados buvo su?
teikta tautai tyruose, duodant vandens.
Gal šitoms apeigoms pagyrimas buvo
randamas pranašų žodžiuose (plg. Iz
12, 3; Joėl 3, 18; Žak 13, 1).— (38) Kaip
sako Raštas. Čia išreikštas Išganytojo

Turinys

mintis randame ypač pas Iz 41, 18;
44, 3; 55, 1; Ez 36, 25; 39; Joėl 2, 28.
— Iš to indaus: iš žmogaus gilybių, iš
jo sielos. — Tekės. Upės reiškia ma?
lonės gausumą. Tas vanduo, kurs vi?
suomet veikia, vadinamas gyvu. Ma?
lonė, įėjus į sielą ir pasilikdama joje,
trykšta labiau, kaip bet kuris šaltinis,
ir nesiliauja. Taigi, tikintieji gaus to?
kių gėrybių, kad jų ne tik jiems pa?
tiems bus gana, bet jos eis iš jų ir
į kitus. — (39) S akė gi jis... Čia
evangelistas nuo savęs paaiškina, ką
reiškia gyvojo vandens upės. — N es
Dvasia dar nebuvo duota. Tai nerei?
škia, kad dar niekas nebūtų gavęs šv.
Dvasios malonės, nes ir Šen. Testa?
mento teisieji buvo ta malone pašven?
tinti. Čia norima pasakyti, kad šv. Dva?
šia pati člar nebuvo atėjusi savo pil?
nybėje, nebuvo atėjusi su tuo iškil?
mingumu ir taip aiškiai, kaip vėliau,
Sekminių dieną. Todėl turima galvoje
šv. Dvasios nužengimas ant apaštalų,
ant mokytinių, tikinčiųjų, kuriems aiš?
kiau ir gausiau, kaip Šen. Testamente,
suteikiama šv. Dvasios dovanos.—Ne?
buvo pagarbintas: prisikėlimu iš nu?
mirusiųjų ir žengimu į dangų. Pirma
turėjo būti įvykdytas atpirkimo dar?
bas, žmonės turėjo būti sutaikinti su
Dievu anksčiau, negu jie bus įsileisti
į artimiau; į susivienijimą su Dievu per
šv. Dvasią. — (40) Šitas tikrai prana=

JONO 7, 3 6 -4 0
kai kurie iš tos minios sakė: Šitas
tikrai pranašas. 41 Kiti sakė: Jis
Kristus. Bet kai kurie kalbėjo:
Nejaugi Kristus ateitų iš Galilie»
jo s? 42 Argi Raštas nesako, kad
Kristus ateis iš Dovido ainijos ir
iš Betliejaus miestelio, iš kur buvo
Dovidas? 43 Taip kilo minioje dėl
jo nesutarimo. 44 Kai kurie iš jų
norėjo jį sugauti, bet nė vienas
nepakėlė prieš jį rankos.
45 Tarnai sugrįžo pas vyriausius
kunigus ir parisiejus. Tie juos pa»
klausė: Kodėl jo neatvedėte?
46 Tarnai atsakė: Niekuomet žmo»
gus nėra taip kalbėjęs, kaip tas
žmogus. 4T Tuomet parisiejai jiems
tarė: A r ir jūs davėtės apgaunami?
48 Argi kas nors iš vyresniųjų ar
iš parisiejų įtikėjo į jį? 40 Bet pra»
keikta ta minia, kuri nežino įsta»

šas: Šen. Testamente (5 Moz 18, 18)
žadėtasis pranašas ir, minios nuomone,
skirtinas dar nuo Mesijo. Paskutiniai
Jėzaus pamokymai, matomai, darė la«
bai geros įtakos minioms, nors ta įta»
ka turėjo pasilikti minioje neilgai. —
(41) N ejaugi Kristus ateitų... Jie nie»
ko nežino apie Jėzaus gimimą. Betlie»
juje, ginčijasi tarp savęs ir daugiau nie»
ko nesiklausia paties Išganytojo. Evan»
gelistas čia netaiso klaidingosios minios
nuomonės. Jis žino, kad Jėzaus kilmė
išaiškinta trijose, anksčiau rašytose,
evangelijose. — (42) Argi Raštas nes
sa ko : Mik 5, 2.
(46) N iekuom et žm ogus... Šis liūdi»
jimas žmonių, kurie buvo siųsti Viešpa»
ties suimti, akivaizdoje vyresniųjų, ku»
rie buvo atvirai parodę savo neapykan»
tą Kristui, yra aiškus įrodymas, ko»
kios galios turėjo Išganytojo žodžiai
kiekvienai širdžiai, kuri nebuvo pada»
ryta visai nejautri bet kuriems augšte»
sniems dalykams. Teismo tarnai patei»

491

audissent hos sermones eius, dice»
bant: Hic ėst s ere propheta. 41 Alii i0 i, 46
dicebant: Hic est Christus. Qui*
dam autem dicebant: Numquid a
Galilaea venit Christus? 42 Non» 2 Sm 7, 12;
ne Scriptura dicit: Quia ex s e m i n e 2:
David, et de Bethlehem castello,
22 , 42;
ubi erat David, venit Christus?
43 Dissensio itaque facta est in tur» to 9>
ba propter eum. 44 Quidam aus i 0 7, 30
tem ex ipsis volebant apprehendes
re eum: sed nemo misit super eum
manus.
45 Venerunt ergo ministri ad Io 7i 32
Pontifices, et Pharisaeos. Et dixe»
runt eis illi: Quare non adduxistis
illum? 46 Responderunt ministri: Mt 7,28 s
Numquam sic locutus est homo,
sicut hic homo. 47 Responderunt
ergo eis Pharisaei: Numquid et
vos seducti estis? 48 Numquid e x Iol2 42
principibus aliquis credidit in eum,
aut ex Pharisaeis? 49 sed turba
haec, quae non novit legem, male»
sina savo nepasisekimą suimti Jėzų, nu»
rodydami kaip tik tą priežastį, kuri
buvo didelės pagarbos pareiškimas Jė»
zui. Jie buvo atėję jo suimti ir nuėjo
šalin, patys nustebimo pagauti (Auk»
sab.). — (48) K as nors iš vyresniųjų...:
liaudis turi žiūrėti, kaip daro Rašto ži»
novai ir parisiejai. Jei jis būtų Kri»
stus, tai turėtų geriausiai žinoti vyre»
snieji ir parisiejai, bet iš jų niekas į
jį netiki. Tačiau tai buvo netiesa, kad
niekas netikėjo. Gana paminėti Niko»
demą ir palyginti žem. 12, 42; Apd
15, 5. — (49) Prakeikta ta minia...
Parisiejai prikiša miniai įstatymo neži»
nojimą ir laiko ją prakeikimo verta,
nes ji esanti pasiryžusi sekti netikrą
pranašą. Kadangi tačiau jie patys, ne»
žiūrėdami 5 Moz 18, 15. 19, netiki į
tikrąjį pranašą ir taip peržengia įstaty»
mą, tai jų prakeikimas grįžta jiems pa»
tiems. — (50) N ikodem as... Plg. aug.
3, 2. Ramiai, bet drąsiai Nikodemas pri»
kiša parisiejams jų neteisingą elgesį. —

Turinys

492

Io 3, 1 s
D t 1, 16 s;
19, 15

Io 7, 41

Lc 21, 37 s

JONO 7, 50—8, 3

dicti sunt. 60 Dixit Nicodemus ad tymo! J° Vienas iš jųjų tarpo, Ni*
eos, ille, qui venit ad eum nocte, kodemas, — tas pats, kurs buvo
qui unus erat ex ipsis: 51 Numquid atėjęs pas jį nakčia, — atsiliepė:
lex nostra iudicat hominem, nisi 51 Argi mūsų įstatymas pasmerkia
prius audierit ab ipso, et cognove* žmogų, jo pirma neišklausinėjus
rit quid faciat? “ Responderunt, ir nežinant, ką jis yra daręs?
et dixerunt ei: Numquid et tu Ga* “ Atsakydami jie jam tarė: Gal
lilaeus es? Scrutare Scripturas, et ir tu galiliejietis? Tyrinėk Raštus
vide quia a Galilaea propheta non ir matyk, kad joks pranašas ne*
surgit. 53 Et reversi sunt unusquis* kyla iš Galiliejos. 53 Po to kiek*
vienas nuėjo namo.
que in domum suam.
8 .1
lesus autem perrexit in mons 8 .
1 Jėzus išėjo į Alyvų kalną,
tem Oliveti: 2 et diluculo iterum 2 o auštant jis vėl atėjo į šventy*
venit in templum, et omnis popu* klą, ir visi žmonės susirinko prie
lus venit ad eum, et sedens doce* jo; jis atsisėdo ir juos mokė. 3 Tuo
bat eos. 3 Adducunt autem Seri* tarpu Rašto žinovai ir parisiejai
(51) Argi mūsų įstatymas. Žr. 5 Moz
17, 8; 19, 15. — (52) Gal ir tu galiliejietis? Taip klausia parisiejai, norėdami
pasityčioti, lyg kad būtų sakę: tik ga*
liliejietis galėtų užstoti netikrą galilie*
jiečių pranašą (Eut.). — Tyrinėk Ras*
tus. Parisiejai neatsako į Nikodemo rei*
kalavimą, o tik išsisukinėja, tuo paro*
dydami, kad jų sąžinė negera. Iš kur
gi jie žino, kad pranašų nebūna iš Ga*
liliejos? Juk pranašė Debora buvo ti*
kriaušiai galiliejietė, pranašas Joną irgi
buvo kilęs iš Galiliejos, 4 Kar 14, 25.
Pranašo Naumo gimtinė taip pat ti*
kriaušiai buvo Galilieja. Todėl parisie*
jams reikėjo ne neigti, bet gerai ištirti
pasiuntinystę to, kurs pasireiškia esąs
pranašas. — (53) N uėjo nam o: nieko
galutinai nenutarę prieš Jėzų. Nors
tiek buvo padaręs teisingas Nikodemo
įspėjimas.
Čia prasideda straipsnis (7, 53—8,
11), dėl kurio keliama abejonių, ar jis
tikrai priklauso Jono evangelijai. La*
bai daug dabartinių aiškintojų, prote*
stantų ir racionalistų, griežtai neigia jo
autentiškumą, nes jo nėra geriausiais
laikomuose graikiškuose rankraščiuose,
seniausiuose vertimuose ir daugelyje
Italės rankraščių. Bet iš kitos pusės
taip pat daug yra ir graikiškų rankraš*
čių ir senų vertimų, kuriuose jis yra.
Taip pat ir senovės rašytojai, vieni to
straipsnio visai nemini, o kiti jį gina,

Turinys

kaip evangelijos dalį. Tridento Susi*
rinkimas, nutardamas, kad visos šv.
knygos, esančios Vulgatoje, su visomis
jų dalimis yra kanoniškos, tuo pačiu
ir šitą straipsnį apie moteriškę svetmo*
terę pripažino kanonišku ir šv. Dvasios
įkvėptąja šv. Rašto dalimi. Kad to pa*
sakojimo nėra daugelyje rankraščių, tai
gana pigu išaiškinti: pirmųjų krikščio*
nių susirinkimuose to straipsnio skai*
tymas galėjo sukelti tam tikros baimės,
kad gailestingas Jėzaus pasielgimas su
moteriške nusidėjėle nebūtų kai ku*
riems silp>nabūdžiams krikščionims pa*
drąsinimas pasiduoti ne vienai nuode*
mei, lygiai didelei ir bjauriai. Todėl
to straipsnio viešai ir neskaitydavo, o
neskaitydami, nebedėdavo jo ir į naujai
gaminamus rankraščius. Reikia tačiau
pažymėti, kad ir tarp katalikų aiškinto*
jų yra tokių, kurie, neneigdami straip*
snio kanoniškumo, yra linkę jo auto*
riumi laikyti ne šv. Joną; kai kurie
net perkelia jį į Luko evangeliją.
(8, 1) Jėzus išėjo... Čia yra tęsinys
sakinio, pradėto aug., 53 eil. Kaip pa*
risiejai grįžo namo, taip Jėzus nuvyko
į tą vietą, kur vėliau jis dažnai nakvo*
davo (Lk 21, 37). — (2) Visi žm onės:
kurie ir po švenčių tebebuvo Jeruzalėje
ir buvo atėję į šventyklą dalyvauti
rytmetinėje aukoje. — (3) A tvedė pas
jį... Teisti tą moteriškę galėjo vyriau*
šioji žydų taryba. Rašto žinovai ir pa*

JONO 8, 4—10

493

atvedė pas jį moteriškę, sugautą bae, et Pharisaei m ulierem in aduls
svetmoteriaujant. Jie pastatė ją į terio deprehensam : et statuerunt
vidurį 4 ir jam tarė: Mokytojau, eam in medio, 4 et d ixerunt ei:
šita moteriškė ką tik sugauta svets M agister, haec m ulier modo depres
moteriaujant. 5 Įstatyme Mozė lies hensa est in adulterio. 5 In lege Lv 20. 10;
pė mums tokią užmušti akmenis autem M oyses m andavit nobis hus Dt 22, 22 ss
mis. O tu ką pasakysi? 0 Jie tai iusmodi lapidare. T u ergo quid
sakė, gundydami jį, kad galėtų jį d icis? 6 H oc autem dicebant tensMt22, 15
kaltinti. Bet Jėzus, žemyn pasis tantes eum, ut possent accusare
lenkęs, rašė pirštu žemėje. 7 Kas eum. lesus autem inclinans se
dangi jie nesiliovė jį klausę, jis deorsum, digito scribebat in terra.
atsitiesė ir jiems tarė: Kas iš jūsų 7 Cum ergo perseverarent interros Dt 17,7
be nuodėmės, tegul pirmas meta į gantes eum, erexit se, et dixit eis:
ją akmenį. 8 Ir vėl pasilenkęs jis Q u i sine peccato est vestrum, pris
rašė žemėje. 9 Tai išgirdę, jie vieš mus in illam lapidem m ittat. 8 Et
nas po kito ėjo šalin, pradedant iterum se inclinans, scribebat in
nuo vyresniųjų. Pasiliko vienas terra. 8 A udientes autem unus į ^ 2, 2£į
Jėzus ir moteriškė, stovėjusi vidus post unum exibant, incipientes a
ryje. 10 Vėl atsitiesęs Jėzus jai senioribus: et rem ansit solus lesus,
tarė: Moteriške, kur tie, kurie et m ulier in medio stans. 10 Eris
tave kaltino? niekas tavęs nepas gens autem se lesus, dixit ei: Mus
lier, ubi sunt, qui te accusabant?
risiejai atveda ją pas Jėzų, kad jį
gundytų. — (4) M okytojau. Vadinda*
mi Jėzų garbingu mokytojo vardu, jo
priešai gal nori tik paslėpti savo piktą
sumanymą. — K ą tik sugauta... Todėl
tame atsitikime nereikėjo bet kurių kis
tų įrodymų. — (5) Užmušti akmenų
mis... Mirties bausmė, užmušant akmes
nimis, buvo skirta sužadėtinei, kuri nūs
sikalsdavo prieš ištikimybe savo sužas
dėtiniui (5 Moz 22, 23. 24). Gal toki
pat mirties bausmė buvo skiriama ir
svetmoterei žmonai. Plg. Ez 16, 40;
3 Moz 20, 10. — O tu ką pasakysi?
Išganytojas klausiamas, ar jis pasisakys
už bausmės pritaikymą, ar už pasigais
Įėjimą. Jei jis sakys, kad moteriškę
reikia užmušti akmenimis, jis, niekieno
neskirtas teisėjas, reikalaus žiaurios
mirties pritaikymo; o jei jis sakys, kad
reikia pasigailėti, jį bus pigu įskųsti
vyriausiai tarybai, kaip įstatymo nies
kintoją (Ambr. Aug. Grig.sNis.). —
(6) Jėzus, žemyn pasilenkęs... Savo
elgesiu Jėzus nurodo, kad ne jo dalys
kas užsiimti šiuo įvykiu, ir kad bylą
turėtų spręsti atitinkama valdžia. Že»

mėje jis rašė, gal būt, tai, ką paskui
klausiantiems pasakė žodžiu, 7 eil.
(Tom.). — (7) K as iš jūsų be nuode*
mes. Išganytojas sutinka, kad yra
įstatymas, skiriąs mirties bausmę svets
moterei, bet drauge nurodo, kad kas
nori tokią bausmę įvykdyti, turi pats
būti prideramu būdu laisvas nuo nusi*
kaitimų (bent didesnių). Parisiejai,
kad ir rodydavosi žmonėms teisūs, toli
gražu nevisuomet tokie būdavo. — Te*
gul pirmas m eta... Pagal Mozės įstatys
mą (5 Moz 17, 7; plg. Apd 7, 58), liūs
dytojai turėdavo mesti pirmąjį akmenį
į pasmerktąjį, o paskui kiti. — (8)
Ir vėl pasilenkęs: vėl rodydamas, kad
jis nenori būti tos bylos teisėjas. —
(9) Pradedant nuo vyresniųjų... Vyrės
snieji eina pirmi šalin; gal jie jautėsi
labiau kalti, negu kiti (jų išgyventas
amžius buvo ilgesnis), arba dėl to, kad
jie buvo gudresni, ir todėl pirmi pas
matė, jog pasišalinti čia geriausi išs
eitis (Ambr. Tom.). — Pasiliko vie*
nas... Be žiūrovų iš minios tarpo, liko
du: vargas ir gailestingumas. — (10)
N iekas tavęs nepasm erkė: ar niekas

Turinys

494
Io 5, 14

1 Io 1, 5;
12, 46;
Is 49, 6

Io 5, 31

Io 7, 24;
12, 47
Io 8, 29

JONO 8, 11-16

nemo te condem navit? 11 Q uae sm erk ė? 11 J i atsakė: N iek as, V ieš?
dixit: N em o, D om ine. D ix it au? patie. T u om et Jėzu s ja i ta rė: N ė
tem lesu s: N ec ego te condemna? aš tavęs nepasm erksiu; eik ir dau?
bo: V ad e, et iam amplius noli giau nebenusidėk.
peccare.
12
Iterum ergo locutus est eis Ie? 12
Jėzu s vėl jiem s k a lb ėjo , šaky?
sus, dicens: Ego sum lux m undi: dam as: A š pasaulio šviesa. K as
qu i sequitur me, non am bulat in m ane seka, n ev aik ščio ja tam sybė?
tenebris, sed h abebit lum en vitae. je ; jis turės gyvenim o šviesos.
13 D ix eru n t ergo ei P harisaei: T u
13 B e t parisi ėjai jam ta rė: T u liu?
de te ipso testim onium perhibes: d iji pats apie save; tav o liudiji?
testim onium tuum non est verum. mas n etikras. “ Jėzu s atsakė ir
“ R espondit lesus, et dixit eis: jiem s ta rė: N ors aš pats apie
E t si ego testim onium perhibeo save liu d iju , tačiau m ano liudiji?
de meipso, verum est testim onium mas y ra tik ra s; nes aš žinau, iš
m eum : quia scio unde veni, et quo k u r atėjau ir k u r einu; o jū s ne?
vado: vos autem nescitis unde ve? žinote, :iš k u r ateinu ir k u r einu.
nio, aut quo vado. 16 V o s secun? “ Jū s teisiate, žiūrėdam i kūno, aš
dum carnem iudicatis: ego non iu? n ieko n eteisiu ; 16 bet, je i aš teisiu,
dico quem quam : 16 et si iudico ego,
nepasisakė norįs vesti tave į teismą ir
gauti tavo pasmerkimą? — (11) N ė
aš tavęs... Išganytojas, tiesa, neprisi?
ima jokių teisėjo pareigų, tačiau jis nu?
rodo, kad, nesmerkdamas nusidėjusio
žmogaus, dabar, savo pirmame atėjime,
jis visgi bodisi nuodėme (Aug.).
(12) Jėzu s vėl... Tą pačią, ar gal ki?
tą dieną. Turinio atžvilgiu, Jėzaus kai?
ba rišasi su 7, 37—44. — Aš pasaulio
šviesa. Anot padavimo, moterų šven?
torius, kur dabar Jėzus mokė, bent
pirmąją Padangčių švenčių naktį būdavo
taip nušviečiamas liepsnojančio aliejaus
keturiuose induose, pastatytuose ant
augštų papėdžių, kad jo šviesa siekdavo
net miesto namų kiemus. Be to, bū?
davo daroma švyturių eisena, kurioje
dalyvaudavo žymiausieji Jeruzalės vy?
rai drauge su kunigais. Gal šituos da?
lykus, klausytojų gerai atsimenamus,
Išganytojas turėjo galvoje, sakydamas:
A š pasaulio šviesa. Tačiau ir be to,
pasaulio šviesos vaizdas buvo dažnai
vartojamas. Plg. Mt 4, 15; Lk 2, 32.
— Tamsybėje. Tamsybė yra nežinojl?
mas ir nuodėmė. Išganytojas yra ant?
gamtinės ir gyvenimo šviesos šaltinis.
— (13) Tavo liudijimas netikras. Pa?

Turinys

risiejai laiko Jėzaus liudijimą apie sa?
ve netikru, neturinčiu juridinės galios
dėl tos priežasties, kurią kitur pats Iš?
ganytojas buvo nurodęs, kad ir kito?
kiose sąlygose (plg. 5, 31). — (141
N ors aš pats...: augščiau (13 eil.)
nurodytas dėsnis negali būti man pri?
taikytas, nes aš ateinu nuo Dievo ir
einu pas Dievą. Taigi, aš esu susi?
jungęs su pilnąja tiesa, ir todėl pats
galiu apie save liudyti su pilnu tikru*
mu. — Aš žinau...: aš žinau, kad aš
esu Sūnus Dievo, nuo kurio aš išėjau
įsikūnijimu ir pas kurį aš grįšiu žen?
gimu į dangų; todėl aš sakau, kad aš
esu pasaulio šviesa. •— O jūs nežin ote...: todėl jūs manote, kad aš esu
ne daugiau, kaip žmogus, kurio liūdi?
jimo galima nepriimti, jei jis nėra kitų
palaikomas. — (15) Teisiate, žiūrėdam i...: jūs todėl manęs nepažinote, kad
nenorite nieko daugiau suprasti, kaip
tik tai, kas matoma kūno akimis. —
N ieko neteisiu: kaip Mesijas, aš neda?
rau teismo. Plg. 3, 17. Dievas nesiuntė
savo Sūnaus į pasaulį pasaulio teisti,
bet kad pasaulis būtų per jį išgelbė?
tas. — (16) Je i aš teisiu: bet kuriame
ypatingame atsitikime dėl ypatingų

JONO 8, 17-22
m ano teism as tikras, nes aš ne
vienas; su manim yra, kurs mane
siuntė, Tėvas. 17 Ir jū sų įstatym e
parašyta, kad d v iejų žm onių liu*
d ijim as tikras. 18 A š esu, kurs pats
apie save liu d iju , ir liu d ija apie
m ane Tėvas, kurs yra m ane siun*
tęs. 18 T u om et jie paklausė jį : K ur
tav o T ė v a s ? Jėzu s atsakė: Jū s nes
pažįstate nei m anęs, nei m ano Tės
v o ; je i pažintum ėte m ane, pažins
tum ėte ju k ir m ano T ėv ą. 20 T u o s
žodžius Jėzu s pasakė prie iždyno,
m okydam as šv e n ty k lo je; ir niekas
jo nesuėmė, nes jo valanda dar
nebu vo atėjusi.
31 T a i Jėzu s vėl jiem s k a lb ė jo :
A š einu sau, o jū s jie šk o site mas
nęs ir m irsite savo nuodėm ėje.
K u r aš einu, jū s negalite prieiti.
22 Tu om et žydai tarė: Ju k jis nes
užmuš pats savęs, nes pasak ė: K u r

priežasčių, mano teismas yra tikras, nes
jis yra drauge ir Tėvo teismas (5, 19),
nes Sūnus daro tai, ką mato darantį
Tėvą. O jei jo teismas yra tikras, tai
tikras yra ir jo liudijimas. — (17) Jū*
sų įstatyme... Žr. 5 Moz 17, 6; 19, 15.
Parisiejai juo labiau peiktini, jei jie ne*
žiūri nuostatų savo įstatymo, kuriuo
taip labai didžiuojasi. — (18) A š esu...
Ką Kristus liudijo, kaip žmogus, tai pa*
tvirtina, kaip liudytojai, Dievas Tėvas
ir Dievas Sūnus (Auksab. Tom.). Tė*
vas liudijo apie Išganytoją pranašystė*
mis ir stebuklais (Jono 5, 36. 37), Sū*
nūs liudijo, apreikšdamas Jėzuje savo
dieviškąją prigimtį stebuklais, prana*
šystėmis, širdžių pažinimu. Jei žydai
šitų žodžių nesupranta, kalti jie patys,
nes slaptingi Kristaus žodžiai yra pa*
skatinimas jieškoti tiesos. — (19) Kur
tavo Tėvas, t. y., tas antras liudytojas,
kurį mini. Parisiejai gerai žinojo, ką
Jėzus vadino savo Tėvu, bet jie bando
piktai tyčiotis iš Išganytojo, lyg kad

495

iudicium meum verum est, quia
solus non sum : sed ego, et qui
m isit me, Pater. 17 E t in lege vess Dt 17, 6;
tra scriptum est, quia duorum h o sMt į8, į3;
minum testim onium verum est. 2 Cor n, i ;
1S Ego sum, qu i testim onium pers ^ 10,^28
hibeo de me ipso: et testim onium
perhibet de me, qui m isit me, Pas
ter. 19 D iceb an t ergo ei: U b i est j Q 14, 7
P ater tu u s? R espondit le su s: N es
que me scitis, neque Patrem mes
um : si me sciretis, forsitan et Pats
rem meum sciretis. 20 H aec vers io 7 , 3o;
ba locutus est lesus in gazophylas
^ ^
cio, docens in tem plo: et nemo aps
prehendit eum., quia necdum ves
nerat hora eius.
21 D ix it ergo iterum eis lesu s: io 7 , 3 4 ;
Ego vado, et quaeretis me, et in
13, 33
peccato vestro m oriem ini. Q uo
ego vado, vos non potestis venire.
22 D icebant ergo Iudaei: N um quid Io 1 , 35
interficiet sem etipsum, quia dixit:
Q uo ego vado, vos non potestis
sakytų: kurgi jis yra, kad mes gale*
tume pasiklausti jo liudijimo. Mes jo
niekur nematome. Todėl Kristus pei*
kia jų nežinojimą, o paskui parodo,
kaip jie galėtų pasiekti tiesos pažinimą.
— Jei pažintumėte m ane... Pažinimą
jie gali turėti tiktai per Jėzų. Nes jei
jie pripažintų Jėzų ir pasiduotų jam su
tikru tikėjimu, jis savo malone ir ap*
švietimu suteiktų jiems pažinimą Die*
vo Tėvo. — (20) Prie iždyno. Jis buvo
vadinamajame moterų šventoriuje; ne*
toli nuo jo buvo patalpos, kuriose su*
sirinkdavo Rašto žinovai.
(21) Vėl jiems kalbėjo. Panašiai Jė*
žus buvo kalbėjęs augščiau, 7, 34 eil.
Žr. paaišk. — K ur aš einu... Kodėl,
pasakyta 23 eil. — (22) Ju k jis neuž=
muš... Nusižudymas buvo laikomas
įsibrovimu į Dievo teises ir smerktinu
nusikaltimu. Taip Išganytojo priešai
parodo savo paiką piktumą. Jie negal*
voja apie amžinąjį gyvenimą, į kurį

Turinys

496

Io 3, 31

Rom 3, 4;
Io 8, 38;
12, 49

Io 3, 14;
12, 32

JONO 8, 2 3 -2 8

v en ire? 23 E t dicebat eis: V o s de
deorsum estis, ego de supernis
sum. V o s de mundo hoc estis,
ego non sum de hoc mundo.
24 D ix i ergo vobis quia m oriem ini
in peccatis vestris: si enim non ere*
dideritis quia ego sum, m oriem ini
in peccato vestro. 25 D iceban t er*
go ei: T u quis e s? D ix it eis Ie*
sus: Principium , qui et loquor vo*
bis. 20 M u lta habeo de vobis lo*
qui, et iudicare, sed qui me m isit
verax est: et ego quae audivi afc
eo, haec loquor in mundo. 27 E t
non cognoverunt quia Patrem eius
dicebat D eum . 28 D ix it ergo eis
lesu s: C um exaltaveritis Filium
hom inis, tunc cognoscetis quia ego
sum, et a meipso facio nihil, sed
sicut docuit me Pater, haec loquor:

aš einu, jū s negalite p rie iti? 23 Jis
jiem s a tsak ė: Jū s esate iš žem ybės,
aš esu iš augštybės. Jū s esate iš
šio pasau lio, aš neesu iš šio pa*
šaulio. 24 T o d ėl aš ju m s pasakiau,
kad jū s mirsite savo nuodėm ėse,
nes, je i n etikėsite, kad tai aš esu,
jū s m irsite savo nuodėm ėje. 25 Tuo*
m et jie jį p aklau sė: K as gi tu esi?
Jėzu s jiem s ta rė: K am čia aš jum s
ir b e k a lb u ? 20 D aug aš turėčiau
apie ju s sak y ti ir teisti. B e t tas,
kurs yra mane siuntęs, tiesakal*
b is; ir aš k albu pasauliui tai, ką
esu iš jo girdėjęs. 27 Jie nesupra*
to , kad jis jiem s k a lb ėjo apie savo
T ėv ą, D iev ą. 28 T a ig i Jėzu s jiem s
ta rė: K a i jū s augštyn pakelsite
žm ogaus Sūnų, tu om et pažinsite,
kad ta i aš esu, ir kad pats iš savęs
aš nieko nedarau, bet taip kalbu,

Kristus rengiasi eiti. — (23) Jū s esate
iš žem ybės...: nestebėtina, kad jūs tu*
rite apie mane tokių žemų minčių, nes
jūs esate nusiteikę kūniškai ir nesu*
prantate nieko dieviško. — (24) To*
d ėl: kadangi jūs priklausote pasauliui.
— Jūs mirsite sa v o...: jūs turite žūti,
nes, taip nusiteikę, jūs nepasieksite ti*
kėjimo. Vienatinis išsigelbėjimo inka*
ras yra tikėjimas, kad aš esu Mesijas
ir Dievo Sūnus, kurs vienas gali su*
teikti išgelbėjimą (Kir. Eut.) — (25)
K as gi tu ...: kas tu esi, jog reikalingas
į tave tikėjimas, kad kas nenumirtų
nuodėmėse? — Kam čia... Vulgatos
skaitymas: principium qui... remiasi
tik labai nedaugeliu senovės rankraš*
čių. Žodžių prasmė čia reikia susekti
ne iš lotyniškojo vertimo, bet iš grai*
kiškojo teksto. Bet ir graikiškasis
tekstas ne visų visiškai vienaip yra su*
prantamas. Jis gali reikšti: aš esu
kaip tik tai, ką aš jum ir sakau, t. y.,
aš esu tas, kuriuo taip dažnai aš save
vadinau. Kiti tačiau visai teisingai grai*
kiškąjį tekstą verčia šiaip: Kam čia aš

jums ir bekalbu? Tokia prasme žo*
džius suprato senovės graikų aiškin*
tojai. Pavyzdžiui, Jonas Auksaburnis
rašo: Jūs neverti išgirsti mano žodžių
ir juo mažiau patirti, kas aš esu. —
(26) Daug aš turėčiau... Aš turėčiau
daug pasakyti apie jus, (kurie mane
klausiate:, kas aš esu), ir daug pa*
smerkti, bet dabar to daryti aš neno*
riu; jūs tik viena žinokite: jūs nusi*
dėjote netikėjimu, nes tas, kurs yra
mane siuntęs... Plg. Rom 3, 4. — (27)
K ad jis jiem s... Vietoje Vulgatos: eius
reikia skaityti eis. Žydų apakimas bu*
vo taip didelis, kad jie nesuprato, jog
Jėzus kalbėjo jiems apie Tėvą. — (28)
K ai jūs augštyn pakelsite. Pakėlimu
augštyn čia Jėzus vadina savo mirtį
ant kryžiaus. Iš Jėzaus mirties ir iš
to, kas bus po jos, daugeliui paaiškės,
kad jis Mesijas (plg. 3, 14 ir 12, 32.
33). Daugelis žydų įtikėjo po Išgany*
tojo kančios ir mirties, taip pat maty*
darni stebuklus, įvykusius jojo mirties
metu ir jo prisikėlime iš numirusiųjų.
Neįtikėjusieji, kad ir prieš savo valią,

Turinys

JONO 8, 2 9 -3 5
kaip pam okė m ane T ėv as. 29 Kurs
m ane siuntė, yra su m anim ; jis ne*
p alik o m anęs vieno, nes aš visuos
m et ta i darau, kas jam patinka.
30
T a i jam kalbant, daugelis
k ė jo į jį. 33 T aigi, tiem s žydams,
kurie į jį įtik ė jo , Jėzu s sak ė: Jei
pasiliksite m ano m oksle, jū s bū*
site tik ri m ano m oky tiniai, 32 pas
žinsite tiesą, ir tiesa padarys jus
laisvus. 33Jie atsakė: M es A bras
om o ainiai ir nieku om et nebuvo*
me niekieno vergai. Kaipgi tu sas
k a i: B ū site la isv i? 34 Jėzu s jiem s
atsakė: Iš tik rų jų , iš tik rų jų , sas
kau jum s, kiek v ien as, kurs nusis
deda, yra nuodėmės vergas. 35 V ers
gas ne am žinai pasilieka nam uose;
turi pažinti Viešpaties galią. — (29)
Jis nepaliko manęs vieno: aš galėčiau
tuojau prašyti jo pagalbos (plg. Mf
26, 53). Tik savo Tėvo valia, aš pas
siduodu mano priešų jėgai. Kadangi
aš visuomet darau Dievo valią, tai ir
jis niekuomet neatsisakys teikti man
savo globos. Taigi, ir Išganytojo gys
dymai subatos dieną turėjo patikti Tės
vui. — (30) Daugelis įtikėjo... Išganys
tojo žodžiai buvo taip galingi ir jaus
dinantys, taip įtikinantys, kad nereikia
stebėtis, jog kai kurie klausytojai bus
vo bepradedą tikėti (Auksab. Eut.) —
(31) Je i pasiliksite... Deja, jų tikėjis
mas neišlaikė bandymo. — M ano mo°
kytiniai: plačia to žodžio prasme. Jės
zaus mokytiniai yra visi, kurie yra sus
jungti su juo tikėjimu ir meile (6, 60.
66). Kas bus Jėzaus mokytinis, tas
pažins tiesą, kuri pasirodė Kristuje
(Auksab. Kir.). — (32) Tiesa padarys
jus laisvus. Tiesa visų pirma padaro
žmogų laisvą nuo klaidos, o paskui ir
nuo nuodėmės. — (33) Jie atsakė...
Netikintieji, kurie buvo tarp klausys
tojų (Aug.), įsižeidžia Kristaus pažadu,
kurį jie ima politine prasme. Tas pas
žadas atrodo jiems nesuderinamas su
jų tautine puikybe. Anot kitų aiškins

497

20 et qui me m isit, mecum est, et io s, iš
non reliquit me solum : quia ego
quae placita sunt ei, facio semper.

įti* 30 H aec illo loquente, m ulti eres Jo
diderunt in eum. 31 D icebat ergo
io, 42;
lesus ad eos, qui crediderunt ei, t J2* J 1- 42
Iudaeos: Si ves m anseritis in sers °
mone meo, vere discipuli mei eris
tis: 32 et cognoscetis veritatem , et
veritas liberabit vos. 33 Responde* Mt 3i 9
ru n t ei: Sem en A brahae sumus, et
nem ini servivimus um quam : quos
modo tu dicis: Liberi eritis?
34 R espondit
eis lesu s: A m en, Rom 6 16.
amen dico vobis: quia om nis, qui 2 ptr 2, 19
facit peccatum , servus est peccati.
35 servus autem non m anet in d o sGal 4, 30
tojų, Kristaus žodžiais įsižeidė tie, ku*
rie buvo bepradedą tikėti (30 «ii.). Išs
ganytojas aiškiai sakė: tiesa padarys
jus laisvus, bet jie galvojo apie politinę
laisvę. — A braom o ainiai. Žydų nuo*
mone, Kamo ainiai savo gimtimi yra
vergai (1 Moz 27, 29), o Abraomo su*
nūs savo gimimu yra laisvi ir taurūs
(Iz 51, 1 . . . ) . Tik Dievas yra jų Vieš*
pats, o jo valia ir jo pažadas stato
žemiau išrinktosios tautos visas sveti*
mas tautas ir karalius, kurie gal tikru*
moję ir laikinai yra iškilę augščiau už
Izraelį. Teisėtai ir paskyrimu jie visi
yra vergai ir savo laiku jie bus tokie
tikrumoje. O izraelitai, Abraomo ai*
niai, argi jie turėtų prisipažinti esą ne*
laisvi? — (34) Kiekvienas, kurs nusi*
deda... Žydai sakosi neprivalą išlaisvi*
nimo, nes jie, būdami Abraomo ainiai,
dėl tos savo kilmės esą laisvi. Jėzus
atsako, kad kiekvienas, taigi, ir Abra*
omo ainis yra vergas, jei jis padaro
nuodėmę. Plg. 2 Petro 2, 19; Rom
6, 19. Ta vergystė tuo sunkesnė, kad
ji visur eina paskui žmogų. Vienas tėra
kelias į laisvę: prisidėti prie Išganytojo.
— (35) N e amžinai pasilieka... Vergas
priimamas į namus tam tikram laikui;
jei jis neįsūninamas, jam visuomet yra
32

Šv. Raštas, V t.

Turinys

498

Rom 6, 1 8 . 2 0

l io 5 , i

JONO 8, 36-42

mo in aeternum : filius autem mas
n et in aeternum. 38 si ergo vos
filius liberaverit, vere liberi eritis.
37 Scio quia filii A brahae estis: sed
quaeritis me interficere, quia ser*
mo meus non capit in vobis. 38 Ego
quod vidi apud Patrem meum, los
quor: et vos quae vidistis apud
patrem vestrum, facitis. 39 Respons
derunt, et dixerunt ei: P ater noster
A braham est. D icit eis lesu s: Si
filii A brahae estis, opera A brahae
facite. 40 N u nc autem quaeritis me
interficere, hominem, qui veritas
tem vobis locutus sum, quam aus
divi & D eo : hoc A braham non fes
cit. 41 V o s facitis opera patris vess
tri. D ixeru nt itaque ei: N os ex
fornicatione
non
sumus
nati:
unum patrem habem us Deum ,
42 D ix it ergo eis lesu s: Si D eus
pater vester esset: diligeretis utis
que me. ego enim ex D eo pros

sūnus pasilieka am žinai. 36 Je i tat
sūnus padarys ju s laisvus, jū s būs
site tik ra i laisvi. 37 A š žinau, kad
jū s A braom o vaikai, bet jū s jiešs
kote m ane užmušti, nes m ano
m okslas netarpsta jum yse. 38 A š
kalbu , ką m ačiau pas m ano T ėvą,
o jū s darote, ką m atėte pas savo
tėvą. 33 Jie atsiliepė ir jam tarė:
M ūsų tėvas — A braom as. Jėzu s
jiem s atsakė: Je i jū s A brao m o vai*
kai, d arykite A b rao m o darbus.
40 D a b a r jū s jie šk o te užm ušti ma*
ne, žmogų, kurs jum s k albėjau
tiesą, k urią gird ėjau iš D iev o ; taip
A brao m as nedarė. 41 Jū s darote
sav o jo tėvo darbus. Tu om et jie
jam tarė: M es neesame gimę iš
p aleistu vystės: turim e vieną tėvą,
D ievą. 42 Jėzus jiem s atsakė: Je i
D iev as būtų jūsų Tėvas, jū s ju k
m ylėtum ėte mane, nes aš nuo D ie*

pavojus būti atleistam. Taip ir nusi*
dėjėlis kenčiamas tik tam tikrą laiką
Dievo karalystėje. Bet jei jis savo
laiku nepakilsta ir netampa Dievo vai*
ku (1, 12), tai jis išvaromas (K ir.).—
Sūnus pasilieka... Sūnus turi teisę vi*
suomet pasilikti tėvo namuose, ir taip
jis yra namų tėvonis. Sūnus, visuomet
pasiliekąs Tėvo namuose, visų pirma
yra pats Išganytojas. Bet jo žodžiuose
yra ir tylus paraginimas: Stengkitės
būti Dievo įsūniais. — (36) Je i tat
sūnus... Plg. aug. 32 eil.: jūsų laisvė
bus tikra; ne ta tariamoji laisvė, kurią
jūs sakotės turį, bet dorinė laisvė, kuri
tikrai žmogų išaugština. — (37) K ad
jūs A braom o v aikai...: Dievo akyse
visų pirma turi reikšmės dvasinė gimt*
nystė su Abraomu. Ar jūsų dvasia yra
gimininga Abraomo dvasiai? — Ne,
nes jūs norite mane užmušti, kas visai
yra priešinga Abraomo nusistatymui.
Plg. Mt 23, 29—35. — (38) A š kalbu...
Išganytojo mokslas yra iš Dievo. Žy*
dai duodasi piktosios dvasios vedami.
Savaime suprantama, kad Dievo mok*

slas ir piktosios dvasios vadovavimas—
dalykai nesuderinami. — (39) Mūsų
tėvas...: jei mes darome, ką mes ma*
tėme pas mūsų tėvą Abraomą, tai su
mumis nėra taip blogai, nes mūsų tėvas
yra dievobaimingas patrijarkas. — Jei
jūs A braom o vaikai... Atsakydamas į
žydų pasididžiavimą, Jėzus nurodo, ką
turėtų daryti žydai, jei jie elgtųsi, kaip
Abraomo vaikai. Jie turėtų elgtis taip,
kaip anas elgėsi, ypačiai laikytis jo
tikėjimo, jo klusnumo ir jo malonumo,
o dabar jie nori užmušti Išganytoją. —
(40) Kurs jums kalbėjau tiesą...: Abra*
omas tikėjo Dievo apreikštai tiesai, o
jūs nenorite tikėti apreiškimo skelbė*
jui, jūs dar gi jieškote jo užmušti. —
(41) Iš paleistuvystės... Pranašai stabų
garbinimą dažnai vadina svetmoteryste
ir paleistuvyste. Žydai dabar pradeda
suprasti, kad Išganytojas kalba apie
dvasinę vergystę ir nori pasakyti, kad
jie netarnavę stabams. Plg. Jer 3, 1—14;
Ezek 16, 15 . . . ; Oz 2, 4. 5. — (42)
A š nuo D ievo išėjau ...: aš Dievo Sū*
nūs ir, kaip žmogus, esu pas jus atsių*

Turinys

JONO 8, 43-48

499

vo išėjau ir atėjau. Aš ne pats sa»
vaime atėjau; jis mane siuntė.
43 Kodėl nesuprantate mano kai»
bos? Nes jūs negalite klausyti
mano žodžių. 44 Jūsų tėvas velnias,
ir jūs norite daryti savo tėvo geis
smus. Jis buvo galvažudis nuo
pat pradžios ir nepasiliko tiesoje,
nes nėra jame tiesos. Kalbėdamas
melą, jis kalba iš to, kas jojo, nes
jis melagis ir melo tėvas. 45 O
man, kadangi aš sakau tiesą, jūs
netikite. 46 Kas iš jūsų gali įro»
dyti manyje nuodėmę? Kuomet
aš sakau jums tiesą, kodėl jūs
manim netikite? 47 Kas yra iš
Dievo, tas klauso Dievo žodžių.
Jūs todėl neklausote, kad neesate
iš Dievo. 48 Žydai atsakė ir jam
tarė: Argi ne teisingai mes sako»
me, kad tu samarietis ir velnio ap»

cessi, et veni: neque enim a me
ipso veni, sed iii e me misit.
4 3 Q u are loquelam meam non cog» Jo 1 2 , 3 9 ;
n o scitis?
Q u ia non potestis au » M t I 2 ’ 34
dire serm onem meum. 44 V o s e x 1 I o 3 8ss.
patre diabolo estis: et desideria Gn 3, 4 ;
patris vestri vultis facere, ille ho»
^ 4’
m icida erat ab initio, et in veritate
non stetit: quia non est veritas in
eo: cum loqu itur mendacium , ex
propriis loquitur, quia m endax est,
et pater eius. 40 Ego autem si veri»
tatem dico, non creditis mihi.
46 Q u is ex vobis arguet m e de pec» 2 Cor 5, 21;
ca to ? S i veritatem dico vobis , 1 ptr 2 ' 22
quare non creditis m ih i? 47 Q u i 1 i0 4, 6 ;
ex D eo est, verba D ei audit. Prop»Io 18- 37
terea vos non auditis, quia ex D eo
non estis. 48 R esponderunt ergo io 7, 20;
Iudaei, et d ixerunt ei: N o n n e be»Mc 3’ 21 s
ne dicimus nos quia Sam aritanus

stas. — (43) N egalite klau syti...: ka»
dangi jumyse viešpatauja geiduliai, yra
tam tikras negalėjimas norėti klausyti
ir suprasti (Kir.). Į tą negalėjimą ne»
būtumėte patekę, jei jūs būtumėte buvę
tikri Dievo vaikai. — (44) Jūsų tėvas...
Jėzus dabar aiškiai pasako vardą to,
kurį augščiau vadino tik žydų tėvu (38
ir 41 eil.): jūsų neprietelingos ir neti»
kinčios nuotaikos šaltinis yra piktoji
dvasia, kurios įtakai jūs pasiduodate.
— Daryti savo tėvo geismus. Kad kieno
nors tėvas yra piktoji dvasia, pažįstama
iš geidulių (Orig.), o ypač iš pavydu
paremto pamėgimo žudyti (Auksab.).
Žydai yra piktosios dvasios sūnūs jo»
sios pamėgdžiojimu. — Galvažudis nuo
pat pradžios..., t.y ., apgaule, melu, su»
vedžiojimu atvedė žmonių giminei kūno
ir sielos mirtį, nes piktosios dvasios
pavydu mirtis įėjo į pasaulį (Išm 2, 24).
— N ėra jam e tiesos: visi jo veiksmai
nukreipti prieš tiesą, nes jo pikta pri»
gimtis bodisi tiesos. — (45) O m an...:
melagiui jūs tikite ir sekate jį, o man,
tiesos skelbėjui, netikite. — (46) Kas
iš jūsų... Tiesa, žydai galėjo prikišti
Išganytojui subatos poilsio sulaužymą
ir piktžodžiavimą, bet tie priekaištai

neturėjo pagrindo, jei Jėzus buvo Die»
vo Sūnus. Taigi, reikėjo nurodyti toks
Išganytojo veiksmas, kurs būtų buvęs
suderinamas su jo savinamąja sau verte.
Tokios jo nuodėmės niekas negalėjo
nurodyti, todėl, turėjo pripažinti, kad
Jėzus visuomet sakė apie save tiesą.
Tam, kurs buvo be nuodėmės, reikėjo
būtinai tikėti, nes jis negalėjo pats pa»
klysti, nė kitų suklaidinti. — K odėl
jū s...: jūs, kurie sakotės palaiką tiesą.
— (47) Jūs todėl neklausote... Kadangi
žydai neduoda, jokio atsakymo, Išga»
nytojas nurodo paskutinę netikėjimo
priežastį: jūs neesate iš Dievo savo
kalte (Aug.). Kas Dievą myli, noriai
klausosi Dievo žodžių, o kadangi jūs
neklausote, tai jūs tikrai neesate iš
Dievo, t. y., jūs neesate surišti su juo
tikėjimu ir mede. — (48) A rgi ne teU
singai... Žydų pyktis didėja, ir jie pra»
deda keiktis: Jėzų vadina samariečiu,
t. y., žydų ir jų šventovės priešu, iš
kurio esą nieko geresnio negalima
laukti. — Velnio apsėstas. Čia yra žydų
atsakymas į Išganytojo žodžius, kad
jų tėvas esąs velnias: tik piktosios dva»
sios apsėstasis gali išrinktajai tautai
daryti tokį priekaištą ir savintis sau

Turinys

500

Io J, 41

Io 5, 24;
6 ,4 0 .4 7 ;
11, 25

Io 4, 12

JONO 8, 49—54:

es tu, et daemonium habes? 49 Res*
pondit lesus: Ego daemonium non
habeo: sed honorifico Patrem me*
um, et vos inhonorastis me. 50 Ego
autem non quaero gloriam meam:
est
qui quaerat,
et iudicet.
51 Amen, amen dico vobis: si quis
sermonem meum servaverit, mor*
tem non videbit in aeternum.
52 Dixerunt ergo ludaei: Nunc
cognovimus quia daemonium ha*
bes. Abraham mortuus est, et
Prophetae: et tu dicis: Si quis ser*
monem meum servaverit, non
gustabit mortem in aeternum.
33 Numquid tu maior es patre nos*
tro Abraham, qui mortuus est?
et Prophetae mortui sunt. Quem
te ipsum facis? 54 Respondit Ie*
sus: Si ego glorifico me ipsum,
gloria mea nihil est: est Pater me*
us, qui glorificat me, quem vos di*

sėstas? 40 Jėzus atsakė: Aš neesu
velnio apsėstas; aš gerbiu savo
Tėvą, o jūs darote man negarbę.
50 A š nejieškau savo garbės; yra
kas jos įieško ir teisia. 31 Iš tikrų*
jų, iš tikrųjų, sakau jums, jei kas
laikys mano žodžius, tas nematys
mirties per amžius. 52 Tuomet žy*
dai tarė: Dabar mes žinome, kad
tu velnio apsėstas. Mirė Abraomas
ir pranašai, o tu sakai: Jei kas lai*
Rys mano žodžius, tas neragaus
mirties per amžius. 33 Argi tu di*
dėsnis už mūsų tėvą Abraomą,
kurs m irė? Ir pranašai taip pat
mirė. Kuo tu dediesi? 34 Jėzus
atsakė: Jei aš pats save garbinu,
mano garbė niekai. Y ra mano Tė*
vas, kurs mane garbina, apie kurį
jūs sakote, kad jis esąs jūsų Die*

vienam tokį tiesos pažinimą, kokį tik
Dievas turi. — (49) A š neesu... Į
asmeniškus įžeidimus Jėzus atsako la*
bai ramiai (Kir. Auks. Aug.). Prie*
kaistą, kad Jėzus esąs velnio apsėstas,
jis atremia tuo, kad sakosi garbinąs
Dievą, o piktoji dvasia nei pati negar*
bina Dievo, nei kitų neparagina jį gar*
binti. Kai kas kelia klausimą, kodėl
Jėzus nieko neatsakė dėl pavadinimo
jo samariečiu? Samariečiu jis vadina*
mas ne kad būtų juo gimęs, bet dėl
panašaus į samariečio jojo elgesio ir
įpročių. Pasakydamas, kad jis garbina
Dievą, tuo pačiu jis nurodė, kad nėra
piktosios dvasios apsėstas ir kad nesi*
elgia, kaip samarietis. O gal ir dėl to
jis nieko nesako dėl pavadinimo jo sa*
mariečiu, kad jis pats buvo gailestin*
gasis samarietis. Lk 10, 30 (Orig.
Jieron. Aug.). — Darote man negarbę:
aš tai sakau ne dėl to, kad jieškočiau
savo garbės, nes man nereikia jos
jieškoti; Tėvas jos jieško ir teis tuos,
kurie daro man negarbę. — (51) Iš
tikrųjų. Čia Jėzus dar kartą nurodo
išsigelbėjimo kelią. — Mirties. Plg.

aug. 5, 24. Mirtis reiškia malonės ir
amžinosios garbės praradimą. Po grą*
symo Išganytojas vėl grįžta prie pažado
ir naudojasi visomis priemonėmis, kad
laimėtų klausytojus. Augščiau, 31. 32
eil. tiems, kurie į jį tikės, jis žadėjo du
didelės vertės dalyku: kad jie bus ti*
krai jo mokytiniai, ir kad jie bus laisvi
nuo vergavimo nuodėmei. Dabar pri*
deda trečią gėrybę, kad tikintieji ne*
mirs amžinai. — (52) O tu sakai... Žy*
dai aiškina Jėzaus žodžius apie paprastą
kūno mirtį ir laiko juos nesupranta*
mais. Todėl jie dar labiau laikosi aug*
ščiau padaryto priekaišto. — (53) Argi
tu didesni:;...: su Abraomu niekas ne*
gali lyginiis, o tu nori lygintis. Tu
statai save augščiau už pranašus? Žydai
Kristaus pasakytus žodžius apie nemi*
rimą taiko tik jam pačiam. Tame pri*
taikyme tik tiek buvo tiesos, kad tas,
kurs kitus apsaugo nuo mirties, pats
turi būti nemarus. — (54) Je i aš pats
save... Čia yra atsakymas į 53 eil.
klausimą: kuo tu dediesi? Ne aš, bet
mano Tėvas mane augština, ir jis pa*
rodys, kad aš esu tas, ką aš sakau

Turinys

JONO 8, 5 5 -9 , 2

501

vas. 55 B et jū s jo nepažįstate, o aš citis quia D eu s vester est, 55 et non i 0 7 , 28
pažįstu jį ; ir je i sakyčiau , kad aš cognovistis eum: ego autem novi
jo nepažįstąs, būčiau lygus jum s eum: E t si dixero quia non scio
m elagis. B e t aš jį pažįstu ir laikau eum, ero similis vobis, mendax.
jo žodžius. 58 Jū sų tėvas A brao» Sed scio eum, et sermonem eius
mas džiaugėsi, kad jis tu rėjo ma» servo. 50A braham pater vester
ty ti m ano d ieną; jis ją m atė ir exultavit ut videret diem meum:
džiaugėsi. 57 T u om et žydai jam vidit, et gavisus est. 57 D ixeru nt
tarė: D a r nė penkių dešim tų metų ergo Iudaei ad eum: Q uinquaginta
nesulaukei ir m atei A b ra o m ą ? annos nondum habes, et A braham
08 Jėzu s jiem s atsakė: Iš tikrų jų , iš
vid isti? 58 D ix it eis lesu s: A m en,
tik rų jų , sakau jum s anksčiau, ne» amen dico vobis, antequam Abra»
kaip bu vo A braom as, aš esu. ham fieret, ego sum. 59 T u le ru n tIo 10' 31
59 Taigi, jie ėmė akm enų, kad į jį
ergo lapides, ut iacerent in eum:
mestų, bet Jėzu s pasislėpė ir išėjo lesu s autem abscondit se, et exivit
iš šventyklos.
de templo.
9 . 1 Praeidam as Jėzu s pamatė
9 . 1 E t praeteriens lesu s v id itA c t3 , 2;
žmogų aklą gim usį. 2 J o m okytis hominem caecum a n ativitate: 2 et
14^ 8
n iai paklausė j į : R ab b i, kas nusi» interrogaverunt
eum
discipuli į° į 2’;
----------------------------------------------------------------------- Ex 20, 5

save esant. — (55) J o nepažįstate...
Jūs iš Senojo Testamento galėjote bent
tiek Dievą pažinti, kad priimtumėte
Mesiją kaip Dievo pasiuntinį. — A š jį
pažįstu... Jėzus vykdo savo Tėvo va»
lią žemėje, nes jis jį pažįsta; todėl ir
jo žodžiai yra tikri, nes tai Dievo žo»
džiai. — (56) Džiaugėsi: kada jam
buvo suteikta pranašystė 1 Moz 18, 18;
22, 18. — M ano dieną: mano įsikūni»
jimą (Orig. Kir. Aug.). — Ir džiaus
gest: dvasiškai, būdamas toje vietoje,
kurioje pasiliko Šen. Testamento teis
šiųjų sielos. — (57) Dar nė... Žydai
vis ima Jėzaus žodžius paviršutiniškai
apie tai, kas patiriama pojūčiais. Pen»
kiasdešimt metų amžius čia minimas,
kaip augščiausio žmogaus subrendimo
amžius. — (58) Anksčiau, nekaip bu*
v o... Abraomas buvo, t.y., buvo su»
tvertas laike; Jėzus „yra“, jis nėra pa»
sidaręs. Dieviškame buvime nėra nei
anksčiau, nei vėliau (Auksab. Aug.
(Grig.). — (59) Ėmė akmenų. Žydai
dėl tariamo piktžodžiavimo taip įtūžta,
kad jie tuojau nori įvykdyti bausmę,
kokia buvo skiriama 3 Moz 24, 16
(Auks. Eut. Aug.). — Pasislėpė: jis
pasidarė žydams nematomas (Kir. Eut.
Teof. Tom.). Kiti aiškintojai čia ne»
randa stebuklo (Auksab.). Šiaip ar

taip, Jėzus parodo čia savo galią ir
žydų silpnumą. Jis išeina iš šventovės
ir palieka ją be Mesijo, be Dievo. Taip
Jėzus pasišalina ir iš nusidėjėlio sielos,
pasiima su savimi ramybę, palikdamas
nusidėjėlį sąžinės graužimui ir, jei jis
nesigręžia, amžinam žuvimui.
d) Pagydym as ak lo gimusiojo ir gerojo
ganytojo prilyginimas, 9, 1—10, 21.
Kitą subatą Jėzus pagydo aklą gi»
musį (9, 1—12). Parisiejai nenori pri»
pažinti padarytojo stebuklo ir išmeta
pagydytąjį iš sinagogos (13—41), Jė»
žus pasako, kas nėra geras ganytojas
(10, 1—6) ir sakosi pats esąs gerasis
ganytojas, kurs šaukia visas tautas į
tikėjimo vienybę.
(9, 1) Praeidamas. Aklojo pagydy»
mas tikriausiai įvyko tuojau po aug»
ščiau papasakoto susirėmimo Išgany»
tojo su žydais (Orig. Kir.). Jėzus ne
netyčia ėjo į tą vietą, kur buvo aklasis,
gal ties šventykla. Tas aklasis yra
vaizdas pagonių. — (2) K as nusidėjo...
Visos blogybes žydų buvo laikomos
pasėkomis savų ar svetimų nuodėmių.
Bet aklasis buvo gimęs aklas; jis ne»
galėjo nusidėti tebebūdamas savo mo<
tinos įsčioje. Kodėl mokytiniai stato

Turinys

502

Io U, i

Io 5, 17. 20;
11, 9

Io 8, 12;
12, 35
Mc 8, 23

JONO 9, 3 - 8

eius: Rabbi, quis peccavit, hic, aut
parentes eius, ut caecus nasceretur?
3 Respondit lesus: Neque hic pec»
cavit, neque parentes eius: sed ut
manifestentur opera Dei in illo.
4 Me oportet operari opera eius,
qui misit me, donec dies est: venit
nox, quando nemo potest operari.
5 quamdiu sum in mundo, lux sum
mundi. 6 Haec cum dixisset, ex*
puit in terram, et fecit lutum ex
sputo, et linivit lutum super ocu*
los eius, 7 et dixit ei: Vade, lava in
natatoria Siloe (quod interpretatur
Missus.) Abiit ergo, et lavit, et ves
nit videns. 8 Itaque vicini, et qui
viderant eum prius quia mendicus
erat, dicebant: Nonne hic est, qui

dėjo, šitas, ar jo gimdytojai, kad
jis gimė aklas? 3 Jėzus atsakė: Nei
šis nenusidėjo, nei jo gimdytojai,
bet — kad apsireikštų jame Dievo
darbai. 4 Man reikia daryti dar»
bai to, kurs mane siuntė, kolei yra
diena; ateina naktis, kada niekas
nebegalės nieko daryti. 5 Kolei aš
tebeesu pasaulyje, aš esu pasaulio
šviesa. 8 Tai pasakęs, jis spjovė
žemėn, padarė iš seilių purvo, pa»
tepė purvu jo akis 7 ir jam tarė:
Eik, nusiprausk Siloės tvenkinyje
(išvertus tai reiškia Siųstasis). Jis
nuėjo, nusiprausė ir parėjo regįs.
8 Kaimynai ir kurie buvo jį matę
anksčiau, nes jis buvo elgeta,
klausė: A r tai ne tas pats, kurs sė»

tokį klausimą? Gal jie atsimena stabo
ištiktąjį, kuriam Jėzus atleido nuode*
mes (Mt 9, 2 )? Jėzus paaiškina, kad
šitame atsitikime aklumo priežastis yra
ne ligonio kaltė, ne jo gimdytojai ir
ne gimtoji nuodėmė. — (3) K ad apsi=
reikštų...: jis todėl ir gimė aklas, nes
jame turi apsireikšti stebuklinga Dievo
galybė. Ir iš blogumo visuomet turi
išeiti šis tas gero, nors žmonės nemato
tarp vieno ir kito dalyko sąryšio.
Aklam gimusiam jo nelaimė virsta lai*
me, nes kūniškas pagydymas padaro,
kad jo dvasia priima šviesą, tuo tarpu,
kad regintys žydai dvasiškai pasilieka
akli (Auksab.). — (4) Man reikia daryti... Toliau Išganytojas nori duoti
savo, kaip Tėvo pasiuntinio, veiklos
pavyzdį. — K olei yra diena: kolei
mano Tėvas nori, mano gyvenimo metu
(K ir.). Su Išganytojo mirtimi buvo
jau įvykdytas išganymo darbas, ir
niekas negali stoti į Viešpaties vietą;
gali įvykti tik dangaus pasisavinimas.
— (5) Esu pasaulio šviesa: davėjas
gamtinės ir dvasinės šviesos. Išganys
tojas, suteikdamas aklam gimusiam
gamtinę šviesą, nori atkreipti dėmesį į
dvasinę šviesą, kuriai žydai turi atverti
savo širdis, kolei Jėzus yra pas juos.
Tik per jį vieną galima pasiekti amži*
noji šviesa (Aug.). — (6) Patepė pur*

vu... Patepimas čia nebuvo vaistų pri»
taikymas, nes purvu akys negydomos.
Savo elgesiu Jėzus nori parodyti, kad
tokie, kaip jo, veiksmai tam tikram
tikslui pasiekti gali būti atliekami su*
batos dieną. Jie yra vaizdai šventųjų
sakramentų, kuriuose viršujėmis regi»
momis priemonėmis yra suteikiama vi*
dujė neregima malonė. — (7) Nusiprausk... Panašiai buvo siunčiamas
Senajame Testamente (4 Ko'r 5, 1 . . . )
Naamanas nusiplauti Jordane.—Siloės
tvenkinyje. Iz 8, 6 mini Siloamo šal*
tinį, Neemijas vadina jį tvenkiniu (3,
15). Siloės vardu pradžioje buvo vadi*
narna kanalas, kuriuo buvo vedamas
vanduo, ir jis reiškia tą patį, ką ir
vedėjas ar siuntėjas. Iš to paprasto
vardo čia padaryta simbolinis vardas,
kurs reiškia siųstąjį. Tas gi siųstasis
yra pats Jėzus Kristus. Jėzus siunčia
akląjį į tvenkinį, kurs vadinamas jo
vardu. — Jis nuėjo... Tas nuėjimas ir
nusiprausimas parodo jo tikėjimą, nes
jis juk suprato, kad tokios priemonės
savaime jo ligos pagydyti negalėjo. —
Parėjo: į savo namus. — (8) Buvo
elgeta. Kadangi jis buvo elgeta, tai
buvo daug progų kitiems jį pamatyti.
Čia žydų ginčas dėl pagydytojo tapa*
tybės patvirtina stebuklo tikrumą. —

Turinys

JONO 9, 9 -1 8

503

dėdavo ir elgetaudavo? Kiti sakė:
Tai jis. 9 Kiti vėl: Visai ne, tik į
aną panašus. O jis pats sakėsi:
Tai aš: 10T
* uomet jie jį klausė:
Kaip tau atsivėrė akys? 11 Jis at*
sakė: Tas žmogus, kurs vadinasi
Jėzus, padarė purvo, patepė mano
akis ir man tarė: Eik į Siloės tven*
kinį ir nusiprausk. Aš nuėjau,
nusiprausiau ir regiu. 12 Jie jį pa*
klausė: Kur jis? Jis atsakė: Ne*
žinau. 13 Jie nuvedė buvusįjį akląjį
pas parisiejus. 14 Buvo gi subata,
kada Jėzus padarė purvo ir atvėrė
jo akis. 15 Taigi, parisiejai vėl jį
klausė, kaip jis praregėjęs. Jis jiems
atsakė: Jis padėjo man ant mano
akių purvo, aš nusiprausiau ir re*
giu. 16 Tuomet kai kurie parisiejai
sakė: Tas žmogus ne iš Dievo, nes
nelaiko subatos. Kiti kalbėjo: Kaip
galėtų žmogus nusidėjėlis daryti
tokių stebuklų? Taip kilo tarp jų
nesutarimas. 17 Jie vėl klausė aklą*
jį: Ką tu sakai apie tą, kurs atvėrė
tau akis? Jis atsakė: Tai prana*
šas. 18 Tačiau žydai nenorėjo ti«
keti, kad jis būtų buvęs aklas ir
praregėjęs, iki nepasišaukė prare*

sedebat, et mendicabat? Alii dice*
bant: Quia hic est. 9 Alii autem:
Nequaquam, sed similis est ei. Ille
vero dicebat: Quia ego sum. 10 Di*
cebant ergo ei: Quomodo aperti
sunt tibi oculi? 11 Respondit: Ille
homo, qui dicitur lesus, lutum fecit:
et unxit oculos meos, et dixit mihi:
Vade ad natatoria Siloe, et lava.
Et abii, et lavi, et video. 12 Et di*
xerunt ei: Ubi est ille? A it: Nes*
cio. 13 Adducunt eum ad Phari*
saeos, qui caecus fuerat. 14 Erat io 5, 9
autem sabbatum quando lutum fe*
cit lesus, et aperuit oculos eius.
15 Iterum ergo interrogabant eum
Pharisaei quomodo vidisset. Ille
autem dixit eis: Lutum mihi posuit
super oculos, et lavi, et video. 16 Di* io 9, 3i. 33;
cebant ergo ex Pharisaeis quidam: 7’ 43
N on est hic homo a Deo, qui sab*
batum non custodit. Alii autem di*
cebant: Quomodo potest homo
peccator haec signa facere? Et
schisma erat inter eos. 17 Dicunt i„ 4, 19
ergo caeco iterum: Tu quid dicis
de illo, qui aperuit oculos tuos?
Ille autem dixit: Quia propheta
est. 18 Non crediderunt ergo Iudaei
de illo, quia caecus fuisset et vi*
disset, donec vocaverunt parentes

(10) Kaip tau atsivėrė...: jei tu buvai
tikrai aklas gimęs, tai kaip tu pradėjai
matyti savo akimis? — (11) Tas žmogus... Aklasis neprašė savęs pagydyti,
todėl jam pačiam pagydymo aplinky*
bės ne visos vienu kartu buvo paaiškė*
jusios. Pradžioje jis Išganytoją vadina
tuo žmogumi, paskui — Dievo garbin*
toju (31 eil.), pagaliau, paties Jėzaus
pamokytas, išpažįsta jį esant Dievo
Sūnų. — (12) Kur jis? Jau šitame žydų
klausime pasireiškia jų nepalankumas
Jėzui. Toliau, jie sakosi gerai pažįstą
Jėzų, tai kam dabar klausia, kur jis
yra. — (13) Pas parisiejus. Nebuvo
tai vyriausioji žydų taryba, nes ji su*
batomis neturėdavo posėdžių, buvo pa*

prasta parisiejų sueiga. — (15) Jis pa*
d ėjo man... Pagydytasis čia atsako
trumpai, nes pagydymo smulkmenos
parisiejams jau buvo žinomos. — (16)
N elaiko subatos. Griežti įstatymo aiš*
kintojai parisiejai Išganytojo pagydyme
matė įstatyme uždraustą subatos poilsio
sulaužymą. — (17) Vėl klausė. Kilęs
nuomonių skirtumas priverčia parisie*
jus vėl kreiptis į pagydytąjį, kad jis
pasisakytų, ką manąs apie Jėzų. Pari*
siejai, nusistatę iš anksto prieš Jėzų,
jieško tik geresnių įrodymų, kad Jėzus
peržengęs subatos poilsį. Kadangi pa*
gydytasis neacsako jiems taip, kaip jie
nori, jie jam netiki ir bando jieškoti

Turinys

504

Io 7, 13;
12, 42;
16, 2

los 7, 19

JONO 9, 19-26

eius, qui viderat: 19 et interrogave»
runt eos, dicentes: Hic est filius
vester, quem vos dicitis quia eae»
cus natus est? Quomodo ergo
nunc videt? 20 Responderunt eis
parentes eius, et dixerunt: Scimus
quia hic est filius noster, et quia
caecus natus est: 21 quomodo au»
tem nunc videat, nescimus: aut quis
eius aperuit oculos, nos nescimus:
ipsum interrogate: aetatem habet,
ipse de se loquatur. 22 Haec di»
xerunt parentes eius, quoniam ti»
mebant Iudaeos: iam enim conspi»
raverant Iudaei, ut si quis eum
confiteretur esse Christum, extra
synagogam fieret. 23 Propterea pa»
rentes eius dixerunt: Quia aetatem
habet, ipsum interrogate. 24 Voca»
verunt ergo rursum hominem, qui
fuerat caecus, et dixerunt ei: Da
gloriam Deo, nos scimus quia hic
homo peccator est. 25 Dixit ergo
eis ille: Si peccator est, nescio:
unum scio, quia caecus cum essem,
modo video. 28 Dixerunt ergo illi:
Quid fecit tibi? quomodo aperuit

gėjusio gimdytojų . 19 Jie juos klau»
sė, sakydami: A r šitas jūsų sūnus,
apie kurį jūs sakote, kad jis gi»
męs aklas? Tai kaipgi jis dabar
regi? 20 Jo gimdytojai jiems at»
sakė ir tarė: Mes žinome, kad šitas
mūsų sūnus, ir kad jis yra gimęs
aklas; 21 kaipgi jis dabar regi, mes
nežinome; nežinome taip pat, kas
atvėrė jo akis; klauskite jį patį;
jis užaugęs, tegu kalba pats už
save. 22 Jo gimdytojai taip sakė,
nes bijojo žydų; nes žydai jau bu»
vo susitarę tą, kas išpažintų jį esant
Kristų, išmesti iš sinagogos. 23 To»
dėl jo gimdytojai pasakė: Jis jau
užaugęs, klauskite jį patį. 24 Da»
bar jie vėl pasišaukė žmogų, kurs
buvo buvęs aklas, ir jam tarė:
'Duok Dievui garbę. Mes žinome,
kad tas žmogus nusidėjėlis. 25 Bet
jis jiems atsakė: A r jis nusidėję»
lis, aš nežinau; viena žinau, kad
aš buvau aklas, o dabar regiu.
26 Tuomet jie vėl jį klausė: Ką jis
tau padarė? kaip tau atvėrė akis?

kito kelio. — (19) A r Šitas jūsų sū=
nūs? Jau šitame klausime parisiejai
parodo savo nepasitikėjimą aklojo gim»
dytojais. — (21) Mes nežinom e... Gi m»
dytojai į pirmąjį klausimą atsako teis
giamai, o duoti atsakymo į antrąjį
klausimą jie du kartu vengia, bijodami
žydų. — (22) Buvo susitarę... Nebuvo
tai aiškus nutarimas, bet tik susitari»
mas. Žydai jau taip buvo nusistatę
prieš Jėzų, kad visokiais būdais sten»
gėsi sulaikyti ir kitus nuo tikėjimo į jį.
— Išmesti iš sinagogos: iš religinio žy»
dų susirinkimo. Tas išmetimas, arba
neįsileidimas į religinį susirinkimą, bu»
vo lyg koki ekskomunika. Vėlesniais
laikais žydų talmudas atskiria dvejopą
ekskomuniką, būtent, mažesnę ir di»
desnę: išvarymą ir prakeikimą. Išva»
rytasis turėdavo vilkėti gedulo drabu»
žiais ir, paprastai, negalėdavo dalyvauti

pamaldose. Prakeikimu apsunkintam
ne tik būdavo uždrausta dalyvauti pa»
maldose, bet ir iš viso bendrauti su
kitais žydais. Nežinia tačiau, kurios
ekskomunikos buvo laikomasi Kristaus
laikais. Evangelisto žodžius reiktų su»
prasti tik apie išvarymą. — (24) D uok
Dievui garbę: pagarbink tikrąjį Dievą,
sakydamas tiesą (plg. Jozuė 7, 19). —
Mes žinome, kad tas žmogus nusidėt
jėlis, o nusidėjėlis negali daryti ste»
buklų; taigi, jis nėra padaręs stebuklo.
Prisipažink tat, kad tu ne jo pagydys
tas. — (25) Viena žinau... Pagydys
tasis, kad žydų neerzintų, atsako bent
kiek išsisukinėdamas (Auksab.). Jis ta»
čiau nesvyruodamas tvirtina, kad buvo
aklas ir dabar mato. Todėl nieko nes
laimėję Kristaus priešai vėl ima klaus
sinėti pagydytąjį, kaip jis atgavo regės
jimą. Gal jie nori daugeliu klausimų

Turinys

JONO 9, 2 7 -3 4

505

27 Jis atsakė: Sakiau jau jums ir tibi oculos? 2‘ Respondit eis: Dixi
girdėjote; kam vėl norite išgirsti? vobis iam, et audistis: quid iterum
A r ir jūs norite būti jo mokyti» vultis audire? numquid et vos vul»
niais? 28 Bet jie ėmė keikti jį ir tis discipuli eius fieri? 28Maledi»
sakė: Tu būk jo mokytinis, o mes xerunt ergo ei, et dixerunt: Tu dis»
esame Mozės mokytiniai. 29 Mes cipulus illius sis: nos autem Moysi
žinome, kad Mozei yra kalbėjęs discipuli sumus. 29 Nos scimus quia
Dievas; o iš kur šitas, mes neži» Moysi locutus est Deus: hunc au»
nome. 30 Atsiliepdamas žmogus tem nescimus unde sit. 30 Respon»
jiems tarė: Tai ir stebėtina, kad dit ille homo, et dixit eis: In hoc
jūs nežinote, iš kur jis; o juk jis enim mirabile est quia vos nescitis
atvėrė man akis. 31 Tačiau mes ži» unde sit, et aperuit meos oculos:
nome, kad Dievas nusidėjėlių ne» 31 scimus autem quia pecatores is i. 15:
išklauso; bet jei kas yra Dievo Deus non audit: sed si quis D e i j ^ į į 1^.
garbintojas ir daro jo valią» tą iš» cultor est, et voluntatem eius facit, Act io! 3 5 ’
klauso. 32 N uo amžių negirdėta, hunc exaudit. 32 A saeculo non est
kad kas būtų atvėręs aklo girnų» auditum quia quis aperuit oculos
siojo akis. 33 Jei jis nebūtų iš Die» caeci nati. 33 Nisi esset hic a Deo, io 9 , 1 6
vo, nieko nebūtų galėjęs padaryti. non poterat facere quidquam.
34 Atsakydami jie jam tarė: Tu 34 Responderunt, et dixerunt ei: In io 9 , 2 :
visas esi gimęs nuodėmėse ir nori peccatis natus es totus, et tu doces Ps 50' 5
mus mokyti; ir išmetė jį laukan.
nos? Et eiecerunt eum foras.
jį suklaidinti. — (27) A r ir jūs n o
rite...: jūs klausiate taip rūpestingai,
lyg kad norėtumėte būti jo mokytiniais,
taip kaip aš ir kiti (Auks. Kir. Aug.).
Pagydytasis čia jau kalba ironiškai. —
(28) ]ie ėmė keikti. Pagydytojo klau»
simu, gal jie nori būti Jėzaus moky»
tiniai, parisiejai labai įsižeidžia. Jie pa»
lieka pagydytajam būti Jėzaus moky»
tiniu, nes jis kalbėjo už Jėzų. Jie sa»
kosi esą Mozės mokytiniai, nors savo
elgesiu jie buvo atpuolę nuo Mozės
(plg. 5, 45 . . . ) . — (29) M es žinom e...
Kad Mozė buvo nuo Dievo, mes tikrai
žinome, o iš kur yra Jėzus, mes neži»
nome. — (30) Tai ir stebėtina... Pa»
gydytasis ima uoliau ginti Jėzų. —
(31) Dievas nusidėjėlių neišklauso...
Pagydytasis tai tvirtina visai nesvyruo»
damas, gal atsižvelgdamas į tai, kas pa»
sakyta 16. 19. . . eil. Jėzus negalėjo
būti nusidėjėlis, nes padarė negirdėtą
stebuklą, pagydė aklą gimusį ir tai
savo malda, kurią Dievas išklausė. Dėl
posakio Dievas nusidėjėlio neišklauso
reikia pastebėti, kad ir pranašai buvo
nusidėjėliai, ir kad, jei posakis be jokio

apribojimo reikštų tiesą, nusidėjėlis net
negalėtų prašyti dovanoti jam nuode»
mes (Aug.). Be to, kiekvienas pra»
šantis yra atgailojantis, tai jis yra ir
nusidėjėlis (Teof.). Tat aklo gimusiojo
žodžiuose tiek yra tiesos, kiek jais sa»
koma, kad nusidėjėlis palieka neišklau»
sytas, jei jis m eldžiasi kaip nusidėjėlis,
t. y., sukietėjęs nusidėjėlis, turėdamas
nuodėmingus tikslus (Iz 59, 1. 2;
Tom.). — (33) Je i jis nebūtų...: čia
įvyko stebuklas. Jis galėjo būti pada»
rytas kieno nors, kurs yra artimai susi»
jungęs su Dievu ir naudojasi jo priete»
lyste. — (34) Esi gimęs nuodėm ėse...
Kaip pasakyta augščiau 2 eil., žydai
laikė kiekvieną nelaimę ir ligą Dievo
bausme ir nuodėmės pasėka. Čia pari»
siejai pritaiko tą nuomonę aklam gi»
mūšiam, lyg kad sakytų: tavo paties
kūnas, akių šviesos neturėjimas, liudija
juk prieš tave (Tom.). Tu, aklas gi»
musis, nori mus mokyti! To mes nie»
kam neleidžiame, o mažiausiai tokiam
aiškiam nusidėjėliui. ■
— Išmetė jį lau=
kan : iš namų, kur buvo kalbamasi, gal
paskelbdami jam išvarymą ir iš sina»
gogos.

Turinys

506

Io 4, 26;
10, 25

Mt 13, u - u

Mt 23, 26
15, 14
Prv 26, 12

JONO 9, 35-10, I

30 Audivit lesus quia eiecerunt
eum foras: et cum invenisset eum,
'dixit ei: Tu credis in Filium Dei?
36 Respondit ille, et dixit: Quis
est, Domine, ut credam in eum?
37 Et dixit ei lesus: Et vidisti eum,
et qui loquitur tecum, ipse est.
38 A t ille ait: Credo Domine. Et
procidens adoravit eum.
39 Et
dixit lesus: In iudicium ego in
hunc mundum veni: ut qui non
vident videant, et qui vident caeci
fiant. 40 Et audierunt quidam ex
Pharisaeis, qui cum ipso erant, et
dixerunt ei: Numquid et nos caeci
sumus? 41 Dixit eis lesus: Si caeci
essetis, non haberetis peccatum,
nunc vero dicitis: Quia videmus.
Peccatum vestrum manet.
10 . 1 Amen, amen dico vobis: qui
non intrat per ostium in ovile

35
Jėzus išgirdo, kad jie buvo
išmetę jį laukan, ir sutikęs jį pa*
klausė: A r tu tiki į Dievo Sūnų?
36 Atsakydamas jis tarė: Kas jis,
Viešpatie, kad aš į jį tikėčiau?
37 Jėzus jam tarė: Tu jį matai; kur*
sai kalba su tavim, tai tas. 3S*37Jis
tarė: Tikiu, Viešpatie, ir parpuo*
lęs pagarbino jį. 39 Tuomet Jėzus
tarė: Teismui aš atėjau į šį pasaulį,
kad aklieji regėtų ir regintieji
apaktų. 40 Kai kurie prie jo bu*
vusieji parisiejai tai išgirdo ir jį
paklausė: A r ir mes esame akli?
41 Jėzus jiems tarė: Jei būtumėte
akli, neturėtumėte nuodėmės; da*
bar gi jūs sakote: Mes regime.
Taigi, jūsų nuodėmė pasilieka.

(35) Jėzu s išgirdo... Praslinkus gal
neilgam laikui. — Ir sutikęs jį: gal jo
nejieškodamas. — A r tu tiki... Ir nuo
dvasinių pagydytojo akių dabar turi
nukristi gaubte. Jis turi pamatyti Jėzų
(37 eil.), kurį jau augščiau (31 eil.)
pavadino Dievo prieteliu, kaip Dievo
Sūnų, kaip Izraelio Gelbėtojų. — (36)
Kas jis... Pagydytasis gal jau jaučia,
kas yra Kristus, bet jis dar nežino. —
(37) J į matai. Jis yra tas, į kurį tu
žiūri. — (39) Teismui aš atėjau. Išga*
nytojas čia kalba apie kitokį teismų,
negu augščiau 3, 17; 8, 5. Todėl tarp
vienų ir kitų Kristaus žodžių nėra
prieštaravimo. Teismas čia yra pats
Kristaus buvimas, mokslas ir veikla.
Jie padaro, kad pasireiškia skirtumas
tarp tikinčiųjų ir prieteliu iš vienos
pusės ir netikinčiųjų bei Kristaus priešų
iš kitos pusės (Lk 2, 34), kad pirmieji
bus išgelbėti, o kiti dėl savo sukietė*
jimo ir užsispyrimo žus. Tokio teismo
daryti Kristus buvo atėjęs į pasaulį. —
K ad aklieji regėtų... Nieko nematan*
tieji dvasine prasme yra tie, kurie jau*
čia ir žino, kad jie neturi tiesos, o re*
gintieji yra tie, kurie tariasi regį, o

tikrumoje neturi tiesos. Šitie ne tik
nepasieks tiesos, bet neteks net tiesos
išvaizdos ir savo kalte pasidarys netin*
kami priimti tiesų (plg. Iz 6, 9; Mt
13, 14). — (40) A r ir m es esame akli:
gal ir mes priklausome prie tų, kurie
iš reginčių virs aklais? — (41) Jūsų
nuodėm ė pasilieka. Jei jūs tikrumoje
neturėtumėte to žinojimo, kurs veda
prie manęs tuos, kurie yra geros va*
lios, jūs būtumėte be nuodėmės. O da*
bar jūs patys prisipažįstate, kad jūs
turite tų žinojimų (žinojimų Rašto,
kurs rodė žydams Kristų), tačiau jam
netikite. Kaip kūniškas aklumas nėra
nuodėmė, taip gali ir dvasinis aklumas,
žiūrint laiko ir aplinkybių, būti be kai*
tės. O jei nuodėmės aklumas viešpa*
tauja širdyje, ir dėl jo kas nors užsi*
daro savo įsivaizdinime, kad jis yra
regįs priešingai tiesai, tai jis neranda
dovanojimo (Kir. Teof.).
(10, 1) Sakau jums... Čia yra tęsi*
nys to, kas pradėta sakyti 9, 3 9 . . .
Parisiejai nenori pripažinti Jėzaus Me*
sijų; jie net nusistato išmesti iš savo
religinės bendruomenės tuos, kurie jį
išpažįsta. Jie giriasi, kad jie vieni esu

Turinys

10. 1 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sa*
kau jums, kas ne pro duris įeina

JONO 10, 2—8
į avidę, bet pro kitur įkopia, tas
vagis ir galvažudis. 2 Kas gi pro
duris įeina, tas avių ganytojas.
3 Tam durininkas atidaro, ir avys
klauso jo balso; jis įvardžiai sau*
kia savo avis ir jas išveda. 4 Iš*
vedęs savo avis, jis eina pirm jų,
ir avys jį seka, nes pažįsta jo bal*
są. 5 O svetimo jos neseks ir bėgs
nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų
balso. 6 Tą prilyginimą Jėzus pa*
sakė jiems, bet jie nesuprato, ką
jis jiems norėjo pasakyti. 7 Taigi,
Jėzus vėl jiems tarė: Iš tikrųjų, iš
tikrųjų, sakau jums, aš avių durys.
8 Visi, kurie pirm manęs atėjo, yra
vagys ir galvažudžiai, tai ir avys

507

ovium, sed ascendit aliunde: ille
fur est, et latro.
Qui autem in*
trat per ostium, pastor est ovium.
3 Huic ostiarius aperit, et oves vo*
cem eius audiunt, et proprias oves
vocat nominarim, et educit eas.
4 Et cum proprias oves emiserit, io io, 27
ante eas vadii:: et oves illum se*
quuntur, quia sciunt vocem eius.
5 Alienum ar tem non sequuntur,
sed fugiunt ab eo: quia non no*
verunt vocem alienorum. 6 Hoc io 16, 25
proverbium dixit eis lesus. Illi au*
tem non cognoverunt quid loque*
retur eis. 7 Dixit ergo eis iterum ps 117, 20;
lesus: Amen, amen dico vobis,Io 6
quia ego sum ostium ovium. 8 Om*
nes quotquot venerunt, fures sunt,
et latrones, er non audierunt eos

tautos vadai ir mokytojai. Prieš to* staus laikų, žydai (Eut. Lk 11, 52).
kiuos vadus ir mokytojus Jėzus įrodo, Tik tikėjimas į Kristų ir jo meilė veda
kad jie nėra Viešpaties bandos gany* į amžinąjį gyvenimą. Be avių iš Izra*
tojai, bet žudytojai ir apgavikai; kad ėlio tarpo, yra dar kitų, 16 eil. — (2)
jis pats, kurio turi būti paskirti tikri Pro duris įeina. Kas bandos savininko
ganytojai, yra gerasis Ganytojas, kurs siunčiamas, ir kas turi teisės įeiti į avi*
duoda savo gyvybę, kaip atpirkimą, už dę, tas įeina pro duris, o kas, pasi*
saviškius, ir kurs sudaro Viešpaties statęs kopėčias, kopia per sieną, tas
bandą iš žydų ir pagonių. Pasinaudo* yra vagis. — (3) Durininkas. Durų
damas jau Senajame Testamente gerai sargas čia gal įvedamas vaizdui papil*
žinomu ganytojo vaizdu (Jer 23, 1 . . . ; dyti ir kitokio pritaikymo jis gal neturi
Iz 41, 11
; Ez 34 ir 36), Jėzus kalba (Auksab.). Bet durininke galima ma*
apie tikrą mokytojavimą. Pradžioje jis tyti Mozę, kurs paliko surašytą Dievo
nustato jo žymes (1—9 e.), o po to apreiškimą (5, 46). — Klauso jo balso:
nurodo patį save, kaip vienatinį tikrą taigi, jos jo nebijo, kaip kad būna, kai
mokytoją ir vedėją Dievo tautos ir ateina vagis. — Įvardžiai. Kai avys
visų tikinčiųjų. — N e pro duris... ateina į avidę, ar iš jos išeina, jos yra
Banda, paprastai, būdavo laikoma stip* suskaitomos. — (4) Eina pirm jų. Jė*
riai aptvertame garde. Tas aptvėrimas žus eina priešaky, nes jis yra kelias
dažniausiai būdavo mūro siena. Prie (14—6), avys seka, nes jos pažįsta jo
vartų budėdavo panaktinis. Durys čia balsą, išgirsta širdyje dieviškąjį šauki*
imamos metaforine prasme. Jos reiškia mą. — (5) Svetim o: kurs neturi jokių
Kristaus duodamą pašaukimą, o taip teisių prie avių, kurs yra vagis ir plė*
pat ir patį Išganytoją, kaip sako Jėzus šikas (Auksab.). — (7) A š avių du*
7 eil. (Kir. Aug.). Rašto žinovai yra rys: aš esu 'durys, pro kurias avys
vagys, kadangi jie atima iš tautos iš* įeina, t. y., tikintieji įeina į Bažnyčią
ganymą (Ez 34, 8; Jer 23, 1); jie yra per Kristų, iš jo gauna pamokymų, ma*
plėšikai, kai jie pavartoja prievartą, lonės ir t.t. — (8) Kurie pirm manąs
pav„ išmesdami bet ką iš sinagogos. atėjo: parisiejz.i, kurie patys save buvo
Avys visų pirma yra ano laiko, Kri* pastatę vadais savo įsakymais ir žmo*

Turinys

508

Ps 22, 1;
Lc 15, 4—7;
1 Ptr 2, 25
Is 40, 11;
Ez 34, 11—23;
37, 24;
Io 15, 13;
Act 20, 29;
Tit 1, 11;
1 Ptr 5, 2 s

2 Tini 2, 19;
Mt 11, 27

JONO 10, 9 -1 4

oves. 8 Ego sum ostium. Per me
si quis introierit, salvabitur: et in*
gredietur, et egredietur, et pascua
inveniet. 10 Fur non venit nisi ut
furetur, et mactet, et perdat. Ego
veni ut vitam habeant, et abundam
tius habeant. 11 Ego sum pastor
bonus. Bonus pastor animam suam
dat pro ovibus suis. 12 Mercena*
rius autem, et qui non est pastor,
cuius non sunt oves propriae, vi*
det lupum venientem, et dimittit
oves, et fugit: et lupus rapit, et dis*
pergit oves: 13 mercenarius autem
fugit, quia mercenarius est, et non
pertinet ad eum de ovibus. 14 Ego
sum pastor bonus: et cognosco

jų neklausė. 8 Aš durys. Kas per
mane įeina, bus išgelbėtas. Jis įeis
ir išeis, ir ras ganyklos. 10 Vagis
ateina tiktai vogti ir žudyti ir nai*
kinti. A š atėjau, kad turėtų gy*
venimo ir apsčiau turėtų. 11 A š ge*
rasis ganytojas. Gerasis ganytojas
duoda savo gyvybę už savo avis.
12 Samdinys, kurs ne ganytojas,
kuriam avys ne savos, pamatęs
ateinantį vilką, palieka avis ir be*
ga; vilkas grobia ir išvaiko avis.
13 Samdinys bėga, nes jis samdi*
nys, ir jam nerūpi avys. 14 Aš g e*
rasis ganytojas; aš pažįstu savą*
sias, ir manosios pažįsta mane,

nių padavimais buvo apsunkinę tautą,
sulaikė ją nuo tikėjimo į Kristų, uždą*
rinėjo dangaus karalystę ir neleido ki*
tiems į ją įeiti (Mt 23, 13; Lk 11, 52).
Jų, kaip vagių ir galvažudžių, buvo
varginami jųjų valdomieji ir gulėjo,
kaip avys, neturinčios piemens (Mt
9, 36). Vagys ir plėšikai buvo taip pat
netikri Šen. Testamento pranašai (Jcr
23, 21. 28; 17, 15; Kir. Jer.), o tikrieji
pranašai sudarė lyg kad vieną asmenį
su Kristumi, ir jų mokslas buvo jo
mokslas (Aug. Auks. Beda). — ]ų
neklausė, t. y., netikėjo jiems. Neti*
krųjų mokytojų pasiklausydavo ir
tikintieji, bet greitai juos pažindavo ir
apleisdavo. — (9) A š durys... Išganys
tojas dabar nori parodyti, koki yra
nauda eiti pro tikrąsias duris. — Per
mane įeina: kas yra mano pašauktas.
— Į eis ir išeis. Yra tai žydų kalbos
išsireiškimas, kurio prasmė toki: gyvens
ir vaikščios saugiai. — Ras ganyklos:
bendraudamas su Kristumi, ras reika*
lingu priemonių išganymui pasiekti
(Auks. Aug.). — (10) Tiktai vogti.
Vagies tikslas visai kitoks, negu Kri*
staus. — A š atėjau... Jėzus atėjo pas
avis, kad jos turėtų augštesnįjį, jo su*
teiktą gyvenimą per nuteisinimą, ma*
lonę ir suteikimą dangiškosios garbės,
kurios pilnybė yra kūno prisikėlimas.
Žodį „apsčiau“ galima suprasti apie

priemones, kuriomis dvasinis gyvenimas
palaikomas: tai yra viršujės ir vidujės
malonės, sakramentai ir jų veikimas. —
(11) A š gerasis ganytojas: kurį seniai
skelbia pranašai (Iz 40, 11; Ez 34, 23;
37, 24; Žak 11, 4). Išganytojas yra ge*
rasis ganytojas, pirmasis vaizdas visų
sielų ganytojų, ypačiai kai jis davė savo
gyvybę už savo avis (Mt 20, 28; 1 Tim
2, 6). — (12) Samdinys: kurs nėra
tikras ganytojas, kurs ganytojo parei*
gas prisiima tik dėl užmokesčio. Tačiau
yra didelis skirtumas tarp vagių ir
samdinių. Vagys yra ne ganytojai, to*
dėl jų veikla yra žalinga, o samdiniai
yra ganytojai, bet negeri, nes pavojaus
dienomis jie darosi neištikimi pašauki*
mui, kadangi jie visų pirma turi akyse
savo naudą. — N e savos. Savos siau*
riausia to žodžio prasme yra avys tik
vyriausiam ganytojui, gerajam ganyto*
jui Kristui. Bet kas įeina pro duris,
pats darosi geras ganytojas ir, kaip pa*
siuntinys Kristaus vietoje (2 Kor 5, 20),
jis avių pažįstamas ir mylimas. — Vilką ... Vilkai Palestinoje puldavo ban*
das ne būriais, bet po vieną. Pikti
žmonės, kurie klaidingais mokslais nori
atitolinti avis nuo Kristaus bandos, yra
vilkai (Mt 7, 15; Apd 20, 29). Jų
galva yra piktoji dvasia. — (13) Ne«
rūpi avys: jis gano jas tik dėl algos.
— (14) A š gerasis...: aš neesu samdi*

Turinys

JONO 10, 15—19
15 taip kaip pažįsta mane Tėvas,
ir aš pažįstu Tėvą. Todėl aš g u U
dau savo gyvybę už savo avis.
10 A š turiu ir kitų avių, kurios ne
iš šitos avidės; man reikia ir jos
atvesti; jos klausys mano balso,
ir bus viena avidė ir vienas gany*
tojas. 17 Todėl Tėvas mane myli,
kad aš guldau savo gyvybę, kad
vėl ją imčiau. 18 Niekas negali
atimti jos iš manęs, bet aš ją g u U
dau pats savaime. A š turiu galios
ją guldyti ir turiu galios vėl ją
imti. Tokį įsakymą aš esu gavęs
iš savo Tėvo. 10 Tarp žydų vėl
kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.

509

meas, et cognoscunt me meae. 15 Sis
cut novit me Pater, et ego agnoss
co Patrem: et animam meam pono
pro ovibus meis. 10 E t alias oves Ez 37•2ihabeo, quae non sunt ex hoc ovili: M ch^ .^ 2 ;
et illas oportet me adducere, et vos io u, 52;
cem meam audient, et fiet unum į j ^ 2^25'
ovile, et unus pastor. 17 Propterea is 53, V ;
me diligit Pater: quia ego pono anisph 2> 8 s
mam meam, ut iterum sumam eam .Io 5>26’■
18 Nemo tollit eam a me: sed ego
pono eam a meipso, et potestatem
habeo ponendi eam: et postestatem
habeo iterum sumendi eam: Hoc
mandatum accepi a Patre meo.
19 Dissensio iirerum facta est inter j0 7i 43:
Iudaeos propter sermones hos. 9- 16

nys, bet tikras, gerasis ganytojas. — savo pasiaukojimo mirtimi. — K ad vėl
(15) A š guldau savo gyvybę... Plg. ją imčiau: bet netaip aš atiduodu savo
Mt 11, 27; Lk 10, 22. Pirmoji gerojo gyvybę, kad pasilikčiau mirtyje, aš tus
ganytojo žymė nurodyta 14 eil., o kita riu keltis iš numirusiųjų (plg. 1 Kor
jo žymė nurodoma čia; gerasis ganys 15, 14). — (18) Guldau pats savaime:
tojas duoda savo gyvybę, kad išgelbėtų todėl aš galiu vėl pasiimti savo gyvybę,
avis. Taip čia Išganytojas pranašauja t. y., prisikelti, nes aš turiu ją visai
savo skausmingąją mirtį (plg. Iz 53, savo galioje, todėl niekas neturi teisės
10). — (16) A š turiu. Gerojo ganys atimti jos iš manęs, o taip pat neturi
tojo meilė apima visas, Senojoje Sans tam reikalingos jėgos. — Turiu galios.
doroje pažadėtas, avis (Mik 4, 2; Iz Ta galia nuolat manyje pasilieka dėl
49, 1 . . . 52, 13 . . . 53,10 . . . 55, 4 .. .). mano dieviškosios prigimties (Aug. Kir.
Gerasis ganytojas turi dar kitų avių, Auks.). Išganytojo pasidavimas kana
nes jis jas pažįsta, ir yra numatytas jų čiai ir mirčiai yra tobulai laisvas, nes
grįžimas. Tos kitos avys yra pagonys, ne tik nė vienas žmogus neturėjo ga«
kurie nepriklauso Šen. Testamento Dies lios jo nužudyti, jei jis pats nebūtų
vo karalystei. — Man reikia...: tam aš norėjęs, bet nebuvo taip pat nė griežto
esu savo Tėvo siųstas (Lk 2, 32). Jas Tėvo įsakymo įvykdyti atpirkimą bū<
atves Viešpats ne pats betarpiškai, bet tinai taip, t. y., kruvina kryžiaus mira
per savo apaštalus ir jų įpėdinius. — timi, nes kitaip Kristus, kaip tas, kurs
Viena avidė: viena Bažnyčia, susidės negalėjo turėti nuodėmės, būtų turėjęs
danti iš žydų ir pagonių, virtusių krik* tą įsakymą įvykdyti, bet tuomet jo
ščionimis. — Vienas ganytojas. Visi eis atsidavimas nebūtų buvęs lygiai laisvas.
paskui vieną vyriausįjį ganytoją. Tik — Vėl ją imti. Prisikėlime Jėzus, kaip
amžių pabaigoje šitas Viešpaties pažas Dievas, pats drauge veikia (žr. aug.
das ras pilną savo įvykdymą (plg. Rom 2, 19; plg. žem. 29 e.; Lk 24, 46). Taigi,
11, 25). — (17) K ad aš guldau... Plg. Kristuje buvo sujungta dvi prigimti.
Iz 53, 7. Pirmasis Tėvo meilės pagrins — T okj įsakym ą... Išganytojas iš daua
das yra jo ir dieviškojo Sūnaus esmės gelio būdų išganymui įvykdyti, kua
bendrumas; bet taip pat ir Švenčiaus riuos jam davė Tėvas, pasirinko vieną.
šioji Jėzaus žmogystė duoda naujų pas Kadangi pasirinktasis būdas yra taip
grindų Tėvo meilei. Toks pagrindas pat Tėvo duotas, tai jis gali būti vadi*
yra Išganytojo valia pašlovinti Tėvą namas Tėvo įsakymu. — (19) Vėl kilo:

Turinys

510
Io 7, 20;
8, 48;
Mc 3, 21 s

1 M c c 4, 56.59

2 Mcc 1,9
Act 3, 11;
J, 12

Lc 22, 67

Io 4, 26;
5, 36

JONO 10, 2 0 -2 5

20 Dicebant autem multi ex ipsis: 20 Daugelis jų sakė: Jis velnio ap?
Daemonium habet, et insanit: quid sėstas ir nustojo proto; kam jo
eum auditis? 21 Alii dicebant: klausote? 21 Kiti sakė: Tai ne vėl*
Haec verba non sunt daemonium nio apsėstojo žodžiai; argi gali
habentis: numquid daemonium po? velnias atverti aklųjų akis?
test caecorum oculos aperire?
Jeruzalėje buvo bažnyčios
22
Facta sunt autem Encaenia in 22
Ierosolymis: et hiems erat. 23 Et pašventinimo šventė. Buvo žiema.
ambulabat lesus in templo, in por? 23 Jėzus vaikščiojo šventykloje,
ticu Salomonis. 24 Circumdederunt Saliamono prieangyje. 24 Tenai
ergo eum Iudaei, et dicebant ei: žydai apstojo jį ir jam sakė: Iki
Quousque animam nostram tollis? kolei tu laikysi mus netikrybėje?
si tu es Christus, dic nobis palam. Jei tu Kristus, pasisakyk mums
25 Respondit eis lesus: Loquor vo? atvirai. 25 Jėzus jiems atsakė: Aš
bis, et non creditis, opera, quae jums sakiau, tik jūs netikite. Dar?
ego facio in nomine Patris mei, bai, kuriuos aš darau savo Tėvo
haec testimonium perhibent de me:
žydais, nežinojo žydų švenčių meto. Ši
pastaba jiems šiek tiek nurodo kalba?
mosios šventės metą. — (23) Saliamono prieangyje. Aplink šventyklą buvo
pastatytų prieangių tarp eilėmis su?
statytų šulų. Tokių prieangių tri?
juose šventyklos šonuose buvo po du,
o pietų šone trys. Kaip pats Išgany?
e) ]ėzu s bažnyčios pašventinimo šven* tojas, taip paskui krikščionys mėgda?
tėję Jeruzalėje, 10, 22—42.
vo lankyti tuos prieangius. — (24)
Žydai apstojo... Iš to, kas klausia, bu?
Išganytojas bažnyčios pašventinimo
vo galima pigiai suprasti, koks buvo
šventėje vėl būdamas Jeruzalėje, išpa?
jų tikslas. Nusistatę prieš Išganytoją
žįsta savo esminę lygybę su Tėvu ir
Jeruzalės gyventojai, nori išvilioti iš
šaukiasi į savo darbus (22—38). Dėl
jo tam tikrą atsakymą, kad galėtų jį
savo priešų tykojimo jis išvyksta j Pe?
pražudyti. Jie apstoja jį, lyg norėda?
rieją, kur susirenka nemaža tikinčiųjų
mi pasimokyti, ir reikalauja, kad jis
(3 9 -4 2 ).
pagaliau visai aiškiai pasisakytų, kuo
(22)
Bažnyčios pašventinimo. Nuo jis save laiko. — (25) A š jums sa«
Padangčių šventės iki bažnyčios pa? kiau. Žr. aug. 5, 17... 7, 14...—Jūs neti»
šventinimo šventės buvo praslink? apie kitę. Žydams atviras liudijimas apie save
du mėnesiu. Jėzus vėl buvo sugrįžęs gali būti tik proga persekioti. Kai Jė?
į Jeruzalę. Bažnyčios pašventinimo žus kalba, jie reikalauja ženklo (2,
šventė buvo Judo Makabiejaus paskir? 18; 6, 30), kai jis daro stebuklus, jie
ta 164 metais pirm Kristaus atsiminti reikalauja kalbų (Auks.). Jei jis pats
sugrąžinimui pamaldų šventykloje ir apie save liudija, jie atmeta jo liūdi?
naujam jos pašventinimui (1 Mak 4, jimą (8, 13), jei jis šaukiasi į savo dar?
52; 2 Mak 10, 5). Ta šventė buvo šven? bus ir Tėvo liudijimą, jie reikalauja
čiama 25 kaslevo mėnesio dieną, t. y., išpažinimo. Kur visai trūksta geros va?
gruodžio pusėje ir tęsdavosi 8 dienas. lios, ten visos išganymo priemonės nu?
— Buvo žiema. Šitas paaiškinimas de? eina niekais. — Tie liudija apie mane:
damas skaitytojams, kurie, nebūdami kas netiki darbams, tas dar mažiau ti?
kaip 9, 16. — (20) A psėstas... Prie?
kaistas, padarytas augščiau 7, 20; 8, 48.
52, čia sustiprinamas. Kiti tačiau klau?
sytojai nesiduoda įtikinami, nes Jėzaus
žodžių turinys ir padarytas stebuklas
liudijo visai ką kitą.

Turinys

JONO 10, 26-33

511

vardu, tie liudija apie mane. 20 Bet
jūs netikite, nes neesate iš mano
avių tarpo. 27 Mano avys klauso
mano balso; aš jas pažįstu, ir jos
seka mane. 28 A š joms duodu am*
žinąjį gyvenimą, ir jos nepražus
per amžius; niekas neišplėš jų iš
mano rankos. 29 Ką man davė
mano Tėvas, tai už viską didesnis
dalykas, ir to niekas negali iš*
plėšti iš mano Tėvo rankos. 30 Aš
ir Tėvas esame viena. 31 Tuomet
žydai pasiėmė akmenų, kad jį už*
muštų. 32 Jėzus gi jiems atsakė: Aš
jums parodžiau daug gerų darbų
iš savo Tėvo; už kurį iš jų jūs
norite užmušti mane akmenimis?
33 Žydai jam atsakė: N e už gerą
darbą mes tave mušame, bet už

26 sėd vos non creditis, quia non es* i° 6, 64;
8, 45
tis ex ovibus meis. 27 Oves meae lo 10. 3 s
vocem meam -audiunt: et ego cog*
5, 28;
nosco eas, et sequuntur me: 28 e t Io 6, 39;
ego vitam aeternam do eis: et non 17, 12;
peribunt in aeternum, et non ra* 18, 9
piet eas quisquam de manu mea.
29 Pater meus quod dedit mihi, ma*
ius omnibus est: et nemo potest
rapere de manu Patris mei. 30 Ego,
et Pater unum sumus. 31 Sustule* i0 8, 59
runt ergo lapides Iudaei, ut lapida*
rent eum. 32 Respondit eis lesus:
Multa bona opera ostendi vobis
ex Patre meo, propter quod eorum
opus me lapidatis? 33 Responde* i0 5, 18;
runt ei Iudaei: De bono opere n on Mt 26, 65

kės žodžiams. — (26) N eesate iš mano avių: nes jūs ne taip esate nusistatę,
kaip turėtų būti tie, kurie turi į mane
tikėjimą. Aš, kaip geras ganytojas, pa*
dariau, kas reikėjo. Jei jūs man neti*
kitę, tai taip atsitinka ne dėl to, kad
aš nenorėčiau būti jūsų ganytojas, bet
dėl to, kad jūs, priešindamiesi Tėvo
malonei, nenorite būti mano avys. Ta*
čiau Išganytojas mėgina pažadinti tas
sukietėjusias sielas dar kartą geriau nu*
sistatyti, aprašydamas jiems savo san*
tykį su avimis (27 eik), taip pat didu*
mą ir tikrumą jų amžinos laimės. —
(27) M ano avys: kurios mane pažįsta
ir myli. — (28) J o s nepražus...: kiek
nuo manęs pareina, jei tik jos laisva
valia pasiliks su manimi. Kas negauna
amžinojo gyvenimo, to laukia amžina
prapultis. — N iekas neišplėš jų. Bet
jos pačios gali pasiduoti, kam nori
(Trid. Sin., 6 pos. 2 sk.), ir, savaime
suprantama, tuomet liaujasi buvusios
jo avys. — (29) K ą man davė... Tai,
ką Tėvas buvo davęs Sūnui, yra ben*
clra dieviškoji prigimtis. Dieviškoji pri*
gimtis ir galia yra didesnė už visa, už
kiekvieną galią, todėl tikintieji, kurie
pasilieka Sūnaus globoje, naudojasi
taip pat dieviškąja globa. Daug rank*

raščių ir šventųjų tėvų (Bazil. Auks.)
šitą eilutę turi tokią: mano Tėvas,
kurs man davė (darbus), yra didesnis
už visus (būtent, už visus Kristaus
kaimenės priešus). — (30) A š ir Tėvas esam e viena: du atskiru asmeniu
vienoje prigimtyje (Bazil. Hil. Atanaz.
Auks.). Išganytojas apreiškė žydams
daugiau apie save, negu jie galėjo lauk*
ti: ne tik, kad jis yra Mesijas, bet taip
pat, kad jis savo esme yra lygus Tėvui.
— (31) Pasiėmė. Gr. t.: vėl pasiėmė,
būtent, kaip aug. 8, 59. — (32) Jėzu s gi
jiems atsakė. Žydų laikymasis duoda
Išganytojui naujos progos kalbėti. —
Daug gerų darbų. Darbai turėjo juos
atvesti į tikėjimą ir į pažinimą jo die*
viškosios pasiuntinybės (25 eil.; 5, 36;
8, 38), o jie nori dėl jų akmenimis jį
užmušti. Todėl Išganytojas sako: mu*
šama akmenimis už blogus darbus, o
aš parodžiau jums gerų darbų ir tai
tokių, kuriuos aš padariau savo Tėvo
pavedamas ir jojo galia. — (33) Už
piktžodžiavimą, ir ka d tu... Iš čia aiš*
kiai matome, kaip žydai suprato Jė*
zaus žodžius. Jie mato tuose žodžiuose
piktžodžiavimą, kurs buvo baudžiamas
mirtimi, užmušant akmenimis. Piktžo*
džiavimu gi jie: laikė tai, kad Jėzus pa*

Turinys

512

Ps 81, 6

Mt 5, 17 s
Io 5, 17—20

Io 8, 59;
Lc 4, 30

JONO 10, 3 4 -3 9

lapidamus te, sėd de blasphemia:
et quia tu homo cum sis, facis te»
ipsum Deum. 34 Respondit eis Ie»
sus: Nonne scriptum est in lege
vestra: quia Ego dixi, dii estis?
35 Si illos dixit deos, ad quos ser»
mo Dei factus est, et non potest
solvi scriptura: 36 quem Pater sane»
tificavit, et misit in mundum, vos
dicitis: Quia blasphemas: quia dixi,
Filius Dei sum ? 37 Si non facio
opera Patris mei, nolite credere mi»
hi. 38 Si autem facio: et si mihi
non vultis credere, operibus credi»
te, ut cognoscatis, et credatis quia
Pater in me est, et ego in Patre.
39 Quaerebant ergo eum apprehen»
dere: et exivit de manibus eorum.

piktžodžiavimą, ir kad tu, būda»
mas žmogus, pats dediesi Dievu.
34 Jėzus jiems atsakė: Argi nepa»
rašyta jūsų įstatyme: A š tariau:
jūs dievai? 35 Jei jis pavadino die»
vais tuos, kuriems buvo suteiktas
Dievo žodis, — Raštas gi negali
būti panaikintas, — 36 tai ar dera
jums sakyti tam, kurį Tėvas pa»
šventino ir siuntė į pasaulį: Tu
piktžodžiauji, dėl to kad aš paša»
kiau: A š Dievo Sūnus? 37 Jei aš
nedarau savo Tėvo darbų, netikė»
kitę manim. 38 Bet jei aš darau ir
jei nenorite manim tikėti, tai tikė»
kitę darbams, kad pažintumėte ir
įsitikintumėte, kad Tėvas yra ma»
nyje ir aš Tėvuje. 39 Tuomet jie
jieškojo jį nutverti, bet jis ištrūko

sisakė esąs Dievas. — (34) A rgi ne»
parašyta...: kad Išganytojas yra teisin»
gai kalbėjęs. Jis dabar ima įrodymus
iš įstatymo, nes jo priešai nuolat į jį
šaukdavosi, todėl prieš įstatymą jie ne»
galės nieko sakyti (plg. 5, 18). Įstaty»
mu čia, kaip ir daugelyje kitų vietų,
vadinama visas šv. Raštas. Minimus
šioje vietoje jo žodžius randame Ps 81,
6. — Jū s dievai. Psalmės žodžiuose
Dievas kreipiasi į valdžią gavusius ne«
teisingus teisėjus ir vadina juos die»
vais, nes jie savo valdžią ir apšvietimą
buvo gavę iš Dievo. Iš to pavadi»
nimo Jėzus daro toliau savo išvadą.
— (35) Je i jis... — negali būti pa=
naikintas: negali būti atmestas, negali
būti laikomas sakančiu netiesą. — (36)
Tėvas pašventino...: jei šv. Rašte ga»
Įėjo būti pavadinti dievais neteisingi
teisėjai, kurie savo galią buvo gavę
iš Dievo, tai be palyginimo teisin»
giau gali vadintis Dievo Sūnumi Jė»
žus, kadangi jis buvo savo Tėvo pa»
šventintas, t. y., pašvęstas tam tikroms
pareigoms, buvo išrinktas Atpirkėju ir
siųstas į pasaulį atpirkimo įvykdyti. —
A š D ievo Sūnus. Tikrasis Dievo Sū»
nūs nepiktžodžiauja, kai jis vadina sa»
ve Dievu. Taip atmetamas žydų kalti»

nimas piktžodžiavimu. Išganytojas ne»
susilpnina to, ką jis buvo pasakęs 30
eik, kur jis pasisako esme esąs lygus
Dievui. Jo žodžius galima būtų taip
išreikšti: jei aš vadinu save Dievo Sū»
numi, tai nebūtų jokio piktžodžiavimo,
nors aš ir nebūčiau tikras Dievo Sū»
nūs, bet tik Tėvo pašventintas ir jo
siųstas, nes ir kiti vadinami dievais,
nors jie neturi tokių svarbių pareigų.
Aš turiu teisės juo labiau vadintis Die»
vo Sūnumi, kad aš ne tik tam tikra
prasme, bet tikrai esu Dievo Sūnus. —
(37) Je i aš nedarau...: jei aš aplei»
džiu savo Tėvo darbus, t. y., neduodu
jums savo dieviškosios pasiuntinybės
įrodymų, tai aš ne tik leidžiu jums
man netikėti, bet ir reikalauju. — (38)
Tikėkite darbam s...: tikėkite mano dar»
bų liudijimui, t. y., tikėkite į mane,
kaip į tą, kurį paliudija mano darbai:
kaip į Dievo pasiuntinį, kaip į Dievo
Sūnų, — Tėvas yra manyje... Vėl aiš»
kiai pasakoma, kad Kristus ir Tėvas
yra viena, ir kad jis yra Dievo Sūnus.
Šitoje vietoje išreiškiama tai, ką dog»
matikai vadina, circumincessio, taip
kaip augščiau buvo išreikšta consub»
stantialitas ir filiatio. — (39) Jieškojo
jį nutverti: Išganytojo gynimasis tiek

Turinys

JONO 10, 40-11, 2

513

jiems iš rankų. 40 Jis vėl nuėjo į 40 Et abiit iterum trans Iordanem i0 i, 28
anapus Jordano, į tą vietą, kur in eum locum, ubi erat Ioannes
Jonas pirmą kartą krikštijo, ir pa* baptizans primum: et mansit illic:
siliko tenai. 41 Daugelis ateidavo 41 et multi venerunt ad eum, et di*
pas jį ir sakydavo: Nors Jonas ne* cebant: Quia Ioannes quidem sig*
padarė jokio stebuklo, 42 tačiau, num fecit nullum. 42 Omnia autem i0 s, 30
ką Jonas sakė apie šitą, buvo tiesa. quaecumque dixit Ioannes de hoc,
vera erant. Et multi crediderunt
Taip daugelis įtikėjo į jį.
in eum.
11.
1 Buvo vienas ligonis Lozo* 11. 1 Erat autem quidam languens Lc 10 38 s
rius iš Marijos ir jos sesers Mor* Lazarus a Bethania, de castello
tos kiemo, Betanijos. 2 (Marija gi Mariae, et Marthae sororis eius.
buvo ta pati, kuri patepė Viešpatį 2 (Maria autem erat, quae unxit M t 26. 7;
tepalu ir nušluostė jo kojas savo Dominum unguento, et extersit pe* '• 37:
Io 12. 3
plaukais; jos tai brolis Lozorius des eius capillis suis: cuius frater
padarė įspūdžio žydams, kad jie dabar mą, kad pasirodytų esąs gyvenimas ir
nebebando mušti jo akmenimis. Tačiau prisikėlimas ir kad apreikštų Dievo ga*
jie vėl stengiasi (kaip aug. 30. 32) su* lią (1—40). Prikėlimas iš numirusiųjų
imti Jėzų, nes jis buvo pakartojęs ir Lozoriaus paskatina kai kuriuos tikėti,
patvirtinęs tariamąjį piktžodžiavimą. — o vyriausioji žydų taryba nutaria Jėzų
Ištrūko: kaip, evangelistas nepaaiškina. nužudyti (41—53). Išganytojas dabar
Gal privertusi gerbti save Jėzaus di* pasitraukia į Elremo miestą, o žmonės
denybė nugąsdino jo persekiotojus? jo jieško Jeruzalėje.
Galėjo ir tautos baimė sulaikyti bent
(11, 1) Lozorius. Tas vardas trum*
trumpam laikui parisiejų kerštavimą. pinimu padaryras iš kito, pas žydus
Yra aiškintojų, kurie mano, kad čia įvy* dažnai sutinkamo, vardo Eleazaras. Jis
kęs stebuklas. — (40) Jon as pirmą kar= reiškia tą pat, ką ir Dievas padeda (plg.
tą... Išganytojas vyksta į tą vietą, kur Lk 16, 20). Anot padavimo, Lozorius
buvo pasirodęs pirmą kartą Jonas krik* buvęs tada 30 metų amžiaus ir, pri*
štydamas (1, 28), ir kur jam pačiam keltas iš numirusiųjų, dar gyvenęs 30
buvo atvesta pirmutiniai mokytiniai. Čia metų. Jis buvęs tarp tų 120, kurie Sek*
jis, po skausmingo susirėmimo su savo minėse gavo šv. Dvasią. Kai Palesti*
priešais, norėjo rasti šiek tiek paguodos, noje persekiojami krikščionys išsisklai*
primindamas miniai, ką anksčiau Jonas dė į įvairias šalis, Lozorius nuvykęs į
buvo apie jį liudijęs (Auks.). Jėzus čia Romos valstybės vakarus (Apd 8, 4).
pasiliko, kol jis vėl turėjo eiti į Judieją Marsilija laiko Lozorių vienu pirmųjų
prikelti iš numirusiųjų Lozoriaus. — tikėjimo skelbėjų pietų Prancūzijoje.—
(42) Buvo tiesa...: jei mes tikėjome Betanijos. Žr. Mt 21, 17. — (2) Kuri
tam, kurs nepadarė jokio stebuklo, patepė Viešpatį... Daug aiškintojų ma*
kaip mes netikėsime tam, kurs daro no, kad čia primenamas Luko 7, 36—50
stebuklus, ir kurį Jonas paskelbė esant papasakotas patepimas Išganytojo pa*
Mesiją. — Į jį. Gr. t.: tenai, t.y., risiejaus Simono namuose pokylio me*
tu. Tenai moteriškės vardas nepasaky*
toje vietoje.
tas. Nemaža tačiau yra aiškintojų, ku*
rie mano, kad. Išganytojas buvo pa*
f. Prikėlimas iš numirusiųjų Lozoriaus,
teptas ne vieną kartą, kad Marijos įvyk*
11, 1 -5 6 .
dytas patepimas, kurį aprašo žemiau Jo
Išganytojas atvyksta į Betaniją ir čia 12, 3 (plg. Mt 26, 7; Mk 14, 3), yra
prikelia iš numirusiųjų Lozorių, kad ne tas pats, apie kurį kalba Lukas, ir
taip sustiprintų savo mokytinių tikėji* todėl Luko neįvardinta nusidėjėlė, pa*
33

Šv. Raštas, V t.

Turinys

514

Io 9, 3

lo 8, 30;
10, 31
Io 9, 4«;
1 Io 2, 10 s

JONO 11, 3 - 9

Lazarus infirmabatur.) 3 Miserunt
ergo sorores eius ad eum dicentes:
Domine, ecce quem amas infirma*
tur. 4 Audiens autem lesus dixit
eis: Infirmitas haec non est ad
mortem, sed pro gloria Dei, ut glo*
rificetur Filius Dei per eam. 5 Di*
ligebat autem lesus Martham, et
sororem eius Mariam, et Lazarum.
6 U t ergo audivit quia infirmaba»
tur, tunc quidem mansit in eodem
loco duobus diebus. 7 deinde post
haec dixit discipulis suis: Eamus
in Iudaeam iterum. 8 Dicunt ei dis*
cipuli: Rabbi, nunc quaerebant te
Iudaei lapidare, et iterum vadis il*
luc? 9 Respondit lesus: Nonne
duodecim sunt horae diei? Si quis
ambulaverit in die, non offendit,

sirgo). 3 Taigi, jo seserys siuntė
pas jį ir sakydino: Viešpatie! Štai
tas, kurį tu myli, serga. 4 Išgirdęs
Jėzus jiems tarė: Ta liga ne mir*
čiai, bet Dievo garbei, kad per ją
būtų pašlovintas žmogaus Sūnus.
5 Jėzus mylėjo M ortą, jos seserį
Mariją ir Lozorių. 0 Išgirdęs jį
sergant, jis tuo tarpu pasiliko dvi
dieni toje pačioje vietoje; 7 jom
praslinkus, jis tarė savo mokyti*
niams: Eikime vėl į Judieją. 8 Mo*
kytiniai jam sakė: Mokytojau, žy*
dai ką tik jieškojo tavęs užmušti
akmenimis, ir tu vėl tenai eini?
9 Jėzus atsakė: A r ne dvyliką va*
landų turi diena? Jei kas vaik*
ščioja dieną, nesuklumpa, nes ma*

tepusi Jėzų, nebuvo Mortos ir Lozo*
riaus sesuo Marija. — (3) Tas, kurį
tu myli, serga. Čia seserys visų pirma
primena, kokie buvo santykiai tarp Iš*
ganytojo ir jų brolio: Jėzus jį mylėjo,
t. y., laikė jį savo geru prieteliu; to*
liau praneša apie jo ligą. Padaryti iš
tos žinios išvadą jos palieka pačiam
Išganytojui, o mintis jų yra toki: tu
savo mylimojo sergančio prietelio juk
neapleisi. — (4) Jiem s tarė: seserų pa*
siuntiniams, kurie Jėzaus žodžius tu*
rėjo pranešti juos pasiuntusioms. Jėzus
nedaro aiškaus pažado seserims, tačiau
palieka joms vilties, kad brolio liga
nebus toki, kuri, paprastai, baigiasi
mirtimi, nes Lozorius, tiesa, turėjo nu*
mirti, bet ir vėl būti prikeltas iš numi*
rusiųjų. Jėzus suteikia seserims ir sa*
vo mokytiniams paguodos žodžių, bet
jie, kaip dieviškosios Apvaizdos keliai,
buvo slaptingi ir tamsūs, nors pilni
meilės. Lozoriaus mirtis turėjo būti
skaudus dviejų seserų pasitikėjimo ban*
dymas. Iš to bandymo jos išėjo nuga*
lėtojos. — N e mirčiai... Dievo tikslas
toje ligoje nėra mirimas labai ilgam lai*
kui. Lozoriaus liga ir, kaip jos pasėka,
po jos einanti mirtis buvo siųstos dėl
to, kad Dievas prikėlimu iš numirusių*

jų apreikštų savo dieviškąją galią. Tė*
vas pašlovinamas Sūnuje, kurs vykdė
Tėvo darbą. — (5) M ylėjo M ortą... Ir
Dievo mylimus asmenis ištinka ligos
ir kentėjimai (Kir. Auksab.), kurie ta*
čiau, Dievo sutvarkymu, yra jiems nau*
dingi. Čia evangelisto pastaba apie Jė*
zaus santykius su visa šeimyna turi pa*
rodyti, kad ne abejingumas, bet aug*
štesni atžvilgiai dabar dar sulaiko Iš*
ganytoją nuo kelionės į Betaniją. —
(6) Dvi dieni. Jėzus laukia dar dvi
dieni, kad praeitų ilgesnis laikas tarp
mirties ir prikėlimo ir kad tuo būdu
dar labiau paaiškėtų, kad Lozorius bu*
vo tikrai miręs (Kir. Auks. Aug.). —
(7) Į judieją, t. y., į Betaniją Judiejoje.
Tuo metu Išganytojas buvo Periejoje.
— (8) Vėl tenai eini. Mokytiniai bi*
jo pavojų Jėzaus gyvybei, bet ir sau
(plg. 10, 31. 39). — (9) D vyliką va*
landų: tarp saulės tekėjimo ir nusileis
dimo. Dvylika valandų čia reiškia visą
Jėzaus gyvenimo metą čia žemėje. Šiuo
metu žydai nieko negali jam padaryti.
Naktis yra jo kančios ir mirimo laikas.
Diena jau baigėsi, o Išganytojo valan*
da dar nebuvo atėjusi. — Šviesa. Plg.
aug. 9, 4. 5. — (10) VaikSčioja naktį...
Išganytojas nebegalės išvengti pavojaus.

Turinys

JONO 11, 10-17

515

to šio pasaulio šviesą; 10 bet jei
vaikščioja naktį, suklumpa, nes
nėra jame šviesos. “ Taip jis pa*
sakė ir po to jiems tarė: Mūsų
prietelis Lozorius miega, bet aš
einu jo pažadinti iš miego. 12 Tuo*
met jo mokytiniai jam tarė: Vieš*
patie, jei miega, bus sveikas. 13 Jė*
žus kalbėjo apie jo mirtį, o jie
manė apie užmigimą paprastu
miegu. 14 Tuomet Jėzus jau aiškiai
jiems pasakė: Lozorius mirė, 15 ir
dėl jūsų, — kad tikėtumėte, — aš
džiaugiuos, jog nebuvau tenai.
Bet eikime pas jį. 18 Tuomet To*
mas, vadinamas Dvynas, tarė ki*
tiems mokytiniams: Eikime ir mes
mirti su juo.
1T Atėjęs Jėzus rado jį jau ke*

quia lucem huius mundi videt: 10 si io 12, 35
autem ambulaverit in nocte, offen*
dit, quia lux non est in eo. 11 Haec Mt 9, 24;
ait, et post haec dixit eis: Lažams Lc 8’ 52
amicus noster dormit: sed vado ut
a somno excitem eum. 12 Dixerunt
ergo discipuli eius: Domine, si dor*
mit, salvus e::it. 18 Dixerat autem
lesus de morte eius: illi autem pu*
taverunt quia de dormitione som*
ni diceret. 14 Tunc ergo lesus di*
xit eis manifeste: Lazarus mortuus
est: 15 et gaudeo propter vos, ut
credatis, quoniam non eram ibi. sed
eamus ad eum. 16 Dixit ergo Tho* io 14,5;
mas, qui dicitur Didymus, ad con* ^0, 24-28;
discipulos: Eamus et nos, ut mo*
riamur cum eo.
“ Venit itaque lesus: et invenit i0 n, 39

nes jis pats ir Tėvas to nori. — (11)
Miega. Išganytojas Lozoriaus mirtį va*
dina miegu, nes jis buvo nusistatęs grą*
žinti jį į gyvenimą (plg. Mt 9, 24). Iš*
ganytojui jo prietelis tik miegojo, o
žmonėms jis buvo miręs (Aug.). Ti*
kinčiųjų mirtis dažnai šv. Rašte (Mt
27, 52; Apd 7, 59; 13, 36; 1 Kor 7,
39; 11, 30; 15, 6. 20. 51; 1 Tęs 4,
13—15; 2 Petr. 3, 4) ir Bažnyčios kai*
boję vadinama miegu, nes tuo žodžiu
geriausiai išreiškiama tikėjimas į sielos
nemarumą ir į kūno prisikėlimą. Iš*
ganytojas nori prirengti savo mokyti*
nius prie prikėlimo, kalbėdamas slap*
tingai, kaip 4*je eilutėje. — B et aš
ein u ...: aš noriu jį pažadinti, todėl
aš ten einu. — (12) Je i m iega... Mo*
kytiniai ir čia, kaip dažnai kitur, visą
savo dėmesį kreipia į paskutinį Jėzaus
žodį, juo labiau, kad jame tariasi radę
labai gerą progą atkalbinėti Jėzų nuo
kelionės į Jeruzalės apylinkes
(Kir.
Auks.). Lozorius po savo ligos pats
pagis, ir nėra reikalo tau statyti save
į pavojų. — (13) Jėzu s k a lb ėjo ... Čia
yra evangelisto paaiškinimas. — (15)
A š diiaugiuos. Kristus džiaugiasi dėl
savo mokytinių, kuriems didesnis jo
dieviškosios galios apreiškimas turi būti

priemonė tikėjimui sustiprinti (Kir.
Tom.), sustiprinimas, kurio jie labai pri*
valo dėl kančios dienų artumo. — K ad
tikėtumėte: kad jūsų tikėjimas sustiprė*
tų.—(16) Dvynas, t. y. vertimas ebra*
jiško žodžio T o m a s . Anot padavi*
mo, jis turėjęs seserį dvynę, vardu D*
zija. Jonas mini jį dar tris kartus (14,
5; 20, 24 ; 21, 2), sinoptikai — po vieną
kartą apaštalų sąrašuose, taip pat Apd
1, 13. Pas Euzebijų yra įrašyta Origi*
no žinia, kad Tomas skelbęs Evangeliją
Partų šalyje, t. y., kraštuose tarp Eu*
prato ir Indo. — Eikim e ir m es... Iš
Tomo atsakymo pasirodo, kad jis arba
visai nežino Jėzaus galios, arba apie
ją abejoja. Jis rodo daug meilės Jėzui,
bet drauge parodo, kad jis nebuvo su*
pratęs Jėzaus žodžių, pasakytų aug. 9
ir 10 eil. Jis turi palinkimo abejoti (14,
5; 20, 25), bet kai jis įsitikina, jo ti*
kėjimas yra juo stipresnis (20, 28. 29).
(17) Keturias dienas. Iš Periejos iki
Betanijai Jėzus turėjo kelio apie 40
kilometrų, vadinasi, reikėjo eiti apie 10
valandų, todėl galėjo atvykti per vieną
dieną. Jei Lozorius buvo miręs tą pa*
čia dieną, kurią Išganytojas gavo ži*
nią apie jo ligą, ir jei jis tą pačią mir*
ties dieną buvo palaidotas, kas labai

Turinys

516

Io ii, 41 s

Io 5, 29;
Lc 14, 14
Io 6, 40

JONO 11, 18-25

eum quattuor dies iam in rnonu»
mento habentem. 18 (E rat autem
Bethania iuxta Ierosolymam quas
si stadiis quindecim.) 19 Multi aus
tem ex Iudaeis venerant ad Mars
tham, et Mariam, ut consolarentur
eas de fratre suo. 20Martha ergo
ut audivit quia lesus venit, occurs
rit illi: Maria autem domi sedebat.
21 Dixit ergo Martha ad Iesum:
Domine, si fuisses hic, frater meus
non fuisset mortuus: 22 Sed et nunc
scio quia quaecumque poposceris
a Deo, dabit tibi Deus. 23 Dicit
illi lesus: Resurget frater tuus.
24 Dicit ei M artha: Scio quia res
surget in resurrectione in novissis
mo die. 25 Dixit ei lesus: Ego sum
resurrectio, et vita: qui credit in
me, etiam si mortuus fuerit, vivet:

turias dienas gulintį kape. 18 (Bes
tanija buvo arti Jeruzalės, apie
penkioliką varsnų atstu nuo jos).
19 Daug žydų buvo atėję pas
M ortą ir Mariją jųdviejų paguosti
dėl jų brolio. " M o r ta , kaip tik
išgirdo, kad Jėzus ateina, išėjo jo
pasitikti, o Marija pasiliko namie.
21 M orta tarė Jėzui: Viešpatie, kad
būtumei čia buvęs, mano brolis
nebūtų miręs. 22 Bet ir dabar aš
žinau, kad Dievas tau duos, ko
tik tu Dievą paprašysi. 23 Jėzus
jai tarė: Tavo brolis prisikels.
24M orta jam atsakė: Žinau, kad
jis prisikels prisikėlime, paskutinę
dieną. " J ė z u s jai tarė: Aš prisi»
kėlimas ir gyvybė; kas tiki į ma»
ne, nors ir būtų miręs, bus gyvas,

tiespanašu, tai tą mirties dieną reikia
įskaityti į keturių dienų skaičių. — (18)
P enkioliką varsnų: apie tris kilometrus.
Iš to, kad Betanija buvo netoli nuo
Jeruzalės, darosi suprantama, kodėl
daugelis žmonių galėjo atsilankyti pas
Mortą ir Mariją. — (19) Paguosti. Ges
dulo metas tęsdavosi septynias dienas.
Tomis dienomis ateidavo giminės ir pas
žįstamieji paguosti liūdinčiųjų dėl mirs
ties. Tuomet būdavo valgoma gedulo
duona ir geriama paguodos taurė (5
Moz 26, 14; Tob 4, 18; Pat 31, 6; Ez
24, 17. 22; Oz 9, 4). Iš čia vėliau
atsirado laidotuvių pokyliai (2 Kar 12,
17; Jer 16, 7). — (20) Išėjo jo pa*
sitikti. Morta turėjo pašaukti savo sės
šerį, kai pati bus pasikalbėjus su Iš»
ganytoju ir gaus iš jo vilties
(Kir.
Teof.). — (21) K ad būtumei čia bu=
vąs... Mortos žodžiuose gal daroma
šiek tiek priekaištų Išganytojui. Jai
gal nė į galvą neatėjo, kad Jėzus gali
padėti ir toli būdamas. — (22) Bet
ir dabar... Ir dabar, kai Mortos bros
lis buvo miręs, ji tvirtai yra įsitikinusi,
kad Dievas gali suteikti Jėzui visa, ko
tik jis jį prašys. Ji gal žinojo apie pris
kėlimą iš numirusiųjų Jajiro dukters,

našlės sūnaus Najime. Ji taip pat tu»
rėjo atsiminti Kristaus pažadą dviejų
seserų pasiuntiniams aug. 4 eil. — Die=
vas tau duos. Iš Mortos žodžių nėra
aišku, ar ji laikė Jėzų kuo nors dau»
giau, negu paprastu Dievo malone ap»
dovanotu pasiuntiniu. Morta pradeda
dejavimu, paskui jį eina tikėjimas, to»
liau — viltis ir troškimas. Ji tačiau
kalba bendrais žodžiais ir nedrįsta aiš»
kiai išreikšti savo troškimo, kad Lo»
zorius būtų prikeltas iš numirusiųjų.
— (23) Tavo brolis prisikels. Išgany»
tojas palaiko Mortos tikėjimą, tačiau
pradžioje kalba apie prisikėlimą ben»
drai, taip, kad Morta negali suprasti,
kokį jos brolio prisikėlimą Jėzus turi
galvoje. Ji sako: (24) Žinau, kad jis
prisikels..., bet ir vėl nedrįsta prašyti,
kad Lozorius būtų prikeltas tuojau. —
(25) A š prisikėlimas... Jėzui nėra rei»
kalo prašyti Dievą prikelti ką nors iš
numirusiųjų. Jis tarsi sako: aš man
nuosava ir įgimta galia galiu prikelti;
aš prisikėlimo priežastis; aš esu gy»
venimas, t. y., tikrojo, amžinojo gy»
venimo davėjas. Pasakęs savo galią,
Išganytojas nurodo, kokie bus jos pa»
darai: kas tiki į mane, nors ir būtų mi-

Turinys

JONO 11, 26-33

517

26 ir kiekvienas, kurs gyvas ir į 26 et omnis, qui vivit, et credit in io 5, 24;
mane tiki, nemirs per amžius. A r me, non morietur in aeternum. Cre» 8' 51
tai tiki? 27Ji jam atsakė: Taip, dis hoc? 27 A it illi: Utique D o»io 6, 69;
Viešpatie, aš tikiu, kad tu Kristus, mine, ego credidi, quia tu es Chri» Mt 16,16

gyvojo Dievo Sūnus, kurs atėjai j stus filius Dei vivi, qui in hunc
šį pasaulį. 28 Tai pasakius, ji nu» mundum venisti. 28 Et cum haec
ėjo ir pašaukė savo seserį Mariją, dixisset, abiit, et vocavit Mariam
tylomis sakydama: M okytojas čia sororem suam silentio, dicens: Ma»
ir tave šaukia. 29 Kaip tik ji iš» gister adest, et vocat te. 29 Illa ut
girdo, greitai atsikėlė ir ėjo pas jį. audivit, surgit cito, et venit ad eum:
30 Nes Jėzus dar nebuvo įėjęs į 30 nondum enim venerat lesus inio n, 20
kiemą; jis dar tebebuvo toje pa» castellum: sed erat adhuc in illo
čioje vietoje, kur jį buvo pasiti» loco, ubi occurrerat ei Martha. 31 Iu»
kus M orta. 31 Žydai, kurie buvo daei ergo, qui erant cum ea in do»
su ja namuose ir ramino ją, pama» mo, et consolabantur eam, cum vi»
tę, kad M arija greitai atsikėlė ir dissent Mariam quia cito surrexit,
išėjo, sekė ją, sakydami: ji eina et exiit, secuti sunt eam dicentes:
pas kapą verkti tenai. 32 Kaip tik Quia vadit ad monumentum, ut
Marija atėjo, kur buvo Jėzus, ir ploret ibi. 32 Maria ergo, cum ve»Io 11,21
jį pamatė, puolė jam po kojų ir nisset ubi erat lesus, videns eum,
jam tarė: Viešpatie, kad būtumei cecidit ad pedes eius, et dicit ei:
čia buvęs, mano brolis nebūtų Domine, si fuisses hic, non esset
miręs. 33 Tuomet Jėzus, pamatęs mortuus frater meus. 33 lesus er»Io 13, 21
rąs, t. y., miręs kūnu, bus gyvas, kai
bus prikeltas iš numirusiųjų. — (26)
Iv kiekvienas... Nors laikinai dėl kū»
no mirties mirs, tačiau nemirs amži»
nai dėl dvasios gyvenimo ir prisikėli»
mo nemarumo (Aug.). — A r tai tiki?
Morta turi išpažinti savo tikėjimą ir
tuo tarsi nusipelnyti savo brolio pri»
kėlimą iš numirusiųjų. Išganytojas ne»
retai reikalauja tikėjimo tų, kurių ar»
timiems jis turi suteikti geradarystę.
Čia galima matyti įrodymą, kad geri ti»
kinčiojo darbai gali padėti ne tik jiems
patiems, bet ir kitiems. Plg. Mt 9, 2.
— (27) A š tikiu: ir tas tikėjimas ma»
nyje pasilieka. — K ad tu Kristus: Me»
sijas. — G yvojo Dievo Sūnus. Morta
dar neturi pilno Išganytojo žodžių su»
pratimo. Ji išpažįsta, kad Jėzus yra Me»
sijas, Dievo siųstasis Sūnus ir kad jo
mokslas, jog jis esąs prisikėlimas ir gy»
venimas, yra tikras. Bet ir dabar ji aiš»
kiai neišpažįsta to, ką turėtų išpažinti:
tu prikelsi mano brolį iš numirusiųjų.
— (28) Tylomis: kad ir Marija, niekie»
no nekliudoma, galėtų džiaugtis Jėzaus

atvykimu. Žydai, priešingai, negirdėję
Mortos žodžių Marijai, laiko sau pa»
reiga ją palydėti, ir taip visa daugybė
bus Lozoriaus prikėlimo liudytojų. —
Ir tave šaukia... Čia nėra aiškiai pa»
sakyta, kad Kristus būtų pavedęs Mor»
tai pašaukti Mariją (Aug. Teof.). Gal
Morta suprato, kad pats Jėzaus atėji»
mas buvo lyg koks balsas, kuriuo bu»
vo liepiama ateiti pas jį ir Marijai. —
(29) Greitai atsikėlė. Marijos skubė»
jimas parodo josios tikrą meilę Išgany»
tojui. Kai Jėzus šaukia, neturi būti
jokių atidėliojimų. — (30) Jėzus dar
nebuvo įėjęs... Evangelistas pasakoja
visas smulkmenas labai tiksliai. Taip,
paprastai, pasakoja tas, kurs pats čia
buvo ir viską matė. — (31) J i eina pas
kapą. Gedulo dienomis mirusiojo ka»
pas būdavo dažnai lankomas. — (32)
Puolė jam p o kojų. Marija savo elge»
siu visų pirma parodo savo tikrąją mei»
lę ir pagarbą Išganytojui, o paskui tais
pačiais žodžiais, kaip ir jos sesuo, iš»
pažįsta tvirtą tikėjimą, kad Jėzus gali
ir nori joms padėti. — (33) Susigriaus

Turinys

518

Lc 19, 41
Mt 27, 60;
Mc 15, 46

JONO 11, 3 4-39

go, ut vidit eam plorantem, et Iu*
daeos, qui venerant cum ea, pio*
rantės, infremuit spiritu, et turba*
vit seipsum. 34 et dixit: Ubi po*
suistis eum? Dicunt ei: Domine,
veni, et vide. 35 Et lacrymatus est
lesus. 38 Dixerunt ergo Iudaei: Ec*
ce quomodo amabat eum. 37 Qui*
dam autem ex ipsis dixerunt: Non
poterat hic, qui aperuit oculos caeci
nati, facere ut hic non moreretur?
38 lesus ergo rursum fremens in se*
metipso, venit ad monumentum,
erat autem spelunca: et lapis super*
positus erat ei. 39 Ait lesus: Tol*
lite lapidem. Dicit ei Martha so*
ror eius, qui mortuus fuerat: Do*

ją verkiančią ir atėjusius su ja
žydus verkiančius, susigriaudino
dvasioje, ir pats save sujaudino.
34 Jis tarė: Kur jį padėjote? Jie
jam atsakė: Viešpatie, eik ir pasi*
žiūrėk. 35 Jėzus apsiašarojo. 36 To*
dėl žydai kalbėjo: Štai, kaip jis jį
mylėjo. 37 O kai kurie iš jų sakė:
A r tas, kurs atvėrė akis aklam gi*
mūšiam, negalėjo padaryti, kad
šitas nebūtų miręs? 38 Jėzus, vėl
susigriaudinęs pats savyje, priėjo
prie kapo. Buvo tai ola, uždaryta
akmenimi. 39 Jėzus tarė: Atimkite
akmenį. Mirusiojo sesuo Morta
jam atsakė: Viešpatie, jau dvokia,

dino. Gilus Viešpaties susijaudinimas
išeina aikštėn. Susijaudinimo ir ašarų
priežastis buvusi apsvarstymas, kad mir*
tis yra nuodėmės pasėka (Teod. Tom.).
— D vasioje: giliausioje savo žmogiš*
kosios prigimties esmėje. Jėzus, kaip
žmogus, galėjo pasiduoti visiems žmo*
giškiems jausmams, tačiau jie buvo ja*
me visiškoje dvasios valdžioje, o ne at*
virkščiai, kaip kad dažnai būna mumy*
se. — (34) Kur jį padėjote? Jėzus klau*
šia ne kad būtų nežinojęs, kur yra pa*
guldytas Lozorius, bet kad sužadintų
čia buvusiųjų dėmesį. Jis klausia kaip
žmogus, bet prikels Lozorių kaip Die*
vas (Atan.). — (35) Jėzu s apsiašarojo.
Gr. tSaxpuosv, tylomis liejo ašaras. Jė*
žus, matydamas kitų skausmą, užjau*
čia juos, ir pats liūdi, nors jis žino,
kad tuojau kitokie jausmai pašalins liū*
desį. Iš to nemaža ir mums yra paguo*
dos. Kiekvienas šios žemės kentėjimas
baigiasi. Visi atskirų žmonių sielvartai
turi savo tikslą ir saiką. Dievas tai ži*
no, o tačiau jis žiūri su užuojauta į
kiekvieną mūsų, kad ir greit praeinantį
ir pagal jo nutarimą, mūsų pakeliamą
vargą. Čia Išganytojo apsiašarojimas
dėl mirusiojo liudijo taip pat, kad jis
tikrai buvo miręs, nes prie miegančio
niekas neverkia. — (37) A r tas, kurs
atvėrė... Anot daugelio aiškintojų

(Auks. Eut. Teof. ir kt.), taip atsi*
liepę prieš Jėzų nusistatę žydai, reikš*
darni jam panieką. Pabrėžimas Jė*
zaus negalėjimo pagydyti sirgusiojo
prietelio, gal kėlė juose taip pat abe*
jonę dėl aklo gimusio pagydymo ste*
buklo. Tačiau labiau tiespanašu, kad
čia buvusieji žydai nebuvo taip piktai
nusistatę prieš Jėzų. Jie tikriausiai rei*
škė tik pasigailėjimą, kad Jėzus neap*
saugojo Lozoriaus nuo mirties. Vieš*
pats norėjo leisti Lozoriui numirti, nes
jis turėjo augštesnių sumanymų. Jo vi*
sagalybė, be palyginimo, aiškiau ro*
dėsi mirusiojo prikėlime, kaip apsau*
gojime nuo mirties. — (38) Ola, už*
daryta... Žydų kapai dažniausiai bū*
davo kalno šlaite iškalti urvai. Juose
guldydavo mirusiųjų lavonus, o urvo
angą užrisdavo sunkiu akmenimi, kad
laukiniai ž v ė r y s negalėtų patekti į urvą.
— (39) Morta jam atsakė... Morta jau
nebelaukia savo brolio pažadinimo; ji
mano, kad Jėzus nori dar kartą pama*
tyti jo lavoną. Žmogui įgimtas pasibai*
sėjimas, kad reikės pamatyti visai per*
simainiusį mylimą brolį, atstumia nuo
Mortos visus kitus jausmus ir mintis.
Ji nori apsaugoti Išganytoją nuo pa*
žvelgimo į mirusįjį ir nuo nemalonaus
kvapo, koks būna, kai lavonas prade*
da pūti. Ta mintis padaro tai, kad ji

Turinys

JONO 11,40-46

519

nes jau keturias dienas guli. 40 J ės
žus jai tarė: A rgi aš tau nesakiau,
kad, jei tikėsi, išvysi Dievo garbę.
4 lAtritus akmenį, Jėzus pakėlė
augštyn akis ir tarė: Tėve, d ė*
kojų tau, kad mane išklausei.
42 Aš, tiesa, žinojau, kad tu visuos
met mane išklausai; bet tai paša*
kiau dėl čia aplinkui stovinčių
žmonių, kad jie tikėtų, jog tu esi
mane siuntęs. 43 Tai pasakęs, jis
sušuko garsiu balsu: Lozoriau, iš*
eik laukan. 44 Numirėlis tuojau
išėjo surištomis raiščiais kojomis
ir rankomis, ir jo veidas buvo ap*
rištas skepeta. Jėzus jiems tarė:
Atraišiokite jį ir leiskite eiti.
45 Daugelis žydų, kurie buvo
atėję pas Mariją ir M ortą ir buvo
matę, ką Jėzus padarė, įtikėjo į jį.
46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas pa*

mine, iam, foetet, quatriduanus est
enim. 40 Dicit ei lesus: Nonne di*
xi tibi quoniam si credideris, vide*
bis gloriam D ei? 41 Tulerunt ergo
lapidem: lesus autem elevatis sur*
sum oculis, dixit: Pater gratias ago i° 12, 30;
tibi quoniam audisti me, 42 ego au* 3 Rg 18,36 s
tem sciebam quia semper me au*
dis, sed propter populum, qui cir*
cumstat, dixi: ut credant quia t u Act 14- 10
me misisti. 43 Haec cum dixisset,
voce magna clamavit: Lazare veni
foras. 44 Et statim prodiit qui fue*
rat mortuus, ligatus pedes, et ma*
nus institis, et facies illius sudario
erat ligata. Dixit eis lesus: Solvi*
te eum, et sinite abire.
45 Multi ergo ex Iudaeis, qui ve*Io 10’ 42
nerant ad Mariam, et Martham, et
viderant quae fecit lesus, credide*
runt in eum. 48 Quidam autem ex Lc 16, 31

užmiršta ir didelės paguodos pii*
nus Išganytojo pažadus.
Panašus
buvo laikymasis mokytinių, kai jie
gavo žinią apie Viešpaties prisikė*
limą, nors jis daug kartų ir aiškiai bu*
vo paskelbtas iš anksto (Mk 16, 11.
13). — (40) Je i tikėsi. Šituose žodžiuose
galima matyti ir tylų papeikimą, kad
Morta buvo užmiršusi ankstyvesnius
Jėzaus pažadus. Jėzus dabar primena
Mortai, ką jis buvo pasakęs augščiau,
23—26 eil., apie prisikėlimą ir tikėjimą.
Kapas turi būti atidarytas ne kad mir*
ties baisumas, bet kad Dievo galia būtų
parodyta. Taip Jėzus baigia savo žo*
džius kilniausia paguoda. — (41) Tėve,
d ėkoju tau... Kaip valandos iškilmin*
gumas reikalavo, Išganytojas kalba dė*
kojimo maldą, žvilgsnį į dangų pakėlęs,
kad savo elgesiu nurodytų, jog čia vei*
kia dangiškoji, dieviškoji galia. Pirma
šios dėkojimo maldos, tikriausiai turėjo
būti vidujinė Jėzaus prašymo malda. —
K ad mane išklausei: aš tai nesakau, lyg
kad tu mane išklausytumei tik kai ku*
riais atvejais, bet viešai dėkoju už iš*
klausymą todėl, kad čia stovintieji pa*
žintų, jog tu esi mane siuntęs šito

darbo įvykdyti. Kaip tiktai buvo la*
bai svarbu, kad žydai ir šitame stebu*
kle pažintų artimiausį ryšį tarp Dievo
ir Jėzaus ir taip būtų vedami į tikėjimą.
— (43) Sušuko garsiu balsu. Išgany*
tojas šaukia garsiai, kad padidintų pri*
kėlimo iškilmingumą ir labiau nukreip*
tų čia pat buvusiųjų dėmesį į tai, ką
jis daro. — (44) Tuojau. Graikiška*
me tekste šito žodžio nėra. Kaip tik
Lozorius išgirsta Viešpaties balsą, jis
tuojau išeina iš kapo gyvas ir visai
sveikas. — Surištomis raiščiais... Raiš*
čiais būdavo surišami į paklodę suvy*
nioti kūno sąnariai, nes visi sąnariai,
rankos, kojos, būdavo apdedamos į
paklodes suvyniotais kvepalais. — Ir
leiskite eiti. Kad liudytojai, kurie sa*
vo širdy nenorėjo tikėti, turėtų tikėti
savo akims, jie nurita nuo angos ak*
menį, mato lavoną, patys atriša prisį*
kėlusiojo raiščius ir mato jį einantį.
Taip jie mato visus mirties ženklus ir
drauge visus gyvybės laidus (Ambr.).
(45) Įtikėjo į jį. Pamatytas stebu*
klas įvedė į jų širdį tikėjimą. — (46)
B et kai kurie... Šitoje eilutėje minimi
žydai negali būti laikomi įtikėjusiais

Turinys

520

Jo 18, 14

Mn 27, 21

JONO 11, 47-51

ipsis abierunt ad Pharisaeos, et di*
xerunt eis quae fecit lesus. 47 Col*
legerunt ergo Pontifices et Pharis:
saei concilium, et dicebant: Quid
facimus, quia hic homo multa sig*
na facit? 48 Si dimittimus eum sic,
omnes credent in eum: et venient
Romani, et tollent nostrum locum,
et gentem. 49 Unus autem ex ipsis
Caiphas nomine, cum esset Ponti*
fex anni illius, dixit eis: Vos nes*
citis quidquam, 50 nec cogitatis quia
expedit vobis ut unus moriatur ho*
mo pro populo, et non tota gens
pereat. 51 Hoc autem a semetipso
non dixit: sed cum esset Pontifex
anni illius, prophetavit, quod lesus

risiejus ir jiems pasakė, ką Jėzus
buvo padaręs. 47 Taigi, vyriausieji
kunigai ir parisiejai surinko tary*
bą ir kalbėjo: Ką darysime, ka*
dangi tas žmogus daro daug ste*
buklų? 48 Jei paliksime jj taip, visi
įtikės j jį; ateis romėnai ir atims
mūsų kraštą ir tautą. 49 Vienas iš
jų, vardu Kajipas, būdamas tais
metais vyriausiuoju kunigu, jiems
tarė: Jūs nieko nežinote 50 ir ne*
apsvarstote, kad jums geriau, jei
vienas žmogus mirs už tautą, kaip
kad visa tauta pražūtų. 51 Tai jis
pasakė ne pats savaime, tik, būda*
mas tais metais vyriausiuoju ku*
nigu, pranašavo, kad Jėzus turėjo

Jėzų, kurie minimi 45 eil. Ta aplin*
kybė, kad žinia nunešama aiškiai pa*
sireiškusiems Jėzaus priešams, nurodo,
kad jos nešėjai yra aiškiai nusistatę
prieš Jėzų, arba bent pasiduoda baimei,
kad nebūtų įtariami esą slapti Jėzaus
šalininkai ir kad nebūtų išmesti iš si*
nagogos, jei jie žinios neduotų (plg.
aug. 9, 22). — (47) K ą darysim e... Jie
neabejoja, kad turi šį tą daryti prieš
Išganytoją, klausimas keliamas tik dėl
priemonių, kurių jie griebsis prieš Jėzų.
— Daro daug stebuklų. Kad ir prieš
savo norą, jie yra priversti pripažinti
Jėzui galią .daryti stebuklus. Jie taip
ir sako: jis daro stebuklus. Tie ste*
buklai nesiduoda užginčijami ir nega*
Įima apie juos abejoti. — (48) Jei pa*
liksim e...: jei mes leisime jam taip to*
liau daryti, jei mes neužkirsime kelio
jo stebuklams. Jie bijo, kad Jėzus bus
tautos paskelbtas, kaip Mesijas ir ka*
ralius, ir taip duos progos romėnams
įsikišti. Romėnai tuomet galėtų pasi*
elgti su žydais, kaip su maištininkais
ir atimti iš vyriausios jų tarybos net
ir valdžios šešėlį (Auks. Kir.). —
Atims mūsų kraštą: sunaikins mūsų
miestą, išves žmones į nelaisvę ir iš*
sklaidys juos. — (49) Kajipas. Apie jį
žr. Mt 26, 3,—Tais metais... Šitas posa*
kis nereiškia, kad vyriausieji žydų ku*
nigai būtų keitęsi kas metai. Juo pa*

sakoma tik tiek, kad tais atsimintinais
metais, kuriais Jėzus turėjo kentėti, vy*
riausis kunigas buvo Kajipas. — Jūs
n ieko nežinote: jūs nežinote, kas jums,
kaip vyriausiai tarybai, šitame reikale
yra naudinga. Jūsų pačių nauda turi
būti jūsų elgesio priežastis. Plg. žem.
18, 14. — (50) Jums. Gr. t.: mums.
— Už tautą: tautos naudai. — (51)
N e pats savaime. Ta prasme, kuria
pats Kajipas tuos žodžius suprato, jis
juos pasakė savaime; bet kiek tie pa*
tys žodžiai, kaip jie skamba, labai gerai
nusako, kad Jėzaus mirtis bus nau*
dingą ir pravers išganymui, Kajipas pa*
sakė juos nesavaime. Dievas norėjo,
kad jis pasirinktų žodžius, kuriais bū*
tų tinkamai nurodytas atpirkimas, no*
rėjo, kad jis pranašautų, nes jis buvo
vyriausis kunigas, nes vyriausiam ku*
nigui kitados buvo liepta (urimu ir tu*
mimu, taip pat efodu; žr. 2 Moz 28, 30;
4 Moz 27, 21; 1 Kar 23, 9; 30, 7;
2 Kar 2, 1; 5, 19. 23) klausūs Dievą,
ir Dievo atsakymą pranešti tautai. To*
dėl ir vėliau buvo manoma, kad vy*
riausis kunigas turįs lyg kokią ypa*
tingą teisę laukti iš Dievo atsakymo
ar šviesos. Taigi, Kajipui, kaip vyriau*
šiam kunigui, taip Dievui dalykus su*
tvarkant, buvo suteikta, kad paminėtais
žodžiais, pats to nežinodamas, jis pra*
našavo, ir tas jo pranašavimas įvyko

Turinys

JONO 11, 5 2 -5 6

521

mirti už tautą 52 ir ne tik už tau*
tą, bet ir kad surinktų draugėn
išsklaidytuosius
Dievo
vaikus.
53 Nuo tos dienos jie buvo nusi*
statę jį užmušti. 54 Todėl Jėzus
nebevaikščiojo viešai tarp žydų,
bet išėjo į šalį arti tyrų, į
miestą, kurs vadinamas Efremu.
Tenai jis pasiliko su savo mokys
tiniais. 55 Buvo arti žydų Velys
kos, ir daugelis iš tos šalies atėjo
prieš Velykas į Jeruzalę savęs
pasišventinti. 58 Jie jieškojo Jėzaus
ir, stovėdami šventykloje, kalbės
josi tarp savęs: Kaip jums rodosi,
ar jis neateis į šventes? Vyriaus
šieji kunigai ir parisiejai buvo
davę paliepimą pasakyti, jei kas
sužinotų, kur jis esąs, kad jie gas
lėtų jį sugauti.

moriturus erat pro gente, 52 et non
tantum pro gente, sed ut filios Dei, J0^ 1^
qui erant dispersi, congregaret in
unum. 53 Ab illo ergo die cogitaves
runt ut interficerent eum. 54 lesus
ergo iam non in palam ambulabat
apud Iudaeos, sed abiit in regionem
'iuxta desertum, in civitatem, quae
dicitur Ephrem, et ibi morabatur
cum discipulis suis. 55 Proximum 2 par
1?
autem erat Pascha Iudaeorum: etAct2i, 26; ’
ascenderunt multi Ierosolymam de Io 2- 13
regione ante Pascha, ut sanctificas
rent se ipsos. 58 Quaerebant ergo ^
lesum : et colloquebantur ad invis °
cem, in templo stantes: Quid pus
tatis, quia non venit ad diem fes
stum? Dederant autem Pontifices,
et Pharisaei mandatum, ut si quis
cognoverit ubi sit, indicet, ut aps
prehendant eum.

Jėzaus mirtyje ir iš jos ėjusiame išgas
nyme, Dievas tat norėjo, kad paskųs
tinis Šen. Testamento vyriausis kunigas
(nes Kristaus mirtimi pasibaigė senoji
sandora ir senoji kunigystė) savo pras
našyste paskelbtų vyriausįjį naujosios
sandoros Kunigą ir tarpininką, kurs
savo mirtimi ir savo aukos krauju nūs
pelnė mums dangiškųjų gėrybių. —
(52) N e tik už tautą: už išrinktąją žys
dų tautą. — Išsklaidytuosius Dievo
vaikus. Pagonys čia iš anksto vadis
narni Dievo vaikais (plg. 10, 16) išs
sklaidytais, nes jie dar neturi juos juns
giančio vidurinio taško (plg. Ef 2, 16).
Kajipas skelbia Kristaus mirties padas
rus Šen. Testamento tautai, evangelis
stas nurodo naujosios sandoros apims
tis. — (53) ]ie buvo nusistatę: buvo
padarę tvirtą ir aiškų nutarimą. — (54)
T odėl: dėl minėtojo nutarimo, kurs pas
sidarė žinomas (K ir.). Taip Išganys
tojas davė tikintiesiems pavyzdį (kaip
aug. 10, 40), kad jie be reikalo neturi
statyti savęs į pavojų (Orig. Kir.) —
Efremu. Gr. t.: Efrajim. Tikriausiai
tas pats miestas 2 Kron 12, 19 yra vas

dinamas Efror.u. Dabar toje vietoje
yra didelis kaimas Tayibeh, apie 16 kis
lometrų į šiaurės vakarus nuo Jeriko.
Iš šitos vietos Išganytojas pradėjo sas
vo paskutinę kelionę į Jeruzalę. Apie
tą kelionę pasakoja Lk 17, 11—19, 28.
Minima šitoj eilutėj tyruma yra tarp
Efrajimo ir Jeiiko. — (55) Žydų Ve=
lykos. Tai buvo ketvirtos Velykų
šventės nuo pradžios viešosios Išgas
nytojo veiklos Kadangi augščiau 10,
22 minima šventyklos pašventinimo
šventė, o 10, 40 — pasilikimas anapus
Jordano, tai Išganytojas atėjo į Efras
jimą gal tik sausio ar vasario menes
syje. — Pasišventinti. Mozės įstatyme
buvo numatyta nemaža atsitikimų, kus
riuose žydai buvo laikomi susitepusiais
to įstatymo akyse. Kad galėtų švęsti
Velykų šventes, žydai turėjo būti lais
svi nuo tokio susitepimo. Tas išsilais
svinimas ir vadinamas čia pasišventinis
mu. — (56) Jie jieškojo Jėzaus: panas
šiai, kaip 7, 11. Piktų sumanymų jie gal
ir neturėjo, jie gal tik norėjo pamatyti
Jėzų. — Šventykloje: šventyklos švens
toriuose.

Turinys

522
Io 11, 1.43 s;
Mt 26, 6;
Mc 14, 3
Lc 10, 40

Lc 7, 38

JONO 12, 1 - 4

1 2 .1
lesus ergo ante sex dies
schae venit Bethaniam, ūbi Laza*
rus fuerat mortuus, quem suscita*
vit lesus. 2 Fecerunt autem ei coe*
nam ibi: et Martha ministrabat, La*
zarus vero unus erat ex discumben*
tibus cum eo. 3 Maria ergo accepit
libram unguenti nardi pistici, preti*
osi, et unxit pedes lesu, et extersit
pedes eius capillis suis: et domus
impleta est ex odore unguenti.
4 Dixit ergo unus ex discipulis eius,
ludas Iscariotes, qui erat eum tradi*
3. Galingas Kristaus garbės apsireiški*
mas jo viešojo gyvenimo pabaigoje,
12, 1—50. Plg. Mt 21, 1—11; 26, 6—15;
M k 14, 3—9; 11, 1—11; L k 19, 26—40.
Išganytojas Marijos patepamas Beta*
nijoje (1—11) ir rytojaus dieną iškil*
mingai žengia į Jeruzalę (12—19). Pa*
gonys trokšta pamatyti Viešpatį, o bal*
sas iš dangaus žada jo pašlovinimą (20
—36). Daugelis netiki į Jėzų, kiti
nedrįsta išpažinti savo tikėjimo (37—
43), o Išganytojas paaiškina, kad rei*
kia į jį tikėti ir vykdyti jo žodžius
(4 4 -5 0 ).
(12, 1) Pirm V elykų... Velykomis
čia tikriausiai pavadintos ne Velykų
šventės, bet keturioliktos nisano mene*
šio dienos vakaras, kada buvo valgo*
mas Velykų avinėlis (plg. 3 Moz 23,
5; 4 Moz 28, 16). Nors čia pasakyta,
kad Jėzus atėjęs į Betaniją šešiomis
dienomis prieš Velykas, tačiau atvyki*
mo diena ne visų viena nurodoma, nes,
sakysime, Velykų diena gali būti įskai*
tomą į šešių dienų skaičių arba neįskai*
tomą. Daugelis tačiau mano, kad J ė*
žus atvykęs į Betaniją penktadienį, o
pokylis, kuriame jis dalyvavo, buvęs
šeštadienį; sekmadienį Jėzus iškilmin*
gai įžengęs į Jeruzalę, o kito ketvir*
tadienio vakare valgęs velykinį avinėlį.
Į Betaniją Jėzus atvyko per Jeriką. —
Lozorius, jis čia minimas, nes jo pri*
kėlimas iš numirusiųjų buvo vyriausia*
jai žydų tarybai proga padaryti nutari*
mą apie Jėzaus nužudymą ir dėl to,

Turinys

Pa* 12 .
1 Šešiomis dienomis pirm
Velykų Jėzus atėjo į Betaniją, kur
gyveno buvęs numiręs ir Jėzaus
prikeltasis Lozorius. 2 Tenai jam
iškelta pokylis. M orta tarnavo,
Lozorius buvo vienas iš sėdėjusių
drauge su juo prie stalo, 3 o Ma*
rija ėmė brangaus tikrojo nardo
tepalo svarą, patepė Jėzaus kojas
ir nušluostė jo kojas savo plau*
kais. Namai pasidarė pilni tepalo
kvapo. 4 Tuomet vienas iš jo mo*
kytinių, Judas Iskarijotas, kurs
kad jis dalyvavo pokylyje. — (2) Te*
nai: ne Lozoriaus namuose, bet Simo*
no, kurs buvo vadinamas Raupsuotuo*
ju. Lozorius buvo tik svečias. Žr. Mt
26, 6 . . . ; Mk 14, 3 . . . — (3) Ma*
rija: Lozoriaus ir Mortos sesuo. —
N ardo. Nardu senovėje buvo vadina*
mas augalas, gaunamas iš rytų Indi*
jos. Iš jo šaknų ir apatinės koto da*
lies buvo taisomas nardo aliejus. Ti*
krojo nardo tepamasis aliejus buvo be
galo brangus. — Svarą: 327, 5 gramai.
— Patepė. Paprastai, patepdavo pa*
kviestųjų svečių galvą ir barzdą. — J ė*
zaus kojas. Tai buvo didžiausis Mari*
jos meilės Jėzui įrodymas. Mato ir
Morkaus evangelijoje pasakyta, kad
Marija, patepusi Jėzaus galvą; Jo*
nas galvos patepimo nemini, o kalba
tik apie kojų patepimą, nes jis anų
evangelistų nebuvo paminėtas. Alie*
jaus buvo suvartota tiek, kad jo užteko
ir kojoms ir galvai patepti. Kojas pate*
pus, kad aliejus nevarvėtų nuo jų že*
mėn, Marija šluostė pateptas kojas plau*
kais. Marijos meilės didumas paskati*
no ją atiduoti tai, ką ji turėjo geriausio.
Išganytojas priėmė jam pareikštą pagar*
bą, atsimindamas greit įvyksiantį atsi*
skyrimą. — (4) Kurs turėjo jį išduoti.
Liūdnas nusistatymas išduoti Jėzų jau
buvo subrendęs jo širdyje. Jonas api*
budina čia Judą labai tiksliai. Tikslūs
yra jo ir kitų apaštalų apibūdinimai.
Be to, jis čia turėjo sumanymą apsau*
goti kitus apaštalus nuo įtarimo, lyg kad
jie būtų buvę tos pačios nuomonės, kaip

JONO 12, 5 -1 0

523

turėjo jį išduoti, tarė: 5 Kodėl nes turus: 5 Quare hoc unguentum non
parduota to tepalo už tris šimtus vaeniit trecentis denariis, et datum
denarų ir neatiduota beturčiams? est egenis? 6 Dixit autem hoc, non Lc s, 3;
6 Pasakė gi jis tai, ne kad jam bū* quia de egenis pertinebat ad eum,
13, 29
tų rūpėję beturčiai, bet kad buvo sed quia fur erat, et loculos has
vagis ir, laikydamas piniginę, pas bens, ea, quae mittebantur, portas
sisavindavo, kas į ją buvo įdedas bat. 7 Dixit ergo lesus: Sinite illam
ma. 7 Bet Jėzus atsakė: Palikite ją, ut in diem sepulturae meae servet
nes ji tai palaikė mano laidotuvių illud. 8 Pauperes enim semper has Dt is, n
dienai. 8 Beturčių jūs visuomet betis vobiscum: me autem non sems
turite savo tarpe, o mane nevisuos per habetis.

met turite.
9
Didelė žydų minia patyrė jį tęs 9 Cognovit ergo turba multa ex io n, 56 s
nai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, Iudaeis quia illic est: et venerunt,
bet taip pat pamatyti Lozoriaus, non propter Iesum tantum, sed ut
kurį jis buvo prikėlęs iš numirus Lazarum viderent, quem suscitavit
šiųjų. 10 Todėl vyriausieji kunigai a mortuis. 10 Cogitaverunt autem
principes sacerdotum ut et Lažas
ir Judas. Jei jie ir murmėjo, tai jų murs
mėjimo priežastis buvo kitoki (pig. Mt
26, 8; Mk 14, 4 ) . — (5) Už tris šimtus
denarų: apie keturis šimtus penkiasdes
šimt litų. Tokią pat nardo kainą mini
ir Plinius 12, 12. 26. — Ir neatiduota
beturčiams. Judas nenori suprasti Mas
rijos meilės darbo. Panašiai pasielgia
nemaža tų, kurie nežino, arba apsimeta
nežiną, jog kas daug išleidžia Dievo
garbei, duoda didelių aukų ir beturs
čiams. — (6) N e ka d jam būtų rūpėję...
Kaip būtų galėjęs Judas labai rūpintis
beturčiais, jų nematydamas, jei nekilo
jame geresnių jausmų, matant čia pat
Išganytoją ir Marijos darbą. Jei Jėzus,
nors iš anksto žinojo Judo troškimus,
tačiau pavedė jam saugoti kasą ir, nes
žiūrint jo neištikimybės, josios iš jo
neatėmė, tai jis savo nuolaidumu gal
norėjo apsaugoti Judą nuo dar didesnių
nusikaltimų (Orig. Auks.). — Laikydam as piniginę. Judui buvo pavesta
laikyti ir saugoti Jėzaus prietelių ir šas
lininkų dovanas, nes Išganytojas, kurs
tūkstančius kartą ir kitą stebuklu pas
valgydino, pats su savo apaštalais nos
rėjo gyventi iš meilės išmaldos. — (7)
Palikite ją. Daugelyje graikiškųjų ranks
raščių skaitome: palik ją, arba leisk jai.
Taigi, Išganytojas čia kreipiasi į Judą.

— J i tai palaikė... Šitie žodžiai aiškis
narni labai nevienodai. Jų prasmė gal
bus toki: nes tikrumoje ji palaikė šitą
nardo tepalą, kad simboliškai išreikštų
mano laidotuves ir pateptų jau šiandien,
kaip kad daroma laidotuvių dieną. (Išs
ganytojo kūnas po jo mirties dėl vės
lyvo laiko nebuvo pateptas. Plg. Lk
23, 56; 24, 1 . . . ) . — (8) Beturčių...
Progos daryti gera beturčiams jūs tus
rėsite visuomet, bet nevisuomet turėsite
galimybės pagerbti mane tokiuo būdu.
Pas Matą ir Morkų 8 eil. žodžiai yra
prieš 7 eil. žodžius.
(9) D idelė žydų minia. Čia kalbama
apie Jeruzalėje buvusius žydus. Iš tų,
kurie lydėjo Jėzų iš Jeriko einant ir
jau buvo atėję į Jeruzalę, Jeruzalės žydai gavo žinią, kad Jėzus yra Betanis
joje, ir, pasidavę žmonėms įprastam
žingeidumui, ėjo jo pamatyti ir prikels
tojo iš numirusiųjų Lozoriaus. — (10)
Užmušti ir Lozorių. Vyriausieji kunis
gai nemano ginčyti stebuklo tikrumo,
jie tik nori pašalinti gyvą jo įrodymą.
Jie, be abejo, rikisi, kad prašalinus stes
buklingai prikeltąjį iš numirusiųjų, bus
žmonių užmirštas ir Viešpaties padas
rytas stebuklas. Nutarimas prieš Lozos
rių nebuvo įvykdytas tik dėl to, kad
greitai pasitaikė proga nužudyti patį

Turinys

524
Io 7, 31

Lv 23, 40;
Ps 117, 25 s;
M t 23, 39;

Io 1, 49;

6, 15;
18, 33. 36;
19, 19
Z a c h 9, 9;
M t 21, 7;
Mc 11, 7;
Lc 19, 35
Is 40, 9;
Io 2, 22;
7, 39

Io 3, 26;
11, 48;
Act 5, 28

JONO 12, 1 1-19

rum interficerent: 11 quia multi nutarė užmušti ir Lozorių, 11 nes
propter illum abibant ex Iudaeis, dėl jo daug žydų ėjo ir tikėjo į
et credebant in Iesum.
Jėzų.
12
In crastinum autem turba mul* 12
Kitą dieną didelė minia, kuri
ta, quae venerat ad diem festum, buvo atėjusi į šventes, išgirdusi
cum audissent quia venit lesus Ie* Jėzų ateinant į Jeru zalę,13 pasiėmė
rosolymam: “ acceperunt ramos palmių šakų, išėjo jam priešais ir
palmarum, et processerunt obviam šaukė: O s a n n a , p a g i r t a s , k u r s
ei, et clamabant: H o s a n n a , b e n e = a t e i n a V i e š p a t i e s v a r d u , Izraelio
d i c t u s , q u i v e n i t in n o m i n e D o m i=
karalius! “ Jėzus, radęs asilaiti,
n i, Rex Israel. 14 Et invenit lesus sėdosi ant jo, kaip parašyta:
asellum, et sedit super eum, sicut 15 N e b i j o k , S i o n o d u k t e r i e ; š t a i t a v o
scriptum est: 15 N o l i t i m e r e f i l i a k a r a l i u s a t e i n a , s ė d ė d a m a s a n t a s i ‘
S io n : e c c e r e x tu u s v e n it s e d e n s
l a i č i o . 16 Jo mokytiniai pradžioje
s u p e r p u l l u m a s i n a e . 16 Haec non tai nesuprato, bet kai Jėzus buvo
cognoverunt discipuli eius primum: pašlovintas, jie atsiminė, kad tai
sed quando glorificatus est lesus, buvo apie jį parašyta, ir jie buvo
tunc recordati sunt quia haec erant jam tai padarę. 17 Taip tat liudijo
scripta de eo: et haec fecerunt ei. apie jį minia, kuri buvo su juo,
17 Testimonium ergo perhibebat kuomet jis pašaukė iš kapo Lo*
turba, quae erat cum eo quando zorių ir prikėlė jį iš numirusiųjų.
Lazarum vocavit de monumento, “ Todėl taip pat minia išėjo jo
et suscitavit eum a m ortuis.18 Prop* pasitikti, nes jie buvo girdėję jį
terea et obviam venit ei turba: quia padarius tą stebuklą. 19 O parisie*
audierunt eum fecisse hoc signum. jai kalbėjosi tarp savęs: Matote,
18 Pharisaei ergo dixerunt ad se*
metipsos: Videtis quia nihil profi*
Išganytoją. — (11) Ė jo ir tikėjo... Tai Žak 9, 9. — (15) N ebijok. Šituos pra*
našo žodžius žydai aiškino apie Mesi*
buvo šeštadienio diena.
(12)
Kitą dieną: sekmadienį. Poky*ją. Evangelistas čia tik jų prasmę duo*
lis Betanijoje buvo šeštadienį. Plg. Mt da. — (16) Pradžioje: Tuo metu, kai
21, 1; Mk 11, 1; Lk 19, 29. - (13) Jėzus iškilmingai įžengė į Jeruzalę, jo
Pasiėmė palmių šakų. Palmių šakos mokytiniai atsiminė pranašystę apie ši*
būdavo nešamos, kaip nugalėjimo ir tą įvykį. — K ai Jėzus buvo pašlovint
džiaugsmo ženklai didelių iškilmių pro* tas... Po savo prisikėlimo iš numirus
ga (plg. 1 Mak 13, 51). Kai vieni nešė šiųjų Išganytojas davė išmanymo apa*
palmių šakas, kiti kirto medžių šakas Stalams, kad jie suprastų Raštus (Lk
ir metė jas ant kelio. Išganytojas įžen* 24, 45), siuntė šventąją Dvasią, kuri
gia kaip ramybės kunigaikštis. Kad mi* juos mokė visokios tiesos (Jo 16, 13).
nia surengė iškilmingą įėjimą, gal daug Tuomet jie suprato, kad atvesdami Jė*
prie to prisidėjo Lozoriui padarytas zui asilaitį jojo liepiami, jie nebuvo Jė*
stebuklas; bet čia ypačiai veikia Vieš* zui padarę nieko kito, kaip tik tai, kas
paties valia, kurs palenkė žmonių šir* apie jį buvo parašyta (Aug.). — (17)
dis. Evangelistas apleidžia visa, ką da* Taip tat. Žr. 12 eil. Nurodoma prieža*
rė mokytiniai. Jis gal nori labiau pa* stis, dėl kurios buvo sujudusi toki
brėžti, kas toje iškilmingoje eisenoje žmonių daugybė priimti Jėzų kuo iš*
buvo padaryta pačios minios. — (14) kilmingiausiai. — (18) Taip pat minia:
Radęs. Kaip rado, žr. Mt 21, 7; Mk ne ta pati, kuri paminėta 17 eil. — (19)
11, 7; Lk 19, 35. — Kaip parašyta: Štai visi žm onės...: visi gręžiasi nuo

Turinys

JONO 12, 20-25
kad mes nieko negalime padaryti;
štai visi žmonės eina paskui jį.
20 Tarp tų, kurie buvo atėję pa«
garbinti šventėse, buvo kai kurie
pagonys. 21 Jie priėjo Pilypą, kurs
buvo iš Betsajidos Galiliejoje, ir
prašė jį, sakydami: Tamsta, mes
norėtumėm pamatyti Jėzų. 22 Pi*
lypas atėjo ir pasakė Andriejui,
Andriejus gi ir Pilypas pasakė tai
Jėzui. 23 Jėzus atsakė jiems, tar»
damas: Atėjo valanda, kad žmo»
gaus Sūnus būtų pagarbintas.
24 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau
jums, jei kviečių grūdas nekris į
žemę ir nebus apmiręs, 25 jis pasb
lieka vienas, o jeigu jis bus ap»

525

cimus? ecce mundus totus post
eum abiit.
20 Erant autem quidam Gentiles Act s, 2 7 ;
ex his, qui ascenderant ut adora» 2i’ 11
rent in die festo. 21 Hi ergo acces»
serunt ad Philippum, qui erat a
Bethsaida Galilaeae, et rogabant
eum, dicentes: Domine, volumus
Iesum videre. 22 Venit Philippus,
et dicit Andreae: Andreas rursum,
et Philippus d xerunt lesu. 23 Ie»
sus autem respondit eis, dicens: Ve»
nit hora, ut clarificetur Filius ho»
minis. 24 Amen, amen dico vobis, RoJ? **• 9:
nisi granum irumenti cadens m ter*
ram, mortuum fuerit; 25 ipsum so»^ *^ '.39:
lum manet, si autem mortuum fue» Mc 8, 35 ;
________________________________________________ Lc 9, 24;

mūsų ir eina paskui Jėzų. Neginčijami
iki šiam laikui tautos vadai turi pri»
pažinti, kad jie prieš dabartinį sąjūdį
yra bejėgiai. Minių skaičius, išreikštas
žodžiais „visi žm onės“, čia yra paris
sieju pavydo išpūstas, tačiau jis liūdi»
ja apie didelį Jėzaus pasisekimą ir
drauge pranašauja, kas bus ateityje.
(20) K ai kurie pagonys... Pagonims
buvo leidžiama įeiti tiktai į tam tikrą
šventyklos kiemą, pagonių šventorių,
kur jie galėjo melstis ir pasirūpinti, kad
už juos būtų daroma aukos. Čia mi»
nimieji pagonys gal buvo tokie, kurie
norėjo priimti žydų tikėjimą. — (21)
Jie priėjo: gal Didžiosios savaitės tre»
čiadienį. Kodėl pagonys kreipiasi į Pi»
lypą, neaišku. Gal jie buvo jį pažinę
anksčiau, gal patys buvo iš Galiliejos;
bet galėjo kreiptis į Pilypą ir visai pri»
puolamai. Gerbdami Mokytoją, jie su
pagarba kreipiasi ir į jo mokytinį. —
Mes norėtumėm pamatyti... Pagonys
norėtų kalbėtis su Jėzumi ne tuščio
žingeidumo vedami; savo žingeidumą
patenkinti jie būtų galėję ir be tarpi»
ninko. — (22) Pasakė Andriejui. At»
sargus Pilypas žinojo, kad Išganytojas
nepalaiko santykių su pagonimis ypa»
čiai šventykloje (Kir. Auks.). Jis pats
vienas nedrįsta tarpininkauti ir kreipiasi
į Andriejų, kurs taip pat buvo iš Bet»
sajidos ir, gal būti, jam buvo artimesnis

negu kiti. Jis gal tikėjosi, kad Andrie»
jus, kurs pirmas buvo pašauktas į apa»
štalus, turės daugiau drąsos, kaip bet
kuris kitas, jam padėti. Kai Išganytojas
atėjo į pasaulį, pagonys iš rytų šalies
atvyko jo pagarbinti (Mt 2, 1), jo mo»
kytojavimo pabaigoje vėl pagonys, gal
vakarų šalies atstovai, trokšta atiduoti
jam pagarbą. Ar buvo jie prileisti prie
Jėzaus, aiškiai nepasakyta. Reikia ta»
čiau manyti, kač. taip. Evangelistas sku»
ba pasakoti svarbesnius dalykus, ku»
riuose mato pamokymo visiems. — (23)
A tėjo valanda: metas kančios ir mir»
ties. Jėzus šitame pagonių troškime
mato ir skelbia jau čia pat esantį me»
sijinio išganymo laiką, kurs bus su»
teiktas pagonims. Jų atvykimas yra lyg
koks priminimas, kad Jėzus savo mirti»
mi taps amžino išganymo priežastis,
kurią visi šlovins. Plg. Pilyp 2, 8. —
(24) Nebus apmiręs. Kviečių grūdas
turi apmirti, t. y., pasileisti žemėse.
Taip ir aš, dangiškasis kviečių grūdas,
kurs įsikūnijimu esu lyg kad nukritęs
į žemę, mirtimi turiu iširti, pasileisti.
Bet ta mirtimi aš laimėsiu gaivinančią
jėgą nesuskaitomai daugybei, kad jie
virstų gerais kviečiais dangiškiems aruo»
dams. — (25) Jis pasilieka vienas: ne»
vaisingas. Vaisius yra išganymas, am»
žinasis gyvenimas, kurį Išganytojas įgi»
jo daugeliui, ypačiai pagonims. — Kas

Turinys

526

Io 14, 3;
17, 24

Ps 6, 3 s ;
41, 7;
Mt 26, 38
Io 5, 37;
Mt 3, 17;
17, 5
Lc 22, 43

JONO 12, 26-29

rit, multum fructum affert. Qui
amat animam suam, perdet eam:
et qui odit animam suam in hoc
mundo, in vitam aeternam custodit
eam. 26 Si quis mihi ministrat, me
sequatur: et ubi sum ego, illic et
minister meus erit. Si quis mihi
ministraverit, honorificabit eum
Pater meus. 27 Nunc anima mea
turbata est. Et quid dicam? Pater,
salvifica me ex hac hora. Sed prop*
terea veni in horam hanc. 28 Pater,
clarifica nomen tuum. Venit ergo
vox de caelo: Et clarificavi, et ite*
rum clarificabo. 28 Turba ergo,
quae stabat, et audierat, dicebat
tonitruum esse factum. Alii dice*

miręs, jis neša daug vaisiaus. Kas
myli savo gyvybę, tas praras ją,
ir kas nekenčia savo gyvybės šia*
me pasaulyje, išlaikys ją amžina*
jam gyvenimui. 26 Jei kas nori man
tarnauti, tas tesekie mane; kur aš
esu, ten bus ir mano tarnas. Jei kas
man tarnaus, mano tėvas pagerbs
jį. 27 Dabar mano siela nerami. Ir
ką aš turiu sakyti? Tėve, gelbėk
mane iš šios valandos! Bet juk
tam aš atėjau į šią valandą. 28 Tė*
ve, pašlovink savo vardą! Tuomet
pasigirdo balsas iš dangaus: Ir
pašlovinau ir vėl pašlovinsiu.
29 Tai išgirdus stovėjusi tenai mi*
nia sakė, kad griaustinis sugriau*
dęs; o kiti sakė: Angelas jam kai*

neken čia...: mažiau myli negu laiki*
nąsias gėrybes, tas išgelbsti savo sielą
amžinajam gyvenimui; o kas yra taip
prisirišęs prie gyvenimo, kad paaukoja
jam tikėjimą ir dorybę, tas praranda
amžinąjį gyvenimą. Plg. Mt 10, 39;
16, 25; Mk 8, 35; Lk 9, 24; 17, 33. —
(26) Tas tesekie m ane... Taip paaiški*
narna, ką reiškia sielos meilė. Tarnas
turi visur eiti paskui savo valdovą, net
į mirtį (Auks. Aug.). — Kur aš
esu ...: po mirties ir prisikėlimo dan*
giškoje šlovėje. Arba: palaimintąjį Die*
vo regėjimą, kuriame aš dabar jau esu,
pasieks ir mano tarnas. — Ten ir mano
tarnas: po prisikėlimo iš numirusiųjų
(Aug.). — Pagerbs jį. Duoti užmokestį
kitame gyvenime yra Tėvo dalykas
(Mt 20, 23). — (27) Nerami. Jau da*
bar Išganytojo sielą apima drebulys
dėl busimųjų kentėjimų prisiminimo.
Tačiau jis kentės, nes pats to nori. Jo
siela dabar nerami, kaip Getsemanės
darže. — Ir ką aš turiu sakyti: ar aš
turiu prašyti, kad Tėvas atimtų šalin
šitą nerimastį, pašalindamas tokios nuo*
taikos priežastį, kančią ir mirtį. — Bet
ju k tam... Ne kad būčiau išvaduotas
nuo mirties valandos, bet kad ją išken*
tėčiau ir pašlovinčiau savo Tėvą. —
(28) Pašlovink savo vardą: pašlovink
mano mirtimi, t. y., taip, kaip tavo

nustatyta. Tebūna, ne kaip aš noriu,
bet kaip tu. Dievo vardas dažnai mi*
nimas vietoje paties Dievo ir reiškia
tai, kiek ir kaip Dievas apsireiškia.
Kristaus mirtyje jis apsireiškia, kaip be
galo geras, maloningas Dievas, kurs
savo vienatinį Sūnų atiduoda už nuo*
dėmes (3, 16), ir šitame savęs apreiški*
me jis pašlovinamas. — Ir pašlovinau:
savo vardą visa dabar jau baigiama
Išganytojo veikla. Taip patvirtinamas
Išganytojo liudijimas (7, 18), kad visas
jo veikimas buvo skiriamas tik Dievo
garbei. — Vėl pašlovinsiu: Jėzaus mir*
timi, prisikėlimu iš numirusiųjų ir t.t.,
taip pat per Bažnyčią. — (29) Griau=
stinis sugriaudęs. Į Jėzų atsiliepia gir*
dimas balsas aiškiais žodžiais. Tai pa*
liudija pats Išganytojas ir dalis čia pat
buvusių žmonių, kurie sakė: Angelas
jam kalbėjo. Bet ir tie, kurie kalba
apie griaustinį, reiškia nuomonę, kad
jis sugriaudęs ypatingu Dievo įsakymu.
Balsą iš dangaus ne visi vienaip iš*
girdo, nes balsas pasigirdo netikėtai,
ir daugelis žmonių minioje buvo už*
imti visai kitokiomis, savo mintimis.
Panašiai būna ir kasdieniame gyveni*
me. Dievo balsas atsiliepia į mus per
šv. Raštą, bet ar visi mes imame tuos
žodžius į širdį? Dievas kalba į mus
per sąžinę, bet tik jautrieji girdi ir

Turinys

JONO 12, 3 0 -3 5
bėjo. 30 Atsakydamas Jėzus tarė:
Ne dėl manęs pasigirdo tas bai*
sas, bet dėl jūsų. 81 Dabar įvyksta
teismas pasauliui; dabar šio pašau*
lio kunigaikštis bus išmestas lau*
kan. 32 O aš, kai būsiu pakeltas
augštyn nuo žemės, visa patrauk*
siu prie savęs. 33 Jis tai sakė, nu*
rodydamas, kokia mirtimi turėjo
mirti. 34 Minia jam atsakė: Mes
girdėjome iš įstatymo, kad Kristus
pasilieka per amžius, kaipgi tu
sakai: Reikia, kad žmogaus Sūnus
būtų pakeltas augštyn? Kas tas
žmogaus Sūnus? 35 Jėzus jiems
tarė: D ar trumpą laiką šviesa yra
jūsų tarpe. Vaikščiokite, kolei tu*

527

bant: Angelus ei locutus est. 30 Re* io n, a
spondit lesus, et dixit: Non prop*
ter me haec vox venit, sed propter
vos. 31 Nunc iudicium est mundi: io 1 4 ,3o:
nunc princeps huius mundi eiicie* u
tur foras. 32 E" ego si exaltatus i0 8, 28
fuero a terra, omnia traham ad me
ipsum. 33 (hoc autem dicebat, si*
gnificans qua morte esset moritu*
rus.) 34 Respondit ei turba: NosPsio9,4:
audivimus ex lege, quia Christus į, 9į 71
manet in aeternum: et quomodo Dn 7, u-,
tu dicis, Oportet exaltari Filium Ez 37■25
hominis? Quis est iste Filius ho*
minis? 35 Dixit ergo eis lesus: Ad**° 12'
huc modicum, lumen in vobis est. ’ n, io
Ambulate dum lucem habetis, ut

supranta tą balsą. Visa gamta, anot siu. Visus, taip pat pagonis, Išganyto*
šv. tėvų liudijimo, yra raštas žmonėms, jas nori traukti prie savęs. Kry*
tačiau kaip maža yra tokių, kurie moka žiaus mirtimi buvo nupelnytas galingas
jj skaityti. — (30) N e d ėl manęs: kad malonės prie Kristaus traukimas. Be*
aš patirčiau, jog Tėvas mane išklauso. galinė meilė, kurią Viešpats apreiškė
Aš žinau, kad Tėvas mane visuomet iš* savo mirtyje, labai gražiai įvaizdinama
klauso, taigi, taip pat ir čia, kai aš išskėstomis kryžiaus rankomis. — (33)
meldžiau, kad jis pašlovintų save per Jis tai sakė... Šita eilutė yra evange*
mane (11, 42; 6, 44). — B et dėl jūsų: listo paaiškinimas. — (34) Girdėjome
kad. jūs tikėtumėte, jog mano mirtis ar* iš įstatymo... Žydai šv. Rašto vietas
ti, ir jog Dievas bus pašlovintas— (31) apie Mesijo ir jo karalystės amžinumą
Įvyksta teismas: dabar pasmerkiama (2 Kar 7, 16; Fs 110, 4; Iz 9, 5. 7;
sugedęs pasaulis, kuris nepažino Dievo Dan 7, 13) aiškina apie jo žemišką gy*
balso (7, 7). Faktas, kad Jėzus, ku* venimą. Jie neįžiūrėjo, kad pranaši*
riame nerasta nuodėmės (8, 46), turi niuose Senojo Testamento regėjimuose
mirti ant kryžiaus, buvo ne tik liūdi* pirmasis ir antrasis Viešpaties Jėzaus
jimas apie pasaulio nuodėmingumą, bet atėjimas nevisuomet vienas nuo kito
ir jo pasmerkimas. Viešpaties kentėji* skiriami, ir negalėjo priimti minties
mas ir mirimas visiems atkakliesiems apie kenčiantį ii mirštantį Išganytoją.
virsta teismu, nes Kristaus permalda* — K as tas žmogaus Sūnus? (Plg. Ez
vimo mirtimi jiems buvo pasiūlyta iš* 37, 25; Dan 7, 14); ar tas žmogaus
ganymas, o jie jį nuo savęs atstūmė. Sūnus yra kitas, ne tu? O jei tu esi,
Kita kryžiaus mirties pasėka: pa* kaip mes iki šiam laikui tikėjome, kaip
šaulio kunigaikštis, piktoji dvasia, bus tu gali sakyti, kad tu būsi prikaltas ant
išmestas laukan, būtent, iš Kristaus ka* kryžiaus ir kad tu esąs Mesijas, kurs
ralystės, ne kad jis būtų buvęs jos na* juk nekalamas ant kryžiaus, bet yra
rys, bet tiek, kiek jo galia iš jos paša* gyvas amžinai. — (35) Dar trumpą
linama. Dabar kiekvienas iš Viešpa* laiką. Jėzus į jų klausimą atsako, rei*
ties mirties plaukiančia malonės pagal* kalaudamas tikėjimu jungtis su jo as*
ba gali išvengti piktosios dvasios ver* menimi ir nurodydamas liūdną neti*
gijos. — (32) K ai būsiu pakeltas aug» kinčiųjų likimą. Asmeninė šviesa, Iš*
štyn: būsiu pakeltas ant kryžiaus (3, ganytojas, yra dar tik trumpą laiką
14; 8, 28; Kir., Aug.). — Visa patrauks tarp jų. Malonės metas baigiasi, pra*

Turinys

528

Eph 5, 8;
Mt 23, 39

Is 53, 1;
Rom 10, 16;

Is 6, 9 s;
Mt 13, H s;
Act 28 , 26 s
Mc 4, 12;
Lc 8, 10;
Rom 11, 8

JONO 12, 36—40

non vos tenebrae com prehendant: rite šviesos, kad tam sybė jū sų ne*
et qui am bulat in tenebris, nescit užkluptų. K as v a ik ščio ja tam sy*
quo vadat. 36 D um lucem habetis, bėję, nežino, kur jis eina. 36 K olei
credite in lucem, ut filii lucis sitis. tu rite šviesą, tik ėk ite į šviesą, kad
H aec locutus est lesu s: et abiit, et būtum ėte šviesos vaikai. T ai pa*
sakęs Jėzu s nuėjo ir pasislėpė
abscondit se ab eis.
nuo jų.
37
Cum autem tanta signa fecis* 37 N o rs jis buvo padaręs jų aki*
set coram eis, non credebant in vaizdoje taip didelių stebuklų, jie
eum: 38 ut sermo Isaiae prophetae į jį n etik ėjo , 38 kad įv y k tų pranašo
im pleretur, quem d ixit: D o m in e,
Izaijo žodžiai, kuriuos jis yra pa*
q u is cr e d id it a u d itu i n o s tr o ? e t bra= sakęs: V iešp a tie, k a s t ik ė jo tam ,
ch iu m D o m in i cu i rev ela tu m est?
k ą iš m ū sų g ird i? ir k a m a p r e ik š ta
38 Propterea non poterant credere,
V ie š p a tie s p e ty s ? 39 T o d ėl jie ne*
quia iterum dixit Isaias: 40 E xcaeca= g alėjo tik ėti, nes Iz a ija s d ar yra
v it o c u lo s eo ru m , et in d u rav it co r pasakęs: 40 J i s a p a k in o jų a k is ir
s u k ie tin o jų šird is, k a d n em aty tų
vartų juo pasinaudoti. —• Vaikščiokite: žodžiai yra taip pat Dievo žodžiai, nes
tiesiu keliu, kurs veda į tikslą, tikėjimo pranašų burna kalbėjo Dievas. Izaijo
ir meilės keliu. — Tamsybėje. Tam* žodžiai čia kartojami, prisilaikant Alek*
sybė susideda iš proto apakimo ir šir* sandriečių vertimo. Žiūrint jų istorinės
dies sukietėjimo. Žmogus, kurio šir* prasmės, jais peikiama žydų netikėji*
dyje ji viešpatauja, nežino, kur jis eina, mas pranašo Izaijo veiklai, o pilna jų
t. y., nebepažįsta savo paskutinio tikslo prasme jie yra pranašavimas žydų ne*
ir tepastebi, kada jis eina į prapultį.— tikėjimo Mesijo veikla. Ką pranašas
(36) Šviesos vaikai. Žydiškas išsirei* yra pasakęs, turi įvykti. Dievas iš
škimas, vietoje: tie, kurie priklauso anksto matė žydų netikėjimą ir paskel*
šviesai. Kaip vaikai panašūs į tėvą, bė per savo pranašą. Jei tat Dievo
taip tikėjimu pažįstantieji tiesą yra pa* pranašavimas neklaidingas, tai jis ture*
našūs į Dievą, į šviesą, t. y., į tiesą. jo įvykti savo laiku, o žydų netikėji*
— N u ėjo ir pasislėpė... Išganytojas mas pasiliko laisvas, kaip buvęs. —
baigia savo viešąją veiklą ir pasišalina Viešpatie, kas... Žr. Iz 53, 1. Žodis
į savo ištikimųjų mokytinių tarpą, gal Viešpatie pridėtas paties evangelisto.
į Betaniją (plg. Lk 21, 37). Papildy* Žydai galėjo ir turėjo tikėti, tiesa jiems
damas kitas evangelijas, evangelistas buvo aiškiai paskelbta, stebuklingi die*
paduoda paskutinę Viešpaties prakalbą viškosios galybės darbai buvo parodyti
savo išrinktųjų mokytinių tarpe (13— jų akims. — (39) Todėl jie negalėjo
16 persk.), o prieš ją deda keletą bai* tikėti: kadangi žydai, gavę tiek daug
giamųjų pastabų.
įrodymų, jog Išganytojas yra Dievo
(37) ]ie į jį netikėjo. Toliau paša* pasiuntinys, tarsi užmerkė savo dva*
koma, kaip didelis buvo netikėjimas, sios akis, kad labiau nepamatytų švie*
koks buvo jo pagrindas (37—43), o sos, tai jų sieloje radosi tam tikras ne*
taip pat koki yra Išganytojo reika* galėjimas tikėti, nes į ją įėjo proto ap*
laujamojo tikėjimo esmė (44. 45), temimas ir pasipriešinimas tiesai. To*
tikslas (46), pasėkos (47. 48) ir jo liau duodama tikslesnis nurodymas,
paskutinis pagrindas. Pradžioje evan* kodėl jie negalėjo tikėti. Originalinia*
gelistas kalba apie visai netikinčius, o me Izaijo tekste pats pranašas, Dievo
toliau apie tuos, kurie nedrįsta išpa* įsakymu, turi sukietinti žydų širdis, o
žinti savo tikėjimo dėl žmonių baimės. čia sakoma, kad sukietinęs pats Die*
— (38) Pranašo Izaijo žodžiai. Tie vas. — (40) ]is apakino. Žr. Iz 6, 9.

Turinys

JO N O 12, 41— 48

529

m atė jo g arb ę ir k a lb ėjo apie jj.
T ačiau ir iš vy riau sių jų daugelis
įtik ė jo į jį, b et dėl p arisiejų nepri*
sipažindavo, k ad n ebū tų išm esti iš
sinagogos. 43 N e s jie lab iau mėgo
žm onių garbę, nekaip D iev o gar*
bę. 44 O Jėzu s šaukė, sakyd am as:
K as tik i į m ane, ne į m ane tiki,
b e t į tą, ku rs y ra m ane siuntęs.
45 I r kas m ane m ato, m ato tą, kurs
m ane siuntė. 46 A š, šviesa, atėjau
į pasaulį, kad kiek vienas, k u rs tik i
į m ane, nep asilik tų tam sybėje.
47 K as girdi m ano žodžius ir jų
n elaik o , aš jo neteisiu, nes aš ne*
atėjau teisti pasaulio, b et pasaulio
g elbėti. 48 K as m ane n iek in a ir
nepriim a m ano žodžių, tas turi
savo teisėją. Ž o d žiai, kuriu os aš

eorum : ut non videant oculis, et
non intelligant corde, et conver=
fantur, et sanem eos. 41 H aec di* (
Is 6. 1
xit, Isaias, quando vidit gloriam
eius, et locutus est de eo. 42 Ve* i0 7, 48;
rumtamen et ex principibus multi 9- 22
crediderunt in eum: sed propter
Pharisaeos non confitebantur, ut
e synagoga non eiicerentur. 43 di* Io 5 44
lexerunt enim gloriam hominum
magis, quam gloriam Dei. 44 lesus Mt 10 40
autem clamavit, et dixit: Qui cre*
dit in me, noti credit in me, sed
in eum, qui misit me. 45 Et qui vi* Io 14 9
det me, videt eum, qui misit me.
48 Ego lux in mundum veni: ut om* i0 12, 33;
nis, qui credit in me, in tenebris 8. 12
non maneat. 47 Et si quis audierit ic 3, 17.
verba mea, et non custodierit: ego 8>15
non iudico eum, non enim veni ut
iudicem mundum, sed ut salvifi*
cem mundum. 48 Qui spernit me, Hbr 4, 12!

10. Dievas leido apakti jų akims ir
sukietėti jų širdims, bet Dievo santy*
kis su jais nesibaigė vien leidimu, nes
kaip Dievas dėl jų atkaklumo pradėjo
nebeduoti jiems daugiau reikalingų
malonių, tai šito elgesio pasėka buvo
jų sukietėjimas. — (41) N es jis matė
jo garbę... Senojo Testamento prana*
šas sakosi matęs Karalių, kareivijų
Viešpatį (Jahve, Iz 6, 5). Evangelistas
tuos pranašo žodžius supranta apie
Kristų, kurį Izaijas buvo matęs Tė*
vo šlovėje. Todėl pranašas iš ank*
sto matė dieviškąją Mesijo galią ir
prigimtį, kuri apsireiškė žydams Išga*
nytojo moksle. Kadangi jis numatė
Viešpaties šlovę ir pranašiškai kalbėjo
apie jį, todėl jis tai ir sakė, kad žydai
visai neklauso jo mokslo, nesupranta
jo darbų ir todėl pateks į pilną apa*
kimą. — (42) Iš vyriausiųjų daugelis
įtikėjo... 37 eil. evangelistas buvo pa*
sakęs, kad žydai netikėjo į Jėzų. Da*
bar tą savo posakį jis truputį pataiso;
net žydų vyriausiųjų tarpe buvo Jėzaus
šalininkų, tačiau šitie mokytiniai buvo
labai netobuli ir bailūs. — (44) Jėzus

šau kė... Čia evangelistas duoda su*
glaustą Išganytojo pamokslų turinį. Jie
lietė jo asmenį ir reikalingumą tikėti
į jį. Tie pamokslai buvo pasakyti tri*
mis paskutinėmis dienomis. Žodis šau=
k ė turi nurodyti, kad Išganytojas skel*
bė visai tautai toliau dedamus posa*
kius, juos labai pabrėždamas, taip nu*
rodydamas jų svarbą ir nepalikdamas
galimybės pasiteisinti nežinojimu. —
N e į mane tiki...: ne tiek į mane, kiek
į tą, kurs yra mane siuntęs, nes Išga*
nytojas mokė, kaip Dievo siųstasis.
Pagrindinė čia yra jau dažniau išreik*
šta mintis: jūs neprivalote tikėti, jei aš
kalbu pats vienas apie save, ir jei aš
negaliu šauktis mano Tėvo liudijimo.
— (45) M ato tą, ku rs...: kas mane mato
ir pažįsta tikėdamas, tas mato manyje
Tėvo atvaizdą. — (46) A š, šviesa, atė*
jau... Žr. aug. 1, 5 . . . 8, 12 . . . 12, 35.
36 . . . Tik Jėzus yra pasaulio šviesa.
O kadangi jis yra atėjęs apšviesti, tai
kiekvienas gali būti apšviestas. Kas
nepriima tos šviesos, tas pats turi pri*
siimti sau to pasėkas. — (47) Teisti:
pasmerkti. — (48) Žodžiai, kuriuos...

akimis ir nesuprastų širdimi, kad
nesigręžtų, ir aš jų nepagydy *
čiau. 41 T aip pasakė Izaijas, nes
42

34

Šv. Raštas, V t.

Turinys

Ap 2. 16;

19. 15;

530

lo 8, 26 . 28

Mt 26 , 2 ;
Mc 14, Ii
Lc 22 , 1 ;
Io 7 , 30 ;

8 , 20 ;
15. 13 ;
Gal 2 . 20 ;
1 Io 3 , 16
Lc 22 , 3

J O N O 12, 49— 13, 2

et non accipit verba m ea: habet qu i k alb ėjau , jie teis jį paskučiausi.}
iudicet eum. serm o, quem locutus dieną. 49 N es aš n e pats iš savęs
sum, ille iudicabit eum in novissi; k alb ėjau . Tėvas, kurs m ane siu n ;
mo die. 49 Q u ia ego ex me ipso tė, jis m an davė paliepim ą, k ą tu ;
non sum locutus, sed qui m isit me riu sak y ti ir ką sk elbti. 50 Ir aš
Pater, ipse m ihi m andatum dedit žinau, kad jo paliepim as yra am ži;
quid dicam, et quid loquar. 50 E t nasis gyvenim as. T a ig i, k ą aš k a i;
scio quia m andatum eius vita aeter; bu, taip kalbu, kaip m an T ėvas
na est. Q u ae ergo ego loquor, si; yra pasakęs.
cut d ixit m ihi Pater, sic loquor.
Pirm V ely k ų švenčių Jėzu s,
13.
1 A n te diem festum Paschae, 1 3 . 1
sciens lesu s quia venit hora eius žinodam as, kad buvo atėju si jo
u t transeat ex hoc m undo ad P at; valanda eiti iš šio pasaulio pas
rem : cum dii exisset suos, qui erant T ėv ą, m ylėjęs savuosius, kurie b u ;
in mundo, in finem dilexit eos. vo p asau lyje, parodė jiem s savo
2 E t coena facta, cum diabolus iam
m eilę ik i galui. “ V ak arien ės m e;
Žr. aug. 3, 18. Paskutinėmis dienomis
Jėzaus žodžiai, t. y., mokslas stovės
labai aiškiai prieš netikinčiuosius, kaip
tobulai tikri ir dieviški, ir bus kaip
tokie pažinti. Netikintieji tuomet turės
sau pasakyti: „Aš turėjau juos priimti,
bet aš jų nepriėmiau, todėl aš esu
pasmerkimo vertas. — (49) Jis man
davė paliepim ą... Kristus gali priimti
paliepimą tik pagal savo žmogiškąją
prigimtį, tačiau žodžiu man nurodomas
visas ašmuo, ir taip galima sakyti:
Dievo Sūnus priėmė šitą paliepimą, bet
savo žmogiškoje prigimtyje. — (50) J o
paliepimas yra amžinasis gyvenimas:
Tėvas todėl man davė paliepimą taip
kalbėti, kad žmonės būtų vedami j am;
žinąjį gyvenimą, ir todėl aš taip uoliai
stengiausi skelbti jo žodžius. — Taip
kalbu, kaip man Tėvas yra pasakęs:
Dievo pavestuosius žodžius jūs turite
priimti, kitaip, jūs stojate prieš patį
Dievą.
II. Išganytojo garbės apsireiškimas jo
kančioje ir mirtyje.
1. Kristaus garbės apsireiškimas, mokytinių priimamas geru tikėjimu pasku=
tinėje vakarienėje.
a) Paskutinė vakarienė, 13, 1—30. Plg.
Mt 26, 17—29; M k 14, 12—25; L k 22,
7—38.
Išganytojas, pabaigęs savo tarnybą
tautai, turi dėl jos išganymo mirti. Jo

Turinys

garbingumas pasireiškė galingai ir jojo
mirtyje. Šita evangelijos dalis prade;
dama paskutine vakariene. Čia Jėzus
duoda naują savo meilės įrodymą dvy;
likai apaštalų, nuplaudamas jiems ko;
jas (13, 1—20). Nuplovęs kojas, jis
aiškiai skelbia, kad bus vieno savo
apaštalų, Judo, išduotas (13, 21—30).
(13,1) Pirm Velykų švenčių: Didžio;
sios savaitės ketvirtadienį. Kas buvo
įvykę prieš tą dieną, pasakoja Mt 26,
15—29. Išganytojas, anot daugelio
aiškintojų nuomonės, valgė Velykų
avinėlį 14 nisano mėnesio dieną, o žy;
dai valgė tik 15 dieną, pradėdami su;
batą, ir šventė Velykas 16 nisano die;
ną, t. y., subatos dieną. Plg. Mt 26,
2 . . . Mk 14, 1 . . . Lk 22, 1 . . . — J o
valanda: nuo amžių išrinktoji valanda.
— Eiti iš šio pasaulio: iš pažeminimo į
amžinąją šlovę. — Savuosius: malone
laimėtuosius (6, 70). — Parodė jiems
savo meilę. Nauji didelės Jėzaus mei;
lės įrodymai buvo: kojų nuplovimas,
paskutinė vakarienė, pažadai ir 1.1. —
Ik i galui. Anot šv. Jono Auksaburnio,
Kirilo, Teof., Eut.: iki augščiausiam
laipsniui. — (2) Jau buvo įdėjęs. Pik;
toji dvasia pasinaudojo vyriausia Judo
aistra, godumu, ir smarkiai paskatino
jį patenkinti tą aistrą niekšišku išda;

JONO 13, 3 - 8

531

tu, kai velnias jau buvo įd ėjęs į
'Sim ono sūnaus Ju d o Išk ąri jo to
šird į sum anym ą išdu oti jį, 3 žino*
damas, kad T ėv as buvo visa da*
vęs jam į rankas, kad jis nuo Die*
vo išėjo ir pas D iev ą eina, 4 jis
k eliasi nuo stalo, padeda savo dra*
bužius ir, pasiėm ęs drobulę, susi*
ju o sia. 6 Po to piliąsi vandens į
praustuvę ir pradeda m azgoti mo*
k y tin ių k o ja s ir šlu o sty ti drobule,
kuria buvo su sijuosęs. 6 T a ip jis
prieina prie Sim ono P etro. Petras
jam sa k o : V iešp atie, tu m an maz*
gosi k o ja s ? 7 Jėzu s atsiliepia ir
jam sa k o : K ą aš darau, tu d abar
nežinai, žinosi gi paskui. 8 Petras
jam sa k o : N e , tu nieku om et ne*
m azgosi m an k o jų . Jėzu s ja m at*
sa k o : Je i aš tavęs nenum azgosiu,

m isisset in cor ut traderet eum Iu*
das Sim onis Iscariotae: 3 sciens Io ^ 3^ .
n\ 2 ’
quia omnia dedit ei P ater in ma*
nus, et quia a D eo exivit, et ad
D eum vadit: 4 surgit a coena, et po* Mt n _ 29.
n it vestim entia sua: et cum acce*
20. 28;
pisset linteum , praecinxit se. 5 D e * Lc 1 2 ,37
inde m ittit aquam in pelvim, et
coepit lavare pedes discipulorum,
et extergere linteo, quo erat prae*
cinctus. 8 V e n it ergo ad Sim onem
Petrum . E t dicit ei P etru s: Dom i*
n e, tu m ihi lavas p ed es? 7 Respon*
dit lesus, et d ixit ei: Q uod ego
facio, tu nescis, modo, scies autem
postea. 8 D icit ei P etru s: N o n la* io 13 , 12
vabis m ihi pedes in aeternum . Re*
spondit ei le su s: Si non lavero te,

vimu. — (3) K ad Tėvas buvo visa da*
v ęs...: nežiūrėdamas savo dieviškosios
galios ir savo vertės, nežiūrėdamas to,
kad iš Dievo buvo atėjęs ir grįžo j
Dievą. Paskutinė aplinkybė nurodo,
kad Jėzus ir kaip žmogus greitai turėjo
pasiekti augščiausiąją garbę, būtent,
žengimu į dangų. — (4) Keliasi nuo
stalo. Tai buvo paskutinės vakarienės
stalas (Mt 26, 20 . . . Mk 14, 17 . . . Lk
22, 14 . . . ) . Švč. Eukaristijos įstatymo
Jonas nemini gal dėl to, kad laiko ją
žinoma iš kitų evangelistų; jis iš šios
nakties įvykių gal pasirenka tik tai,
kas labiausiai atitiko jo tikslą — pa*
rodyti Išganytoją kaip vienatinį gimusį
iš Tėvo malonės ir tiesos pilnybėje.
Kojų plovimas tikriausiai įvyko po Ve*
lykų vakarienės, kuri su savo tiksliai
nustatytomis apeigomis neturėjo būti
pertraukta, bet dar neprasidėjus euka*
rištinei vakarienei. — (5) Į praustuvę:
kuri tam reikalui iš anksto buvo pa*
skirta. — (6) Taip jis prieina prie SU
m ono Petro. Kojų plovimą Išganytojas
gal pradėjo nuo Petro, kurs buvo apa*
štalų vyresnysis. Kai kurie graikų
aiškintojai mano, kad Jėzus iš didelio

nuolankumo pradėjęs Judu. Taip ma*
no ir šv. Tomas. Tačiau labai gali būti,
kad ir čia pirmoji vieta teko Petrui
(Aug. Beda). — Tu man m azgosi...:
tu, mokytojas, nan, mokytiniui, ir dar
kojas! — (7) Tu daba r nežinai...: tu
dabar dar nesupranti dorovinės reik*
šmės mano pasielgimo, aš paaiškinsiu
ją tau vėliau. Jėzus gal čia turėjo gal*
voje 12 eil. pradedamąjį pamokymą
(Kir. Eut. Tom.), o anot kitų, gal šv.
Dvasios suteiktąjį apšvietimą, kai jį bu*
vo atsiųsta po Kristaus įžengimo į dan*
gų. — (8) Ne, tu niekuom et nemaž*
gosi. Petras, klausydamas savo uolu*
mo, nekreipia tinkamo dėmesio į aug*
štesniąją kojų plovimo prasmę ir, pa*
siduodamas savo būdui, stačiai atsisako
sutikti su Viešpaties pažeminimu. —
Tu neturėsi dalies su manimi. Kojų
numazgojimas, tiesa, savaime nebuvo
reikalingas išganymui, bet jis buvo
vaizdas išganymui reikalingo vidujinio
apsiplovimo; šita prasme buvo reika*
lingas ir viršujinis kojų plovimas. Jis
buvo reikalingas dar ir dėl to, kad tas,
kurs būtų ištvermingai pasipriešinęs
pasiduoti šitam kojų mazgojimui, būtų

Turinys

532

JO N O 13, 9 -1 5

non habebis partem mecum. 9 D i*
cit ei Sim on P etru s: D om ine, non
tantum pedes meos, sed et m anus,
Io 15. 3
et caput. 10 D icit ei lesu s: Q u i lo*
tus est, non indiget n isi ut pedes
lavet, sed est m undus totus. E t
vos m undi estis, sed non omnes,
io 6. 64. 70 s 11 Scieb at enim quisnam esset qui
traderet eum : propterea d ixit:
N o n estis m undi omnes. 12 Post*
quam ergo lavit pedes eorum,
et accepit vestim enta su a: cum
recubuisset iterum d ixit eis: Scitis
Mt 23, 8. 10 quid fecerim v o b is? 13 V o s voca*
tis m e M agister, et D om in e: et be*
Sir 32, 1;
ne d icitis: sum etenim . 14 S i ergo
1 Tim 5, 10;
ego lavi pedes vestros, D om inus,
Lc 22, 27
et M agister: et vos debetis alter
alterius lavare pedes. 15 Exem plum
Ph 2, 5;
Coi 3, 13;
enim dedi vobis, ut quemadmo*
1 Ptr 2. 21
dum ego feci vobis, ita et vos fa*
5, 3

tu neturėsi dalies su manim . 9 Si*
m onas P etras jam sa k o : V iešpatie,
ne tik m ano k o ja s, b et ir rankas
ir galvą! 10Jėzu s jam sa k o : K as
nusiplovęs, tas neprivalo daugiau,
kaip tik k o ja s nusim azgoti; jis vi*
sas nesuteptas. Ir jū s esate ne*
sutepti, b et ne visi. 11 K adangi
jis žinojo savo išdavėją, todėl jis
p asak ė:
Jū s
nevisi
nesutepti.
12 N u m azgojęs jų k o ja s ir pasiė*
m ęs savo drabužius, vėl atsisėdęs
su ja is prie stalo, jis jiem s kai*
b ė jo : A r suprantate, k ą aš jum s
p ad ariau ? 13 Jū s v ad inate mane
M o k y to ju ir V iešp ačiu , ir gerai
sak ote, nes aš esu. 14 T aig i, je i aš,
V iešp ats ir M o k y to ja s, m azgojau
jū sų k o ja s, tai ir jū s tu rite vienas
kitam m azgoti k o ja s ; 15 nes aš da*
viau ju m s pavyzdį, k ad , kaip aš
jum s dariau, taip ir jū s darytu*

buvęs atskirtas nuo bendravimo su Kri*
stumi (Kir.). — (9) N e tik m eno k o *
jas, bet ir rankas ir galvą... Pagrin*
dinė Petro būdo žymė yra meilė Išga*
nytojui. Ta meilė paskatino jį atsisa*
kyti nuo patarnavimo, kurs jam rodėsi
nevertas Išganytojo. Ta pati meilė da*
bar sužadino jame troškimą, kad Išga*
nytojas numazgotų jam ir rankas ir
galvą. Jis dabar mat tikisi, kad taip
dar labiau susijungs su Viešpačiu.
Rankos ir galva buvo labai dažnai
mazgojamos. — (10) Jis visas nesutepa
tas. Nesuteptas yra jo visas kūnas, ir
įstatymas laiko jį nesuteptu. Taigi,
parėjęs namo, jis privalo nusimazgoti
kojas, kurios buvo nepridengtos. —
B et ne visi. Palikdamas kūniškąjį šva*
rūmą, Išganytojas ima kalbėti apie dva*
siškąjį. Apaštalai, Kristaus mokslu ir
malone, yra dvasiškai vidujiniu būdu
nesutepti, tačiau prie jų žemiškųjų
jausmų ir pastangų („kojų“) buvo pri*
kibusios tos mažos klaidos, nuo kurių
žmogus žemiškame gyvenime nevisai
gali pasilikti laisvas. Taigi, kaip tie,
kurie kūnu ir įstatymo atžvilgiu privalo

tik kojas nusimazgoti, taip reikia apa*
stalams, kurie yra gavę pašvenčiamąją
malonę, tik apsikuopimo nuo mažų da*
lykų (nuolankumo, meilės, gailesčio ir
kt. aktais). Judas dabar skiriasi nuo
visų kitų apaštalų tuo, kad jis buvo
netekęs pašvenčiamosios malonės. Kri*
staus žodžiai buvo jam maloningas
įspėjimas ją vėl atgauti. — (12) K ą aš
jums padariau: ką reiškia mano pasiel*
girnas ir kodėl aš taip padariau? —
(13) N es aš esu: aš tai padariau, gerai
atsimindamas savo pareigas ir vertę. —
(14) Ir jūs turite vienas kitam ...: labai
gera, kad valdiniai vieni kitiems darytų
tai, ką valdovas yra gera padaręs vai*
diniams. — Aš daviau jums pavyzdį.
Kojų mazgojimas yra viena tų gražiųjų
Bažnyčios apeigų, kurios atliekamos Di*
džiajame Ketvirtadienyje. Kaip tas Kri*
staus pamokymas taikytinas šiaip jau
gyvenime, reikia spręsti iš Išganytojo
pavartotų žodžių: kaip aš jums dariau.
Išganytojas savo mokytiniams pirmoje
eilėje įsakė ne tą patį veiksmą kartoti,
bet vykdyti nuolankumo ir artimo mei*
lės dorybes, kurių tas veiksmas moko.

Turinys

JO N O 13, 16-21
m ėtė. 16 Iš tik rų jų , iš tik rų jų , sa#
k au jum s, tarnas ne didesnis už
savo valdovą, nei pasiuntinys ne
didesnis už tą, k u rs jį siuntė.
17 Jū s palaim inti, je i tai žinote ir
tai darysite. 18 A š k albu ne apie
ju s visus. A š žinau, k ą aš išsirin#
k au ; tačiau tu ri įv y k ti R a šta s:

Kas valgo mano duoną, pakėlė
prieš mane savo kulną. 19 Sakau

533

ciatis. 1GAmen, amen dico vobis: Mt įo, 24:
Non ėst servus maior Domino šuo: f-' f’
neque apostolus maior est eo, qui
misit illum. 17 Si haec scitis, beati Mt 7, 24;
eritis si feceritis ea. 18 Non de om# p*
nibus vobis dico: ego scio quos ele#
gerim: sed ut adimpleatur Scriptu#
ra: Qui manducat mecum panem,
levabit contra me calcaneum suum.
19 A m odo dico vobis, priusquam io 14, 2 9

ju m s ja u dabar, pirm a n ekaip įvy# fia t: ut cum factum fuerit, credatis,
k o , kad įv yk u s tikėtum ėte, jo g aš quia ego sum . 20 A m en, amen dico Mt 10' 40'•
esu. 20 Iš tik rų jų , iš tik rų jų , sakau vobis: Q u i accip it si quem m isero,
jum s, kas priim a, k ą aš siunčiu, me accipit: Q u i autem me accipit,
tas m ane p riim a; o k as m ane p ris accipit eum, qui me misit.
im a, priim a tą, ku rs y ra mane
siuntęs.
21
T a i pasakęs, Jėzu s susijaudi# 21 C um haec dixisset lesus, tur# Mt 26 . 2 1 :
n o d v asio je ir liu d ijo , sakyd am as: batus est spiritu: et protestatus est, ^ 2 2 ' n '
Iš tik rų jų , iš tik rų jų , sakau jum s, et dixit: A m en, amen dico vobis: j„ 1 2 ’ 27

— (16) T am as ne didesnis... Plg. Mt
10, 24; Lk 6, 40; žem. 15, 20. — (17)
Je i tai žin ote...: jūs dabar tai žinote,
bet palaiminti šiame ir kitame gyve#
nime jūs būsite tik tuomet, kai tai vyk#
dysite. Ir iš tikrųjų, nesunku yra pa#
žinti nuolankumą, bet dažnai yra la#
bai sunku ji vykdyti. — (18) Aš kalbu
ne apie jus visus. Jėzus apreiškia, kad
jis žino apie išdavimą, kad įspėtų iš#
davėją ir apsaugotų kitus nuo papikti#
nimo. — Aš žinau, ką aš išsirinkau.
Judui trūksta meilės. Jis net taip la#
bai įsidrąsina, kad net ryžtasi parduoti
savo mokytoją, kaip menkiausį vergą.
Apaštalai buvo išrinkti ne laikinai sek#
ti Jėzų, bet pasilikti su ju o ištvermin#
gai. Kad Judas nebuvo ištvermingas,
tai buvo jo kaltė; kadangi tačiau jo
elgesys buvo numatytas nuo amžių, tai
jis niekad nepriklausė prie išrinktųjų.
— T ačiau...: aš jį laikiau taip ilgai prie
savęs ir rodžiau jam pasitikėjimo, kad
būtų įvykdyti Rašto žodžiai. — Kas
valgo... Žr. Ps 40, 10. Psalmėje kai#
bama apie Akitopelį, kurs buvo Do#
vido išdavėjas. Dovidas yra Mesijo
vaizdas, taip Akitopelis yra Judo

vaizdas. — P akėlė prieš mane. Judas
jau buvo padaręs, ką jis laikė reika#
lingu išdavimui. Vaizdas čia imamas
iš besispardančio arklio. Tuo vaizdu
aprašoma pasielgimas Judo, kai jis pa#
bučiavimu išdavė Išganytoją į budelių
rankas. — (19) Jo g aš esu: jog aš esu
Mesijas, tas, kurio vaizdas buvo Do#
vidas. Kadangi Jėzus taip aiškiai kai#
ba mokytiniams apie išdavimą, tai iš#
davimui įvykus, jie turėjo aiškiai ma#
tyti, kad Išganytojas išdavimui pasi#
duoda ne dėl savo silpnumo, bet iš
laisvos valios, nes jis visa buvo numa#
tęs ir būtų galėjęs pasisaugoti, jei būtų
norėjęs. Taigi jis yra ir pasilieka Me#
sijas. — '(20) K as priima, ką aš siunčiu.
Dabar Išganytojas vėl grįžta prie aug#
ščiau pradėtojo pamokslo turinio, prie
nuolankios meilės vienų kitiems, lyg
kad sakytų: kas jums nuplautų kojas,
arba dar bendriau: kas jums parodytų
meilę ir svetingumą.
(21) Tai pasakąs. Kai kurie aiškin#
tojai, atsižvelgdami į Luko 22, 21, sako,
kad tarp 20 it 21 eilutės būtų tinkama
vieta kalbėti apie švč. Eukaristijos įsta#
tymą. Iš tikrųjų, Jer. Kir.#Jeruz. Aug.,

Turinys

534

JONO 13, 22—26

Q u ia unus ex vobis tradet me.
A spicieban t ergo ad invicem dis*
cipuli, haesitantes de quo diceret.
23 E rat ergo recum bens unus ex dis*
cipulis eius in sinu lesu , quem di*
ligebat lesus. 24 Innu it ergo huic
Sim on P etru s: et dixit ei: Q uis est,
de quo d icit? 25 Itaque cum recu*
buisset ille supra pectus lesu, di*
cit ei: D om ine quis e st? 26 Respon*
dit lesu s: Ille est, cui ego intinc*
tum panem porrexero. E t cum in*
tin xisset panem, dedit Iudae Si*

vienas iš jū sų išduos mane. 22 Tuo*
m et m okytiniai žvalgėsi vienas
į kitą, abejod am i, apie ką jis kai*
ba. 23 V ien as iš jo m okytinių , ku*
rį Jėzu s m y lėjo, buvo prie stalo,
p risišliejęs prie pat Jėzau s kruti*
nės. 24 Ja m pam ojo Sim onas Pe*
tras, kad paklaustų: K as tas, apie
k u rį jis sa k ė ? 25 P risišliejęs prie
Jėzau s k rūtin ės, jis p aklau sė: V ieš*
patie, k as ta i? 26 Jėzu s atsak ė: T a i
tas, kuriam aš paduosiu padažytos
duonos. I r padažęs duonos, jis pa*
davė Sim o n o sūnui Ju d u i Iškąri*

Kir*Aleks. Auks. Leonas ir kt. mano,
kad Judas priėmęs švenč. Eukaristiją.
Nors tai tiesa, kad Lukas labiau negu
Matas laikosi savo pasakojime įvykių
eilės, tačiau kai kuriais atskirais atsiti*
kimais jis galėjo greičiau pakeisti tvar*
ką, negu Matas, kurs buvo paskutinės
vakarienės dalyvis. Anot čia dedamo
pasakojimo, Judas išėjo tuojau, kaip tik
pastebėjo, kad jo išdavimas yra žino*
mas (13, 30). Nuomonės, kad Judas
nepriėmęs švč. Viešpaties Kūno ir
Kraujo, tarp kitų laikosi: Hil., Rup.,
Apaštalų Konstitucijos, Innocentas III
ir dauguma naujesniųjų aiškintojų
(plg. Mt 26, 29 paaiškin.). — ]ė=
žus susijaudino... Mintis apie įvyk*
siantį išdavimą, kurį Išganytojas jau du
kartu minėjo 11. 18 e. e., sujaudino jį
galingai. Dabar jis aiškiai pasako, kad
išdavėjas yra vienas iš apaštalų. Išga*
nytojas tai pasako visiems girdint ir
tai labai iškilmingai. — (22) Pasižiū=
tėjo vienas į kitą... Mokytinius apėmė
baimė. Nors jie nesijautė padarę ką
nors pikta, tačiau jie turėjo augščiau
statyti savo mokytojo žodžius negu sa*
vo pačių nuomonę (plg. Mt 25, 22).
Mes visuomet esame linkę nepažinti
nuodėmės savo širdyje, kaip ligonis ne*
žino savo padėties (Bazil.). Šv. Matas
labiau pabrėžia netikrumą apaštalų, ar
nebus ir jie patys kalti, o šv. Jonas
netikrumą — kas iš jų galėtų padaryti
tokį dalyką. Išganytojas tat taip atsargiai
kalbėjo apie Judą, kad nė vienas apašta*

las jo neįtarė. — (23) Vienas iš jo rac*
kytinių... Prisimindamas šitą iškilmingą
valandą, šv. Jonas pirmą kartą nurodo
save kaip mokytinį, kurį Viešpats my*
Įėjo. Plg. žem. 18, 15; 19, 26. 35; 20,
2. — Prisišliejęs prie... Tai buvo žen*
klas ypatingo Išganytojo palankumo šv.
Jonui. Kristaus laikais, romėnų įpro*
čiu, prie stalo gulėdavo ant plačių šuo*
lų, ne sėdėdavo, kairiąja alkūne pasi*
rėmę ant patiesalo, o kojas ištiesę į
užpakalį, taip kad tas, kurs gulėjo de*
šinėje, laikė galvą ties kairėje gulinčio*
jo krūtine.Taigi, Jonas,kurio galva bu*
vo arčiau Jėzaus krūtinės, turėjo gidėti
dešinėje. Petras, kuriam, be abejo,
buvo tekusi taip pat viena garbinges*
niųjų vietų prie stalo, pamojo Jonui,
nes iš savo vietos prie stalo pats ne*
galėjo patogiai Jėzaus paklausti. Klau*
simas gal buvo statomas visų kitų var*
du (Kir*Aleks.) ir ne iš žingeidumo,
bet, kad, kiek galima, gintų Išganytoją
(plg. Lk 22, 38) ir kad nuramintų ki*
tus apaštalus, kurie neramiais žvilg*
sniais klausė v ie n i kitų ir net kreipė
akis į patį Išganytoją (22 e.; plg. Mt
26, 22). Gal dėl paskutinės priežasties
Išganytojas į Jono klausimą atsakė ty*
liai. — (26) Tas, kuriam aš paduosiu...
Tylomis atsakydamas, Išganytojas tik
ženklu nurodo savo išdavėją. Ženklą
jis duoda labai paprastą, kurs nega*
Įėjo nieko nustebinti. Kiekvienas ki*
tas galėjo panašiai kaip Jėzus pasielgti
(plg. Mt 26, 23). Kai kurie aiškinto*

22

Io 19, 26;

20, 2;

21, 7. 20

Turinys

JO N O 13, 27— 30

535

jo tu i. 27 P o kąsn elio šėtonas įėjo
į jį. Jėzu s jam tarė: K ą mariai
d ary ti, d ary k greičiau. 28 N ė vie*
nas iš bu v u sių jų prie stalo nesu*
prato, kam jis jam tai pasakė.
29 K ad angi Ju d a s laikė
piniginę,
tai k ai kurie sp ėjo , jo g Jėzu s jam
p asak ęs: N u p irk mums, k o pri*
valom e šventėm s, ar kad duotų
šį tą beturčiam s. 30 T aig i jis, pri*
ėmęs kąsn elį, tu o jau išėjo . B uvo
ja u naktis.

m onis Iscariotae. 27 E t post buccel* i°
lam , introivit in eum satanas. E t
d ixit ei lesu s: Q uod facis, fac ei*
tius. 28 H o c autem nemo scivit dis*
cum bentium ad quid dixerit ei.
^ Q u id a m enim, putabant, quia lo* i°
culos habebat ludas, quod dixis*
s ė t ei lesu s: lim e ea, quae opus
su n t nobis ad diem festum : aut
egenis ut aliquid daret. 30 Cum er*
go accepisset ille buccellam , exivit
continuo. E ra t autem nox.

jai mano, kad buvo atėjusi eilė duoti
Judui gabalėlį duonos, padažytos į ve*
lykinį padažalą. Išganytojas, kaip šei*
mininkas, tokių duonos gabalėlių tu*
rėjęs duoti visiems apaštalams. Taigi,
dabar tas paprastas duonos padavimas'
turėjo būti ženklas Jonui, kas bus Jė*
zaus išdavėjas. Gal taip duotą ženklą
suprato ir Petras. Daugelis šv. tėvų
duoną čia supranta apie Eukaristiją.
Tačiau mažai tiespanašu, kad Išgany*
tojas būtų davęs mokytiniams Eukari*
stiją, pirma ją dažydamas (plg. Ps 40,
10). — (27) Po kąsnelio... Aug. 2 e.
buvo pasakyta, kad piktoji dvasia buvo
įdėjusi į Judo širdį sumanymą išduoti
Jėzų. Čia Judas visai paduoda savo
valią piktajai dvasiai, todėl čia ir sa*
koma, kad šėtonas įėjęs į jį. Panašiai
yra pasakyta ir Lk 22, 3, bet tenai tu*
reta galvoje ankstyvesnis laikas, ir to*
dėl šitas posakis tenai turi būti su*
prantamas tik apie smarkią pagundą,
kuriai Judas buvo linkęs pasiduoti. Ki*
taip čia nebūtų pasakyta nieko naujo.
Taigi, šitoje vietoje sakoma, kad išda*
vimo įvykdymas dabar jau buvo v isai
nutartas dalykas (Tom.). Anot Mt 26,
25, Judas, veidmainiaudamas iki galui,
dar pats paklausęs Išganytoją: Argi aš,
M okytojau. — Ką manai daryti... Si*
tuos žodžius Išganytojas pasakęs Ju*
dui gal po duotojo atsakymo: Tu tai
pasakei, į jo klausimą. Pasiryžusiam
išduoti Išganytoją Judui Jėzus galėjo
pasakyti šituos žodžius, kuriuose nėra
tikro įsakymo, nes jie reiškia: kadangi
tu jau būtinai nori daryti pikta, tai

dėl įvairių priežasčių bus geriau, jei tu
jį tuojau darysi. Taip kūnu pašalina*
mas iš apaštalų draugystės Judas, kurs
siela jau seniai buvo nuo jų atsiskyręs.
Išdavėjui pasišalinus, Jėzus galėjo ne*
kliudomas kalbėli ir parodyti meilę sa*
vo ištikimiesiem». — (28) N ė vienas
iš buvusiųjų... Nors bent Petras ir Jo*
nas dabar žinojo, kad Judas yra išda*
vėjas (26 e.), tačiau ir jiems nebuvo
aišku, kad Jėzaus posakis: ką manai
daryti, daryk greičiau, turi sąryšio su
išdavimo įvykdymu. — (29) Nupirk
mums... Ir šie žodžiai leidžia manyti,
kad tikroji Velykų šventės diena buvo
nukelta į subarą. Jei ji nebūtų bu*
vusi nukelta, tai ji būtų jau prasidė*
jusi, nes buvo naktis, ir būtų buvę
leista daryti tik visai neatidedamus
pirkimus (maistui). Tokio gi gyvo
reikalo dabar, matomai, nebuvo, nes
Išganytojas su savo mokytiniais jau
valgė vakarienę. Mintis apie betur*
čių sušelpimą galėjo pigiai ateiti į gal*
vą, nes ir beturčiai turėjo valgyti Ve*
lykų Avinėlį. Iš šitos vietos mes ma*
tom e, k a d Išganytojas turėjo įprotį
šelpti beturčius iš savo neturto. — (30)
Priėmęs kąsnelį, tuojau išėjo... Judas
buvo pamatęs, kad jo išdavimas jau
žinomas Mokytojui. Be to, jis bijojo,
kad jis nebūtų nurodytas apaštalams,
kaip išdavėjas. Jo piktoje širdyje da*
bar nekilo gailesčio, jis jau ėjo atkak*
liai širdies sukietėjimo keliu. — Buvo
jau naktis. Visiška naktis dabar buvo
pasidariusi ir Judo širdyje. Apie Ju*
do dalyvavimą švč. Eukaristijoje (žr.,

Turinys

13,

2

12. 6

536

Jo 12, 23;
17, 1 - 5
Io 7, 34;
8 , 21

Lv 19, 18;

Mt 22, 39;

Io 15, 12

JO N O 13, 31-35

31 C um ergo exisset, d ixit lesu s:
31 Ja m išėju s, Jėzu s k a lb ė jo : D a*
N u n c clarificatus est filiu s homi* b a r žm ogaus Sūnus pašlovintas,
n is: et D eu s clarificatus ėst in eo. ir D iev as pašlovintas jam e. 32 Je i
32 Si D eu s clarifacatus ėst in eo,
D iev as jam e pašlovintas, tai ir
et D eu s clarificabit eum in semetip* D iev as pašlovins jį sav y je, ir tuo*
so : et continuo clarificabit eum. ja u pašlovins jį. 33 V aik eliai, d ar
trum pą la ik ą aš esu su jum is. Jū s
33 F ilioli, adhuc modicum vobiscum
sum. Q u aeretis m e: et sicut dixi jie šk o site m anęs, ir kaip sakiau
Iudaeis: Q u o ego vado, vos non žydam s: K u r aš einu, jū s negalite
potestis ven ire: et vobis dico mo« prieiti, taip ir ju m s sakau. 34 A š
do. 34 M andatum novum do vobis: ju m s duodu n au ją įsakym ą m ylėti
U t diligatis invicem , sicut dilexi vien as k itą ; kaip aš ju s m ylėjau,
vos, u t et vos diligatis invicem. kad ir jū s vienas k itą m ylėtum ėte.
35 In hoc cognoscent omnes quia
35 Iš to v isi pažins, kad jū s m ano

kas pasakyta aug. 21 e.) Jonas nepa»
sakoja, kaip buvo Eukaristija įstatyta,
nes tai buvo žinoma jo skaitytojams iš
kitų trijų evangelistų, iš padavimo ir
iš kasdien krikščionių susirinkimuose
laikomų šv. mišių. Rūpestis, kad gi*
liausios krikščionybės paslaptys būtų
nuo nekrikščionių išniekinimo, išda*
vimo, nesusipratimų apsaugotos, an»
trame šimtmetyje ir vėliau vertė krik»
ščionis nekalbėti apie tas paslaptis. Gal
jau ir šitos, vėliausiai parašytos, evan»
gelijos sudėjimo metu buvo panašiai
elgiamasi su ta šventąja auka ir Nau»
jojo Testamento sakramentu.
b) Jėzaus pam okslas paskutinėje vakarienėje, 13, 31—14, 31. Plg. Mt 26,
3 3 - 3 5 ; M k 14, 2 9 -3 1 ; L k 22, 3 1 -3 4 .
Judui išėjus, Išganytojas pradeda
kalbėti apie savo atsiskyrimą nuo apa»
stalų ir jo pasėkas (13, 31—48); jis
žada visai tikrą susijungimą su jais
danguje (14, 1—11), dabar kita pa»
guoda bus jiems ta, kad Jėzus ir atsi»
skyręs palaikys su jais nuolatinę vie»
nybę, atsiųs jiems šv. Dvasią, pasiliks
savo Bažnyčioje mistiniu būdu (12—
31)‘
(31) Pašlovintas. Sitas pašlovinimas
pasireikš Kristaus kančia, kuri prasi»
deda išdavimu ir baigiasi ant kryžiaus
(Orig. Auks.), bet veda į garbę. —
Dievas pašlovintas: nes Kristaus mir»
timi ir jos palaimintomis pasėkomis

Turinys

pasireiškia Dievo teisingumas ir jo be»
galinė meilė. Dievas ypač pašlovina*
mas savo viengimusiojo Sūnaus klu*
snumu. — (32) Pašlovins jį savyje. Ka»
dangi Dievas žmogaus Sūnaus pašlo*
vinamas, tai ir jis pašlovins jį ir tai jo
dieviškoje prigimtyje, tą Sūnaus pri»
gimtį apreikšdamas. — (33) V aikeliai...
Šitas išsireiškimas randamas dar Mk
10, 24. Išganytojas šituo meilingu pa*
vadinimu nori pradėti kalbėti apie
skaudų atsiskyrimą; sunkioje ateityje
atsiminimas apie tą atsiliepimą turėjo
apaštalus sustiprinti ir paguosti. —
Trumpą laiką: iki jis buvo suimtas. —
Kur aš einu... Kristus per kančią ir
mirtį eina į dangų. Apaštalai negali
ten eiti tuojau, bet jie eis paskui. Plg.
aug. 7, 34; 8, 21. 24. — (34) A š jums
duodu naują įsakymą. Kad padėtų
apaštalams palaikyti vieniems kitus ir
rasti sau paguodos, kai Išganytojo ne*
bus su jais, Jėzus duoda jiems šitą nau*
ją įsakymą. Jau Senajame Testamente
buvo duotas įsakymas meilės vienų ki»
tiems (3 Moz 19, 18), ir pats Išgany*
tojas buvo pastatęs artimo meilės įsa»
kymą šalia Dievo meilės įsakymo (Mt
22, 37), bet ten meilės įsakymas ne»
buvo duotas su lygia jėga ir švelnumu.
Dabar Išganytojas liepia savo moky*
tiniams mylėti vieniems kitus, kaip jis
pats yra juos mylėjęs. — (35) Iš to
visi pažins... Išganytojas nori, kad bro»
liška meilė, taip suprantama ir vykdo*
ma, būtų lyg koki būdinga žymė jo

JONO 13, 36—14, 3

537

m oky tin iai, je i turėsite m eilę vieš discipuli mei estis, si dilectionem
nas k ito . 36 Sim onas Petras jį pas habueritis ad invicem.
Io 21_ 18 s
k lau sė: V iešp atie, k u r e in i? J ės 30 Dicit ei Simcn Petrus: Domine,
žus a tsak ė: K u r aš einu, tu d abar quo vadis? Respondit lesus: Quo
negali m anęs sek ti, seksi gi pas ego vado, non potes me modo ses
skui. 37 P etras jam ta rė: K o d ėl aš qui: sequeris autem postea. 37 Dicit
d abar negaliu tavęs s e k ti? A š guls ei Petrus: Quare non possum te
d ysiu savo g yv y bę už tave. 3SJės sequi modo? animam meam pro te
žus ja m atsakė: T u guldysi savo ponam. 38 Respondit ei lesus: A ni*Mt 26, 34;
g yv y b ę už m ane! Iš tik rų jų , iš mam tuam pro me pones? Amen, ^ 2 2 ,’^ ’
tik rų jų , sakau tau, gaid ys nepras amen dico tibi: non cantabit gallus,
gys, ik i tris k artu s m anęs išsiginsi. donec ter me neges.
14.
1 Tenenusigąsta jū sų šird is: 1 4 . x Non turbetur cor vestrum, io 14, 27;
jū s tik ite į D iev ą, ir j m ane tikės Creditis in Deum, et in me credite.Mc n’ 22
k itę. 2 M an o T ė v o nam uose daug 2 In domo Patris mei mansiones
buveinių. Je i taip nebūtų, būčiau multae sunt, si quo minus dixiss
ju m s pasakęs, nes aš einu jum s sem vobis: Quia vado parare vos
v ieto s prirengti. 3 K u om et aš būs bis locum. 3 Iit si abiero, et prae* i° 12, 26;
siu n uėjęs ir prirengęs ju m s vieš paravero vobis; locum: iterum ve» 17’ 24
to s, vėl ateisiu ir pasiim siu ju s pas nio, et accipiam vos ad meipsum,
save, kad, k u r aš esu, ten ir jū s
sekėjų. Visas pirmasis šv. Jono laišs
kas yra tarsi paaiškinimas šitų Jėzaus
žodžių. — (36) Viešpatie, kur eini?
Petras taip yra pilnas savo mokytojo
meilės, kad jis visą laiką galvoja tik
apie paskelbtąjį persiskyrimą (33 e.).
— Tu dabar negali manęs sekti... Peš
tras dar neturi pašaukimo, nė jėgos mirti
su Kristumi ir dėl Kristaus; bet vėliau
jis, garbingai Kristų išpažindamas, eis
į mirtį ir į garbę. — (37) A š guldysiu
savo gyvybę už tave. Tai žodžiai kars
štai mylinčios, bet dar daug savimi pas
sitikinčios širdies. — (38) Gaidys ne=
pragys, iki... Išganytojas du kartu pas
skelbia Petrui jo nupuolimą: prie stalo
(Lk 22, 34) ir kelyje į Getsemanę (Mt
26, 34; Mk 14, 30).
(14, 1) Tenenusigąsta... Mokytinių
liūdesys buvo padidėjęs dėl Kristaus
pranašavimo apie Petro išsigynimą
(Auksab. Kir. Teod.). Dabar Išganytos
jas juos padrąsina, sakydamas: ne nūs
gąstaukite, bet pasitikėkite. Jūs tikite
į Dievą, kurs negali nei suklysti, nei
suklaidinti, tai tikėkite ir į mane, nes
aš tai kalbu, ką esu iš Dievo girdėjęs.

— Jū s tikite. Čir. rio-reusre.
Kai kus
rie šv. tėvai jau ir čia, tame graikišs
kame žodyje, mato liepiamąją formą ir
jį verčia: tikėkite (Auksab. Kir.sAleks.
Hil.). — (2) M ano Tėvo namuose...
Tikėkite į mane, kurs jums sakau, kad
mano Tėvo namuose yra daug buveU
nių, taigi, yra jų ir jums. Daugelis šv.
tėvų iš šitų žodžių daro išvadą, kad yra
įvairūs dangiškosios laimės laipsniai. —
J e i taip nebūtų...: jei danguje nebūti}
jums vietos ir nebūtų susijungimo, aš
būčiau pasakęs jums ir šitą skaudžią
tiesą, kad jūs neturėtumėte tuščios vii*
ties. Taigi, tikėkite tikrai: nors jūs dar
ir nematote kelio,kuriuo Dievas vesjus
per šitą gyvenimą, tačiau jis jus tikrai
veda į dangaus tėvynę. — N es aš eU
nu... Tai ne tuščia viltis, nes aš einu
ten pataisyti jums vietos. Taigi, kreips
kitę savo žvilgsnius į dangų. Buveinės
ten nuo amžių, paskirtos (Mt 25, 34) ;
Išganytojas savo kančia eina atidaryti
dangaus vartų ir patikrinti dalyvavimo
amžinoje laimėje (17, 24). — (3) Vėl
ateisiu... Viešpats ateina kiekvieno at*
skiro žmogaus mirties valandą ir ateina
dienų pabaigoje, kada teisieji su savo

Turinys

538

Hbr 10, 20;
Mt 11, 27;
Io 11, 25;
Rom 5, 1 s

Io 12, 45;
Hbr 1, 3;
Mt 17, 17

JO N O 14, 4— 9

ut ūbi sum ego, et vos sitis. 4 E t
quo ego vado scitis, et viam scitis.
5 D icit ei T hom as: D om ine, nesci*
mus quo vadis: et quo modo p os*
sumus viam scire ? 6 D icit ei Ie*
sus: Ego sum via, et veritas, et vi*
ta, nemo venit ad Patrem , nisi per
me. 7 Si cognovissetis me, et Pat*
rem meum utique cognovissetis:
et amodo cognoscetis eum, et vi*
distis eum. 8 D icit ei Philippus:
D om ine, ostende nobis Patrem , et
su fficit nobis. 8 D icit ei lesu s:
T an to tem pore vobiscum sum : et
non cognovistis m e ? Philippe, qui
videt me, videt et Patrem . Q uo*
modo tu dicis: O stende nobis Pa*

būtum ėte. 4 K u r aš einu, jū s ži*
note ir kelią žinote. 5 Tom as jį
p ak lau sė: V iešp atie, mes nežino*
me, k u r tu ein i; kaipgi galim e ži*
n o ti k e lią ? 6 Jėzu s jam tarė: A š
kelias, tiesa ir gyvenim as. N ė vi e*
nas neateina pas T ėv ą, kaip tik
per m ane. 7 Je i būtum ėte pažinę
mane, jū s ju k pažintum ėte taip
p at m ano T ė v ą ; ja u d abar jū s jį
pažįstate ir jį m atėte. 8 P ilypas
jam
ta rė: V iešp atie, p aro d y k
mums T ėv ą, ir bus mums gana.
9 Jėzu s jam atsakė: T ie k daug lai*
k o esu su jum is, ir jū s nepažįstate
m an ęs? Pilypai, kas m ane m ato,
m ato ir T ėv ą. K aipgi tu sak ai:

kūnu ras savo vietą danguje. — (4)
K ur aš einu... Jūs žinote, kad aš einu
nuo jūsų ir tai skaudžios mirties ke*
liu, bet jūs padrąsinkite save mintimi,
kur aš einu: į dangų, į kurį ir jūsų ke*
lias jus veda. — (5) Viešpatie, mes ne*
žinom e... Šv. Tomas, nuliūdęs, rodosi,
nenugirdęs Jėzaus žodžių: mano Tėvo
namuose... Jam viskas neaišku, jam
viskas atrodo tamsu (plg. aug. 11, 16),
jis nežino, kur eina Viešpats, o dar ma*
žiau žino kelią, kuriuo jis turi eiti
paskui. — (6) A š kelias, tiesa...: Aš
juk pats esu kelias į Tėvą, į tėvynę;
prisidėk prie manęs tikėjimu ir meile,
ir tu pasieksi dangų. Aš esu kelias,
nes aš esu dieviškoji tiesa, kuri atėjo
apšviesti kiekvieno žmogaus ir vesti
pas Tėvą; aš esu dieviškasis gyvenimas,
kurs teikia malonės ir šlovės gyve*
nimą. Kaipgi dažnai gyvenime stato*
me ir mes sau klausimą; kur tai mus
nuves, kuo tai baigsis? Mes žiūrime
tik į kelią, kuriuo Dievas mus veda že*
mėje, o tas, rodosi, baigiasi kažin kur
tamsumoje; o jei mes esame suvienyti
su Kristumi tikėjimu ir meile, tuomet
mes visuomet esame tikrajame kelyje,
nes Kristus yra kelias: A š esu kelias,
tiesa ir gyvenimas. — N ė vienas neat*
eina pas Tėvą... Man ir jums bendrasis
tikslas yra Tėvas. Be kelio negalima
eiti, be tiesos ir gyvenimo negalima su*

sivienyti su Dievu, kurs yra pati tiesa
ir gyvenimas. — (7) Je i būtumėte pa*
žiną... Čia Išganytojas atsako į antrąją
Tomo klausimo dalį: kaipgi galima ži*
noti kelią? Jis sako: jūs negalėjote jo
žinoti, nes jūs netobulai pažinote ma*
ne, tikrąjį kelią; tačiau kaip tas, kurs
žino kelią, pasiekia tikslą, taip pasiekia
Tėvo pažinimą tas, kurs mane pažįsta.
— Jau dabar jūs jį pažįstate...: nuo
šios valandos jums ateina tikras pažini*
mas; giliau, kaip kada nors, šį vakarą
jūs pamatysite mano esmę ir tuo pačiu
mano Tėvą. Taip skaisčių apreiškimo
šviesos spindulių, kaip šį vakarą, Iš*
ganytojas dar nebuvo suteikęs apašta*
lams, ir jų širdis dar niekuomet nebuvo
taip prirengta tos apreiškimo šviesos
priimti, kaip šiandien. Kas šiandien
juose prasideda, tai baigs Viešpaties
prisikėlimas iš numirusiųjų ir šv. Dva*
sios atsiuntimas. — (8) Viešpatie, pa*
rodyk... Panašiai yra kalbėjęs kitados
Mozė (2 Moz 33, 11. 18). Pilypas
trokšta, kad Išganytojas stebuklu ati*
darytų dangų ir leistų apaštalams pa*
žvelgti į jo garbingumą. Jei toki švie*
sa galėtų ant jų kristi tą liūdną va*
landą, jie būtų labai patenkinti. — (9)
Jūs nepažįstate manęs. Graikiškame
tekste yra: tu dar nepažinai manęs, Pi*
lypai. Kadangi negali būti kalbos apie
dieviškosios prigimties regėjimą, tai rei*

Turinys

JONO 14, 10-15
Parodyk mums T ė v ą ? 10 A r jūs
netik ite, kad aš T ėv u je ir Tėvas
y ra m a n y je ? Žodžius, kuriuos, aš
kalbu, ne iš savęs k alb u ; bet pa*
siliekąs m anyje Tėvas, jis daro
darbus. 11 A r jū s n etikite, kad aš
T ėv u je, ir Tėvas yra m an y je?
12 Je i ne, tai tik ė k ite dėl pačių
darbų.
Iš tik rų jų , iš tik rų jų , sakau
jum s, kas tik i į m ane, darbus, ku*
riuos aš darau, ir jis d arys ir di*
dėsnių už ju o s darys, nes aš einu
pas T ėv ą. 13 Ir k o tik prašysite
T ė v ą m ano vardu, tai aš padarys
siu, kad T ėv as bū tų pagarbintas
Sū n u je. 14 Je i k o prašysite mane
m ano vardu, tai aš padarysiu.
15 Je i jū s m ane m ylite, laik y k ite
kia turėti galvoje regėjimą, koks galia
mas žeipiškame gyvenime. Apaštalams
gi tai buvo galima matyti tik jo švėna
čiausioje žmogystėje ir veikime. Iš čia
jie galėjo spręsti apie jame pasiliekana
čią dievystę. Taigi, čia Išganytojas noa
ri pasakyti štai ką: Aš ir Tėvas taip
esame viena, kad tas pats dalykas yra
matyti mane ar Tėvą, nes jis niekur
nesielgtų kitaip, kaip aš, jei jis būtų
pasirodęs kaip žmogus jūsų tarpe. —
(10) A r jūs netikite, k a d ...: arba, ar
tu netiki, kad gana matyti mane, kad
pamatytumei ir Tėvą. Tuomet tu tu*
rė'iumei abejoti, kad aš ir Tėvas esame
tobulai viena ta pačia prigimtimi. O
jei. mes esame viena, tai aš galvoju,
kalbu ir darau tik tai, ką aš imu iš
savo Tėvo. — (11) A r jūs netikite. Gr.
t.: tikėkite man.
(12) K as tiki į mane... Tėvas taip
labai liudija apie mane darbais, kad ne
tik man, bet ir mano tikintiesiems leis
džia juos daryti ir leidžia daryti dar
didesnių. — N es aš einu pas Tėvą: iš
Tėvo aš gausiu, kad jis tą galią suteik*
tų jums. Arba: jūs, mano vietininkai,
turite daryti tokiuos darbus, kadangi aš
nebebūsiu regimu būdu žemėje. — (13)
K o tik prašysite Tėvą... Plg. Mt 7, 7;

539

trem ? 10 Non creditis quia ego in Io 12, 49 .
Patre, et P ater in me ė st? V erba,
quae ego loquor vobis, a me ipso
non loquor. Fater autem in me
m anens, ipse f acit opera. 11 N on Io 14 2o:
creditis qu ia ego in Patre, et Pa*
10, 25.38
ter in me ė st? 12 A lioqu in p ro p te r,
Mc 16. 19 s
opera ipsa credite.
A m en, am en dico vobis, qui eres
dit in me, opera, quae ego facio, et
ipse faciet, et m aiora horum faciet:
quia ego ad Patrem vado. 13 E t Mt 7, 7. :
quodeumque petieritis Patrem in
21.22;
nom ine meo, hoc faciam : ut glori* ^ Cj ” ’234:
ficetu r P ater in F ilio. 14 S i quid 1 io 5, ii
petieritis me in nom ine meo, hoc
faciam . 16 S i diligitis m e: m andata i0 15, io:
; 1 Io 5, 3

20, 22; Mk 11, 24; žem. 16, 23. Kad
mokytiniai galėtų daryti didelių daly*
kų, jie turi pasilikti sąryšyje su Jėzumi.
Jie siųs jam savo maldas, o jis atsakys,
juos išklausydamas. Bet ką reiškia pra*
šyti Jėzaus vardu? Vardas reiškia as*
menį tiek, kiek jis mums pasidarė ži*
nomas (plg. Jono 17, 6. 11. 26; 20, 31
ir kt.). Jėzus pasidarė mums žinomas,
kaip Dievo Sūnus ir Išganytojas, kaip
tiesos mokytojas ir dorybės pavyzdys
ir t.t. Taigi, prašyti jo vardu reiškia:
prašyti, pasitikint jo verte, jo nuopel*
nais, jo meile ir t.t. To išklausymo
paskutinis tikslas yra Dievo garbė. Tos
garbės žmonėms apreikšti ir, atsilygi*
nūs Dievo teisybei, jos Dievui atiduoti
Sūnus nužengė iš dangaus. — Je i k o
prašysite mane... Išganytojas čia pa*
kartoja pažadą ir sako savo mokyti*
niams, kad po jo išaugštinimo, jie mel*
sis taip pat jam, kaip ir Tėvui. Iki tam
laikui jie jį prašė, o dabar jie jam mel*
sis. — (15) Jei jūs mane mylite... Mo*
kytiniai paliks susivieniję su Viešpačiu
ne tik savo veikime, ne tik bus arti jo
pagalba, bet jis pats jiems nurodo dar
vieną, naują, paguodos pagrindą (16
e): šventosios Dvasios atsiuntimą. Bet
kad jie tinkamai prisirengtų jos atėji*

Turinys

540
Jo 14, 26;
15, 26;
16, 7 ss;
1 Io 2, 1
Io 16, 13;
7, 39;
Mt 10, 20;
Rom 8, 26

lo 16, 16

lo 17, 21 ss

JO N O 14, 16-20

m ea servate. 16 E t ego rogabo Pa?
trem , et alium paraclitum dabit vo?
bis, ut m aneat vobiscum in aeter?
num . 17 Spiritum veritatis, quem
mundus non potest accipere, quia
non videt eum, nec scit eum, vos
autem cognoscetis eum : quia apud
vos m anebit, et in vobis erit.
18 N o n relinquam vos orphanos:
veniam ad vos. 19 A d huc modi?
cum : et mundus me iam non videt.
V o s autem videtis m e: quia ego vi?
vo, et vos vivetis. 20 In illo die vos
cognoscetis quia ego sum in P atre
meo, et vos in me, et ego in vobis.
jimui, jie turi mylėti Kristų ir tą mei?
lę įrodyti sergėjimu jo įsakymų, ypač
tų, kurie šiandien buvo duoti (Tom.).
— (16) A5 melsiu Tėvą. Kaip Die?
vas, Jėzus pats siunčia šventąją Dvasią,
kaip žmogus, jis jos maldauja iš Tėvo,
pirma savo kančia nusipelnęs jos at?
siuntimą mums. — Kitą Ramintoją.
Šventoji Dvasia bus vietoje žemę pali?
kusiojo Išganytojo kita paspirtis ir to?
dėl Ramintojas, nes ir pats Išganytojas
yra paspirtis (1 Jono 2, 1). Šventoji
Dvasia yra Ramintojas, nes ji įveda į
pilną Jėzaus mokslo supratimą (17 e.),
nes ji palaiko mokytinius visuose pavo?
juose (Mt 10, 19...), nes ji, mumyse
gyvendama, mus pašventina (1 Kor 6,
19), daro iš mūsų Dievo vaikus ir pa?
liudija, kad mes esame Dievo vaikai,
pagaliau, nes ji mums laiduoja, kad
mes gausime dangiškąją tėvonystę
(Efez 1, 14), ir taip ji tikinčiuosius
ypatingu būdu ramina ir padrąsina (1
Petro 1, 3). Šventoji Dvasia yra kitas
Ramintojas, taigi, ji yra skirtina nuo
Sūnaus. Ji yra Tėvo siunčiama, todėl
ji yra skirtina ir nuo Tėvo. Be to, čia
ir kitose vietose ji nurodoma kaip Die?
vas. Taigi, taip yra trys dieviškieji as?
menys. — K ad pasiliktų... Šventoji
Dvasia žadama apaštalams ir jų įpėdi?
niams, tiems, kuriuos Išganytojas siun?
čia visų tautų mokyti, laikyti visa, ką
jis yra jiems įsakęs (Mt 28, 20). —

Turinys

m ano įsakym us.

18

A š m elsiu Tė?

vą, ir jis duos ju m s k itą Ramin?
to ją , kad pasiliktų su jum is per
amžius, 17 tiesos D vasią, kurios
pasaulis negali priim ti, nes jo s ne?
m ato ir jo s nepažįsta. Jū s gi pa?
žinsite ją , nes ji pasiliks pas ju s
ir bus jum yse. 18 A š nep aliksiu
jū sų n ašlaičiais; aš ateisiu pas ju s.
19 D ar trum pą valandėlę, ir pa?
Saulis m anęs jau nebem atys. Jū s
gi m ane m atote, nes aš esu gyvas,
ir jū s bū site gyvi. 20 T ą dieną jū s
pažinsite, kad aš esu savo T ėv u je,

(17) Kurios pasaulis negali priimti.
Nedorume paskendęs pasaulis negali
priimti šventosios Dvasios, nes jam
trūksta dvasinės šviesos, kad galėtų ją
pamatyti ir pažinti. — (18) Aš ateisiu
pas jus... Išganytojas vėl ateis: laikinai
po savo prisikėlimo iš numirusiųjų
(Auks.), amžinai — per šventosios
Dvasios atėjimą (Kir.). — (19) Aš esu
gyvas... Išganytojas yra gyvenimas (5,
26), todėl jis nenustoja gyvybės ir mir?
tyje. Jis ją nugali, vesdamas žmogiš?
kąją Viešpaties prigimtį į prisikėlimą ir
į amžinąjį gyvenimą. Pažadas: jūs bū*
šit e gyvi negali būti suprantamas tik
apie įgimtąjį gyvenimą, nes jį turi ir
pasaulis, o tačiau jis nemato, t. y., ne?
pažįsta nei Kristaus, nei šventosios
Dvasios. Taigi, jis reikia suprasti apie
antgamtinį gyvenimą, kuriuo teisieji
gyvens amžinai. — (20) Tą dieną jūs
pažinsite... Tuo metu, kurs prasideda
su prisikėlimu iš numirusiųjų ir pasie?
kia augščiausįjį savo tašką šventosios
Dvasios atsiuntime, jūs pažinsite, kad
aš ir Tėvas esame vienos esmės (11 e.)
ir kad tarp manęs ir jūsų yra artimiau?
sis gyvenimo bendrumas (plg. 15, 4.
5; 6, 57). Jei aš nebūčiau viena su gy?
vuoju Dievu, tai aš negalėčiau iš mir?
ties grįžti į gyvenimą. Šitą antrąją
tiesą apaštalai pažino ypač iš stebu?
klingų padarų, kurių atnešė šventosios
Dvasios atėjimas: Kristus veikė juose

JONO 14, 2 1 -2 6

541

o jū s m anyje ir aš jum yse. 21 Kas 21 Q u i habet m andata mea, et ser* 2 Cor 3, tS;
tu ri m ano įsakym ų ir ju o s laik o , vat ea: ille est, qui diligit me. Q u i 1 Io 5 5
tas m ane m yli. O kas m ane m yli, autem diligit me, diligetur a P atre
bu s m ano T ė v o m ylim as; ir aš jį m eo: et ego diligam eum, et ma*
m ylėsiu ir pats jam apsireikšiu. nifestabo ei meipsum. 22 D icit ei Act io, 4t
22 Jud as, ne anas Isk arijo tas, jį pa* ludas, non ille Iscariotes: D om ine,
k lau sė: V iešp atie, kas atsitiko , quid factum esi, quia m anifestatu*
k ad tu n o ri apsireikšti mums, ne rus es nobis teipsum, et non mun*
p asau liu i? 23 A tsakyd am as Jėzus d o ? 23 R espondit lesus, et dixit i0 i4t 2i :
34;
jam tarė: Je i kas mane m yli, tas ei: Si quis diligit me, serm onem
la ik y s m ano žodžius; ir m ano Tė* meum servabit, et P ater meus di* f;rv2 ' 18;
17’
vas jį m ylės; mes pas jį ateisim e liget eum, et ad eum veniemus, et Mt is. 20
ir pasidarysim e pas jį buveinę.
apud
eum faciem us: Eph
P . 2?'
i.». ,
3, 17
24 K as manęs nem yli, tas m ano žo*
qui
diligit me, sermones 2 Cor 6, 16
džių n elaik o ; žodžiai gi, kuriuos meos non servat. E t sermonem,
jū s g ird ėjote, ne m ano, b et
to, quem audistis, non est m eus: sed
k u rs yra m ane siuntęs, T ėv o.
eius, qui m isit me, Patris.
25 T a i aš jum s k albėjau , pasilik* 25 H aec locutus sum vobis apud
damas pas ju s. 28 O ram intojas, vos m anens. 28 Paraclitus autem Io >*• 16:
šv en to ji D vasia, kurį T ėv as atsiųs Spiritus sanctus, quem m ittet Pa*
' s
m ano vardu, jis ju s viso išm okys ter in nom ine meo, ille vos docebit
ir prim ins jum s visa, ką tik aš om nia, et suggeret vobis omnia,
per šventąją Dvasią, darydamas juos
panašius į save. — (21) K as turi mano
jsairymų... Čia Išganytojo nurodoma
sąlyga, kad galėtų pasireikšti tarp jo ir
žmonių artimiausi santykiai, apie ku*
riuos jis yra kalbėjęs. Prie tikėjimo
turi prisidėti klusnumas ir meilė. — O
kas mane myli... Kas myli Išganytoją,
tas yra mylimas Tėvo ir Kristaus, tam
suteikiama vidujiniai Dievo apsireiški*
mai. — (22) Judas, ne anas... Apie Ju*
dą žr. Lk 6, 16. Žodžiais: ne anas
Iskarijotas, norima atkreipti skaitytojo
dėmesį, kad turėta galvoje kitas Judas
(Tadas). — N e pasauliui. Judas su*
prato žodį „pasaulis“ (17. 19 e.) per*
daug bendrai apie visus žmones, arba
bent apie visą tautą, ir dabar stebisi,
kad pasaulio Gelbėtojas (aug. 1, 29)
apsireiškia tiktai mažam būreliui. —
(23) J e i kas mane m yli... Jėzus atsako
Judui ne stačiai, tačiau taip, kad jo žo*
džiuose lengva rasti tikras atsakymas.
Jis tarsi sako: Aš apsireikšiu tiktai
tiems, kurie mane myli ir laiko mano
įsakymus; šio pasaulio žmonės taip ne*
daro, todėl aš jiems neapsireikšiu. —

(24) Tas mano žodžių n elaiko: ir todėl
mes pas jį neateisime. Toksai niekina
ne žmonių žodžius, bet Dievo, todėl nė
vienas dieviškasis asmuo negali pas jį
pasilikti,
(2 6 )0 ramintojas... Išganytojo mok*
slą palaikys ateisianti šventoji Dvasia.
Ji bus atsiųsta Tėvo, nebe Sūnaus
(16 e.) prašymu, bet kad laikytų Sū*
naus vietą ir kalbėtų jo vardu. Kaip
Sūnus yra atėjęs nuo Tėvo, kad kai*
betų jo vardu, taip šventoji Dvasia kai*
bės Sūnaus vardu. Pilno nusiraminimo
Jėzaus mokytiniai negalėjo pajusti,
nes jie jo žodžių dalimi nesuprato, o
dalimi turėjo abejonių dėl jų. Todėl
Išganytojas visai nuramina juos, šaky*
damas: Šventoji Dvasia pamokys jus
viso (Auksab.), taip kad tuomet nebe*
bus reikalingas joks klausinėjimas (16,
23). Tačiau šventosios Dvasios moksle
nėra nieko, ko pats Kristus nebūtų be*
tarpiai apreiškęs. Ypatinga šventosios
Dvasios mokytojavimo dalis yra ta,
kad ji taip pat primins mokytiniams
visa, ką Jėzus buvo sakęs. Čia mes
turime laidą, kad visa yra tiesa, ką

Turinys

542
Io 14, i;
phip^kf7'

Io 14, 3. 18;
Lc 24, 52

io

13, 19

12, 31;
Eph 2,2

io

JONO 14, 2 7 -3 0

quaecumque dixero vobis. 27 Pa*
cem relinquo vobis, pacem meam
do vobis: non quomodo mundus
dat, ego do vobis. Non turbetur
cOr vestrum, neque formidet.
28 Audistis quia ego dixi vobis:
Vado, et venio ad vos. Si diliges
retis me, gauderetis utique, quia
vado ad Patrem: quia Pater maior
me est. 20 Et nunc dixi vobis prius
quam fiat: ut cum factum fuerit,
credatis. 30 Iam non multa loquar
vobiscum, venit enim princeps
mundi huius, et in me non habet

jums kalbėjau. 27 Aš jums pa*
lieku ramybę, duodu jums sa?
vo ramybę; ne kaip pasaulis
duoda, aš jums duodu. Tegul jūs
sų širdis nenusigąsta ir tenebijo.
28 Girdėjote, kad aš jums sakiau:
A š einu sau ir ateinu pas jus. Jei
mylėtumėte mane, jūs juk džiaugs
tumėtės, kad aš einu pas Tėvą, nes
Tėvas didesnis už mane. 28 Ir das
bar aš jums tai pasakiau pirma,
nekaip įvyko, kad įvykus tikėtus
mėtė. 30 Jau nebedaug aš kalbėsiu
su jumis. Nes ateina šio pasaulio
kunigaikštis; manyje jis nieko nes

apaštalai yra mums pasakę apie Išgas
nytojo gyvenimą ir mokslą. — (27)
Aš jums palieku ram ybę... Pakartoji?
mas: ramybę, savo ram ybę sustiprina
pažadą ir kreipia dėmesį į didelę tos
dovanos vertę. Apaštalai, netekę savo
Mokytojo, galėjo netekti taip pat ir
ramybės. Su juo jie buvo taikoje su
Dievu, kurį mylėti jis juos mokė, buvo
taikoje savo tarpe, nes jo balsas ra?
mino jų ginčus. Jie, pasitikėdami sa?
vo Mokytojo globa, nebijojo savo prie?
šų. Tą tat ramybę, savo ram ybę jis
jiems palieka, lyg kad jis visuomet bū?
tų pasilikęs su jais. — N e kaip pasau=
lis duoda... Pasaulis trokšta ramybės,
bet jos neduoda; jis neduoda patvarios
ramybės, nes pasaulio žmonės, pasi?
duodami savo aistroms, vieni kitiems
daro neramybę. Pasaulis neduoda ti?
kros ramybės, nes jis tariasi esąs ramy?
bėję, kai įvykdomi jo troškimai, kai
jam nereikia nieko išsižadėti, nereikia
kęsti jokio persekiojimo; tuo tarpu, kad
tikroji ramybė kyla iš savęs išsižadėji?
mo, iš kovos ir kantrybės. — (28) Jei
mylėtumėte mane... Mintis apie Vieš?
paties išėjimą neturi drumsti ramybės.
Jei apaštalai galvoja apie save, tai juos
turi nuraminti žodis: aš ateinu pas jus.
Jei jie galvoja apie Išganytoją, o to rei?
kalauja tobula meilė, kuri pati savęs
išsižada (10, 11), tai džiaugsmas turi
stoti skausmo vieton. — N es Tėvas di?
dėsnis už mane. Išganytojas čia kalba

kaip žmogaus Sūnus, kaip įsikūnijęs
Žodis. Kaip Dievo Sūnus, jis yra visiš?
kai lygus Tėvui. — (30) Ateina šio
pasaulio kunigaikštis. Piktoji dvasia ar?
tinasi prie Išganytojo, kaip priešas,
pasižiūrėti, ar negalės pareikšti prieš
jį bent kurių teisių. Piktoji dvasia
stovi Kristaus priešų pusėje, jų prie?
šakyje. Nors pasaulio kunigaikštis ne?
turi jokių teisių prieš Jėzų (plg. 12, 31),
bet Jėzus leidžia pasireikšti prieš save
jo galiai, kad žmonės pažintų, jog jis
myli Tėvą ir yra klusnus iš meilės.
Tą savo nusistatymą parodydamas, Jė?
žus pakyla drauge su savaisiais. Ka?
dangi tik 18,1 yra pasakyta, kad Jėzus
išėjo (tikriausiai ne iš kitur, kaip tik
iš vakarienės kambario), tai randamas
15—17 perskyrimuose pamokslas gali
būti, kad buvo pasakytas dar Iš?
ganytojo, jau atsistojusio vakarienės
kambaryje Jeruzalėje. Tačiau daug žy?
mių aiškintojų mano, kad Išganytojas,
jau dabar išėjęs iš vakarienės vietos
ir už miesto, nuošalioje vietoje, paša?
kęs toliau dedamus pamokslus.

Turinys

c) Jėzaus pam okslas kelyje į Getsema=
nes daržą, 15, 1—16, 33.
Akivaizdoje pasaulio, kurs jų nekęs,
Jėzus ragina apaštalus laikytis jo to?
bula meile (15, 1—11) ir mylėti vie?
ni kitus (12—17), tuo tarpu, kad
pasaulis jų neapkęs (18—27) ir perse?

JONO 14, 31 -1 5 , 5

543

turi, 31 bet kad pasaulis pažintų, quidquam. 31 Sed ut cognoscat io io, 18;
kad aš myliu Tėvą ir taip darau, Thundus quia diligo Patrem, et si*
kaip Tėvas man įsakė. Kelkitės, cut mandatum dedit mihi Pater, Act 2 , 23
sic facio. Surgite, eamus hinc.
eikime iš čia.
15.
1 A š tikrasis vynmedis, ir 15. 1 Ego sum vitis vera: et Pa* ir 2, 21;
mano Tėvas vynininkas. 2 Kiek* ter meus agricola est. 2 Omnem
vieną vynmedžio šakelę manyje, palmitem in me non ferentem fruc*
nenešančią vaisiaus, jis atima, ir tum, tollet eum: et omnem, qui
kiekvieną, kuri neša vaisiaus, jis fert fructum, purgabit eum, ut
apvalo, kad neštų daugiau vai* fructum plus afferat. 3 Iam vos i0 13, 10
siaus. 3 Jūs jau esate nesutepti dėl mundi estis propter sermonem,
žodžių, kuriuos aš jums kalbėjau. quem locutus sum vobis. 4 Mane*
4 Pasilikite manyje ir aš jumyse. te in me: et ego in vobis. Sicut
Kaip vynmedžio šakelė negali neš* palmes non potest ferre fructum a
ti vaisiaus pati savaime, jei nepa* semetipso, nisi manserit in vite: sic
silieka vynmedyje, taip ir jūs, jei nec vos, nisi in me manseritis.
nepasiliekate manyje. 5 Aš vynme* 5 Ego sum vitis, vos palmites: qui 1 Cor 12,
dis, jūs vynmedžio šakelės. Kas pa*
2 Cor 3, 5
kios: Pasitraukęs Išganytojas atsiųs (Auksab. Aug. Kir.). Sveikosios ša*
šventąją Dvasią, kuri liudys prieš pa* kėlės apvalomos nuo viso, kas gali
šaulį (16, 1—11). Dabartinis apaštalų joms trukdyti duoti vaisiaus, kentėji*
liūdesys dėl atsiskyrimo pavirs labai mais ir sielvartais (Kir. Auksab.) ir vi*
dideliu džiaugsmu (12—24). Apaštalų su tuo, kas paki rsto ir palaiko Dievo
tikėjimas į dieviškąją Jėzaus kilmę, nors meilę (Kir.). Judas — mirusios vyn*
dar nėra pakankamas, nugalės pasaulį medžio šakelės pavyzdys, mokytiniai —
(2 5 -3 3 ).
vaisingosios vynmedžio šakelės. — (3)
(15, 1) A š tikrasis vynmedis. Augšč. Esate nesutepti dėl žodžių ...: dėl pa*
(6, 35...)
Išganytojas pavadino save skutimų Kristaus pamokymų apašta*
gyvenimo duona, toliau (12, 24) jis lams; anot kitų aiškintojų, dėl viso Kri*
kalbėjo apie save kaip apie kviečių staus išganymo mokslo. Kristaus žodis,
grūdą, o čia jis palygina save su mi* jo trijų metų veikla valė mokytinių pro*
stiniu vynmedžiu (plg. Ps 79, 9 ...; Iz tą nuo klaidos, jų valią nuo piktų pa*
5, 1; Jer 2, 21; Ez 19, 1 . . . ; Oz 10, 1). linkimų, o visą sielą nuo nuodėmių,
Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, (Aug.) jei buvo tikima (Tom.). — (4) Pasijyra tikrasis vynmedis ne ta prasme, lyg ukite manyje... Kaip tik per Kristų
kad vynmedžio augalas nebūtų tikras, apaštalai pasidarė nesutepti, taip ir nau*
bet todėl, kad antgamtinėje srityje jis jas gyvenimas ji.ose gali būti išlaikytas
taip tobulai veikia, kaip vynmedis gam* ir sustiprintas, tik bendraujant su juo.
toje. — M ano Tėvas vynininkas: nes — Je i nepasiliekate... Kaip vynme*
jis mane pasodino, t. y., įkūnijimu įsta* džio šakelei yra reikalingas susivieniji*
tė į žmoniją ir visa padarė, kad žemėje mas su vynmedžiu, taip reikalingas są*
atsirastų Dievo karalystė (vynuogy* ryšis su manimi, nes be jo negalima
nas). — (2) Vynmedžio Sakelį. Vynme* padaryti tų antąrigimtinių gerų darbų.
džio šakelės yra tie, kurie yra įdiegti į — (5) Jū s vynm edžio šakelės. Tik čia
Viešpatį tikėjimu ir meile ir šventosios Išganytojas aiškiai pasako, kad apašta*
Dvasios priėmimu pasidarę jo draugy* lų su juo santykis turi būti išreikštas
stės dalyviai. Nenaudingos šakelės ati* vynmedžio šakelių vaizdu. Kas surištas
mamos, kai kas išoriniu būdu tebėra su Išganytoju, tas tik duoda vaisių, o
Kristaus draugystėje, bet neparodo jo* kas nesurištas su Jėzumi, tas negali pa*
kių tikėjimo vaisių, jokių gerų darbų daryti jokio antgamtinio gero darbo,

Turinys

544

Mt 3,

10;

13•40
Mc ii, 24

Mt

s,

16

io h , 15;

8, 29;
1 Io 2, 4. 8

io 17 .1 3

i°xh '4, 9’;
1 Io 3 ,’ l l ’;
Eph 5, 2;
Mc 12, 30

JONO 15, 6 -1 2

manet in me, et ego in eo, hic fert
fructum multum: quia sine me ni*
hil potestis facere. 6 Si quis in me
non manserit: mittetur foras sicut
palmes, et arescet, et colligent eum,
et in ignem mittent, et ardet. 7 Si
manseritis in me, et verba mea in
vobis manserint: quodcumque vo»
lueritis petetis, et fiet vobis. 8 In
hoc clarificatus est Pater meus, ut
fructum plurimum afferatis, et ef»
ficiamini mei discipuli. 9 Sicut di*
lexit me Pater, et ego dilexi vos.
Manete in dilectione mea. 10 Si
praecepta mea servaveritis, mane»
bitis in dilectione mea, sicut et ego
Patris mei praecepta servavi, et
maneo in eius dilectione. 11 Haec
locutus sum vobis: ut gaudium
meum in vobis sit, et gaudium
vestrum impleatur.12 Hoc est prae»

silieka manyje ir aš jame, tas neša
daug vaisiaus, nes be manęs jūs
nieko negalite padaryti. 6 Jei kas
nepasiliktų manyje, bus laukan iš»
mestas, kaip šakelė, ir sudžius, ją
surinks, įmes į ugnį, ir ji sudegs.
7 Jei pasiliksite manyje, ir mano
žodžiai pasiliks jumyse, jūs pra»
šysite, ko tik norėsite, ir bus jums
suteikia. 8 Tuo mano Tėvas šlovi»
namas, kad jūs nešate labai daug
vaisių ir esate mano mokytiniai.
9 Kaip Tėvas mylėjo mane, taip ir
aš jus mylėjau. Pasilikite mano
m eilėje.10 Jei laikysite mano įsaky»
mus, jūs pasiliksite mano meilėje,
kaip ir aš laikiau savo Tėvo įsaky»
mus ir pasilikau jo meilėje. “ Tai
aš jums kalbėjau, kad mano
džiaugsmas būtų jumyse, ir kad jū»
sų džiaugsmas būtų pilnas. 12 Tai
mano įsakymas, kad mylėtumėte

-------------------------------------------------------------------------

nes Viešpaties nėra su juo (Trid. Sin.
6 pos. 16 sk.). — (6) Bus laukan
išmestas... ir sudžius. Gr. IįS).rj®Yj eįoi
. .x a t ė -Y ] pav&zpjau išmestas laukan... ir
sudžiūvo, t. y., tuo pačiu, kad nepasi»
liko Kristuje, jis yra išmestas laukan,
atskirtas ir jau sudžiūvo, kaip atkirstas
nuo vynmedžio sulčių. Taip nurodoma
betarpė ir visai tikra pasėka. Atkirstos
ir džiūstančios vynmedžio šakelės vaiz»
du ir jau niekam daugiau netinkančios
kaip tik sudeginti, aprašoma padėtis to,
kurs atkirto save nuo vienybės su Kri»
stumi, kurs nuodėme virto piktosios
dvasios tarnu. Jis, kaip nukirsta vyn»
medžio šakelė, džiūsta, netenka tos
drėgmės, kurią turėjo iš malonės šaks
nies (Eut.) — (7) Je i pasiliksite... Po
pagrąsymo, kuriuo ragino savo mokys
tinius rūpestingai palaikyti su juo vie«
nybę, dabar kviečia juos į ją pažadu
didelės naudos, kokią iš vienybės tu»
rėš: pasilikdami vienybėje su manimi,
jūs galite prašyti, ko tik norite, ir kiek»
vienas prašymas bus išklausytas, nes
jūs esate su manimi sujungti, ir aš to»
dėl pats meldžiuosi su jumis, o mano

Turinys

malda visuomet išklausoma. Plg. aug.
11, 42. — (8) Tuo m ano Tėvas šlovi‘
namas. Kiekvieno tėvo, taigi ir dangiš»
kojo Tėvo šlovė yra geri sūnūs. Ypa»
tingas Dievui pašlovinimas yra, jei dau»
gelis eina paskui jo Sūnaus pavyzdį. —
(9) Kaip Tėvas m ylėjo m ane... Išga»
nytoją su jo mokytiniais jungiąs ryšys
yra meilė. Tarp Tėvo meilės Sūnui
iš vienos šalies ir meilės mokytiniams
iš kitos, savaime suprantama, yra tik
panašumas, o ne lygybė. Prasmė, ti»
kriau sakant, yra toki: kaip Tėvas ti»
krai mylėjo jus, taip myliu ir aš jus.
— Pasilikite mano m eilėje: rūpinkitės,
kad jūs visuomet būtumėte verti mano
meilės. — (11) K ad mano džiaugsmas
būtų... Jei mokytiniai pasiliks Kristaus
meilėje, tai jie pasiliks taip pat ir jo
džiaugsme, nes džiaugsmas susideda iš
turėjimo didžiausios gėrybės. Tas turė»
jimas suteikiamas mylinčiam. Kitame
pasaulyje džiaugsmas bus tobulas, nes
ir meilė bus tobula, kai Dievas, jis pats,
bus matomas (1 Kor 13, 12; Apr 21,
4). — (12) Kad mylėtumėte vienas ku
tą... Plg. aug. 13, 34. Prie pareigos my»

JONO 15, 13-16

545

vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.
13 Niekas neturi didesnės meilės,
kaip ta, kad kas guldo savo gyvy*
bę už savo prietelius. 14 Jūs mano
prieteliai, jei darysite, ką aš jums
įsakau. 15 Aš jau nebevadinu jūsų
tarnais, nes tarnas nežino, ką jo
viešpats daro. Jus aš pavadinau
prieteliais, nes pasakiau jums visa,
ką tik esu girdėjęs iš savo Tėvo.
16 N e jūs mane išsirinkote, bet aš
jus išsirinkau ir paskyriau jus, kad
eitumėte, neštumėte vaisiaus, ir jūs
sų vaisius pasiliktų, kad, ko tik pra*
šysite Tėvą mano vardu, jis jums

ceptum meum ut diligatis invicem,
sicut dilexi vos. 13 Maiorem hac Io 10i udilectionem nemo habet, ut ani* i io 3, 16
mam suam ponat quis pro amicis
suis. 14 Vos amici mei estis, si fe * io 8, 3i;
ceritis quae ego praecipio vobis.Mt 12,50
15 Iam non dicam vos servos: quia
servus nescit quid faciat dominus
eius. Vos autem dixi amicos: quia
omnia quaecumque audivi a Patre
m e O į nota feci vobis.
16 Non vos i 0 13, i s ;
me elegistis: sed ego elegi vos, et Mt*’ 70,:g
posui vos ut eatis, et fructum affe*
tatis: et fructus vester maneat: ut
quodcumque petieritis Patrem in

lėti Išganytoją prisideda pareiga mylėti
vieniems kitus. Be artimo meilės, nėra
tikro ryšio su Jėzumi. Šitai (artimo)
meilei Išganytojo meilė yra paskatini?
mas ir pavyzdys. Taip tikrai palaikoma
draugystė su Viešpačiu. Jei pasilikimas
Jėzuje ateina iš meilės, o meilė pareina
nuo įsakymų įvykdymo, įsakymas gi
yra tai, kad mes vieni kitus mylime,
tai pasėkoje pasilikimas Dievuje yra
priklausomas nuo meilės vienų kitiems
(Auksab.). M ano įsakym as čia reiškia
visus įsakymus. Kas myli, tas vykdo
visus įsakymus ir tai iš meilės. — (13)
N iekas neturi didesnės m eilės... Mylė*
kitę, kaip aš, o aš myliu augščiausiame
laipsnyje, iki atidavimui visų gėrybių,
net gyvybės. Taigi, būkite pasiryžę taip
mylėti artimą. Artimą mylėti reikia pra*
tintis mažomis aukomis, nes, kaip sako
šv. Gregorius, kas ramiu metu nenori
paaukoti savo apsiausto, kaip toksai
sielvartų metu duos savo gyvybę? —
(14) Jūs mano prieteliai... Tryliktosios
eilutės žodžiai turėjo paraginti tapti
Kristaus prieteliu, o dabar Išganytojas
sako, kas tam yra reikalinga. — (15)
A š jau nebevadinu... Išganytojas, tiesa,
ne kartą vadino mokytinius tarnais (12,
26; 13, 13...; Lk 17, 7—10), tačiau jis
visuomet su jais elgėsi daugiau kaip
su prieteliais, negu kaip su tarnais. Nes
tas yra skirtumas tarp tarno ir prie*

telio, kad pirmajam duodama tik įsaky?
mas, o prieteliui leidžiama pažvelgti į
savo širdį. Šį vakarą Išganytojas leido
apaštalams giliau pažvelgti į savo širdį.
Jis apreiškė jiems visą išganymo planą
ir leido pažvelgti į ateitį. Taip jų klu*
snumas buvo paremtas dalyko pažini?
mu ir vidujiniu pritarimu. Taigi, čia
nepasakyta, kad. jie toliau nebebus Vieš?
paties tarnai, nes sutvertųjų dalykų pri?
gimtyje yra tai, kad jie santykiuose su
Dievu yra tarno padėtyje. — Pasakiau
jums visa, ką. . Šitiems žodžiams ne?
prieštarauja, kas pasakyta žemiau (16,
12), kad Jėzus: turįs dar daug ką sa?
kyti apaštalams. Išganytojas apreiškė
apaštalams ne visą savo dieviškąjį žino?
jimą, bet tik tai, ką jis yra jiems girdė?
jęs iš Tėvo ir ko jis norėjo pamokyti
juos, būdamas su jais drauge čia žemėje.
Pagaliau, visa, ko šventoji Dvasia juos
mokys, yra tie išvystymas to, ką yra
sakęs Išg an y to jas. — (16) Mš jus išsi*
rinkau...: aš išsirinkau jus iš nuode?
mingojo pasaulio ir įdiegiau jus kaip
šakeles į vynmedį, kad jūs būtumėte apa?
Stalai, kad jūs eitumėte (Mt 28, 19; Lk
10, 3) ir grąžintumėte žmones į Dievą
ir darytumėte iš jų amžinojo gyvenimo
dalyvius. Žodžius: jūsų vaisius pasi«
liktų, galima suprasti apie Bažnyčią,
kuri, apaštalų įsteigta, turi pasilikti iki
laikų pabaigai (Apollin.) — Kad, ko
35

Šv . Raštas, V t.

Turinys

546
1 Io 3, 11;
4, 7
Io 7, 7;
1 Io 3, 13
1 Io 4, 5;
Io 17, 14

Io 13, 16;
Mt 10, 24;
24, 9

Io 10, 22;
16, 3;
M t 5, 11;
Mt 13, 13

JONO 15, 17-22

nomine meo, det vobis. 17 Haec duotų. 17 Tai aš jums įsakau, kad
mando vobis, ut diligatis invicem. vienas kitą mylėtumėte.
18 Si mundus vos odit: scitote
18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, ži*
quia me priorem vobis odio habuit. nokite, kad manęs pirma jūsų ne*
19 Si de mundo fuissetis: mundus kentė. 819
1 Jei būtumėte iš pasaulio,
quod suum erat diligeret: quia ve* pasaulis mylėtų, kas jojo yra; ka*
ro de mundo non estis, sed ego dangi tačiau jūs neesate iš pasaulio,
elegi vos de mundo, propterea odit bet aš jus išrinkau iš pasaulio, to*
vos mundus. 20 Mementote ser* dėl pasaulis jūsų nekenčia. 20 At*
monis mei, quem ego dixi vobis: siminkite mano žodžius, kuriuos
Non est servus maior domino suo. aš esu jums sakęs: Tarnas ne di*
Si me persecuti sunt, et vos perse* dėsnis už savo valdovą. Jei jie ma*
quentur: si sermonem meum ser* ne persekiojo, persekios ir jus; jei
vaverunt, et vestrum servabunt. jie laikė mano žodžius, laikys ir
21 Sed haec omnia facient vobis jūsų. 21 Bet visa tai jie jums darys
propter nomen meum: quia nes* dėl mano vardo, nes nepažįsta to,
ciunt eum, qui misit me* 22 Si non kurs yra mane siuntęs. 22 Jei aš
venissem, et locutus fuissem eis, nebūčiau atėjęs ir nebūčiau jiems
tik prašysite...: aš savo išrinkimu su*
teikiau jums tokią vertę ir pakėliau jus
į tokią padėtį, kad Tėvas ir dėl manęs
teiks jums visa ką. Be maldos apašta*
lų pareiga pasilieka be vaisių. Šitoje ei*
lutėje Išganytojas nuolat kreipia apa*
štalų dėmesį į tai, kad jie visa turi iš jo,
ir kad jie yra priklausomi nuo jo ir
nuo Tėvo. Jų pareiga turėjo jiems ro*
dytis labai didelė, bet taip pat ir labai
didelis reikalas pasilikti vienybėje su
Viešpačiu. — (17) Tai aš jums įsa*
kau... Čia minimas Kristaus įsakymas
liečia arba tai, kas pasakyta 12—16 e.e.
(to pasakymo tikslas buvo paraginimas
apaštalams mylėti vieniems kitus), arba
čia yra tik pakartojimas to, kas aug*
ščiau, 12 eilutėje yra pasakyta.
(18) Je i pasaulis jūsų n eken čia...: jei
jūs mylėsite vieni kitus, tai bus gana
žmonių, kurie jūsų nemylės, jūsų nekęs.
Bet tai neturi jūsų stebinti, kelti jumyse
nerimasties, nes jei pasaulis nekentė
manęs, tai jis nekęs ir jūsų, mano prie*
telių ir mokytinių. Šitą Išganytojo nu*
rodytą paguodos pagrindą kartoja šven*
tas Petras (1 Petro 2, 21...). — (19)
J e i būtumėte iš pasau lio...: jei jūs sa*
vo nusistatymu, žodžiais ir darbais ei*
tumėte iš vieno su pasauliu, tai pašau*
lis mylėtų jus, kaip saviškius, o kadangi

Turinys

jūs, kaip mano mokytiniai, stovite prieš
pasaulį, tai jis jūsų nekenčia. — (20)
Atsiminkite m ano žodžius... Išgany*
tojas primena savo mokytiniams pašau*
lio atsinešimą į Dievo siųstąjį asmenį
ir jo pasiuntinybę: jei jie mane perse*
kiojo, o jūs žinote, kad taip įvyko, tai
jie persekios ir jus; jei jie yra priėmę
mano žodį, o jūs žinote, kad to ne*
buvo, tai jie taip pat padarys ir su
jūsų žodžiu. Žr. aug. 13, 16; Mt 10,
24. — (21) Darys dėl m ano vardo: tos
neapykantos pagrindas yra ne jumyse,
todėl jūs galite būti ramūs. Nekenčia*
mas Kristaus asmuo ir nekenčiamas jo
atpirkimo darbas; kadangi tuos daly*
kus primena vardas, ir tam tikru būdu
jis viską apima, tai nekenčiamas ir var*
das. Paguodos mintys, kurias Išganyto*
jas yra patiekęs, gali būti trumpai iš*
reikštos šiaip: jie nekęs jūsų ir perse*
kios jus po manęs, kaip mane, dėl ma*
nęs. Kaip daug paguodos mokytiniai
rasdavo šitose mintyse, parodo Apd 5,
41; 21, 13; 2 Kor 12, 10...; Gal 6, 17;
1 Petro 4, 12... — N es nepažįsta to ...:
jų nuodėmė yra ta, kad jie nepažino
Tėvo, kaip to, kurio Išganytojas buvo
siųstas į pasaulį, ir todėl rodė jam savo
neapykantą ir persekiojo jį. Bet jų ne*
tikėjimas yra nuodėmingas, nes pažinti
jie galėjo, todėl neturi kuo teisintis.

JONO 15, 23-16, 2

547

kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės, peccatum non haberent: nunc au?
o dabar jie neturi kuo pateisinti tem excusationem non habent de
savo nuodėmes. 23 Kas manęs ne? peccato suo. 23 Qui me odit: et į0Į5,22323
kenčia, tas nekenčia ir mano Tė? Patrem meum odit. 24 Si opera non l c io,'i6 ’
vo. 24 Jei nebūčiau tarp jų daręs fecissem in eis;, quae nemo aliusIo 14>19
darbų, kurių niekas kitas nėra da? fecit, peccatum non haberent: nunc
ręs, jie neturėtų nuodėmės, o da? autem et viderunt, et oderunt et
bar jie matė ir nekenčia kaip ma? me, et Patrem meum. 25 Sed u t Ps 34, 19;
nęs, taip ir mano Tėvo. 25 Tačiau ’adimpleatur sermo, qui in lege eo? 68’ 4
turėjo įvykti žodžiai, parašyti jų rum scriptus est: Quia odio habue*
įstatyme: Jie nekentė manęs be runt me gratis, 26 Cum autem ve? i 0 14 , 2 6 ;
priežasties. 26 Kuomet gi ateis Ra? nerit Paraclitus, quem ego mittam Lc 24- 49
mintojas, kurį aš jums siųsiu nuo vobis a Patre, spiritum veritatis,
Tėvo, tiesos Dvasią, kuri iš Tėvo qui a Patre procedit, ille testimo?
eina, ji liudys apie mane. 27 Ir jūs 'nium perhibebit de me: 27 et vos Lc 1. 2;
liudysite, nes nuo pat pradžios su testimonium perhibebitis, quia ab Act j ’ 8į
manimi esate.
initio mecum estis.
16.
1 Tai aš jums kalbėjau, kad 16. 1 Haec locutus sum vobis, u t Io 14, 29
nesipiktintumėte. 2 Jie išmes jus iš non scandalizemini. 2 Absque sy?Io 9- 22;
sinagogų; ateina net valanda, kad nagogis facient vos: sed venit ho?
2i, 9,’
ra, ut omnis, qui interficit vos, ar? Lc 6, 22
(22 e.). — (23) Kas manęs nekenčia.
Cia Išganytojas nurodo žydų nuodėmės
didumą. Ji yra neapykanta Dievo, nors
Kristaus priešai dedasi uoliais Dievo
garbintojais. — (24) Je i nebūčiau...
Plačiau paaiškinama, kodėl žydų ne?
tikėjimas nepateisinamas. Apie tai liu?
dijo Kristaus mokslas, prie jo prisidė?
jo dar ir darbų liudijimas. Jis darė to?
kiuos darbus, kurių niekas kitas prieš
jj nebuvo daręs (plg. aug. 3, 2; 5, 36;
9, 3. 32; 10, 37; 14, 10; Mt 9, 36), kad
įrodytų savo mokslo tiesą, jog jis yra
Dievo Sūnus ir Mesijas. — (25) Ta«
čiau turėjo įvykti... Išrinktoji tauta,
labiau kaip kuri nors kita, priklausė
Dievui, tačiau dabar ji stovi Išganytojui
priešingo pasaulio priešakyje.
Taip
Įvyksta žodis, randamas jų įstatyme,
tame įstatyme, kuriuo jie nuolat gi?
riasi. Minimi čia šv. Rašto žodžiai yra
Ps 34, 19 ir 68, 5. Kadangi žydai nu?
sikalto neapykanta, tai ta neapykanta
buvo iš anksto paskelbta Dievo įstaty?
me. Tuo šventoji Dvasia rodė, kad jai
nėra nieko nežinomo. — (26) K u omet gi ateis... Ir ateityje niekas nega?
lės pasiteisinti nežinojimu, nes šventoji

Dvasia liudys apie Kristų (Tom.). Tas
liudijimas įvyko dalimi vidujiniu ap?
švietimu, o dalimi stebuklingu, atviru
šventosios Dvasios veikimu. Išganyto?
jas čia pasavina šventosios Dvasios
siuntimą sau, nes ji eina iš jo, kaip
ir iš Tėvo. Sugrįžęs pas Tėvą, jis ją
siųs nuo jo ir sąryšyje su Tėvu (4 La?
ter. Sin., I sk.). — (27) Ir jūs liu°
dysite... Prie šventosios Dvasios liūdi?
jimo prisideda apaštalų liudijimas. Pa?
šaulio persekiojimuose jie neturės ir
negalės tylėti. Apaštalų liudijimą Kri?
staus Bažnyčioje visais laikais palaikys
šventoji Dvasia. Ji nušvies ir paaiškins
jo turinį, suteiks jam gaivinančios jė?
gos. Taip dvejopas liudijimas, švento?
sios Dvasios ir apaštalų, eis drauge.
(16, 1) Tai aš jums kalbėjau: kas
buvo paskelbta augščiau apie kančią
(15, 18...). — K ad nesipiktintumėte.
Išganytojui nelengva statyti prieš mo?
kytinių akis taip skaudžius vaizdus, ta?
čiau reikia taip daryti, kad jų tikėjimas
nenukentėtų, ir kad būtų atitolintas vi?
soks nepastikėjimas ir murmėjimas. —
(2) Jie išmes... Žydų vyresnieji buvo
susitarę išmesti iš sinagogos kiekvieną.

Turinys

548

Io 15, 21
Lc 22, 53
Io 17, 12
Io 7, 33

io 14, 16 —2 6 ;

Coi 14, 24;
Hbr 4, 12
Io 3, 18;
Rom 1. 18;

JONO 16, 3 - 9

bitretur obsequium se praestare
Deo. 3 et haec facient vobis, quia
non noverunt Patrem, neque me.
4 Sed haec locutus sum vobis: ut
cum venerit hora eorum reminiscar
mini, quia ego dixi vobis. 5 Haec
'autem vobis ab initio non dixi,
quia vobiscum eram: Et nunc va«
do ad eum, qui misit me; et nemo
ex vobis interrogat me, Quo vadis?
0 Sed quia haec locutus sum vobis,
tristitia implevit cor vestrum. 7 Sed
ego veritatem dico vobis: expedit
vobis ut ego vadam: si enim non
abiero, Paraclitus non veniet ad
vos: si autem abiero, mittam eum
ad vos. 8 Et cum venerit ille, ar«
guet mundum de peccato, et de
iustitia, et de iudicio. 9 de peccato
quidem: quia non crediderunt in

kiekvienas, kurs jus užmuš, tarsis
tarnaująs Dievui. 3 Tai jie jums
darys, nes nepažino Tėvo, nė ma*
nęs. 4 Bet aš tai jums kalbėjau,
kad, atėjus tai valandai, atsimintu*
mėtė, jog aš buvau tai jums sakęs.
5 A š tai jums nesakiau nuo pat p ra*
džios, nes buvau su jumis. Dabar
aš einu pas tą, kurs yra mane siun*
tęs, ir niekas neklausia manęs, kur
eini? 0 Kadangi tačiau aš tai jums
kalbėjau, jūsų širdis pasidarė pil*
na liūdesio. 7 Bet aš sakau jums
tiesą: Jums geriau, kad aš einu.
Nes, jei aš neeisiu, Ramintojas ne*
ateis pas jus, o jeigu aš nueisiu,
aš jį jums atsiųsiu. 8 Atėjęs jis
įrodys pasauliui, kas turi nuodėmę,
kas teisybę ir kam skiriama te U
smas. 9 Kas turi nuodėmę: nes ne*

kurs pripažintų Jėzų Mesiju. Šita J ė*
zaus pranašystė gal įvyko, kilus perse*
klojimui Jeruzalėje (Apd 8, 1). Apašta*
lų laukė dar baisesni dalykai. Po to,
kai Išganytojas buvo paskelbtas vertas
mirties dėl piktžodžiavimo Dievui (Mt
26, 65), buvo išlietas šv. Stepono krau*
jas dėl tariamo piktžodžiavimo Mozės
įstatymui ir Dievui (Apd 6, 11). Plg.
taip pat Apd 8, 3; 9, 1; 26, 9; Gal 1,
13.— (3) N es nepažino T ėvo... Čia ne
pateisinimas, bet paaiškinimas,
kaip
įvyksta, kad jie tariasi tarnaują Dievui,
persekiodami jo tarnus ir prietelius,
apaštalus. Taigi, ne mokytiniai kalti,
kad juos sutinka toks kietas likimas
(Auksab. Teof. Aug.). Jie juk nori tar*
nauti Dievo garbei ir platinti žmonių
išganymą. — (5) N es buvau su jumis...
Tokiuo liūdnu pranašavimu aš nenore*
jau drumsti jūsų džiaugsmo, kurį jums
teikia mano drauge su jumis buvimas.
— N eklausia manąs, kur eini? Moky*
tiniai labai nuliūdę galvojo tik apie tai,
kad Viešpats nuo jų skiriasi; liūdesyje
paskendę, jie nė nesiteiravo, kur jis
eina. — (7) Nes, jei aš neeisiu. Galu*
tinė priežastis Kristaus vykdomos iš*
ganymo tvarkos yra Dievo valia. Į iš*

ganymo tvarką įeina ir šventosios Dva*
sios atsiuntimas. — (8) Jis įrodys pasauliui... Šventoji Dvasia pamokys ir
įtikins pasaulį, kas yra nusidėjęs, kad
nusidėjo pasaulis, kurs netiki, kad tei*
sybė yra pas Kristų, kurs garbingai
žengia į dangų, ir kad pasmerkimas pa*
skirtas piktajai dvasiai ir jos šalinime
kams. Kristaus atmetimas yra vyriausis
nuodėmių šaltinis, ir kas netiki, tas jau
pasmerktas (Jono 3, 18). Garbingas
Kristaus žengimas į dangų buvo aiš*
kiaušis didžiausios jo teisybės, jo kai*
bos tikrumo ir jo pasiuntinystės įrody*
mas. Pasauliu čia vadinama visa žmo*
nija, išskyrus jau įtikėjusius, bet drauge
su tais, kurie, nors dar priklauso pa*
Sauliui, bet mokytinių siuntimu į pa*
šaulį (17, 18) bus dar atvesti į tikėji*
mą ir savo išganymui bus atpalaidoti
nuo pasaulio (17, 20). — (9) .Kas
turi nuodėm ę... Šventoji Dvasia sako
pasauliui, kad yra nuodėmė, ir kas yra
nuodėmė, ir taip pastato tą dalyką jam
prieš akis, kad jis turi pripažinti savo
klaidą. Šventoji Dvasia nurodo pašau*
liui jo netikėjimą į Jėzų Kristų ir įrodo,
kad jis yra nusidėjęs ir pasilieka nuo*
dėmėse. Netikėjimas yra kitų nuode*

Turinys

JONO 16, 10-15

549

tiki į mane; 10 kas teisybę: nes aš
einu pas Tėvą, ir jūs jau nebeina*
tysite manęs; 11 kam skiriama teis
smas, nes šio pasaulio kunigaikštis
jau nuteistas. 12 Daug dar aš turiu
jums sakyti, bet dabar jūs nega*
lite pakęsti. 13 Kuomet gi ateis ta
tiesos Dvasia, ji jus ves į visokią
tiesą. Nes ji ne pati iš savęs kai*
bės, bet ką tik išgirs, tai sakys ir
paskelbs jums, kas turi įvykti. 14 Ji
pašlovins mane, nes ims iš to, kas
mano, ir paskelbs jums. 16 Visa,
ką tik turi Tėvas, yra mano. Todėl
aš pasakiau: Ji ims iš to, kas ma*
no, ir jums paskelbs.

me: 10 de iustitia vero: quia ad Pa* Act 5, 3i;
trem vado: et iam non videbitisRom 4| 25
me: 11 De iudicio autem: quia prin* io n, 3o:
ceps huius mundi iam iudicatus 14,30
ėst. 12 Adhuc multa habeo vobis i Cor 3, i :
dicere: sed non potestis portare Hbr 5- 11 s
modo. 13 Cum autem venerit illeiow, 26;
Spiritus veritatis, docebit vos om* 1 Io 2- 27
nem veritatem, non enim loquetur
a semetipso: sed quaecumque au*
diet loquetur, et quae ventura sunt
annunciabit vobis. 14 Ille me clari*
ficabit: quia de meo accipiet, et
annunciabit vobis. 15 Omnia quae* io n , io
cumque habet Pater, mea sunt.
Propterea dixi quia de meo acci*
piet, et annunciabit vobis.

mių šaltinis. — (10) K as teisy b ę. . .
Šventoji Dvasia įrodo pasauliui, kad yra
teisybė, kur ji yra ir koki ji yra. Jei
Jėzus nuėjo pas Tėvą, tai teisybė bu*
vo jo pusėje, nors pasaulis norėjo rasti
jame nuodėmę, nes kad tik teisusis
yra priimamas į dangų, tai turėjo būti
aišku ir pasauliui. Jei pasaulis perse*
kiojo teisųjį, tai jame nėra teisybės.
Ją galima rasti tik pas Jėzų. Tas paži*
nirnas, kad tik pas Kristų randama ti*
kroji teisybė, piktos valios žmonėms pa*
siliks be vaisių, juos dar net labiau su*
kietins. Kiti tačiau duosis vedami pas
Jėzų ir dalyvaus teisybėje. Žodžiais:
nebematysite manęs, pabrėžiama, kad
Kristus pasiliks pas Tėvą amžinai. —
(11) Kam skiriama teismas... Išgany*
tojo mirtis yra teismo valanda (12, 31)
piktajai dvasiai, iš kurios Kristaus mir*
timi atimamos visos sielos, išskyrus
tas, kurios vėl savo valia po to
jai pasiduoda. Šventoji Dvasia pa*
mokys pasaulį, kad yra teismas vi*
siems, tik tai tiesai įrodyti patarnaus
jau įvykdytas piktajai dvasiai teismas.
Atnaujinimas žmonių giminės Jėzaus
mokytinių galia prieš piktąsias dvasias
aiškiai liudijo, kad Dievo karalys'tė pa*
statyta prieš piktosios dvasios karalystę,
ir kad šita karalystė pasmerkta. — (12)
Daug dar aš turiu jums sakyti. Išgany*
tojas čia nenori pasakyti, kad šventoji

Dvasia apreikš visai naujas, iki tam
laikui dar nepaskelbtas, paslaptis, bet
čia turima galvoje tik gilesnis suprati*
mas jau apreikštųjų tiesų. Tiesos Dva*
šia, kuri negali paklysti nė suklaidinti,
vis labiau vystys Kristaus padėtus dai*
gus ir plės iki pasaulio pabaigai. Kaip
kitoje vietoje buvo pasakyta apie Kri*
stų, kad jis augo (Lk 2, 52), taip auga
Bažnyčia amžiumi ir išmintimi. — (13)
Ta tiesos Dvasia... Šventoji Dvasia yra
lyg kad keliarodis, kurs sužadina tei*
singus dvasios reikalus ir juos paten*
kiną, atsižvelgdamas į paties žmogaus
ėjimą drauge ir bendradarbiavimą. Vi*
sas šventosios E>vasios mokslas yra Jė*
zaus moksle ir dedasi prie jo, kaip pa*
aiškinimas, išvystymas,
papildymas
(16 e.). Taip nuolat veikia šventoji
Dvasia Bažnyčioje visais laikais ir pa*
daro, kad ji nė tnažiausiame dalyke ne*
nutolsta nuo Jėzaus mokslo, bet, pagal
savo reikalus, turi jį pilną; taip kaip
saulės šviesa nuo pat aušros ligi vidų*
dienio auga ir tačiau yra ta pati (Vinc.*
Lerin.). — (15) Ji ims iš to... Šventoji
Dvasia yra tiesos mokytoja, nes ji tik
tai sako, ką girdi (13 e.). Pačią tiesą
ji ima iš Sūnaus išganymo tiesų iždo
(14 e.). Visa gi, kas tik apima Sūnaus
tiesų nuosavybę, yra nuosava Tėvui,
kurs yra paėmęs amžinąjį išganymo nu*
tarimą iš savo išminties iždo ir šutei*

Turinys

550
io 14, 19

is

26,

17

JONO 16, 16-21

16 Modicum, et iam non videbitis
me: et iterum modicum, et videbis
tis me: quia vado ad Patrem.
17 Dixerunt ergo ex discipulis eius
ad invicem: Quid est hoc, quod dis
cit nobis: Modicum, et non videbis
tis me: et iterum modicum, et vis
debitis me, et quia vado ad Pas
trem ? 18 Dicebant ergo: Quid est
hoc, quod dicit, Modicum? nescis
mus quid loquitur. 19 Cognovit
autem lesus quia volebant eum ins
terrogare, et dixit eis: De hoc
quaeritis inter vos quia dixi, Mos
dicum, et non videbitis me: et ites
rum modicum, et videbitis me.
20Am en, amen dico vobis: quia
plorabitis, et flebitis vos, mundus
autem gaudebit: vos autem contris
stabimini, sed tristitia vestra vertes
tur in gaudium. 21 Mulier cum
parit, tristitiam habet, quia venit
hora eius: cum autem pepererit
puerum, iam non meminit pressu*
rae propter gaudium: quia natus

16
D ar valandėlė, ir jūs jau nes
bematysite manęs; ir vėl valandės
lė, ir matysite mane, nes aš einu
pas Tėvą. 17 Tuomet kai kurie iš
jo mokytinių kalbėjosi tarp savęs:
Kas tai yra, ką jis mums sako:
D ar valandėlė, ir nebematysite mas
nęs; ir vėl valandėlė, ir matysite
mane; ir: Aš einu pas Tėvą? 18 Tais
gi jie klausinėjosi: Ką tai reiškia,
ką jis sako: Valandėlė? Mes nežis
nome, ką jis kalba. 19 Jėzus sus
prato, kad jie norėjo jį klausti, ir
jiems tarė: Jūs klausinėjate vienas
kitą apie tai, kad aš jums pasakiau:
Valandėlė, ir nebematysite manęs,
ir vėl valandėlė, ir matysite mas
ne. 20 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau
jums, jūs verksite ir raudosite, o
pasaulis džiaugsis. Jūs būsite nūs
liūdę, bet jūsų nuliūdimas pavirs
džiaugsmu. 21 Moteriškė gimdydas
ma turi nuliūdimo, nes jos valanda
atėjo. Pagimdžiusi gi kūdikį, jau
nebeatsimena
suspaudimo
dėl
džiaugsmo, kad gimė pasauliui

kęs Sūnui; taigi, abudu suteikia tas
tiesas šventajai Dvasiai, kuri perduoda
jas savo sužieduotinei, Bažnyčiai. Šitoje
atsisveikinimo su mokytiniais kalboje
Išganytojas kalba įsidėmėtinai tiksliai
apie tris dieviškuosius asmenis;
(16) Ir vėl valandėlė... Apie tą patį
pasimatymą Išganytojas kalba ir toliau
22. 23. 25. 26 eilutėse. Čia turima gal»
voje pasimatymas po jo prisikėlimo iš
numirusiųjų iki Sekminių, kaip augs
ščiau 14, 18. — (18) Mes nežinom e...
Augščiau Išganytojas kalbėjo apie savo
ėjimą pas Tėvą ir su tuo buvo sujungs
tas nebesimatymas (10 e .). Ten tikrai
turėta galvoje žengimas į dangų, o čia
— mirtis ir prisikėlimas iš numirusiųjų.
Žodžių: „Aš einu pas Tėvą“ nėra daus
gelyje senovės rankraščių. Kaip nes
aiškus buvo Išganytojo pasakymas, pas
rodo įvairūs aiškinimai, kurie duodas
mi ir dabar, kai jau yra įvykę tai, kas
tuomet buvo tik iš anksto skelbiama.

— (19) Valandėlė, ir nebematysite ma=
nęs. Išganytojas nebuvo pasakęs; kiek
laiko apima viena ir kita jo minima
valandėlė. Mokytiniai tikriausiai kreipė
dėmesį į tai, kas juos liūdino ir vargu
ar pajuto skelbimą prisikėlimo iš numis
rusiųjų. — (20) Jūs verksite ir raudo»
site. Šitais dviem žodžiais nurodoma
didžiausis skausmas, kurs pasireiškia
garsiai. Kristui numirus ant kryžiaus,
žydai džiaugsis ta mirtimi, manydami,
kad jie nugalėjo. Tai bus tarsi pirmoji
Jėzaus augščiau paminėtoji valandėlė
(16 e.). Apaštalų nuliūdimas virs
džiaugsmu, kai jie išvys prisikėlusįjį iš
numirusiųjų Jėzų, ir tai bus „vėl valam*
dėlė". — (21) M oteriškė... Palyginimas
parodo, kaip greitai eina skausmas ir
džiaugsmas, vienas po kito, ir kaip
džiaugsmas gimsta po skausmo. Mokys
tiniai liūdėjo Išganytojo. Visas liūdesys
dėl Išganytojo atstos nuo mokytinių ir
pavirs džiaugsmu. — (22) Džiaugsmo

Turinys

JONO 16, 22 -2 5

551

žmogus. 22 Taip ir jūs dabar, ties est homo in mundum. 22 Et vos is 66, 14
sa, turite nuliūdimo; bet aš vėl jus igitur nunc quidem tristitiam has
matysiu; tuomet jūsų širdis džiaugs betis, iterum autem videbo vos, et
sis, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūs gaudebit cor vestrum: et gaudium
sų neatims. 23 Tą dieną jūs nies vestrum nemo tollet a vobis. 23 Et į£t14> 13!
ko manęs neklausite. Iš tikrųjų, in illo die me non rogabitis quids
2i, 22;
iš tikrųjų, sakau jums: ko tik pras quam. Amen, amen dico vobis: si*Mc n> 24;
šysite Tėvą mano vardu, jis jums quid petieritis Patrem in nomine jacc ^5 '
duos. 24 Iki šiolei jūs nieko nepras meo, dabit vobis. 24 Usque modo i» ts, 11
sėte mano vardu. Prašykite ir gaus non petistis quidquam in nomine
site, kad jūsų džiaugsmas būtų pils meo: Petite, et accipietis, ut gaus
nas.
dium vestrum sit plenum.
25
Tai aš jums kalbėjau prilygis 25 Haec in proverbiis locutus io 10, 6
nimais. Ateina valanda, kada jau sum vobis. Venit hora cum iam
nebe prilyginimais jums kalbėsiu, non in proverbiis loquar vobis, sed
bet aiškiai sakysiu jums apie Tės palam de Patre annunciabo vobis.
vą. 20 Tą dieną jūs prašysite mas 26 in illo die in nomine meo pes
no vardu; aš nesakau jums, kad tėtis: et non dico vobis quia ego
aš prašysiu už jus Tėvą, 27 nes pats rogabo Patrem de vobis: 27 Ipse io 14, 21
Tėvas myli jus, dėl to kad jūs mas enim Pater amat vos, quia vos me
ne mylėjote ir tikėjote, jog aš nuo amastis, et credidistis, quia ego a
Dievo išėjau. 28 A š išėjau nuo Tėvo Deo exivi. 28 Exivi a Patre, et ves
ir atėjau j pasaulį; vėl palieku pas ni in mundum: iterum relinquo
šaulį ir einu pas Tėvą. 29 Jo mos mundum, et vado ad Patrem. 29 Dis io 16 , 25
kytiniai jam tarė: Štai dabar aišs eunt ei discipuli eius: Ecce nunc
niekas iš jūsų neatims: nes apaštalai, taip buvo pasakyta, kad apaštalai nesus
Kristui prisikėlus iš numirusiųjų, ne tik prato tikros žodžių prasmės. — A pie
džiaugėsi jį matydami, bet taip pat T ėvą... Iki tam laikui Išganytojas gas
džiaugėsi ir paskui dėl jo vardo kentės Įėjo apreikšti savo santykius su Tėvu
darni. — (23) N eklausite... Graikiškas tik netobulai, neaiškiai; jis išdėstys juos
žodis epuiTŽv turi dvi prasmi: klausti ir aiškiau ar tai pats prisikėlęs iš numis
prašyti. Pirmoji prasmė čia labiau tinka, rusiųjų, ar tai per šventąją Dvasią po
nes ta prasme ir tas pats žodis pavartos įžengimo į dangų. Plg. Apd 1, 13; Lk
tas 19 eilutėje ir toliau 30 eil. Žodžio 24, 45. — (27) N es pats Tėvas... Mos
„prašyti“ prasmei išreikšti šitoje pačioje kytiniai neturi manyti, kad jų malda •
eilutėje randame žodį
akeiv. Taigi, bus tik tuomet išklausoma, kai Išganys
apaštalams nebus reikalo kaip anksčiau tojas po tos mokytinių maldos ir pats
(plg. 19 eik; 14, 5. 8. 22) statyti klaus prašys Tėvą. Mano vardu, dėl mano
simus savo mokytojui, nes gavę iš švens nuopelnų, jūsų malda turi savo galią
tosios Dvasios apreiškimus, jie žinos ir savo šventumą, todėl jai nebereikia
visa. — K o tik prašysite... (Žr. Mt 7, jokio tarpininkavimo ir pagyrimo pas
7; 21, 22; Mk 11, 24; Lk 11, 9; Jono Tėvą. Tėvas myli Sūnų ir visus, kurie
14, 13; Jok 1, 5). — (24) Neprašėte jam priklauso tikėdami ir mylėdami.
mano vardu: nes aš pats buvau su jus — (28) A š išėjau nuo Tėvo... Šituose
mis ir su jumis prašiau (Auksab.). Pras žodžiuose yra visa Kristaus gyvenimo
Soma neesančiojo, o ne čia pat esans santrauka. Jis atliko dvi kelioni: vieną
čiojo vardu.
iš Tėvo prieglobsties į pasaulį, kitą ats
(25)
Kalbėjau prilyginimais. Visa, kasliks iš pasaulio į garbę, pas Tėvą. Jis
buvo kalbėta, pradedant nuo 16 eil., išėjo nuo Tėvo, nes yra iš Tėvo; jis

Turinys

552

Io 2, 25

Mt 26, 31;

Mc 14, 27;
Io 8, 29;
Zach 13, 7
Io 14, 27
Rom 5, 1;
1 Io 5, 4

Io 11, 41;
13, 31 s

JONO 16, 30-17, 1

palam loqueris, et proverbium nul*
lum dicis. 30 nunc seimus quia scis
omnia, et non opus est tibi ut quis
te interroget: in hoc credimus quia
a Deo existi. 31 Respondit eis Ie*
sus: Modo creditis? 32 Ecce venit
hora, et iam venit, ut disperg.a*
mini unusquisque in propria, et me
solum relinquatis: et non sum so*
lus, quia Pater mecum est. 33 Haec
locutus sum vobis, ut in me pa*
cem habeatis. In mundo pressus
ram habebitis: sed confidite, ego
vici mundum.

kiai kalbi ir nebesakai jokio pris
lyginimo. 30 Mes žinome, kad tu
visa žinai ir tau nereikia, kad kas
tave klaustų; todėl mes tikime, kad
tu esi nuo Dievo išėjęs. 31 Jėzus
jiems atsakė: Dabar tikite? 32 Štai
ateina valanda ir jau atėjo, kad
jūs išsiskirstysite kiekvienas sau
ir paliksite mane vieną; bet aš ne*
esu vienas, nes su manim yra Tė*
vas. 33 Tai aš jums kalbėjau, kad
turėtumėte manyje ramybės. Pa*
šaulyje jūs patirsite priespaudos;
bet pasitikėkite, aš nugalėjau pa*
šaulį.
17.
1 Haec locutus est lesus: et 17.
x Tai pasakęs, Jėzus pakėlė
sublevatis oculis in caelum, dixit: akis į dangų ir tarė: Tėve, valanda
Pater venit hora, clarifica filium atėjo, pašlovink savo Sūnų, kad ta*
tuum, ut filius tuus clarificet te:

atėjo į pasaulį, nes parodė pasauliui
savo kūną, kurį prisiėmė iš Marijos;
jis paliko pasaulį, išeidamas su kūnu;
jis nuėjo pas Tėvą, žengdamas su žmo*
gaus kūnu į dangų, ir nepaliko pasaulio
be savo valdymo (Aug.). — (30) Mes
žinom e... Anksčiau (plg. 19 eil.) J ė*
žus buvo dar kartą parodęs apaštalams,
kad jis skaito jų širdies gilumoj; iš to
jie dabar daro išvadą, kad jis žino visa
ir todėl jis yra atėjęs nuo Dievo.— (31)
D abar tikite? A r jūs manote, kad da*
bar pasiekėte pilną tikėjimą? Kiti ta*
čiau aiškintojai mano, kad čia yra tei*
giamas sakinys: taip, jūs dabar tiki*
te; tačiau štai ateina valanda, kurią
jūsų tikėjimas atsiras dideliame pavo*
juje. Jie tiki dabar, bet kančios metu
paliks savo mokytoją ir pabėgs. Žr. Mt
26, 31; Mk 14, 27. — (32) B et aš ne.
esu vienas... Tik rodos, kad aš esu
vienas, nes Tėvas palaiko mano žmo*
giškąją prigimtį savo visagalia pagalba,
kad aš baigčiau savo kovą nugalėjimu.
— (33) K ad turėtumėte manyje ramy=
bės. Visa, ką Jėzus buvo pasakęs savo
apaštalams, turėjo tikslą suteikti jiems
ramybės, laimės, net ir po to, kai jis
juos buvo palikęs. — Patirsite priespau*
dos. Po ramybės žodžio dar kovos žo*

Turinys

dis. Jūsų laukia kova, bet būkite drą*
sūs. Aš nebūčiau pasaulio nugalėtojas,
jei pasaulis nugalėtų mano narius
(Aug.).
d ) Jėzaus,

kaip vyriausiojo kunigo,
malda, 17, 1—26.

Čia Išganytojas visų pirma maldauja
sau pašlovinimo (1—5), maldauja sa*
vo mokytiniams ištvermės tikėjime, ap*
saugojimo nuo pikto ir jų pašventinimo
(6—19), maldauja tikintiesiems, kad bū*
tų vienybė tarp jų su Jėzumi ir su Tė*
vu dabar ir laimingoje amžinybėje.
(17, 1) Jėzu s pakėlė akis į dangų ir
tarė... Čia pradedama Jėzaus malda, pa*
prastai, vadinama Kristaus, vyriausiojo
kunigo, malda. Kristus, kunigas ir au*
ka, jau pasiryžęs eiti tos aukos daryti,
iškilmingai kalba šios maldos žodžius,
kuriais išdėsto savo Tėvui, jog jis pa*
baigė savo darbą ir prašo jį tęsti tą
darbą per tuos, kuriuos yra jam da*
vęs, ir kuriuos jis yra šiam reikalui pri*
rengęs. Jis maldauja už savo moky*
tinius ir tikinčiuosius, kad jie, vienybėje
su juo ir patys artimiausiai susijungę,
išdėstytų pasauliui dieviškąją Kristaus
pasiuntinybę, ir patys pasiektų amžiną*

JONO 17, 2 - 6

553

vo Sūnus pašlovintų tave, 2 kaip tu
esi jam davęs valdžios ant visų
žmonių, kad jis visiems, kuriuos
jam davei, suteiktų amžinąjį gy*
venimą. 3 Tai yra amžinasis gyve*
nimas: kad jie pažintų tave, viena*
tinį tikrąjį Dievą, ir kurį tu siun*
tei, Jėzų Kristų. 4 A š pašlovinau
tave žemėje, baigdamas darbą, kurį
tu man davei daryti. 5 Dabar tu,
Tėve, pašlovink mane pas save ta
šlove, kurią aš turėjau pas tave,
pirma nekaip atsirado pasaulis.
3 Aš apreiškiau tavo vardą žmo*

2 Sicut dedisti ei potestatem omnis Mt 28, 18
carnis, ut omne, quod dedisti ei,
det eis vitam aeternam. 3 Haec 1 io 2°;
est autem vita aeterna: U t cognos*1 T cs *' 9
eant te, solum Deum verum, et
quem misisti Iesum Christum.
4 Ego te clarificavi super terram: io 4, 34
opus consummavi, quod dedisti
mihi ut faciam: 5 et nunc clarifica10 }7,j24;
me tu Pater apud temetipsum, cla* ph 2, 6
ritate, quam habui prius, quam
mundus esset, apud te.

ją laimę danguje. Taigi, jis prašo to,
kas yra visų dieviškųjų darbų tikslas,
būtent, kad iš jo aukos kiltų Dievui
garbės ir žmonių išganymas. — Aiš*
kintojų dauguma mano, kad šita Kris
staus malda buvo kalbėta paskutinės
vakarienės vietoje, nes ir nelengva sau
įsivaizdinti, kaip būtų galėjęs Kristus
kalbėti ją kelyje, girdint mokytiniams.
Getsemanės darže Kristaus siela jau
buvo pilna visai kitokių jausmų. Posa*
kis „pakėlė akis i dangų" nurodo
tik maldos iškilmingumą, ne maldos
vietą po atviru dangumi. — Tėve...
Šitoje maldoje Jėzus, pilnas meilės,
šiuo žodžiu dar penkis kartus šaukiasi
į savo dangiškąjį Tėvą. — Valanda atė=
jo. Kančios valanda, Judui išėjus iš
vakarienės vietos, buvo jau kaip ir pra*
sidėjusi. — Pašlovink... Išganytojas čia
lyg kad primena Tėvui augščiau 12, 28
padarytą pažadą. Kristus buvo pašlovins
tas įvairiais įvykiais kančios, mirties ir
prisikėlimo metu. Tenai Tėvas stebus
klingu būdu liudijo apie Sūnų, duodas
mas jam nugalėti mirtį, pragarą, nuode*
mę ir priešus.—Savo Sūnų, t. y., kad aš
tavo Sūnus. — K ad tavo Sūnus pašlo=
vintų tave. Tėvo pašlovinimas bus pa*
seka jo padaryto Sūnaus pašlovinimo,
nes kai Sūnus nugali, yra šlovinamas
Tėvas. Tėvo pašlovinimas čia yra ir
nugalėjimo tikslas, nes juk visas išga*
nymo darbas turi tarnauti Dievo gar*
bei. Plg. 1 Kor 15, 24—28. — (2) Kaip
tu esi... Plg. Mt 28, 18. Kristus pašlo*

vins Tėvą, nes jis davė jam galios su*
teikti amžinąjį gyvenimą visiems žmo*
nėms, kurie patys savęs neatskiria nuo
išganymo. — (3) K ad jie pažintų tave.
Šitais žodžiais paaiškinama tikslas to,
kas pasakyta antroje eilutėje. Amžina*
sis gyvenimas, t. y., tai, kas žmones
veda į amžinąją dangaus laimę, suside*
da visų pirma iš gero pažinimo Dievo
ir jo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus; ne kad to vieno pažinimo už*
tektų savaime, bet dėl to, kad visa kita
juo remiasi. — Vienatinį tikrąjį Dievą.
Šitie žodžiai nereiškia, kad vien Tėvas
yra Dievas, bet jais tik pasakoma, kad
yra vienas tikras Dievas ir juo nenei*
giama dieviškųjų asmenų buvimas. Prie*
šingai, šita eilutė įrodo, kad Kristus yra
Dievas, nes kitaip amžinasis gyvenimas
negalėtų priklausyti tik nuo Išganytojo
pažinimo, kaip ir nuo vieno Dievo Tė*
vo pažinimo. Tik šioje evangelijos vie*
toje Išganytojas vadina save pilnu savo
vardu. — (5) Pašlovink m ane...: pa*
šlovink mane, nes aš pašlovinau tave,
apreikšdamas tavo savybes, vedžiau vi*
sus mylėti ir garbinti tave, pasidaviau
tau visu klusnumu, visa tau pasavinau.
Išganytojas jau dabar galėjo pasakyti:
„baigdamas darbą“..., nes jis jau stovi
kančios ir mirties angoje ir savo valia
tą kančią ir mirtį jau yra priėmęs.
(6) A š apreiškiau... Pradėdamas mals
davimą už mokytinius, Išganytojas iš*
dėsto, ką jis yra dėl jų padaręs Tėvo
garbei ir ką jie patys jau padarė. Jis

6 Manifestavi nomen tuum h o * ^ 1^’ ^

Turinys

554

Io 16, 30

Io 6, 37.
44. 65
Io 16, 15;
Lc 15, 31
Io 10, 30

Io 6, 39;
18, 9;
Ps 108, 8;
40, 10;
2 Thes 2, 3

JONO 17, 7 -1 2

minibus, quos dedisti mihi de mum
do: Tui erant, et mihi eos dedisti:
et sermonem tuum servaverunt.
7 Nunc cognoverunt quia omnia,
quae dedisti mihi, abs te sunt;
8 quia verba, quae dedisti mihi, de*
di eis: et ipsi acceperunt, et cog*
noverunt vere quia a te exivi, et
crediderunt quia tu me misisti.
8 Ego pro eis rogo: Non pro mum
do rogo, sed pro his, quos dedisti
mihi: quia tui sunt: 10 et mea oim
nia tua sunt, et tua mea sunt: et
clarificatus sum in eis: 11 Et iam
non sum in mundo, et hi in mum
do sunt, et ego ad te venio. Pater
sancte, serva eos in nomine tuo,
quos dedisti mihi: ut sint unum,
sicut et nos. 12 Gum essem cum
eis, ego servabam eos in nomine
tuo. Quos dedisti mihi, custodivi:

nėms, kuriuos man davei iš pasam
lio. Jie buvo tavo, ir tu davei juos
man; jie laikė tavo žodžius. 7 Da?
bar jie žino, kad visa, ką man da*
vei, yra iš tavęs. 8 Nes žodžius,
kuriuos tu man davei, aš daviau
jiems; jie priėmė ir tikrai pažino,
kad aš nuo tavęs išėjau, ir įtikėjo,
kad tu mane siuntei. 9 Aš už juos
meldžiu; ne už pasaulį meldžiu,
bet už tuos, kuriuos man davei,
nes jie tavo. 10 Visa, kas mano, yra
tavo, ir, kas tavo, yra mano, ir aš
esu pašlovintas juose. 11 Aš jau nes
beesu pasaulyje, o šitie yra pasam
lyje, ir aš pas tave einu. Šventasis
Tėve, išlaikyk savo varde tuos, km
riuos man davei, kad jie būtų vieš
na, kaip ir mes. 12 Būdamas su
jais, aš laikiau juos tavo varde. Aš
sergėjau, kuriuos tu man davei, ir

pamokė savo apaštalus pažinti Tėvą ir
jau tuo pačiu jį šlovinti. — Jie buvo
tav o...: jie buvo Sutvėrėjo nuosavybė,
tu dovanojai juos man, žmogaus Sūs
nui, t. y., padarei, kad jie j mane tikėtų
ir manęs laikytųsi. Melsdamas Tėvą,
Išganytojas visą savo darbą, visą savo
mokslą vadina „tavo", t. y., Tėvo dars
bu, nes jis buvo Tėvo siųstas ir iš jo
gavo mokslą. — (7) Daba r jie žin o...:
dabar, kai jie pažino mokslą ir jį laikė,
jie jau žino, kad tas mokslas dieviškas.
Plg. aug. 7, 17. — (8) Žodžius, kuriuos tu man davei: tavo apreiškimą.
— Jie priėm ė...: jie priėmė mano žodžius, jie tikėjo ir vykdė mano mokslą
ir taip pažino, kad aš esu tavo Sūnus
ir pasiuntinys. Plg. aug. 12, 49. — (9)
N e už pasaulį... Pasaulis čia yra žm onės, iki galui nusistatę prieš Kristų ir
tame nusistatyme sukietėję
(Aug.
Tom.). Tiesa, Kristus meldėsi ir už
juos ir mirtį iškentėjo, bet šitoje vieš
toje jis meldžiasi tik už tuos, kurie dalyvaus išganyme. — (10) Visa, kas
mano... Mokytiniai yra lygiai nuosas
vybė Tėvo, kaip ir Sūnaus. — Aš esu
pašlovintas juose. Tai naujas pagrins

das, kodėl Kristaus mokytiniai yra vers
ti Tėvo globos: aš esu pašlovintas jų
tikinčiose širdyse. — (11) O šitie yra
pasaulyje. Kadangi manęs nebebus su
jais, tai tuo labiau jiems reikia mano
globos. — Išlaikyk savo varde...: T ėve, tu, kurs esi šventas, ne taip kaip
pasaulis, saugok juos pasaulyje, kurs
jų nekenčia, išlaikydamas juos tame
tavo prigimties pažinime, kurį aš
jiems daviau; saugok juos, kad jie būtų
viena, kaip ir mes. Kristus, būdamas
viena su Tėvu, apreiškia Tėvą; ir mo<
kytiniai, tikėjimu prisidėdami prie Kri*
staus, įėjo į Tėvo draugystę. Tosios
draugystės pasėka ir atvaizdas yra mo«
kytinių vienybė jųjų tarpe. Ta mokyti*
nių vienybė yra Bažnyčios vienybė.
— (12) N ė vienas iš jų nepražuvo...
Plg. aug. 13, 18; Ps 108, 8. Ir Judas
buvo priimtas į Dievo pažinimą, kas
dangi jam buvo suteiktas apreiškimas,
ir jį stengėsi Išganytojas išlaikyti draus
gystėje su Tėvu. Judas tačiau pasiliko
tik paviršutiniškai toje draugystėje. Čia
jis vadinamas prapulties sūnumi, nes
jis pats, savo valia, jai pasidavė ir įpuos
lė į ją nepataisomai. Išganytojas čia dar

Turinys

JONO 17, 13-20

555

nė vienas iš jų nepražuvo, kaip tik
prapulties sūnus, kad Raštas įvyks
tų. 13 Bet dabar aš pas tave einu
ir tai kalbu pasaulyje, kad jie tu*
retų savyje mano džiaugsmą pilną.
14 Aš jiems daviau tavo žodį, bet
pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš
pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.
15 Aš neprašau atimti juos iš pas
šaulio, bet apsaugoti juos nuo pik*
ta. 16 Jie ne iš pasaulio, kaip ir aš
ne iš pasaulio. 17 Pašventink juos
tiesoje. Tavo žodis tiesa. 18 Kaip
tu mane siuntei į pasaulį, taip ir
aš juos siunčiu j pasaulį. 19 Už
juos aš pasišvenčiu pats save, kad
ir jie būtų pašventinti tiesoje.

et nemo ex eis periit, nisi filius
perditionis, ut Scriptura impleatur.
13 Nunc autem ad te venio: et haec Io 15 n
loquor in mundo, ut habeant gau#
dium meum impletum in semetip#
sis. 14 Ego dedi eis sermonem tu# lo ,5 19
um, et mundus eos odio habuit,
quia non sunt de mundo, sicut et
ego non sum de mundo. 15 Non 2 XKes 3 . 3 ;
rogo ut tollas eos de mundo, sed mJ065’1318:
ut serves eos a malo. 16 De mundo u 22, 32’
non sunt, sicut et ego non sum de
mundo. 17 Sanctifica eos in veri# io 6, 63
tate. Sermo tuus veritas est. 18 Si# i0 20, 21
cut tu me misisti in mundum, et
ego misi eos in mundum. 19 Et Hbr 10, 20
pro eis ego sanctifico meipsum: ut
sint et ipsi sanctificati in veritate.
20
Prašau ne tik už juos, bet ir 20 Non pro eis autem rogo tan# Io 17> 9
už tuos, kurie per jų žodį tikės į tum, sed et pro eis, qui credituri

kartą su skausmu prisimena savo išda#
vėją Dievo ir apaštalų akivaizdoje, ir
iškilmingai paliudija, kad jis anaiptol
nėra kaltas Judo prapulties. — (13)
K ad jie turėtų savyje...: kad ir jie tu#
retų tą džiaugsmą, kurio aš esu pilnas.
Taip Išganytojas nurodo priežastį, ko#
dėl jis meldžiasi garsiai: jo užtarymo
atsiminimas turi iškelti mokytinius da#
bar ir vėliau augščiau visų gyvenimo
liūdesių. — (14) A š jiems daviau. Plg.
aug. 15, 18. 19. Dar vienas pagrindas,
kodėl Tėvas turi išklausyti Kristaus pra#
šymą: jie turi tavo mokslą, o kadangi
jie jį priėmė, tai jie pasaulio nekenčiami,
nes kaip tik iš to, kad jie priima mano
paskelbtąjį mokslą, tam mokslui prie#
šingas pasaulis pažįsta, kad jie to pašau#
lio nesilaiko. Kaip nekenčiami, jie pri#
valo ypatingos tavo globos. — (15) A š
neprašau... Gal vienas kitas mokytinis
būtų galėjęs pamanyti sau: paimk ma#
ne su savimi. Tačiau Išganytojas įsako
jiems pasilikti ir prašo jiems savo Tėvo
globos: apsaugok juos nuo visur pa#
šaulyje esančio piktumo, neduok jiems
būti nugalėtais kovoje. — (17) Pašven•=
tink ju os..., pašventink juos savo ma#

lone, kad savo apaštališkuose darbuo#
se tvirtai laikytųsi tiesos. Ta tiesa yra
Dievo žodžiai, jiems apreikštasis mok#
slas. — (18) K aip tu mane siuntei...
Tėvas turi sutvirtinti apaštalus tiesoje.
Jis juk yra siuntęs Kristų, kad jis liu#
dytų apie tiesą (18, 37); tam pačiam
tikslui Kristus siunčia savo apaštalus.
— (19) Už juos aš pasišvenčiu... Aš
aukoju save už juos, kad jie būtų pa#
šventinti apaštalų pareigoms. Taigi, vie#
nas iš svarbiausiųjų Kristaus pasiąuko#
jimo tikslų buvo čia minimas apaštalų
pašventinimas. Dangiškasis Tėvas juk
negalėjo atmesti maldos, paremtos jo
Sūnaus pasiaukojimu.
(20)
Prašau ne tik už juos... Išga#
nytojas, pasimeldęs už savo mokytinius,
kaip pasaulio apaštalus, dabar meldžia#
si už tuos, kurie jų apaštalavimu visose
vietose ir visais laikais bus atvesti į
tikėjimą ir išganymą. Kelias į tikėjimą
yra apaštalų žodis ir tai visais lai#
kais. Jų įpėdiniai gauna savo mok#
slo turinį ne betarpiai iš Kristaus,
bet iš apaštalų. Taip tat apaštališ#
kūmas yra viena iš tikrosios Bažnyčios

Turinys

556

JONO 17, 2 1 -2 5

sunt per verbum eorum in me:

21 ut omnes unum sint, sicut tu Pa#
Gal 3, 28
Act 4, 32

1 Cor 6, 17;
Gal 2, 20

Io 10, 29;
12, 26;
Eph 1, 4

ter in me, et ego in te, ut et ipsi
in nobis unum sint: ut credat mun*
dus, quia tu me misisti. 22 Et ego
claritatem, quam dedisti mihi, de#
di eis: ut sint unum, sicut et nos
unum sumus. 23 Ego in eis, et tu
in me: ut sint consummati in
unum: et cognoscat mundus quia
tu me misisti, et dilexisti eos, si#
cut et me dilexisti. 24 Pater, quos
dedisti mihi, volo ut ubi sum ego,
et illi sint mecum: ut videant cla#
ritatem meam, quam dedisti mihi:
quia dilexisti me ante constitutio#
nem mundi. 25 Pater iuste, mun#
dus te non cognovit, ego autem te
cognovi: et hi cognoverunt, quia tu

žymių. — (21) K ad visi būtų viena...
Panašus prašymas kaip aug. 11 e.
— Jie būtų mumyse viena: tikėdami į
tą patį Tėvą ir į tą patį Sūnų ir tai per
visiems Tėvo ir Sūnaus (per šv. Dvasią)
suteikiamą tikėjimo malonę. — K ad pa*
Saulis įtikėtų: kad pasaulis, matydamas
šitą stebėtiną vienybę mano Bažnyčio#
je, turėtų rimtą pagrindą tikėti. Tik Die#
vo pasiuntinys galėjo laukti tokios, vi#
sus laikus pasiliekančios, vienybės. Kad
pasaulis tiki, tai Dievo sumanymas, kad
daugelis netiki, tai jų pačių kaltė. Plg.
1 Jono 1, 3. — (22) Garbę, kurią man
davei... Išganytojas davė tikintiesiems
galią tapti Dievo vaikais. Tai yra di#
džiausi garbė, kuri gali būti suteikta
sutvėrimui. Yra tačiau didelis skirtu#
mas tarp Kristui suteiktosios garbės ir
mūsiškės: Kristus#žmogus yra tikrasis
Dievo Sūnus, o mes tik įsūniai. — K ad
jie būtų viena... Tikintieji yra viena,
nes jie yra vieno Dievo vaikai. Taip
pat Tėvas ir Sūnus yra viena dievystėje.
—Kristus, kaip dvasinio kūno galva, yra
tikinčiuosiuose, savo mistiniame kūne;
Tėvas yra Kristuje, o Kristus yra tikin#
čiuosiuose. Taigi, ir Tėvas yra tikin#
čiuosiuose. Ir taip jie yra tobulai viena

Turinys

mane, 21 kad visi būtų viena, kaip
tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje,
kad ir jie būtų mumyse viena, kad
pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane
siuntęs. 22 Garbę, kurią man da#
vei, aš daviau jiems, kad jie būtų
viena, kaip ir mes esame viena?
23 A š juose ir tu manyje, kad jie
būtų tobuloje vienybėje, kad pa#
Saulis pažintų, jogei tu esi mane
siuntęs ir mylėjai juos taip, kaip
Ir mane mylėjai. 24 Tėve, aš no#
riu, kad ten, kur aš esu, būtų su
manim ir tie, kuriuos tu man da#
vei, kad jie matytų mano garbę,
kurią tu man suteikei, nes tu ma#
ne mylėjai pirm pasaulio įkūrimo.
25 Teisusis Tėve, pasaulis tavęs ne#
pažino, o aš tave pažinau; taip pat
'šitie pažino, kad tu esi mane siun#
viename Dievuje, tobuliausiame vieny#
bės dėsnyje. — (23) K ad pasaulis pažintų... Pasaulis toje stebėtinoje vieny#
bėję pažįsta Dievo darbą, o Dievas yra
meilė ir veikia iš meilės, todėl jo su#
manymas, suteikiant tą vienybę, galėjo
būti tik didžiausio palankumo ženklas.
— (24) Tėve, aš noriu... Visi, kuriuos
Tėvas davė Išganytojui, pradedant jo
švenčiausiąja Motina ir apaštalais iki
paskutiniam krikščioniui amžių pabai#
goję, sudaro vieną bendruomenę ir Tė*
vo Sūnui suteiktąją nuosavybę. Su ja
kaip tinka elgtis, yra Išganytojo da#
lykas. Jis jau mato save dangaus gar#
bėję ir nori, kad ten būtų sujungti su
juo visi, kurie čia buvo drauge su juo
malonės bendravime. Matymas yra įėji#
mas į garbę (Rom 8, 17; Kol 3, 4; 2
Tim 2, 12), laimės šaltinis (Auksab.
Eut.). — N es tu mane m ylėjai... Ir
kaip žmogus, Kristus nuo amžių Die#
vo Tėvo buvo mylimas. — (25) Pasaulis tavęs nepažino... Pasaulis, bū#
damas neteisus, nepažino Tėvo; taip pat
ir netikintieji žydai; nes jei jie Dievą
šiek tiek ir pažino, tačiau jie pažino
jį ne kaip tą, kurs siuntė Kristų. —
(26) A š padariau jiem s... Aš juos mo#

JONO 17, 26-18, 4

557

tęs. 20 Aš padariau jiems tavo var* me misisti. 20 Et notum feci eis
dą žinomą ir duosiu jį pažinti, kad nomen tuum, et notum faciam: ut
meilė, kuria tu mane mylėjai, bū* dilectio, qua dilexisti me, in ipsis
sit, et ego in ipsis.
tų juose ir aš juose.
18.
1 Tai pasakęs, Jėzus išėjo su 18. 1 Haec cum dixisset lesus, 2 Rg u, 23;
savo mokytiniais j anapus Kedro* egressus est cum discipulis suis ??
no upelio. Tenai buvo daržas, į trans 1 orrentem Gedron, ubi erat Lc 22, 39
kurį įėjo jis ir jo mokytiniai. 2 Taip hortus, in quem introivit ipse, et
pat jo išdavėjas Judas žinojo tą discipuli eius. 2 Sciebat autem et J"0C
vietą, nes Jėzus dažnai susieidavo ludas, qui tradebat eum, locum:
tenai su savo mokytiniais. 3 Taigi, quia frequenter lesus convenerat
Judas, pasiėmęs būrį ir iš vyriau* illuc cum discipulis suis. 3 ludas Mt 26- 47;
šiųjų kunigų ir parisiejų tarnų, atė* ergo cum accepisset cohortem, et a l c‘ 22/47 ’
jo tenai su žibintais, žiburiais ir Pontificibus, et Pharisaeis mini*
su ginklais. 4 Jėzus, žinodamas vi* stros, venit illuc cum laternis, et
sa, kas turėjo jam atsitikti, išėjo facibus, et armis. 4 lesus itaque 1° 19. 28
priešakin ir jiems tarė: Ko įieško* sciens omnia, quae ventura erant
super eum, processit, et dixit eis:
kiau' pažinti tave ir dar patobulinsiu
tą pažinimą per šventąją Dvasią (plg.
aug. 16, 13). Tuomet jie pažins, kaip
labai tu mane mylėjai, ir išmoks iš ta*
vęs tos meilės man. Tuomet aš bū*
siu juose, mylimasis mylinčiojo sieloje,
nes tas visomis savo sielos jėgomis už*
siima mylimuoju. Plg. 14, 23. — Gražiai
baigiama Kristaus malda nurodymu pa*
skutimo žmogaus tikslo: Dievą pažinti,
jį mylėti ir taip būti su juo suvienytam.
2. Kenčiančiojo ir mirštančiojo Kristaus
garbės apsireiškimas atmetamas jo prie*
šų, 18, 1 -1 9 , 37. Plg. Mt 26, 36—27,
56; M k 14, 32—15, 41; I k 22,
40—23, 49.
Kristus Getsemanės darže savo valia
pasiduoda priešams (18, 1—11). Suim*
tas Jėzus vedamas pas Anną ir Kajipą,
kur jo išsigina Petras (12—27). Iš vy*
riausiojo kunigo Išganytojas vedamas
pas Pilotą, kurs pasmerkia jį mirti (18,
28—19, 16). Kristus ant kryžiaus bai*
gia atpirkimo darbą (19, 17—37).
(18, 1) Jėzu s išėjo. Pas Mt 26, 30;
Mk 14, 26 (plg. Lk 22, 39) šitais žo*
džiais nurodoma Jėzaus išėjimas iš va*
karienės kambario. Taigi, gal ir čia.
Palygink tačiau, kas pasakyta augščiau
14, 30. — K edrono. Kedronas (Juoda*

sis upelis) yra tarp Jeruzalės miesto
ir Alyvų kalno. Jis teka į Mirties jūrą.
Evangelistas, gal atsimindamas Dovido,
bėgančio nuo savo sūnaus, per Kedro*
no upelį perėjimą, mini šitą Kedrono
perėjimą (žr. 2 Kar 15, 23). Plg. Mt
26, 36; Mk 14, 32; Lk 22, 39. — (3)
Judas, pasiėm ęs būrį... Judas turėjo ro*
dyti kelią Romos kareiviams, kurie pri*
klausė Antonijos pilies įgulai. Būriui
vadovavo pats tūkstantininkas (12 e.).
Romos valdžia buvo davusi nemažą
kariuomenės būrį (plg. Mt 26, 47), nes
gal bijota, kad, suėmus taip žymų mo*
kytoją, nekiltų sumišimo minioje. Be
Romos kareivių buvo atvykę žymesnių*
jų žydų tarybos narių tarnų (26 e.) ir
šventyklos sargų (Lk 22, 52). — Su
žibintais. Nors buvo pilnatis, tačiau
pasiimta žiburių, nes mėnulis galėjo
būti debesų uždengtas, o Jėzus galėjo
būti medžių ūksmėje. — (4) K as tu=
tėjo jam atsitikti. Išganytojas ne tiktai
žinojo, bet ir norėjo, kad tai jam at*
sitiktų. Kaip tik Judas buvo jį pamatęs,
jis, palikdamas būrį, pasiskubino prie
jo ir, pabučiuodamas Išganytoją, davė
sutartą ženklą. Po Judo pabučiavimo
Išganytojas pats priėjo prie būrio. —
K o įieškote? Šitas klausimas ir toliau
atsakymas: aš esu nebuvo nereikalingi,
nors Judas buvo nurodęs Išganytoją

Turinys

558

Io 17, 12

Mt 26, 39

JONO 18, 5 -1 2

Quem quaeritis? 5 Responderunt
ei: Iesum Nazarenum. Dicit eis
lesus: Ego sum. Stabat autem et
ludas, qui tradebat eum, cum ipsis.
8 U t ergo dixit eis: Ego sum: abie*
runt retrorsum, et ceciderunt in
terram. 7 Iterum ergo interrogavit
eos: Quem quaeritis? Illi autem
dixerunt: Iesum Nazarenum. 8 Re*
spondit lesus: Dixi vobis, quia ego
sum: si ergo me quaeritis, sinite
hos abire. 9 U t impleretur sermo,
quem dixit: Quia quos dedisti mi*
hi, non perdidi ex eis quemquam.
10Simon ergo Petrus habens gla*
dium eduxit eum: et percussit pon*
tificis servum: et abscidit auricu*
lam eius dexteram. Erat autem
nomen servo Malchus. 11 Dixit
ergo lesus Petro: Mitte gladium
tuum in vaginam. Calicem, quem
dedit mihi Pater, non bibam
illum?
12 Cohors ergo, et tribunus, et i

te? 5 Jie jam atsakė: Jėzaus Na*
zarėno. Jėzus jiems tarė: Aš esu,
Su jais stovėjo ir jo išdavėjas J u*
das. 6 Kaip tik jis jiems pasakė: Aš
esu, jie pasitraukė atgal ir parpuo*
lė ant žemės. 7 Jis vėl juos paklau*
sė: Ko jieškote? Jie atsakė: Jėzaus
Nazarėno. 8 Jėzus tarė: Sakiau
jums, kad aš esu; jei tat manęs jieš*
kote, leiskite šitiems šalin eiti.
9 Taip turėjo įvykti jo pasakyti žo*
džiai: A š nepražudžiau nė vieno
iš tų, kuriuos tu man davei.10 Tuo*
met Simonas Petras, kurs turėjo
kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vy*
riausiojo kunigo tarną ir nukirto
jam dešinę ausį. Tarnas buvo var*
du Malkus. 11 Bet Jėzus tarė Pe*
trui: Kišk savo kalaviją į makštį.
Nejaugi aš negersiu tos taurės,
kurią mano Tėvas yra man davęs?

pabučiavimu, nes Išganytoją tuojau ap*
supo mokytiniai, ir kareiviai galėjo tu*
rėti abejonių, kuris yra jieškomasis.
Evangelistas čia nemini išdaviko pabu*
čiavimo, laikydamas tai žinomu dalyku,
ir iškelia aikštėn, kad ir pats Išganyto*
jas nurodė save savo priešams. — (5)
Su jais stovėjo... Atpuolęs mokytinis
atvirai stojo Išganytojo priešų pusėn.
— (6) Parpuolė ant žemės. Pirma, ne*
gu Dievo Avinėlis pasiduos vilkams,
jis duoda pažinti, kad jis yra taip pat
liūtas iš Judo giminės (Aug.). — (7)
Jis vėl juos paklausė... Nurodoma daug
priežasčių, kodėl Išganytojas dar antrą
kartą kartojo savo klausimą. Priežastis
gal bus ši: jis tuo paklausimu gal no*
rėjo sakyti: pasvarstykite dar kartą, kas
yra tas, kurio jūs jieškote. Juk jis yra
tas, kurs jus vienu žodžiu parbloškė
ant žemės. — (8) Leiskite šitiems...
Išganytojas buvusiųjų su jais apaštalų
nevadina savo mokytiniais, gal norėda*
mas apsaugoti juos nuo suėmimo, kaip
savo šalininkus. — (9) A š nepražu-

džiau... Gerasis Ganytojas visų pirma
galvoja apie savo avių gelbėjimą. Nors
Išganytojas, sakydamas jau augščiau
(17, 12) minėtus žodžius, visų pirma
galvoja apie gelbėjimą nuo amžinosios
prapulties, tačiau evangelistas čia išple*
čia jų prasmę ir supranta juos, kaip iš*
vadavimą iš laikinų nelaimių (Tom.
Auksab.). — (10) Tuomet Simonas
Petras... Simonas, pamatęs, kad Jėzus
gali būti tuojau suimtas, bando pulti
jo priešus su kalaviju. Plg. Lk 22, 38.
Tik šv. Jonas pasako Petro ir tarno
vardus. Malkaus vardą jis galėjo žinoti,
kaip vyriausiojo kunigo pažįstamas (15
e.). Kiti evangelistai nepasakė nė Petro
vardo, nes rašydami savo evangelijas
dar prie gyvos šv. Petro galvos, galėjo
bijoti, kad neįduotų jo Romos valdžiai,
kaip pasipriešinusio Romos kareiviams.
— (11) Tos taurės, kurią... Taurės vaiz*
das žydams buvo gerai žinomas (žr.
Mt 20, 22; Mk 10, 38).
(13)
Jie nuvedė jį visų pirma... Taip
čia paaiškinama, kodėl Annas minimas

Turinys

: Būrys, tūkstantininkas ir žy*

JONO 18, 13-17

559

dų tarnai sugavo Jėzų ir surišo jį.
13 Jie nuvedė jį visų pirma pas An»
ną, nes jis buvo uošvis Kajipo, kurs
tais metais buvo vyriausiasis kuni»
gas. 14 Kajipas gi buvo tas pats,
kurs buvo pataręs žydams: Geriau
esą, kad vienas žmogus mirtų už
tautą. 15 Paskui Jėzų ėjo Simonas
Petras ir kitas mokytinis. Tas mo»
kytinis buvo pažįstamas vyriausia»
jam kunigui ir įėjo drauge su Jė»
zumi į vyriausiojo kunigo kiemą.
16 O Petras pasiliko stovėti lauke
ties vartais. Taigi, antrasis moky»
tinis, kurs buvo pažįstamas vyriau»
siajam kunigui, išėjęs kalbėjosi su
durininke ir įsivedė Petrą. 17 Tuo»
met ta tarnaitė, durininke, tarė Pe»
trui: A r ir tu esi iš šito žmogaus
mokytinių tarpo? Jis atsakė: Ne.

ministri ludaeorum comprehende»
runt Iesum, et ligaverunt eum:
13 Et adduxerunt eum ad Annam l c 3, 2
primum, erat enim socer Caiphae,
qui erat pontifex anni illius. 14 Erat io n, 49
autem Caiphas, qui consilium de»
derat Iudaeis: Quia expedit, unum
hominem mori pro populo. 15 Se» io 2 0 , 2
quebatur autem Iesum Simon Pe»
trus, et alius discipulus. Discipu»
lus autem ille erat notus pontifici,
et introivit cum lesu in atrium
pontificis. 16 Petrus autem stabat M t 2 6 . S8;
ad ostium foris. Exivit ergo disci»
u - 54'•
pulus alius, qui erat notus ponti»
fici, et dixit ostiariae: et introduxit
Petrum. 17 Dicit ergo Petro ancilla
ostiaria: Numquid et tu ex disci»
pulis es hominis istius? Dicit ille:

šalia Kajipo (plg. Lk 3, 2). Žydų kaltė
didėja, kadangi jiems reikia dvejopo
apklausinėjimo, kad rastų kuo patei»
sinti pasmerkimą. Kajipas, gal norės
damas pagerbti savo uošvį Anną, liepė
nuvesti sugautąjį Išganytoją pas Anną.
Tuo tarpu vyriausioji žydų taryba, ga»
vusi žinią apie Jėzaus suėmimą, turėjo
laiko susirinkti posėdin pas Kajipą. —
Kitrs tais metais: tais, amžinai minėti»
nais metais, kai pasaulio Išganytojas au»
kojo save už mus.vyriausis kunigas bus
vo Kajipas.— (14) Geriau esą... Jonas
dar kartą primena pranašystę (11, 49),
kad vėl pabrėžtų, kad Jėzaus kančia bu»
vo už visą pasaulį padaryta auka. Gal
drauge jis taip pat nurodo, kad neat»
šaukiamas mirties sprendimas prieš
kaltinamąjį teisėjo buvo padarytas žys
miai anksčiau, negu dabar pradedamas
veidmainingas teisminis jo tyrinėjimas.
— (15) Kitas mokytinis... Tas kitas
mokytinis tikriausiai buvo pats Jonas
apaštalas. — (16) K albėjosi su durinin*
k e : prašydamas durininkę įleisti jo pa»
žįstamą į vidų. Kur po to buvo Jonas,
nieko nepasakyta. Jis vėl pasirodo tik
po Kristaus kryžiumi. Gal jis galėjo
būti visai arti Išganytojo jo apklausinė»

jimo metu. — (17) Ta tarnaitė... Viena
iš vyriausiojo kunigo tarnaičių. — Ar
ir tu esi... Jei Petras buvo vienas Jė»
zaus šalininkų, tai galėjo turėti blogų
pasėkų ir jį įleidusiai tarnaitei; bet Pe«
tras išsigynė Išganytojo. Evangelistas
išsigynimą mini labai trumpai, nes jis
nori tik nurodyti, kad tai buvo įvykę,
ką Jėzus pranašavo (13, 38). — Pirmas
Petro išsigynimas įvyko, kai Jėzus bu»
vo klausinėjamas pas Anną, kurs čia,
kaip Lk 3, 2 ir Apd 4, 6, vadinamas
vyriausiuoju kunigu. Kadangi sinopti»
kai mini tik apklausinėjimą pas Kajipą,
tai jie ir visus Petro išsigynimus riša
su šituo apklausinėjimu. Ir teisingai,
nes apklausinėjimas pas Anną buvo
tik įžanginis ir buvo daromas tik iš
mandagumo Annui ir giminystės su»
metimais. Kadangi toliau Annas ir Kas
jipas tikriausiai gyveno arti vienas kito
buvusiuose pastatuose, tai nebeturi
svarbos, ar Petro išsigynimas įvyko An»
no ar Kajipo kieme. Dėl išsigynimo
laiko sunkenybės yra nežymios, nes
tame, kas turi didesnės svarbos, Jonas
(18, 27) visai sutinka su kitais evan»
gelistais. Išsigynimai buvo baigti prieš
antrąjį gaidžiagystj, t. y., trečios nakties

Turinys

560

Io 7, 14. 26

Io 19, 3;
Act 23, 2

JONO 18, 18-23

Non sum. 18 Stabant autem servi,
et ministri ad prunas: quia frigus
erat, et calefaciebant se: erat au*
tem cum eis et Petrus stans, et ca*
lefaciens se. 19 Pontifex ergo inter*
rogavit Iesum de discipulis suis, et
de doctrina eius. 20 Respondit ei
lesus: Ego palam locutus sum
mundo: ego semper docui in sy*
nagoga, et in templo, quo omnes
Iudaei conveniunt: et in occulto
locutus sum nihil. 21 Quid me in*
terrogas? interroga eos, qui audie*
runt quid locutus sim ipsis: ecce
hi sciunt quae dixerim ego. 22 Haec
autem cum dixisset, unus assistens
ministrorum dedit alapam lesu, di*
cens: Sic respondes pontifici?
23Respondit ei lesus: Si male lo*
cutus sum, testimonium perhibe
de malo: si autem bene, quid me

1S Prie ugniakuro stovėjo vergų ir
tarnų, nes buvo šalta, ir šildėsi.
Su jais atsistojo taip pat Petras ir
šildėsi.
19 Vyriausiasis
kunigas
klausė Jėzų apie jo mokytinius ir
apie jo mokslą. “ Jėzus jam at*
sakė: Aš viešai kalbėjau pasauliui;
aš visuomet mokiau sinagogoje ir
šventykloje, kur susieina visi žy*
dai, o slapčia aš nieko nekalbėjau.
21 Kam mane klausi? Klausk tuos,
kurie girdėjo, ką jiems esu kalbė*
jęs; štai, šitie žino, ką aš sakiau.
22 Kuomet Jėzus tai pasakė, vienas
iš čia pat stovėjusių tarnų ištiko
jį per veidą, sakydamas: Taip tu
atsakai
vyriausiajam
kunigui?
23 Jėzus jam tarė: Jei aš netiesą
sakiau, įrodyk, kad tai netiesa; jei*
gu gi tiesą, kam mane muši?

sargybos pabaigoje. — (18) Prie ugnis=
kuro stovėjo... Kad čia tarnai stovėjo,
o, anot sinoptikų, jie sėdėjo, tai toks
skirtumas pigu išaiškinti. Vieni stove*
jo, kiti sėdėjo. Stovėjusieji atsisėsdavo,
sėdėjusieji atsikeldavo, kaip kam rodėsi
patogiau. Vyriausiojo kunigo kieme bu*
vo tik jo tarnai ir kai kurie iš šven*
tykios sargų. Romos kareiviai jau buvo
sugrįžę į savo kareivines. — (19) Vy=
riausiasis kunigas... Čia trumpai sako*
ma, kas įvyko, kai Jėzus buvo nuves*
tas pas Anną. Vyriausiasis kunigas,
klausdamas Jėzų apie jo mokytinius ir
mokslą, norėjo rasti, kuo jį galėtų kai*
tinti. — (20) Sinagogoje ir šventykloje:
įvairiose sinagogose ir Jeruzalės šven*
tykioje. — Slapčia aš nieko nekalbėjau.
Išganytojas nieko neatsako, kas tiesio*
giniai liestų jo mokytinius, kuriuos jis
norėjo palikti laisvus nuo bet kokio
atsakingumo. Dėl jo mokslo, tai ne*
buvo visai slaptas mokslas. Dar mažiau
jo žodžiuose buvo sąmokslo. Kadangi
Jėzus nieko niekuomet neslėpė, todėl
visai neturėjo slaptų bendrininkų; ir
jo mokytiniai, apie kuriuos jis nenori
kalbėti dabar, savaime suprantama, ne*

galėjo būti slaptais bendrininkais. Iš*
ganytojas, be abejo, kalbėjo su savo
mokytiniais, rodydamas daugiau pasi*
tikėjimo. Tačiau buvo kalbama apie
ateitį, o savo mokslą, net ir tuomet, kai
buvo liečiamas svarbiausis jo dievystės
klausimas, jis dėstė žydams atvirai ir
taip aiškiai, kad jie net norėjo akme*
nimis jį užmušti (žr. aug. 10, 30. 38).
— (21) Kam mane klausi? Jėzus buvo
kaltinamasis. Jo mokslas buvo viešai
skelbiamas. Ko jis mokė, jo klausyto*
jai žinojo, todėl apie jo mokslą dabar
reikėjo ne jį klausti, bet jojo kiaušy*
tojus. — (22) Vienas iš čia pat stovė=
jusiu... Jėzaus atsakyme nebuvo nie*
ko įžeidžiančio. Jis neatsisakė duoti
paaiškinimo vyriausiajam kunigui, to*
dėl tarno pasielgimas su juo buvo tik*
rai neteisingas.
Graikiškas žodis
p‘aiuc;j.a, paprastai, suprantamas apie
mušimą per veidą, nors jis gali reikšti
ir kitokį mušimą. — (23) Je i aš netiesą
sakiau... Dėl neteisingo įžūlaus vergo
elgesio kaltas pasilieka pats Annas, kurs
netarė nė žodžio, kad vergą papeiktų.
Pats Išganytojas atsako su dangiška ra*
mybe (Aug.). Toks ramumas ir kan*

Turinys

JONO 18, 24—28

561

24 Annas nusiuntė jį surištą pas vy* caedis? 24 Et misit eum Annas lisMt 26,57:
rįausiąjį kunigą Kajipą. 23 Tuo tars gatum ad Caipham pontificem,
pu Simonas Petras stovėjo ir šils 25 Erat autem Simon Petrus stans, Mt 26, 69:
dėsi. Jie jį paklausė: A r ir tu esi et calefaciens se. Dixerunt ergo
iš jo mokytinių tarpo? Jis išsigynė, ei: Numquid et tu ex discipulis
sakydamas: Neesu. 26 Vienas iš vys eius es? Negavit ille, et dixit:
riausiojo kunigo tarnų, giminaitis Non sum. 26 Dicit ei unus ex sers
to, kuriam Petras buvo nukirtęs vis pontificis, cognatus eius, cuius
ausį, jam tarė: Argi aš nemačiau abscidit Petrus auriculam: Nonne
tavęs drauge su juo darže? 27 Bet ego te vidi in horto cum illo?
Petras vėl išsigynė, ir gaidys tuos 27 Iterum ergo negavit Petrus: et
jau pragydo.
statim gallus cantavit.
28
Nuo Kajipo atvedė Jėzų į teis. 28 Adducunt ergo Iesum a CaisMt27, 2;
smo rūmus. Buvo rytas. Jie pas pha in praetorium. Erat autem
tys neėjo j teismo rūmus, kad nes mane: et ipsi non introierunt in A c tio , 28;
u> 3
susiteptų ir galėtų valgyti Velykų praetorium, ut non contaminarens
tur, sed ut manducarent Pascha.

trumas galėjo nuginkluoti bet kurį įpy*
kimą, išskyrus tik Jėzaus priešus (Eut.).
Išganytojo elgesys neprieštarauja jo nu*
rodytai taisyklei Mt 5, 39; jis juk yra
pasiryžęs paduoti savo kūną kančioms.
Kalno pamokslan įrašytas Kristaus pa*
mokymas visai neliečia elgesio, kaip kas
būna pašauktas į teismą. — (24) Annas
nusiuntė... Annas savo klausimais nieko
negalėjo pasiekti ir todėl tą klausinė*
jimą nutraukė. Jėzui dar tebeesant pas
Anną, tuo laiku pas Kajipą susirinko
vyriausios žydų tarybos nariai. Ten
turėjo būti atliktas teisminis tyrinėji*
mas. Plg. Mt 26, 57; Mk 14, 53; Lk
22, 54. — (25) Petras stovėjo ir Šildėsi... Pakartojami 18 e. žodžiai. Taip
nurodoma, kad Petras pasiliko toje pa*
čioje vietoje ir kad čia Petras antrą ir
trečią kartą išsigynė Kristaus, kai šis
buvo kaltinamas pas Kajipą. Iš žodžių
pakartojimo reikia daryti išvada, kad
Anno ir Kajipo kiemas buvo tas pats
todėl, kad abudu gyveno tuose pačiuo*
se namuose — (26) Giminaitis to, ku riam ... Šitas atsitikimas turėjo žymiai
padidinti apaštalų baimę, ypač kai Pe*
tras patyrė, kad atsiliepiantis buvo su*
žeistojo Malkaus giminaitis. Tačiau tas,
kurs kalbėjo, nežinojo, kad Petras bu*
vo sužeidęs Malkų, nes kitaip jis juk

būtų padaręs jam tą priekaištą. — (27)
B et Petrais vėl... Anot trijų evangelistų,
Petras trečiąjį kartą buvo pažintas iš jo
galiliejietiškos kalbos. Jonas tos aplin*
kybės nemini, bet, pasakodamas kitas
smulkmenas, jos neneigia. Anot Mor*
kaus, gaidys pragydęs prie antro ir tre*
čio išsigynimo. Kiti evangelistai mini
tik antrąjį gaidžio giedojimą. Po tre*
čiojo išsigynimo Išganytojas malonin*
gai pažvelgė į Petrą (Lk 22, 61).
(28) Į teismo rūmus. Kas įvyko pas
Kajipą, Jonas nepasakoja, nes tai buvo
žinoma iš anksčiau parašytų evangeli*
jų. Romėnų teismo vieta Jeruzalėje bu*
vo Antonijos pilyje, arti šventyklos, į
šiaurės vakarus nuo jos. — Buvo rytas.
Romėnai, paprastai, teismo posėdžius
pradėdavo dienai auštant, todėl galėjo
būti laikas tarp 6*7 vai. ryto. — Jie
patys: Žydų tarybos nariai ir kiti Jė*
zaus priešai. — Teismo rūmus... Ro*
mos vietininko gyvenimo vieta, papra*
štai, yra vadinama pretorija. — K ad
nesusiteptų... Žydai nenori įeiti, kad
nesusiteptų. Jei kas įeidavo į pagonių
namus, tas, pagal žydų padavimą, bu*
vo laikomas suteptu per septynias die*
nas, lyg kad jis būtų palietęs lavoną.
Tos gi dienos vakare žydai turėjo vai*
gyti Velykas. — Paskutiniai šitos eilu*

36

Šv. Raštas, V t.

Turinys

562

Io 19, 6 s;
Act 18, 15

Mt 20, 19;
Io 3, 14;
12, 32 s

JONO 18, 29-32

29 Exivit ergo Pilatus ad eos foras,
et dixit: Quam accusationem affer*
tis adversus hominem hunc?
30 Responderunt, et dixerunt ei: Si
non esset hic malefactor, non tibi
tradidissemus eum. 31 Dixit ergo
eis Pilatus: Accipite eum vos, et
secundum legem vestram iudicate
eum. Dixerunt ergo ei Iudaei:
Nobis non licet interficere quem*
quam. 32 U t sermo lesu implere*
tur, quem dixit, significans qua

avinėlį. 20 Todėl tat Pilotas išėjo
prie jų laukan ir tarė: Kokį skun*
d ą atnešate prieš šitą žmogų? 30 Jie
atsakė ir jam tarė: Jei šitas nebūtų
piktadaris, mes nebūtumėm jo tau
įdavę. 31 Pilotas jiems tarė: Imki*
te jį ir jūs patys teiskite jį, žiūrė*
darni savo įstatymo. Žydai jam at*
sakė: Mums nevalia nieko nužu*
dyti. 32 Taip turėjo įvykti Jėzaus
žodžiai, kuriuos jis buvo pasakęs,
nurodydamas, kokia mirtimi jis

tės žodžiai iškelia klausimą, kurią dieną
yra miręs Išganytojas. Jono žodžių
prasmė visai aiški. Žydai neeina į Pi*
loto rūmus, kad tą dieną galėtų vai*
gyti Velykas. To jie nebūtų galėję pa*
daryti, jei būtų susitepę. Valgyti Ve*
lykas — valgyti Velykų avinėlį. Taigi,
Jėzus buvo atvestas pas Pilotą ketu*
rioliktos nisano dienos rytmetį. Kai
kurie aiškintojai, norėdami suderinti
Jono pasakojimą su pasakojimu sinop*
tiku,.anot kurių, Jėzus jau buvo valgęs
Velykas su savo mokytiniais, mano,
kad Jono išsireiškimas gali būti su*
prantamas apie neraugintos duonos
valgymą, kas buvo daroma penkioliktą
nisano ir kitomis dienomis. Bet jei žy*
dai būtų norėję valgyti tiktai neraugins
tą duoną, jie nebūtų taip labai bijoję
susitepti, nes nėra žinoma, kad būtų
buvę uždrausta valgyti duoną panašia*
me atsitikime. Taigi, reikia manyti, kad
žydai Kristaus kančios dieną tiktai
rengėsi vakare valgyti Velykų avinėlį.
Ar jie buvo atidėję to avinėlio vai*
gymą viena diena vėliau dėl besiarti*
nančios subatos dienos, nepigu atsa*
kyti, nes nėra įrodymų, kad toks pa*
protys atidėti būtų buvęs žydų vyre*
snybės priimtas. Gal artesnė tiesai bus
nuomonė tų aiškintojų, kurie sako, kad
Išganytojas prieš savo kančią tikrai vai*
gęs Velykų avinėlį; valgęs jį tačiau
viena diena anksčiau, negu kiti žydai.
Tautos vadai, o ypačiai parisiejai sten*
gėsi griežtai laikytis įstatymo, bet jie
galėjo nedrausti iš kitur, ypač iš Gali*
liejos atvykusiems žydams valgyti Ve*

lykų avinėlį diena anksčiau, ypač kai
didelis į šventes atvykusiųjų žmonių
skaičius tokį valgymą darė tikrai reika*
lingą (Lagrange — Ėvangile selon s.
Jean).— (29) Pilotas išėjo... Pilotas ne*
mėgo pataikauti žydams, tačiau, pri*
silaikydamas Romos valdžios nusista*
tymo, nenorėjo erzinti žydų, įžeidžiant
jų religinius jausmus. Gavęs žinią, kad
žydai atvedė suimtą Jėzų, jis pats pas
juos išėjo. Apie Jėzaus suėmimą jis
turėjo žinoti anksčiau, nes kareivių Jė*
zui suimti buvo duota, žinoma, ne be
Piloto žinios. — K o k į skundą... Kadan*
gi žydai patys buvo atvedę Jėzų į tei*
smo vietą, Pilotas mano, kad jie turi
su savimi ir atitinkamą skundą prieš
Jėzų. Romos įpročiu, tokio skundo jis
dabar reikalauja. — (30) ] e i šitas nei
būtų... Kadangi žydai mato, jog sunku
bus įrodinėti Pilotui pilietiškus Jėzaus
nusikaltimus, jie reikalauja, kad Pilotas
pasitenkintų jų to dalyko tyrinėjimu.
Jau tos aplinkybės, kad jie patys at*
veda Išganytoją, jų manymu, turėtų
pakakti Pilotui kaip įrodymo, kad Jė*
žus yra piktadaris, nes jie, žmonės tei*
sus, ir kunigai juk nevestų nekalto į
Piloto teismą. Žydai nori išgauti savo
sprendimo patvirtinimą ir tikisi, kad
Pilotas dėl švenčių nedarys jiems sun*
kenyhių. — (31) Mums n evalia...:
mes, žinoma, patys įvykdytumėm spren*
dimą; kadangi tačiau kaltinamajam ski*
riama mirties bausmė, tai mes neturime
teisės jo įvykdyti, nes ta teisė romėnų
yra iš mūsų atimta. — (32) Taip tu=
tėjo įvykti... Plg. Mt 20, 19 (Aug.

Turinys

JONO 18, 3 3 -3 7

563

mirs. 33 Tuomet Pilotas vėl įėjo į
teismo vietą, pasišaukė Jėzų ir jį
paklausė: A r tu esi žydų karalius?
34Jėzus atsakė: A r pats iš savęs
tai klausi, ar kiti tau pasakė apie
mane? 35 Pilotas atsakė: A r aš žys
das? Tavo tauta ir vyriausieji kus
nigai man tave įdavė: ką esi padas
ręs? 30Jėzus atsakė: Mano karas
lystė ne iš šio pasaulio; jei mano
karalystė būtų iš šio pasaulio, mas
no tarnai juk kovotų, kad nebū*
čiau išduotas žydams; bet dabar
mano karalystė ne iš čia. 37 Tuomet
Pilotas jam tarė: Tai tu esi karas
liūs? Jėzus atsakė: Tu pats sakai,
aš esu karalius. A š tam gimiau ir
atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie

morte esset moriturus. 33 Introivit Mt 27j 11;
ergo iterum in praetorium Pilatus, Mc 15, 2 ;
c
. . .
T
t c 23 3
et vocavit lesum, et dixit ei: Iu
es rex Iudaeorum? 34 Respondit Mt 16> 13
lesus: A temetipso hoc dicis, an
alii dixerunt tibi de me? 33 Res Mt 2o, 19;
spondit Pilatus: Numquid ego Mc 10>33>
Iudaeus sum? Gens tua, et pontis Lc 18,32
fices tradiderunt te mihi: quid fes
cisti? 36 Respondit lesus: Regnum
meum non est de hoc mundo, si ex
hoc mundo esset regnum meum,
ministri mei utique decertarent ut
non traderer Iudaeis: nunc autem
regnum meum non est hinc. 37 Dis 1 Tim & 13
xit itaque ei Pilatus: Ergo rex es i0 s, 47tu ? Respondit lesus: Tu dicis I0- 27
quia rex sum ego. Ego in hoc nas
tus sum, et ad hoc veni in muns

Tom .). Ta aplinkybė, kad žydai netus
rėjo teisės bausti mirtimi, privertė juos
kreiptis į pagonis. Ir taip buvo įvyks
dyta Jėzaus pranašystė, kad jis bus pas
gonių išjuoktas, paniekintas, nužudys
tas. — K okia mirtimi... Išganytojas kals
bėjo apie mirtį ant kryžiaus, kuri pas
gonių dažnai buvo skiriama (Mt 20,
19; Jono 3, 14; 8, 28; 12, 32—34). Žys
dų įstatymas už piktžodžiavimą Dies
vui skiria mirties bausmę, užmušant
akmenimis (3 Moz 24, 14) — (33)
Tuomet Pilotas... Žydai buvo iškėlę
prieš Jėzų kai kuriuos politinius kals
tinimus, tat Pilotas turi juos ištirti ir
pradeda klausinėti Jėzų. Plg. Lk 23, 2.
— A r tu esi... Žr. Mt 27, 11; Mk 15,
2; Lk 23, 3. — (34) A r pats iš savęs...
Pirma negu atsakys valdovui, Jėzus
nori, kad tas pasakytų, kokia prasme
jis stato jam savo klausimą. Drauge
netiesioginiai jis kreipia valdovo dės
mesį, kad kaltinimas buvo neteisingai
iškeltas jo priešų (Auksab.). Taip Jės
žus dar gauna progos kalbėti Pilotui
apie savo karalystę, kuri nesudaro jos
kio pavojaus romėnams. Sinoptikų
evangelijose Išganytojas į Piloto klaus
simą atsako trumpai, teigiamai. Čia jis
tą patį daro, tik netiesioginiai. — (35)

A r aš žydas... Pilotas laiko tikru įžeis
dimu bet kurį jo lyginimą su žydais.
Savo klausimo pradžia jis neigiamai
atsako į pirmąją Išganytojo klausimo
dalį. Pilotas dar pabrėžia, kad nieko
bendro negali būti tarp jo ir žydų taus
tos, kuriai priklauso ir kaltinamasis
Jėzus. — K ą esi padaręs... Pilotas nos
retų baigti bylą kuo greičiausiai, nes
sileisdamas į jokius pašalinius dalykus,
klausimus. — (36) M ano karalystė ne
iš šio pasaulio... Jėzus dabar patvirtina,
kad jis karalius, bet drauge jis ir pas
aiškina, kad jo karalystė, nors yra šias
me pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio.
Jo karalystė yra tikintieji. Jei Jėzus būs
tų norėjęs įsteigti politinę karalystę,
jis būtų pasirūpinęs ir gynėjais. Dabar
jis nieko panašaus nėra padaręs. Tai ir
yra įrodymas, kad jo karalystė yra
kitokios rūšies, negu šios žemės kas
ralystės. Yra tai tiesos karalystė. —
(37) Tai tu esi karalius. Pilotas ats
kreipia dėmesį tik į vieną dalyką. Jį,
matomai, stebina, kad Jėzus pasisakė
esąs karalius. — Aš tam gimiau... Išs
ganytojas taip čia daro aliuziją į įsis
kūnijusio Amžinojo Žodžio gimimą.
— K ad liudyčiau apie tiesą. Išganytos
jas liudija apie tiesą, nes tą, kas

Turinys

564

Mt 27, 15;
Mc 15, 6;
Lc 23, 17

Mt 27, 27;
Me 15, 16

Io 18, 22

JONO 18, 38-19, 3

ctum, ut testimonium perhibeam tiesą. Kiekvienas, kurs yra iš tie*
veritati: omnis, qui est ex veritate, sos, klauso mano balso. 38 Pilotas
audit vocem meam. 38 Dicit ei Pi* jį paklausė: Kas yra tiesa? Tai pa*
latus: Quid est veritas? Et cum sakęs, jis vėl išėjo pas žydus ir
hoc dixisset, iterum exivit ad Iu* jiems tarė: Aš nerandu jame jokios
daeos, et dicit eis: Ego nullam in* kaltės. 39 Y ra gi jūsų paprotys,
venio in eo causam. 39 Est autem kad Velykose paleisčiau jums vieš
consuetudo vobis ut unum dimit* ną. Tai ar norite, kad jums paleis
tam vobis in Pascha: vultis ergo čiau žydų karalių? 40 Tuomet jie
dimittam vobis regem Iudaeorum? vėl visi sušuko, sakydami: Ne šitą,
40 Clamaverunt ergo rursum om* bet Barabą. Tas Barabas buvo gal*
nes, dicentes: Non hunc, sed Ba* važudis.
rabbam. Erat autem Barabbas
latro.
1 Tuomet Pilotas liepė imti
19.
1 Tunc ergo apprehendit Pi* 19.
latus Iesum, et flagellavit. 2 Et Jėzų ir nuplakti. 2 Kareiviai, nu*
milites plectentes coronam de spinis, pynę iš erškėčių vainiką, uždėjo
imposuerunt capiti eius: et veste jam ant galvos, apsiautė jį purpu*
purpurea circumdederunt eum. 3 Et riniu drabužiu, 3 ėjo prie jo ir sa*
veniebant ad eum, et dicebant: kė: Sveikas, žydų karaliau! Be to,
Ave rex Iudaeorum: et dabant ei jie mušė jį per veidą plaštakomis.
savyje yra tiesa, jis vadina tiesa ir skel*
bia tiesa esant (plg. Žyd 1, 1). —
Kurs yra iš tiesos: kurs mėgsta tiesą
ir nori jai priklausyti. Taip Išganyto*
jas nori priversti Pilotą giliau susimą*
styti (Auksab.). — (38) Kas yra tie*
sa... Labai žymūs šventieji tėvai, kaip
Augustinas, Auksaburnis, Tomas, ma*
no, kad Pilotas šituo klausimu išreiš*
kęs tikrą troškimą pažinti tiesą. Tačiau
dauguma aiškintojų šį klausimą supran*
ta kitaip: tu nori mokyti tiesos, lyg
kad tiesa būtų buvusi kada nors rasta.
Kadangi Pilotas nelaukė jokio kito at*
sakymo, taigi, jis nenori jokio pamo*
kymo. Taigi, ši paskutinė nuomonė,
rodosi, bus tikresnė. Po šitų žodžių Pi*
lotas buvo nusiuntęs Jėzų pas Erodą,
kaip apie tai pasakoja Lk 23, 4... —
139) A r norite, kad jums paleisčiau...
Plg. Mt 27, 15; Mk 15, 6; Lk 23, 17.
Piloto klausimas miniai buvo neteisin*
gas, nes nekaltąjį jis pats turėjo pa*
leisti, o jis klausia minią, ar jis turėtų
jį paleisti. — Neteisingas ir todėl, kad
paleidžiami tik nusikaltėliai. Klausimas
buvo neišmintingas, nes paminėdamas
Kristaus priešams nepakenčiamą pava*

Turinys

dinimą „žydų karalius“, Pilotas dar la*
biau nustatė žydų minią prieš Jėzų,
kaip pasirodo ir 40 e. — (40) Jie vėl
visi su šuko... Kadangi evangelistas dar
nebuvo minėjęs jokio šauksmo, tai jis
mano, kad pirmas šauksmas bus žino*
mas skaitytojams iš Mk 15, 8 ir Lk
23, 4. 5, pasakojimo. — Barabas bu=
vo galvažudis. Nors Jonas ir nesako,
kaip sinoptikai, kad Barabas buvo už*
mušęs žmogų, bet ir neneigia to įvy*
kio, nes plėšikų ir galvažudžių veik*
smai neretai pasireiškia svetimos gyvy*
bės atėmimu.
(19, 1) Tuomet: kai minia pareika*
lavo išleisti Barabą ir rankas nusiplo*
vęs Pilotas įsileido į derybas su žydais
(Mt 27 , 24). Jis ir toliau žydams nu*
sileidžia ir duoda kankinti Išganytoją.
— (2) Iš erškėčių vainiką... Žiūrint
Mt 27, 2 6 -3 1 ir Mk 15, 15—20, ga*
lėtų rodytis, kad Pilotas padaręs mir*
ties sprendimą dar prieš apvainikavi*
mą erškėčių vainiku. Jonas čia tiksliau
nurodo įvykių eigą. Pilotas leidžia kan*
kinti Jėzų, nes jis mano, kad skaudžiai
sužeistas Jėzus sužadins žydų pasigai*
Įėjimą. — (4) Pilotas vėl išėjo... Pi*

JONO 19, 4 - 1 0

565

4 Pilotas vėl išėjo laukan ir jiems alapas. 4 Exivit ergo iterum Pilas
tarė: Štai išvedu jį jums laukan, tus foras, et dicit eis: Ecce adduco
kad pažintumėte, jog aš nerandu vobis eum foras, ut cognoscatis
jame jokios kaltės. 5(Išėjus gi J ės quia nullam invenio in eo causam.
zui su erškėčių vainiku ir purpus (5 Exivit ergo lesus portans coros
riniame drabužyje), jis jiems tarė: nam spineam, et purpureum vestis
Štai žmogus! 8 Bet pamatę jį vys mentum:) Et dicit eis: Ecce homo.
riausieji kunigai ir tarnai šaukdas 6 Cum ergo vidissent eum Pontis
mi sakė: A nt kryžiaus, ant krys fices, et ministri, clamabant, dicens
žiaus jį! Pilotas jiems tarė: Imkite tes: Crucifige, crucifige eum. Dicit
jį jūs ir prikalkite ant kryžiaus, eis Pilatus: Accipite eum vos, et
nes aš nerandu jame kaltės. 7 Žys crucifigite: ego enim non invenio
dai jam atsakė: Mes turime įstas in eo causam. 7 Responderunt
tymą, ir pagal įstatymą jis turi Iudaei: Nos legem habemus, et sesiv 2*’, 16
mirti, nes dėjosi Dievo Sūnumi. eundum legem debet mori, quia
8 Išgirdęs šituos žodžius, Pilotas filium Dei se fecit. 8 Cum ergo
dar labiau nusigando. 9 Jis vėl įėjo audisset Pilatus hunc sermonem,
į teismo vietą ir klausė Jėzų: Iš kur magis timuit. 9 Et ingressus est
tu ? Bet Jėzus nieko jam neatsakė. praetorium iterum: et dixit ad les
sum: Unde es tu ? lesus autem
10 Tai Pilotas jam tarė: Tu man responsum non dedit ei. 10 Dicit
neatsakai? ar nežinai, kad aš turiu ergo ei Pilatus: Mihi non loques
valdžios prikalti tave ant kryžiaus ris? nescis quia potestatem habeo
lotas elgiasi taip, lyg kad jis vėl no* įvykdyti yra tavo dalykas. Įstatymas,
retų žydų akyse klausinėti Jėzų, kad kurio šaukiasi žydai, yra parašytas 3
paaiškėtų, jog jis nerandąs jame kak Moz 24, 15...; 5 Moz 18, 20. — (8)
tės. Sakydamas, kad jis nerandąs kals Dar labiau nusigando. Piloto baimę
tės;, jis pats pasmerkia jau įvykusį Jė« didino tai, ką buvo pasakę žydai apie
zaus kankinimą. — (5) Štai žmogus... Jėzų, kad jis dėjosi Dievo Sūnumi.
Piloto atsiliepime jaučiama šiek tiek pas Gal šitoje vietoje Pilotas buvo gavęs
niekos, bet ir pasigailėjimo. Jis lyg žinią apie savo žmonos sapną (Mt 27,
kad sako: „Štai ateina žmogus, apie 19; Aug.). Ar Pilotas manė, kad Iš*
kurio pasirodymą aš jums sakiau. — ganytojas galėjo būti koks pusdievis?
(6) Kunigai ir tarnai... Kaip vyriaus Net ir apsišvietę pagonys nebuvo laisvi
šieji kunigai buvo pakurstą minią reis nuo prietaro, kad dievai vaikščioja
kalauti paleisti Barabą (Mt 27, 20), ‘‘žmonių pavidale tarp žmonių ir turi
taip dabar jie sulaiko ją nuo pasigailės sūnų ir dukterų, vadinamųjų pusdies
jimo. Minimi čia tarnai buvo ypač vių (plg. Apd 14, 11; 28, 6). — (9)
šventyklos tarnai. — Im kite ji jūs... Jėzus nieko jam neatsakė: nes atsakys
Pilotas atsako pykdamas: aš negaliu mas, kuriuo Išganytojas būtų davęs
imtis daryti tokios neteisybės. Darykite Pilotui bet kurių naujų paaiškinimų,
ją jūs. Kadangi žydai neturėjo teisės nebūtų buvęs jo tinkamai įvertintas
prikalti ant kryžiaus, tai Piloto žos (Auksab. Kiril.). Be to, Pilotas dėl
džiuose buvo jų reikalavimo atmetimas.
savo svyravimo nebuvo vertas atsakys
— (7) M es turime įstatym ą...: jei tu
nerandi kaltės, tai mes ją jau radome, mo, ir Išganytojas nenorėjo sutrukdys
nes kas stato save lygiu Dievui, yra ti įvykių eigos. — (10) K ad aš turiu
piktžodžiautojas, o toks, pagal mūsų valdžios... Pilotas giriasi savo galia, o
įstatymą, turi mirti, ir tą sprendimą panaudoti ją jis rengiasi prieš nekaltą.

Turinys

566

Io 10, IS;
Act 2, 23

Act 17, 7

JONO 19, 11-14

crucifigere te, et potestatem habeo ir turiu valdžios paleisti tave? 11Jė*
dimittere te? 11 Respondit lesus: žus atsakė: Tu neturėtumei prieš
Non haberes potestatem adversum mane jokios valdžios, jei tau nebūtų
me ullam, nisi tibi datum esset buvę duota iš augštybės. Todėl, kas
desuper. Propterea qui me tradidit mane tau įdavė, turi didesnę nuo*
tibi, maius peccatum habet. 12 Et dėmę. 12 Nuo tos valandos Pilotas
exinde quaerebat Pilatus dimittere jieškojo paleisti jį. Bet žydai šaukė,
eum. Iudaei autem clamabant di* sakydami: Jei šitą paleidi, tu ne*
centes: Si hunc dimittis, non es esi ciesoriaus prietelis; nes kiek*
amicus Caesaris, omnis enim, qui vienas, kurs dedasi karaliumi,
se regem facit, contradicit Caesari. priešinasi ciesoriui. 13 Išgirdęs ši*
13 Pilatus autem cum audisset hos tuos žodžius, Pilotas išvedė Jėzų
sermones, adduxit foras Iesum: et laukan ir atsisėdo teismo krasėje,
sedit pro tribunali, in loco, qui di* vietoje, kuri vadinama litostrotos
citur Lithostrotos, Hebraice autem (Akmenimis išgrįsta), ebrajiškai
Gabbatha. 14 Erat autem parasce* Gabata. 14 Buvo Prisirengimo die*
ve Paschae, hora quasi sexta, et na prieš Velykas, apie šeštą valan*
dą. Jis tarė žydams: Štai jūsų
— (11) Je i tau nebūtų buvę duota... J ė*
žus elgiasi ir kenčia pagal dieviškąjį nu*
tarimą. Pilotas, būdamas laisvas savo
elgesyje ir nusistatymuose, yra tik įran*
kis, tarnaująs tam augštesniajam amži*
nąja galia ir išmintimi paremtam nuta*
rimui. Todėl Pilotas tik tiek teturi
galios palikti ar atimti gyvybę bet kam,
o taip pat ir Išganytojui, kiek Dievo
yra jam duota. (Apd 3, 15). — T odėl:
ne bet kurs nekaltas tau įduotas, bet
tas, kurs dėl savo augštos vertės nėra
pavergtas jokiai žmogiškai galiai be
ypatingo Dievo sutvarkymo. Todėl
nuodėmė tų, kurie mane tau įdavė, yra
didesnė. Šitų žodžių proga šv. Tomas
pastebi, kad yra nuodėmių viena už
kitą didesnių. — (12) N u o tos valan*
dos... Graikiškame tekste: todėl: dėl
Jėzaus pastabos, kurioje Pilotas matė
sau bausmės paskelbimą. — Paleisti
jį... Evangelistas sako paleisti, bet ne
išteisinti. Pilotas jau anksčiau buvo
paskelbęs Jėzaus nekaltumą. Dabar jis
tik galvoja, kaip, žydų nesuerzinus,
grąžinti Jėzui laisvę. Piloto pastangos
turėjo nueiti niekais, nes Jėzaus prie*
šai pastebėjo Romos teisėjo sumany*
mus. — N eesi ciesoriaus prietelis...:
neesi ištikimas ciesoriaus tarnas. —
Kurs dedasi karaliumi. Taip čia prime*
narna Pilotui jau anksčiau (18, 33) iš*

Turinys

keltas kaltinimas. — (13) Išvedė Jėzų
laukan: iš teismo rūmų, kur po pa*
skutinio Jėzui pastatyto klausimo, Pi*
lotas buvo jį palikęs (9 e.) — Atsi*
sėdo teismo krasėje... Čia Pilotas pra*
deda elgtis kaip teisėjas, iškilmingai at*
liekąs savo pareigą. Jis liepia pastatyti
kieme savo pfvjp.a, t. y., estradą, kur
jis turi atsisėsti teisėjo kedėje. Teismo
sprendimas turėjo būti padarytas, kalti*
namajam čia pat esant. Vieta, kur bu*
vo pastatyta teismo krasė, graikiškai
buvo vadinama Litostrotos (akmenimis
išgrįsta), nes, matomai, buvo arba pa*
puošta mozajika, arba išklota plokš*
čiais akmenimis. Ebrajiškas jos pava*
dinimas „Gabata“ neatitinka graikiško
vardo, nes žodis „Gabata“ reiškia
augštumą. Aiškintojai mano, kad Ga*
bata buvusi teismo rūmų priešakyje,
šventyklos šventoriaus šone. — (14)
Buvo Prisirengimo diena... Kad pažy*
mėtų valandos svarbą, šv. Jonas aiškiai
nurodo vietą, valandą ir dieną. Jonas
tik penkiose vietose tiksliau nurodo
laiką: 1, 39; 4, 6. 52; 11, 9 ir šičia.
■— A pie šeštą valandą... Morkus sako,
kad Kristus buvo prikaltas ant kry*
žiaus trečią valandą (mūsų 9 valandą),
o Jonas sako, kad tai įvykę apie šeštą
valandą (mūsų 12 valandą). Plg. Mk
15, 25. Laiko nurodymas Jono evange*

JONO 19, 15—21
karalius. 15 Bet jie sušuko: Šalin
ji, šalin! ant kryžiaus jį! Pilotas
jiems tarė: A r aš turiu prikalti ant
kryžiaus jūsų karalių? Vyriausieji
kunigai atsakė: Mes neturime ka»
raliaus, tiktai ciesorių. 16 Tuomet
jis padavė jį jiems prikalti ant kry»
žiaus. Jie ėmė Jėzų ir išsivedė.
11 Nešdamas sau kryžių, jis išėjo į
vadinamąją Kaukuoiės vietą, ebra«
jiškai Golgota. 18 Tenai jie prikalė
jį ant kryžiaus ir drauge su juo ki»
tudu, vienoje ir kitoje pusėje, o
viduryje Jė z ų .19 Pilotas padarė taip
pat ir įrašą ir padėjo viršuje kry»
žiaus. Buvo gi parašyta: JĖ Z U S
N A Z A R Ė N A S Ž Y D Ų KARA»
LIŪ S. 20 Tą įrašą skaitė daugelis
žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo pri»
kaltas ant kryžiaus, buvo arti mie»
sto: buvo gi parašyta ebrajiškai,
graikiškai ir lotyniškai. 21 Todėl vy»
riausieji žydų kunigai sakė Pilotui:
Nerašyk: Žydų karalius, bet: Jis

567

dicit Iudaeis: Ecce r e x vester. 15 Illi i o 19. 6
autem clamabant: Tolle, tolle, crus
cifige eum. Dicit eis Pilatus: Res
gem vestrum crucifigam? Respons
derunt Pontifices: Non babemus
Regem, nisi Caesarem. 16 Tunc
ergo tradidit eis illum ut crucifis
geretur. Susceperunt autem Iesum,
et eduxerunt. 17 Et baiulans sibiMt 27- 33:
crucem exivit m eum, qui diutur i c 23 , 33
Calvariae, locum, Hebraice autem
Golgotha: 18 ubi crucifixerunt eum,
et cum eo alios duos hinc, et hinc,
medium autem Iesum. 19 Scripsit
autem et titulum Pilatus: et posuit
super crucem. Erat autem scriptum:
lesus Nazarenus, Rex Iudaeorum.
20 Hunc ergo titulum multi Iudaes
orum legerunt: quia prope civitas
tem erat locus, ubi crucifixus est
lesus: Et erat scriptum Hebraice,
Graece, et Latine. 21 Dicebant ergo
Pilato Pontifices Iudaeorum: Noli
scribere, Rex Iudaeorum: sed quia
ipse dixit: Rex sum Iudaeorum.

lijoje rodosi tikslesnis, negu Morkaus. Jis nemini Simono Kireniečio, tačiau
■Štai jūsų karalius. Šitie žodžiai, anot tuo pačiu neneigia, kad vėliau Jė=
kai kurių aiškintojų, buvo paskutinis zaus kryžius buvo duotas nešti Si»
Piloto mėginimas sukelti žydų pasigais monui. Ar buvo Išganytojas ir da»
Įėjimą (Aug. Auksab. Tom.) : žiūrėkis bar su erškėčių vainiku? Kai kurie
te, koks jis pasigailėjimo vertas! Argi padavimai iš labai senų laikų į šį klau»
toks karalius būtų jums taip baisus? simą atsako teigiamai. Plg. Mt 27, 33;
— (15) A r aš turiu prikalti... Ir šitais Mk 15, 22; Lk 23, 33. - (18) Tenai
žodžiais Pilotas, matomai, tyčiojasi iš jie prikalė... Dauguma aiškintojų, rem»
žydų. — Mes neturime karaliaus. Taip damiesi romėnų įpročiu, laikosi tos nuo»
žydai patys save pasmerkia. Jie atsi» monės, kad Išganytojas buvo prikaltas
sako nuo mesijinės karalystės. Daro tai jau ant pastatyto kryžiaus. — (19) Žy=
tie patys ž y d a i, k u rie k itad o s sak ė Iš« dų Karalius. Šitoks kryžiaus įrašas
ganytojui, kad jie niekam nevergauja buvo nemažas įžeidimas žydams (Auk»
(aug. 8, 33). Dievas leido jų pačių sab.). Pilotas, pats to nejausdamas, da»
ištartą pasmerkimą įvykdyti juose, kai vė Išganytojui jo tikrąjį titulą. — (20)
jis paliko juos jų pačių pasirinkto vai» Skaitė daugelis žydų... Kadangi įra»
dovo kerštui Jeruzalės sugriovimo me< šas buvo visiems suprantamas, tai žydai
tu (Auksab.). — (16) Jiem s: Kristaus pyko dar labiau. Jie prašė Pilotą įrašą
mirties reikalavusiems žydams, kurių pakeisti, nes įrašas sakė: .Žiūrėkite, žy»
vardu paėmė Išganytoją kareiviai ir jį dai, jūsų karalius kybo ant gėdos ir
išsivedė prikalti ant kryžiaus. — (17) prakeikimo medžio“, — (21) N eraNešdam as sau kryžių. Jonas pabrėžia, šyk... Žydai kalba, lyg kad Pilotas
kad Išganytojas pats nešė savo kryžių. būtų dar tik sumanymą turėjęs taip ra<

Turinys

568

Mt 27, 35;
Mc 15, 24;
Lc 23, 34

Ps 21, 19

Io 13, 26

JONO 19, 2 2 -2 7

22 Respondit Pilatus: Quod scripsi,
scripsi. 23 Milites ergo cum crucis
fixissent eum, acceperunt vestis
menta eius, (et fecerunt quattuor
partes: unicuique militi partem) et
tunicam. Erat autem tunica incons
sutilis, desuper contexta per totum.
24 Dixerunt ergo ad invicem: Non
scindamus eam, sed sortiamur de
illa cuius est. U t Scriptura imples
retur, dicens: Partiti sunt vestis
menta mea sibi: et in vestem meam
miserunt sortem. Et milites quis
dem haec fecerunt. 25 Stabant aus
tem iuxta crucem lesu mater eius,
et soror matris eius, Maria Cleos
phae, et Maria Magdalene. 20 Cum
vidisset ergo lesus matrem, et diss
cipulum stantem, quem diligebat,
dicit matri suae: Mulier, ecce filius
tuus. 27 Deinde dicit discipulo:

sakė: Aš esu žydų karalius. 22 Pis
lotas atsakė: Ką parašiau, parašiau.
23 Kareiviai, prikalę jį ant kryžiaus,
pasiėmė jo drabužius, (iš kurių pas
darė keturias dalis, kiekvienam kas
reiviui dalį) ir jupą. Jupa buvo nes
susiūta, bet nuo viršaus iki apačiai
visa megztinė; 24 todėl jie sakė vieš
nas kitam: Nepjaustykime jos, bet
meskime burtą, kieno ji bus. Taip
turėjo įvykti Rašto žodžiai: Jie pas
sidalino mano drabužius ir dėl mas
no rūbo metė burtą. Taip kareis
viai ir padarė.
25
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo
jo motina, jo motinos sesuo Maris
ja Kleopienė ir Marija Magdalena.
28 Jėzus, pamatęs motiną ir stovins
tį mokytinį, kurį jis mylėjo, tarė
savo motinai: Moteriške, štai tavo
sūnus. 27 Paskui tarė mokytiniui:

šyti, nes įrašą jie laiko dar negalus
tinu. Pilotas džiaugiasi, kad po visų
jo padarytų nusileidimų, bent čia gali
duoti žydams pajusti savo kietą rans
ką ir pasirodyti nepalenkiamu romėnu.
Jis atsako (22): K ą parašiau, parašiau.
— (23) Kareiviai..-. Belaisviams saugoti
(Apd 12, 4) ir bausmėms vykdyti bus
vo skiriama kareivių būrelis, susidedąs
iš 4 asmenų. Tokie keturi kareiviai
pasidalino Išganytojo drabužius (plg.
Mt 27, 35; Mk 15, 24; Lk 23, 34). —
Jupa buvo... Išganytojo jupa, panašiai
kaip kunigų apdarai, (2 Moz 28, 4.
39), buvo nuo viršaus iki apačiai mėgs
sta, iš vieno. Supjaustyta ir padalyta
ji' būtų buvusi visai nenaudinga kareis
viams. Todėl jie metė dėl jos burtą.
Anot Morkaus, burta buvusi mesta apie
visus Kristaus drabužius. Šv. Jonas tam
neprieštarauja, tik sako, kad kareiviai
metė burtą apie visą nesiūtą Jėzaus
jupą, o ne apie jos dalis. — (24) Rašto
žodžiai. Žr. Ps 21, 19 Aleksandriečių
vertime.
(25) Stovėjo jo motina. Kas čia pas
sakojama, turėjo įvykti anksčiau, nes

gu Mt 27, 55 parašyti dalykai. Motes
rys kurį laiką stovėjo nevisai arti krys
žiaus. — (26) Moteriške, štai tavo sū=
nūs. Šitas Išganytojo atsiliepimas turės
jo būti vienas gražiausiųjų pasenusio
apaštalo atsiminimų. Išganytojas švens
čiausią Paną vadina ne motina, nes ji
turėjo tuojau netekti savo Sūnaus, ars
ba, kad dar labiau nedidintų jos skaus
smo. Pavadinimu „moteriške" Išganys
tojas reiškia savo motinai pagarbą. Žr.
aug. 2, 4. — (27) Štai tavo motina.
Mirštantis Išganytojas pagerbia savo
mokytinį, nes, duodamas savo motinai
jį kaip sūnų, daro iš jo savo brolį.
Mistine prasme, sako Rupertas (12
amž.), Jonas po kryžiumi buvo atstos
vas visų tikinčiųjų, net visų žmonių,
ir Jėzus tuomet visus pavedė savo Mos
tinai, visiems davė ją kaip motiną. Šis
tuose žodžiuose yra tiesa, kurią dabar
tiki ir išpažįsta visi katalikai. Argi mes
neesame priimti broliai Viešpaties, kurs
tapo žmogumi? Taigi, argi mes neesąs
me įvaikiai jo švenčiausios Motinos?
— Paėm ė ją pas save... Kad paties
Jono motina dar tebebuvo gyva, tai

Turinys

JONO 19, 2 8 -3 4

569

Štili tavo motina. Nuo tos valandos
mokytinis paėmė ją pas save. 28 Po
to Jėzus, žinodamas, kad jau visa
buvo atlikta, kad įvyktų Raštas, ta#
rė: Trokštu. 29 Tenai stovėjo indas,
pilnas acto. Taigi, jie užmovė ant
ysopo kempinę, pilną acto, ir pa#
kėlė prie jo burnos. 30 Jėzus, pa#
ragavęs acto, tarė: Atlikta, ir nu#
lenkęs galvą atidavė dvasią. 31 (Ka#
dangi tai buvo Prisirengimo diena),
kad kūnai nepasiliktų ant kryžiaus
subatoje, (nes ta subatos diena bu#
vo didžioji,) žydai meldė Pilotą,
kad būtų sulaužytos jiems blau#
zdos, ir kad jie būtų nuimti. 82 To#
dėl kareiviai atėjo ir sulaužė blau#
zdas vienam ir kitam, kurie buvo
prikalti ant kryžių drauge su juo.
83 Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad
jis jau miręs, jie nelaužė jo blau#
zdų, 84 tik vienas kareivis atvėrė
jam jietimi šoną, ir tuojau išėjo

Ecce mater tua. Et ex illa hora
accepit eam discipulus in sua. 28 Po« Ps 68, 22;
stea sciens lesus quia omnia con#Io J|> 3į
summata sunt, ut consummaretur
Scriptura, dixit: Sitio. 29 Vas ergo ps 21, 16
erat positum aceto plenum. Illi
autem spongiam plenam aceto,
hyssopo circumponentes, obtule#
runt ori eius. 80 Cum ergo accepis# iob 19, 26 s
sėt lesus acetum, dixit: Consum#
matum est. Et inclinato capite tra#
didit spiritum. 31 Iudaei ergo, (quo# Dt 21, 23
niam Earasceve erat) ut non re#
manerent in cruce corpora sabba#
to, (erat enim magnus dies ille
Sabbati) rogaverunt Pilatum ut
frangerentur eorum crura, et tolle#
rentur. 32Venerunt ergo milites:
et primi quidem fregerunt crura,
et alterius, qui crucifixus est cum
eo. 33 Ad Iesum autem cum venis#
sent, ut viderunt eum iam mor#
tuum, non fregerunt eius crura,
34 sed unus militum lancea latus
eius aperuit, et continuo exivit

jam negalėjo sudaryti kliūčių priimti
ir Mariją kaip motiną. Jonas tikriau#
šiai turėjo iš ko pragyventi ir Jeruza#
Įėję. Kadangi šv. Juozapas jau buvo
miręs dar prieš viešosios Jėzaus veiklos
pradžią, o dabar ir dieviškasis Marijos
Sūnus palieka žemę, tai ji nebe#
turi savos tėviškės. Jonui pavesta, ji
dabar priklauso Bažnyčiai, kuriai ji,
kaip mergaitė ir drauge motina, yra
josios tyriausis vaizdas ir brangiausis
perlas, kurį mes, mūsų prikaltojo ant
kryžiaus Išganytojo testamentu, esame
paveldėję visiems laikams. — (28) Ta#
rė: Trokštu. Jonas iš septynių žodžių,
kuriuos Išganytojas ištarė ant kryžiaus,
mini 26 e. trečią, o šičia penktąjį. Ir
šituo žodžiu buvo įvykdyta pranašy#
stė, parašyta Ps 68, 22. Šito žodžio
nerandame parašyto pas Mt 27, 48 ir
Lk 23, 36. Jie mini tik mėginimą gir#
dyti Išganytoją actu. Tas girdymas
turėjo būti pasėka ištarto Kristaus žo#
džio „trokštu". — (30) Atlikta. Tai

šeštasis Kristaus ant kryžiaus ištartas
žodis. — N ulenkęs galvą...: nes visa
jau buvo įvykdyta, nes Išganytojas jau
nori mirti. Prieš mirdamas jis palen#
kia galvą, kaip sako šventieji tėvai,
kad parodytų, jog jis savo valia ati#
duoda gyvybę. — (31) K ad kūnai ne#
pasiliktų ant kryžiaus... Žydų įstaty#
mas reikalavo, kad lavonas, (kurs po
užmušimo akmenimis būdavo pakabi#
namas ant baslio) būtų palaidotas dar
tą pačią nužudymo dieną (5 Moz 21,
22). Šitą įstatymo reikalavimą žydai
taikė prikaltiesiems ant kryžiaus. Pri#
sirengimo diena (14 e.) jau baigėsi.
Su vakarinės žvaigždės pasirodymu
prasidedanti subata šį kartą buvo di#
džioji arba augštoji subata, nes ji su#
puolė su Velykų švenčių šventimu.
Plg. Mt 27, 62. — (32) Vienam ir kitam. Kareiviai pradėjo laužyti blauzdi#
kaulius abiem šalia Jėzaus buvusiems
latrams. — (34) Atvėrė jam jietimi...
Nors Jėzus jau neberodė jokio gyvy#

Turinys

0

570

Ex 12, 46;
Nm 9, 12;
Ps 33, 21

Zach 12, 10;
Ap 1, 7

JONO 19, 35-37

sanguis, et aqua. 35 Et qui vidit, kraujo ir vandens. 33 Kurs tai ma*
testimonium perhibuit: et verum tė, liudijo apie tai, ir jo liudijimas
est testimonium eius. Et ille scit tikras. Jis žino, kad jis sako tiesą,
quia vera dicit: ut et vos credatis. kad ir jūs tikėtumėte. 36 Nes tai
36 Facta sunt enim haec ut Scrip* atsitiko, kad įvyktų Raštas: K a u =
tura impleretur: Os non c o m m i n u e l o n e s u l a u ž y s i t e j a m e . 37 Vėl kis
e t i s e x e o . 37 Et iterum alia Scrip* tur Raštas sako: Ž i ū r ė s į tą , k u r į
tura dicit: V i d e b u n t in q u e m t r a n s * j i e p e r v ė r ė .
fix e r u n t.

bės ženklo, tačiau kareivis, kad isiti*
kintų, ar jis iš tikrųjų yra miręs, pers
vėrė Išganytojo šoną ir širdį. Padavis
mas tą kareivį vadina Longinu, padas
rydamas šitą jo vardą iš graikiško žos
džio hrp/Y), kurs reiškia jietį. Dėl
Gelso priekaišto (c. Ceis. II, 36) apie
ištekėjimą iš Kristaus šono kraujo ir
vandens, Originas sako, jog jis pats
gerai žinąs, kad iš lavono neeina nei
kraujas nei vanduo ir kad atsitikimas
su Jėzumi buvo stebuklingas. Evanges
listas Jonas žinojo tai taip pat ir, lais
kydamas kraujo ir vandens išėjimą stes
buklingu, norėjo liudyti apie tai, kaip
savo akimis matęs liudytojas. Išaiškinti
įvykį fiziologiškai galima tik su tam
tikru tiespanašumu. Stebuklingas išėjis
mas kraujo ir vandens iš Kristaus šo*
no, apaštalo paliudytas, turi ypatingą
simbolinę reikšmę. Šventieji tėvai nu*
rodo net ne vieną tokią simbolinę
reikšmę. Anot paties Jono, Kristaus
kraujas yra permaldavimo įrankis (1
Jono 1, 7; Apr 7, 14): kai kraujas
teka, atpirkimas yra įvykdytas. Be to:
Jėzus yra tas, kurs ateina per vandenį
ir kraują (1 Jono 5, 6). Taigi, vanduo
turi gilią prasmę: tai turi būti krikšto
vanduo, kuriame pritaikomas atpirki*
mas. Kraujas taip pat galėjo reikšti
eukaristiją. Anot šv. Augustino, pati
Bažnyčia yra išėjusi iš šono to, kurs
palenkė galvą, lyg užmigdamas, pana*
šiai kaip Jieva išėjo iš užmigusio
Adomo šono (1 Moz 2, 21). Pamaldų*
mas švenč. Jėzaus Širdžiai gal labiau*
šiai mus jaudina tuo, kad primena šitą
žaizdą Širdies, kuri mus tiek daug my*
Įėjo (Lagrange. Ev. selon S. Jean). —
(35) Kurs tai matė, liudijo... Evange*
listas, pripažindamas, kad istoriniuose

Turinys

įvykiuose juos mačiusiųjų liudytojų pa*
rodymai yra labai svarbūs, pabrėždamas
sako, kad jis tikrai įvykį matęs ir sako
apie jį tiesą. — K ad ir jūs tikėtum ėte...
Evangelistas sako tiesą ir tai turėdamas
norą, kad jūs tikėtumėte. Taigi, jo skai*
tytojai turi tvirtai tikėti, kad Jėzus yra
žadėtasis Mesijas, nes šventasis Raštas
taip pranašavo apie Mesiją (36. 37
e.e.). O kadangi tai įvyko Jėzuje, tai
jis yra Mesijas. — (36) Raštas... Žr.
2 Moz 12, 46; 4 Moz 9, 12. Jėzus yra
tikras Velykų Avinėlis (1 Kor 5, 7)
— (37) V ėl kitur Raštas sa ko : Žak
12, 10. — Žiūrės į tą... Ebrajiškame
tekste yra: jie žiūrės į mane, kurį jie
pervėrė (plg. Apr 1, 7). Kristaus šo*
nas buvo pervertas svetimšalio karei*
vio, bet už šitą nusikaltimą yra atsa*
kingi žydai. Jonas čia pastebi, kad
žydai dabar gali matyti čia savo dar*
bą ir pažinti įvykdytą vieną pranašystę.
Kokie jausmai jų buvo tuomet, jis ne*,
sako. Vėliau, antrame Kristaus atėjime
(Apr 1, 7), jie gailėsis šito savo nu*
sikaltimo.
3. Kristaus garbės apsireiškimas jo prisikėlim e iš numirusiųjų, 19, 38—21, 23.
Plg. Mt 27, 57—61; M k 15, 42—47;
L k 23, 50—55; 24, 44—49.
Kristaus kūnas palaidojamas Juozapo
iš Arimatajos ir Nikodemo (19, 38—
42). Palaidotojo Išganytojo neberanda
kape: Marija Magdalena, Petras ir Jo*
nas. Truputį vėliau jis apsireiškia jau
prisikėlęs iš numirusiųjų tai pačiai Ma*
rijai Magdalenai (20, 1—18). Paskui
Išganytojas pasirodo mokytiniams be
Tomo. Dar vėliau apsireiškia visiems
apaštalams (20, 19—31). Vėliau Išga*

JONO 19, 38-20, 1

571

38
Po to Juozapas iš Arimatajos 38 Post haec autem rogavit Pila* Mt n , 57;
(būdamas Jėzaus mokytinis, tik tum Ioseph ab Arimathaea, (eo
slaptas iš baimės žydų) prašė Pis quod esset discipulus lesu, occuls
lotą leisti jam nuimti Jėzaus kūs tus autem propter metum Iudaeos
ną. Pilotas leido. Taigi, jis atėjo ir rum) ut tolleret corpus lesu. Et
nuėmė Jėzaus kūną. 39 Atėjo taip permisit Pilatus. Venit ergo, et
pat ir Nikodemas, kurs buvo anks tulit corpus lesu. 39 Venit autem io 3 , 2 ;
sčiau atėjęs pas Jėzų nakčia, ir ats et Nicodemus, qui venerat ad lės Mt 2' 11
nešė apie šimtą svarų miros ir sum nocte primum, ferens mixtus
aloės mišinio. 40 Juodu paėmė Jė* ram myrrhae, et aloes, quasi libras
žilus kūną ir aprišo jį paklodėmis centum. 40 Acceperunt ergo corpus
su kvepalais, kaip buvo žydų pas lesu, et ligaverunt illud linteis cum
protys laidoti. 41 Toje vietoje, kur aromatibus, sicut mos est Iudaeis
jis buvo prikaltas ant kryžiaus, sepelire. 41 Erat autem in loco, ubi
buvo daržas, o darže naujas kapas, crucifixus est, hortus: et in horto
kuriame niekas dar nebuvo paguls monumentum novum, in quo nons
dytas. 42 Tenai juodu paguldė Jės dum quisquam positus erat. 42 Ibi
zų dėl žydų Prisirengimo dienos, ergo propter Parasceven Iudaeos
nes kapas buvo arti.
rum, quia iuxta erat monumentum,
posuerunt Iesum.
2 0 .1
Pirmą savaitės dieną Marija 20. 1 Una autem sabbati, Maria Mt 28, i;
Magdalena atėjo pas kapą rytmetį, Magdalene venit mane, cum ads ^ c2’46, (1;
kai dar tamsu buvo, ir pamatė, kad huc tenebrae essent, ad monumens
tum: et vidit lapidem sublatum a
nytojas pasirodo mokytiniams prie Tis artinanti subata neleido jieškoti kapo,
berijados ežero (21, 1—14) ir paveda kurs būtų buvęs toliau nuo Kristaus
Petrui vadovavimą visai savo avidei mirties vietos.
(20, 1) Pirmą savaitės d ien ą...: Viešs
(21, 1 5 -2 3 ).
(38)
Juozapas iš Arimatajos. Graispaties dienos rytmetį. Marija Magdas
kiškame tekste prie Juozapo vardo de» Iena ateina truputį anksčiau prie kapo,
damas artikulas turi nurodyti, kad čia negu kitos pamaldžios moterys. Joms
kalbama apie iš kitų evangelijų žinomą esant kelyje, angelas nurita akmenį nuo
Juozapą (žr. Mt 27, 57; Mk 15, 43; kapo angos. Magdalena mato akmenį
Lk 23, 50). — (39) N ikodem as... Žr. nuristą ir praneša apie tai Petrui ir
aug. 3 persk. 1 e. — Miros ir aloės Jonui. Tuo tarpu ateina prie kapo kis
mišinio... Mira ir aloė buvo sutrinas tos moterys ir gauna iš angelų žinią
mos, sumaišomos ir dedamos tarp las apie Viešpaties prisikėlimą iš numirus
vono ir marškos, į kurią jis būna sus šiųjų. Moterys visa pasakoja apaštas
vyniojamas. Šitų gerai kvepinčių das lams (Lk 24, 9—11), kurie joms netiki.
lykų Nikodemo buvo atnešta palygis Tuo tarpu (Lk 24, 12; Jono 23—10)
namai labai daug, tačiau jų dar neužs Petras ir Jonas, Marijos Magdalenos pas
teko pamaldžių moterų meilei, nes ir šaukti, skuba prie kapo ir randa visa
jos dar pirko kvepinčių tepalų, kad taip, kaip moterys pasakojo. Juodviem
Išreikštų paskutinę pagarbą Viešpaties grįžtant į miestą, Marija Magdalena
kūnui (Mk 16, 1; Lk 23, 56). - (41) pasilieka prie kapo, kur jai pasirodo
Naujas kapas. Dievas pasirūpino, kad Viešpats (Jono 20, 11—18); jis pasis
šventas kūnas patektų į švarų, nepas rodo taip pat ir kitoms moterims kės
liestą kapą. Plg. Mt 27, 60. — (42) lyje. — Evangelistas Jonas mini tik
D ėl žydų Prisirengimo dienos. Besis Mariją Magdaleną, nes jis iš jos gavo

Turinys

572
io 13,23

i c 24, i2 . 24

Io 11, 44
19, 40

Io 2. 22;
Lc 24 , 25 ss.
44 ss;
Act 2, 2 4 -3 1
17, 3;
1 Cor 15, 4

JONO 20, 2 - 9

monumento. 2 Cucurrit ergo, et
venit ad Simonem Petrum, et ad
alium discipulum, quem amabat
lesus, et dicit illis: Tulerunt Do»
minum de monumento, et nesci»
mus ubi posuerunt eum. 3 Exiit
ergo Petrus, et ille alius disci»
pulus, et venerunt ad monumen»
tum. 4 Currebant autem duo si»
mul, et ille alius discipulus prae»
cucurrit citius Petro, et venit pri»
mus ad monumentum. 5 Et cum se
inclinasset, vidit posita linteamina,
non tamen introivit. 6 Venit ergo
Simon Petrus sequens eum, et in»
troivit in monumentum, et vidit
linteamina posita, 7 et sudarium,
quod fuerat super caput eius, non
cum linteaminibus positum, sed
separatim involutum in unum lo»
cum. 8 Tunc ergo introivit et ille
discipulus, qui venerat primus ad
monumentum: et vidit, et credidit:
9 nondum enim sciebant Scriptu»
ram, quia oportebat eum a mortuis

akmuo buvo atimtas nuo kapo.
2 Todėl ji pabėgo ir, atvykus pas
Simoną Petrą ir pas kitą moky»
tinj, kurį Jėzus mylėjo, juodviem
tarė: Paėmė Viešpatį iš kapo ir ne»
žinome, kur jį padėjo. 3 Tuomet
Petras ir anas kitas mokytinis iš»
ėjo ir atėjo pas kapą. 4 Juodu bė»
go drauge, bet anas kitas mokyti»
nis bėgo greičiau už Petrą ir pir»
mas atvyko pas kapą. 5 Pasilenkęs
jis pamatė padėtas paklodes, ta»
čiau į vidų neėjo. 6 Atėjęs Simo»
nas Petras, kurs jį sekė, įėjo į ka»
pą ir matė padėtas paklodes, 7 taip
pat skepetą, buvusią ant jo galvos.
Ji buvo padėta ne su paklodėmis,
bet atskirai suvyniota kitoje vie»
toje. 8 Paskui įėjo į kapą ir tas
mokytinis, kurs buvo pirmas atė»
jęs pas kapą; jis pamatė ir įtikėjo.
8 Nes jie dar nebuvo supratę Ra»
što, kad jam reikėjo keltis iš numi»

pirmąją žinią, ir ji buvo pasižymėjusi
ypatingai karšta Viešpaties meile. —
K ai dar tamsu buvo. Šituos žodžius ne»
sunku suderinti su Mk (16, 2) žodžiais:
saulei jau užtekėjus, nes tarp tamsos
(rytmečio aušros) ir saulės tekėjimo
rytų šalyse būna tik labai trumpas lai»
kas. Tas trumpas laikas galėjo praeiti,
iki atėjo prie kapo kitos moterys, tuo
tarpu, kad tą valandėlę, kai atvyko pa»
siskubinusi Magdalena, buvo dar tam»
su, t. y., saulė dar nebuvo užtekėjusi.
— (2) Pas Simoną Petrą ir... Marija
bijo, kad žydai nepadarytų ko nors
pikto su Jėzaus kūnu ir skuba jieškoti
pagalbos pas mokytinius. Ji kreipiasi į
Petrą, kurs dabar buvo apaštalų gal»
va, ir į Joną, mylimiausį Viešpaties
mokytinį. Ji nieko nesako apie angelo
pasirodymą, kurio ji nematė ir kurs
pasirodė po Marijos atvykusioms mo<
terims. — (4) B ėgo greičiau... Karšta
Išganytojo meilė pagreitino jo mylimo»

jo mokytinio žingsnius. — (5) Pamatė
padėtas paklodes: kuriomis buvo suvy»
niotas Viešpaties kūnas. Jonas tačiau
nebuvo įėjęs į patį kapą, drovėdamos,
kaip sako Eutimijus, arba, anot šv. To»
mo, taip pagerbdamas vyresnįjį už sa»
ve šv. Petrą, apaštalų galvą. — (7)
Suvyniota, t. y., padėta tvarkingai, ko
nebūtų darę asmenys nusistatę prieš
Jėzų. — (8) Įtikėjo. Jonas mato ir tiki,
kad Išganytojas yra prisikėlęs dievišką»
ja galia (Auks. Kir. Eutim.). — (9)
Jie dar nebuvo supratę. Jiems dar rei»
kėjo pamatyti savo akimis pirma, negu
jie įtikėjo į prisikėlimo tikrumą. Pranas
šystės apie kančią (Lk 24, 7. 46... Apd
1, 3) neįstengė įtikinti mokytinių apie
greit įvyksiančią Išganytojo mirtį. Da»
bar jis jau buvo miręs; juo labiau
jiems buvo reikalinga pamatyti savo
akimis jo prisikėlimą. Yra tai aiškus
įrodymas, kaip maža tebuvo supranta»
ma Senasis Testamentas be Kristaus

Turinys

JONO 20, 10-17

573

rusiųjų. 10 Po to du mokytiniu vėl
parėjo namo.
11 Marija tuo metu stovėjo pas
kapą lauke ir verkė. Beverkdama
ji pasilenkė ir pažvelgė j kapą.
12 Tenai ji pamatė du angelu, apsi#
vilkusiu baltais, vieną prie galvos
ir antrą prie kojų, kur buvo pade*
tas Jėzaus kūnas. 13 Juodu jai ta#
rė: Moteriške, ko verki? Ji jiems
atsakė: Nes paėmė mano Viešpatį
ir nežinau, kur jį padėjo. 14 Tai
pasakius, ji atsigręžė atgal ir pa*
matė stovintį Jėzų, bet nežinojo,
kad tai Jėzus. 15 Jėzus jai tarė:
Moteriške, ko verki? ko jieškai?
Manydama, kad tai daržininkas,
ji jam atsakė: Viešpatie, jei tu jį
išsinešei, pasakyk man, kur jį pa#
dėjai; aš jį pasiimsiu. 16 Jėzus jai
tarė: Marija! Atsigręžus ji jam
tarė: Raboni (tai yra: Mokytojau)!
17 Jėzus jai tarė: Neliesk manęs,

resurgere. 10 Abierunt ergo ite#
rum discipuli ad semetipsos.
11 Maria autem stabat ad monu# Mt 28, i :
mentum foris, plorans: Dum ergo Mc2įį6,45:
fleret, inclinavit se, et prospexit in c
monumentum: 12 et vidit duos an# i0 2i, i
gėlos in albis, sedentes, unum ad
caput, et unum ad pedes, ubi posi#
tum fuerat corpus lesu. 13 Dicunt
ei illi: Mulier, quid ploras? Dicit
eis: Quia tulerunt Dominum me#
um: et nescio ubi posuerunt eum.
14 Haec cum dixisset, conversa est
retrorsum, et vidit Iesum stantem:
et non sciebat quia lesus est. 15 Di#
cit ei lesus: Mulier, quid ploras?
quem quaeris?
Illa existimans
quia hortulanus esset: dicit ei: Do#
mine, si tu sustulisti eum, dicito
mihi ubi posuisti eum: et ego eum
tollam. 16 Dicit ei lesus: Maria. Mc io , 5i
Conversa illa, dicit ei: Rabboni
(quod dicitur Magister.) 17 D icitHbr 2>11 s;

apreiškimų. — (10) Vėl parėjo namo:
bijodami žydų (19 e.). Namie jie no#
rėjo laukti tolesnių Viešpaties nurody#
mų, kadangi jis buvo jiems žadėjęs
greitai pasirodyti po savo kančios.
(11) Ir verkė. Pasilikti ją vertė Jė#
zaus meilė, o verkti — skausmas dėl
jo. Ji vis dar tebemano, kad šv. kū#
nas pavogtas, ir ji su išsiilgimu trokš
šta dar pamatyti nors vietą, kur ilsėjosi
jos didžiausi gėrybė. — (12) Pamatė
du angelu. Marijos Magdalenos jieško#
jimas susilaukia užmokesčio: jai pasi#
rodo angelai, (plg. Lk 24, 4), gal ap#
sivilkę ne žibančiais apdarais, nes ir
ji, kaip jos draugės, būtų nusigandusi
(Mk 16, 5). — (13) Paėm ė mano Vieš=
patį... Į užjaučiantį angelų klausimą
Marija atsako žodžiais, kuriais ji kalbės
jo apaštalams (aug. 2 e.). — (14) ]i
atsigręžė... Gal angelų elgesys paveikė
kokiuo nors būdu Mariją, kad ji atsi#
gręžtų. Anot šv. Jono Auksaburnio, jie,
pamatę Viešpatį, greitai atsikėlė, kaip
kad daro pagarbą reiškią tarnai (Eut.).
Kad Marija nepažino Viešpaties, galima

aiškinti tuo, kad jo išvaizda buvo pasi#
keitusi (Auks. Antanazijus), arba, kad
jos galia jį pažinti stebuklingai buvo
sulaikyta, arba, pagaliau, kad jai visai
nebuvo atėję į galvą, kad gali pamatyti
Jėzų. — (15) K ad tai daržininkas. Bu#
vo dar anksti, todėl Marijai Magdalenai
atėjo į galvą mintis, kad čia niekas ki#
tas negalėjo taip anksti ateiti, kaip tik
daržininkas. — J e i tu jį išsinešei... Mas
rija kalbėjo, lyg kad kiekvienas būtų
žinojęs, ką ji mano, nes tas „Jis“ bu#
vo pavergęs visas jos mintis. Pagaliau,
ji galėjo manyti, kad daržininkas turėjo
žinoti, kas palaidotas sode. — A š jį pa•
siimsiu. Savo meilėje Marija užmiršta,
kad ji turi per maža jėgų, kad galėtų
pasiimti Jėzaus kūną. — (16) Marija.
Gal pasakius paskutinius 15 e. žodžius,
Marija vėl buvo atsigręžus į kapą. Da#
bar Išganytojas balsu jai apsireiškia. Ji
taip susijaudinus, kad randa tik vieną
žodį: Raboni, M okytojau. Tikriau: ma#
no mokytojau. Tuo žodžiu Marija iš#
reiškia Jėzui savo giliausią pagarbą. —
(17) N eliesk manęs... Tikriau, anot

Rom 8, 29;
Mt 12, 49

Turinys

574

Io 14, 27;
Mc 16, 14;
Lc 24, 36;
1 Cor 15, 5

1 Io 1, 1;
Io 20, 25. 27;
Lc 24, 39;
Io 16, 22
Io 17, 18;
Mt 28, 18 s

JONO 20, 18-21

ei lesus: Noli me tangere, nondum nes aš dar neužžengiau pas savo
enim ascendi ad Patrem meum: Tėvą. Eik verčiau pas mano bro»
vade autem ad fratres meos, et dic liūs ir jiems sakyk: Aš žengiu pas
eis: Ascendo ad Patrem meum, et savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas mano
Patrem vestrum, Deum meum, et Dievą ir jūsų Dievą. 18 Marija
Deum vestrum. 18 Venit Maria Magdalena nuėjo ir paskelbė mo»
Magdalene annuncians discipulis: kytiniams: Aš mačiau Viešpatį, ir
Quia vidi Dominum, et haec dixit jis man tai pasakė.
mihi.
Tą pačią pirmą savaitės dieną
19
Cum ergo sero esset die illo, 19
una sabbatorum, et fores essent vakare, durims, kur buvo susirinkę
clausae, ubi erant discipuli con* mokytiniai, esant uždarytoms dėl
gregati propter metum Iudaeorum: žydų baimės, atėjo Jėzus, atsistos
venit lesus, et stetit in medio, et jo viduryje ir jiems tarė: Ramybė
dixit eis: Pax vobis. 20 Et cum hoc jums. 20 Tai pasakęs, jis parodė
dixisset, ostendit eis manus, et la» jiems rankas ir šoną. Mokytiniai,
tus. Gavisi sunt ergo discipuli, pamatę Viešpatį, džiaugėsi. 21 Jis
viso Domino. 21 Dixit ergo eis ite» vėl jiems tarė: Ramybė teesie su
rum: Pax vobis. Sicut misit me jumis. Kaip Tėvas mane siuntė,
graikiško teksto: nesilaikyk manęs, t.
y., nesistengk manęs sulaikyti. Tikrąją
šitos eilutės prasmę nepigu susekti, tos
dėl ji nevienodai ir aiškinama. Maris
ja, matomai, ištarus vieną žodį Raboni,
buvo parpuolusi ir apkabinusi Jėzaus
kojas, lyg nebenorėdama nuo jo atsis
skirti, trokšdama jau dabar persikelti
drauge su juo į prirengtas amžinąsias
buveines. Tačiau ta valanda dar nebus
vo atėjusi. Išganytojas leido Marijai,
kaip ir kitoms moterims (Mt 28, 9),
apkabinti savo kojas ir taip pareikšti
sau pagarbą. Bet po valandėlės jis jai
sako: nebelaikyk manęs ilgiau, nes aš
dar neužžengiau pas savo Tėvą; pirma
negu aš sugrįšiu čia ir jus pasiimsiu
drauge su savimi j amžinąją tėvynę,
turi praslinkti nemaža laiko. Tuo tars
pu neški žinią mano apaštalams apie
mano prisikėlimą iš numirusiųjų ir tuo
pačiu apie artimą žengimą į dangų. —
Pas mano brolius. Augščiau (14, 14)
Išganytojas pavadino apaštalus prietes
liais, o dabar vadina savo broliais, tos
dėl ir bendratėvoniais dangaus karalys
stės. — A š žengiu. Plg. Ps 21, 23...
Žengimas į dangų yra lyg kad prisikės
limo papildymas. — Mano Dievą. Taip
Išganytojas vadina savo Tėvą, turėdas
mas galvoj savo žmogišką prigimtį (Mt

Turinys

27, 46). — Ar šitas prisikėlusiojo Išgas
nytojo pasirodymas buvo pirmas? Taip
galėtų rodytis, žiūrint Mk 16, 9. Tuo
tarpu kad, anot Mt 28, 9, Išganytojas
anksčiau pasirodęs kitoms moterims.
Moterys galėjo gal ilgiau sugaišti kelys
je, o tuo laiku Marija galėjo sugrįžti
prie kapo ir pamatyti jai pasirodžiusį
Viešpatį, kurs tuojau pasirodė kitoms
moterims.
(19) Vakare. Pirm čia aprašomo Iš»
ganytojo apsireiškimo, tos pačios die»
nos rytmetį buvo įvykę, kas papasako»
ta augščiau (21—18). Tą pačią dieną
po pietų Išganytojas pasirodė Simonui
Petrui (Lk 24, 34; 1 Kor 15, 5) ir
dviem mokytiniam, ėjusiem į Emausą
(Lk 24, 13. 33). — Esant uždarytoms...
Mokytiniai, grįžusieji iš Emauso, dar
tebepasakojo, kas jiems buvo atsitikę
(Lk 24, 36). Kaip Išganytojas buvo iš»
ėjęs iš kapo, nenurisdamas akmens, taip
jis dabar stebuklingai įėjo pas savo mo»
kytinius. — Ram ybė jums. Išganytojas,
nugalėjęs visa, kas ardė ramybę: nuo»
dėmę, mirtį ir pragarą, dabar linki ra»
mybės ir teikia ramybę. — (21) ]is
vėl jiems tarė. Apaštalai turi patys tu»
rėti ramybę, kad jie galėtų ją suteikti
kitiems. Todėl čia tuojau minima ir jų
siuntimas. — Kaip Tėvas mane siuntė...

JONO 20, 22—25

575

taip ir aš jus siunčiu. 22 Tai pasas Pater, et ego mitto vos. 22 Haec Gn 2 , 7 ;
kęs, jis kvėpė į juos ir jiems tarė: cum dixisset, insufflavit: et d ixitIo 7’ 39
Imkite šventąją Dvasią. 23 Kam eis: Accipite Spiritum sanctum:
nuodėmes atleisite, tam jos atleis 23 quorum remiseritis peccata, r e » M t i 6 , 19;
stos, ir kam sulaikysite, jos šulais mittuntur eis: et quorum retinus
18, 18
kytos.
eritis, retenta sunt.
24
Vieno iš dvylikos, Tomo, kurs 24Thomas autem unus ex d u o s i o i i , 16;
vadinamas Dvynas, nebuvo drauge decim, qui dicitur Didymus, non u ' 5
su jais, kuomet Jėzus buvo atėjęs. erat cum eis quando venit lesus.
25 Tuomet kiti mokytiniai jam sas 25 Dixerunt ergo ei alii discipuli: io 19, 34;
kė: Mes matėme Viešpatį. Bet jis Vidimus Dominum. Ille aut em1101,1
jiems atsakė: Jei nepamatysiu jo dixit eis: Nisi videro in manibus
rankose vinių perdūrimų, neįdėsiu eius fixuram clavorum, et mittam
Išganytojas kreipia apaštalų dėmesį j
artimą santykį tarp jo siuntimo ir jų
siuntimo ir tų, iš kurių jie savo siuntis
mą gavo (plg. 17, 18). Jie turi tęsti
Viešpaties darbą. Taigi, žodis kaip visų
pirma nurodo panašumą siuntime: ir jų
siuntimas yra iš Dievo. Kaip Tėvas
siuntė mane, taip aš, Dievo Sūnus, Die»
vas iš Dievo, siunčiu jus į pasaulį, kaip
mano vietininkus. Toliau jūs, kaip ir
aš, turite gražinti pasaulį, valyti jį nuo
nuodėmių ir šventinti jį (23 e.) mano
mirties nuopelnais. — (22) Jis kvėpė
į ju os... Kvėpimas, dėl savo nemato»
mos jėgos ir veiklos, yra dvasios vaiz»
das. Be to, aramajiškoje kalboje tas
pats žodis reiškia kvėpimą ir dvasią.
Čia tenka dar pastebėti, kad ne tik
lotynų, bet ir graikų tėvai šitame pa»
sielgime, kad Sūnus kvėpdamas teikia
šventąją Dvasią, randa nurodytą mok»
slą, jog šventoji Dvasia eina ir iš Sū»
naus. — Im kite šventąją Dvasią. Šitais
žodžiais Jėzus suveda apaštalus į tokią
artimybę su šventąja Dvasia, jog jie
tampa jos dieviškosios veiklos įrankiais,
kad šventoji Dvasia vykdo per juos
jai amžinai nuosavą galią atleisti nuo»
dėmes ir nuteisinti. — (23) Tam jos
atleistos.... Per apaštalus įvyksta ti»
kras nuodėmių atleidimas, o ne tik pa»
reiškimas per maldą, kad nuodėmės bū»
tų atleistos. Žodis „nuodėmės“ čia deda»
mas be jokio apribojimo ar susiaurini»
mo. Tas šventajame Rašte vartojamas
žodis „nuodėmės“, paprastai, reiškia
mirtinąsias. Todėl apaštalai galės at»

leisti visas mirtinąsias nuodėmes, ne»
žiūrint to, kaip didelės jos būtų ir kaip
dažnai jos būtų daromos. Plg Mt 18,
18. — Kam sulaikysite... Kadangi Iš»
ganytojas duoda apaštalams galios ne
tik atleisti nuodėmes, bet ir jas sulai»
kyti, tai jis daro iš apaštalų teisėjus
kitų žmonių, kuriems jie turi nuodėmes
atleisti arba sulaikyti, žiūrėdami, ar nu»
sidėjėlis gali priimti atleidimą, ar yra
jo vertas, arba priešingai — jo never»
tas. Jei tat Išganytojas norėjo, kad
nuodėmės būtų atleistos arba sulaikys
tos, žiūrint nusidėjėlio sielos stovio, tai
jis norėjo ir išpažinties. Išpažintis tat,
kaip ir šventieji tėvai liudija, yra die»
viško įsteigimo. Jei dėl Viešpaties žo»
džių prasmės būtų abejonė, tai neklai»
dingą Bažnyčia savo pareiškimu ją pa»
šalintų. Tridento Susirinkimas sako:
Jei kas sakytų: Viešpaties žodžių: Imkite šventąją Dvasią ir t.t., nereikią su»
prasti apie galią atgailos sakramente at«
leisti nuodėmes ar jas sulaikyti, kaip
tai yra katalikų Bažnyčia supratusi nuo
pat pradžios, tas tebūnie atskirtas (14
posėd., 3 Kanonas).
(24) N ebuvo drauge su jais... Kad
ir buvo kalbėjusios moterys apaštalams
apie Viešpaties prisikėlimą, tačiau du iš
jų, kaip matėme, ėjo į Emausą. Taip pat
ir Tomas nebuvo visą laiką drauge su
kitais apaštalais. — (25) ]e i nepamatys
siu... Tomas, kurs norėjo mirti drauge
su Viešpačiu, dabar jo mirties taip yra
prislėgtas, kad abejoja apie visa, ką tik
jam sako. Jei tat vėliau jis tiki, tai

Turinys

576

Io 20, 19

Mc 16, 14;
Lc 24, 25

1 Ptr 1, 8;
Io 1, 50
Io 2, 11;
21, 25

1 Io 5, 13;
Io 1, 12;
Rom 1, 17

JONO 20, 26-21, 1

digitum meum in locum clavorum, savo piršto į vinių vietą ir neįdėsiu
et mittam manum meam in latus savo rankos į jo šoną, netikėsiu.
eius, non credam. 26 Et post dies 26 Po astuonių dienų jo mokytiniai
octo, iterum erant discipuli eius vėl buvo viduje, ir Tomas drauge
intus: et Thomas cum eis. Venit su jais. Jėzus atėjo, durims esant
lesus ianuis clausis, et stetit in užrakintoms, atsistojo viduryje ir
medio, et dixit: Pax vobis. 27 Des tarė: Ramybė teesie jums. 27 Po
inde dicit Thomae: Infer digitum to jis tarė Tomui: Įdėk čia savo
tuum huc, et vide manus meas, et pirštą, matyk mano rankas, ištiesk
affer manum tuam, et mitte in la* savo ranką ir įdėk į mano šoną,
tus meum: et noli esse incredulus, ir nebūk netikėlis, bet tikintis.
sed fidelis. 28 Respondit Thomas, 28Tomas atsakė ir jam tarė: Mano
et dixit ei: Dominus meus, et Deus Viešpats ir mano Dievas. 29 Jėzus
meus. 29 Dixit ei lesus: Quia vis jam tarė: Kadangi mane matei, To*
disti me Thoma, credidisti: beati mai, tu įtikėjai; palaiminti, kurie
qui non viderunt, et crediderunt. nematė ir tikėjo.
30
Multa quidem, et alia signa 30
Jėzus padarė savo mokytinių
fecit lesus in conspectu discipulos akivaizdoje dar daug kitų stebu*
rum suorum, quae non sunt scripta klų, kurie nesurašyti šitoje kny*
in libro hoc. 31 Haec autem scripta goję. 31 Tai gi parašyta, kad tikės
sunt ut credatis, quia lesus est tumėte, jog Jėzus yra Kristus, Die*
Christus Filius Dei: et ut credens vo Sūnus, ir kad tikėdami turėtu*
tes, vitam habeatis in nomine eius. mėtė jo vardu amžinąjį gyvenimą.
21. 1 Postea manifestavit se ites
21. 1 Paskui Jėzus vėl pasirodė
rum lesus discipulis ad mare Tis mokytiniams pas Tiberijados jūrą.
beriadis. Manifestavit autem sic:

prisikėlimas turėjo būti neabejotinas
įvykis, ir niekam nevalia abejoti apie
jo tikrumą. Tomo netikėjimas labiau
mums padeda tikėti, kaip kitų apaštalų
tikėjimas (Greg. Didysis). — (26) Po
astuonių dienų... Aštuntą dieną po
Viešpaties prisikėlimo iš numirusiųjų
apaštalai dar kartą buvo susirinkę draus
ge. Paskui, šventėms pasibaigus, jie tu*
rėjo grįžti į Galilieją. Kai kas klausia,
kodėl Išganytojas tik po aštuonių die*
nų Tomui pasirodė? Šv. Jonas Auksą*
burnis atsako taip: kad jis būtų dar
geriau pamokytas kitų apaštalų karš*
čiau trokšti Išganytojo ir juo labiau
būtų sustiprintas tikėjimas. — (28)
Mano Viešpats. Po abejonės eina tikės
jimas. Tomas pripažįsta savo mokytoją
Viešpačiu ir Dievu, pagarbindamas jį
viename asmenyje ir dviejose prigimty*
se (Hil. Teof.). — (29) Palaiminti, ku*

Turinys

rie nematė... Tokiuos taip pat ir šv.
Petras giria (1 Petr 1, 8). Tomas neiš*
skiriamas iš šio palaiminimo dalyvių:
čia tiktai pabrėžiamas didelis nuopel*
nas tų, kurie nematė, tačiau tiki į Jėzų.
Šita laimė yra paveldėta Kristaus Baž*
nyčios.
(31) Tai gi parašyta, kad ... Evange*
lijos tikslas yra sužadinimas ir susti*
prinimas tikėjimo, kad Jėzumi vadina*
masis žmogus yra Kristus, žadėtasis Me*
sijas, tikrasis Dievo Sūnus, ir gavimas
amžinojo
gyvenimo. — Jo
vardu:
mums apreikštojo Jėzaus Kristaus var*
du. Taigi, gyvenimą galima rasti tiktai
Kristuje.
(21, 1) Paskui... Šitas skyrius gal pa*
rašytas, kad pataisytų klaidingą nuo*
monę, minimą 23 e., ir kad būtų at*
svertas pasakojimas apie augščiau mi*
nėtą trigubą Petro išsižadėjimą (15—17

JONO 21, 2 - 8

577

Pasirodė gi taip: 3 Buvo drauge Sis
monas Petras, Tomas, vadinamas
Dvynu, Natanaėlis, kurs buvo iš
Kanos Galiliejoje, Zebediejaus du
sūnų ir kitu du iš jo mokytinių.
3 Simonas Petras jiems tarė: Einu
žvejoti. Jie jam atsakė: Ir mes eis
name su tavim. Jie išėjo ir sėdo
į laivą, bet tą naktį nieko nepas
gavo. 4 Jau praaušus, Jėzus stos
vėjo krante; tačiau mokytiniai nes
pažino, kad tai Jėzus. 5 Jėzus
jiems tarė: Vaikai, ar neturite ko
valgyti? Jie atsakė: Ne. 6 Jis jiems
tarė: Įleiskite tinklą dešiniame lais
vo šone ir rasite. Jie įleido ir jau
nebegalėjo jo patraukti dėl žuvų
daugybės. TTuomet tas mokytinis,
kurį Jėzus mylėjo, tarė Petrui: Tai
Viešpats. Simonas Petras, kaip tik
išgirdo, kad tai Viešpats, susijuosė
žiurstą, nes buvo neapsivilkęs, ir
įšoko į jūrą. 8 Kiti gi mokytiniai
atplaukė laivu (nes buvo netoli

2 Erant simul Simem Petrus, etioii, is;
Thomas, qui dicitur Didymus, et į0’J 6~įįf:
Nathanael, qui erat a Cana Galis
laeae, et filii Zebedaei, et alii ex
discipulis eius duo. 3 Dicit eis Sis Lc 5.5
mon Petrus: Vado piscari. Dicunt
ei: Venimus et nos tecum. Et
exierunt, et ascenderunt in navim:
et illa nocte nihil prendiderunt.
4 Mane autem facto stetit lesus in io 20, 14
littore: non tamen cognoverunt
discipuli quia lesus est. 5 Dixit i c 24, 41
ergo eis lesus: Pueri numquid
pulmentarium habetis? Respondes
runt ei: Non. 6 Dicit eis: Mittite Lc 5, 4 -7
in dexteram navigii rete: et inves
nietis. Miserunt ergo: et iam non
valebant illud trahere prae multis
tudine piscium. 7 Dixit ergo discisIo l3,23 s
pulus ille, quem diligebat lesus,
Petro: Dominus est. Simon Petrus
cum audisset quia Dominus est,
tunica succinxit se (erat enim nus
dus) et misit se in mare. 8 Alii
autem discipuli navigio venerunt:

e.). — (2) Ir kitu du iš jo mokytinių.
Šituodu neįvardintu mokytiniu, matos
mai, nebuvo apaštalai, kitaip, būtų bus
vę pasakyti jų vardai. Čia pasakojamas
Viešpaties apsireiškimas yra įvykęs
anksčiau, negu Mk 16, 14; Lk 24, 44...
— (3) Einu žvejoti. Anksčiau negu
pradės eiti savo apaštalo pareigas, Kris
staus mokytiniai nori užsiimti jiems
naudingu darbu, gal net rūpintis savo
išlaikymu. — (5) Vaikai... Išganytos
jas atsiliepia į mokytinius taip, lyg kad
jis būtų norėjęs pas juos pirkti žuvų
(Auks.). Mes savo kalba tokiuo atves
ju sakytumėm: vyrai. — (6) Įleiskite
tinklą... Kodėl mokytiniai taip greitai
paklauso patarimo, kurį galėjo laikyti
nenaudingu, įvairiai aiškinama. Gal jie
tai darė todėl, kad buvo Viešpaties mos
komi geriau paklausyti kitų nuomos
nės, negu laikytis savosios. — Kaip

pamokslininkai ir mokytojai, apaštalai
yra žvejai. Jų tinklas yra Evangelija
ir kiekvienas žodis iš Dievo. Įleisti
tinklą dešinėje reiškia skelbti tikrąjį
katalikiškąjį mokslą su geru nusistatys
mu ir nesutepta širdimi (Aug.) — (7)
Tai Viešpats... Šv. Jonas pažįsta Išgas
nytoją iš jo padaryto stebuklo. Jo kars
šta meilė dar labiau, negu stebuklas, aps
reiškia, kas yra tas, kurs jiems kalbėjo.
— N es buvo neapsivilkęs. Neapsivilkus
siu būdavo vadinama žmogus, kurs tus
rėdavo tik šlaunis pridengtas nedideliu
medžiagos gabalu, lyg kokiuo nedideliu
žiurstu. Petras nori kuo greičiausiai pas
siekti Išganytoją. Kad padoriau atros
dytų ir drauge, kad lengviau galėtų
bristi ar plaukti per vandenį, sunkesnio
drabužio jis imti negalėjo. Pasitenkino
sujuosimu to, kurį ant savęs dar turės
jo. — (8) Du šimtu mastų: apie 105
37

Sv. Raštas, V t.

Turinys

578

Io 6, 11

io

20, 19 . 26

Io 1, 42;
M t 16, 17

JONO 21, 9 -1 5

(non enim longe erant a terra, sed
quasi cubitis ducentis) trahentes
rete piscium. 9 U t ergo descende?
runt in terram, viderunt prunas
positas, et piscem superpositum, et
panem. 10 Dicit eis lesus: Afferte
de piscibus, quos prendidistis nunc.
11 Ascendit Simon Petrus, et traxit
rete in terram, plenum magnis
piscibus centum quinquaginta tri?
bus. Et cum tanti essent, non est
scissum rete. 12 Dicit eis lesus:
Venite, prandete. Et nemo ąu?
debat discumbentium interrogare
eum: Tu quis es? scientes, quia
Dominus est. 13 Et venit lesus, et
accipit panem, et dat eis, et piscem
similiter. 14 Hoc iam tertio mani?
festatus est lesus discipulis suis
cum resurrexisset a mortuis.
15 Cum ergo prandissent, dicit
Simoni Petro lesus: Simon Ioannis
diligis me plus his? Dicit ei: Etiam
Domine, tu scis quia amo te. Dicit

nuo kranto, tik apie du šimtu ma?
stų), traukdami tinklą su žuvimis.
9 Išėję į sausumą, jie pamatė su?
kurtą ugnį, padėtą ant žarijų žuvį
ir duonos. 10 Jėzus jiems tarė: At?
neškite žuvų, kurių dabar suga?
vote. 11 Simonas Petras nuėjo ir
ištraukė j sausumą tinklą, pilną di?
dėlių žuvų, kurių buvo šimtas pen?
kios dešimtys trys. Nors jų taip
daug buvo, bet tinklas nesuplyšo.
12 Jėzus jiems tarė: Eikite čia ir
valgykite. Nė vienas iš sėdusiųjų
valgyti nedrįso paklausti jį: Kas
tu, nes jie žinojo, kad tai Viešpats.
13 Jėzus priėjo, paėmė duoną ir da?
vė jiems, taip pat ir žuvį. 14 Tai
jau trečią kartą Jėzus apsireiškė
savo mokytiniams, po to kaip bu?
vo prisikėlęs iš numirusiųjų.
15
Jiems pavalgius, Jėzus taria Si?
monui Petrui: Jono sūnau, Simo?
nai, ar myli mane labiau, kaip ši?
tie? Jis jam atsako: Taip, Viešpa?
tie, tu žinai, kad aš tave myliu.
Jis jam taria: Ganyk mano avinė?

metrus. — (9) Padėtą ant žarijų žuvį...\
Išganytojas, norėdamas su jaudinančiu
rūpestingumu pastiprinti pavargusius
mokytinius, prirengia jiems stebuklingu
būdu užkąsti. — (11) Kurių buvo
šimtas... Jonas, matomai, labai rūpe?
Stingai suskaitė visas žuvis. Taip didelis
sugautų žuvų skaičius buvo aiškus įro?
dymas, kad čia buvo stebuklinga žvejo?
nė. — Taip daug buvo... Kai šv. Petras
buvo pašauktas į apaštalus, jau tuomet
Išganytojas jam suteikė vieną stebu?
klingą žvejonę (Lk 5, 6). Dabar, kada
jis skiriamas stoti į Išganytojo vietą
čia žemėje (15. 17 e.e.), Jėzus vėl pa?
laimina jo žvejonę, be abejo, tuo tik?
siu, kad pažymėtų palaimintą apaštalų
kunigaikščio veiklą, per kurią tikin?
tieji turi įeiti į Bažnyčią. Neperplyšęs
tinklas laikomas Bažnyčios vienybės
simboliu. — (12) N edrįso paklausti jį.
Iš stebuklo ir viso Išganytojo elgesio

apaštalai darė tikrą išvadą, kad Vieš?
pats yra su jais; bet jie mielu noru bū?
tų išgirdę iš jo paties burnos žodžius:
Tai aš. Tačiau, rodydami Išganytojui
didžiausią pagarbą, jie nedrįsta bet ko
klausti jį. — (13) D avė jiem s... Išga?
nytojas tikriausiai ir pats drauge su jais
valgė taip pat, kaip ir apsireiškime, kurį
aprašo Lk 24, 43. — (14) Tai jau tre*
čią kartą... Jonas čia kalba tik apie to?
kiuos Jėzaus pasirodymus, kurie buvo
suteikti keletui mokytinių: pirmą — pri?
sikėlimo dieną (20, 19), antrą — ki?
tą sekmadienį (20, 25...), trečią —
čia papasakotą, kurs buvo drauge pir?
mas apsireiškimas Galiliejoje.
(15)
Simonui Petrui... Atsiliepiama
čia į Petrą, kaip aug. 1, 42; Mt 16, 17.
Tėvo vardo paminėjimas patį atsiliepi?
mą daro iškilmingesni. — A r myli ma*
ne labiau... Išaugštinimas, kurį Išgany?
tojas nori Petrui suteikti, turi atitikti

Turinys

JONO 21, 16-18

579

ei: Pasce agnos meos. 16 Dicit eiiPtr5, 2. 4.
iterum: Simon Ioannis, diligis me?
A it illi: Etiam Domine, tu scis
quia amo te. Dicit ei: Pasce agnos
meos. 17 Dicit ei tertio: SimonIo
38;
16. 30
Ioannis, amas m e? Contristatus
est Petrus, quia dixit ei tertio,
Amas m e? et dixit ei: Domine, tu
omnia nosti: tu scis quia amo te.
Dixit ei: Pasce oves meas.

liūs. 16 Jis vėl jį klausia: Jono sū*
nau, Simonai, ar myli mane? Jis
jam atsako: Taip, Viešpatie, tu ži*
nai, kad aš myliu tave. Jis jam
taria: Ganyk mano avinėlius. 17 Jis
klausia jį trečią kartą: Jono sūnau,
Simonai, ar myli mane? Petras
nuliūdo, kad jis jį trečią kartą
klausė: A r myli mane? ir jam at*
sakė: Viešpatie, tu visa žinai; tu
žinai, kad aš tave myliu. Jis jam
tarė: Ganyk mano avis.
18 Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau
tau, kaip buvai jaunesnis, susijuos*
davai ir vaikščiodavai, kur norėjai,
o pasenęs tu ištiesi savo rankas;
kitas sujuos tave ir ves, kur tu ne*

18 Amen, amen dico ' tibi: cum Act 21 , 11 .
esses iunior cingebas te, et ambu* £*ptį6j 2įį
labas ubi volebas: cum autem se*
nueris, extendes manus tuas, et
alius te cinget, et ducet quo tu

augštesnį meilės laipsnį. Išganytojas
klausia ne dėl to, kad jis nežinotų, ar
Petras jį labiau myli, bet kad atkreiptų
kitų apaštalų dėmesį, jog augščiausiojo
ganytojo pareiga reikalauja taip pat
ypatingos meilės Viešpačiui. Kad Jėzus
klausia, ar myli mane labiau, kaip šitie,
tai negali nustebinti kitų apaštalų, nes
dėl gilesnio nupuolimo, išsiginant Jė*
zaus (Tom.), ir dėl pareigos, kuri šv.
Petrui buvo suteikta, turėjo būti lau*
kiama iš jo didesnės meilės. — Tu žinai... Su pasitikėjimu, bet taip pat ir
su nuolankumu Petras daugiau šaukiasi
į Viešpaties visažinojimą, negu į savo
sąžinės liudijimą. — Ganyk mano avi=
nėlius. Išganytojas pats yra gerasis Ga*
nvtojas (10, 11), sielų Ganytojas ir
Vyskupas (1 Petro 2, 25), vyriausis
Ganytojas (1 Petro 5, 4), didysis avių
Ganytojas (Žyd 13, 20). Dabar, ka*
dangi jis skiriasi su šia žeme, kad grįž*
tų pas Tėvą, jis paveda šv. Petrui savo
ganytojiškas pareigas (Ambr.). Avinė*
liai ir avys reiškia šv. Petro ganytoja*
vimui pavestąją bendruomenę Kristaus
atpirktųjų, visą Bažnyčią, kuri, atpirk*
ta Viešpaties krauju, visuomet pasiliks
jo nuosavybė. Jėzus atiduoda Petrui
visų pirma avinėlius, o paskui avis, nes
jis skiriamas ganytojų ganytoju. Pe*
tras yra ganytojas avinėlių ir avių,

vaikų ir motinų,'valdinių ir vyresniųjų
(Euzeb.). Vatikano Sinodas mato Iš*
ganytojo žodžiuose (15. 17 e.) įrody*
mą, kad Petrui suteikta visoje katalikų
Bažnyčioje primatas, arba augščiausioji
galia valdyti (14 posėdis, I skyrius).
— (17) Klausia jį trečią kartą. Išgany*
tojas stato apaštalui tą patį klausimą
tris kartus, taip netiesioginiai primin*
damas jam trijų kartų išsigynimą. Pe*
tras nuliūsta dėl išsigynimo priminimo
ir dėl to, kad tie kartojamieji klausimai,
rodosi, išreiškia abejonę, ar apaštalas
tikrai myli Išganytoją.
(18) Iš tikrųjų...: savo meilei įro*
dytj tu turėsi gana progos visų pirma
rūpindamos, kaip ganytojas, manai*
siais, o paskui skaudžia mirtimi, kurią
dėl manęs kentėsi. — Susijuosdavai...
Šitie žodžiai sakomi dėl to, kad vėliau
Petras nebeturės tos laisvės, kad kitas
sujuos jį, būtent, budelis virvėmis. .—
Tu ištiesi savo rankas: būtent, ant kry*
žiaus. Taip aiškina senesnieji. Visų pir*
ma nurodoma bendrai mirtis ant kry*
žiaus, toliau žodžiais: kitas ir t.t., pa*
sakoma, kaip tai bus įvykdyta (Aug.).
Kiti aiškintojai: ištiesi rankas, duoda*
mas jas surišti, pasiduodamas svetimų*
jų galiai. Plg. 2 Petro 1, 14. Šv. Jonas
žinojo, kaip šita pranašystė įvyko, nes
šv. Petras mirė ant kryžiaus jau 67 me*

Turinys

14

:

580
Io 13, 36

Io 13, 23;
13, 15

Io 15, 27;
19, 35;

JONO 21, 19-24

non vis. 19 Hoc autem dixit signi*
ficans qua morte clarificaturus
esset Deum. Et cum hoc dixisset,
dicit ei: Sequere me, 29 Conversus
Petrus vidit illum discipulum,
quem diligebat lesus, sequentem,
qui et recubuit in coena super pec*
tus eius, et dixit: Domine quis est
qui tradet te? 21 Hunc ergo cum
vidisset Petrus, dixit lesu: Domine
hic autem quid? 22 Dicit ei lesus:
Sic eum volo manere donec ve*
niam, quid ad te? tu me sequere.
23 Exiit ergo sermo iste inter fra*
tres quia discipulus ille non mori*
tur. Et non dixit ei lesus: Non
moritur, sed: Sic eum volo manere
donec veniam, quid ad te?
24 Hic est discipulus ille, qui te*
tais. — (19) Pastovinti Dievą. Ką žmo*
gus daro ar kenčia iš meilės Dievui,
tuo jis pašlovina Viešpatį. — S ek mane.
Gal Išganytojas dabar buvo padaręs
keletą žingsnių ir kvietė Petrą eiti pa*
skui save. Tai buvo simbolinis veik*
smas, kuriuo buvo nurodoma: eik pa*
skui mane, kentėdamas ir mirdamas ant
kryžiaus (Ąug. Teod.). — (20) Atsi*
grąžęs Petras... Artimas santykis tarp
dviejų mokytinių duoda progos šv. Pe*
trui klausti, kaip bus pažymėtas Vieš*
paties mylimasis mokytinis (Auks.
Eut.). Gal ir jis turės eiti paskui ir
mirti kentėtoju, kaip pats Petras. Kaip
paskutinėje vakarienėje Jonas, pavaduo*
damas Petrą, klausia Viešpatį, taip
dabar apaštalų kunigaikštis atsilygina
Jonui, klausdamas pats Išganytoją. Plg.
aug. 13, 23. — (22) Je i aš noriu...
Vulgatos žodis „sic“ yra, matomai, per*
rašinėtojų klaida. Graikiškame tekste,
kai kuriuose Italės rankraščiuose, šv.
Jeronimo ir kitų tėvų aiškinimuose yra
„jei“. Šituos žodžius tardamas, Išga*
nytojas parodo, kad jis turi galios gy*
vybei ir mirčiai. — K ad jis pasiliktų...
Tais žodžiais norima pasakyti, kad Jo*
no mirtis nebus visai toki pat, kaip

Turinys

nori. 19 Tai pasakė, nurodydamas,
kokia mirtimi jis turėjo pašlovinti
Dievą. Po tų žodžių jis jam tarė.
Sek mane. 20 Atsigręžęs Petras pa*
matė paskui einantį tą mokytinį,
kurį Jėzus mylėjo, kurs ir vakario*
nėję buvo pasilenkęs ant jo kruti*
nės, ir paklausė: Viešpatie, kas yra
tas, kurs tave išduos? 21 Taigi,
pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: Vieš*
patie, kas gi bus su šituo? 22 Jė*
žus jam atsakė: Jei aš noriu, kad
jis pasiliktų, iki ateisiu, kas tau
rūpi? Tu sek mane. 23 Todėl ši*
tas pasakymas pasklido tarp mo*
kytinių, kad anas mokytinis nemir*
siąs. Tačiau Jėzus nesakė jam:
Jis nemirs, bet: Jei aš noriu, kad jis
pasiliktų, iki ateisiu, kas tau rūpi?
24 Y ra tai tas mokytinis, kurs
Petro mirtis: ne kentėtojo mirtimi ir
ne drauge su tavimi (kaip kad Petras
gal troško) jis turės mirti. — Iki
ateisiu. Šitie žodžiai gali reikšti: iki
aš pašauksiu jį paprasta, įgimta mir*
timi, arba: jei aš norėčiau, kad jis taip
pasiliktų net iki mano antrajam atėji*
mui, kas gi tau rūpi? Tu daryk tai,
kam esi pašauktas. Šitame atsiliepime,
rytiečių kalbų įpročiu, nėra priekaišto,
kurį gal mes galėtume rasti, žiūrėdami
savo kalbos dvasios. — (23) Jis ne«
mirs... Broliai manė: po antrojo Kris
staus atėjimo niekas nemirs; taigi, jei
Jonas nemirs iki tolei, tai jis visai ne*
bemirs. Šitos išvados klaida buvo ta,
kad jie žodžius jei aš noriu ėmė ta
prasme, lyg kad Išganytojas būtų paša*
kęs: aš noriu. Jonas atitaiso šitą klaidą,
kad kas nors, jam mirus, nesakytų: jis
mirė, nežiūrint to, kad kas kita jam
buvo pranašauta.
Pabaiga, 21, 24—25.
Šitos evangelijos pasakojimas yra
tikras, bet nepilnas.
(24) Yra tai tas mokytinis, Daugelis
tyrinėtojų mano, kad šios paskutinės

JONO 21, 25

581

liudija apie šituos dalykus ir tai
parašė; ir mes žinome, kad jo liu»
dijimas tikras. 25 Y ra dar daug ir
kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė.
Jei kiekvienas iš jų būtų atskirai
parašytas, tai manau, kad ir visas
pasaulis negalėtų sutalpinti tų
knygų, kurios reiktų parašyti.

stimonium perhibet de his, et scrip»
sit haec: et seimus, quia verum est
testimonium eius. 25 Sunt autem et i0 20,30
alia multa, quae fecit lesus: quae
si scribantur per singula, nec ipsum
arbitror mundum capere posse eos,
qui scribendi sunt, libros.

eilutės parašytos nebe Jono apaštalo.
Vieni mano, kad jos yra pridėtos Efezo
bažnyčios vyresniųjų, kurie liudija, kad
autorius parašęs evangelijoje tikrą tie»
są; kiti ją savina kuriam nors vienam
Jono apaštalo mokytiniui. Bet labai ge»
rai galėjo parašyti jas ir pats apaštalas,
tik vartodamas daugiskaitą, jis jungęs
su savo liudijimu ir Efezo tikinčiųjų liu»

dijimą. — (25) Je i kiekvienas iš jų būtų... Čia patarlių būdu atsiliepiama apie
Kristaus darbų kilnumą ir vertę. Jei
šitie žodžiai parašyti ne paties Jono,
tai juose yra žymės gilaus įspūdžio,
kurį darė Jono mokytiniams jo evan»
gelijos skelbimas gyvu žodžiu, jo toli
siekią atsiliepimai apie visą Jėzaus
veiklą.

Turinys

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful