Naujasis Testamentas

EVANGĖLIA ŠVENTO MATĖOŠIAUS
EVANGĖLIA ŠVENTO MARKOŠIAUS
EVANGĖLIA ŠVENTO LUKOŠIAUS
EVANGĖLIA ŠVENTO JONO
DARBAI (arba nusidavimai) APAŠTALŲ, PER ŠVENTĄJĮ LUKOŠIŲ RAŠYTI
GROMATA ŠVENTO POVILO RYMIONUMP
PIRMA GROMATA ŠVENTO POVILO KORINTIONUMP
ANTRA GROMATA ŠVENTO POVILO KORINTIONUMP
GROMATA ŠVENTO POVILO GALATĖNUMP
GROMATA ŠVENTO POVILO EPĖZIONUMP
GROMATA ŠVENTO POVILO PILIPENSUMP
GROMATA ŠVENTO POVILO KOLOSENSUMP
PIRMA GROMATA ŠVENTO POVILO TESALONICENSUMP
ANTRA GROMATA ŠVENTO POVILO TESALONICENSUMP
PIRMOJI GROMATA ŠV POVILO TIMOTIEJUMP
ANTRA GROMATA ŠV POVILO TIMOTIEJAUSP
GROMATA ŠVENTO POVILO TITAUSP
GROMATA ŠVENTO POVILO PILĖMONOP
PIRMA GROMATA ŠVENTO PETRO
ANTRA GROMATA ŠVENTO PETRO
PIRMA GROMATA ŠVENTO JONO
ANTRA GROMATA ŠVENTO JONO
TREČIA GROMATA ŠVENTO JONO
GROMATA EBRĖONUMP ARBA ŽYDUMP
GROMATA ŠVENTO JOKUBO
GROMATA ŠVENTO JUDO
APREIŠKIMAS ŠVENTO JONO, DIEVO MOKĮTO

EVANGĖLIA ŠVENTO MATĖOŠIAUS.
1
Perskyrimas
Surašymas Kristaus giminės, prasidėjimo, vardo ir užgimimo.
1

Šitos yra knygos * giminės Jėzaus Kristaus, sunaus Dovido, sunaus

Abraomo. 2 Abraomui * gimė Izaokas; Izaokui † gimė Jokubas; **
Jokubui gimė Judas ir jo broliai; 3 Judui * gimė Parėzas ir Zarag iš
Tamaros; † Parėzui gimė Ezronas; Ezronui gimė Ramas; 4 Ramui gimė
*
5

Aminadabas; Aminadabui gimė Naasas; Naasui gimė Salmas.

Salmui gimė Boasas iš Rakabos; * Boasui gimė Obėdas iš Rutos;

Obėdui gimė Jesas; 6 Jesui * gimė karalius Dovidas; Dovidui † karaliui

1,1 Luk.3,23.

*

1,2 1Maiž.21,2.3.

*

1,2 1Maiž.25,26.

1,2 1Maiž.29,35.

**

1,3 1Maiž.38,29.30.

*

1,3 Rut.4,18.i.t. 1Nus.Kar.2,5.9.i.t.

1,4 1Nus.Kar.2,10.

*

1,5 Rut.4,17.i.t.

*

1,6 1Zom.16,1.

*

1,6 2Zom.12,24.

gimė Salomonas iš Uriošiaus pačios; 7 Salomonui * gimė Reabėamas;
Reabėamui gimė Abias; Abiui gimė Asas; 8 Asui gimė Jozapatas;

Jozapatui gimė Joramas; Joramui gimė Ozias; 9 Oziui gimė Jotamas;
Jotamui gimė Akazas; Akazui gimė Ezekiošius; 10 Ezekiošiui * gimė
Manasas; Manasui gimė Amonas; Amonui gimė Jozias; 11 Joziui *
gimė Jėkoniošius ir jo broliai, čėse Babyloniško kalėjimo. 12 Po
Babyloniško kalėjimo Jėkaniošiui gimė Sealtiėlis; Sealtiėliui gimė
Zorobabėlas;

13

Zorobabėlui gimė Abiudas; Abiudui gimė Eliakimas;

Eliakimui gimė Azoras; 14 Azorui gimė Zadokas; Zadokui gimė

Akinas; Akinui gimė Eliudas; 15 Eliudui gimė Eleazaras; Eleazarui
gimė Matanas; Matanui gimė Jokubas; 16 Jokubui gimė Juozėpas,
Marijos vyras, iš kurios gimęs Jėzus, vadinams Kristus. 17 Visų vaikų
eilių nuo Abraomo iki Dovido yra keturiolika eilių. Nuo Dovido iki
nuvedimo į kalėjimą Babėlės yra keturiolika eilių. Nuo nuvedimo į

kalėjimą Babėlės iki Kristaus, keturiolika eilių. 18 O gimimas * Jėzaus
Kristaus toksai buvo: kada Marija, jo motyna, pažadėta buvo
Juozėpui, dar ne parvesta, radosi, kad ji nėščia buvo † iš Šventos
Dvasės.

19

Bet Juozėpas, jos vyras, budamas Dievo bijąs ir ne *

norėdamas ją apskelbti, norėjo ją slapčiai prastoti. 20 Bet jam tai
dumojant, štai, angielas Viešpaties jam pasirodė sapne, sakydamas:
Juozėpe, tu sunau Dovido, nesibijokis, Mariją, savo pačią, priimti;
1,7 1Nus.Kar.3,10.i.t.

*

1,10 1Nus.Kar.3,13.

*

1,11 1Nus.Kar.3,15.16.

*

1,18 Luk.1,27.

*

1,18 Luk.1,35.

1,19 4Maiž.5,15. 5Maiž.24,1.

*

nės tai, * kas joje prasidėjo, yra iš Šventos Dvasės. 21 Ir ji pagimdys
sunų, * ir pramįsi jį vardu Jėzumi; nės † jisai išganys savo žmones

nuo jų griekų. 22 Bet tai vis nusidavė, kad išsipildytų, ką Ponas Dievas

per praraką sakęs, tariantį:

23

Štai, * merga bus nėščia, ir pagimdys

sunų, ir pramįs jį vardu Emanuėl, tai musų žodžiais: Dievas su
mumis. 24 Taigi Juozėpas pabudęs iš miego, padarė, kaip jam įsakė
angielas Pono Dievo, ir priėmė savo pačią. 25 Ir neišpažino ją, iki ji *
pagimdė pirmgimį savo sunų, ir vadino jį Jėzumi.

2
Perskyrimas
Kristaus kudikystė ir užauginimas.
1

Jėzui * užgimus Bėtleėme, Žydų žemėje, čėse karaliaus Erodo, štai,

išmintingieji iš rytų žemės atėjo į Jėruzalę, klausdami: 2 Kur yra
naujai gimęsis Žydų karalius? mes matę * jo žvaigždę rytų žemėje,
atėjome jo melstis. 3 Tai išgirdęs karalius Erodas nusigando ir visa
Jėruzalė su juomi; 4 Ir suvadinęs visus vyriausius kunįgus ir

raštemokįtus žmonėse, klausė jų: kur Kristus užgimsiąs? 5 Ir jie atsakė

1,20 Luk.1,35.

*

1,21 Luk.2,21.

*

1,21 Nus.Ap.4,12;5,31.

1,23 Jėz.7,14.

*

1,25 Luk.2,7.

*

2,1 Luk.2,4.6.7.

*

2,2 4Maiž.2,4.6.7.

*

jam: Bėtleėme, Žydų žemėje. Nės taip * prarako parašyta yra: 6 Ir tu
Bėtleėm, Žydų žemėje, nieku budu n’esi mažiausia tarp kunįgaikščių
Judo; nės iš tavęs man išeis kunįgaikštis, mano žmones Izraėl

valdysiąsis. 7 Tai Erodas, slapčiai pavadinęs išmintinguosius, tyčiomis
klausinėjo iš jų, kuočės žvaigždė pasirodė. 8 Ir siųsdamas juos į
Bėtleėmę tarė: eikite ir klauskite tikrai apie tą vaikelį; ir radę jį
pasakykite ir man, jeib ir aš atėjęs jį garbinčiau. 9 Tai jie karaliaus
paklusę nuėjo; ir štai, ana žvaigždė, jų regėta rytų žemėje, tekėjo
pirm jų, iki atėjo ir stovėjo ties tuo butu, kuriame buvo vaikelis.

10

Ir

pamatę žvaigždę, džiaugėsi labai didžiu džiaugsmu; 11 Ir įėję į tus
namus, rado vaikelį ir Mariją, jo motyną, ir ant kelių parsiklaupę jo
meldėsi, ir išėmę savo skarbus * dovanojo jam auksą, kodylą ir mirą.
12

Ir Dievas liepė jiems sapne, kad ne grįštų pas Erodą, ir jie parėjo

kitu keliu į savo žemę. 13 Bet jiems atstojus, štai, angielas Viešpaties

pasirodė Juozėpui sapne, sakydamas: kėlęs imk savęspi vaikelį ir jo

motyną ir bėgk į Egypto žemę ir buk ten, iki tau vėl sakysu. Nėsą yra
dabar tas čėsas, kuriame Erodas jėško, tą vaikelį nužavinti. 14 Ir jis
kėlęs nakčia ėmė vaikelį ir jo motyną ir bėgo į Egypto žemę; 15 Ir ten
pasiliko iki Erodui numirus; kad išsipildytų žodis Viešpaties, per
praraką sakytas: * Iš Egypto žemės vadinau savo sunų. 16 Erodas tada

numanydamas, išmintingųjų prigautas, labai papyko, ir išsiuntęs

nužavindino visus vaikelius Bėtleėme ir po visus jų rubežius, dviejų
metų ir dar jaunesnius, pagal čėsą, iš išmintingųjų tyčiomis ištirtą.

2,5 Mik.5,1.

*

2,11 Ps.72,10. Jėz.60,6.

*

2,15 Oz.11,1. Ps.80,9.

*

17

Tuočės išsipildė * žodis, prarako Jėremiošiaus sakytas:

18

Ant kalno

girdėtas didis raudojimas, dejavimas, verksmas ir kaukimas: * Raėlė

apverkianti savo vaikus ne nusiramdino; nės nei vienas jų ne išliko.
19

Bet Erodui numirus, štai, angielas Viešpaties pasirodė Juozėpui

sapne Egypto žemėje, sakydamas: 20 Kėlęs savęspi imk vaikelį ir jo
motyną ir sugrįšk į žemę Izraelio; jau numirė, kurie jėškojo vaikeliui
galą daryti. 21 Ir jis pabudęs ėmė savęspi vaikelį ir jo motyną, ir
parėjo į žemę Izraelio. 22 Bet girdėdamas, Arkėlaų esantį karaliumi
Žydų žemėje, vietoje savo tėvo Erodo, bijojosi ten eiti. Ir Ponas

Dievas sapne jam liepė eiti, ir jis nuėjo į šalis Galilėos žemės. 23 Ir
atėjęs gyveno mieste, vadinamame * Nazaret; kad išsipildytų † žodis
prarakų sakytas: jis bus vadinams Nazarėniškis.

3
Perskyrimas
Kristus Jono krikštijamas.
1

Tuočės atėjo * Jonas krikštytojis ir apsakė Dievo žodį pusčioje,

Žydų Žemėje, 2 Tarydamas: * prisiverskitės, nės karalystė dangaus
prisiartino. 3 Ir jis yra tasai, apie kurį prarakas Jėzaiošius * kalbėjęs
2,17 Jėr.31,15.

*

2,18 1Maiž.35,19.

*

2,23 Jon.1,45.

*

2,23 Vald.13,5. 1Zom.11,1.

3,1 Mark.1,4.15. Luk.3,2.3.

*

3,2 Mat.4,17.

*

3,3 Jėz.40,3.

*

yra, sakydamas: yra balsas šaukiančio pusčioję: taisykite kelią
Viešpaties; lygius darykite jo takus! 4 Ir jis, * Jonas, vilkėjo rubu, iš
verbludų † plaukų darytu, ir apsijuosęs buvo šikšnos diržu; bet jo

valgis buvo žogai ir laukinis medus. 5 Tai išėjo pas jį miestas
Jėruzalė, ir visa Žydų žemė, bei visa šalis aplinkui pas Jordaną, 6 Ir
krikštydinos nuog jo (upėje) Jordane, savo griekus išpažindami. 7 Bet
išvydęs daug Parizėušių ir Saducėušių ateinančių pas jo krikštą, tarė
jiems: * Jus angių veislė, kasgi jums parodė, kad išvengsite busiantį

kerštą? 8 Dabokitės, darykite vertus vaisius prisivertimo; 9 Ir

nesitikėkitės, * norėdami patys savyje sakyti: mes Abraomą turime
tėvu. Aš sakau jums: Dievas gal ir iš šių akmenų vaikus prikelti
Abraomui. 10 Jau kirvis pridėtas prie medžių šaknies; * todėl,
kiekvienas medis, ne nešąs gero vaisiaus, bus iškirstas ir į ugnį
įmestas. 11 Aš * krikštiju jus vandenimi prisivertimopi; bet ateinąsis

paskui manę, sylingesnis yra už manę, kurio aš ir ne esmi vertas

kurpes nešioti, tas krikštys jus šventa Dvase ir ugnimi. 12 Jisai tur
savo vėtyklę savo rankoje; jisai šluos savo klojimą ir suvalys savo
kviečius į skunę, ir pelus jis sudegįs amžina ugnimi. 13 Tuočės atėjo
Jėzus iš Galilėos pas Jordaną, prie Jono, jeib krikštytas butų.

14

Bet

Jonas to ne norėjo apsiimti, sakydamas: man privalu iš tavęs gauti
krikštą, ir tu ateini pas manę? 15 Bet atsakydamas Jėzus tarė jam:
3,4 Mark.1,6.

*

3,4 2Kar.1,8.

3,7 Luk.3,7.

*

3,9 Jon.8,33.39.

*

3,10 Mat.7,19. Luk.13,7.9. Jon.15,6.

*

3,11 Mark.1,8. Jon.1,26. Nus.Ap.1,5.

*

testov dabar taipo; nės taip mum puolasi visą teisybę išpildyti. Tai jis
apsiėmė. 16 Ir Jėzus pakrikštytas išėjo tuojaus iš vandens. Ir štai,

dangus atsivėrė ties juomi. Ir Jonas regėjo Dvasę Dievo,
nusileidžiančią kaip karvelį, ir ateinančią ant jo.

17

Ir štai, * balsas iš

dangaus sakė: † Tas mano mielasis sunus, tuomi aš mėgstu.

4
Perskyrimas
Kristus pradeda mokinti.
1

Po to * Jėzus Dvasės nuvestas buvo įpusčią, kad velnio

gundinamas butų. 2 Ir kaip keturisdešimtis dienų ir keturisdešimtis

nakčių pastininkavęs buvo, jis išalko. 3 Ir gundįtojis atėjęs pas jį sakė:
jei esi Dievo sunus, * tai liepk, kad tie akmens į duoną pavirstų. 4 Bet
jisai atsakydamas tarė: parašyta yra: * ne vieninteliai duona minta
žmogus, bet kožnu žodžiu, iš Dievo burnos išeinančiu. 5 Po to vedė jį
velnias į šventąjį miestą ir statė jį ant bažnyčios viršaus, 6 Ir sakė jam:
jei esi Dievo sunus, tai nusileisk žemyn; nės parašyta yra: Jis * savo

angielams įsakys apie tavę, ir nešios tavę ant rankų, kad ne

įtrenktumbei į akmenį savo koją. 7 Tai atsakė jam Jėzus: vėl parašyta

3,17 Jon.12,28.

*

3,17 Mat.12,18;17,5. Mark.1,11. Luk.9,35.

4,1 Mark.1,12.i.t. Luk.4,1.

*

4,3 1Tes.3,5. Mat.3,17.

*

4,4 5Maiž.8,3.

*

4,6 Ps.91,11.12.

*

yra: * ne gundįk Dievą, savo Viešpatį. 8 Vėl vedė jį velnias ant labai
aukšto kalno ir parodęs jam visas svieto karalystes ir jų šlovę, 9 Sakė
jam: tai vislab duosu tau, * jei parsiklaupęs melsies manęs.

10

Jėzus

jam atsakė: atstok nuog manęs, šėtone! nės parašyta yra: * tu turi
melsties Dievo, savo Viešpaties, ir jam vienam šlužyti. 11 Tai atstojo
nuo jo velnias, ir štai, angielai * atėję šlužijo jam. 12 Ir * Jėzus išgirdęs
Joną sugautą, nuėjo į Galilėos žemę. 13 Ir palikęs miestą Nazaretą,
atėjo ir gyveno Kapernaume, kursai yra pas mares, rubežiuose
Zabulono ir Naptalimo;

14

Kad išsipildytų žodis, prarako Jėzaiošiaus

sakytas: 15 Žemė * Zabulono ir žemė Naptalimo pakelėje marių, anoje
šalyje Jordano, ir pagoniška Galilėa, 16 Žmonės, * kurie sėdėjo
tamsybėje, išvydo didę šviesybę; ir sėdintiems vietoje ir šešėlyje
smerties užtekėjo šviesybė. 17 Iš to čėso pradėjo Jėzus mokinti,
sakydamas: * prisiverskitės, nės prisiartino dangaus karalystė. 18 Ir

kaip Jėzus vaikščiojo pas mares Galilėos, išvydo * du broliu, Simoną,

vadinamą Petrą, ir Endriejų, jo brolį, metančiu tinklą į mares; nės

4,7 5Maiž.6,16.

*

4,9 Luk.4,6.7.

*

4,10 5Maiž.6,13. Luk.4,8.

*

4,11 Ebr.1,14.

*

4,12 Luk.4,14.31.

*

4,15 Jėz.9,1.2.

*

4,16 Luk.1,79.

*

4,17 Mark.1,14.15. Mat.3,2;10,7.

*

4,18 Mark.1,16.17.18.

*

4,18 Jon.1,42.

buvo žveju. 19 Ir sakė jiemdviem: sekita manę, aš * padarysu judu
žmonių žvejais. 20 Juodu * tuojaus palikusiu tinklus jį sekė. 21 Ir iš čia

toliaus eidamas išvydo kitu du broliu, Jokubą, sunų Zebedėjaus, ir

Joną, jo brolį, laive, su savo tėvu Zebedėjumi taisančius savo tinklus,
ir pavadino juodu. 22 Ir juodu, tuojaus palikusiu laivą ir savo tėvą,
sekė jį. 23 Ir * Jėzus pervaikščiojo visą žemę Galilėos, mokįdamas jų
mokyklose ir apsakydamas † Evangėlią karalystės, bei gydydamas **
visokias ligas ir visokias negales tarp žmonių. 24 Ir jo garsas išėjo į
visą Syrionų žemę. Ir atvedė pas jį visokius ligonis, tuleropomis

ligomis ir mukomis apimtus, ir velnio vargintus, ir mėnesio liga
sergančius, ir stabu ištiktus, ir jis išgydė juos. 25 Ir * sekė ji didis
žmonių pulkas iš Galilėos, iš dešimtis miestų, iš Jėruzalės, iš Žydų
žemės, ir iš anos pusės Jordano.

5
Perskyrimas
Kristus ant kalno mokina apie krikščionių išganymą.
1

Ir pamatęs žmones, užėjo ant kalno ir sėdosi, ir atėjo pas jį jo

mokįtiniai. 2 Ir jis, atvėręs savo burną, mokino juos sakydamas:

4,19 Luk.5,10.11.

*

4,20 Mark.10,28. Luk.18,28.

*

4,23 Mat.9,35. Mark.1,21.

*

4,23 Mat.24,14. Mark.1,14.

4,23 Mark.1,34.

**

4,25 Mark.3,7.

*

3

Išganytingi (palaimimi) * kurie vargsta dvasėje; nės jų dangaus

karalystė. 4 Išganytingi, * kurie smutnijasi; nės jie bus palinksminti.
5

Išganytingi * lengvaširdingieji; nės jie žemę gaus į dalykus.

6

Išganytingi, * kurie alksta ir trokšta teisybės; nės jie bus pasotinti.

7

Išganytingi * mielaširdingieji; nės jie gaus mielaširdingystę.

8

Išganytingi * čystos širdies esantieji; nės † jie Dievą regės.

9

Išganytingi pakajingieji; nės jie vadinami bus Dievo vaikais.

10

Išganytingi * persekinėjimą kenčią dėl teisybės; nės jų dangaus

karalystė. 11 Išganytingi * este, kada žmonės jus išgėdina ir

persekinėja dėl manęs, † ir apskelbia jus, meluodami. 12 Džiaugkitės *
ir linksmi bukite, nės pilnai jums bus danguje atpildoma. Nės † taip
persekinėjo prarakus, pirm jųsų buvusius. 13 Jus este žemės druska.

*

Jei druska surumą savo pameta, kuomi sudysime? Niekam daugiaus
5,3 Luk.6,20. Jėz.57,15.

*

5,4 Jėz.61,2.3. Luk.6,21. 2Kor.1,7.

*

5,5 Ps.37,11.

*

5,6 Jėz.55,1;65,13.

*

5,7 Ps.41,1. Mat.11,25. 2Tim.1,16. Ebr.10,6. Jok.2,13.

*

5,8 Ps.15,2;24,4. Ebr.12,14.

*

5,8 1Kor.13,12. 1Jon.3,2.3.

5,10 1Petr.3,14.

*

5,11 Luk.6,22.

*

5,11 1Petr.4,14.

5,12 Luk.6,23. Nus.Ap.5,41. Jok.1,2. 1Petr.4,13.

*

5,12 2Nus.Kar.36,16. Neėm.9,26. Mat.23,34.37. Nus.Ap.7,52.

1Tes.2,15.
5,13 Mark.9,50. Luk.14,34.35.

*

ne tinka, kaip tikt kad butų išmetama ir žmonių sumindžioma.

14

Jus

este svieto šviesybė. Miestas, gulįs ant kalno, ne gal buti paslėptas.
15

Žvakė * uždegama, ne pastatoma po ketvirčiu (saiku), bet ant

liktoriaus, tai visiems, namuose esantiems, šviečia. 16 Taip * te šviečia
šviesybė jųsų po žmonių akių, kad regėtų jųsų gerus darbus ir
garbintų jųsų tėvą, danguje esantį. 17 Ne mislykite, manę atėjusį
zokaną ir prarakus paniekinti; ne * atėjau paniekinti, bet išpildyti.
18

Nėsa iš tiesos sakau jums: iki dangus * ir žemė sugaiš, ne sugaiš nei

mažiausias raštelis, arba nei viens žodelis zokano, iki vis išsipildys.
19

Kursai jau paniekina * vieną tų mažiausių prisakymų, ir taip

mokina žmones, mažiausias bus vadinamas dangaus karalystėje; bet
kursai pildo ir mokina, didis bus vadinamas dangaus karalystėje.
20

Nės aš sakau jums: jei ne bus teisybė jųsų geresnė, neng *

raštemokįtų ir Parizėušių, tai ne įeisite į dangaus karalystę.
21

Girdėjote, sakyta seniems: ne užmušk; * ir užmušąs bus provos

kaltas. 22 Bet aš jums sakau, kad kiekvienas ant savo brolio pykstąs,
yra * sudo kaltas; ir sakąsis ant savo brolio: † Raka, yra rotos kaltas; ir
sakąsis: tu durniau, peklos ugnies yra kaltas. 23 Taigi apieravodamas
5,15 Mark.4,21.

*

5,16 1Petr.2,12.

*

5,17 Mat.3,15. Rym.3,31.

*

5,18 Luk.16,17.

*

5,19 Jok.2,10.

*

5,20 Rym.9,31;10,3.

*

5,21 2Maiž.20,13. 3Maiž.24,17.

*

5,22 1Jon.3,15.

*

5,22 Jok.2,20.

savo dovaną ant altoriaus, jei čia atsimintumbei, tavo brolį ką prieš
tavę turintį, * 24 Tai palikęs savo dovaną pas altorių, pirma eik ir

susiderink su savo broliu, ir potam atėjęs apieravok savo dovaną.
25

Buk tuojaus * atlaidus savo priešininkui, kol dar su juomi ant kelio

esi, jeib priešininkas tave kartunta ne paduotų sudžiai, ir sudžia tavę
ne paduotų tarnui, ir butumbei įmestas į temnyčią (kalinę). 26 Iš
tiesos sakau tau: ne išeisi iš ten, iki ir paskiausi pinįgėlį užmokėsi.
27
28

Girdėjote, sakyta esant seniems: ne * peržengk venčiavonystės.

Bet aš sakau jums: kiekvienas užmetąs * akis ant moteriškės, jos

užsigeizdamas, jau peržengė venčiavonystę savo širdyje. 29 Taigi, jei

*

piktina tavę dešinė tavo akis, išplėšk ją ir mesk ją nuo savęs. Nės
naudingiaus tau yra, kad viens tavo sanarių pražutų, užot visas tavo
kunas butų įmestas į peklą.

30

Ir jei tavo dešinė ranka tavę piktina,

nukirsk ją ir mesk ją nuo savęs. Nės naudingiaus tau yra, kad viens
tavo sanarių pražutų, užot visas tavo kunas butų įmestas į peklą.

31

Vėl sakyta yra: * kas skiriasi nuo savo pačios, tas jai tur duoti

gromatą atskyrimo. 32 Bet aš sakau jums: kas nuo pačios savo skiriasi,
(jei ne peržengusi venčiavonystės) tas daro, kad jiji peržengia
venčiavonystę. Ir kas tokią atskirtą veda, peržengia venčiavonystę.
33

Vėl girdėjote, sakyta esant seniems: * ne prisiek neteisiai, ir attesėk

5,23 Mark.11,25.

*

5,25 Pam.25,8. Luk.12,53.59.

*

5,27 2Maiž.20,14. 5Maiž.5,18.

*

5,28 Job.31,1.

*

5,29 Mat.18,8.9. Mark.9,43-47.

*

5,31 5Maiž.24,1. Jėr.3,1. Mat.19,3.i.t. Mark.10,2.i.t.

*

5,33 2Maiž.20,7. 3Maiž.19,12.

*

Ponui Dievui savo prysiegą. 34 Bet aš sakau jums, kad niekaip ne
prisiektumbite, nei prie dangaus, nės tas yra † Dievo sostas; * 35 Nei
prie žemės, nės ta yra jo pakoja; nei prie Jėruzalės, nės * ji yra

miestas didžio karaliaus. 36 Neigi prisiek prie savo galvos; nės ne gali
padaryti nei vieną plauką ar baltą ar juodą. 37 Bet * jųsų kalba t’esie:
je, je (taip, taip), ne, ne; kas daugiaus, tai nuo pikto. 38 Girdėjote,
sakyta esant: * akį už akį ir dantį už dantį. 39 Bet aš sakau jums, * kad
nesistengtumbite prieš piktą; bet jei kas per ausį tavę ištiktų ant

dešinės, tam paduok ir antrą pusę. 40 Ir jei kas su tavimi nor bylinėti
ir atimti tavo sermėgą, tam palik ir ploščių (skreistę). 41 Ir jei kurs
tavę privers eiti vieną mylę, eik su juomi ir dvi.

42

Duok prašančiam

tavęs, * ir nuo norinčio iš tavęs žyčyti, ne atsitraukis. 43 Girdėjote, *
sakyta esant: artymą savo mylėk, ir neprieteliaus savo nekęsk. 44 Bet
aš jums sakau: * mylėkite savo neprietelius, žegnokite jus keikiančius,
ger darykite jus ne kenčiantiems, † ir melskite užtus, kuriejus

užkabinėja ir persekinėja; 45 Jeib butumbite vaikais savo Tėvo,
danguje esančio. Nės jis duoda savo saulę užtekėti ant piktų ir gerų,
5,34 Jėz.66,1.

5,34 Mat.23,16.18.22. Jok.5,12.

*

5,35 Ps.48,2;87,3.

*

5,37 Kol.4,6. Jok.5,12.

*

5,38 2Maiž.21,24. 3Maiž.24,20.

*

5,39 Pam.20,22. Luk.6,29. 1Kor.6,7.

*

5,42 Luk.6,30.35.

*

5,43 3Maiž.19,18.

*

5,44 Luk.6,27.35. Rym.12,14.20.

*

5,44 Luk.23,34. 1Kor.4,12.13. 1Petr.2,23;3,9.

ir duoda lyti ant teisiųjų ir ant neteisiųjų. 46 Nės jei * mylite jus
mylinčius, kokiągi algą gausite; ar ne ir muitininkai tai daro? 47 Ir jei
tiktai su broliais savo meilingai elgiatės, kągi daug gero darote? Ar

ne ir muitininkai tai daro? 48 Taigi * bukite tobuli, kaipo Tėvas jųsų
dangujęsis tobulas yra.

6
Perskyrimas
Apie kelis darbus nobažnystės.
1

Dabokitės, kad ne išdalytumbite ubagams (almužnų) po akių

žmonių, idant jie matytų jus; šeip ne turėsite algos pas Tėvą savo

danguje. 2 Taigi * išdalydamas ubagams, ne duok trubyti pirm savęs,
kaipo veidmainiai daro mokyklose ir ant ulyčių, kad butų žmonių
pagiriami. Iš tiesos sakau jums, jie atėmė savo algą. 3 Bet kad tu
išdaliji ubagams, kairė tavo ranka te ne žino, ką tavo dešinė daro,
4

Jeib savo dovanas ubagams slapta duotumbei; ir tavo Tėvas, matąs

paslėptus daiktus, * atlygįs tau regimai. 5 Ir kad meldies, ne buk kaip
veidmainiai, kurie liubija melstis mokyklose ir ant kampų ulyčių

stovėdami, kad žmonių butų regimi; iš tiesos sakau jums, jie atsiėmė
savo algą. 6 Bet tu kad meldies, eik į savo kamarą, ir * užrakinęs duris
melsk savo Tėvo, niekam nežinant; ir tavo Tėvas, matąs paslėptus
5,46 Luk.6,32.

*

5,48 3Maiž.11,44;19,2. Luk.6,36. Kol.1,28;4,12.

*

6,2 Rym.12,8.

*

6,4 Luk.14,14.

*

6,6 2Kar.4,33.

*

daiktus, atlygis tau regimai. 7 Ir jus * melsdami ne turite daug kalbėti,
kaip pagonai; nės jie mislija dėl savo daug kalbėjimo busią išklausyti.
8

Taigi jiems ne turite prilygti; jųsų Tėvas žino, ko privalote, dar jums

jo nesimeldžiant. 9 Todėl taipo melskitės: * Tėve musų, kurs esi
danguje. Buk švenčiamas tavo vardas. 10 Ateik tavo karalystė. * Buk
tavo valė, kaip danguje, taip ir ant žemes. 11 Duoną musų dienišką
duok mums ir šią dieną. 12 Ir * atleisk mums musų kaltes, kaip mes
atleidžiame savo kaltiemus. 13 Ir * ne vesk mus į pagundymą; bet

gelbėk mus nuo pikto. Nėsa tavo yra karalystė, ir macis, ir garbė iki
amžių. Amen.

14

Nės jei žmonėms atleisite jų nusidėjimus, tai atleis ir

jums jųsų Tėvas dangųjęsis.

15

Bet jei žmonėms * ne atleisite jų

nusidėjimus, tai ir jums jųsų Tėvas ne atleis jųsų nusidėjimus. 16 Kad
jus * pastninkaujate, neturite susiraukti, kaip veidmainiai; nės jie
nuleidž savo akis, kad žmonės matytų juos pastninkaujančius. Iš

tiesos sakau jums: jie atėmė savo algą. 17 Bet tu kad pastninkauji,
mostyk savo galvą ir prausk savo burną; 18 Jeib žmonėms
nesirodytumbei pastninkaująs, bet tikt savo Tėvui, esančiam
užslėptoje vietoje; ir tavo Tėvas, matąs paslėptus daiktus, atlygis tau
tai regimai. 19 Ne rinkite sau skarbų ant žemės, kurius kandys ir rudys

6,7 Jėr.1,15. Pam.5,2.

*

6,9 Luk.11,21.i.t.

*

6,10 Mat.26,39.42.

*

6,12 Mat.8,21.i.t.

*

6,13 Mat.26,41.

*

6,15 Mat.18,35.

*

6,16 Jėz.58,5.

*

suėda, ir kurius vagys paskui kasa ir vagia. 20 Bet * rinkite sau skarbus
danguje, kurius nei kandys nei rudys ne suėda, ir kurius vagys ne

kasa ir nevagia 21 Nės kur jųsų skarbas, čia ir jųsų širdis. 22 Akis yra
tavo kuno šviesybė. Jei tavo akis gera, visas tavo kunas bus šviesus.
23

Ir jei tavo akis ne gera, visas tavo kunas bus tamsus. Taigi jei

tavyje esanti šviesybė yra tamsybė, kaip didė bus pati tamsybė?
24

Nieks * ne gal dviem ponam šlužyti; ar vieno ne kęs ir kitą mylės,

ar prie vieno laikysis ir kitą paniekįs. Ne † galite Dievui šlužyti ir

Mamonui. 25 Todėl sakau jums: * nesirupinkitės apie savo gyvastį, ką
valgysite, arba ką gersite; nei apie savo kuną, kuomi vilkėsite. Ar ne
gyvastis brangesnis yra už valgį? ir kunas už rubus? 26 Žiurėkite į

*

paukščius po dangumi; jie nei sėja, nei piauja, nei suvalo į skunes, ir
tikt jųsų Tėvas dangujęsis juos pen. Argi jus ne este geresni už juos?
27

Kursai iš jųsų gal prie savo stuomens pridėti mastą, norint didei

rupintųs? 28 Ir apie apdangalą ko rupinatės? žiurėkite į lelijas ant

lauko, kaipo jos auga; jos nei dirba, nei verpia. 29 Aš sakau jums, kad
nei Salomonas visoje savo šlovėje ne buvo taip aprėdytas, kaip tų
viena.

30

Taigi, jei Dievas žolę ant lauko, šią dieną esančią ir rytoj

įmetama į pečių, taip aprėdo, argi ne labiaus jums tai darytų, jus
mažtikieji? 31 Todėl nesirupinkitės, sakydami: ką valgysime, arba ką

gersime, arba kuomi vilkėsime? 32 To viso jėško pagonai; * nės Tėvas
6,20 Luk.12,33.

*

6,24 Luk.16,13.

*

6,24 1Tim.6,17. Jok.4,4.

6,25 Ps.55,22. Luk.12,22.23. Pilip.4,6. 1Petr.5,7.

*

6,26 Luk.12,24.i.t.

*

6,32 Luk.12,30.

*

jųsų dangujęsis žino, jus to viso privalant. 33 Bet * jėškokite pirmiaus
Dievo karalystės ir jo teisybės, tai visi šie daiktai jums pripuls.
34

Dėlgi to nesirupinkite apie rytišką dieną; * nės rytiška diena už

savo reikalus rupįsis. Pakanka kiekvienai dienai savo vargą turint.

7
Perskyrimas
Apie keles paines prie išganymo.
1

Ne * sudykite, kad ne butumbite sudijami. 2 Nės kokiu sudu

sudysite, tokiu sudijami busite, ir kokiu saiku seikiate, tokiu jums
bus seikiama. 3 Bet kodėl matai krislą savo brolio akyje, o ne pamatai

rastą savo paties akyje? 4 Arba kaip dręsi sakyti savo broliui: stui,
išimsu krislą iš tavo akies; ir štai, rastas tavo akyje kyšo. 5 Tu

veidmainy, ištrauk popirm rastą iš savo akies, ir potam dabok, * kaip
krislą išimtumbei iš akies savo brolio. 6 Jus ne turite duoti * šventą
daiktą šunims, ir savo perlas ne pamesti kiaulėms, kad jas ne
sumintų savo kojomis ir atsigręžusios jus ne sudraskytų. 7 Prašykite, *
tai bus jums duodama; jėškokite, tai rasite, tuzgenkite, tai jums

atvers. 8 Nėsa, kas prašo, tas gauna, ir kas * jėško, tas randa, ir kas
6,33 1Kar.3,13. Ps.37,25.

*

6,34 2Maiž.16,19.

*

7,1 Luk.6,37. Rym.2,1. 1Kor.4,5.

*

7,5 Luk.6,42.

*

7,6 Pam.9,7.

*

7,7 Mark.11,24.

*

7,8 Pam.8,17.

*

tuzgena, tam atveriama, 9 Kursai žmogus tarp jųsų yra, jei jo sunus jo
prašytų duonos, ir jis jam siūlytų akmenį? 10 Arba jei jį prašytų

žuvies, kad jam siūlytų žaltį? 11 Taigi, jei jus, * nelabi būdami, tačiau
galite savo vaikams gerų dovanų duoti, kaip ne juo daugiaus jųsų
Tėvas dangiškasis ko gero duos tiems, kurie jo meldžia? 12 Todėl
vislab, ką norite, * kad žmonės jums darytų, tai darykite ir jiems. Tai

zokanas, tai prarakai. 13 Įeikite * per ankštuosius vartus; nėsa vartai

erdvi, ir kelias platus, į prapuolimą nuvedąs, ir daug yra ant to

vaikščiojančiųjų. 14 Ir vartai ankšti, * ir kelias siauras, į gyvastį vedąs,
ir maž jų yra, tą surandančiųjų. 15 Saugokitės nuog * netikrų prarakų,
avių rubuose pas jus ateinančių, bet † viduje jie yra sudraskantieji
vilkai. 16 Iš jų * vaisių juos pažinkite. Bau gali skinti vynuogių nuo
erškėčių? arba pygų nuo usnių? 17 Taipo kiekvienas * geras medis
gerą vaisių neša, bet negeras medis negerus vaisius neša. 18 Geras

medis ne gal negerų vaisių nešti, ir negeras medis ne gal gerų vaisių
nešti.

19

Kožnas * medis, ne nešąs gerų vaisių, nukertams ir į ugnį

7,11 1Maiž.6,5;8,21.

*

7,12 Luk.6,31.

*

7,12 Rym.13,8.10.

7,13 Luk.13,24.

*

7,14 Nus.Ap.14,22.

*

7,15 5Maiž.13,3. Jėr.13,16.

*

7,15 Nus.Ap.20,29.30.

7,16 Luk.6,44. Jok.3,12. 1Tim.5,24.25.

*

7,17 Mat.12,33.

*

7,19 Mat.3,10. Luk.3,9. Jon.15,2.6.

*

įmetamas. 20 Todėl iš jų vaisių juos pažinkite.

21

Ne visi man saką: *

Viešpatie! Viešpatie! įeis į dangaus karalystę; bet tie, kurie valę daro
Tėvo mano, danguje esančio. 22 Daug jų, sakys man anoje dienoje:

Viešpatie! Viešpatie! ar ne * tavo vardan mes prarakavome? † ar ne
tavo vardan velnius išvarėme? ar ne tavo vardan daug stebuklų
darėme? 23 Tada jiems išsipažįsu: * aš dar jųsų niekados ne pažinau,
atstokite nuo manęs, visi jus piktadėjai. 24 Todėl * kiekvieną girdintį
ir darantį tus mano žodžius prilyginu išmintingam vyrui, savo namus

ant uolos budavojančiam. 25 O kaip didei nulijus tvanas užėjo, ir vėjai

pūsdami tus namus užgavo, tačiau ne pargriuvo, nėsa buvo ant uolos
gruntavoti.

26

Ir kas tus mano žodžius gird ir jų ne daro, tas lygus

paikam vyrui, budavojančiam savo namus ant smilties. 27 O kaip
didei nulijus tvanas užėjo, ir vėjai pūsdami tus namus užgavo, jie
sugriuvo, ir jų pargriuvimas buvo didis. 28 Ir nusidavė, Jėzui tus

žodžius pabaigus, * nusigando žmonės iš jo pamokslo; 29 Nės jis Dievo

žodį sakė galingai, ir ne kaip raštemokinti.

8
Perskyrimas
Kristaus stebuklai, ypačiai šiapus marių.
7,21 Rym.2,13. Jok.1,22.

*

7,22 Luk.6,46.

*

7,22 Luk.13,26.27.

7,23 Mat.25,41. Ps.6,9.

*

7,24 Luk.6,47.

*

7,28 Mark.1,22. Luk.4,32.

*

1

Bet jam nuo kalno nueinant, daug žmonių paskui sekė. 2 Ir štai,

vienas * raupsuotas priėjęs meldėsi jo, sakydamas: Viešpatie, jei nori,

rods gali manę apčystyti. 3 Ir Jėzus, savo ranką ištiesęs, jį pakrutino ir
tarė: noru tai daryti, buk apčystytas. Ir tuojaus nuo savo raupso
čystas pastojo. 4 Ir Jėzus sakė jam: dabokis, niekam ne sakyk, bet
nuėjęs * pasirodyk klebonui (kaplonui) ir apieravok dovaną, †
Maižėšiaus palieptą, jiems ant apliudymo. 5 Bet * Jėzui į Kapernaumą
įeinant, prie jo priėjęs vyresnis kareivių meldė jį, 6 Sakydamas:

Viešpatie, mano tarnas namieje gul kaulliga sergąs ir didę kančią
kenčia. 7 Jėzus tarė jam: ateisu ir jį išgydysu. 8 Vyresnis kareivių
atsakydamas tarė: Viešpatie, aš ne vertas esmi, kad po mano stogu
eitumbei, bet vieną tiktai žodį ištark, tai mano tarnas pasveiks. 9 Nėsa
ir aš esmi žmogus po vyriausybe, ir po savimi turu kareivių; tačiau,
kad vienam sakau: eik, tai nueina, ir kitam: eik šen, tai ateina, ir

mano bernui: daryk tai, tai daro. 10 Jėzus tai girdėdamas, dyvijos ir
tarė žmonėms, jį sekantiems: iš tiesos sakau jums, tokio tikėjimo
Izraelyje ne radau. 11 Bet aš sakau jums: daug ateis iš * rytų ir iš

vakarų ir sėdės su † Abraomu, Izaoku bei Jokubu dangaus
karalystėje; 12 Bet * karalystės vaikai bus išstumti į tolimiausią
tamsybę; ten bus kaukimas ir dantų klebėjimas. 13 Ir Jėzus tarė
8,2 Mark.1,40. Luk.5,12.

*

8,4 Luk.17,14.

*

8,4 3Maiž.14,2.s.

8,5 Luk.7,1.i.t.

*

8,11 Jėz.49,12.

*

8,11 Luk.13,28.29.

8,12 Mat.22,13;25,30.

*

vyresniamui kareivių: eik, te nusiduodie tau, kaip įtikėjai. Ir jo tarnas
pasveiko tą pačią adyną. 14 Ir Jėzus atėjęs į Petro namus, * išvydo jo

uošvę gulinčią ir drugiu (karštine) sergančią, 15 Ir nutvėrė jos ranką,
tai ją drugys pametė. Ir ji atsikėlusi jiems pašlužijo. 16 Bet ant *
vakaro atvedė pas jį daug velnio pristotų, ir jis dvases išvarė
žodžiais, ir visokius ligonis išgydė;

17

Kad išsipildytų ans žodis

prarako Jėzaiošiaus, taip sakančio: * Jis musų negales ant savęs ėmė,
ir musų ligas nešiojo. 18 Bet regėdamas Jėzus daug žmonių aplink

savę, liepė persiirti į aną šalį marių. 19 Ir * priėjęs vienas raštemokįtas,
tarė jam: Mokįtojau, aš seksu tavę, kur tu eisi. 20 Jėzus jam sakė:
lapės tur urvas, ir paukščiai po dangumi tur lizdus, bet žmogaus
sunus ne tur, savo galvos kur padėti. 21 Ir kits iš jo mokįtinių tarė
jam: Viešpatie, pavelyk man pirma nueiti ir palaidoti savo tėvą.

22

Bet

Jėzus jam tarė: sek tu manę, ir te laidoja numirieji savo numirusius.
23

Ir jis * į laivą įėjo, ir jo mokįtiniai sekė jį. 24 Ir štai, * vėtra taip didė

ant marių pakilo, kad vilnys ir laivą apdengė; ir jis miegojo.

25

Ir

mokįtiniai jį priėję pabudino jį, sakydami: Viešpatie, gelbėk mus,
prapuolame. 26 Tai jis tarė jiems: jus mažtikieji, kodėl taip bijotės? Ir
atsikėlęs apdraudė * vėją bei mares, ir visai tyka pastojo. 27 Bet
žmonės dyvijosi sakydami: koks tai vyras, kurio vėjai ir marės
8,14 Mark.1,29. Luk.4,38.

*

8,16 Mark.1,32.i.t. Luk.4,40.

*

8,17 Jėz.53,4. 1Petr.2,24.

*

8,19 Luk.9,57.

*

8,23 Mark.4,36.s. Luk.8,22.

*

8,24 Jonoš.1,4.5.

*

8,26 Ps.65,7;89,9;107,29.

*

klauso! 28 Ir jam * iškakus anašal marių į žemę Gergezėnų, atbėgo jam
priešais du velnių pristotu; tuodu iš kapų išėjo ir labai smarkus buvo,
aža nei vienas žmogus tuo keliu eiti ne galėjo. 29 Ir štai, juodu

rėkdamu sakė: ak Jėzau! Dievo sunau, ką mudu turiva su tavimi
darbo? argi atėjai mudu varginti pirm čėso? 30 Bet atstu nuo jų buvo
didė kaimenė kiaulių ant ganyklos. 31 Tai meldė jį velniai, sakydami:
norėdamas mus išvaryti, ben pavelyk mums į tą kiaulių kaimenę eiti.
32

Ir jis tarė jiems: * eikit. Tai jie išeidami į kiaulių kaimenę įėjo. Ir

štai, visa kiaulių kaimenė nuo kranto padurmu į mares įsimetė ir
vandenyje nuskendo. 33 Ir kerdžiai bėgo ir į miestą nuėję vislab

pasakė, kas su tais dvejais velnio pristotais nusitiko. 34 Ir štai, visas
miestas išėjo Jėzui priešais, ir jį pamatę meldė, * kad nuo jų
rubežiaus atstotų.

9
Perskyrimas
Kristaus stebuklai jam pargrįžus.
1

Tai jis, į laivą įėjęs, atgalios persiyrė ir sugrįžo į savo miestą. 2 Ir

štai, * atnešė jam žmogų kaulliga gulintį patale. O matydamas Jėzus
jų tikėjimą, tarė kaulliga sergančiam: buk linksmas, sunau, tavo
griekai tau yra atleisti. 3 Ir štai, keli raštemokįti savyje tarė: tasai
Dievą bluznija. 4 Bet Jėzus, jų mislis regėdamas, sakė: kodėl taip
8,28 Mark.5,1.i.t. Luk.8,26.i.t.

*

8,32 Luk.8,32.33.

*

8,34 3Maiž.5,14. Luk.8,37.

*

9,2 Mark.2,3. Luk.5,18.

*

piktai mislijate savo širdyje? 5 Kas lengviaus sakyti: tavo griekai tau
yra atleisti, arba sakyti: kelkis ir vaikščiok? 6 Bet kad žinotumbite,

žmogaus sunų macį turintį ant žemės, griekus atleisti, tarė kaulliga
sergančiam: kelkis, ir ėmęs savo patalą eik namon. 7 Ir jis kėlęs nuėjo

namon. 8 Žmonės tai regėdami, dyvijosi ir Dievą garbino, tokią
galybę žmonėms davusį. 9 Ir Jėzus iš ten išėjęs pamatė žmogų prie
muito sėdintį, vardu Matėošiumi, ir sakė jam: sek tu manę; ir jis
kėlęs sekė jį. 10 Ir nusidavė, jam už stalo sėdint namuose, štai, daug

muitininkų ir griekininkų atėję, su Jėzumi bei su jo mokįtiniais už

stalo sėdėjo. 11 Tai matydami Parizėušiai tarė jo mokįtiniams: kodėl
jųsų mokįtojis valgo su muitininkais ir su griekininkais?

12

Jėzus, tai

išgirdęs, tarė jiems: drutieji ne privalo liekoriaus, * bet negalintieji.
13

Bet eikite ir išmokite, kas tai yra: Aš * mėgstu susimilimu ir ne

apiera. Aš atėjau griešnuosius vadinti, kad prisiverstus, ir ne

teisiuosius. 14 Tame tarpe Jono mokįtiniai, atėję pas jį, sakė: * kodėl
mes ir Parizėušiai taip tankiai pastninkaujame, ir tavo mokįtiniai ne
pastninkauja? 15 Jėzus tarė jiems: kaip gal * svodbininkai gedėti,
koliai jaunikis pas juos yra? ale ateis čėsas, kad jaunikis jiems bus
atimtas, tai jie pastninkaus. 16 Nei vienas ne uždeda ant seno rubo
lopą naujo milo; nėsa lopas tačiau vėl atyra nuo rubo, ir skylė

didesnė pastoja. 17 Nepilamas šviežus vynas į senus rykus; kitaip
rykai suyra, ir vynas išteka, ir rykai pagenda; bet šviežus vynas

9,12 Luk.5,31.

*

9,13 1Zom.15,22.s.

*

9,14 Mark.2,18.i.t. Luk.5,33.

*

9,15 Jon.3,29.

*

pilamas į naujus rykus, taip abu podraugiai išliekti.

18

Tai * jam su

jais bekalbant, štai, atėjęs vienas iš vyresniųjų, jam į kelius puolęs,

sakė: Viešpatie, mano duktė dabar numirė, bet atėjęs savo ranką ant
jos uždėk, tai ji atgys.
*

19

Ir Jėzus pasikėlęs sekė jį ir jo mokįtiniai. 20 Ir

štai, moteriškė, dvylika metų kraujo pludimu serganti, jį iš

užpakalio priėjusi, siulę jo rubo pakrutino.

21

Nės ji savyje tarė: kad

tiktai jo rubą pakrutinčiau, tai išgyčiau! 22 Tai Jėzus atsigręžęs ir ją
pamatęs sakė: buk linksma, duktė, tavo tikėjimas tavę gelbėjo. Ir ta
moteriškė išgijo tą pačią adyną. 23 Ir į namus vyresniojo atėjęs, ir

pamatęs vamzdininkus ir žmonių trenksmą, 24 Tarė jiems: eikite šalin,
nės mergaitė ne numirė, bet miegti. Ir jie išjuokė jį.

25

Bet kaip

išvaryti buvo žmonės, įėjęs nutvėrė jos ranką, ir mergaitė kėlėsi. 26 Ir
tas * garsas išėjo per visą tą žemę.

27

Ir Jėzui iš ten toliaus einant, du

aklu, paskui jį eidamu, šaukė tardamu: ak * sunau Dovido, pasigailėk

mudviejų.

28

Ir jam namon parėjus, tuodu aklu pas jį atėjo. Ir Jėzus

tarė jiemdviem: bau tikita, manę galint tai jumdviem daryti? Tai
juodu sakė jam: ir labai, Viešpatie! 29 Tai jis akis jųdviejų pakrutino,
tarydamas: te esie jumdviem * pagal judviejų įtikėjimą. 30 Ir jųdviejų
akys atsivėrė. Ir Jėzus * uždraudė jiemdviem, sakydamas: dabokita,
kad tai nei vienas ne ištirtų. 31 Ale juodu išėjusiu garbavojo jį toje

9,18 Mark.5,22.i.t. Luk.8,41.i.t.

*

9,20 Mark.5,25.

*

9,26 Luk.7,17.

*

9,27 Mat.15,22;20,30.

*

9,29 Mat.8,13.

*

9,30 Mark.1,43;7,36.

*

visoje žemėje. 32 Jiemdviem jau išėjus, štai, * pas jį atvedė žmogų
nebylį ir velnio pristotą. 33 Ir velniui išvarytam esant, prakalbėjo

nebylys, ir žmonės stebėjosi sakydami: to dar ne regėta Izraelyje.
34

Bet Parizėušiai kalbėjo: * Jis velnius išvaro per velnių vyriausią.

35

Ir Jėzus apkeliavo visus miestus ir miestelius, mokino jų

mokyklose, sakydamas Evangėlią apie karalystę, ir gydydamas
visokias ligas ir visokias negales tarp žmonių. * 36 Ir * regėdamas
žmones gailėjosi jų, nėsa buvo alpstą ir išklydę, kaip avys, kerdžiaus
ne turinčios.

37

Tai sakė savo mokįtiniams: * piutis didė, bet maž

darbininkų. 38 Todėl * melskite piuties Viešpatį, kad darbininkus j
savo piutį siųstų.

10
Perskyrimas
Apie dvylika Jėzaus mokįtinių.
1

Ir * pavadinęs dvylika savo mokytinių, davė jiems valę ant

nečystųjų dvasių, jas išvaryti, ir visokias ligas bei visokias negales

išgydyti. 2 Bet vardai dvylikos apaštalų tie yra: pirmasis Simonas, *
9,32 Mat.12,22. Luk.11,15.

*

9,34 Mat.12,24. Luk.11,15.

*

9,35 Mat.4,23.

*

9,36 Mark.6,34.

*

9,37 Luk.10,2.

*

9,38 Mark.3,13.14.

*

10,1 Mark.6,7. Luk.9,1.

*

10,2 Jon.1,42.

*

vadinamas Petras, ir Endriejus, jo brolis, Jokubas, Zebedėjaus sunus,
ir Jonas, jo brolis; 3 Pilipas ir Baltramiejus; Tamošius ir Matėošius,

muitininkas, Jokubas, sunus Alpėjaus, ir Lebėjus, pravarde Tadėjus;

4

Simonas iš Kano, ir Judošius Iškariotas, kursai jį išdavė. 5 Tus

dvylika siuntė Jėzus ir įgraudeno juos, sakydamas: ne eikite pagonų
keliais, neigi keliaukite į Samaritonų miestus, 6 Bet * eikite pas
prapuolusias avis iš namų Izraelio. 7 O eidami sakykite Dievo žodį,
taip kalbėdami: * dangaus karalystė prisiartino. 8 Išgydykite ligonis,

apčystykite raupsuotus, prikelkite numirusius, išvarykite velnius.

Dovanai tai gavote, dovanai ir duokite. 9 Ne * turėkite nei aukso, nei
sidabro, nei vario po savo juosta. 10 Nei delmono (maišelio) kelionei,
nei dviejų sermėgų, nei kurpių, nei lazdos. Nės darbininkas savo
valgio vertas. 11 Bet * įeidami į kokį miestą arba miestelį, tardykite,
bau kas tame to vertas esąs; ir prie to pasilikite, iki iš ten eisite.
*

12

Bet

įeidami į kokius namus, sveikinkite juos. 13 Ir jei tie namai to verti,

jųsų pakajus ant tų užeis. Bet jei to ne verti, pakajus jųsų jums vėl
atgrįš. 14 Ir * jeigu kas jus ne priimtų, nei jųsų žodžių klausytų, tai iš
tų namų arba iš to miesto išeidami, † nukratykite dulkes nuo savo
kojų.

15

Iš tiesos jums sakau: žemei Sodomytų ir Gomorytų lengviaus

10,6 Mat.15,24. Nus.Ap.13,46.

*

10,7 Mat.3,2;4,17. Luk.10,9.

*

10,9 Mark.6,8. Luk.9,3.

*

10,11 Mark.6,10. Luk.10,8.10.

*

10,12 Luk.10,5.6.

*

10,14 Mark.6,11. Luk.9,5.

*

10,14 Nus.Ap.13,51;18,6.

bus sudnoje dienoje, ne kaip tokiam miestui,

16

Štai, * aš jus siunčiu,

kaip avis tarp vilkų. Todėl † bukite protingi, kaip žalčiai, ir be

klastos, kaip karveliai. 17 Bet saugokitės žmonių; nėsa * jie paduos jus
į savo sudo namus ir plaks jus savo mokyklose. 18 Ir * busite vedami
pas kunįgaikščius bei karalius dėl manęs ant apliudijimo jų ir
pagonų. 19 Taigi, * kad jie jus paduos, tai nesirupinkite, kaipo ir ką
jums reiktų kalbėti; nėsa toje adynoje bus jums duota, ką reikės
kalbėti.

20

Nėsa jus ne este tie, kurie kalba, bet jųsų Tėvo Dvasė yra

per jus kalbanti.

21

Bet brolis brolį paduos į smertį, ir tėvas sunų, irgi

vaikai kelsis prieš savo gimdytojus ir padės juos nužudyti. 22 Ir

*

turite n’apkenčiami buti visų žmonių dėl mano vardo. Bet kas ištrivos
iki galo, tas bus išganytas. 23 Bet jei jus persekinės viename mieste,
tai bėgkite į kitą. Iš tiesos jums sakau, jus ne priversite miestus
Izraėlio, iki ateinant žmogaus sunui. 24 Mokįtinis * ne pereiti savo

mokįtojį, nei bernas savo poną. 25 Gana mokįtiniui, kad jis prilygsta
savo mokįtojui, ir bernas savo ponui. Jei * jie gaspadorių
(šeimininką) per Beėlzebubą iššaukė, kaip ne juo labiaus jo
namiškius taip iššauks. 26 Todėl nesibijokite jų. * Nieko niera
10,16 Luk.10,3.

*

10,16 Rym.16,19.

10,17 Mat.24,9. Luk.21,12.

*

10,18 Mark.13,9.

*

10,19 Mark.13,11. Luk.12,11.

*

10,22 Luk.21,17.

*

10,24 Jon.13,16;15,20.

*

10,25 Mat.12,24.

*

10,26 Mark.4,22. Luk.8,17.

*

uždengta, kas ne butų atdengiama, ir nieko niera paslėpta, kas ne
butų žinoma. 27 Ką * aš jums sakau tamsoje, tai jus kalbėkite šviesoje.

Ir ką girdite į ausį sakant, tai sakykite ant stogų.

28

Neigi bijokitės tų,

kurie kuną nužavina, bet dušią nužudyti ne gal; bet juo labiaus
bijokitės to, kursai kuną ir dušią gal pražudyti pekloje. 29 Ar ne perka
du žvirbliu už vieną pinigėlį? tačiau nei vienas jų ne puola ant žemės
be jųsų Tėvo. 30 Ogi dabar ir visi jųsų galvos plaukai yra paskaityti.
31

Todėl nesibijokite; jus geresni este už daug žvirblių. 32 Todėl, kursai

manę išpažįsta po akių žmonių, tą ir aš išpažįsu po akių mano Tėvo
dangiškojo. 33 Ale * kas manęs užsigina po akių žmonių, to ir aš
užsigįsu po akių mano Tėvo dangiškojo.

34

Ne turite dumoti, buk

atėjau pakajų siųsti ant žemės; aš ne atėjau pakajų siųsti, bet kardą.
35

Nės * atėjau sujudįti žmogų prieš savo tėvą, ir dukterį prieš savo

motyną, ir marčią prieš savo anytą (uošvę). 36 Ir žmogaus paties

namiškiai bus jo neprieteliais.

37

Kas * tėvą arba motyną labiaus myl,

ne kaip manę, tas manęs ne vertas. Ir kas sunų arba dukterį labiaus
myl, ne kaip manę, tas manęs ne vertas. 38 Ir * kas ne ima ant savęs
savo kryžių, sekdamas manę, tas manęs ne vertas. 39 Kas * savo
gyvastį randa, tas tą prapuldys, ir kas savo gyvastį prapuldo dėl
manęs, tas tą suras.

40

Kas * jus priima, tas manę priima, ir kas manę

10,27 Luk.12,3.s.

*

10,33 Luk.9,26.

*

10,35 Mik.7,6. Luk.14,26.

*

10,37 5Maiž.33,9. Luk.14,26.

*

10,38 Mat.16,24.

*

10,39 Luk.17,33.

*

10,40 Mat.18,5. Luk.10,16. Jon.13,20.

*

priima, tas priima tą, kurs manę siuntė. 41 Kas * praraką priima
vardan prarako, tas prarako algą gaus. Kas teisųjį priima teisaus

vardan, tas teisaus algą gaus. 42 Ir * kas girdo vieną tų prasčiausiųjų
tiktai kupka šalto vandens vardan mokįtinio, iš tiesos sakau jums, tai
jam ne pasiliks ne atlygįta.

11
Perskyrimas
Jono nusiuntimas. Kristaus aštrus pabarimas ir meilingas
pakvietimas.
1

Ir nusidavė, Jėzui iškalbėjus tus prisakymus savo dvylika

mokįtiniems, išėjo iš ten mokįti ir Dievo žodį apsakyti jų miestuose.
2

Bet * Jonas kalėjime išgirdęs Kristaus darbus, nusiuntė du savo

mokįtinių, 3 Ir sakydino jam: * ar tu esi ans ateisiąsis, arba ar dar kito
lauksime? 4 Jėzus atsakydamas tarė jiemdviem: nueikita ir atsakykita
Jonui, ką regita ir ką girdita: 5 * Aklieji regia, raišieji vaikščioja,
raupsuotieji apčystijami, ir kurtiniai girdi, numirieji keliasi, † ir
pavarguliams Evangėlia apsakoma; 6 Ir išganytingas, kurs *

10,41 1Kar.17,10;18,4.

*

10,42 Mat.25,40. Mark.9,41.

*

11,2 Luk.7,18.19.i.t.

*

11,3 5Maiž.18,15.

*

11,5 Mat.15,20. Jėz.35,5. Luk.7,22.

*

11,5 Jėz.61,1.

11,6 Mat.13,57.

*

nesipiktina iš manęs. 7 Aniem * dviem nuėjus, pradėjo Jėzus žmonėms
kalbėti apie Joną: ko išėjote jus į pusčią regėti? ar nendrės norite
regėti, šen ir ten vėjo subuojamos? 8 Arba ko išėjote regėti? begu

norite regėti žmogų švelniais rubais apsivilkusį? štai, kurie švelniais
rubais vilkia, yra karalių namuose. 9 Arba ko išėjote regėti? begu
norite praraką regėti? * iš tiesos sakau jums, tasai ir didesnis už
praraką. 10 Nėsa tasai yra, apie kurį parašyta: * štai, aš siunčiu savo
angielą pirm tavęs, kurs tavo kelią taisyti turės pirm tavęs. 11 Iš tiesos
sakau jums, nei vienas visų iš moterų gimusių niera kėlęs didesnis už

Joną krikštytoji, bet mažiausiasis dangaus karalystėje didesnis yra už
jį. 12 Bet * nuo dienų Jono krikštytojo iki šioliai gvoltą kenčia dangaus
karalystė; ir tie, kurie jai gvoltą daro, ją savęspi plėšia. 13 Nės visi
prarakai ir zokanas prarakavo iki Jonui. 14 Ir (jei tiktai norite
priimti,) * jis yra Eliošius ateisiąsis. 15 * Kas tur ausiu klausyti, tas te

klauso. 16 Ale * kam prilygįsu tą giminę? Ji lygi vaikaičiams,
sėdintiems ant turgaus ir savo draugams šaukiantiems, 17 Ir

kalbantiems: mes jums žaidėme ant vamzdžio, ir jus ne norėjote
šokti; mes jus apraudojome, ir jus ne norejote verkti. 18 Jonas atėjęs *
nei valgė nei gėrė; tai jie sako: tas tur velnią. 19 Žmogaus sunus atėjęs
11,7 Luk.7,24.

*

11,9 Luk.1,76;7,26.

*

11,10 Mal.3,1. Mark.1,2.

*

11,12 Luk.16,16.

*

11,14 Mal.4,5. Mat.17,12.

*

11,15 Mark.7,16.

*

11,16 Luk.7,31.

*

11,18 Mat.3,4. Luk.7,33.

*

valgo ir geria; tai jie sako: štai, tas žmogus koks rijunas ir vyno
girtuoklis, * muitininkų ir griekininkų draugas! ir išmintis tur duotis

sudyti nuo savo vaikų. 20 Tuočės jis pradėjo pabarti miestus, kuriuose
daugiausiai jo stebuklų darytų buvo, ir tačiaus jie ne buvo
pasigerinę. 21 Bėda * tau, Koražin, bėda tau, Bėtsaida! jei šitokie
stebuklai butų nusidavę Tyre bei Zidone, kokie pas jus nusidavė, jie
seniai butų prisivertę žake (maiše) bei pelenuose. 22 Tačiau aš sakau
jums: Tyrui ir Zidonui lengviaus bus sudnoje dienoje, ne kaip jums.
23

Ir tu, Kapernaum, iškeltoji iki dangaus, tu busi žemyn nustumta iki

į peklą. Nėsa jei Sodomoje butų tie stebuklai nusidavę, kurie pas tavę
nusidavė, ji dar šiandien bestovėtų. 24 Tačiau aš sakau jums:
Sodomytų žemei lengviaus bus sudnoje dienoje, ne kaip tau.
25

Tuočės * Jėzus atsakydamas tarė: aš garbinu tavę, Tėve ir Viešpatie

dangaus ir žemės, † kad tai paslėpei išmintingiems ir protingiems, ir

apreiškei kudikiams. 26 Iš tiesos, Tėve, nėsa tai tau taip pamėgo.
27

Visi daiktai * man paduoti yra nuo mano Tėvo; ir nei vienas ne

pažįsta Sunų, kaip tiktai Tėvas, ir nei vienas ne pažįsta Tėvą, kaip
tiktai Sunus, bei kuriam Sunus tai nor apreikšti. 28 Eikšte šen
manęspi, visi jus vargingieji ir apsunkintieji; aš jus atgaivįsu.

29

Imkit

ant savęs mano jungą ir mokįkitės iš manęs, nes aš esmi lengvos

11,19 Mat.9,10.

*

11,21 Luk.10,13.

*

11,25 Luk.10,21.

*

11,25 1Kor.1,27.

11,27 Mat.28,18. Ps.8,7. Jon.3,35;17,2. 1Kor.15,27. Epėz.1,22.

*

Pilip.2,9. Ebr.2,8.

dušios ir nuoširdžiai pakarnus, * tai rasite atilsį savo dušiai. 30 Nės *
mano jungas ne sunkus, ir mano našta lengva.

12
Perskyrimas
Kristaus atsikalbėjimas prieš Parizėušius.
1

Tuočės * Jėzus per javus vaikščiojo sabatos dienoje, ir jo

mokįtiniai išalkę pradėjo varpas traukti ir valgyti. 2 Tai Parizėušiai
pamatę jam sakė; vei, tavo mokįtiniai daro, * kas ne tinka daryti
sabatoje. 3 Ir jis tarė jiems: ar neskaitėte, ką Dovidas darė, * kaip jis,
ir su juomi drauge esantieji, išalkę buvo? 4 Kaip jis į Dievo namus

įėjęs šventos duonos valgė, kurios tačiau valgyti jam ne puolėsi, nei
tiems, kurie su juomi buvo, bet * vieniems klebonams? 5 Arba ar ne
skaitėte zokane, kaip klebonai sabatoje bažnyčioje sabatą peržengia,
ir tačiau nieku ne kalti? 6 Bet aš jums sakau, kad čionai yra tas, kurs
ir už bažnyčią didesnis. 7 Bet kad žinotumbite, kas tai yra: * aš
mėgstu mielaširdingyste ir ne apiera, ne butumbite apsudiję

nekaltus. 8 Žmogaus sunus ir sabatos viešpats yra. 9 Ir iš ten išėjęs į jų

mokyklą atėjo. 10 Ir štai, čia buvo žmogus, turįs padžiuvusią ranką, ir
11,29 Jėr.6,16.

*

11,30 1Jon.5,3.

*

12,1 5Maiž.23,25. Mark.2,23. Luk.6,1.

*

12,2 2Maiž.20,10.

*

12,3 1Zom.21,6.

*

12,4 2Maiž.29,33. Mark.2,26.

*

12,7 Mat.9,13. 1Zom.15,22.

*

jie klausė jo, sakydami: bau tinka, sabatoje gydyti? kad priežastį
gautų, jį apskųsti. 11 Bet jis tarė jiems: kursai iš jųsų, turėdamas avį,
jei toji sabatoje į duobę įpuola, ne siektų jos ir ją ne iškeltų? 12 Ir

kiekugi geresnis žmogus už avį? togidėl tinka sabatoje ger daryti.
13

Tai tarė tam žmogui: ištiesk savo ranką. Ir jis ištiesė ją, ir ji jam vėl

sveika pastojo, kaip ir antra. 14 Tai * Parizėušiai išėję sudumė ant jo,
kaip jį nužudytų. 15 Bet Jėzus, tai ištyręs, atstojo šalin. Ir daug
žmonių jį sekė, ir jis visus išgydė, 16 Ir * uždraudė jiems, kad jį ne
apsakytų; 17 Kad išsipildytų žodžiai prarako Jėzaiošiaus, taip

sakančio: 18 Štai, * tas mano tarnas, kurį išrinkau, ir mano mielasis, †
kuriuomi mano dušia mėgsta. ** Aš dėsu ant jo mano Dvasę, ir jis tur
pagonams apsakyti sudą. 19 Jis nesibarsis nei šukaus; neigi girdės kas
jį rėkaujant ant ulyčių.

20

Įlužusiąją nendrę jis ne sulaužys, ir *

gruzdantį knatą ne išgesys, iki išves suda ant pergalėjimo. 21 Ir

pagonai jo vardu nusitikės. 22 Tai * atvedė vieną žmogų, velnių

pristotą, kursai aklas ir nebylys buvo; ir jis gydė jį taipo, kad šis aklas
ir nebylys ir kalbėjo ir regėjo. 23 Ir visi žmonės stebėjosi tardami: ar
ne tas yra Dovido sunus? 24 Bet * Parizėušiai, tai girdėdami, sakė: jis
ne kitaip velnius išvaro, kaip per Beėlzėbubą, vyriausią velnių.
12,14 Ps.2,2. Mark.3,6. Luk.6,11.

*

12,16 Mat.9,36.

*

12,18 Jėz.42,3.

*

12,18 Mat.3,17.

12,18 Jėz.11,2.

**

12,20 Jėz.42,3. Ezėk.34,16.

*

12,22 Mat.9,32.

*

12,24 Mat.9,34. Mark.3,22. Luk.11,15.

*

25

Bet

Jėzus, jų mislis numanydamas, tarė jiems: * kožna karalystė, su
savimi nesutinkanti, pusta pastoja, ir kožnas miestas arba namai, jei
su savimi ne sutinka, ne gal išlikti.

26

Nės jei šėtonas šėtoną išvaro, tai

tur buti su savimi ne sutinkąs: kaipgi jo karalystė išliks? 27 Ogi jei
velnius per Beėlzėbubą išvarau, kuomi juos išvaro jųsų vaikai? Todėl
jie bus jųsų sudžios. 28 Bet jei * aš velnius per Dievo Dvasę išvarau, tai
beje karalystė Dievo jusump atėjo. 29 Arba * kaip gal kas įeiti į namus
kokio drutojo ir pagrėbti jo turtą, jei ne popirm tą drutąjį surištų, ir

potam jo namus išplėštų? 30 Kas * ne su manimi, tasai prieš manę; ir
kas su manimi ne renka, tas išbarsto. 31 Todėl sakau jums: * visi
griekai ir bluznijimai žmonėms atleidžiami; bet bluznijimas prieš
Dvasę ne atleidžiamas žmonėms.

32

Ir * jei kas ką kalba prieš žmogaus

sunų, tam atleidžiama; bet jei kas ką kalba prieš šventą Dvasę, tam
ne atleidžiama, nei šime, nei aname sviete. 33 Sodįkite gerą medį, * tai
ir vaisius bus geras; arba sodįkite ledeką medį, tai ir vaisius bus
ledekas; nėsa iš vaisiaus medį pažįstame.

34

Jus angių veislės, kaip

galite ko gero kalbėti, patys budami pikti? Kuomi * širdis pilna,
tuomi burna plusta.

35

Geras žmogus tikt gero išduoda iš gero skarbo

savo širdies, ir piktas žmogus tikt pikto išduoda iš skarbo savo pikto.
12,25 Luk.11,17.

*

12,28 1Jon.3,8.

*

12,29 Jėz.49,24.

*

12,30 Luk.11,23.

*

12,31 Mark.3,28. Luk.12,10. Ebr.10,29.

*

12,32 Luk.12,10.

*

12,33 Mat.7,17. Luk.6,44.

*

12,34 Luk.6,45.

*

36

Bet aš sakau jums: žmonės tur rokundą duoti sudnoje dienoje už *

kožną žodį, noprosnai kalbėtą. 37 Iš tavo žodžių busi apteisinamas, ir

iš tavo žodžių busi atsudijamas.

38

Tai * atsakė keli raštemokįtų bei

Parizėušių, tardami: mokįtojau, mes rods norėtumbime ženklo iš
tavęs regėti? 39 Ir jis atsakydamas tarė jiems: ta piktoji * ir venčiavonę
ardanti giminė jėško ženklo; ne bus jai kits ženklas duodamas, kaip
tiktai ženklas prarako Jonošiaus. 40 Nėsa lygiai kaip * Jonošius buvo
tris dienas ir tris naktis pilve bangžuvies, taip ir žmogaus Sunus bus

tris dienas ir tris naktis viduje žemės. 41 Ninivės žmonės kelsis sude

paskiausiame prieš šitą giminę ir ją prasudys, nėsa jie * prisivertė po
kozonies Jonošiaus; ir štai, čia didesnis už Jonošių. 42 Ana * karalienė
iš pietų žemės stovės sude paskiausiame prieš tą giminę ir ją
prasudys; nėsa ji nuo žemės krašto atkeliavo, išminties Salomono
klausyti; o štai, čia didesnis už Salomoną. 43 * Nečystoji dvasė, iš

žmogaus išėjusi, pereit sausas vietas, jėškodama atilsies, ir ne randa;
44

Tai ji sako: sugrįšu vėl į savo namus, iš kurių išėjau. Ir atėjusi

randa juos tuščius, iššluotus ir išdabintus. 45 Tai nuėjusi ima su
savimi kitas septynias dvases, dar už savę piktesnias, ir įėjusios
gyvena tenai, ir su tuom žmogumi paskui pikčiaus yra, ne kaip pirma

12,36 Epėz.4,29.

*

12,38 Mat.16,1. Mark.8,11.

*

12,39 Mat.16,4. Mark.8,38. Jon.4,48.

*

12,40 Jonoš.1,17.

*

12,41 Jonoš.3,5.

*

12,42 1Kar.10,1. Luk.11,31.

*

12,43 Luk.11,24.

*

buvo. * Taipo bus ir tai piktai giminei. 46 Jam dar taip žmonėms be
kalbant, štai, * jo motyna bei jo broliai stovėjo lauke, norėdami su

juomi kalbėti. 47 Tai viens tarė jam: štai, tavo motyna bei tavo broliai
lauke stov ir nor su tavimi kalbėti. 48 Bet jis atsakydamas tarė tam,
kursai jam tai apsakė: kas mano motyna? ir kurie mano broliai? 49 Ir
ištiesęs savo ranką ant savo mokįtinių, sakė: štai, mano motyna ir
mano broliai.

50

Nėsa * darąsis valę mano dangiško Tėvo, † tai mano

brolis, sesuo ir motyna.

13
Perskyrimas
Prilyginimai.
1

Tą dieną Jėzus išėjęs iš namų, * sėdosi prie marių. 2 Ir susirinko

daug žmonių prie jo, taipo, kad įžengęs į laivą sėdėjo, ir visi žmonės
stovėjo ant krašto. 3 Ir kalbėjo jiems tuleropai per prilyginimus,
tarydamas: * štai, išėjo sėjėjas sėtų. 4 Ir jam be sėjant, puolė keli
grudai pas kelią; tai paukščiai atlėkę sulesė tus. 5 Kiti puolė ant

akmenynės, kur ne daug žemės buvo, ir išdygo tuojau, todėl, kad ne
turėjo gilios žemės. 6 Bet saulei užtekėjus pavyto, ir ne turėdami
šaknies padžiuvo. 7 Kiti puolė tarp erškėčių, ir erškėčiai užaugę
12,45 2Petr.2,20.

*

12,46 Mark.3,31. Luk.8,19.

*

12,50 Mat.7,11. Jon.6,40.

*

12,50 Luk.8,21.

13,1 Mark.4,1.

*

13,3 Luk.8,5.

*

nusmelkė tus. 8 Ir kiti puolė ant geros žemės ir nešė vaisių, kiti
šimteropą, kiti šešisdešimteropą, ir kiti trisdešimteropą. 9 Kas tur
ausiu klausyti, tas te klauso.

10 *

Ir mokįtiniai atėję pas jį, tarė jam:

kodėl kalbi jiems per prilyginimus? 11 Jis atsakydamas tarė: * Jums
duota yra, žinoti paslėptinę dangaus karalystės, bet jiems ne duota.
12

Nėsa turinčiam duodama, kad pilnai turėtų; ir neturinčiam

atimama, ir ką tur. * 13 Todėl sakau jiems per prilyginimus; nėsa
reginčiomis akimis nereg ir girdinčiomis ausimis ne gird; nėsa jie tai
ne išmano. 14 Ir ant jų išsipildo prarakystė Jėzaiošiaus, kuri taria: *

ausimis girdėsite ir ne išmanysite, ir reginčiomis akimis regėsite ir
tačiau ne permanysite. 15 Nės šių žmonių širdis užkietusi yra, ir jų
ausys ne prigird, ir jų akys užsimerkusios, kad kartunta akimis ne
regėtų, ir ausimis ne girdėtų, ir širdžia ne suprastų, neigi prisiverstų,
kad juos gelbėčiau. 16 Bet * išganytingos jųsų akys, kad reg, bei jųsų

ausys, kad gird. 17 Iš tiesos sakau jums: * daug prarakų ir teisiųjų

geidė tai regėti, ką jus regite, ir ne regėjo, ir girdėti, ką jus girdite, ir
ne girdėjo. 18 Taigi * jus klausykite tą prilyginimą apie sėjėją. 19 Kada
kas žodį apie karalystę gird ir ne išmano, tai ateiti piktasis ir išplėšia,
kas jo širdyje sėta; ir tai yra tas, kurs pas kelią sėtas. 20 Bet kas į

13,10 Mark.4,10. Luk.8,9.

*

13,11 Mat.11,25. Mark.4,11.

*

13,12 Mat.25,29.

*

13,14 Jėz.6,9. Mark.4,12.

*

13,16 Luk.10,23.

*

13,17 Luk.10,24.

*

13,18 Mark.4,14.

*

akmenynę sėtas, tas yra, kad kas žodį klauso, ir * tą tuojaus su
džiaugsmu priima; 21 Ale ne tur šaknies savyje, bet šen ir ten mėtosi;

kad bėda ir persekinėjimas randasi žodžio dėlei, * tai tuojaus
pasipiktina.

22

Bet * kas tarp erškėčių sėtas, tas yra, kad kas žodžio

klauso, ir rupestis šio svieto bei bagotystės vylius nusmelkia žodį, ir
ne neša vaisiaus. 23 Ir kas į gerą žemę sėtas, tas yra, kad kas žodžio
klauso ir permano irgi tada vaisių nešą, kits šimteropą, kits
šešisdešimteropą, kits trisdešimteropą.

24

Kitą prilyginimą sakė jiems,

tarydamas: prilygsta dangaus karalystė žmogui, sėjančiam gerą sėklą

į savo dirvą. 25 Bet žmonėms bemiegant atėjo jo neprietelius ir užsėjo
kukalius tarp kviečių, ir atstojo.

26

Ir kaip želmuo paaugo ir vaisių

nešė, štai, rados ir kukaliai. 27 Tai bernai priėję * gaspadorių
(šeimininką), tarė jam: pone! ar ne gerą sėklą pasėjai į savo dirvą,
išgi ko radosi kukaliai? 28 Jis tarė jiems: neprietelius tai padarė. Tai

tarė bernai: argi nori, kad nuėję išrautumbim juos? 29 Jis tarė: nejeib
raudami kukalius, ir kviečius drauge ne išrautumbite. 30 Duokite
abejiems augti iki piuties, ir piuties čėse sakysu piovėjams: surinkite
popirm kukalius, ir suriškitę į kutelius sudeginimui, bet kviečius
surinkite į mano skunę. 31 Kitą prilyginimą sakė jiems, tarydamas:
prilygsta dangaus karalystė garstyčių grudui, * kurį ėmęs žmogus

pasėjo savo dirvoje.

32

Tas yra mažiausias tarp visų sėklų; bet

užaugęs, didžiausias yra tarp visų viralų, ir pastoja medžiu, kad
13,20 Jon.5,35.

*

13,21 Epėz.3,17.

*

13,22 Luk.18,24. 1Tim.6,9.

*

13,27 Mat.10,25.

*

13,31 Mark.4,30. Luk.13,19.

*

paukščiai po dangumi atlėkę laikosi po jo šakų. 33 Kitą prilyginimą
sakė jiems: prilygsta * dangaus karalystė raugui, kurį ėmusi

moteriškė įmaišė į tris ketvirčius miltų, iki abelnai įrugo. 34 Tai * vis

kalbėjo Jėzus per prilyginimus žmonėms ir be prilyginimų ne kalbėjo
jiems; 35 Kad išsipildytų, kas sakyta per praraką, tariantį: * atversu
savo burną prilyginimuose, ir iškalbėsu paslėptines nuo pradžios
svieto. 36 Tai paleido Jėzus žmones ir parėjo namon. Ir jo mokįtiniai
priėję jį, tarė jam: išguldyk mums tą prilyginimą apie kukalius ant

dirvos. 37 Jis atsakydamas tarė jiems: žmogaus sunus yra gerą sėklą

sėjąs.

38

Dirva * yra svietas. Gera sėkla yra karalystės vaikai. Kukaliai

yra piktenybės vaikai.

39

Neprietelius, sėjąs tus, yra velnias; * piutis,

svieto galas; piovėjai, angielai. 40 Taigi lygiai kaip kukaliai išraujami
ir sudeginami, taipo bus ir svieto gale.

41

Žmogaus sunus siųs savo

angielus, ir * jie surinks iš jo karalystės visus papiktinimus ir neteisiai

darančius,

42

Ir * įmes juos į ugnies pečių; ten bus kaukimas ir dantų

klabėjimas. 43 Tada * teisieji žibės, kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
Kas tur ausiu klausyti, tas te klauso. 44 Vėl prilyginama dangaus
karalystė skarbui paslėptam dirvoje, kurį žmogus radęs paslėpė, ir

13,33 Luk.13,20.i.t.

*

13,34 Mark.4,33.

*

13,35 Ps.78,2.

*

13,38 1Kor.3,9.

*

13,39 Apr.14,15.

*

13,41 Mat.18,7. 2Petr.2,1.2.

*

13,42 Mat.8,12. Apr.19,20.

*

13,43 Dan.12,3.

*

nuėjęs iš džiaugsmo dėl to, * pardavė vislab, ką turėjo, ir nupirko tą
dirvą. 45 Vėl prilyginama dangaus karalystė kupčiui (pirkliui),

jėškančiam gerų perlų; 46 Ir * radęs brangią perlą nuėjo, ir pardavęs
vis, ką tikt turėjo, nupirko tą. 47 Vėl prilyginama dangaus karalystė

tinklui, į mares įmestam, kuriuomi visokias žuvis gaudo; 48 Bet kad
pilnas, tai išvelka jį žvejai ant krašto ir susėdę rankioja geras į ryką,
ir supuvusias numeta šalin. 49 Taip nusiduos ir svieto gale; išėję
angielai * skirs piktuosius nuo teisiųjų,
ten bus kaukimas ir dantų klabėjimas.

50
51

Ir įmes juos į degantį pečių;

Ir Jėzus tarė jiems: ar

supratote tai vislab? Jie tarė: supratome, Viešpatie. 52 Tai tarė jis:
todėl kiek vienas raštemokįtas, išmokįtas dangaus karalystei, lygus
yra ukininkui, išnešančiam iš savo skarbo naują ir seną.

53

Ir

nusidavė, kaip Jėzus visus tus prilyginimus iškalbėjęs buvo, ėjo iš
ten, 54 Ir parėjo į savo tėviškę ir mokino mokyklose, taip kad jie

stebėjosi, tarydami: iš kur tam tokia išmintis ir darbai? 55 Ar * ne jisai
cimerninko (dailydės) sunus? ar ne jo motyna vardu Marija? ir jo
broliai Jokubas ir Jozes, ir Simonas bei Judas? 56 Ir jo sesers ar ne
visos prie musų? išgi kur jam vis tai? 57 Ir * pasipiktino iš jo. Bet
Jėzus tarė jiems: † prarakas niekur mažiaus garbėje laikomas, kaip
savo tėviškėje ir savo namuose. 58 Ir jis ne darė ten daug ženklų dėl jų
netikėjimo.

13,44 Mat.16,24. Pilip.3,7.

*

13,46 Pam.8,10.11.

*

13,49 Mat.25,32.

*

13,55 Mark.6,3. Jon.4,44.

*

13,57 Mark.6,4.

*

13,57 Jon.4,44.

14
Perskyrimas
Jono galvos nukirtimas; Kristaus žegnonė ir pagalba.
1

Tame čėse atėjo garsas apie Jėzų iki pas * Erodą, ketvirtainį (Žydų

žemės) kunįgaikštį. 2 Ir jis tarė savo tarnams: šis yra Jonas
krikštytojis; jis kėlęs iš numirusių, todėl jis daro tokius darbus. 3 Nės *
Erodas Joną buvo sugaudinęs, surišdinęs ir apkaldinęs dėlei
Erodyados, savo brolio Pilipo pačios. 4 Nėsa Jonas buvo jam taręs: *
ne vale tau ją turėti. 5 Ir jis butų jį mielai nužavindinęs, bet jis

bijojosi žmonių; * nėsa jie laikė jį per praraką. 6 Bet kaip Erodas
šventė dieną savo užgimimo, šokinėjo duktė Erodyados po jų akių.
Tai patiko Erodui. 7 Dėl to pažadėjo jai su prysiega, norįs jai duoti, ko
ji tikt prašysianti. 8 Ir ji, pirm to savo motynos pamokinta budama,

tarė: duok man šen ant bludo Jono krikštytojo galvą. 9 Ir karalius
apsismutnijo, bet tačiau dėl prysiegos ir tų, kurie su juomi už stalo
sėdėjo, liepė jai duoti. 10 Ir nusiuntęs nukirsdino Jonui galvą

kalėjime. 11 Ir jo galva atnešta blude mergaitei duota buvo, ir ji
nunešė tą savo motynai. 12 Tai atėję jo mokįtiniai, ėmė jo lavoną ir
palaidojo tą, ir atėję pranešė tai Jėzui. 13 Ir * Jėzus tai ištyręs atstojo
iš ten su laivu į pusčią vienintelis. Ir žmonės tai išgirdę, sekė jį pėsti
14,1 Luk.9,7.

*

14,3 Mark.6,17. Luk.3,19.20.

*

14,4 3Maiž.18,16;20,21.

*

14,5 Mat.21,26.

*

14,13 Mark.6,32. Luk.9,10.

*

iš miestų.

14

Ir Jėzus išėjęs išvydo tą didį žmonių pulką ir pasigailėjo

jų ir gydė jų ligonis. 15 Bet * ant vakaro atėjo pas jį jo mokįtiniai,

tardami: čia pusčia yra, ir naktis artinasi, leisk žmones nuo savęs,

kad nuėję į miestelius, sau nusipirktų valgio. 16 Bet Jėzus tarė jiems: *
ne reik jiems eiti; duokite jus jiems valgyti. 17 Jie tarė jam: mes nieko
ne turime, kaip tik penkis duonos kepalus ir dvi žuvi. 18 Ir jis tarė:
atneškite juos man. 19 Ir jis liepė žmonėms pasisėsti ant žolės, * ir
ėmęs tus penkis kepalus ir dvi žuvį, pavizdėjo į dangų ir dėkavojo ir
laužė ir davė mokįtiniams, bet mokįtiniai žmonėms.

20

Ir jie valgė visi

ir privalgė, ir surinko, kas liko trupučių, dvylika pilnų pintinių. 21 Bet
tų, kurie valgė, buvo apie penkis tukstančius vyrų, be moterų ir be
vaikų. 22 Ir tolydžiaus * privertė Jėzus savo mokįtinius, kad į laivą
įstoję pirm jo persiirtų, iki jis žmones paleistų. 23 Ir žmones nuo savęs
paleidęs užėjo ant kalno jis vienas, kad melstųsi. * Ir ant vakaro
pasiliko ten vienas. 24 Ir laivas jau buvo viduryje marių, vilnių

mėtomas; nės vėjas buvo jiems į akis.

25

Bet ketvirtoje nakties

sargybėje atėjo Jėzus pas juos vaikščiodamas ant marių. 26 Ir išvydę jį
mokįtiniai, * ant marių vaikščiojantį, nusigando ir tarė: tai yra dvasė;
ir prasuko iš baimės. 27 Bet tuojaus Jėzus kalbėjo su jais, sakydamas:
bukite linksmi, aš esmi, nesibijokite. 28 O Petras jam atsakydamas

tarė: Viešpatie, jeigu tu esi, tai liepk man ateiti ant vandens. 29 Ir jis
14,15 Jon.6,5.

*

14,16 Luk.9,12.

*

14,19 Mat.15,36. Jon.6,11.

*

14,22 Mark.6,45.

*

14,23 Jon.6,16.

*

14,26 Luk.24,37.

*

tarė: ateik. Ir Petras išžengęs iš laivo ėjo ant vandens, kad eitų pas
Jėzų. 30 Bet numanęs didį vėją, jis persigando ir buvo begrimstąs,
šaukė bei tarė: Viešpatie, gelbėk manę! 31 Bet Jėzus umai ištiesęs

ranką nutvėrė jį, tarydamas: * tu mažtikįsis, kam abejojai? 32 Ir jiems
įžengiant į laivą, vėjas liovėsi. 33 Bet laive esantieji atėję puolė jam į
kelius, tarydami: iš tiesos, * tu esi Dievo Sunus. 34 Ir * persiyrę iškako į
žemę Genėzaret. 35 Ir jį išvydę žmonės anoje šalyje, išsiuntė į visą
šalį, ir atgabeno visokius negalinčius pas jį,

36

Melsdami, kad tiktai

siulę jo rubo pakrutintų. Ir * visi, kurie pakrutino, pasveiko.

15
Perskyrimas
Apie žmonių įstatymus, Kananėišką moteriškę ir kitus
stebuklus.
1
2

Tai * atėjo pas jį raštemokįti ir Parizėušiai iš Jėruzalės, tarydami:

Kam peržengia tavo mokįtiniai vyresniųjų įstatymus? jie ne mazgoja

savo rankas, duoną valgydami. 3 Jis atsakydamas tarė jiems: ogi jus,

kam peržengiate Dievo prisakymus dėl savo įstatymų? 4 Dievas *

prisakė: garbink tėvą bei motyną savo. † Bet kas tėvą bei motyną
14,31 Mat.6,30;8,26. Jok.1,6.

*

14,33 Mat.16,16.

*

14,34 Mark.6,53.

*

14,36 Mat.9,20. Luk.6,19.

*

15,1 Mark.7,1.

*

15,4 Mat.19,19. Mark.7,10.

*

15,4 2Maiž.20,12. 2Maiž.21,17.

keikia, tur smerčiu mirti. 5 Ale jus mokinate: kurs tėvui bei motynai
taria: kad aš tai apieravoju, tai tau naudingiaus yra, tas gerai daro.
6

*

Tuomi nusiduoda, kad nieks daugiaus savo tėvą ir savo motyną ne

garbina, ir taipo Dievo prisakymus nieku pavertėte dėl savo
įstatymų. 7 Jus * veidmainiai, gerai apie jus prarakavo Jėzaiošius,
tarydamas: 8 Šie * žmonės artinasi manęspi savo burna ir garbina
manę savo lupomis, ale jų širdis atstu nuo manęs; 9 Bet * noprosnai
šlužija man, kadangi mokina tokius pamokslus, tikt žmonių

prisakymus esančius. 10 Ir * atvadinęs žmones savęspi, tarė jiems:
įsiklausykite ir permanykite: 11 Kas pro burną įeiti, tai ne daro žmogų
nečystą, ale kas iš burnos išeiti, tai žmogų nečystą daro. 12 Tai priėję
jį jo mokįtiniai tarė: bau ir žinai, kad Parizėušiai pasipiktino, tą žodį
girdėję? 13 Bet jis atsakydamas tarė: * visi čiepai, mano dangiško Tėvo
ne sodinti, išraujami yra. 14 Prastokite juos, * jie akli yra ir aklų vadai.
Bet kad aklas aklą veda, abu į duobę supuola. 15 Tai Petras

atsakydamas tarė: išguldyk mums tą prilyginimą. 16 Ir Jėzus tarė
jiems: argi ir jus dar teb’este ne išmaną? 17 Ar dar ne suprantate, kad
vis, kas pro burną įeiti, tai eiti į pilvą ir išmetama yra į mėšlų vietą?
18

Bet * kas pro burną išeiti, tai išeiti iš širdies, ir tai žmogų nečystą

15,5 Pam.28,24.

*

15,7 Mark.7,6.

*

15,8 Jėz.29,13. Ezėk.33,31.

*

15,9 5Maiž.4,2.

*

15,10 Mark.7,14.

*

15,13 Jon.15,2.

*

15,14 Luk.6,39. Rym.2,19.

*

15,18 Jok.3,6.

*

daro. 19 Nėsa * iš širdies išeiti piktos mislys, žmogžudystė,
venčiavonystės peržengimas, kekšystė, vagystė, neteisus liudijimas,
bluznijimas. 20 Tai yra tie dalykai, kurie žmogų nečystą daro. Bet

nemazgotomis rankomis valgyti, tai žmogų nečystą ne daro. 21 Ir *
išėjęs Jėzus iš ten, ėjo į šalis Tyraus bei Sidono. 22 Ir štai, moteriškė
Kananėiška išėjusi iš tų rubežių, jam paskui šaukė, tarydama: ak
Viešpatie, sunau Dovido, susimilk ant manęs; mano duktė sunkiai
velnio varginama.

23

Ir jis n’atsakė jai nei vieną žodį. Tai jo

mokįtiniai, jį priėję, prašė jo tarydami: * leisk ją nuo savęs, nėsa ji
šaukia paskui mus. 24 Bet jis atsakydamas tarė: * aš ne esmi siųstas,
kaip tiktai pas prapuolusias avis iš namų Izraelio. 25 Bet ji priėjusi
parsiklaupė po jo akių, tarydama: Viešpatie, gelbėk manę. 26 Bet jis
atsakydamas tarė: nedera atimti duoną vaikams ir primesti * šunims.
27

Ji tarė: taip yra, Viešpatie! bet tačiau ir šunyčiai valgo nuo tų

trupučių, kurie puola nuo jų pono stalo. 28 Tai atsakydamas Jėzus
tarė jai: ak moteriškė, * didis yra tavo tikėjimas! te nusiduoda tau,
kaip tu nori. Ir jos duktė pasveiko tą pačią adyną. 29 Ir * Jėzus toliaus
išėjęs iš ten, atėjo pas mares Galilėos, ir užėjęs ant kalno sėdosi ten.
30

Ir * atėjo pas jį daug žmonių, turėdami su savimi raišų, aklų,

15,19 1Maiž.6,5;8,21. Mark.7,21.

*

15,21 Mark.7,24.

*

15,23 Ps.34,6.

*

15,24 Mat.10,6. Nus.Ap.3,26.

*

15,26 Mark.7,27.

*

15,28 Mat.8,10.13.

*

15,29 Mark.7,31.

*

15,30 Jėz.35,5.6. Mat.11,5. Luk.7,22.

*

nebylių, luošų, ir daug kitų, ir pametė juos prie Jėzaus kojų; ir jis
išgydė juos;

31

Aža žmonės stebėjos, regėdami nebylius kalbančius,

luošus sveikus, raišus vaikščiojančius, aklus reginčius, ir garbino
Dievą Izraėlio.

32

Ir * Jėzus pavadinęs savo mokįtinius pas savę, tarė:

gailiuos tų žmonių, nėsa jau tris dienas išbuvo prie manęs ir ne tur
ko valgyti. Ir aš ne noru juos leisti nevalgiusius nuo savęs, kad ne
apalptų ant kelio. 33 Tai tarė jam jo mokįtiniai: kur imsime taip daug
duonos šioje pusčioje, kad tokį pulką žmonių pasotintumbime?

34

Jėzus tarė jiems: kiek turite duonos? Jie tarė: septynis kepalus ir

Ir

mažumą žuvelių. 35 Ir jis liepė susėsti žmonėms ant žemės. 36 Ir ėmęs
tas septynes duonas ir žuvis, dėkavojęs laužė ir davė savo
mokįtiniams, ir mokįtiniai žmonėms. 37 Ir valgė visi ir pasisotino ir
surinko, kas liko trupučių, septynis pintinius pilnus. 38 Ir tų, kurie
valgė, buvo keturi tukstančiai vyrų, be moterų ir be vaikų. 39 Ir kaip
buvo paleidęs žmones nuo savęs, įstojo į laivą ir atėjo į rubežius

Magdalos.

16
Perskyrimas
Apie Parizėušių raugą ir Petro išsipažinimą.
1

Tai priėję * Parizėušiai ir Saducėušiai gundė jį, norėdami nuo jo

ženklą regėti iš dangaus. 2 Bet jis atsakydamas tarė: * vakarais sakote
jus: giedra bus, nės dangus raudonuoja; 3 Ir rytmečiais sakote jus: šią
15,32 Mark.8,1.

*

16,1 Mark.8,11.

*

16,2 Luk.12,54.

*

dieną bus dargana, nėsa dangus raudonuoja ir ukstosi. Jus
veidmainiai, dangaus veidą galite numanyti, argi ir ne galite suprasti
ženklus šio čėso? 4 Ši pikta * ir venčiavonystę peržengianti giminė
geidžia ženklo, bet ne bus jai ženklas duotas, kaip tiktai ženklas
prarako † Jonošiaus. Ir palikęs juos ėjo šalin. 5 Ir * persiirdami
mokįtiniai į kitą kraštą, buvo užmiršę duonos drauge imti. 6 Ale Jėzus
tarė jiems: * dabokitės ir saugokitės nuo raugo Parizėušių ir
Saducėušių. 7 Tai jie dumojo tarp savęs, sakydami: tai bus dėl to, kad
duonos neėmėme su savimi. 8 Tai Jėzus supratęs, tarė jiems: jus

mažtikieji, kogi rupinatės dėl to, kad duonos drauge ne ėmėtės?
9

Argi * dar ne suprantat? argi ne atsimenate anų penkių kepalų ir

anų penkių tukstančių žmonių, ir kiek pintinių jus ten surinkote?
10

Neigi * anų septynių kepalų ir keturių tukstančių žmonių, bei kiek

pintinių jus ten surinkote?

11

Kaipogi ne suprantate, kad ne sakau

jums apie duoną, sakydamas: saugokitės nuo raugo Parizėušių ir

Saducėušių. 12 Tai jie suprato, kad ne sakęs buvo, kad saugotus nuo
duonos raugo, bet nuo Parizėušių, ir Saducėušių * pamokslo. 13 Tai
atėjęs į šalis miesto Cėzarėos Pilipo, klausė mokįtinius savo,
sakydamas: * ką sako žmonės, žmogaus sunų esami? 14 Jie tarė: kiti
16,4 Mat.12,39.40. Luk.11,29.30.

*

16,4 Jonoš.2,1.

16,5 Mark.8,14.

*

16,6 Luk.12,1.

*

16,9 Mat.14,17. Jon.6,9.

*

16,10 Mat.15,34.

*

16,12 1Kor.5,6. Gal.5,9.

*

16,13 Mark.8,27.

*

sako, tu esi Jonas krikštytojis, kiti, tu esi Eliošius, kiti, tu esi
Jėremiošius, ar prarakų vienas. 15 Jis tarė jiems: ogi jus, ką sakote
manę esant? 16 Tai atsakė Simonas Petras ir tarė: * tu esi Kristus,

sunus gyvojo Dievo. 17 Ir atsakydamas Jėzus tarė jam: išganytas esi,
Simone, sunau Jonošiaus, nės kunas ir kraujas tai tau ne apreiškė,
bet * mano Tėvas danguje. 18 Ir aš sakau tau: * tu esi Petras, ir ant tos
uolos aš kursu savo bažnyčią, ir peklos vartai ją ne pergalės. 19 Ir *
duosu tau dangaus raktus: Vis, ką tu ant žemės suriši, tai ir danguje
bus surišta, ir vis, ką tu ant žemės atriši, tai ir danguje bus atrišta.
20

Tai * jis įsakė savo mokįtiniams, idant niekam ne sakytų, kad jis

Jėzus, ans Kristus, esąs. 21 Nuo to Čėso pradėjo Jėzus * apsakyti savo
mokįtiniams, kaip turįs eiti į Jėruzalę ir daug kentėti nuo vyresniųjų
ir vyriausių kunįgų ir raštemokįtų, ir užmušamas buti, ir keltis trečią
dieną iš numirusių. 22 Ir Petras ėmęs jį į šalį, pabarė jį, tardamas:

Viešpatie, čėdyk savę, tai nieku budu te ne nusiduodie tau. 23 Bet jis
atsigręžęs tarė Petrui: atstok nuo manęs, * šėtone, † tu esi man

papiktinimu; nės tu ne dumoji, kas Dievo, bet kas žmonių yra. 24 Tai *
tarė Jėzus savo mokįtiniams: jei kas nor manę sekti, tas te užsiginie
16,16 Jon.6,69.

*

16,17 1Kor.2,10. Gal.1,16.

*

16,18 Jon.1,42.

*

16,19 Mat.18,18.

*

16,20 Mat.17,19.

*

16,21 Mark.8,31. Luk.9,22.

*

16,23 2Zom.19,22.

*

16,23 Rym.8,7.

16,24 Mat.10,38. Mark.8,34.

*

savęs, ir ėmęs savo kryžių ant savęs, te sekie manę. 25 Nėsa * kurs
savo gyvastį nor išlaikyti, tas prapuldys tą, ir kas savo gyvastį

prapuldys dėl manęs, tas atras jį. 26 Ką mačytų žmogui, kad jis visą

svietą pelnytų, ir tačiaus patrotytų savo dušią? arba, * ką gal žmogus
duoti, kad savo dušią atvaduotų? 27 Nės juk nusiduos, žmogaus sunų
ateisiantį šlovėje savo Tėvo, * su savo angielais, † ir tada kiekvienam
atlygįs pagal jo darbus. 28 Iš tiesos sakau jums: * yra čia keli stovinčių,
kurie smerties ne ragaus, iki išvys žmogaus sunų ateinantį savo
karalystėje.

17
Perskyrimas
Kristus peršviestas, gydo ligonį.
1

Ir * po šešių dienų ėmė Jėzus su savimi Petrą ir Jokubą ir Joną, jo

brolį, ir užvedė juos į šalį ant aukšto kalno. 2 Ir buvo peršviestas po jų
akių, ir veidas jo žibėjo, kaip saulė, ir jo rubai balti pastojo, kaip
šviesybė. 3 Ir štai, pasirodė jiems Maižėšius bei Eliošius; tuodu

kalbėjo su juomi. 4 Bet Petras atsakydamas tarė Jėzui: Viešpatie, čia
gerbuti; jei nori, padarysime čia tris šėtras, tau vieną, Maižėšiui

16,25 Luk.17,33.

*

16,26 Ps.49,7.8.

*

16,27 Sak.14,5.

*

16,27 Mat.25,31. Rym.2,6. 1Kor.3,8.

16,28 Mark.9,1. Luk.9,27.

*

17,1 Mark.9,2.

*

vieną ir Eliošiui vieną. 5 Ir * jam dar taipo be kalbant, štai, šviesi
debesis užėjo ant jų. Ir štai, balsas iš debesies tarė: † šis yra mano

mielasis Sunus, kuriuomi mėgstuos, to turite klausyti. 6 Kaip tai

mokįtiniai girdėjo, parpuolė jie ant savo veido ir didei nusigando.
7

Bet Jėzus juos priėjęs * pakrutino juos ir tarė: kelkitės ir

nesibijokitės. 8 Bet jie savo akis pakėlę, ne regėjo nieko, kaip tiktai
Jėzų vieną. 9 Ir jiems nueinant nuo kalno, prisakė jiems Jėzus,
tarydamas: * jus šį regėjimą niekam ne sakykite, iki žmogaus sunus iš

numirusių bus prisikėlęs.

10

Ir jo mokįtiniai klausė jį, tarydami, kągi

sako raštemokįti, * Eliošių turint popirm ateiti? 11 Jėzus atsakydamas
tarė jiems: Eliošius tiesa tur popirm ateiti * ir vis pataisyti. 12 Bet aš
sakau jums: * Eliošius jau atėjęs, ir jie ne išpažino jo, † bet padarė
jam, ką jie norėjo. Taip ir žmogaus sunus kentėti turės nuo jų. 13 Tai
suprato mokamai, jį apie Joną krikštytoji kalbėjusį. 14 Ir * jiems atėjus

pas žmones, priėjo jį žmogus ir puolęs jam į kelius, 15 Tarė: Viešpatie,
pasigailėk mano sunaus, nėsa jis mėnesio liga serga ir didę kančią
kenčia; jis tankiai puolinėją į ugnį ir tankiai į vandenį;

16

Ir aš jį

pargabenau pas tavo mokįtinius, ir jie negalėjo jį gelbėti.
17,5 2Petr.1,17.

*

17,5 Mark.1,11.

17,7 Dan.8,18;10,10.18.

*

17,9 Mat.16,20.

*

17,10 Mat.11,14. Mal.4,5.

*

17,11 Mal.4,6. Luk.1,16.

*

17,12 Mat.11,14.

*

17,12 Mat.14,3.10.

17,14 Mark.9,14.

*

17

Bet Jėzus

atsakydamas tarė: ak tu netikinti ir nelaba giminė! koliai dar busu
pas jus? kaip ilgai kęsu jus? atveskite jį šen pas manę.

18

Ir Jėzus

sudraudė jį, ir velnias išėjo iš jo, ir pasveiko vaiks tą pačią adyną.

19

Tai jo mokįtiniai skyrių jį priėję, tarė jam: kogidėl mes jį ne

galėjome išvaryti? 20 Bet Jėzus atsakydamas tarė jiems: jųsų
netikėjimo dėlei. Nės iš tiesos sakau jums: * jei jus tikėjimą turite,
kaip garstyčių grudą, tai galite sakyti šiam kalnui: persikelk iš čia
tenai, tai jis persikels; ir jums nei viens daiktas ne bus negalimas.
21

Bet ši veislė ne išeiti, kaip tiktai per maldą ir pastninkavimą.

22

Bet

jiems besilaikant Galilėoje, tarė jiems Jėzus: * nusiduos, kad žmogaus
sunus paduotas bus į žmonių rankas. 23 Ir užmuš jį, ir jis kelsis trečią
dieną. Ir jie labai smutnijos. 24 Ir * atėjus į miestą Kapernaum, atėjo
pas Petrą tie, kurie † čyžę renka, ir tarė: ar jųsų mokįtojis ne
mokėdavo čyžės pinįgą? 25 Jis tarė: mokėdavo. Ir jam namon parėjus

kalbino jį Jėzus pirma tarydamas: kas regis tau, Simone! nuo ko ima
karaliai ant žemės muitą arba čyžę? ar nuo savo vaikų, ar nuo
svetimų? 26 Tai tarėjam Petras: nuo svetimų. Jėzus tarė jam: tai
vaikai valni. 27 Bet kad mes juos ne papiktintumbime, tai eik pas
mares ir išmesk meškerę, ir pirmąją žuvį išsikeliančią imk, ir atplėšęs
jos nasrus, rasi pinįgą; tą patį ėmęs mokėk už manę ir už savę.

18

17,20 Mat.21,21. Mark.11,23. Luk.17,6.

*

17,22 Mat.20,17.

*

17,24 Mark.9,33.

*

17,24 2Maiž.30,13;38,6.

Perskyrimas
Apie papiktinimą, dangaus raktus ir brolišką suderėjimą.
1

Tą * pačią adyną atėjo mokįtiniai pas Jėzų, tarydami: kas yra

didžiausias dangaus karalystėje? 2 Pavadinęs Jėzus kudikį pas savę,

statė tą į jų tarpą, 3 Ir tarė: iš tiesos sakau jums: jei ne prisiversite ir *
pastosite, kaip kudikiai, tai ne įeisite į dangaus karalystę. 4 Taigi kas
pasižemįs, * kaip tas kudikėlis, tas yra didžiausias dangaus
karalystėje. 5 Ir * kas tokį kudikį priima mano vardan, tas manę
priima. 6 Bet * kas papiktina vieną tų mažiausiųjų, kurie į manę tikia,
tam butų geriaus, kad girnų akmuo jam butų ant kaklo užkabintas ir
nuskandintas butų marių gilybėje. 7 Bėda svietui dėl papiktinimų. O

tačiau * tur ateiti papiktinimai; bet bėda tam žmogui, per kurį ateiti
papiktinimas! 8 Jeigu * tavo ranka arba koja papiktina tavę, tai
nukirsk ją ir mesk nuo savęs; geriaus tau, raišam arba luošam įeiti į
gyvastį, ne kaip dvi ranki, arba dvi koji turėdamas, įmetamas
butumbei į amžiną ugnį. 9 Ir jei tavo akis papiktina tavę, išplėšk ją ir
atmesk nuo savęs; geriaus tau yra, su viena akia į gyvatą įeiti, ne
kaip kad dvi aki turėdamas, įmestas butumbei į peklos ugnį.
10

Dabokitės, kad nei vieną iš tų mažųjų nepaniekintumbite; nės

18,1 Mark.9,33.

*

18,3 Mat.19,14. Mark.10,15. 1Kor.14,20.

*

18,4 1Petr.5,6.

*

18,5 Mat.10,42.

*

18,6 Mark.9,42. Luk.17,1.2.

*

18,7 Luk.17,1.

*

18,8 Mat.5,29.30. Mark.9,43.45.

*

sakau jums: jų angielai danguje reg visados veidą mano tėvo
dangiškojo. 11 Nėsa * žmogaus sunus atėjo išganyti, kas pražuvo.
12

Kas regis jums, kad koks žmogus * turėtų šimtą avių, ir viena iš tų

paklystų; ar jis ne † paliktų devynisdešimtis ir devynes ant kalnų, ir
nuėjęs jėškotų paklydusią? 13 Ir jei tropytųs ją atrasti, iš tiesos sakau
jums, jis daugiaus džiaugiasi tąja, ne kaip anomis devynisdešimt ir
devyniomis nepaklydusiomis. 14 Taip ir jųsų dangiškas Tėvas ne nor,
kad tikt vienas tų mažųjų pražutų. 15 Bet jei * susigriešytų tavo brolis

prieš tavę, tai nuėjęs graudenk jį tarp savęs ir tarp jo. Jei klausys

tavęs, tai laimėjai savo brolį. 16 Jei tavęs ne klauso, tai priimk dar
vieną arba du pas savę, kad kožna prova dviejų liudininkų burnoje
pasilaikytų. 17 Jei jis tų ne klauso, tai apsakyk susirinkimui; jeigu ir
susirinkimui ne klauso, tai laikyk jį per pagonį ir muitininką.

18

tiesos sakau jums: * ką jus ant žemės surišite, tai ir danguje bus

surišta, ir ką jus ant žemės išrišite, tai ir danguje bus išrišta.
19

Toliaus sakau jums: * kur du tarp jųsų ant žemės susitar, ko norint

melstis, tai gaus nuo mano dangiško Tėvo. 20 Nėsa kur du arba trys
susirinko mano vardan, čia aš viduje tarp jų esmi. 21 Tai atėjęs Petras
pas jį, tarė: Viešpatie, kelisgi kartus aš savo broliui, kurs prieš manę
susigriešytų, turu atleisti? ar gana * septynis kartus? 22 Jėzus tarė jam:
18,11 Mat.9,13. Mark.2,17. Luk.19,10. 1Tim.1,15.

*

18,12 Luk.15,4.

*

18,12 Jėr.50,6. Ezėk.34,11.12.

18,15 3Maiž.19,17. Luk.17,3.

*

18,18 Mat.16,19. Jon.20,23.

*

18,19 Mat.5,24.

*

18,21 Luk.17,4.

*

aš sakau tau: ne septynis kartus, bet septynisdešimtis kartų septynis
kartus. 23 Todėl prilygsta dangaus karalystė karaliui, kurs norėjo
susirokuoti su savo tarnais.

24

Ir kaip jis pradėjo rokuoti, radosi

vienas, kurs jam skelėjo dešimtį tukstančių svarų. 25 O kaip jis ne
turėjo, kuomi užmokėtų, liepė viešpats parduoti jį, jo moterį, ir
vaikus, ir vislab, ką turėjo, ir užmokėti. 26 Tai tarnas parsiklaupęs
meldėsi jo, tarydamas: viešpatie, pakentėk man, aš tau vislab
užmokėsu.

27

Pasigailėjęs tada viešpats to tarno, paleido jį, ir skolą

jam taipojau atleido. 28 Tai išėjęs tasai tarnas, rado vieną savo
draugų, kurs jam skelėjo šimtą grašių, ir nutvėręs smaugė jį,

tarydamas: užmokėk man, ką tu man skeli. 29 Tai parpuolęs į kelius jo
draugas, meldė jį, tarydamas: pakentėk man, aš tau vislab užmokėsu.
30

Ale jis ne norėjo, bet nuėjęs įmetė jį į kalėjimą, pakol užmokėsiąs,

ką skelėjo. 31 Bet tai išvydę jo draugai, labai nusismutnijo, ir atėję

pranešė savo viešpačiui vislab, kas nusidavė. 32 Tai pasivadinęs jį jo
viešpats, tarė jam: tu piktasis tarne, visą tą skolą tau atleidau,
kadangi manęs meldei.

33

Argi * ne reikėjo ir tau susimiltis savo

draugo, kaip aš tavęs susimilau? 34 Ir supykęs jo viešpats padavė jį
mučytojams, * iki užmokėsiąs vislab, ką jam skelėjo. 35 Taipo * darys
ir jums mano Tėvas dangiškasis, jei ne iš širdies atleisite, kiekvienas
savo broliui jo nusidėjimus.

19

18,33 Mat.5,7. Jok.2,13.

*

18,34 Mat.5,26.

*

18,35 Mark.11,25.26.

*

Perskyrimas
Apie atsiskyrimo gromatą, kudikius ir bagotystę.
1

Ir nusidavė, kaip Jėzus visus tus žodžius iškalbėjęs buvo, pasikėlė

jis iš Galilėos, ir atėjo * į rubežius Žydų žemės, anašal Jordano. 2 Ir
sekė jį daug žmonių, ir jis gydė juos tenai. 3 Tai atėję pas jį

Parizėušiai, gundė jį, tarydami: bau valė žmogui, skirtis nuo savo
pačios dėl bile kokios priežasties? 4 Bet jis atsakydamas tarė jiems:

*

ar ne skaitėte, kad tas, kurs iš pradžios žmogų sutvėrė, tas padarė,
kad vienas vyras bei moteriškė butų? 5 Ir tarė: * todėl žmogus † savo
tėvą ir motyną palikęs prie savo moters glausis, ir bus juodu vienas
kunas. 6 Šitaipo tuodu toliaus ne du, bet vienas kunas. Taigi, ką

Dievas suvedęs, tai * nei vienas žmogus ne tur perskirti. 7 Jie tarė
jam: kamgi Maižėšius * prisakė, atsiskyrimo gromatą duoti ir nuo jos
atsiskirti? 8 Jis sakė jiems: Maižėšius pavelijo jums skirtis nuo savo
moterų dėl jųsų širdies kietumo; bet iš pradžios taip ne buvo. 9 Ale aš
sakau jums: * kurs skiriasi nuo savo moters, (jei ne dėl kekšystės) ir
kitą veda, tas peržengia venčiavonystę. O kurs atskirtą veda, tas
taipojau venčiavonystę peržengia. 10 Tai tarė mokįtiniai jam: jei taip
yra su vyru ir su moterimi, tai ne ger vesti. 11 Bet jis tarė jiems: tą
19,1 Mark.10,1.

*

19,4 1Maiž.1,27.

*

19,5 Mark.10,7.8.

*

19,5 1Maiž.2,24. 1Kor.6,16.

19,6 1Kor.7,10.

*

19,7 Mat.5,31. Mark.10,4.

*

19,9 Mat.5,31.32. Mark.10,11.

*

žodį ne kožnas išmano, bet tikt tie, * kuriems duota. 12 Nės yra keli
romyti, kurie taip iš motynos žyvato gimę; ir yra kiti romyti, kurie
žmonių išromyti; ir yra kiti romyti, kurie patys savę išsiromijo dėl
dangaus karalystės. Kas tai gal išmanyti, te išmano. 13 Tai * atnešė
kudikėlių pas jį, kad uždėtų rankas ant jų ir melstus; o mokįtiniai
apdraudė juos. 14 Bet * Jėzus tarė: leiskite kudikėlius, ir ne
uždrauskite jiems, pas manę ateiti; nėsa tokių yra dangaus karalystė.
15

Ir * uždėjęs rankas ant jų, išėjo iš čia. 16 Ir štai, * vienas atėjęs tarė:

geras mokįtojau, ką gero darysu, jeib amžinąją gyvatą apturėčiau?
17

Bet jis tarė jam: kam vadini manę geru? nei vienas ne esti geras,

kaip tiktai vienas Dievas. Bet * jei tu nori įeiti į gyvatą, tai pilnavok
prisakymus.

18

Tai jis tarė jam: kurius? Bet Jėzus tarė: * Ne užmušk.

Ne peržengk venčiavonystės. Ne vogk. Ne liudyk neteisaus liudymo.
19

Garbink tėvą ir motyną. Ir mylėk savo artymą, kaip pats savę.

20

Tai

jaunikaitis tarė jam: vislab tai aš pilnavojau iš savo jaunystės; kogi
man dar reik? 21 Jėzus tarė jam: jei nori tobulas buti, tai eik ir

*

parduok vislab, ką turi, ir duok ubagams; tai turėsi skarbą danguje, ir
atėjęs sek manę.

22

Tą žodį išgirdęs jaunikaitis, atstojo * smutnas nuo

19,11 1Kor.7,7.17.

*

19,13 Mark.10,13.

*

19,14 Mat.18,2.s. Luk.18,15.

*

19,15 Mark.10,16.

*

19,16 Luk.18,18.

*

19,17 Luk.10,28.

*

19,18 2Maiž.20,13.s.

*

19,21 Mat.6,20. Luk.16,9;12,33.

*

19,22 Ps.62,11. Luk.12,15.19.

*

jo; nėsa turėjo daug lobių. 23 Bet Jėzus tarė savo mokįtiniams: iš
tiesos, sakau jums: * bagotas ne pigiai įeis į dangaus karalystę. 24 Ir

toliaus sakau jums; * pigiaus yra verbludui pereiti per adatos ausį, ne
kaip bagotam įeiti į Dievo karalystę. 25 Tai išgirdę jo mokįtiniai,
nusigando labai ir tarė: kasgi tai gal išganytas pastoti? 26 Bet Jėzus
pažiurėjo į juos ir tarė jiems: žmonėms tai negalimas daiktas, ale
Dievui visi daiktai galimi. 27 Tai atsakydamas Petras tarė jam: * štai,
mes vislab palikę sekėme tavę; kas bus mums už tai? 28 Bet Jėzus tarė
jiems: iš tiesos sakau jums, kad jus, kurie pasekėte manę, atgimime,

žmogaus sunui sėdint ant krasės savo šlovės, taipojau ir jus * sėdėsite
ant dvylika krasių, ir sudysite dvylika giminių Izraelio. 29 Ir kas paliks
namus, arba brolius, arba seseris, arba tėvą, arba motyną, arba
moterį, arba vaikus, arba laukus dėl mano vardo, tas šimteropai ims
ir į dalykus gaus amžinąją gyvatą. 30 Bet daug, * kurie yra pirmieji,

bus paskučiausieji, ir paskučiausieji bus pirmieji.

20
Perskyrimas
Apie vynyčios darbininkus, Kristaus muką, mokįtinių
pasididžiavimą ir dviejų aklų išgydymą.
1

Dangaus karalystė prilygsta ukininkui, kursai anksti išėjo samdyti

19,23 Mark.4,18.19;10,23.

*

19,24 Luk.18,25.

*

19,27 Mark.10,28. Luk.18,28.

*

19,28 Išm.3,8. Luk.22,30.

*

19,30 Mat.20,16. Ps.22,14. Mark.10,31.

*

darbininkų į savo vynyčią. 2 Ir suderėjęs su darbininkais po grašį ant
dienos, nusiuntė juos į savo vynyčią. 3 Ir išėjęs trečiąją adyną pamatė

kitus ant turgaus pateikaujančius. 4 Ir tarė jiems: ir jus eikite į

vynyčią, duosu jums, kas verta. 5 Ir jie nuėjo. Vėl išėjęs apie šeštąją
irdevintąją adyną, taipojau padarė. 6 Bet išėjęs apie vienuoliktąją
adyną, rado kitus pateikaujančius, ir tarė jiems: ką čia stovite visą
dieną pateikaudami? 7 Ir jie sakė jam: nieks mus ne samdė. Jis sakė
jiems: eikite ir jus į vynyčią, o kas verta bus, ir jus gausite. 8 Bet

vakarui ateinant, tarė vynyčios ukininkas savo užveizdui: vadink
darbininkus ir duok jiems algą, pradėjęs nuo paskučiausiųjų iki
pirmųjų. 9 Tai atėjo vienuoliktoje adynoje samdytieji, ir gavo
kiekvienas savo grašį. 10 Bet pirmieji atėję mislijos, daugiaus gausią,
ir taipjau kiekvienas gavo savo grašį.

11

Ir tą gavę murmėjo prieš

ukininką, 12 Tarydami: šie paskučiausieji tiktai vieną adyną te dirbo,

o tu juos mums sulyginai, kurie mes dienos naštą nešiojome ir jos

karštį kentėjome. 13 Bet jis atsakydamas tarė vienam iš jų: prieteliau,
aš ne darau tau neteisybę; ar ne suderėjai su manimi po vieną grašį?
14

Imk, kas tavo, ir eik. Bet šiems paskučiausiems noru duoti, kaip

tau. 15 Arba, ar aš ne turu valės, su savuoju daryti, ko aš noru? * ar
todėl taip žvairiai žiuri, kad aš toks geras esmi? 16 Taipo bus

paskučiausieji pirmi, ir pirmieji paskučiausi * Nės daug yra

pavadintų, bet maž išrinktųjų. 17 * Ir jis eidamas į Jėruzalę, ėmės su
savimi dvylika mokįtinių skyrių ant kelio, ir tarė jiems: 18 Štai,
užeiname į Jėruzalę, ir žmogaus sunus bus paduotas vyriausiemsiems
20,15 Rym.9,21.

*

20,16 Ps.22,14.

*

20,17 Mark.9,31.

*

kunįgams ir raštemokįtiemsiems, ir jie * prasudys jį ant smerties. 19 Ir
*

paduos jį pagonams ant apjuokimo ir ant nuplakimo ir ant

nukryžiavojimo, ir trečiąją dieną jis vėl prisikelsis, 20 Tai * atėjo pas jį
motyna vaikų Zebedėjaus su savo sunumdviem, ir atsiklaupusi meldė
ką iš jo.

21

Ir jis tarė jai: ko nori? ji atsakė jam: Leisk šiuodu mano

sunų sėdėti tavo karalystėje, vieną po tavo dešinės, ir antrąjį po tavo
kairės. 22 Bet Jėzus atsakė tarydamas: * jus ne žinote, ko prašote; ar
galite to kyliko gerti, kurio aš gersu, ir savę krikštydintis tuo krikštu,
kuriuomi aš krikštijamas esmi? jie tarė jam: galime,

23

Ir jis tarė

jiems: mano kyliką tiesa gersite, ir krikštu, kuriuomi aš krikštijamas,
busite ir jus krikštyti; bet duoti sėdėti po dešinės ir po kairės, ne man
puolasi, bet tiems, kuriems pagatavyta mano Tėvo. 24 Tai išgirdę tie
dešimtis, pykterėjo ant tų dviejų brolių. 25 Bet Jėzus pasivadinęs juos
pas savę, tarė: žinote, kad * kunįgaikščiai svietiškieji ponavoja, ir
didieji ponai valdo.

26 *

Taipo ne tur buti tarp jųsų, bet norėdamas

kas tarp jųsų didžių buti, tas t’esie jųsų tarnu. 27 Ir * kas nor vyriausiu
buti, tas t’esie jųsų bernu.

28

Lygiai kaip žmogaus sunus ne atėjo, kad

sau duotųs šlužytis, bet kad * patsai šlužytų, ir duotų savo gyvastį
atpirkimui už daugel. 29 Ir jiems iš Jėrikos išeinant, sekė jį daug
20,18 Ps.27,1.2.

*

20,19 Luk.18,32.

*

20,20 Mark.10,35.

*

20,22 Mark.10,38. Jon.18,11.

*

20,25 Mark.10,42.

*

20,26 Mark.9,35.

*

20,27 Mat.23,11.

*

20,28 Mark.10,45. Jon.13,4.s.

*

žmonių. 30 Ir štai, * du aklu, sėdėdamu pakelyje, išgirdusiu Jėzų
pareinantį, šaukė ir tarė: ak Viešpatie, tu sunau Dovido, susimilkis
ant musų. 31 Bet žmonės apdraudė juodu, kad tylėtų; ale juodu juo

labiaus šaukė, tarydamu: ak Viešpatie, tu sunau Dovido, susimilkis
ant musų. 32 Bet Jėzus apsistojęs prisivadino juodu, ir sakė
jiemdviem: ko norita, kad jumdviem daryčiau? 33 Juodu atsakė jam:
Viešpatie, kad * mudviejų akys atsivertų. 34 Ir Jėzus * pasigailėjo ir
jųdviejų akis pakrutino, ir juodu tuojaus regėjo savo akimis ir sekė jį.

21
Perskyrimas
Kristaus ėjimas į Jėruzalę, Bažnyčios čystijimas, pygmedžio
prakeikimas, susikalbėjimas ir pabarimas.

1

Bet jiems * arti atėjus pas Jėruzalę, iki Betpagės, pas alyvų kalną,

siuntė Jėzus du savo mokįtinių, 2 Ir tarė jiemdviem: eikita į miestelį,
jumdviem po akių esantį, ir tuojaus rasita asilienę pririštą, ir asilaitį
su ja; atriškita ir atveskita ją pas manę. 3 Ir jei kas jumdviem ką

sakys, tai tarkita: Viešpats jų privalo, ir tuojaus juos jum leis. 4 Bet tai
vislab nusidavė, kad išsipildytų žodis, * prarako sakytas, kalbančio:
5

Sakykite * dukterei Ziono: Štai, tavo karalius ateiti pas tavę,
20,30 Mark.10,46.47. Luk.18,35.

*

20,33 Pam.3,11.7.

*

20,34 Mat.14,14. Mark.6,34.

*

21,1 Mark.11,1. Luk.19,29. Jon.12,12.

*

21,4 Sak.9,9.

*

21,5 Sak.9,9.s. Jon.12,15.

*

lengvas, sėdėdamas ant asilienės, ir ant asilaičio atsilienės, naštoms
pripratusios. 6 Mokįtinių du nuėjusiu padarė, kaip Jėzus jiemdviem

buvo liepęs, 7 Ir atvedė asilienę ir asilaitį, ir klojo savo * rubus ant jų,

ir užsodino jį ant tų. 8 Bet daug žmonių paklojo savo rubus ant kelio,
kiti kirto verbų nuo medžių ir barstė ant kelio. 9 Bet žmonės, pirma ir
paskui einantieji, šaukė tarydami: * Ozianna sunui Dovido, pagirtas
buk ateinąsis vardan Viešpaties! Ozianna aukštybėje! 10 Ir jam įeinant
į Jėruzalę, sujudo visas miestas, sakydamas: kas tasai? 11 Bet žmonės
tarė: tai yra ansai Jėzus, * prarakas iš Nazaret, iš Galilėos.

12

Ir Jėzus *

įėjo į Dievo bažnyčią, ir išvarė visus perkančius ir parduodančius
bažnyčioje, ir parvertė pinįgmainių stalus, ir krases karvelius
parduodančiųjų; 13 Ir tarė jiems: * parašyta yra: mano namai tur
maldos namai vadinami buti, † bet jus iš tų padarėte razbaininkų
duobę.
15

14

Ir atėjo pas jį į bažnyčią aklų ir raišų, ir jis išgydė juos. *

Bet kaip vyriausieji kunįgai ir raštemokįtieji pamatė stebuklus,

kurius jis darė, ir vaikus šaukiančius bažnyčioje ir sakančius:
Ozianna sunui Dovido! didei supyko, 16 Ir tarė jam: argi ne girdi, ką
šie kalba? Jėzus sakė jiems: girdžiu. Ar niekados ne skaitėte: * iš
burnos jaunų kudikių ir žindančiųjų sau liaupsę pasitaisei? 17 Ir
21,7 2Kar.9,13. Mark.11,7.s.

*

21,9 Ps.118,25.26. Jon.12,13.

*

21,11 Luk.7,16.

*

21,12 Mark.11,15.

*

21,13 Mark.11,17. Jėz.56,7.

*

21,13 Jėz.7,11.

21,14 Jėz.35,5.6.

*

21,16 Ps.8,3.

*

palikęs juos išėjo iš miesto į Betanią, ir ten pasiliko. 18 Bet * kaip jis
rytmetyje vėl į miestą ėjo, buvo jis išalkęs. 19 Ir pamatęs vieną pygų

medį pakelyje, artyn priėjo, ir * ne rado kit nieko, kaip tikt lapų ant
jo; ir sakė į jį: jau niekados ne nešk vaisiaus, Ir pygų medis tuojaus
padžiuvo. 20 Tai pamatę mokįtiniai dyvijosi, tarydami: kaip taip
veikiai padžiuvo tas pygų medis? 21 Bet Jėzus atsakydamas tarė
jiems: iš tiesos sakau jums, * kad tikėjimo turite, ir ne abejojate, tai
ne tiktai su pygų medžiu tai galėsite daryti, bet ir, jei sakysite šiam

kalnui: kelkis ir griuk į mares, tai nusiduos. 22 Ir * vislab, ką jus

prašote maldoje, jei tikite, tai gausite. 23 Ir kaip jis * įėjo į bažnyčią ir
mokino, priėjo jį vyriausieji kunigai ir žmonių vyresnieji, sakydami:
kokioje macėje tu tai darai? ir kas tau tą macę davė? 24 Jėzus jiems
atsakydamas tarė: ir aš jus klausu vieną žodį; jei jus man tai sakysite,
tai ir aš jums sakysu, kokioje macėje aš tai darau? 25 Iš kur buvo Jono

krikštas? ar jis buvo iš dangaus, ar iš žmonių? tai jie savyje mislijo, ir

tarė: jei sakome, jį iš dangaus buvusį, tai jis mums sakys: kodėlgi jam
ne vierijote? 26 Bet jei vėl sakome, jį iš žmonių buvusį, tai turime
žmonių bijotis, * nės jie visi Joną per praraką laikė. 27 Ir atsakė Jėzui
tardami: to ne žinome. Tai jis jiems sakė: taigi ir aš jums ne sakau,
kokioje macėje aš tai darau. 28 Bet kas jums regis? turėjo žmogus du
sunu; ir pirmąjį priėjęs tarė: sunau, eik ir dirbk šiandien mano
21,18 Mark.11,12.

*

21,19 Luk.13,6.7.

*

21,21 Mark.11,23.

*

21,22 Mat.18,19.

*

21,23 Mark.11,27.28.

*

21,26 Mat.14,5.

*

vynyčioje. 29 Bet jis atsakydamas tarė: aš tai nedarysu. Potam to
gailėjos ir nuėjo.

30

Ir nuėjęs pas antrąjį, taipjau tarė. Bet jis

atsakydamas tarė: eisu, pone; ir ne nuėjo. 31 Katras tųdviejų darė tėvo
valę? jie atsakė jam: pirmasis. Jėzus tarė jiems: iš tiesos sakau jums: *
muitininkai bei kekšės gal veikiaus į dangaus karalystę nukakti, ne
kaip jus. 32 Jonas, pas jus atėjęs, mokino jus tikrąjį kelią, ir jus jam ne
vierijote, bet muitininkai bei kekšės jam vierijo. Ir norint jus tai
matėte, tačiau ne prisivertėte potam, kad ir jus jam butumbite

vieriję. 33 Girdėkite kitą prilyginimą: * buvo ukininkas; tas prisodino
vynyčią, ir tą tvora aptvėrė, ir vyno spaustuvę toje iškasė, ir
budavoio koryčią, ir jį vynyčininkams parsamdęs į svetimą žemę
iškeliavo. 34 Bet rankiaus čėsui priėjus, nusiuntė savo bernus pas
vynyčininkus, kad jo vaisių imtų.

35

Tai vynyčininkai nutvėrę jo

bernus vieną išplakė, antrąjį užmušė, trečiąjį akmenimis nužudė.
36

Vėl nusiuntė kitus bernus, daugiaus, ne kaip pirmųjų buvo; o jie

tiems taipojau padarė. 37 Potam jis siuntė pas juos savo sunų,
sakydamas: jie mano sunaus bijosis. 38 Bet * vynyčininkai, sunų
pamatę, susikalbėjo: tai tėvonis, eikime, užmuškime jį, ir jo tėviškę
sau imkime. 39 Ir ėmę jį, išstumė jį iš vynyčios, ir užmušė jį. 40 Taigi,
kad tos vynyčios ponas ateis, ką jis darys tiems vynyčininkams? 41 Jie
sakė jam: jis tus piktadėjus piktai nužudys, ir savo vynyčią kitiems

vynyčininkams išduos, kurie jam duos vaisių tikru čėsu. 42 Jėzus sakė
jiems: argi niekadai ne skaitėte rašte: tas * akmuo, kurį
21,31 Luk.3,12.13.

*

21,33 Mark.12,1.

*

21,38 Mat.26,3.4. Mark.12,7.s.

*

21,42 Ps.118,22. Jėz.8,14;28,16.

*

budavonininkai išmetė, tas kampiniu akmenimi pastojo; tai tikosi
nuo Viešpaties, ir yra dyvai po musų akių. 43 Todėl sakau jums: Dievo
karalystė bus jums atimta ir pagonams duota, kurie jos vaisių neša.

44

Ir * kas ant to akmens puola, tas sutrupės, bet ant kurio jis puola tą

sutreškįs.

45

Ir vyresnieji kunįgai bei Parizėušiai jo prilyginimus

girdėdami, suprato, kad jis apie juos kalbėjo. 46 Ir jie jėškojo, kaip jį
sugautų, bet * žmonių bijojos; nėsa jie laikė jį per praraką.

22
Perskyrimas
Apie karaliaus svodbą, čyžpinįgį, prisikėlimą, vyriausįjį
prisakymą, ir apie Kristų Viešpatį.
1

Ir Jėzus atsakydamas vėl per prilyginimus jiems kalbėjo,

sakydamas: 2 Dangaus karalystė lygi yra karaliui, kurs savo sunui
svodbą kėlė. 3 Ir savo tarnus išsiuntė, svečių svodbon pakviesti; ir jie
ne norėjo ateiti. 4 Vėl * išsiuntė kitus tarnus, tarydamas: sakykite
svečiams: štai, česnį savo pasteliavau; mano jaučiai ir penami galvijai
pamušti, ir vislab gatava; eikšte į svodbą. 5 Bet jie tai nieku vertė, ir
nuėjo, viens ant savo lauko, kits ant savo kupčystės. 6 Bet keli *
sugavę jo tarnus, apgėdino ir užmušė juos. 7 Tai išgirdęs karalius,
papyko, ir pulkus savo kareivių išsiuntęs, šius razbaininkus nužavino,
ir jų miestą uždegė. 8 Tai jis sakė savo tarnams: svodba tiesa gatava,
21,44 Jėz.8,15.

*

21,46 Luk.7,16;19,48.

*

22,4 Mat.21,36.

*

22,6 Mat.5,12.

*

ale svečiai tos ne buvo verti. 9 Todėl eikite ant vieškelių, ir kvieskite
svodbon, * ką rasite.

10

Ir tarnai nuėję ant vieškelių, suvedė, ką tikt

rado, ir piktų ir gerų; ir apsėdo visus stalus. 11 Tai įėjęs karalius,

apžvalgyti svečių, išvydo tenai žmogų neapsirėdžiusį svodbišku rubu,
12

Ir tarė jam: prieteliau, kaip tu šen įėjai, o tačiau ne apsirėdęs rubu

svodbišku? ir jis nutilo. 13 Tai karalius savo tarnams sakė: suriškite
jam rankas ir kojas, ir išmeskite jį į tolimiausiąją tamsybę, † ten bus
kaukimas ir dantų klebėjimas. * 14 * Nėsa daug yra pavadintų, bet maž

išrinktųjų.

15

Tai * nuėję Parizėušiai sudumė, kaip jį sugautų jo

kalboje. 16 Ir nusiuntė pas jį savo mokįtinius su Erodo tarnais,
sakydami: mokįtojau, mes žinome, tavę teisų esantį, ir kelią Dievo
tikrai mokinantį, ir tu ne atboji nei vieno, ir ne veizdi nei šiokio nei
tokio žmogaus. 17 Todėl sakyk mums, kas tau regis: ar verta ciecoriui
čyžę duoti, ar ne? 18 Taigi suprasdamas Jėzus jų * klastą, sakė: jus

veidmainiai, kam gundote manę? 19 Parodykite man čyžpinįgį. Ir jie

jam padavė grašį.
21

20

Ir jis sakė jiems: kieno tas abrozas ir užrašas?

Jie sakė jam: ciecoriaus. Tai jis tarė jiems: * taigi duokite ciecoriui,

kas ciecoriaus yra; ir Dievui, kas Dievo. 22 Jie tai išgirdę dyvijos,
paliko jį, ir paėjo šalin. 23 Tą pačią dieną priėjo jį Saducėušiai, * kurie
22,9 Mat.13,47;21,43.

*

22,13 Mat.24,51.

22,13 Mat.8,12;25,30.

*

22,14 Mark.10,31.

*

22,15 Mark.12,13. Luk.20,20.

*

22,18 Ps.41,7. Mark.12,15.

*

22,21 Mark.12,17.

*

22,23 Mark.12,18. Luk.20,27.

*

sako, ne esant prisikėlimo, ir klausė jį, 24 Tarydami: mokįtojau, *
Maižėšius sakęs: jei kas miršta, ne turėdamas vaikų, tai tur jo brolis

jo pačią paimti ir vaikų savo broliui gaminti. 25 Taigi pas mus buvo

septyni broliai. Pirmasis vedęs numirė, ir ne turėdamas vaikų, paliko
savo pačią savo broliui, 26 Taipojau ir antrasis ir trečiasis, iki
sekmojo.

27

Paskučiaus po visų numirė ir pati. 28 Prisikėlimegi kurio ji

bus pati tarp tų septynių? juk visi ją vedė. 29 Bet Jėzus atsakydamas
tarė jiems: jus klajojate, * ne žinodami nei rašto, nei macies Dievo.
30

Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet * lygus yra angielams Dievo

danguje.

31

Bet ar ne skaitėte apie numirusiųjų prisikėlimą, kas jums

Dievo sakyta, * taip kalbančio: 32 Aš * esmi Dievas Abraomo, ir Dievas
Izaoko, ir Dievas Jokubo. Bet Dievas ne yra numirusiųjų Dievas, bet
gyvųjų.

33

Ir žmonės tai girdėdami, * stebėjosi jo pamokslo. 34 Bet

Parizėušiai išgirdę, jį Saducėušius * nutildžiusį, susirinko. 35 Ir

*

vienas jų, raštemokįtas, gundįdamas jį, tarė: 36 Mokįtojau, kursai yra

didžiausiasis prisakymas zokane?

37

Bet Jėzus tarė jam: * mylėk

Dievą, savo Viešpatį, iš visos širdies, ir iš visos dušios, ir iš visos
dumos. 38 Tai pirmasis ir didžiausiasis prisakymas; 39 Bet antrasis tam
22,24 5Maiž.25,5. Mark.12,19. Luk.20,28.

*

22,29 Jon.20,9.

*

22,30 Mark.12,25. Luk.20,36.

*

22,31 2Maiž.3,6.

*

22,32 Mark.12,26.

*

22,33 Mat.7,28.

*

22,34 Mark.12,28.

*

22,35 Luk.10,25.

*

22,37 Mark.12,30.

*

lygus: * mylėk savo artymą, kaip pats savę; 40 Tuose dvejuose
prisakymuose suglaustas visas zokanas ir prarakai. 41 Bet kaip buvo

susiėję Parizėušiai, klausė jų Jėzus, 42 Sakydamas: kas jums regis apie
Kristų? kieno sunus jis yra? jie sakė: Dovido. 43 Jis sakė jiems: kaipgi
jį Dovidas Dvasėje Viešpačiu vadina, * sakydamas: 44 * Viešpats sakęs
mano Viešpačiui: sėskis po mano dešinės, iki padėsu tavo
neprietelius į tavo pakoją. 45 Taigi jei Dovidas jį Viešpačiu vadina,
kaipgi jis jo sunus yra? 46 Ir * ne galėjo jam nei vienas nei žodžio

atsakyti, irgi ne drįso nei vienas iš tos dienos, jį daugiaus ko klausti.

23
Perskyrimas
Jėzaus kozonis apie raštemokįtuosius tr Parizėiušius.
1

Tai Jėzus kalbėjo žmonėms ir savo mokįtiniams, 2 Tarydamas: ant

Maižėšiaus krasės sėdi raštemokįtieji ir Parizėušiai. 3 Taigi * vislab, ką
jie jums sako, reikiant laikyti, tai laikykite ir darykite; ale pagal jų
pasielgimą ne elgkitės. Jie tiesa tai sako, bet patys ne daro. 4 Bet jie

riša sunkias ir nepakeliamas naštas, ir uždeda jas ant žmonių kaklo;
ale jie patys tų nei vienu pirštu ne nor pajudinti, 5 Bet visus savo

22,39 Mark.12,31.

*

22,43 Ps.110,1.

*

22,44 Ps.110,1. Mark.12,36.

*

22,46 Luk.14,6.

*

23,3 Mal.2,7.

*

23,4 Luk.11,46.

*

*

darbus jie daro, * kad žmonių regimi butų. Jie platina savo atminimo
ženklus, † ir didina savo rubų siules. 6 Jie * myl sėdėti vyriausiose

vietose už stalo, česnyse ir mokyklose; 7 Ir didei mėgstasi, kad jie ant
turgaus sveikinami, ir žmonių Rabi vadinami yra. 8 Ale jus
nesivadinkite Rabi; nes vienas yra jųsų mokįtojis, Kristus, bet jus visi
este broliai. 9 Ir nei vieną ne vadinkite tėvu ant žemės; * nės vienas
yra jųsų tėvas, kurs danguje yra. 10 Ir ne vadinkitės mokįtojais; * nės
vienas yra jųsų mokįtojis, Kristus. 11 * Vyriausiasis tarp jųsų testov

jųsų tarnas. 12 Nės * kas pats pasiaukština, tas bus pažemintas, ir kas

pats pasižemina, tas bus paaukštintas. 13 Bėda jums raštemokįtiems ir
Parizėušiams, jus veidmainiai, kurie užrakinate dangaus karalystę
žmonėms; jus patys ne įeinate, * ir įeiti norinčius įeiti ne leidžiate,
14

Bėda jums raštemokįtiems ir Parizėušiams, jus veidmainiai, * kurie

našlių butus suėdate, ir sakotės ilgas maldas meldžią; todėl jums juo

didesnis bus pražudymas. 15 Bėda jums raštemokįtiems ir

Parizėušiams, jus veidmainiai, kurie pereinate žemes ir jures, kad jus
vieną Žydų vieros draugu padarytumėte, ir pastojusį, padarote jį
peklos vaiku, du kartu už jus didesniu. 16 Bėda jums, jus apjekusieji
23,5 Mat.6,1.

*

23,5 4Maiž.15,38.

23,6 Mark.12,39.

*

23,9 Mal.1,6. Epėz.3,15.

*

23,10 Jon.13,13.

*

23,11 Mat.20,26.27.

*

23,12 Pam.29,23. Luk.14,11.

*

23,13 Luk.11,52.

*

23,14 Mark.12,40. Luk.20,47.

*

vadai, kurie sakote: kas prisiekia prie bažnyčios, tai niekas yra, ale
kas prisiekia prie aukso ant bažnyčios, tas yra kaltas. 17 Jus durnieji ir

aklieji, kas yra didesnis: auksas, arba bažnyčia, kuri auksą pašvenčia?
18

Kas prisiekia prie altoriaus, tai niekas yra, bet kas prisiekia prie

apierų ant altoriaus, tasai kaltas yra. 19 Jus durnieji ir * aklieji, kas
yra didesnis: apiera, arba altorius, kursai pašvenčia apierą? 20 Todėl,
kas prisiekia prie altoriaus, tas prisiekia prie jo, ir prie viso, kas ant
altoriaus yra. 21 Ir kas prisiekia prie bažnyčios, tas prisiekia prie jos ir

prie to, * kursai toje gyvena. 22 Ir kas prisiekia prie * dangaus, tas

prisiekia prie Dievo krasės, ir prie to, kursai ant jos sėdi. 23 Bėda jums
raštemokįtiems ir Parizėušiams, jus veidmainiai, kurie * desėtines
duodate nuo mėtų, dilių ir kmynų, ir paliekate, kas sunkiausia yra
zokane, butent sudą, mielaširdingystę ir tikėjimą. Šius reiktų daryti,
ir anų ne apleisti. 24 Jus apjekusieji vadai, kurie uodus košiate ir

verbludus praryjate. 25 Bėda jums raštemokįtiems ir Parizėušiams, jus
veidmainiai, kurie * kupkas ir bliudus iš viršaus čystus laikote, bet
viduje jie pilni yra plėšimo ir ėdesio.

26

Tu aklasis Parizėuše, * čystyk

pirmiaus iš vidaus savo kupką ir bliudą, kad ir, kas viršuje yra, čysta
butų. 27 Bėda jums raštemokįtiems ir Parizėušiams, jus veidmainiai,
kurie lygus este apbaltintiems kapams, kurie iš viršaus gražus rodosi,

bet viduje pilni yra mirusių kaulų ir visokios biaurybės. 28 Taipo ir jus
23,19 2Petr.1,9.

*

23,21 1Kar.8,13.

*

23,22 Mat.5,34.

*

23,23 Luk.11,42.

*

23,25 Luk.11,39.

*

23,26 Tit.1,15.

*

iš viršaus rodotėsi žmonėms geri, bet viduje pilni este veidmainystės
ir netikumo. 29 * Bėda jums raštemokįtiems ir Parizėušiams, jus

veidmainiai, kurie prarakų kapus budavojate, ir dabinate teisiųjų
paminklus,

30

Tardami: kad savo tėvų amžyje butumbime buvę, tai su

jais ne butumbime dalyvi prarakų kraujo.

31

Taigi taipo patys

išsiliudijate, vaikai esą tų, * kurie prarakus nužavino. 32 Gerai;
pripildykite ir jus saiką savo tėvų. 33 Jus * žalčiai ir angių veislė, kaip
norite išvengti pekliškąjį pražudymą? 34 Todėl štai, aš * siunčiu pas
jus prarakų, ir išmintingų, ir raštemokįtų; ir kitus jų nužavįsite ir

nukryžiavosite, ir kitus † nuplaksite savo mokyklose, ir persekinėsite
iš miestų į miestus;

35

Kad * ateitų ant jųsų visas teisusis kraujas,

pralietasis ant žemės, nuog kraujo teisiojo † Abėlo, iki kraujo **
Zakariošiaus, sunaus Barakijo, kurį užmušėte tarp bažnyčios ir tarp
altoriaus. 36 Iš tiesos sakau jums, vislab tai ateisiant ant tos giminės.
37 *

Jėruzalė, Jėruzalė, kuri tu užmuši prarakus ir akmenimis nužudai

tavęspi siųstuosius! kiek kartų aš norėjau tavo vaikus surinkti, kaip
višta surenka savo vištyčius po savo sparnais, o jus ne norėjote.
23,29 Luk.11,47.

*

23,31 Nus.Ap.7,52.

*

23,33 Mat.3,7. Luk.3,7.

*

23,34 Luk.11,49.

*

23,34 Nus.Ap.5,40.

23,35 Mat.27,25.

*

23,35 1Maiž.4,8.

23,35 Luk.11,51.

**

23,37 Luk.13,34.

*

23,38 1Kar.9,7. Luk.13,35.

*

38 *

Štai, jųsų namai bus jums pusti palikti. 39 Nėsa sakau jums: ne
regėsite manęs nuo šio čėso, iki tarsite: * pagirtas buk ateinąsis
vardan Viešpaties.

24
Perskyrimas
Apie miesto Jėruzalės išpustijimą ir svieto galą.
1

Ir Jėzui atstojus nuog bažnyčios, jo mokįtiniai atėjo pas jį, * kad

jam parodytų bažnyčios budavonę. 2 Bet Jėzus tarė jiems: ar ne regite
to viso? iš tiesos sakau jums: * ne liks čia nei akmuo ant akmens ne
sugriautas. 3 Ir jam ant alyvų kalno sėdint, atėjo pas jį jo mokįtiniai
skyriu, tardami: sakyk mums, kada tai bus? ir koksai bus ženklas

tavo atėjimo bei svieto pabaigos? 4 Bet Jėzus atsakydamas tarė jiems:
*

dabokitės, kad nieks jus ne išvadžiotų. 5 Nėsa * daug ateis mano

vardan, tardami: aš esmi Kristus; ir daug † išvadžios. 6 Ir išgirsite
karus ir šauksmus apie karus. Dabokitės ir ne nusigąskite. Tai vislab
pirma tur nusiduoti, bet dar niera galas. 7 Nėsa sukils žmonės prieš

žmones, ir karalystė prieš karalystę, ir bus maras ir badas, ir

drebėjimas žemės šen ir ten. 8 Bet tada tikt pirmiaus prasidės bėda.

23,39 Mark.11,9.10. Jon.12,13.s.

*

24,1 Mark.13,2.

*

24,2 Mark.13,2.

*

24,4 Epėz.5,6.

*

24,5 Mat.7,22.

*

24,5 Jon.5,43.

9

Tada jus * paduos vargui ir nužavįs jus. Ir ne apkenčiami turėsite

buti visų žmonių dėl mano vardo. 10 Tada daugel * pasipiktįs ir kits

kitą išduos ir ne apkęs kits kito.

11

Ir kelsis daug * netikrų prarakų, ir

daug išvadžios. 12 Ir * kadangi neteisybė viršų gaus, meilė tuluose
išauš. 13 Bet kas * ištrivos iki galo, tas bus išganytas. 14 Ir šita
Evangėlia apie karalystę apsakyta bus * per visą svietą, ant liudymo
visiems žmonėms; ir tada ateis galas.

15

Ir kada jau * išvysite

išpustijimo biaurybę, † apsakytą prarako Dangiėlo, stovinčią ant
šventos vietos; (tai skaitąsis ant to te daboja!)

16

Tada te bėga ant

kalnų, kas Žydų žemėje butų. 17 Ir jei kas * ant stogo butų, tas te ne
nukopa, ką išimti iš savo namų; 18 Ir jei kas ant lauko butų, tas te ne
grįšta atgalios, savo rubus imtis. 19 Bet bėda nėščioms ir žindančioms
tuo čėsu. 20 Bet melskite, kad jums ne tektų bėgti žiemoje arba *
sabatoje.

21

Nes * tada bus didis vargas, kokio nei bute ne buvo iš

svieto pradžios iki šioliai, ir nei potam ne bus.

22

Ir jei ne pastotų

patrumpintos šios dienos, tai ne pastotų nei vienas žmogus išganytas,
24,9 Mark.13,9. Luk.21,12. Jon.16,2.s.

*

24,10 Mat.11,6.

*

24,11 Mat.7,15.

*

24,12 2Tim.3,1.

*

24,13 Mat.10,22.

*

24,14 Rym.10,18.

*

24,15 Mark.13,14. Luk.21,20.

*

24,15 Dan.9,26.27.

24,17 Mark.13,15.16.

*

24,20 2Maiž.16,29.

*

24,21 Mark.13,19.

*

bet dėl išrinktųjų bus patrumpintos tos dienos. 23 * Jei tada jums kas
tartų: štai, čia yra Kristus, arba tenai, tai ne vierykite. 24 Nėsa * kelsis

netikri Kristus ir netikri prarakai, ir darys didžius ženklus ir
stebuklus, aža išvadžiotų, (jei galima,) ir išrinktuosius.
jums tai pirma sakiau.

26

25

Štai, aš

Todėlei, jei jie jums tartų: štai, jis yra

pusčioję, ne nueikite tenai! štai, jis yra kamaroje, tai * ne vierykite.
27

Nėsa lygiai kaip žaibas išeiti nuo užtekėjimo, ir šviečia iki

nusileidimo, toks ir bus atėjimas žmogaus sunaus. 28 * Bet kur maita,

ten ir ereliai susilek. 29 Bet tuojaus po to vargo * saulė ir mėnuo savo
šviesybę pames, ir žvaigždės nuo dangaus puls, ir dangaus tvirtybės
judįsis. 30 Ir tada pasirodys ženklas žmogaus sunaus ant dangaus. Ir
tada raudos visos giminės ant žemės, ir išvys ateinantį žmogaus sunų
debesyse dangaus su dide stiprybe ir šlove. 31 Ir jis siųs savo angielus
*

su šaukiančia truba, ir jie surinks jo išrinktuosius nuo keturių vėjų,

nuo vieno dangaus krašto iki antro. 32 * Nuo pygos medžio mokįkitės
prilyginimą; jo šakoms jau sprogstant ir lapeliams atsirandant,
numanote, vasarą artinantis. 33 Taip ir jus, tai vislab matydami,
žinokite, * tai arti už durų esant. 34 Iš tiesos sakau jums: ne sugaiš ta

24,23 Mark.13,21. Luk.17,23;21,8.

*

24,24 Mark.13,22.

*

24,26 5Maiž.13,1.s.

*

24,28 Job.39,30. Abak.1,8. Luk.17,37.

*

24,29 Jėz.13,10.s.

*

24,31 1Kor.15,52. 1Tes.4,16.

*

24,32 Mark.13,28. Luk.21,29.

*

24,33 Jok.5,9.

*

giminė, iki tam visam nusiduodant. * 35 * Dangus ir žemė sugaiš, bet
mano žodžiai ne sugaiš. 36 * Bet tos dienos ir adynos ne žino nieks,

nei angielai danguje, bet tiktai mano Tėvas. 37 Bet * lygiai kaip

dienose Noako buvo, taip ir bus atėjimas žmogaus sunaus. 38 Nes
kaipo jie buvo dienose pirm griektvanio: jie valgė, jie gėrė, jie
moteris vedė, ir ištekėjo, iki tos dienos, kurioje įėjo Noakas į laivą;
39

Ir nieko ne atbojo, iki griektvaniui ateinant ir juos visus pagaunant:

taipo ir bus atėjimas žmogaus sunaus. 40 Tada * du bus ant lauko;

vienas bus priimtas, o antrasis paliktas. 41 Dvi maltuvėje mals ant
girnų; viena bus priimta, o antroji palikta. 42 Todėl budėkite, nes * ne
žinote, kurioje adynoje ateis jųsų Viešpats,

43

Bet tai žinokite: * kad

namų gaspadorius žinotų, kurią adyną vagis ateisiąs, tai jis mielai
budėtų, ir ne duotų jam į savo namus įsiverštis. 44 Todėl ir jus bukite
gatavi; nėsa žmogaus sunus ateis adynoje netikimoje. 45 Bet kursai
yra * viernas ir išmintingas bernas, kurį jo ponas statęs ant savo

šeimynos, kad jai tikru čėsu valgį duotų? 46 Išganytas tas bernas, kurį
jo ponas ateidamas taipo darantį randa. 47 Iš tiesos sakau jums: * jis
dės jį ant visų savo lobių. 48 Bet jei ans piktasis tarnas tartų savo
24,34 Luk.21,32.

*

24,35 Mark.13,31. Luk.21,33.

*

24,36 Mark.13,32.

*

24,37 1Maiž.7,7. Luk.17,26.27. 1Petr.3,20.

*

24,40 Luk.17,35.36.

*

24,42 Mark.13,33.35.

*

24,43 1Tes.5,2.

*

24,45 Mat.25,21. Luk.12,42. Ebr.3,5.

*

24,47 Mat.25,21.23.

*

širdyje: mano ponas dar ne veik pareis; 49 Ir pagauna savo draugus
mušti, valgo ir geria su girtaisiais; 50 Tai ateis to berno ponas dienoje

nelaukiamoje ir adynoje netikimoje; 51 Ir jį sutruškinęs algą jam duos

su veidmainiais. * Ten bus kaukimas ir dantų klebėjimas.

25
Perskyrimas
Apie dešimt mergų, pavierytuosiu šimtus pinigų, ir apie sudnąją
dieną.

1

Tada prilygs dangaus karalystė dešimt mergoms, kurios ėmusios

savo liampas, ėjo priešais jaunikiui. 2 Bet penkios iš jų buvo paikos, ir
penkios išmintingos. 3 Paikosios ėmėsi savo liampas, bet ne ėmės

aliejaus drauge. 4 Bet išmintingosios ėmės aliejaus į savo rykus, su
savo liampomis. 5 Bet jaunikiui užtrunkant, * visos susnudusios
užmigo. 6 Ir nakties viduryje šauksmas stojosi: štai, jaunikis ateiti,
eikite jam priešais. 7 Tai * atsikėlusios visos šitos mergos pritaisė savo
liampas. 8 Bet paikosios tarė išmintingomsioms: duokite mums nuo
savo aliejaus, nėsa musų liampos gesta. 9 Tai atsakydamos

išmintingosios tarė: ne taip, kad potam ne kaip jus, taip ir mes
pristoktumbime, bet nuėjusios pas pardavėjus, pačios sau nusipirkite.
10

Ir joms nuėjus pirktis, atėjo jaunikis, ir tos, kurios gatavos buvo, *

įėjo su juomi ant svodbos, ir durys tapė užrakintos. 11 Bet paskiaus
24,51 Mat.8,12;13,42.

*

25,5 Jok.3,2.

*

25,7 Luk.12,36.

*

25,10 Apr.19,7.

*

atėjo ir kitos mergos, * sakydamos: pone, pone, ben ir mums atverk.
12
13

Bet jis atsakydamas tarė: iš tiesos sakau jums: * ne pažįstu jųsų.
Todėl * budėkite, nėsa ne žinote nei dienos nei adynos, kurioje

ateis žmogaus sunus. 14 Lygiai kaipo * žmogus šalin iškeliaudamas
savo tarnus susivadino ir jiems savo lobius išdalijo; 15 Ir vienam davė
penkis šimtus pinįgų, antramjam du šimtu, trečiamjam vieną šimtą,
kožnam pagal jo pagalėjimą; ir tuojaus iškeliavo.

16

Tai nuėjęs tas,

kurs penkis šimtus buvo gavęs, tais vertėsi, ir kitus penkis šimtus
pelnė.
18

17

Taipojau ir tas, kurs du šimtu buvo gavęs, pelnė kitu du.

Bet tas, kurs vieną šimtą buvo gavęs, nuėjęs iškasė duobę žemėje,

ir paslėpė savo pono pinįgus. 19 Po ilgo čėso sugrįžęs ponas tų tarnų,
rokundą su jais laikė. 20 Tai atėjo tas, kurs penkis šimtus buvo gavęs,
ir padėjo jam antrus penkis šimtus, tarydamas: pone, penkis šimtus
tu man davei, štai, kitus penkis šimtus tais nupelniau. 21 Tai jam tarė
jo ponas: ak gerai, tu gerasis ir viernasis tarne, tu ant mažo buvai

viernas: aš tavę ant daugio statysu; įeik į savo pono linksmybę. 22 Tai
priėjo ir tas, kurs du šimtu gavęs buvo, ir tarė: pone, tu man du
šimtu davei, štai, aš taisiais kitu du šimtu nupelniau. 23 Jo ponas tarė
jam: * ak gerai, tu gerasis ir viernasis tarne, tu ant mažo buvai
viernas, aš tavę ant daugio statysu; įeik į savo pono linksmybę. 24 Tai

priėjo ir tas, kurs vieną šimtą buvo gavęs, ir tarė: pone, žinojau, tavę
smarkų žmogų esantį; tu piauji, kur ne sėjęs, ir renki, kur nebarstęs;
25,11 Luk.13,25.s.

*

25,12 Mat.7,23. Ps.1,6.

*

25,13 Mat.24,42. Mark.13,33.s. Luk.21,36.

*

25,14 Luk.19,12.s.

*

25,23 Mat.25,21.

*

25

Taigi pasibijojęs nuėjau, ir paslėpiau tavo šimtą po žeme; štai, imk

kas tavo.

26

Bet jo ponas atsakydamas tarė jam: * tu piktasis tarne ir

tinginy! jei žinojai, manę piaujantį, kur ne sėjau, ir renkantį, kur ne
barsčiau, 27 Tai butumbei mano pinigus turėjęs pinįgmainiams duoti,

o aš sugrįžęs, bučiau savąją su nuomais atsiėmęs. 28 Todėl atimkite
tam tą šimtą, ir duokite dešimt šimtų turinčiamjam. 29 Nėsa

*

turinčiamjam bus duota, ir apsčiai turės; bet neturinčiamjam ir tai,
ką tur, bus atimta. 30 Ir nenaudėlį tarną * įmeskite į tolimiausią

tamsybę; ten bus kaukimas ir dantų klebėjimas. 31 Bet kad * ateis

žmogaus sunus savo šlovėje, ir visi šventieji angielai su juomi, tai jis
sėdės ant krasės savo šlovės; 32 Ir * visos žmonių giminės bus
surinktos po jo akių. Ir jisai skirs juos nuo kits kito, lygiai kaip
kerdžius avis nuog ožių skiria. 33 Ir * avis po savo dešinės statys, bet
ožius po kairės.

34

Tai sakys karalius tiems po savo dešinės: eikšte

šen, jus peržegnotieji mano Tėvo, apturėkite karalystę, kuri jums

pagatavyta nuog svieto pradžios. 35 * Nės aš buvau išalkęs, o jus manę
valgydinote. Aš buvau ištroškęs, o jus manę girdėte. Aš svečiu buvau,
o jus manę priėmėte. 36 Aš nuogas buvau, o jus manę aprėdėte. Aš
sirgau, o jus manę atlankėte. Aš apkaitas (sugautas) buvau, o jus
manęsp atėjote. 37 Tai jamui teisieji atsakys, tardami: Viešpatie,
25,26 Mat.18,32.

*

25,29 Mat.13,12. Mark.4,25. Luk.8,18.

*

25,30 Mat.8,12;24,51s.

*

25,31 Mat.16,27. 1Tes.4,16.

*

25,32 Rym.14,10.

*

25,33 Ezėk.34,17.

*

25,35 Jėz.58,7. Ezėk.18,7. Tob.4,17.

*

kuočės tavę regėjome išalkusį, ir tavę valgydinome? arba trokštantį,
ir tavę girdėme? 38 Kada regėjome tavę svečią, ir priėmėme? arba
nuogą, ir tavę aprėdėme?

39

Kada tavę regėjome sergantį, arba

apkaltą, ir pas tavę atėjome? 40 Ir karalius atsakydamas tars jiems: iš
tiesos, aš sakau jums: * ką vienam padarėte tų mano mažiausiųjų
brolių, tai man padarėte. 41 Tai jisai ir sakys tiems po kairės: * eikit
šalin nuog manęs, jus prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri pagatavyta
velniui ir jo angielams. 42 Aš buvau išalkęs, o jus manę ne

valgydinote. Aš buvau ištroškęs, o jus manę ne girdėte. 43 Aš svečiu

buvau, o jus manę ne priėmėte. Aš nuogas buvau, o jus manę ne
aprėdėte. Aš sirgau ir apkaltas buvau, o jus manę ne atlankėte. 44 Tai
ir jie atsakys tarydami: Viešpatie, kada tavę regėjome išalkusį, arba
trokštantį, arba svečią, arba apkaltą, ir tau ne pašlužijome. 45 Tai jis
jiems atsakys, tarydamas: iš tiesos, sakau jums, ką ne padarėte

vienam šių mažiausiųjų, tai ir man ne padarėte. 46 Ir * jie nueis į
amžinąją muką, bet teisieji į amžinąją gyvatą.

26
Perskyrimas
Kristus mostytas, su smerčiu karauja, po šventos večerės

įstatymo išduotas, ir į vyriausiųjų kunįgų provą nuvestas.
1

Ir nusidavė, kaip Jėzus tas visas kalbas pabaigė, tarė jis savo

mokįtiniams: 2 Žinote, po dviejų dienų velykas busiant, ir žmogaus
25,40 Mat.10,42. Pam.3,19.17. Ebr.6,10.s.

*

25,41 Mat.7,23. Luk.13,27. Ps.6,9. Apr.20,10.15.

*

25,46 Jon.5,29.

*

sunus paduotas bus kryžiavojimui. 3 Tai * susirinko vyriausieji
kunįgai ir raštemokįtieji ir vyresnieji žmonių į paločių vyriausiojo
kunįgo, Kaipošiumi vardu, 4 Sudumdami, kaip Jėzų kytriai sugavę

nužavintų. 5 Bet jie tarė: * minau ne šventėje, kad maištas ne rastųs
tarp žmonių. 6 Ir Jėzui esant * Betanioje, namuose Simeono,
raupsuotojo, 7 Priėjo jį * moteriškė, turėdama stiklą labai brangaus
vandens, ir tą užliejo ant jo galvos, jam už stalo sėdint. 8 Tai jo
pasiuntiniai išvydę pykterėjo, tarydami: kam dera tas pustijimas?
9

Šis vanduo butų galėjęs brangiai parduotas ir ubagams duotas buti.

10

Tai Jėzus supratęs tarė jiems: kodėl raudinate tą moteriškę? ji

tikrai gerai man padarė. 11 Jus * visados ubagų turite pas savę, bet
manę ne turite visados.

12

Juk ji tą vandenį yra užliejusi ant mano

kuno, kad tuomi parodytų, manę laidotą busiantį. 13 Iš tiesos, aš
sakau jums: kur sakoma bus šita evangelija po visą svietą, čia ir
sakoma bus ant jos paminklo, ką ji dariusi. 14 Tai nuėjęs iš anų *

dvylika vienas, vardu Judošius Iškariotas, pas vyriausiuosius kunįgus,
15

Tarė jiems: ką man duosite, aš jį jums išduosu? ir jie jam siulė

trisdešimt sidabrininkų. * 16 Ir iš to jis tykojo, kaip jį išduotų. 17 Bet
pirmoje dienoje neraugintos duonos * priėjo mokįtiniai Jėzų,
26,3 Jon.11,47.

*

26,5 Mat.27,15.

*

26,6 Mark.14,3.s.

*

26,7 Jon.12,3.

*

26,11 5Maiž.15,11. Mark.14,7. Jon.12,8.

*

26,14 Mark.14,10.

*

26,15 Sak.11,12.

*

26,17 Mark.14,12. Luk.22,7.8.

*

tarydami jam: kur nori, kad tau pagatavotumbime valgyti velykų
avinėlį? 18 Jis tarė: eikite į miestą Jėruzalę pas vieną, ir jam sakykite:
mokįtojis tau sakydina: mano čėsas jau atėjo, aš pas tavę velykas

švęsu su savo mokytiniais. 19 Ir mokįtiniai darė, kaip Jėzaus įsakyti, ir
pagatavijo velykų avinėlį. 20 Ir * ant vakaro sėdosi jis už stalo su
dvylika. 21 Ir jiems be valgant tarė jis: * iš tiesos sakau jums, vienas
jųsų išduos manę. 22 Ir jie labai nusismutniję pradėjo kožnas viens iš
jų jo klausti: Viešpatie, argu aš esmi? 23 Jis atsakydamas tarė: * lygiai
su manimi ranka į bliudą dažąs manę išduos. 24 Žmogaus sunus tiesa

nueiti, kaipo apie jį parašyta; bet bėda tam žmogui, per kurį žmogaus
sunus išduotas bus. Geriaus butų tam žmogui niekados ne gimus.
25

Tai atsakydamas Judošius, kurs jį išdavė, tarė: argi aš esmi,

mokįtojau? jisai jam atsakė: tu sakai.

26

Bet jiems bevalgant * ėmė

Jėzus duoną, dėkavojęs laužė ir davė tą pasiuntiniams savo,

sakydamas: imkit, valgykit, tai esti mano kunas. 27 Ir ėmęs kyliką, ir
padėkavojęs davė jiems tą, tarydamas: gerkite iš to visi; 28 Tai yra
mano kraujas naujojo testamento, kurs praliejamas yra už daugel ant
griekų atleidimo. 29 Aš sakau jums: * aš ne gersu iš šio čėso šito
vaisiaus vynmedžio, iki anos dienos, kad tą su jumis naują gersu
karalystėje savo Tėvo. 30 Ir * pagiedoję liaupsės giesmę, išėjo jie pas

26,20 Mark.14,17.18. Luk.22,14.

*

26,21 Jon.13,21.

*

26,23 Mark.14,20.

*

26,26 Mark.14,22. Luk.22,19. 1Kor.11,23.

*

26,29 Mark.14,25.

*

26,30 Mark.14,26.s.

*

alyvų kalną. 31 Tai tarė jiems Jėzus: * jus visi šią naktį manimi
pasipiktįsite. Nėsa parašyta yra: † aš ištiksu ganytojį, ir kaimenės
avys išsisklaidys. 32 Bet prisikėlęs iš numirusių eisu pirm jųsų į

Galilėos žemę. 33 Bet Petras atsakydamas tarė jam: norint visi
pasipiktintų tavimi, aš tačiau niekados ne pasipiktįsu. 34 Jėzus tarė
jam: iš tiesos sakau tau: * šioje naktyje, gaidžiui dar ne pragydus, tris
kartus užsigįsi manęs.

35

Petras tarė jam: o kad ir mirti man su tavimi

tektų, tai ne užsigįsu tavęs. Taipo sakė ir visi mokįtiniai. 36 Tai atėjo

Jėzus su jais * pas dvarą, Getsėmanė vadinamą, ir tarė savo

mokįtiniams: † pasisėskite čia, iki ten nuėjęs pasimelsu. 37 Ir drauge
ėmęs Petrą ir abudu sunu Zebedėjaus, pradėjo smutnyti? ir
sielvartauti. 38 Tai Jėzus tarė jiems: * mano dušia smutna yra iki
smerties; čia pasilikite ir budėkite su manimi. 39 Ir * maž pažygėjęs
parpuolė ant savo veido melsdamasi bei sakydamas: mans Tėve, jei

gal buti, te aplenkia manę tas kylikas, tačiau ne kaip aš, bet kaip tu
nori.

40

Ir atėjęs pas savo mokįtinius, rado juos be miegančius, ir tarė

Petrui: argi ben ne galite nei vieną adyną su manimi budėti?
41

Budėkite ir * melskitės, kad ne įpultumbite į pagundymą. Dvasė

tiesa noringa, bet kunas yra silpnas. 42 Vėl antrą kartą nuėjęs meldėsi
26,31 Mark.14,27.s.

*

26,31 Sak.13,7.

26,34 Mark.14,30. Luk.22,34. Jon.13,38.

*

26,36 Mark.14,32. Luk.22,39. Jon.18,1.

*

26,36 1Maiž.22,5.

26,38 Mark.14,34.

*

26,39 Luk.22,41.

*

26,41 Mark.14,38.

*

jis tarydamas: mans Tėve, jeigi ne gal manę aplenkti tas kylikas, net
aš tą gerčiau, tai te nusiduod tavo valė. 43 Ir atėjęs juos vėl rado be

miegančius, ir jų akys pilnos buvo miego. 44 Ir palikęs juos vėl nuėjo

ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. 45 Tai atėjęs pas savo
mokįtinius, tarė jiems: * ak, ar dabar miegosite ir ilsėsitės? štai,
adyna atėjo, kad žmogaus sunus bus paduotas į griekininkų rankas.
46

Kelkitės, eikime; štai, pašalyje yra mano išdavėjas. 47 Ir jam dar

bekalbant, štai * Judošius, viens iš dvylika, atėjo, ir su juomi didis

pulkas žmonių su kardais ir su kartimis, nuo vyriausiųjų kunigų ir

vyresniųjų žmonių. 48 Ir išdavėjas buvo jiems ženklą davęs,
sakydamas: kurį aš pabučiuosu, tas tikrasis, tą sugaukit. 49 Ir tuojau
priėjęs Jėzų, tarė: sveikas mokįtojau, ir * jį pabučiavo. 50 Bet Jėzus
jam tarė: prieteliau, ant ko čia atėjai? tai jie priėję, rankomis nutvėrė
Jėzų, ir jį sugavo.

51

Ir štai, viens iš tų, kurie su Jėzumi buvo, ištiesęs

ranką, * ištraukė savo kardą, ir ištikdamas vyriausiojo kunigo tarną,

nukirto jam vieną ausį. 52 Tai Jėzus tarė jam: įkišk kardą į savo vietą;
nės kursai kardą ima, tas kardu prapuls. 53 Bės misliji, manę ne galint
savo tėvo melsti, kad man atsiųstų * daugiaus, ne kaip dvylika
Legionų angielų? 54 Bet kaipo raštas išsipildytų? tur taipo buti. * 55 Tą
adyną kalbėjo Jėzus pulkui: jus išėjote, kaip ant razbaininko, su

kardais ir su kartimis sugauti manę. Juk aš kasdien sėdėjau pas jus
26,45 Mark.14,41.

*

26,47 Mark.14,43. Luk.22,47.

*

26,49 2Zom.20,9.

*

26,51 Mark.14,47. Luk.22,30. Jon.18,10.

*

26,53 Dan.7,10.

*

26,54 Ps.22,7.

*

mokįdamas bažnyčioje, o jus manę ne gaudėte. 56 Bet tai nusidavė,
kad išsipildytų raštai prarakų. Tai visi * mokįtiniai jį palikę pabėgo.
57

Bet kurie Jėzų sugavę buvo, * nuvedė jį pas vyriausiąjį kunįgą

Kaipošių, kur susirinkę buvo raštemokįtieji ir vyresnieji. 58 Bet Petras
jį iš tolo sekė iki paločiaus vyriausiojo kunįgo, ir įėjęs į vidų sėdosi
pas tarnus, matyti norėdamas, kas iš to busią. 59 Bet vyriausieji
kunįgai ir vyresnieji ir visi rotponiai jėškojo neteisaus liudymo prieš
Jėzų, kad jį nužavintų. 60 Ale nei jokio ne rado. Ir norint daugel

neteisių liudininkų priėjo, tačiau nei jokio ne rado. Paskiaus du
neteisiu liudininku priėjusiu, 61 Tarė: jis kalbėjo: * aš galiu Dievo

bažnyčią suardyti, ir į tris dienas tą vėl pakurti. 62 Ir vyriausiasis
kunįgas pasikėlęs tarė jam: argi nieko ne atsakai ant to, ką tie liudija
prieš tavę? 63 Bet Jėzus tylėjo. Ir vyriausiasis kunįgas atsakydamas
tarė jam: * aš prisakau tau prie gyvojo Dievo, kad mums

pasakytumbei, bau tu esi Kristus, Dievo sunus? 64 Jėzus tarė jam: tu
sakai. Tačiau aš sakau jums: iš šio čėso regėsite žmogaus sunų * po

dešinės stiprybės sėdintį ir ant debesų dangaus ateinantį. 65 Tai
sudraskė vyriausiasis kunigas savo rubus ir tarė: jis Dievą bluznijo;
kokio liudijimo toliaus be privalome? štai, dabar girdėjote jo Dievo
bluznijimą. 66 Kas jums regisi? jie atsakydami tarė: jis smerties kaltas.
* 67

Tai jie * spiaudė į jo veidą ir mušė jį kumsčiomis. Bet kiti ištiko ji

26,56 Mat.26,31.

*

26,57 Jon.18,13.s.

*

26,61 Jon.2,19.21.s.

*

26,63 1Kar.22,16.

*

26,64 Mat.16,27. Mark.14,62. Ps.110,1.

*

26,66 Jėr.26,11.

*

į veidą, 68 Ir tarė: prarakauk mums, Kristau, kas tavę mušė? 69 Bet
Petras lauke * sėdėjo pryangėje paločiaus, ir priėjusi jį viena merga

tarė: ogi ir tu buvai su tuo Jėzumi iš Galilėos. 70 Bet jis po akių visų
užsigynė, tarydamas: aš ne žinau, ką tu kalbi.

71

Bet jam pro angą

laukan išeinant, kita merga, jį išvydusi, tarė čia esantiemsiems: ir tas
buvo su tuo Jėzumi iš Nazaret. 72 Ir jis antrą kartą užsigynė
pasibažydamas, ir tarė: aš ne pažįstu to žmogaus. 73 Ir po mažos
valandos priėjo čia stovintieji, sakydami Petrui: iš tiesos, ir tu esi
viens tų, nės ant tavo kalbos tai numanome.

74

Tai jis * pagavo keiktis

ir bažytis: aš to žmogaus ne pažįstu. Ir tuojaus gaidys pragydo. 75 Tai
atsiminė Petras Jėzaus žodžių, kada jam kalbėjo: * gaidžiui dar ne
pragydus, tris kartus manęs užsigįsi. Ir laukan išėjęs nusiverkė
graudžiai.

27
Perskyrimas
Kristaus kentėjimas vyriausiųjų provoje, nukryžiavojimas,
smertis, stebuklais apgedėtas, ir palaidojimas.
1

Bet * ryto metą visi vyriausieji kunigai ir vyresnieji žmonių

sudumė ant Jėzaus, kad jį nužavintų. 2 Ir surišę jį nuvedė ir padavė
Panskui Pilotui, Žydų žemės valdonui. 3 Regėdamas tai Judošius, kurs
26,67 Jėz.50,6.

*

26,69 Mark.14,66. Luk.22,56. Jon.18,16.s.

*

26,74 Mark.14,71.

*

26,75 Mat.26,34.

*

27,1 Mark.15,1. Luk.22,66. Jon.18,28.

*

jį išdavęs buvo, jį smerčiop atsudytą esant, gailėjos ir sugrąžino anus
trisdešimts sidabrininkus vyriausiemsiems kunigams ir

vyresniemsiems, 4 Sakydamas: susigriešijau išduodamas nekaltą
kraują. 5 Jie tarė; kas mums tai rup? tu žinokis. Ir * jis į bažnyčią
sidabrininkus įmetęs atstojo, ir nuėjęs pats pasikorė. 6 Bet vyriausieji
kunįgai ėmė sidabrininkus ir tarė: ne valė tuos dėti į bažnyčios
skrynę, nėsa tai kraujo pinįgai. 7 Bet jie susikalbėję * pirko už tus
puodžiaus dirvą kapinėms, ateivius palaidoti. 8 Todėl ta dirva

praminta yra kraujo dirva iki šios dienos. 9 Tai išsipildė, kas pasakyta

*

prarako Jėremiošiaus, taip kalbančio: jie ėmė trisdešimtis

sidabrininkų, kuriais užmokėtas buvo parduotasis, kurį jie pirko iš
vaikų Izraelio, 10 Ir tus davė už puodžiaus dirvą, kaip man Viešpats
prisakė.

11

Bet Jėzus stovėjo po akių žemės valdono; ir žemės

valdonas klausė jo, tarydamas: * ar tu esi Žydų karalius? bet Jėzus

jam tarė: tu sakai.

12

Ir apskundžiamas vyriausiųjų kunigų ir

vyresniųjų nieko ne atsakė. 13 Tai Pilotas jam tarė: ar ne girdi, kaip
sunkiai jie tavę apskundžia? 14 Ir jis jam nei ant vieno žodžio ne
atsakė, aža ir žemės valdonas didei nusidyvijo. 15 Bet * ant švenčių
papratęs buvo tas žemės valdonas, žmonėms išleisti vieną kalinių,
kurio jie norėjo. 16 Bet tuočės jis turėjo vieną ypačiai kaltą kalinį,

Barabošiumi vardu. 17 Ir susirinkus aniems, tarė jiems Pilotas: katrą

norite, kad aš jums išleisčiau? Barabošių arba Jėzų, kurį sako, Kristų
27,5 Nus.Ap.1,18.

*

27,7 Nus.Ap.1,19.

*

27,9 Jėr.32,6.s. Sak.11,12.13.

*

27,11 Mark.15,2.

*

27,15 Mark.15,6.

*

esant? 18 Nėsa jis gerai žinojo, kad jį iš pavydo buvo išdavę. 19 Ir jam
sėdint ant sudo krasės, atsiuntė jo pati pas jį, ir jam sakydino: ne

turėk nieko darbo su tuom teisiuoju; aš šiandien daugel per sapną dėl
jo kentėjau.

20

Bet vyriausieji kunįgai ir vyresnieji perkalbėjo žmones,

kad * Barabošiaus prašytų ir Jėzų nužavintų. 21 Tai atsakė žemės
valdonas, tarydamas jiems: katro norite iš tų dviejų, kad jį jums
išleisčiau? jie atsakė: Barabošiaus. 22 Pilotas tarė jiems: kągi darysu su
Jėzumi, kurį sako esantį Kristų? jie visi sakė: nukryžiavodink jį.
23

Valdonas tarė: * kągi jis pikto padaręs? bet anie juo daugiaus šaukė

tarydami: nukryžiavodink jį. 24 Tai matydamas Pilotas, nieko ne
padarąs, bet juo didesnį tranksmą randantis, ėmęs vandens, *
mazgojos rankas po akių žmonių, tarydamas: aš nekaltas esmi kraujo
to teisiojo; jus žinokitės. 25 Tai visi žmonės atsakydami tarė: jo
kraujas testov ant musų ir ant musų vaikų. 26 Tai jis * išleido jiems
Barabošių, bet Jėzų nuplakdinęs padavė, kad butų nukryžiavotas.

27

Tai * žemės valdono kareiviai Jėzų drauge vedėsi į sudo butą, ir

surinko ant jo visą pulką. 28 Ir nurėdę jį, apsiautė jį purpuros skreiste.
29

Ir nupynę erškėčių vainiką, uždėjo tą ant jo galvos ir davė jam

nendrę į dešinę ranką, ir keliais parsiklaupę apjuokė jį, tarydami:
sveiks, Žydų karaliau! 30 Ir * spiaudami į jį ėmė nendrę, ir taja jo

27,20 Mark.15,11. Luk.23,18. Jon.18,40.

*

27,23 Mark.13,14.

*

27,24 5Maiž.21,6.

*

27,26 Mark.15,15.

*

27,27 Mark.15,16.

*

27,30 Jėz.50,6.

*

galvą mušė.

31

Ir * kaip jie buvo jį apjuokę, nusiautė jam skreistę, ir

aprėdę jį jo paties rubais, nuvedė jį, kad jį nukryžiavotų.

32

Ir

išeidami rado žmogų iš Cyrėnios, Simoną vardu, tą jie privertė, jo
kryžių nešti. 33 Ir * atėję ant vietos, Golgata vadinamos, tai musų

kalboje: lavongalvių vieta, 34 * Davė jam gerti uksuosą, su tulžimi
sumaišytą, ir tą paragavęs ne norėjo gerti. 35 Bet kaip jį buvo
nukryžiavoję, dalijosi jie jo rubus, mesdami burtą ant tų, kad
išsipildytų, * kas pasakyta per praraką: „jie išsidalijo tarp savęs mano

rubus ir ant mano sermėgos burtą metė.“ 36 Ir sėdėdami ten sergėjo jį.
37

Ir viršuje jo galvos prisegė priežastį jo smerties parašytą, butent:

tas yra Jėzus, Žydų karalius. 38 Nukryžiavotu taipojau su juomi buvo *
du razbaininku, vienas po dešinės, kitas po kairės. 39 Bet kurie pro
šalį ėjo, * bluznijo jį, † kratydami savo galvas, 40 Ir tarydami: tu, *
kursai suardai Dievo bažnyčią, ir į tris dienas tą pabudavoji, pats
gelbėk savę. Jei tu esi Dievo sunus, tai nukopk nuo kryžiaus.
41

Taipojau ir vyriausieji kunįgai jį apjuokdami su raštemokįtaisiais ir

vyresniaisiais tarė: 42 Kitus jis gelbėjo, ir pats savę ne gal išsigelbėti.
Jeigu jis karalius Izraelio yra, tai dabar te nukopia nuog kryžiaus, tai

27,31 Mark.15,20.

*

27,33 Mark.15,22. Luk.5,33. Jon.19,17.

*

27,34 Ps.69,22.

*

27,35 Ps.22,19.s.

*

27,38 Luk.23,33.

*

27,39 Mark.15,29.

*

27,39 Ps.22,1s.

27,40 Jon.2,19.

*

jam vierysime. 43 Jis * Dievu nusitikėjo, tas jį dabar te išgelbti, jeigu
nor! Nės jis sakęs: aš esmi Dievo sunus. 44 Taipojau jį * apjuokė ir

razbaininku du, su juomi nukryžiavotu du. 45 Ir nuo šeštos adynos

radosi tamsybė po visa žemę iki devintos adynos. 46 Ir apie devintąją
adyną Jėzus šaukė didžiu balsu, tarydamas: * Eli, Eli, lama azabtani!
tai yra: mans Dieve, mans Dieve, kodėl manę prastojai? 47 Bet keli čia
stovėdami, tai išgirdę, sakė: tas Eliošiaus šaukia. 48 Ir tuojaus vienas
iš jų bėgęs ėmė kempinę, ir uksuosu tą pripildė, ir užmovęs ant

nendrės jam gerti davė. 49 Bet kiti tarė: palauk, dabokime, bau ateis
Eliošius jį gelbėti. 50 Bet Jėzus, * vėl šaukdamas didžiu balsu, išleido
dvasę. 51 Ir štai, * apkaba bažnyčioje pusiau perdrisko, nuog viršaus
iki apačios.

52

Ir žemė padrebėjo, ir uolos skeldėjo, ir kapai atsivėrė,

ir daug kunų šventųjų, kurie buvo užmigę, kėlėsi. 53 Ir jam prisikėlus
išėjo iš kapų, ir atėjo į šventąjį miestą, ir daug žmonėms pasirodė.
54

Bet * kareivių vyresnysis, ir kurie prie jo buvo, Jėzų sergėdami,

išvydę žemės drebėjimą, ir kas tenai nusidavė, didei nusigando,
tarydami: iš tiesos, tas Dievo sunus buvo.

55

Ir daug ten buvo moterų,

iš tolo žiurinčių, kurios atėjusios buvo paskui Jėzų iš Galilėos žemės,
šlužydamos jamui; 56 Tarp kurių buvo Marija Madlyna, ir Marija,
motyną Jokubo ir Jozės, ir motyna sunų Zebedėjaus. 57 Bet * ant
27,43 Ps.22,9. Išm.2,18.

*

27,44 Luk.23,39.

*

27,46 Ps.22,2.s.

*

27,50 Mark.15,37.

*

27,51 2Maiž.26,31.

*

27,54 Mark.15,39.

*

27,57 Mark.15,42.43. Luk.23,50.

*

vakaro atėjo bagotas žmogus iš Arimatios, vardu Juozėpas, kursai
taipojau Jėzaus mokįtinis buvo. 58 Tas atėjęs pas Pilotą prašė Jėzaus

lavono. Tai Pilotas liepė jam tą duoti. 59 Ir Juozėpas ėmęs lavoną,

įsiautė tą į čystą drobę; 60 Ir * padėjo tą į naująjį savo kapą, į uolą
kaltą; ir užritęs didį akmenį už angos kapo, atstojo. 61 Bet buvo ten
Marija Madlyna, ir kita Marija, ir sėdėjo ties kapu. 62 Antroje dienoje
po prisigatavijimo dienos susirinko vyriausieji kunigai ir Parizėušiai
visi pas Pilotą,

63

Tarydami: viešpatie, atsimename, kad šis

išvadžiotojis gyvas dar bebudamas sakė: „Aš po trijų dienų
prisikelsu.“ 64 Todėl liepk sergėti kapą iki trečios dienos, kad ne atėję
jo mokįtiniai jį pavogtų, ir žmonėms sakytų: buk jis prisikėlęs iš
numirusių! ir paskutinė klasta piktesnė butų už pirmąją. 65 Pilotas
tarė jiems: tai turite sargus; eikite ir sergėkite, kaip žinote. 66 Ir jie
nuėję apstatė kapą sargais, * ir užpečvietijo akmenį.

28
Perskyrimas
Kristaus prisikėlimas ir paliepimas, jo mokįtiniams duotas.
1

Bet po sabatos vakaro, praaušus pirmajai dienai sabatų (t.e.

nedėlės), * atėjo Marija Madlyna ir antroji Marija, kapą apžvalgyti.
2

Ir štai, stojos didis žemės padrebėjimas. Nėsa angielas Viešpaties

nužengęs nuo dangaus atėjo, ir atritęs akmenį nuo angos pasisėdo

27,60 Jėz.53,9.

*

27,66 Dan.6,17.

*

28,1 Mark.16,1. Luk.24,1. Jon.20,1.

*

ant to. 3 Ir * jo veidas buvo kaip žaibas, ir jo rubas baltas kaip
sniegas. 4 Bet sargai persigandę iš baimės, pastojo lyg kaip numirę.
5

Bet angielas atsakydamas tarė moterims: * „nesibijokite, žinau, judvi

jėškota Jėzaus, nukryžiavotojo. 6 Niera jo čia. Jis prisikėlęs, * kaip
sakęs; eikšta, apžvalgykita vietą, kur Viešpats gulėjęs. 7 Ir greitai
eikita ir pasakykita tai jo mokįtiniams, jį prisikėlusį iš numirusių. Ir
štai, jis pirm judviejų nueis * į Galilėos žemę, ten matysita jį. Štai, aš
jumdviem tai pasakiau.“ 8 Ir jiedvi * umai nuo kapo atstojo su baime
ir su didžiu džiaugsmu; ir tekinos bėgo, tai jo mokįtiniams pasakyti.
Ir einant jomdviem, mokįtiniams tai pranešti, 9 Štai, * Jėzus su
jomdviem susitiko, tarydamas: „sveikos judvi!“ Ir jiedvi, jį priėjusios,
jo kojas nutvėrė, ir parpuolė po jo akių. 10 Tai Jėzus tarė jomdviem:
„nesibijokita, * bet eikita ir pasakykita tai mano broliams, kad nueitų
į Galilėos žemą, ten jie matys manę.“ 11 Bet nueinant jomdviem, štai,
atėję keli sargai į miestą, apsakė vyriausiems kunįgams vislab, kas

nusidavę buvo. 12 Ir jie susiėjo su vyresniaisiais, ir sudumę davė
kareiviams pinįgų gana, 13 Ir tarė: sakykite: jo mokįtiniai naktyje
atėję išvogė jį, mums bemiegant.

14

Ir jei tai žemės valdonas ištirtų,

nutildysime mes jį, ir padarysime, kad be baimės busite. 15 Ir anie
ėmę pinįgus padarė, kaipo buvo pamokinti. Ta kalba išsiplatino tarp
28,3 Mark.16,5.

*

28,5 Mark.16,6. Luk.24,5.

*

28,6 Mat.12,40.

*

28,7 Mat.26,32.

*

28,8 Mark.16,8.

*

28,9 Mark.16,9.

*

28,10 Jon.20,17.

*

Žydų iki šios dienos. 16 Bet * vienuolika mokįtinių nuėjo į Galilėą ant
kalno, kurį Jėzus jiems paskyręs buvo.

17

Ir išvydę jį, parpuolė jie po

jo akių; bet kiti abejojo. * 18 Ir Jėzus juos priėjęs kalbėjo su jais,
tarydamas: * Man yra duota visa macis ir danguje ir ant žemės.
19

Todėl * eikite ir † mokįkite visus žmones, krikštydami juos vardan

Tėvo ir Sunaus, ir šventosios Dvasės; 20 Mokįdami juos laikyti vislab,
ką jums liepęs esmi. Ir štai, * aš esmi su jumis kas dieną iki galo
svieto.

28,16 Mat.26,32.

*

28,17 Luk.24,52.

*

28,18 Mat.11,27s.

*

28,19 Mark.16,15.

*

28,19 (Grykiškai stov: padarykite mokytiniais visus žmones.)

28,20 Mat.18,20.

*

MRK -

EVANGĖLIA ŠVENTO MARKOŠIAUS.
1
Perskyrimas
Kristus Jono krikštijamas, velnio gundinamas, apsako Dievo
žodį, pasivadina mokįtinių ir išgydo ligonių.
1

Šita yra pradžia Evangėlios apie Jėzų Kristų, Dievo sunų, 2 Kaipo

parašyta yra prarakuose: * „štai, aš siunčiu savo angielą pirm tavęs,
kursai pagatavys tavo kelią pirm tavęs.“ 3 „Yra * balsas Dievo žodį
sakančio pūsčioje: taisykite kelią Viešpaties, lygius darykite jo
takus.“ 4 Jonas buvo pūsčioje, krikštijo ir * apsakė krikštą

prisivertimo ant griekų atleidimo. 5 Ir išėjo pas jį visa Žydų žemė, ir
tie iš Jeruzalės, ir visi jo krikštydinos Jordane, išsipažindami savo
griekus. 6 Bet Jonas * aprėdytas buvo verbludų plaukais, ir šikšnos
diržu aplink savo strėnas, † ir valgė žogus bei laukinį medų; 7 Ir
kozonį sakė, tarydamas: ateiti vienas paskui manę, tas drūtesnis už

manę, kurio ne esmi vertas, kad jam kloniočiaus, ir atriščiau dirželius

1,2 Mal.3,1.s.

*

1,3 Jėz.40,3. Mat.3,3. Luk.3,4. Jon.1,23.

*

1,4 Mat.3,1.s.

*

1,6 Mat.3,4.

*

1,6 3Maiž.11,22.

jo kurpių. * 8 Aš * krikštiju jus vandenimi; ale jisai krikštys jus
šventaja Dvase. 9 Ir nusidavė tuo čėsu, kad Jėzus atėjo iš Galilėos, iš

Nazaret, * ir krikštydinosi Jono Jordane. 10 Ir tuojaus išėjęs iš vandens
išvydo dangų atsiveriantį, ir Dvasę, kaip karvelį, ant jo
nusileidžiančią.

11

Ir tada balsas iš dangaus stojosi: * Tu esi mano

mielasis sunus, kuriuomi aš mėgstuos. 12 Ir tuojaus Dvasė įvarė jį į
pusčią. * 13 Ir buvo tenai pūsčioje keturisdešimtis dienų, būdamas
šėtono gundytas, ir buvo tarp žvėrių, ir angielai šlužijo jamui. 14 Bet
kaip Jonas potam buvo paduotas (kalinėn), atėjo Jėzus į Galilėą,

sakydamas evangėlią apie karalystę Dievo, * 15 Ir tarė: čėsas išsipildė,
ir prisiartino karalystė Dievo; prisiverskite, ir tikėkite evangėliai. *
16

Bet vaikščiodamas pas mares Galilėos, * pamatė Simoną ir Endriejų,

jo brolį, savo tinklus į mares beleidžiančių; nės buvo žveju.

17

Ir Jėzus

tarė jiemdviem: sekita manę; * padarysu judu žmonių žvejais.
18

Tuojaus palikusiu savo tinklus sekė jį. 19 Ir iš čia * maž toliaus

nuėjęs, pamatė Jokūbą, sunų Zebedėjaus, ir Joną, jo brolį, tinklą
laive lopančiu; ir tuojaus vadino juodu. 20 Ir juodu, palikusiu savo
1,7 Mat.3,11. Jon.1,27.

*

1,8 Mat.3,11.s.

*

1,9 Mat.3,16. Luk.3,21. Jon.1,32.

*

1,11 Mat.3,17. Luk.9,35. 2Petr.1,17.

*

1,12 Mat.4,1. Luk.4,1.

*

1,14 Mat.4,17. Luk.4,15.

*

1,15 Gal.4,4.

*

1,16 Mat.4,18.s. Luk.5,2.

*

1,17 Luk.5,10.

*

1,19 Mat.4,21.

*

tėvą Zebedėjų laive su samdininkais, sekė jį.

21

Ir ėjo į Kapernaumą,

ir tuojaus sabatose įėjęs jis į mokyklą mokino. 22 Ir jie * stebėjosi jo

pamokslo; nės jis mokino macniai, ir ne kaip raštemokįtieji. 23 Ir buvo
jų * mokykloje žmogus, nečystos dvasės varginamas, tas šaukė,

24

Sakydamas: ak! * kągi mes su tavimi darbo turime, Jėzau iš

Nazaret? tu atėjai mus išgaišinti. Žinau, kas tu esi; tu esi Dievo
šventasis. 25 Ir Jėzus jį apdraudė, sakydamas: * nutilk, ir išeik iš jo.
26

Ir nečystoji dvasė, plėšusi jį, šaukė didžiu balsu, ir išėjo iš jo. 27 Ir

nusigando visi, aža kitas kito klausinėjo tarydami: kas tai? koks tas

naujas mokslas? Jis paliepia macniai nečystomsioms dvasėms, ir jos
jo klauso. 28 Ir jo garsas išėjo greitai aplink į visą šalį Galilėos. 29 Ir
tuojaus išėję iš mokyklos, * atėjo į namus Simono ir Endriejaus, su
Jokubu ir su Jonu. 30 Ir uošvė Simono gulėjo, sirgdama drugiu; ir
tuojaus jam apie ją pasakė. 31 Ir jisai priėjęs prie jos, attiesė ją, ir

laikė ją prie rankos, ir drugys ją tolydžiaus prastojo, ir ji šlužijo
jiems. 32 Bet vakare, saulei nusileidus, * atgabeno pas jį visokius

negalinčius ir velnio varginamus. 33 Ir visas miestas susirinko pas
duris.

34

Ir jis išgydė daug negalinčių, tuleropomis ligomis

apsunkintų, ir išvarė daug velnių, ir * nedavė kalbėti velniams, nės

1,22 Mat.7,28. Luk.4,32.

*

1,23 Luk.4,33.

*

1,24 Mark.5,7.

*

1,25 Mark.9,25.

*

1,29 Mat.8,14.

*

1,32 Mat.8,16. Luk.4,40.

*

1,34 Nus.Ap.16,17.18.

*

jie pažino jį.

35

Ir rytmetyje dar ne auštant, jis kėlęsi išėjo. Ir * nuėjęs

Jėzus į pustą vietą, tenai meldėsi. 36 Ir Petras su esančiais pas jį,

skubinosi paskui jį. 37 Ir radę jį, tarė jam: visi tavęs jėško.

38

Ir jis tarė

jiems: * eikime į artimiausiuosius miestus, kad ir tenai kozonį
sakyčiau; nės tam atėjau. 39 Ir kozonį sakė jų mokyklose visoje
Galilėoje, ir išvarė velnius. 40 Ir * atėjo pas jį raupsuotas, tas
atsiklaupęs prašė jo, sakydamas: jei nori, gali manę čystyti. 41 Ir Jėzus
pasigailėjęs ištiesė ranką, ir pakrutinęs ji tarė: noru, buk čystytas!
42

Ir jam taip sakant, tuojaus nuo jo raupsas atstojo, ir jis pastojo

čystas. 43 Ir Jėzus jį apdraudęs, tuojaus jį * pavarė nuo savęs,

44

Ir tarė

jam: dabokis, idant niekam tai ne sakytumbei, bet eik, ir pasirodyk
kunįgui, ir * apieravok už savo apčystijimą, ką Maižėšius liepęs yra,
jų apliudymui. 45 Bet jis * išėjęs, pradėjo daug apie tai sakyti, ir
išplatino tą nusidavimą, taipo, kad jis ne galėjo žmonėms bematant

eiti į miestą, bet buvo lauke pūstose vietose, ir jie atėjo pas jį iš visų
kampų.

2
Perskyrimas
Apie kaulliga sergantį, Matėošiaus pavadinimą ir Kristaus
1,35 Luk.4,32.

*

1,38 Luk.4,43.

*

1,40 Luk.8,12.

*

1,43 Mark.3,12.

*

1,44 3Maiž.14,2.s.

*

1,45 Luk.5,15.

*

atsikalbėjimą prieš Parizėošius.
1

Ir po kelių dienų * jis vėl parėjo į Kapernaumą, ir žmonės patyrė, jį

esantį namieje. 2 Ir tuojaus taip daug susiėjo, kad ne sutilpo nei lauke
pas duris; ir jis sakė jiems žodį. 3 Ir atėjo pas jį keli, * tie atgabeno

kaulliga sergantį, keturių nešamą. 4 Ir kaip ne galėjo jį prieiti dėl
žmonių, praplėšė stogą, kur jis buvo, ir tą atdengę nuleido lovą,

kurioje kaulliga sergąsis gulėjo. 5 Bet Jėzus, regėdamas jų tikėjimą,
tarė kaulliga sergančiamui: mano sunau, ateisti tau yra tavo griekai.
6

Bet buvo keli raštemokįtųjų; tie čia sėdėdami durnojo savo širdyje:

7

Kaip * šisas tokį Dievo bluznijimą kalbą? kas gal griekus atleisti,

kaip tikt vienas Dievas? 8 Ir Jėzus * tuojaus numanė savo dvasėje,

juos taip savyje dumojant, ir tarė jiems: ką tai dumojate savo širdyje?
9

Kas pigiaus yra, tarti kaulliga sergančiamui: atleisti tau yra tavo

griekai, arba: kelkis, imk savo patalą, ir vaikščiok? 10 Bet kad
žinotumbite, žmogaus Sunų turintį macį ant žemės, atleisti griekus,
tarė kaulliga sergančiamui: 11 Sakau tau: kelkis, imk savo patalą, ir

eik namon! 12 Ir jis tuojaus atsikėlęs ir ėmęs savo patalą, išėjo po akių
visų, taip, kad visi nusigando, ir garbino Dievą, sakydami: mes toktai
dar niekadai ne matėme. 13 Ir jis išėjo vėl pas mares, ir visi žmonės
atėjo pas jį, ir jis mokino juos. 14 * Ir praeidamas Jėzus pamatė Lėvį,
sunų Alpėjaus, sėdintį prie muito, ir tarė jam: sek manę. Ir jis kėlęsi
sekė jį. 15 Ir nusidavė, Jėzui be sėdint už stalo jo namuose, daug
2,1 Mat.9,1.

*

2,3 Mat.9,2.

*

2,7 Mat.9,3.

*

2,8 Jon.2,24.

*

2,14 Luk.5,27.s.

*

muitininkų ir griekininkų susėdo už stalo su Jėzumi ir su jo
mokįtiniais. Nės daug tų buvo, kurie jį sekė. 16 Ir raštemokįtieji bei

Parizėušiai matydami, jį valgant su muitininkais ir griekininkais, tarė
jo mokįtiniams: dėl ko jisai valgo ir geria su muitininkais ir
griekininkais? 17 Tai Jėzus išgirdęs tarė jiems: drūtieji ne privalo
liekoriaus, bet ligonys. * Aš atėjau vadinti griekininkus prisivertimop,
o ne teisiuosius. 18 Ir mokįtiniai Jono bei Parizėušių daug pastnįkavo;
ir atėję keli, * tarė jam: kodėl mokįtiniai Jono ir Parizėušių

pastnįkauja, o tavo mokįtiniai ne pastnįkauja? 19 Ir Jėzus tarė jiems:

kaip gal svodbininkai pastnįkauti, jaunikiui pas juos esant? kol
jaunikis pas juos yra, jie ne gal pastnįkauti. 20 Bet ateis tas čėsas, kad
nuo jų bus atimtas jaunikis; tai jie pastnįkaus. 21 Nieks * ne uždeda
lopą naujo milo ant seno rubo; nės naujasis lopas nuplyšta nuo
senojo, ir skylė didesnė pastoja. 22 Ir nieks nepila šviežų vyną į senus

rykus, šeip šviežusis vynas išplaišina rykus, ir vynas išteka, ir rykai

pagenda; bet šviežų vyną į naujus rykus reikia pilti. 23 Ir * nusidavė,
jam einant sabatoje per javus, pradėjo jo mokįtiniai be eidami †
varpas traukyti. 24 Ir Parizėušiai tarė jam: štai, dabok, ką daro tavo
mokįtiniai sabatoje, kas ne vale? 25 Ir jis tarė jiems: argi niekados ne
skaitėte, ką Dovidas darė, kaip jis pristoko ir išalkęs buvo, su

esančiaisiais pas jį? 26 Kaip jis * ėjo į Dievo namus čėse Abjataro,
2,17 Mat.9,12.s.

*

2,18 Mat.9,14.

*

2,21 Mat.9,16. Luk.5,36.

*

2,23 Luk.6,1.s.

*

2,23 5Maiž.23,25.

2,26 1Zom.21,6.

*

vyriausiojo kunįgo, ir valgė šventasias duonas, kurias † niekam ne
derėjo valgyti, kaip tikt kunigams, o jis davė ir tiems, pas jį

esantiems. 27 Ir jis sakė jiems: * sabata dėl žmogaus leista, o ne
žmogus dėl sabatos. 28 Taigi * žmogaus Sunus ir sabatos Viešpats yra.

3
Perskyrimas
Apie padžiuvusiąją ranką, Kristaus bėgimą, Apaštalų išrinkimą,
raštemokįtųjų bluznijimą, Dievo prietelius.

1

Ir jis vėl ėjo į mokyklą. Ir buvo čia * žmogus, turįs padžiuvusią

ranką. 2 Ir jie tykojo jo, bau jis jį sabatoje gydysiąs, kad priežastį ant
jo gautų. 3 Ir tarė žmogui, turinčiam padžiuvusiąją ranką: čia stokis.

4

Ir tarė jiems: ar reikia sabatoje gero daryti, ar pikto? ar gyvastį

išlaikyti, ar nužavinti? bet jie tylėjo. 5 Ir paeiliumi ant jų pažiurėjo
supykęs, ir smutnijosi dėlei jų širdies kietumo, ir sakė tam žmogui:
ištiesk savo ranką. Ir jis ištiesė ją; * ir jo ranka jam sveika pastojo,
kaip ir kita. 6 Ir * Parizėušiai išėję tuojaus sudumė su Erodo tarnais

prieš jį, kaip jį nužavintų. 7 Bet * Jėzus su savo mokįtiniais šalin ėjo
pas mares, ir daug žmonių jį sekė iš Galilėos ir iš Žydų žemės, 8 Ir iš
2,26 2Maiž.29,32.33. 3Maiž.24,9.

2,27 5Maiž.5,14.

*

2,28 Luk.6,5.

*

3,1 Mat.12,9.10. Luk.6,6.

*

3,5 1Kar.13,6.

*

3,6 Mat.12,14.

*

3,7 Jon.6,1.

*

Jeruzalės, ir iš Idumėos, ir iš anos šalies Jordano, ir tų, kurie gyvena
aplink Tyrų ir Sidoną, didė daugybė girdinčiųjų jo darbus, atėjo pas
jį. 9 Ir jis sakė savo mokįtiniams, kad laivelį jam laikytų gatavą dėl

žmonių, jeib jį ne spaustų. 10 Nės jis daug jų gydė, taip, aža pulte ant
jo puolė visi vargintieji, kad jį pakrutintų.

11

Ir dvasės nečystos, jį

pamačiusios, atsiklaupė ir šaukė, sakydamos: * tu esi Dievo Sunus.
12

Ir jis jas aštriai apdraudė, idant jį ne apreikštu. 13 Ir jis užėjęs ant

kalno, vadino pas savę, kurius norėjo, ir tie atėjo pas jį. 14 Ir jis *

įstatė anus dvylika, kad su juomi butų, ir kad jis juos išsiųstų,

apsakyti Dievo žodį; 15 Ir kad turėtų macį, išgydyti ligas ir velnius
išvaryti. 16 Ir * davė Simonui vardą Petro;

17

Ir Jokuba, sūnų

Zebedėjaus, ir Joną, brolį Jokubo; ir davė jiemdviem vardą *
Bneargem, tai musų žodžiu, perkūno vaikai.

18

Ir Endriejų, ir Pilipą, ir

Baltramiejų, ir Matėošių, ir Tamošių, ir Jokūbą, sunų Alpėjaus, ir

Tadeušą, ir Simoną Kananytą, 19 Jr Judošių Iškariotą, kursai jį išdavė.
20

Ir jiems parėjus namon, vėl žmonės susirinko, taip, * kad nei vietos

ne turėjo valgyti. 21 Ir kaip tai girdėjo aplink jį esantieji, išėjo jie, jį
laikyti; nės jie tarė: jis iš umo išeis. 22 Bet raštemokįtieji, kurie buvo
atėję iš Jeruzalės, sakė: * jis tur Beėlzėbubą, ir per vyriausiąjį velnių
jis išvaro velnius. 23 Ir jis suvadinęs juos kalbėjo jiems

3,11 Luk.4,41.

*

3,14 Mat.10,1. Luk.6,13.

*

3,16 Mat.10,2.s.

*

3,17 Ps.29,3. Ps.68,34.

*

3,20 Mark.6,31.

*

3,22 Mat.9,34;12,24. Luk.11,15.

*

prilyginimuose: kaip gal šėtonas šėtoną išvaryti? 24 Kad kokia *
karalystė pati tarp savęs ne sutinka, tai ji ne gal išsilaikytis.

25

Ir kad

namai patys tarp savęs nesutinka, tai jie ne gal išsilaikytis. 26 Taigi jei

šėtonas pats prieš savę keliasi, ir su savimi ne sutinka, tai jis ne gal
išsilaikytis, bet tur suteškėti. 27 Nieks ne gal stipriojo namus užpulti ir
jo naudą išplėšti, jei ne pirma stiprųjį suriša, ir potam jo namus
išplėšia. 28 Iš tiesos sakau jums: visi griekai žmonių vaikams
atleidžiami, o ir Dievo bluznijimai, kuriais Dievą bluznija;

29

Bet

kursai bluznija šventąją Dvasę, tas ne gaun atleidimo amžinai, bet
kaltas yra amžinojo sudo. 30 Nės jie sakė: * Jis tur nečystą dvasę. 31 Ir
atėjo jo motyna ir jo broliai; ir stovėdami lauke, nusiuntė pas jį, ir
vadindino jį. 32 Ir žmonės sėdėjo aplink jį, ir tarė jam: * štai, tavo
motyna ir tavo broliai lauke klausia tavęs. 33 Ir jis jiems atsakė,

tarydamas: kas mano motyna, ir kas mano broliai? 34 Ir paeiliumi ant
mokįtinių, kurie aplink jį sėdėjo, pažiūrėjęs, tarė: štai, tie mano
motyna ir mano broliai. 35 Nės darąsis Dievo valę, tas yra mano
brolis, ir mano sesuo ir mano motyna.

4
Perskyrimas
Keli prilyginimai; sudraudimas vėtros ant marių.
1

Ir jis pradėjo * vėl mokįti prie marių; ir susirinko pas jį daug

3,24 Luk.11,17.

*

3,30 Mark.3,22.

*

3,32 Luk.8,19.s.

*

4,1 Mat.13,1. Luk.8,4.

*

žmonių, taip, kad jis turėjo įžengti į laivą, ir sėdėti ant vandens, ir
visi žmonės stovėjo ant žemės pas mares. 2 Ir jis ilgai Dievo žodį sakė

per prilyginimus. Ir savo kozonyje sakė jis jiems: 3 Klausykitės: štai,
išėjo sėjėjas sėti. 4 Ir nusidavė, jam be sėjant, keli grudai puolė pas
kelią; tai paukščiai dangaus atlėkę sulesė tus. 5 Kiti vėl puolė į

akmenynę, kur ne daug žemės buvo, ir tuojaus išdygo, todėl, kad ne
turėjo gilios žemės. 6 Bet saulei užtekėjus, pavyto, ir ne turėdami
šaknies, padžiuvo. 7 Ir kiti puolė tarp erškėčių; ir erškėčiai per viršų

augo, ir nusmelkė tus, ir nenešė vaisiaus. 8 Ir kiti puolė į gerą žemę,

ir vaisių neše tarpstantį, ir atnešė kiti trisdešimteropą, ir kiti
šešisdešimteropą ir kiti šimteropą. 9 Ir jis sakė jiems: kas tur ausiu
klausyti, tas te klauso.

10

Ir jam vienam be esant, klausė jį tie, kurie

pas jį buvo su anais dvylika, apie tą prilyginimą. 11 Ir jis atsakė jiems:
*

jums duota, žinoti paslėptines karalystės Dievo; bet tiems, kurie

lauke, vislab sakoma per prilyginimus, 12 Kad atviromis akimis

regėtų, ir tikt ne išpažintų, ir girdinčiomis ausimis girdėtų, ir tikt ne
išmanytų; jeib ne kartunta prisiverstų, ir ne butų jiems atleisti jų
griekai. 13 Ir tarė jiems: ar ne išmanote tą prilyginimą? kaipogi
išmanysite visus kitus prilyginimus? 14 Sėjėjas sėja žodį. 15 Bet kurie
pas kelią, tie yra, kuriems žodis sėjamas yra, ir kad jie tą girdėję, tai
tuojaus ateina šėtonas, ir atima žodį, įsėtąjį jų širdyje. 16 Taipojau ir

tie, kurie į akmenynę pasėti, tie yra, kurie girdėję žodį, tuojaus tą su
džiaugsmu priima, 17 Ir ne tur šaknies savyje, bet yra lyg oras
persimainąsis; kad randasi bėda, arba persekinėjimas dėl žodžio, tai
jie tuojaus pasipiktina. 18 Ir kurie * tarp erškėčių pasėti, tie yra, kurie
4,11 Mat.11,25.

*

4,18 Mark.10,23.s.

*

klausos žodžio; 19 Ir rūpestis šio svieto, ir viliojantiji bagotystė, ir
daug kitų geidulių užeina, ir nusmelkia žodį, ir pasiliekti be vaisiaus.
20

Ir kurie į gerą žemę sėti, tie yra, kurie klausos žodžio, ir tą priima,

ir atneš vaisių, kits trisdešimteropą, ir kits šešisdešimteropą, ir kits
šimteropą. 21 Ir jis sakė jiems: argi uždega kas žvakę, kad tą pastatytų
po ketvirčiu, arba po stalu? ne, bet kad tą ant liktoriaus uždėtų.
22

Nės * nieko niera paslėpta, kas ne butų atdengta, ir nieko uždengta,

kas ne butų apreikšta. 23 Kas * tur ausiu klausyti, tas teklauso! 24 Ir jis
sakė jiems: dabokite, ką girdite. * Kokiu saiku jus seikiate, tokiu bus

jums vėl atseikėta, ir bus jums dar pridėta, kurie tai girdite. 25 Nės
turinčiamjam duodama, o neturinčiamjam atimama ir tai, ką tur. 26 Ir
jis sakė: tokia yra karalystė Dievo, lyg kaip kad žmogus įberia sėklą į
žemę; 27 Ir miegti, ir keliasi dieną ir naktį, ir sėkla išdygsta, ir auga
jam nežinant. 28 (Nės žemė iš savęs pirma neša želmenį, potam

varpas, paskui brendusį kvietį varpose.) 29 Bet kad atnešusi vaisių, tai
tuojaus jis nusiunčia piautuvus; nės piutis priėjo. 30 Ir jis sakė: kam
prilygįsime karalystę Dievo? arba kokiu prilyginimu tą prilygįsime?
31

Yra kaipo garstyčių grūdas, kad tas sėjamas į žemę, tai jis

mažiausias yra tarp visų sėklų ant žemės.

* 32

Ir įsėtas tarpsta, ir

didžiausias pastoja už visas daržų žoles, ir gauna šakas didės, taipo,
kad po jo pavėsiu gal paukščiai po dangumi pabūti. 33 Ir jis daug

tokiais prilyginimais kalbėjo jiems žodį, kaipo jie galėjo girdėti. 34 Ir
be prilyginimo jis nieko ne kalbėjo jiems. Ale savo mokįtiniams
4,22 Mat.10,26.

*

4,23 Mat.11,18. Apr.2,7.

*

4,24 Mat.7,2. Luk.6,38.

*

4,31 Mat.13,31. Luk.13,19.

*

vislab ypačiai išguldė. 35 Ir tą pačią dieną vakare sakė jis jiems:
persiirkime į kitą kraštą. 36 Ir jie paleidę žmones šalin, * ėmė jį, kaipo

jis buvo laive; ir buvo kiti laivai pas jį. 37 Ir * pasikėlė didis umaras

vėjo, ir vilnys mušė į laivą, taip, kad laivas pilnas vandens prisipylė.
38

Ir jis užgalyje laive miegojo ant priegalvio, ir jie pabudino jį,

sakydami jam: Mokįtojau, ar nieko ne atboji, kad mes prapuolame?
39

Ir * jis atsikėlęs apdraudė vėją, ir tarė marėms: nutilk ir buk tyka! Ir

liovėsi vėjas ir didei tyka pastojo.

40

Ir jis tarė jiems: * kodėl taip

bijotės? kaipogi neturite tikėjimo? 41 Ir jie didei bijojos ir sakė kits
kitam: kas tasai? * nės vėjas ir marės jo klauso.

5
Perskyrimas
Apie velnio vargintąjį, kraujo pludimu sergančiąją, ir apie Jairo
dukterį.

1

Ir * jie atėjo anašal marių, į šalį Gadarėnų. 2 Ir kaip jis išėjo iš

laivo, tuojaus jam priešais atėjo žmogus iš kapų, dvasės nečystos

pristotas, 3 Kursai laikėsi kapuose. Ir nieks jį ne galėjo surišti, nei
lencugais (retežiais). 4 Nės tankiai buvo pančiais ir lencugais surištas,
ir jis lencugus buvo sutraukęs, ir pančius sudaužęs, ir nieks jį ne
4,36 Mat.8,23.s.

*

4,37 Jonoš.1,4.5.

*

4,39 Mat.8,26.

*

4,40 Luk.24,38.

*

4,41 Ps.107,25.

*

5,1 Mat.8,23. Luk.8,26.

*

galėjo suvaldyti. 5 Ir jis buvo visučės, dieną ir naktį, ant kalnų ir
kapuose, šaukdamas ir akmenimis besimušdamas. 6 Bet Jėzų iš tolo

pamatęs, jis pribėgo, ir atsiklaupęs didžiu balsu šaukė, tarydamas:
7

Ką turu darbo su tavimi, Jėzau, sunau Dievo, Aukščiausiojo?

prisakau tau prie Dievo, kad manę ne vargintumbei! 8 Bet jis jam
sakė: išeik, tu nečystoji dvasė, iš to žmogaus. 9 Ir jis klausė jo: kuo
vardu esi? ir jis atsakydamas tarė: mano vardas yra legionas; nės
musų daug yra. 10 Ir prašė jo labai, kad juos ne varytų iš tos šalies.
11

Ir buvo ten pas kalnus didė kiaulių kaimenė ant ganyklos. 12 Ir

prašė jo visi velniai, sakydami: leisk mus į tas kiaules įeiti. 13 Ir
tuojaus pavelijo jiems Jėzus. Tai nečystosios dvasės išėjusios ėjo į
kiaules; ir kaimenė padurmai įsimetė nuo kranto į mares, (bet jų
buvo apie du tukstančiu,) ir nuskendo marėse. 14 Ir kiaulių kerdžiai
pabėgę, pasakė tai mieste ir kiemuose. Ir jie išėjo žiūrėti, kas buvo

nusidavę. 15 Ir atėjo pas Jėzų ir pamatė tą kurs buvo velnių vargintas,

kad sėdėjo apvilktas, savo protą turėdamas, ir jie bijojos. 16 Ir tie,
kurie tai regėję buvo, sakė jiems, kas buvo tikęsi tam velnių
vargintamjam ir kiaulėms. 17 Ir pradėjo jo melsti, kad išeitų iš jų
rubežių.

18

Ir kaip jis įžengė į laivą, prašė jį velnio vargintasis, kad

pas jį butų. 19 Bet Jėzus jį ne leido pas savę būti, bet sakė jam: eik į

savo namus ir pas savuosius, ir apsakyk jiems, kokią didę geradėjystę
tau išrodė Viešpats, ir kaip tavęs susimilo. 20 Ir jis nuėjęs pradėjo

apsakyti dešimts miestuose, kokią didę geradėjystę jam Jėzus išrodęs;
ir visi dyvijosi.

21

Ir kaip Jėzus vėl perėjo su laivu, susirinko pas jį

daug žmonių; o jis buvo prie marių. 22 Ir štai, atėjo * viens vyriausias
mokyklos, vardu Jairus, ir pamatęs jį, atsiklaupė, 23 Ir didei jo meldė,
5,22 Mat.9,18.

*

tarydamas: mano duktė marinama; ateik, prašau, ir uždėk ant jos
savo ranką, kad išgytų ir išliktų. 24 Ir jis nuėjo su juomi. Ir sekė jį
daug žmonių ir spaudė jį. 25 Ir buvo čia * moteriškė, kuri kraujo
pludimu dvylika metų buvo sirgusi,

26

Ir daug kentėjusi nuo daug

liekorių, ir visą savo turtą dėl to praradusi, ir nieko jai ne mačijo, bet
dar labiaus piktyn ėjo su ja. 27 Ta išgirdusi apie Jėzų, atėjo iš
užpakalio tarp žmonių, ir * pakrutino jo rubą, 28 Nės ji sakė: kad tiktai
jo rūbą pakrutinčiau, tai aš išgyčiau. 29 Ir tuojaus apsistojo jos kraujo

plūdimas, ir ji pasijuto savo kūne pasveikusi nuo tos slogos. 30 Ir
tuojaus pajuto Jėzus savyje, * tą maci iš jo išėjusią, ir atsigręžęs

žmonėms tarė: kas pakrutino mano rubus? 31 Ir mokįtiniai sakė jam:
matai, kad žmonės spaudžia tavę, o tu sakai: kas manę pakrutino?
32

Ir jis apsižvalgė tos, kuri tai padariusi buvo. 33 Bet ta moteriškė

bijojosi ir drebėjo, (nės žinojo, kas jai buvo tikęsi,) atėjo ir puolė ties
juomi į kelius, ir iškalbėjo visą tiesą. 34 Bet jis tarė jai: mano duktė,

tavo tikėjimas tavę pasveikino; eik su pakajumi, ir buk sveika nuo tos
tavo slogos! 35 Jam taip dar bekalbant, atėjo keli iš šeimynos
vyriausiojo mokyklos, sakydami: tavo duktė numirė; kam toliaus
procės darai mokįtojui? 36 Bet Jėzus veikiai išgirdo tą kalbą sakytąją,
ir tarė vyriausiamjam mokyklos: * nesibijok, tikt tikėk! 37 Ir ne leido
nei vieną, jį sekti, kaip tikt Petrą ir Jokubą bei Joną, Jokubo brolį.

38

Ir jis atėjo į namus vyriausiojo mokyklos, ir matė trenksmą ir labai

5,25 3Maiž.15,25. Mat.9,20. Luk.8,43.

*

5,27 Luk.6,19;8,44.

*

5,30 Luk.6,19.

*

5,36 Luk.8,50.

*

verkiančius bei * raudojančius. 39 Ir įėjęs tarė jiems: kodėl trenksmą
darote ir verkiate? tas kūdikis * ne numiręs, bet miegti; ir jie išjuokė
jį. 40 Ir jis išvaręs visus, ėmė su savimi tėvą ir motyną kūdikio ir tus,

kurie pas jį buvo, ir įėjo, kur kūdikis gulėjo.

41

Ir nutvėręs kūdikį prie

rankos, tarė jai: Talita kumi! tai musų žodžiu: mergait, * sakau tau,
kelkis! 42 Ir tuojaus mergaitė kėlėsi ir vaikščiojo; bet ji buvo dvylika
metų sena; ir jie labai stebėjosi. 43 Ir jis didei jiems įsakė, idant tai
nieks ne ištirtų; ir sakė, kad duotų jai valgyti.

6
Perskyrimas
Kristaus paniekinimas; apaštalų išsiuntimas; Jono galvos
nukirtimas; stebuklingas pavalgydinimas ir pagalba.

1

Ir jisai išėjo iš čia ir atėjo į savo tėviškę, ir jo mokįtiniai sekė jį. 2 Ir

sabatai priėjus, pradėjo jis mokinti jų mokykloje. Ir daug, kurie
klausės, stebėjosi jo pamokslo, ir tarė: iš kur jam tai, ir kokia ta
išmintis, kuri jam duota yra, ir tokie darbai, kurie per jo rankas

daromi! 3 Ar jisai * ne cimerninkas, Marijos sunus, ir brolis Jokubo ir
Jozės, ir Judo ir Simono? argi ne ir jo sesers šičion yra prie musų? ir
jie pasipiktino iš jo. 4 Bet Jėzus tarė jiems: * prarakas niekur už
mažesnį ne laikomas, kaip savo tėviškėje ir namieji prie savųjų. 5 Ir
5,38 1Maiž.50,10.

*

5,39 Jon.11,11.

*

5,41 Luk.7,14.

*

6,3 Luk.4,22.

*

6,4 Jon.4,44.s.

*

ne galėjo tenai padaryti nei jokio stebuklo, kaip tikt keliems ligonims
jis uždedamas rankas juos išgydė. 6 Ir jis dyvijosi jų netikėjimo. Ir

pervaikščiojo miestelius aplinkui mokįdamas. 7 Ir * suvadinęs anus

dvylika, pradėjo juos po du bei du išsiųsti, ir davė jiems macį ant
nečystų dvasių. 8 Ir liepė jiems, kad nieko drauge ne imtųs ant kelio,
kaip tikt lazdą; nei delmono, nei duonos, nei pinigų čerasle; 9 Bet
butų kurpėti; ir ne apsivilktų dviem sermėgom.

10

Ir sakė jiems: į

kurius namus įeisite, tuose pasilikite, iki iš ten vėl atstosite.

11

Ir

*

kurie jus ne priima, nei jųsų klauso, nuo tų atstokite, ir † nukratykite
dulkes nuo savo kojų, liudymui ant jų. Iš tiesos sakau jums: lengviaus
bus Sodomai ir Gomorai sudnoje dienoje, ne kaip tokiam miestui.
12

Ir jie išėję apsakė, kad prisiverstų. 13 Ir išvarė daug velnių, ir * daug

ligonių aliejumi mostijo, ir išgydė juos. 14 Ir išgirdęs tai karalius
Erodas, (nės jo vardas jau žinomas buvo,) tarė: Jonas krikštytojis

kėlėsi iš numirusių; todėl jis tokius stebuklus daro. 15 Bet keli sakė: jis
Eliošius yra; kiti vėl sakė: jis prarakas, arba prarakų vienas.

16

Bet

Erodas tai išgirdęs tarė: jis Jonas, kuriam aš galvą nukirsdinau; tasai
kėlės iš numirusių.

17

Bet jis, * Erodas, buvo nusiuntęs ir sugaudinęs

Joną ir apkaldinęs, dėl Erodyados, pačios Pilipo, savo brolio; nės ją
buvo vedęs. 18 Bet Jonas sakė Erodui: ne vale tau, * savo brolio pačią
turėti, 19 Bet Erodyada tykojo jo, ir norėjo jį nužavinti, bet ne galėjo.
6,7 Mat.10,1. Luk.9,1.

*

6,11 Mat.10,14. Luk.9,5.

*

6,11 Nus.Ap.13,51.

6,13 Jok.5,14.

*

6,17 Mat.14,3. Luk.3,19.20.

*

6,18 3Maiž.18,16.

*

20

Bet Erodas bijojosi Jono; nės jis žinojo, jį vyrą teisų ir šventą

esantį; ir dabojo ant jo, klausydavo jo daug daiktuose, ir mielai jo
klausės. 21 Ir atėjo diena patogi, * kad Erodas, švęsdamas savo

užgimimo dieną, pataisė vakarienę pulkauninkams, šimtininkams ir
vyresniemsiems Galilėos.

22

Tai įėjo duktė Erodyados ir šokinėjo ir

pamėgo Erodui ir drauge už stalo sėdintiemsiems. Tai sakė karalius
mergaitei: prašyk iš manęs, ko tu nori, aš tau duosu. 23 Ir prisiekė jai:
ką iš manęs prašysi, duosu tau, iki pusės savo karalystės. 24 Ir išėjusi

tarė savo motynai: ko prašysu? ta atsakė: galvos Jono krikštytojo.
25

Ir ji pasiskubįdama įėjusi veikiai pas karalių, prašė jo, sakydama:

noru, kad man dabar tuojaus duotumbei ant bliudo galvą Jono
krikštytojo.

26

Karalius smutnijosi; ale dėl prysiegos ir dėl drauge už

stalo sėdinčiųjų ne norėjo jos prašymą paniekinti. 27 Ir tuojaus
nusiuntęs karalius budelį, liepė atgabenti jo galvą. Tas nuėjęs nukirto
jam tą kalėjime. 28 Ir atnešė jo galvą bliude, ir davė tą mergaitei, ir
mergaitė davė tą savo motynai.

29

Ir tai išgirdę jo mokįtiniai atėjo, ir

ėmė jo lavoną, ir padėjo jį į kapą. 30 Ir apaštalai susiėję pas Jėzų,
pasakė jam tai vislab, ir ką jie buvo darę ir mokinę. 31 Ir jis sakė
jiems: eikime vieni skyriu į pusčią, ir maž atsiilsėkite; nės tų daug
buvo, kurie ateidavo, ir šalin eidavo; ir ne gana atspėjo nei valgyti.
32

Ir jis perėjo laivu į pusčią skyrių. 33 Ir žmonės matė juos

atstojančius; ir daug jį pažino, ir susibėgo ten pėsti iš visų miestų, ir
pralenkė juos, ir atėjo pas jį. 34 Ir Jėzus išėjęs pamatė daugumą
žmonių ir pasigailėjo jų, kad jie buvo kaip avys, neturinčios
kerdžiaus. Ir pradėjo ilgai Dievo žodį sakyti. 35 Ir * dienai jau veikiai
6,21 Mat.14,6.

*

6,35 Mat.14,15.

*

besibaigiant, priėjo jį jo mokįtiniai, sakydami: pusčia čionai ir diena
jau praėjo. 36 Leisk juos nuo savęs, kad nuėję aplinkui į kiemus ir

miestelius, pirktus sau duonos; nės ne tur ko valgyti. 37 Bet Jėzus

atsakydamas tarė jiems: duokite jus jiems valgyti. Ir jie sakė jam: ar
nuėję pirksime duonos už du šimtu grašių, ir duosime jiems valgyti?
38

Bet jis sakė jiems: kiekgi kepalų turite? eikite ir žiurėkite! Ir jie

peržiurėję pasakė: penkis, ir dvi žuvi. 39 Ir jis liepė jiems, kad visi
eilėmis, kaip apie stalus, pasisėstų ant žalios žolės. 40 Ir jie sėdosi

eilėmis; šimtais ir šimtais, penkisdešimtais ir penkisdešimtais. 41 Ir
ėmęs tus penkis kepalus duonos ir tiedvi žuvi, pažiurėjo dangun, ir
dėkavojęs laužė duoną, ir davė savo mokįtiniams, kad jiems padėtų,
ir tiedvi žuvi visiems išdalijo. 42 Ir visi valgė ir privalgę. 43 Ir surinko

trupučių, dvylika pintinių pilnų, ir nuo žuvių. 44 Ir vailgiusiųjų buvo
penki tukstančiai vyrų. 45 Ir tuojaus jis privertė savo mokytinius, *

kad jie įėję į laivą, pirm jo pereitų į Betsaidą, iki jis paleisiąs žmones
nuo savęs.

46

Ir jis paleidęs juos nuo savęs, užėjo ant kalno melstisi.

47

Ir * ant vakaro buvo laivas viduryje marių, o jis viens ant krašto.

48

Ir jis regėjo, kad jie vargo irdamiesi; nės vėjas jiems buvo į akis. Ir

apie ketvirtąją nakties sargybą atėjo jis pas juos, vaikščiodamas ant
marių; 49 Ir norėjo pro juos praeiti. Ir jį pamatę vaikščiojantį ant

marių, mislijo, deivę esant, ir šaukė. 50 Nės visi jį regėjo ir nusigando.

Bet jis tuojaus kalbėjo su jais, ir tarė jiems: bukite linksmi! aš esmi,
nesibijokite! 51 Ir įžengė pas juos į laivą, ir * vėjas nustojo. Ir jie
stebėjosi ir dyvijosi labai didei. 52 Nės jie ne buvo išmintingesni
6,45 Mat.14,22. Jon.6,17.

*

6,47 Mat.14,23.24.

*

6,51 Mark.4,39.

*

pastoję iš to stebuklo, su duona darytojo, ir jų širdis buvo užkietusi.
53

Ir persiyrę atėjo į žemę Genėzaret ir prisiyrė prie krašto. 54 Ir kaip

jie iškopo iš laivo, tuojaus jį pažindami, 55 Nubėgę į visas aplink
esančias šalis, pradėjo ligonis pas jį gabenti ant patalų, kur tikt

ištyrė, jį esantį. 56 Ir kur jis įėjo į miestelius, arba į miestus, arba į
kiemus, čia paguldė ant turgaus ligonis, ir meldė jo, kad jie tikt
sermėgos siulę * pakrutįti gautų; ir visi, kurie jį pakrutino, išgijo.

7
Perskyrimas
Apie Parizėušių veidmainystę, pagoniškos moteriškės
dukteraitę, kurtinį ir nebylį.
1

Ir * susirinko pas jį Parizėušiai ir keli raštemokįtųjų, kurie iš

Jeruzalės atėję buvo. 2 Ir jie išvydę kelis jo mokįtinių * nečystomis,
(tai esti, nemazgotomis) rankomis duoną valgant, išpeikė tai. 3 Nės
Parizėušiai ir visi Žydai ne valgo, nesimazgoję tankiai savo rankas;
taipo jie laiko įstatymus savo vyresniųjų. 4 Ir iš turgaus parėję jie ne

valgo nesimazgoję. Ir tokių daiktų daug yra, kurius jie yra priėmę
laikyti, kaipo mazgojimą kupkų ir kragų, ir varinių rykų ir stalų.
5

Dėlgi to klausė jį Parizėušiai ir raštemokįtieji: kodėl tavo mokįtiniai

ne elgiasi pagal įstatymus vyresniųjų, bet duoną valgo nemazgotomis
rankomis? 6 Bet jis atsakydamas tarė jiems: labai gerai Jėzaiošius yra

6,56 Mark.5,27.28. Mat.9,21.

*

7,1 Mat.15,1.

*

7,2 Luk.11,38.

*

apie jus veidmainius prarakavęs, kaipo parašyta: * Šie žmonės
garbina manę lupomis, bet jų širdis toli yra nuo manęs. 7 Bet

noprosnai yra, kad jie man šlužija, kadangi mokina tokį mokslą,

kursai tikt žmonių įsakymas yra. 8 Jus prastojate Dievo prisakymus ir
laikote žmonių įstatymus, mazgojimą kragų ir kupkų; ir daug tiems
lygių daiktų darote. 9 Ir sakė jiems: bais gerai paniekinote Dievo
prisakymus, kad savo įstatymus laikytumbite. 10 Nės * Maižėšius sakė:
garbink savo tėvą ir savo motyną; ir kas tėvui ir motynai keikia, tas
tur smerčiu mirti.

11

Bet jus mokinate, kad kas tėvui arba motynai

sako: * korban, tai esti: kad aš tai apieravoju, tai tau toktai toli
naudingiaus yra, tas gerai daro. 12 Ir tokiu budu ne leidžiate jį, toliaus
ko gero daryti savo tėvui arba savo motynai, 13 Ir * nieku verčiate
Dievo žodį savo įstatymais, kurius prasimanėte; ir daug tiems lygių
daiktų darote. 14 Ir * prisivadinęs pas savę visus žmones, tarė jiems:
klausykite manęs visi, ir išmanykite! 15 Nei joks daiktas, iš viršaus

įeinąsis į žmogų, negal jį nečystą daryti, bet išeinąsis iš jo, jį nečystą
daro. 16 Jei * kas tur ausiu klausyti, tas te klauso. 17 Ir kaip jis nuo
žmonių atėjo į namus, klausė jį jo mokįtiniai apie tą * prilyginimą.
18

Ir jis sakė jiems: argi ir jus tokie ne išmaną esate? ar dar ne

išmanote, kad vislab, kas iš viršaus įeina į žmogų, ne gal jį nečystą
7,6 Jėz.29,13. Mat.15,7.

*

7,10 2Maiž.20,12.s.

*

7,11 Pam.20,20;28,24.

*

7,13 Mat.15,6.

*

7,14 Mat.15,10.

*

7,16 Mat.11,15;13,9.

*

7,17 Mat.15,15.

*

daryti? 19 Nės ne įeiti į jo širdį, bet į pilvą, ir išeiti per išeigą
priliktąją, kuri iščystija visus įvalgymus.

20

Ir jis sakė: kas išeina iš

žmogaus, tai žmogų nečystą daro. 21 Nės iš vidaus, iš širdies žmogaus,

išeiti piktos dumos, venčiavonystės peržengimas, kekšystė,
razbajystė, 22 Vagystė, godas, piktenybė, vylius, neviežlybystė, nelaba
akis, Dievo bluznijimas, didystė, n’išmintis. 23 Visi tie piktieji daiktai
išeiti iš vidaus, ir žmogų nečystą daro.

24

Ir kėlęsi paėjo jis iš čia į

rubežius Tyraus ir Sidono, ir įėjęs į namus, ne norėjo, kad tai kas

žinotų, o tikt ne galėjo pasislėpti. * 25 Nės moteriškė, kurios duktelė
nečystą dvasę turėjo, girdėjusi apie jį, atėjo ir atsiklaupė pas jo kojas.
26

(Ir ji buvo Grykiška moteriškė iš Syropėnycios) ir meldė jo, kad

velnią išvarytų iš jos dukters. 27 Bet Jėzus sakė jai: tesisotina pirmiaus
vaikai. * Negražus daiktas yra, vaikų duoną imti, ir šunims pamesti.
28

Bet ji atsakydama tarė jam: berods Viešpatie, ale tikt ir šunyčiai

ėda po stalu nuo vaikų trupučių. 29 Ir jis sakė jai: to žodžio dėlei eik;
velnias iš tavo dukters išėjo. 30 Ir ji parėjusi į savo namus, rado velnią
išėjusį, ir dukterį be gulinčią patale. 31 Ir jis vėl išėjęs iš rubežių
Tyraus ir Sidono, atėjo * pas mares Galilėos, viduryje rubežių
dešimties miestų.

32

Ir * atvedė pas jį kurtinį, nebylį esantį, ir meldė

jo, kad ranką ant jo uždėtų. 33 Ir jis ėmęs jį nuo žmonių skyrių, įdėjo
pirštus į jo ausis, ir * spiovęs pakrutino jo liežuvį, 34 Ir * pažiurėjęs
7,24 Mat.15,21.

*

7,27 Mat.13,26.

*

7,31 Mat.15,29.s.

*

7,32 Mat.9,32. Luk.11,14.

*

7,33 Mark.8,23.

*

7,34 Jon.11,41.

*

dangun atsidusėjo ir tarė jam: Epata! tai musų žodžiu: atsiverk! 35 ir
tuojaus atsivėrė jo ausys, ir ryšys jo liežuvio išsirišo, ir gerai

iškalbėjo. 36 Ir jis uždraudė jiems, idant tai niekam ne sakytų. Ale juo
labiaus jis uždraudė, juo daugiaus jie tai išplatino. 37 Ir labai didei
dyvijosi, sakydami: * jis vislab gerai padarė, kurtinius jis daro
girdinčius, ir nebylius kalbančius.

8
Perskyrimas
Apie septynis duonos kepalus, ženklus ir Parizėušių raugą
akląjį, Kristaus išpažinimą ir jo kentėjimą.

1*

Tuočės, kaip daug žmonių čia buvo, ir ne turėjo ko valgyti,

pasivadinęs Jėzus savo mokįtinius, tarė jiems: 2 Gailiuos žmonių; nės
jau tris dienas pas manę išbuvo, ir ne tur ko valgyti; 3 Ir kad juos nuo
savęs išalkusius namon parleisčiau, ant kelio apalptų; nės keli iš tolo
buvo atėję. 4 Ir jo mokįtiniai atsakė jam: kur imsime duonos, čionai
pusčioję, juos pasotinti? 5 Ir jis jų klausė: kiek duonos kepalų turite?
jie atsakė: septynis. 6 Ir jis liepė žmonėms sėstis ant žemės. Ir ėmęs

tus septynis kepalus, dėkavojęs laužė tus ir davė savo mokįtiniams,
kad jiems padėtų. Ir jie padėjo žmonėms. 7 Ir turėjo mažai žuvelių; ir
dėkavojęs liepė tas padalyti. 8 Bet * jie valgė ir privalgę, ir surinko
likusiųjų trupučių septynis pintinius. 9 Ir valgiusiųjų buvo kokie
keturi tukstančiai. Ir jis paleido juos nuo savęs. 10 Ir tuojaus įžengęs į
7,37 1Maiž.1,31.

*

8,1 Mat.15,32.

*

8,8 2Kar.4,44.s.

*

laivą su savo mokytiniais atėjo į šalį Dalmanutą. 11 Ir * Parizėušiai
išėję pradėjo su juomi klausinėtisi, gundė jį, ir prašė iš jo ženklo iš
dangaus.

12

Ir jis atsidusėjo savo dvasėje, ir tarė: kogi jėško ši giminė

ženklo? iš tiesos, aš sakau jums: šiai giminiai ne bus duotas nei joks
ženklas. 13 Ir palikęs juos, vėl įžengė į laivą ir perėjo į antrąją pusę.
14

Ir jie * buvo užmiršę duonos drauge imtis, ir ne turėjo daugiaus pas

savę laive, kaip tikt vieną kepalą duonos. 15 Ir jis liepė jiems,
tarydamas: * dabokitės ir saugokitės raugo Parizėušių ir raugo Erodo.
16

Ir jie šeip ir taip mislydami, tarė kits kitam: apie tai jis kalba, kad

mes duonos ne turime. 17 Ir Jėzus, tai numanęs, sakė jiems: kogi
rupinatės, duonos ne turėdami? * ar dar nieko ne permanote ir dar ne
suprantate? ar dar turite užkietėjusią širdį savyje?

18

Turėdami akių

ne regite, turėdami ausiu ne girdite, ir to ne atsimenate? 19 Kaip

*

penkis kepalus laužiau penkiems tukstančiams, kiek čia pintinių

pripildėte trupučiais? jie sakė: dvylika. 20 Bet kaip * septynis kepalus
laužiau keturiems tukstančiams, kiek čia pintinių pripildėte
trupučiais? jie sakė: septynis.

21

Ir jis sakė jiems: kaipogi nieko ne

išmanote? 22 Ir jam atėjus į Betsaidą, atvedė pas ji aklą, melsdami jo,
kad jis jį * pakrutintų. 23 Ir * nutvėręs aklojo ranką, išvedė jį laukan iš
8,11 Mat.12,38. Mat.16,1.

*

8,14 Mat.16,5.6.3.

*

8,15 Mat.16,6. Luk.12,1.

*

8,17 Mark.6,52. Luk.24,25.

*

8,19 Mat.14,19. Luk.9,13. Jon.6,9.13.

*

8,20 Mat.15,34.

*

8,22 Mark.6,56.

*

8,23 Mark.7,32.33.

*

miestelio, ir † spiovęs į jo akis, uždėjo savo rankas ant jo, ir klausė jo,
bau ką regįs? 24 Ir jis pažvilgėjo, ir tarė: aš matau žmones

vaikščiojančius, lyg medžius matąs. 25 Potam jis vėl uždėjo rankas ant
jo akių, ir vėl liepė jam žiurėti, ir jis pastojo regįs, kad vislab galėjo
tikrai matyti. 26 Ir jis parsiuntė jį namon, tarydamas: ne eik į miestelį,
ir tai * nei vienam tame ne pasakyk. 27 Ir * Jėzus išėjo su savo
mokįtiniais į miestelius miesto Cėsarios Pilipi. Ir keliaudamas klausė
savo mokįtinių, tarydamas jiems: kągi sako žmonės manę esantį?
28

Jie atsakė: sako, tavę esantį Joną krikštytojį; kiti sako Eliošių, kiti

prarakų vieną esantį. 29 Ir jis tarė jiems: bet jus ką sakote manę
esantį? tai Petras atsakydamas tarė jam: * tu esi Kristus.

30

Ir jis

uždraudė jiems, kad tai niekam ne sakytų. 31 Ir pradėjo juos mokįti:
žmogaus sunus tur daug kentėti, ir atmestas buti vyresniųjų ir
vyriausiųjų kunįgų ir raštemokįtųjų, ir užmuštas buti, ir po trijų

dienų keltis, 32 Ir jis tą žodį drąsiai ir atvirai kalbėjo. Ir Petras jį ėmęs
į šalį, pradėjo jį drausti. 33 Bet jis atsigręžęs pažiurėjo į savo
mokįtinius, ir sudraudė Petrą, tarydamas: * atstok nuo manęs, tu
šėtone; nes tu ne misliji tai, kas dieviška, bet kas žmogiška yra.

34

Ir

prisivadinęs pas savę žmones su savo mokįtiniais, tarė jiems: * kas
manę nor sekti, te užsiginie savęs, ir ėmęs savo kryžių ant savęs, te

8,23 Jon.9,6.

8,26 Mark.7,36.

*

8,27 Mat.16,13.

*

8,29 Jon.1,49.

*

8,33 2Zom.19,22.

*

8,34 Mat.16,24.9.

*

sekie manę. 35 Nes * kas savo gyvastį nor išlaikyti, prapuldys tą; ir kas
savo gyvastį prapuldo dėl manęs ir evangėlios dėlei, tą išlaikys.

36

mačytų žmogui, norint jis visą svietą nusipelnytų, ir iškadą gautų aut
savo dušios? 37 Arba ką gal žmogus duoti, kad savo dušią atvaduotų?
38

Bet kursai manęs ir mano žodžių gėdisi tarp šios venčiavonystę

peržengiančios ir griekingos giminės, to ir žmogaus sunus gėdėsis,
ateidamas šlovėje savo Tėvo su šventaisiais angielais.

9
Perskyrimas
Nusidavimas apie Kristaus peršvietimą ir apie mėnesio liga
sergantįjį sunų. Pamokslas apie pakarnumą ir pasipiktinimą.
1

Ir jis sakė jiems: * ištiesos sakau jums: čia stov keli, tie ne ragaus

smertį, iki matys karalystę Dievo ateinančią su mace. 2 Ir * po šešių
dienų ėmęs Jėzus pas savę Petrą, Jokubą ir Joną, ir užsivedęs juos
ant aukšto kalno skyrių vienus, persišvietė po jų akių. 3 Ir jo * rubai
pastojo skaistus ir labai balti, kaip sniegas, aža tų ir nei vienas

baltįtojis ant žemės ne gal taipo išbaltinti. 4 Ir pasirodė jiems Eliošius
su Maižėšiumi, ir susikalbėjo su Jėzumi. 5 Ir atsakydamas Petras tarė
Jėzui: Mokįtojau, ger čionai buti; pakurkim tris šėtras, tau vieną,
Maižėšiui vieną, ir Eliošiui vieną. 6 Bet jis ne žinojo, ką kalbąs; nėsa
jie buvo persigandę. 7 Ir atėjo debesis; tos šešėlis užėjo ant jų, Ir iš
8,35 Mat.10,39.

*

9,1 Mat.26,28. Luk.9,27.

*

9,2 Luk.9,28.s.

*

9,3 Mat.28,3.

*

debesies balsas atėjo ir tarė: * tas yra mano mielasis sunus, to
klausykite. 8 Ir tuojaus po to jie apsižvalgė aplinkui, ir ne matė nei

vieno daugiaus, kaip tiktai vieną Jėzų pas savę. 9 Bet jiems nueinant
nuo kalno, uždraudė jiems Jėzus, kad, ką regėję, niekam ne sakytų,

iki žmogaus Sunui iš numirusiųjų prisikėlus? 10 Ir jie palaikė tą žodį
pas savę, kits kito klausinėdami tarp savęs: kasgi tai yra iš
numirusiųjų prisikeltis. 11 Ir jie klausė jo, tarydami: juk raštemokįtieji
sako, Eliošių turintį pirma ateiti. 12 Bet jis atsakydamas tarė jiems:
Eliošius tur tiesa pirma ateiti ir vislab vėl sutaisyti. Priegtam

žmogaus Sunus tur daug kentėti ir paniekintas buti, kaip ir parašyta
yra. 13 Bet * aš sakau jums: Eliošius atėjo, ir jie darė jam, ką norėjo,
kaip apie jį parašyta yra. 14 Ir atėjęs pas savo mokįtinius, išvydo didę
daugybę žmonių aplink juos, ir raštemokįtų, su jais
pasiklausinėjančių. 15 Ir tuojaus visi žmonės, jį išvydę, nusistebėjo ir
pribėgę pasveikino jį.

16

Ir jis klausė raštemokįtųjų: „apie ką

pasiklausinėjate su jais?“ 17 Bet viens iš žmonių atsakydamas tarė: *
mokįtojau, aš savo sunų atsivedžiau pas tavę, tas tur nekalbančią
dvasę. 18 Ir kur ji jį tik sugrieb, čia jį plėšia, ir jis putoja ir griežia
dantimis ir džiusta. Aš kalbėjau su tavo mokįtiniais, kad jie ją
išvarytų, o jie ne gal. 19 Bet jis atsakydams tarė jam: ak tu netikintiji
giminė! kaip ilgai pas jus busu, ir kaip ilgai jus pakęsu? atveskite jį

šen pas manę. 20 Ir jie atvedė jį pas jį. Ir tuojaus, kaip dvasė jį išvydo,
plėšė jį, ir jis parpuolė ant žemės ir vartėsi putodamas. 21 Ir jis klausė
jo tėvo: kaip seniai tai yra, kad jam tai tikosi? jis atsakė: dar
9,7 Mat.3,17.s.

*

9,13 Mat.11,14.

*

9,17 Mat.17,14. Luk.9,38.

*

kudikėliui esant.

22

Ir tankiai jį metė į ugnį ir į vandenį, kad jį

nužavintų. Bet jei ką gali, pasigailėdamas musų, gelbėk mus.

23

Bet

Jėzus tarė jam: kad tu galėtumbei tikėti. * Visi daiktai tikinčiam yra
galimi. 24 Ir tuojaus šaukdamas vaiko tėvas su ašaromis tarė: tikiu,
miels Viešpatie, * gelbėk mano netikėjimą.

25

Ogi regėdamas Jėzus

žmones susibėgant, apdraudė nečystąją dvasę, tarydamas: tu
nekalbantiji ir negirdintiji dvasė, aš tau prisakau, kad iš jo
išeitumbei, ir daugiaus į jį ne įeitumbei. 26 Tai ji šaukė ir didei jį

plėšusi, išėjo. Ir jis lyg numiręs buvo, taip, kad daug ir sakė: jis

numiręs. 27 Bet Jėzus nutvėręs jo ranką, attiesė jį, ir jis kėlėsi. 28 Ir
jam namon parėjus, * klausė jį jo mokįtiniai skyrių: kodėl mes ją nė
galėjome išvaryti? 29 Ir jis atsakė: ši veislė niekaip ne gal išeiti, kaip
tikt per maldas ir pastnįkavimus. 30 Ir jie iš čia šalin atstoję, keliavo
per Galilėą, ir jis ne norėjo, kad tai kas žinotų. 31 Bet jis mokino savo

mokįtinius ir tarė jiems: * žmogaus Sunus paduotas bus į žmonių
rankas, ir jie užmuš jį, ir užmuštas trečioje dienoje kelsis iš
numirusiųjų.

32

Ir jie to žodžio ne išmanė ir bijojos, jo klausti. 33 Ir jis

atėjo į Kapernaumą, Ir namieje budamas, klausė jų: apie kągi jus ant
kelio tarp savęs kalbėjote? 34 Bet jie tylėjo. Nėsa jie tarp savęs buvo
ant kelio kalbėję, * kursai esąs didžiausiasis? 35 Ir jis pasisėdęs

pasivadino anus dvylika ir tarė jiems: jei kas nor pirmiausiasis buti,

tas bus paskiausiasis už visus, ir visų tarnas. 36 Ir ėmęs kudikėlį
9,23 Luk.17,6.

*

9,24 Luk.17,5.

*

9,28 Mat.17,19.

*

9,31 Mat.17,22.s.

*

9,34 Mat.18,1. Luk.9,46.

*

pastatė tą tarp jų, ir apsikabinęs jį tarė jiems: 37 Kas tokį kudikėlį
mano vardan priima, tas manę priima; ir kas manę priima, ne manę
priima, bet tą, kursai manę siuntęs. 38 Bet Jonas atsakė jam,

tarydamas: * mokįtojau, mes regėjome vieną tavo vardan velnius
išvarantį, kursai mus ne sekė; ir mes jam tai gynėme, todėl, kad ne
sekė 39 Bet Jėzus tarė: ne ginkite jam; * nės nei vieno niera, kursai
darytų stebuklą mano vardan, ir galėtų tuojaus piktai apie manę
kalbėti.

40 *

Kas ne prieš mus yra, tas yra su mumis. 41 * Bet kas jus

pagirdo vandens kupka mano vardan, dėl to, kad Kristaus este, iš
tiesos aš jums sakau, ne pasiliks jam tai ne atpildyta. 42 Ir * kas

papiktina vieną šių mažųjų, į manę tikinčiųjų, tam geriaus butų, kad
jam girnų akmuo ant kaklo užkabintas, ir jis į jures butų įmestas.
43

Bet jei tavę tavo ranka piktina, tai nukirsk ją. Geriaus tau yra,

luošam įeiti į gyvatą, ne kaip kad tu, dvi ranki turėdamas, įeitumbei į
peklą, į amžinąją ugnį, * 44 * Kur jų kirmėlė ne miršta, ir jų ugnis ne

užgesta. 45 * Jei tavę piktina tavo koja, nukirsk ją. Geriaus tau yra,
raišam įeiti į gyvatą, ne kaip kad tu, abi koji turėdamas, butumbei
įmestas į peklą, į amžinąją ugnį, 46 Kur jų kirmėlė ne miršta, ir jų

9,38 Luk.9,49. 4Maiž.11,27.28.

*

9,39 1Kor.12,3.

*

9,40 Mat.12,13.

*

9,41 Mat.10,42.s.

*

9,42 Mat.18,6.

*

9,43 Mat.5,30;18,8.

*

9,44 Jėz.66,24.

*

9,45 Mat.18,8.

*

ugnis ne užgesta. 47 Jei tavę * akis tavo piktina, atmesk ją nuog savęs.
Geriaus tau yra, su viena akia įeiti į Dievo karalystę, ne kaip tu, dvi
aki turėdamas, įmestas butumbei į peklos ugnį, 48 Kur jų kirmėlė ne
miršta, ir jų ugnis ne užgesta. 49 Vislab tur ugnimi sudyta buti, * ir
kiekviena apiera druska sudoma yra. 50 * Druska gera yra; bet jei
druska surumą pameta, kuomi sudysime? turėkite druskos savipi, ir
turėkite pakajų tarp savęs.

10
Perskyrimas
Apie venčiavonės perskyrimą, mažus kudikėlius, svieto
bagočius, Kristaus kentėjimą, mokįtinių garbės godą ir akląją
Bartimėjų.

1

Ir jis pasikėlęs iš ten, * atėjo į šalis Žydų žemės anašal Jordano. Ir

žmonės vėl pulkais ėjo pas jį, ir jis pagal savo paprotį vėl juos
mokino. 2 Ir Parizėušiai atėję pas jį, klausė jo: bau vyrui valė esant,
skirtis nuo savo pačios? ir tuomi jį gundė. 3 Bet jis atsakydamas tarė:
ką jums Maižėšius prisakė? 4 Jie tarė: * Maižėšius pavelijo parašyti

atsiskyrimo gromatą ir skirtis nuo jos. 5 Jėzus atsakydamas tarė
jiems: dėl jųsų širdies kietumo jis jums tą prisakymą parašė. 6 Ale iš

9,47 Mat.5,29.

*

9,49 3Maiž.2,13.

*

9,50 Mat.5,13. Luk.14,34.

*

10,1 Mat.19,1.

*

10,4 5Maiž.24,1. Mat.5,31.s.

*

pradžios sutvėrimo * Dievas juodu sutvėrė vyrą bei moterį. 7 Todėl *
žmogus savo tėvą ir motyną palikęs, prie savo moters glausis. 8 Ir bus
juodu * vienas kunas. Taipogi juodu neyra du, bet vienas kunas.

9

Taigi, * ką Dievas suvedęs, žmogus ne tur perskirti. 10 Ir namieje vėl

klausė jį jo mokįtiniai apie tatai.

11

Ir jis tarė jiems: * kurs skiriasi nuo

savo pačios ir kitą veda, tas peržengia venčiavonystę prieš ją. 12 Ir jei
moteriškė skiriasi nuo savo vyro ir už kito eiti, ta peržengia savo
venčiavonystę. 13 Ir * jie prinešė kudikėlių pas jį, kad juos pakrutintų.

Bet mokįtiniai barė atnešančiuosius. 14 Bet Jėzus tai išvydęs,

pykterėjo ir tarė jiems: leiskite kudikėlius pas manę ateiti, ir ne
drauskite jiems; nės tokių yra dangaus karalystė. 15 Iš tiesos sakau
jums: * jei kas dangaus karalystę ne priims kaip kudikėlis, tas ne įeis į
ją. 16 Ir jis juos * apsikabinęs, † bei savo rankas ant jų uždėjęs,
peržegnojo juos. 17 Ir jam išėjus ant kelio, * viens pirma bėgo,

klaupėsi jam ir klausė jo: gers mokįtojau, ką darysu, kad amžinąją
gyvatą į dalykus gaučiau? 18 Bet Jėzus tarė jam: kodėl tu manę vadini
geru? nei viens ne esti geras, kaip tiktai vienas Dievas.
10,6 1Maiž.1,27.s.

*

10,7 1Maiž.2,24. Mat.19,5.

*

10,8 1Kor.6,16.

*

10,9 Mat.19,6.

*

10,11 Mat.5,32.

*

10,13 Mat.19,13.14. Luk.18,15.

*

10,15 Mat.18,3.s.

*

10,16 Mark.9,36.

*

10,16 Mat.19,15.

10,17 Mat.19,16. Luk.18,18.

*

19

Juk žinai

prisakymus: * Ne peržengk venčiavonystės. Ne užmušk. Ne vogk. Ne
liudyk neteisaus liudymo. Nieko ne prigauk. Garbink savo tėvą ir
motyną.

20

Bet jis atsakydamas tarė jam: Mokįtojau, vislab tai dariau

iš savo mažų dienų. 21 Ir Jėzus pažiurėjęs į jį, mylėjo jį ir sakė jam:
vieno dar tau reikia. Eik, parduok vislab, ką turi, ir duok ubagams, *
tai skarbą turėsi danguje; ir atėjęs sek manę, imdamas kryžių ant
savęs. 22 Bet jis apsismutnijęs dėl tos kalbos, atstojo nubudęs; nės jis
daug lobių turėjo. 23 Ir Jėzus apsižvalgęs * tarė savo mokįtiniams:
kaip sunkiai bagotieji įeis į Dievo karalystę!

24

Bet mokįtiniai

nusigando jo kalbos dėlei. Bet Jėzus vėl atsakydamas tarė jiems:
mieli vaikai, kaip ne pigu yra, * nusitikintiemsiems ant savo
bagotystės įeiti į Dievo karalystę! 25 Pigiaus yra verbludui pereiti pro
adatos ausį, ne kaip kokiam bagotam įeiti į Dievo karalystę.

26

Bet jie

juo daugiaus nusigando ir kalbėjo tarp savęs: kasgi tai gal išganytas

pastoti? 27 Bet Jėzus į juos žiurėdamas, tarė: žmonėms tai ne galima,
bet ne Dievui; nėsa * Dievui visi daiktai galimi. 28 Tai sakė jam Petras:
štai, * mes vislab palikę pasekėme tavę. 29 Jėzus atsakydamas tarė: iš
tiesos sakau jums: ne yra nei vieno, jei jis paliktų namus arba brolius
arba seseris arba tėvą arba motyną arba moterį arba vaikus arba
laukus dėl manęs ir dėl ėvangėlios, 30 Kurs ne įgytų šimteropai, dabar

šime čėse namus ir brolius ir seseris ir motynas ir vaikus ir laukus su
10,19 2Maiž.20,12. 5Maiž.5,16.s.

*

10,21 Mat.6,19.s. Luk.12,33.

*

10,23 Mat.19,23. Mark.4,18.19. Luk.18,24.

*

10,24 Ps.62,11. 1Tim.6,17.

*

10,27 Luk.1,37.s.

*

10,28 Mat.19,27. Luk.5,11;18,28.

*

persekinėjimais, ir aname busiančiame amžyje amžinąją gyvatą.
31

Bet * daug bus paskučiausieji, kurie yra pirmieji; ir bus pirmieji,

kurie yra paskučiausieji.

32

Bet jie buvo ant kelio, užeidami į

Jeruzalę; ir Jėzus pirm jų ėjo, ir jie nusigando, sekė jį ir bijojos. Ir
Jėzus vėl ėmęs anus dvylika pas savę, sakė jiems, * kas jam
nusitiksią, 33 Štai, * mes einam aukštyn į Jeruzalę, ir žmogaus Sunus
bus paduotas vyresniemsiems kunįgams ir raštemokįtiemsiems, ir jie
prasudįs jį ant smerties ir išduos jį pagonams. 34 Tie jį apjuoks ir

nuplaks ir apspiaudys ir užmuš, ir trečiąją dieną jis prisikelsis iš
numirusiųjų.

35

Tai * atėjo pas jį Jokubas ir Jonas, Zebedėjaus

sunudu, tarydamu: Mokįtojau, mudu noriva, kad mum darytumbei,
ko tavęs prašysiva. 36 Jisai tarė jiemdviem: ko norita, kad jum
daryčiau? 37 Juodu sakė jam: duok mumdviem sėdėti, vienam po tavo
dešinės, o antram po tavo kairės tavo šlovėje. 38 Ale Jėzus tarė

jiemdviem: * judu ne žinota, ko prašota. Argi galita gerti to kyliko,

kurį aš geriu, † ir tuomi krikštu krikštydintis, kuriuomi aš
krikštijamas esmi? 39 Juodu sakė jam: galiva. Bet Jėzus tarė
jiemdviem: * kyliką tiesa gersita, kurį aš geriu, ir krikštu pakrikštytu
busita, kuriuomi aš krikštijamas esmi; 40 Ale sėdėti po mano dešinės
ir po mano kairės, ne man puolasi jumdviem duoti, bet tiems,
10,31 Mat.19,30;20,16. Luk.13,30.

*

10,32 Mat.17,22.s.

*

10,33 Mat.16,21.

*

10,35 Mat.20,20.

*

10,38 Mat.20,22.

*

10,38 Luk.12,50.

10,39 Nus.Ap.12,2.

*

kuriems * yra pagatavyta. 41 Ir tai išgirdę anie dešimt, pykterėjo ant
Jokubo ir Jono. 42 Bet Jėzus pasivadinęs juos, tarė jiems: * jus žinote,
svietiškuosius kunįgaikščius viešpataujančius, ir galinguosius tarp jų
macies turinčius;

43

Bet taipo ne tur buti tarp jųsų; * bet kurs nor

didžiu pastoti tarp jųsų, tasai bus jųsų tarnu; 44 Ir * kas tarp jųsų nor
vyriausiuoju buti, tas bus visų bernu, 45 Nės ir * žmogaus Sunus ne
atėjo, kad sau duotus šlužyti, bet kad jis šlužytų ir savo gyvastį duotų
atpirkimui už daug. 46 Ir * jie atėjo į Jėriką. Ir kaip iš Jėrikos ėjo, jis ir

jo mokįtiniai ir didė žmonių daugybė, tai sėdėjo aklas, Bartimėjus,
Timėjaus sunus, pakelyje ubagaudamas. 47 Ir išgirdęs Jėzų
Nazarėniškį čia esantį, pradėjo jis šaukti ir tarti: Jėzau, tu sunau

Dovido, susimilkis manęs! 48 Ir daug jį draudė, kad tylėtų; bet jis juo
daugiaus šaukė: Sunau Dovido, susimilkis manęs! 49 Ir Jėzus
apsistojęs liepė jį atvadinti; ir jie atvadino akląjį, sakydami jam: buk

linksmas, kelkis, jis vadina tavę. 50 Ir jis savo rubą nuo savęs pametė,
ir kėlęsi atėjo pas Jėzų.

51

Ir Jėzus atsakydamas tarė jamui: ko nori,

kad tau daryčiau? Aklasis jam tarė: Mokįtojau, kad regėčiau. 52 Bet
Jėzus sakė jam: eik, tavo tikėjimas tavę gelbėjo! Ir tuojaus jis galėjo
regėti ir sekė jį ant kelio.

11
10,40 Mat.25,34.

*

10,42 Mat.20,25. Luk.22,25.s.

*

10,43 Mark.9,35.

*

10,44 1Petr.5,3.

*

10,45 Mat.20,28.

*

10,46 Mat.20,29.30. Luk.18,35.

*

Perskyrimas
Apie Kristaus įėjimą, pygų medžio prakeikimą, bažnyčios
čystijimą.

1

Ir kaip * jie prisiartino pas Jeruzalę, į Bėtpagę ir Bėtanią, pas alyvų

kalną, nusiuntė Jėzus du savo mokįtinių, 2 Ir tarė jiemdviem: nueikita
į miestelį, jumdviem po akių esantį, ir tuojaus įėjusiu, tenai rasita
asilaitį pririštą, ant kurio niekados nei viens žmogus ne sėdėjęs;
atrišusiu tą šen atveskita. 3 Ir jei jumdviem kas sakytų: kam tai
darota? tai sakykita: Viešpats jo privalo; tai tuojaus jį šen atsiųs.
4

Juodu nuėjusiu rado asilaitį pririštą prie durų lauke, kur kelias

skiriasi; ir atrišo jį. 5 Ir keli iš anų, kurie ten stovėjo, tarė jiemdviem:
ką darota, asilaitį atrišdamu? 6 Bet juodu atsakė jiems, kaip
jiemdviem Jėzaus įsakyta buvo; ir jie pavelijo tai. 7 Ir * atvedusiu
asilaitį pas Jėzų, uždėjo ant jo savo rubus, ir jis užsisėdo ant to. 8 Bet
daug paklojo savo rubus ant kelio; kiti verbas kirto nuo medžių, ir
barstė tas ant kelio. 9 Ir kurie pirma ir paskui ėjo, šaukė sakydami: *
Oziana, pašlovintas te esie, kursai ateiti vardan Viešpaties.
10

Pašlovinta te esie karalystė musų tėvo Dovido, kuri ateiti vardan

Viešpaties! Oziana aukštybėje! 11 Ir Viešpats įėjo į Jeruzalę ir į

bažnyčią, ir peržiurėjo vislab, ir vakare išėjo jis į Bėtanią su anais
dvylika. 12 Ir antrąją dieną jiems išėjus iš Bėtanios, buvo jis išalkęs.

13

Ir pamatė iš tolo pygų medį, lapus turintį; tai jis priėjo prie to, bau

ką ant jo rastų. Ir priėjęs, nieko ne rado, kaip tikt vienus lapus; nėsa
11,1 Mat.21,1. Luk.19,29. Jon.12,12.

*

11,7 Jon.12,14.

*

11,9 Jon.12,13.s.

*

dar ne buvo čėsas pygoms buti.

14

Ir atsakydamas Jėzus tarė jam:

taigi nieks te ne valgo daugiaus nuo tavęs nei jokio vaisiaus amžinai.
Ir jo mokįtiniai tai girdėjo. 15 Ir jie atėjo į Jeruzalę; ir Jėzus * įėjęs į

bažnyčią, pradėjo laukan varyti parduodančiuosius ir perkančiuosius
bažnyčioje; ir parvertė stalus pinįgmainių, ir krėslus karvelius
parduodančiųjų; 16 Ir ne perleido nei vienam, ką nešti per bažnyčią.
17

Ir jis mokino, sakydamas jiems: ar ne parašyta yra: * mano namai

bus vadinami maldų namai visiems žmonėms? bet jus † padarėte iš jų
razbaininkų duobę. 18 Ir tai išgirdę * raštemokįtieji ir vyriausieji

kunįgai, jėškojo, kaip jį nužudytų. Bet bijojosi jo; nėsa visi žmonės
stebėjosi jo pamokslo. 19 Ir ant vakaro išėjo jis laukan iš miesto. 20 Ir
ryto metą praeidami, * išvydo jie pygų medį padžiuvusį iki šaknių.
21

Ir Petras atsiminęs to, sakė jam: Mokįtojau, štai, pygų medis, * kurį

prakeikei, padžiuvęs.

22

Jėzus atsakydamas tarė jiems, tikėkite į

Dievą. 23 Iš tiesos sakau jums: kas * šiam kalnui sakytų: pasikelk ir

įsiversk į jures, ir ne abejotų savo širdyje, bet tikėtų, nusiduosiant, ką
jis sako, tai nusiduos jam tai, ką jis sako. 24 Togidėl sakau jums: *
vislab ką jus meldžiate savo maldoje, tikt tikėkite, gausią, tai bus
jums. 25 Ir kad stovite melsdamiesi, tai atleiskite, jei ką turite prieš
11,15 Mat.21,12. Luk.19,45.

*

11,17 Jėz.56,7.s.

*

11,17 Jėz.7,11.s.

11,18 Luk.19,47.48.

*

11,20 Mat.21,20.

*

11,21 Ebr.6,8.

*

11,23 Mat.17,20.

*

11,24 Mat.7,7;21,23. Luk.11,9.

*

kitą, kad ir jųsų Tėvas danguje jums atleistų jųsų nusidėjimus. 26 Bet
jei * jus ne atleisite, tai ir jųsų Tėvas dangujęsis jums ne atleis jųsų

nusidėjimus. 27 Ir jie vėl atėjo į Jeruzalę. Ir jam į bažnyčią įėjus, *

atėjo pas jį vyriausieji kunįgai ir raštemokįtieji ir vyresnieji, 28 Ir tarė
jam: * kokioje macieje tu tai darai? ir kas tau šitą macį davė, kad tai
darytumbei? 29 Bet Jėzus atsakydamas tarė jiems: ir aš paklausu jus
vieną žodį; atsakykite man, tai jums sakysu, kokioje macieje aš tai
darau.

30

Jono krikštas, ar tas iš dangaus buvo, ar iš žmonių?

atsakykite man! 31 Ir jie dumojo savyje tarydami: jei sakome, jį iš
dangaus buvusį, tai jis sakys: * kodėlgi jus jam ne vierijote? 32 Bet jei
sakome, jį iš žmonių buvusį, tai žmonių bijomės; nėsa visi laikė Joną
per tikrą praraką. 33 Ir atsakydami tarė Jėzui: mes to nežinome. Ir
Jėzus atsakydamas tarė jiems: tai ir aš jums ne sakau, kokioje
macieje aš tai darau.

12
Perskyrimas
Apie vynyčią, čyžės grašį, prisikėlimą, vyriausįjį prisakymą,
Mesiošių, raštemokįtuosius ir vargdienę našlę.

1

Ir jis pradėjo jiems per prilyginimus kalbėti: * žmogus sodino

vynyčią, ir tą aptvėrė tvora, ir iškasė vyno spaustuvę, ir pabudavojo
11,26 Mat.6,15.

*

11,27 Mat.21,23. Luk.20,1.

*

11,28 2Maiž.2,14.

*

11,31 Luk.7,30.

*

12,1 Ps.80,9. Jėz.5,1. Mat.21,33.

*

korą, ir parsamdęs tą vynyčininkams, į svetimą žemę iškeliavo. 2 Ir
nusiuntė vieną tarną, čėsui atėjus, pas vynyčininkus, kad jis nuog

vynyčininkų imtų vynyčios vaisių. 3 Bet jie nutvėrė jį, nuplakė jį ir jį

tuščią nuog savęs paleido. 4 Ir vėl nusiuntė jis pas juos kitą tarną; to
galvą jie akmenimis sukulė, ir apgėdintą paleido nuo savęs. 5 Ir vėl
jisai nusiuntė kitą; tą jie užmušė, ir daug kitų, kitus jie nuplakė, kitus
nužavino. 6 Tai jis turėdamas vičvieną sunų, kurs jo mylimas buvo, tą
jis paskiaus nusiuntė taipojau pas juos, sakydamas: jie bijosis mano

sunaus. 7 Bet tie vynyčininkai susikalbėjo: * tai tėvonis; eikim ir

užmuškim jį, lai musų bus tėviškė. 8 Ir jie ėmę jį užmušė * ir laukan
išmetė iš vynyčios. 9 Kągi ponas tos vynyčios darys? jisai atėjęs
nužudys tus vynyčininkus, ir vynyčią kitiems duos. 10 Ar ne skaitėte ir
šitą raštą: * Akmuo, kurį budavonininkai atmetė, tas kampiniu
akmenimi pastojo? 11 Nuog Viešpaties tai tikosi, ir dyvas yra musų

akyse. 12 Ir jie jėškojo, kaip jį sugautų, (o tačiau * žmonių bijojosi,)

nėsa jie suprato, jį tus prilyginimus ant jų kalbėjusį; ir jį palikę,
atstojo. 13 Ir jie * nusiuntė pas jį kelis iš Parizėušių ir Erodo tarnų, kad
jį sugautų kalboje. 14 Ir jie atėję tarė jam: Mokįtojau, žinome, tavę
teisu esantį, ir nei vieno ne atbojantį, nėsa tu ne veizdi nei šiokio, nei
tokio žmogaus, bet kelią Dievo teisiai mokini. Ar vert, čyžę duoti

ciecoriui, ar ne? ar jam duosim, ar ne duosim? 15 Bet jis supratęs jų
veidmainystę, tarė jiems: kam manę gundote? atneškite man grašį,
12,7 Ps.2,2.8. Mat.26,3.

*

12,8 Ebr.13,12.

*

12,10 Ps.118,22. Mat.21,42.s.

*

12,12 Mat.14,5.

*

12,13 Mat.22,15. Luk.20,20.

*

kad jį matyčiau. 16 Ir jie atnešė jam. Tai jis tarė: kieno tai abrozas ir
užrašas? anie jam sakė: ciecoriaus. 17 Tai atsakydamas Jėzus tarė

jiems: taigi * duokite ciecoriui, kas ciecoriaus, ir Dievui, kas Dievo
yra. Ir jie dyvijosi jo. 18 Tai atėjo pas jį Saducėušiai, (* kurie sako, ne

esant prisikėlimo iš numirusiųjų,) tie jį klausė, sakydami:
19

Mokįtojau, * Maižėšius mums parašė: jei kieno brolis numirdamas

paliekti moterį, ir ne paliekti vaikų, kad tai jo brolis paimtų jo pačią,
ir savo broliui sėklos pagamintų. 20 Bet dabar septyni broliai yra

buvę. Pirmasis ėmė moterį; tasai mirdamas ne paliko vaikų. 21 Ir

antrasis ją paėmęs pasimirė, o ir tas taipojau ne paliko vaikų.
Taipojau ir trečiasis.

22

Ir tą paėmė visi septyni, ir nepaliko vaikų.

Galiausiai po visų numirė ir ta moteriškė.

23

Taigi prisikėlime iš

numirusiųjų, kad jie kelsis, kurio ji bus pati iš tų? nėsa septyni ją per
pačią turėjo. 24 Tai atsakydamas Jėzus tarė jiems: ar ne taipo? jus

klajojate, todėl, kad nieko ne žinote, nei apie raštą, nei apie macį
Dievo.

25

Kad * jie iš numirusiųjų kelsis, tai jie nei ves, nei tekės, bet

jie yra kaip angielai danguje. 26 Bet apie numirusiuosius, juos
prisikelsiant, ar ne skaitėte * knygose Maižėšiaus, pas krumą, kaip
jam Dievas kalbėjo ir tarė: Aš esmi Dievas Abraomo, ir Dievas
Izaoko, ir Dievas Jokubo.

27

O Dievas ne numirusiųjų, bet gyvųjų

Dievas. Togidėl jus labai klajojate. 28 Ir * priėjęs jį vienas iš
12,17 Rym.13,7.

*

12,18 Mat.22,23. Luk.20,27.

*

12,19 5Maiž.25,5. Mat.22,24. Luk.20,28.

*

12,25 Mat.22,30.

*

12,26 2Maiž.3,6.

*

12,28 Mat.22,35. Luk.10,25.

*

raštemokįtųjų, kursai jų įsiklausęs buvo, kaip jie tarp savęs
klausinėjosi, regėdamas, kaip jis jiems mandagiai atsakęs buvo,

klausė jo: kurs yra visų vyriausysis prisakymas? 29 Bet Jėzus atsakė
jam: vyriausysis prisakymas iš visų prisakymų tas yra: * klausyk
Izraėl, Viešpats, musų Dievas, yra vienas vienatijis Dievas; 30 Ir

*

mylėk Dievą, savo Viešpatį, iš visos širdies, iš visos dušios, iš viso
umo, ir iš visos savo sylos; tai yra vyriausysis prisakymas. 31 Ir
antrasis tarnui yra lygus: * mylėk savo artymą, kaip pats savę. Niera
nei jokio kito didesnio prisakymo per šitus. 32 Ir raštemokįtasis

tarėjam: Mokįtojau, iš tiesos gerai atsakei; nėsa * vienas Dievas yra, ir
niera kito per jį. 33 Ir tą mylėti iš visos širdies, iš viso umo, iš visos
dušios, ir iš visos sylos, ir mylėti savo artymą, kaip savę patį, tai
daugiaus yra už visas deginimo apieras ir už visas apieras. 34 Bet
Jėzus regėdamas, aną išmintingai atsakiusį, tarė jam: tu ne toli esi

nuog Dievo karalystės. Ir nei vienas ne drįso, jo toliaus klausti. 35 Ir
Jėzus atsakydamas tarė, mokindamas bažnyčioje: * kaipo sako
raštemokįtieji, Kristų esantį Dovido sunų? 36 Bet jis, Dovidas, per
šventąją Dvasę sako: * Viešpats sakė mano Viešpačiui: sėskis po mano
dešinės, koliai padėsu tavo neprietelius suoleliu tavo kojų. 37 Čia juk
Dovidas jį vadina savo Viešpatimi, kaipogi tai jis yra jo sunus?
12,29 5Maiž.6,4.5.

*

12,30 Mat.22,37. Luk.10,27.

*

12,31 3Maiž.19,18. Mat.22,39. Jon.13,34;15,12.17. Rym.13,9.

*

Gal.5,6.14. Gal.6,2. Epėz.5,2. 1Tes.4,9. 1Petr.1,22.
12,32 5Maiž.4,35. 5Maiž.6,4. Jėz.45,6.

*

12,35 Mat.22,42. Luk.20,41.

*

12,36 Ps.110,1. Mat.22,44.s.

*

Irdaug žmonių mielai jo klausėsi. 38 Ir jis mokindamas juos, tarė
jiems: * saugokitės nuog raštemokįtųjų, kurie ilgus rubus dėvia, ir

mielai ant turgaus sveikindinasi,

39

Ir meilija sėdėti vyriausiose

vietose mokyklose, ir už stalo česnyse;

40 *

Jie praryja našlių namus ir

sakosi, ilgas maldas meldžiąsi. Tiems bus juo didesnis pražudymas.
41

Ir Jėzus pasisėdęs ties * bažnyčios skrynia regėjo, kaipo žmonės

pinigų įdėjo į bažnyčios skrynią. Ir daug bagotų daug įdėjo. 42 Ir
atėjusi viena našlė vargdienė, įdėjo du juodikiu; tuodu padaro vieną
pinigėlį.

43

Ir jis pasivadinęs savo mokytinius, tarė jiems: iš tiesos

sakau jums, ši vargingoji našlė daugiaus įdėjo į bažnyčios skrynią už
visus, kurie įdėjo. 44 Nėsa jie visi įdėjo nuog savo apstumo, ale ši
nuog savo ubagystės, vislab, ką turėjo, visą savo išlaikymą, įdėjo.

13
Perskyrimas
Apie išpustijimą Jeruzalės miesto ir svieto galą.
1

Ir jam išeinant iš bažnyčios, sakė jam vienas jo mokįtinių:

Mokįtojau, veizdėk, kokie tai akmens ir kokia tai budavonė yra! 2 Ir
Jėzus atsakydamas tarė jam: begu matai šitą visą didę budavonę? *
nei akmuo ant akmens ne pasiliks ne sugriautas. 3 Ir * sėdint jamui
ant alyvų kalno ties bažnyčia, klausė jį skyrių Petras ir Jokubas ir
12,38 Mat.23,3.s. Luk.11,43;20,46.

*

12,40 Mat.23,14.

*

12,41 2Kar.12,9. Luk.21,1.

*

13,2 Luk.19,44.s.

*

13,3 Luk.2,7.

*

Jonas ir Endrėjus: 4 Pasakyk mums, kada tai bus? ir koks bus ženklas,
kada tai vislab turės nusiduoti? 5 Jėzus atsakydamas jiems, pradėjo

sakyti: dabokitės, kad jus ne kas suklastuotų! 6 Nėsa daug ateis mano
vardan, sakydami: aš esmi Kristus; ir * daugumą suklastuos. 7 Bet kad

jus išgirsite karus ir šauksmus apie karus, tai nesibijokite; nės taip tur
buti. Bet dar ne yra galas.

8*

Sukils žmonės prieš žmones, ir karalystė

prieš karalystę, ir bus žemės drebėjimai šen ir ten, ir bus badai ir
išgąsčiai. Tai bėdos yra pradžia. 9 Bet jus saugokitės! * Nėsa jus
paduos rotai ir mokykloms, ir jus turite buti plakti, ir pas

kunįgaikščius bei karalius turite buti vesti dėl manęs, liudymui ant
jų. 10 Ir Evangėlia tur pirma apsakyta buti tarp visų žmonių giminių.
11

Taigi, kad jie jus ves ir paduos, tai nesirupįkitės, ką jums reikia

kalbėti, nei pirma apsimislykitės; bet kas jums tą pačią adyną bus
duota, tai kalbėkite; nės ne jus este, kurie kalbate, bet šventoji Dvasė.
* 12

Bet brolis paduos brolį ant smerties, ir tėvas sunų, ir vaikai

pasikels prieš gimdytojus, ir padės juos užmušti. 13 Ir busite ne
apkenčiami visų dėl mano vardo. Bet * kas ištrivos iki galo, tas bus
išganytas. 14 Bet kad išvysite išpustijimo bjaurybę, apsakytąją * per
praraką Dangiėlą, stovinčią vietoje, kur ne pareitis, (tai skaitąsis te
išmano,) tad, jei kas Judėoje yra, te bėga ant kalnų; 15 Ir jei * kas ant
13,6 Jėz.14,14.

*

13,8 Mat.24,7.

*

13,9 Mat.24,9. Luk.21,12. Jon.16,2.

*

13,11 Mat.10,19. Luk.12,11.

*

13,13 Mat.24,13.

*

13,14 Dan.9,27. Mat.24,15.s.

*

13,15 Luk.17,31.

*

stogo yra, tas te ne nukopa į butą, ir te ne įeina, ką gabentis iš savo
namų. 16 Ir kas ant lauko yra, tas te ne grįšta atgalios, savo rubų

imtis. 17 Bet bėda nėščioms ir žindančioms tuo čėsu. 18 Bet melskite,

kad jums ne tektų bėgti žiemoje. 19 Nės * bus tose dienose tokie
vargai, kokie ikšioliai nei bute ne buvo nuog pradžios sutvėrimų,
kurius Dievas sutvėręs, ir kokių nei bute ne bus. 20 Ir jei Viešpats tas
dienas ne butų patrumpinęs, tai nei vienas žmogus ne pastotų
išganytas; bet dėl išrinktųjų, kurius jis išsirinko, jis patrumpino tas
dienas. 21 Jeigu tada * kas jums tars: štai, čia yra Kristus, štai, tenai

yra; tai ne vierykite.

22

Nėsa * pasikelsis netikri Kristus ir netikri

prarakai, darą ženklų ir stebuklų, aža išvadžiotų, jei galima, ir
išrinktuosius. 23 Bet jus saugokitės! Štai, aš vislab jums pirma
pasakiau. 24 Bet tame čėse po to vargo * saulė ir mėnuo savo šviesybę
pames; 25 Ir žvaigždės nuog dangaus puls, ir dangaus tvirtybės judįsis.
26

Ir tad jie * išvys žmogaus Sunų ateinantį debesyse, su dide stiprybe

ir šlove. 27 Ir tada jis * siųs savo angielus, ir surinks savo išrinktuosius
nuog keturių vėjų, nuog žemės krašto, iki krašto dangaus. 28 Nuog *
pygų medžio mokįkitės prilyginimą; jo šakoms jau sprogstant ir
lapams atsirandant, numanote, vasarą artinantis. 29 Taipo ir jus, *
13,19 Dan.12,1. Joėl.2,2.

*

13,21 Mat.24,23.s. Luk.17,23.

*

13,22 5Maiž.13,1. Mat.24,24. Luk.21,8.

*

13,24 Jėz.13,10.

*

13,26 Dan.7,13.

*

13,27 Mat.13,41.

*

13,28 Mat.24,32.

*

13,29 Mark.13,14.

*

matydami tai nusiduodant, žinokite, tai arti už durų esant. 30 Iš tiesos
sakau jums: ne sugaiš ta giminė, iki tam visam nusiduodant. 31 *

Dangus ir žemė sugaiš; bet mano žodžiai ne sugaiš. 32 Bet * tą dieną ir
adyną nežino nieks, nei angielai danguje, nei Sunus, bet tiktai vienas
Tėvas. 33 * Dabokitės, budėkite ir melskitės; nėsa ne žinote, kada tas
čėsas yra. 34 Lygiai kaip * žmogus, kurs toli keliaudamas, paliko savo
namus, ir valę davė savo bernams, kožnam jo darbą, ir vartininkui
prisakė, kad budėtų. 35 Taigi budėkite, (nėsa ne žinote, kada namų

Viešpats ateis; ar jis ateis vakare, ar nakties viduryje, ar gaidgystėje,

ar ryto metą,) 36 Kad ne, ateidamas staigiai, rastų jus be miegančius.
37

Bet ką aš jums sakau, tai sakau visiems: budėkit!

14
Perskyrimas
Kristaus mostijimas, įstatymas šventosios večerės, kova darže,
sugavimas, išsipažinimas po akių Kaipošiaus, Petro
užsigynimas.
1

Ir * po dviejų dienų buvo velykos ir dienos neraugintos duonos. Ir

vyriausieji kunįgai bei raštemokįtieji jėškojo, kaip jį kytriai sugavę
nužavintų. 2 Bet jie tarė: minau ne per šventę, kad maištas ne rastųs

13,31 Mat.24,35.s.

*

13,32 Mat.21,36.

*

13,33 Mat.25,13.s. Luk.12,40.

*

13,34 Luk.19,12.

*

14,1 Mat.26,2. Luk.22,1. Jon.13,1.

*

tarp žmonių. 3 Ir Jėzui * esant Bėtanioje, namuose Simono
raupsuotojo, ir už stalo be sėdint, atėjo moteriškė, turėdama stiklą su
nemaišytu ir brangiumi nardo vandenimi, ir ji sukulusi stiklą, užliejo
tą ant jo galvos. 4 Tai keli buvo, * tie pykterėjo, tarydami: kamgi tas
pustijimas? 5 Butų galėję tą vandenį už daugiaus, ne kaip už tris
šimtus grašių parduoti, ir tai ubagams duoti. Ir murmėjo ant jos. 6 Bet
Jėzus tarė: duokite jai pakajų, kodėl ją raudinate? Ji tikrai gerai man
padarė.

7*

Ubagus visados turite pas savę, ir kad norite, galite jiems

gero daryti; bet manę ne turite visados. 8 Ji darė, ką galėjo; ji

pasiskubino, mano kuną pamostyti ant mano palaidojimo. 9 Iš tiesos
sakau jums: kur sakoma bus šita Evangėlia per visą svietą, čia ir
sakoma bus ant jos paminklo, ką ji dabar dariusi. 10 Ir * Judošius
Iškariotas, vienas iš tų dvylika, nuėjo pas vyriausiuosius kunįgus, kad
jį išduotų. 11 Tai anie išgirdę prasidžiugo ir pasižadėjo, jam pinįgų

duoti. Ir jis jėškojo, kaip jį tropnai išduotų. 12 Ir * pirmąją dieną

neraugintosios duonos, kaip velykų avinėlį apieravojo, sakė jam jo
mokįtiniai: kur nori, kad mes nuėję pagatavytumbime, kad velykų
avinėlį valgytumbei? 13 Ir jis nusiuntė du savo mokįtinių, * ir tarė
jiemdviem: eikita į miestą, ir sutiks judu žmogus, nešąs izboną
vandens, tą sekita. 14 Ir kur jis įeis, čia tarkita gaspadoriui: Mokįtojis

tau sakydina, kur yra gaspada, kur aš galėčiau velykų avinėlį valgyti
14,3 Mat.26,6. Luk.7,38. Jon.11,2;12,3.

*

14,4 Mat.26,8.

*

14,7 5Maiž.15,11.

*

14,10 Mat.26,14. Luk.22,3.4.

*

14,12 Mat.26,17. Luk.22,7.8.

*

14,13 Luk.22,8.

*

su savo mokįtiniais? 15 Ir jis parodys jum didelę svetlyčią, išklotą ir
prigatavytą; čia mums pagatavykita. 16 Ir pasiuntiniai išėję, atėjo į

miestą ir rado, kaip jis jiemdviem buvo sakęs, ir pagatavijo velykų
avinėlį. 17 Bet vakare * atėjo jis su tais dvylika. 18 Ir jiems už stalo be

sėdint ir be valgant, tarė Jėzus: * iš tiesos sakau jums, vienas jųsų,
kurs su manimi valgo, išduos manę. 19 Ir anie nusismutniįę, tarė jam
po kits kito: argi aš esmi? ir antras: argi aš esmi? 20 Jis atsakydamas
tarė jiems: vienas iš dvylika, kursai su manimi į bliudą dažo.
21

Žmogaus sunus tiesa nueiti, kaipo apie jį parašyta; bet bėda tam

žmogui, per kurį žmogaus sunus išduotas bus! Geriaus butų tam
žmogui, kad niekados ne butų gimęs. 22 Ir jiems be valgant, * ėmė
Jėzus duoną, dėkavojo, laužė ir davė jiems, sakydamas: imkite,
valgykite, tai esti mano kunas. 23 Ir ėmęs kyliką, padėkavojo ir davė
jiems tą, ir jie visi iš to gėrė.

24

Ir jis tarė jiems: tai yra mano kraujas

naujojo testamento, kursai praliejamas už daugel.

25

Iš tiesos sakau

jums: aš daugiaus ne gersu vaisiaus vynmedžio, iki anos dienos, kad
gersu tą naują karalystėje Dievo. 26 Ir pagiedoję liaupsės giesmę, *
išėjo jie pas alyvų kalną. 27 Ir Jėzus tarė jiems: jus visi šią naktį
manimi pasipiktįsite. Nėsa parašyta yra: * aš ištiksu ganytojį, ir avys
išsisklaidys. 28 Bet prisikėlęs iš numirusiųjų, aš pirm jųsų nueisu į

Galilėą. * 29 Ale Petras tarė jam: o kad ir visi pasipiktintų, aš tačiau ne
14,17 Mat.26,20.s.

*

14,18 Luk.22,21.

*

14,22 Mat.26,26. Luk.22,19. 1Kor.11,23.

*

14,26 Mat.26,30. Luk.22,39. Jon.18,1.

*

14,27 Sak.13,7. Mat.26,31. Jon.16,32.

*

14,28 Mark.16,7. Mat.26,32;28,10.16.

*

pasipiktinčiau. 30 Ir Jėzus * tarė jam: iš tiesos sakau tau: šiandien, šią
naktį gaidžiui dar ne du kartu pragydus, tris kartus manęs užsigįsi.
31

Bet jis dar toliaus kalbėjo: beje, kad su tavimi ir mirti turėčiau, ne

norėčiau tavęs užsiginti. Lyg taipojau ir visi kalbėjo. 32 Ir jie * atėjo
pas dvarą, Getsėmane vadinamą. Ir jis tarė savo mokįtiniams:
pasisėskite čia, iki nuėjęs pasimelsu.

33

Ir drauge ėmęs Petrą ir

Jokubą ir Joną, pradėjo drebėti ir sielvartauti; 34 Ir tarė jiems: * mano
dušia smutna yra iki smerties; čionai pasilikę budėkite. 35 Ir mažumą

toliaus nuėjęs, * puolė ant žemės, melsdamasi, jei galima butų, kad
praeitų ta adyna, 36 Ir sakydamas: Aba, mano Tėve! * vislab tau yra

galima; atimk tą kyliką nuog manęs, tačiau, † ne ką aš, bet ką tu nori.
37

Ir atėjęs rado juos bemiegančius. Ir tarė Petrui: Simone, ar miegi?

ar ne gali ben vieną adyną budėti? 38 Budėkite * ir melskitės, kad ne
įpultumbite į pagundymą. Dvasė yra noringa, bet kunas silpnas.
vėl nuėjęs meldėsi, tus pačius žodžius kalbėdamas.

40

39

Ir

Ir sugrįžęs rado

juos vėl bemiegančius, (nėsa jų akys pilnos buvo miego,) ir ne žinojo,
ką jam atsakyti. 41 Ir atėjęs trečią kartą tarė jiems: * Ak! argi dabar
miegosite ir ilsėsitės? gana, adyna atėjo. Štai, žmogaus sunus

14,30 Mat.26,34. Luk.22,34. Jon.13,38.

*

14,32 Mat.26,36. Luk.22,39. Jon.18,1.

*

14,34 Mat.26,38. Jon.12,27.

*

14,35 Luk.22,41.

*

14,36 Luk.1,37.

*

14,36 Mat.26,39. Jon.6,38.

14,38 Mat.26,41.

*

14,41 Mat.26,45.

*

paduodamas į griekininkų rankas. 42 * Kelkitės, eikime! štai, pašalyje
mano išdavėjas, 43 Ir tuojaus, jam dar bekalbant, * atėjo Judošius,
vienas iš anų dvylika, ir su juomi didis pulkas su kardais ir su

kartimis, nuo vyriausiųjų kunįgų, nuo raštemokįtųjų ir vyresniųjų.
44

Ir išdavėjas buvo jiems ženklą davęs, sakydamas: kurį aš

pabučiuosu, tas tikrasis; tą sugavę veskite tvirtai. 45 Ir atėjęs, tuojaus
jį priėjo ir tarė jam: Mokįtojau! Mokįtojau! ir * pabučiavo jį. 46 O anie
jį rankomis nutverdami sugavo.

47

Bet vienas tų, kurie čia šale

stovėjo, * ištraukęs savo kardą, ištiko vyriausiojo kunįgo berną ir
nukirto jo ausį.

48

Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: jus išėjote, kaip

ant kokio razbaininko, su kardais ir kartimis manę sugauti;

49

Aš kas

dieną pas jus bažnyčioje buvau ir mokinau, o jus manęs ne gaudėte.
Bet * kad raštas išsipildytų. 50 Ir visi mokįtiniai jį * palikę, pabėgo. 51 Ir
buvo vienas jaunikaitis, tas sekė jį, tas buvo drobe apvilktas ant

nuogo kuno; ir jaunikaičiai tą sugavo. 52 Bet jis palikęs drobę, nuogas
nuog jų pabėgo. 53 Ir jie * nuvedė Jėzų pas vyriausiąjį kunįgą, kur
susiėję buvo visi vyriausieji kunįgai ir vyresnieji ir raštemokįtieji.
54

O Petras iš tolo jį sekė, iki į paločių vyriausiojo kunįgo; ir jis čia

budamas sėdėjo su tarnais ir šildėsi prie ugnies. 55 Bet * vyriausieji
14,42 Jon.14,31.

*

14,43 Mat.26,47. Luk.22,47. Jon.18,3.

*

14,45 2Zom.20,9.

*

14,47 Mat.26,51. Luk.22,50.

*

14,49 Ps.69,10.

*

14,50 Job.19,13.

*

14,53 Mat.26,57. Luk.22,51. Jon.18,13.

*

14,55 Mat.26,59. Nus.Ap.6,13.

*

kunįgai ir visa rota jėškojo liudijimo prieš Jėzų, kad jam galą darytų;
ir nieko ne rado.
sutarė.

57

56

Daug liudijo neteisiai prieš jį, bet jų liudijimai ne

Ir kiti atsikėlę neteisiai liudijo prieš jį, sakydami: 58 Mes

girdėjome jį kalbant: aš noru * bažnyčią, rankomis padarytąją,
pargriauti, ir į tris dienas kitą pakurti, kuri ne rankomis pakurta.
59

Bet jų liudijimas dar ne sutarė. 60 Ir vyriausiasis kunigas kėtlęsi tarp

jų, klausė Jėzų, tarydamas: argi nieko ne atsakai ant to, ką tie liudija
prieš tavę? 61 Bet * jis tylėjo ir nieko ne atsakė. Tai jį vėl klausė

vyriausiasis kunįgas, jam sakydamas: ar tu esi Kristus, Sunus aukštai
Pašlovintojo? 62 Bet Jėzus tarė: Aš esmi. * Ir jus regėsite žmogaus

sunų sėdintį po dešinės rankos stiprybės † ir ateinant su dangaus
debesimis. 63 Tai * vyriausiasis kunįgas, sudraskęs savo sermėgą, tarė:
kogi be reikia mums daugiaus liudininkų? 64 Girdėjote tą Dievo
bluznijimą. Kas jums regisi? bet jie * visi jį prasudijo, jį vertą esantį

smerties. 65 Tai * pradėjo keli į jį spiaudyti ir uždengti jo veidą ir

kumsčiomis mušti ir jam sakyti: prarakauk mums. Ir bernai ištiko jį į
veidą.

66

Ir Petras buvo žemai paločiuje; tai atėjo * vyriausiojo kunįgo

mergų viena;

67

Ir išvydusi Petrą besišildant, pažiurėjusi į jį, tarė: o ir

tu taipjau buvai su tuom Jėzumi iš Nazaret.
14,58 Jon.2,19.s.

*

14,61 Jėz.53,7.

*

14,62 Mat.24,30;26,64. Luk.22,69.

*

14,62 1Tes.4,16.

14,63 3Maiž.10,6.

*

14,64 Jėr.26,10.

*

14,65 Mat.26,67.

*

14,66 Mat.26,69.s.

*

68

Bet jis užsigynė,

tarydamas: aš jo ne pažįstu, neigi žinau, ką tu kalbi. Ir išėjo laukan į
pryangę, ir gaidys pragydo. 69 Ir * merga išvydusi jį, vėl pradėjo

sakyti čia stovintiemsiems: tas vienas yra tųjų. 70 Ir jis vėl užsigynė. Ir
po mažos valandos vėl sakė Petrui tie, kurie čia stovėjo: iš tiesos tu
esi tųjų vienas; nėsa tu esi Galilėiškis, ir tavo kalba tokia jau yra.
71

Bet jis pradėjo keiktis ir bažytis: aš ne pažįstu to žmogaus, apie

kurį kalbate. 72 Ir gaidys antrą kartą pragydo. Tai atsiminė Petras ano
žodžio, * kurį Jėzus jam buvo kalbėjęs: gaidžiui dar ne du kartu

pragydus, tu tris kartus manęs užsigįsi. Ir jis pradėjo verkti.

15
Perskyrimas
Kristaus kentėjimas po Pilotu, apvainikavimas, smertis ir
palaidojimas.
1

Ir tuojaus * ryto metą sudumė vyriausieji kunįgai su vyresniaisiais

ir raštemokįtaisiais, priegtam ir visa rota, ir surišę Jėzų nuvedė, ir
padavė jį Pilotui. 2 Ir Pilotas jo klausė: * ar tu esi Žydų karalius? bet

jis atsakydamas tarė jam: tu sakai. 3 Ir vyriausieji kunįgai didei jį

kaltino. 4 O Pilotas jo vėl klausė, sakydamas: * ar nieko ne atsakai?
štai, kaip didei jie tavę apskundžia! 5 Bet Jėzus * daugiaus nieko ne
14,69 Mat.26,71.

*

14,72 Mat.26,34.75. Luk.22,34.

*

15,1 Mat.27,1. Luk.22,66. Jon.18,28.

*

15,2 Jon.18,33.

*

15,4 Mat.27,13.

*

15,5 Jėz.53,7.

*

atsakė, aža ir Pilotas dyvijosi. 6 Bet jis * papratęs buvo, jiems per
velykų šventę vieną kalinį išleisti, kurio jie norėjo. 7 Ir buvo vienas,

Barabošius vadinamas, sugautas su maištininkais, kurie maište

razbajų buvo padarę. 8 Ir užėję žmonės, prašė, kad darytų, kaip
darydavo. 9 Bet Pilotas jiems atsakė: ar norite, kad jums Žydų karalių
išleisčiau? 10 Nės jis žinojo, vyriausiuosius kunįgus jį iš pavydo
išdavus. 11 Bet Vyriausieji kunįgai pakusė žmones, kad jiems veiklaus
Barabošių išleistų. 12 Ir Pilotas vėl atsakydamas tarė jiems: * kogi

norite, kad aš daryčiau tam, kurį vadinate Žydų karaliumi? 13 Jie vėl

šaukė: nukryžiavok jį! 14 Bet Pilotas tarė jiems: kągi jis pikto padarė?
bet jie dar juo daugiaus šaukė: nukryžiavok jį. 15 Tai Pilotas,
norėdamas žmonėms įtikti, išleido jiems Barabošių; ir Jėzų jiems
padavė, kad butų nuplaktas ir nukryžiavotas.

16

Bet * kareiviai įvedė

jį į sudo butą, ir suvadino visą pulką. 17 Ir apsiautė jį purpura, ir *
nupynę erškėčių vainiką, jam tą uždėjo; 18 Ir pradėjo jį sveikinti:

sveiks Žydų karaliau! 19 Ir * mušė jo galvą nendre, ir spiaudė į jį, ir
parsiklaupę meldėsi jo. 20 Ir * kaip jį buvo apjuokę, nusiautė jo
purpurą, ir aprėdė jį jo paties rubais, ir išvedė jį, kad jį nukryžiavotų.
21

Ir * privertė vieną pro šalį einantį, vardu Simoną iš Cyrėnios, kurs

nuo lauko parėjo, (tėvą Aleksandro bei Rupo,) kad jam kryžių neštų.
15,6 Jon.18,39.

*

15,12 Jon.18,38.

*

15,16 Mat.27,27.

*

15,17 Jon.19,2.

*

15,19 Mat.26,67.

*

15,20 Mat.27,31.

*

15,21 Mat.27,32. Luk.23,26.

*

22

Ir jie nuvedė jį * ant vietos Golgata, tai musų žodžiais: lavongalvių

vieta. 23 Ir * davė jam myrą su vynu gerti, ir jis ne priėmė tai. 24 Ir

kaip jį buvo nukryžiavoję, * dalijosi jo rubus, mesdami ant jų burtą,
kas ką gausiąs.

25

O buvo apie trečią adyną, kaip jį kryžiavojo. 26 Ir

buvo * viršuje jo užrašyta, ko jį kaltino, butent: Žydų karalius. 27 Ir
nukryžiavojo draug su juomi du razbaininku, vieną po jo dešinės,
antrąjį po kairės. 28 Tai išsipildė * raštas, kursai sako; Jis yra tarp
piktadėjų parokuotas. 29 Ir kurie pro šalį ėjo, bluznijo jį, ir kratydami

savo galvas, tarė: ben gėdėkis, * kaip gražiai tu suardai bažnyčią ir
pakuri ją į tris dienas! 30 * Pats dabar gelbėkis ir nužengk nuo
kryžiaus. 31 Taipojau ir vyresnieji kunigai apjuokė jį tarp savęs su

raštemokįtaisiais, tarydami: kitus jis gelbėjo, ir pats savę gelbėtis ne
gal.

32

Jei jis Kristus bei karalius Izraelio, tai jis dabar nuo kryžiaus te

nužengie, kad regėtumbim ir tikėtumbim. Ir tuodu, kuriuodu su

juomi buvo nukryžiavotu, taipojau jį apjuokė. 33 Ir * po šeštosios
adynos radosi tamsybė per visą žemę, iki devintosios adynos. 34 Ir
apie devintąją adyną šaukė Jėzus didžiu balsu, tarydamas: * Eli, Eli,
lama azabtani? tai yra musų žodžiais: mans Dieve, mans Dieve, kodėl
15,22 Mat.27,33.s.

*

15,23 Ps.69,22.

*

15,24 Ps.22,19. Mat.27,35. Luk.23,34. Jon.19,24.

*

15,26 Mat.27,37.

*

15,28 Jėz.53,12.

*

15,29 Jon.2,19.s.

*

15,30 Luk.23,35.

*

15,33 Mat.27,45. Luk.23,44.

*

15,34 Ps.22,2. Mat.27,46.

*

manę prastojai? 35 Ir keli ten stovinčiųjų, tai išgirdę, sakė: štai, tas
Eliošių vadina. 36 Tai bėgęs viens pripildė kempinį * uksosu, ir tą

užmovęs ant nendrės, girdė jį sakydamas: palaukit, žiurėkime, bau
ateis Eliošius, jį nuimti. 37 Bet Jėzus * šaukdamas didžiu balsu, išleido
dvasę. 38 Ir * bažnyčios apkaba pusiau perdrisko į dvi dali, nuo
viršaus iki apačios. 39 Bet * kareivių vyresnysis, kursai čia stovėjo ties
juomi, regėdamas, jį su tokiu šauksmu dvasę išleidžiant, sakė: iš
tiesos, tas žmogus Dievo sunus buvęs. 40 Buvo taipojau * ir moterų

čionai, iš tolo tai žiurinčių, tarp kurių buvo Marija Madlyna, ir
Marija, mažojo Jokubo ir Juozėpo motyna, ir Salomė; 41 Kurios

taipjau * jį sekė, jam dar Galilėoje esant, ir jam tarnavo, ir daug kitų,
kurios su juomi drauge užėjusios buvo į Jeruzalę. 42 Ir vakare,
kadangi diena buvo prigatavijimo, kurs yra šventas vakaras pirm
sabatos, 43 Atėjo * Juozėpas iš Arimatios, viežlybas rotponis, kursai

taipojau karalystės Dievo laukė; tasai pasidrąsinęs ir įėjęs pas Pilotą,
prašė Jėzaus lavono. 44 Bet Pilotas dyvijos, kad jis jau buvo numiręs,

ir pasivadinęs kareivių vyresnįjį, klausė jo: ar jis seniai numiręs?

45

ištyręs nuo kareivių vyresniojo, davė Juozėpui lavoną. 46 Ir jis *
nusipirkęs drobę, ir nuėmęs jį, įsiautė į drobę ir paguldė jį į kapą,
15,36 Ps.69,22.

*

15,37 Jon.19,30.

*

15,38 Mat.27,51.

*

15,39 Mat.27,54.

*

15,40 Mat.27,55.

*

15,41 Luk.8,2.

*

15,43 Mat.27,57.s. Luk.23,50.s. Jon.19,38.s.

*

15,46 Mat.27,60.s.

*

Ir

tasai buvo į uolą įkaltas, ir užrito akmenį už kapo angos.

47

Bet *

Marija Madlyna ir Marija Jozės pažiurėjo, kur jis buvo padėtas.

16
Perskyrimas
Apie Kristaus prisikėlimą ir dangun žengimą.
1

Ir sabatai perėjus, * pirkosi Marija Madlyna ir Marija Jokubo ir

Salome žolių, gražiai kvepiančių, kad atėjusios ji mostytų. 2 Ir labai
anksti pirmoje dienoje sabatų (t.e. nedėlės) atėjo jos pas kapą, saulei
užtekant. 3 Ir kalbėjo tarp savęs: kas mums atris akmenį nuo kapo
angos? 4 Ir nužiurėdamos ten, išvydo akmenį atristą; nės buvo labai

didis. 5 Ir įėjusios į kapą, išvydo * jaunįkaitį sėdint po dešinės,
apvilktą baltu rubu, ir jos nusigando 6 Bet jis sakė joms;

nenusigąskite; * Jėzaus jus jėškote iš Nazaret, nukryžiavotojo; jis
kėlės ir niera čia; štai vieta, kur jį padėję buvo. 7 Bet nuėjusios
pasakykite jo mokįtiniams ir Petrui, kad jis pirm jųsų nueis į Galilėą;
tenai jį matysite, * kaip jis jums sakęs. 8 Ir išėjusios veikiai pabėgo

nuo kapo; nėsa apėmęs jas buvo drėbėjimas ir išgąstis, ir niekam

nieko ne sakė, nės bijojos. 9 Bet Jėzus iš numirusiųjų prisikėlęs anksti
pirmoje dienoje sabatų (t.e. nedėlės), pirmiaus pasirodė Marijai
Madlynai, iš kurios jis septynis velnius buvo išvaręs. 10 Ir ji nuėjusi,
15,47 Mat.27,61.

*

16,1 Mat.28,1. Luk.24,1.

*

16,5 Mat.28,2.3. Luk.24,4.

*

16,6 Mat.28,5.

*

16,7 Mat.26,32.

*

apsakė tai tiems, kurie su juomi budavo, kurie gedėjo ir verkė. 11 Ir
tie, išgirdę jį gyvą esantį, ir jai pasirodžiusi, ne vierijo.

12

Potam, *

dviem iš jų einant, pasirodė jis kitokiu veidu, kaip juodu ant lauko

ėjo.

13

Ir tuodu taipjau nuėjusiu, apsakė tai kitiems; bet ir tiemdviem

jie ne vierijo. 14 Paskiaus, kaip anie vienuolika už stalo sėdėjo,

*

pasirodė jis jiems ir barė jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad tiems
ne buvo vieriję, kurie jį regėjo prisikėlusį. 15 * Ir tarė jiems: Eikite į
visą svietą ir sakykite ėvangėlią † visam sutvėrimui. 16 * Kursai tik ir
pakrikštytas yra, tas bus išganytas; † bet kurs ne tik, tas bus

pražudytas. 17 Bet ženklai, kurie seks tuos, kurie tik, yra tie: * mano
vardan velnius išvarys, † naujais liežuviais kalbės, 18 * Žalčius
pravarys, ir norint ko smertiško gertų, jiems nieko nekenks; ant
ligonių jie rankas uždės, tai jie geryn eis.

19

Ir Viešpats tai su jais

kalbėjęs, * pakeltas buvo į dangų, ir sėd po dešinės Dievo. 20 Bet jie

išėję apsakė Dievo žodį visose šalyse. Ir Viešpats * jiems padėjo ir
žodį pastiprino pasekančiais ženklais.
16,12 Luk.24,13.

*

16,14 Luk.24,36. Jon.20,14. 1Kor.15,5.7.

*

16,15 Mat.28,19.

*

16,15 Kol.1,23.

16,16 Nus.Ap.2,38.

*

16,16 Jon.3,18.36;12,48.

16,17 Nus.Ap.16,18.

*

16,17 Nus.Ap.2,4.11;10,46.

16,18 Luk.10,19. Nus.Ap.28,5.8.

*

16,19 Luk.24,51. Nus.Ap.1,9.

*

16,20 Nus.Ap.3,16;14,3. Ebr.2,4.

*

LUK -

EVANGĖLIA ŠVENTO LUKOŠIAUS.
1
Perskyrimas
Jono užgimimas ir kūdikystė.
1

Kadangi daug apsiėmė sutaisyti pasakojimą tų nusidavimų, kurie

tarp musų tikosi, 2 Kaip tai mums padavė tie, kurie iš pradžios tai
patys regėję ir tarnai to žodžio buvę: 3 Ir * man ger rodės, kad aš,
vislab tai iš pradžios pertyrinėjęs, tau, miels Tėopile, su aštriu
pasidabojimu ir davadniai rašyčiau, 4 Kad tikrą davadą to mokslo

gautumbei, kuriame išmokįtas esi. 5 Čėse * Erodo, karaliaus Judėos,
buvo kunįgas iš † urėdystės Abiošiaus, vadinamas Zakariošiumi, ir jo
pati iš dukterų Aarono, vardu Elzbieta. 6 Bet juodu abu buvo teisiu *
po akių Dievo, vaikščiodamu visuose prisakymuose Dievo be
nuotarties. 7 Ir juodu ne turėjo vaikų, nėsa Elzbieta buvo nevaisinga,
ir buvo abu gerai pasenusiu. 8 Ir nusidavė, kaip jis kleboniškąjį urėdą
pilnavojo po Dievo akių čėse savo urėdystės, 9 Pagal budą

1,3 Nus.Ap.1,1.

*

1,5 Mat.2,1.

*

1,5 1Nus.Kar.25,10.

1,6 Job.1,1.8.

*

kleboniškąjį, ir kaip jam * puolės rukinti, įėjo jis į bažnyčią
Viešpaties. 10 Ir visas žmonių pulkas buvo * lauke ir meldėsi rukinimo
adynoje.

11

Bet pasirodė jam angielas Viešpaties, stovėdamas ant

dešinės * rukinimo altoriaus. 12 Ir Zakariošius jį išvydęs, * nusigando,
ir baimė apėmė jį. 13 Bet angielas jam tarė: nesibijokis, Zakariošiau,
nės * tavo malda išklausyta; ir tavo pati Elzbieta pagimdys tau sunų,
tą pramįsi vardu Jonu. 14 Ir iš to tu turėsi džiaugsmo bei linksmybės, *
ir daug džiaugsis jo užgimimu. 15 Nės jis bus didis po akių Viešpaties;

vyno ir drūto gėrimo jis ne gers. Ir dar žyvate motynos jis papildytas
bus šventaja Dvase. 16 Ir daug vaikų Izraelio jis privers Dievop, jų

Viešpatiesp. 17 Ir jis eis pirm jo dvasėje ir galybėje Eliošiaus, priversti
širdis tėvų ant vaikų, ir netikinčiuosius į išmintį teisiųjų, pritaisyti
Viešpačiui gatavus žmones. 18 Ir Zakariošius tarė angielui: ant ko aš
tai numanysu? nėsa * aš senas esmi, ir mano pati pasenusi. 19 Angielas

atsakydamas tarė jam: aš esmi * Gabriėlas, † po Dievo akių stovįsis, ir

siųstas esmi, su tavimi kalbėti, kad toktai tau apsakyčiau. 20 Ir štai, tu
busi nebylys ir ne galėsi kalbėti iki tos dienos, kurioje tai nusiduos,
todėl, kad tu mano žodžiams ne vierijai, kurie tur išsipildyti savo
1,9 2Maiž.30,7.

*

1,10 3Maiž.16,17. 1Kar.7,12.

*

1,11 2Maiž.30,1.

*

1,12 Vald.13,6.20. Dan.10,7.8.

*

1,13 Nus.Ap.10,31.

*

1,14 Luk.1,58.

*

1,18 1Maiž.17,17.

*

1,19 Dan.8,16;9,21.

*

1,19 1Kar.17,1. Ps.103,20. Apr.7,11.

čėsu,

21

Ir žmonės laukė Zakariošiaus ir dyvijosi, kad jis taip ilgai

bažnyčioje užtruko. 22 Ir išeidamas ne galėjo su jais kalbėti. Ir jie
numanė, jį bažnyčioje regėjimą mačiusį. Ir jis pamojo jiems, ir

pasiliko nebylys. 23 Ir nusidavė, kaip čėsas jo urėdo pasibaigė, parėjo
jis į savo * namus. 24 Ir po tų dienų Elzbieta, jo pati, nėščia pastojo, ir
pasislėpė penkis mėnesius, ir tarė: 25 Taipo mano Viešpats padarė tose
dienose, kuriose jis manę įžvelgė, atimdamas mano gėdą tarp žmonių
nuo manęs. 26 Ir šeštame mėnesyje angielas Gabriėlas Dievo siųstas

buvo į miestą Galilėos, vadinamą Nazaret,

27

Pas vieną mergą, kuri

buvo * suderėta vyrui, vardu Juozėpu, iš giminės Dovido; ir vardas
tos mergos buvo Marija. 28 Ir įėjęs angielas pas ją tarė: sveika, tu
malonės pilnoji! Viešpats su tavimi, tu peržegnotoji tarp moterų.
29

Bet ji išvydusį jį, nusigando iš jo kalbos, dumodama: koksai tai

sveikinimas?

30

Ir angielas tarė jai: nesibijokis, Marija; nėsa tu radai

malonę prie Dievo.

31

Štai, * tu nėščia busi žyvate ir pagimdysi sunų,

ir † pramįsi jį vardu Jėzumi. 32 Tas bus didis ir sunumi Aukščiausiojo
vadinamas; ir * Ponas Dievas † duos jam sostą Dovido, jo tėvo;

33

Ir jis

bus karalius ant namų Jokūbo amžinai, ir jo * karalystės ne bus galo.
34

Tai tarė Marija angielui: kaip tai nusiduos, kadangi nei jokio vyro

1,23 Luk.1,39.s.

*

1,27 Luk.2,5. Mat.1,18.

*

1,31 Jėz.7,14.s.

*

1,31 Mat.1,21.

1,32 Jėz.9,7.

*

1,32 2Zom.7,12.

1,33 Dan.4,31;7,14. Mik.4,7.

*

nesižinau? 35 Angielas atsakydamas tarė jai: * Šventoji Dvasė ateis ant
tavęs, ir stiprybė Aukščiausiojo apdengs tavę. Todėl ir tas † Šventasis,
iš tavęs gimsiąsis, Dievo Sunumi bus vadinamas. 36 Ir štai, Elzbieta,

tavo gentainė, taipojau nėščia yra sunumi savo senatvėje, ir dabar
jau yra jai šeštasis mėnuo, * kuri skelbiama, nevaisinga esanti. 37 Nės *
prie Dievo nei joks daiktas neesti negalimas.

38

Bet Marija tarė: štai,

aš esmi tarnaitė Viešpaties, te nusiduodie man, kaip tu sakei. Ir
angielas atstojo nuo jos. 39 Bet Marija pasikėlusi tose dienose, nuėjo
skubriai per kalnus į miestą Judo,

pasveikino Elzbietą.

41

* 40

Ir atėjo į namus Zakariošiaus, ir

Ir nusidavė, kaip Elzbieta išgirdo sveikinimą

Marijos, šokterėjo kūdikis * jos žyvate; ir Elzbieta pilna pastojo
Šventosios Dvasės, 42 Ir sušuko didžiu balsu bei tarė: * peržegnota tu
esi tarp moterų, ir peržegnotas vaisius tavo žyvato. 43 Ir iš kur man
tai randasi, kad motyna mano Viešpaties pas manę ateiti? 44 Štai, kaip
aš balsą tavo sveikinimo girdėjau, šokterėjo su džiaugsmu kūdikis
mano žyvate. 45 Ir, * ak išganytinga tu esi, kuri tu tikėjai; nės
išsipildys, kas tau sakyta nuo Viešpaties. 46 Ir Marija tarė: * mano
1,35 Mat.1,18.20.

*

1,35 Dan.9,24.

1,36 Jėz.54,6.

*

1,37 1Maiž.18,14. Job.42,2. Ps.135,5. Jėr.32,17.27. Sak.8,6.

*

Luk.18,27. Rym.4,21.
1,39 Joz.21,11.

*

1,41 Luk.1,15.

*

1,42 Luk.1,28. Vald.5,24.

*

1,45 Luk.11,28. Jon.20,29.

*

1,46 2Maiž.15,2.

*

dūšia garbina Viešpatį,
Išganytoju.

48

47 *

Ir mano dvasė linksminasi Dievu, † mano

Nės jis paveizdėjo ant * pakarnystės savo tarnaitės. Štai,

dabar † manę išganytingą šauks visi vaikų vaikai. 49 Nės * padarė man

didžius daiktus, kurs galingas, ir kurio vardas šventas yra.

50

Ir * jo

mielaširdingystė patenk visadai, nuog giminės iki giminės ant tų,
kurie jo bijosi. 51 Jis * daro stiprybę savo petimi ir išbarsto †
pasididžiuojančiuosius jų širdies dūmoje. 52 * Jis nustumia
sylinguosius nuo sosto † ir iškel pakarniuosius. 53 * Jis alkstančiuosius

papildo turtais, ir bagotuosius tuščius paliekti. 54 * Jis atsimena savo

mielaširdingystės, ir † pagelbti savo tarną Izraėlį, 55 Kaip jis kalbėjęs
esti musų tėvams, Abraomui ir jo * vaikams amžinai. 56 Ir Marija
pasiliko prie jos kokius tris mėnesius; potam ji vėl sugrįžo į savo
1,47 1Zom.2,1.

*

1,47 Abak.3,18.

1,48 Ps.113,5.6.

*

1,48 1Maiž.30,13.

1,49 Ps.126,2.3.

*

1,50 2Maiž.20,6;34,6.7. Ps.25,6. Ps.100,5. Ps.103,13.17.

*

1,51 Jėz.51,9;52,10.

*

1,51 2Zom.22,28. Ps.89,11. Obad.3.4. 1Petr.5,5.

1,52 Ps.147,6.

*

1,52 1Zom.2,7.8. 2Zom.6,21.22. Job.5,11.

1,53 Ps.34,11. Ps.107,9. Mat.5,3.6.

*

1,53 Jon.10,11. Epėz.1,3.

1,54 5Maiž.7,7.8. Jėz.30,18. Jėr.31,20.

*

1,54 Jėz.41,3.

1,55 1Maiž.17,7.19;18,18.

*

namus.

57

sūnų.

Ir jos kaimynai ir gentys išgirdo, kad Viešpats didę

58

Ir Elzbietai išsipildė čėsas, kad pagimdytų; ir ji pagimdė

mielaširdingystę jai išrodęs, ir džiaugėsi su ja.

59

Ir nusidavė * ašmoje

dienoje, atėjo jie apipiaustyti tą vaikelį, ir praminė jį vardu savo
tėvo, Zakariošiumi. 60 Bet jo motyna atsakydama tarė: nieku budu,
bet jis tur Jonu vadinamas buti. 61 Ir jie tarė jai: juk niera nei vieno
tavo giminėje, tuo vardu vadinamo. 62 Ir jie pamojo jo tėvui, kaip jis
jį norįs praminti.

63

Ir jis prašė toblyčėlės, rašė ir tarė: Jonas yra jo

vardas. Ir jie stebėjosi visi. 64 * Ir tuojau atsivėrė jo burna ir liežuvis,

ir kalbėjo ir garbino Dievą. 65 Ir atėjo baimė ant visų kaimynų; ir tas
nusidavimas išsireiškė ant visų Judėos kalnų. 66 Ir visi, kurie tai
girdėjo, dėjosi tai į širdį, tarydami: ką misliji, kas bus iš to vaikelio?
nėsa * ranka Viešpaties buvo su juomi. 67 Ir Zakariošius, jo tėvas,
pilnas pastojo Šventosios Dvasės, ir * prarakavo tarydamas: 68 *

Pašlovintas t’esie Viešpats, Izraelio Dievas; nės jis atlankė ir atpirko †
savo žmones; 69 Ir * attiesė mums ragą išganymo namuose Dovido,
savo tarno, 70 Kaip jis * pirm to kalbėjęs per burną savo šventųjų
prarakų; 71 Kad jis mus * išgelbėtų nuo musų neprietelių ir iš rankų
1,59 1Maiž.17,12. 3Maiž.12,3.

*

1,64 Mark.7,35.

*

1,66 Ezėk.1,3;3,22.

*

1,67 2Petr.1,21.

*

1,68 Ps.41,14. Ps.72,18.

*

1,68 Mat.1,21.

1,69 Ps.132,17.

*

1,70 Jėz.35,4. Jėr.23,6.

*

1,71 Ps.106,10.

*

visų, kurie musų ne apkenčia, 72 Ir mielaširdingystę parodytų musų
tėvams, ir atsimintų * savo šventojo derėjimo, 73 Ir * prysiegos, kurią

jis prisiekęs esti Abraomui, musų tėvui, mums duoti, 74 Kad * mes iš

rankų savo neprietelių išgelbėti, jam † tarnautumbime be baimės per
visą savo amžią,

75 *

Šventybėje ir teisybėje; jam įtinkančioje. 76 O tu,

vaikeli, praraku Aukščiausiojo busi vadinamas; nės eisi pirm
Viešpaties, kad * kelią jam taisytum. 77 Ir duotumbei išganymo
išpažinimą jo žmonėms, * kursai yra atleidime jų griekų; 78 Per

širdingą mielaširdingystę mūsų Dievo, per kurią mus atlankė

užtekėjimas iš aukštybės, * 79 Kad pasirodytų tiems, kurie sėd *
tamsybėje ir šešėlyje smerties, ir kreiptų musų kojas ant pakajaus
kelio. 80 Ir vaikelis augo ir stiprinosi Dvasėje, ir buvo pūsčioję, ikikol
jis turėjo pasirodyti žmonėms Izraelio.

2
Perskyrimas
Kristaus užgimimas, apipjaustymas, atnešimas į Bažnyčią ir
1,72 1Maiž.17,7. 3Maiž.26,42.

*

1,73 1Maiž.22,16. Mik.7,20.

*

1,74 Gal.1,4. Tit.2,12.14.

*

1,74 Ebr.9,14.

1,75 Kol.1,22.

*

1,76 Mat.3,3.

*

1,77 Jėr.31,34.

*

1,78 4Maiž.24,17. Mal.4,2.

*

1,79 Jėz.9,2.s.

*

susikalbėjimas
1

Bet nusidavė tose dienose, kad prisakymas išėjo nuog ciecoriaus

Augusto, kad parašytas butų visas svietas. 2 Ir tas parašymas buvo
pirmiausiasis, ir nusidavė, kaip Cyrėnius Syrioje valdonas buvo. 3 Ir

ėjo visi pasirašydinti, kožnas į savo miestą. 4 Tai pasikėlė taipojau ir
Juozėpas iš Galilėos, iš miesto Nazaret, į Žydų žemę, į miestą Dovido,
vadinamą * Bėtleėm; todėl, kadangi jis buvo iš namų ir iš giminės
Dovido, 5 Pasirašydinti su Marija, jam * pažadėtaja moterimi; ta buvo
nėščia. 6 Ir jiemdviem ten esant, išsipildė čėsas, kad pagimdytų. 7 Ir

*

ji pagimdė savo sunų pirmgimi, ir suvystė jį vystyklais, ir paguldė jį į
prakartą; nės ne turėjo ruimo gaspadoje. 8 Ir buvo kerdžiai toje šalyje
ant lauko prie gardų, tie sergėjo naktyje savo kaimenę. 9 Ir štai,
angielas Viešpaties atėjo pas juos, ir šlovė Viešpaties apšvietė juos, ir
jie nusigando didžiu išgąsčiu. 10 Ir angielas tarė jiems: nesibijokitės;
štai, aš apsakau jums didį džiaugsmą, kurs nusiduos visiems
žmonėms; 11 Nės užgimė jums šią dieną Išganytojis, kurs yra Kristus
Viešpats, mieste Dovido. 12 Ir tai jums bus ženklu: jus rasite kūdikį

suvystytą ir begulintį prakarte. 13 Ir tuojaus buvo su tuom angielu *
daugybė dangaus pulkų, liaupsinančių Dievą ir tariančių: 14 Garbė
t’esie Dievui aukštybėje, * pakajus ant žemės, ir žmonėms
pasimėgimas.

15

Ir nusidavė, kaip angielai nuo jų dangun užžengė,

2,4 Mik.5,1.

*

2,5 Luk.1,27.

*

2,7 Mat.1,25.

*

2,13 Dan.7,10.

*

2,14 Jėz.57,19. Luk.19,38. Epėz.2,14.17.

*

kerdžiai kalbėjo tarp savęs: * eikim dabar į Bėtleėm ir pasižiūrėkime
to nusidavimo, kurs ten nusitikęs, kurį mums Viešpats apreiškė. 16 Ir
jie atėjo skubriai * ir rado Mariją ir Juozėpą, priegtam kūdikėlį

prakarte begulintį. 17 Ir kaip jie tai buvo regėję, išplatino jie tai, kas
jiems sakyta buvo apie tą vaikelį. * 18 Ir visi, kurie tai girdėjo,
nusistebėjo to, ką kerdžiai jiems buvo sakę.

19

Bet Marija * palaikė

visus tus žodžius, ir apdumojo juos savo širdyje. 20 Ir kerdžiai sugrįžo,
garbindami ir liaupsindami Dievą už vislab, ką jie buvo girdėję ir

regėję, kaip jiems sakyta buvo. 21 Ir kaip išsipildė aštuonios dienos,
jeib apipjaustytas butų tas vaikelis, tai praminė jį vardu Jėzumi, †
kuriuomi pramintas buvo angielo, pirm ne kaip jam motynos žyvate
prasidėjus. * 22 Ir kaip išsipildė dienos jos apčystijimo pagal zokaną *
Maižėšiaus, atnešė jį į Jėruzalę, kad jį pastatytų Viešpačiui; 23 Kaip
parašyta yra zokane Viešpaties: * kiekvienas patinėlis, pirm užgemąs,
tur buti šventas Viešpačiui; 24 Ir kad duotų apierą, kaip prisakyta *

zokane Viešpaties: porą kurklėlių, arba dvejetą jaunų karvelių. 25 Ir
štai, buvo žmogus Jėruzalėje, vardu Simeonas; o tas žmogus buvo

2,15 2Maiž.3,3.

*

2,16 Mat.2,11.

*

2,17 Luk.10,11.

*

2,19 Luk.2,51.

*

2,21 Luk.1,31.

2,21 1Maiž.17,12.

*

2,22 3Maiž.12,2.5.

*

2,23 2Maiž.13,2;22,29.

*

2,24 3Maiž.12,8.

*

teisus ir Dievo bijąs, laukiąs * palinksminojimo Izraelio. Ir šventoji
Dvasė buvo jame.

26

Ir buvo jam šventosios Dvasės pažadėta, kad jis

smertį ne regėsiąs, pirm ne kaip jis išvysiąs Kristų Viešpaties. 27 Ir

Dvasės paragintas atėjo jis į bažnyčią. Ir kaip gimdytojai vaikelį Jėzų
į bažnyčią atnešė, jeib už jį darytų pagal pajunkimą zokano, 28 Tai jis
ėmė jį ant savo rankų, ir garbino Dievą tarydamas: 29 Viešpatie, *
dabar tu leidi savo tarną pakajuje eiti, kaip tu esi sakęs; 30 Nės mano
akys regėjo tavo Išganytoji, * 31 Kurį tu pagatavijai po akių visų *

žmonių giminių, 32 Šviesybe * ant apšvietimo pagonų, ir ant garbės
savo žmonių Izraelio. 33 Ir jo tėvas bei motyna stebėjosi to, kas apie jį
sakyta buvo. 34 Ir Simeonas peržegnojo juos ir tarė Marijai, jo

motynai: štai, tas statomas * yra puolimu ir prisikėlimu daugumui
Izraelyje ir ženklu, kuriam prieštaraus,

35

Ir kardas pereis per tavo

dūšią, jeib butų apreikštos daug širdžių dumos. 36 Ir buvo viena

prarakienė, Ana, duktė Panuėlio, iš giminės Asėrio, ta buvo didei
pasenusi, ir buvo su savo vyru septynis metus gyvenusi po savo
mergystės. 37 Ir būdama * našlė aštuonis dešimts ir keturių metų, ji †
ne atstojo iš bažnyčios ir šlužijo Dievui su pastinįkavimu ir su
maldomis dieną bei naktį. 38 Ta taipojau atėjusi tą pačią adyna,
2,25 1Maiž.5,29.

*

2,29 1Maiž.46,30.

*

2,30 Luk.3,6.

*

2,31 Jėz.11,10;49,6.

*

2,32 Jėz.42,6;49,6.

*

2,34 Jėz.8,14;28,16. Mat.21,42. Rym.9,33.

*

2,37 1Tim.5,5.

*

2,37 1Zom.1,22.

garbino Viešpatį ir sakė apie jį visiems tiems, kurie laukė atpirkimo
Jėruzalėje. 39 Ir kaip jie vislab buvo atlikę pagal zokaną Viešpaties,

jie vėl sugrįžo į Galilėą, į savo miestą Nazaret. 40 Bet vaikelis * augo ir
stiprinosi Dvasėje, pilnas išminties; ir malonė Dievo buvo jame. 41 Ir
jo gimdytojai ėjo kas metą į Jėruzalę * ant velykų šventės. 42 Ir jam
dvylika metų sukakus, ėjo juodu į Jėruzalę pagal pajunkimą šventės.
43

Ir kaip tos dienos pasibaigė, ir juodu vėl sugrįžo, pasiliko vaikelis

Jėzus Jėruzalėje. Ir jo gimdytojai tai ne žinojo, 44 Bet mislijo, jį tarp
draugų esantį, ir ėjo dienos kelią, ir jėškojo jo tarp genčių ir

pažįstamų. 45 Ir jo ne radusiu vėl sugrįžo į Jėruzalę, jėškodamu jo.
46

Ir nusidavė, jog po trijų dienų rado jį bažnyčioje be sėdint, viduryje

tarp mokįtojų, kad jų klausės ir jų klausė. 47 Ir visi, * kurie jį girdėjo,
stebėjosi jo išminties ir jo atsakymų.

48

Ir jį pamatę, stebėjosi; ir jo

motyna tarė jam: mans sunau, * kam tu mumdviem tai padarei? štai,

tavo tėvas ir aš skaudžiai tavęs jėškojova. 49 Ir jis tarė jiemdviem:

kasgi yra, kad manęs jėkojota? ar ne žinota, kad aš turu buti tame,
kas mano tėvo yra? 50 Bet juodu ne išmanė tą žodį, kurį jis jiems
sakė.

51

Ir jis nuėjo su jais ir atėjo į miestą Nazaret, ir buvo jiemdviem

paklusnus. O jo motyna palaikė visus tus žodžius savo širdyje. * 52 Ir
Jėzus * tarpo išmintyje, augime bei malonėje prie Dievo ir žmonių.

2,40 Luk.2,52;1,80.

*

2,41 2Maiž.34,23. 5Maiž.16,16.

*

2,47 Mat.7,28. Mark.1,22.

*

2,48 1Maiž.12,18.

*

2,51 Luk.2,19. 1Maiž.37,11.

*

2,52 1Zom.2,26.

*

3
Perskyrimas
Jono kozonis apie prisivertimą. Liudymas apie Kristų. Kristaus
pakrikštijimas ir giminės eilė.

1

Penkioliktame mete ciecorystės ciecoriaus Tibėriošiaus, Panskui

Pilotui valdonui Judėos be esant, ir Erodui ketvirtainio kunįgaikščiui
Galilėoje, ir Pilipui, jo broliui, ketvirtainio kunįgaikščiui Iturėoje ir
šalyje Trakonytės, ir Lyzaniui ketvirtainio kunįgaikščiui Abylėnėje,
2

Anošiui bei Kaipošiui vyriausiems vyskupams be esant, stojosi žodis

Viešpaties Jonui, Zakariošiaus sunui, pūsčioje. 3 Ir jis atėjo į visas *
šalis aplink Jordaną, apsakydamas krikštą prisivertimo ant griekų

atleidimo; 4 * Kaip parašyta yra knygose žodžių prarako Jėzaiošiaus,
tariančio: balsas Dievo žodį sakančio yra pūsčioje: pagatavykite kelią
Viešpaties ir tiesius padarykite jo takus! 5 Visos daubos tur
papildytos, ir visi kalnai ir visos kaukaros tur pažeminti pastoti, o kas
kreiva yra, turės tiesu, ir kas nelygu, tur lygiu keliu pastoti. 6 Ir visas
kunas išvys * Dievo Išganytojį. 7 Tai tarė jis žmonėms, kurie išėjo jo
krikštydintis: * jus angių veislė, kasgi parodė jums, išvengti busiantįjį
kerštą? 8 Dabokitės, darykite tikrus vaisius prisivertimo ir ne
apsiimkite sakyti: mes turime Abraomą tėvu. Nės aš sakau jums:

3,3 Mat.3,1.2. Mark.1,4.

*

3,4 Jėz.40,3.

*

3,6 Jėz.52,10.

*

3,7 Mat.3,7.

*

Dievas gal Abraomui iš šių akmenų vaikų prikelti. 9 Jau * kirvis
medžiams prie šaknies pridėtas. Kožnas medis, nenešąs gerų vaisių,
bus pakirstas ir į ugnį įmestas. 10 Ir žmonės klausė jo, tarydami: ogi

ką mes darysime? 11 Jis atsakydamas tarė jiems: * dvi sermėgi turįsis
te duodie nei vienos ne turinčiamjam; ir valgio turįsis taipojau te
daro. 12 Atėjo ir muitininkai pasikrikštydinti, tarydami jam:
Mokįtojau, kągi mes darysime? 13 * Jis tarė jiems: ne prašykite
daugiaus, kaip statyta. 14 Tai klausė jo taipojau ir kareiviai, tarydami:

kągi mes turime daryti? Ir jis tarė jiems: ne darykite nei vienam
prispaudimą * ir neteisybę, ir te pakanka jums jųsų alga. 15 Bet

žmonėms bedūmojant ir širdyje savo bemislijant apie Joną, bau jis ne
rasi Kristus esąs, 16 Atsakė Jonas ir tarė visiems: * aš krikštiju jus
vandenimi; bet ateina drutesnis už mane, kuriam aš per mažas esmi,
jo kurpių dirželius atrišti; tas jus šventąja Dvase ir ugnimi krikštys;
17

To rankoje yra vėtyklė, ir jis šluos savo klojimą ir surinks kviečius į

savo skunę, ir pelus sudegįs amžina ugnimi. 18 Ir daug kito graudeno
ir pranešė jis žmonėms. 19 Bet * Erodas, ketvirtainio kunįgaikštis, jo
pabartas dėl Erodyados, savo brolio pačios, ir dėl viso pikto, ką
Erodas darė, 20 Dėl to viso * apkaldino jis Joną. 21 Ir nusidavė, kaip
visi žmonės krikštydinosi, o ir Jėzus taipojau buvo pakrikštytas ir
3,9 Mat.3,10.s.

*

3,11 1Jon.3,17.

*

3,13 Mat.21,31.

*

3,14 3Maiž.19,13.

*

3,16 Mat.3,11.s.

*

3,19 Mark.6,17.s.

*

3,20 Mat.11,2.

*

meldėsi, kad * atsivėrė dangus. 22 Ir šventoji Dvasė nužengė ant jo
paveiksle kūniškame, kaip karvelis; ir balsas iš dangaus stojos,

tarydamas: * Tu esi mano mielasis Sunus, tavimi aš mėgstuos. 23 Ir
Jėzus įstojo į trisdešimtąjį metą ir buvo laikomas per sunų Juozėpo,
kurs buvo sunus Eli.

* 24

Tas buvo sunus Matato, tas buvo sunus Lėvy,

tas buvo sunus Melki, tas buvo sunus Jano, tas buvo sunus Juozėpo,
25

Tas buvo sunus Matatio, tas buvo sunus Amoso, tas buvo sunus

Naumo, tas buvo sunus Eslio, tas buvo sunus Nangio, 26 Tas buvo

sunus Maato, tas buvo sunus Matatio, tas buvo sunus Sėmėjaus, tas

buvo sunus Juozėpo, tas buvo sunus Judo, 27 Tas buvo sunus Joano,
tas buvo sunus Rėza, tas buvo sunus Zorobabėlio, tas buvo sunus
Sealtiėlio, tas buvo sunus Nėri, 28 Tas buvo sunus Melki, tas buvo
sunus Ado, tas buvo sunus Kozamo, tas buvo sunus Elmodamo, tas
buvo sunus Ero, 29 Tas buvo sunus Joze, tas buvo sunus Eliėzėrio, tas

buvo sunus Jorėmo, tas buvo sunus Matato, tas buvo sunus Lėvy,
30

Tas buvo sunus Simeono, tas buvo sunus Judo, tas buvo sunus

Juozėpo, tas buvo sunus Jonano, tas buvo sunus Eliakimo, 31 Tas
buvo sunus Melėjo, tas buvo sunus Menamo, tas buvo sunus
Matatano, tas buvo sunus * Natano, tas buvo sunus Dovido, 32 Tas
buvo sunus * Jesė, tas buvo tas buvo sunus Salmono, tas buvo sunus
Naasono,

33

Tas buvo sunus Aminadabo, tas buvo sunus Aramo, tas

3,21 Mat.3,16. Mark.1,10. Jon.1,32.

*

3,22 Luk.9,35.

*

3,23 Mat.1,1-25.

*

3,31 2Zom.5,14.

*

3,32 Rut.4,22.

*

buvo sunus Esromo, tas buvo sunus Parėzo, tas buvo sunus * Judo,
34

Tas buvo sunus Jokūbo, tas buvo sunus Izaoko, * tas buvo sunus

Abraomo, tas buvo sunus † Taro, tas buvo sunus Nakoro, 35 Tas buvo
sunus Saruko, tas buvo sunus Ragaju, tas buvo sunus Palėko, tas
buvo sunus Ebėro, tas buvo sunus Sala, 36 Tas buvo sunus Kainano,
tas buvo sunus Arpaksado, tas buvo sunus * Sėmo, tas buvo sunus
Noako, tas buvo sunus † Lamėko, 37 Tas buvo sunus Metuzalės, tas
buvo sunus Enoko, tas buvo sunus Jarėdo, tas buvo sunus Malaleėlo,
tas buvo sunus Kenano, 38 Tas buvo sunus Enoso, tas buvo sunus *

Sėto, tas buvo sunus Adomo, tas buvo Dievo.

4
Perskyrimas
Kristus gundytas, Dievo žodį sako ir daro stebuklų.
1

Bet Jėzus, * pilnas Dvasės šventosios, sugrįžo nuo Jordano ir

Dvasės nuvestas buvo į pusčią, 2 Ir buvo * keturisdešimtis dienų
velnio gundytas; ir jis tose dienose nieko ne valgė; ir toms dienoms
praėjus, buvo jis išalkęs. 3 Bet velnias tarė jam: jei esi Dievo Sunus,
3,33 1Maiž.29,35.

*

3,34 1Maiž.21,2.3.

*

3,34 1Maiž.11,26. 1Nus.Kar.1,26.27.

3,36 1Maiž.11,10.

*

3,36 1Maiž.5,25.

3,38 1Maiž.5,3.

*

4,1 Mat.4,1.s.

*

4,2 2Maiž.34,28.

*

tai sakyk tam akmeniui, kad į duoną pavirstų. 4 Ir Jėzus atsakydamas
tarė jam: * parašyta yra: ne viena duona minta žmogus, bet kožnu

žodžiu Dievo. 5 Ir velnias užvedė jį ant aukšto kalno, ir parodęs jam

visas karalystes viso svieto akies mirksnyje, 6 Tarė jam: visą tą macę
tau duosu ir jos šlovę; nės ji man yra paduota, ir aš ją duomi, kam aš
noru. 7 Jeigu dabar parsiklaupęs manęs nori melstis, tai vislab tavo
bus. 8 Jėzus jam atsakydamas tarė: atstok nuog manęs, šėtone;
parašyta yra: * tu Dievą, savo Viešpatį, turi garbinti ir jam vienam

tarnauti. 9 Ir jis nuvedė jį į Jėruzalę ir pastatė jį ant viršaus bažnyčios

ir tarė jam: jei Dievo Sunus esi, tai nusileiskis iš čia žemyn; 10 Nės
parašyta yra: * jis prisakys savo angielams apie tavę, kad tavę
apsaugotų, 11 Ir * ant rankų nešiotų, kad savo koją į akmenį ne
įsitrenktumbei. 12 Jėzus atsakydamas tarė jam: sakyta yra: * tu Dievą,
savo Viešpatį, ne turi gundyti. 13 Ir kaip velnias visus gundymus

pabaigęs buvo, atstojo jis nuo jo kokią valandą. 14 Ir Jėzus * sugrįžo
Dvasės macėje į Galilėą, ir garsas apie jį išėjo po visas aplink
esančias šalis. 15 O jis mokino jų mokyklose, ir visų buvo pagirtas.

16

Ir jis * atėjo į Nazaret, kur užaugintas buvo, ir įėjo į mokyklą, kaip

buvo papratęs, sabatos dienoje, † ir kėlęsi norėjo skaityti. 17 Tai
4,4 5Maiž.8,3.

*

4,8 5Maiž.6,13;10,12.20.

*

4,10 Ps.91,11.

*

4,11 Ps.91,11.s.

*

4,12 5Maiž.6,16.s.

*

4,14 Mat.4,12.23.

*

4,16 Mat.13,33.54. Mark.6,1.

*

4,16 Neėm.8,4.5.

pridavė jam knygas prarako Jėzaiošiaus. Ir jis atvėręs tas knygas,
rado tą vietą, * kur parašyta buvo: 18 Dvasė Viešpaties yra ant manęs,

todėl jis manę yra pamostijęs ir siuntęs, apsakyti Evangėlią

vargingiemsiems, gydyti sukultasias širdis, apsakyti apkaltiemsiems
išvalnijimą, ir akliemsiems regėjimą, bei sudaužytiemsiems visą
valnybę, 19 Ir apsakyti * meilingąjį metą Viešpaties. 20 Ir užvėręs
knygas, atdavė tas tarnui ir sėdosi. Ir visų akys mokykloje dabojo ant
jo.

21

Ir jis pradėjo jiems sakyti: šią dieną išsipildė tas raštas jųsų

ausyse. 22 Ir jie visi davė liudymą apie jį, ir stebėjosi brangių jo

žodžių, iš jo burnos išeinančių, ir tarė: * ar tas ne Juozėpo sunus? 23 Ir
jis tarė jiems: jus berods man sakysite tą priekalbesį: liekoriau,
gydykis pats savę. Nės kokius didžius daiktus mes girdėjome *
Kapernaume nusidavusius? daryk taipo ir čia, savo tėviškėje. 24 Bet jis
tarė: iš tiesos sakau jums: * nei vienas prarakas niera mylimas savo

tėviškėje. 25 Bet iš tiesos aš sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje *

čėse Eliošiaus, kaip dangus užrakintas buvo tris metus ir šešis
mėnesius, kada didis badas buvo po visą žemę;

26

O nei pas vieną ne

buvo siųstas Eliošius, kaip tikt į Sarėptą Zidonytų pas vieną našlę.
27

Ir daug raupsuotų buvo Izraelyje * čėse prarako Eliso, ir nei vienas

iš tų ne pastojo apčystytas, kaip tiktai Naėmanas iš Syrios. 28 Ir visi
4,17 Jėz.61,1.

*

4,19 3Maiž.25,10.

*

4,22 Mat.13,55. Mark.6,3. Jon.6,42.

*

4,23 Mat.4,13.

*

4,24 Mat.13,57. Mark.6,4. Jon.4,44.

*

4,25 1Kar.17,1.9;18,1.s. Jok.5,17.

*

4,27 2Kar.5,14.

*

mokykloje esantieji, tai girdėdami, apsirustavo, 29 Ir kėlėsi, ir išstūmė
jį iš miesto, ir užvedė jį ant viršaus kalno, kur buvo pakurtas jų
miestas, kad jį žemyn nustumtų. 30 Bet jis * tarp jų perėjo šalin.

31

Ir

*

atėjo į Kapernaumą, į miestą Galilėos, ir mokino juos sabatų dienose.
32

Ir jie * stebėjos iš jo pamokslo; nės jo žodis buvo macnus. 33 Ir buvo

žmogus mokykloje, nečystos dvasės varginamas; tas šaukė didžiu
balsu, 34 Tarydamas: ak, ką mes turime darbo su tavimi, Jėzau iš
Nazaret? Tu atėjai mus pagadinti, aš žinau, kas tu esi, būtent:
šventasis Dievo.

35

*

Ir Jėzus apdraudė jį, tarydamas: nutilk ir išeik iš

jo! Ir velnias nubloškė jį į vidurį tarp jų ir išėjo iš jo ir ne darė jam
iškados. 36 Ir baimė apėmė juos visus, ir kalbėjo tarp savęs, tarydami:
kas tai? jis macniai ir su galybe prisako nečystomsioms dvasėms, ir
jos išeiti. 37 Ir garsas apie jį išėjo po visas vietas aplink gulinčios
šalies.

38

Ir jis atsikėlęs iš mokyklos, įėjo * į namus Simono. Ir Simono

uošvė sunkiai sirgo drugiu, ir jie meldė jį už ją.

39

Ir jis ją priėjęs

prisakė drugiui, ir drugys ją prastojo. Ir ji tuojaus kėlėsi ir tarnavo
jiems. 40 Ir saulei nusileidus, visi tie, * kurie ligonis turėjo, visokiomis
slogomis apsunkintus, atgabeno juos pas jį. Ir jis ant kiekvieno
rankas uždedamas, išgydė juos. 41 O ir velniai, išeidami iš daug, šaukė
ir tarė: Tu esi Kristus, Dievo Sunus. Ir jis apdraudė juos ir ne davė

jiems kalbėti; nės jie žinojo, jį Kristų esantį, 42 Bet praaušus išėjo jis į
4,30 Jon.8,59.

*

4,31 Mat.4,13. Mark.1,21.

*

4,32 Mat.7,28.29;22,22.33. Mark.1,22. Jon.7,46.

*

4,34 Mark.1,24. Luk.1,35.

*

4,38 Mat.8,14.s.

*

4,40 Mat.8,16. Mark.1,32.

*

pustą vietą, ir žmonės jėškojo jo ir atėjo pas jį, ir atlaikė jį, kad nuo
jų ne atstotų. 43 Bet jis tarė jiems: aš turu ir kitiems miestams

Evangėlią apsakyti apie karalystę Dievo; nėsa tam siųstas esmi.

44

Ir

jis sakė Dievo žodį mokyklose Galilėos.

5
Perskyrimas
Apie Petro žveją, raupsuotąjį ir kaulliga sergantįjį, Matėošiaus
pavadinimu ir mokįtintų pastnįkavimą.

1

Bet nusidavė, kad žmonės pas jį veržėsi, klausytis Dievo žodžio, ir

jis stovėjo * pas mares Genėzaret. 2 Ir jis regėjo du laivu, stovinčiu pas
mares; bet žvejai išėję plovė savo tinklus. 3 Įėjęs į laivų vieną, kurs
buvo Simono, meldė jo, kad mažumą nuo krašto atstumtų. Ir
pasisėdęs mokino žmones iš laivo. 4 Ir kaip buvo paliovęs kalbėti,
tarė jis Simonui: irkis į gilumą, ir išmeskite savo tinklus ant valksmo.
5

Ir Simonas atsakydamas tarė jam: Mokįtojau, mes per visą naktį

dirbdami nieko ne sugavome; bet ant tavo žodžio tinklą išmesu. 6 Ir
kaip jie tai darė, užgriejo jie didę žuvių daugybę; ir jų tinklas

sutruko. 7 Ir jie pamojo savo draugams, kurie buvo antrame laive,
kad atėję jiems padėtų traukti. Ir jie atėjo ir pripildė abu laivu pilnu,
taip, kad ir grimzdo. 8 Kaip tai Simonas Petras regėjo, puolė jis Jėzui
į kelius ir tarė: Viešpatie, išeik nuo manęs, aš esmi griešnas žmogus!
9

Nėsa išgąstis buvo jį apėmęs ir visus, kurie su juomi buvo, iš to

žuvių valksmo, kurias jie podraugiai buvo sugavę; 10 Taipjau ir

Jokūbą bei Joną, sunudu Zebedėjaus, Simono draugus, ir Jėzus tarė
5,1 Mark.1,16.

*

Simonui: nesibijokis; nės iš šio čėso * tu žmonių žvejosi. 11 Ir prisiyrę
laivais prie krašto, * paliko vislab ir sekė jį. 12 Ir nusidavė, jam

viename mieste be esant, štai, * vyras čia buvo pilnas raupsų; tas
Jėzų išvydęs, parpuolė ant savo veido ir prašė jo, tarydamas:
Viešpatie, jei nori, gali manę apčystyti. 13 Ir jis ištiesęs ranką,
pakrutino jį, tarydamas: noru tai daryti, buk čystas! ir tolydžiaus
atstojo raupsas nuo jo. 14 Ir jis prisakė jam, kad tai nei vienam ne
sakytų; bet eik ir pasirodykis klebonui ir apieravok už savo

apčystijimą, * kaip Maižėšius prisakęs, jiems liudymui. 15 Bet ta kalba
apie jį išėjo juo toliaus; ir daug žmonių susiėjo, jo klausytis ir sveiki
pastoti nuo savo ligų. 16 Bet jis atsitraukė * į pusčią ir meldėsi.

17

Ir

nusidavė vieną dieną, kad jis mokino; ir sėdėjo čia Parizėušių ir rašte
mokįtų, kurie buvo atėję iš visų miestelių Galilėos ir Judėos ir iš
Jėruzalės. Ir macis Viešpaties išėjo iš jo ir gelbėjo kiekvieną. 18 Ir štai,

keli vyrai atnešė žmogų ant patalo, kaulliga sergantį, jėškodami, kaip
jį įneštų ir ties juomi padėtų.

* 19

Ir ne sumanydami dėl žmonių,

kuriuom daiktu jį įneštų, užlipę jie ant stogo, nuleido jį pro plytas
žemyn su patalėliu į vidurį tarp jų, po Jėzaus akių. 20 Ir jis * išvydęs
jų tikėjimą, tarė jam: žmogau, † tavo griekai tau atleisti. 21 Ir rašte
5,10 Mark.1,17.

*

5,11 Mat.19,27.

*

5,12 Mat.8,2. Mark.1,40.

*

5,14 3Maiž.14,2.s.

*

5,16 Mark.1,35.

*

5,18 Mat.9,2. Mark.2,3. Nus.Ap.9,33.

*

5,20 Jėr.5,3.

*

5,20 Luk.7,48.

mokįtieji ir Parizėušiai pradėjo dūmoti ir tarė: kas tas, kad jis
bluznijimą iškalb? * kas gal griekus atleisti, kaip tiktai vienas Dievas?
22

Bet Jėzus jų dumas numanydamas, atsakydamas tarė jiems: ką

mislijate savo širdyse? 23 Kas pigiaus yra, sakyti: * tavo griekai tau yra
atleisti? arba sakyti: kelkis ir vaikščiok? 24 Bet kad žinotumbite,
žmogaus Sunų macį turintį ant žemės, griekus atleisti, tarė kaulliga
sergančiamui: Aš sakau tau, kelkis, ir ėmęs savo patalėlį eik namon!
25

Ir jis tolydžiaus kėlėsi po jų akių, ir ėmęs savo patalėlį, kuriame

gulėjęs buvo, ėjo namon ir garbino Dievą. 26 Ir jie stebėjosi visi,

garbindami Dievą, ir bijojosi, tarydami: mes šiandien dyvinų daiktų
regėjome. 27 Ir potam jis išėjo ir išvydęs * muitininką, vardu Lėvis,
sėdintį prie muito, tarė jam: sek manę! 28 Ir jis vislab palikęs, kėlėsi ir
sekė jį. 29 Ir * Lėvis pakėlė jam didę česnį savo namuose, ir daug
muitininkų ir kitų sėdėjo su juomi už stalo. 30 Ir rašte mokįtieji ir

Parizėušiai * murmėjo prieš jo mokįtinius, tarydami: kam jus valgote

ir geriate su muitininkais ir griekininkais?

31

Ir Jėzus atsakydamas

tarė jiems: Sveikieji ne privalo liekoriaus, bet ligonys; 32 Aš * atėjau
griekininkus vadinti, kad prisiverstų, o ne teisiuosius. 33 Bet jie tarė
jam: * kam Jono mokįtiniai taip tankiai pastnįkauja ir meldžiasi taip
daug, taipjau ir Parizėušių mokįtiniai; bet tavo mokįtiniai valgo ir
5,21 Mat.9,3. Jėz.43,25.

*

5,23 Mat.9,5.

*

5,27 Mat.9,9. Mark.2,14.

*

5,29 Mat.9,10.

*

5,30 Luk.7,39.

*

5,32 Mat.9,13.

*

5,33 Mat.9,14. Mark.2,18.

*

geria? 34 Bet jis tarė jiems: jus ne galite svodbininkus priversti, kad
pastnįkautų, koliai jaunikis su jais yra. 35 Bet ateis čėsas, kad jaunikis
nuog jų bus atimtas; tad jie pastnįkaus.

36

Ir jis sakė jiems

prilyginimą: nei vienas nauju lopu ne lopo seną rubą, šeip plyšt ir
naujasis, ir naujas lopas ne pritinka senam rubui. 37 Ir nieks ne pila
šviežų vyną į senus rykus, šeip šviežusis vynas išplaišina senuosius
rykus, ir išteka, ir rykai pagenda;

38

Bet šviežų vyną į naujus rykus

reik pilti; tai abeji išliekti. 39 Ir niera nei vieno, kurs seno gėręs,

tuojaus šviežaus norėtų; nės jis sako: senasis yra geresnis.

6
Perskyrimas
Apie išrautasias varpas, padžiūvusiąją ranką, Apaštalų
pavadinimą ir Kristaus kozonį, ant lauko sakytąją.
1

Ir * nusidavė antroje dienoje sabatos, kad jis ėjo per javus, ir jo

mokįtiniai rankomis ištraukė varpų, ir tas rankomis sutrynę valgė.
2

Bet keli iš Parizėušių tarė jiems: kam darote, kas sabatoje ne puolasi

daryti? 3 Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: ar tai ne skaitėte, * ką

Dovidas darė, kaip jis išalkęs buvo, su tais, kurie su juomi buvo?
4

Kaip jis įėjo į Dievo namus ir ėmė * šventasias duonas ir valgė, o jis

davė ir tiems, kurie su juomi buvo; kurias tačiau † niekam ne valia

6,1 Mat.12,1. Mark.2,23.

*

6,3 1Zom.21,6.

*

6,4 2Maiž.29,33.

*

6,4 3Maiž.24,9.

buvo valgyti, kaip tikt vienat klebonams, 5 Ir tarė jiems: * žmogaus
Sunus yra Viešpats ir sabatos. 6 Bet nusidavė kitoje sabatoje, kad jis
įėjęs į mokyklą mokino. Ir buvo ten * žmogus, kurio dešinė ranka

buvo padžiuvusi. 7 Bet raštemokįtieji ir Parizėušiai * tykojo jo, bau jis
sabatoje gydysiąs, kad kokį priežastį ant jo gautų. 8 Bet jis numanęs
jų dumas, tarė žmogui su padžiuvusiaja ranka: kelkis ir stokis čia! Ir
jis kėlęsi pasistojo ten. 9 Tai tarė jiems Jėzus: aš klausiu jus, kas
puolasi daryti sabatoje, ar gero, ar pikto? ar gyvastį išlaikyti, ar

prapuldyti? 10 Ir jis paeiliumi į visus pažiūrėjęs, tarė tam žmogui:
ištiesk savo ranką! Ir jis darė tai. Tai jo ranka pastojo išgydyta ir taip
sveika, kaip antroji. 11 Bet jie visai padūko ir susikalbėjo tarp savęs,
ką jie jam galėtų daryti. 12 Bet nusidavė tuočės, kad jis išėjo ant kalno
melstisi; ir pasiliko per naktį maldoje Dievopi. 13 Ir praaušus
prisivadino jis savo mokįtinius ir išsirinko jų dvylika, * kurius jis ir

Apaštalais vadino: 14 Simoną, kurį vadino Petru, ir Endriejų, jo broli,
Jokūbą bei Joną, Pilipą ir Baltramiejų, 15 Matėošių ir Tamošių,
Jokūbą, Alpėjaus sunų, Simoną, vadinama Cėlotes, 16 Judošių,
Jokūbo sunų, ir Judošių Iškariotą, išdavėjį. 17 Ir jis nuėjęs su jais
žemyn, pasistojo ant plyno lauko, ir pulkas jo mokįtinių ir * daugybė
žmonių iš visos Žydų žemės ir Jėruzalės ir Tyraus bei Sidono, šale
jurių, 18 Kurie atėję buvo jo klausytis, kad išgydyti butų nuo savo

ligų; ir kurie nečystų dvasių varginami buvo, pastojo sveiki. 19 Ir visi
6,5 Mat.12,8.

*

6,6 Mark.3,1.s.

*

6,7 Luk.14,1.

*

6,13 Luk.9,1. Mark.3,13.14.

*

6,17 Mat.4,25.

*

žmonės meilijo jį pakrutinti; nės išėjo iš jo stiprybė, ir gydė visus.
20

Ir jis pakėlęs savo akis ant savo mokįtinių, tarė: išganytingi este

vargingieji; nėsa jųsų yra Dievo karalystė. * 21 Išganytingi este, * kurie
čia alkstate; nės pasotinti busite, † Išganytingi este, kurie dabar
verkiate; nės juoksitės. 22 Išganytingi este, jei žmonės jųsų ne
apkenčia ir atskiria jus ir iškolioja jus ir paniekina jųsų vardą, kaip
piktą, dėl žmogaus Sunaus. 23 Džiaugkitės tada ir šokterėkite; nės štai,
jųsų alga didė yra danguje. Tai po ir jų tėvai darė prarakams. 24 Bet

atpenč * bėda jums bagotiemsiems; nės jau gavote savo

palinksminojimą. 25 * Bėda jums, kurie este pilni; nės jus alksite. Bėda
jums, kurie čia juokiatės; nėsa jus verksite ir raudosite.

26

Bėda jums,

kad žmonės jus pagiria; taipjau darė ir jų tėvai netikriemsiems
prarakams. 27 Bet aš sakau jums, kurie klausotės: mylėkite savo
neprietelius, ger darykite tiems, kurie jųsų neapkenčia,

28

Žegnokite

tus, kurie jus prakeikia, melskite už tus, kurie jus užkabinėja.

29

Ir

kurs tavę ištinka per vieną skrostą, tam pasiūlyk ir antrąji. Ir kurs tau
atima skreistę, tam ne užgink ir sermėgos. 30 * Kurs tavęs prašo, tam
duok; ir kurs tau atima, kas tavo yra, iš to ne atjėškok. 31 Ir * kaip jus
norite, kad žmonės jums darytų, taip ir jus darykite jiemus.
6,20 Mat.5,3.s.

*

6,21 Apr.7,16.

*

6,21 Ps.126,5.6. Jėz.61,3.

6,24 Amos.6,1. Jok.5,1.

*

6,25 Jėz.10,16.

*

6,30 5Maiž.15,7.

*

6,31 Mat.7,12.

*

6,32 Mat.5,46.

*

32

Ir * jei

jus tus mylite, kurie jus myli, kokią dėkavonę turite už tai? nės ir
griekininkai myli juos mylinčiuosius, 33 Ir kad savo geradėjams ger

darote, kokią dėkavonę turite iš to? nės tai daro ir griekininkai. 34 O *
kad jus žyčijate tiems, nuo kurių tikitės atgausią, kokią dėkavonę iš
to turite? Nės ir griekininkai griekininkams žyčija, kad tai vėl
atgautų. 35 Bet tačiau mylėkite savo neprietelius, ger darykite ir *
žyčykite, kur ne tikitės, ką atgausią; tai jųsų alga didė bus, ir jus
busite vaikai Aukščiausiojo; nėsa jis yra geras ant nedėkingųjų ir
piktųjų.

36

Todėl bukite mielaširdingi, kaip ir jųsų Tėvas *

mielaširdingas yra. 37 * Ne sūdykite, tai ir jus ne busite sūdyti. Ne
pražudykite, tai ir jus ne busite pražudyti. Atleiskite, tai ir jums bus
atleista. 38 Duokite, tai bus jums duota. Saikas geras, nukimštas,
numurdytas ir su kaupu jums duotas bus į jųsų sterblę; nės * kokiu
saiku seikėsite, tokiu jums vėl bus atseikėta.

39

Ir jis sakė jiems

prilyginimą: ar gal aklas aklam kelią rodyti? ar ne abu į duobę

supuls? 40 * Mokįtinis ne esti didesnis už savo mokįtojį; kad mokįtinis
prilygsta savo mokitojui, tai jis yra tobulas. 41 * Bet kam regi krislą
akyje savo brolio ir ne įsidaboji rasto savo paties akyje? 42 Arba, kaip
gali tarti savo broliui: stovėk brolau, aš išimsu krislą iš tavo akies; ir

6,34 3Maiž.25,35. Mat.5,42.

*

6,35 Ps.37,26.

*

6,36 2Maiž.34,6. Ps.103,8.13.

*

6,37 Rym.2,1.

*

6,38 Mark.4,24.s.

*

6,40 Jon.15,20.s.

*

6,41 Mat.7,3.

*

pats neregi rastą savo akyje? tu * veidmainy, ištrauk pirma rastą iš
savo akies, ir tada dabok, kad tu išimtumbei krislą iš akies savo

brolio. 43 Nėsa ne esti geras medis, kurs piktą vaisių neša, ir ne piktas

medis, kurs gerą vaisių neša. 44 Kožnas medis iš savo paties vaisiaus
išpažįstamas. Nės nerenkamos pygos nuo erškėčių, neigi vynuogios
nuo usnių. 45 * Geras žmogus gerą išneša iš gero skarbo savo širdies; ir
piktas žmogus pikto išneša iš pikto skarbo savo Širdies. Nės ko širdis
pilna, to burna plusta. 46 Bet * kam vadinate manę Viešpatie,

Viešpatie, ir ne darote, ką jums liepiu? 47 Kurs pas manę ateiti ir

klausos mano žodžių ir * daro tus, tą rodysu jums, kam jis lygus. 48 Jis
yra lygus žmogui, kuriančiam triobą, kurs giliai iškasęs dėjo pamatą
ant uolos. Bet tvanui užėjus, srovė durėsi ant tos trobos ir ją ne
pajudino; nės buvo ant uolos gruntavota. 49 Bet kurs klausosi ir ne
daro, tas lygus yra žmogui, trobą kuriančiam ant žemės be pamatos;
ir srovė durėsi ant tos, ir sugriuvo tolydžiaus, ir sugriuvimas tos
trobos buvo didis.

7
Perskyrimas
Apie kareivių vyriausiojo tarną, jaunikaitį iš Nain, Joną bei jo
mokįtinius ir didęję griekininkę.

1

Bet kaip jis po akių žmonių vislab iškalbėjęs buvo, nuėjo jis į

6,42 Mat.7,5.

*

6,45 Mat.12,35.

*

6,46 Mat.7,21.

*

6,47 Rym.2,13. Jok.1,22.s.

*

Kapernaumą. 2 Ir vieno * vyriausiojo kareivių bernas gulėjo ant
smerties, jo mylimas. 3 Bet tas apie Jėzų girdėdamas, siuntė pas jį

Žydų vyresniuosius melsdamas jį, kad atėjęs išgydytų jo berną. 4 Ir jie
pas Jėzų atėję, meldė jo didei, tarydami: jis to vertas yra, kad jam tai
darytumbei; 5 Nės jis myl musų žmones ir pakūrė mums mokyklą. 6 O
Jėzus ėjo su jais tenai. Bet ne toli jiems nuo namų esant, siuntė
kareivių vyresnysis prietelių pas jį ir jam sakydino: ak Viešpatie, ne
procevokis; * aš nevertas esmi, kad po mano stogu pareitumbei;
7

Todėl ir aš pats tariaus nevertas esąs, pas tavę ateiti; bet ištark

vieną žodį, tai pagilbs mano vaikas. 8 Nės ir aš esmi žmogus po
vyriausybe ir turu kareivių po savimi, ir sakau vienam: nueik! tai
nueit; ir antram: ateik! tai ateit, ir savo tarnui: daryk tai! tai jis daro.
9

Bet Jėzus tai girdėdamas stebėjosi jo, ir atsigręžęs tarė žmonėms, jį

sekantiemsiems: aš sakau jums: tokio tikėjimo nei Izraėlyje neradau.
10

Ir paslai vėl sugrįžę, sergantįjį berną rado pasigavusį. 11 Ir nusidavė

potam, kad jis ėjo į miestą, vadinamą Nain; ir daug jo mokįtinių bei
daug žmonių ėjo drauge su juomi. 12 Ir jam prisiartinant pas miesto
vartus, štai, išnešė numirusį, kurs buvo * vienatijis sunus savo
motynos, o ta buvo našlė; ir daug žmonių iš miesto ėjo su ja. 13 Ir
Viešpats ją išvydęs, * pasigailėjo jos ir tarė jai: † ne verk! 14 Ir priėjęs
pakrutino grabą, ir nešėjai stovėjo. Ir jis tarė: jaunikait, * sakau tau,
7,2 Mat.8,5.

*

7,6 Mat.8,8.

*

7,12 1Kar.17,17.

*

7,13 Mat.9,36.

*

7,13 Jėr.31,16.

7,14 Mark.5,41.

*

kelkis! 15 Ir numiręsis atsitiesęs pradėjo kalbėti. Ir jis * atdavė jį jo
motynai.

16

Ir baimė apėmė juos visus ir garbino Dievą, tarydami:

didis prarakas kėlėsi tarp musų, ir * Dievas atlankė savo žmones. 17 Ir
tas garsas apie jį išėjo per visą Judėos žemę ir po visas aplinkui
esančias šalis. 18 Ir * apsakė Jonui jo mokįtiniai tai vislab. Ir jis
pasivadinęs du savo mokįtinių, 19 Siuntė juodu pas Jėzų ir jam
sakydino: ar tu esi ans ateisiąsis, arba ar kito lauksime? 20 Bet tuodu
vyru, atėjusiu pas jį, tarė: Jonas krikštytojis mudu pas tavę atsiuntė ir
tau sakydina: ar tu esi ans ateisiąsis, arba ar kito lauksime? 21 Bet toje
adynoje jis daug išgydė nuo ligų ir negalių ir nuo piktų dvasių, ir
daug akliems dovanojo jis akių šviesybę. 22 Ir Jėzus atsakydamas tarė
jiemdviem: nuėjusiu apsakykita Jonui, ką regėjota ir girdėjota:

*

aklieji reg, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apčystijami, kurtiniai gird,
numirusieji prisikeliasi, ir vargdieniams Evangėlia apsakoma. 23 Ir *
išganytingas, kurs manimi ne pasipiktina. 24 Bet tiemdviem Jono *

paslam paėjus, pradėjo Jėzus kalbėti žmonėms apie Joną: ko išėjote į
pusčia regėti? ar nendrės, vėjo subuojamos? 25 Arba ko išėjote regėti?
ar žmogaus, minkštais rūbais apsirėdžiusio? štai, brangiuose rubuose
ir geiduliuose gyvenantieji karališkuose dvaruose yra. 26 Arba ko
išėjote žiūrėti? ar prarako? tikrai, sakau jums: jis ir už praraką

7,15 2Kar.4,36.

*

7,16 Luk.1,68.

*

7,18 Mat.11,2.s.

*

7,22 Jėz.35,5.s. Mat.11,5.

*

7,23 Mat.11,6.

*

7,24 Mat.11,7.

*

didesnis yra. 27 Jis yra tas, apie kurį parašyta: * štai, aš siunčiu savo
angielą pirm tavo veido, kurs pataisys tavo kelią pirm tavęs. 28 Nės
sakau jums, kad tarp tų, kurie iš moterų gimę, niera * didesnio

prarako per Joną krikštytojį; bet kurs mažesnis yra Dievo karalystėje,
tas didesnis už jį. 29 Ir visi žmonės, kurie jį girdėjo, ir muitininkai,
Dievui garbę davė ir krikštydinosi Jono krikštu.

30

Bet Parizėušiai ir

raštemokįtieji * paniekino Dievo rodą prieš savę ir ne davėsi jo
krikštytis. 31 Bet Viešpats tarė: * kam aš prilygįsu žmones šios

giminės? ir kam jie lygus? 32 Jie lygus yra vaikams, ant turgaus

sėdintiems ir viens prieš kitą šaukiantiems: mes jums žaidėme ant
vamzdžio, o jus ne šokinėjote; mes jums raudojome, o jus ne verkėte.
33

Nėsa * Jonas krikštytojis atėjęs ne valgė duonos ir ne gėrė vyno; tai

jus sakot: jis tur velnią.

34

Žmogaus Sunus atėjęs valgo ir geria; tai jus

sakote: štai, tas žmogus rijūnas ir vyno girtuoklis, muitininkų ir

griekininkų prietelius. 35 Ir * išmintis tur duotis apsisudyti nuo visų
savo vaikų. 36 Bet meldė jį vienas iš Parizėušių, kad su juomi valgytų.
Ir jis įėjęs į namus Parizėušio, sėdosi už stalo. 37 Ir štai, moteriškė
tame mieste, kuri griekininkė buvo, tą ištyrusi, kad jis už stalo sėdėjo
namuose Parizėušio, atsinešė stiklą mosties. 38 Ir atėjusi iš užpakalio
pas jo kojas, verkė ir pradėjo jo kojas ašaromis šlapinti ir plaukais
savo galvos šluostyti, ir bučiavo jo kojas bei mostijo tas mostimi.
7,27 Mal.3,1. Mat.11,10. Mark.1,2.

*

7,28 Luk.1,15.

*

7,30 Nus.Ap.13,45.

*

7,31 Mat.11,16.

*

7,33 Mat.3,4.

*

7,35 Mat.11,19.

*

39

Bet tai regėdamas Parizėušias, kurs jį buvo pasikvietęs, kalbėjo pats

savyje, tarydamas: kad šisai butų prarakas, tai jis žinotų, kas ir kokia
ta moteriškė yra, kuri jį pakrutina; nės ji yra griekininkė.

40

Jėzus

atsakydamas tarė jam: Simone, aš tau ką turu sakyti. Bet jis tarė:
Mokįtojau, sakyk! 41 Nekursai nuomininkas turėjo du skolininku:
vienas skelėjo penkis šimtus grašių, antrasis penkisdešimtis. 42 Bet
kaip juodu ne turėjo, kuomi užmokėti, * padovanojo jis abiem.
Sakyk, katras tų dviejų jį daugiaus mylės? 43 Simonas atsakydamas
tarė: betikiu tas, kuriam daugiaus padovanojo. Bet jis tarė jam: tu
gerai atsudijai.

44

Ir jis atsigręžęs prieš moteriškę, tarė Simonui: ar tu

regi tą moteriškę? aš įėjau į tavo namus, * tu ne davei man vandens
mano kojoms, bet ši mano kojas ašaromis šlapino ir plaukais savo
galvos šluostė. 45 Tu ne * pabučiavai manę, bet ta įėjusi, ne paliovė
mano kojas bučiuoti. 46 Tu mano galvą aliejumi ne pamostijai, bet ji

mano kojas mostimi mostijo. 47 Todėl sakau tau: jai daug griekų yra

atleisti, nės ji daug mylėjo; bet kuriam maž atleidžiama, tas maž myl.
48

Ir jis tarė jai: * tau atleisti yra tavo griekai. 49 Tai pradėjo tie, kurie

su juomi už stalo sėdėjo, patys savyje kalbėti: * kas yra tas, kurs ir
griekus atleidž? 50 Bet jis tarė moteriškei: * tavo tikėjimas tavę
pagelbėjo. Eik su pakajumi!

7,42 Kol.2,13.14.

*

7,44 1Maiž.14,4.

*

7,45 Rym.16,16.

*

7,48 Mat.9,2.

*

7,49 Mat.9,3.

*

7,50 Luk.8,48;17,19. Mark.5,34.

*

8
Perskyrimas
Apie sėklą Dievo žodžio, vėtrą ant marių, velnio vargintąją
moteriškę ir Jairaus dukteraitę.

1

Ir nusidavė potam, kad jis keliavo per miestus ir kiemus,

apsakydamas ir pranešdamas Evangėlią apie Dievo karalystę, ir anie
dvylika su juomi; 2 Priegtam * kelios moters, kurias jis buvo išgydęs
nuo piktų dvasių ir ligų, būtent: Marija, kuri vadinama Madlyna, iš
kurios septyni velniai buvo išėję, 3 Ir Joana, pati Kuzo, Erodo

užveizdo, ir Susanė, ir daug kitų, kurios jį šelpė iš savo turto. 4 Bet
kaip didis pulkas žmonių susiėjo ir iš miestų pas jį susibėgo, tarė jis *

per prilyginimą: 5 Sėjėjas išėjo, kad sėtų savo sėklą; ir jam be sėjant,
puolė kita pas kelią ir tapė sumindžiota, ir paukščiai po dangumi tą
sulesė. 6 Ir kita puolė ant uolos ir išdygusi padžiūvo, dėl to, kad
drėgnumo ne turėjo. 7 Ir kita puolė tarp erškėčių, ir erškėčiai drauge
išdygo ir nusmelkė tą. 8 Ir kita puolė ant geros dirvos ir išdygusi

atnešė * šimteropo vaisiaus. Tai sakydamas šaukė jis: kas tur ausių
klausyti, tas te klauso! 9 Bet jo mokįtiniai klausė jo, ir tarė: koksai
esąs tas prilyginimas? 10 Bet jis tarė: jums yra duota žinoti paslėptinę
Dievo karalystės; bet kitiems prilyginimuose, kad * ir regėdami ne
regėtų, ir girdėdami ne išmanytų. 11 Bet tai yra tas prilyginimas: sėkla
8,2 Mark.15,40;16,9.

*

8,4 Mat.13,3. Mark.4,2.

*

8,8 1Maiž.26,12.

*

8,10 Jėz.6,9.10. Mat.13,14. Mark.4,12. Jon.12,40. Nus.Ap.28,26.

*

yra Dievo žodis; 12 Bet tie, kurie pas kelią, tie yra, kurie klausosi;
potam ateiti velnias ir atima žodį nuo jų širdžių, kad ne tikėtų ir ne

butų išganyti. 13 Bet tie, kurie ant uolos, tie yra, kurie, kad tą išgirst,
su džiaugsmu priima žodį; o tie ne tur šaknies, jie valandą tik ir čėse
pagundymo atpuola. 14 Bet tie, kurie tarp erškėčių puolę, tie yra,
kurie klausos, ir nueidami po rūpesčiais ir bagotyste ir pageidimais
šio gyvasčio nusmelkiami yra ir ne atneš vaisiaus. 15 Bet tai, kas ant
geros žemės, tie yra, kurie žodį girdėję, tą * palaiko tikroje geroje

širdyje ir † vaisiaus atneša kantrume. 16 Bet nei viens * ne uždega
žvakę ir apvož ją ryku, arba ją pakiša po suolu; bet užded ant

liktoriaus, kad įeinąsis šviesybę regėtų. 17 Nės nieko * niera paslėpta,
kas ne butų žinoma, ir nieko niera uždengta, kas ne išsireikštų ir į
šviesą pareitų. 18 Togidėl dabokitės, kaip jus klausotės. * Nės
turinčiamiam duodama, bet neturinčiamjam atimama ir tai, ką tikis

turįs. 19 Bet * jo motyna ir broliai atėjo, ir negalėjo dėl žmonių prie jo

prieiti.

20

Ir buvo jam pasakyta: * tavo motyna ir tavo broliai stov

lauke ir nor tavę regėti. 21 Bet jis atsakydamas tarė jiems; * mano
motyna ir mano broliai šie yra, kurie Dievo žodžio klausos ir tą daro.

8,15 Nus.Ap.16,14.

*

8,15 Ebr.10,36.

8,16 Mat.5,15. Mark.4,21.

*

8,17 Mat.10,26. Mark.4,22.

*

8,18 Mat.12,12.s.

*

8,19 Mat.12,46. Mark.3,31.

*

8,20 Mark.3,32.

*

8,21 Jon.15,14.

*

22

Ir nusidavė tų dienų vienoje, kad jis įėjo * į laivą su savo

mokįtiniais; ir tarė jiems: pereikime į antrąją pusę marių! Jie atstūmė
nuo krašto. 23 Ir jiems be bėgant vandenimi, jis užmigo. Ir pakilo

umaras ant marių, ir vilnys užpuolė juos, ir buvo didime pavojume.
24

Tai jie jį priėję, pabudino jį, tarydami: Mokįtojau, Mokįtojau, mes

prapuolam. Tai jis atsikėlęs apdraudė vėją ir vandens bangas; ir
nustojo, bei tykumas radosi. 25 Bet jis tarė jiems: * kame jųsų
tikėjimas? Ale jie bijojos ir stebėjos, tarydami tarp savęs: kas tasai?
nės jis prisako vėjui ir vandeniui; ir jie klauso jo. 26 Ir jie nubėgo * į

Gadarėnų šalį, kuri yra ties Galilėa. 27 Ir kaip jis išžengė ant krašto,
sutiko jį vyras iš miesto, tas jau seniai turėjo velnių, ir ne vilkėjo nei
jokiais rūbais, o ir ne pasiliko nei jokiuose namuose, bet kapuose.
28

Tas Jėzų išvydęs, šaukė ir parpuolė po jo akių, ir didžiu balsu

rėkdamas, tarė: * ką turu darbo su tavimi, Jėzau, tu Sunau Dievo

Aukščiausiojo? meldžiu tavę, ne norėtumbei manę mučyti. 29 Nės jis
prisakė nečystaijai dvasei, kad išeitų iš to žmogaus. Nės ji jau seniai
jį buvo varginusi. Ir jis buvo lencugais surištas ir į pančius įdėtas, ir
jis suplėšė tus ryšius ir velnio varytas buvo į pusčias. 30 Ir Jėzus
klausė jo, tarydamas: kuo vardu esi? jis tarė: Legionas; nės daug
velnių į jį buvo įėję. 31 Ir jie meldė jo, kad ne lieptų jiems į bedugnį

eiti. 32 Bet buvo tenai didė kiaulių kaimenė, ganoma ant kalno; ir jie
meldė jo, kad jiems pavelytų į tas įeiti. Ir jis pavelijo jiems.

33

Tai

išėjo velniai iš to žmogaus ir įėjo į kiaules, ir kaimenė padurmu
8,22 Mat.8,23. Mark.4,36.s.

*

8,25 Mat.8,26.

*

8,26 Mat.8,28. Mark.5,1.

*

8,28 Mat.5,29.

*

įsimetė nuo kranto į mares ir nuskendo.

34

Bet kaip kerdžiai išvydo,

kas čia nusidavė, pabėgo jie ir apsakė tai mieste ir per kiemus. 35 Tai

išėjo jie regėti, kas čia nusidavę; ir atėjo pas Jėzų, ir rado tą žmogų,
iš kurio velniai buvo išėję, sėdinti pas Jėzaus kojas, aprėdytą ir su
pilnu protu; ir nusigando. 36 Ir kurie tai buvo regėję, apsakė jiems,
kaip velnio vargintasis buvo pasveikęs. 37 Ir prašė jo visa daugybė

aplink esančiųjų šalių Gadarėnų, kad nuo jų atstotų. Nės didė baimė
buvo juos apėmusi. Ir jis įėjęs į laivą vėl sugrįžo.

38

Bet tas vyras, iš

kurio velniai buvo išėję, * prašė jo, kad pas jį galėtų buti. Bet Jėzus
paleido jį nuo savęs ir tarė: 39 Sugrįžk vėl į savo namus ir apsakyk,
kokius didžius daiktus tau Dievas padaręs. Ir jis nuėjęs apsakė po
visą miestą, kokius didžius daiktus jam Jėzus padaręs. 40 Ir nusidavė,
kaip Jėzus sugrįžo, priėmė jį žmonės; nės visi jo laukė.

41

Ir štai, atėjo

vyras, vardu Jairus, kurs mokyklos vyriausiasis buvo, ir puolęs Jėzui
į kelius, prašė jo, kad į jo namus ateitų. * 42 Nės jis turėjo vienturtę
dukterį, apie dvyliką metų seną; ta gulėjo merdėdama. Ir jam ten
nueinant, spaudė jį žmonės.

43

Ir * viena moteriškė buvo kraujo

pludimu dvylika metų sirgusi ir visą savo turtą liekoriams išleidusi, ir
nei vienas ją ne buvo galėjęs išgydyti. 44 Ta priėjusi iš užpakalio,
pakrutino jo rubo siūlę, ir tolydžiaus apsistojo jos kraujo plūdimas.
45

Ir Jėzus tarė: kas pakrutino manę? Bet visiems užsiginant, tarė

Petras ir tie, kurie su juomi buvo: Mokįtojau, žmonės veržia ir
spaudžia tavę, o tu sakai: kas manę pakrutino? 46 Bet Jėzus tarė: kas
norįs manę pakrutino; nės aš nusimanau, kad macis iš manąs išėjusi.
8,38 Mark.5.s.

*

8,41 Mat.9,18.

*

8,43 Mark.5,25.s.

*

47

Bet kaip moteriškė regėjo, kad tai jau ne buvo paslėpta, atėjo ji

drebėdama, ir parpuolusi po jo akių, apsakė po akių visų žmonių, dėl

ko ji jį pakrutinusi, ir kaip ji tuojaus išgijusi. 48 Bet jis tarė jai: buk

linksma, mano duktė, tavo tikėjimas tavę pagelbėjo; eik su pakajumi.
49

Dar * jam bekalbant, atėjo vienas iš šeimynos vyriausiojo mokyklos

ir tarė jam: tavo duktė numirė, ne sunkįk mokįtojį. 50 Bet Jėzus tai
išgirdęs, atsakė jam, tarydamas: nesibijokis; * tiktai tikėk, tai ji
pagilbs. 51 Bet įėjęs į tus namus, ne leido nei vieną į vidų įeiti, kaip
tikt Petrą ir Jokūbą ir Joną bei to kūdikio tėvą ir motyną. 52 Bet jie
visi verkė, ir apraudojo ją. Ale jis tarė: * ne verkite; ji ne numirusi,
bet miegti. 53 Ir jie apjuokė jį, gerai žinodami, ją numirusią. 54 Bet jis
išvarė juos visus, nutvėrė ją prie rankos ir šaukė: kūdiki, kelkis! 55 Ir
jos dvasė sugrįžo, ir ji tuojaus kėlėsi, ir jis liepė jai duoti valgyti. 56 Ir
jos gimdytojai stebėjosi. Bet * jis prisakė jiems, kad niekam ne
sakytų, kas buvo nusidavę.

9
Perskyrimas
Apie dvylika apaštalus, penkis duonos kepalus, Kristaus
peršvietimą ir kentėjimą, mokįtinių garbės godą ir papykį bei
tikrą pasekimą.

8,49 Mat.9,18. Mark.5,35.

*

8,50 Mark.5,36.

*

8,52 Luk.7,12.

*

8,56 Luk.5,14. Mark.7,36.

*

1

Bet jis * suvadinęs anus dvylika, davė jiems valę ir macį ant visų

velnių, ir kad galėtų ligas išgydyti, 2 Ir išsiuntė juos apsakyti Dievo
karalystę ir ligonis išgydyti. 3 Ir sakė jiems: * jus nieko ne turite su

savimi ant kelio drauge imtis, nei lazdos, nei delmono, nei duonos,
nei pinįgų; ir ne tur nei vienas turėti dvi sermėgi. 4 Ir * kur į kokius
namus įeinate, čia pasilikite, iki iš ten šalin keliaujate. 5 Ir kurie jus
ne priima, čia išeikite iš to miesto * ir nukratykite ir dulkes nuo savo
kojų, liudymui ant jų. 6 Ir jie išėję perkeliavo miestelius, apsakė

Evangėlią, ir išgydė visur. 7 Bet * Erodas, ketvirtainio žemės valdonas,
patyręs vislab, kas jo daroma buvo, prisibijojo, kadangi kelių sakoma
buvo: Jonas iš numirusiųjų prisikėlęs; 8 Kitų vėl: Eliošius pasirodęs;
bet kitų: vienas senųjų prarakų prisikėlęs. 9 Ir Erodas tarė: Jonui aš
galvą nukirsdinau, bet kasgi šis, apie kurį tai girdžiu? Ir geidė jį
matyti.

10

Ir apaštalai sugrįžę pasakojo jam, kokius didžius daiktus jie

buvo ištaisę. Ir ėmęs juos pas savę, * išėjo į šalį skyriu į pusčią, pas
miestą, vardu Bėtsaida.

11

Kaip žmonės tai numanė, keliavo jie paskui

jį; ir jis juos pas savę prileidęs, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir
išgydė tus, kurie to privalė. Bet diena pradėjo baigtisi. 12 Tai * tie
dvylika jį priėję, tarė jam: paleisk žmones nuo savęs, kad nuėję į
miestelius aplink ir į kiemus, gaspados bei valgio rastų; nėsa mes čia
9,1 Mat.10,1. Mark.6,7.

*

9,3 Mat.10,9.s.

*

9,4 Luk.10,5.6.7.

*

9,5 Luk.10,11.

*

9,7 Mat.14,1. Mark.6,14.

*

9,10 Mat.14,13.

*

9,12 Mat.14,15.

*

pūsčioję esme.

13

Bet jis tarė jiems: duokite jus jiems valgyti. Jie tarė:

mes ne turime daugiaus, kaip tiktai penkis duonos kepalus bei dvi
žuvi, jei mes ne nuėję tai daugybei žmonių turėtumbime valgio

pirkti. 14 (Nėsa buvo apie penkis tūkstančius vyrų). Bet jisai sakė savo
mokįtiniams: te susisėdie eilėmis, po penkisdešimtis ir vėl po
penkisdešimtis. 15 Ir jie taip darydami visi susisėdo. 16 Tai jis ėmęs tus
penkis kepalus bei dvi žuvi, pažiurėjo į dangų, ir už tus dėkavojęs,
laužė ir davė tus mokįtiniams, kad žmonėms padėtų. 17 Ir jie * valgė ir
visi privalgę. Ir pakavojo jiems likusių trupučių dvylika pintinių. 18 Ir

nusidavė, kaip jis vienas buvo ir meldėsi, ir jo mokįtiniai su juomi,
klausė jisai jų, sakydamas: ką sako žmonės manę esantį? 19 Jie
atsakydami tarė: sako, * tavę esantį Joną krikštytojį; keli vėl, tavę
esantį Eliošių; bet keli, vieną senųjų prarakų prisikėlusį.

20

Bet jis

sakė jiems: kągi jus sakote, manę esantį? tai Petras atsakydamas tarė:
tu esi Kristus Dievo. * 21 Ir jis apdraudė juos ir liepė, idant tai nei

vienam ne sakytu, 22 Tarydamas: * nėsa žmogaus Sūnus dar daug tur
kentėti, ir atmestas buti vyresniųjų ir vyriausiųjų kunįgų bei
raštemokįtųjų, ir nužavintas buti, ir trečiąją dieną prisikelti. 23 Tai jis
tarė jiems visiems: * kas manę nor sekti, tas patsai te užsiginie ir te
imie savo kryžių kas dieną ant savęs ir te sekie manę.

24

Nės * kas

savo gyvastį nor išlaikyti, tas jį prapuldys; ir kas savo gyvastį
9,17 2Kar.4,44.s.

*

9,19 Mat.14,2. Mark.6,14.

*

9,20 Mat.16,16. Mark.8,29. Jon.1,49.

*

9,22 Mat.17,22;20,17.18.

*

9,23 Mat.16,24. Mark.8,34.

*

9,24 Luk.17,33.

*

prapuldo dėl manęs, tas jį išlaikys. 25 Ir kokią naudą turėtų žmogus,
kačeig visą svietą laimėtų ir prapuldytų savę patį, arba iškados

darytų sau pačiam? 26 Bet * kas manęs bei mano žodžių gėdėsis, to
gėdėsis ir žmogaus Sunus, ateidamas savo šlovėje, bei savo tėvo bei
šventųjų angielų. 27 Bet aš sakau jums: iš tiesos yra keli čia
stovinčiųjų, kurie smerties ne ragaus, iki pamatę Dievo karalystę. 28 Ir
*

nusidavė apie aštuones dienas po tų kalbų, ėmęs jis su savimi Petrą,

Joną ir Jokūbą, ir ėjo ant vieno kalno melstis. 29 Ir jam besimeldžiant
jo veidas kitoks pastojo, ir jo rūbas baltas tapė ir žibėjo.

30

Ir štai, du

vyru kalbėjo su juomi, kuriuodu buvo Maižėšius bei Eliošius.
31

Tuodu pasirodė šlovėje, kalbėdamu apie tą galą, kurį jis turėsiąs

išpildyti Jėruzalėje. 32 Bet Petras, ir kurie su juomi buvo, miegu buvo
apimti. Bet pabudę matė jie jo skaistumą ir tuodu vyru, pas jį
stovinčiu. 33 Ir nusidavė, tiemdviem nuo Jėzaus atstojus, tarė Petras
Jėzui: Mokįtojau, čia ger buti; padarykime tris šėtras, tau vieną,

Maižėšiui vieną, ir Eliošiui vieną; ir ne žinojo, ką kalbąs. 34 Bet jam
tai bekalbant, debesis atėjo ant jų, juos savo šešėliu apdengdama, ir
jie nusigando, debesei juos aptraukiant. 35 Ir balsas nusidavė iš
debesies, tarydamas: * Tas mano mielasis Sunus, to klausykite! 36 Ir
tam balsui nusiduodant, rado jie Jėzų vieną. Ir jie užtylėjo ir nei

vienam nieko ne apsakė tose dienose, ką jie buvo regėję. 37 Bet

nusidavė sekančiąją dieną, jiems nuo kalno nueinant, * daug žmonių
jiems priešais ėjo. 38 Ir štai, vienas vyras tarp žmonių šaukė,
9,26 Mat.10,33. Mark.8,38. Luk.12,9. 2Tim.2,12.

*

9,28 Mat.17,1. Mark.9,2.

*

9,35 Mat.3,17. Mark.1,11;9,7.

*

9,37 Mat.17,14. Mark.9,14.s.

*

tarydamas: Mokįtojau, prašau tavęs, ben apžiūrėk mano sunų; nėsa
jis mano vienturtis sunus. 39 Vei! dvasė jį nutver, tai jis tuojaus rėkia,

ir plėšo jį, kad putoja, ir vos ne vos nuo jo atstoja, jį taip plėšusi.

40

Ir

aš tavo mokįtinių meldžiau, kad ją išvarytų; ir jie ne galėjo. 41 Tai
Jėzus atsakydamas tarė: ak tu netikintiji ir perkreiptoji veislė, kaip
ilgai pas jus busu ir jusų kęsu? atgabenk šen savo sunų. 42 Ir jam
ateinant pas jį, velnias plėšė ir draskė jį. Bet Jėzus nečystąją dvasę
apdraudė, ir vaiką išgydęs, jį jo tėvui atdavė. 43 Ir jie visi stebėjosi tos
Dievo šlovės. Bet jiems visiems besidyvijant apie vislab tai, ką jis

darė, sakė jis savo mokįtiniams: 44 Dėkitės jus į savo ausis šią kalbą: *
nėsa žmogaus Sunus tur paduotas buti į žmonių rankas. 45 Bet * to
žodžio jie ne permanė, ir tai jiems paslėpta buvo, kad jie to ne
išmanė; ir bijojosi jo klausti to žodžio dėlei.
mislis, kursai iš jų didžiausiasis esąs.

47

46

Ir * radosi tarp jų

Bet Jėzus jų širdies mislį

regėdamas, nutvėręs vieną kūdikį, pastatė tą prie savo šalies, 48 Ir
tarė jiems: kas tą kūdikį priima mano vardan, tas manę priima, o *
kas manę priima, tas tą priima, kurs manę siuntęs; bet kursai
mažiausiasis yra tarp jųsų visų, tas bus didis. 49 Tai * atsakė Jonas,
tarydamas: mokįtojau, mes matėme vieną tavo vardan velnius
išvarantį; o mes jam gynėme; nės jis tavę nesekė su mumis. 50 Ir Jėzus

tarė jam: ne ginkite jam; nėsa * kas ne prieš mus, tas su mumis. 51 Bet
9,44 Mat.17,22.s.

*

9,45 Luk.18,34.

*

9,46 Mark.9,34.s.

*

9,48 Mat.10,40. Jon.13,20.

*

9,49 4Maiž.11,27.s. Mark.9,38.

*

9,50 Luk.11,23. Mat.12,30.

*

nusidavė, čėsui atėjus, kuriame jis turėjo iš čion atimtas buti,
nukreipė jis savo veidą, tiesiog į Jėruzalę keliauti.

52

Ir nusiuntė pirm

savęs paslus; tie nuėję iškako * į kokį miestelį Samaritonų, jam

gaspados jėškoti. 53 Ir tie jo ne priėmė, todėl, kad jis savo veidą
nukreipęs buvo, į Jėruzalę keliauti.

54

Bet jo mokįtiniudu, Jokūbas bei

Jonas, tai matydamu, tarė: Viešpatie, ar nori, tai sakysiva, kad ugnis
iš dangaus nupultų, ir juos suėstų, kaip * Eliošius darė? 55 Bet Jėzus
atsigręžęs juodu apdraudė, tarydamas: ar ne žinota, kokios Dvasės

vaikai este? 56 * Žmogaus Sunus niera atėjęs, žmonių dūšias žudyti,
bet išlaikyti.

57

Ir ėjo į kitą miestelį. Ir nusidavė, jiems ant kelio esant,

viens jam tarė: aš tavę seksu katrul tu eisi. * 58 Ir Jėzus tarė jam: lapės
tur urvų, ir paukščiai po dangumi tur lizdų; bet žmogaus Sunus ne
tur, kur jis savo galvą padėtų. 59 Ir jis tarė kitam: sek manę. Bet tas
tarė: Viešpatie, pavelyk man, pirma nueiti, savo tėvą palaidoti. *
60

Bet Jėzus tarė jam: * te laidoja numirusieji savo numirusiuosius; bet

tu nuėjęs apsakyk Dievo karalystę. 61 Ir kits tarė: Viešpatie, * aš tavę
seksu; bet pavelyk man pirma, atsisveikįti nuo savo namiškių. 62 Bet
Jėzus tarė jam: kas savo ranką prided prie žagrės ir atgalios žiur, *
tas niera tinkąs Dievo karalystei.
9,52 Jon.4,4.

*

9,54 2Kar.1,10.12.

*

9,56 Jon.3,17;12,47.

*

9,57 Mat.8,19.

*

9,59 Mat.8,21.

*

9,60 Mat.8,22.

*

9,61 1Kar.19,20.

*

9,62 2Petr.2,20.

*

10
Perskyrimas
Apie septynisdešimt mokįtinius ir mielaširdingąjį Samaritoną.
Marija prie Jėzaus kojų.

1

Potam Viešpats kitus septynisdešimt išsiskyręs, išsiuntė juos po du

ir du pirm savęs į visus miestus ir šalis, kurs jis ketino iškakti; 2 Ir
tarė jiems: * piutis yra didė, bet maž darbininkų; † melskite piuties
Viešpatį, kad siųstu darbininkų į savo piutį. 3 Eikite; štai, * aš siunčiu
jus, lyg ėryčius tarp vilkų. 4 * Ne nešiokite nei mašnos, nei delmono,

nei kurpių; ir ne sveikinkite nei vieno ant kelio. 5 Į kokius namus

įeidami, pirma sakykite: pakajus te esie tuose namuose! 6 Ir jei tenai
bus koks pakajaus kūdikis, tai jųsų pakajus ant jo pasiliks; bet jei ne,
tai jųsų pakajus jums vėl atgrįš. 7 Bet tuose namuose pasilikite,
valgykite ir gerkite, ką jie tur. * Nėsa darbininkas savo algos vertas.
Ne eikite iš namų į namus. 8 Ir * jei į kokį miestą įeinate, ir jie jus

priima, tai čia valgykite, ką jie jums padeda; 9 Ir gydykite ligonis, ten
esančius, sakydami jiems: Dievo karalystė jums prisiartino. 10 Bet jei į
kokį miestą įeinate, kur jus ne priima, ten išėję ant jų ulyčių, tarkite:

10,2 Jon.4,35.

*

10,2 Mat.9,37.38.

10,3 Mat.10,16;23,34.

*

10,4 Mat.10,9.

*

10,7 5Maiž.24,14. Mat.10,10. 1Kor.9,14.

*

10,8 Mat.10,11.

*

11

Ir * dulkes, mums iš jųsų miesto prilipusias, mes išdulkiname ant

jųsų. Tačiaus turite žinoti, Dievo karalystę jums arti buvusią.

12

sakau jums: Sodomai lengviaus bus anoje dienoje, ne kaip tokiam
miestui. 13 * Bėda tau, Korazine! bėda tau, Bėtsaida! nėsa jei tokie
stebuklai butų daryti buvę Tyruje bei Sidone, kokie pas jus daryti
yra, jie jau seniai žake bei pelenuose butų sėdėję ir prisivertę.
14

Tačiau Tyrui bei Sidonui lengviaus bus sudnoje dienoje, ne kaip

jums. 15 O tu Kapernaume, pakeltoji iki dangaus, tu busi nustumta iki
į peklą. 16 * Kas jųsų klauso, tas manęs klauso; ir kas jus paniekina,

tas manę paniekina; bet kas manę paniekina, tas tą paniekina, kurs
manę siuntęs. 17 Bet anie septynisdešimt sugrįžo su džiaugsmu,
tarydami: Viešpatie, ir velniai mums paduoti yra tavo vardan. 18 Bet
jis tarė jiems: * aš beje mačiau šėtoną iš dangaus puolantį, lyg kokį
žaibą. 19 Štai, aš jums macį daviau, * minti ant žalčių ir angių, ir ant

visos macies neprieteliaus, ir nei joks daiktas jus ne paiškadys.
20

Tačiau tuomi nesidžiaugkite, kad dvasės jums yra paduotos; bet

džiaugkitės, * kad jųsų vardai danguje yra parašyti. 21 Tą adyną *
džiaugėsi Jėzus dvasėje, tarydamas: aš šlovinu tavę, Tėve ir Viešpatie
dangaus bei žemės, kad tu tai užslėpei išmintingiemsiems bei
protingiemsiems, ir apreiškei kūdikiams. Beje, Tėve, taipo tau
10,11 Mat.10,14.

*

10,13 Mat.11,21.

*

10,16 Mat.10,40. Jon.13,20.

*

10,18 Apr.12,8.9.

*

10,19 Ps.91,13.

*

10,20 Pilip.4,3.s.

*

10,21 Mat.11,25.

*

pamėgo. 22 * Vislab man paduota mano Tėvo. † Ir nei vienas nežino,
kas sunus esąs, kaip tiktai Tėvas; nei kas Tėvas esąs, kaip tiktai

Sunus, bei kuriam Sunus tai nor apreikšti.

23

Ir jis atsigręžęs prieš

savo mokįtinius, tarė jiems ypačiai: * išganytingos akys, matančios
tai, ką jus matote.

24

Nėsa aš sakau jums: * daug prarakų ir karalių

norėjo matyti, ką jus matote, ir ne matė, bei girdėti, ką jus girdite, ir
ne girdėjo. 25 Ir štai, * kėlęsi vienas raštemokįtas, gundė jį, tarydamas:
Mokįtojau, ką turu daryti, kad amžinąją gyvatą į dalykus gaučiau?
26

Bet jis tarė jam: kaip stov parašyta zokane? kaip skaitai? 27 Jis

atsakė tarydamas: * mylėk Dievą, savo Viešpatį, iš visos širdies, iš
visos dūšios, iš visos sylos, ir iš viso umo, ir savo artymą, kaip savę
patį. 28 Bet jis tarė jam: gerai atsakei; * tai daryk, tai gyvas busi. 29 Ale
jis savę teisintis norėdamas, tarė Jėzui: kasgi mano artymas? * 30 Tai
Jėzus atsakydamas tarė: buvo žmogus, tas nueidamas iš Jėruzalės į
Jėriką, įpuolė tarp razbaininkų; tie jį nurėdę sumušė ir atstojo, ir
pusgyvį paliko.

31

Bet gadijosi, kad klebonas tuom pačiu keliu

keliavo, ir jį pamatęs praėjo pro šalį. 32 Taipojau ir Lėvytas, iškakęs į
tą vietą ir jį pamatęs, praėjo pro šalį. 33 Bet Samaritonas keliaudamas

10,22 Mat.11,27.

*

10,22 Jon.1,18;6,46.

10,23 1Kar.10,8. Mat.13,16.

*

10,24 1Petr.1,10.

*

10,25 Mat.22,35. Mark.12,28.

*

10,27 3Maiž.19,18. Mark.12,30.31.s.

*

10,28 3Maiž.18,5.

*

10,29 2Maiž.2,13.

*

tenai iškako, ir jį pamatęs, * jo pasigailėjo,

34

Priėjęs jį, aptvėrė jo

žaizdas, įpildamas aliejaus bei vyno, ir užkėlęs jį ant savo gyvuolio,
nugabeno ji į gaspadą ir kavojo jį. 35 Antrąją dieną iškeliaudamas
išėmė jis du grašiu ir davė tuodu gaspadoriui, jam tarydamas:
prikavok jį, ir jei ko daugiaus išleisi, aš tau užmokėsu sugrįždamas.
36

Kursai iš tų trijų regisi artymas buvęs tam, kurs įpuolęs buvo tarp

razbaininkų? 37 Jis tarė: kursai jam mielaširdingystę išrodė. Tai Jėzus
jam tarė: taigi eik, ir daryk taipojau. 38 Bet nusidavė jiems

bekeliaujant, jis nuėjo į kokį miestelį. Tenai buvo * moteriškė, vardu
Marta, ta ji priėmė į savo namus. 39 Ir ji turėjo seserį, ta vadinama
buvo Marija; ta * sėdosi pas Jėzaus kojas ir klausėsi jo kalbos. 40 Bet
Marta labai trusavo, jam pašlužydama. Ir ji priėjusi jį tarė: Viešpatie,
argi to ne atboji, kad mano sesuo manę vieną paliekti šlužyti? ben
sakyk jai, kad ir ji nutvertų. 41 Bet Jėzus atsakydamas tarė jai: Marta,

Marta, tu turi daug rūpesčio bei truso; 42 * Bet vieno reikia, Marija
gerąjį dalyką išsirinko, tas jai ne bus atimtas.

11
Perskyrimas
Maldos budas ir macis, išvarymas velnio, ženklų prašymas,
svečiams sakytoji pabarimo kozonis.

1

Ir nusidavė, kad jis buvo nekurioje vietoje ir meldėsi. Ir jam

10,33 Ezėk.16,6.

*

10,38 Jon.11,1;12,2.3.

*

10,39 Nus.Ap.22,3.

*

10,42 Ps.27,4. Mat.6,33.

*

paliovus, vienas jo mokįtinių jam tarė: Viešpatie, mokink mus
melstis, kaip ir Jonas savo mokįtinius mokino. 2 Bet jis tarė jiems:
Dievo melsdamiesi * taip tarkite: Tėve musų dangujęsis. Buk †

švenčiamas tavo vardas. Ateik ** tavo karalystė. Buk †† tavo valė, ant
žemės, kaip danguje. 3 * Duok mums musų kasdieniškąją duoną
visados. 4 Ir atleisk mums musų griekus, nės ir mes atleidžiame
visiems savo kaltiems. Ir nevesk mus į pagundymą, bet išgelbėk mus
nuo pikto. 5 Ir jis tarė jiems: kursai yra jųsų, turįs prietelių, ir nuėjęs

pas jį nakties viduryje, tartu jam: miels prieteliau, pažyčyk man tris
duonos kepalus; 6 Nėsa mano prietelius atėjo pas manę iš kelio, o aš
ne turu, ką jam padėti. 7 Ir ansai viduje būdamas, atsakytų ir tartų:
duok man pakajų; durys jau užrakintos, ir mano vaikeliai yra
kamaroje pas manę; ne galiu keltis ir tau duoti. 8 Aš sakau jums,
norint jis ne duoda jam atsikėlęs, todėl, kad jis jo prietelius esti, tai
tačiau jo * begėdiškojo kaulijimo dėlei kelsis ir jam duos, kiek jam
reikia. 9 Ogi ir aš jums sakau: „Melskite, tai jums bus duota;
jėškokite, tai rasite; tuzgenkite, tai jums bus atverta. * 10 Nėsa kas
meldžia, tas ima; ir kas jėško, tas randa; ir kas tuzgena, tam
atveriama. 11 * Kur tarp jųsų sunus tėvą meldžia duonos, kursai jam
11,2 Mat.6,9.

*

11,2 te esie.

11,2 te ateinie.

**

11,2 te nusiduodie.

††

11,3 2Maiž.16,19.21.

*

11,8 Luk.18,5.

*

11,9 Mat.7,7. Mark.11,24. Jon.16,23.24.

*

11,11 Mat.7,9.s.

*

tos vietoje akmenį siūlytų? ir jei žuvies meldžia, kurs jam žuvies
vietoje žaltį siūlytų? 12 Arba jei kiaušio melstų, kursai jam to vietoje

angį siūlytų? 13 Taigi, jei jus, nelabi būdami, galite savo vaikams gerų
dovanų duoti, toli daugiaus duos dangiškasis Tėvas šventąją Dvasę jį
prašantiemsiems.“ 14 Ir Jėzus * išvarė velnią nebylį. Ir nusidavė,
velniui išėjus, kalbėjo nebylys. Ir žmonės stebėjosi. 15 Bet keli jų tarė:
*

jis išvaro velnius per Bėelzėbubą, velnių vyriausiąjį. 16 Bet kiti

gundė jį * ir prašė iš jo ženklo iš dangaus.

17

Bet jis numanydamas jų

mislis, tarė jiems: kožna karalystė, jei ji savyje ne sutinka, pusta

pastoja, ir namai ant namų griūva. 18 Jeigu ir šėtonas su savimi ne
sutinka, kaipgi jo karalystė išliks? kadangi sakote, manę velnius per
Bėelzėbubą išvarantį. 19 Bet jei aš velnius per Bėelzėbubą išvarau, per
ką jį išvaro jųsų vaikai? todėl jie bus jųsų sudžios. 20 Bet jei * Dievo
pirštu velnius išvarau, tai juk Dievo karalystė pas jus ateina.

21

Kad

sylingasis, ginklais apsitaisęs, savo paločių apsergti, tai jo daiktai

pakajuje išliekti. 22 Bet kad sylingesnysis ant jo užeiti ir jį pergal, tai
jis jo ginklus atima, kuriais jis tikėjos, ir plėšimą išdalija. * 23 * Kas ne
su manimi, tas prieš manę, ir kas ne su manimi renka, tas išbarsto.
24 *

Nečystoji dvasė, iš žmogaus išėjusi, pervaikščioja sausas vietas,

jėškodama atilsies, ir jo ne rasdama, ji sako: sugrįšu vėl į savo
11,14 Mat.12,22.

*

11,15 Mat.12,24.s.

*

11,16 Mat.12,38.39;16,1.

*

11,20 2Maiž.8,19.

*

11,22 Kol.2,15.

*

11,23 Mat.12,30.

*

11,24 Mat.12,43.

*

namus, iš kurių išėjau. 25 Ir ateidama randa juos šluotomis iššluotus ir
šveistus. 26 Tada nuėjusi ima prie savęs septynes dvases, dar už savę

piktesnes, ir įėjusios tenai gyvena, ir potam pikčiaus randasi su tuom

žmogumi, ne kaip pirma buvo.

* 27

Ir nusidavė, jam tai be kalbant,

viena moteriškė tarp žmonių, pakėlusi savo balsą, tarė jam: *
išganytingas žyvatas, kurs tavę nešiojo, ir krūtys, kurias tu žindai!
28

Bet jis tarė: mielai išganytingi tie, kurie Dievo žodį gird ir tą *

palaiko. 29 Bet žmonės veržėsi tenai. Tai jis pradėjęs sakė: tai nelaba

veislė; * ji nor ženklo, ir ne bus jai nei joks ženklas duotas, kaip tiktai

ženklas prarako Jonošiaus. 30 Nės kaip * Jonošius ženklu buvo
Ninivytams, taip žmogaus Sunus bus šitai giminei. 31 * Karalienė pietų
žemės stosis sudnoje dienoje su žmonėmis šitos giminės, ir juos
prasudys; nėsa ji nuo svieto krašto atėjo, girdėti išminties Salomono.
O štai, čia didesnis už Salomoną. 32 * Ninivės žmonės stosis sudnoje

dienoje su taja gimine, ir ją prasudys; nėsa jie prisivertė po kozonies
Jonošiaus. O štai, čia didesnis už Jonošių. 33 * Nei viens, žvakę

uždegęs, ne stato ją paslėptoje vietoje, neigi po ketvirčiu, bet ant
liktoriaus, jeib į vidų įeinąsis šviesą matytų. 34 Akis kūno šviesybė;
taigi jei tavo akis sveika bus, tai visas tavo kūnas šviesus. Bet jei tavo
11,26 Jon.5,14.

*

11,27 Luk.1,28.30.48.

*

11,28 Mat.7,21.

*

11,29 Mat.16,4.s.

*

11,30 Jonoš.2,1.

*

11,31 1Kar.10,1.2. 2Nus.Kar.9,1. Mat.12,42.

*

11,32 Jonoš.3,5. Mat.12,47.

*

11,33 Mark.4,21.s.

*

akis nelaba bus, tai ir tavo kūnas bus tamsus. 35 Taigi dabokis, kad
šviesumas tavyje ne butų tamsybė. 36 Taigi kad tavo kūnas, abelnai
šviesus būdamas, nei jokios tamsios dalies ne turės, tai jis visas

šviesus bus ir tavę apšvies, kaip skaistus žaibas. 37 Bet jam be kalbant,
meldė jo viens Parizėušias, kad su juomi pietų valgytų. Ir jis įėjęs
sėdosi už stalo. 38 Parizėušias matydamas dyvijosi, * kad jis
nesimazgojęs buvo prieš valgysiant. 39 Bet Viešpats tarė jam: * jus
Parizėušiai laikote kupkas bei bliudus iš viršaus čystus, bet viduje

pilni este plėšimo ir piktenybės. 40 Jus durnieji, ar mislijate, viduje

čystą esant, kad kas iš viršaus čysta? 41 Bet tačiau ubagams išdalykite
nuo to, ką turite; štai, tada jums vislab čysta. 42 Bet bėda jums
Parizėušiams, * kurie desėtines duodate nuo mėtų bei rutų ir visokios
daržovės, ir aplenkiate sudą bei meilę Dievo. Tai reiktų daryti, o ano
ne palikti. 43 Bėda jums Parizėušiams, kad * meilijate sėdėti

vyriausioje vietoje mokyklose, ir norite ant turgaus sveikinami buti.

44

Bėda jums raštemokįtiemsiems bei Parizėušiams, jus veidmainiai, *

kad lygus este apdengtiemsiems numirusių kapams, ant kurių
žmonės tekinėja ir jų ne pažįsta. 45 Tai atsakė viens raštemokitųjų,
jam tarydamas: Mokįtojau, tais žodžiais tu ir mus iškolioji. 46 Bet jis
tarė: ogi bėda ir jums raštemokįtiemsiems; nėsa jus * apsunkinate

žmones nepakeliamomis naštomis, o jus nei pirštu jas ne pajudinate.
11,38 Mat.15,2.

*

11,39 Luk.18,11.12. Mat.15,3;23,25. Mark.7,8.

*

11,42 Mat.23,23.

*

11,43 Luk.20,46. Mat.23,6. Mark.12,39.

*

11,44 Mat.23,27.

*

11,46 Jėz.10,1. Mat.23,4. Nus.Ap.15,10.

*

47

Bėda jums! nės jus * prarakų kapus budavojate, bet jųsų tėvai juos

nužavino. 48 Taip tiesa patys išliudijate ir pagėraujate savo tėvų

darbus; nėsa jie juos nužavino, taigi jus jų kapus budavojate. 49 Todėl
Dievo išmintis sako: * Aš jiems siųsu prarakų bei apaštalų, ir tų kelis
jie užmuš ir persekinės; 50 Kad atjėškotas butų iš šios giminės visų
prarakų kraujas, pralietasis iš to čėso, kaip svieto gruntas dėtas.
51

Nuo kraujo Abėlo iki kraujo * Zakariošiaus, kursai nužuvo tarp

altoriaus bei bažnyčios. Beje sakau jums, tai bus atjėškota iš šios

giminės. 52 Bėda jums raštemokįtiemsiems, kadangi raktą išpažinimo
turite, patys ne įeinate, ir įeiti norintiemsiems užginate. 53 Bet jam
jiems tai sakant, pagavo raštemokįtieji bei Parizėušiai jį macniai
apnikti ir jam tulimais klausymais burną apspęsti; 54 Ir * tykojo ant jo,
jėškodami, bau jie ką išgautų iš jo burnos, jeib priežasties ant jo
turėtų.

12
Perskyrimas
Apie tikėjimo budą bei paines.
1

Žmonėms susibėgant, ir keliems tūkstančiams susirinkus, aža kits

kitą kone sumynė, jisai pradėjo sakyti savo mokįtiniams: pirmiausiai
saugokitės nuo raugo Parizėušių, tai esti nuo veidmainystės. 2 Bet
nieko niera paslėpto, kas ne pastotų apreikšta, nei nežinomo, kas ne
11,47 Mat.23,29.

*

11,49 Mat.10,16.

*

11,51 1Maiž.4,8. Mat.23,35.

*

11,54 Išm.2,22.

*

pastotų žinoma. 3 * Todėl, ką tamsoje sakote, bus girdėta šviesoje; ką
į ausį kalbate kamarose, tai bus sakyta ant stogų. 4 Bet aš sakau jums,
savo prieteliams: * nesibijokite tų, kurie kuną žavina, ir paskui nieko

ne gal daryti. 5 Bet aš parodysu jums, kurio jums reikia bijotis:
bijokitės to, kursai nužudęs gal įmest ir į peklą. Beje aš sakau jums,
to bijokitės! 6 Ar ne parduoda penkis žvirblius už du pinįgėliu? tačiau
po Dievo akių tų nei vienas ne esti užmirštas. 7 Bet * ir plaukai jųsų
galvos visi yra suskaityti. Todėl nesibijokite; nės jus geresni este už

daug žvirblių. 8 Bet aš sakau jums: * kas manęs išsipažįsta po akių

žmonių, to ir žmogaus Sunus išsipažįs po akiu angielų Dievo. 9 Bet
kas manęs užsigįs po akių žmonių, to bus užsiginta po akių angielų
Dievo.

10

Ir * kas žodį kalba prieš žmogaus Sunų, tam bus atleista; bet

kas šventąją Dvasią bluznija, tam ne bus atleista. 11 Bet * kad jie jus
ves į savo mokyklas ir pas vyriausybę ir pas galinguosius, tai

nesirūpinkite, kaip ar ką atsakysią, arba ką kalbėsią. 12 Nėsa šventoji
Dvasė tą pačią adyną jus mokįs, ką turite sakyti. 13 Bet viens iš
žmonių sakė jam: Mokįtojau, sakyk mano broliui, kad jis su manim
tėviškę dalytus. 14 Bet jis tarė jam: žmogau, kas manę įstatė
jumdviem per sudžią, arba tėviškės dalytojį? 15 Ir jis sakė jiems:
dabokitės ir saugokitės nuo godo; nės † nei viens iš to ne išsilaiko,
12,3 Mat.10,26.27.

*

12,4 Jėz.8,13;51,12.s.

*

12,7 Luk.1,16. 2Zom.4,11.

*

12,8 Mat.10,32.

*

12,10 Mat.12,31.s.

*

12,11 Mat.10,19. Mark.13,11.

*

12,15 Mat.4,4.

didį turtą turėdamas. * 16 Ir jis sakė jiems prilyginimą, tarydamas:
buvo žmogus bagotas, to laukas gerai buvo nešęs.

17

Ir jis savyje

mislydamas tarė: ką aš veiksu? ne turu, kur savo javus dėti. 18 Ir tarė:
tai darysu: aš savo skunes išardęs didesnes pabudavosu, ir į jas
suvalysu vislab, kas man užaugo, ir savo turtą; 19 Ir sakysu savo
dūšiai: mieloji dūšia, tu turi didį zopostą daug metams; dabar buk
pakajuje, * valgyk, gerk ir buk linksma. 20 Bet Dievas jam tarė: tu
durniau, šią naktį tavo dušia tau bus atimta, o kam tai teks, ką tu

pagatavijęs esi? 21 Taip eiti, kad kas skarbų susideda, ir ne bagotas
esti Dievyje. 22 Bet jis tarė savo mokįtiniams: todėl sakau jums:
nesirūpinkit dėl savo išlaikymo, ką valgysit, nei dėl savo kūno,
kuomi apsidengsit. * 23 Gyvastis brangesnis už valgį, ir kūnas
brangesnis už rubus. 24 * Dabokit ant varnų; jie nei sėja, nei piauja,
neigi tur kelnorių (rusių) nei skunįų; o Dievas tačiau juos maitina.
Kiekugi jus geresni už paukščius! 25 * Kas jųsų yra, norįs todėl

rūpintųs, kursai galėtų savo stomeniui masto ilgumą pridėti? 26 Taigi,
jei jus tai, kas mažiausia, ne galite, kamgi rūpinatės kito dėl?
27

Įsidabokite lelijas ant lauko, kaip jos auga; jos ne dirba, nei verpia.

Bet aš sakau jums, nei Salomoną visoje savo šlovėje ne buvusį taip
aprėdytą, kaip tų vieną. 28 Taigi jei žolę, šiandien lauke stovinčią, ir
rytoj į pečių įmetamą, Dievas taip rėdo, kieku daugiaus jis jus

aprėdys, jus mažtikintieji? 29 Todėl ir jus ne klausinėkite, ką valgysią
12,15 1Tim.6,9.10.

*

12,19 Zir.11,19.

*

12,22 Mat.6,25.s.

*

12,24 Ps.147,9.

*

12,25 Mat.6,27.

*

arba ką gersią, neigi rūpinkitės apie didžius daiktus. 30 * To viso jėško
pagonai sviete; bet jųsų tėvas gerai žino, to jums reikiant. 31 Tačiau
jėškokit Dievo karalystės, tada tai vis jums pripuls. 32 Nesibijok, tu

mažoji kaimenė; nėsa * jųsų tėvui pamėgo, jums duoti karalystę.
33

Parduokite, ką turite, ir duokite dalį vargdieniams; pasidarykite

sau mašnas nepasęstančias, * skarbą danguje niekados ne
nusimažinantį, kur nei joks vagis neprieiti, ir kurį kandys ne ėda.
34

Nėsa kur jųsų skarbas, čia bus ir jųsų širdis. 35 * Testov apjuostos

jųsų strėnos, ir jųsų † žvakės te degie; 36 Ir bukite lygus žmonėms,
savo pono laukiantiems, kada jis pasikels iš svodbos, jeib jam

pareinant ir tuzgenant, tuojau jam atdarytų. 37 Išganytingi tie bernai,
kurius ponas pareidamas ras bundančius. Iš tiesos sakau jums, jis *
pasijuosęs juos už stalo pasodįs, ir dėlei jų trusuodamas, jiems
pašlužys. 38 Ir jei jis ateina antroje sargybėje ir trečioje sargybėje, ir
taip randa, išganytingi tie bernai. 39 Bet tai žinokite, * kad

gaspadorius žinotų, kurią adyną vagis ateisiąs, tai jis budėtų, ir ne
duotų įsiveržti į savo namus, 40 * Todėl ir jus bukite gatavi; nėsa
žmogaus Sunus ateis adynoje netikimoje. 41 Bet Petras tarė jam:
Viešpatie, tą prilyginimą, ar mums sakai, arba ar ir visiems? 42 Bet
12,30 Mat.6,32.

*

12,32 Luk.22,29. Mat.11,26.

*

12,33 Luk.18,22.

*

12,35 Jėr.1,17. 1Petr.1,13.

*

12,35 Mat.25,1.s.

12,37 Jon.13,4.

*

12,39 1Tes.5,2.s.

*

12,40 Mat.24,44.

*

Viešpats tarė: * koks didis daiktas yra viernas bei išmintingas
užveizdas, kurį jo ponas stato ant savo šeimynos, kad jiems tikru

čėsu duotų valgį, jiems prigulintį. 43 Išganytingas tas tarnas, kurį jo

ponas pareidamas randa, taipo be darantį. 44 Iš tiesos sakau jums, jis
dės jį ant visų savo lobių. 45 Bet jei tas tarnas sakys savo širdyje:
mano ponas užtrunka pareiti, ir pradeda mušti bernus bei tarnaites,
ir valgyti bei gerti ir apsigerti: 46 Tai to tarno ponas ateis dienoje
nelaukiamoje ir adynoje nežinomoje ir jį sutruškįs ir jam jo algą duos
su netikinčiaisiais,

47

Bet * tas bernas, kurs žino savo pono valią, ir ne

pasigatavijęs, nei pagal jo valią darąs, daug mūšių kentės. 48 Bet kurs
tos nežinodamas, tačiau darąs, kas plakimo verta, maž muštų kentės.
Nėsa kam daug duota, iš to daug bus atjėškota; ir kam daug
pavieryta, iš to daug bus atprašyta. 49 Aš atėjau, ugnį pakurti ant
žemės, ir ko labiaus velyčiaus, kaip kad ta jau kūrentus? 50 Bet dar

pirma turu * krikštydintis krikštu, ir kaip ne rimstu, iki tai bus

atlikta? 51 Begu mislijate, manę atėjusį pakajaus duoti ant žemės?
sakau, kad ne, bet nesandoros. 52 Nėsa nuo šio čėso penki viename
bute ne sutiks, trys prieš du, ir du prieš tris. 53 Tėvas priešysis sunui,
ir sunus tėvui; motyna prieš dukterį, ir duktė prieš motyna, uošvienė
prieš marčią, ir marti prieš uošvienę. 54 Bet jis tarė žmonėms:

*

matydami debesį pasikeliantį iš vakarų, tai tuojau sakote: bus lytaus;
ir taip atsieiti.

55

Ir matydami pietų vėją pučiant, sakote: tvankas bus,

12,42 Mat.24,45.

*

12,47 Jok.4,17.

*

12,50 Mat.20,22.

*

12,54 Mat.16,2.

*

ir taip atsieiti.

56

Jus veidmainiai! * žemės ir dangaus veidą galite

mėginti, bet kamgi ne mėginate šį čėsą? 57 Kodėlgi ne sudijate ant
savęs, kas teisu? 58 * Bet jei tu su savo priešininku eini pas

kunįgaikštį, tai pasirupįk ant kelio, kad nuo jo atsivalnytumbei, jeib
jis tavę ne nuvestų pas sudžią, ir sudžia ne paduotų tavę tarnui, ir
tarnas tavę ne įmestų į kalėjimą. 59 Sakau tau, ne išeisi iš ten, iki ir
paskučiausįjį pinįgelį busį užmokėjęs.

13
Perskyrimas
Prisivertimo kozonis; apie Galilėonų prapuolimą, pygu medį,
sergančią moteriškę, Evangėlią, ankštasias duris ir Jėruzalės
išpustijimą.

1

Bet tuočės keli čia buvo, tie jam pasakojo apie Galilėonus, kurių

kraują Pilotas su jų apiera buvo sumaišęs. 2 Ir Jėzus atsakydamas tarė
jiems: ar mislijate, šius Galilėonus už visus Galilėonus didžiausius
griekininkus buvusius, kad jie tai kentėję? 3 Aš sakau: ne; bet * jei ne

prisiversite, ir jus visi taipo prapulsite. 4 Arba, ar mislijate, kad tie

aštuoniolika, kurius Siloės koryčia užgriuvo ir užmušė, kaltesni buvo
už visus žmones, Jėruzalėje gyvenančius? 5 Sakau: ne; bet jei ne
prisiversite, ir jus visi taipo prapulsite. 6 Bet jis sakė jiems tą
prilyginimą: turėjo vienas pygų medį, sodintą jo vynyčioje; ir atėjęs
jėškojo ant jo vaisiaus, ir nei jokio ne rado. 7 Tai jis tarė
12,56 Jon.4,35.

*

12,58 Pam.25,8. Mat.5,25.

*

13,3 Ps.7,13.

*

vynyčininkui: štai, aš tris metus kas metą atėjęs vaisiaus jėškojau ant
to pygų medžio, ir nei jokio ne randu; pakirsk jį! kam jis noprosnai
žemėje stovia? 8 Bet jis atsakydamas tarė jam: pone, palik jį dar ši

metą, iki jį apkasęs apkrėsu, 9 Bau vaisiaus neštų; jei ne, tai potam jį
pakirsk. 10 Ir jis mokino vienoje mokykloje sabatoje. 11 Ir štai, buvo
tenai moteriškė, turinti dvasią ligos, aštuoniolika metų; ir buvo
sutraukta ir abelnai ne galėjo aukštyn žiūrėti. 12 Bet Jėzus ją
matydamas, prisivadino ją prie savęs ir tarė jai: moterišk, buk valna

nuo savo ligos.

13

Ir * uždėjo rankas ant jos; ir tuojaus ji atsitiesusi

Dievą garbino. 14 Tai atsakė mokyklos vyresnysis supykęs, kad Jėzus
sabatoje gydė, ir tarė žmonėms: šešios dienos yra dirbamos; tose
ateikite ir duokitės gydytis, o ne sabatoje. 15 Tai atsakydamas jam
Viešpats tarė: tu veidmainy! * ar ne kožnas jųsų atriša savo jautį arba
asilą nuo prakarto sabatoje, ir veda jį girdyti? 16 Bet argi tą ne reikėjo
atvalnyti sabatoje, kuri Abraomo duktė yra, nuo to ryšio, kuriuomi
šėtonas ją buvo surišęs jau apie aštuoniolika metų? 17 Ir tai jam
pasakius, turėjo gėdėtis visi, kurie jo priešininkai buvę; ir visi žmonės
džiaugėsi visais šlovingais darbais, jo darytais. 18 Bet jis tarė: kam
Dievo karalystė lygi, ir kam aš ją prilygįsu? 19 Ji * lygi yra garstyčių
grudui, kurį žmogus ėmęs, įmetė į savo daržą; ir tas augdamas didis
medis pastojo, ir dangaus paukščiai laikėsi po jo šakomis. 20 Ir vėl

tarė jis: kam Dievo karalystę prilygįsu? 21 Ji * lygi raugui, kurį
moteriškė ėmusi įmaišė į tris ketvirčius miltų, iki abelnai
13,13 Mark.7,32.

*

13,15 2Maiž.23,5.

*

13,19 Mat.13,31. Mark.4,31.

*

13,21 Mat.13,33.

*

perrugstant. 22 Ir jis ėjo per miestus ir miestelius, ir mokino
keliaudamas į Jėruzalę. 23 Bet vienas sakė jam: Viešpatie, bau misliji,
maž išganytais pastosiant? bet jis tarė jiems: 24 Procevokitės, * kad

pro ankštasias duris įeitumbite; nės daug (tai jums sakau) procevosis,
kaipo įeitu, ir ne galės.

25

Iš to čėso, kad gaspadorius kėlęsi duris bus

užrakinęs, tai pradėsite lauke stovėti, į duris tuzgenti ir sakyti:
Viešpatie, Viešpatie, atverk mums! Ir jis atsakydamas tars jums: * aš
ne pažįstu jųsų, iš kur jus este. 26 Tadagi pradėsite sakyti: mes po tavo
akių valgėm ir gėrėm, ir ant ulyčių tu mokinai mus. 27 Ir jis tars:

sakau jums: ne pažįstu jųsų, iš kur esate; * atstokite nuo manęs, jus
piktadėjai.

28

Tai bus kaukimas ir dantų klebėjimas, kad regėsite

Abraomą, Izaoką bei Jokūbą ir visus prarakus Dievo karalystėje, bet
savę išstumtus. 29 Ir ateis iš rytų ir iš vakarų, iš šiaurės ir iš pietų,
kurie sėdės už stalo Dievo karalystėje.

30

Ir štai, yra * paskiausieji,

kurie bus pirmieji, ir yra pirmieji, kurie bus paskiausieji.

31

Tą pačią

dieną atėję keli Parizėušių, tarė jam: kelkis ir atstok iš čia; nėsa
Erodas nor tavę nužavinti. 32 Ir jis tarė jiems: nueikite ir sakykite tai
lapei: štai, aš išvarau velnius ir išgydau šiandien bei rytoj, ir trečią
dieną galą gausu. 33 Tačiau šiandien ir rytoj ir poryt turu vaikščioti;
nėsa ne pritink, kad prarakas pražūtų kitur, kaip Jėruzalėje. 34 *

Jėruzalė, Jėruzalė, kuri tu užmuši prarakus ir akmenimis žudai pas
tavę siųstuosius, kiek kartų aš norėjau tavo vaikus surinkti, kaip višta
13,24 Mat.7,13. Pilip.3,12.

*

13,25 Mat.7,23.

*

13,27 Mat.7,23;25,41. Ps.6,9.

*

13,30 Mat.19,30.

*

13,34 Mat.23,37.

*

surenka savo lizdą po savo sparnais, jus ne norėjote! 35 Štai, * jųsų
namai bus jums pusti palikti. Nėsa sakau jums: jus ne matysite

manęs, iki atsieisis jums sakyti: † pagirtas te esie ateinąsis vardan
Viešpaties.

14
Perskyrimas
Apie vandens liga sergantįjį, Kristaus kozonį, svečiams sakytąjį,
didęją vakarienę, ir Jo tikrąjį pasekimą.

1

Ir nusidavė, kad jis atėjo į namus vieno vyriausio Parizėušių

sabatoje, duonos valgyti; ir * jie tykojo ant jo. 2 Ir štai, čia buvo
žmogus po jo akių, vandens liga sergąs. 3 Ir Jėzus atsakydamas

kalbėjo rašte mokįtiemsiems bei Parizėušiams, ir tarė: bau ir valia
sabatoje gydyti? 4 Bet jie tylėjo. Ir jis jį ėmęs išgydė ir paleido jį. 5 Ir
atsakydamas tarė jiems: kas jųsų yra, kuriam jo jautis arba asilas į
šulinį įpultų, ir jis jį ne tuojaus ištrauktų sabatos dienoje? 6 Ir jie vėl
nieko ne galėjo jam ant to atsakyti. 7 Bet jis prilyginimą sakė

svečiams, įsidabodamas, kaip jie sau vyriausiasias vietas rinkosi, ir
tarė jiems: 8 Kad kokio norįs į svodbą pakviestas esi, tai ne sėskis

vyriausioje vietoje, kad ne butų kas jo pakviestas už tavę
garbingesnis; 9 Ir jai tas atėjęs, kurs tavę ir jį pakvietė, tartų tau: duok
tam vietą! ir tada turėtumbei tu su gėda žemiausioje vietoje sėstis.
10

Bet pakviestas eik ir sėskis žemiausioje vietoje, kad ateidamas tas,

13,35 Mat.23,38. Ps.69,26.

*

13,35 Ps.118,26.

14,1 Mark.3,2.

*

kurs tavę ir aną pakvietė, sakytų tau: prieteliau, slink aukštyn! tai
garbę turėsi po akių tų, kurie su tavimi už stalo sėd. 11 * Nėsa pats
savę pasiaukštinąsis bus pažemintas; ir pats pasižeminąsis bus
paaukštintas. 12 Jis sakė ir tam, kursai jį pasikvietęs buvo:
pagatavydamas pietus arba vakarienę, ne kviesk savo prietelius, nei
brolius, nei gentis, nei bagotuosius kaimynus; kad jie tavę ne vėl
kviestų, ir tau atlyginta butų;

13

Bet česnį keldamas * pasikviesk

ubagus, luošus, raišus ir aklus; 14 Tai busi išganytas; nėsa jie ne tur,

kuomi tau atlygįti; bet * tau bus atlyginta prisikėlime † teisiųjų.

15

Bet

tai girdėjęs viens podraug už stalo sėdinčiųjų, sakė jam: išganytingas
tas, kursai duoną valgo Dievo karalystėje. 16 Bet jis tarė jam: buvo
žmogus, tas * steliavo (pritaisė) didę vakarienę, ir daug į tą pakvietė.
17

Ir išsiuntė savo tarną čėse vakarienės, sakyti pakviestiemsiems: *

pareikite, nės vislab gatava! 18 Ir jie visi pradėjo nuolatai išsikalbėti.
Pirmasis sakė jam: aš dirvą pirkau ir turu ten išeiti, tą apžiūrėti;
prašau tavęs, iškalbėk manę. 19 O antrasis tarė: aš pirkau penkis
jaučių jungus, ir dabar nueimi, juos apžiūrėti; prašau tavęs, iškalbėk
manę.

20

O trečiasis tarė: aš pačią vedžiau, todėl ateiti ne galiu. 21 Ir

tarnas parėjęs savo ponui tai atsakė. Tai namų ponas supykęs tarė
savo tarnui: eik tuojaus antkelių ir ulyčių miesto, ir įvesk šen ubagus
ir luošus ir raišus bei aklus. 22 Ir tarnas tarė: pone, atlikta, ką tu
14,11 Mat.23,12.s.

*

14,13 Zir.4,1;14,13. Tob.4,7.

*

14,14 Mat.6,4.

*

14,14 Jon.5,29;11,24.

14,16 Pam.9,12.

*

14,17 Pam.9,2.5.

*

liepei, bet dar daugiaus telpa. 23 Ir ponas tarė tarnui: išeik ant
vieškelių ir patvorių, ir vartink juos įeiti, kad mano namai pilni

pastotų. 24 Ale aš sakau jums: nei vienas anų pakviestųjų vyrų ne

ragaus mano vakarienės. 25 Bet ėjo su juomi daug žmonių. Ir jis
atsigręžęs tarė jiems:

26

Jei kas pas manę ateidamas * ne n’apkenčia

savo tėvo, motynos, pačios, vaikų, brolių, seserų, ir priegtam savo
paties gyvasties, tas ne gal buti mano mokįtinis. 27 Ir kas ne neša savo
kryžių, manę sekdamas, tas ne gal buti mano mokįtinis. 28 Bet kas yra
jųsų, kurs, norėdamas koryčią budavoti, ne pirma atsisėdęs išrokuotų
kaštą, ar turįs, kiek reik, tai ištesėti? 29 Kad ne jam pamatą dėjus, ir
ne galint ištesėti, visi tai matantieji pradėtų jį išjuokti, 30 Tarydami:
tas žmogus pradėjo budavoti, o ne gal tai ištesėti. 31 Arba, kursai
karalius, norėdamas eiti į karą prieš kitą karalių, ne pirma atsisėdęs
perdumotų, bau jisai su dešimt tūkstančiais galėsiąs priešais eiti tam,
kursai prieš jį ateiti su dvidešimt tūkstančiais? 32 Jei ne, tai paslų
siunčia, anam dar toli esant, ir pakajaus prašo. 33 Taipojau ir
kiekvienas jųsų, kurs ne atsisako visam, ką jis tur, ne gal buti mano
mokįtinis.

34 *

Druska geras daiktas yra; bet jei druska pagenda,

kuomi sūdysime?

35

Ji ne dera nei į dirvą, nei į mėšlus, bet bus

išmesta. Kas * ausiu tur klausyti, tas te klauso.

15
Perskyrimas
14,26 5Maiž.33,9. Mat.10,37.

*

14,34 Mat.15,13. Mark.9,50.

*

14,35 Luk.8,8.

*

Pagarbinimas dieviškosios mielaširdingystės prilyginimais.
1
2

Bet artinosi pas jį * visokie muitininkai ir griekininkai, jo klausytis.

Ir Parizėušiai bei raštemokįtieji murmėjo, tarydami: * tasai

griekininkus priima ir su jais valgo. 3 Bet jis sakė jiems tą prilyginimą

ir tarė: 4 Kursai žmogus tarp jųsų yra, turįs šimtą avių, ir * jei

prapultų jam tų viena, kurs ne paliktų devynisdešimtis ir devynes
pūsčioję ir ne eitų jėškoti † prapuoiusiosios, iki tą suradęs. 5 Ir ją
suradęs, užsideda jis ją su džiaugsmu ant savo pečių. 6 Ir namon
parėjęs jis savo prietelius bei kaimynus pasivadinęs, jiems taria:
džiaugkitės su manimi, nės suradau savo avį, kuri buvo prapuolusi.
7

Aš sakau jums: taipojau ir džiaugsmo bus danguje dėl vieno *

griekininko prisiverčiančio, daugiaus, ne kaip dėl devynisdešimt ir
devynių teisiųjų, prisivertimo ne privalančiųjų, 8 Arba, kuri
moteriškė, turinti dešimt grašių, jei ji tų vieną pamet, ne uždegtų
žvakę, ir ne šluotų namus, ir pasidabodama to jėškotų, iki tą radusi.
9

Ir radusi tą, pasivadina ji savo * prietelkas bei kaimynkes tarydama:

džiaugkitės su manimi; nėsa radau savo grašį, kurį buvau pametusi.
10

Taipojau sakau jums, bus džiaugsmo po akių angielų Dievo iš vieno

griekininko prisiverčiančio. 11 Ir jis tarė: turėjo žmogus du sunu. 12 Ir
jaunesnysis tųdviejų tarė tėvui: duok man, tėve, dalį lobio, man
prigulinčiąją; ir jis perdalijo jiemdviem lobį. 13 Ir ne ilgai potam
15,1 Mat.9,10.

*

15,2 Luk.7,39.

*

15,4 Ezėk.34,11.16.

*

15,4 Mat.18,12. Luk.19,10.

15,7 Luk.5,32.

*

15,9 Luk.1,58.

*

jaunesnysis sunus vislab surinkęs, iškeliavo toli į svetimą šalį; * ir
tenai savo lobį išpustijo bepaleistuvaudamas.

14

Taipgi jam visą savo

turtą išleidus, didė brangybė radosi per tą visą žemę; ir jis pradėjo
stokoti. 15 Ir nuėjęs pristojo prie vieno miesčionies tos žemės; tas jį

siuntė į savo lauką, kiaulių ganyti. 16 Ir jis geidė savo pilvą pildytis
žlauktimis, kiaulių ėdamomis; ir nei viens jam tų nedavė. 17 Tai jis
susimislijęs tarė: kiek samdininkų tur mano tėvas, duonos pilnai
turinčių, * o aš badu prapuolu! 18 * Pasikėlęs eisu pas savo tėvą ir jam
sakysu: tėve, aš susigriešijau prieš dangų ir † prieš tavę, 19 Ir toliaus

nevertas esmi, tavo sunumi vadinamas buti; laikyk mane, kaip vieną
savo samdininku. 20 Ir pasikėlęs atėjo pas savo tėvą. Bet jam dar toli
esant, pamatė jį jo tėvas ir pasigailėdamas bėgo, ir jo kaklu
apsikabinęs * pabučiavo jį.

21

Bet sunus tarė jam: Tėve, aš

susigriešijau prieš dangų ir prieš tavę ir toliaus nevertas esmi, tavo
sunumi vadinamas buti. 22 Bet tėvas tarė savo bernams: išneškite

geriausįjį rubą, ir aprėdykite jį, ir žiedą duokite jam ant jo rankos, ir
kurpes ant jo kojų; 23 Ir atgabenkite šen penėtą veršį, ir papjaukite tą;
bevalgykim ir bukime linksmi. 24 Nėsa šis mano sunus buvo numiręs,
*

ir vėl atgijo; jis buvo prapuolęs, ir vėl atsirado. Ir pradėjo

linksmintis. 25 Bet vyresnysis sunus buvo ant lauko; ir artyn prie

namų priėjęs išgirdo dainavimą ir šokimą; 26 Ir prisivadinęs prie savęs
15,13 Pam.29,3.

*

15,17 Pam.23,21.

*

15,18 Jėr.3,12.s.

*

15,18 Ps.51,6.

15,20 2Zom.14,33.

*

15,24 Epėz.2,1.5;5,14.

*

bernų vieną, klausė, kas tai esą. 27 Bet tas sakė jam: tavo brolis
parėjo, ir tavo tėvas penėtą veršį papiovė, kad jį sveiką sulaukęs.
28

Tai jis papykęs ne norėjo į vidų eiti. Tai jo tėvas išėjęs jį prašė.

29

Bet jis atsakydamas tarė tėvui: štai, tiek metų tau šlužiju, ir dar

niekados tavo prisakymą ne peržengiau, o tu man niekados nei ožio
ne davei, kad su savo prieteliais pasilinksminčiau.

30

Bet kaip šis tavo

sunus parėjo, * kursai savo lobį su kekšėmis prarijęs, tai tu jam
penėtą veršį papiovei. 31 Bet jis tarė jam: sunau, tu vis pas manę esi,
ir vislab, kas mano, tai ir tavo yra, 32 Bet reiktų tau džiaugtis ir

linksmam buti; nėsa šis tavo brolis buvo numiręs ir vėl atgijo; jis
buvo prapuolęs ir vėl atsirado.

16
Perskyrimas
Netikrasis vartojimas bagotystės.
1

Bet jis tarė ir savo mokįtiniams: Buvo vyras bagotas, tas turėjo

užveizdą; tas buvo pas jį apskųstas, buk jis esąs jo lobį sugaišinęs. 2 Ir
jis jį pasivadinęs tarė jam: kaip tai girdžiu apie tavę? duok rokundą

savo užveizdėjimo; nės tu ne gali toliaus buti užveizdu. 3 Užveizdas
tarė savyje: ką veiksu? mano Ponas atima man urėdą; kasti ne galiu,
ubagauti gėdžiuos. 4 Žinau, ką darysu, iš urėdo išmestas būdamas,
kad jie manę priimtų į savo namus. 5 Ir jis susivadinęs prie savęs
visus savo pono skolininkus, tarė pirmamjam: kiek tu mano ponui

skeli? 6 Jis tarė: šimtą bačkų aliejaus. Ir jis sakė jam: imk savo užrašą,
sėskis ir tuojau rašyk: penkisdešimt. 7 Potam tarė jis antramjam: bet
15,30 Pam.29,3.

*

tu kiek skeli? jis tarė: šimtą ketvirčių kviečių. Ir jis tarė jam: imk
savo užrašą ir rašyk: aštuonisdešimt. 8 Ir tas ponas pagyrė neteisųjį

užveizdą, jį taip kytriai padariusį. Nėsa šio svieto vaikai kytresni yra

*

už vaikus šviesybės jų giminėje. 9 Ogi aš ir jums sakau: darykitės

sau prietelių iš neteisiojo Mamono, kad jie jus, jau stokojančius,
priimtų į amžinuosius gyvenimus. * 10 Kas * viernas yra mažiausiame
daikte, tas ir didžiame viernas; ir kas neteisus mažiausiame, tas ir
didžiame neteisus. 11 Jei dabar neteisiame Mamone nevierni este, kas

jums pavierys tikrąjį? 12 Ir jei svetimame nevierni este, kas jums duos
jųsiškį? 13 * Nei joks namų šlužauninkas ne gal dviem ponam šlužyti:
ar jis vieno ne kęs, ir antrąjį mylės; arba jis prie vieno laikysis, ir
antrąjį nieku vers. Ne galite Dievui šlužyti ir † podraug Mamonui.
14

Tai vislab girdėjo ir Parizėušiai, * tie godus buvo ir jį išjuokė. 15 Ir

jis tarė jiems: jus este, * kurie patys savę teisinatės po žmonių akių;
bet Dievas † pažįsta jųsų širdis; nėsa kas tarp žmonių aukšta, tai

biaurybė yra po Dievo akių. 16 * Zokanas bei prarakai prarakauja iki
Jonui; ir iš to cėso Dievo karalystė per Evangėlią apsakoma, ir

16,8 Epėz.5,8.9. 1Tes.5,5.

*

16,9 Mat.6,20;19,21. 1Tim.6,19.

*

16,10 Luk.9,17.

*

16,13 Mat.6,24.

*

16,13 Jėz.36,11.

16,14 Mat.23,14.

*

16,15 Luk.18,9.

*

16,15 Ps.7,10.s.

16,16 Mat.11,13.

*

kiekvienas į tą įsiveržia gvoltu. 17 Bet pigiaus yra, * kad dangus ir
žemė sugaištų, ne kaip kad vienas zokano brukšmelis pultų. 18 * Kas

skiriasi nuo savo pačios ir kitą veda, tas peržengia venčiavonystę; ir
kas nuo vyro atskirtąją veda, ir tas taipojau venčiavonystę peržengia.
19

Bet buvo bagočius, tas vilkėjo purpura ir brangiausia drobe, ir

kasdien gyveno raskašniai (lepiai) ir linksmai. 20 Bet buvo ir * ubagas,
vardu Lozorius, tas už jo vartų gulėjo, pilnas vočių, 21 Geizdamas
sotintis trupučiais, nuo bagočiaus stalo puolančiais; tačiau šunys

priėję, jo votis laižė. 22 Bet nusidavė, kad ubagas numirė, ir tapė

angielų nuneštas į prieglobstį Abraomo. Ale ir bagočius numirė ir
tapė palaidotas. 23 Bet jau pekloje ir mukoje be būdamas, jis savo akis
pakėlęs, pamatė Abraomą iš tolo ir Lozorių jo prieglobstyje, 24 Šaukė
ir tarė: tėve Abraome, susimilk manęs ir siųsk Lozorių, kad jis galeli
savo piršto į vandenį pamirkytų ir ataušintų mano liežuvį, nėsa * aš

mukas kenčiu šioje liepsnoje, 25 Bet Abraomas tarė: atsimink, sunau,
kad tu savo gerą gavai dar gyvas be būdamas, o Lozorius atpenč
pikto gavo; bet dabar jis palinksminamas, o tu mučijamas. 26 Ir ant to
viso tarp musų ir jųsų didis tarpas padrutintas yra, kad tie, kurie
norėtų iš čia žemyn pas jus nužengti, ne gal, neigi iš ten pas mus
pereiti. 27 Tai jis tarė: taigi, tėve, meldžiu tavęs, kad jį siųstumbei į
mano tėvo namus; 28 Nės dar turu penkis brolius, kad jis jiems

išliudytų, jeib ne ir jie iškaktų į šią mukos vietą. 29 Abraomas tarė

16,17 Luk.21,33. Mat.5,18.

*

16,18 Mat.5,31.s.

*

16,20 Zir.14,14.

*

16,24 Jėz.66,24.

*

jam: * jie tur Maižėšių bei prarakus, tų jie te klauso. 30 Bet jis tarė: ne,
tėve Abraome; bet jei kas iš numirusiųjų pas juos nueitų, tai jie

prisiverstųs. 31 Jis tarė jam: jei jie Maižėšiaus bei prarakų ne klauso,
tai ir jie netikės, norįs kas iš numirusiųjų prisikeltų.

17
Perskyrimas
Apie papiktinimą, atsileidimą, tikėjimą bei darbus apie dešimt
raupsuotus ir Dievo karalystės atėjimą.

1

Bet jis sakė savo mokįtiniams: ne galimas daiktas, kad ne rastųs

papiktinimų, bet bėda tam, per kuri jie ateiti.

2*

Naudingiaus jam

butų, jei girnų akmuo užkabintas butų ant jo kaklo, ir jis įmestas

butų į jūres, užot jisai vieną tų mažųjų papiktinęs. 3 Dabokitės! Jei
tavo brolis prieš tavę susigriešija, * pabark jį; ir jei pasigerina, atleisk
jam. 4 Ir norint septynis kartus per dieną prieš tavę susigriešytų, ir
septynis kartus per dieną sugrįštų pas tavę ir tartų: gailiuos; tai turi
jam atleisti. 5 Ir Apaštalai tarė Viešpačiui: padrutink * mums tikėjimą!
6

Bet Viešpats tarė: * kad tikėjimą turite, kaip garstyčių grūdą, ir

sakote šiam morų medžiui: išsirauk ir persisodink į jūres! tai jis bus
jums paklusnus. 7 Kas iš jųsų, turėdamas berną, jam ariantį arba
galvijus ganantį, tam iš lauko namon parėjus, jam sakytų: eik greitai
16,29 Jėz.8,20;34,16.

*

17,2 Mat.18,6. Mark.9,42.

*

17,3 3Maiž.19,17. Mat.18,15.

*

17,5 Mark.9,24.

*

17,6 Mat.17,20.

*

ten, ir sėskis už stalo? 8 Ar ne taipo, kad jis jam sako: pritaisyk, kad
aš vakarienę valgyčiau, ir apsijuosęs šlužyk man, pakol aš valgysu ir

gersu; potam ir tu valgysi ir gersi. 9 Ar jis ir dėkavoja tam bernui, kad

jis tai daręs, kas jam paliepta? man ding: ne. 10 Taipojau ir jus, kad
jus vislab atlikę, kas jums paliepta, tarkite: mes esme nenaudingi
bernai; mes darėme, ką daryti kalti buvome. 11 Ir nusidavė, jam *
keliaujant į Jėruzalę, kad jis traukės vidumi Samarios bei Galilėos.
12

Ir jam atėjus į kokį miestelį, sutiko jį dešimtis raupsuotų vyrų; tie

stovėjo iš tolo,

13

Ir * pakėlę savo balsą, tarė: Jėzau, miels mokįtojau,

susimilkis musų. 14 Ir jis juos pamatęs, tarė jiems: * nuėję psirodykite
klebonams. Ir nusidavė, kaip jie nuėjo, čysti pastojo. 15 Bet vienas jų,
matydamas savę išgijusį, sugrįžo, didžiu balsu garbindamas Dievą,
16

Ir puolė ant savo veido pas jo kojas, dėkavodamas jamui. O tas

buvo Samaritonas. 17 Bet Jėzus atsakydamas tarė: ar jų ne dešimt

čysti pastojo? bet kurgi anie devyni? 18 Argi nei vienas ne atsirado,
kurs sugrįžęs Dievui garbę duotu, kaip šis svetimasis? 19 Ir tarė jam:
kelkis, eik, * tavo tikėjimas tavę gelbėjo.

20

Bet paklaustas Parizėušių:

kada ateiti Dievo karalystė? atsakydamas tarė jiems: * Dievo
karalystė ne ateiti regimai; 21 Neigi sakys: * štai, ji čia arba ten yra.
Štai, Dievo karalystė yra viduje jųsų. 22 Bet jis tarė mokįtiniams: ateis
tas čėsas, kad geisite regėti vieną dieną žmogaus sunaus, ir ne
17,11 Jon.4,4.

*

17,13 Ps.107,19.

*

17,14 3Maiž.13,2;14,2.

*

17,19 Luk.7,50;8,48.

*

17,20 1Kor.4,20.

*

17,21 Mat.24,23. Mark.13,21.

*

regėsite jos. 23 Ir * jie jums sakys: štai čionai, štai tenai; ne nueikite
ten, o taipjau ir ne sekite! 24 Nės lygiai kaip * žaibas aukštai nuo

dangaus žaibauja ir ant viso šviečia, kas po dangumi yra, taipo

žmogaus Sunus bus savo dienoje. 25 * Bet pirm to jis daug tur kentėti
ir paniekintas buti šios giminės. 26 Ir lygiai kaip nusidavė čėse Noako,
taip ir nusiduos dienose žmogaus Sunaus.

27

Jie valgė, jie gėrė, jie

vedė, jos tekėjo, iki tos dienos, kaip * Noakas į laivą įėjo, ir atėjo
griektvanis ir nuskandino juos visus. 28 Lyg taipo, kaip nusidavė čėse
Loto: jie valgė, jie gėrė, jie pirko, jie pardavė, jie sodino, jie kurė;

29

Bet tą dieną, kaip Lotas išėjo iš Sodomos, * ugnimi ir sėra lijo iš

dangaus, ir juos visus išgaišino.

30

Taipo ir nusiduos toje dienoje,

kada žmogaus Sunus tur apreikštas pastoti. 31 Tą dieną, * kas ant
stogo yra, ir jo turtas namieje, tas te ne nukopie, tą imtis. Taipojau,
kas ant lauko yra, tas te ne sugrįštie topi, ką jis užpakalyje palikęs.
32 *

Atsiminkite Loto pačios!

33 *

Norįsis savo dušią išlaikyti, tą

prapuldys; ir tą prapuldąsis tą gelbės ant gyvasties. 34 Sakau jums: * tą
naktį du ant patalo gulės; viens bus priimtas, antrasis bus paliktas.
35

Dvi podraugiai mals; viena bus priimta, antroji palikta. 36 Du bus

17,23 Mat.24,23. Mark.13,21. Luk.21,8.

*

17,24 Mat.24,27.

*

17,25 Mat.16,21.

*

17,27 1Maiž.7,7.

*

17,29 1Maiž.19,15.s.

*

17,31 Mat.21,17.

*

17,32 1Maiž.19,26.s.

*

17,33 Mat.10,39. Mark.8,35. Luk.9,24.

*

17,34 Mat.24,40.41.

*

ant lauko; viens bus priimtas, antrasis bus paliktas.

37

Ir jie

atsakydami tarė jam: Viešpatie, kur tai? bet jis sakė jiems: * kur
maita, ten susilėk ereliai.

18
Perskyrimas
Apie maldą ir prisivertimą, kryžių ir vargą.
1

Bet jis sakė jiems prilyginimą apie tai, * kad visados reikiant

melstis ir ne pailsti, 2 Ir tarė: buvo sudžia viename mieste, tas
nesibijojosi Dievo ir nesigėdėjo nei jokio žmogaus. 3 Bet buvo našlė
tam patime mieste; ta pas jį atėjusi tarė: gelbėk manę nuo mano

priešininko. 4 Ir jis ilgai tai ne norėjo. Potam jis mislijo pats savyje:
norint ir Dievo nesibijaus, o ir nei jokio žmogaus nesigėdžiuos;
5

Tačiau, kadangi ši našlė manę * nepakajuodina, ją gelbėsu, jeib ji ne

paskiaus atėjusi nuklapatytų manę. 6 Tai tarė Viešpats: klausykitės
čia, ką neteisusis sudžia sako. 7 Argi ne ir Dievas gelbėtų savo
išrinktuosius, kurie dieną ir naktį jopi šaukia, kačeig ir valandą ant

jų pakentėjęs? 8 Aš sakau jums: jisai juos išgelbės ne po ilgo. Tačiau
kad žmogaus Sunus ateis, ar misliji, jį rasiant tikėjimo ant žemės?
9

Bet jis sakė keliems, kurie patys tikėjosi teisus esą, ir kitus

paniekino, tokį prilyginimą:

10

Ejo du žmogu į bažnyčią melstis,

vienas Parizėušias, o antrasis muitininkas. 11 * Parizėušias stovėdamas
17,37 Job.39,30. Abak.1,8. Mat.24,28.

*

18,1 Rym.12,12. Kol.4,2. 1Tes.5,17.

*

18,5 Luk.11,7.8.

*

18,11 Mat.5,20.

*

taip meldėsi pats savyje: † aš dėkavoju tau, Dieve, kad aš ne esmi,
kaip kiti žmonės, plėšikai, neteisus, peržengtojai venčiavonystės,

arba ir kaip šis muitininkas; 12 Aš pastnįkauju du kartu per nedėlę ir
duomi desėtines nuo viso to, ką turu. 13 O muitininkas, iš tolo
stovėdamas, ne norėjo savo akių dangun pakelti, bet mušdamasi į
savo krutinę tarė: * Dieve, buk man griešnamjam malonus. 14 Sakau
jums: šis apteisintas nuėjo į savo namus už aną; * nės kas
pasiaukština, tas bus pažemintas; ir kas pasižemina, tas bus

paaukštintas. 15 Jie * atnešė pas jį mažus kūdikėlius, kad savo ranką
ant jų uždėtų. Bet mokįtiniai, tai matydami, draudė juos. 16 Bet Jėzus
vadino juos pas savę ir tarė: leiskite kudikėlius pas manę ateiti, ir ne
ginkite jiems; nės tų yra dangaus karalystė. 17 Iš tiesos sakau jums: *
kas Dievo karalystę ne priima, kaip kūdikis, tas ne įeis į ją.

18

Ir

*

klausė jį vienas vyresnysis, tarydamas: gers mokįtojau, ką turu

daryti, kad amžinąją gyvatą į dalykus gaučiau? 19 Bet Jėzus tarė jam:
ką vadini manę geru? nei vienas niera geras, kaip tiktai vienas
Dievas. 20 Tu gerai žinai * prisakymus: Ne peržengk venčiavonystės.
Ne užmušk. Ne vogk. Ne liudyk neteisaus liudymo. Garbink savo tėvą
ir savo motyną, 21 Bet jis sakė: tai vislab laikiau iš savo mažų dienų.
22

Tai Jėzus išgirdęs tarė jam: dar vieno tau reikia: parduok vislab, ką

18,11 Jėz.58,2.

18,13 Ps.51,3.

*

18,14 Jėz.66,2. Mat.23,12. Luk.14,11. 1Petr.5,5.

*

18,15 Jėz.49,22. Mat.19,13.14. Mark.10,13.

*

18,17 Mark.10,15.

*

18,18 Mat.19,16.

*

18,20 2Maiž.20,12.s.

*

turi, ir duok ubagams, * tai turėsi skarbą danguje, ir eikš, ir sek
manę.
24

23

Bet jis tai girdėjęs, smutnas pastojo; nės labai bagotas buvo.

Bet Jėzus pamatęs jį smutną pastojusį, tarė: kaip ne pigiai bagotieji

iškaks į dangaus karalystę. 25 Pigiaus yra verbludui pereiti pro adatos
ausi, ne kaip kokiam bagotam įeiti į dangaus karalystę. 26 Tai sakė,
kurie tai girdėjo: kasgi tai gal išganytas pastoti? 27 Bet jis tarė: * kas
žmonėms ne galima, tai Dievui galima. 28 Tai tarė Petras: * štai, mes
vislab palikę tavę sekėme.

29

Bet jis tarė jiems: iš tiesos sakau jums: *

nei vieno niera, kurs palikęs butą, arba gimdytojus, arba brolius,

arba pačią, arba vaikus, dėl Dievo karalystės, 30 Ne * imtų tuleropai
šime čėse ir busenčiame amžyje amžinąją gyvatą. 31 Bet ėmęsi pas
savę anus dvylika, tarė jiems: štai, * mes einame aukštyn į Jėruzalę.
Ir vislab išsipildys, kas prarakų parašyta apie žmogaus Sunų. 32 Nės
jis bus * paduotas pagonams, ir bus apjuoktas ir išgėdintas ir

apspjaudytas; 33 Ir nuplakę ji užmuš; ir trečiąją dieną jis vėl

prisikelsis. 34 * Bet jie to nieko ne išmanė, ir ta kalba jiems buvo kaip
uždengta, ir ne žinojo, kas tai buvo sakyta. 35 Bet nusidavė, jam arti
Jėrikos atėjus, * sėdėjo aklas pakelyje, ubagaudamas. 36 Tas
18,22 Mat.6,20.

*

18,27 Job.42,2.

*

18,28 Mat.19,27.

*

18,29 5Maiž.33,9.

*

18,30 Job.42,12.

*

18,31 Mat.17,22.s.

*

18,32 Mat.27,2.

*

18,34 Luk.9,45.

*

18,35 Mat.20,29.30. Mark.10,46.

*

girdėdamas daugybę žmonių keliu einant, tyrinėjo, kas tai butų?
37

Tai pasakė jam: Jėzus iš Nazaret praeinąs. 38 Ir jis šaukė,

tarydamas: Jėzau, tu Sunau Dovido, susimilkis manęs. 39 Bet pirma
einantieji draudė jį, idant tylėtų. Bet jis juo labiaus šaukė; tu Sunau
Dovido, susimilkis manęs. 40 Ale Jėzus atsistojęs, liepė jį pas savę
atvesti. Bet jį arti pas jį atvedus, klausė jis jo, 41 Ir tarė: ko nori, kad
aš tau daryčiau? Jis sakė: Viešpatie, kad regėčiau. 42 Ir Jėzus tarė
jam: buk regįs! * tavo tikėjimas tavę pagelbėjo. 43 Ir jis tuojaus *

pradėjo regėti ir sekė jį, garbindamas Dievą. Ir visi žmonės, toktai
matydami, liaupsino Dievą.

19
Perskyrimas
Apie Zakėošių, išduotuosius svarus, Kristaus įjojimą į Jėruzalę,
apsmutnijantį prarakavimą ir aštrųjį bažnyčios čystijimą.

1

Ir jis iškeliavęs ėjo per Jėriką. 2 Ir štai, čia buvo vyras, vadinamas

Zakėošius; tas buvo vyriausiasis muitininkų, ir buvo bagotas; 3 Ir

*

norėjo Jėzų regėti, kas jis esąs, ir ne galėjo žmonių dėl; nės jis buvo
mažo stomens. 4 Ir jis pirm bėgęs, užkopo ant morų medžio, kad jį
matytų; nės čia jis turėjo praeiti. 5 Ir Jėzus, atėjęs ant tos vietos,
pažiurėjo aukštyn, ir jį pamatęs tarė jam: Zakėošiau, skubriai
nukopk; nės aš šiandien turu tavo namus atlankyti. 6 Ir jis skubriai
nukopęs, su džiaugsmu jį priėmė. 7 Tai pamatę visi murmėjo, kad jis
18,42 Mat.9,22.

*

18,43 Ps.146,8.

*

19,3 Jon.12,21.

*

griekininką atlankė. 8 Bet Zakėošius čia stojęsi, tarė Viešpačiui: štai,
Viešpatie, pusę savo turto duomi ubagams, ir jei ką bučiau prigavęs, *
tam keturopai atduomi. 9 Ir Jėzus tarė jam: Šią dieną šiems namams

išganymas radosi, * kadangi ir jis Abraomo sunus yra. 10 Nės

*

žmogaus Sunus atėjo jėškoti ir išganyti, kas pražuvo. 11 Ogi aniems
besiklausant, jis toliaus sakė prilyginimą, todėl, kad jis arti Jėruzalės
buvo, ir jie mislijo, kad Dievo karalystė tuojaus turėsianti būti
apreikšta, 12 Ir tarė: * nekursai žmogus aukštos giminės iškeliavo į

tolimą žemę, kad karalystę įimtų ir vėl sugrįštų.

13

Tas pasivadinęs

dešimt savo tarnų, davė jiems dešimt svarų ir tarė jiems: verskitės,
iki sugrįšu.

14 *

Bet jo miesčionys ne apkentė jo, ir siuntė paslus pas jį,

ir sakydino jam: mes ne norime, kad šis ant musų ponavotų. 15 Ir
nusidavė, kad jis sugrįžo, kaip karalystę buvo įėmęs, ir suvadindino
tus tarnus, kuriems pinįgus buvo įdavęs, jeib žinotų, ką kiekvienas
laimėjęs.

16

Tai atėjęs pirmasis sakė: viešpatie, tavo svaras dešimt

svarų laimėjo.

17

Ir jis sakė jam: * ak tu gerasis tarne, † kadangi tu ant

mažo viernas buvai, valdžią turėsi ant dešimt miestų. 18 Antrasis
taipjau atėjęs tarė: viešpatie, tavo svaras penkis svarus laimėjo.
19

Tam jisai taipojau tarė: o tu buk ant penkių miestų. 20 Ir trečiasis

atėjęs sakė: viešpatie, štai, čia tavo svaras, kurį į skepetą buvau
19,8 2Maiž.22,1.

*

19,9 Luk.13,16.

*

19,10 Mat.9,13;18,11. 1Tim.1,15.

*

19,12 Mat.25,14. Mark.13,34.

*

19,14 Jon.1,11.

*

19,17 Mat.25,21.

*

19,17 Luk.16,10.

įrišęs. 21 Aš bijojaus tavęs, nėsa tu kietas žmogus; tu imi, ką tu ne esi
padėjęs, ir piauji, ką tu ne esi sėjęs. 22 Jis tarė jam: * iš tavo burnos

sudiju tavę, tu piktasis tarne; žinodamas, manę kietą žmogų esantį,
imantį, ką ne padėjau, ir piaujantį, ką ne sėjau; 23 Kodėlgi mano

pinįgus nedavei ant nuomos? tai sugrįžęs tus su užžyčka bučiau
atsiėmęs. 24 Ir jis tarė tiems, kurie čia stovėjo: atimkite nuo jo svarą,
ir duokite tam, kurs dešimt svarų tur. 25 Ir jie tarė jam: Viešpatie, juk
jisai tur dešimt svarų. 26 Bet aš sakau jums: * turinčiamjam bus

duodama; bet neturinčiamjam atimama ir tai, ką tur. 27 Bet anus

mano neprietelius, kurie ne norėjo, kad ant jų ponavočiau, atveskite
šen ir nužavinkite juos po mano akių. 28 Ir toktai sakęs, iškeliavo jis
šalin ir keliavo aukštyn į * Jėruzalę.

29

Ir nusidavė, * kaip jis artinosi

pas Bėtpagę ir Bėtanią, ir nukako pas alyvų kalną, siuntė jis du savo
mokįtinių. 30 Ir tarė: eikita į miestelį, jumdviem po akių esantį, ir
įėjusiu rasita asilaitį pririštą, ant kurio dar nei viens žmogus
niekados ne jojęs; atriškita ir atveskita tą.

31

Ir jei judu kas klaustų,

kam judu ji atrišata, tai taipo tam tarkita: Viešpats jo privalo. 32 Ir
tuodu pasiuntiniu nuėjo ir rado, kaip jis jiemdviem pasakęs buvo.
33

Bet jiemdviem atrišant asilaitį, sakė jo ponai jiemdviem: kam judu

atrišata asilaitį? 34 Bet juodu sakė: Viešpats jo privalo. 35 Ir juodu

atvedė tą pas Jėzų ir užmetė savo rubus ant asilaičio ir užsodino Jėzų
ant jo. 36 Jamgi jau keliaujant, klojo jie savo rubus ant kelio. 37 Ir kaip
jis artyn priėjo ir žemyn nuėjo nuo alyvų kalno, pradėjo visas pulkas
19,22 2Zom.1,16. Mat.12,37.

*

19,26 Luk.8,18. Mat.13,12.

*

19,28 Mark.10,32.

*

19,29 Mat.21,1.s.

*

jo mokįtinių su džiaugsmu Dievą liaupsinti didžiu balsu, dėl visų
nusidavimų, kurius jie buvo matę, 38 Ir tarė: * pagarbintas te esie,

kurs ateiti, karalius, vardan Viešpaties! † Pakajus te esie danguje, ir
garbė aukštybėje.

39

Ir keli Parizėušiai žmonėse sakė jam: Mokįtojau,

drausk ben savo mokįtinius. 40 Jis atsakė ir tarė jiems: aš sakau jums,
jei šie tylės, * tai akmens šauks. 41 Ir kaip jisai prisiartino, išvydęs
miestą, * verkė dėl jo,

42

Tarydamas: * kad tu žinotumbei, tai ir

apmislytumbei šitame savo čėse, kas ant tavo pakajaus pareitisi. Bet
dabar tavo akims tai užslėpta.

43

Nėsa ateis čėsas ant tavęs, kad tavo

neprieteliai tavę ir tavo vaikus, kurie su tavimi yra, apstos pylimu,
apguls tavę ir prispaus tavę iš visų šalių; 44 Ir sulygis tavę su žeme, *
akmenį ant akmens ne palikdami, dėl to, kad ne išpažinai to čėso,
kuriame atlankytas esi. 45 Ir įėjęs į bažnyčią, * pradėjo išvaryti toje
perkančiuosius ir parduodančiuosius, 46 lr tarė jiems: * parašyta yra:

„mano namai maldos namai“; † bet jus iš tų padarėte razbaininkų
duobę.

47

Ir jis kasdien mokino bažnyčioje. Bet vyriausieji kunįgai ir

raštemokįtieji ir vyresnieji žmonėse tykojo, jį nužavinti.

48

Ir ne rado,

19,38 Jon.12,13.s.

*

19,38 Luk.2,14.

19,40 Abak.2,11.

*

19,41 2Kar.8,11. Jon.11,35.

*

19,42 5Maiž.32,29. Oz.14,10.

*

19,44 1Kar.9,7. Jėz.29,3.s. Jėr.26,18. Mik.3,12. Mat.24,2.

*

Mark.13,2.

19,45 Mat.11,12. Mark.11,15.

*

19,46 Jėz.56,7.s.

*

19,46 Jėr.7,11.s.

kaip jam darytų; nėsa visi žmonės laikėsi prie jo ir klausė jo.

20
Perskyrimas
Kristaus susikalbėjimas apie savę patį ir apie savo urėdą, apie
čyžės grašį ir prisikėlimą iš numirusiųjų.
1

Ir * nusidavė tų dienų vieną, kaip jis žmones mokino bažnyčioje ir

apsakė Evangėlią, atėjo pas jį vyriausieji kunįgai ir raštemokįtieji su
vyresniaisiais, 2 Ir sakė jam, tarydami: sakyk mums, * iš kokios macies
tu tai darai? arba: kas tau davė tą macį? 3 Bet jis atsakė ir tarė jiems:
ir aš jus vieną žodį klausiu, sakykit man: 4 Krikštas Jono, ar tas iš
dangaus, ar iš žmonių buvo? 5 Bet jie mislijo savyje tarydami: jei

sakome. Iš dangaus, tai jis sakys: kamgi jus jam ne tikėjote? 6 Bet jei
sakome: iš žmonių, tai visi žmonės mus akmenimis žudys; nes jie už
tikrą tiesą laiko, Joną praraką esantį. 7 Ir jie atsakė, jie nežiną, iš kur
jis esąs. 8 Ir Jėzus tarė jiems: tai ir aš jums ne sakau, iš kokios macies
aš tai darau. 9 Bet jis pradėjo žmonėms sakyti šį prilyginimą: *

žmogus sodino vynyčią, ir tą išdavė vynyčininkams, ir iškeliavo ilgą
čėsą. 10 Ir savo čėsu * vieną berną nusiuntė pas vynyčininkus, kad jam
duotų vynyčios vaisių. Bet vynyčininkai jį nuplakę tuščią išleido.

11

ant to jis dar kitą tarną nusiuntė; bet jie ir tą nuplakę * apgėdino ir
20,1 Mat.21,23. Mark.11,27.

*

20,2 Nus.Ap.4,7.

*

20,9 Ps.80,9. Jėz.5,1. Mat.21,33. Mark.12,1.

*

20,10 2Nus.Kar.36,15.16.

*

20,11 Mat.22,6.

*

Ir

tuščią išleido. 12 Ir ant to jis nusiuntė trečią; bet jie ir tą sužeidę
išstūmė laukan. 13 Tai tarė vynyčios ponas: ką veiksu? aš siųsu savo

mieląjį sūnų; rasi tą išvydę bijosis. 14 Bet vynyčininkai, sūnų pamatę,

dūmojo patys savyje, tarydami: * tai yra tėvonis, eikim ir jį
užmuškim, kad tėviškė mums tektų. 15 Ir jie jį išstūmę iš vynyčios,
užmušė jį. Kągi vynyčios viešpats tiems darys? 16 Jis atėjęs tus
vynyčininkus nužudys ir savo vynyčią kitiems išduos. Tai girdėję tarė
jie: apsaugok Dieve! 17 Bet jis ant jų pažiūrėjęs tarė: kasgi tai, kas *

parašyta yra: akmuo, budavonininkų išmestasis, kampiniu akmenimi
pastojo.

18 *

Kas ant šito akmens puls, tas susikuls; bet ant kurio jis

užpuls tą jis sutrįs. 19 Vyriausieji kunįgai ir raštemokįtieji jėškojo,
kaip jį nagan imtų tą pačią adyną, ir * bijojosi žmonių; nėsa jie
numanė, jį tus prilyginimus ant jų sakiusi. 20 Ir jie tykojo ant jo ir *
išsiuntė tykojančių, kurie dėtis turėjo, buk esą teisus, kad jį kalboje

sugautų, jeib jį paduoti galėtų vyriausybei ir valei valdono. 21 Ir jie
klausdami jo tarė: * Mokįtojau, mes žinome, tavę teisiai kalbantį ir
mokinantį, ir ne atbojantį nei šokio, nei tokio žmogaus, bet Dievo

kelią pagal teisybę mokinantį. 22 Ar mums valia, ciecoriui čyžę duoti,
ar ne? 23 Bet jis numanydamas ju buklystę, tarė jiems: ką gundote jus
manę? 24 Parodykite man grašį, kieno jis abrozą ir užrašą tur? jie
atsakydami tarė: ciecoriaus. 25 Bet jis tarė jiems: taigi duokite
20,14 Ps.2,8. Ebr.1,2.

*

20,17 Mat.21,42.s.

*

20,18 Jėz.8,15.

*

20,19 Luk.19,48.

*

20,20 Mat.22,15. Mark.12,13.

*

20,21 Mat.22,16.

*

ciecoriui, kas ciecoriaus, ir Dievui, kas Dievo. 26 Ir jie ne galėjo jo
žodį peikti po akių žmonių, ir dyvijosi jo atsakymo ir tylėjo. 27 Tai

priėję jį keli Saducėušiai, kurie sako, n’esant prisikėlimo, klausė jo *
28

Tarydami: Mokįtojau, * Maižėšius mums parašė, jei kieno brolis

miršta, turėdamas pačią, ir miršta be vaikų, tai tur jo brolis tą
moteriškę paimti ir savo broliui vaikų prikelti. 29 Taigi buvo septyni
broliai. Pirmasis vedė pačią ir numirė be vaikų. 30 Ir antrasis tą
moteriškę vedė ir taipojau numirė be vaikų. 31 Ir trečiasis ją vedė.

Taipojau nuolatai visi septyni, ir nei jokių vaikų ne palikdami,
numirė.

32

Paskiaus po visų numirė ir ta moteriškė. 33 Taigi

prisikėlime, kieno ji bus pati tų visų? nės visi septyni ją buvo per
pačią turėję.
ir teka;

35

34

Ir Jėzus atsakydamas tarė jiems: vaikai šio svieto veda

Bet kurie verti bus, aną amžią įgyti ir prisikėlimą iš

numirusiųjų, tie nei ves, nei tekės. 36 Nės jie toliaus niekados ne gal

mirti; * nės jie angielams lygus ir † Dievo vaikai, kadangi jie yra

vaikai prisikėlimo. 37 Bet numirusiuosius prisikelsiant, * ir Maižėšius
yra paženklinęs prie krūmo, kad jis Viešpatį vadina Dievu Abraomo
ir Dievu Izaoko ir Dievu Jokūbo

38

Bet Dievas ne numirusiųjų, bet

gyvųjų Dievas; nės visi jam gyvi. 39 Tai atsakydami keli raštemokįtųjų
tarė: Mokįtojau, tu gerai atsakei. 40 Ir jie jo toliaus nieko ne drįso
klausti. 41 Bet jis tarė jiems: * kaipogi sako jie, Kristų esantį sūnų
20,27 Mat.22,23.s.

*

20,28 1Maiž.38,8. 5Maiž.25,5. Mat.22,24. Mark.12,19.

*

20,36 Mat.22,30.

*

20,36 1Jon.3,2.

20,37 2Maiž.3,6.

*

20,41 Mat.22,42. Mark.12,35.

*

Dovido? 42 O jis pats, Dovidas, sako * psalmų knygose: „Viešpats sakė
mano Viešpačiui: sėskis po mano dešinės, 43 Iki padėsu tavo

neprietelius suoleliu tavo kojų.“ 44 Dovidas jį vadina Viešpatimi,

kaipgi jis yra jo sunus? 45 Bet visiems žmonėms besiklausant, sakė jis
savo mokįtiniams: 46 * Saugokitės raštemokįtųjų, kurie meilija
vaikščioti ilgais rūbais, ir mielai sveikindinasi ant turgaus, ir myl
sėdėti vyriausioje vietoje mokyklose ir už stalo; 47 * Jie suėda našlių
namus, ir sakosi ilgas maldas meldžią; tie juo didesnį gaus
pražudymą.

21
Perskyrimas
Apie našlės dovaną, Jėruzalės išpustijitną ir svieto galą.
1

Bet jis akis pakėlęs, * išvydo bagotuosius, kaip jie savo dovanas

įmetė į bažnyčios skrynę. 2 Ale jis ir pamatė vargdienę našlę įmetant
du mažu pinįgėliu. 3 Ir jis tarė; iš tiesos sakau jums: ši biednoji našlė *
daugiaus už juos visus įdėjo. 4 Nėsa šie visi iš savo apsto įdėjo

dovanai Dievo; bet ji nuo savo ubagystės visą savo išlaikymą, ką
turėjo, įdėjo. 5 Ir * keliems kalbant apie bažnyčią, tą gražiais ir

brangiais akmenimis išgrožintą esant, tarė jis: 6 Ateis tas čėsas,
20,42 Ps.110,1. Mat.22,44.s.

*

20,46 Luk.11,43. Mat.23,3.s. Mark.12,38.s.

*

20,47 Mat.23,14.

*

21,1 Mark.12,41.

*

21,3 2Kor.8,12.

*

21,5 Mat.24,1. Mark.13,1.

*

kuriame to viso, ką regite, * nei akmuo ant akmens ne bus paliktas ne
pargriautas. 7 Bet jie klausėjo, tarydami: Mokįtojau, kuočės tai bus? ir

kas yra ženklas, kada tai nusiduos? 8 Bet jis tarė: saugokitės, ne

susiklastuodįkitės. Nės * daug mano vardan ateis, sakydami, manę tą
esantį, ir čėsą prisiartinusį. Ne sekite juos. 9 Bet kad išgirsite karus ir
maištus, tai ne nusigąskite; nės tai pirma tur nusiduoti; bet galas dar
taip veikiai niera. 10 Tai jis tarė jiems: žmonės sukils prieš žmones, ir
karalystė prieš karalystę; 11 Ir didi žemės drebėjimai bus šen ir ten,
badai ir marai, ir išgąsčiai ir didi ženklai nuo dangaus nusiduos.

12

Bet pirm to viso * jie ant jųsų savo rankas dės ir persekinės, ir jus į

savo mokyklas ir kalėjimus paduos, ir pas karalius ir pas
kunįgaikščius ves, dėl mano vardo.
liudymo.

14

13

Bet toktai nusiduos jums ant

Taigi dabar dėkitės į * savo širdis, kad nesirupintumbitės,

kaip jums reiksiant atsikalbėti.

15

Nės aš jums burną ir išmintį duosu,

kuriai * ne galės prieštarauti, nei atsistengti visi jųsų priešininkai.
16

Bet jus busite paduoti nuo gimdytojų, * brolių, genčių ir prietelių,

ir jie † kelis jųsų užmuš. 17 Ir * jus busite visų ne apkenčiami dėl mano
vardo. 18 Ir nei * plaukas nuo jųsų galvos ne turės prapulti. 19 *
21,6 Luk.19,44. Jėr.26,18. Mik.3,12.

*

21,8 Mark.13,22.s.

*

21,12 Mat.24,9. Mark.13,9.

*

21,14 Mat.10,19.

*

21,15 Nus.Ap.6,10.

*

21,16 Mik.7,6.

*

21,16 Nus.Ap.7,58.

21,17 Mat.10,22. Mark.13,13.

*

21,18 Luk.12,7. Mat.10,30.

*

Kantrume ramdykite savo dūšias. 20 Bet * kad išvysite Jėruzalę vaisku
apstotą, tai supraskite, prisiartinusį jos išpustijimą.

21

Tada, kas

Judėoje yra, tas te bėga ant kalnų, ir kas tos viduryje yra, tas šalin te
atstoja, ir kas ant lauko yra, tas te ne ateiti į vidų. 22 Nės tai yra
dienos atkeršijimo, kad vislab išsipildytų, kas parašyta yra. 23 Bet
bėda nėščioms ir žindinančioms tose dienose; nės didis vargas bus

ant žemės, ir kerštas ant šių žmonių. 24 Ir jie puls per ašmenį kardo, ir
juos sugautus ves tarp visų žmonių; ir Jėruzalė bus pagonų

sumindžiota, ikikol * pagonų čėsas išsipildys. 25 Ir bus ženklai * ant
saulės ir mėnesio ir žvaigždžių, ir žmonėms ant žemės baugu bus, ir
jie kone nusimįs, † ūžiant jūrėms ir vilnims jūrių. 26 Ir žmonės * apalps
iš baimės ir laukimo tų daiktų, ateisiančiųjų ant žemės; nės ir
tvirtybės dangaus pasijudįs. 27 Ir * tada jie išvys žmogaus Sūnų,
ateinantį debesyje su dide mace ir šlove. 28 Bet prasidedant tai

nusiduoti, žiūrėkite aukštyn, ir pakelkite savo galvas, todėl, * kad
prisiartina jųsų atpirkimas (išvalnijimas). 29 Ir jis sakė jiems
prilyginimą: * žiūrėkite į pygų medį ir į visus kitus medžius;

30

Kad jie

jau sprogsta, tai regite ant jų ir numanote, vasarą jau arti esant.
21,19 2Nus.Kar.15,7. Ebr.10,36.

*

21,20 Mat.24,15.s.

*

21,24 Rym.11,25.

*

21,25 Jėz.13,10. Mat.24,29.

*

21,25 Ps.46,4.

21,26 Jėz.64,7. Ezėk.24,23.

*

21,27 Dan.7,13.

*

21,28 Rym.8,21.23.

*

21,29 Mat.24,32.

*

31

Taipo ir jus, regėdami, tai vislab prasidedant, žinokite, arti esančią

Dievo karalystę. 32 Iš tiesos * sakau jums: ne sugaiš ta giminė, iki tam
visam nusiduodant. 33 * Dangus ir žemė sugaiš, bet mano žodžiai † ne

sugaiš.

34

Bet saugokitės, idant jųsų širdys ne butų apsunkintos *

apsirijimu ir girtavimu ir rūpesčiais išlaikymo, ir umai pareitų ant
jųsų ta diena; 35 Nės * kaip žabangas ji ateis ant visų, ant žemės
gyvenančiųjų. 36 Taigi budėkite visu čėsu ir melskitės, kad verti
pastotumbite išvengti vislab tai, kas tur nusiduoti, ir stovėti po akių
žmogaus Sunaus. 37 Ir jis dieną bažnyčioje mokino; ir nakčia laukan
išeidamas pernakvojo * pas alyvų kalną. 38 Ir visi žmonės anksti
pasikėlė jopi, jo bažnyčioje klausyti.

22
Perskyrimas
Apie Judošių išdavėją, velykų avinėlį ir šv. vakarienę, mokįtinių
garbės godą, Kristaus kentėjimą darže ir po Kaipošiumi, Petro
puolimą.
1

Bet * arti buvo šventė neraugintosios duonos, vadinama velykos.

21,32 Mat.24,34.s.

*

21,33 Luk.16,17. Ps.102,27. Jėz.51,6. Mat.5,18.

*

21,33 Jėz.40,8.

21,34 Rym.13,13. Gal.5,21. Epėz.5,18.

*

21,35 1Tes.5,3.

*

21,37 Jon.8,1.2.

*

22,1 Mark.14,1. Jon.13,1.

*

2

Ir vyriausieji kunįgai bei raštemokitieji jėškojo, * kaip jie jį

nužavintų; ir bijojosi žmonių. 3 Bet * šėtonas buvo įėjęs į Judošių,

vadinamą Iškariotą, kurs iš skaitliaus anų dvylika buvo. 4 Tas nuėjęs
kalbėjo su vyriausiaisiais kunįgais ir su vyresniaisiais, kaip jis jį norįs
jiems paduoti. 5 Ir jie prasidžiugo ir pasižadėjo, jam pinigų duoti. 6 Ir
jis pasižadėjo ir tykojo progos, kad jį išduotų be maišto. 7 Bet jau

*

atėjo diena neraugintosios duonos, kurioje reikėjo velykų avinėlį
apieravoti. 8 Ir jis Petrą ir Joną siuntė ir tarė: eikita ir pagatavykita

mums velykų avinėlį, kad tą valgytumbime. 9 Bet jie tarė jam; kur
nori, kad tą pagatavytumbime? 10 Jis tarė jiems: štai, kad judu į

miestą įeisita, tai žmogus judu sutiks, vandens izboną nešąs; sekita jį
į tą butą, į kurį jis įeis, 11 Ir sakykita gaspadoriui: Mokįtojis tau
sakydino: kur yra gaspada, kurioje velykų avinėlį su savo mokįtiniais
valgyti galėčiau? 12 Ir jis jums didę išklotą svetlyčią parodys, čionai tą
pagatavykita. 13 Ir juodu nuėjusiu * rado, kaip jis jiemdviem buvo

sakęs, ir pagatavijo velykų avinėlį. 14 Ir tai adynai atėjus, jis pasisėdo,
ir dvylika apaštalai su juomi. * 15 Ir jis tarė jiems: širdingai geidžiau,
tą velykų avinėlį su jumis valgyti, pirm ne kaip kentėsu.

16

Nės aš

sakau jums, kad aš daugiaus to ne valgysu, ikikol išpildyta bus
karalystėje Dievo. 17 Ir ėmęs kyliką dėkavojo ir tarė: imkite tą ir tarp

savęs dalykitės; 18 Nėsa * aš jums sakau: aš ne gersu to vaisiaus
22,2 Ps.2,2. Jon.11,47.

*

22,3 Mat.26,14.

*

22,7 Mat.26,17. Mark.14,12.

*

22,13 Luk.19,32.

*

22,14 Mat.26,20.

*

22,18 Mat.26,29.

*

vynmedžio, iki ateinant karalystei Dievo. 19 Ir * ėmęs duoną, dėkavojo
ir laužė ir davė jiems tą, sakydamas: tai yra mano kunas, kurs už jus
duodamas; tai darykite ant mano atsiminimo. 20 Šitokiu jau budu ir

kyliką po vakarienės, sakydamas: tasai kylikas yra naujasis
Testamentas mano krauje, kurs už jus praliejamas. 21 Tačiau štai,
ranka mano išdavėjo yra su manimi už stalo. 22 Ir tiesa, žmogaus
Sunus nueiti, kaip paskirta yra; bei bėda tam žmogui, per kurį jis
išduodamas! 23 Ir jie pradėjo tarp savęs klausinėtis, kursaigi ben tas

esąs, kurs tai darysiąs. 24 O ir vaidas tarp jų radosi, * kurs iš jų per

didžiausįjį laikytinas esąs. 25 Bet jis tarė jiems: * svietiškieji karaliai
ponavoja, ir galingieji maloningais ponais vadinami.

26

Bet jus * ne

taipo; bet didžiausiasis tarp jųsų tur kaip jauniausiasis buti, ir
vyriausiasis kaip tarnas. 27 Nėsa katras didesnis yra? ar tas kurs už
stalo sėd, arba tas, kurs tarnauja? ar ne taipo, kad tas, kurs už

stalosėd? bet * aš esmi tarp jųsų, kaip tarnas. 28 * Bet jus esate, kurie
prie manęs mano pagundymuose iki galo pasilikote. 29 Ir * aš jums
karalystę paskirsu, kaip mano Tėvas ją man paskyręs esti, 30 Kad jus
valgytumbite ir gertumbite už stalo mano karalystėje, ir * ant sostų
sėdėtumbite, sudydami dvylika giminių Izraėlio. 31 Bet Viešpats tarė:
22,19 Mat.26,26. Mark.14,22. 1Kor.11,23.24.

*

22,24 Mat.18,1. Mark.9,34. Luk.9,46.

*

22,25 Mat.20,25. Mark.10,42.

*

22,26 Luk.9,48. 1Petr.5,3.5.6.

*

22,27 Mat.20,28. Jon.13,14. Pilip.2,7.

*

22,28 Luk.18,28.

*

22,29 Luk.12,32. Apr.2,28.

*

22,30 Mat.19,28.

*

Simon, Simon, štai, * Šėtonas jųsų geidė, kad jus kaip kviečius sijotų.
32

Bet * aš už tavę meldžiau, kad tavo tikėjimas ne liautųs; † kad tu

kartunta busi prisivertęs, stiprink savo brolius. 33 Bet jis tarė jam:

Viešpatie, aš gatavas esmi, su tavimi į kalėjimą ir į smertį eiti. 34 Bet
jis tarė: Petrai, sakau tau: * gaidys šiandien ne pragys, pirm ne kaip
tu tris kartus busi užsigynęs, kad manęs ne pažįstąs. 35 Ir jis tarė
jiems: * kiek kartų aš jus išsiunčiau be mašnos, be tarbo ir be kurpių,
bau ir kuočės ko pristokote? jie atsakė: niekad niekados. 36 Tai jis tarė
jiems: bet dabar kas mašną tur, tas tą te imies, taipojau ir tarbą. Bet
kurs ne tur, tas savo rubą te parduodie, ir teperkies kardą, 37 Nės aš
sakau jums: ir tai dar tur išsipildyti, kas apie manę parašyta: * jis tarp
piktadėjų rokuotas. Nės kas apie manę parašyta, tur galą. 38 Bet jie
sakė: Viešpatie, štai čionai du kardu. Bet jis tarė jiems: gana. 39 Ir * jis
išėjo pagal savo paprotį pas alyvų kalną. Bet jo mokįtiniai sekė jį iki
tos vietos. 40 Ir tenai atėjęs, tarė jis jiems: melskitės, kad ne

įpultumbite į pagundymą. * 41 Ir jis nuo jų atsitraukė, taip apie
akmens metimą, ir parsiklaupęs meldėsi, 42 Tarydamas: Tėve, jei nori,
tai atimk šį kyliką nuo manęs, tačiau * ne mano, bet tavo valė te
22,31 2Kor.2,11. 1Petr.5,8.

*

22,32 Jon.17,11.15.20.

*

22,32 Ps.51,15.

22,34 Mat.26,34. Mark.14,30.72.

*

22,35 Ps.23,1. Ps.33,19. Ps.34,10. Mat.10,9.

*

22,37 Jėz.53,12.

*

22,39 Mat.26,30. Mark.14,26. Jon.18,1.

*

22,40 Mat.6,13.

*

22,42 Mat.26,39.

*

nusiduoda,

43

Bet pasirodė jam angielas iš dangaus ir jį stiprino. 44 Ir

nusidavė, kad jis su smerčiu ėmėsi ir meldėsi labiaus. Bet jo prakaitas
pastojo kaip kraujo šlakai, tie puolė ant žemės. 45 Ir jis nuo maldos
atsikėlęs pas savo mokįtinius atėjo, ir rado juos be miegančius iš
smutkos; 46 Ir tarė jiems: ką miegate? kelkitės ir melskitės, kad į
pagundymą ne įpultumbite. 47 Bet jam dar bekalbant, štai, * pulkas; ir
vienas iš tų dvylika, vadinamas Judošius, ėjo pirm jų ir artinosi prie
Jėzaus, jį pabučiuoti. 48 Bet Jėzus tarė jam: Judošiau, * ar žmogaus

Sunų bučiavimu išduodi? 49 Bet kaip tai regėjo, kurie su juomi buvo,

kas iš to busią, tarė jie jam: Viešpatie, ar kardu kirsime? 50 Ir vienas iš
jų * ištiko vyriausiojo kunįgo tarną, ir nukirto jam jo dešinę ausį.
51

Bet Jėzus atsakydamas tarė: te daro jie toliaus. Ir jo ausį

pakrutinęs, išgydė jį.

52

Bet Jėzus tarė vyriausiemsiems kunįgams ir

bažnyčios užveizdams bei vyresniemsiems, kurie prieš jį, buvo išėję: *

jus kaip ant kokio razbaininko išėjote su kardais ir su kartimis. 53 Aš

kas dieną pas jus bažnyčioje buvau, ir jus * nei rankos prie manęs ne
pridėjote. Bet šita yra jųsų adyna ir macis tamsybės. 54 Bet jie jį
sugavę, * vedė jį ir įvedė jį į namus vyriausiojo kunįgo. Bet Petras
sekė jį iš tolo. 55 Tai jie ugnį viduje paločiaus sukurė ir susėdo, ir
Petras sėdosi tarp jų.

56

Tai merga jį prie šviesos sėdint pamatė, ir į jį

22,47 Mat.26,47.s.

*

22,48 Mat.26,49.

*

22,50 Mat.26,51.

*

22,52 Mat.26,55. Mark.14,48.

*

22,53 Jon.7,30;8,20.

*

22,54 Mat.26,57.58. Mark.14,53. Jon.18,13.

*

22,55 Mat.26,69.s.

*

*

žiurėdama tarė: ir šis su juomi drauge buvo. 57 Bet jis jo užsigynė ir
tarė: moterišk, aš jo ne pažįstu. 58 Ir po mažos valandos kits jį

pamatęs tarė: ir tu esi tų vienas. Bet Petras tarė: žmogau, aš tai ne
esmi. 59 Ir po valandos, kaip po adynos, kitas tai patvirtino ir tarė: iš
tiesos, ir šis su juomi drauge buvo, nės jis Galilėiškis. 60 Bet Petras
tarė: žmogau, aš ne žinau, ką tu sakai. Ir tuojaus, jam dar bekalbant,
*

gaidys pragydo. 61 Ir Viešpats atsigręžęs, į Petrą pažiurėjo. Ir Petras

žodžių Viešpaties atsiminė, kurius jis jam buvo sakęs: * pirm ne kaip
gaidys pragys, tu manęs tris kartus užsigįsi. 62 Ir Petras išėjęs

graudžiai nusiverkė. 63 * Bet vyrai, kurie Jėzų laikė, jį išjuokė ir mušė
jį, 64 Apdengė jį ir mušė jį į jo veidą, ir klausdami jį, tarė: mįk kas
tavę mušė? 65 Ir daug kitų bluznijimų jie prieš jį kalbėjo. 66 Ir

*

išauštant susirinko vyresnieji žmonių, vyriausieji kunįgai ir rašte
mokįtieji, ir užvedė jį aukštyn po akių jų rotos, 67 Ir tarė: * ar tu

Kristus? sakyk mums. Bet jis tarė jiems: jei aš jums sakau, tai jus ne
vierijate;

68

Bet jei klausiu, tai ne atsakote, o tačiau manę ne

paleidžiate. 69 Todėl * iš šio čėso žmogaus Sunus po dešinės stiprybės
Dievo sėdės.

70

Tai visi sakė: argi tu Dievo Sunus esi? jis tarė jiems:

jus sakote, nėsa aš tas esmi. 71 Bet jie tarė: ko be privalome daugiaus
liudymų? patys tai iš jo burnos girdėjome.

22,60 Mat.26,74.s.

*

22,61 Mat.26,34.75. Mark.14,30.72. Jon.13,38.

*

22,63 Jėz.50,6.

*

22,66 Mat.27,1. Mark.15,1.

*

22,67 Mat.26,63.

*

22,69 Mat.24,30;26,64. Mark.14,62.

*

23
Perskyrimas
Kristaus kentėjimas po Pilotu, jo mukryžiavojimas, smertis ir
palaidojimas.

1

Ir * visas pulkas kėlęsi, jį pas Pilotą nuvedė; 2 Ir pradėjo jį apskųsti

ir tarė: mes šį išrandame, žmones išklaidinantį, ir uždraudžiantį,

*

ciesoriui mežlavą duoti, ir besisakantį, buk jis esąs Kristus, karalius.
3

Bet Pilotas * klausė jo, tarydamas: artu Žydų karalius? jis

atsakydamas tarėjam: tu sakai. 4 Pilotas tarė vyriausiemsiems

kunįgams ir žmonėms: aš nei jokio priežasties ant šio žmogaus ne
randu. 5 Bet jie toliaus priskundė ir tarė: jis žmones tuomi sujudino,
kad jis šen bei ten visoje Judėos žemėje mokino, pradėjęs Galilėoje
iki čionai. 6 Bet išgirdęs Pilotas Galilėą primenant, klausė jis, bau jis
iš Galilėos esąs. 7 Ir girdėjęs, jį iš po * Erodo vyriausybės esantį,
nusiuntė jį pas Erodą, kurs tose dienose taipojau Jėruzalėje buvo.
8

Bet Erodas, Jėzų išvydęs, prasidžiugo; nės jis jau * seniai jį buvo

meilijęs matyti; nės jis daug apie jį buvo girdėjęs ir tikėjosi, kokį
ženklą nuog jo regėsiąs. 9 Ir jis visokių daiktų jo klausė; bet jis jam
nieko ne atsakė. 10 Bet vyriausieji kunįgai ir raštemokįtieji stovėjo ir
jį sunkiai apskundė. 11 Ale Erodas su savo tarnais išjuokė ir išgėdino
23,1 Mat.27,2.

*

23,2 Luk.20,25.

*

23,3 Mat.27,11. Mark.15,2.

*

23,7 Luk.3,1.

*

23,8 Luk.9,9.

*

jį, apvilko jį baltu rubu, ir jį vėl atgalios pas Pilotą nusiuntė. 12 Tą
dieną Pilotas bei Erodas prieteliais pastojo; nės pirm to juodu su kits
kitu ne sutiko. 13 Bet Pilotas suvadinęs vyriausiuosius kunįgus ir

vyresniuosius bei žmones, 14 Tarė jiems: jus šį žmogų pas manę
atvedėte, buk jis žmones atkreipiąs; ir štai, aš jį po jųsų akių
išklausinėjau, ir tų daiktų * nieko ant to žmogaus ne randu, kurių
dėlei jus jį kaltinate; 15 O Erodas taipojau ne; nes aš jus pas jį
nusiunčiau; ir štai, nieko ant jo niera išrodyta, kas smerties verta

butų. 16 Todėl aš jį nuplakdįsu ir paleisu. 17 Nės jis turėjo jiems * pagal
šventės paprotį, vieną kalinį išduoti.

18

Tai šaukė visas pulkas, ir tarė:

šalin su šiuomi, ir paleisk mums Barabošių! * 19 Kurs dėl maišto,
mieste nusidavusio, ir razbajystės dėlei į kalėjimą buvo įmestas.
20

Tai Pilotas vėl jiems kalbėjo, norėdamas Jėzų paleisti. 21 Bet jie

šaukė ir tarė: nukryžiavok, nukryžiavok jį! 22 Ir jis trečiu kartu tarė

jiems: kągi šis pikto padaręs? aš nei jokio smerties priežasties ant jo
ne randu, todėl aš jį nukoravojęs paleisu. 23 Bet jie klapatijo jį didžiu
šauksmu ir prašė, kad butų nukryžiavotas. * Ir jų bei vyresniųjų
kunįgų šauksmas viršų gavo. 24 Ir Pilotas pasudijo, kad jiems, kaip
prašė, nusiduotų; 25 Ir * paleido tą, kurs maišto ir razbajystės dėlei į
kalėjimą buvo įmestas, kurio jie prašė; bet Jėzų jų valei padavė.

26

kaip jie jį nuvedė, sugriebė jie * vieną iš Cyrėnios, vardu Simoną,
23,14 Mat.27,23. Jon.18,38.

*

23,17 Mat.27,15.

*

23,18 Mat.27,22.23.

*

23,23 Jon.19,12.

*

23,25 Mat.27,26.

*

23,26 Mat.27,32. Mark.15,21.s.

*

Ir

kurs iš lauko parėjo, ir uždėjo kryžių ant jo, kad jis tą Jėzui paskui
neštų. 27 Bet sekė jį didis pulkas žmonių bei moterų; tos apguodė ir

apverkė jį. 28 Bet Jėzus atsigręžęs tarė joms: jus dukters Jėruzalės, ne
apverkite manę, bet apverkite savę pačias ir savo vaikus. 29 Nės štai,
ateis tas cėsas, kuriame sakys: * išganytos yra nevaisingosios, ir
žyvatai, kurie ne pagimdė, ir krūtys, kurios ne žindinusios, 30 Tada

pradės jie sakyti kalnams: * griukite ant musų! ir kaukarams:
apdengkite mus! 31 Nės * jei tai daroma žaliam medžiui, kas bus

sausam? 32 Bet buvo taipojau išvestu kitu du * piktadėju, kad su juomi

butų nužavintu. 33 Ir kaip jie į tą vietą atėjo, * vadinamą lavongalvių
vieta, nukryžiavojo jį ir piktadėjudu su juomi, vieną po dešinės,
antrąjį po kairės. 34 Bet Jėzus tarė: * Tėve, atleisk jiems; nės jie
nežino, ką darą, † ir jie persidalijo jo rubus ir burtą ant tų metė.

35

Ir

žmonės stovėjo ir žiurėjo. * Ir vyresnieji su jais išjuokė jį, tarydami:

jis kitus gelbėjo, te gelbtis pats savę, jei jis Kristus, Dievo išrinktasis.

36

Taipojau išjuokė jį ir kareiviai, ir atėję pas jį, atnešė jam uksuoso,

37

Ir tarė: jei tu Žydų karalius, tai gelbėkis pats savę. 38 Buvo taipojau

*

viršuje jo galvos užrašas, rašytas Grykišku, Lotynišku ir Žydišku
23,29 Mat.24,19.

*

23,30 Jėz.2,19. Oz.10,8. Apr.6,16;9,6.

*

23,31 Jėr.25,29. 1Petr.4,17.

*

23,32 Jėz.53,12. Jon.19,18.

*

23,33 Mat.27,33. Mark.15,22. Jon.19,17.

*

23,34 Mat.5,44.

*

23,34 Ps.22,19.s.

23,35 Mat.27,39.

*

23,38 Mat.27,37.

*

raštu: Tas žydų karalius. 39 Bet piktadėjų vienas, iš tų dviejų,
kuriuodu buvo pakabintu, bluznijo jį ir tarė: jei tu esi Kristus, tai

savę ir mudu gelbėk. 40 Tai atsakydamas antrasis, išbarė jį ir tarė: o ir
tu nesibijaisi Dievo, kursai tačiau tam patime pražudyme esi? 41 Ir
tiesa, mudu vertai tame esva; nėsa mudu gaunava, ko mudviejų
darbai verti yra; bet šis nieko pikto ne daręs. 42 Ir tarė Jėzui:
Viešpatie, atsimink manęs, * kad į savo karalystę pareisi. 43 Ir Jėzus
tarė jam: iš tiesos sakau tau, šiandien busi su manimi rojuje. 44 Ir
buvo šeštoji adyna, ir stojosi aptemimas ant visos žemės iki

devintosios adynos. * 45 Ir saulė pametė savo šviesybę, * ir užkaba
bažnyčioje pusiau perdrisko.

46

Ir Jėzus * šaukė didžiu balsu ir tarė:

Tėve, † aš paduomi savo dvasę į tavo rankas. Ir tai taręs, išleido jis
savo dvasę. 47 Bet vyresnysis kareivių, regėdamas, kas nusidavė,
garbino Dievą ir tarė: tikrai, tas yra nobažnas žmogus buvęs. 48 Ir visi

žmonės, kurie čia buvo ir tai regėjo, matydami, kas nusidavė, mušės į
savo krutinę ir atgalios sugrįžo. 49 Bet visi jo gentys stovėjo iš tolo, o
ir moters, kurios iš Galilėos jį buvo sekusios, ir matė vislab tai. 50 Ir
štai, * vyras, vardu Juozėpas, rotponis, tas buvo geras, viežlybas
vyras; 51 (Tas ne buvo pritaręs jų susitarimui ir darymui; tas buvo iš

Arimatios, Žydų miesto;) * kurs taipojau lauke karalystės Dievo,
23,42 Mat.16,28.

*

23,44 Mat.27,45.

*

23,45 2Maiž.36,35.

*

23,46 Mat.27,50.

*

23,46 Ps.31,6. Nus.Ap.7,58.

23,50 Mat.27,57. Mark.15,43. Jon.19,38.

*

23,51 Luk.2,25.38.

*

52

Tas nuėjęs pas Pilotą, meldė Jėzaus lavono. 53 Ir nuėmęs tą,

įvyniojo jį į drobę, ir įdėjo jį į iškaltą kapą, kuriame niekados nei
vienas ne buvo gulėjęs. 54 Ir buvo * diena prigatavijimo, ir sabata
prasidėjo. 55 Bet * moters paskui sekė, kurios su juomi iš Galilėos
buvo atėjusios, ir kapą apžiurėjo, ir kaip jo kūnas buvo padėtas.
56

Bet jos sugrįžusios žolių bei mosčių pagatavijo; ir per sabatą jos *

pagal zokaną buvo tykoje.

24
Perskyrimas
Kristaus prisikėlimas ir dangun žengimas.
1

Bet * pirmąją dieną sabatų (t.e. nedėlės) labai anksti atėjo jos pas

kapą ir atsinešė žoles, jų pagatavytasias, ir kelios su jomis. 2 Bet jos
rado akmenį atristą nuo kapo. 3 Ir įėjusios kūno Viešpaties Jėzaus ne
rado. 4 Ir joms apie tai besirūpinant, štai, du vyru * žibančiuose
rubuose prie jų priėjo. 5 Ir jos nusigandusios savo akis žemyn nuleido.
Tai juodu tarė joms: ką jus gyvąjį prie numirusiųjų jėškot? 6 Niera jo
čionai, jis kėlėsi. Minėkite to, kaip jis jums sakęs, dar Galilėoje

budamas, 7 Tarydamas: * žmogaus Sunus tur paduotas būti į rankas
griekininkų, ir nukryžiavotas, ir trečiąją dieną prisikelti. 8 Ir jos
23,54 Mat.27,62.

*

23,55 Luk.8,2.

*

23,56 2Maiž.20,10.

*

24,1 Mat.28,1.s.

*

24,4 Jon.20,12. Nus.Ap.1,10.

*

24,7 Mat.17,22.s.

*

atsiminė jo žodžių. 9 Ir sugrįžusios nuo kapo, apsakė jos vislab tai
aniems vienuolika ir visiems kitiems. 10 Bet buvo * Marija Madlyna, ir

Joana, ir Marija Jokūbo, ir kitos su jomis, kurios toktai apaštalams
sakė.
12

11

Ir rodėsi jų žodžiai jiems lyg kaip pasakos, ir ne vierijo joms.

Bet Petras kėlęsi nubėgo pas kapą, ir pasilenkęs vienas skepetas

begulinčias matė, ir atstojo nusidyvydamas iš to, kas čia nusidavę.
13

Ir štai, * du iš jų nuėjo tą pačią dieną į vieną kiemą, kurs buvo

šešisdešimt varsnų nuo Jėruzalės toli, vardu Emaus. 14 Ir juodu
kalbėjo tarp savęs apie visus tus nusidavimus.

15

Ir * nusidavė

jiemdviem taipo bekalbant ir besiklausinėjant, Jėzus jiemdviem
prisiartino ir ėjo su jiemdviem drauge.

16

Bet jų dviejų akys buvo

laikytos, kad jie jo nepažino. 17 Bet jis tarė jiemdviem: kokie tai
žodžiai, kurius judu keliaudamu tarp savęs kalbata, ir esata smutnu?
18

Tai atsakydamas viens, vardu Kleopas, tarė jam: argi tu viens esi

ateivis Jėruzalėje, kurs nežinąs, kas šiose dienose ten nusidavė? 19 Ir
jis tarė jiemdviem: kasgi? ir juodu tarė: apie Jėzų iš Nazaret, kurs *
prarakas buvo, galįs darbuose ir žodžiuose po akim Dievo ir visų
žmonių; 20 Kaip musų vyriausieji kunįgai ir vyresnieji jį padavė ant
pražudymo smerties ir nukryžiavojo. 21 Bet mes tikėjome, * jį Izraėlį
atpirksiant; ir ant to viso šiandien yra trečioji diena, kaip toktai

nusidavė. 22 Taipjau išgandino mus kelios * moters iš mūsiškių, kurios
24,10 Luk.8,2.3.

*

24,13 Mark.16,12.

*

24,15 Mat.18,20.

*

24,19 Mat.21,11.

*

24,21 Nus.Ap.1,6.

*

24,22 Mat.28,8. Mark.16,10. Jon.20,1.18.

*

anksti pas kapą buvo; 23 Ir nerasdamos jo kūno, parėjo sakydamos,
buk mačiusios regėjimą angielų, kurie sakę, jį gyvą esantį. 24 Ir keli

mūsiškių pas kapą nuėję, taipo rado, kaip moters sakė, bet jo paties

ne rado.

25

Ir jis tarė jiemdviem: ak * jus paikieji ir tingios širdies,

tikėti tam visam, ką prarakai kalbėję. 26 * Ar ne turėjo Kristus tai
kentėti ir įeiti į savo garbę? 27 Ir pradėjęs * nuo Maižėšiaus ir visų
prarakų, išguldė jiemdviem visus raštus, kurie apie jį buvo sakyti.
28

Ir jie prisiartino prie kiemo, į kurį ėjo, ir jis dėjosi, buktoliaus

einąs.

29

Ir juodu jo didei meldė, tarydamu: * pasilik su mumdviem,

nės vakaras jau randasi ir diena prilinko. Ir jis įėjo, kad su jiemdviem
pasiliktų.

30

Ir nusidavė, jam su jiemdviem už stalo besėdint, ėmė jis

duoną, dėkavojo ir laužė bei davė jiemdviem. 31 Tai jųdviejų akys
tape atvertos, ir juodu jį pažino, ir jis prapuolė iš po jų akių. 32 Ir
juodu tarė kits kitam: ar nedegė muma širdis musyje, kaip jis

mumdviem kalbėjo ant kelio, ir kaip jis mumdviem raštą atvėrė.

33

Ir

kėlęsi tą pačią adyną sugrįžo į Jėruzalę ir rado susirinkusius anus
vienuolika, ir tus, kurie su jais buvo, 34 Kurie tarė: * Viešpats tikrai
prisikėlęs ir Simonui pasirodęs. 35 Ir juodu pasakojo jiems, kas buvo
nusidavę ant kelio, ir kaip jis jųdviejų pažintas tapęs iš to, kaip jis
duoną laužęs. 36 Bet jiems bekalbant apie tai, * pats Jėzus stojosi tarp
24,25 Gal.3,1.

*

24,26 Jėz.50,6.

*

24,27 1Maiž.3,15. Job.19,25. Ps.8,6. Ps.16,9.10. Ps.22,1.

*

Jėz.53,1.s. Oz.6,1.s.

24,29 1Maiž.19,3.

*

24,34 1Kor.15,4.5.

*

24,36 Mark.16,14.s.

*

jų ir tarė jiems: pakajus su jumis! 37 Bet jie nusigando ir bijojosi,
dumodami, buk kokią dvasę regį. 38 Ir jis tarė jiems: * ko
nusigandote? ir kodėl įeiti tokios dumos į jųsų širdis?

39

Matykite *

mano rankas ir mano kojas, aš pats esmi; apčiupinėkite manę ir
žiūrėkite; nės dvasė kuno bei kaulų ne tur, kaip regite manę turintį.
40

Ir tai sakydamas parodė jis jiems rankas ir kojas. 41 Bet jiems dar

netikint iš džiaugsmo ir besistebint, tarė jis jiems, ar turite čia ko
valgyti? 42 Ir jie padavė jam dalį * keptos žuvies ir korį medaus. 43 Ir
jis ėmė ir valgė po jų akių. 44 Bet jis tarė jiems: tai yra tie žodžiai,
kurius jums kalbėjau, dar pas jus be būdamas; nės vislab tur
išsipildyti, kas apie manę parašyta yra zokane Maižėšiaus ir
prarakuose ir psalmuose. 45 Tai jis atvėrė jų išmintį, kad išmanytų
raštą. 46 Ir tarė jiems: * Taip yra parašyta, ir taipo turėjo Kristus
kentėti ir prisikeltis iš numirusiųjų trečiąją dieną, 47 Ir duoti apsakyti

savo vardan prisivertimą ir griekų atleidimą tarp visų žmonių

giminių, ir pradėti Jėruzalėje. 48 Bet jus este liudininkai to viso.

49

Ir

štai, * aš ant jųsų pažadėjimą savo Tėvo atsiųsu. Bet jus turite
Jėruzalės mieste pasilikti, ikikol su stiprybe iš aukšto busite išrėdyti,
50

Bet * jis juos iki Bėtanios išvedė, ir pakėlęs savo rankas peržegnojo

juos. 51 Ir nusidavė, kad jis juos peržegnodamas atsiskyrė nuo jų, ir *
24,38 Mark.4,40.

*

24,39 Jon.20,20.27.

*

24,42 Jon.21,10.

*

24,46 Luk.24,27.s. Ps.22,7.16.

*

24,49 Jon.15,26. Jon.16,7. Nus.Ap.1,4.

*

24,50 Nus.Ap.1,12.

*

24,51 Mark.16,19.

*

dangun užžengė. 52 Bet jie meldėsi jo, ir sugrįžo į Jėruzalę su didžiu
džiaugsmu,

53

Ir visados bažnyčioje būdami Dievą garbino ir šlovino.

JHN -

EVANGĖLIA ŠVENTO JONO.
1
Perskyrimas
Apie Poną Kristų ir jo urėdą, kaip ir apie Endriejų, Petrą, Pilipą
ir Natanaelį, jo mokytinius.
1*

Pradžioje buvo † žodis, ir (tas) Žodis buvo prie Dievo, ir ** Dievas

buvo (tas)Žodis. 2 Tasai * buvo pradžioje prie Dievo. 3 * Visi daiktai
per tą daryti yra, ir be to nieko niera daryta, kas daryta yra. 4 Jame
buvo * gyvastis, ir gyvastis buvo † šviesybė žmonių. 5 Ir * šviesybė

tamsybėje šviečia, bet tamsybė tai ne permanė. 6 * Buvo žmogus,
Dievo siųstas, Jonas vardu, 7 Tas atėjo liudymui, apie šviesybę
liudyti, kad jie visi per jį tikėtų. 8 Jis ne buvo šviesybė, bet jeib

1,1 1Maiž.1,1.

*

1,1 1Jon.1,1.2.

1,1 1Jon.5,20.

**

1,2 Pam.8,22.

*

1,3 Ps.33,6. Kol.1,16.17. Ebr.1,2.

*

1,4 Luk.5,26.

*

1,4 Jon.12,46.

1,5 Jon.8,12;9,5;12,46.

*

1,6 Mat.3,1. Mat.11,10. Mark.1,2.

*

liudytų apie šviesybę. 9 Toji buvo tikroji * šviesybė, apšviečianti visus
žmones, į šį svietą ateinančiuosius. 10 Ji buvo sviete, ir * svietas per ją
darytas yra; ir svietas jos ne pažino. 11 Jis į savąją atėjo, ir savieji jo
ne priėmė.

12

Bet kiek jį priėmė, tiems jis davė macį, Dievo * vaikais

pastoti; kurie tik į jo vardą; 13 Kurie ne iš kraujo, nei iš kuno noro, nei
iš vyro noro, bet * iš Dievo gimę. 14 Ir (tas) * žodis pastojo kunu ir
gyveno tarp musų, ir † mes ** matėme jo šlovę, šlovę kaip
viengimusiojo Sunaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos. 15 Jonas liudijo
*

apie jį ir šaukė, sakydamas: šis buvo tas, apie kurį sakiau: po manęs

ateis, kurs pirm manęs buvęs; nės jis buvo pirmiaus, ne kaip aš. 16 * Ir
iš jo † pilnystės mes visi ėmėme malonę už malonę.

17

Nės * zokanas

per Maižėšių yra duotas; malonė ir tiesa per Jėzų Kristų radosi. 18 *
Nei vienas Dievą niekados ne matęs; viengimęsis † Sunus, kursai Tėvo

1,9 Jon.12,46.

*

1,10 1Maiž.1,1.s. Ebr.1,2;11,3.

*

1,12 Rym.8,15. Gal.3,26.

*

1,13 Jon.3,5. 1Jon.5,4. Jok.1,18.

*

1,14 Jėz.7,14. Mat.1,16. Luk.1,31. Luk.2,7.

*

1,14 Jėz.40,5. Mat.17,2. 2Petr.1,16.17.

1,14 Jėz.60,1.

**

1,15 Mat.3,11. Mark.1,7.

*

1,16 Jon.3,34. Kol.1,19.

*

1,16 Jon.2,9.

1,17 2Maiž.20,1.s.

*

1,18 2Maiž.33,20. 1Jon.4,12. 1Tim.6,16.

*

1,18 Luk.10,22. Jon.6,46.

prieglobstyje yra, tasai mums tai apsakė. 19 Ir tas yra * liudijimas
Jono, kaip Žydai iš Jeruzalės nusiuntė kunįgus ir Lėvytus, jo klausti:

kas tu esi? 20 Ir jis išsipažino ir ne užsigynė; ir išsipažino: * aš ne esmi

Kristus.

21

Ir jie klausė jo: kasgi? Ar Eliošius esi? jis tarė: ne esmi! Ar

prarakas esi? ir atsakė; ne! 22 Tai jie tarė jam: kasgi esi? kad
atsakytumbime tiems, kurie mus atsiuntė. Ką pats apie savę sakai?
23

Jis tarė: * aš esmi balsas šaukiančio pusčioję: taisykite kelią

Viešpaties! kaip prarakas Jėzaiošius sakė.
Parizėušių;

25

24

Ir siųstieji buvo iš

Ir klausė jo, tarydami: kogidėl krikštiji, kadangi tu ne

esi Kristus, nei Eliošius, nei prarakas? 26 Jonas atsakė jiems,
tarydamas: * aš krikštiju vandenimi; bet jis viduje tarp jųsų stov,
kurio jus ne pažįstate. 27 Tas * yra paskui manę ateisiąsis, kurs pirm
manęs buvęs, kurio aš ne vertas esmi, kad jo kurpių dirželius
atriščiau. 28 Tai nusidavė Bėtabaroje, anoje šalyje * Jordano, kur

Jonas krikštijo. 29 Antrąją dieną išvydo Jonas Jėzų pas savę ateinant
ir tarė: * antai, Dievo Avinėlis, svieto griekus nešąsis. 30 Šisai yra tas,
apie kurį sakiau: paskui manę ateiti vyras, kurs * pirm manęs buvęs;

1,19 Jon.5,33.

*

1,20 Jon.3,28.

*

1,21 5Maiž.18,15. Mat.16,14.

*

1,23 Jėz.40,3. Mat.3,3. Mark.1,3.

*

1,26 Mat.3,11. Mark.1,7. Luk.3,16.

*

1,27 Jon.3,26.

*

1,28 Jon.10,40.

*

1,29 Jon.1,36. 2Maiž.12,3.s.

*

1,30 Jon.1,15.

*

*

nės jis pirm manęs buvo. 31 Ir aš jo ne pažinau; bet kad jis butų *
apreikštas Izraelyje, todėl atėjau krikštyti vandenimi. 32 Ir Jonas

liudijo sakydamas: * regėjau Dvasę nužengiančią, kaipo karvelį iš

dangaus, ir pasiliko ant jo. 33 Ir aš jo ne pažinau; bet kursai manę
siuntė, krikštyti vandenimi, tas tarė man: ant kurio regėsi dvasę
nužengiančią ir ant jo pasiliekančią, tas yra, kursai * krikštija
Šventąja Dvase. 34 Ir aš regėjau ir liudijau, kad tas yra Dievo Sunus.
35

Antrąją dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokįtinių.

vaikščiojantį, tarė: * antai Dievo Avinėlis.

37

36

Ir išvydęs Jėzų

Ir du jo mokįtinių girdėjo

jį kalbant, ir sekė Jėzų. 38 Bet Jėzus atsigręžęs ir pamatęs juodu jį
sekančiu, tarė jiemdviem: ko jėškota? Bet juodu tarė jam: Rabi, (tai
musų žodžiu; mokįtojau) kur esi gaspadoje? 39 Jis tarė jiemdviem:
eikšta ir regėkita. Juodu ėjusiu tai regėjo ir pasiliko tą dieną pas jį;
bet tai buvo apie dešimtąją adyną. 40 Viens tų dviejų, kuriuodu iš

Jono girdėjo, ir Jėzų sekė, buvo * Endriejus, brolis Simono Petro.
41

Tas pirmiausiai rado Simoną, savo brolį, ir tarė jam: mes radome

Mesiošių (tai musų žodžiu: mostytasis). 42 Ir nuvedė jį pas Jėzų. Jėzus
jį pamatęs, tarė: tu esi Simonas, Jonošiaus sunus; tu * Kėpu
vadinamas busi (tai musų žodžiu: uola). 43 Antrąją dieną Jėzus vėl
norėjo eiti į Galilėą, ir rado Pilipą ir tarė jam: sek manę! 44 Bet Pilipas
buvo iš Bėtsaidos, iš miesto Endriejaus ir Petro. 45 Pilipas radęs
1,31 Jon.7,4.

*

1,32 Mat.3,16. Mark.1,10. Luk.3,21.22.

*

1,33 Nus.Ap.1,5.

*

1,36 Jon.1,29. 2Maiž.12,3.s.

*

1,40 Mat.4,18.

*

1,42 Mat.16,18.

*

Natanaėlį, tarė jam: mes radome tą, apie kuri rašė * Maižėšius zokane
ir prarakai, Jėzų, Juozėpo sunų iš Nazaret. 46 Ir Natanaėlis sakė jam: *

ko gero gal iš Nazaret rastis? Pilipas atsakė jam: eikš ir matyk!
47

Jėzus pamatęs Natanaėlį pas jį ateinantį, tarė apie jį: štai, tikras

Izraėlitėnas, * kuriame niera klastos. 48 Natanaėlis sakė jam: iš ko
manę pažįsti? Jėzus atsakydamas tarėjam: pirm ne kaip tavę Pilipas
vadino, kaip tu po pygų medžiu sėdėjai, tavę regėjau.

49

Natanaėlis

atsakė jam, tarydamas: Rabi, * tu esi Dievo Sunus, tu esi Izraelio

karalius! 50 Jėzus atsakydamas tarė jam: tu tiki, kadangi tau sakiau,
manę tavę po pygmedžiu mačiusį; dar didesnius daiktus už tus išvysi.
51

Ir tarė jam: iš tiesos, iš tiesos sakau jums, iš šio čėso matysite

dangų atvirą, ir * angielus Dievo užžengiančius ir nužengiančius ant
žmogaus Sunaus.

2
Perskyrimas
Apie svodbą Kanoje ir bažnyčios čystijimą.
1

Ir trečiąją dieną buvo svodba Kanoje Galilėos, ir Jėzaus motyna

buvo toje. 2 Bet Jėzus ir jo mokįtinai taipjau į svodbą pakviesti buvo.
3

Ir kaip vyno ne teko, tarė Jėzaus motyna jam: vyno ne tur. 4 Jėzus
1,45 1Maiž.49,10. 5Maiž.18,18. Jėz.7,14;10,11;53,2. Jėr.23,5.

*

Ezėk.34,23. Dan.9,24. Mat.2,23.
1,46 Jon.7,41.

*

1,47 Ps.32,2.

*

1,49 Jon.6,69. Mat.14,33;16,16. Mark.8,29.

*

1,51 1Maiž.28,12.

*

tarė jai: moterišk, * kas man darbo su tavimi? mano adyna dar ne
priėjo. 5 Jo motyna tarė tarnams: * ką jis jums sako, tai darykite. 6 Bet

buvo čia šeši akmenini vandens kodžiai, pagal budą * Žydų

apsičystijimo pastatyti, į kurių kiekvieną du ar trys sakai tilpo.
7

Jėzus tarė jiems: pripilkite tus kodžius vandenimi. Ir jie pripyle juos

sklidinus. 8 Ir tarė jiems: semkite dabar irnuneškite svodbos
užveizdui. Ir jie nunešė. 9 Bet kaip svodbos užveizdas paragavo vyną
pirm to vandenį buvusį, ir ne žinojo, iš kurtas atsiradęs, (bet tarnai

žinojo, kurie vandenį buvo sėmę), vadino svodbos užveizdas jaunikį,
10

Ir tarė jam: kožnas pirmiaus duoda gerąjį vyną, ir * atsigėrus, tada

prastesnįjį; tu gerąjį vyną ikšioliai palaikei. 11 Tai pirmais ženklas,
kurį Jėzus padarė Kanoje Galilėos, ir apreiškė savo šlovę. Ir jo
mokįtiniai į jį tikėjo. 12 Potam jis nusitraukė į Kapernaumą, jis, jo
motyna, jo broliai ir jo mokįtiniai; ir ne ilgai pasiliko tenai. 13 Ir Žydų
velykos arti buvo, ir Jėzus nukeliavo aukštyn į Jeruzalę; 14 Ir rado *

bažnyčioje be sėdint, kurie jaučių, avių ir karvelių pardavė, ir
pinįgmainius. 15 Ir padaręs botagą iš virvelių, visus išvarė iš
bažnyčios su avimis ir su jaučiais, ir pabėrė pinįgus pinįgmainių ir
parvertė stalus; 16 Ir tarė tiems, kurie karvelius pardavė: neškite
toktai šalin, ir ne darykite iš namų mano Tėvo namus kupčystės.
17

Bet jo mokįtiniai atsiminė to, * kas parašyta yra: papykys dėl tavo

2,4 2Zom.16,10.

*

2,5 1Maiž.41,55.

*

2,6 Mark.7,3.

*

2,10 1Maiž.43,34. Ag.1,6.

*

2,14 Mat.21,12. Mark.11,15.

*

2,17 Ps.69,10.

*

namų manę ėdė. 18 Tai atsakė Žydai ir tarė jam: kokį ženklą tu mums
rodai, kad tai daryti gali? 19 Jėzus atsakydamas tarė jiems:

*

pargriaukite tą bažnyčią, o trečiąją dieną aš ją pastatysu. 20 Tai sakė
Žydai: ši bažnyčia per keturisdešimt ir šešis metus kurta, o tu ją į tris

dienas nori pastatyti? 21 Bet jis kalbėjo apie * bažnyčią savo kuno.
22

Irgi jam iš numirusiųjų prisikėlus, * atsiminė jo mokįtiniai, jį tai

sakiusį, ir vierijo † raštui ir žodžiui, Jėzaus sakytam. 23 Bet jam esant
Jeruzalėje velykų šventėje, daug tikėjo į jo vardą, kaip jie ženklus

regėjo, kurius jis darė. 24 Bet Jėzus ne išsitikėjo jais; nės jis juos visus
pažino, 25 Ir ne privalė, kad kas jam liudijimą duotų apie žmogų! nės
jis * gerai žinojo, kas žmoguje buvo.

3
Perskyrimas
Kristaus susikalbėjimas su Nikodėmu apie kelią į amžinąją
gyvatą, ir Jono su savo mokįtiniais.
1

Bet buvo žmogus tarp Parizėušių, vardu * Nikodemus, viens iš

Žydų vyriausiųjų. 2 Tas naktyje atėjęs pas Jėzų, tarė jam: Mokįtojau,
mes žinome, tavę esantį iš Dievo atėjusį Mokįtojį, nės nei viens ne
gal tus ženklus daryti, kurius tu darai, jei Dievas su juomi ne butų.
2,19 Mat.26,61;27,40. Mark.14,58;5,29.

*

2,21 Kol.2,9.

*

2,22 Luk.24,8.

*

2,22 Ps.16,10.

2,25 Ps.7,10.s.

*

3,1 Jon.7,50;19,39.

*

3

Jėzus atsakydamas tarė jam: iš tiesos, iš tiesos sakau tau: jei kas ne

užgims iš naujo, ne gal regėti Dievo karalystę. 4 Nikodemus tarė jam:
kaipo gal žmogus užgimti senas budamas? ar jis ir gal antrą kartą į

žyvatą savo motynos įeiti ir užgimti? 5 Jėzus atsakė: iš tiesos, iš tiesos
sakau tau: jei kas ne užgims iš * vandens ir iš dvasės, ne gal į Dievo
karalystę įeiti. 6 Kas iš kuno gimęs, kunas yra; ir kas iš dvasės gimęs,
dvasė yra. * 7 Ne dyvykis, kad tau sakiau: jus turite iš naujo užgimti.
8

Vėjas, kur nor pučia, ir tu girdi jo užimą, bet ne žinai, * iš kur jis

ateiti, ir kur jis nueiti. Taipo yra kožnas iš dvasės gimęsis.
9

Nikodemus atsakydamas tarė jam: * kaip gal tai nusiduoti? 10 Jėzus

atsakydamas tarė jam: tu esi mokįtojis Izraelyje, o tai ne žinai? 11 Iš
tiesos, iš tiesos sakau tau: * mes kalbame, ką žinom, ir liudijame, ką
regėjom; o jus musų liudijimą ne priimate,

12

Jei ne vierijate, kad aš

jums apie * žemiškuosius daiktus kalbu, kaipo vierytumbite, kad aš
jums apie dangiškuosius daiktus kalbėčiau? 13 Ir nei viens * ne

užžengia dangun, kaip tikt iš dangaus žemyn atėjęsis, butent
žmogaus Sunus, danguje esąsis, 14 Ir lygiai kaipo * Maižėšius pusčioje
žaltį aukštai pakėlė, taipo ir žmogaus Sunus tur buti pakeltas,

3,5 Ezėk.36,25.27. Epėz.5,26. Ebr.10,22.

*

3,6 1Maiž.5,3. Rym.3,23.

*

3,8 Ps.135,7. Pam.11,5.s.

*

3,9 Ezėk.36,26.

*

3,11 Jon.7,16;8,26.28.

*

3,12 Išm.9,16.

*

3,13 Jon.6,62. Ps.47,6. Epėz.4,9.

*

3,14 4Maiž.21,8.9.

*

15

Kad

visi į jį * tikintieji ne prapultų, bet amžinąją gyvatą turėtų. 16 Taipo *
Dievas mylėjo svietą, kad savo viengimusįjį sunų davė, jeib visi į jį

tikintieji ne prapultų, bet amžinąją gyvatą turėtų. 17 Nės Dievas savo
Sunų * nesiuntė į svietą, kad sudytų svietą, bet kad svietas per jį
pastotų išganytas. 18 Kurs į jį tik, ne bus sudytas, bet kurs ne tik, tas
jau sudytas; nės jis ne tik į vardą viengimusiojo Dievo Sunaus. * 19 Bet
tas yra sudas, kad * šviesybė atėjo į svietą, ir žmonės tamsybę
daugiaus mylėjo, ne kaip šviesybę. Nės jų darbai buvo pikti. 20 Piktą

darąsis nekenčia šviesos, ir ne ateiti į šviesą, kad * jo darbai ne butų

barami. 21 Bet tiesą darąsis ateiti į šviesą, kad * jo darbai butų regimi;
nės jie Dievyje daryti yra. 22 Potam atėjo Jėzus ir jo mokįtiniai į Žydų
žemę, ir toje su jais laikėsi ir krikštijo.

* 23

Bet ir Jonas dar krikštijo

Enone, arti * Salim, nės daug vandens čionai buvo; ir atėję čia
krikštydinosi. 24 Nės * Jonas dar ne buvo apkaltas. 25 Tai radosi

susiklausinėjimas tarp Jono mokįtinių ir tarp Žydų apie apčystijimą.

26

Ir atėję pas Joną tarė jam: Mokįtojau, tas, kursai pas tavę buvo

3,15 Mark.16,16. Luk.19,10.

*

3,16 Jon.15,13. Rym.5,8;8,32. 1Jon.3,16;4,9.

*

3,17 Jon.9,39.

*

3,18 Jon.5,24;6,40.47.

*

3,19 Jon.1,5.9.

*

3,20 Epėz.5,13.

*

3,21 Epėz.5,13.

*

3,22 Jon.4,1.2.

*

3,23 1Zom.9,4.

*

3,24 Mat.14,3. Luk.3,19.20.

*

anoje šalyje * Jordano, apie kuri tu † liudijai, štai, tas krikštija, ir
kiekvienas ateiti pas jį.

27

Jonas atsakydamas tarė: * žmogus nieko ne

gal imtis, jei jam ne duodama iš dangaus. 28 Jus patys este mano
liudininkai, kad sakiau: * aš ne esmi Kristus, bet pirm jo siųstas.
29

Kas marčią tur, tas yra jaunikis; bet gentis * jaunikio stov ir jo

klausosi, ir didei džiaugiasi iš balso jaunikio. Tasgi mano džiaugsmas
dabar išpildytas. 30 Jis * tur augti, bet aš mažyn eiti. 31 Iš aukšto
ateinąsis ant visų yra; iš žemės esąsis iš žemės yra ir kalba apie žemę;
iš dangaus ateinąsis ant visų yra, * 32 Ir liudija, * ką jis regėjęs ir

girdėjęs; ir jo liudijimą nieks ne priima. 33 Bet kas tą priima, tas
užpečvietija, Dievą teisų esantį. 34 Nės kurį Dievas siuntęs, tas Dievo
žodį kalba; nės Dievas ne duoda * Dvasę pagal mierą. 35 Tėvas myl
Sunų ir jam vislab į jo ranką padavė. * 36 * Kas į Sunų tik, tas tur
amžinąją gyvatą. Kas ne tik Sunui, tas ne regės gyvatos, bet Dievo
kerštas pasiliekti ant jo.

3,26 Mat.3,13.

*

3,26 Mat.3,11.

3,27 Jon.19,11. Ebr.5,4.

*

3,28 Jon.1,20.30.

*

3,29 Mat.9,15.

*

3,30 2Zom.3,1.

*

3,31 Jon.8,23.

*

3,32 Jon.5,19.20;8,26.28.

*

3,34 Ps.45,3.8.

*

3,35 Mat.11,27.s.

*

3,36 Jon.3,18. Mark.16,16. 1Jon.5,10.

*

4
Perskyrimas
Samaritonų prisivertimas, išgydymas karališkio sunaus.
1

Bet kaip Viešpats numanė, Parizėušius ištyrus, Jėzų daugiaus

mokįtinių pasidarantį ir * krikštijantį, ne kaip Joną, 2 (Norint tiesa
Jėzus patsai ne krikštijo, bet jo mokįtiniai,) 3 Palikęs žemę Judėą,
nusitraukė vėl į Galilėą. 4 Bet jis turėjo per Samarią keliauti. 5 Tai jis
atėjo į miestą Samarios, vadinamą Sikar, arti kiemelio, * kurį Jokubas
savo sunui Juozėpui davė. 6 Bet buvo čia Jokubo šulinys. Taigi Jėzus,

pailsęs budamas iš kelionės, sėdosi ant šulinio; ir tai buvo apie

šeštąją adyną. 7 Tai atėjo moteriškė iš Samarios vandens semti. Jėzus
sakė jai: duok man gerti. 8 Nės jo mokįtiniai buvo į miestą nuėję,
valgio pirktis. 9 Tai tarė jam moteriškė Samaritiškoji: kaip prašai iš
manęs gerti Žydas budamas, o aš Samaritiška moteriškė? nės * Žydai
ne laiko draugystę su Samaritonais.

10

Jėzus atsakydamas tarė jai: kad

tu išpažintumbei tą dovaną Dievo, ir kas tasai yra, kursai tau sako:
duok man gerti, tu prašytumbei jo, ir jis duotų tau gyvo vandens. *
11

Tarė jam moteriškė: Viešpatie, juk nieko ne turi, kuomi semti, o

šulinys gilus; iš kurgi turi gyvojo vandens? 12 Ar tu didesnis esi už
musų tėvą Jokubą, kurs mums tą šulinį davęs? o jis iš to gėrė ir jo

4,1 Jon.3,22.26.

*

4,5 1Maiž.48,22. Joz.24,32.

*

4,9 Zir.50,28.

*

4,10 Jon.7,38.39.

*

vaikai ir jo galvijai? 13 Jėzus atsakydamas tarė jai: * kas to vandens
gers, tas vėl ištrokš; 14 Bet kas to vandens gers, * kurį aš jam duosu,

tas amžinai ne trokš, bet tas vanduo, kurį aš jam duosu, pastos jame
versmė vandens, į amžinąją gyvatą tekančio. 15 Tarė jam moteriškė:
Viešpatie, duok man to vandens, jeib aš ne trokščiau, kad nereikėtų
man šen ateiti semti. 16 Jėzus tarė jai: eik, vadįk savo vyrą, ir ateik
šenai.

17

Moteriškė atsakydama tarė jam: aš ne turu vyro. Jėzus sakė

jai: tu tiesą atsakei: aš ne turu vyro. 18 Penkis vyrus tu turėjai, o tas,

kurį tu dabar turi, ne tavo vyras. Tame tiesą pasakei. 19 Moteriškė

tarė jam: Viešpatie, matau, tavę * praraką esantį. 20 Musų tėvai ant šio
kalno meldėsi; o jus sakote, * Jeruzalėje esančią tą vietą, kur reikia
melstisi. 21 Jėzus tarė jai: moterišk, vieryk man, ateiti čėsas, kad nei
ant šio kalno, nei Jeruzalėje Tėvo ne melsitės. 22 Jus * ne žinote, ko
meldžiatės; bet mes žinome, ko meldžiamės; nės išganymas † ateiti
nuo Žydų. 23 Bet ateiti čėsas, ir jau dabar yra, kad tikrieji meldėjai

Tėvo melsis dvasėje ir tiesoje; nės Tėvas tokių ir jėško, kurie jo taipo
meldžiasi. 24 * Dievas Dvasė yra, ir tie, kurie jo meldžiasi, tur dvasėje
ir tiesoje jo melstis. 25 Tarė jam moteriškė: žinau, kad * Mesiošius
ateiti, vadinamas Kristus. Kad tas ateis, tai jis mums vislab apsakys.
4,13 Jon.6,57.

*

4,14 Jon.6,27;7,38.39.

*

4,19 Jon.6,14. Jon.9,17.

*

4,20 5Maiž.12,5.6.11. 1Kar.8,29.s.;9,3.

*

4,22 2Kar.17,29.s. Jėz.2,3.

*

4,22 Luk.24,47.

4,24 2Kor.3,17.

*

4,25 Jon.1,41.

*

26

Jėzus tarė jai: aš esmi tasai, * kurs su tavimi kalbu. 27 Ir ant to atėjo

jo mokįtiniai ir dyvijosi, kad jis su ta moteriške kalbėjo, tačiau nei
vienas ne sakė: ko klausi? arba: ką kalbi su ja? 28 Tai moteriškė
palikusi savo izboną, nuėjo į miestą ir tarė žmonėms: 29 Eikšte,
regėkite žmogų, kursai man pasakė vislab, ką dariusi esmi, bau jisai
ne Kristus esąs? 30 Tai jie išėję iš miesto, atėjo pas jį. 31 Bet tame tarpe
graudeno jį mokįtiniai ir tarė: Rabi, valgyk! 32 Bet jis tarė jiems: aš
turu * valgio valgyti, apie tą jus nieko ne žinote. 33 Tai tarė mokįtiniai

tarp savęs: ar kas jam ką atnešė valgyti? 34 Jėzus sakė jiems: tai mano
valgis, kad * darau valę to, kurs manę siuntęs, † ir išpildau jo darbą.
35

Ar ne patys sakote: dar keturi mėnesiai, tai piuties čėsas prieis?

Štai, sakau jums: pakelkite savo akis ir žiurėkite į lauką; nės jis jau *
baltuoja (prinokęs) piutei. 36 Ir kurs piauja, gauna algos, ir surenka
vaisiaus į amžinąją gyvatą, kad podraug džiaugtųsi ir sėjąsis ir

piaująsis. 37 Nės tame ta kalba išsipildo: kitas sėja, kitas piauja. 38 Aš

jus siunčiau piauti, ką jus ne dirbote; kiti dirbo, o jus į jų darbą
įstojote. 39 Bet daug Samaritonų iš to miesto į jį tikėjo dėl kalbos tos
moteriškės, kuri liudijo: jis man vislab pasakė, ką aš dariusi. 40 Ir kaip
Samaritonai pas jį atėjo, prašė jie jo, kad pas juos pasiliktų; ir jis
pasiliko čia dvi dieni. 41 Ir juo daugiaus tikėjo dėl jo žodžio, 42 Ir sakė

moteriškei: jau mes dabar ne dėl tavo žodžio tikime; mes * patys
4,26 Jon.8,25;9,37.

*

4,32 Jon.4,34. Ps.19,11.

*

4,34 Jon.5,30. Ps.40,9.

*

4,34 Jon.17,4.

4,35 Mat.9,37. Luk.10,2.

*

4,42 Jon.17,8.

*

girdėjome ir išpažinome, kad tas tikrai yra Kristus, svieto Išganytojis.
43

Bet * po dviejų dienų jis išėjo iš čia ir nuėjo į Galilėą. 44 Nės jis pats,

Jėzus, liudijo, * kad prarakas savo tėviškėje ne labai garbėje

laikomas. 45 Ir jam atėjus į Galilėą, priėmė jį Galilėiškiai, kurie vislab
buvo matę, ką jis Jeruzalėje ant šventės buvo daręs; nės ir jie buvo
atėję ant šventės. 46 Ir Jėzus vėl atėjo į Kaną Galilėos, kur jis *
vandenį buvo vynu padaręs. 47 Ir buvo karališkis, to sunus sirgo
Kapernaume. Tas išgirdęs, Jėzų iš Judėos į Galilėą atėjusį, nuėjo pas

jį ir meldė jo, kad jis žemyn parėjęs, išgydytų jo sunų; nės jis ant
smerties patalo gulėjo.

48

Ir Jėzus tarė jam: kad jus ženklų ir stebuklų

ne regite, tai jus ne tikite. * 49 Karališkis sakė jam: Viešpatie, eikš,
pirm ne kaip mano vaikas miršta. 50 Jėzus tarė jam: eik, * tavo sunus
gyvas. Žmogus tikėjo tam žodžiui, kurį Jėzus jam sakė, ir nuėjo. 51 Ir
jam pareinant, jam jo bernai priešais atėjo ir pranešė jam, tarydami:
tavo vaikas gyvas. 52 Tai jis klausė jų apie adyną, kurioje jis buvo

geryn ėjęs. Ir jie tarė jam: vakar sekmoje adynoje drugys jį prastojo.
53

Tai numanė tėvas, tą adyną buvusią, kurioje Jėzus jam buvo taręs:

tavo sunus gyvas. Ir jis tikėjo su visais savo namais. 54 Tai jau antrasis
ženklas, kurį Jėzus darė, iš Judėos į Galilėą atėjęs.

5

4,43 Mat.4,12.

*

4,44 Mat.13,57. Mark.6,4.

*

4,46 Jon.2,1.9.

*

4,48 Jon.2,18. 1Kor.1,22.

*

4,50 1Kar.17,23.

*

Perskyrimas
Kristaus atsigynimo žodis dėl išgydymo trisdešimts ir aštuonis
metus sirgusiojo.

1

Po to buvo * Žydų šventė; ir Jėzus užėjo į Jėruzalę. 2 Bet yra

Jeruzalėje prie avinyčios ežeras, Žydų žodžiu vadinamas Bėtesda,
turįs penkias pryanges. 3 Tose gulėjo daug negalingų, aklų, raišų,
džiustančių, kurie laukė vandens pasijudinimo. 4 Nės angielas savo
čėsu nužengdavo į ežerą ir pajudindavo vandenį. Taigi kas
pirmiausiai po vandens pajudinimo įžengdavo, tas sveikas pastojo,
kad jis ir kokia norįs liga apimtas buvo. 5 Bet buvo čia vienas

žmogus, trisdešimts ir aštuonis metus ligos patale gulėjęs. 6 Tą Jėzus
pamatęs be gulint, ir ištyręs, jį taip ilgai sirgusį, tarė jam: ar nori
sveikas pastoti? 7 Ligonis atsakė jam: Viešpatie, aš ne turu nei jokio

žmogaus, kurs manę, kad vanduo pasijudina, į ežerą įleistų; o man
ateinant, kitas pirm manęs įžengia. 8 Jėzus tarė jam: kelkis, imk savo
patalą ir vaikščiok! 9 Ir tuojaus žmogus išgijo, ir ėmęs savo patalą,
vaikščiojo. * Bet ta diena sabata buvo. 10 Tai Žydai tarė tam, kurs
buvo išgijęs: * šiandien sabata; ne puolasi tau, patalą nešti. 11 Jis
atsakė jiems: kurs manę išgydė, tas tarė man: imk savo patalą ir

vaikščiok! 12 Tai jie klausė jo: kas tas žmogus, kurs tau sakė: imk savo
patalą ir vaikščiok? 13 Bet išgijęsis ne žinojo, kas jis esąs; nės Jėzus
buvo atstojęs, kadangi daug žmonių toje vietoje buvo. 14 Po to rado jį

5,1 3Maiž.23,2.

*

5,9 Jon.9,14.

*

5,10 Jėr.17,21. Luk.6,2.

*

Jėzus bažnyčioje ir sakė jam: saugokis, tu išgijai, * daugiaus ne
susigriešykis, kad tau ne ko piktesnio tropytųs. 15 Tas žmogus nuėjo ir
pasakė Žydams, Jėzų esantį, kursai Jį išgydęs. 16 Dėl to persekinėjo

Žydai Jėzų ir tykojo, jį nužavinti, kadangi jis tai buvo sabatoje daręs.
17

Bet Jėzus jiems atsakė: * mano tėvas ikišioliai dirba, ogi ir † aš

dirbu.

18

Todėl * Žydai juo labiaus tykojo, ji nužavinti, kadangi jis ne

tiktai sabatą ne šventė, bet ir sakė, Dievą esantį jo tėvą, pats savę
Dievui lygiu pasidarydamas. 19 Tai atsakė Jėzus, tarydamas jiems: iš
tiesos, iš tiesos sakau jums: Sunus iš savęs nieko ne gal daryti, kaip
tikt ką jis * reg, Tėvą darantį; nės ką tas daro, tai taipjau ir Sunus
daro. 20 Ir Tėvas myl Sunų ir jam vislab rodo, * ką jis daro, ir dar
didesnius darbus jam rodys, kad jus dyvysitės, 21 Nėsa kaipo Tėvas
numirusiuosius prikel ir gyvus padaro, taipo ir Sunus gyvus padaro,
kurius jis nor.

22

padavė Sunui;

23

Nės Tėvas nei vieną ne sudija, bet * jis visą sudą

Kad jie visi Sunų garbintų, kaip jie Tėvą garbina. *

Kursai Sunų ne garbina, tas Tėvą ne garbina, kurs jį siuntęs. 24 Iš
tiesos, iš tiesos sakau jums, kas mano žodžio klauso ir tik tam, kursai
manę siuntęs, tas * tur amžinąją gyvatą ir ne pareiti į sudą, bet †
5,14 Jon.8,11.

*

5,17 Jon.14,10.

*

5,17 Jon.9,4.

5,18 Jon.7,30.

*

5,19 Jon.3,11.32.

*

5,20 Jon.1,3.

*

5,22 Ps.72,1. Mat.11,27. Nus.Ap.17,31.

*

5,23 1Jon.2,23.

*

5,24 Jon.3,18.36;6,40.47;8,51. Rym.3,24.

*

perėjo iš smerties į gyvastį. 25 Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: ateiti
adyna ir jau dabar yra, kad * numirusieji išgirs balsą Dievo Sunaus, ir
kurie tą išgirs, bus gyvi. 26 Nėsa kaipo Tėvas tur gyvastį pats savyje,

taipo jis ir Sunui davė, pačiam turėti gyvastį savyje;

27

Ir davė jam

macį, * ir sudą laikyti, dėl to, kad jis žmogaus Sunus yra.
28

Nesidyvykitės to; nės ateiti adyna, kurioje visi, kurie po kapais yra,

girdės jo balsą; 29 Ir * išeis, kurie kas ger darę, ant prisikėlimo
gyvasčio, bet kurie kas pikt darę, ant prisikėlimo sudo. 30 * Aš iš savęs

nieko ne galiu daryti. Kaipo girdžiu, taipo sudiju, ir mano sudas yra

teisus; nės † ne savo valės jėškau, bet Tėvo valės, kurs manę siuntęs.
31

Jei pats apie savę liudiju, tai mano liudymas ne tiesa. 32 * Kits yra,

kurs apie manę liudija; o aš žinau, kad tas liudymas tiesa yra, kurį jis
apie manę liudija. 33 Jus * siuntėte pas Joną, ir jis liudijo apie tiesą.
34

Bet aš ne imu liudymą nuo žmonių, bet toktai sakau, kad išganyti

pastotumbite. 35 Jis buvo deganti ir šviečianti žvakė; bet jus mažą
valandą norėjote linksmintis jo šviesybe. 36 Bet aš turu didesnį

liudymą * už Jono liudymą. Nės darbai, kurius man Tėvas davė, kad

5,24 1Jon.3,14.

5,25 Jon.11,43.44.

*

5,27 Jon.5,22.

*

5,29 Jon.6,40. Dan.12,2.

*

5,30 Jon.5,19.

*

5,30 Jon.6,38.

5,32 Mat.3,17.

*

5,33 Jon.1,19.

*

5,36 Jon.1,33.

*

tus išpildyčiau, † tie darbai, kurius darau, liudija apie manę, kad
Tėvas manę siuntęs. 37 Ir Tėvas, kurs manę siuntęs, * tas liudija apie

manę. Jus niekados nei jo balso ne girdėjote, nei jo veido ne

regėjote; 38 Ir jo žodį ne turite savyje gyvenantį; nės jus tam ne tikite,
kurį jis siuntęs. 39 Jėškokite * rašte, nės jums regis, tas yra, kurs apie
manę liudija. 40 Ir jus pas manę ne norite ateiti, kad * gyvastį
turėtumbite. 41 * Aš garbės iš žmonių ne priimu;

42

Bet aš jus pažįstu,

kad jus Dievo meilę ne turite savyje. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardan, o

jus manę ne priimate; kad kitsai savo paties vardan ateis, tą
priimsite.

44

Kaip jus galite tikėti, kurie jus garbę nuo kits kito

priimate? ir * garbės, kuri nuo vieno Dievo yra, ne jėškote.

45

Ne

dumokite, kad aš jus Tėvui apskųsu; yra vienas, kursai jus
apskundžia, * Maižėšius, ant kurio jus nusitikite. 46 Kad Maižėšiui
tikėtumbite, tai ir man tikėtumbite; nės * jis apie manę rašęs.
jei jo raštams ne tikite, kaip mano žodžiams tikėsite?

6
Perskyrimas
5,36 Jon.3,2. Jon.7,31.

5,37 Mat.3,17.s.

*

5,39 Jėz.34,16. 1Tim.4,13.

*

5,40 Jon.6,35.

*

5,41 Ebr.5,5. 1Tes.2,6.

*

5,44 Rym.2,29.

*

5,45 5Maiž.32,1.s.

*

5,46 1Maiž.3,15;22,18;49,10. Ps.40,8.

*

47

Bet

Kristaus dyvinas pasotinimas ir ėjimas, pamokinimas apie jo
kuno ir kraujo dvasiškąjį priėmimą.
1
2

Potam Jėzus perėjo šalin per mares, arti miesto Tybėrios Galilėoje.

Ir ėjo paskui jį daug žmonių dėlei to, kad ženklus matė, kurius jis

ant ligonių darė. 3 Bet Jėzus užėjęs ant kalno, tenai atsisėdo su savo
mokįtiniais. 4 Ir arti buvo * velykos, Žydų šventė. 5 * Tai Jėzus savo
akis pakėlęs, mato pas jį daug žmonių ateinant, ir tarė Pilipui: kur
pirksime duonos, kad tie valgytų. 6 (Bet jis tai sakė, jį mėgindamas;
nėsa jis gerai žinojo, ką darysiąs.) 7 Pilipas atsakė jam: už * du šimtu
grašių duonos ne gana jiems, kad kožnas po mažumą imtų. 8 Sako

jam vienas iš jo mokįtinių, Endriejus, Simono Petro brolis: 9 Štai,

vienas vaikas čionai yra, turįs penkis miežainios duonos kepalus ir
dvi žuvi; bet kas tai tiek daug žmonėms? 10 Bet Jėzus tarė: dabokite,
kad žmonės susėstų. Bet daug žolės buvo toje vietoje. Tai susėdo
kokie penki tukstančiai vyrų. * 11 Bet Jėzus, ėmęs tus duonos kepalus,
dėkavojo ir davė mokįtiniams, bet mokįtiniai tiems, kurie buvo

susėdę; * taipojau ir žuvių, kiek jie norėjo. 12 O jiems * privalgius, tarė
jis savo mokįtiniams: suvalykite likusiuosius trupučius, kad nieko ne
prapultų.

13

Tai jie surinkdami pripildė dvylika pintinių trupučiais, iš

penkių miežainios duonos kepalų, kurie liko valgydintiemsiems.
14

Taigi žmonės, tą ženklą matydami, Jėzaus darytąjį, tarė: tai iš

6,4 3Maiž.23,5.s.

*

6,5 Mat.14,15. Mark.6,34.s.

*

6,7 Mark.6,37.

*

6,10 Mat.14,19.

*

6,11 Jon.21,13.

*

6,12 Mark.8,8.

*

tiesos * tas prarakas, į svietą ateisiąsis. 15 Bet Jėzus jau
numanydamas, juos ateisiant ir jį gaudysiant, kad jį karaliumi įdėtų,
vėl * paėjo šalin ant kalno, jis pats vienas. 16 O ant vakaro mokįtiniai

nuėjo žemyn pas mares;

17

Ir jie * į laivą įkopę, keliavo marėmis į

Kapernaumą. Ir jau buvo sutemusi, o Jėzus ne buvo pas juos atėjęs.
18

Ir marios * sujudo iš didžio vėjo.

19

Jaugi jiems nusiyrus apie dvi

dešimtpenkis arba trisdešimts didžių varsnų, regėjo jie * Jėzų ant
marių vaikščiojantį ir laivui prisiartinantį, ir bijojosi. 20 Bet jis sakė

jiems: aš esmi, nesibijokite.

21

Tai jie norėjo jį į laivą imti; ir tuojau

laivas buvo prie krašto, kur jie buvo be einą.

22

Rytojaus dienoje matė

žmonės, šiąpus marių stovintieji, nei jokio kito laivo tenai ne esant,
kaip tą vieną, į kurį jo mokįtiniai buvo įžengę, ir Jėzų ne įžengus į
laivą su savo mokįtiniais, bet jo mokįtiniai buvo vieni šalin nusiyrę.
23

(Bet atėjo kiti laivai iš Tibėrios arti prie tos vietos, kur duoną buvo

valgę per Viešpaties * dėkavojimą.) 24 Taigi žmonės matydami, Jėzų
čia ne esantį, nei jo mokįtinius, ir jie į laivus įkopę, iškako į

Kapernaumą, jėškodami Jėzaus. 25 Ir radę jį anašal marių, sakė jam:
Rabi, kadai šen atėjai? 26 Jėzus jiems atsakydamas tarė: iš tiesos, iš
tiesos sakau jums: jus manęs ne dėl to jėškote, kad ženklų matėte, bet
todėl, kad duonos valgėte ir privalgėte.

6,14 Jon.4,19. Jon.7,40.

*

6,15 Jon.18,36.

*

6,17 Mat.14,22. Mark.6,45.

*

6,18 Ps.107,25.

*

6,19 Mat.14,25.s.

*

6,23 Jon.6,11.

*

27

Provykitės valgį ne

pragaištantį, bet išliekantį į amžinąją gyvatą, * kurį jums žmogaus
Sunus duos; nėsa tą užpečvietijo Dievas Tėvas. 28 Jie tarė jam: ką

veiksime, kad Dievo darbus darytumbime? 29 Jėzus atsakydamas tarė
jiems: * tai Dievo darbas, kad jus į tą tikite, kurį jis siuntęs. 30 Tai jie
tarė jam: kokį ženklą darai, kad mes matydami tau vierytumbime, ką
darai? 31 Musų * tėvai valgė Maną pusčioje, kaip parašyta yra: jis
davė jiems duonos iš dangaus valgyti. 32 Tai Jėzus tarė jiems: iš
tiesos, iš tiesos sakau jums: Maižėšius jums ne davė duonos iš

dangaus, bet mano Tėvas jums duoda tikrąją dangaus duoną. * 33 Nės
tai Dievo duona, iš dangaus ateinantiji ir svietui gyvastį duodantiji.
34

Tai tarė jie jam: Viešpatie, duok mums vis tokios duonos. 35 Bet

Jėzus tarė jiems: * Aš esmi duona gyvasties; kas pas manę ateina, tas
ne alks, ir kas į manę tik, † tas ne trokš niekados. 36 Bet aš sakiau
jums, kad jus manę matėte, o tačiau netikite. 37 Vislab, * ką man

duoda mano Tėvas, ateina pas manę; ir ateinantįjį pas manę aš ne
išstumsu.

38

Nėsa aš iš dangaus atėjau, ne * savo valę daryti, bet to,

kursai manę siuntęs.

39

Bet tai yra valė Tėvo, kursai manę siuntęs,

kad * nieko ne pamesčiau iš viso to, ką jis man davęs, bet kad tai
6,27 Jon.3,16;4,14.

*

6,29 Epėz.1,19. Pilip.1,6. 1Jon.3,23.

*

6,31 2Maiž.16,13.14. Neėm.9,15. Ps.78,24. Išm.16,20.

*

6,32 Jon.6,46.

*

6,35 Jon.6,48.

*

6,35 Jėz.55,1. Zir.24,28. Jon.4,14;7,37.

6,37 Jon.17,6.9.11.12.24.

*

6,38 Jon.4,34.

*

6,39 Jon.10,28.29;17,12.

*

prikelčiau paskutinioje dienoje. 40 Bet tai valė to, kursai manę
siuntęs, kad, kas Sunų mato ir į jį tik, turėtų amžinąją gyvatą; ir * aš

ji prikelsu paskutinioje dienoje.

41

Tai Žydai murmėjo todėl, kad jis

sakė: Aš esmi duona, iš dangaus atėjusioji, 42 Tardami: ar tai ne *
Jėzus, Juozėpo sunus, kurio tėvą bei motyną pažįstame? kaipgi jis
kalba: aš iš dangaus atėjau? 43 Jėzus atsakydamas tarė jiems: ne
murmėkite tarp savęs!

44

Nei viens * ne gal pas manę ateiti, jei jį † ne

trauktų Tėvas, manę siuntęsis; ir aš jį prikelsu paskutinioje dienoje.
45

Parašyta yra prarakuose: * jie visi bus Dievo mokįti. Kas dabar tai

gird iš Tėvo ir išmoksta, tas pas manę ateina. 46 Ne, kad tas Tėvą
regėjęs, bet tiktai tas, kurs iš Tėvo yra, tas Tėvą regėjęs. 47 Iš tiesos, iš
tiesos sakau jums: * kas į manę tiki, tas tur amžinąjį gyvastį. 48 Aš
esmi * duona gyvasties. 49 Jųsų * tėvai valgė Maną pusčioję ir †
numirė.

50

Šita yra duona, iš dangaus ateinantiji, kad tos valgąsis ne

numirtų. 51 Aš esmi gyvoji duona, * iš dangaus atėjusiji; kas tos

duonos valgys, tas gyvas bus amžinai. O ta duona, kurią aš duosu, tai

6,40 Jon.5,29;11,24. Luk.14,14.

*

6,42 Luk.4,22.s.

*

6,44 Jon.6,65.

*

6,44 Jėr.31,3.

6,45 Jėz.54,13. Jėr.31,33.

*

6,47 Jon.3,16.18.36.

*

6,48 Jon.6,35.s.

*

6,49 2Maiž.16,15. 4Maiž.11,7. Ps.78,24.

*

6,49 1Kor.10,5.

6,51 Jon.3,13.

*

mano kunas, kurį duosu † už svieto gyvastį. 52 Tai Žydai vaidijosi tarp
savęs, tarydami: kaip tas gal mums duoti savo kuną valgyti? 53 Jėzus

tarė jiems: iš tiesos, iš tiesos sakau jums: jei ne valgysite kuną

žmogaus Sunaus, ir ne gersite jo kraują, tai ne turite gyvastį savyje.
54

Kas mano kuną valgo bei geria mano kraują, tas tur amžinąjį

gyvastį, ir aš jį prikelsu paskutinioje dienoje. 55 Nėsa mano kunas
tikrasis valgis, ir mano kraujas tikrasis gėrimas.

56

Kas mano kuną

valgo bei mano kraują geria, * tas pasiliekti manyje, ir aš jame.
57

Kaip manę siuntęs gyvasis Tėvas, ir aš gyvas esmi dėl Tėvo; taipo,

kas manę valgo, tas taipojau gyvas bus dėl manęs. 58 Šita yra duona, *
iš dangaus atėjusioji, nekaip jųsų tėvai Maną valgė, ir numirė. Kas
tos duonos valgo, tas gyvas bus amžinai. 59 Tai jis sakė mokykloje,
mokindamas Kapernaume.

60

Taigi daug jo mokįtinių, tai girdėdami,

tarė: tai sunkus žodžiai, kas gal tų klausytis? 61 Bet Jėzus savyje

numanydamas, jo mokįtinius todėl murmančius, tarė jiems: ar tai jus
piktina? 62 Kaipgi, kad regėsite žmogaus Sunų * užžengiantį tenai, kur
jis pirma buvo. 63 * Dvasė yra gyvą daranti, kunas niekam ne dera.
Žodžiai, kurius aš kalbu, yra dvasė ir yra gyvastis. 64 Bet yra keli jųsų,
kurie netiki. Nės * Jėzus gerai žinojo iš pradžios, kurie netikintis
buvo, bei kas jį išduosiąs; 65 Ir tarė: todėl sakau jums: * Nei vienas ne
6,51 Ebr.10,5.10.

6,56 Jon.15,4. 1Jon.3,24;4,13.16.

*

6,58 Jon.3,13.

*

6,62 Jon.3,13. Mark.16,19. Luk.24,51. Epėz.4,8.

*

6,63 2Kor.3,6.

*

6,64 Jon.2,25.

*

6,65 Jon.6,44.

*

gal pas manę ateiti, jei tai jam ne duota mano Tėvo.

66

Iš to čėso daug

jo mokįtinių ėjo atgalios, ir ne ėjo daugiaus su juomi. 67 Tai tarė

Jėzus tiems dvylika: ar ir jus šalin eisite? 68 Tai atsakė jam Simonas
Petras: Viešpatie, kur eisime? Tu turi * žodžių amžinosios gyvatos;

69

Ir mes esme tikėję ir išpažinę, tavę esantį Kristų, Sunų gyvojo

Dievo.

* 70

Jėzus atsakė jam: ar aš jus ne * dvylika išrinkau? o vienas

jųsų yra † velnias. 71 Bet jis kalbėjo apie Judošių Simoną Iškariotą.
Tas jį paskui išdavė, ir buvo vienas tų dvylika.

7
Perskyrimas
Kristaus pamokslai bažnyčioje.
1

Potam Jėzus šen ir ten vaikščiojo * Galilėoje; nėsa jis ne norėjo

Judėoje šen ir ten vaikščioti, todėl, kad Žydai jį nužudyti jėškojo.
2

Bet arti buvo Žydų * šventė lapbudžių. 3 Tai tarė jam * jo broliai:

pasikelk iš čia ir eik į Judėą, kad ir tavo mokįtiniai matytų tavo
darbus, kurius tu darai. 4 Nei vienas ne daro ką slapčiai, norėdamas

tačiau atvirai apreikštas buti. Jei tokiai darai, tai pasirodyk svietui.

6,68 Jon.6,63. Mat.7,29. Nus.Ap.5,20.

*

6,69 Jon.1,49;11,27. Mat.16,16. Mark.8,29.

*

6,70 Luk.6,13.

*

6,70 Jon.8,44.

7,1 Jon.6,1.

*

7,2 3Maiž.23,34.

*

7,3 Mat.12,46. Mark.3,31. Nus.Ap.1,14.

*

5

Nės * nei jo broliai ne tikėjo į jį. 6 Tai sako jiems Jėzus: mano čėsas

dar niera čia, bet jųsų čėsas visada.

* 7

Ne gal svietas jųsų nekęsti, bet

manęs * jis nekenčia; nės aš liudiju apie jį, jo darbus piktus esant.
8

Eikite jus aukštyn ant tos šventės; aš dar ne eisu ant tos šventės; nės

*

mano čėsas dar ne išsipildė. 9 O jiems tai pasakęs, pasiliko jis

Galilėoje. 10 Bet jo broliams tenai nuėjus, tai ir jis nuėjo ant tos
šventės, ne žinomai, bet lyg slapčiai. 11 Tai Žydai jo jėškojo šventėje,
tarydami: kur tas yra? 12 Ir didis * murmėjimas buvo apie jį tarp
žmonių. Vieni sakė: jis geras žmogus; bet kiti tarė: ne, bet jis

išvadžioja žmones.

13

Bet nei vienas ne kalbėjo atvirai apie jį, iš

baimės dėl Žydų. * 14 O šventės viduje užėjęs Jėzus į bažnyčią,
mokino.

15

Ir Žydai dyvijosi, sakydami: * kaip tas raštą moka, o tačiau

jo nesimokinęs? 16 Jėzus jiems atsakydamas tarė: mano mokslas ne
mano, bet to, kursai manę siuntęs. 17 Jei kas nor to * valę daryti, tas

supras, ar šis mokslas iš Dievo esąs, arba ar aš iš savęs kalbąs. 18 Kas
iš savęs kalba, tas * jėško savo paties garbės; bet kas to garbės jėško,
kursai jį siuntęs, tas teisus, ir niera jame nei jokios neteisybės. 19 Ar

7,5 Ps.69,9.

*

7,6 Jon.2,4.

*

7,7 Jon.15,18.

*

7,8 Jon.8,20.

*

7,12 Jon.9,16;10,19. Mat.21,46.

*

7,13 Jon.9,22;12,42;19,38.

*

7,15 Mat.13,54. Mark.6,3.

*

7,17 Jon.3,21;8,31.32.47.

*

7,18 Jon.5,41.

*

jums ne Maižėšius davė * zokaną? o nei vienas jųsų ne laikote
zokaną. Kodėl jėškote manę nužavinti? 20 Žmonės atsakydami tarė: *

tu velnią turi; kas jėško, tavę nužavinti? 21 Jėzus atsakydamas tarė:

vieną vienintelį darbą te dariau, o jums visiems dyvai? 22 Maižėšius
jums todėl yra davęs apipjaustymą, ne, kad tas nuo Maižėšiaus
ateina, bet * nuo tėvų; tačiau jus apipiaustote žmogų sabatoje. 23 Jei
žmogus apipjaustymą priima sabatoje, kad Maižėšiaus zokanas ne
butų peržengtas, argi ant manęs pykstate, kad aš * visą žmogų

išgydžiau sabatoje? 24 * Ne sudykite, kaip jums rodos, bet sudykite
teisų sudą.

25

Tai tarė keli iš Jėruzalės: ar tai ne tas, kurį jėškojo

užmušti? 26 Ir štai, jis atvirai kalba, ir jie jam nieko ne sako. Ar musų
vyresnieji dabar tikrai išpažįsta, jį tikrai Kristų esantį? 27 Bet tačiau,
iš kur šis esąs, žinome; bet Kristui ateinant, nei vienas ne žinos, iš
kur jis esąs. 28 Tai šaukė Jėzus bažnyčioje, mokino ir tarė: berods jus

manę pažįstate, ir žinote, iš kur aš esmi; ir iš savęs aš ne atėjau, bet

yra viens * teisus, manę siuntęsis, kurio jus ne pažįstate. 29 Bet aš * jį
pažįstu; nės aš nuo jo esmi, ir jis manę siuntęs. 30 Tai jie jieškojo jį
sugauti; bet nei vienas ne pridėjo ranką prie jo; nės * jo adyna dar ne

7,19 2Maiž.24,3.4. Nus.Ap.7,53.

*

7,20 Jon.8,48.52.

*

7,22 1Maiž.17,10.

*

7,23 Jon.5,9.

*

7,24 5Maiž.1,16.17.

*

7,28 Jon.8,26.42.

*

7,29 Jon.8,55. Mat.11,27.

*

7,30 Jon.8,20. Luk.22,53.

*

buvo atėjusi, 31 Bet * daug žmonių tikėjo į jį ir tarė: kad Kristus ateis,

argi jis ir daugiaus ženklų darys, ne kaip šis daro. 32 Ir Parizėušiai

ištyrė, žmones apie jį toktai šnekant. Tai Parizėušiai bei vyriausieji
kunįgai išsiuntė tarnų, jį sugauti. 33 Tai Jėzus tarė jiems: * dar mažą
čėsą esmi pas jus, ir tada eimi pas tą, kursai manę siuntęs. 34 Jus *
jėškosite manęs ir ne rasite, ir kur aš esmi, tenai jus ne galite iškakti.
35

Tai Žydai tarp savęs tarė: kur nor šis nueiti, kad jo ne rastumbime?

ar jis nor pas Grykonus, šen ir ten išbarstytuosius, eiti ir Grykonus
mokinti? 36 Kokia tai kalba, kad jis sako: jus jėškosite manęs ir ne

rasite; ir kur aš esmi, tenai jus ne galite iškakti? 37 Bet * paskutiniąją
šventės dieną, kuri šlovingiausia buvo, Jėzus stojosi, šaukė ir tarė:
trokštąsis te ateinie pas manę ir tegerie! 38 Kas į manę tik, * kaip
raštas sako, nuo to kuno tekės upės gyvojo vandens. 39 Bet jis tai sakė
apie tą dvasę, kurią gausią į jį tikintieji; nėsa šventoji Dvasė dar ne

buvo (išlieta); nėsa Jėzus dar ne buvo peršviestas. 40 Taigi daug

žmonių, tą kalbą girdinčiųjų, tarė: * tasai tikrai prarakas. 41 Kiti tarė:
jis Kristus. Bet keli tarė: * ar Kristus iš Galilėos ateis? 42 Ar ne sako
raštas, jog iš vaikų Dovido ir iš miestelio * Bėtleėm, kur Dovidas
7,31 Jon.8,30.

*

7,31 Jon.20,30.31;21,25.

7,33 Jon.13,33.

*

7,34 Jon.8,21.

*

7,37 3Maiž.23,36.

*

7,38 Jėz.44,3. Joėl.3,1.

*

7,40 5Maiž.18,15.

*

7,41 Jon.1,46.

*

7,42 Ps.132,11. Mik.5,1. Mat.2,5.6;22,42.

*

buvo, tur Kristus ateiti? 43 Taip žmonėse * nesutarimas radosi dėl jo.
44
45

Bet keli norėjo jį sugauti, ale * nei vienas ne pridėjo rankas prie jo.
Tarnai atėjo pas vyriausiuosius kunįgus bei Parizėušius, ir šie tarė

aniems: kam jį ne atvedėte? 46 Tarnai atsakė: * niekados nei vienas
žmogus taip niera kalbėjęs, kaip tas žmogus. 47 Tai atsakė jiems
Parizėušiai: ar ir jus išvadžioti este? 48 Argi tik į jį koks vyresnysis,
arba Parizėušias?
prakeikti.

50

49

Bet žmonės, nieko apie zokaną ne žinantieji, tie

Tarė jiems Nikodemus, kursai naktyje pas jį atėjo, viens

iš jų: 51 Argi * sudija musų zokanas žmogų, dar jį ne perklausinėjus, o
ir ne žinant, ką jis darąs? 52 Jie atsakydami tarė jam: ar ir tu
Galilėiškis esi? tardyk ir veizdėk, iš Galilėos ne stojas nei joks
prarakas. 53 Ir taip kiekvienas ėjo namon.

8
Perskyrimas
Apie venčiavonystės peržengtoją, apie Kristų, jo urėdą, ir jo
mokįtinių budą.

1

Bet Jėzus ėjo pas alyvų kalną. 2 Ir rytmetyje anksti jis vėl atėjo į

bažnyčią, ir visi žmonės atėjo pas jį, ir jis pasisėdęs mokino juos.
3

Bet rašte mokįtieji bei Parizėušiai atvedė pas jį moteriškę,

kekšystėje nutvertą, ir ją į tarpą pastatė, 4 Ir tarė jam: Mokįtojau, ši
moteriškė nutverta patime peržengime venčiavonystės. 5 Bet
7,43 Jon.9,16.

*

7,44 Jon.7,30.

*

7,46 Mat.7,28.s.

*

7,51 2Maiž.23,1. 3Maiž.19,15. 5Maiž.17,8-15;19,15.

*

Maižėšius mums * zokane įsakė, tokią akmenimis užmušti. Ką tu
sakai? 6 O jie tai sakė, jį gundydami, kad priežasties ant jo turėtų. Bet

Jėzus pasilenkęs rašė pirštu ant žemės. 7 Jiemsgi ne paliaujant, jo
klausti, jis atsitiesęs tarė jiems: * kas jųsų be grieko, tas te metie

pirmąjį akmenį ant jos. 8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. 9 Bet jie tai
girdėję, išėjo vienas po kito, (* savo sąžinės perliudyti), nuo
vyriausiojo pradėję, iki mažiausiojo. Ir Jėzus buvo vienas paliktas, ir
moteriškė viduryje be stovinti. 10 Bet Jėzus atsitiesęs ir nei vieno ne

matydamas, kaip tą moteriškę, tarė jai: moterišk, kur yra tie, kurie
tavę apskundė? ar nei vienas tavę ne prasudijo? 11 Bet ji tarė:

Viešpatie, nei vienas. Bet Jėzus tarė: tai ir * aš tavę ne prasudiju. Eik,
ir † ne griešyk daugiaus.

12

Jėzus vėl jiems kalbėdamas tarė: Aš esmi *

svieto šviesybė; kas manę seka, tas ne vaikščios tamsoje, bet turės
gyvasties šviesybę. 13 Tai tarėjam Parizėušiai: Tu liudiji pats apie

savę, tavo liudymas ne tiesa. 14 Jėzus atsakydamas tarė jiems: * jei aš
apie savę liudyčiau, tai mano liudijimas tiesa; nėsa aš žinausi, iš kur
aš atėjęs ir kur nueinąs. Bet jus ne žinote, iš kur aš ateimi, ir kur
nueimi. 15 Jus pagal kuną sudijate, aš ne sudiju nei vieno. 16 Ir jei
sudiju, tai mano sudas teisus; nės aš * ne vienas esmi, bet aš bei
8,5 3Maiž.20,10. 5Maiž.22,22. Ezėk.16,38.40.

*

8,7 Rym.2,1.

*

8,9 Rym.2,22.

*

8,11 Luk.9,5.6.

*

8,11 Jon.5,14.

8,12 Jėz.9,2;42,6.7;49,6. 1Jon.1,5.9.

*

8,14 Jon.5,31.

*

8,16 Jon.8,29;16,32.

*

Tėvas, manę siuntęsis. 17 Ir rašyta yra jųsų zokane: * dviejų žmonių
liudijimas tiesa yra. 18 Aš esmi liudijąsis apie savę patį, o Tėvas, manę
siuntęsis, taipojau liudija apie manę. 19 Tai jie tarė jam: kame tavo

Tėvas? Jėzus atsakė: * jus nei manęs ne pažįstate, nei mano Tėvo.
Kad manę pažintumbite, pažintumbite ir mano Tėvą. 20 Šius žodžius
kalbėjo Jėzus pas dievo skrynę, mokindamas bažnyčioje. Ir * nei
vienas jį netvėrė; nėsa o adyna dar ne buvo priėjusi.

21

Jėzus vėl

jiems tarė: aš eimi šalin, o jus manęs jėškosite ir savo griekuose

mirsite. * Kur aš eimi, tenai jus negalite iškakti. 22 * Tai tarė Žydai:
argi jis nor sau pats galą darytis, kad jis sako: kur aš nueimi, ten jus
ne galite iškakti? 23 Ir jis tarė jiems: jus este iš žemo, aš esmi iš
aukšto; jus este iš šio svieto, aš ne esmi iš šio svieto. 24 Taigi aš jums
sakiau, kad mirsite savo griekuose. Nėsa jei * netikite, manę tą esantį,
tai mirsite savo griekuose. 25 Tai jie tarė jam: kasgi tu esi? Ir Jėzus

tarė jiems: pirmiausiai tas, kursai su jumis kalbu. 26 Aš daug turu apie
jus kalbėti ir sudyti; bet kurs manę siuntęs, teisus yra, ir ką aš iš jo
girdėjau, tai kalbu sviete.

27

Bet jie ne numanė, kad jis jiems apie

Tėvą sakė. 28 Tarė jiems Jėzus: * kad jus žmogaus Sunų paaukštįsite,
tai išpažisite, manę tą esantį ir nieko iš savęs ne darantį, bet kaip

8,17 5Maiž.17,6;19,15. Mat.18,16. 2Kor.13,1. Ebr.10,28.

*

8,19 Jon.16,3.

*

8,20 Jon.7,30. Luk.22,53.

*

8,21 Jon.7,34;13,33.

*

8,22 Jon.7,35.

*

8,24 Mark.16,16.

*

8,28 Jon.3,14;12,32.

*

manę mano Tėvas mokinęs, taip aš kalbu; 29 Ir kurs manę siuntęs, * su
manimi yra. Tėvas ne paliekti manę vieną, nės aš visados darau, kas

jam patinka 30 Jam tai be kalbant, * daug į jį įtikėjo. 31 Tai tarė Jėzus
Žydams, į jį tikintiemsiems: * jei pasiliksite mano kalboje, tai este
mano tikri mokįtiniai; 32 Ir pažįsite tiesą, ir tiesa jus * išvalnys. 33 Jie
atsakė jam: mes Abraomo vaikai ir niekados nei vieną kartą nei
vienam bernais ne buvome; kaipgi tu sakai: jus valni pastosite?
34

Jėzus atsakydamas tarė jiems: iš tiesos, iš tiesos sakau jums: * kas

grieką daro, tas grieko bernas. 35 Bet * bernas ne amžinai namuose

pasiliekti; Sunus pasiliekti amžinai. 36 Taigi jei sunus jus * išvalnija,
tai tikrai valni este.

37

Aš gerai žinau, jus * Abraomo vaikus esančius;

bet jus jėškote, manę nužudyti; nės mano kalba pas jus ne perveikia.
38

Aš kalbu, ką aš prie savo Tėvo * regėjęs; taipo ir jus darote, ką jus

prie savo tėvo este regėję. 39 Jie atsakydami tarė jam: * Abraomas yra

musų tėvas. Jėzus tarė jiems: kad butumbite Abraomo vaikai, tai

darytumbite Abraomo darbus. 40 Bet dabar jėškote, manę nužavinti,

8,29 Jon.8,16.

*

8,30 Jon.7,31.

*

8,31 Jon.7,17;15,10.14.

*

8,32 Jon.8,36.s.

*

8,34 Rym.16,16.20. 2Petr.2,19. 1Jon.3,8.

*

8,35 1Maiž.21,10.

*

8,36 Jon.8,32. Rym.6,18.22. 1Kor.7,22. Gal.5,1.

*

8,37 Mat.3,9.

*

8,38 Jon.3,32.

*

8,39 Mat.3,9. Luk.3,8.

*

tokį žmogų, kurs jums * tiesą, iš Dievo girdėtąją, sakiau; tai
Abraomas ne daręs. 41 Jus darote savo tėvo darbus. Tai jie tarė jam:

mes ne bostrais (iškekšiniais) esme apsigimę; mes turime vieną Tėvą,

Dievą. 42 Jėzus tarė jiems: kad Dievas jųsų Tėvas butų, tai manę
mylėtumbite; nės aš iš Dievo esmi išėjęs ir atėjau; nės ne iš savęs
atėjęs esmi, bet jis manę siuntęs. 43 Kodėlgi ne pažįstate mano
kalbos? nėsa juk ne galite girdėti mano žodį. 44 Jus este * iš tėvo
velnio, ir pagal pageidimą savo tėvo norite daryti. Tasai † žmogžudys

iš pradžios ** ir ne pasiliko tiesoje; nės niera jame tiesos. Melus

kalbėdamas jis iš savojo kalba; nėsa jis †† melagis ir tų tėvas. 45 Bet aš,
kadangi tiesą sakau, tai jus man ne vierijate. 46 * Kas jųsų gal manę
kaltinti grieko? bet jei jums tiesą sakau, kodėl man ne vierijate. 47 Kas
*

iš Dievo yra, tas klauso Dievo žodžio. Todėl jus ne klausote, nėsa

jus ne este iš Dievo. 48 Tai Žydai atsakydami tarė jam: ar ne gerai

sakome, kad tu esi Samaritonas, ir kad * velnią turi? 49 Jėzus atsakė:
aš velnią ne turu, bet * garbinu savo Tėvą, o jus manę su negarbe
apgėdinate. 50 Aš * ne ješkau savo garbės; bet yra vienas tos jėškąs ir
8,40 Ps.119,151.160.

*

8,44 1Jon.3,8.

*

8,44 1Maiž.3,4. Ps.17,4.

8,44 2Petr.2,4. Jud.6.

**

8,44 1Kar.22,22.

††

8,46 Jėz.53,9. 2Kor.5,21. 1Petr.2,22.

*

8,47 Jon.10,27. 1Jon.4,6.

*

8,48 Jon.7,20.

*

8,49 Jon.7,18.

*

8,50 Jon.5,30.41.

*

sudijąs.

51

Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: * jei kas mano žodį laikys, tas

smerties ne matys amžinai. 52 Tai tarė jam Žydai: dabar pažįstame,

kad velnią turi. Abraomas numirė, * ir prarakai, o tu sakai: jei kas

mano žodį laiko, tas smerties ne ragaus amžinai. 53 Ar tu esi didesnis
už musų tėvą Abraomą, kursai numirė, ir prarakai numirė; ką darai iš
savęs? 54 Jėzus atsakė: jei pats savę garbinu, tai mano garbė niekai.
Bet yra mano Tėvas, manę garbinąsis, kurį sakote jųsų Dievą esantį;
55

Ir * ne pažįstate jo, bet aš jį pažįstu. Ir jei sakyčiaus, jo ne pažįstąs,

tai bučiau melagis, kaip ir jus este. Bet aš pažįstu jį ir laikau jo žodį.
56

Abraomas, jųsų tėvas, prasidžiugo, mano dieną regėsiąs; ir jis

regėjo tą ir džiaugėsi.

57

Tai tarė jam Žydai: tu dar penkisdešimts

metų ne sulaukei, o Abraomą regėjai? 58 Jėzus tarė jiems: iš tiesos, iš
tiesos sakau jums: pirm ne kaip Abraomas buvęs, aš esmi. 59 Tai jie *
pakėlė akmenų, kad mestų ant jo; bet Jėzus pasislėpė ir išėjo † iš

bažnyčios, perdėm pereidamas per juos.

9
Perskyrimas
Aklu gimęsis Kristaus reginčiu padaromas.
1

Ir pro šalį eidamas pamatė jis vieną žmogų, aklu gimusį. 2 Ir jo

8,51 Jon.6,40.47.

*

8,52 Sak.1,5.

*

8,55 Jon.7,28.

*

8,59 Jon.10,31.

*

8,59 Luk.4,30.

mokįtiniai jo klausdami tarė: Mokįtojau, * kas susigriešijo, ar šis, ar
jo gimdytojai, kad jis aklas užgimęs? 3 Jėzus atsakė: nei šis ne

susigriešijęs, nei jo gimdytojai; bet, kad * Dievo darbai prie jo
apsireikštų. 4 Aš turu daryti darbus to, kursai manę siuntęs, kol diena

yra; ateina naktis, kad nieks nieko ne gal daryti. 5 Koliai sviete esmi,
esmi * svieto šviesybė. 6 Tai sakęs spiovė jis ant žemės, ir padaręs
purvą iš spiaudulio, tepė tą purvą ant aklojo akių, 7 Ir tarė jam: eik
pas * ežerą (prudą) Siloą (tai musų žodžiu: pasiųstas), ir prauskis. Tai

ans nuėjęs prausėsi ir parėjo regįs. 8 Kaimynai, ir kurie jį pirma buvo
matę, ubagą esantį, tarė: ar tai ne tas, kursai * sėdėjo ir ubagavo?
9

Kiti tarė: tai jis; kiti vėl: jis jam lygus. Bet jis pats tarė: aš tasai esmi.

10

Tai jie tarė jam: kaip tavo akys yra atvertos? 11 Jis atsakydamas

tarė: ansai žmogus, vardu Jėzus, padarė purvą ir tepė mano akis,
tardamas: eik pas ežerą Siloą ir prauskis. Aš nuėjęs prausiausi ir

pražiurau.

12

Jie tarė jam: kur yra tasai? jis tarė: nežinau. 13 Tai jie

nusivedė tą pas Parizėušius, kurs pirma aklas buvęs. 14 * (Bet buvo
sabata, kaip Jėzus purvą padaręs jo akis atvėrė.) 15 Tai klausė jį vėl ir
Parizėušiai, kaipo jis pražiuręs? bet jis tarė jiems: purvą jis man
uždėjo ant akių, o aš prausiausi, ir dabar regiu. 16 Tai tarė keli
Parizėušių: tas žmogus ne iš Dievo, kadangi jis ne laiko sabatą. Bet

9,2 Luk.13,2.

*

9,3 Jon.11,4.

*

9,5 Jon.1,9;8,12.

*

9,7 Neėm.3,15.

*

9,8 Nus.Ap.3,2.10.

*

9,14 Jon.5,9.

*

kiti tarė: * kaip gal griešnas žmogus tokius ženklus daryti? ir
nesutarimas radosi tarp jų.

17

Jie vėl tarė aklamjam: ką tu sakai apie

jį, kad jis tavo akis atvėręs? Bet jis tarė: jis yra prarakas. 18 Žydai ne

vierijo apie jį, kad jis aklas buvęs ir regis pastojęs, iki jie, pasivadinę
gimdytojus to pražiurusiojo,

19

Klausė jų, sakydami: artai juma sunus,

kurį sakota aklągimusį? kaipgi jis dabar yra regįs?

20

Jo gimdytojai

jiems atsakydami tarė: mudu žinovą, šį muma sunų esanti ir aklą
gimusį; 21 Bet kokiu budu jis dabar regįs, ne žinova; arba kas jo akis

atvėręs, nei to mudu ne žinova. Jis gana metų tur klauskite jo;
tekalba jis pats už savę.

22

Toktai sakė jo gimdytojai; nėsa jie *

bijojosi Žydų. Nėsa Žydai jau buvo susitarę, jei kas jį per Kristų
išpažįsiąs, kad tas turįs buti † iš jų susirinkimo atskirtas. 23 Todėl sakė
jo gimdytojai: jis gana metų tur, klauskite jo. 24 Tai jie pasivadino
antra kartą tą žmogų aklą buvusįjį, ir tarė jam: * duok Dievui garbę.

Mes žinome, kad tas žmogus griekininkas. 25 Jis atsakydamas tarė: ar
jis griekininkas, to aš nežinau; vieną daiktą tiesą žinau: aš buvau
aklas, ir dabar regiu. 26 Tai jie vėl jam tarė: ka jis tau darė, kaip jis
tavo akis atvėrė? 27 Jis atsakė jiems: aš dabar tai jums sakiau; ar tai
negirdėjote? kam tai vėl norite girdėti? ar ir jus norite jo mokįtiniais
pastoti? 28 Tai jie keikė ant jo sakydami: tu esi jo mokįtinis; bet mes
esme Maižėšiaus mokįtiniai. 29 Žinome, Dievą su Maižėšiumi

kalbėjusį; bet šį nežinome, iš kur jis esąs? 30 Tas žmogus atsakydamas
tarė jiems: tai dyvnas daiktas, kad jus ne žinote, iš kur jis esąs; o jis
9,16 Jon.9,31.33.

*

9,22 Jon.7,13.

*

9,22 Jon.12,42.

9,24 Joz.7,19.

*

mano akis atvėrė.

31

Bet mes žinome, kad * Dievas ne klauso

griekininkų, bet jei kas Dievo bijosi ir jo valę daro, tą jis išklauso.
32

Nuo svieto pradžios tai ne girdėta, kad kas akis aklu gimusio esas

atvėręs. 33 * Kad tas ne butų iš Dievo, tai jis nieko ne galėtų daryti.
34

Jie atsakydami tarė jam: tu visas griekuose gimęs esi, o mus

mokini? ir išstumė jį laukan.

35

Ištyrė Jėzus, kad jį buvo išstumė. Ir jį

radęs, tarė jam: ar tiki į Dievo Sunų? 36 Jis atsakydamas tarė:
Viešpatie kursai tas, kad į jį tikėčiau?

37

Jėzus tarė jam: tu matei jį, ir

kursai su tavimi kalba, tai tas. * 38 Bet jis tarė: Viešpatie, tikiu. Ir

meldėsi jo. 39 Jėzus sakė: aš atėjau ant sudo į šį svietą, kad
nepriregintieii regėtų, * ir regintieji apjektų. 40 O tai girdėję keli
Parizėušiai pas jį esantieji, tarė * jam: argi ir mes akli? 41 Jėzus tarė
jiems: kad akli butumbite, tai ne turėtumbite grieko; bet dabar jums
sakant: mes regime pasiliekti jųsų griekas.

10
Perskyrimas
Apie gerąjį ganytojį ir jo avis. Apie duris avinyčiosp ir

vyriausiąjį ganytojį Kristų, bei bau Jėzus esąs Mesiošius?
1

Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: kas ne pro duris įeina į avinyčią, bet

kitur įkopia, tas vagis ir razbaininkas. 2 Bet kursai pro duris įeina, tas
9,31 Job.27,9;35,13. Ps.66,18. Pam.15,29;28,9. Jėz.1,15.

*

9,33 Jon.9,16.

*

9,37 Jon.4,26.

*

9,39 Mat.13,13.

*

9,40 2Kar.17,9.

*

avių kerdžius. 3 Tam vartininkas atveria, ir avys klauso jo balso; ir jis
šauk savo avis * vardais ir jas išveda. 4 Ir išleidęs savo avis, eina pirm
jų; ir avys jį seka; nėsa jos pažįsta jo balsą. 5 Bet svetimą jos neseka,

bet bėga nuo jo; nės jos ne pažįsta balsą svetimųjų. 6 Tą žodį sakė
jiems Jėzus; bet jie ne numanė, kas tai esą, ką jis jiems sakė. 7 Tai
Jėzus vėl tarė jiems: iš tiesos, iš tiesos sakau jums: aš esmi anga
aviumpi. 8 Visi pirm manęs atėjusieji * vagys bei razbaininkai buvo;
bet avys jų ne klausė. 9 Aš esmi anga; jei kas per manę įeina, tas bus

išganytas, ir įeis, ir išeis, ir ganyklos ras. 10 Vagis ne ateina, kaip

tiktai vogti, smaugti bei nužavinti. 11 Aš atėjau, kad gyvastį ir * viso
pilnai turėtų. 12 Aš esmi * gerasis ganytojis; gerasis ganytojis † paliekti
savo gyvastį už avis. Bet samdininkas, kurs ne pats ganytojis esti,
kuriam avys ne saviškai priklauso, mato vilką ateinant, ir paliekti
avis ir bėga, ir vilkas sugriebia ir išvaiko avis.

bėga; nėsa jis samdininkas, ir ne atboja avių.

13

14

Bet samdininkas

Aš esmi gerasis

ganytojis, * ir pažįstu savasias, ir pažystamas esmi savomsioms.
15

Kaip manę mano Tėvas pažįsta, taip ir aš pažįstu Tėvą; ir gyvastį

savo liekmi už avis. 16 Ir turu * dar kitas avis; tos ne iš šios avinyčios
yra, ir tas aš turu atvesti, ir jos klausys mano balso, ir bus viena
10,3 Jėz.43,1.

*

10,8 Jėr.23,2.

*

10,11 Ps.23,1. Jėz.40,11.

*

10,12 Ps.23,1. Ps.80,2. Jėz.40,11. Ezėk.34,11-23. Ezėk.37,24.

*

1Petr.2,25.

10,12 Jon.15,13.

10,14 2Tim.2,19.

*

10,16 Ezėk.37,22. Mik.2,12. Nus.Ap.2,39.

*

kaimenė ir viens ganytojis.

17

Dėl to manę myl mano Tėvas, kadangi

savo gyvastį paliekmi, jeib jį vėl sau imčiaus. 18 Nieks jį man ne ima,

bet jį iš savęs paliekmi. Valė man, jį likti, ir valė, jį vėl imtis. * Tokį

prisakymą esmi gavęs nuo savo Tėvo. 19 Tai vėl radosi * nesutarimas
tarp Žydų dėl tų žodžių. 20 Daug jų tarė: jis tur velnią ir yra padukęs;
ką klausote jo? 21 Kiti tarė: tai ne žodžiai velnių pristoto. Ar gal
velnias nereginčiųįų akis atverti? 22 Bet buvo Jeruzalėje bažnyčios
įšventinimo šventė, ir buvo žiema. 23 Ir Jėzus vaikščiojo *

prybažnytyje Salomono. 24 Tai jį Žydai apstoję, tarė jam: iki koliai
trukini musų dušias? jei Kristus esi, tai * pasakyk toktai mums aiškiai.
25

Jėzus atsakė jiems: aš tat jums sakiau, o jus ne vierijate. Darbai,

kurius aš darau savo Tėvo vardan, * liudija apie manę. 26 Bet jus * ne
tikite; nės jus ne este mano avys, kaip jums sakiau; 27 Nės * mano
avys klauso mano balso, ir aš jas pažįstu, ir jos manę seka. 28 Ir aš

duomi joms amžinąją gyvatą, ir jos niekados ne pražus, ir nieks jas

ne išplėš man iš mano rankos.

29

Tėvas, kursai jas man davęs, *

didesnis yra už vislab; ir niekas ne gal jas išplėšti iš rankos mano
Tėvo. 30 Aš bei Tėvas vienas esva. 31 Tai Žydai vėl akmenų pakėlė, kad
jį akmenimis užmuštų.
10,18 Jon.14,31.

*

10,19 Jon.7,43;9,16.

*

10,23 1Kar.6,3.

*

10,24 Jon.16,29.

*

10,25 Jon.5,36.

*

10,26 Jon.8,45.

*

10,27 Jon.8,47.

*

10,29 Jon.14,28.

*

32

Jėzus atsakė jiems: daug gerų darbų jums

išrodžiau nuo savo Tėvo; dėl kurio tų darbų jus manę * akmenimis
mušate? 33 Žydai jam atsakydami tarė: dėl gero darbo mes ne

mušame tavę akmenimis, bet dėl Dievo bluznijimo, ir kad tu žmogus
budamas, savę pats daraisi Dievu. 34 Jėzus atsakė jiems: ar ne
parašyta yra jųsų zokane: * „Aš sakiau: jus este dievai?“ 35 Jei tus

šaukia dievais, kuriems Dievo žodis duotas buvo, o raštas juk ne gal
buti lauštas: 36 Argi sakote tam, kurį Tėvas pašventęs ir į svietą
siuntęs esti: tu bluzniji Dievą, todėl, kad sakau: * aš esmi Dievo

sunus? 37 Jeigu ne darau savo Tėvo darbus, tai ne vierykite man;
38

Bet jeigu darau, tai ben * vierykite darbams, jei man ne norite

vieryti, kad išpažinę tikėtumbite, Tėvą manyje, ir manę jame esantį.
39

Tai jie vėl jėškojo jį sugauti; bet jis * ištruko jiems iš jų rankų. 40 Ir

jis vėl nuėjo anašal Jordano į tą vietą, * kur Jonas pirm to buvo
krikštijęs, ir ten pasiliko. 41 Ir daug pas jį atėję, tarė jam: Jonas tiesa

nei jokio ženklo ne padarė; bet vislab tai, ką Jonas apie šį sakęs, yra
tiesa. 42 Ir daug čiajau tikėjo į jį.

11
Perskyrimas
Apie prikėlimą Lozoriaus.
10,32 Jon.8,59.

*

10,34 Ps.82,6.

*

10,36 Jon.5,17-20.

*

10,38 Jon.14,11.

*

10,39 Jon.8,59. Luk.4,30.

*

10,40 Jon.1,28.

*

1

O buvo nekursai sergąs, vardu Lozorius, iš Betanios, iš miestelio *

Marijos bei jos sesers Martos. 2 (Bet Marija ta buvo, kuri * Viešpatį

mostijo mostimis ir džiovino jo kojas savo plaukais; tos brolis

Lozorius sirgo.) 3 Tai siuntė tiedvi seseri pas jį ir jam sakydino:
Viešpatie, štai tas, kurį tu myli, serga. 4 Tai Jėzus, toktai girdėdamas,
tarė: ta liga ne esti ant smerties, bet ant * Dievo garbės, kad Dievo
Sunus per tą pagarbintas butų. 5 Bet Jėzus mylėjo Martą ir jos seserį
ir Lozorių. 6 Taigi girdėdamas, jį sergantį, pasiliko jis dvi dieni ant tos

vietos, kur jis buvo. 7 Po to tarė jis savo mokįtiniams: eikim vėl į

Judėą. 8 Jo mokįtiniai tarė jam: Mokįtojau, * aną kart norėjo Žydai
tavę akmenimis nužudyti, o tu vėl nori ten nueiti? 9 Jėzus atsakė: ar
ne dvylika adynų yra dienos? * dienoje vaikščiojąsis ne įsitrenkia; nės
jis šviesybę šio svieto reg.

10

Bet kurs * naktyje vaikščioja, tas

įsitrenkia; nėsa niera šviesybės jame. 11 Tai sakęs jis potam tarė jiems:

Lozorius, musų prietelius, * miegti bet aš eimi, jį pabudinti. 12 Tai tarė

jo mokįtiniai: Viešpatie, jei jis miegti, tai pasveiks. 13 Bet Jėzus sakė
apie jo smertį; o jie dumojo, jį apie kuniškąjį miegą kalbantį.

14

Taigi

jiems Jėzus aiškiai pasakė: Lozorius numiręs; 15 O aš džiaugiuosi jųsų
dėl, kad aš tenai ne buvau, jeib tikėtumbite. Bet eikime pas jį! 16 Tai
tarė Tamošius, kurs vadinamas dvynas, mokįtiniams: eikime su juomi
11,1 Luk.10,38.39.

*

11,2 Jon.12,3. Mat.26,7.

*

11,4 Jon.9,3.

*

11,8 Jon.8,59.

*

11,9 Jon.9,4. Luk.13,32.

*

11,10 Jon.12,35.

*

11,11 Mat.9,24.

*

drauge, kad su juomi mirtumbime! 17 Tat atėjęs Jėzus, rado jį jau
ketures dienas kape gulėjusį. 18 (Bet Betania buvo arti Jeruzalės, apie

penkiolika varsnų.) 19 Ir daug Žydų buvo prie Martos ir Marijos atėję,

jeib jas ramdytų dėl jų brolio. 20 Taigi Marta išgirdusi, Jėzų ateinantį,
ėjo jam priešais; bet Marija pasiliko namieje besėdinti.

21

Tai tarė

Marta Jėzui: Viešpatie, kad tu čia butumbei buvęs, mano brolis ne
butų numiręs; 22 Bet aš ir dar žinau, kad, * ką tu melsi nuo Dievo,
Dievas tau duos. 23 Jėzus tarė jai: tavo brolis prisikels. 24 Marta sako
jam: aš žinau, * jį prisikelsiantį prisikėlime iš numirusiųjų sudnoje

dienoje. 25 Jėzus tarė jai: Aš esmi prisikėlimas ir gyvastis, kurs į manę
tik, tas gyvas bus, norint ir numirtų; 26 Ir kurs gyvas yra ir * tik į
manę, tas niekadai ne mirs. Argu tiki tai? 27 Ji tarė jam: Viešpatie, ir
labai * aš tikiu, kad tu esi Kristus, Sunus Dievo, į svietą ateisiąsis.

28

Ir

tai pasakiusi, nuėjo ir vadino Mariją, savo seserį, slapčiai tarydama:

Mokįtojis čia yra ir vadina tavę. 29 Toji tai išgirdusi, kėlėsi skubriai ir
ėjo pas jį. 30 Nėsa Jėzus dar ne buvo į miestelį atėjęs, bet dar te be
buvo toje vietoje, * kur jam Marta buvo priešais atėjusi. 31 Žydai,
kurie prie jos namuose buvo ir ją ramdė, regėdami, Mariją taip
skubriai pasikeliančią ir išeinančią, sekė ją, tarydami: Ji eina pas
kapą, tenai verkti. 32 Taigi kaip Marija atėjo, kur Jėzus buvo, ir jį
išvydo, puolė ji jam į kelius, tarydama jam: Viešpatie, kad tu čia

butumbei buvęs, mano brolis ne butų numiręs. 33 Jėzus, ją išvydęs
11,22 Jon.9,31.33.

*

11,24 Jon.5,29;6,40. Luk.14,14.

*

11,26 Jon.6,35.40.50.

*

11,27 Jon.6,69.

*

11,30 Jon.11,20.

*

verkiančią ir Žydus, su ja atėjusiuosius, taipojau verkiančius, papyko
dvasėje ir apsismutnijo pats. 34 Ir tarė: kur jį padėjote? Jie tarė jam:

Viešpatie, eikš ir veizdėk. 35 Ir * Jėzui pradėjo ašaros tekėti. 36 Tai tarė
Žydai: veizdėkite, kaip jis jį mylėjęs. 37 Bet kiti tarp jų tarė: ar ne
galėjo tas, kurs aklamjam akis atvėrė, tai daryti, kad tas ne butų
miręs? 38 Bet Jėzus vėl papyko pats savyje ir atėjo pas kapą. Bet tai
buvo duobė, ir * akmuo užristas ant tos. 39 Jėzus tarė: atriskite
akmenį. Tarė jam Marta, sesuo numirusiojo: Viešpatie, jis jau
pakvipęs; nėsa jis ketures dienas kape gulėjęs.

40

Jėzus tarė jai: argi aš

tau ne sakiau: jei tikėsi, išvysi * šlovę Dievo? 41 Tai jie atrito akmenį,
kur numiręsis buvo paguldytas. Bet Jėzus, * pakėlęs savo akis, tarė:
Tėve, dėkavoju tau, kad tu manę išklausei; 42 Tačiau aš žinau, kad tu
manę visados išklausai; bet * dėl žmonių, aplink stovinčiųjų, tai
sakau, jeib jie tikėtų, kad tu manę siuntei. 43 Ir tai ištaręs, šaukė jis
didžiu balsu: Lozoriau, eikš laukan! 44 Ir numiręsis išėjo, surištas

inkapių drobėmis prie kojų ir rankų, ir jo veidas buvo aprištas su
skepeta. Jėzus tarė jiems: išriškite jį ir leiskite jam eiti.

45

Taigi daug

Žydų, kurie pas Mariją buvo atėję ir regėjo tai, ką Jėzus buvo daręs,
tikėjo į jį. 46 Bet kiti iš jų nuėjo pas Parizėušius ir pasakė jiems, ką
Jėzus padaręs.

47

Tai * susirinko vyresnieji kunįgai ir Parizėušiai

roton, tarydami: ką darysime? tas žmogus daug ženklų daro.
11,35 Luk.19,41.

*

11,38 Mat.27,60.

*

11,40 Rym.6,4.

*

11,41 Mark.7,34.

*

11,42 Jon.12,30.

*

11,47 Mat.26,3. Luk.22,2.

*

48

Jei jį

taip paliksime, tai visi į jį tikės. Tai ateis Rymionai ir atims mums
žemę ir žmones. 49 Bet vienas tarp jų, Kaipošius, ta metą vyriausiasis
kunigas budamas, tarė jiems: jus nieko nežinote, 50 Ir nieko ne

apdumojate; * geriaus mums yra, kad vienas žmogus numirtų už
visus, ne kaip kad visi žmonės prapultų. 51 Bet tai jis ne kalbėjo iš
savęs, bet, kadangi jis tą metą vyriausiasis kunįgas buvo, jis
prarakavo. Nės Jėzus turėjo mirti už žmones;

52

O ne tiktai vienat už

žmones, bet kad jis ir Dievo vaikus, kurie išbarstyti buvo, * surinktų.
53

Iš tos dienos rodavojosi jie, kaip jį nužudytų. 54 Bet Jėzus ne

vaikščiojo daugiaus regimai tarp Žydų, bet nuėjo iš ten į šalį arti
pusčios, į miestą, vadinamą Eprem, ir laikėsi ten su savo mokįtiniais.
55

Bet arti buvo Žydų velykos; ir daug ėjo aukštyn į Jeruzalę iš tos

šalies pirm velykų, * kad apsičystytų. 56 Tai jie stovėjo, klausinėdami
Jėzaus, ir kalbėjo tarp savęs bažnyčioje: kas regis jums, kad jis ne
ateiti ant šventės? 57 Bet vyriausieji kunįgai ir Parizėušiai buvo

prisakymą davę, jei kas žinąs, kur jis esąs, kad žinę duotu, jeib jį
sugautų.

12
Perskyrimas
Kristaus mostijimas, įjojimas į Jeruzalę, kozonis apie jo smerties
vaisių bei apie tikėjimą ir netikėjimą.

11,50 Jon.18,14.

*

11,52 Jon.10,16. Epėz.2,16.

*

11,55 2Nus.Kar.30,17.

*

1

Šešes dienas pirm velykų * atėjo Jėzus į Bėtanią, kur Lozorius,

numiręsis, buvo, kurį Jėzus buvo prikėlęs iš numirusiųjų. 2 Ten jam

pritaisė vakarienę, o Marta tarnavo. Bet * Lozorius buvo vienas tų,
kurie su juomi už stalo sėdėjo. 3 Tai ėmė * Marija svarą tikros ir
brangios nardo mosties ir mostijo Jėzaus kojas ir šluostė savo

plaukais jo kojas; bet namai pastojo papildyti kvapu tos mosties. 4 Tai
tarė vienas * jo mokįtinių, Judošius, Simono sunus, Iškariotas, kurs jį
potam išdavė: 5 Kodėl ta mostis niera už tris šimtus grašių parduota ir
ubagams duota? 6 Bet tai jis ne sakė rupindamas už ubagus, bet jis

buvo vagis ir turėjo mašną ir nešiojo, ką suduodavo. 7 Tai tarė Jėzus:
duok jai pakajų; ji tai palaikė ant dienos mano palaidojimo. 8 Nėsa
jus * ubagus visados pas savę turite, bet manę ne visados turite. 9 Tai
ištyrė daug Žydų žmonių, jj tenai esantį, ir atėjo, ne tiktai Jėzaus
dėlei, bet kad ir Lozorių regėtų, * kurį jis iš numirusiųjų buvo

prikėlęs. 10 Bet vyriausieji kunįgai tykojo ir Lozorių nužavinti; 11 Nės
jo dėlei daug Žydų nuėję tikėjo į Jėzų. 12 Antrąją dieną * daug
žmonių, kurie ant šventės atėję buvo, girdėdami Jėzų į Jeruzalę
ateinantį. 13 Ėmė palmų šakų ir išėjo jam priešais ir šaukė: * Oziana,
pagarbintas t’esie, kurs ateiti vardan Viešpaties, karalius Izraelio,
12,1 Mat.26,6. Mark.14,3.

*

12,2 Jon.11,4.14.

*

12,3 Mark.14,3.

*

12,4 Mat.26,8.

*

12,8 5Maiž.15,11. Mat.26,11.

*

12,9 Jon.11,43.44.

*

12,12 Mat.21,8. Mark.11,8.

*

12,13 Ps.118,25.26. Mat.23,39. Mark.11,8.9. Luk.19,37.38.

*

14

Bet Jėzus, gavęs * asilaitį, jojo ant to, kaip parašyta yra: 15 *

Nesibijokis, duktė Ziono; štai, tavo karalius ateiti, jodamas ant
asilaičio.

16

Bet tai jo mokįtiniai popirm ne išmanė; bet kaip Jėzus

peršviestas buvo, tai jie to minėjo, toktai apie jį buvus parašyta, ir
jog jie tai jam darę buvo. 17 Bet tie žmonės, kurie drauge buvo, kaip
jis Lozorių iš kapo išvadino ir iš numirusiųjų prikėlė, gyrė tą darbą.
18

Todėl ir žmonės jam priešais ėjo, kaip girdėjo, jį tokį ženklą

padariusį.

19

Bet Parizėušiai tarė kits kitam: jus matote, kad nieko ne

padarysite; štai, visas svietas bėg paskui jį. 20 Bet buvo keli Grykai

tarp tų, kurie atėję buvo, jeib melstus ant šventės. * 21 Tie priėję
Pilipą, kurs iš Bėtsaidos iš Galilėos buvo, meldė jo, tarydami: Pone,
mes labai norėtumbime Jėzų regėti. 22 Pilipas atėjęs pasakė tai
Endriejui, ir Pilipas bei Endriejus vėl pasakė tai Jėzui. 23 Bet Jėzus
atsakė jiemdviem, tarydamas: čėsas prisiartino, kad žmogaus Sunus
peršviestas butų. 24 Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: * jei kviečių

grudelis, į žemę įpuolęs, ne pamirs, tai jis vienas pasiliks; bet jei jis
pamirs, tai jis daug vaisių atneš. 25 * Kas savo gyvastį myl, tas pames
tą; ir kas savo gyvasties ant šio svieto ne apkenčia, tas išlaikys tą ant
amžinos gyvatos. 26 Kas man nor tarnauti, tas te sekie manę; o * kur
aš esmi, tenai ir mano tarnas bus. Ir kas man tarnaus, tą mano Tėvas

12,14 Mat.21,7.

*

12,15 Sak.9,9. Jėz.62,11. Mat.21,5.

*

12,20 1Kar.8,41.

*

12,24 1Kor.15,36.37.

*

12,25 Mat.10,39. Luk.17,33.

*

12,26 Jon.14,3.

*

garbėje laikys. 27 Dabar * mano dušia smutna. Ir ką sakysu? Tėve,

gelbėk manę iš šios adynos! bet todėl į šią adyną atėjau. 28 Tėve,

peršviesk savo vardą! Tai atėjo balsas iš dangaus: Aš jį peršviečiau ir
dar vėl peršviesu. 29 Tai tarė žmonės, kurie čia stovėjo ir klausės:
perkunas griovė. Kiti tarė: angielas kalbėjo su juomi. 30 Jėzus
atsakydamas tarė: tas balsas ne manęs dėl nusidavė, * bet jųsų dėl.
31

Dabar eiti * sudas ant šio svieto; dabar kunįgaikštis šio svieto

išmestas bus.

32

O aš, kad * pakeltas busu nuo žemės, visus savęspi

trauksu. 33 Bet tai jis sakė paženklindamas, kokiu smerčiu jis mirsiąs.
34

Tai atsakė jam žmonės: mes girdėjome zokane, kad Kristus

*

amžinai pasiliekti; ogi kaip tu sakai: žmogaus Sunus tur pakeltas
buti? kas yra tasai žmogaus Sunus? 35 Tai sakė jiems Jėzus: * šviesybė
dar mažą valandėlę prie jųsų yra. Vaikščiokite, koliai dar šviesybę
turite, kad tamsybė jus ne užpultų. † Kas tamsybėje vaikščioja,

nesižino, kur einąs. 36 Tikėkite į šviesybę, kol ją turite, jeib * vaikai

šviesybės butumbite.

37

Tai kalbėjęs Jėzus, nuėjo šalin ir pasislėpė

nuo jų. Ir norint jis tokius ženklus po jų akių darė, tai tačiau jie ne

12,26 1Zom.2,30.

12,27 Mat.26,38.

*

12,30 Jon.11,42.

*

12,31 Jon.16,11.

*

12,32 Jon.3,14.

*

12,34 Ps.110,4.

*

12,35 Jon.1,9;8,12.

*

12,35 Jon.11,10.

12,36 Epėz.5,9.

*

tikėjo į jį; 38 Kad išsipildytų žodis prarako Jėzaiošiaus, tariančio: *
Viešpatie, kas tik musų kozonei? ir kam yra petys Viešpaties

apreikštas? 39 Todėl jie ne galėjo tikėti, nėsa Jėzaiošius vėl sako: *
40

Jis apjekino jų akis ir užkietino jų širdis, kad jie akimis ne regėtų,

neigi širdžia ne suprastų ir prisiverstų, ir aš juos gelbėčiau. 41 Toktai
sakė Jėzaiošius, * regėdamas jo šlovę ir kalbėdamas apie jį. 42 Tačiau
daug vyresniųjų tikėjo j jį; bet dėl Parizėušių jie tai ne išsipažino, kad
juos iš susirinkimo ne išmestų. 43 Nės jie * labiaus mylėjo garbę prie
žmonių, ne kaip garbę prie Dievo.

44

Bet Jėzus šaukė tarydamas: kurs

į manę tik, tas ne į manę tik, bet * į tą, kurs manę siuntęs. 45 Ir * kurs
manę reg, tas reg tą, kurs manę siuntęs.

46

Aš atėjau į svietą, (kaip) *

šviesybė, jeib, kurs į manę tik, ne pasiliktų tamsybėje. 47 Ir kas mano
žodžius gird ir ne tik, tą aš ne sudysu; nės aš ne atėjau svietą sudyti,
bet svietą išganyti. 48 Kas manę paniekina ir ne priima mano žodžius,

tas jau tur, kurs jį sudija: žodis, kurį aš kalbėjau, tas sudys jį sudnoje
dienoje. 49 Nės aš ne iš savęs kalbėjau, bet * Tėvas, kursai manę
siuntęs, man prisakymą davė, ką daryti ir kalbėti turu. 50 O aš žinau,

kad jo prisakymas yra amžinasis gyvastis. Todėl ką aš jums kalbu, tai
taip kalbu, kaip mano Tėvas sakęs.
12,38 Jėz.53,1. Rym.10,16.

*

12,39 Jėz.6,9.10. Luk.8,10.s.

*

12,41 Jėz.6,1.

*

12,43 Jon.5,44.

*

12,44 1Petr.1,21.

*

12,45 Jon.14,9.

*

12,46 Jon.1,9;3,19;8,12;9,5.

*

12,49 Jon.14,10.

*

13
Perskyrimas
Apie kojų mazgojimą, meilės prisakymą, Judošiaus išdavimą
Kristaus apšvietimą, Petro susigriešijimą.

1

Bet pirm * velykų šventės, kaip Jėzus žinojo, kad jo čėsas atėjęs,

jeib iš šio svieto eitų pas Tėvą, kaip jis buvo mylėjęs savuosius, sviete
esančiuosius, taip jis juos mylėjo iki galo. 2 Ir po vakarienės, kaip jau
*

velnias Judošiui Simono, Iškariotui, buvo į širdį įdavęs, kad jį

išduotų, 3 * Žinojo Jėzus, kad Tėvas jam vislab buvo į rankas padavęs,

ir kad jis nuo Dievo buvo išėjęs, ir vėl einąs Dievop; 4 Kėlėsi jis nuo
vakarienės, nusivilko savo rubus, ir ėmęs šiurštą apsijuosę tuomi.
5

Potam jis įsipylęs vandens į praustuvę, pradėjo mokįtinių kojas

mazgoti ir džiovinti šiurštu, kuriuomi jis buvo apsijuosęs. 6 Tai jis
atėjo prie Simono Petro; o tas tarė jam: Viešpatie, argi tu man kojas
mazgosi? 7 Jėzus atsakydamas tarė jam: ką aš darau, tai tu dabar

nežinai; bet tu tai paskui ištirsi. 8 Tarė jam Petras: niekados tu man
kojas ne mazgosi. Jėzus atsakė jam: jei aš tavę ne mazgosu, tai tu ne
turi nei jokios dalies su manimi. 9 Tarė jamui Simonas Petras:
Viešpatie, ne tiktai kojas vienas, bet ir rankas bei galvą. 10 Tarė jam
Jėzus: kas mazgotas yra, tas ne privalo daugiaus, kaip tiktai kojas
mazgotis, bet visas yra čystas. O jus este čysti, bet ne visi. * 11 Nės * jis
13,1 Mat.26,2. Mark.14,1. Luk.22,1.

*

13,2 Luk.22,3.

*

13,3 Jon.18,4.

*

13,10 Jon.15,3.

*

gerai žinojo savo išdavėją; dėl to tarė jis: jus ne visi este čysti. 12 Bet
kaip jis jų kojas buvo mazgojęs, ėmė jis savo rubus, ir pasisėdęs vėl
tarė jiems: bau žinote, ka aš jums dariau? 13 Jus vadinate manę *

mokįtoju ir Viešpatimi, ir gerai sakote; nės aš tas ir esmi. 14 Taigi, jei
*

aš, jųsų Viešpats ir mokįtojas, jums kojas esmi mazgojęs, tai ir jus

kits kitam turite kojas mazgoti. 15 Nės aš * paveikslą jums daviau, kad
ir jus darytumbite, kaip aš jums esmi daręs. 16 Iš tiesos, iš tiesos sakau
jums: * bernas ne esti didesnis už savo poną, nei pasiuntinys didesnis

už tą, kurs jį siuntęs. 17 Jei tai žinote, išganyti este, jei tai darote.
18

Ne sakau apie jus visus; aš žinau, kurius išrinkau; bet kad raštas

išsipildytų: * kurs mano duoną valgo, tas manę kojomis mina.
19

Dabar sakau jums, pirm ne kaip stosis, jeib, kada stosis, jus

tikėtumbite, kad aš esmi.

20

Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: * kurs

priima, jei aš kuri siųsu, tas manę priima; bet kas manę priim, tas tą

priim, kurs manę siuntęs.

21

Tai pasakęs Jėzus apsismutnijo dvasėje,

liudijo ir tarė: * iš tiesos, iš tiesos sakau jums: vienas iš jųsų išduos
manę.

22

Tai pažiurėjo mokįtiniai viens į kitą, nerimasčiuodami, apie

ką jis kalbąs. 23 Bet buvo * vienas tarp jo mokįtinių, kurs už stalo
13,11 Jon.6,64.

*

13,13 Mat.23,8.10.

*

13,14 Luk.22,27.

*

13,15 1Petr.2,21. 1Jon.2,6.

*

13,16 Jon.15,20. Mat.10,24.

*

13,18 Ps.41,10.s.

*

13,20 Mat.10,40. Luk.9,48;10,16. 1Tes.4,8.

*

13,21 Mat.26,20.21.

*

13,23 Jon.21,20.

*

sėdėjo prie krutinės Jėzaus, kurį Jėzus mylėjo; 24 Tam pamojo
Simonas Petras, kad tyrinėtų, kursai tas esąs, apie kurį jis sakė.
25

Nėsa tas gulėjo prie krutinės Jėzaus, ir tarė jam: Viešpatie, kurs

tas? 26 Jėzus atsakė: tai tas yra, kuriam aš * tą kąsnį padažęs duosu. Ir
jis kąsnį padažęs, įdavė tą Judošiui Simono, Iškariotui. 27 Ir po to
kąsnio įėjo šėtonas į jį. Tai tarė Jėzus jamui: ką tu darai, tai daryk
veikiai. 28 Bet to nieks nieko ne suprato iš tų, kurie už stalo sėdėjo,
dėl ko jisai jam tai sakė. 29 Kiti dumojo, kadangi Judošius * mašną

turėjo, Jėzų jam sakantį: pirk mums, ko privalome ant šventės; arba,
kad jis ubagams ką duotų. 30 Taigi kaip jis tą kąsnį ėmęs buvo, išėjo
jis tuojaus laukan. Ir buvo naktis. 31 Bet jam išėjus, tarė Jėzus: dabar
žmogaus Sunus yra peršviestas, ir Dievas peršviestas jame. 32 Jei
Dievas peršviestas jame, tai * Dievas ir jį peršvies savyje ir peršvies jį
veikiai. 33 Mieli vaikeliai, dar mažą valandą esmi su jumis. Jus manęs
jėškosite, ir kaip * Žydams sakiau, kur aš eimi, jus iškakti ne galite.

34

Ir sakau jums dabar: naują prisakymą duomi jums, kad tarp savęs

mylėtumbitės, kaip aš jus mylėjau, kad ir * jus kits kitą mylėtumbite.
35

Ant to kiekvienas numanys, jus mano mokįtinius esant, jei meilę

tarp savęs turite. 36 Tarė Simonas Petras jam: Viešpatie, kur tu eini?
Jėzus atsakė jam: kur * aš eimi, tu manę šį kartą sekti ne gali, bet †
13,26 Mat.26,23.

*

13,29 Jon.12,6.

*

13,32 Jon.12,23;17,1.

*

13,33 Jon.7,34;8,21.

*

13,34 Mark.12,31.s.

*

13,36 Jon.7,34.

*

13,36 Jon.21,18.19.

potam tu manę seksi. 37 Petras tarėjam: Viešpatie, kodėl aš tavę šį
kartą ne galiu sekti? aš savo gyvastį už tavę guldysu. 38 Jėzus atsakė

jam: ar tu savo gyvastį už manę guldysi? iš tiesos, iš tiesos sakau tau:

*

gaidys ne pragys, iki tu manęs tris kartus užsigįsi.

14
Perskyrimas
Apie Kristaus naudingąjį nuėjimą, apie tikėjimą ir meilę, maldą,
šventąją Dvasę ir tikrąjį pakajų.

1

Ir jis tarė savo mokįtiniams: * jųsų širdis te ne nusigąsta. Jei į

Dievą tikite, tai ir į manę tikite. 2 Mano Tėvo namuose * yra daug

gyvenimų. Jei ne taipo butų, tai aš jums sakyčiau: Aš eimi, jums

vietą pagatavyti. 3 Ir norint nueičiau, jums vietą pagatavyti, tai aš
tačiau vėl sugrįšu ir jus * savęsp imsu, kad jus butumbite, kur aš
esmi. 4 Ir kur aš nueimi, tai žinote, ir kelią taipojau žinote. 5 Tarė jam
Tamošius: Viešpatie, mes ne žinome, kur tu eini; o kaip galime tą
kelią žinoti? 6 Jėzus tarė: * Aš esmi kelias ir tiesa ir gyvastis. Nei

vienas ne iškanka Tėvop, kaip † per manę. 7 Kad manę pažintumbite,

tai pažintumbite ir mano Tėvą. O iš šio čėso pažįstate jį ir regėjote jį.
8

Tarė jamui Pilipas: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, tai pakaks
13,38 Mark.14,30.72. Luk.22,34.

*

14,1 Jon.14,27.

*

14,2 2Kor.5,1.

*

14,3 Jon.12,26;17,24.

*

14,6 Ebr.9,8.

*

14,6 Epėz.2,18;3,12. Ebr.7,25;10,19. 2Kor.3,4. 1Petr.1,21.

mums. 9 Jėzus tarė jamui: taip ilgai esmi prie jųsų, o tu ne pažįsti
manęs? Pilipai, kurs manę reg, tas reg Tėvą; kaipgi tu sakai: parodyk
mums Tėvą? 10 Ar tu ne tiki, kad aš * Tėve, ir Tėvas manyje yra?

žodžius, kurius aš jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Bet Tėvas, manyje
gyvenąsis, daro tus darbus. 11 Tikėkite man, kad aš * Tėve, ir Tėvas
manyje yra; jei ne, ben † dėt darbų tikėkite man.

12

Iš tiesos, iš tiesos

sakau jums: kurs į manę tik, tas ir tus darbus darys, kurius aš darau,
ir dar didesnius darys, ne kaip šius; nės aš eimi pas Tėvą.

13

Ir ko * jus

prašysite mano vardan, tai aš darysu, kad Tėvas pagarbintas butų
Sunuje.

14

Ką jus prašysite mano vardan, tai aš darysu. 15 Jei * manę

mylite, tai mano prisakymus laikykite. 16 O aš Tėvo melsu, ir jis duos
jums kitą palinksmintojį, kad tas prie jųsų pasiliktų amžinai. 17 Dvasę
tiesos, kurią * svietas ne gal priimti; nėsa jis jos ne mato ir ne pažįsta;

bet jus pažįstate ją; nėsa ji pasiliekti prie jųsų ir bus jusyje. 18 * Ne

paliksu jus siratomis; aš ateimi pas jus. 19 Dar maža valandėlė yra, tai
svietas jau daugiaus manęs ne regės; bet jus manę regėsite; nės aš
gyvas esmi, o jus taipjau gyvi busite. 20 Tą dieną jus išpažįsite, kad aš
*

esmi savo Tėve, ir jus manyje, ir aš jusyje. 21 Kurs mano prisakymus
14,10 Jon.10,38.

*

14,11 Jon.14,20.

*

14,11 Jon.10,25.38.

14,13 Mark.11,24.s.

*

14,15 Jon.15,10. 1Jon.5,3.

*

14,17 Išm.1,5.

*

14,17 Jon.7,39.

14,18 Jėr.51,5.

*

14,20 Jon.17,21.22.

*

tur ir laiko tus, tas yra manę mylįs. Bet kurs manę myl, tą mano
Tėvas mylės, ir aš jį mylėsu ir jam išsireikšu. * 22 Tarė jam Judošius,

ne Iškariotas: Viešpatie, kas tai, kad tu mums nori išsireikšti, o ne

svietui? 23 Jėzus atsakydamas tarė jam: * kurs manę myl, tas mano
žodį laikys, ir mano Tėvas jį mylės, ir mes prie jo ateisime ir

gyvenimą prie jo pasidarysime. 24 Bet kas manęs ne myl, tas mano
žodžių ne laiko. Ir žodis, kurį jus girdite, ne esti mano, bet Tėvo, *
kurs manę siuntęs. 25 Tai aš jums kalbėjau, pas jus budamas. 26 Bet

palinksmintojis, Dvasė šventoji, kurią Tėvas * atsiųs mano vardan, tas
jus vislab išmokįs ir jums primįs vislab, ką aš jums sakiau. 27 Pakajų

*

aš jums paliekmi, savo pakajų aš jums duomi. Ne taip aš jums duomi,
kaip svietas duoda. Širdis jųsų te ne nusigąsta ir te nesibijosi.
28

Girdėjote, kad aš jums esmi sakęs: aš nueimi ir sugrištu vėl pas jus.

Kad manę mylėtumbite, tai džiaugtumbitės, kad aš sakęs esmi: aš

eimi pas Tėvą; nės * Tėvas didesnis už manę. 29 O dabar sakiau jums,
pirm ne kaip stosis, jeib, kuomet tatai stosis, tikėtumbite. 30 Aš toliaus
ne daug su jumis kalbėsu; nės ateiti * kunigaikštis šio svieto ir ant
manęs nieko ne tur.

31

Bet jeib svietas išpažintų, kad aš Tėvą myliu ir

14,21 Zir.2,18.

*

14,23 Jon.14,21;13,34. Pam.8,17.

*

14,23 Epėz.3,17.

14,24 Jon.7,28.

*

14,26 Jon.15,26.s.

*

14,27 Pilip.4,7.

*

14,28 Jon.10,29.

*

14,30 Jon.12,31.

*

taip darau, * kaip man Tėvas liepęs: kelkitės ir eikime iš čia.

15
Perskyrimas
Graudenimas ant išsilaikymo tikėjime, meilėje ir kantrume.
1

Aš tikrasis vynmedis, ir mano Tėvas vyno sodininkas. 2 Kiekvieną

vynšakelę prie manęs, vaisiaus ne nešančią, atims jisai, ir kiekvieną
vaisiaus nešančią jis apčystys, kad daugiaus vaisiaus neštų. 3 Jus
dabar čysti esate dėlei žodžio, kurį aš jums sakiau. 4 Pasilikite
manyje, ir aš jusyje. Kaipo vynšakelė nei jokio vaisiaus iš savęs ne
gal nešti, jei ji ne pasiliekti prie vynmedžio, taipo ir jus ne, jei

manyje ne pasiliekate. 5 Aš vynmedis, jus vyno šakelės; kas manyje
pasiliekti, ir aš jame, tas daug vaisiaus neša; nės * be manęs jus nieko
ne galite daryti. 6 Manyje ne pasiliekąsis šalin metamas, kaip
vynšakelė, ir padžiusta; tokios surenkamos * ir į ugnį metamos, ir tur
degti. 7 Jei manyje pasiliekate, ir mano žodis jusyje pasiliekti, tai *
melsite, ko norite, o tai jums nusiduos. 8 Tame mano Tėvas

garbinamas, kad daug vaisiaus nešate ir pastojate mano mokįtiniais.
9

Kaip manę mano Tėvas myli, taip aš ir jus myliu. Pasilikite mano

meilėje. 10 Jei mano prisakymus laikote, tai mano meilėje pasiliekate,
kaipo aš savo Tėvo prisakymus laikau ir pasiliekmi jo meilėje.
11

Toktai jums sakau, kad mano džiaugsmas jusyje pasiliktų, ir jųsų

14,31 Jon.10,18.

*

15,5 2Kor.3,5.

*

15,6 Mat.3,10.

*

15,7 Mark.11,24.

*

džiaugsmas tobulas pastotų. 12 Tai mano prisakymas, kad * kits kitą
mylėtumbite, kaipo aš jus myliu. 13 Niekas didesnios * meilės ne tur,

kaip tą, kad savo gyvastį paliekti už savo prietelius. 14 Jus este * mano
prieteliai, jei darote, ką aš jums įsakau. 15 Ne sakau toliaus, kad jus
bernai esate; nės bernas ne žino, ką jo ponas daro. Bet jums sakiau,
kad prieteliai esate; nės vislab, ką aš iš savo Tėvo girdėjau, jums
žinoma dariau. 16 Jus manę ne išsirinkote, bet aš jus išsirinkau, ir ant
to stačiau, kad * nueitumbite ir vaisiaus neštumbite, ir jųsų vaisius

pasiliktų; jeib, kad Tėvo meldžiate mano vardan, jis jums tai duotų.

17

Tai jums įsakau, kad viens antrą mylėtumbite. 18 Jei svietas jųsų ne

kenčia, tai žinokite, kad jis manęs pirm jųsų nekentęs. * 19 Jei

*

butumbite iš svieto, tai svietas savąją mylėtų; † ale kadangi jus ne iš
svieto esate, bet aš jus iš svieto išsirinkau, dėl to jųsų nekenčia
svietas. 20 Atsiminkite mano žodžio, jums sakytojo: * bernas ne

didesnis už savo poną. Jei jie manę persekinėjo, tai jie ir jus

persekinės; jei jie mano žodį laikė, tai jie ir jųsųjį laikys. 21 Bet tai jie
darys mano vardo dėlei; * nės jie to ne pažįsta, kurs manę siuntęs.

15,12 Mark.12,31.s.

*

15,13 Jon.3,16.s.;10,12.

*

15,14 Jon.8,31.

*

15,16 Mat.28,19.

*

15,18 Jon.7,7.

*

15,19 1Jon.4,5.

*

15,19 Jon.17,14.

15,20 Mat.10,24. Luk.6,40. Jon.13,16.

*

15,21 Jon.16,3.

*

22

Kad ne bučiau atėjęs ir jiems sakęs, tai * jie nei jokio grieko ne

turėtų; bet dabar jie nieku ne gal atsikalbėti, idant savo griekus

teisintų. 23 Kas manęs nekenčia, tas ir mano Tėvo nekenčia. 24 Kad * aš

ne bučiau tus darbus tarp jų daręs, kurius nei vienas ne daręs, tai jie
nei jokio grieko ne turėtų; bet dabar jie tus yra matę, o tačiau jie ne
tiktai manęs, bet ir mano Tėvo nekenčia.

25

Tačiau, kad išsipildytų

ans žodis, jų zokane parašytasis: * Jie be priežasties manęs
neapkenčia. 26 Bet kad * palinksmintojis ateis, kurį aš jums † siųsu nuo

Tėvo, Dvasė tiesos, kuri iš Tėvo išeiti, ta liudys apie manę.

27

Ogi * ir

jus liudysite; nės iš pradžios pas manę buvote.

16
Perskyrimas
Apie busiantįjį persekinėjimą, Kristaus nuėjimą, šventosios

Dvasės urėdą, vargų palaimingajį galą, maldos išklausymą,
mokįtinių bėgimą.
1

Tai aš jums sakau, kad ne pasipiktintumėte. 2 * Jie išmes jus iš

susirinkimų. Bet ateiti čėsas, kad, kursai jus užmuš, tarsis Dievui

15,22 Jon.9,41.

*

15,24 Jon.10,37.

*

15,25 Ps.35,19. Ps.69,5.

*

15,26 Jon.14,26.

*

15,26 Luk.24,49. Nus.Ap.1,4.

15,27 Nus.Ap.1,8;5,32.

*

16,2 Mat.10,17;24,9. Mark.13,9. Luk.21,12.

*

garbę darąs. 3 O jie tai jums todėl darys, kad jie * nei mano Tėvo, nei
manęs ne pažįsta. 4 Bet aš jums tai kalbėjau, jeib tada, kad ateis tas

čėsas, atsimintumbite to, kad aš jums tai pasakiau. Bet to iš pradžios
jums ne sakiau; nės pas jus buvau. 5 Bet * dabar aš eimi pas tą, kursai
manę siuntęs, ir nei viens iš jųsų ne klausia manęs: kur tu eini? 6 Bet
kadangi jums tai kalbėjau, jųsų širdis smutka pripildyta yra. 7 Ale * aš
jums tiesą sakau: ger jums yra, kad aš nueimi. Nės jei ne nueimi,

palinksmintojis neateiti pas jus; bet jei nueimi, siųsu jį pas jus. 8 Ir jis
atėjęs kaltįs svietą dėl grieko ir dėl teisybės ir dėl sudo. 9 Dėl grieko,

kad ne tik į manę;

10

Bet dėl teisybės, kad aš pas Tėvą eimi, ir jau

manęs daugiaus ne regėsite; 11 Dėl sudo, kad * kunįgaikštis šio svieto
jau yra sudytas. 12 Aš turu jums dar daug sakyti, bet * dabar tai
pakelti ne galite. 13 Bet kada ana, tiesos Dvasė, ateis, * ta įves jus į
visą tiesą. Nės ji nuog savęs ne kalbės, bet ką išgirs, tai kalbės, ir

ateisiančiuosius daiktus jums apsakys. 14 Ta manę peršvies; nėsa ji iš
manojo ims ir jums apsakys. 15 Vislab, ką Tėvas tur, tai mano yra; dėl
to aš sakiau: ji iš manojo ims ir jums apsakys.

* 16

Po * mažam, tai ne

regėsite manęs, ir vėl po mažam, tai regėsite manę; nės aš eimi pas
16,3 Jon.15,21.

*

16,5 Jon.7,33.

*

16,7 Jon.8,46.

*

16,7 Jon.14,16.26.

16,11 Jon.12,31. Jon.14,30.

*

16,12 1Kor.3,1.

*

16,13 Jon.14,26. 1Jon.2,27.

*

16,15 Jon.17,10.

*

16,16 Jon.7,33;13,33.

*

Tėvą. 17 Tai kalbėjo keli iš jo mokįtinių tarp savęs: kas tai yra, ką jis
mums kalba: po mažam, tai ne regėsite manęs, ir vėl po mažam, tai
regėsite manę, ir kad aš eimi pas Tėvą? 18 Tai sakė jie: kas tai yra,

kad jis kalba: po mažam? mes ne žinome, ką jis kalba. 19 Tai Jėzus
suprato, kad jie jo klausti norėjo, ir tarė jiems: apie tai klausinėjatės
tarp savęs, kad sakiau: po mažam, tai ne regėsite manęs, ir vėl po
mažam, tai regėsite manę. 20 Iš tiesos, iš tiesos sakau jums: jus
verksite ir raudosite, bet svietas džiaugsis; ale jus smutni busite;

tačiau jųsų smutnybė turės į džiaugsmą pavirsti. * 21 * Moteriškė
gimdydama smutnybę tur, nės jos adyna atėjo; bet pagimdžiusi

kudikį, ji jau ne atmena tos bėdos iš džiaugsmo, kad žmogus užgimęs
ant svieto. 22 Ogi ir jus dabar smutnybę turite; bet aš jus vėl regėsu, ir
jųsų širdis džiaugsis, ir * jųsų džiaugsmą nei vienas ne atims nuog
jųsų. 23 Ir * toje dienoje jus nieko ne klausite manęs. 24 Iš tiesos, iš

tiesos sakau jums: jei * ko prašysite Tėvo mano vardan, tai jis jums
duos.

25

Ikšioliai nieko ne prašėte mano vardan; prašykite, tai imsite,

kad * jųsų linksmybė butų tobula.

26

Tai aš jums per prilyginimą

kalbėjau; bet ateiti čėsas, kad jau daugiaus per prilyginimus jums
nekalbėsu, bet aiškiai apie savo Tėvą jums apsakysu. 27 Tą * dieną jus
mano vardan prašysite; ir ne sakau jums, manę Tėvo už jus
16,20 Ps.30,12.

*

16,21 1Maiž.3,16. Jėz.26,17.

*

16,22 Jėz.35,10.

*

16,23 Jon.14,20.

*

16,24 Mark.11,24.s.

*

16,25 Jon.15,11.

*

16,27 Jon.14,20.

*

prašysiantį. 28 Nės jis * pats, Tėvas, myl jus, todėl, kad jus manę
mylite, ir † tikite, manę nuog Tėvo išėjusį. 29 Aš išėjau nuog Tėvo ir

atėjau į svietą; ir vėl * paliekmi svietą ir eimi pas Tėvą.

30

Tarė jam

mokįtiniai: štai, dabar aiškiai kalbi ir nei jokio prilyginimo ne sakai.
31

Dabar žinome, * tavę visus daiktus žinantį ir neprivalantį, kad tavęs

kas klaustų; togidėl tikime, tavę nuog Dievo išėjusį. 32 Jėzus atsakė
jiems: dabar jus tikite. 33 Štai, ateiti adyna ir jau atėjo, kad jus *
išsklaidyti busite, kiekvienas į savąją, ir manę vieną paliksite; † bet aš
ne esmi vienas; nės Tėvas yra pas manę.

34

Tai su jumis kalbėjau, kad

manyje * pakajų turėtumbite. Sviete tužbą turite; bet † bukite linksmi,
aš pergalėjau svietą.

17
Perskyrimas
Kristaus malda už savę, savo mokytinius, bažnyčią ir
susirinkimą.
1

Tai kalbėjęs Jėzus, * pakėlė savo akis dangun ir tarė: Tėve, adyna

16,28 Jon.14,21.

*

16,28 Jon.17,8.25.

16,29 Jon.13,3.

*

16,31 Jon.21,17.

*

16,33 Sak.13,7. Mat.26,31. Mark.14,27.

*

16,33 Jon.8,16.

16,34 Jon.14,27. Rym.5,1. Epėz.2,14. Kol.1,20.

*

16,34 Jėz.35,4.

17,1 Jon.11,41.

*

atėjo, kad savo Sunų peršviestumbei, kad ir tavę tavo Sunus
peršviestų. 2 Kaip tu jam * macę davei ant viso kuno, jeib jis amžinąją

gyvatą duotų visiems, kurius tu jam davei. 3 Bet tai yra amžinoji

gyvata, kad jie tavę, vienatįjį tikrąjį Dievą esantį, ir kurį tu siuntei,
Jėzų Kristų, pažintų. 4 Aš tavę peršviečiau ant žemės ir * pabaigiau
darbą, tavęs man duotąjį, kad tą daryčiau. 5 Irgi dabar peršviesk
manę, tu Tėve, prie savęs, su ta šviesybe, kurią turėjau * pas tavę,
svietui dar ne be esant. 6 Aš tavo vardą apreiškiau žmonėms, kurius

tu man iš svieto davei, jie tavo buvo, ir tu juos man davei, ir jie tavo
žodį laikė. 7 Dabar jie žino, kad vislab, ką tu man davei, nuo tavęs
yra. 8 Nėsa žodžius, tavęs man duotuosius, aš jiems daviau; ir jie juos

priėmė ir tikrai išpažino, * manę nuog tavęs išėjusį, ir tik, kad tu
manę siuntęs. 9 Aš meldžiu už juos, ir ne meldžiu už svietą, bet už
tus, kurius tu * man davei; nėsa jie tavieji yra. 10 Ir vislab, kas mano
yra, tai ir tavo, ir * kas tavo, tai ir mano yra; o aš peršviestas esmi

juose. 11 Ir aš ne esmi daugiaus ant svieto; bet jie yra ant svieto, o aš
ateimi pas tavę. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardan, kurius tu
man davei, kad jie vienu butų, * kaipo ir mudu. 12 Koliai aš pas juos
buvau ant svieto, išlaikiau juos tavo vardan. Kurius tu man davei,

17,2 Mat.11,27.s.

*

17,4 Jon.4,34.

*

17,5 Jon.1,1;8,58;10,30.

*

17,8 Jon.16,27.30.

*

17,9 Jon.6,37.

*

17,10 Jon.16,15.

*

17,11 Jon.10,30.

*

tuos apsaugojau, ir * nei viens iš jų ne prapuolė, kaip tikt prapulties
sunus, kad raštas išsipildytų.

† 13

Bet dabar aš pas tavę ateimi ir kalbu

toktai ant svieto, kad jie savyje * pilnai turėtų mano linksmybę. 14 Aš
jiems daviau savo žodį, ir svietas jų nekenčia; nėsa jie ne yra iš
svieto, kaip ir aš ne esmi iš svieto.

15

Ne meldžiu, kad juos

atimtumbei iš svieto, bet kas juos * apsaugotumbei nuog pikto. 16 Jie
ne yra iš svieto, kaip ir aš ne esmi iš svieto.

17

Pašvęsk juos savo

tiesoje; nėsa * tavo žodis yra tiesa. 18 Kaipo tu manę siuntei į svietą,
taipo ir aš juos siunčiu į svietą.

19

Aš pats pasišvenčiu už juos, kad ir

jie pašvęsti butų tiesoje. * 20 Ale aš ne tiktai už juos meldžiu, bet ir už
tus, * kurie per jų žodį į manę tikės,

21

Kad jie visi * vienu butų, kaipo

tu, Tėve, manyje ir aš tavyje; kad ir jie musyje vienu butų, kad
svietas tikėtų, tavę siuntusi manę. 22 Ir aš jiems daviau šlovę, kurią tu
man davei, kad * jie vienu butų, kaip mudu vienu esava; 23 Aš * juose,

ir tu manyje, kad jie tobuli butų į vieną, ir svietas išpažintų, kad tu

manę siuntęs, ir myli juos, kaip tu manę myli. 24 Tėve, aš noru, kad, *
17,12 Jon.6,39.

*

17,12 Ps.109,8.

17,13 Jon.15,11.

*

17,15 2Tes.3,3.

*

17,17 Jon.8,40.

*

17,19 1Kor.1,2.30. Ebr.2,11.

*

17,20 Jon.20,31.

*

17,21 Gal.3,28.

*

17,22 Nus.Ap.4,32.

*

17,23 1Kor.6,17.

*

17,24 Jon.12,26.

*

kur aš esmi, ir tie pas manę butų, kurius tu man davei, kad jie mano
šlovę regėtų, kurią tu man davei; nės tu manę mylėjai pirm svieto
nugruntavojimo.

25

Teisusis Tėve! * svietas tavęs ne pažįsta; bet aš

tavę pažįstu, o šie išpažįsta, kad tu manę siuntei. 26 O aš jiems tavo
vardą žinomą dariau ir jiems žinomą darysu, kad meilė, kuria tu
manę myli, * butų juose, ir aš juose.

18
Perskyrimas
Kristaus kentėjimas darže, po Kaipošium ir po Pilotu.
1

Tai Jėzus kalbėjęs, * išėjo su savo mokįtiniais per upę † Kidrono;

čia daržas buvo, į kurį jis įėjo ir jo mokįtiniai. 2 Bet Judošius, kurs jį
išdavė, taipojau tą vietą žinojo; nės Jėzus tankiai * susieidavo tenai
su savo mokįtiniais. 3 Taigi kaip * Judošius buvo su savimi ėmęs
pulką ir vyriausiųjų kunįgų bei Parizėušių tarnus, atėjo jis ten su
žiburiais, žvakėmis ir su ginklais. 4 Taigi Jėzus, * žinodamas vislab,
kas jam nusiduosią, išėjęs tarė jiems: ko jus jėškote? 5 Jie atsakė jam:

Jėzaus iš Nazaret. Jėzus tarė jiems: Aš tas esmi. Bet Judošius, kurs jį

17,25 Jon.15,21.

*

17,26 Jon.15,9.

*

18,1 Mat.26,36. Mark.14,32.

*

18,1 2Zom.15,23.

18,2 Luk.21,37.

*

18,3 Mat.26,47.

*

18,4 Jon.19,28.

*

išdavė, taipojau su jais stovėjo. 6 Kaipgi Jėzus jiems sakė: * Aš tas
esmi! tai jie traukės atgalios ir ant žemės parvirto. 7 Tai jis juos vėl

klausė: ko jėškote? bet jie tarė: Jėzaus iš Nazaret. 8 Jėzus atsakė: aš

sakiau jums, kad aš tas esmi; jeigu manęs jėškote, tai šie te einie.
9

(Kad ans * žodis, jo pasakytasis, išsipildytų: ne prapuldžiau nei

vieno iš tų, kurius tu man davei.) 10 Tai Simonas Petras, turėdamas
kardą, * tą ištraukė ir ištikęs vyriausiojo kunigo berną, nukirto jam jo
dešinę ausį; o tas bernas vardu buvo Malkus. 11 Tai Jėzus tarė Petrui:

Įkišk savo kardą į makštį. * Argi aš ne gersu tą kyliką, kurį mano

Tėvas man davęs? 12 Bet * pulkas, ir vyriausiasis kareivių, ir Žydų
tarnai, Jėzų sugavę, jį surišo, 13 Ir * nuvedė jį pirmiaus pas Anošių, tas
buvo Kaipošiaus uošvis, kurs tą metą vyriausiasis kunigas buvo.

14

Bet

Kaipošius tasai buvo, * kursai Žydams rodijo, ger esant, kad vienas
žmogus nužavintas butų už žmones.

15

Ale Simonas Petras sekė Jėzų,

o ir kits mokįtinis. Tas mokįtinis vyriausiamjam kunįgui pažįstamas
buvo ir su Jėzumi įėjo į vyriausiojo kunigo paločių.

16 *

Bet Petras

lauke stovėjo už durų. Tai laukan išėjęs antrasis mokįtinis, kurs
vyriausiamjam kunigui pažįstamas buvo, kalbėjo su vartininke ir
Petrą įvedė. 17 Tai merga vartininkė tarė Petrui: ar ne ir tu esi vienas
18,6 Jon.6,20.

*

18,9 Jon.17,12.

*

18,10 Mat.26,51. Mark.14,47. Luk.22,50.

*

18,11 Mat.20,22.

*

18,12 Mat.26,57. Mark.14,53.

*

18,13 Mat.26,57. Mark.14,53. Luk.22,54.

*

18,14 Jon.11,50.

*

18,16 Mat.26,69.s.

*

to žmogaus mokįtinių? jis sakė: ne esmi. 18 Bet stovėjo bernai bei
tarnai, ir buvo anglių ugnį susikurę; nėsa šalta buvo, ir šildėsi. O

Petras pas juos stovėjo ir šildėsi. 19 Bet vyriausiasis kunįgas klausė
Jėzų apie jo mokįtinius ir apie jo mokslą.

20

Jėzus jam atsakė: * aš

drąsiai atvirai svietui kalbėjau. Aš visados mokinau mokyklose ir
bažnyčioje, kur visi Žydai susieina, ir slapčiai nieko ne kalbėjau.
21

Kamgi manę apie tai klausi? paklausk apie tai tus, kurie girdėjo, ką

aš jiems kalbėjau; štai, tie žino, ką aš sakiau.
*

22

Bet jam tai bekalbant,

vienas tų tarnų, kurie čia drauge stovėjo, Jėzui per ausį davė,

sakydamas: ar taip tau reikia atsakyti vyriausiamjam kunigui?
23

Jėzus atsakė: jei piktai kalbėjau, išliudyk, tai pikt esant; bet jei

gerai kalbėjau, kodėl manę muši? 24 Ir Anošius jį surištą nusiuntė pas
vyriausįjį kunigą Kaipošių. 25 * Bet Simonas Petras stovėjo ir šildėsi.
Tai jie sakė jam: ar tu ne esi vienas jo mokįtinių? bet jis užsigynė

tarydamas: ne esmi. 26 Sakė jam vienas vyriausiojo kunįgo tarnų,

gentis ano, kurio ausį Petras buvo nukirtęs: ar aš tavę ne regėjau
darže pas jį? 27 Tai Petras vėl užsigynė. Ir tuojaus gaidys pragydo.
28

Tai jie nusivedė Jėzų nuog Kaipošiaus į * sudo butą. Ir buvo anksti.

Ir jie ne įėjo į sudo butą, kad ne pastotų nečysti, bet velykas valgytų.
29
30

Tai išėjęs Pilotas pas juos, tarė? ko turite skųsti ant šio žmogaus?
Jie atsakydami tarė jam: kad tas ne butų piktadėjas, tai mes ne

butumbime jį tau padavę. 31 Tai Pilotas jiems atsakė: * taigi imkite jį
18,20 Luk.2,46. Luk.4,14.15. Jon.7,14.26.

*

18,22 1Kar.22,24.

*

18,25 Mat.26,58.69.s.

*

18,28 Mat.27,2. Mark.15,1.

*

18,31 Jon.19,6.

*

ir sudykite jį pagal savo zokaną. Tai Žydai jam tarė: mums nei vieną
ne valia nužavinti. 32 Kad išsipildytų Jėzaus žodis, * kurį jis kalbėjo,

paženklindamas, kokiu smerčiu jis mirsiąs. 33 Tai * Pilotas vėl įėjo į
sudo butą, ir pasivadinęs Jėzų, tarė jam: argi tu esi Žydų karalius?
34

Jėzus atsakė: ar tu tai pats iš savęs kalbi? arba ar kiti tau tai apie

manę pasakė? 35 Pilotas atsakė: ar aš Žydas esmi? tavo žmonės ir
vyriausieji kunįgai tavę man padavė; kągi padarei? 36 Jėzus atsakė: *
mano karalystė ne esti iš šio svieto. Kad mano karalystė iš šio svieto
butų, mano tarnai dėlei tos kariautų, kad ne bučiau Žydams

paduotas; bet dabar mano karalystė ne esti iš čia. 37 Tai tarė jam
Pilotas: argi tai tu tačiau esi karalius? Jėzus atsakė: * tu sakai, aš
esmi karalius. Aš ant to gimęs ir ant svieto atėjęs, kad liudyčiau tiesą.
Kurs iš tiesos yra, tas klauso mano balso. 38 Pilotas tarė jam: kasgi yra
tiesa? Ir tai pasakęs, išėjo vėl pas Žydus ir tarė jiems: * aš ne randu

nei jokios kaltės ant jo. 39 Bet * jus tokį paprotį turite, kad aš jums ant

velykų vieną paleisčiau; argi dabar norite, kad aš jums Žydų karalių
paleisčiau.

40

Tai jie vėl visi šaukė, tarydami: ne tą, bet * Barabošių.

Ale Barabošius buvo razbaininkas.

19
18,32 Mat.20,19. Mark.10,33. Luk.18,32.

*

18,33 Mat.27,11. Luk.23,3.

*

18,36 Jon.6,15.

*

18,37 1Tim.6,13.

*

18,38 Mat.27,23. Mark.15,14. Luk.23,14.

*

18,39 Mat.27,15.

*

18,40 Mat.27,20. Mark.15,11. Luk.23,18.

*

Perskyrimas
Kristaus nuplakimas, apvainikavimas, kryžiavojimas, smertis ir
palaidojimas.

1

Tai Pilotas Jėzų ėmęs, jį nuplakė.

* 2

Ir kareiviai * nupynę vainiką

iš erškėčių, uždėjo tą ant jo galvos, ir apsiautė jį purpuros rubu, 3 Ir

tarė: Buk pasveikintas, Žydų karaliau. Ir * davė jam per ausis. 4 Tai *
Pilotas vėl laukan išėjęs, tarė jiems: žiurėkite, aš jums jį išvedu
laukan, kad išpažintumbite, manę ant jo nei jokios kaltės ne
randantį. 5 Taipo Jėzus laukan išėjo, nešdamas erškėčių vainiką ir
purpuros rubą. Ir jis sakė jiems: štai, žiurėkite, koksai žmogus! 6 Ir

išvydę jį vyriausieji kunįgai ir tarnai, šaukė sakydami: nukryžiavok,
nukryžiavok! Pilotas sako jiems: imkite jį; nėsa aš ne randu nei jokios
kaltės ant jo. 7 Žydai jam atsakė: * mes prisakymą turime, ir pagal tą

prisakymą jis tur mirti; nės jis pats Dievo sunumi pasidarė. 8 Pilotas
išgirdęs tus žodžius, juo daugiaus bijojosi; 9 Ir vėl * įėjęs į sudo butą,
tarė Jėzui: iš kur tu esi? bet Jėzus jam nieko ne atsakė.

10

Tai Pilotas

tarė jam: ar nekalbi su manimi? ar nežinai, manę macę turintį, tavę
nukryžiavoti, ir macę turintį, tavę * paleisti? 11 Jėzus atsakė: tu ne
turėtumbei nei jokios macės ant manęs, jei ji tau ne butų duota iš
19,1 Mat.27,26.27. Mark.10,34;15,15.

*

19,2 Mat.27,29.

*

19,3 Mat.27,29.

*

19,4 Jon.18,29.

*

19,7 3Maiž.24,15.16. 5Maiž.18,20.

*

19,9 Jon.18,33.

*

19,10 Jon.18,39.

*

aukštybės. Togidėl kurs manę tau išdavė, didesnį grieką tur. 12 Iš to
čėso jėškojo Pilotas, kaipo jį paleistų. Bet Žydai šaukė, tarydami: jei

tu jį paleidi, ne esi ciecoriaus prietelis; nės kas karaliumi daros, tas
yra prieš ciecorių.

13

Pilotas, išgirdęs tus žodžius, išvedė Jėzų laukan

ir užsisėdo ant sudo krasės, ant vietos, vadinamos akmeninis
išgrindimas, žydiškai Gabata.

14

Bet buvo prisigatavijimo diena prieš

velykas, apie šeštąją adyną. Ir jis tarė Žydams: štai, jųsų karalius!
15

Bet jie šaukė: šalin, šalin su tuomi, * nukryžiavok jį. Tarė Pilotas

jiems: ar aš jųsų karalių kryžiavosu? Vyriausieji kunįgai atsakė: mes
ne turime nei jokio karaliaus, kaip tikt ciecorių. 16 Tai jis jiems jį
padavė, kad butų nukryžiavotas. Bet jie ėmė Jėzų ir jį nuvedė.

17

Ir

jisai, nešdamas savo kryžių, išėjo ant * vietos, vadinamos
Lavongalvių vieta, žydiškai vadinamos Golgata. 18 Čia jį
nukryžiavojo, ir su juomi kitudu, abyšaliai, bet Jėzų viduryje tarp
jųdviejų. 19 Bet Pilotas parašė užrašą ir pastatė tą ant kryžiaus; ir

buvo parašyta: Jėzus iš Nazaret, Žydų karalius. 20 Tą užrašą skaitė
daug Žydų; nėsa ta vieta arti miesto buvo, kur Jėzų nukryžiavojo. Ir
buvo parašyta žydiškai, grykiškai ir lotyniškai. 21 Tai tarė Žydų
vyriausieji kunįgai Pilotui: ne rašyk: Žydų karalius, bet jį sakiusį: aš
esmi Žydų karalius. 22 Pilotas atsakė: ką parašiau, tai parašiau. 23 Bet *

kareiviai, Jėzų nukryžiavoję, ėmė jo rubus ir padarė ketures dalis,
kiekvienam kareiviui vieną dalį, taipojau ir sermėgą. Bet sermėga
buvo nesiuta, nuo pat viršaus per visą austa. 24 Tai kalbėjo jie tarp
savęs: ne perdalykime tą, bet meskime burtą apie ją, kam ji tekti
19,15 Jon.19,6.

*

19,17 Mat.23,33.s.

*

19,23 Mat.27,35. Mark.15,24.

*

turės. Kad išsipildytų raštas, sakąsis: * jie mano rubus tarp savęs
dalijosi, ir ant mano sermėgos jie burtą metė. Tai darė kareiviai.
25

Bet stovėjo pas Jėzaus kryžių jo motyna ir jo motynos sesuo,

Marija, Kleopo pati, ir Marija Madlyna. 26 Tai Jėzus išvydęs savo
motyną ir mokitinį, kurį jis mylėjo, šale stovintį, tarė savo motynai:
moterišk, štai, tai tavo sunus. 27 Potam jis tarė mokįtiniui: štai, tai
tavo motyna. Ir iš tos adynos ėmė ją mokįtinis pas savę. 28 Paskui
Jėzus * žinodamas, jau vislab atlikta esant, † kad raštas išsipildytų,

tarė: aš trokštu.

29

O stovėjo ten rykas, pilnas uksoso. Bet jie pripildė

kempinę * uksosu, ir apdėję tą aplink yzopą, prilaikė ją prie jo
burnos.

30

Bet kaip Jėzus paragavęs buvo uksosą, tarė jis: atlikta. Ir

palenkęs galvą, išleido dvasę. 31 Bet Žydai, dienai prisigatavijimo
esant, kad lavonai subatoje ant kryžiaus ne pasiliktų, (nėsa didė buvo
ta sabatos diena,) meldė Piloto, kad jų blauzdkauliai sulaužyti ir jie
nuimti butų. 32 Tai atėjo kareiviai ir pirmamjam sulaužė

blauzdkaulius ir antramjam, kursai su juomi buvo nukryžiavotas.
33

Bet pas Jėzų atėję ir regėdami, jį jau numirusį, ne laužė jo

blauzdkaulius.

34

Bet vienas iš kareivių atvėrė su ragotine jo šoną, ir

tuojaus išėjo kraujas ir vanduo.

35

Ir tas, kursai tai regėjęs, liudijo

apie tai, ir jo liudijimas yra tiesa; ir tas žino, tiesą sakąs, kad ir jus

tikėtumbite. 36 Nėsa tai nusidavė, kad raštas išsipildytų: ne turite * nei

19,24 Ps.22,19.

*

19,28 Jon.13,3.

*

19,28 Ps.22,16.

19,29 Ps.69,22.

*

19,36 2Maiž.12,46.

*

vieno jo kaulo sulaužyti. 37 Ir vėl kitas * raštas kalba: jie įžvelgs, kurį
jie perdurė. 38 Potam meldė Piloto Juozėpas iš Arimatios, kurs buvo

Jėzaus mokįtinis, bet slapčiai, iš baimės dėl Žydų, kad nuimtų Jėzaus
lavoną. Ir Pilotas tai pavelijo. Dėl to atėjo jis ir nuėmė Jėzaus lavoną.
39

Bet atėjo ir Nikodėmus, kurs * kitą kartą naktyje pas Jėzų atėjęs

buvo, atnešdamas † sumaišytų mirų ir aloės, apie šimtą svarų.

40

Tai

ėmė juodu Jėzaus lavoną ir įvyniojo jį į drobes su žolėmis, kaip
Žydai liub palaidoti. 41 Bet buvo prie tos vietos, kur jis nukryžiavotas

buvo, daržas, ir tame darže naujas kapas, į kurį niekados nei vienas
ne buvo įdėtas.

42

Čionai juodu Jėzų padėjo dėl Žydų prisigatavijimo

dienos, kadangi tas kapas arti buvo.

20
Perskyrimas
Kristaus prisikėlimas Judėoje apreikštas ir patvirtintas.
1*

Pirmoje dienoje sabatų (arba nedėlės) ateiti Marija Madlyna

anksti, kaip dar tamsi buvo, pas kapą, ir išvysta, akmenį nuog kapo
atimtą esant. 2 Tai ji bėga ir ateiti pas Simoną Petrą ir pas aną kitą
mokįtinį, kurį Jėzus mylėjo, ir sako jiemdviem: atėmė Viešpatį iš
kapo, ir ne žinome, kur jį padėjo. 3 Tai * išėjo Petras ir antrasis
mokįtinis ir atėjo pas kapą. 4 Bet tuodu bėgo podraug, ir antrasis
19,37 Sak.12,10. Apr.1,7.

*

19,39 Jon.3,2.

*

19,39 Mat.2,11.

20,1 Mat.28,1. Mark.16,1. Luk.24,1.

*

20,3 Luk.24,12.

*

mokįtinis pranoko Petrą ir pirma atėjo pas kapą. 5 Pasilenkęs žiuri ir
mato drobes padėtas; bet pats ten ne įėjo. 6 Tai atėjo Simonas Petras
paskui jį ir įėjo į kapą ir išvysta drobes padėtas, 7 Ir * skepetą, kuria

Jėzaus galva buvo aprišta, ne pas drobes padėtą, bet į šalį, suvyniotą,
skyriu ant kitos vietos. 8 Tai įėjo ir antrasis mokįtinis, kurs pirmiaus
atėjo pas kapą, ir išvydo ir tikėjo. 9 Nės jie dar ne išmanė raštą, kad
jis turėjo keltis iš numirusiųjų. 10 Tai mokįtiniai vėl paėjo podraug.
11

Bet Marija stovėjo pas kapą lauke verkdama. O kaip ji verkė,

žvilgterėjo ji į kapą, 12 Ir pamatė du * angielu baltuose rubuose

sėdinčiu, vieną prie galvos, ir antrąjį prie kojų, kur jie buvo Jėzaus
lavoną padėję.

13

Ir tuodu jai tarė: moterišk, ko verki? ji sakė

jiemdviem: jie atėmė mano Viešpatį, o aš ne žinau, kur jie jį padėjo.
14

Ir tai atsakydama atsigręžė ji atgalios ir * išvysta Jėzų stovint ir ne

žino, tai Jėzų esantį. 15 Sako jai Jėzus: moterišk, ko verki? ko jėškai?

ana dumojo, tai daržininką esantį, ir sako jam: pone, ar tu jį šalin

panešei, tai pasakyk man, kur jį padėjai, tai aš jį atsinešu. 16 Tarė jai
Jėzus: Marija. Tai ji atsigręžusi sako jam: Rabuni! tai musų žodžiu:
Mokįtojau. 17 Tarė jai Jėzus: ne pakrutįk manęs; nės dar ne užžengiau
pas savo Tėvą. Bet eik * pas mano brolius ir pasakyk jiems: Aš
užžengiu pas savo Tėvą ir pas jųsų Tėvą, pas savo Dievą ir pas jųsų
Dievą. 18 * Ateit Marija Madlyna, mokįtiniams pranešdama: † aš
20,7 Jon.11,44.

*

20,12 Mat.28,5.6. Mark.16,5.

*

20,14 Mat.28,9. Mark.16,5.

*

20,17 Ps.22,23. Ebr.2,11.12.

*

20,18 Mark.16,10.

*

20,18 1Maiž.32,30.

Viešpatį regėjau, ir jis man tai pasakė. 19 Bet * vakare anos pirmosios
dienos sabatų (t.e. nedėlės), kaip mokįtiniai susirinkę, ir durys

užrakintos buvo iš baimės dėl Žydų, atėjo Jėzus ir stojos į vidurį ir
tarė jiems: pakajus jumus! 20 Ir tai pasakęs, * parodė jis jiems rankas
ir savo šoną. Tai mokįtiniai prasidžiugo, išvydę Viešpatį, 21 Ir Jėzus
vėl tarė jiems: pakajus jumus. * Kaipo manę siuntė Tėvas, taip ir aš
jus siunčiu.

22

Ir tai ištarąs, kvėpė į juos ir tarė jiems: imkite šventąją

Dvasę! 23 * Kuriems jus griekus atleisite, tiems tie yra atleisti; ir

kuriems jus tus ne atleisite, tiems tie ne bus atleisti. 24 Bet Tamošius,
vienas iš anų dvylika, kurį vadina dvynu, ne buvo su jais, kaip Jėzus
atėjo. 25 Todėl sakė jam kiti mokįtiniai: mes regėjome Viešpatį. Bet jis
jiems sakė: jei ne išvysu jo rankose vinių vietas ir ne įdėsu savo
pirštą į vinių vietas ir ne įdėsu savo ranką į jo * šoną, ne įtikėsu. 26 Ir
po aštuonių dienų buvo vėl jo mokįtiniai viduje, ir Tamošius su jais;

ateina Jėzus, * durims esant užrakintoms, ir stojas į vidurį ir sako:
pakajus jumus! 27 Potam tarė jis Tamošiui: duok šen savo pirštą ir

regėk mano rankas, ir ištiesk savo ranką, ir įdėk ją į mano šoną, ir
nebuk netikįs, bet tikįs. 28 Atsakė Tamošius ir tarė jam: * Mans
Viešpatie ir mans Dieve!

29

Sako jam Jėzus: kadangi tu manę matei,

20,19 Luk.24,36.

*

20,20 1Jon.1,1.

*

20,21 Jėz.61,1. Jon.17,18.

*

20,23 Mat.16,19. Jon.18,18.

*

20,25 Jon.19,34.

*

20,26 Jon.20,19.

*

20,28 1Kar.18,39.

*

Tamošiau, tai tiki. Išganytingi, * kurie ne mato, o tačiau tik. 30 Ir daug
kitų ženklų darė Jėzus po akių savo mokįtinių, kurie ne parašyti

šitose knygose. 31 Bet tie yra parašyti, kad tikėtumbite, Jėzų esantį
Kristų, Dievo Sunų, ir kad per * tikėjimą gyvastį turėtumbite jo
vardan.

21
Perskyrimas
Kristaus prisikėlimas Galilėoje apreikštas.
1

Potam vėl pasirodė Jėzus mokįtiniams pas mares prie Tibėrios. Bet

jis taipo pasirodė: 2 Buvo podraug Simonas Petras ir Tamošius, kurs
dvynu vadinamas, ir Natanaėlis iš Kanos Galilėos ir sunudu

Zebedėjaus ir kitudu jo mokįtinių. 3 Sako * jiems Simonas Petras: aš
eisu žvejoti; jie sako jam: tai eisime ir mes su tavimi. Jie išėjo ir
tuojaus įžengė į laivą; ir tą naktį nieko ne sugavo. 4 Bet dabar jau
praaušus, stovėjo Jėzus prie krašto; bet mokįtiniai * ne žinojo, tai
Jėzų esantį. 5 Tarė jiems Jėzus: vaikai, ar ne turite ko valgyti? jie

atsakė jam: ne turime. 6 Bet jis sakė jiems: * meskite tinklą po laivo
dešinės, tai rasite. Tai jie metė ir daugiaus ne be įstengė jį traukti dėl
žuvių daugumo. 7 Tai tarė ans mokįtinis, kurį Jėzus mylėjo, Petrui:
tai Viešpats! Simonas Petras išgirdęs, tai Viešpatį esantį, apsijuosė
20,29 1Petr.1,8.

*

20,31 1Jon.5,13.

*

21,3 Luk.5,5.

*

21,4 Luk.24,16.

*

21,6 Luk.5,4.

*

marškiniais (nės buvo nuogas,) ir įsimetė į mares. 8 Bet kiti
mokįtiniai atėjo laivu (nės ne toli buvo nuo krašto, bet apie du šimtu
mastų,) traukdami tinklą su žuvimis. 9 Kaipgi jie išėjo ant krašto,
išvydo jie anglių padėtų ir žuvių ant jų bei duonos. 10 Tarė jiems
Jėzus: atneškite tų žuvių, jųsų dabar sugautųjų. 11 Įžengė Simonas
Petras ir ištraukė tinklą ant žemės, pilną didžių žuvių, šimtą ir
penkisdešimtis ir tris. Ir norint jų taip daug buvo, tačiau ne sutruko
tinklas. 12 Tarė jiems Jėzus: eikšte, laikykite pusryčius. Bet nei viens

iš mokįtinių ne drįso jo klausti: kas tu esi? žinodami, Viešpatį esantį.
13

Tai ateina Jėzus ir ima duoną ir duoda jiems, * taipojau ir žuvis.

14

Ogi tai yra jau trečias kartas, kad Jėzus pasirodė savo mokįtiniams,

prisikėlęs budamas iš numirusiųjų. 15 Taigi jiems pusryčius pavalgius,
tarė Jėzus Simonui Petrui: Simone Jonošiau, ar tu manę daugiaus
myli, ne kaip šie? jis sako jam: berods, Viešpatie, tu žinai, kad aš

tavę myliu. Sako jis jam: ganyk mano ėryčius. 16 Jis antrą kartą sako
jam: Simone Jonošiau, ar myli manę? Jis sako jam: berods, Viešpatie,
tužinai, kad aš tavę myliu. Jis sako jam: įganyk mano avis. * 17 Sako
jis trečią kartą jamui: Simone Jonošiau, ar myli manę? Petras
nusismutnijo, kad jis jam trečią kartą sakė: ar myli manę? Ir sakė
jam: Viešpatie, * tu visus daiktus žinai, tu žinai, kad aš tavę myliu.

Sako jam Jėzus: ganyk mano avis.

18

Iš tiesos, iš tiesos sakau tau: kaip

tu jaunesnis buvai, pats apsijuosdavai ir vaikščiodavai, kur
norėdavai; * bet kad pasęsi, ištiesi savo rankas, ir kits tavę apjuos ir
21,13 Jon.6,11.

*

21,16 Nus.Ap.20,28. 1Petr.5,2.4.

*

21,17 Jon.16,30. Zir.42,19. Bar.3,32.

*

21,18 2Petr.1,14.

*

nuves, kur ne nori. 19 Bet tai jis sakė paženklindamas, kokiu smerčiu
jis Dievą garbįsiąs. Bet tai sakęs, tarė jis jam: sek manę! 20 Bet Petras
atsigręžęs, pamatė sekant tą mokįtinį, * kurį Jėzus mylėjo, kursai
taipojau prie jo krutinės prie vakarienės buvo gulėjęs ir taręs:
Viešpatie, kursai yra tavę išduodąsis? 21 Tą Petras išvydęs, sako Jėzui:
Viešpatie, ogi šis ką? 22 Sako jam Jėzus: jei aš noru, kad jis pasiliktų,
ikikoliai aš ateimi, kas tau tai rup? tu sek manę. 23 Tai išėjo tas žodis
tarp brolių: tas mokįtinis ne miršta. Ir Jėzus ne sakė jam: jis ne

miršta, bet: jei aš noru, kad jis pasiliktų, ikikoliai aš ateimi, kas tau
tai rup? 24 Tai yra tas mokįtinis, * kursai liudija apie šitus daiktus, ir
kurs tai yra parašęs. Ir mes žinome, jo liudymą tiesą esantį. 25 Bet ir
daugel kitų daiktų yra, kurius Jėzus darė, kurie, kad po kits kito
turėtų parašyti buti, misliju, kad nei pats svietas ne galėtų aptverti tų
knygų, kurios butų rašytinos.

21,20 Jon.13,23.

*

21,24 Jon.15,27.

*

ACT -

DARBAI (ARBA NUSIDAVIMAI)
APAŠTALŲ, PER ŠVENTĄJĮ LUKOŠIŲ
RAŠYTI.
1
Perskyrimas
Kristaus užžengimas, Motiejaus pavadinimas ant apaštalų
urėdo.

1

Pirmąją kalbą tiesa sutaisiau, mielas Teopile, apie vislab tai, ką

Jėzus pradėjo, ir daryti, ir mokįti, 2 Iki tai dienai, kurioje jis paimtas
buvo, kaip jis apaštalams, kurius jis buvo išsirinkęs, per šventąją
Dvasę paliepimą buvo davęs; 3 Kuriems jis po savo kentėjimo pats
gyvas pasirodė per tuleropus išsireiškimus, ir davėsi regėtis tarp jų
keturisdešimt dienų, ir kalbėjo su jais * apie Dievo karalystę. 4 Ir

suvadinęs juos, liepė jiems, idant ne išeitų iš Jėruzalės, bet lauktų
pažadėjimo Tėvo, kurį (sakė jis) * girdėjote iš manęs; 5 Nės * Jonas
krikštijo vandenimi, bet jus busite šventaja Dvase krikštyti, ne ilgai
po šių dienų. 6 Bet tie, kurie buvo susiėję, klausė jo, tarydami:
1,3 Luk.17,20.21. Rym.14,17.

*

1,4 Jon.15,26.s.

*

1,5 Nus.Ap.11,16;13,24;19,4. Mat.3,11.

*

Viešpatie, ar tu šiuo čėsu * vėl attaisysi karalystę Izraelio? 7 Bet jis
tarė jiems: ne pareitis jums žinoti čėsą arba adyną, kurią Tėvas savo
macei pasilaikęs yra; 8 Bet jus gausite šventosios Dvasės galybę, kuri

ant jųsų ateis, ir busite mano liudininkais Jėruzalėje ir visoje Judėoje
ir Samarioje, ir iki žemės krašto. 9 Ir tai taręs, * tapė jis paimtas
regimai, ir debesis jį šalin atėmė po jų akių. 10 Ir jiems bežiurint
paskui jį, jam dangun žengiant, štai, * du vyru baltuose rubuose
stovėjo pas juos, 11 Kuriuodu ir sakė: jus vyrai iš Galilėos, kam čia
stovite dangun žiurėdami? šis Jėzus, kursai nuo jųsų paimtas yra

dangun, vėl taipo * ateis, kaipo jus jį regėjote dangun žengiant. 12 Tai
jie sugrįžo į Jėruzalę nuo * kalno, kursai vadinamas alyvų kalnas, ir
yra arti Jėruzalės, tikt per sabatos kelią.

13

Ir kaip jie įėjo, užkopo jie

ant viršutinio gyvenimo; nės čia laikėsi * Petras ir Jokubas, Jonas ir
Endriejus, Pilipas ir Tamošius, Baltramiejus ir Matėošius, Jokubas,

Alpėjaus sunus, ir Simonas Zelotes, ir Judas Jokubo. 14 Tie visi buvo
podraug, * vienširdžiai besimelsdami ir prašydami, su moterimis ir su
Marija, Jėzaus motyna, ir su jo broliais. 15 Ir tose dienose kėlėsi
Petras tarp mokįtinių, tarė (bet buvo pulkas vardų podraug
susiėjusiųjų apie šimtą ir dvidešimt): 16 Jus vyrai ir broliai, turėjo *
1,6 Luk.24,21.

*

1,9 Luk.24,51.

*

1,10 Luk.24,4. Jon.20,12.

*

1,11 Luk.21,27. 1Tes.4,16.

*

1,12 Luk.24,50.51.52.

*

1,13 Mat.10,2.

*

1,14 Nus.Ap.2,1.42;4,24.

*

1,16 Ps.41,10.s.

*

išsipildyti tas raštas, kurį pirm to sakiusi yra šventoji Dvasė per
burną Dovido apie Judošių, kursai buvo vadas tų, kurie Jėzų sugavo;
17

Nės jis buvo su mumis * skaitytas, ir buvo šį urėdą su mumis gavęs.

18

Tas nusipelnė dirvą už algą neteisybės ir * pasikorė ir pusiau

perplyšo, ir visi jo viduriai išpuolė. 19 Ir tai žinoma visiems Jėruzalėje
gyvenantiemsiems, taipo, kad * ta dirva vadinama jų žodžiu
Akeldama, tai esti, kraujo dirva. 20 Nės parašyta yra * Psalmų
knygose: jų gyvenimai turėtų pusti pastoti, ir nei vieno ne butų,

kursai tuose gyventų, o ir: † jo vyskupystė (urėdas) kitam turėtų tekti.

21

Taigi reikia, kad vienas šių vyrų, kurie pas mus buvę yra per visą

čėsą, kuriame Ponas Jėzus tarp musų ir išėjo ir įėjo,

22

Nuo Jono

krikšto iki tai dienai, kurioje jis nuo musų paimtas yra, liudininku jo
prisikėlimo su mumis pastotų. 23 Ir pastatė du, Juozėpą, vadinamą
Barzabą, su pravarde Justus, ir Motiejų, 24 Ir meldėsi tarydami:

Viešpatie, tu * visų širdis pažįstąsis; parodyk, kurį tu iš šių dviejų sau
išsirinkęs esi, 25 Kad viens tų gautų šią šlužmą ir apaštalų urėdą, nuo

kurio Judošius atstojo, kad jis nueitų į savo vietą. 26 Ir jie * burtą
metė ant tų dviejų; ir burtas tropijo Motiejų, ir jis tapė priskirtas
vienuolika apaštalams.

1,17 Luk.6,16.

*

1,18 Mat.27,5.

*

1,19 Mat.27,7.8.9.

*

1,20 Ps.69,26.

*

1,20 Ps.109,8.

1,24 Ps.7,10.s.

*

1,26 Pam.16,33.

*

2
Perskyrimas
Išliejimas Šventosios Dvasės kalbėjimu apaštalo Petro užtartas.
1
2

Ir Sekminių dienai išsipildžius, buvo * visi vienširdžiai podraug.

Ir umai radosi užimas nuo dangaus, kaip kokio didžio vėjo, ir

pripildė visus namus, kuriuose jie sėdėjo. 3 Ir prie jų liežuviai regimi
buvo, perdalyti, kaip * ugnies liepsnos; ir sėdosi ant jų kiekvieno; 4 Ir
visi * pilni pastojo šventosios Dvasės ir pradėjo kalbėti kitais
liežuviais, kaip Dvasė jiems davė iškalbėti. 5 Bet buvo Jėruzalėje

gyveną Žydai, * vyrai Dievo biją, iš visokių žmonių, po dangumi

esančių. 6 Tamgi balsui nusidavus, susiėjo daugumas žmonių ir * ne
įmanė, nei ką mislyti arba sakyti; nės kožnas girdėjo juos savo
liežuviu kalbančius. 7 Bet * visi persigandę dyvijosi tarp savęs,
tarydami: štai, ar ne visi šie kalbantieji iš Galilėos? 8 Kaipogi kožnas
girdime savo liežuvį, kuriame mes esme gimę? 9 Partai ir Medai ir

Elamytai, ir kurie gyvename Mesopotamioje, Judėoje ir Kapadocioje,
Ponte ir Azioje, 10 Prygioje ir Pampylioje, Egypte ir šalyse Lybijos pas
Cyrėną, ir ateiviai iš Rymo, 11 Žydai ir Žydų vierą priėmusieji,

Krėtėnai ir Arabionai; mes girdime juos musų liežuviais didžiuosius
2,1 Nus.Ap.1,14.

*

2,3 Mat.3,11.

*

2,4 Nus.Ap.1,5;10,44;11,15;19,6.

*

2,5 Nus.Ap.13,26.

*

2,6 Nus.Ap.7,12.

*

2,7 Nus.Ap.6,12.

*

Dievo darbus kalbančius. 12 Bet * jie visi išsigandę dyvijosi, kits kitam
sakydami: kas tai bus?
vyno prisigėrę.

14

13

Bet kiti tai apjuokdami tarė: jie saldaus

Tai Petras stojęsi su kitais vienuolika, pakėlė savo

balsą ir kalbėjo jiems: jus Žydai, mieli vyrai, ir visi, kurie gyvenate
Jėruzalėje, tai jums t’esie žinoma, ir įleiskite mano žodžius į savo
ausis. 15 Nes šie neprisigėrę, kaip jus mislijate, kadangi dabar trečioji
adyna dienos. 16 Bet tai yra, ką prarakas * Joėlis pirm to sakęs:

17

Ir

tur nusiduotis paskiausiose dienose, sako Dievas: Aš išliesu nuo savo

Dvasės ant viso kuno, ir jųsų sunus bei * jųsų dukters prarakaus, ir

jųsų jaunikaičiai regėjimus regės, ir jųsų senieji sapnus turės; 18 Ir ant
savo bernų ir ant savo mergų aš tose dienose nuo savo Dvasės išliesu,
ir jie prarakaus.

19

Ir aš darysu stebuklus aukštai danguje, ir ženklus

žemai ant žemės, kraują ir ugnį ir dumų smalktį. 20 Saulė pavirs į
tamsybę, ir mėnuo į kraują, pirm ne kaip didėji ir šlovnoji diena

Viešpaties ateis. 21 Ir nusiduos, * kurs Viešpaties vardo melsis, tas bus
išganytas. 22 Jus vyrai Izraėlitėnai, klausykite šių žodžių: Jėzų
Nazarėniškį, vyrą, Dievo * tarp jųsų padrutintą galybėmis ir
stebuklais ir ženklais, kurius Dievas darė per jį tarp jųsų, (kaip ir jus
patys žinote). 23 Tą (kadangi jis iš apdumotos valės ir apsiėmimo
Dievo paduotas buvo,) jus ėmėte per rankas neteisiųjų ir jį prikabinę

nužavinote; * 24 Tą * Dievas prikėlė, ir atrišo smerties kančias, kadangi
2,12 Nus.Ap.6,7.

*

2,16 Joėl.3,1.s.

*

2,17 Nus.Ap.21,9.

*

2,21 Rym.10,13.

*

2,22 Nus.Ap.10,38.

*

2,23 Nus.Ap.4,28. Luk.22,22.

*

negalimas daiktas buvo, kad jis smerties laikomas butų.

25

Nes * apie

jį sako Dovidas: Aš visados Viešpatį pasistačiau po savo akių; nės jis
yra po mano dešine, kad ne bučiau pajudintas. 26 Todėl yra mano

širdis linksma, ir mano liežuvis džiaugiasi; nės ir mano kunas ilsėsis
nusitikėjime. 27 Nės tu mano dušią ne paliksi pekloje, neigi perleisi,
kad tavo šventasis patręšimą regėtų. 28 Tu man parodei gyvatos
kelius. Tu manę pripildysi džiaugsmu po savo veidu. 29 Jus vyrai,
mieli broliai, duokite man jusump drąsiai kalbėti apie sentėvį

Dovidą: * jis yra numiręs ir palaidotas, ir jo kapas pas mus yra iki šiai
dienai.

30

Jamgi esant praraku ir žinant, Dievą * jam su prysiega

pažadėjus, kad vaisius jo strėnų ant jo krasės sėdėsiąs, 31 Jis tai pirma
matydamas, kalbėjęs yra apie prisikėlimą Kristaus, kad * jo dušia ne
palikta esanti pekloje, ir jo kuną ne regėjusį patręšimo. 32 Tą Jėzų *
prikėlė Dievas; to mes visi esme liudininkai.

33

Taigi jis per Dievo

dešinę paaukštintas ir gavęs pažadėjimą šventosios Dvasės iš Tėvo,
išliejo tai, ką jus regite ir girdite. 34 Nės Dovidas ne užžengė dangun.
Bet jis sako: * Viešpats sako mano Viešpačiui: sėskis po mano dešine,
35

Iki tavo neprietelius padėsu suoleliu tavo kojų. 36 Tai te žino tikrai

visi namai Izraelio, kad Dievas šį Jėzų, kurį jus nukryžiavojote,
Viešpatimi ir Kristumi padaręs. 37 Bet kaip jie tai girdėjo, ėjo tai jiems
2,24 Nus.Ap.3,15.s.

*

2,25 Ps.16,8.s.

*

2,29 Nus.Ap.13,36. 1Kar.2,10.

*

2,30 Ps.89,4.5.

*

2,31 Nus.Ap.13,35. Ps.16,10.

*

2,32 Nus.Ap.13,15.

*

2,34 Ps.110,1. Mat.22,44.s.

*

per širdį, ir tarė Petrui ir kitiems apaštalams: jus vyrai, mieli broliai,
*

ką mes turime daryti? 38 Petras tarė jiems: * prisiverskitės, ir kožnas

tesikrikštydinas vardan Jėzaus Kristaus ant griekų atleidimo, tai
gausite † šventosios Dvasės dovaną.

39

Nės jųsų ir jųsų vaikų yra šis

pažadėjimas, ir visų toli esančiųjų, * kurius Dievas, musų Viešpats,
privadįs. 40 Ir daug kitais žodžiais išliudijo jis ir graudeno,
sakydamas: duokitės gelbėtis nuo tų piktųjų žmonių. 41 Taigi kurie jo
žodį mielai priėmė, tie krikštydinosi, ir prisidėjo tą dieną kokie trys

tukstančiai dušių.

42

Ir jie pasiliko drutai apaštalų pamoksle ir

draugystėje ir duonos laužime ir * maldoje. 43 Ir visas dušias apėmė
baimė. Ir nusidavė daug stebuklų ir ženklų per apaštalus. 44 Bet visi,
kurie buvo tiki pastoję, buvo podraug, ir * vislab iš vieno turėjo.
45

Savo lobius ir turtą jie pardavė, ir tus išdalijo visiems, kaip

kiekvienam privalu buvo. 46 Ir jie kasdien ir visados podraug

vienširdžiai buvo bažnyčioje, ir * duoną lauždami veik čia, veik kitur

namuose, 47 Ėmė valgį ir liaupsino Dievą su džiaugsmu ir širdies
prastybėje, turėdami malonę prie visų žmonių. Bet Viešpats * kasdien
pridėjo susirinkimui tus, kurie išganytais pastojo.

2,37 Nus.Ap.9,6;16,30.

*

2,38 Mat.3,2.

*

2,38 Nus.Ap.19,6.

2,39 Joėl.3,5.

*

2,42 Nus.Ap.1,14. Nus.Ap.2,1.

*

2,44 Nus.Ap.4,32.

*

2,46 Nus.Ap.20,7.

*

2,47 Nus.Ap.4,4;5,14;11,21;14,1.

*

3
Perskyrimas
Petro stebuklas, raišamjam padarytasis, bei Dievo žodžio
sakymas apie Kristų ant prisivertimo.

1

Bet Petras ir Jonas užėjo podraug į bažnyčią apie devintąją adyną,

kurioje melsdavosi. 2 Ir buvo vyras, * raišas iš motynos žyvato, tas
nešiodinosi, ir pasodindavo jį kasdien pas bažnyčios duris, kurias
vadino gražiomis, jeib ubagautųs vargdienių dalį iš tų, kurie į
bažnyčią eidavo. 3 Tas matydamas Petrą ir Joną įeinančiu į bažnyčią,

prašė vargdienių dalies. 4 Bet Petras žiurėjo į jį su Jonu ir tarė: žiurėk
į mudu. 5 Ir jis žiurėjo į juodu, laukdamas, kad ką iš jųdviejų gautų.
6

Bet Petras sakė: sidabro ir aukso ne turu, bet ką turu, tai tau duomi:

vardan Jėzaus Kristaus Nazarėniškio * kelkis ir vaikščiok! 7 Ir *
nutvėręs jį prie dešinės rankos, attiesė jį. Tuojaus stovėjo jo kojų
nariai ir blauzdkauliai stipriai; 8 Pašokęs įgalėjo vaikščioti ir stovėti,
ir ėjo su jais į bažnyčią, vaikščiojo ir šokinėjo, garbindamas Dievą. *

9

Ir matė jį visi žmonės vaikščiojantį ir Dievą garbinantį. 10 O jie jį ir

pažino, kad jis tas esąs, kurs prie gražiųjų bažnyčios durų buvo
sėdėjęs dėl vargdienių dalies; ir pilni pastojo nusidyvijimo ir
nusistebėjimo dėl to, kas jam buvo nusitikę. 11 Bet kaip tas raišasis,
pasveikęs budamas, prie Petro ir Jono laikėsi, susibėgo visi žmonės
3,2 Nus.Ap.8,7. Nus.Ap.14,8.

*

3,6 Nus.Ap.14,9.10.

*

3,7 Mat.8,15;9,25.

*

3,8 Jėz.35,6.

*

prie jų į * prybažnytį, vadinamąjį Salomono, ir dyvijosi. 12 Tai
matydamas Petras, atsakė žmonėms: jus vyrai iš Izraėlio, kam

dyvijatės dėl to? arba ko žiurite į mudu, tarsi mudu tą vaikščiojančiu
padarusiu per savo pačių sylą arba pelnymą? 13 * Dievas Abraomo ir
Izaoko ir Jokubo, Dievas musų tėvų, savo kudikį Jėzų peršvietė, kurį
jus † padavėte ir kurio užsigynėte po akių Piloto, kaip jisai sudijo jį
paleisti. 14 Bet jus užsigynėte šventojo ir teisiojo, ir * prašėte, kad
jums razbaininką dovanotų;

15

Bet gyvatos kunįgaikštį jus nužavinote;

tą Dievas * prikėlė iš numirusiųjų; to mudu liudininkais esva.

16

Ir per

tikėjimą į jo vardą jis yra ant šito, kurį jus matote ir pažįstate,
patvirtinęs savo vardą; ir tikėjimas per jį šitam yra davęs šitą
sveikatą po jųsų akių. 17 Ogi dabar, mieli broliai, aš žinau, kad jus iš
nežinios tai darėte, kaip ir jųsų vyresnieji, 18 Bet Dievas, ką jis per
burną visų savo prarakų pirm to apsakęs, kaip Kristus kentėti

turėsiąs, šitaip išpildė. 19 Togidėl * gailėkitės ir prisiverskitės, kad jųsų
griekai pastotų išgesįti; 20 Kad ateitų * atgaivinimo čėsas nuog veido
Viešpaties, kada jis siųs tą, kursai jums dabar pirm apsakomas, Jėzų
Kristų; 21 Kursai tur dangų įimti, iki tam čėsui, kuriame visi daiktai
bus attaisyti, apie kurius Dievas kalbėjęs yra per burną visų savo
3,11 Nus.Ap.5,12.

*

3,13 Nus.Ap.5,30. 2Maiž.3,6.15.16.

*

3,13 Nus.Ap.2,23. Nus.Ap.7,52.

3,14 Mat.27,20.21.

*

3,15 Nus.Ap.2,24.32;4,10;10,40;13,30.34;17,31. Rym.4,24;8,11.

*

1Kor.6,14. 2Kor.4,14.
3,19 Nus.Ap.2,38.

*

3,20 Jėz.35,10. Dan.7,22.27. Rym.8,21. Apr.20,6.

*

šventųjų prarakų iš svieto pradžios. 22 Nės Maižėšius yra tėvams
sakęs: praraką jums Viešpats, jųsų Dievas, prikels iš jųsų brolių, kaip
manę, to klausykite visame, ką jis jums sakys. 23 * Ir nusiduos, kuri
dušia to prarako ne klausys, ta bus išgaišinta iš žmonių. 24 Ir visi
prarakai, nuog Zomėlio ir paskui, kiek tiktai jų kalbėję, tie apie šias
dienas yra apsakę. 25 Jus este vaikai prarakų ir derėjimo, kurį Dievas
padarė su jųsų tėvais, kaip jis Abraomui sakė: * per tavo sėklą bus
peržegnotos visos žmonių giminės ant žemės. 26 * Pirmiausiai jums

yra Dievas prikėlęs savo kudikį Jėzų ir jį jums siuntęs, jus peržegnoti,
jeib kiekvienas prisiverstų nuog savo piktenybės.

4
Perskyrimas
Apaštalų persekinėjimas, tikinčiųjų draugiškoji malda,
pasielgimas ir pasilaikymas.

1

Bet kaip juodu žmonėms kalbėjo, atėjo pas juodu kunįgai ir *

bažnyčios vyresnysis ir Saducėušiai. 2 (Tie nekentė, kad juodu

žmones mokino ir apsakė Jėzuje prisikėlimą iš numirusiųjų.) 3 Ir

nutvėrė juodu ir apkaldino juodu iki rytojui; nės jau buvo vakaras.
4

Bet daug tų, kurie klausėsi to žodžio, * tikį pastojo, ir skaitlius vyrų

pasidarė apie penkis tukstančius. 5 Ale rytmetyje susiėjo jų vyresnieji
3,23 5Maiž.18,15.

*

3,25 1Maiž.12,3.s.

*

3,26 Nus.Ap.13,46.

*

4,1 Luk.22,4.52.

*

4,4 Nus.Ap.2,47.s.

*

ir vyriausieji ir raštemokįtieji į Jėruzalę: 6 * Anošius, vyriausiasis
kunįgas, ir Kaipošius ir Jonas ir Aleksandras, ir kiek jų buvo iš

giminės vyriausiųjų kunįgų; 7 Ir juodu po savo akių pastatę, klausė

juodu: * iš kokios macies, arba kieno vardan tai darėta? 8 Petras,
šventosios Dvasės pilnas, tarė jiems: * jus vyresnieji žmonių, ir jus
vyriausieji iš Izraelio, 9 Jei * mudu šiandien sudijamu dėl tos
geradėjystės, negalinčiamjam žmogui išrodytosios, per kurią jis
sveikas pastojo, 10 Tai jums ir visiems žmonėms iš Izraelio te esie
žinoma, kad vardan Jėzaus Kristaus Nazarėniškio, kurį jus

nukryžiavojote, * kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų, stov šisai čion
sveikas po jųsų akių. 11 Tai yra * tas akmuo, kurį jus budavonininkai
išmetėte, tas kampiniu akmenimi pastojo. 12 Ir niera nei viename
kitame išganymas, ir niera nei vienas kitas vardas žmonėms duotas,
kuriame mes * turime buti išganyti.

13

Bet matydami drąsumą Petro ir

Jono, dyvijosi; nės jie tikrai žinojo, juodu nemokįtu ir prastu žmogų
esančiu, ir gerai pažino juodu, kad juodu su Jėzumi buvę. 14 Bet jie
matė žmogų * išgijusįjį pas juodu stovintį, ir ne galėjo ką prieš tai

sakyti. 15 Tai jie jiemdviem paliepę išeiti iš rotos, rodijosi tarp savęs ir
tarė: 16 Ką darysime tiem žmonėm? nės tas ženklas, jųdviejų
4,6 Nus.Ap.5,17. Luk.3,2.

*

4,7 Mat.21,23.

*

4,8 Luk.12,11.

*

4,9 Jon.10,32.

*

4,10 Nus.Ap.3,15.s.

*

4,11 Mat.21,42.s. Ps.118,22.

*

4,12 Mat.1,21.

*

4,14 Nus.Ap.3,8.9.

*

padarytasis, yra žinomas ir regimas visiems Jėruzalėje
gyvenantiemsiems, ir ne galime to užsiginti.

17

Bet jeib tai ne

išsiplatįtų toliaus tarp žmonių, * uždrauskime jiemdviem aštriai,
idant toliaus nei vienam žmogui apie tą vardą ne kalbėtų.

18

Ir jie

juodu pasivadinę, paliepė jiemdviem, kad nieku budu ne kalbėtų nei
mokįtų vardan Jėzaus.

19

Bet Petras ir Jonas atsakydamu tarė jiems:

patys sudykite, ar verta po Dievo akių butų, * jųsų daugiaus klausyti,
ne kaip Dievo? 20 Juk ne galiva kitaip, turi va tai kalbėti, ką matę ir
girdėję esva. 21 Bet jie jiemdviem pagrumzdę, juodu išleido ir ne

rado, kaip jie juodu mučytų žmonių dėlei; nės jie visi Dievą liaupsino
už tai, kas buvo nusidavę. 22 Nės tas žmogus daugiaus ne kaip
keturisdešimtis metų senas buvo, ant kurio tas ženklas išgydymo
buvo nusidavęs. 23 Ir kaip juodu buvo paleistu, atėjo juodu pas *
savuosius ir apsakė jiems, ką vyriausieji kunįgai ir vyresnieji jiem
buvo kalbėję.

24

Tai girdėję, pakėlė jie savo balsą * vienširdžiai

Dievop ir tarė: Viešpatie, tu esi tas Dievas, † kurs dangų ir žemę, ir
jures ir vislab, kas jose yra, sutvėręs; 25 Kurs tu per burną Dovido,
savo tarno, esi sakęs: * kodėl duksta pagonai, ir žmonės prasimano
niekus? 26 Žemės karaliai susieiti, ir kunįgaikščiai susirenkas į pulką
prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų:

27

Berods iš tiesos, jie yra susirinkę

prieš tavo šventąjį kudikį Jėzų, kurį tu pamostijai, Erodas ir Panskas
4,17 Nus.Ap.5,28.

*

4,19 Nus.Ap.5,29.

*

4,23 Nus.Ap.1,13.

*

4,24 Rym.15,6.

*

4,24 1Maiž.1,1. Jėz.37,16.

4,25 Ps.2,1.

*

Pilotas, su pagonais ir žmonėmis Izraelio, 28 Daryti, ką tavo ranka ir
tavo valė * pirm to sudumojo, kad tai nusiduotų. 29 Ir dabar,

Viešpatie, matyk jų grumzdimą, ir duok savo tarnams su visu *
drąsumu kalbėti tavo žodį, 30 Ir ištiesk savo ranką, kad sveikata ir

ženklai ir stebuklai nusiduotų per vardą tavo šventojo vaiko Jėzaus.
31

Ir jiems pasimeldus, * pasijudino ta vieta, kurioje jie buvo susiėję,

ir visi pilni pastojo Šventosios Dvasės ir kalbėjo Dievo žodį su
drąsumu, 32 Bet daugybė tikinčiųjų buvo * viena širdis ir viena dušia;

ir nei viens ne sakė apie savo lobius, kad tie jo esą, bet jie visus
daiktus draugiškai turėjo.

33

Ir su dide galybe davė apaštalai *

liudijimą apie prisikėlimą Pono Jėzaus, ir buvo didė malonė prie jų
visų.

34

Ir nei viens jų ne buvo, kurs stokojo; nės kiek tikt jų buvo,

kurie dirvų ar butų turėjo, * tie pardavė tuos ir atnešė pinįgus
parduotojo turto, 35 Ir padėjo tus pas apaštalų kojas; ir * davė
kiekvienam, kas jam privalu buvo.

36

Bet Josės, apaštalų vaditas

pravarde Barnabas, (tai esti sunus palinksminimo), giminės Lėvytas
iš Cyprų, 37 Tas turėjo dirvą, ir pardavė tą ir atnešė pinįgus ir padėjo
tus pas apaštalų kojas.

5
4,28 Nus.Ap.2,23.

*

4,29 Nus.Ap.13,46;14,3.

*

4,31 Nus.Ap.2,2;16,26.

*

4,32 Nus.Ap.1,14.

*

4,33 Nus.Ap.1,22;22,24.

*

4,34 Nus.Ap.2,45.

*

4,35 5Maiž.15,11. Jėz.58,7.

*

Perskyrimas
Ananiošiaus ir Sapyros nuoglasis smertis, apaštalų kalėjimas ir
išvalnijimas.

1

Bet nekursai vyras, vardu Ananiošius, su savo pačia Sapyra,

pardavė savo turtą, 2 Ir palaikė dalyką tų pinįgų su žinia savo pačios,
ir atnešė dalyką * ir padėjo tą pas apaštalų kojas. 3 Bet Petras tarė:
Ananiošiau, kodėl * šėtonas tavo širdį yra apėmęs, kad tu šventaijai
Dvasei meluoji ir palaikai dalyką pinįgų už dirvą? 4 Juk tu butumbei
ją galėjęs palaikyti, ją turėdamas; o kaip ji buvo parduota, tai toktai
taipjau buvo tavo valėje. Dėlkogi tu tai savo širdyje apsiėmei? tu ne

žmonėms, bet Dievui pamelavai. 5 Bet Ananiošius tus žodžius

girdėdamas, parpuolė ir išleido dvasę. Ir atėjo didė baimė ant visų,
kurie tai girdėjo. 6 Bet jaunikaičiai kėlėsi * ir jį į šalį padėjo, ir jį
išnešę pakasė jį. 7 Ir nusidavė po valandos, kone po trijų adynų, atėjo
jo pati į vidų, ir ne žinojo, kas buvo nusidavę. 8 Bet Petras atsakė jai:
sakyk man, ar taip brangiai pardavėta dirvą? jiji sakė: tikrai taip
brangiai. 9 Bet Petras sakė jai: kodėlgi susitarėta, gundyti Dvasę
Viešpaties? štai, kojos tų, kurie tavo vyrą pakasė, yra už durų, ir tavę
išneš. 10 Ir ji tuojaus parpuolė pas jo kojas ir išleido dvasę. Tai atėjo

jaunikaičiai, ir radę ją numirusią, išnešė ir pakasė ją pas jos vyrą. 11 Ir
*

atėjo didė baimė ant viso susirinkimo ir ant visų, kurie tai girdėjo.

12

Bet daug ženklų ir stebuklų nusidavė žmonėse per rankas apaštalų.

5,2 Nus.Ap.4,37.

*

5,3 Jon.13,2.

*

5,6 3Maiž.10,4.5.

*

5,11 Luk.7,16.

*

Ir visi buvo prybažnytyje Salomono vienširdžiai; 13 Ale kitų nei viens
ne drįso jiems prisidraugavoti, bet žmonės juos didžioje garbėje

laikė. 14 Ir prisidėjo dar daugiaus tikinčių į Viešpatį, vyrų ir moterų, *
15

Taipo, * aža ligonis ant ulyčių išnešė, ir paguldė juos ant patalų ir

morų, jeib Petrui ateinant, jo šešėlis kelis iš jų apdengtų. 16 Bet
susiėjo taipojau daug iš aplink esančiųjų miestų į Jėruzalę, ir atnešė
ligonis ir nečystųjų dvasių vargintuosius, ir visi sveiki pastojo. 17 Bet
kėlėsi vyriausiasis kunįgas ir visi, kurie su juomi buvo, (tai yra

skirtoji vieros draugystė * Saducėušių,) ir pastojo pilni papykio; 18 Ir

nutvėrę apaštalus, įmetė juos į paprastąjį kalėjimą. 19 Bet * angielas
Viešpaties naktyje atdarė kalėjimo duris ir išvedęs juos, tarė: 20 Eikite,
ir stojęsi kalbėkite bažnyčioje žmonėms visus žodžius * šio gyvasties!
21

Tai girdėję ėjo jie anksti į bažnyčią ir mokino. Bet atėjęs

*

vyriausiasis kunįgas, ir kurie su juomi buvo, suvadino rotą ir visus
vyresniuosius vaikų Izraelio, ir nusiuntė į kalėjimą, juos atvesti.

22

Bet

tarnai, tenai nuėję ir kalėjime jų ne radę, sugrįžo ir apsakė,
23

Tarydami: mes kalėjimą radome drutai ir gerai užrakintą, ir sargus

lauke pas duris be stovinčius, bet atdarydami nei vieno viduje ne
radome. 24 Kaip tus žodžius girdėjo vyriausiasis kunįgas ir bažnyčios
užveizdas ir kiti vyriausieji kunįgai, ne žinojo, nei ką sakyti, nei ką

mislyti apie juos, kas iš to busią. 25 Tai viens atėjęs pasakė jiems: štai,
5,14 Nus.Ap.2,47.s.

*

5,15 Nus.Ap.19,11.12.

*

5,17 Nus.Ap.4,1.

*

5,19 Nus.Ap.12,7.

*

5,20 Jon.12,50.

*

5,21 Nus.Ap.4,5.

*

tie vyrai, kurius jus į kalėjimą įmetėte, yra bažnyčioje, stov ir mokina
žmones. 26 Tai nuėjo bažnyčios užveizdas su tarnais ir atvedė juos su

geru; nės jie bijojosi žmonių, kad juos ne akmenimis užmuštų; 27 Ir

atvedę, pastatė juos po rotos akių. Ir vyriausiasis kunįgas klausė jų,
28

Sakydamas: * ar mes jums ne aštriai uzdraudėme, idant ne

mokįtumbite tame varde? ir štai, jus papildėte Jėruzalę savo mokslu
ir norite † to žmogaus kraują ant musų užvesti. 29 Bet Petras ir
apaštalai atsakė tarydami: * Dievo daugiaus reik klausyti, ne kaip

žmonių. 30 * Dievas musų tėvų prikėlė Jėzų, kurį jus nužavinote,
pakabinę ant medžio.

31

Tą Dievas per savo dešinę * paaukštino

kunigaikščiu ir Išganytoju, jeib duotų Izraeliui prisivertimą ir griekų
atleidimą. 32 Ir mes * ęsme jo liudininkais šių žodžių, bei Šventoji
Dvasė, kurią Dievas davė tiems, kurie jo klauso. 33 Kaip jie tai
girdėjo, ėjo jiems toktai per širdį, ir jie pamislijo, juos užmušti. 34 Bet
kėlęsi rotoje viens Parizėušias, vardu * Gamaliėlis, raštemokįtas, visų

žmonių garbėje laikomas, paliepė, apaštalus ant valandos laukan
išvesti, 35 Ir tarė jiems: jus vyrai Izraelio, patys dabokitės dėl tų
žmonių, kas jums pultųsi daryti. 36 Pirm šių dienų kėlėsi Tėudas ir
sakėsi, buk kas esąs; ir pristojo prie jo skaitlius vyrų, kokie keturi
šimtai; tas yra užmuštas, ir visi, kurie jam pripuolė, yra išsklaidyti ir
5,28 Nus.Ap.4,18.

*

5,28 Nus.Ap.2,23.

5,29 Nus.Ap.4,19. Dan.6,10.

*

5,30 Nus.Ap.3,15.s.

*

5,31 Nus.Ap.2,33.

*

5,32 Luk.24,48. Jon.15,26.27.

*

5,34 Nus.Ap.22,3.

*

į nieką pavirtę. 37 Po to kėlės Judas iš Galilėos, dienose
pasirašydinimo, ir pakusė daug žmonių, jam paskui atpulti; o irtas

taipjau yra nužuvęs, ir visi, kurie jam pripuolė, išsklaidyti. 38 O dabar
sakau jums: liaukitės nuo tų žmonių ir paleiskite juos. * Jei tas rodąs
arba tas darbas iš žmonių yra, tai jis suirs; 39 Bet jei jis iš Dievo yra,
tai jus ne galėsite tą išardyti, jeib ne išrasti butumbite, kaip kurie *
norį Dievui priešytisi. 40 Tai jie pakluso jam, ir pavadinę apaštalus, *
nuplakė juos ir liepė jiems, kad jie ne kalbėtų vardan Jėzaus, ir
paleido juos,

41

Bet jie * džiaugdamiesi atstojo iš po rotos akių, kad jie

verti buvo buvę, dėl jo vardo išgėdinimą kentėti; 42 Ir ne paliovė
kasdien bažnyčioje ir šen bei ten namuose mokįti ir apsakyti
Evangėlią apie Jėzų Kristų.

6
Perskyrimas
Davadas vargdienių kavotojų; Stepono apskundimas.
1

Bet tose dienose, kaip daug mokįtinių radosi, kėlėsi murmėjimas

Grykiškųjų prieš Žydus, dėl to, kad jų našlės buvo aplenktos

kiekdieniškame prikavojime. 2 Tai tie dvylika, suvadinę pulką
mokįtinių tarė: ne tinka mums palikti Dievo žodį ir tarnauti prie
stalo. 3 Dėl to, jus mieli broliai, veizdėkite * tarp savęs septynis vyrus,
5,38 Mat.15,13.

*

5,39 Nus.Ap.9,5.

*

5,40 Nus.Ap.22,19.

*

5,41 Mat.5,10.s. 1Petr.4,13.

*

6,3 5Maiž.1,13. 1Tim.3,7.

*

gerą liudymą turinčius, pilnus Dvasės Šventos ir išminties, kurius
įstatytumbime tai reikmenei. 4 Bet mes pasiliksime meldime ir

šlužmoje žodžio. 5 Ir ta kalba labai patiko visai daugybei; ir išrinko
Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Dvasės Šventos, ir Pilipą, * ir Prokorą,
ir Nikanorą, ir Timoną, ir Parmeną, ir Nikolajų, Žydų vierą priėmusį
iš Antiokios. 6 Tus pastatė po akių Apaštalų ir pasimeldę * uždėjo
rankas ant jų. 7 Ir Dievo * žodis daugsinos, ir skaitlius mokįtinių labai
didinos Jėruzalėje. Taipjau ir daug kunįgų vierai paklusnus pastojo.
8

Bet Steponas, pilnas tikėjimo ir galybės, darė stebuklus ir didžius

ženklus tarp žmonių. 9 Tuočės kėlėsi keli iš mokyklos, vadinamos
Libertinų ir Cyrėnų ir Aleksandrinų, ir tų, kurie iš Cilicios bei iš Azios
buvo, ir susiginčijo su Steponu. 10 Ir ne galėjo atsistengti išminčiai ir
Dvasei, kurioje kalbėjo. 11 Tai * jie mokino kelis vyrus sakyti: mes
girdėjome jį kalbantį bluznijimo žodžius prieš Maižėšių ir prieš

Dievą. 12 Ir sujudino žmones ir vyresniuosius ir raštemokįtus, ir atėję
paplėšė jį ir nuvedė jį pas rotponius. 13 Ir pastatė neteisius
liudininkus; tie sakė: tas žmogus ne paliauja kalbėti bluznijimo
žodžius prieš tą šventą vietą ir (prieš) zokaną; 14 Nės girdėjome ji
kalbantį: Jėzus iš Nazaret išardys tą vietą ir pervers įstatymus, kurius
mums Maižėšius davė.

15

Ir žiurėjo į jį visi, kurie tarp rotponių

sėdėjo, ir matė jo veidą, kaip angielo veidą.

7
6,5 Nus.Ap.8,5.

*

6,6 Nus.Ap.1,24.

*

6,7 Nus.Ap.19,20.

*

6,11 1Kar.21,10.13. Mat.26,59.60.

*

Perskyrimas
Stepono sakymas Dievo žodžio, muka ir smertis.
1

Tai tarė vyriausias kunįgas: ar tai taipo? 2 Bet jis sakė: mieli broliai

ir tėvai, klausykitės: Dievas šlovės pasirodė musų tėvui Abraomui,

jam dar Mezopotamioje esant ir dar ne gyvenant Arane. 3 Ir tarė jam:
išeik * iš savo žemės ir nuog savo genčių, ir eik į žemę, kurią tau
parodysu. 4 Tai išėjęs * iš Kaldėų žemės gyveno Arane. Ir iš čia, jo
tėvui mirus, perkėlė jį Dievas į tą žemą, kurioje jus dabar gyvenate.
5

Ir ne davė jam čionai dalyką tėviškės nei per pėdą, ir pažadėjo *

jam, norįs tą jam paduoti ir jo sėklai po jo, dar jam nei jokio vaiko

ne turint. 6 Bet Dievas taip kalbėjo: * tavo sėkla bus ateivis svetimoje
žemėje, ir privers ją tarnauti ir piktai laikys keturis * šimtus metų. 7 Ir
tus žmones, kuriems tarnaus, aš sudysu, sakė Dievas; ir jie potam
išeis ir man tarnaus šioje vietoje. 8 Ir * davė jam appiaustymo
derėjimą. Ir † jam gimė Izaokas, ir appiaustė jį ašmąją dieną, ir **
Izaokui Jokubas, ir Jokubui †† dvylika sentėviai. 9 Ir * sentėviai,
7,3 1Maiž.12,1.

*

7,4 1Maiž.11,31;12,4.5.

*

7,5 1Maiž.12,7;13,15;15,18.

*

7,6 1Maiž.14,13.

*

7,6 2Maiž.12,50.

*

7,8 1Maiž.17,10.

*

7,8 2Maiž.21,2.

7,8 1Maiž.25,26.

**

7,8 1Maiž.29,31.i.t.;30,5.i.t.

††

7,9 1Maiž.37,28. Ps.105,17.

*

nekęsdami Juozėpo, pardavė jį Egyptan; bet † Dievas buvo su juomi,
10

Ir išgelbėjo jį iš visų jo vargų ir * davė jam malonę ir išmintį po

akių Paraono, karaliaus Egypto; tas jį įstatė kunįgaikščiu ant Egypto
ir ant visų savo namų. 11 Bet radosi badas ant visos Egypto žemės ir
Kananėos, ir didis prispaudimas, ir musų tėvai ne rado išsimaitinimo.
12

Bet * Jokubas, patyręs javų esant Egypte, išsiuntė musų tėvus pirmą

kartą. 13 O * antru kartu Juozėpą pažino jo broliai, ir Paraonui
Juozėpo giminė pastojo žinoma. 14 Bet * Juozėpas nusiuntęs

atgabendino savo tėvą Jokubą ir visą savo giminę, septynisdešimtis
dušių ir penkias. 15 Ir * Jokubas nusitraukė Egyptan ir † numirė, jis ir
musų tėvai. 16 Ir pargabenti yra į Sikėmą ir padėti į * kapą, kurį
Abraomas nupirkęs buvo už pinįgus nuo vaikų Emoro, Sikėme. 17 Bet
kaip prisiartino čėsas pažadėjimo, kurį Dievas Abraomui buvo
prisiekęs, daugsinosi žmonės ir platyn ėjo Egypte, 18 Iki kits radosi

karalius, kursai apie Juozėpą nieko ne žinojo. 19 Tas bukliai gaišino

musų giminę ir vargino musų tėvus ir liepė jaunuosius vaikelius šalin
mesti, kad jie gyvi ne išliktų. 20 Tuočės * gimė Maižėšius, ir † buvo
7,9 1Maiž.39,2.

7,10 1Maiž.41,37.

*

7,12 1Maiž.42,1.

*

7,13 1Maiž.45,4.16.

*

7,14 1Maiž.45,9.27.

*

7,15 1Maiž.46,5.

*

7,15 1Maiž.49,33.

7,16 1Maiž.23,16. Joz.24,32.

*

7,20 2Maiž.2,2.

*

7,20 Ebr.11,23.

vaikelis gražus po Dievo akių; tas buvo tris mėnesius išlaikytas
namuose savo tėvo. 21 Bet kaip * jį šalin dėjo, priėmė jį duktė Paraono

ir jį užaugino sau per vaiką. 22 Ir Maižėšius, išmokįtas visoje išmintyje
Egypcionų, galįs buvo darbuose ir žodžiuose. 23 Bet * keturisdešimtis
metų senas pastojęs, pamislijo atlankyti savo brolius, vaikus Izraelio.
24

Ir pamatęs vieną neteisiai kenčiantį, išgelbėjo ir atkeršijo tą, kursai

buvo varginamas, užmušdamas Egypcioną. 25 Bet jisai dumojo, savo
brolius išmanysiant, Dievą per jo ranką jiems išgelbėjimą duodantį;
bet jie tai ne išmanė.

26

Ir * antrą dieną jis atėjo pas juos, kaip jie tarp

savęs vaidijosi, ir pagraudeno juos, kad sutiktų, tarydamas: mieli
vyrai, jus este broliai; kam kits kitam neteisybę darote?

27

Bet

neteisybę savo artymui darąsis stumė jį nuo savęs, tarydamas: kas
tavę ant musų įstatė vyriausiu ir sudžia? 28 Ar ir manę nori užmušti,
kaip vakar Egypcioną užmušei? 29 Bet * Maižėšius pabėgo dėl to

žodžio ir pastojo ateivis žemėje Midian; čionai jam gimė du sunu.
30

Ir * po keturisdešimtis metų pasirodė jam pusčioję, ant kalno Sinai,

angielas Viešpaties ugnies liepsnoje krume. 31 Bet Maižėšius tai
regėdamas dyvijosi to apreiškimo. Bet kaip priėjo apžvalgyti,
nusidavė jopi balsas Viešpaties:

32 *

Aš esmi Dievas tavo tėvų, Dievas

Abraomo ir Dievas Izaoko ir Dievas Jokubo. Bet Maižėšius,

7,21 2Maiž.2,3-10.

*

7,23 2Maiž.2,11.

*

7,26 2Maiž.2,13.

*

7,29 2Maiž.2,15.

*

7,30 2Maiž.3,2.

*

7,32 2Maiž.3,6.15.16. Mat.22,32.

*

drebėjimu apimtas, ne drįso įžvelgti.

33

Ale * Ponas Dievas sakė jam:

išauk kurpes nuog savo kojų, nės vieta, ant kurios tu stovi, yra šventa
žemė. 34 Aš * tikrai mačiau vargą savo žmonių, Egypte esančių, ir

girdėjau jų dusaujimą, ir nužengiau, juos išgelbėti. Ir jau eik šen, aš
tavę siųsu į Egyptą.

35

Tą Maižėšių, kurio anie užsigynė, tarydami:

kas tavę įstatė vyriausiu ir sudžia? tą siuntė Dievas vyriausiu ir
išgelbėtoju per * ranką angielo, kursai jam pasirodė krume. 36 Tas
juos išvedė ir darė * stebuklus ir ženklus Egypte, raudonose marėse ir

pusčioję, keturisdešimtis metų. 37 Šis yra Maižėšius, kurs vaikams

Izraėlio sakąs: praraką * jums Viešpats, jųsų Dievas, prikels iš jųsų
brolių, man lygų, to klausykite. 38 Šis * yra tas, kursai susirinkime
pusčioję su angielu buvo, kursai su juomi kalbėjo ant kalno Sinai, ir
su musų tėvais. Tas gavo gyvąjį žodį mums duoti.

39

Kuriam ne

norėjo paklusnus buti jųsų tėvai, bet stumė jį nuog savęs ir atsigręžė

savo širdimis Egyptan, 40 Ir * tarė Aaronui: daryk mums dievus, kurie
pirm musų eitų; nės ne žinome, kas Maižėšiui, kurs mus iš Egypto
žemės išvedė, tikosi. 41 Ir padarė tuočės veršį ir apieravojo apierą
balvonams ir džiaugėsi darbais savo rankų. 42 Bet Dievas nusigręžė ir

7,33 2Maiž.3,5.

*

7,34 2Maiž.3,7.

*

7,35 2Maiž.2,14.

*

7,36 2Maiž.7,10.

*

7,36 2Maiž.14,21.

7,37 5Maiž.18,15.

*

7,38 2Maiž.19,3.

*

7,40 2Maiž.32,1.

*

padavė juos, kad šlužijo dangaus * pulkams; kaip parašyta yra
knygose prarakų: bau † ir jus iš namų Izraėlio per keturisdešimt metų
pusčioję kadai apieras ir galvijus man apieravojote? 43 Ir priėmėte

šėtrą Moloko ir žvaigždes savo Dievo Kempano, abrozus, kurius
buvote padarę, jų melstis; ir aš jus numesu anapus Babylono.
44

Turėjo musų tėvai šėtrą liudijimo pusčioję, kaipo jis jiems buvo

įsakęs, tarydamas Maižėšiui, kad * tą padarytų pagal paveikslą, kurį
regėjo. 45 Kurią * musų tėvai ir priėmę, atgabeno su Jozuvu į tą žemę,

kurioje pagonai gyveno, kurius Dievas išstumė po akių musų tėvų, iki
čėsui Dovido. 46 Tas * rado malonę prie Dievo ir meldė, † kad šėtrą
rastų Dievui Jokubo. 47 Bet * Salomonas pakurė jam namus. 48 Ale
Aukščiausiasis ne gyvena bažnyčiose, rankomis padarytose, kaipo
prarakas kalba: 49 Dangus * yra mano krasė, ir žemė mano kojų
suolelis; kokiusgi man namus norite kurti, sako Viešpats, arba kuri

yra vieta mano atsiilsėjimo? 50 Ar ne mano ranka tai vislab padariusi?
51

Jus * kietsprandžiai su ne apipjaustytomis širdimis ir ausimis, jus

visada priešijatės Šventai Dvasei, kaipo jųsų tėvai, taip ir jus. 52 Kurį *
7,42 Jėr.19,13.

*

7,42 Amos.5,25.26.

7,44 2Maiž.25,40;26,30.

*

7,45 Joz.3,14.

*

7,46 2Zom.7,2.

*

7,46 Ps.132,4.5.

7,47 1Kar.6,1.

*

7,49 Ps.11,4. Jėz.66,1.2.

*

7,51 2Maiž.32,9.

*

7,52 2Nus.Kar.36,16. Mat.23,34.37.

*

praraką jųsų tėvai ne persekinėjo ir tus ne užmušė, kurie pirma
apsakė atėjimą šio Teisiojo, kurio jus dabar este išdavėjai ir

razbaininkai? 53 Jus * gavote zokaną per angielų ištaisymą ir ne
laikėte tą.

54

Kaip jie tai girdėjo, * apsinirto jų širdis, ir dantis

sukando ant jo. 55 Bet jis, * budamas pilnas Šventos Dvasės,
žiurėdamas į dangų, pamatė Dievo šlovę ir Jėzų stovintį, po dešinės
Dievo, tarydamas: štai, aš regiu dangų atvirą ir žmogaus Sunų po
dešinės Dievo stovintį. 56 Bet jie labai šaukė, ir užkimšę savo ausis,
visi supuolė ant jo padurmai, išstumė jį iš miesto ir užmušė jį

akmenimis. 57 Ir * liudininkai savo rubus padėjo pas kojas jaunikaičio,
vadinamo Saulumi. 58 Ir nužudė akmenimis Steponą, besimeldžiantį
ir sakantį: Pone Jėzau, priimk * mano dvasę! 59 Bet jis atsiklaupęs ant
kelių, šaukė didžiu balsu: Viešpatie, * ne prirokuok jiems tą grieką! Ir
tai ištaręs, užmigo.

8
Perskyrimas
Apie Saulą, Simoną žynį ir apaštalo Pilipo darbus.
1

Bet Saului * patiko jo smertis. O radosi tuočės didis persekinėjimas

7,53 2Maiž.20,1.

*

7,54 Nus.Ap.5,33.

*

7,55 2Tim.4,7.8.

*

7,57 Nus.Ap.22,20.

*

7,58 Ps.31,5. Luk.23,46.

*

7,59 Mat.5,44. Luk.6,28;23,24.

*

8,1 Nus.Ap.7,58.

*

susirinkimui Jėruzalėje; ir jie visi išbėgiojo į žemes Judėos bei
Samarios, tikt apaštalai ne. 2 Bet Steponą palaidojo vyrai, Dievo biją,

ir didei jį apraudojo. 3 Ale Saulus pustijo * susirinkimą, eidamas šen ir
ten į namus, ir ištraukęs vyrus ir moteris, padavė juos į kalėjimą.
4

Kuriegi buvo * išbėgioję, aplink eidami apsakė žodį. 5 Bet Pilipas, *

nuėjęs į vieną miestą Samarios, jiems apsakė Kristų. 6 O žmonės
vienširdžiai ir stropiai klausės to, ką Pilipas sakė, ir matė ženklus jo
daromus. 7 Nės nečystos * dvasės išėjo su didžiu šauksmu iš daug jų
varginamų, ir daug kaulliga sergančiųjų bei luošųjų išgydyti buvo.

8

Ir didis džiaugsmas tame mieste stojosi. 9 Bet buvo nekursai vyras,

vardu Simonas, kursai pirma tame mieste žynystę varė, ir
apmonydamas žmones Samaritonus, savę per kokį didį išsigyrė. 10 Ir
visi žiurėjo ant jo, ir maži ir didi, tarydami: tas yra Dievo macis, ana
didėji. 11 Bet žiurėjo ant jo todėl, kad juos ilgai savo žynyste buvo

apmonijęs. 12 Ale tikėdami Pilipo kozonims apie Dievo karalystę bei
apie vardą Jėzaus Kristaus, * krikštydinosi ir vyrai ir moters. 13 Tai
pradėjo tikėti ir tas Simonas ir krikštydinosi ir laikėsi prie Pilipo. Ir
matydamas ženklus bei darbus daromus, dyvijos. 14 Bet išgirdę
Apaštalai Jėruzalėje, Samarią priėmusią Dievo žodį, nusiuntė pas jus
Petrą bei Joną; 15 Kuriuodu, ten atėjusiu, meldėsi už juos, kad gautų

Šventąją Dvasę. 16 (Nėsa ne buvo dar puolusi nei ant vieno, bet tiktai

8,3 Nus.Ap.7,57;9,1.13.21;22,4.

*

8,4 Nus.Ap.11,19.

*

8,5 Nus.Ap.6,5.

*

8,7 Mark.16,17.

*

8,12 Mat.28,19.

*

krikštyti buvo vardan Kristaus Jėzaus.) 17 Tai * juodu uždėjo ant jų
rankas, ir jie gavo Šventą Dvasę. 18 Bet Simonas matydamas Šventąją

Dvasę duodamą, apaštalams rankas uždedant, siulė jiems pinįgų,
19

Sakydamas: duokite ir man tą macę, jei ant ko rankas uždėmi, kad

tas Šventą Dvasę gautų. 20 Bet Petras jam tarė: kad tu prapultumbei
su tais tavo pinigais, kad * misliji, ta Dievo dovana už pinįgus
gaunama. 21 Tu neturėsi nei dalies, nei dalyko iš to žodžio; nėsa tavo
širdis ne tikra po Dievo akių. 22 Todėl prisiversk nuog to savo

nelabumo ir Dievo melsk, bau butų tau atleista ta klasta tavo širdies.
23

Nės matau, tavę pilną esantį karčios * tulžies ir sumėgstą su

neteisybe. 24 Tai atsakydamas Simonas tarė: melskite jus Viešpatį
užmanę, kad nieko to man ne nusiduotų, ką sakę este. 25 Bet jie
išliudiję ir apsakę Viešpaties žodį, vėl sugrįžo į Jėruzalę, ir sakė
Evangėlią daugumui Samaritoniškųjų miestelių. 26 Ale Dievo angielas
kalbėjo Pilipui ir tarė: kelkis ir eik į pietų šalį ant kelio, einančio iš
Jėruzalės ant Gazos, kuri yra pusta.

27

Ir jis kėlęs nuėjo, ir štai, vyras *

iš Murinų žemės, kamarponis ir vienas vyresniųjų Kandacės,
karalienės Murinų žemės, kursai buvo ant visų jos skarbų kamarų,
buvo atėjęs į Jėruzalę, Dievo melstis. 28 Ir vėl namon grįždamas
sėdėjo savo vežime ir skaitė praraką Jėzaiošių. 29 Bet Dvasė sakė

Pilipui: prieik ir artįkis tam vežimui. 30 Tai Pilipas pribėgo, ir

girdėdamas, jį praraką Jėzaiošių skaitantį, tarė: argi ir išmanai, ką
skaitąs? 31 Bet jis tarė: kaip galiu, jei nieks manę ne pamokina? Ir
8,17 Nus.Ap.6,6.

*

8,20 Mat.10,1s.

*

8,23 5Maiž.29,18. Ebr.12,15.

*

8,27 Zep.3,10.

*

prašė Pilipo, kad įkopęs pas jį atsisėstų. 32 Bet vieta to rašto, kurį
skaitė, ta buvo: Jis * vestas yra kaip avis ant papiovimo, ir tylįs, kaip
avinėlis prieš kerpantį, taip jis savo burnos ne atvėrė. 33 Jo

pažeminime iškeltas yra jo sudas. Bet kas iškalbės jo gyvasčio
ilgumą? nėsa jo gyvastis atimtas yra nuog žemės. 34 Tai atsakydamas
kamarponis Pilipui tarė: meldžiu tavę, apie ką tai kalba prarakas? Ar
apie savą, ar apie ką kitą? 35 Bet Pilipas, atvėręs savo burną, pradėjo
nuo šio rašto ir sakė jam kozonį apie Jėzų. 36 Ir bekeliaudamu tuom

keliu privažiavo vandenį. Ir kamarponis tarė: štai, vanduo, kas * gina,

kad duočiau krikštytis? 37 Bet Pilipas tarė: jei * tiki iš visos širdies, tai
beje gal buti. Jis atsakydamas tarė: tikiu † Jėzų Kristų esantį Dievo
Sunų. 38 Ir paliepė stovėti su vežimu ir įkopo į vandenį, ir Pilipas ir
kamarponis, ir krikštijo jį. 39 Bet išėjus jiemdviem iš vandens, pagavo
*

Dievo Dvasė Pilipą, ir kamarponis ne matė jo daugiaus. Bet jis

linksmas keliavo savo keliu. 40 Ir Pilipas buvo rastas Asdode, ir

vaikščiodamas aplinkui apsakė visiems miestams Evangėlią, iki
iškako į * Cėsarią.

9
Perskyrimas
8,32 Jėz.53,7.8.

*

8,36 Nus.Ap.10,47.

*

8,37 Mark.16,16.

*

8,37 Mat.16,16.

8,39 1Kar.18,12.

*

8,40 Nus.Ap.21,8.

*

Povilo prisivertimas, Petro stebuklas ant Enėošiaus ir Tabėos
padarytas.
1

Bet Saulus * dar siaučiąs kerštu ir nužavinimu prieš Viešpaties

mokįtinius, ėjo pas vyriausią kunįgą, 2 Ir meldė jį gromatų

mokykloms Damaško, jeib, rasdamas kelis to kelio, ar vyrus ar
moteriškes, juos surišęs vestų į Jėruzalę. 3 Ir jam * ant kelio esant ir
arti Damaškui ateinant, apšvietė jį umai šviesa iš dangaus. 4 Ir jis
puolęs ant žemės, išgirdo balsą, jam kalbantį: Saulau, Saulau, kodėl
manę * persekinėji? 5 Bet jis tarė: Viešpatie, kas tu esi? Viešpats tarė:
aš esmi Jėzus, kurį tu persekinėji; sunku * tau bus prieš akstiną

spardyti. 6 Ir jis drebėdamas ir persigandęs tarė: Viešpatie, ką nori,
kad daryčiau? Viešpats tarė jam: kelkis ir eik į miestą, * tenai tau
sakys, ką tau reikia daryti. 7 Bet vyrai, kurie su juomi drauge keliavo,
stovėjo persigandę; nėsa jie girdėjo balsą ir nei vieno ne matė. 8 Bet
Saulus atsikėlė nuog žemės ir savo akis atvėręs nei vieno ne matė.
Bet jie prie rankos jį nutvėrę, nuvedė jį į Damašką. 9 Ir tris dienas

neregįs buvo ir nei valgė, nei gėrė. 10 Ir buvo mokįtinis vienas
Damaške, Ananiošius vardu, tam kalbėjo Viešpats regėjime:

Ananiošiau! ir jis tarė: štai, čia esmi, Viešpatie. 11 Viešpats tarė jam:
kelkis ir eik į ulyčią, kuri vadinama tiesioji, ir namuose Judo klausk
Saulo, vardu Tarseniško; nės štai, jis Dievo meldžiasi; 12 Ir regėjo
regėjime vyrą, vardu Ananiošiumi, passavę įeinantį ir ranką ant jo
9,1 Nus.Ap.8,3. Gal.1,13. 1Tim.1,13.

*

9,3 Nus.Ap.22,6. 1Kor.15,8.

*

9,4 Mat.25,40.i.t.

*

9,5 Nus.Ap.5,39.

*

9,6 Nus.Ap.10,6.

*

uždedantį, kad vėl regįs pastotų. 13 Bet Ananiošius atsakė: Viešpatie,
aš girdėjau iš daug žmonių apie tą vyrą, kaip daug pikto jis daręs

tavo šventiems Jėruzalėje. 14 Ir jis tur čia pavelijimą nuo vyriausių
kunįgų, rišti visus, tavo vardą garbinančius. 15 Viešpats tarė jam: eik

ten; nėsa šis * man yra išrinktas rykas, kad mano vardą praneštų
pagonams ir karaliams ir Izraelio vaikams. 16 Aš parodysu * jam, kiek
jis tur kentėti dėl mano vardo. 17 Ir Ananiošius nuėjo, ir atėjęs į tus
namus ir uždėjęs rankas ant jo, sakė: mielas brolau Saulau, Viešpats

(kursai tau pasirodė ant kelio, tau šen ateinant), siuntė manę, kad vėl
regįs pastotumbei ir Šventa Dvase papildytas butumbei. 18 Ir tuojau
nuo jo akių nupuolė nei žvynės, ir jis vėl pražiuro; 19 Ir kėlėsi,
krikštydinosi ir priėmęs valgio pasidrutino. Bet Saulus buvo keles
dienas pas mokįtinius Damaške. 20 Ir tuojau apsakė Kristų mokyklose,
kad jis Dievo Sunus esąs. 21 Bet stebėjosi visi tai išgirdę, sakydami:

artai ne ans, * kursai Jėruzalėje išpustijo visus, šį vardą garbinančius,
ir dėl to šen atėjęs, kad juos surištus vestų pas vyriausius kunįgus?
22

Bet Saulus juo stipryn ėjo ir perveikė Žydus, Damaške gyvenančius,

išrodydamas, kad tas esąs Kristus. 23 Ir daug dienų perėjus, Žydai

*

podraugiai susirodijo, jį nužavinti. 24 Bet Saului apsakyta buvo, kad
jo tykojo. Bet jie dieną ir naktį sergėjo prie vartų, kad jį nužavintų.
25

Tai jį ėmę mokįtiniai nakčia per murą pergabeno ir kurbe

(pintinyje) žemyn nuleido. 26 Bet Saulas, į Jėruzalę iškakęs, bandė
prieiti prie mokįtinių, ir visi jo bijojos, ne vierydami, jį mokįtinį
9,15 Nus.Ap.22,21.

*

9,16 2Kor.11,23.

*

9,21 Nus.Ap.9,1.14;26,10.

*

9,23 2Kor.11,26.

*

esantį. 27 Bet Barnabas jį priėmęs, nuvedė jį pas apaštalus, ir jis jiems
pasakojo, kaip ant kelio Viešpatį regėjęs ir su juomi kalbėjęs, ir kaip

Damaške * vardą Jėzaus drąsiai apsakęs. 28 Ir jis buvo pas juos,

išeidamas ir įeidamas Jėruzalėje, ir apsakė drąsiai vardą Viešpaties
Jėzaus. 29 Taipojau jis kalbėjo ir apsiklausinėjos su Grykonais; bet jie
tykojo jo, kad jį nužavintų. 30 Tai ištyrę broliai, palydėjo jį į Cėsarią ir
nusiuntė jį į * Tarsę. 31 Taipgi susirinkimas turėjo pakajų visoje
Judėoje ir Galilėoje ir Samarioje, ir gerinosi ir vaikščiojo Dievo
baimėje ir pilnas pastojo Šventos Dvasės palinksminojimo. 32 Ir

nusidavė, kad Petras visur perkeliaudamas iškako taipojau ir pas
šventuosius, Lydoje gyvenančius. 33 Tenai rado vyrą, vardu
Enėošiumi, aštuonis metus ant patalo gulėjusį; tas buvo kaulliga
sergąs.

34

Ir Petras jam tarė: Enėošiau, Jėzus Kristus išgydo tavę;

kelkis ir pats pasiklostyk! Ir tuojau atsikėlė. 35 Ir matė jį visi gyveną
Lydoje ir Saronoje; tie prisivertė Viešpatiespi. 36 Bet Jopėje buvo

viena mokįtinė, vardu Tabėa, (tai musų žodžiu: stirna), ta * buvo
pilna gerų darbų, bei pilnai duodanti dalį vargdieniams. 37 Bet tikos
per tą čėsą, kad ji apsirgo ir numirė. Tai ją numazgojo ir padėjo ant *
aukštos svetlyčios.

38

Ogi Lydai arti Jopės esant ir mokįtiniams

išgirdus, Petrą tenai esantį, nusiuntė jie pas jį du vyru, prašydami jo,
kad ne užsigaišdamas pas juos ateitų. 39 Bet Petras kėlėsi ir atėjo su

jais. Ir kaip atėjęs su jais buvo, užvedė jį ant aukšto, ir priėjusios jį
visos našlės, verkė ir rodė jam sermėgas ir rubus, kurius Tabėa
9,27 Nus.Ap.26,22.23.

*

9,30 Nus.Ap.11,25.

*

9,36 1Tim.2,10. Tit.3,8.

*

9,37 Nus.Ap.1,13.

*

padariusi, pas jas budama. 40 Ir Petras jas visas išvaręs, atsiklaupė ir
meldėsi Dievo, ir lavonopi nusigręžęs tarė: Tabėa, * kelkis! Ir ji atvėrė
savo akis ir pamačiusi Petrą, vėl atsisėdo. 41 Bet jis jai davęs ranką, ją
pakėlė, ir pavadinęs šventuosius bei našles, ją gyvą po akių pastatė.
42

Ir tai išsireiškė per visą Jopę; ir * daug jų pradėjo tikėti į Viešpatį.

43

Ir nusidavė, kad jis pasiliko ilgai Jopėje pas vieną Simoną, * kurs

kažemėkas buvo.

10
Perskyrimas
Prisivertimas Kornėliaus per Petrą.
1

Bet buvo vyras Cėzarioje, Kornėlius vardu, * vyresnysis pulko, kurs

vadinamas Itališkasis. 2 Nobažnas ir Dievo bijąs su visais savo
namiškiais, ir * išrodąs žmonėms daug geradėjysčių, ir visados Dievo
meldėsi. 3 Tas regėjo regėjime atvirai, aplink devintą dienos adyną,
vieną Dievo angielą pas savę įeinantį, kursai jam sakė: Kornėliau!
4

Bet jis į aną žiurėdamas nusigandęs tarė: Viešpatie, kas yra? Bet jis

jam tarė: tavo maldos ir dalys, vargdieniams duotos, iškako aukštyn į
atminimą pas Dievą. 5 Dabargi siųsk vyrų į Jopę ir atvadįdink
Simoną, pravarde Petrą, 6 Kursai yra gaspadoje pas vieną * kažemėką,
9,40 Mark.5,41. Luk.7,14.

*

9,42 Jon.8,30;10,42.

*

9,43 Nus.Ap.10,6.

*

10,1 Mat.8,5.

*

10,2 Dan.4,24.

*

10,6 Nus.Ap.9,43.

*

Simoną, kurio namai arti marių stov; tas tau sakys, ką † tau reikia
daryti. 7 Ir angielui, kursai su Kornėliu kalbėjo, atstojus, pavadino jis

du savo bernų bei vieną Dievo bijantį iš kareivių, jam

priklausančiųjų. 8 Ir vislab jiems pasakęs, siuntė juos į Jopę. 9 Ant
rytojaus, jiems ant kelio esant ir arti miesto prieinant, Petras užkopė
ant aukštos svetlyčios, Dievo melstis apie šeštąją adyną. 10 Ir išalkęs
norėjo persikąsti. Bet jiems jam tai pritaisant, pripuolė jam umų
apėmimas; 11 Ir regėjo * dangų atvirą, ir nusileidžiant pas savę kokį

ryką, nei didę marškoną skepetą, keturiais kampais surištą, ir buvo

nuleista ant žemės. 12 Toje buvo visokių keturkojų žemės galvijų ir
žvėrių ir kirmėlių ir dangaus paukščių.

13

Ir nusidavė jam toks balsas:

kelkis, Petrai, piauk ir valgyk! 14 Bet Petras sakė: ak ne, Viešpatie,
nėsa * dar niekados ne valgiau ko prasto, arba nečysto. 15 Ir tarė jam
tas balsas antru kartu: ką * Dievas čystijo, tai tu ne daryk prastu.

16

Ir

tai nusidavė trimis kartais. Ir ansai rykas vėl pasikėlė dangun. 17 Bet

Petrui savyje besirupinant, kas tai per regėjimas esąs, kurį regėjęs,
štai, klausė vyrai, Kornėliaus siųsti, namų Simono; ir prie durų
stovėdami, 18 Šaukė ir klausė: ar Simonas, pravarde Petras, šičia
gaspadą turįs? 19 Bet Petrui apdumojant tą regėjimą, tarė jam Dvasė:
štai, trys vyrai tavęs jėško. 20 Bet kelkis, nukopk žemyn ir keliauk su
jais ir ne abejok; nės aš juos siunčiau. 21 Tai Petras nukopęs pas tus

vyrus, nuo Kornėliaus pas jį siųstus, tarė: štai, aš esmi, kurio jėškote;
kas tai, kodėl čionai este? 22 Bet jie tarė: Kornėlius, vyresnysis
10,6 Nus.Ap.2,37;9,6.

10,11 Nus.Ap.7,55. Apr.19,11.

*

10,14 Ezėk.4,14. 3Maiž.11,7;13,23.

*

10,15 Mat.15,11.

*

kareivių, nobažnas ir Dievo bijąs vyras ir gerą paskalbą turįs nuo
visų Žydų žmonių, gavo paliepimą švento angielo, kad tavę
pavadįdintų į savo namus, ir žodžius iš tavęs girdėtų.

23

Tai juos

įvadinęs į vidų, priėmė gaspadon. Antrą dieną Petras iškeliavo su
jais, ir keli broliai iš * Jopės ėjo su juomi.

24

Ir antrą dieną jie įėjo į

Cėsarią. Bet Kornėlius laukė jų ir suvadino savo gentis ir prietelius.
25

Ir Petrui įeinant, ėjo Kornėlius jam priešais, puolė jam į kelius ir

kloniojosi jam. 26 Bet Petras, jį pakeldamas, tarė: kelkis, * ir aš esmi
žmogus.

28

27

Ir su juomi susikalbėjęs įėjo į vidų ir rado daug jų susiėjus;

Ir tarė jiems; jus žinote, * kaip ne paprasta vyrui Žydiškam artįtis

arba ateiti pas svetimą, bet Dievas man parodė, nei vieną žmogų
prastą arba nečystą ne vadinti.

29

Todėl ne vengiau ateiti, šen

vadintas. Togidėl jus klausu, kam manę atvadįdinote. 30 Kornėlius
tarė: keturias dienas pastnįkavau iki štai adynai, ir aplink devintą

adyną meldžiausi Dievo savo namuose. Ir štai, stojosi po mano akių
vyras šviesiame rube, 31 Tarydamas: Kornėliau, tavo malda
išklausyta, ir tavo geradėjysčių minėta pas Dievą; 32 Taigi nusiųsk į
Jopę ir atvadįdink Simoną, pravarde Petrą, (kursai yra gaspadoje
namuose kažemėko Simono, arti marių,) tas atėjęs tau sakys. 33 Tai
tuojau siunčiau pas tavę. Ir gerai darei, kad atėjai. Dabar mes visi

esme čionai po Dievo akių, klausyti to viso, kas tau Dievo liepta.
34

Bet Petras savo burną atvėręs, tarė: dabar * iš tiesos suprantu,

10,23 Nus.Ap.9,42;11,13.

*

10,26 Apr.19,10.

*

10,28 Jon.4,9.

*

10,34 5Maiž.10,17. 2Nus.Kar.19,7. Job.34,19. Rym.2,11. Gal.2,6.

*

Epėz.6,9. Kol.3,25. 1Petr.1,17.

Dievą ne atbojantį nei šokio, nei tokio žmogaus; 35 Bet visokiuose *
žmonėse, kas jo bijosi ir teisybę daro, tas jam mielas. 36 Mielai jus

žinote tos kozonies, kurią Dievas vaikams Izraelio siuntęs, ir apsakyti
davęs pakajų per Jėzų Kristų, (kursai * Viešpats yra ant viso), 37 Kuri

nusidavė per visą Žydų žemę, ir prasidėjusi * Galilėoje po krikšto,
Jono apsakyto; 38 Kaip Dievas * tą patį Jėzų Nazareniškį mostijęs
Šventa Dvase ir mace, kursai aplinkui keliavo, ger darydamas ir
išlydydamas visus velnio pergalėtus; nėsa † Dievas su juomi buvo.
39

Ir mes * esme liudininkai to viso, ką jis daręs Žydų žemėje ir

Jėruzalėje; tą jie nužavino ir prie medžio prikabino. 40 Tą * Dievas yra
prikėlęs trečią dieną ir jį apreikšdinęs;

41

Ne visiems žmonėms, bet

mums, nuog Dievo pirma išrinktiems liudininkams, * kurie su juomi
valgėm ir gėrėm, jam jau prisikėlus iš numirusių. 42 Ir jis jums
prisakė, žmonėms apsakyti ir liudyti, jį Dievo įstatytą esantį sudžia
gyvųjų * ir numirusių.

43

Apie tą liudija * visi prarakai, kad per jo

vardą visi, į jį tikį, griekų atleidimą gaus. 44 Petrui šius žodžius dar be
10,35 Jėz.56,6.

*

10,36 Mat.28,18. Rym.10,12.

*

10,37 Luk.4,14.

*

10,38 Luk.4,18. Nus.Ap.2,22. Ebr.1,9.

*

10,38 Jon.3,2.

10,39 Nus.Ap.2,32;5,30.

*

10,40 Nus.Ap.2,24.

*

10,41 Luk.24,30.43. Jon.21,13.

*

10,42 2Tim.4,1.

*

10,43 Jėz.53,5.6. Jėr.31,34. Ezėk.34,16. Dan.9,24. Oz.1,7;13,14.

*

Mik.7,18.

kalbant, puolė * Šventoji Dvasė ant visų, to žodžio besiklausančiųjų.
45

Ir tikintieji iš appiaustymo, kurie buvo atėję su * Petru, stebėjosi,

kad ir ant pagonų dovana Šventosios Dvasės išlieta buvo. 46 Nėsa

girdėjo juos * liežuviais kalbančius ir Dievą didei garbinančius. Tai
atsakė Petras: 47 * Argi gal kas vandenį drausti, kad šie ne butų
krikštyti, kurie Šventą Dvasę gavo, kaip ir mes? 48 Ir liepė juos
krikštyti vardan Viešpaties. * Tai jie meldė jo, kad keles dienas tenai
pasiliktų.

11
Perskyrimas
Petro atsikalbėjimas, pagonų prisivertimas; pradžia susirinkimo
Antiokioje.

1

Bet ištyrė apaštalai bei broliai, gyveną Žydų žemėje, ir pagonus

priėmusius Dievo žodį. 2 Ir Petrui užėjus į Jėruzalę, barėsi su juomi
tie, kurie iš appiaustymo buvo, 3 Sakydami: tu įėjai pas vyrus
neappiaustytus ir su jais valgei. 4 Bet Petras pradėjęs tai jiems

paeiliumis pasakojo, tarydamas: 5 Aš * mieste Jopėje buvau Dievo be

meldžiąs, ir mano umas buvo dangun paimtas, ir regėjimą regėjau,
butent ryką nusileidžiantį, nei didę skepetą, keturkampę, ir nuleistą
10,44 Nus.Ap.4,31;8,17.

*

10,45 Jėz.60,5.

*

10,46 Nus.Ap.2,4. Mark.16,17.

*

10,47 Nus.Ap.8,36.

*

10,48 Jon.4,40.

*

11,5 Nus.Ap.10,9.i.t.

*

iš dangaus, ateinančią iki manęs. 6 Toje regėjau ir išvydau ir
pamačiau keturkojų žemės galvijų ir žvėrių ir kirmėlių ir dangaus

paukščių. 7 Bet aš išgirdau balsą, man sakantį: kelkis Petrai, piauk ir
valgyk! 8 Bet aš sakiau: ak ne, Viešpatie, nėsa * niekados nieko nei
prasto, nei nečysto į mano burną neįėjo. 9 Bet tas balsas man atsakė
antru kartu iš dangaus: ką Dievas čystijo, tu ne daryk nečystu. 10 Bet
tai nusidavė tris kartus; ir vislab vėl buvo užtraukta dangun. 11 Ir štai,
tuojaus stovėjo trys vyrai pas namus, kuriuose aš buvau, siųsti

manęspi iš Cėzarios. 12 Bet Dvasė tarė man, kad eičiau su jais ir ne
abejočiau. Bet ėjo su manimi šie šeši broliai, ir mes įėjome į to vyro
namus.

13

Ir jis mums sakė, kaip regėjęs angielą, savo namuose

stovintį, kursai jam sakęs: siųsk vyrų į Jopę ir atvadįdink Simoną,
pravarde Petrą; 14 Tas tau žodžius sakys, per kurius išganytas pastosi
tu ir visi tavo namiškiai. 15 Ir man pradedant kalbėti, puolė Šventoji
Dvasė ant jų, kaip * ir ant musų pirmoje pradžioje. 16 Tai minėjau

Viešpaties žodžio, kaip * sakęs: Jonas vandenimi krikštijo, bet jus
busite krikštyti Šventa Dvase. 17 Taigi, jei Dievas jiems davęs lygias
dovanas, kaip ir mums tikintiems į Viešpatį Jėzų Kristų, kasgi aš,
buvau, kad galėčiau Dievui užginti? 18 Tai išgirdę tylėjo ir Dievą
šlovindami tarė: taip Dievas ir pagonams davęs prisivertimą ant
gyvasties. 19 Bet * kurie išsklaidyti buvo anoje prispaudoje, dėl

Stepono nusitikusio jo, ėjo aplinkui iki Pėnicios bei Cypros bei
Antiokios, ir ne kalbėjo žodį niekam, kaip tiktai Žydams.
11,8 2Maiž.11,2.

*

11,15 Nus.Ap.2,4;10,44.

*

11,16 Nus.Ap.1,5. Mat.3,11.s.

*

11,19 Nus.Ap.8,1.

*

20

Bet buvo

keli tarp jų, vyrai iš Cypros bei Cyrėnės; tie atėję į Antiokią, taipjau
kalbėjo ir Grykonams ir apsakė Evangėlią apie Viešpatį Jėzų.

21

Ir

ranka * Viešpaties buvo su jais, ir pradėjo tikėti daugumas ir Dievopi
prisivertė. 22 Bet tas žodis apie juos atėjo į susirinkimo ausis
Jėruzalėje. Ir jie siuntė Barnabą, kad nueitų iki Antiokios, 23 Kursai

ten iškakęs ir matęs Dievo malonę, pradžiugo ir graudeno * juos
visus, kad pasiliktų pas Viešpatį su stipria širdžia.

24

Nės jis buvo

geras vyras, pilnas * Šventos Dvasės ir tikėjimo. Ir † prisidėjo

Viešpačiui didis pulkas. 25 Bet Barnabas iškeliavo į Tarsę, Saulaus vėl
jėškoti.

26

Ir jį radęs, nuvedė jį į Antiokią. Ir jie pasiliko prie

susirinkimo visą metą, mokindami daug žmonių; dėl to mokįtiniai
Antiokijoje pirmiausiai krikščionimis vadinami buvo.

27

Tose dienose

atėjo prarakai * iš Jėruzalės į Antiokią. 28 Ir vienas jų, vardu Agabus, *
kėlėsi ir apsakė per Dvasę, didę brangybę busiančią ant visos žemės,
kuri nusitiko po ciecorium Klaudiu. 29 Bet kiekvienas mokįtinių

apsiėmė, kaip išgalįs, siųsti * ką ant pagalbos broliams, Judėoje
gyvenantiems. 30 Kaipgi ir darė, * siųsdami tai vyresniems per ranką
Barnabo bei Saulaus.

11,21 Nus.Ap.2,47.

*

11,23 Nus.Ap.13,43.

*

11,24 Nus.Ap.6,5.

*

11,24 Nus.Ap.5,14.

11,27 Nus.Ap.13,1;15,32.

*

11,28 Nus.Ap.21,10.

*

11,29 Rym.15,26.

*

11,30 Nus.Ap.12,25.

*

12
Perskyrimas
Jokubo smertis, Petro išvalnijimas, Erodo prapultis.
1

Aplink tą patį čėsą * karalius Erodas rankas pridėjo prie kelių iš

susirinkimo, mučyti. 2 Bet nužavino Jokubą, Jono brolį, kardu. 3 Ir
matydamas, tai Žydams patinkant, ne paliovė, bet ir Petrą sugavo.
Bet buvo pačios dienos neraugintos duonos. 4 Taigi * jį sugavęs,
apkaldino jį ir padavė jį keturiems ketvirtainiems kareivių, jeib jį
apsergėtų, mislydamas, jį po velykų žmonėms išvesti. 5 Ir Petras tiesa

kalėjime laikomas buvo, bet susirinkimas meldėsi už jį Dievo ne

paliaudamas. 6 Ir kaip jį Erodas norėjo išvesti, tą pačią naktį miegojo
Petras tarp dviejų kareivių, surakintas dviem lencugam, ir sargai už
durų sergėjo kalėjimo vietą. 7 Ir štai, angielas Viešpaties atėjo, ir
šviesa švietė toje temnyčioje; ir ištiko Petro pašonį, ir pabudino Petrą
ir tarė: greitai kelkis! Ir lencugai nupuolė nuo jo rankų. 8 Ir angielas

tarė jam: apsijuosk ir apsiauk kurpėmis! Ir jis darė taipo. Ir tarė jam:

apsisiausk skreistę ir sek manę! 9 Ir jis išėjęs sekė jį, nežinodamas,
kad tai jam tikrai nusitiko per angielą, bet dingojos, regėjimą regįs.
10

Bet juodu praėjo pirmą ir antrą sargą ir priėjo geležines duris, į

miestą einamas; tos jiemdviem pačios atsivėrė, * ir išėję perėjo išilgai
vieną ulyčią; ir tuojaus angielas nuog jo atstojo. 11 Ir Petras atsigavęs

12,1 Nus.Ap.4,3.

*

12,4 Nus.Ap.16,24.

*

12,10 Nus.Ap.16,26.

*

tarė: dabar iš tiesos žinau, kad * Dievas savo angielą siuntęs ir manę
išgelbėjęs iš Erodo rankos ir nuo viso laukimo žydiškų žmonių. 12 Ir

susimislijęs atėjo arti namų Marijos, motynos * Jono, pravarde
Markošiaus, kur daug buvo susiėję ir Dievo meldėsi.

13

Bet Petrui į

vartų angą tuzgenant, išėjo merga klausyti, vardu Rodė. 14 Ir Petro
balsą pažinusi, vartus ne atdarė iš džiaugsmo, bet įbėgusi į vidų,
apsakė jiems, Petrą stovintį prie vartų. 15 Bet jie tarė jai: tu duksti;
bet ji ginčijo, taip esą. Jie tarė: * tai jo angielas. 16 Bet Petras vėl
tuzgeno. O kaip atvėrė, pamatė jį ir stebėjosi.

17

Bet jis pamojęs jiems

su ranka, kad tylėtų, pasakojo jiems, kaip jį Viešpats iš kalėjimo
išvedęs, ir tarė: apsakykite tai Jokubui bei broliams. Ir išėjęs į kitą
kampą nusitraukė. 18 Bet kaip išaušo, ne mažas rupestis radosi tarp
kareivių, kaip bent su Petru butų nusidavus? 19 Bet Erodas, jo
jėškodamas ir ne rasdamas, sargams provą padarė ir davė juos šalin
gabenti; ir nusitraukęs iš Judėos į Cėzaria, tenai laikėsi.

20

Nėsa

dumojo kariauti prieš Tyronus bei Sidonytus. Bet jie iš vieno atėjo
pas jį ir perkalbėję karaliaus kamarponį Blastų, meldė pakajaus,
todėl, kad * jų žemė turėjo išsilaikytis iš karaliaus žemių. 21 Bet
vienoje paskirtoje dienoje Erodas, karališku rubu apsirėdęs atsisėdo
ant provos krasės ir kalbėjo jiems. 22 Bet žmonės priešais šaukė: tai

Dievo balsas, * ir ne žmogaus. 23 Tuojaus ištiko jį Viešpaties angielas

12,11 Nus.Ap.5,18. 1Maiž.19,15.16. Ps.91,11.

*

12,12 Nus.Ap.15,37.

*

12,15 Luk.24,37.

*

12,20 1Kar.5,9.11. Ezėk.27,17.

*

12,22 Ezėk.28,2.

*

dėl to, kad * jis garbę Dievui ne davė; ir kirmėlių ėdamas padavė
dvasę. 24 Bet Dievo žodis augo * ir vaisinos. 25 Ale Barnabas bei Saulas
vėl atėjo į Jėruzalę ir padavę surinktąją dovaną, ėmė * su savimi

Joną, † pravarde Markošių.

13
Perskyrimas
Povilo pirmas nuėjimas pas pagonus ir ką tarp jų atlikęs.
1

Bet buvo * Antiokioje susirinkime, prarakai bei mokįtojai, butent

Barnabas bei Simonas, vardu Niger, bei Lucius iš Cyrėnės, bei
Manaėnas, su Erodu, ketvirtainio žemės kunigaikščiu užaugintas, bei
Saulus. 2 Bet jiems Dievui šlužijant bei pastnįkaujant, tarė Šventoji
Dvasė: * išskirkite man Barnabą bei Saulų tam darbui, kuriam aš
juodu pavadinau. 3 Tai jie * pastnįkavę ir Dievo pasimeldę, uždėjo ant
jų dviejų rankas ir išleido juodu. 4 Ir kaip juodu buvo Šventosios
Dvasės išsiųstu, iškako juodu į Seleicią, ir iš ten laivu bėgo į Cyprą.
5

Ir iškakę į miestą Salaminą, apsakė Dievo žodį Žydų mokykloje. Bet

ir Joną * turėjo su savimi per tarną. 6 Ir salą perkeliavę iki miesto
12,23 Dan.5,20.

*

12,24 Jėz.55,11. Nus.Ap.6,7;19,20. Kol.1,6.

*

12,25 Nus.Ap.11,29.30.

*

12,25 Nus.Ap.15,37.

13,1 Nus.Ap.11,27.

*

13,2 Nus.Ap.9,15.

*

13,3 Nus.Ap.6,6.

*

13,5 Nus.Ap.12,15.

*

Papos, rado jie vieną * žynį ir neteisų praraką, Žydą, vardu Barjėzu;
7

Tas buvo pas Sergių Povilą, vyresnįjį žemės valdoną, išmintingą

vyrą. Tas prisivadino Barnabą bei Saulų, norėdamas girdėti Dievo
žodžio. 8 Tai jiemdviem prieštaravo Elymas, * žynys, (nės taipo jo
vardas persiguldo,) ir jėškojo, tą vyresnįjį žemės valdoną nuo vieros
atkreipti. 9 Bet Saulus, kursai ir Povilu vadinamas, pilnas budamas
Šventos Dvasės, žiurėjo į jį, 10 Ir tarė: ak tu * velnio vaike, pilnas viso
kytrumo bei klastos, ir neprieteliau visos teisybės, tu ne paliauji

perversti tikruosius Viešpaties kelius. 11 Ir vei! dabar užeit ant tavęs
Viešpaties ranka, ir turi aklas buti ir iki čėso saulės ne regėti. Ir
tuojaus užpuolė jį aptemimas ir tamsa; ir aplinkui vaikščiodamas
jėškojo vado.

12

Tai žemės valdonas matydamas tą nusidavimą tikėjo,

ir dyvijos Viešpaties pamokslu.

13

Bet kaip Povilas, bei kurie su juomi

drauge buvo, iš Papos laivu bėgo, iškako Pergėn, žemėje Pampilioje;
bet Jonas nuo jų atstojęs, sugrįžo į Jėruzalę. 14 O juodu perėję

Pergeną, iškako Antiokion, žemėje Pisidioje, ir įėję į mokyklą sabatos
dienoje, sėdosi. 15 Bet po paskaitymo * zokano bei prarakų, siuntė pas
juodu vyresnieji mokyklos ir jiemdviem sakydino: mielu broliudu, jei
ko norita kalbėti ir žmones pagraudenti, tai sakykita! 16 Tai Povilas
atsikėlė ir su * ranka pamojęs, tarė: jus vyrai iš Izraėlio ir Dievo

bijantieji, klausykite: 17 Dievas šių žmonių išrinkęs yra musų tėvus ir

13,6 Nus.Ap.8,9.

*

13,8 2Maiž.7,11. 2Tim.3,8.

*

13,10 5Maiž.13,13. Mat.13,38.39.

*

13,15 Nus.Ap.15,21.

*

13,16 Nus.Ap.19,33.

*

paaukštinęs šiuos žmones, kaip jie svetimi * buvo Egypto žemėje, † ir
su aukštu petimi juos iš ten išvedęs; 18 Ir apie * keturisdešimts metų
perkentė jų budą pusčioję.

19

Ir išgaišinęs * septynerius žmones

žemėje Kanaan, išdalijo jiems burtomis anų žemes. 20 Potam davė *
jiems sudžias, apie keturis šimtus ir penkisdešimt metų iki prarako
Zomėlio. 21 Ir * nuo to čėso meldė sau karalių, ir davė jiems Dievas
Saulų, sunų Kišo, vyrą giminės Benjamino, per keturisdešimtis metų.
22

Ir tą * atstatęs pakėlė ant jų Dovidą per karalių, apie kurį jis liudijo:

radau Dovidą, sunų Jeso, vyrą pagal mano širdį; tas tur daryti visą
mano valę.

23

Iš * to sėklos Dievas, kaip pažadėjęs esti, užgimdino

Jėzų, žmonėms Izraelio per † Išganytojį. 24 Kaip antai Jonas pirma
žmonėms Izraelio apsakė prisivertimo krikštą, dar anam ne
pradedant. * 25 Bet kaip Jonas savo bėgį pabaigė, sakė jis: aš * ne tas
esmi, per kurį jus manę laikote; bet štai, jis paskui manę ateiti, kurio
ne vertas esmi, nei kurpes jo kojų atrišti. 26 Jus vyrai, mieli broliai,

13,17 Ps.105,23.24.

*

13,17 2Maiž.13,14.16.

13,18 2Maiž.16,35. 4Maiž.14,34.

*

13,19 5Maiž.7,1. Joz.14,2.

*

13,20 Vald.2,16.

*

13,21 1Zom.10,21.

*

13,22 1Zom.12,13.

*

13,23 Jėz.11,1. Luk.1,32.69.

*

13,23 Mat.1,21. Rym.11,26.

13,24 Mat.3,1.

*

13,25 Mark.1,7. Luk.3,16. Jon.1,20.

*

jus vaikai giminės Abraomo, ir kurie tarp jųsų Dievo bijotės, * jums
žodis šito išganymo siųstas yra. 27 Nėsa kurie Jėruzalėje gyvena, ir jų
vyresnieji, kadangi * šio ne pažino, nei balso prarakų (kas sabatą

skaitomų), jie tus savo provomis išpildė. 28 Ir * norįs nei jokios
priežasties smerčio ant jo ne rado, tačiau meldė Piloto, jį nužudyti.
29

Ir vislab pabaigę, kas apie jį rašyta, * nuėmė jį nuo medžio ir įdėjo

jį į grabą. 30 Bet * Dievas jį prikėlė iš numirusių. 31 Ir jis * pasirodė
daug dienų tiems, kurie su juomi iš Galilėos į Jėruzalę atėję buvo,
kurie jo liudininkai yra žmonėms.
pažadėjimą, musų tėvams duotą,

32

* 33

Ir mes taipjau apsakome jums
Kad tą patį Dievas mums, jų

vaikams, išpildęs tuomi, kad Jėzų iš numirusių prikėlęs; kaipo ir *
antrame Psalme parašyta yra: tu mano Sunus, šiandien tavę
pagimdžiau. 34 Bet kad jį iš numirusių prikėlęs, kad jis jau ne turėtų
patręšti, taip kalba: * aš jums malonę, Dovidui pažadėtą, viernai

attesėsu. 35 Todėl jis ir * kitur tarė: tai tu ne perleisi, kad tavo
Šventasis pagedimą matytų.

36

Nėsa * Dovidas, savo čėsu Dievo valei

13,26 Rym.1,16.

*

13,27 Nus.Ap.3,17. 1Kor.2,8.

*

13,28 Mat.27,22. Mark.15,14. Luk.23,23. Jon.19,6.

*

13,29 Mat.27,59.

*

13,30 Nus.Ap.3,15;5,30.

*

13,31 1Kor.15,5.6.7.

*

13,32 1Maiž.3,15;12,3. Gal.3,16.

*

13,33 Ps.2,7.

*

13,34 Jėz.55,3.

*

13,35 Ps.16,10. Nus.Ap.2,31.

*

13,36 Nus.Ap.2,29.

*

šlužijęs, užmigo, ir pas savo tėvus padėtas yra ir matė pagedimą.
37

Bet tas, kurį Dievas prikėlė, pagedimo ne matė. 38 Dabargi žinokite,

mieli broliai, kad * jums per šį apsakomas griekų atleidimas ir to

viso, kuomi ne galėjote Maižėšiaus zokane teisus buti. 39 Bet kas * šį
tik, tas yra teisus. 40 Taigi dabokitės, kad ne ateitų ant jųsų, kas *
prarakuose sakyta: 41 Veizdėkite, jus išpeiktojai, ir dyvykitės ir
pavirskite nieku; nėsa aš darau darbą jųsų čėsuose, kurį ne tikėsite,
jej tą jums kas pasakos. 42 Bet Žydams iš mokyklos išeinant, meldė

pagonai, kad sabatos tarpe jiems tus žodžius sakytų. 43 Ir susirinkimui
iš mokyklos išėjus, sekė Povilą bei Barnabą daug Žydų ir Dievo
bijančių šviežiai Žydų vierą priėmusių; bet anuodu sakė jiems, ir
pagraudeno juos, kad pasiliktų * toje Dievo malonėje. 44 Bet
sekančioje sabatoje susiėjo kone visas miestas, Dievo žodžio
klausytis. 45 Bet Žydai, tus žmones matydami, pilni pastojo pavydo ir

prieštaravo * tam, kas Povilo kalbama buvo, prieštaraudami ir
bluznydami.

46

Bet Povilas bei Barnabas drąsiai kalbėjo atvirai: jums

pirmiausiai turėjo apsakomas buti Dievo žodis, bet kad dabar jį nuo
savęs šalin stumiate ir patys savę * nevertais laikote amžinos gyvatos,
štai, jau kreipiamės pagonump. 47 Nės taipo Viešpats mums paliepė:
aš * tavę pagonams per šviesą pastačiau, jeib butumbei išganymu iki
13,38 Luk.24,27. 1Jon.2,12.

*

13,39 Jėz.53,11. Rym.3,28.

*

13,40 Abak.1,5.

*

13,43 Nus.Ap.11,23;14,22.

*

13,45 Nus.Ap.18,6. Jud.10.

*

13,46 Mat.10,6. Luk.7,30.

*

13,47 Jėz.2,6;49,6. Luk.2,32.

*

žemės krašto.

48

Bet tai išgirdę pagonai, prasidžiugo ir garbino Dievo

žodį, ir tikį pastojo, * kiek jų ant amžinos gyvatos paskirti buvo. 49 Ir

Viešpaties žodis išsiplatino po visą tą šalį. 50 Bet Žydai sujudinę

nobažnas ir viežlybas moteris bei miesto vyresniuosius, padarė *
persekinėjimą Povilui bei Barnabui, ir išstumė juodu iš savo rubežių.
51

Bet * juodu nukratę ant jų dulkes nuo savo kojų, atėjo Ikonion.

52

Bet mokįtiniai džiaugsmo ir šventos Dvasės pilni pastojo.

14
Perskyrimas
Povilo sugrįžimas į Antiokią, ir kas jam bekeliaujant nusidavė.
1

Bet nusidavė Ikonioje, kad jie susiėjo ir Žydų mokyklose Dievo

žodį sakė, taipo, aža didė daugybė Žydų ir Grykonų tikį pastojo. 2 Bet
netikintieji Žydai sujudino ir supykino dušias pagonų prieš brolius.
3

Taipgi jie laikėsi tenai ilgą valandą ir mokino drąsiai Viešpatyje,

kurs * išliudijo žodį savo malonės ir davė ženklus ir stebuklus
nusiduoti per jų rankas. 4 Bet daugybė miesto persiskyrė; keli pristojo
Žydams, keli vėl apaštalams. 5 Bet maištui pagonų ir Žydų bei jų

vyresniųjų pakilus, juos * išgėdinti ir akmenimis užmušti; 6 Suprato
jie tai ir pabėgo į * miestus žemės Lykaonios, į Lystrą ir į Derbę, ir į
13,48 Rym.8,29.

*

13,50 2Tim.3,11.

*

13,51 Nus.Ap.18,6. Mat.10,14.

*

14,3 Mark.16,20.

*

14,5 Nus.Ap.14,2.19. 2Tim.3,11.

*

14,6 Mat.10,23.

*

aplink esančias šalis. 7 Ir apsakė tenai Evangėlią. 8 Ir * buvo vyras
Lystroje, tas turėjo sėdėti, nės nesveikas turėjo kojas ir buvo luošas

nuo žyvato savo motynos, tas niekados dar ne buvo vaikščiojęs. 9 Tas
girdėjo Povilą kalbantį. Ir kaip šis į aną žiurėjo ir * numanė, jį tikintį,
kad pagalbą gausiąs, 10 Tarė jis didžiu balsu: stokis * tiesiai ant savo
kojų! Ir jis pašokęs vaikščiojo.

11

Bet kaip tai žmonės regėjo, ką

Povilas buvo padaręs, pakėlė jie savo balsą ir tarė Lykaoniškai:
Dievai * žmonėms lygus pastojo ir pas mus žemyn atėjo. 12 Ir vadino

Barnabą Jupitru, ir Povilą Merkuriu, kadangi jis žodį kalbėjo. 13 Bet
klebonas Jupitro, kursai buvo jų prymiestyje, atgabeno jaučių bei
vainikų prie vartų ir norėjo su žmonėmis apieravoti.

14

Tai išgirdusiu

apaštaludu, Barnabas bei Povilas, suplėšė * savo rubus ir įšokusiu į
žmonių tarpą, šaukė,

15

Ir tarė: jus vyrai, ką, * čionai darote? Ir mudu

esva smertelnu žmogudu, lygiai kaip jus; ir apsakome jums

Evangėlią, jeib prisiverstumbite nuo šių netikrųjų gyvopi Dievopi,
kurs sutvėręs dangų ir žemę ir mares ir vis, kas tuose yra; † 16 Kurs
praėjusiuose čėsuose perleido * visiems pagonams, eiti jų pačių
keliais. 17 Ir tiesa, jis ne paliko savę patį ne išliudytą; mums daug

14,8 Nus.Ap.3,2.

*

14,9 Mat.9,28.

*

14,10 Nus.Ap.3,6. Jėz.35,6.

*

14,11 Nus.Ap.28,6.

*

14,14 Mat.26,25.

*

14,15 Nus.Ap.10,26.

*

14,15 Ps.33,6;146,6. Apr.14,7.

14,16 Ps.81,13. Nus.Ap.17,30.

*

gero darė ir iš dangaus lietų ir * vaisingus metus davė, ir musų širdis
papildė penu bei džiaugsmu. 18 Ir tai kalbėdamu vos ne vos nuramdė
žmones, kad jiemdviem ne apieravojo.

19

Bet atėjo tenai Žydai iš

Antiokios ir iš Ikonios ir perkalbėjo žmones ir metė akmenimis *
Povilą ir išvilko jį iš miesto, dumodami, jį jau numirusį. 20 Bet kaip jį
mokįtiniai apstojo, kėlėsi jis ir ėjo į miestą. Ir antrą dieną išėjo su
Barnabu į Derbę.

21

Ir apsakė Evangėlią tam miestui, ir jų daug

pamokinę, sugrįžo į Lystrą ir Ikonią ir Antiokią; 22 Pastiprino dušias
mokįtinių, graudendamu juos, kad tikėjime pasiliktus, ir * kad per

daug vargų mums reik įeiti į Dievo karalystę. 23 Ir juodu įdėjo jiems
šen ir ten vyresniuosius * susirinkimuose, ir meldėsi Dievo
pastnįkaudami, ir paliecevojo juos Viešpačiui, į kurį buvo tikį
pastoję. 24 Ir ėjo per Pisidią ir atėjo į Pampylią, 25 Ir apsakė Dievo žodį
Pergėje, ir nuėjo į Atalią.

26

Ir iš ten bėgo laivu į Antiokią, iš * kur

paskirtu buvo per Dievo malonę tam darbui, kurį buvo ištaisę. 27 Bet
ten iškakusiu, suvadino susirinkimą ir * apsakė, kiek Dievas su jais
dvejais padaręs, ir † kaip pagonams tikėjimo duris atvėręs. 28 Bet judu
laikėsi tenai ne mažą valandą pas mokįtinius.

15
14,17 Ps.147,8. Jėr.5,24.

*

14,19 2Kor.11,25. 2Tim.3,11.

*

14,22 Mat.10,38.

*

14,23 Tit.1,5.

*

14,26 Nus.Ap.13,1.3.

*

14,27 Nus.Ap.15,4.

*

14,27 1Kor.16,9.

Perskyrimas
Susiėjimas apaštalų; Barnabo ir Povilo atsiskyrimas.
1

Ir keli atėjo iš Judėos ir mokino brolius: jei ne duodatės

appiaustyti * pagal Maižėšiaus budą, tai ne galite išganytais pastoti.
2

Taigi maištui pasikėlus, ir Povilui bei Barnabui ne mažai su jais

susiginčijus, paskyrė * jie, kad Povilas ir Barnabas ir kiti iš jų užeitų į
Jėruzalę prie apaštalų ir vyresniųjų, to klausymo dėlei 3 Ir jie
susirinkimo palydėti, ėjo per Pėnicią ir į Samarią, ir pasakojo jiems
pagonų elgimą, ir padarė didį džiaugsmą visiems broliams. 4 Bet kaip
atėjo į Jėruzalę, priėmė juos susirinkimas ir apaštalai ir vyresnieji.

Tiems * jie sakė, kiek Dievas su jais ištaisęs. 5 Tai kėlėsi keli iš skirto
vieros pamokslo Parizėušių, kurie buvo tikį pastoję, tarydami: reikia
juos appiaustyti ir prisakyti, kad laikytų zokaną Maižėšiaus. 6 Bet
apaštalai ir vyresnieji susirinko, tą kalbą permąstyti. 7 Bet jau ilgai
susiklausinėjus, kėlėsi Petras ir tarė jiems: jus * vyrai, mieli broliai,
jus žinote, kad Dievui jau seniai pirm šio čėso pamėgo tarp musų,
jeib pagonai per mano burną Evangėlios žodį išgirstų ir tikėtų. 8 Ir
Dievas, širdis mėginąs, davė liudymą jiems, duodamas šventą Dvasę
jiemus, lygiai kaip ir mums. 9 Ir ne darydamas * nei jokio skirtumo

tarp musų bei tarp jų, čystijo jų širdis per tikėjimą. 10 Kamgi dabar

15,1 Gal.5,2.

*

15,2 Nus.Ap.11,1.

*

15,4 Nus.Ap.14,27.

*

15,7 Nus.Ap.11,12.

*

15,9 Nus.Ap.10,34. 1Petr.1,22.

*

gundote Dievą, uždėdami * jungą ant mokįtinių kaklo, kurio nei
musų tėvai, nei mes pakelti ne galėjome, 11 Bet mes * tikime per

malonę Pono Jėzaus Kristaus išganytais pastoti, lygiai kaip ir jie.
12

Tai nutilo visa daugybė ir klausės Barnabo ir Povilo, kuriuodu

pasakojo, kokius didžius ženklus ir stebuklus Dievas per * juodu
daręs tarp pagonų.

13

Potam jiems nutilus, atsakė Jokubas,

tarydamas: jus vyrai, mieli broliai, klausykite manęs: 14 Simonas *
pasakojo, kaip pirmiaus Dievas atlankęs ir priėmęs žmones iš pagonų
savo vardui. 15 Ir tam pritar prarakų kalbos, kaip yra parašyta:
16

Potam * aš sugrįšu ir attiesu pargriuvusią šėtrą Dovido, ir jos skyles

vėl sutaisysu ir pastatysu ją, 17 Jeib žmonių likusieji jėškotų
Viešpaties, priegtam visi pagonai, ant kurių mano vardas minėtas,
sako Viešpats, kursai tai vis daro. 18 Dievui yra visi jo darbai žinomi
nuo svieto pradžios. 19 Todėl išrandu aš, jeib tiems, kurie iš pagonų

yra prisivertę, nei jokios sunkenybės ne darytų, 20 Bet reik rašyti
jiems, kad jie pasisaugotų nuo apsibiaurinimo * dievaičių ir nuo

kekšystės ir nuo užtroškusio ir † nuo kraujo. 21 Nėsa Maižėšius tur iš
senų dienų tus, kurie jį apsako visuose miestuose, ir * kožną sabatą
skaitomas yra mokyklose. 22 Ir patiko apaštalams ir vyresniems bei
15,10 Mat.23,4.

*

15,11 Rym.3,24. Epėz.2,8.

*

15,12 Nus.Ap.11,18.

*

15,14 Nus.Ap.10,44.

*

15,16 Amos.9,11.12.

*

15,20 Apr.2,14.20.

*

15,20 3Maiž.3,17.

15,21 Nus.Ap.13,15.27.

*

visam susirinkimui, išskirti iš savo tarpo du vyru ir siųsti į Antiokią
su Povilu ir su Barnabu, butent Judą, vadinamą Barzabą, ir Zylą,

kuriuodu vyru mokįtoju buvo tarp brolių. 23 Ir jie davė jiems raštą į

jų ranką, tokiu budu parašytą: mes apaštalai ir vyresnieji bei broliai
velijame išganymą broliams iš pagonų, Antiokioje ir Syrioje ir
Cilicioje esantiems. 24 Kadangi girdėjome, kad * keli iš musų išėję, jus
pamokslais paklaidino ir jųsų dušias apsunkino, tarydami: jus turite
duoti apsipiaustyti ir zokaną pildyti, kuriems to nieko ne prisakėme:
25

Gerai regėjosi mums, visiems vienširdžiai susirinkusiems, išskirti

vyrų ir pas jus siųsti su musų mylimais Barnabu ir Povilu,
26

Kuriuodu * žmogudu savo dušias paguldė už vardą musų Pono

Jėzaus Kristaus.

27

Togidėl siuntėme Judą ir Zylą, kuriuodu taipojau

jums tai su žodžiais apsakys. 28 Nėsa patinka šventaijai Dvasei ir
mums, jums nei jokią sunkybę daugiaus ne uždėti, kaip tiktai šius

reikalingus dalykus: 29 Kad prisisaugotumbite nuo apierų, dievaičiams
paskirtų, ir nuo kraujo ir nuo užtroškusio ir nuo kekšystės, nuo kurių,
jei pasisaugojate, gerai darote. Bukite sveiki. 30 Kaip šitie buvo
išleisti, atėjo jie į Antiokią, ir suvadinę susirinkimą, įdavė tą
gromatą.

31

Tą skaitydami, * džiaugėsi jie iš to palinksminojimo. 32 Bet

Judas ir Zylas, kuriuodu taipojau * praraku buvo, graudeno brolius
daug žodžiais ir stiprino juos. 33 Ir valandą užtrukusiu, buvo juodu

brolių išleistu su pakajumi pas apaštalus. 34 Bet Zylui patiko ten
pasilikti. 35 Ale Povilas ir Barnabas laikėsi Antiokioje, mokino ir sakė
15,24 Nus.Ap.20,30. Gal.2,4. Tit.1,10.11.

*

15,26 Nus.Ap.13,50;14,19. 1Kor.15,30. 2Kor.11,23.26.

*

15,31 Nus.Ap.13,48.

*

15,32 Nus.Ap.11,27;13,1.

*

Dievo žodį su daug kitais.

36

Bet po kelių dienų tarė Povilas Barnabui:

sugrįždamu atlankykiva savo brolius po visus miestus, kuriuose

mudu žodį Viešpaties apsakėva, ką jie veikia. 37 Bet Barnabas rodijo,
kad su savimi imtų Joną, pravarde Markošiumi. 38 Bet Povilas per ger
laikė, ne imti su savimi tokio, kursai * nuog jų dviejų buvo atstojęs iš
Pampylios ir ne buvo draug su jais nuėjęs tam darbui. 39 Ir juodu taip
aštriai susižodžiavo, aža atsiskyrė nuo kits kito, ir Barnabas ėmęs su
savimi Markošių, laivu bėgo į Cyprą. 40 Bet Povilas, paskyręs sau

Zylą, nuėjo, Dievo malonei nuo brolių paduotas. 41 Bet ėjo per Syrią
ir Cilicią, stiprindamas susirinkimus.

16
Perskyrimas
Povilo darbai ir kentėjimai mažoje Azioje ir Pilipoje.
1

Bet jis atėjo į Derbę ir į Lystrą, ir štai, buvo ten vienas mokįtinis,

vardu * Timotėjus, žydiškos † moteriškės sunus, ta buvo tikinti, bet
Grykiško tėvo. 2 Tas * turėjo gerą liudymą tarp brolių Lystroje ir

lkonioje, 3 Tą norėjo Povilas draugė imti ant kelionės, ir ėmęs

appiaustė jį dėl Žydų, kurie tenai buvo; nėsa visi žinojo, kad jo tėvas
buvęs Grykonas. 4 Bet eidami per miestus, prisakė jiems laikyti
įstatymą, apaštalų * ir vyresniųjų Jėruzalėje įsakytą. 5 Tai
15,38 Nus.Ap.13,13.

*

16,1 Nus.Ap.19,22. 1Tes.3,2.

*

16,1 2Tim.1,5.

16,2 Nus.Ap.6,3;10,22.

*

16,4 Nus.Ap.15,28.29.

*

susirinkimai * tikėjime pasistiprino, ir jų skaitlius daugsinosi kas
dieną. 6 Bet kaip per Prygią ir žemę * Galacios ėjo, buvo jiemdviem

šventos Dvasės uždrausta, sakyti Dievo žodį Azioje. 7 Bet kaip juodu
atėjo į Myzią, pabandė eiti per Bitynią, bet Dvasė jiemdviem tai ne
pavelijo. 8 Bet aplenkę Myzią ėjo * juodu į Troadą. 9 Ir Povilui
pasirodė regėjimas naktyje, tai buvo vyras iš Macedonios, tas
stovėdamas prašė jo, tarydamas: atėjęs į Macedonią, gelbėk mus!
10

Bet kaip jis tą regėjimą buvo regėjęs, tai mes tuojaus jėškojome

keliauti į Macedonią, tikrai žinodami, kad mus Viešpats ten

pavadinęs, apsakyti jiems Evangėlią. 11 Taigi leidomės iš Troados ir
nuėjome tiesogiai į Samotracią ir antrą dieną į Neapolį, 12 Ir iš ten į
Pilipą, kurs yra vyriausias miestas žemės Macedonios ir valnas
miestas. Bet patrukome tame mieste per keles dienas. 13 Ir dieną
sabatų išėjome iš miesto pas upę, kur melsdavos, ir pasisėdę
kalbėjome moterims, kurios tenai buvo susiėjusios.

14

Ir nobažna

moteriškė, vardu Lydia, purpuro kromininkė iš miesto Tyatiro,
klausėsi, kurios širdį Viešpats atvėrė, * kad dabotų ant to, ką Povilas
sakė.

15

Bet kaip ji apkrikštyta buvo su savo namiškiais, prašė ji

musų, tarydama: jei manę per tikinčią į Viešpatį laikote, tai ateikite į
mano namus ir bukite čia. Ir ji * sylijo mus. 16 Ir nusidavė, mums ant

maldos einant, sutiko mus merga, turinti žynavimo dvasę, ta daug
pelnė savo ponams žynavimu.

17

Ta eidama visur paskui Povilą ir

16,5 Nus.Ap.15,41.

*

16,6 Nus.Ap.18,23.

*

16,8 Nus.Ap.20,6. 2Kor.2,12. 2Tim.4,13.

*

16,14 Luk.24,45.

*

16,15 1Maiž.19,3. Luk.24,29. Ebr.13,2.

*

mus, * šaukė tarydama: tie žmones yra tarnai Dievo aukščiausiojo,
kurie jums kelią išganymo apsako. 18 Tai ji darė ne vieną dieną. Bet

Povilui tai ėjo per širdį, todėl atsigręžęs tarė dvasei: prisakau tau
vardan Jėzaus Kristaus, kad išeitumbei iš jos. Ir * ji išėjo tą pačią
adyną. 19 Bet regėdami jos ponai, kad buvo prapuolęs jų pelno

pasitikėjimas, nutvėrė Povilą ir Zylą ir plėšė juodu ant turgaus prie
vyresniųjų. 20 Ir nuvedę juodu prie vyriausiųjų, tarė: tuodu žmogų
musų miestą sumaišo, Žydu budamu, * 21 Ir apsako mums tokį budą,

kurį ne valia mums priimti, nei laikyti, kadangi Rymionai esme. 22 Ir
žmonės sujudo prieš juodu, ir vyriausieji davė jiem rubus nuplėšti ir

liepė * juodu plakti. 23 Ir kaip juodu gerai buvo nuplakę, įmesdino
juodu į kalėjimą, prisakydami užveizdui kalėjimo, kad juodu gerai
priveizdėtų. 24 Tas tą prisakymą gavęs, įmetė juodu į vidutinį
kalėjimą, ir įdėjo jųdviejų kojas į šiekštą. 25 Nakties gudume meldėsi

Povilas bei Zylas, garbindamu Dievą, ir išgirdo juodu kaliniai. 26 Bet
umai stojos didis žemės drebėjimas, taipo aža pasijudino kalėjimo
pamatai; ir tuojau atsivėrė visos durys, ir visi ryšiai atsirišo.

Bet

27

pašokęs iš miego kalėjimo užveizdas ir išvydęs, kalėjimo duris
atviras, ištraukė kardą ir norėjo pats savę nužudyti, dumodamas,
kalinius išbėgusius. 28 Bet Povilas prašuko didžiu balsu, tarydamas:

ne daryk sau ko pikto, nėsa visi čia teb’esam. 29 Bet jis prašęs žvakę,
pradėjo drebėti, įšoko į vidų ir puolė į kelius Povilo ir Zylo.

30

Ir

išvedęs juodu laukan, tarė: mielu ponu, ką darysu, kad išganytas
16,17 Mark.1,24.34.

*

16,18 Mark.16,17.

*

16,20 Nus.Ap.17,6. 1Kar.18,17.

*

16,22 2Kor.11,25. Pilip.1,30. 1Tes.2,2.

*

bučiau? * 31 Juodu tarė: tikėk į Poną Jėzų Kristų, tai busi išganytas tu
*

ir tavo namai. 32 Ir sakė jam Dievo žodį ir visiems, kurie jo namuose

buvo. 33 Ir jis ėmęs juodu pas savę toje adynoje nakties, numazgojo

jųdviejų randus; ir tuojaus davė krikštydintis savę ir visus savuosius.
34

Ir įvedęs juodu į savo namus, dengė * jiem stalą, ir džiaugėsi su

visais savo namiškiais, kad jis į Dievą tikįs pastojęs. 35 Ir dienai
praaušus, siuntė vyriausieji miesto tarnus, tarydami: paleisk tus
žmones. 36 Ir kalėjimo užveizdas pranešė tus žodžius Povilui:

vyriausieji atsiuntė, kad išleistu butumbita. Taigi dabar išėjusiu,
eikita su pakajumi.

37

Bet Povilas tarė jiems: jie mudu be provos ir be

sudo regimai nuplakė, kuriuodu * tačiau Rymionai esva, ir įmetė į
kalėjimą, ir dar turėtų jie mudu slapčiai išstumti? Nieku budu, bet te
ateina jie patys ir te išveda mudu. 38 Miesto tarnai apsakė tus žodžius
vyriausiems, ir jie bijojosi, išgirdę juodu Rymionu esančiu; 39 Ir atėję
perprašė juodu ir išvedę meldė * juodu, kad išeitų iš miesto. 40 Tai

juodu išėjusiu iš kalėjimo, nuėjo prie Lydios; ir brolius pamačiusiu
palinksmino juos ir išėjo.

17
Perskyrimas
Povilo veikalas ir apmaudas Tesalonikoje, Beroėje ir Atėnuose.
16,30 Luk.3,10.

*

16,31 Jon.3,16.

*

16,34 Luk.5,29.

*

16,37 Nus.Ap.22,25.

*

16,39 Mat.8,34.

*

1

Bet kaip juodu per Ampipolį ir Apolonią keliavo, atėjo juodu į *

Tesaloniką; ten buvo Žydų mokykla. 2 Tai Povilas pagal savo paprotį
įėjo prie jų ir kalbėjo su jais per tris sabatas iš rašto, 3 Jiems tą

išguldydamas ir rodydamas, Kristų * turėjusį kentėti ir prisikelti iš
numirusių, ir tą Jėzų, kurį aš (tarė jis) jums apsakau, esantį Kristų.
4

Ir * keli iš jų įtikėjo ir prisiskyrė Povilui ir Zylui, ir didis pulkas

nuobažnų Grykonų, ir vyriausių moterų ne maž. 5 Bet kietsprandžiai
Žydai nekentė, ir ėmė su savimi kelis nelabus vyrus iš valkunų ir
surinkę pulką, padarė maištą mieste, ir atėję pas namus Jazono,
jėškojo juodu vesti tarp prastų žmonių. 6 Bet ne radę jų, nuvilko
Jazoną ir kelis brolius pas miesto vyriausius, šaukdami: tuodu,
kuriuodu visą svietą sujudina, * taipojau čia atėję yra. 7 Tus priėmė
Jazonas, ir tie visi daro prieš ciecoriaus prisakymą, sakydami, * kitą
esantį karaliumi, butent Jėzų. 8 Bet jie sujudino žmones ir miesto

vyresniuosius, kurie tai girdėjo. 9 Ir tikrą žinę gavę nuo Jazono ir nuo
kitų, paleido juodu. 10 Bet broliai tuojau išleido nakčia Povilą bei
Zylą į Beroę. Kuriuodu ten iškakusiu, įėjo į Žydų mokyklą. 11 Nėsa tie
geresnę dumą turėjo, ne kaip anie Tesalonikoje; tie * priėmė žodį su
gera vale, kasdien tyrinėdami rašte, bau taipo butų. 12 Todėl daug iš
jų įtikėjo, ir Grykiškų viežlybų moterų ir vyrų ne maž. 13 Bet kaip

Žydai iš Tesalonikos ištyrė, kad ir Beroėje Dievo žodis Povilo
17,1 1Tes.2,2.

*

17,3 Luk.24,26.46.

*

17,4 Nus.Ap.17,17;28,24.

*

17,6 Nus.Ap.16,20.

*

17,7 Luk.23,2.

*

17,11 Jėz.34,16. Luk.16,29. Jon.5,39.

*

apsakomas, jie atėję ir čia žmones taipjau sujudino. 14 Bet * broliai
tuojaus išsiuntė Povilą, kad eitų iki marių; bet Zylas ir Timotiejus

pasiliko tenai. 15 Bet kurie Povilą lydėjo, nuleido jį iki Atėnų, ir gavę
įsakymą Zylop ir Timotiejauspi, kad juodu veikiausiai pas jį ateitų,
keliavo jie šalin.
*

16

Bet kaip Povilas Atėnuose jų dviejų laukė, supyko

jo dvasė jame, kad jis regėjo tą miestą balvonus taip baisiai

garbinantį.

17

Ir jis tiesa kalbėjo Žydams ir Dievo bijantiems

mokykloje, ir ant turgaus kasdieną tiems, kurie susieidavo.

18

Bet keli

iš Epikurų ir Stoikų Pilozopų vaidijosi su juomi, ir kiti tarė: ką nor

tas balamutas sakyti? bet kiti: regis, kaip kada norėtų naujus dievus
apsakyti, kadangi jis Evangėlią apie Jėzų ir apie prisikėlimą iš
numirusių jiems buvo pranešęs. 19 Bet jie jį ėmę, nuvedė ant vietos
sudo ir tarė: ar galima žinoti, kas tai per naujas pamokslas, kurį tu
mokini? 20 Nėsa tu ką naują musų ausims praneši, todėl norėtumbime
žinoti, kas tai esą. 21 Bet Atėnai visi, ir ateiviai ir svečiai, ant nieko

kito ne veizdėjo, kaip tiktai ko naujo sakyti ir girdėti. 22 Bet Povilas
stovėdamas viduje sudo vietos, tarė: jus vyrai iš Atėnų, aš matau jus
visuose dalykuose dievaičius labai garbinančius.

23

Nės čia

pereidamas ir perveizdėdamas jųsų Dievo šlužmas, radau altorių, ant
kurio buvo parašyta: nepažįstamam Dievui. Dabar aš jums tą
apsakau, kurį jus nepažindami garbinate.

24

Dievas, kursai sutvėrė

svietą ir vis, kas tame yra, tas budamas dangaus ir žemės Viešpats, ne
*

gyvena bažnyčiose, rankomis darytose; 25 O jis ir ne žmonių

17,14 Nus.Ap.16,1.

*

17,16 2Petr.2,8.

*

17,24 Nus.Ap.7,48.

*

rankomis prikavojamas, * kaip kad jis ko reikalaująs, kadangi jis pats
kožnam † duoda gyvastį ir kvapą ir vislab. 26 Ir darė, kad iš vieno

kraujo visų žmonių giminės gyvena ant žemės apskritumo, ir rubežių
*

statė bei pirm paskyrė, kaip ilgai ir kaip plačiai jie gyventi turės,

27

Kad * Viešpaties jėškotų, bau galėtų jį čiopti ir rasti; ir tiesa, jis † ne

toli yra nuo kožno vieno tarp musų; 28 Nės jame * gyvenam, krutam ir
esme; kaip † ir nekeli Poetai prie jųsų sakę esti: mes esme jo giminės.
29

Taigi budami Dievo giminės, ne turime dumoti, kad * dievystė

auksui, arba sidabrui, arba akmeniui dailiai taisytam, per žmogaus
sumislijimą pramanytam, prilygstanti. 30 Ir tiesa * Dievas nežinojimo
čėso ne įžvelgė; bet dabar † prisako jis visiems žmonėms visuose
kraštuose prisiverstis,

31

Todėl, kad dieną paskyręs esti, kurioje jisai

*

sudys apskritumą žemės su teisybe, per vieną vyrą, kurį tam
paskyręs, ir kiek vienam tikėjimą po akių statydamas, prikėlęs jį iš

numirusių. 32 Kaip jie girdėjo apie prisikėlimą iš numirusių, kiti tiesa

17,25 Ps.50,8.

*

17,25 Jėz.42,5. Sak.12,1.

17,26 5Maiž.32,8.

*

17,27 Rym.1,20.

*

17,27 Nus.Ap.14,17.

17,28 Kol.1,17. Ebr.4,3.

*

17,28 Tit.1,12.

17,29 Jėz.40,18.

*

17,30 Nus.Ap.14,16.

*

17,30 Luk.24,47.

17,31 Nus.Ap.10,42. Rym.2,16;14,10.

*

*

juokėsi; bet kiti tarė: mes apie tai tavę daugiaus klausysime.

33

Taipo atstojo Povilas nuog jų. 34 Bet keli vyrai laikėsi prie jo ir

įtikėjo, tarp kurių buvo Dionysius, vienas iš rotponių, ir moteriškė,
vardu Damaris, ir kiti su jais.

18
Perskyrimas
Povilo darbai Korinte ir ant kelio į Antiokią; Apolonas Epėze.
1

Potam Povilas išėjęs iš Atėnų, atėjo į Korintą, 2 Ir rado vieną Žydą,

vardu Akvilą, giminės iš Ponto, kurs ne seniai buvo atėjęs iš žemės
Italios, su savo moterimi Priscila, * (todėl, kad Ciecorius Klaudius

prisakęs buvo visiems Žydams, iš Rymo išeiti.) 3 Prie to atėjo jis, ir
kadangi jis tokįjau remestą turėjo, pasiliko * pas juos ir dirbo; bet jų

remestas buvo, kaurus austi. 4 Ir jis mokino mokykloje kiek sabatą ir
perkalbėjo taip Žydus, kaip Grykus. 5 Bet kaip * Zylas ir Timotiejus iš
Macedonios atėjo, privertė Dvasė Povilą, liudyti Žydams apie Jėzų, jį
esantį Kristų. 6 Bet jiemus * prieštaraujant ir bluznijant, išdulkino † jis

savo rubus, tarydamas: jųsų kraujas testov ant jųsų galvos; aš to

čystas nuo šio čėso eimi pas pagonus. 7 Ir išėjęs iš čia įėjo į vieno
namus, vardu Justus, kurs buvo Dievo bijąs, ir to namai buvo arti
17,32 1Kor.1,23.

*

18,2 Rym.16,3.

*

18,3 1Kor.4,12.

*

18,5 Nus.Ap.17,14.15.

*

18,6 Nus.Ap.13,51.

*

18,6 Mat.10,14.

mokyklos. 8 Bet Krispus, vyriausias mokyklos, tikėjo į Viešpatį su
visais savo namiškiais. Ir daug Korintionų klausydamies, pastojo

tikinčiais ir davė krikštytis. 9 Bet Viešpats * tarė Povilui nakčia per
regėjimą: nesibijokis, bet kalbėk ir ne tylėk;

10

Nės * aš esmi su

tavimi, ir nei vienas ne drįs tau iškadįti; nės aš † didį žmonių pulką
turu šime mieste.

11

Bet jis pasiliko ten vieną metą ir šešis mėnesius,

mokindamas juos Dievo žodį. 12 Bet Galionui valdonu esant Akajoje,
pasikėlė Žydai vienširdžiai prieš Povilą ir atvedė jį prie sudo krasės,
13

Ir tarė: šis perkalba žmones, Dievui šlužyti prieš zokaną. 14 Bet kaip

Povilas norėjo burną atverti, tarė Galionas Žydams: jei * tai butų
kokia piktenybė ir neteisybė, mieli Žydai, tai aš jųsų vertai
klausyčiau. 15 Bet kadangi tai klausymas yra apie pamokslą ir apie
žodį ir apie zokaną tarp jųsų, * tai dabokitės jus patys, aš ne misliju
tai sudyti. 16 Ir pavarė juos nuo sudo krasės. 17 Tai nutvėrė visi Grykai
Sostėną, * mokyklos vyriausiąjį, ir sumušė jį prie sudo krasės; ir

Galionas to nieko ne atbojo. 18 Bet Povilas dar ilgai ten pasiliko;
potam atsisveikino nuo brolių ir norėjo į Syrią laivu bėgti, ir su juom
Priscila ir Akvilas. Ir jis apskuto * savo galvą Kenkrėoje, nės turėjo
pažadą. 19 Ir atėjo į Epėzą, ir ten juos paliko. Bet pats įėjęs į mokyklą,
kalbėjo su Žydais. 20 Bet jie prašė jo, kad ilgiaus prie jų pasiliktų; ir
18,9 1Kor.2,3.

*

18,10 Jėz.41,10. Jėr.1,18.

*

18,10 Oz.2,23. Jon.10,16.

18,14 Nus.Ap.25,11.19.

*

18,15 Mat.27,24. Jon.18,31.

*

18,17 1Kor.1,1.

*

18,18 Nus.Ap.21,24. 4Maiž.6,18.

*

jis ne apsiėmė; 21 Bet atsisveikino nuo jų, tarydamas: aš tikrai turu
ateinančią šventę Jėruzalėje švęsti. Jei * Dievas norės, tai vėl pas jus

sugrįšu. Ir atstojo iš Epėzo. 22 Ir atėjo į Cėzarią, ir užėjęs pasveikino
susirinkimą, ir nuėjo į Antiokią.

23

Ir pasiliko ten kokią valandą, ir

iškeliavo apeidamas paeiliui Galatų šalį ir Prygią, pastiprino visus
mokįtinius. 24 Bet atėjo į Epėzą vienas Žydas, vardu Apolo, gimęs
Aleksandrioje, vyras galįs žodžiuose ir macnus rašte. 25 Tas buvo
išmokįtas apie kelią Viešpaties ir kalbėjo iš karštos Dvasės, ir mokino

stropiai apie Viešpatį, žinodamas tikt apie Jono krikštą. 26 Tas

pradėjo drąsiai kalbėti mokykloje. Bet kaip jį girdėjo Akvilas ir
Priscila, ėmė jį pas savę ir išguldė jam pilniaus Dievo kelią. 27 Bet
kaip jis norėjo į Akąją keliauti, rašė broliai ir graudeno mokįtinius,
kad jį priimtų. Ir ten iškakęs daug * gelbėjo tų, kurie buvo įtikėję per
malonę.

28

Nėsa jis pergalėjo Žydus macniai ir rodė * atvirai iš rašto,

kad Jėzus esąs Kristus.

19
Perskyrimas
Povilo darbai Epėzoje.
1

Bet nusidavė, kaip Apolo Korinte buvo, kad Povilas perėjęs

aukštesnesias žemes, atėjo į * Epėzą, ir radęs ten kelis mokįtinius,
2

Tarė tiems: bau gavote Šventą Dvasę, kaip įtikėjote? Jie tarė jamui:
18,21 1Kor.4,19. Ebr.6,3. Jok.4,15.

*

18,27 1Kor.3,6.

*

18,28 Nus.Ap.9,22;17,3;18,5.

*

19,1 Nus.Ap.18,19.21.

*

mes * nei girdėte negirdėjome, bau Šventa Dvasė esanti. 3 Ir jis tarė
jiemus: kienogi vardan jus pakrikštyti este? Jie tarė: į * Jono krikštą.
4

Bet Povilas tarė: Jonas * krikštijo krikštu prisivertimo ir sakė

žmonėms, kad tikėtų į tą, kurs turėjo paskui jį ateiti, tai esti į Jėzų,
kad jis esąs Kristus. 5 Jie tai išgirdę krikštydinosi vardan Pono Jėzaus.
6

Ir kaip Povilas rankas * ant jų uždėjo, atėjo Šventa Dvasė ant jų, ir

jie † kalbėjo liežuviais ir prarakavo. 7 Ir visų tų vyrų buvo apie
dvylika. 8 Bet * jis įėjęs į mokyklą sakė drąsiai Dievo žodį per tris

mėnesius, mokino ir perkalbėjo juos apie Dievo karalystę. 9 Bet kaip *

keli užsikietino ir ne tikėjo, piktai kalbėdami apie tą kelią po akių
susirinkimo, atsitolino jis nuo jų ir atskyręs mokįtinius, kalbėjo kiek
dieną mokykloje vieno, vadinamo Tyranus. 10 Ir tai nusidavė per du
metu, taipo, kad visi, kurie Azioje gyveno, žodį Pono Jėzaus girdėjo,
kaip Žydai, taip ir Grykonai. 11 Ir Dievas ne mažus darbus ištaisė per
rankas Povilo;

12

Taipo, aža ir nuo jo kuno skepetas ir juostas ant

ligonių uždėdavo, ir ligos atstodavo, ir piktos dvasės išeidavo.

13

Bet

išsidrįso keli iš Žydų, aplink besibastančiųjų, kurie buvo užžadėtojai,
minėti vardą Pono Jėzaus ant tų, kurie piktas dvases turėjo,
tarydami: prisakom jums vardan Jėzaus, kurį Povilas apsako. 14 Bet
buvo jų septyni sunus vieno Žydo, vardu Skėva, vyriausio kunįgo,
19,2 Nus.Ap.8,16.

*

19,3 Nus.Ap.18,25.

*

19,4 Mat.3,11.

*

19,6 Nus.Ap.6,6;8,17.

*

19,6 Nus.Ap.2,4;10,46.

19,8 Nus.Ap.17,2;10,46.

*

19,9 2Tim.1,15.

*

kurie tai darė.

15

Bet pikta dvasė atsakydama tarė: Jėzų mielai

pažįstu, ir Povilą mielai žinau; bet jus kas este? 16 Ir žmogus, kuriame
pikta dvasė buvo, šoko ant jų ir apgalėjo juos ir pametė juos po

savimi, taipo, aža nuogi ir suronyti iš tų namų išbėgo. 17 Ir tai
išsireiškė, visiems Epėze gyvenantiems, taip Žydams, kaip ir
Grykonams; ir baimė * apėmė juos visus, ir vardas Pono Jėzaus
pastojo didei pagarbintas. 18 Atėjo ir daug tų, kurie buvo įtikėję,
išpažindami ir apsakydami, ką jie buvo padarę. 19 Bet daug tų, kurie

burimo remestą buvo varę, sunešė čertknygas ir sudegino tas po akių
visų, ir parokavo, ko vertos butų, ir rado pinįgų penkisdešimtis
tukstančių grašių. 20 Taip * macniai augo Dievo žodis ir galingas

pastojo.

21

Kaip tai buvo ištaisyta, apsiėmė Povilas Dvasėje per

Macedonią ir Akąją keliauti į Jėruzalę, * ir tarė: aš tenai buvęs turu †
potam ir Rymą pamatyti. 22 Ir siuntė du iš tų, kurie * jam tarnavo, į

Macedonią, Timotiejų ir Erastą; bet pats kokią valandą pasiliko

Azioje. 23 Bet tuo * čėsu radosi ne mažas sujudimas dėl tos kelionės.
24

Nės vienas, vardu Demėtrius, aukskalys, kurs darė sidabrinias

bažnyčias Dianai ir priteikė remestininkams ne maž naudos; * 25 Tuos
suvadino jis ir kitus, kurie tąjau remestą varė, tarydamas: mieli
vyrai, jus žinote, kaip daug naudos mes iš to darbo turime;
19,17 Nus.Ap.5,5.11.

*

19,20 Nus.Ap.6,7;12,24.

*

19,21 Nus.Ap.20,22.

*

19,21 Rym.15,24-28.

19,22 Rym.16,23.

*

19,23 2Kor.1,8.

*

19,24 Nus.Ap.16,16.19.

*

26

Ir jus

regite bei girdite, kaip ne tiktai Epėze, bet ir visoje Azioje, šis Povilas
daug žmonių atkreipia, perkalba ir sako: tai ne esą dievai, kurie

rankomis daryti. 27 Bet ne tiktai mums bijotina, kad šis musų pelnas
išnyks, bet ir bažnyčia didės deivės Dianos į nieką pavirs, ir jos šlovė
sugaiš, kurią tačiau visa Azia ir žemės apskritumas dieviškai garbina.
28

Tai girdėdami jie didei perpyko, šaukė ir tarė: didė yra Diana

Epėzionų!

29

Ir visas miestas pilnas pastojo maišto, ir visi vienširdžiai

padurmu bėgo ant regėjimo vietos, sugavo Gajų * ir Aristarkų iš

Macedonios, Povilo draugus.
eiti, ne leido jį mokįtiniai.

31

30

Bet kaip Povilas norėjo tarp žmonių

Ir kiti vyresniųjų Azioje, kurie Povilo

geri prieteliai buvo, siuntė pas jį, graudendami jį, kad ne eitų ant
regėjimo vietos.

32

Kiti šaukė šeip, kiti taip; nėsa pulkas buvo

sumišęs, ir daug jų ne žinojo, kodėl buvo atėję. 33 Bet kiti iš pulko
ištraukė Aleksandrą, kurį Žydai į pryšakį išstumė; bet Aleksandras *

mojo † su ranka, norėdamas savę po akių žmonių teisintis. 34 Bet kaip

jie suprato, jį esantį Žydą, iškilo visų balsas padurmu, ir šaukė per
dvi adyni: didė yra Diana Epėzionų! 35 Bet kaip vyriausias ant
raštininkų žmones buvo nutildęs, tarė jis: jus vyrai iš Epėzo, kursai
žmogus yra, kurs nežinotų, kad miestas Epėzas garbinąs didę deivę
Dianą ir dangišką abrozą? 36 Taigi, kad tam nei viens ne gal

prieštarauti, tai ir jus turite tylėti ir nieko be sąmonės ne daryti.
37

Jus šitus žmones atvedėte, kurie nei bažnyčių plėšikai, nei

bluznytojai jųsų deivės yra. 38 Bet jei Demėtrius ir tie, kurie su juomi
yra remestininkai, tur kokią skundą prieš ką, tam yra prova ir
19,29 2Kor.1,8.s.

*

19,33 1Tim.1,20. 2Tim.4,14.

*

19,33 Nus.Ap.12,17.

sudžios, te apsiskundžia jie kits kitą. 39 Bet jei jus ko kito norite
jėškoti, tai bus ištaisyta tikrame susirinkime. 40 Nės bijomės, kad ne
butumbime apskųsti dėl maišto šios dienos, ir tačiau nei jokios

priežasties niera, dėl kurios to maišto dėl teisintis galėtumbime. Ir tai
sakęs, paleido susirinkimą.

20
Perskyrimas
Povilo kelionė į Troadą ir Milėtą.
1

Kaipgi tas maištas liovėsi, suvadino Povilas mokytinius pas savę ir

juos * peržegnojęs, išėjo keliauti į Macedonią. 2 Ir perėjęs tas šalis ir
juos daug žodžiais graudenęs, atėjo į Grykonų žemę. Ir pasiliko ten
per tris mėnesius. 3 Bet kaip Žydai jo tykojo, kaip norėjo keliauti į
Syrią, pasidumojo sugrįšti per Macedonią. 4 Bet ėjo su juomi iki Azios
Sopateris iš * Beroės, bet iš Tesalonikos † Aristarkus ir Sekundus, ir
Gajus iš Derbos, ir Timotiejus, bet iš Azios Tykikus ir Tropimus. 5 Šie
pirma nuėję laukė musų * Troadoje. 6 Bet mes laivu bėgome po

Velykų iš Pilipos, iki penktai dienai, ir atėjome pas juos į Troadą ir
pasilikome ten septynes dienas. 7 Bet pirmoje dienoje nedėlės, kaip
mokįtiniai susiėjo, duoną laužti, * sakė jiems Povilas Dievo žodį,
norėdamas antrą dieną iškeliauti, ir pailgino žodį iki pusiau nakties.
20,1 1Tim.1,3.

*

20,4 Nus.Ap.17,10.

*

20,4 Nus.Ap.19,29.

20,5 Nus.Ap.16,8.

*

20,7 Nus.Ap.2,42.46.

*

8

Ir buvo daug žiburių toje viršutinioje * svetlyčioje, kur buvo

susirinkę. 9 Bet sėdėjo jaunikaitis, vardu Eutykus, lange, ir sunkus

miegas apėmė jį, Povilui taip ilgai bekalbant, ir miego perveiktas,
nupuolė nuo trečio aukšto ir buvo negyvas pakeltas.

10

Bet Povilas

nuėjęs puolė * ant jo ir apsikabinęs jį, tarė: ne darykite tranksmą,
nėsa jo dušia te be yra jame.

11

Tai užėjęs aukštyn laužė duoną ir

valgė, ir kalbėjo daug su jais, iki išauštant, ir šitaipo jis iškeliavo.
12

Bet jie atvedė tą vaiką gyvą ir didei buvo palinksminti.

13

Bet mes

pirm ėję su laivu, leidomės į Asoną, norėdami ten Povilą pas savę
imti; nės taip buvo liepęs, ir jis norėjo pėsčias eiti. 14 Bet kaip jis

susiėjo su mumis Asonoje, ėmėm jį pas savę ir atėjome į Mytilėną.
15

Ir iš ten bėgome ir iškakome antrą dieną pas Kyą; ir sekančią dieną

pribėgome iki Šamo ir pasilikome Trogylioje; ir po tos dienos
atėjome į Miletą.

16

Nėsa Povilas buvo padumojęs Epėzą prabėgti, kad

ne užtruktų Azioje; nes skubinosi * ant sekminių Jėruzalėje buti, jei

galimas daiktas. 17 Bet iš Mileto siuntė jis į Epėzą ir vadindino pas
savę vyresniuosius susirinkimo. 18 O jiems pas jį atėjus, tarė jis: jus
žinote nuo * pirmos dienos, man į Azią atėjus, kaip visados prie jųsų
buvau,

19

Služydamas Viešpačiui su visu žemumu ir su daug ašaromis

ir gundymais, kurie man tikosi nuo Žydų, manęs tykančių. 20 Kaip aš
nieko ne užtylėjau, kas naudinga yra, ką jums ne bučiau pranešęs ir

jus mokinęs atvirai susirinkime ir skyriu namieję, 21 Liudydamas taip

20,8 Nus.Ap.1,13.

*

20,10 1Kar.17,21.

*

20,16 Nus.Ap.13,21.

*

20,18 Nus.Ap.19,1.10.

*

Žydams, kaip ir Grykonams, apie * prisivertimą Dievopi ir apie
tikėjimą į musų Poną Jėzų Kristų. 22 Ir štai, aš * Dvasėje surištas eimi į
Jėruzalę, nežinodamas, kas man ten liksis;

23

Tiktai, ką * Šventa

Dvasė po visus miestus liudija, tarydama; ryšiai ir prispaudimai
manęs laukia tenai.

24

Bet aš * to nieko ne atboju, neigi mano gyvastis

man pačiam brangi yra, kad pabaigčiau savo bėgį su džiaugsmu, ir
urėdą, kurį gavau nuo Pono Jėzaus, liudyti Evangėlią apie Dievo
malonę.

25

Irgi dabar, štai, aš * žinau, kad jus mano veido daugiaus ne

regėsite, jus visi, per kurius perkeliavau, apsakydamas Dievo
karalystę.

26

Todėl liudiju jums šią dieną, manę čystą * esantį nuo visų

kraujo. 27 Nėsa aš jums nieko ne slėpiau, kad ne bučiau apsakęs visą
tą Dievo rodą.

28

Taigi * dabokitės patys savęs ir visos kaimenės, ant

kurios jus Šventa Dvasė statė vyskupais, ganyti Dievo susirinkimą,

kurį savo paties krauju nusipelnęs. 29 Nės tai žinau, kad po mano

atstojimo ateis tarp jųsų smarkus vilkai, kurie kaimenės ne čėdys.

30

Ir iš jųsų pačių kelsis vyrai, kurie perkreiptus pamokslus sakys,

mokinius savęspi pritraukti. 31 Todėl budėkite * atsimindami to, manę
ne paliovus tris metus, dieną bei naktį, kožną graudenti su ašaromis.
20,21 Mark.1,15.

*

20,22 Nus.Ap.19,21.

*

20,23 Nus.Ap.21,4.11.

*

20,24 Nus.Ap.21,13.

*

20,25 Nus.Ap.20,38. Rym.15,23.

*

20,26 Nus.Ap.18,6.

*

20,28 1Tim.4,16.

*

20,28 Apr.5,9.

20,31 Ebr.13,17.

*

32

Ir jau, mieli broliai, aš paduomi jus Dievui ir jo * malonės žodžiui,

kurs macnus yra, jus pabudavoti ir duoti tėviškę tarp visų
pašvenčiamųjų.

33

Aš jųsų nei vieno nei aukso, nei sidabro, nei rubo

ne norėjau. 34 Nėsa jus patys žinote, man šias rankas ant mano
reikmenės ir tų, kurie su manimi buvo, šlužijus. 35 Aš jums vis
rodžiau, kad taip dirbti pareitis, ir silpnuosius priimti ir atsiminti
žodžio Pono Jėzaus, kurį jis sakęs: išganytingiaus yra duoti ne kaip
imti. 36 Ir tai pasakęs, klaupėsi * ir meldėsi su jais visais. 37 Bet rados
daug verksmo tarp jų visų, ir apsikabinę Povilo kaklu, * bučiavo jį;

38

Tužydamies didžiausiai tų žodžių dėl, kad buvo sakęs, juos *

daugiaus jo veido ne regėsiant. Ir lydėjo jį į laivą.

21
Perskyrimas
Povilo kelionė į Jėruzalę, ir ką priegtam atlikęs ir iškentėjęs.
1

Bet kaip nusidavė, kad nuog jų atstoję nukeliavome, tiesogiai

atėjome į Koą, ir sekančią dieną į Rodis ir iš ten į Patarą. 2 Ir radę

laivą, į Penicią bėgantį, į tą įkopę ten nubėgome. 3 Bet kaip Cyprų
išvydome, tai ją palikę po kairės, nubėgome į Syrią ir atėjome į Tyrą;
nės čia laivas turėjo tavorą paguldyti. 4 Ir radę mokįtinius, pasilikome

tenai septynes dienas. Tie * kalbėjo Povilui per Dvasę, kad ne užeitų į
20,32 Nus.Ap.14,3.

*

20,36 Nus.Ap.21,5.

*

20,37 1Maiž.45,14;46,29.

*

20,38 Nus.Ap.20,25.

*

21,4 Nus.Ap.20,23;21,12.

*

Jėruzalę. 5 Ir nusidavė, kaip tas dienas išbuvome, išsitraukę šalin
keliavome. Ir jie visi mus lydėjo su moterimis ir su vaikais, iki už

miesto, ir * pasiklaupę prie krašto meldėmėsi. 6 Ir atsisveikinę nuog
kits kito įkopome į laivą, bet anie sugrįžo pas savuosius. 7 Bet mes
jurės kelionę pabaigę, iš Tyro atėjome į Ptolemaidą, ir sveikinę
brolius, pas juos pasilikome vieną dieną. 8 Antrą dieną išsitraukę mes,
kurie su Povilu buvome, atėjom į Cėzarią; ir įėję į namus Pilipo,
Evangelisto, kursai * vienas iš anų septynių buvo, pasilikome pas jį.
9

Tas pats turėjo ketures dukteris, tos buvo mergos prarakaujančios. *

10

Ir mums ten daugiaus dienų pasiliekant, parkeliavo viens prarakas

iš Judėos, vardu Agabus, * ir atėjo pas mus.

11

Tas ėmęs Povilo juostą,

ir susirišęs savo rankas ir kojas tarė: tai kalba Šventa Dvasė: tą * vyrą,
kurio ta juosta yra, Žydai taipo suriš Jėruzalėje ir jį paduos į pagonų
rankas. 12 Bet tai išgirdę prašėm jo, ir mes, ir tie, kurie toje vietoje

gyveno, kad jis ne užeitų į Jėruzalę. 13 Bet Povilas atsakė: ką * darote

jus, verkdami ir mano širdį sunkindami? Nėsa aš gatavas esmi, ne
tiktai surišdintis, bet ir mirti Jėruzalėje, dėlei vardo Pono Jėzaus.
14

Bet kaip jis ne perkalbamas buvo, tylėjome tardami: te nusiduoda

Viešpaties valė. 15 Ir po tų dienų vislab susikraustinėję užėjome į
Jėruzalę. 16 Bet atėjo ir su mumis keli mokįtiniai iš Cėzarios ir nuvedė
mus pas vieną, vardu Mnasoną, iš Cyprios, kursai sens mokįtinis
21,5 Nus.Ap.20,36.

*

21,8 Nus.Ap.6,5.

*

21,9 Nus.Ap.2,17. Joėl.2,28.

*

21,10 Nus.Ap.11,28.

*

21,11 Nus.Ap.20,23.

*

21,13 Nus.Ap.20,24.

*

buvo, kad pas tą gaspadą turėtumbime.

17

Bet į Jėruzalę mums atėjus,

meiliai mus priėmė broliai. 18 O antrą dieną įėjo Povilas su mumis
pas Jokubą; ir visi vyresnieji ten susiėjo,

19

Kurius pasveikinęs,

pasakojo jiems po kits kito, ką * Dievas daręs tarp pagonų per † jo
urėdą. 20 Bet tai jie girdėdami liaupsino Viešpatį, jamui sakydami:
brolau, tu regi, kaip daug tukstančių yra Žydų, kurie tikį pastojo, ir
visi yra storavotojai už zokaną. 21 Bet jie apie tavę girdėjo, tavę
mokinantį, nuog Maižėšiaus atpulti visus Žydus, tarp pagonų

esančius, ir sakantį, kad ne appiaustytų savo vaikus, neigi elgtųsi
pagal jo įstatymą. 22 Kągi dabar daryti? Berods daugybė susieis, nėsa
jie ištirs, tavę atėjusį. 23 Darykigi tai, ką tau sakome. 24 Turime čionai
keturis vyrus, tie tur pažadą ant savęs; tus pas savę ėmęs čystydįkis
su jais ir užmokėk už juos, kad * savo galvas skustų, ir visi žinotų,
niekoto ne esant, ką apie tavę girdėjo, bet kad ir patsai elgiesi,
laikydamas zokaną. 25 Nės tikintiems iš pagonų mes * rašėme

atsudydami, kad to nieko ne laikytų, kaip kad tiktai saugotųsi nuog
to, kas apieravota yra balvonams, ir nuog kraujo ir nuog nutroškinto
ir nuog kekšystės. 26 Tai Povilas tus vyrus savęspi ėmęs, antrą dieną
čystydinos su jais ir į bažnyčią įėjęs pasirodė, kaipo laikąs
apčystijimo dienas, iki už kiek vieną iš jų apiera apieravota buvo.
27

Bet kaip septynios tos dienos kuone išsipildė, Žydai iš Azios išvydę

jį bažnyčioje, * sujudino visus žmones, jį nutverdami ir šaukdami:
21,19 Rym.15,18.19.

*

21,19 Nus.Ap.20,24.

21,24 Nus.Ap.18,18.

*

21,25 Nus.Ap.15,20.29.

*

21,27 Nus.Ap.24,18.

*

28

Jus vyrai iš Izraelio, gelbėkite! * šisai yra tas žmogus, visus žmones

po visus kampus mokinąs prieš musų žmones, prieš šitą zokaną ir

prieš tą vietą. Priegtam ir Grykonus įvedė į bažnyčią ir tą † šventąją
vietą nešventą padarė. 29 Nės jie su juomi mieste buvo išvydę *
Tropimą Epėziškį, tą dumojo, buk Povilas į bažnyčią įvedęs. 30 Ir
visas * miestas sujudo, ir buvo žmonių subėgimas. Bet jie Povilą
sugavę laukan išvilko iš bažnyčios ir tuojaus vartus užrakino, 31 Bet
kaip jie jį užmušti norėjo, apsakoma buvo vyriausiam kareivių

pulkauninkui, visą Jėruzalę sujudusią. 32 Tasai tuojaus su savim ėmęs
kareivius ir kareivių vyresniuosius, tarp jų nubėgo; bet anie pamatę
kareivių vyresnįjį ir kareivius, paliovė Povilą mušti.

33

Bet kareivių

vyresnysis artyn priėjęs, jį priėmė ir liepė, * jį dviem lencugam
surakinti ir klausė, kas jis esąs ir ką jis padaręs. 34 Bet vienas šeip,
kitas taip šaukė žmonėse. Bet nieko tiesos ištirti ne galėdamas dėlei
trenksmo, liepė jį į abažą įvesti. 35 Ir atėjus jam prie užžingsnių

(lipynės), kareiviai jį nešti turėjo dėl žmonių spaudimo. 36 Nėsa
žmonių daugybė sekė jį, šaukdami: šalin su juomi! 37 Bet Povilas
dabar į abažą įvestas, sakė kareivių vyresniamjam: ar valia man su
tavimi kalbėti? bet jis tarė: ar moki grykiškai?

38

Bau tu ne esi ans

Egypcionas, kursai pirm šių dienų maištą padaręs, išvedei į pusčią

keturis tukstančius slapta žudančius razbaininkus? 39 Bet Povilas tarė:

21,28 Nus.Ap.19,26;24,5.

*

21,28 Ezėk.44,7.

21,29 Nus.Ap.20,4. 2Tim.4,20.

*

21,30 Nus.Ap.26,31.

*

21,33 Nus.Ap.2,23.

*

aš * esmi žydiškas vyras iš Tarzo, miesčionis iš garbingo miesto
Gličios; prašau tavęs, pavelyk man žmonėms kalbėti, 40 Bet jo

pavelytas, Povilas stovėdamas ant straipsnių * pamojo su ranka
žmonėms. Bet didei nutilus, kalbėjo jis jiems žydiškai, tardamas:

22
Perskyrimas
Povilo atsikalbėjimas.
1

Jus * vyrai, mieli broliai ir tėvai, klausykite mano atsikalbėjimą iki

jųsų. 2 Bet girdėdami jį * žydiškai jiems kalbantį, juo daugiaus nutilo.
Ir jis tarė: 3 Aš * esmi žydiškas vyras, gimęs Tarze Cilicios ir

užaugintas šime mieste prie Gamaliėlio kojų, nuogrunčiai išmokįtas
zokane tėviškame, ir storavojau už Dievą, kaip ir jus visi šiandien
darote, 4 Ir * tą kelią persekinėjau iki ant smerties, rišdamas ir
paduodamas juos į kalėjimą, taip vyrus, kaip ir moteris, 5 Kaip man ir
vyriausias vyskupas ir visas vyresniųjų pulkas atliudijo; nuog * kurių
gromatas ėmęs pas brolius keliavau Damaškan, kad tus, kurie ten

buvo, surištus vesčiau į Jėruzalę, jeib mučijami butų. 6 Bet nusidavė *
21,39 Nus.Ap.9,11.

*

21,40 Nus.Ap.12,17;13,16;19,33.

*

22,1 Nus.Ap.7,2;13,26.

*

22,2 Nus.Ap.21,40.

*

22,3 Nus.Ap.21,40.

*

22,4 Nus.Ap.8,3;26,9. Pilip.3,6. 1Tim.1,13.

*

22,5 Nus.Ap.9,2;26,12.

*

22,6 Nus.Ap.9,3.17;26,12. 1Kor.15,8.

*

man keliaujant ir prisiartinant Damaskui apie pietus, kad umai
apšvietė manę didė šviesybė iš dangaus. 7 Ir aš puolau ant žemės ir
išgirdau balsą, man kalbantį: Saulau, Saulau, kam tu manę

persekinėji? 8 Bet aš atsakiau: Viešpatie, kas tu esi? Ir jis tarė man: aš
esmi Jėzus iš Nazaret, kurį tu persekinėji. 9 Bet tie, * kurie buvo su
manimi, regėjo tą šviesybę ir nusigando; bet to balso, kursai su
manimi kalbėjo, jie ne girdėjo.

10

Bet aš sakiau: Viešpatie, kągi aš

darysu? Ir Viešpats tarė man: kelkis ir eik į Damašką, čia tau pasakys

apie vislab, kas tau paskirta yra daryti. 11 Bet kaip aš jau dėl

skaistumo tos šviesybės negalėjau regėti, prie rankos vestas buvau
nuo tų, kurie su manimi buvo ir atėjau į Damašką. 12 Bet buvo vienas
vyras, Dievo bijąs pagal zokaną, Ananias, turįs gerą liudijimą prie
visų Žydų, tenai gyvenančių; 13 Tas pas manę atėjęs ir prisiartinęs,
tarė man: Saulau, mielas brolau, žiurėk aukštyn. Ir aš žiurėjau į jį tą

pačią adyną. 14 Bet jis tarė: Dievas musų tėvų paskyrė * tavę, kad

pažintumbei jo valę ir regėtumbei Teisųjį ir girdėtumbei jo balsą iš jo
burnos.

15

Nes tu busi jo liudininkas iki visų žmonių, apie * tą, ką

regėjęs ir girdėjęs. 16 Irgi, ką trunki? Kelkis ir krikštydįkis ir
numazgodįk savo griekus, melsdamas vardo Viešpaties. 17 Bet
nusidavė, * kad sugrįžau į Jėruzalę ir meldžiausi bažnyčioje, kad

mano umas dangun paimtas buvo, ir regėjau jį.

18

Tai jis sakė man:

skubįkis ir išeik greitai iš Jėruzalės; nėsa jie tavo liudijimą apie manę

22,9 Dan.10,7. Nus.Ap.9,7.

*

22,14 Nus.Ap.9,15.

*

22,15 Nus.Ap.26,16.

*

22,17 Nus.Ap.9,26. 2Kar.12,2.

*

ne priims. 19 Ir aš sakiau: Viešpatie, jie * patys žino, kad aš
apkabindavau ir plakdavau † tus, kurie įtikėjo į tavę, mokyklose šen

ir ten;

20

Ir * kaipo kraujas Stepono, tavo liudininko, praliejamas

buvo, ir aš pašalyje stovėjau, ir pamėgo † man jo smertis, ir
uždabojau rubus tų, kurie jį žudė. 21 Ir jis sakė man: nueik, nės * aš
tavę toli tarp pagonų siųsu. 22 Ir jie klausės jo iki šiam žodžiui; ir
pakėtė savo balsą sakydami: šalin * su tokiu nuog žemės; nės ne
verta, kad tas gyvas butų. 23 Bet jiems šaukiant ir savo rubus

pametant ir dulkes į orą metant, 24 Liepė pulkauninkas jį vesti į

abažą, ir prisakė jį plakti ir išklausinėti, kad ištirtų, kokios priežasties
dėl jie taip ant jo šaukė.

25

Bet kaip jis jį diržais pririšo, tarė Povilas

kareivių vyresniamjam, kurs pašalyje jo stovėjo: begu * ir valia jums,
be provos ir sudo žmogų Rymioną botagais plakti? 26 Tai išgirdęs
vyresnysis priėjęs pulkauninką, pasakė jam tardamas: ką nori daryti?
šisai žmogus yra Rymionas.

27

Tai jį priėjęs pulkauninkas, tarė jam:

sakyk, ar tu esi Rymionas? Bet jis tarė: esmi. 28 Ir pulkauninkas
atsakė: aš už didę pinįgų daugybę tą miesčionių teisybę įgavau. Bet
Povilas tarė: ogi aš ir Rymiškai gimiau. 29 Tai tuojaus atstojo nuog jo
tie, kurie jį turėjo išklausinėti. Ir pulkauninkas bijojos, patyręs jį
Rymioną esantį, ir kad jį davęs surišti. 30 Antrą dieną jis tikrai norėjo
22,19 Nus.Ap.8,3.

*

22,19 Mat.10,17.

22,20 Nus.Ap.7,57.

*

22,20 Nus.Ap.8,1.

22,21 Nus.Ap.9,15;13,2. Rym.1,5.

*

22,22 Nus.Ap.21,36.

*

22,25 Nus.Ap.16,37.

*

patirti, dėl ko jis butų Žydų apskųstas, ir atvalnijo jį nuo ryšių, ir
liepė vyriausius kunigus ir visą jų rotą ateiti, ir išvedęs Povilą, statė jį
tarp jų.

23
Perskyrimas
Povilas Jėruzalėje persekinėtas ir iš bėdos išgelbėtas.
1

Bet Povilas žiurėdamas į rotponius, tarė: jus vyrai, mieli broliai, aš

su visa gera sąžine * elgiausi po akių Dievo iki šiai dienai. 2 Bet
vyriausias vyskupas Ananias liepė tus, kurie aplink jį stovėjo, jam per
burną mušti. 3 Tai tarė jam Povilas: Dievas tavę muš, tu pabaltinta

siena! Ar tu sėdi sudydamas manę pagal zokaną, ir liepi manę mušti
prieš zokaną? 4 Bet tie, kurie aplinkui stovėjo, tarė: ar tu vyriausią
vyskupą Dievo barsi? 5 Ir Povilas sakė: mieli broliai, ne žinojau, jį
vyriausią vyskupą esantį. Nės * parašyta: vyriausią savo žmonių tu ne
keik. 6 Bet žinodamas Povilas, vieną dalį esant Saducėušių, ir antrą
Parizėušių, šaukė jis po akių rotponių: jus vyrai, mieli broliai, aš

*

esmi Parizėušias ir sunus Parizėušiaus. Aš apskundžiamas esmi dėlei
nusitikėjimo ir prikėlimo iš numirusių. 7 Ir kaip jis tai kalbėjo,
maištas radosi tarp Parizėušių ir tarp Saducėušių, ir persiskyrė
daugybė. 8 Nės * Saducėušiai sako, ne esant prisikėlimo iš numirusių,
nei angielo, nei dvasės; bet Parizėušiai abu išpažįsta. 9 Bet radosi
23,1 Nus.Ap.24,16.

*

23,5 2Maiž.22,28. 2Petr.2,10. Jud.8.

*

23,6 Nus.Ap.26,5. Pilip.3,5.

*

23,8 Mat.22,23.

*

didis šauksmas, ir raštemokįti iš mokyklos Parizėušių kėlėsi ir
ginčijosi, sakydami: nieko pikto ne radome ant to žmogaus. Ir jei kur
dvasė, arba angielas su juomi kalbėjęs, tai † mes su Dievu ne galime

bylinėti. * 10 Bet maištui didyn einant, bijodamas pulkauninkas, kad
jie Povilą suplėšytų, liepė jis kareiviams nueiti ir jį iš jų tarpo išplėšti
ir į abažą nuvesti. 11 Bet antrą dieną, naktyje, * stovėjo pas jį Viešpats
ir tarė: buk linksmas, Povile! nės kaip tu apie manę liudijai
Jėruzalėje, taip reikia tau ir Ryme liudyti. 12 Bet dienai atsiradus,

susirinko keli Žydai ir užsikeikėsi, nei valgyti, nei gerti, iki Povilą
užmušę.

13

Bet jų buvo daugiaus ne kaip keturisdešimtis, kurie taipo

buvo susitarę. 14 Tie atėję pas vyriausius kunigus ir vyresniuosius,
tarė: mes drutai užsikeikėm, nieko ne valgysią, iki Povilą užmušę.
15

Togidėl jus dabar žinę duokite pulkauninkui ir rotponiams, kad jį

rytoj pas jus atvestų, buk norį jį geriaus perklausinėti. Bet mes gatavi

esme, jį užmušti, pirm ne kaip jam pas jus atėjus.

16

Bet išgirdęs tą

sudumimą Povilo sesers sunus, atėjo, ir įėjęs į abažą, apsakė tai
Povilui. 17 Bet Povilas pavadinęs vieną iš vyresniųjų, tarė: nuvesk tą
jaunikaitį pas pulkauninką; nės jis jam tur ką pasakyti. 18 Tas jį
priėmęs, nuvedė jį pas pulkauninką ir tarė: surištasis Povilas
pavadinęs manę, prašė, tą jaunikaitį pas tavę atvesti; tasai turįs ką

tau pasakyti. 19 Tai pulkauninkas ėmęs jį prie rankos ir į šalį nuėjęs, jį
klausė: kas tai yra, ką tu man turi pasakyti? 20 Bet jis tarė; Žydai
susikalbėjo, tavęs prašyti, kad rytoj Povilą po akių rotponių
duotumbei vesti, buk geriaus norį jį perklausinėti. 21 Bet tu ne vieryk
23,9 Nus.Ap.5,39.

23,9 Nus.Ap.25,25.

*

23,11 Nus.Ap.18,9;27,23.24.

*

jiems; nės ant jo tykoja daugiaus ne kaip keturisdešimtis vyrų; tie
užsikeikė, nei valgyti, nei gerti, iki Povilą nužudę, ir dabar jau yra

gatavi, laukdami tavo žadėjimo. 22 Tai pulkauninkas paleido nuog

savęs tą jaunikaitį, jam prisakydamas, kad nei vienam ne sakytų, kad
jis jam tai išreiškęs. 23 Ir pavadinęs du vyresniųjų tarė: gatavykite du
šimtu kareivių, kad trauktus į Cėzarią, ir septynisdešimtis raitelių ir
du šimtu strielčių, ant trečios adynos nakties. 24 Primatą vykite
taipojau galvijus, kad Povilą užsodinę, sveiką nugabentumėte iki
Pelikso, žemės valdono. 25 Ir parašė gromatą šitais žodžiais:

26

Klaudius Lyzias, brangiausiam žemės valdonui Peliksui džiaugsmą

pirmą! 27 Šį * vyrą Žydai buvo sugavę ir butų jį žudę. Tai aš atėjęs su
kareiviais išveržiau jį iš jų ir tyriau, ji Rymioną esantį. 28 Bet *
norėdamas patirti, kokios priežasties dėlei ant jo skundė, nuvedžiau
jį į jų rotą. 29 Tai radau jį kaltintą dėlei klausymų jų zokano, bet ne
turintį nei jokios smerties kaltybės arba surišimo vertos.

30

Ir kaip

patyriau, kelis Žydus jo tykojančius, nuog tos adynos jį pas tavę
siunčiau, prisakydamas taipojau * skundėjams, kad po tavo akių
iškalbėtų, ką prieš jį turį. Buk sveiks. 31 Kareiviai, kaip jiems pasakyta
buvo, ėmė Povilą ir nuvedė jį nakčią į Antipatridą. 32 Bet antrą dieną
jie raitelius leido su juomi traukti, ir sugrįžo į abazą. 33 Šie atėję į

Cėzarią, įdavė gromatą žemės valdonui ir Povilą jam po akių pastatė.

34

Žemės valdonas gromatą skaitęs, klausėjo, iš kurios žemės jis esąs?

Ir permanęs, jį iš Cilicios esantį, tarė: 35 Klausinėsu tavę, kad ir tie
pribus, kurie tavę apskundžia. Ir davė jį pakavoti sudo namuose
23,27 Nus.Ap.21,33;24,7.

*

23,28 Nus.Ap.22,30.

*

23,30 Nus.Ap.24,8.

*

Erodo.

24
Perskyrimas
Povilas prie žemės valdono Pėlikso Žydų apskųstas.
1

Po penkių dienų nuėjo vyriausias kunigas Ananias su vyresniais ir

su kalbėtoju Tertulu; tie atėjo pas žemės valdoną prieš Povilą. 2 Bet
kaip jis buvo pavadintas, pradėjo Tertulus jį apskųsti, sakydamas:
3

Kad mes didžiame pakajuje gyvename po tavimi, ir daug gero

šitiems žmonėms per tavo priveizdėjimą nusiduosti, brangiausiasis
Pelikse, tai mes visados ir visur su visa dėkavone priimame. 4 Bet kad
tavę ne ilgai trukinčiau, prašau, kad mus trumpai girdėtumbei pagal
tavo lengvybę. 5 Mes radome tą vyrą iškadingą ir * darantį maištą
visiems Žydams po visą svietą, ir vyriausį skirtojo pamokslo
Nazarėnų. 6 Kursai * taipojau ir bandęs nešventą daryti bažnyčią, kurį
mes ir sugavę, pagal musų zokaną butumbime norėję atsudyti. 7 Bet
užėjęs pulkauninkas Lyzias, išveržė jį su dide mace iš musų rankų,
8

Liepdamas * tuos, kurie ant jo skundė, pas tavę eiti; nuog kurio

patsai gali išklausinėti, norėdamas vislab patirti, kodėl mes ant jo
skundžiamės. 9 Bet pritarė tam ir Žydai, sakydami, taipo esant. 10 Bet
Povilas, kaip jam žemės valdonas pamojo kalbėti, atsakė: žinodamas
tavę daug metų esantį sudžią šiuose žmonėse, ne nusigandęs noru
teisintis. 11 Nėsa tu gali žinoti, ne daugiaus kaip dvylika dienų esant,
24,5 1Kar.18,17.

*

24,6 Nus.Ap.21,28.

*

24,8 Nus.Ap.23,30.

*

man užėjus į Jėruzalę melstisi. 12 Neigi * manę jie rado bažnyčioje
kalbantį su kuomi, arba maištą darantį žmonėse, nei mokyklose, nei

miestuose. 13 Neigi gal jie man tai išrėdyti, dėl ko jie ant manęs

skundžia. 14 Bet tai tau išpažįstu, kad pagal šį kelią, kurį jie skirtu
vadina, taip tarnauju Dievui savo tėvų, tikėdamas visamui, kas
parašyta yra zokane * ir prarakuose. 15 Turėdamas nusitikėjimą
Dievopi, kurio ir jie patys lauk, busiant kartunta * prisikėlimą iš
numirusių, taip teisiųjų, kaip ir neteisiųjų.

16

Bet tame aš rupinuos

turėti * nepažeistą sąžinę visur, po akių Dievo ir žmonių. 17 Bet po

daug metų atėjęs, parnešiau savo žmonėms suprašytas dovanas * ir
apieras. 18 Ant * to jie manę rado, besiduodantį apčystytis bažnyčioje
be jokio trenksmo ir maišto. 19 Bet ten buvo keli Žydai iš Azios,
kuriems reiktų čia buti po tavo akių, ir manę apskųsti, jei ką turėtų
prieš manę; 20 Arba šie patys te sako, bau kokios neteisybės ant

manęs radę yra, man stovint po akių rotponių, 21 Kaip tiktai to
vienintelio žodžio dėlei, kaip tarp jų stovėdamas šaukiau: dėl

*

prisikėlimo numirusių aš šiandien jųsų apskundžiamas esmi. 22 Bet
girdėjęs tai Peliksas trukino juos, gerai žinodamas apie tą kelią,
sakydamas: kad Lyzias, * pulkauninkas, ateis, tai aš pasiklausinėsu
24,12 Nus.Ap.25,8;28,17.

*

24,14 Nus.Ap.26,22;28,23.

*

24,15 Dan.12,2. Jon.5,28.29.

*

24,16 Nus.Ap.23,1. Job.27,6. 1Petr.3,16.

*

24,17 Nus.Ap.11,29. Rym.15,25. Gal.2,10.

*

24,18 Nus.Ap.21,27.

*

24,21 Nus.Ap.23,6;28,20.

*

24,22 Nus.Ap.24,7.

*

dėlei jųsų dalykų.

23

Bet jis prisakė vyresniamjam, Povilą palaikyti ir

pakajų jam duoti, ir nei * vienam jo artimųjų ne uždrausti, jam
pašlužyti, arba pas jį ateiti.

24

Bet po kelių dienų atėjęs Peliksas su

savo pačia Drusila, kuri buvo Žydelka, ir pavadinęs Povilą, klausė jį
apie tikėjimą į Kristų. 25 Bet kalbant Povilui apie teisybę ir apie
viežlybystę ir apie ateisiantį sudą, nusigando Peliksas ir atsakė: eik
šiam kartui; atspėdamas duosu tavę atvadinti. 26 Bet priegtam jis
tikėjos, Povilą jam pinįgų * duosiantį, kad jį išleistų, todėl jį ir tankiai
pavadindinęs, su juomi susikalbėjo. 27 Bet perėjus dviem metam,

Porcius Pestus į Pelikso vietą atėjo. Peliksas norėdamas * Žydams
geradėjystę parodyti, išeidamas paliko Povilą sugautą.

25
Perskyrimas
Povilas po akių Pesto ant ciecoriaus provę guldo.
1

Bet Pestus į žemę atėjęs, nusitraukė po trijų dienų iš Cėzarios į

Jėruzalę. 2 Tai * pasirodėsi po jo akių vyriausi kunįgai ir vyresnieji

Žydų prieš Povilą ir graudeno jį, 3 Prašydami malonės prieš jį, kad jį
duotų pavadinti į Jėruzalę, tykodami, * jį ant kelio nužavinti. 4 Tai
atsakė Pestus: Povilas juk Cėzarioje palaikomas; bet ne po ilgo aš ten
vėl nukeliausu. 5 Taigi kurie jųsų (sakė jis) gal, tie te nueina drauge ir
24,23 Nus.Ap.27,3.

*

24,26 2Maiž.23,8.

*

24,27 2Maiž.23,2. Nus.Ap.12,3;25,9.14.

*

25,2 Nus.Ap.24,1.

*

25,3 Nus.Ap.23,15.

*

tą vyrą te apskundžia, jei ko nukaltęs yra. 6 Bet pabuvęs pas juos
daugiaus ne kaip dešimtis dienų, nukeliavo į Cėzarią; ir antrą dieną

sėdosi jis ant sudo krasės, ir Povilą davė atgabenti. 7 Bet kaip jis čion
atėjo, apstojo jį tie Žydai, kurie buvo atėję iš Jėruzalės,
pramanydami * daug ir sunkių skundų prieš Povilą, kurių jie ne
galėjo išliudyti, 8 Kadangi jis atsikalbėjo: aš * nei prieš Žydų zokaną,
nei prieš bažnyčią, nei prieš ciecorių ne susigriešijau. 9 Bet Pestus
norėdamas * Žydams malonę parodyti, atsakydamas Povilui tarė: ar
tu nori užeiti į Jėruzalę ir tenai savę apie tai nuog manęs duotis

sudyti? 10 Bet Povilas tarė: aš po ciecoriaus prova stoviu, čia reik man
duoti sudytis, Žydams nieko pikto ne dariau, kaip ir tu geriaus žinai.
11

Bet jei kam pikto ir smerties verto padariau, ne vengiu mirti. Bet

jei to nieko ne yra, kurio dėlei jie manę apskundžia, tai nei vienas
manę ne gal jiems paduoti. Aš guldausi ant ciecoriaus provos. 12 Tai
Pestus susikalbėjęs su rotponiais, atsakė: ant ciecoriaus provos

guldeisi, pas ciecorių ir nueisi. 13 Bet po kelių dienų atėjo karalius
Agripas bei Bernicė į Cėzarią, Pestų pasveikinti. 14 Ir kaip jie tenai
daug dienų buvo užtrukę, pasakojo Pestus karaliui tą bylą apie
Povilą, sakydamas: vienas vyras yra paliktas nuog Pelikso sugautas.
15

Kurio * dėlei vyriausi kunįgai ir Žydų vyresnieji pasirodė po mano

akių, kaip Jėruzalėje buvau, prašydami, kad jam provą daryčiau;
16

Kuriems atsakiau: ne esantį tokį budą prie Rymionų, kad jie kokį

25,7 Mark.15,3. Luk.23,2.10.

*

25,8 Nus.Ap.24,12.

*

25,9 Nus.Ap.24,27.

*

25,14 Nus.Ap.24,27.

*

25,15 Nus.Ap.25,2.3.

*

*

žmogų išduotų nužavinti, * pirm ne kaip apskųstasis turėtų po savo
akių tus, kurie jį apskundė, ir butų gavęs progą, atsikalbėtis prieš

apkaltinimą. 17 Bet jiems čion susiėjus, aš be jokio užtrukimo antrą
dieną provą laikiau, ir tą vyrą atvesti liepiau, 18 Prieš kurį tie, kurie
buvo skųsti atėję, nei jokios priežasties ne galėjo pasakyti to, ko aš
mislijau. 19 Bet jie turėjo kelis klausymus prieš jį apie savo pramanytą
vierą, ir apie kokį Jėzų numirusį, kurį Povilas * sakė, gyvą esantį.
20

Bet aš ne permanydamas tų klausymų, tariau, * ar jis norėtų į

Jėruzalę keliauti ir tenai apie tai sudyti duotis?

21

Bet kaip Povilas

šaukė, kad ant ciecoriaus provos palaikytas butų, liepiau jį palaikyti,
ikikoliai jį pas ciecorių nusiųsčiau. 22 Bet Agripas tarė Pestui: ir aš tą
žmogų rods girdėčiau; bet jis sakė: rytoj jį girdėsi.

23

Ir antrąją dieną,

kaip Agripas bei Bernicė atėjo su dide puikyste ir į sudo namus ėjo su
vyresniaisiais kareivių ir su vyresniaisiais vyrais miesto, Pestui
liepiant, Povilas tapė atvestas. 24 Ir Pestus tarė: mielas karaliau

Agripe, ir visi jus vyrai, kurie čia su mumis este! čia regite tą, kurio
dėlei manę visa * daugybė Žydų užpuolė, taip Jėruzalėje, kaip ir
čionai, šaukdami: † jis ne turįs ilgiaus gyvas buti. 25 Bet aš, permanęs
jį nieko smerties vertą ne padariusį, * ogi kad ir jis patsai ant
ciecoriaus provos pasiguldęs, pasidumojau jį ten nusiųsti, 26 Apie kurį

nieko tikro ne turu viešpačiui rašyti. Todėl daviau jums jį šen
25,16 5Maiž.17,4.

*

25,19 Luk.24,23.

*

25,20 Nus.Ap.25,9.

*

25,24 Nus.Ap.25,2.3.7.

*

25,24 Nus.Ap.22,22.

25,25 Nus.Ap.23,9.

*

atgabenti, bet labiausiai po tavo akių karaliau Agripai, kad po
laikyto perklausinėjimo turėčiau, ką rašyti.

27

Nės man dingos,

neprotingą daiktą esantį, kalinį nusiųsti, ir nei jokių priežasčių prieš
jį ne parašyti.

26
Perskyrimas
Povilas nuo Agripo gauna liudymą nekaltybės.
1

Bet Agripas tarė Povilui: pavelyta tau už savę kalbėti. Tai Povilas

atsikalbėdamas ranką ištiesė: 2 Didei man patinka, mielas karaliau
Agripai, kad šiandien po tavo akių atsikalbėti turu, to viso dėlei,

kurio Žydų kaltinamas esmi; 3 Labiaus, kad tu žinai visus budus ir
klausymus Žydų. Todėl tavę meldžiu, kad manęs kantriai
pasiklausytumbei. 4 Ir kas tiesa apie mano elgimą nuo jaunystės, koks
tas buvęs tarp šių žmonių Jėruzalėje, žino visi Žydai, 5 Kurie manę
pirm to pažino, kad norėtų atliudyti. Nėsa aš * pagal aštriausią
skirtumą musų Dievo šlužbos Parizėušias buvau. 6 Ir dabar stoviu,
apskundžiamas dėlei nusitikėjimo ant pažadėjimo, * kursai tikosi

musų tėvams nuo Dievo. 7 Kuriopi tikis dvylika * musų giminės
iškakti, Dievui tarnaudamos dieną ir naktį strošniai. Šito nusitikėjimo
dėlei, mielas karaliau Agripe, nuo Žydų kaltinamas esmi. 8 Kodėl tai
jums regis, esą netikimas daiktas, kad Dievas numirusius prikel? 9 Ir

26,5 Nus.Ap.23,6. Pilip.3,5.

*

26,6 1Maiž.3,15. Nus.Ap.13,32.

*

26,7 Nus.Ap.24,15.

*

aš * tiesa pats dumojau savyje daug turėsiąs daryti prieš vardą Jėzaus
iš Nazaret,

10

Kaipo ir tai dariau Jėruzalėje, kur aš daug šventųjų į

kalėjimą įrakindavau, valę gavęs nuo vyriausių kunįgų; ir juosius

žavinant, padėjau jiems provą padaryti. 11 Ir po visas mokyklas juos
tankiai mučydamas, priverčiau juos bluznyti, per mierą prieš juos
siautėdamas, persekinėjau juos ir iki svetimų miestų. 12 Ant * to ir į
Damašką keliaudamas su mace ir pavelijimu vyriausių kunįgų,
13

Dienos viduryje, mielas karaliau, ant kelio regėjau, kad šviesybė iš

dangaus, skaistesnė už saulės šviesumą, manę ir tus, kurie su manimi
keliavo, apšvietė;

14

Bet kaip mes visi ant žemės parpuolėme, girdėjau

balsą man kalbantį ir sakantį žydiškai: Saulau, Saulau, kodėl manę
persekinėji? sunku tau bus, prieš akstiną spardyti. 15 Bet aš sakiau:
Viešpatie, kas tu esi? Jis tarė: aš esmi Jėzus, kurį persekinėji; bet
kelkis ir stokis ant savo kojų. 16 Nėsa tam aš tau pasirodžiau, kad *
tavę paskirčiau tarnu ir liudininku to, ką tu regėjai, ir ką tau dar

parodyti noru; 17 Ir noru tavę išgelbėti nuo tų žmonių ir nuo pagonų,
tarp kurių aš tavę dabar siunčiu, 18 Atverti * jų akis, kad jie
prisiverstų nuo tamsybės šviesybėsp, ir nuo macies šėtono Dievopi,
apturėti † griekų atleidimą ir tėviškę ** su tais, kurie pašvenčiami yra
per tikėjimą į manę. 19 Todėl, miels karaliau Agripe, ne buvau

26,9 Nus.Ap.8,3;9,1;22,4.

*

26,12 Nus.Ap.9,3;22,6.

*

26,16 Nus.Ap.22,15.

*

26,18 Jėz.35,5. Luk.1,79. Epėz.1,18.

*

26,18 Luk.1,77.

26,18 Epėz.1,11. Kol.1,12.

**

nepaklusnus tam * dangiškam apreiškimui;

20

Bet * apsakiau pirmiaus

tiems, kurie yra Damaške ir Jėruzalėje ir po visas šalis Žydų žemės, ir
pagonams, kad prisiverstųs ir prisikreiptųs Dievopi ir darytų tikrus

darbus prisivertimo. 21 Dėl to manę Žydai bažnyčioje sugavę, kėlėsi
manę užmušti. * 22 Bet per Dievo pagalbą laimėjau ir stoviu iki šiai
dienai, liudydamas ir mažam ir didžiam, nieko kito ne sakydamas
per tą, ką * prarakai sakę yra, nusiduoti turėsiant, ir Maižėšius:
23

Kristų turėsiant kentėti ir * pirmąjį busiant iš prisikėlimo iš

numirusiųjų, ir apsakyti šviesybę žmonėms ir pagonams. 24 Bet jam
taip besiteisinant, tarė Pestus didžiu balsu: Povile, tu duksti; tavo
didis pamokslas tavę dukina.

25

Bet jis sakė: brangusis mano Pestau,

aš ne dukstu, bet tikrus ir išmintingus žodžius kalbu. 26 Nės karalius
gerai tai žino, kuriam aš drąsiai kalbu; nės * aš tikiu, jam nei jokį tų
daiktų užslėptą ne esantį, nės tai ne kampe nusidavė. 27 Ar tiki,

karaliau Agripe, prarakams? žinau, kad tu tiki. 28 Bet Agripas Povilui
tarė: ne daugio reik, tu manę perkalbėtumbei, kad Krikščionimi
pastočiau. 29 Bet Povilas sakė: aš * velyčiau po Dievo akių, ar daug, ar
maž reiktų, kad ne tiktai tu, bet visi, kurie manęs šiandien klausos,
tokie pastotų, koks aš esmi, tikt be šitų ryšių. 30 Ir tai jam pasakius,
kėlėsi karalius, ir žemės valdonas, ir Bernicė, ir kurie su jais sėdėjo.
26,19 Gal.1,16.

*

26,20 Nus.Ap.9,20.

*

26,21 Nus.Ap.21,30.31.

*

26,22 Luk.24,44.

*

26,23 1Kor.15,20. Kol.1,18. Apr.1,5.

*

26,26 Jon.18,20.

*

26,29 1Kor.7,7.

*

31

Ir į šalį paėję, kalbėjo tarp savęs, tarydami: šisai * žmogus nieko ne

padaręs smerties arba ryšių verto.

32

Bet Agripas tarė Pestui: šitą

žmogų galėtumbime paleisti, kad * ne butų ant ciecoriaus provos
pasiguldęs.

27
Perskyrimas
Povilo pavojinga ir dyvna vandens kelionė.
1

Bet kaip sudumota * buvo, kad laivu bėgtumbime į Italios žemę,

padavė Povilą ir kelis kitus kalinius vyresniam kareivių, vardu Juliui,
nuo ciecoriaus pulko. 2 Bet mums įžengiant į laivą Adramitišką, kad
nubėgtumbime šale Azios, pasileidomės nuo krašto, ir buvo su

mumis Aristarkus * iš Macedonios, iš Tesalonikos. 3 Ir antrą dieną
pribėgome prie Sidono. Ir Julius, meilingai * prieš Povilą
pasielgdamas, pavelijo jam eiti pas savo gerus prietelius ir savę
kavoti. 4 Ir nuo čia atsistumę nubėgome pro Cyprų, todėl, kad vėjus į
akis turėjome. 5 Ir perbėgę ant jurių pro Cilicią ir Pampylią, atėjome į

Myrą, į Lydą. 6 Ir čia vyresnysis laivą radęs iš Aleksandrios, bėgantį į
Italią, mus ant to užvedė. 7 Bet kaip iš lengvo bėgdami į daug dienų
vos ne vos prisivarėme prie Gnidos, (nėsa vėjas mus tolyn ne leido,)
atėjome pro Krėtą iki prikalnio Salmoną. 8 Ir vos pro šalį to praėję,
26,31 Nus.Ap.23,9.29;25,25.

*

26,32 Nus.Ap.25,11.

*

27,1 Nus.Ap.25,12.25.

*

27,2 Nus.Ap.19,29.

*

27,3 Nus.Ap.24,23;28,16.

*

atėjome ant vienos vietos, vadinamos Gražus įbėgis, prie kurios arti
buvo miestas Lasėa, 9 Bet daug čėso jau perėjus, ir jau * priegadinga

esant, laivu jurėmis keliauti, todėl, kad ir gavėjimas jau buvo praėjęs,
graudeno juos Povilas, 10 Sakydamas jiems: mieli vyrai, aš matau, kad
šita jurės kelionė su pažeidimu ir su dide iškada ne tiktai tavoro bei
laivo, bet ir musų gyvasčio busianti. 11 Bet vyresnysis daugiaus vierijo
laivo ponui ir styrininkui, kaip tam, ką Povilas sakė.

12

Ir kaip čia

pritinkančio įbėgio ne buvo, peržiemavoti, daugiausia dalis

susirodijo, iš čia atstoti, bau galėtų iškakti į Penicią peržiemavoti,
kurs yra prieinamas įbėgis prie Kretos, prieš vėją pietvakarinį ir
šiaurvakarinį. 13 Bet pietvėjui pučiant, ir jiems mislijant, busiant kaip
padumojus, pasikėlė jie ir nubėgo arti Kretos.

14

Bet ne ilgai potam

kėlės prieš jų padumojimą umaras, vadinamas šiaurrytvėjis. 15 Ir
laivui pagautam esant ir ne galint prieš vėją atsigauti, leidomės ir

nešdinomės. 16 Bet priėjome vieną salą, Klaudą vadinamą; čionai vos
ne vos valties galėjome prigriebti.

17

Tą sugavę gelbėjomės ir

parišome tą apačioje prie laivo, nėsa bijojomės, kad ant smilties ne
užbėgtumbime, ir žemyn nuleidę ryką taipo nešdinomės. 18 Ir kaip
didę vėtrą buvome iškentėję, tai antrą dieną jie išmetė tavorus.

19

Ir

trečią dieną savo rankomis rykus iš laivo išmetėme. 20 Bet kaip į daug
dienų nei saulė, nei žvaigždės ne pasirodė, ir ne maža vėtra mums

buvo, visi jau tarėmės mirsią. 21 Ir kaip ilgai ne buvo valgę, Povilas,
viduje tarp jų stovėdamas, tarė: mieli vyrai, reikėjo jums klausyti
manęs ir nesileistis nuog Kretos, ir taip išvengti tą bėdą ir iškadą. 22 Ir
dabar graudenu jus, kad ne nusimintumbite; nėsa ne prapuls iš musų
nei viena dušia, bet tiktai laivas.
27,9 2Kor.11,25.26.

*

23

Nėsa šią naktį stovėjo prie manęs

angielas Dievo, kurio aš esmi ir kuriam * tarnauju, 24 Sakydamas:
nesibijok, Povile, tu turi po akių ciecoriaus stovėti; ir štai, Dievas tau
visus tus padovanojo, kurie su tavimi keliauja. 25 Todėl, mieli vyrai,

ne nusiminkite, nės aš tikiu Dievui, taipo busiant, kaip man pasakyta
yra. 26 Bet dar * mums reikia pribėgti vieną salą. 27 Bet kaip
keturiolikta naktis mums atėjo, ir mes laivu bėgome į Adrią, apie
nakties vidurį, tarės laivininkai, kraštą kokį prieiną.

28

Ir jie nuleidę

šviną, gelmės jėškantį, rado gelmės dvidešimt sieksnių; ir mažumą
nuog čia pabėgę, jie vėl tą šviną išmetę rado penkioliką sieksnių.
29

Tai bijodamiesi, kad ne užbėgtų ant uolingos vietos, išmetė nuog

pasturgalio laivo keturis inkarus, ir geidė, kad praauštų. 30 Bet kaip
laivininkai tykojo iš laivo išbėgti ir valtį į jures nuleido, buk norį
inkarus iš laivo pirmgalio išmesti,

31

Tarė Povilas vyresniamjam ir

kareiviams: jei tie ne pasiliekti laive, tai ne galite gyvi išlikti. 32 Tai

kareiviai pakirto lynus nuo valties ir davė jai nupulti. 33 Ir prašvintant
juos visus Povilas ragino, valgį imti, sakydamas: ši diena keturiolikta
yra diena, kad laukėte ne valgę ir nieko ne ragavę. 34 Todėl paraginu
jus, kad pasivalgytumbite, savę gaivinti. Nėsa * nei vienam iš jųsų nei
vienas plaukas nuog galvos ne nuslinks. 35 Ir tai pasakęs duoną ėmęs,
Dievui * dėkavojo po jų visų akių, laužė ir pradėjo valgyti. 36 Tai jie

visi linksmos širdies pastojo ir patys ėmės valgyti. 37 Bet buvo musų
visų dušių laive du šimtu septynisdešimts ir šešios. 38 Ir kaip privalgę
buvo, palengvino laivą, išmesdami javus į jures. 39 Bet dienai
27,23 Rym.1,9. 2Tim.1,3.

*

27,26 Nus.Ap.28,1.

*

27,34 Mat.10,30. Luk.21,18.

*

27,35 Jon.6,11. 1Tim.4,3.4.

*

praaušus, ne pažino jie tos žemės; bet žemės kokį kampą išvydo,
turintį krantą; topi jie laivą dumojo privaryti, jei galima butų.

40

pakėlę inkarus leidosi jie jurėmis, ir atrišo vair-virves, ir pakėlę

Ir

žėglius pavėjui, jėškojo kraštopi leistisi. 41 Ir kaip bėgome į vieną
vietą, abišaliai jures turinčią, įsitrenkė * laivas ir pirmgalys drutai
įsmegęs apsistojo nepajudintinai, bet pasturgalis suiro nuog vilnių
macnumo. 42 Bet kareiviai susirodijo, kalinius nužavinti, kad ne kas
išplaukęs pabėgtų. 43 Bet šimtininkas Povilą išlaikyti norėdamas,

sudraudė anų pramanymą ir liepė tus, kurie plaukti galėjo, pirma į
jures įsileistis ir ant krašto išeiti, 44 Bet kiti, keli ant lentų, kiti ant
stukių nuog laivo. Ir šitaipo nusidavė, kad visi * sveiki kraštopi
iškako.

28
Perskyrimas
Povilo stebuklas saloje Melite: atėjimas į Rymą ir
atsikalbėjimas.

1

Ir išėję patyrėme, tą * salą Melite vadinamą. 2 Bet tie žmonelės ne

maž mums prietelystės išrodė. Nės sukurę ugnį, priėmė mus visus dėl
lietaus, kursai ant musų užėjęs buvo ir * dėl šalčio. 3 Bet kaip Povilas
daug šakų sugraibstęs ant ugnies užkrovė, atėjusi angis iš karščio
įsikando prie rankos Povilo. 4 Bet matydami tie žmonelės, kirmėlę tą
27,41 2Kor.11,25.

*

27,44 Nus.Ap.27,22.

*

28,1 Nus.Ap.27,26.

*

28,2 2Kor.11,27.

*

prie rankos jo kabant, sakė tarp savęs: tas žmogus tur razbaininkas
buti, kuriam pagiežimas ne duoda gyvam buti, norint iš jurių išėjo.
5

Bet jis nubloškė tą kirmėlę į ugnį, ir jam * nieko pikto ne tikos. 6 Bet

jie laukė, kad jis sutintų, arba numiręs ant žemės parpultų. Bet ilgai
laukę ir regėję, jam nieko pikto netinkantis, persimainydami tarė, * jį
Dievą esantį. 7 Bet tose šalyse turėjo vyriausias toje saloje, vardu
Publius, dvarą, tas mus priėmė ir gaspadą mums davė maloniai tris
dienas. 8 Bet nusidavė, kad tėvas Publiaus drugiu ir kraulige

sirgdamas gulėjo. Pas tą nuėjęs Povilas, Dievo * meldė, ir ranką ant jo
uždėjęs, † išgydė jį. 9 Tam nusidavus, ir kiti tos salos priėjo, kurie
ligas turėjo, ir išgijo. 10 Ir jie mums didę garbę darė; ir kaip

išsitraukėm, įkrovė mums, ko dar privalėme.

11

Bet po trijų mėnesių

išbėgome mes su vienu laivu iš Aleksandrios, kursai toje saloje
žiemavojęs buvo ir turėjo į vėluką (ženklą) dvynus. 12 Ir pribėgę
Syrakusą, tris dienas čionai pasilikome. 13 Ir kaip laivu aplinkui

bėgome, atėjome į Regioną; ir po vienos dienos, pakilus pietvėjui,
atėjome antrąją dieną į Puteolus. 14 Čia radome brolių, kurie mus
prašė, kad septynes dienas čia pasiliktumbime. Ir šitaipo atėjome į
Rymą. 15 Ir iš ten, kaip išgirdo broliai apie mus, išėjo mums priešais
iki Apiperos ir Tretabernos, kurius Povilas išvydęs, Dievui dėkavojo

ir gavo nusitikėjimą. 16 Bet kaip atėjome į Rymą, vyresnysis kalinius
padavė vyriausiam pulkauninkui kareivių. Bet Povilui * valia buvo
28,5 Mark.16,18.

*

28,6 Nus.Ap.14,11.

*

28,8 Jok.5,14.15.

*

28,8 1Kor.12,9.28.

28,16 Nus.Ap.24,25;27,3.

*

pasiliktis, kur jis norėjo, su vienu kareiviu, kursai jį sergėjo.

17

Bet

nusidavė po trijų dienų, kad Povilas suvadino Žydų vyresniuosius.
Tiems susiėjus, tarė jis jiems: jus vyrai, mieli broliai, aš * nieko ne

esmi padaręs prieš musų žmones, arba prieš tėviškus budus, ir tačiau
sugautas iš Jėruzalės paduotas esmi į Rymionų rankas; 18 Kurie, kaip
manę buvo perklausinėję, norėjo manę paleisti, todėl, kadangi nei
jokia priežastis smerties ant manęs ne buvo. 19 Bet Žydams tamui
prieštaraujant, sylijamas ant ciecoriaus provos * vislab guldyti

turėjau, ne kaip kad turėčiau savo žmones apskųsti. 20 Dėl tos

priežasties aš jus meldžiau, kad jus regėčiau ir kalbinčiau. Nės dėlei
nusitikėjimo Izraelio šiuomi lencugu esmi surakintas. * 21 Bet jie sakė
jam: mes nei gromatų ne gavome iš Judėos tavęs dėl, neigi brolis
koksai atėjęs apie tavę ko pikto ne pranešė arba sakė.

22

Tačiau nuog

tavęs norime girdėti, ką tu misliji. Nėsa apie tą skirtą * pamokslą

žinome, kad visuose kampuose jam prieštaraujama yra. 23 Ir kaip jie

jam vieną dieną paskyrė, daug pas jį atėjo į gaspadą; kuriems * jis
išguldė ir apliudijo karalystę Dievo, sakydamas jiems apie Jėzų iš
Maižėšiaus zokano ir iš prarakų, anksti iš ryto pradėjęs, iki vakaro.
24

Ir kiti * tikėjo tam, ką jis sakė; bet kiti ne tikėjo. 25 Bet tarp savęs ne

sutikdami, šalin ėjo, kaip Povilas vieną žodį pasakė, kad gerai Šventa
Dvasia sakiusi per praraką Jėzaiošių musų tėvams, 26 Tardama: nueik
28,17 Nus.Ap.24,12.13.

*

28,19 Nus.Ap.25,11.

*

28,20 Epėz.6,10. 2Tim.2,9. Pilėm.13.

*

28,22 Nus.Ap.24,14. Luk.2,34.

*

28,23 Luk.24,27. Nus.Ap.17,3;19,8.

*

28,24 Nus.Ap.17,4;19,9.

*

*

pas šitus žmones ir sakyk: ausimis tai girdėsite ir ne išmanysite, ir

akimis tai regėsite ir ne išpažįsite; 27 Nėsa užsikietino šių žmonių

širdis, ir sunkiai gird ausimis ir mirksniuoja savo akimis, kad

kartunta ne matytų akimis ir ne girdėtų ausimis, ir širdžia ne
išmanytų ir ne prisiverstų, kad juos gelbėčiau. 28 Todėl * testov jums
žinoma, pagonams siųstą esantį tą Dievo išganymą, ir † jie to klausys.
29

Jr jam taipo bekalbant, nuėjo Žydai ir daug turėjo tarp savęs

pasiklaustis. 30 Bet Povilas pasiliko du metu savo pasamdytoje
gaspadoje ir priėmė visus, kurie pas jį atėjo;

31

Apsakė karalystę

Dievo ir mokino apie Poną Jėzų su visu džiaugsmu, ne uždraustas.

28,26 Jėz.6,9. Jėr.5,21. Ezėk.12,2.

*

28,28 Nus.Ap.13,38.46.

*

28,28 Ps.18,45.

ROM -

GROMATA ŠVENTO POVILO
RYMIONUMP.
1
Perskyrimas
Teisybė ne ateiti iš prigimtojo zokano ir jo darbų; nėsa visi
pagonai yra griekininkai.

1

Povilas, Jėzaus Kristaus tarnas, pavadintas apaštalu, * išskirtas

sakyti Dievo Evangėlią; 2 Kurią jis pirm to pažadėjęs * yra per savo
prarakus šventame rašte, 3 Apie savo Sunų, gimusį iš sėklos * Dovido
pagal kuną, 4 Ir macningai pasirodžiusį * Dievo Sunumi, pagal Dvasią,

kuri pašvenčia, nuog to čėso, kaip jis prisikels iš numirusių, butent

Jėzus Kristus, musų Viešpats, 5 Per kurį mes apturėjome malonę ir *
apaštalų urėdą, tarp visų pagonų vieros † paklusnumą padrutinti jo
vardan; 6 Tarp kurių ir jus este pavadinti Jėzaus Kristaus, 7 Visiems,

1,1 Nus.Ap.9,15;13,2. Gal.1,15.

*

1,2 Nus.Ap.3,21. Tit.1,2.

*

1,3 2Zom.7,12.

*

1,4 Jon.10,36. Ebr.1,5;5,5.

*

1,5 Nus.Ap.9,15.

*

1,5 Rym.15,18;15,26.

Ryme * esantiems, Dievo mylimiausiems ir pavadintiems šventiems:
malonė t’esie su jumis ir pakajus nuog Dievo, musų tėvo, ir nuo Pono
Jėzaus Kristaus. 8 Ant pirmo dėkavoju * savo Dievui per Jėzų Kristų,
jųsų visų dėlei, kad † apie jųsų vierą per visą svietą sakoma. 9 Nės *
Dievas yra mano liudininkas (kuriam aš tarnaujau savo dvasėje prie
Evangėlios apie jo Sunų), † kad aš be paliovimo atsimenu jųsų,
10

Visados savo maldoje melsdamas, bau vieną kartą gadytųs man,

pas jus ateiti * per Dievo valę. 11 Nės * trokštu, jus regėti, kad jums

nudalyčiau kiek norįs † dvasiškų dovanų, jus pastiprinti; 12 Tai yra,
kad su jumis palinksminamas bučiau per * jųsų ir mano tikėjimą, kurį
tarp savęs turime, 13 Bet aš ne noru jums slėpti, mieli broliai, kad

tankiai ketėjau pas jus ateiti, (betiki * šioliai užtrukintas esmi,) kad ir
tarp jųsų ko gero ištaisyčiau, kaip tarp kitų pagonų. 14 Aš skolininkas
esmi taip Grykams, kaip Negrykams, taip išmintingiems, kaip ir
neišmintingiems.

15

Todėl, kiek įmanąs, meiliju ir jums Ryme

Evangėlią apsakyti. 16 Nės * nesigėdžiuos Evangėlios apie Kristų; nėsa
1,7 1Kor.1,2.

*

1,8 1Kor.1,4.

*

1,8 1Tes.1,8.

1,9 Pilip.1,8.

*

1,9 Epėz.1,16.

1,10 Rym.15,23.32.

*

1,11 Rym.15,23.

*

1,11 Nus.Ap.28,31.

1,12 2Petr.1,1.

*

1,13 1Tes.2,18.

*

1,16 Ps.40,10;119,46.

*

ta yra macis † Dievo, išgananti visus jai įtikinčius, Žydus pirmiaus,
ogi taipjau ir Grykus. 17 Kadangi toje * išreiškiama yra teisybė, po

akių Dievo tinkanti, ateinanti iš tikėjimo į tikėjimą, kaipo ir parašyta

yra: † teisusis savo tikėjimu gyvas bus. 18 Nės Dievo kerštas iš dangaus
išsireiškia ant visos bedievystės ir neteisybės žmonių, tiesą per savo
neteisybę užginančių. 19 Nėsa kad * žinoma, Dievą esantį, jiems yra
apreikšta, nės Dievas jiems tai reiškia,

20

Tuomi, kad Dievo neregima

butybė, tai yra, jo amžina macis ir dievystė, regima yra, jei tai

numanai ant darbų, butent ant svieto sutvėrimo, šitaipo, kad jie
niekaip ne gal atsikalbėti. 21 Kadangi jie pažindami Dievą, tačiau jį ne
garbino kaipo Dievą, nei dėkavojo; taigi * pastojo savo dumose
niekingi, ir jų neišmananti širdis aptemo. 22 * Tikėdamiesi išmintingi
esą, jie durnais pastojo; 23 Ir * perkreipė garbę nesmertelno Dievo į
abrozą smertelno žmogaus ir paukščių ir keturkojų ir slenkančių

gyvolių. 24 Todėl * ir Dievas juos padavė į jų širdies geidulius, į

nečystybę, apderkti savo pačių kunus prie savęs, 25 Kurie * perkreipė
Dievo tiesą į melą, garbindami bei šlužydami sutvėrimui daugiaus,

1,16 1Kor.1,18.24. Ebr.4,12.

1,17 Rym.3,21.

*

1,17 Abak.2,4. Jon.3,36. Gal.3,11. Ebr.10,38.

1,19 Nus.Ap.14,15.

*

1,21 Epėz.4,18.

*

1,22 Jėr.10,14. 1Kor.1,20.

*

1,23 5Maiž.4,15. Ps.106,20. Ezėk.8,10.

*

1,24 Ps.81,13. Epėz.4,18.19.

*

1,25 Ps.106,20. Ezėk.8,10.

*

kaip sutvėrėjui, kurs yra † pašlovintas ant amžių. Amen. 26 Todėlei ir
Dievas juos padavė į gėdiškus * pageidimus. Nės jų moters perkreipė

prigimtą budą į neprigimtą. 27 Taipojau ir vyrai pametė prigimtą
vartojimą moters, ir užsidegė su kits kitu savo pageidimuose, ir

*

vyras su vyru biaurybę darė ir algą savo klajojimo (kaipo ir parėjos,)
patys ant savęs gavo. 28 Ir lyg kaip jie nesirupinos, kad Dievą
išpažintų, taip ir Dievas juos padavė į perkreiptą * umą, jeib darytų,
kas ne tinka; 29 Pilni visos neteisybės, kekšystės, kytrystės, godo,

piktenybės, pilni neapykantos, razbajystės, vaido, vyliaus, piktumo,

įkalbėtojai, 30 Apkalbėtojai, Dievo niekintojai, nelabi, pasiputę,
gyrpelniai, iškadingi, gimdytojų neklausą, 31 Bepročiai, nevierni,
status, nesandoringi ir nemielaširdingi, 32 Kurie pažindami Dievo
teisybę, (kad tai darantieji smerties verti esą,) patys ne tiktai tai
daro, bet ir pasimėgsta tai * darančiais.

2
Perskyrimas
Žydai taipojau yra griekininkai, kaipo pagoniai, norint jie
Maižėšiaus zokanu ir apipiaustymu giriasi.

1

Todėlei, ak žmogau, tu negali teisintis, kas nors esąs, kursai sudiji.

1,25 Rym.9,5.

1,26 3Maiž.18,23.

*

1,27 1Kor.6,9.

*

1,28 Epėz.5,4.

*

1,32 Ps.50,18. Oz.7,3.

*

Nės kuriame * tu kitą sudiji, tu patsai prasisudiji, kadangi tąjau darai,
ką tu sudiji. 2 Nės žinome, Dievo sudą tikrą esantį ant toktai
darančių. 3 Bet ar tu dumoji, ak žmogau, kursai sudiji toktai

darančius, ir tai pats taipojau darai, Dievo sudą išvengsiąs? 4 Arba ar
tu paniekini bagotystę jo gerybės, kantrumo ir lengvybės? Ar ne
žinai, Dievo gerybę tavę ant prisivertimo vedančią? 5 Bet tu pagal
savo užsikietinusią ir ne prisiverčiančią širdį daugini sau pats kerštą
ant keršto dienos ir apreiškimo teisiojo sudo Dievo; 6 Kursai * kožnam

duos pagal jo darbus; 7 Butent šlovę ir garbę ir nepragaištančią

butybę tiems, kurie su kantrumu geruose darbuose jėško amžinos
gyvatos; 8 Bet tiems, * kurie vaidijas ir tiesos ne klauso, bet klauso
neteisybės, † nemalonę ir kerštą, 9 Vargą ir sielvartą ant visų žmonių
dušių, pikt darančių, pirmiaus * Žydams, bei ir Grykams; 10 Bet *
garbę ir šlovę ir pakajų visiems gerą darantiems, pirmiaus Žydams,

bei ir Grykams; 11 Nės * Dievas ne veizd nei šokio, nei tokio žmogaus.
12

Kurie be zokano susigriešijo, tie ir be zokano prapuls; ir kurie prieš

zokaną susigriešijo, tie per zokaną bus sudyti; 13 Kadangi po Dievo
akių ne tie, kurie * zokano klausos, teisus yra, bet kurie zokaną pildo,
teisus bus; 14 Nes jei pagonai, ne turėdami zokano, tačiau iš
2,1 2Zom.12,5.6.7. Mat.7,1.2. Jon.8,9.

*

2,6 Jėz.40,10. Jėr.17,10. Ps.62,13. Mat.16,27. 1Kor.3,8. 2Kor.5,10.

*

2,8 Oz.4,4.

*

2,8 2Tes.1,8. Ezr.8,22.

2,9 Rym.3,9.

*

2,10 1Petr.1,7.

*

2,11 3Maiž.10,17. Nus.Ap.10,34.

*

2,13 Mat.7,21. Jok.1,22.23.25. 1Jon.3,7.

*

prigimimo zokano darbus daro, tie zokano ne turėdami, sau patys
yra zokanu,

15

Tuomi, kad jie išrodo, zokano darbą parašytą esantį jų

širdyse; kadangi jų sąžinė juos apliudija, priegtam ir mislys, kurios

tarp savęs apsiskundžia arba teisinas; 16 Toje * dienoje, kada Dievas,
kas paslėpta žmonių, per Jėzų Kristų sudys, pagal mano Evangėlią.
17

Bet dabokis, tu vadinamas esi Žydu ir nusitiki zokanu, ir Dievu

giriesi,

18

Ir žinai jo valę, ir iš zokano pamokintas budamas, mėgini,

kas geriausia daryti butų, 19 Ir pasitiki buti vadas aklųjų, žvakė

tamsybėje esančių, 20 Baudėjas durnųjų, mokįtojis maž išmanančiųjų,

turįs paveikslą pažinties ir tiesos zokane. 21 Taigi * tu kitus mokini, ir
pats savę ne mokini. Tu sakai, ne reikiant vogti, ir tu vagi. 22 Tu
sakai, ne reikiant venčiavonę peržengti, ir tu peržengi venčiavonę.
Tu bodiesi balvonų, ir Dievui išplėši, kas jo yra. * 23 Tu * giriesi
zokanu, ir Dievą gėdini zokano peržengimu.

24

Nės jųsų dėlei Dievo

vardas niekinamas * yra tarp pagonų, kaip parašyta yra.

25

Apipiaustymas tiesa naudingas yra, jei tu zokaną pildai; bet jei tu

ne pildai zokaną, tai tau * apipiaustymas pastos neapipiaustymu.
26

Jeigu neapipjaustymas * teisybę zokano laiko, bės (ar) ne misliji,

kad neapipiaustymas jo bus už apipiaustymą rokuotas? 27 Irgi šitaipo,
kas iš prigimimo neapipiaustymas yra, ir zokaną pildo, tavę sudys,
2,16 Mok.12,14. Mat.25,31.

*

2,21 Mat.23,3.

*

2,22 Mal.3,8.

*

2,23 Rym.9,4.

*

2,24 Jėz.52,5. Ezėk.36,20.23. 1Tim.6,1.

*

2,25 Jėr.4,4. Rym.9,25.26.

*

2,26 Nus.Ap.10,34.35.

*

kursai tu esi prie rašto ir apipiaustymo, ir zokaną peržengi.

28

Nės, ne

tas yra Žydas, kursai iš viršaus Žydas yra; neigi tas yra

apipiaustymas, kursai iš viršaus kune nusiduosti; 29 Bet tas Žydas yra,
kursai viduje paslėptas esti; ir širdies apipiaustymas yra *
apipiaustymas, kursai dvasėje, ir ne pagal rašytinę nusiduosti; kurio †
garbė ne esti iš žmonių, bet iš Dievo.

3
Perskyrimas
Teisybė ateiti iš tikėjimo.
1

Kągi Žydai viršaus tur? arba kam dar apipiaustymas? 2 Tiesa, labai

daug. Ant pirmo, * jiems yra pavieryta, ką Dievas kalbėjo. 3 Bet kad
keli tarnui * netik, ką tai kenk? ar † jų netikėjimas Dievo viernybę
nieku verstų? 4 Apsaugok Dieve! bet juo daugiaus * taipo testov,
Dievą teisų † esantį, ir visus žmones melagius, kaip parašyta yra: **
jeib teisus butumbei savo žodžiuose, ir pergalėtumbei, sudijamas.
5

Bet jei taipo, kad musų neteisybė Dievo teisybę garbingą padaro, ką

sakysime? argi Dievas neteisus, ant to keršydamas? (Aš taipo
2,29 5Maiž.30,6.s.

*

2,29 Jon.5,44.

3,2 Ps.147,19.20. Nus.Ap.7,33.

*

3,3 Rym.9,6;11,29.

*

3,3 4Maiž.23,19. 2Tim.2,13.

3,4 Jon.3,33.

*

3,4 Ps.62,10;116,11.

3,4 Ps.51,6.

**

žmogišku budu kalbu). 6 Apsaugok Dieve! kaip * galėtų kitaip Dievas
svietą sudyti? 7 Nės jei Dievo tiesa per mano melą garbingesnė
pastoja ant jo šlovės, kodėlgi dar ir aš sudijamas bučiau kaipo

griekininkas? 8 Ir ne toli daugiaus taipo daryčiau, kaipo bluznijami
esme, ir kaip keli kalba, mus sakant: piktą darykim, kad kas gero iš
to butų. Kurių pražudymas yra visai teisus. * 9 Kągi dabar mes
sakome? ar mes viršaus turime? Nieku budu. Nės mes pirmai
išliudijome, * abiejus, ir Žydus ir Grykus, visus po griekų esančius;
10

Kaipo ir parašyta yra: čionai * ne yra, kursai teisus butų, neigi nei

vienas. 11 Čionai ne yra, kursai išmintingas butų; čionai neyra, kursai
Dievo atbotų.

12

Jie visi atsikreipė, ir visi podraugiai nederingi

pastojo; čionai ne yra gerai darančio, neigi nei vieno. 13 Jų * gerklė
yra atviras grabas, savo liežuviais jie vylių daro, angių nuodai † yra
po jų lupų. 14 Jų * burna pilna yra keikimo ir kartumo. 15 Jų * kojos

greitos yra, kraują pralieti, 16 Ant jų kelių tikt viena iškada bei širdies
plyšimas; 17 Ir pakajaus kelio jie ne žino.

18

Nei * jokios Dievo baimės

ne yra po jų akių, 19 Bet mes žinome, kad, * ką zokanas sako, tai tiems
3,6 1Maiž.18,25.

*

3,8 Rym.6,1.15.

*

3,9 Rym.11,32. Gal.3,22.

*

3,10 Ps.14,3;53,2.

*

3,13 Ps.5,10.

*

3,13 Ps.140,4.

3,14 Ps.10,7.

*

3,15 Pam.1,16.

*

3,18 1Maiž.20,11. Ps.36,2.

*

3,19 Gal.3,22.

*

sako, kurie yra po zokanu, jeib † visų burna užkimšta, ir visas svietas
Dievui nukaltes butų. 20 Todėl, kad * nei vienas kunas per zokano

darbus po jo akių teisus ne gal buti; nės per zokaną ateit griekų

išpažinimas. 21 Bet dabar be zokano prisidėjimo teisybė, po akių
Dievo tinkanti, yra apreikšta ir išliudyta per * zokaną ir prarakus.
22

Bet aš sakau apie tokią teisybę po Dievo akių, kuri ateiti per

tikėjimą j Jėzų Kristų, visiems ir ant visų, kurie tik. 23 Nės ne yra
čionai * nei jokio skirtumo: jie † visi yra griekininkai ir garbės

stokoja, kurios jiems reiktų turėti prie Dievo. 24 Ir dovanai * teisus

pastojo iš jo malonės per atpirkimą, per Jėzų Kristų nusidavusį,
25

Kurį Dievas pastatė malonės krase, * per tikėjimą jo krauje, jeib jis

teisybę, po akių Dievo tinkančią, pasiulytų tame, kad jis atleidžia
grieką, ikišioliai † pasilikusį po Dievo kantrumu; 26 Jeib jis šiais čėsais
pasiųlytų teisybę, po jo akių tinkančią; jeib jis vienas teisus butų ir
teisų padarytų tą, kursai tikįs yra į Jėzų Kristų.

27

Kurgi * tai gyrius

dingsta? visai prapuolė. Per kokį zokaną? ar per darbų zokaną? ne
taipo, bet per tikėjimo zokaną. 28 Togidėl mes tikimės dabar, žmogų

3,19 Ps.107,42. Ezėk.16,63.

3,20 Ps.143,2. Gal.2,16.

*

3,21 Jon.5,46. Nus.Ap.10,43.

*

3,23 Rym.10,12. Gal.3,22.28.

*

3,23 1Kar.8,46.s.

3,24 Epėz.2,8.

*

3,25 3Maiž.16,15.

*

3,25 Ebr.4,16.

3,27 Rym.2,17.23;4,2. 1Kor.1,29.31.

*

teisų * pastojantį be zokano darbų, per tikėjimą.

29

Arba ar Dievas

tiktai yra vienų Žydų Dievas? ar jis ne taipojau ir * pagonų Dievas?
Berods ir pagonų Dievas. 30 Kadangi yra vienas vienintelis Dievas,

kursai teisų padaro apipiaustymą iš tikėjimo, ir neapipiaustymą per
tikėjimą. 31 Kaipo? begu zokaną niekiname per tikėjimą? Apsaugok
Dieve! * bet zokaną dar drutiname.

4
Perskyrimas
Teisybė tikėjimo per Abraomo paveikslą išguldoma.
1
2

Kągi tai sakome apie savo tėvą Abraomą, jį radusį pagal kuną?

Tai sakome: jei * Abraomas teisus yra per darbus, tai tur jis tiesa

garbės, bet ne po akių Dievo. 3 Kągi sako raštas: Abraomas * įtikėjo
Dievui, ir tai jam yra rokuota per teisybę. 4 Bet tam, * kursai darbais
elgiasi, alga ne iš malonės prirokuojama, bet iš pelno. 5 Bet tam,
kursai ne elgiasi darbais, bet tik į tą, kursai teisius padaro bedievius,
*

tam jo tikėjimas rokuojamas per teisybę. 6 Kuriuo budu ir Dovidas

sako, išganymą tiktai esantį to žmogaus, kuriam Dievas prirokuoja
teisybę be pridėjimo darbų, tardamas: 7 Išganyti yra, kuriems
3,28 Gal.2,16.

*

3,29 Rym.10,12. Mal.2,10. 1Kor.12,6.

*

3,31 Mat.5,17-19.

*

4,2 Rym.3,20.27.28.

*

4,3 1Maiž.15,6. Gal.3,6.

*

4,4 Rym.11,6. Mat.20,7.14.

*

4,5 Joz.24,2.

*

atleistos yra jų neteisybės, ir kurių griekai yra uždengti. * 8 Išganytas
yra tas vyras, kuriam Dievas nei jokio grieko ne prirokuoja. 9 Taigi

tas išganymas, ar jis puolasi apipiaustymui, ar neapipjaustymui? mes
juk turime sakyti: Abraomui jo tikėjimas prirokuotas per teisybę.
10

Kaipogi tas jam yra prirokuotas? Ar apipiaustyme, ar

neapipjaustyme? Be abejojimo, apipiaustyme ne, bet neapipjaustyme.
11

Bet ženklą apipiaustymo gavo jis į pečvietę teisybės tikėjimo, kurį

jis dar turėjo neapipjaustyme. Jeib butų tėvas visų tikinčių

neapipjaustyme, kad ir jiems tai prirokuota butų per teisybę * 12 Ir
taipojau pastotų tėvu apipiaustymo, * ne tiktai tų, kurie yra iš
apipiaustymo, bet ir tų, kurie vaikščioja pėduose tikėjimo, buvusio
neapipjaustyme musų tėvo Abraomo. 13 Nės pažadėjimas, jį * svietą į
dalykus gausiant, ne tikosi Abraomui arba jo vaikams per zokaną,
bet per teisybę tikėjimo. 14 Nės jei * iš zokano esą jie tėviškės dalykus
yra gauną, tai tikėjimas nieks, ir pažadėjimas nieku pavirto.

15

Nės

zokanas * tikt kerštą daro. Nės kur ne yra zokano, čion nei
peržengimo ne yra. 16 Todėl teisybė tur ateiti iš tikėjimo, kad ji butų
iš * malonės, ir † pažadėjimas drutas pasiliktų visai sėklai, ne tai
vienai, kuri po zokanu yra, bet ir tai, kuri yra tikėjimo Abraomo,
4,7 Ps.32,1.2.

*

4,11 1Maiž.17,10.

*

4,12 Mat.3,9.

*

4,13 1Maiž.17,4.i.t.

*

4,14 Gal.3,18.

*

4,15 Rym.3,20;5,13.20;7,8.

*

4,16 Gal.3,22.

*

4,16 Jėz.51,2.

musų visų tėvu esančio. 17 Kaipo parašyta yra: aš * tavę pastačiau
tėvu daug pagonų po akių Dievo, kuriam įtikėjęs esi, kursai gyvus

padaro numirusius, ir šaukia tam, kas ne yra, kad kas butų. 18 Ir tas
tikėjęs yra ant lukesties, kur nieko ne buvo lukurti, jeib jis pastotų
tėvu daug pagonų, kaip ir jam pasakyta: * taipo bus tavo sėkla. 19 Ir
jis nepasilpo tikėjime, neigi veizdėjo * ant savo paties kuno, jau
apmirusio, kadangi kone šimtą metų buvo, nei ant Zorės apmirusio
žyvato. 20 Nės jis neabejojo apie Dievo pažadėjimą per netikėjimą, bet

drutas pastojo tikėjime ir * Dievui garbę davė. 21 Ir visai tikrai žinojo,
jog, ką Dievas pažada, tai * ir galįs daryti. 22 Todėlei ir * jam tai
prirokuota yra per teisybę. 23 Bet tai * parašyta ne jo vieno dėlei, kad
tai jam yra prirokuota; 24 Bet ir musų dėlei, kuriems turės prirokuota
buti, jei * mes tikime į tą, kursai Poną musų Jėzų prikėlė iš
numirusių; 25 Kursai * musų griekų dėlei yra paduotas ir musų

teisybės dėlei prikeltas.

5

4,17 1Maiž.17,5.

*

4,18 1Maiž.15,5.

*

4,19 1Maiž.17,17.

*

4,20 Ebr.11,7.11.12.

*

4,21 Ps.115,3. Jėz.59,1. Luk.1,37.45.

*

4,22 1Maiž.15,6.

*

4,23 Rym.15,4.

*

4,24 Nus.Ap.2,24.

*

4,25 Jėz.53,5.6.

*

Perskyrimas
Apie kelis vaisius teisybės tikėjimo. Sulyginimas Kristaus ir
Adomo.

1

Taigi teisus * pastoję per tikėjimą, pakajų turime su Dievu, per

savo Poną Jėzų Kristų, 2 Per * kurį ir priėjimą turime tikėjime prie
šios malonės, kurioje stovime, ir giramės nusitikėjimu ateisiančios
šlovės, kurią Dievas duos. 3 Bet ne tiktai to, bet ir giramės vargų,
žinodami, vargą * kantrumą darantį. 4 Bet kantrumas * daro patyrimą;
ir patyrimas daro lukestį; 5 Bet lukestis * ne duosti į gėdą pavirsti; nės
Dievo meilė išlieta yra į musų širdį per Šventą Dvasę, mums duotą.
6

Nės ir Kristus, * kada dar buvome silpni, pagal čėsą už mus Dievo

nesibijančius numirė. 7 Vargu dabar kas numiršta už teisų; už gerą *
rasi dar kas apsiimtų į smertį eiti. 8 Bet tuomi * išreiškia Dievas savo
meilę prieš mus, kad Kristus už mus numirė, dar mums griešniems
esant. 9 Taigi mes juo daugiaus per jį busime išlaikyti nuog keršto,
budami per jo kraują teisus pastoję.

10

Nės jei mes suderinti esmi

Dievui per jo Sunaus smertį, dar neprieteliai budami: toli daugiaus
išganyti busime per jo gyvastį, jau dabar budami suderinti. 11 O ne
5,1 Rym.3,28.30. Jėz.32,17. Jon.16,33.

*

5,2 Epėz.2,18;3,12.

*

5,3 Jok.1,3.

*

5,4 Jok.1,12.

*

5,5 Pilip.1,20. Epėz.1,19.14.

*

5,6 Rym.4,25.8.

*

5,7 Jon.15,15.

*

5,8 Jon.3,16.

*

tikt tai, bet ir giriamės Dievu, per savo Poną Jėzų Kristų, per kurį
dabar suderinimą gavome. 12 Todėlei, kaipo per vieną žmogų griekas
atėjo į svietą, ir * smertis per grieką, ir šitaipo smertis per visus

žmones persiveržęs yra, kadangi jie visi susigriešijo.

13

Nės griekas

tiesa sviete buvo iki zokanui, bet * kur zokano ne yra, čia griekas ne
prirokuojamas. 14 Bet smertis ponavoja nuog Adomo iki Maižėšiaus ir
ant tų, kurie ne susigriešijo lygiu peržengimu, kai po Adomas, kursai
yra paveikslas to, * kursai turėjo ateiti. 15 Bet ne taipo destis su

dovana, kaip su grieku. Nės jei dėl * vieno grieko daug numirė, tai

toli daugiaus Dievo malonė ir dovana tuliems bagotingai nusidavė,
per † malonę to vienintelio žmogaus, Jėzaus Kristaus; 16 Ir ta dovana
ne yra viena ant vieno grieko, kaipo per to vieno griekininko vieną
grieką visas prapuolimas. Nės sudas radosi iš vieno grieko ant
prapuolimo, bet dovana gelbti ir iš daug griekų teisybėspi. 17 Nės jei
dėlei ano vienintelio grieko smertis ponavojo per tą vieną, juo

daugiaus tie, kurie gauna apstumą malonės ir dovanos ant teisybės,
ponavos gyvastyje per vieną Jėzų Kristų.

18

Kaipogi per vieno grieką

pražudymas ant visų atėjo, šitaipo ir per vieno teisybę apteisinimas
gyvasties * ant visų žmonių atėjo. 19 Nės kaip per vieno žmogaus
nepaklusnumą daug griekininkų pastojo, šitaipo ir per vieno

5,12 Rym.6,23.

*

5,13 Rym.4,15.

*

5,14 1Kor.15,21.22.45.

*

5,15 1Kor.15,22.

*

5,15 Jon.1,16.

5,18 Ebr.2,9.

*

paklusnumą pastojo daug teisiųjų. 20 Bet zokanas * šale (podraugiai)
įėjo, kad griekas macnesnis pastotų. Bet kur griekas macnus pastojęs

yra, čia tačiau malonė juo macnesnė pastojo. 21 Jeib, kaipo griekas
ponavojo ant smerties, taipo ir ponavotų malonė per teisybę ant *
amžinos gyvatos, per Jėzų Kristų, musų Viešpatį,

6
Perskyrimas
Apie pašventinimą ir naują paklusnumą, iš tikėjimo ateinantį.
1

Ką taigi ant to sakysime? * argi grieke pasiliksime, kad malonė juo

macnesnė pastotų? 2 Apsaugok Dieve! kaipogi grieke * gyventi

norėtumbime, kuriam mes pamirę esme? 3 Ar ne žinote, kad * visi,
kurie mes į Jėzų Kristų krikštyti esme, į jo smertį esme krikštyti?
4

Taigi * mes su juomi esme palaidoti per krikštą į smertį, jeib lygiai,

kaipo Kristus prikeltas yra iš numirusių per tėvo garbę, † taipo ir mes
naujame gyvastyje vaikščiotumbime. 5 Bet jei * su juomi įčėpyti
tampame ant lygaus smerčio, tai ir prikėlime lygus busime,

5,20 Rym.4,15;7,8.

*

5,21 Rym.6,23.

*

6,1 Gal.2,17.

*

6,2 Gal.6,14.

*

6,3 Gal.3,27. Kol.2,12.

*

6,4 Rym.8,10.

*

6,4 Epėz.4,23. Kol.3,8.s. 1Petr.2,1. Rym.4,1.2. Ebr.12,1.

6,5 2Tim.2,11.s.

*

6

Žinodami, musų * senąjį žmogų su juomi nukryžiavotą, kad

griešnasis kunas liautųsi, jeib toliaus griekui ne šlužytumbime. 7 Nės
kas numiręs, tas apteisintas yra nuo grieko. 8 Bet jei su Kristumi

numirę esme, tai tikimės, su juomi ir gyvi busią; 9 Žinodami, Kristų

*

iš numirusių prikeltą, daugiaus ne mirsiantį; smertis ant jo daugiaus
ne ponavos. 10 Nės kad jis numiręs, tai * jisai griekui numiręs vieną
kartą, bet kad gyvas yra, tai † Dievui gyvas yra. 11 Šitaipo ir jus
žinokite, kad jus griekui numirę, ir gyvi esą Dievui Kristuje Jėzuje,
musų Viešpatyje.

12

Taigi ne * duokite griekui ponavoti savo

smertelname kune, jam paklusnus budami jo geiduliuose; 13 Neigi
savo sanarius paduokite griekui ant neteisybės ginklų, bet patys
pasiduokite Dievui, kaip kurie iš numirusių gyvi pastojote, ir savo
sanarius Dievui teisybės ginklams. 14 Nės griekas * ne galės ponavoti
ant jųsų, kadangi po zokanu n’este, bet po malone. 15 Kaipgi? ar mes
griešysime ne po zokanu, bet * po malone budami? Dieve apsaugok!

16

Ar ne žinote, kam * pasiduodate tarnais su paklusnumu, to tarnai

esate, kurio jus klausote; ar griekui ant smerties, ar paklusnumui ant
teisybės? 17 Bet Dievui dėkui, kad jus griekų tarnai buvę este, bet jau

6,6 Gal.5,24.

*

6,9 Apr.1,18.

*

6,10 Ebr.9,27.28.

*

6,10 Jėz.53,10.

6,12 1Maiž.4,7. Ps.119,133.

*

6,14 Gal.5,18.

*

6,15 1Kor.9,21.

*

6,16 Jon.8,34.

*

paklusnus pastojote iš širdies paveikslui * to pamokslo, kuriam
paduoti este. 18 Bet dabar, valni * pastoję nuog grieko, tarnais

pastojote teisybės. 19 Aš žmogišku budu turu apie tai kalbėti dėl

silpnybės jųsų kuno. Lygiai kaip jus savo sanarius padavėte
tarnavimui nečystybės ir iš vienos neteisybės ant kitos, taipo ir dabar
paduokite savo sanarius tarnavimui teisybės, kad šventi pastotų.
20

Nes kaip griekų tarnai * buvote, tai valni buvote nuo teisybės.

21

Kokiogi vaisiaus tuočės turėjote? Kurio dabar * gėdžiatės; nės tųjų †

galas yra smertis. 22 Bet dabar * nuo griekų valni budami ir Dievo
tarnais pastoję, savo vaisių turite, kad šventi pastojote; bet galas

amžinoji gyvata. 23 Nės smertis * yra griekų alga, bet dovana † Dievo
yra amžinoji gyvata Kristuje Jėzuje, musų Viešpatyje.

7
Perskyrimas
Apie valnybę nuo zokano.
1

Ar ne žinote, mieli broliai, (nės kalbu su zokaną žinančiais,) *

6,17 2Tim.1,13.

*

6,18 Jon.8,32.

*

6,20 Jon.8,34.

*

6,21 Ezėk.16,61.63.

*

6,21 Rym.8,9.

6,22 1Petr.1,9.

*

6,23 Rym.5,12. Jok.1,15.

*

6,23 1Petr.1,4.

7,1 Rym.6,14.

*

zokaną ponavojantį ant žmogaus, koliai jis gyvas? 2 Nės moteriškė,
po * vyru esanti, koliai vyras gyvas, pririšta yra prie jo per zokaną,

bet vyrui numirus, ji valna nuo zokano apie vyrą. 3 Todėl jei * ji prie
kito vyro yra, vyrui gyvam esant, venčiavonystės peržengtoja
vadinama. Bet jei vyras miršta, valna ji nuo zokano, kad ne
venčiavonystės peržengtoja yra, pas kitą vyrą budama. 4 Taipojau,
mano broliai, ir jus este zokanui numarinti per Kristaus kuną, kad
kito butumbite, butent to, kursai iš numirusių prikeltas yra, jeib mes
Dievui vaisiaus neštumbime. 5 Nės kaip kune buvome, tai griekingi

geiduliai (kurie per zokaną pasikėlė,) buvo macnus * sąnariuose, jeib
smerčiui vaisius neštų. 6 Bet dabar valni esme nuo zokano ir jam
pamirę, kursai mus sugautus laikė, taipo, kad mes jam tarnautumėme
naujybėje * dvasės, ir ne senybėje rašytinės. 7 Ką taigi tarsime? Ar
zokanas yra griekas? Apsaugok Dieve! bet grieko aš ne išpažinau,

kaip tikt per zokaną. Nės apie pageidimą nieko ne žinojau, jei

zokanas ne butų sakęs: ne * pageisk! 8 Bet griekas priežastį ėmęs iš
prisakymo, manyje prikėlė visokį pageidimą. Nės * be zokano griekas
buvo numiręs. 9 Bet aš pirma elgiausi be zokano; bet prisakymui
ateinant, griekas vėl atgijo. 10 Ale aš numiriau; ir radosi, kad tas
prisakymas man ant smerties atėjo, * kursai tačiau man ant gyvasties
7,2 1Kor.7,39.

*

7,3 Mat.5,32.

*

7,5 Rym.6,21.

*

7,6 Rym.2,29. 2Kor.3,6.

*

7,7 2Maiž.20,17. 5Maiž.5,21.

*

7,8 1Kor.15,56.

*

7,10 3Maiž.18,5.

*

buvo duotas. 11 Nės griekas priežastį ėmęs iš prisakymo, prigavo
manę ir manę nužavino per tą patį prisakymą. 12 Zokanas yra tiesa
šventas, ir prisakymas yra šventas, teisus ir geras.

13

Argi taipo, kas

ger yra, man smerčiu pastojo? Apsaugok Dieve! Bet griekas, kad
pasirodytų, kaip griekas esąs, man smertį per tą gerą padarė, kad
griekas pastotų per mierą griešnas per prisakymą.

14

Nės žinome,

zokaną dvasišką esantį; bet aš esmi kuniškas, po * grieku parduotas.
15

Nės aš ne žinau, ką darąs; nės aš * ne darau, ką noru, bet ko aš ne

kenčiu, tai darau. 16 Bet jei aš tai darau, ko ne noru, tai aš pritaru,

zokaną gerą esantį. 17 Taigi aš tai jau daugiaus ne darau, bet griekas,
kursai manyje gyvena.

18

Nės žinau, manyje, * tai esti, mano kune,

nieko gero ne gyvenant. Norėjimą aš tiesa turu, bet gerą išpildyti ne
randu. 19 Nės gero, ko aš noru, to aš ne darau, bet pikto, ko ne noru,
to darau. 20 Bet jei aš darau, ko ne noru, tai ne aš toktai darau, bet

griekas, manyje esąsis. 21 Taigi aš savyje zokaną randu, kursai noru
gero daryti, kad man piktybė prilimpa. 22 Nės pasimėgstu * Dievo
zokanu pagal vidųjį žmogų; 23 Bet matau * kitą zokaną savo

sąnariuose, prieštaraujantį zokanui mano ume ir manę apkalantį
griekų zokane, kursai yra mano sąnariuose.

24

Aš biednasis žmogus,

kas manę išgelbės iš kuno šio smerties? 25 Aš * Dievui dėkavoju per

Jėzų Kristų, musų Viešpatį. Taigi aš tarnauju su umu Dievo zokanui,
7,14 Rym.8,3. 1Kar.21,20.25.

*

7,15 Gal.5,17.

*

7,18 1Maiž.6,5;8,21.

*

7,22 Ps.1,2.

*

7,23 Gal.5,17.

*

7,25 1Kor.15,57.

*

bet su kunu griekų zokanui.

8
Perskyrimas
Apie valnybę nuo pražudymo, krikščionių kryžių ir
palinksminojimą.
1

Taigi dabar ne yra nei jokio pražudymo tuose, kurie Kristuje

Jėzuje yra, kurie ne pagal kuną elgiasi, bet pagal dvasę. 2 Nės *
Dvasės zokanas, kursai gyvus daro Kristuje Jėzuje, manę išvalnijo
nuo griekų ir smerties zokano. 3 Nėsa kas zokanui ne galima buvo,
(kadangi per * kuną pasilpnįtas buvo,) tai darė Dievas, atsiųsdamas

savo Sunų po budu griešnojo kuno, bei grieko dėlei, ir pražudė

grieką kune; 4 Jeib teisybė, zokane parašyta, musyje išpildyta butų,
kurie * dabar ne pagal kuną elgiamės, bet pagal dvasę. 5 Nės kurie *
kuniški yra, tie kuniškai dumoja, bet kurie dvasiški yra, tie dvasiškai
dumoja. 6 Bet kuniškai * dumoti, yra smertis; ir dvasiškai dumoti, yra
gyvastis ir pakajus. 7 Nės kuniškai * dumoti, yra neprietelystė prieš

Dievą, kadangi Dievo zokanui ne paduota yra, nės to ir ne gal. 8 Bet

kurie kuniški yra, ne gal Dievui patikti. 9 Bet jus ne esate kuniški, bet

8,2 Rym.3,27.

*

8,3 Nus.Ap.15,10.

*

8,4 Rym.8,2.

*

8,5 Jon.3,6.

*

8,6 Rym.6,21.

*

8,7 Jok.4,4.

*

dvasiški, jei kitaip Dievo * Dvasė jusyje gyvena. Bet kursai ne tur
Kristaus Dvasės, tas jo ne yra. 10 Bet jei Kristus jusyje yra, tai kunas
tiesa numiręs grieko dėlei, bet dvasė yra gyvastis teisybės dėlei.

11

Jeigu dabar Dvasė to, kursai Kristų iš numirusių prikėlė, jusyje

gyvena, tai ir tas pats, kursai Kristų iš numirusių yra prikėlęs, jųsų
smertelnus kunus gyvus padarys, todėlei, kad jo Dvasė jusyje gyvena.
12

Taigi * mes, mieli broliai, skolininkais esme, ne kunui, kad pagal

kuną elgtumbimės. 13 Nės jei * pagal kuną elgiatės, tai mirti turėsite;

bet jei per Dvasę kuno darbus marinate, † tai gyvi busite. 14 Nės

kurius * Dievo Dvasė veda, tie yra Dievo vaikai. 15 Nės * ne gavote
bernišką Dvasę, kad jums vėl reiktų bijotis; bet gavote † vaikišką
Dvasę, per kurią mes šaukiame: Aba, mielas Tėve! 16 Ta pati * Dvasė
duoda liudymą musų dvasei, mus Dievo vaikus esančius. 17 Bet jeigu
esme vaikai, tai ir esme dalykus gaunantieji, butent Dievo dalininkai
*

ir draugdalininkai Kristaus, jei † tiktai su juomi kenčiame, kad ir su

juomi į šlovę iškelti butumbime. 18 Nės aš tikiuos, šio čėso kentėjimus

8,9 1Kor.3,16.

*

8,12 Rym.6,7.14.

*

8,13 Gal.6,8.

*

8,13 Epėz.4,22.

8,14 Gal.5,18.

*

8,15 2Tim.1,7.

*

8,15 Gal.3,26;4,6.

8,16 2Kor.1,22.

*

8,17 Gal.4,7.

*

8,17 Nus.Ap.14,22.

ne vertus esančius šlovės, kuri turės ant musų apsireikšti. * 19 Nės
tužijąsis laukimas sutvėrimo išsiilgsta * apreiškimo Dievo vaikų.
20

Kadangi sutvėrimas paduotas yra niekystei ne iš savo valės, bet

dėlei to, kursai jį padavė ant lukesčio. 21 Nės ir sutvėrimas valnas
pastos nuo tarnavimo pragaištančio daikto ant šlovnos valnybės
Dievo vaikų. 22 Juk žinome, kad visas sutvėrimas draug su mumis
išsiilgsta ir tužijasi dar visados; 23 Ale ne tiktai jis, bet taipojau ir mes
patys, kurie turime Dvasės pirmones, išsiilgstame taipojau patys *
vaikystės savipi ir † laukiame išgelbėjimo savo kuno.

24

Nės mes tiesa

esme išganyti, tačiau lukestyje. Bet * lukestis, kursai regimas, ne
lukestis yra; nės kaip kas gal lukėti to, ką jis reg? 25 Bet jei lukuriame
to, * ko neregime, tai mes jo laukiame per kantrumą. 26 Šitu budu ir
Dvasė padesti musų silpnybei. Nės ne * žinome, ko melsti turime,
kaipo pareitis, bet pati Dvasė užtar mus geriausiai neiškalbamais

dusaujimais. 27 Bet kurs * širdis išjėško, tas žino, kas Dvasės duma

yra; nės ji šventuosius užstov pagal tą, kas Dievui pamėgsta.

28

Bet

mes žinome, tiems, kurie Dievą myl, visus daiktus ant gero ateinant,
kurie pagal * apsiėmimą yra pavadinti. 29 Nės kurius jis pirma
8,18 2Kor.4,17.

*

8,19 Kol.3,4.

*

8,23 Gal.4,5.

*

8,23 Luk.21,28.

8,24 2Kor.5,7.

*

8,25 2Kor.4,18.

*

8,26 Mat.20,22.

*

8,27 Ps.7,10.

*

8,28 Epėz.1,11;3,11.

*

paregėjo, tus jis ir paskyrė, kad lygus butų abrozui jo Sunaus, jeib jis
*

butų pirmgimys daug brolių. 30 Bet kurius jis paskyrė, tus ir

pavadino, bet kurius jis pavadino, tus ir teisius padarė, bet kurius jis
teisius padarė, tus jis ir šlovingus padarė. 31 Kągi apie tai norime
sakyti? Jei Dievas * už mus, kas gal prieš mus buti? 32 Kursai ir * savo
paties Sunaus ne čėdijo, bet jį už † mus visus padavė, kaipo jis mums
su juomi ne vislab dovanotų? 33 Kas nor Dievo išrinktuosius kaltinti?

*

Dievas yra čionai, kurs teisius padaro. 34 Kas * nor pražudyti? Kristus
yra čionai, kursai numiręs, ir juo daugiaus, kursai iš numirusių

prikeltas, kursai yra po dešinės Dievo ir užstov mus. 35 Kas mus skirs *
nuog Dievo meilės? ar vargai? arba tužba? ar persekinėjimas? ar
badas? ar nuogumas? ar pavojumas? ar kardas? 36 Kaipo parašyta
yra: tavęs * dėlei esme nužavinami per visą dieną; mes esme laikomi
per piautinas avis. 37 Bet * tame visame mes pergalime macniai dėlei
to, kurs mus mylėjo. 38 Nes aš tikrai žinau, kad nei smertis, nei

gyvastis, nei angielas, nei kunįgaikštystė, * nei macis, nei esąsis, nei
busiąsis daiktas, 39 Nei aukštumas, nei gilumas, nei kits koks
8,29 Kol.1,18. Ebr.1,6.

*

8,31 4Maiž.14,9.

*

8,32 1Maiž.22,16.

*

8,32 Jon.4,16.

8,33 Jėz.50,8.9. Apr.12,10.11.

*

8,34 Job.34,29.

*

8,35 Jon.10,28.

*

8,36 Ps.44,23. 1Kor.15,30.31. 2Kor.4,11.

*

8,37 1Kor.15,57.

*

8,38 Epėz.1,21;6,12. Kol.1,16;2,15. 1Petr.3,22.

*

sutvėrimas ne gal mus atskirti nuog Dievo meilės, kuri yra Kristuje
Jėzuje, musų Viešpatyje.

9
Perskyrimas
Išrinkimas ne ateiti iš regimos vertybės, bet iš Dievo malonės.
1

Aš sakau tiesą * Kristuje ir ne meluoju, — tai man atliudija mano

sąžinė, Šventoje Dvasėje, 2 Kad aš didę smutnybę ir skaudėjimus be
paliovimo savo širdyje turu. 3 Velijaus atskirtas * buti nuog Kristaus
už savo brolius, kurie mano gentys yra pagal kuną, 4 Kurie yra iš
Izraelio, kurių yra * vaikystė ir garbė, ir derėjimas ir zokanas, ir

Dievo šlužba, ir pažadėjimas; 5 Kurių ir yra tėvai, iš kurių Kristus *
ateiti pagal kuną, kursai yra Dievas ant viso, pašlovintas ant amžių.
Amen. 6 Bet * aš tai ne sakau, kad Dievo žodis todėlei pasibaigęs. Nės

ne visi izraėlitėnai yra, kurie iš Izraelio yra. 7 Neigi * visi, kurie iš

giminės Abraomo yra, todėlei taipojau ir vaikai yra, bet: † Izaoke tau
vaikai bus vadinami. 8 Tai esti, ne tie Dievo vaikai yra, kurie pagal

kuną yra vaikai, bet pažadėjimo vaikai per vaikus rokuojami yra.
9,1 Rym.1,9.

*

9,3 2Maiž.32,32.

*

9,4 5Maiž.7,6.

*

9,5 Mat.1,1-23. Luk.3,23.s.

*

9,6 4Maiž.23,19. Rym.3,3.

*

9,6 Jon.8,39. Rym.2,28.29;4,12.16. Gal.6,16.

9,7 Gal.4,23.

*

9,7 1Maiž.21,12. Ebr.11,18.

9

Nės tas yra pažadėjimo žodis, kad jis sako: * apie šį čėsą aš ateisu, ir

Zorė turės sunų. 10 Bet ne tikt yra taipo su tuomi, bet ir kaip * Rėbeka
iš vieno Izaoko, musų tėvo, nėščia pastojo, 11 Pirm nekaip vaikudu

užgimsiu buvo ir nei ko gero arba pikto buvo padarę, kad
apsiėmimas Dievo pastovėtų pagal išrinkimą, jai buvo sakyta, 12 Ne iš
darbų pelnymo, bet iš malonės pavadinančio, taipo: didesnysis * turės
tarnauti mažesniamjam. 13 Kaipo ir parašyta yra: * Jokubą aš mylėjau,
bet Ezavo ne apkenčiau. 14 Kągi čia sakysim? Argi * Dievas neteisus

yra? Apsaugok Dieve! 15 Nės jis Maižėšiui sakė: kuriam * aš malonus

esmi, tam esmi malonus, ir kurio aš susimilstu, to aš susimilstu.
16

Togidėl ne mačija žmogaus norėjimas arba bėgimas, bet Dievo

susimilimas. 17 Nės raštas sako Paraonui: * todėl aš tavę prikėliau, kad
parodyčiau ant tavęs savo macę, jeib mano vardas apsakomas butų
po visas žemes. 18 Taigi jisai susimilsta, kurio jis nor, ir užkietina,

kurį jis nor. 19 Tai tu man tari: kągi jisai mus kaltin? kas gal prieš jo
valę atsistengti? 20 Beje, miels žmogau! Kasgi tu esi, su Dievu
norėdamas bylinėti? * Begu † sako darbas savo mistrui: kam tu manę
taipo darai? 21 Ar ne valia puodžiui iš molio stukio padaryti vieną
9,9 1Maiž.18,10.14.

*

9,10 1Maiž.25,21.

*

9,12 1Maiž.25,23.

*

9,13 Mal.1,2.3.

*

9,14 5Maiž.32,4.

*

9,15 2Maiž.33,19.

*

9,17 2Maiž.9,16.

*

9,20 Job.33,13.

*

9,20 Jėz.43,9.

ryką ant garbės, ir antrą ant negarbės? 22 Todėl Dievas, norėdamas
kerštą parodyti ir apreikšti savo macę, su didžiu * kantrumu nešiojo

keršto rykus, † taisytus pražudymui, 23 Jeib žinomą darytų bagotystę

savo * garbės ant mielaširdingystės rykų, kurius padaręs ant garbės,
24

Kurius jis pavadino, butent mus, ne tiktai iš Žydų, bet ir iš pagonų;

25

Kaipo jis ir per Ozėą sako: aš * tus vadįsu savo žmonėmis, kurie ne

buvo mano žmonės, ir tą savo mylimąją, kuri ne buvo mylima; 26 Ir

*

nusiduosis toje vietoje, kurioje jiems sakyta buvo: jus ne este mano
žmonės, jie gyvojo Dievo vaikais vadinami bus. 27 Bet Jėzaiošius

šaukia ant Izraėl: * kad skaitlius vaikų Izraelio butų, kaip žiezdros
prie jurių, tai † tačiau palaikąs išganytas bus. 28 Nės išpildys tą žodį su
teisybe ir patrumpįs sugalšimo čėsą; Viešpats tą patrumpinimą darys
ant žemės. 29 Ir kaipo Jėzaiošius pirm pasakąs: kad * mums Viešpats
Zėbaot ne butų davęs išlikti sėklos, tai butumbime pastoję kaipo
Sodoma, ir lygiai kaipo Gomora. 30 Kągi dabar čia sakysime? Tai

sakysime: pagonai, kurie ne jėškojo * teisybės, teisybę apturėjo; bet
aš kalbu apie tą teisybę, kuri iš tikėjimo ateiti.
9,22 Rym.2,4.

*

9,22 2Petr.2,9.

9,23 Epėz.1,7. Kol.1,27.

*

9,25 Oz.2,23. 1Petr.2,10.

*

9,26 Jėz.65,1. Oz.1,10.

*

9,27 Jėz.10,22.23.

*

9,27 Rym.11,5.

9,29 Jėz.1,9. Raud.3,22.

*

9,30 Rym.10,20.

*

9,31 Rym.10,2.

*

31

Bet Izraelis * zokano

teisybės jėškojo, ir teisybės zokaną ne apturėjo. 32 Kodėl tai? todėl,
kad jie to ne iš tikėjimo, bet kaip iš zokano darbų jėško. Nės jie

įsitrenkė į akmenį * užsigavimo. 33 Kaipo parašyta yra: štai, * aš

padėmi Zione akmenį užsigavimo ir uolą pasipiktinimo; ir kas į jį tik,
tas ne bus gėdoje.

10
Perskyrimas
Pažinimas išrinkimo ne randamas zokane, bet Evangėlioje.
1

Mieli broliai, mano širdies velijimas yra, ogi ir Dievo prašau už

Izraelį, kad išganyti butų. 2 Nės aš jiems duomi tą liudymą, kad jie *

didei storavojas už Dievą, bet be išminties. 3 Nės jie * ne išpažindami
teisybę, po † akių Dievo tinkančią, ir jėškodami savo pačių teisybę
iškelti, šitaipo teisybei, po Dievo akių tinkančiai, ne yra paduoti.
4

Nės Kristus * yra zokano galas; kas į jį tik, tas teisus. 5 Nės Maižėšius

rašo tiesa apie teisybė, iš zokano ateinančią: * kursai žmogus tai daro,
tas bus gyvas tame. 6 Bet teisybė iš tikėjimo taipo sako: ne * tark sako

širdyje: kas užžengs aukštyn į dangų? (tai nieko kito niera, kaip
9,32 Luk.2,34. 1Kor.1,23.

*

9,33 Ps.118,22. Jėz.8,14;28,16. Mat.21,42. 1Petr.2,6.7.8.

*

10,2 Gal.1,14.

*

10,3 Rym.9,31.32.

*

10,3 Ps.69,28.

10,4 Mat.5,17. Gal.3,24.

*

10,5 3Maiž.18,5. Luk.10,28. Gal.3,12.

*

10,6 5Maiž.30,12.

*

Kristų žemyn gabenti), 7 Arba kas nužengs į gilumą? (tai nieko kito
niera, kaip Kristų iš numirusių aukštyn gabenti). 8 Bet ką ji sako?

žodis * yra tau arti, butent tavo burnoje, bei tavo širdyje. Tai yra tas
žodis apie tikėjimą, musų sakomas. 9 Nės jei tu savo burna išpažįsti
Jėzų, jį Viešpatį esantį, ir savo širdyje tiki, kad Dievas jį iš numirusių
prikėlęs, tai busi išganytas. 10 Nės jei kas iš širdies tik, tas teisus
pastoja, ir jei kas su burna išpažįsta, tas išganytas pastoja. 11 Nės
raštas sako: kas * į jį tik, ne bus gėdoje. 12 Ne yra čionai nei jokio

skirtumo tarp Žydų ir Grykų; nės * jis yra visų viens Viešpats, bagotas
ant visų, kurie jo meldžiasi. 13 Nės kas * Viešpaties vardo melsis, bus
išganytas. 14 Bet kaip jie melsis, į kurį netik? ir kaip jie tikės, apie

kurį jie nieko ne girdėjo? ir kaipo jie girdės, be sakytojo * Dievo
žodžio? 15 Ir kaipo jie sakys Dievo žodį, jei ne siunčiami yra? Kaipo ir
parašyta yra: kaip * gražios yra kojos tų, kurie pakajų apsako,

išganymo žodį praneša? 16 Bet jie * ne visi Evangėlios klauso. Nės
Jėzaiošius sako: Viešpatie, † kas tik musų sakymui? 17 Taigi tikėjimas
ateiti iš sakymo Dievo žodžio, sakymas per Dievo žodį. 18 Bet sakau:
ar jie to ne girdėjo? Tiesa, juk per visas žemes išėjo jų balsas, * ir per
10,8 5Maiž.30,14.

*

10,11 Jėz.28,16. Ps.25,3.

*

10,12 Nus.Ap.10,34.

*

10,13 Joėl.3,5. Nus.Ap.2,21.

*

10,14 Tit.1,3.

*

10,15 Jėz.52,7. Naum.1,2.

*

10,16 Ebr.4,2.

*

10,16 Jėz.53,1. Jon.12,38.

10,18 Ps.19,5. Jėz.49,6. Kol.1,23.

*

visą svietą jų žodžiai. 19 Bet aš sakau: ar Izraelis to ne išpažino?
Pirmasis Maižėšius sako: aš * jus storavojančiais darysu ant tų, kurie

ne mano žmonės yra, ir ant † giminės neprotingos įkeršysu jus. 20 Bet

Jėzaiošius dar sakyti dręsa: aš * atrastas esmi tų, kurie manęs ne
jėškojo, ir pasirodžiau tiems, kurie manęs ne klausė. 21 Bet Izraeliui
jis kalba: visą * dieną aš savo rankas ištiesiau prieš žmones, kurie
nesisakydinas ir prieštarauja.

11
Perskyrimas
Išrinkimas yra ne perkreipiamas.
1

Taipo aš dabar sakau: argi * Dievas savo žmones prastumė?

Apsaugok Dieve! nės † ir aš esmi Izraėlitėnas iš Abraomo vaikų, iš
giminės Benjamino. 2 Dievas ne prastumė savo žmones, kurius pirma
paregėjo. Arba, ar ne žinote, ką raštas apie Eliošių sako, kaipo jis
stojas po Dievo akių prieš Izraelį, tarydamas: 3 * Viešpatie, jie tavo
prarakus nužavino ir tavo altorius iškasė; ir aš viens išlikau, ir jie

tykoja mano dušios. 4 Bet ką sako jam dieviškasis atsakymas? Aš * sau
10,19 5Maiž.32,21. Rym.11,11.

*

10,19 Tit.3,3.

10,20 Jėz.65,1. Rym.9,30.

*

10,21 Jėz.65,2.

*

11,1 Jėr.31,37.

*

11,1 2Kor.11,22.

11,3 1Kar.19,10.14.

*

11,4 1Kar.19,18.

*

pasilikdinau septynis tukstančius vyrų, kurie savo kelius ne palenkė
Baalui. 5 Taipo * ir dabar šime čėse destis su šitais likusiais pagal

malonės išrinkimą. 6 Bet jei tai iš malonės * yra, tai ne yra iš darbų

nupelnymo, kitaipo malonė ne butų malonė. Bet jei iš darbų
nupelnymo, tai malonė nieks; kitaipo nupelnymas ne butų
nupelnymas. 7 Kaipogi dabar? Ko * Izraėlis jėško, to ne gauna. Bet
išrinktieji tai gauna; kiti yra užkietinti. 8 Kaipo parašyta yra: * Dievas
jiems davė įnirtusią dvasę, akis, kad ne regėtų, ir ausis, kad ne

girdėtų, iki šiai dienai. 9 Ir Dovidas sako: te * pavirsta jų stalas į
žabangą ir į spąstą bei į papiktinimą, ir jiems į atlyginimą.
10

Apjekink jų akis, kad ne matytų, ir palenk jų nugarą visados.

11

Taigi sakau dabar: argi todėl jie įsitrenkė, kad pultų? Apsaugok

Dieve! bet iš jų puolimo * pagonams išganymas radosi, kad didei
rupintųs, aniems prilygti. 12 Nės jei jų puolimas svieto bagotystė yra,
ir jų iškada pagonų bagotystė, kaipo juo daugiaus, kad * jų skaitlius
pilnas pastotų? 13 Su jumis pagonais aš kalbu; nės pagonų apaštalu
budamas, savo urėdą girsu; 14 Bau tus, kurie mano kunas yra,
pajudinčiau storavotis, ir * kelis jų išganyčiau. 15 Nės jei jų
patrėmimas yra svieto suderinimas, kas tai kit butų, kaip gyvastį
11,5 Rym.9,27.

*

11,6 5Maiž.9,4.5.

*

11,7 Rym.9,31.

*

11,8 Jėz.6,10. Luk.8,10.s.

*

11,9 Ps.69,23.

*

11,11 Nus.Ap.13,46.

*

11,12 Oz.1,10.

*

11,14 1Tim.4,16.

*

nuog numirusių imti? 16 Jei įmaišymas šventas, tai visa tešla šventa;
ir jei šaknis šventa, tai ir šakos yra šventos. 17 Ogi norint * ir kelios

šakos sulaužytos yra, ir tu, laukinis alyvos medis budamas, tarp jų
įčėpytas esi ir dalį gavai šaknies ir brazdo alyvos medžio, 18 Tai
nesigirkis prieš šakas. Bet jei prieš jas giriesi, tai žinok, kad ne tu
šaknį neši, bet kad šaknis tavę neša. 19 Tai tu sakai: šakos sulaužytos,
kad aš įčėpytas bučiau. 20 Gerai pakalbėta; jie sulaužyti yra dėl savo
netikėjimo, bet tu stovi per tikėjimą. Ne pasididžiuokis, * bet bijokis.
21

Jei Dievas tikrųjų šakų ne čėdijo, tai rasi ir tavęs ne čėdytų.

22

Todėl regėk malonę ir narsą Dievo; narsą ant tų, kurie puolę yra,

bet malonę ant savęs, jeigu * pasieksi malonėje; kitaipo ir tu pakirstas
busi. 23 Bet ir anie, jei * ne pasiliekti netikėjime, bus įčėpyti. Dievas
juk gal juos vėl įčėpyti. 24 Nės jei tu iš alyvos medžio, kursai pagal
savo augimą laukinis buvo, iškirstas ir prieš prigimimą į * gerą alyvos
medį įčėpytas esi, kaip juo daugiaus tikrieji bus įčėpyti į savo tikrąjį
alyvos medį? 25 Ne noru jums užtylėti, mieli broliai, šitą paslėptinę,
kad * ne pasididžiuotumbite: apjekimas iš dalies tikos Izraeliui, iki
pagonų pilnybei įėjus; 26 Ir šitaipo visas Izraelis išganytas butų, kaipo
parašyta yra: ateis * iš Ziono, kursai išganytų ir nukreiptų bedievystę

11,17 Jėr.11,16.

*

11,20 1Kor.10,12.

*

11,22 Jon.15,2.4. Ebr.3,14.

*

11,23 2Kar.3,16.

*

11,24 Jėr.11,16.

*

11,25 Luk.21,24.

*

11,26 Jėz.59,20. Ps.14,7.

*

nuog Jokubo, 27 Ir * tas yra mano derėjimas su jais, kad aš atimsu jų
griekus. 28 Pagal Evangėlią aš juos laikau per neprietelius, jųsų dėlei;
bet pagal išrinkimą aš juos myliu, tėvų dėlei. 29 Nės Dievas savo

dovanų ir pavadinimo ne gal gailėtisi. 30 Nės lygiai kaip ir jus kitą
kartą ne tikėjote į Dievą, bet dabar mielaširdingystę gavote per anų
netikėjimą: 31 Šitaipo ir anie dabar ne tikėjo dėl mielaširdingystės,
jums išrodytos, jeib ir jie mielaširdingystę apturėtų. 32 Nės Dievas
visus * surakino po netikėjimu, jeib visų susimiltųs. 33 Ak kokia gilybė
bagotystės, abiejų, kaip išminties, taip ir išpažinimo Dievo! kaip

*

visai neišmanomi yra jo sudai, ir † nepertyriami yra jo keliai! 34 Nės *
kas pažino Viešpaties dumą? arba kas jo rodininkas buvo? 35 Arba kas
*

jam ką pirma davė, kad jam vėl butų ataduota? 36 Nės nuo jo, ir per

jį, ir jame yra visi daiktai. Jam t’esie garbė ant amžių. Amen.

12
Perskyrimas
Pamokslai krikščioniško pasielgimo.
1

Aš graudenu jus, mieli broliai, per Dievo mielaširdingystę, kad

savo kunus paduotumbite * ant apieros, gyvos, šventos ir Dievui
11,27 Jėr.31,31.i.t.

*

11,32 Rym.3,9. Gal.3,22.

*

11,33 Ps.36,6.

*

11,33 Job.11,7.

11,34 Job.15,8. Jėz.40,13. Jėr.23,18. 1Kor.2,16.

*

11,35 Job.41,2.

*

12,1 Rym.6,13. 1Kor.6,13.20.

*

pamėgstančios, kuri testov jųsų išmintinga Dievo šlužma. 2 Ir
nesilyginkite šiam svietui, bet atsinaujinkite * per atnaujinimą savo
umo, kad † išmėgintumbite, kuri yra geroji, pamėgstanti ir pilnoji

valė Dievo. 3 Nės aš sakau per malonę, man duotą, kožnam tarp jųsų,
kad nei vienas daugiaus apie savę ne laikytų, tikt kaip kiek pareitis
laikyti; bet apie savę miernai laikytų, kožnas * kaipo Dievas jam
išdalijo vieros mierą, 4 Nės lygiai * kaip mes viename kune daug
sąnarių turime, bet visi sąnariai ne vieneropą veikalą tur: 5 Šitaipo ir
*

mes daug esme vienas kunas Kristuje, bet tarp savęs kits kito yra

sąnariais; 6 Turėdami tuleropas * dovanas, pagal malonę mums duotą.
7*

Jei kas tur prarakystę, tai ji vierai te prilygsta. Jei kas tur urėdą,

tas te pilnavoja urėdą. Jei kas mokina, tas te pilnavoja pamokslą.
8

Jei kas graudena, tas te pilnavoja graudenimą. * Jei kas duoda, te

duoda prastybėje. Jei kas valdo, tam te rup. Jei kas mielaširdingystę

daro, tas tai te daro † su linksmybe. 9 Meilė te * ne stov klastuojanti.
Ne † kęskite pikto, prie gero prisilaikykite.
12,2 Epėz.4,23.

*

12,2 Epėz.5,10.17. 1Tes.4,3.

12,3 1Kor.7,7.17. Rym.12,11. Epėz.4,7.

*

12,4 1Kor.12,12. Epėz.4,16.

*

12,5 1Kor.12,20.27.

*

12,6 1Kor.12,4.

*

12,7 1Petr.4,10.s.

*

12,8 Mat.6,3.

*

12,8 2Kor.8,2;9,7.13.

12,9 1Tim.1,5.

*

12,9 Ps.97,10.

10 *

Broliška meilė te stov

tarp jųsų širdinga. Kits kitą garbėje laikymu pranokite. 11 Ne
tingėkite, ką daryti turėdami. Dvasėje bukite karšti, † Dabokitės čėso.
12

Linksmi * bukįte nusitikėjime, kantrus varguose. Ne † paliaudami

melskitės. 13 Šelpkite šventuosius jų reikaluose. * Mielai gaspadą
duokite.

14

Žegnokite * jus persekinėjančius; žegnokite, ir ne keikite,

15

Linksminkitės su linksmaisiais, * ir verkite su verkiančiaisiais.

16

Bukite * tarp savęs vienos dumos. Ne jėškokite aukštų daiktų, bet

pasižeminkitės su pažeminančiaisiais. 17 Nesilaikykitės * patys per

išmintingus, ne † atiduokite nei vienam piktą už piktą. Rupinkitės
apie patogumą prieš kožną.

18

Jei galima yra, kiek primanote, su *

visais žmonėmis pakajų turėkite. 19 * Ne pasigiežkite patys, mano
mieliausi, bet vietos duokite kerštui; nės † yra parašyta: mano yra
pagiežimas, aš atlygįsu, sako Viešpats, 20 Taigi * jei tavo neprietelius
12,10 Epėz.4,3.

*

12,11 Epėz.5,16.

12,12 Luk.3,15.

*

12,12 1Tes.5,27.

12,13 1Maiž.18,3;19,2.3. Ebr.13,2.

*

12,14 Mat.5,44. Nus.Ap.7,59. 1Kor.4,12.

*

12,15 1Kor.12,26.

*

12,16 Rym.15,5.

*

12,17 Jėz.5,21.

*

12,17 1Tes.5,15.

12,18 Mark.9,50. Ebr.12,14.

*

12,19 3Maiž.19,18. Mat.5,39. 1Kor.6,7.

*

12,19 5Maiž.32,35. Ps.94,1. Ebr.10,30.

12,20 Pam.25,21.22. Mat.5,44.

*

alksta, valgydįk jį; jei jis trokšta, pagirdyk jį; tai darydamas žarijas
surinksi ant jo galvos. 21 Te ne pergal tavę piktybė, bet piktybę
pergalėk su gerybe.

13
Perskyrimas
Kaip prieš vyriausybę, artymą, ir savę patį elgtisi reikia.
1

Kožnas te esie paduotas * vyriausybei, valdžią ant jo turinčiai. Nės

niera nei jokios vyriausybės, kaip tikt nuog Dievo; bet kur

vyriausybė yra, ta yra Dievo įstatyta. 2 Dėl to, kas prieš * vyriausybę
stengiasi, tas prieš Dievo įstatymą stengiasi; bet kurie priešsistengia,
tie patys sau sudą sulauks. 3 Nės vyresnieji ne yra bijotini geriems

darbams, bet piktiems. Bet jei ne nori vyriausybės bijotis, gerai *
daryk, tai jos pagirtas busi. 4 Nės ji yra Dievo tarnaitė, tau ant gero.
Bet jei piktai darai, tai bijokis, nės ji ne noprosnai kardą neša; ji
Dievo tarnaitė yra, pagiežanti ir koravojanti piktą darantį. 5 Togidėl
iš * reikalo bukite paduoti, ne tiktai koravonės dėlei, bet † ir sąžinės
dėlei. 6 Dėl to ir mėžlavą turite mokėti, nės * Dievo tarnai yra tam

13,1 Tit.3,1. 1Petr.2,13.

*

13,1 Jon.19,11.

13,2 Tit.3,1.

*

13,3 1Petr.2,14.

*

13,5 Mok.8,2.

*

13,5 1Petr.2,19.

13,6 Rym.13,4. 2Nus.Kar.19,6.7.

*

statyti, kad jus apgintų, 7 Togidėl * kožnam duokite, ką kalti este;
mėžlavą, kuriam mežlava puolas, muitą, kuriam muitas puolas;

kuriam baimė puolas; garbę, kuriam garbė puolas. 8 Nei vienam kito
nieko ne skelėkite, kaip tikt kits kitą mylėti; nės kurs kitą myla, tas
zokaną yra išpildęs, * 9 Nės kas yra sakyta: ne peržengk venčiavonę;
ne užmušk; ne vogk; ne liudyk neteisaus liudymo; ne užsigeisk; ir jei
koks kits prisakymas daugiaus yra, tas išsilaiko šime žodyje: mylėk *
savo artymą, kaip pats savę. 10 Meilė artymui nieko pikto ne daro.

Taigi * meilė yra zokano išpildymas. 11 Ir tai mes žinodami, butent
čėsą, kad adyna čia yra, iš * miego keltis, kadangi dabar musų
išganymas artesnis, ne kaip kada tinkančiais pastojome. 12 * Naktis
praėjo, bet diena prisiartino. † Todėl pametę tamsybės darbus,
apsirėdykimės šviesybės ginklais. 13 Patogiai elgkimės kaip dienoje, *
ne apsirijimuose ir girtavimuose, ne kamarose ir neviežlybystėje, ne †

vaide ir pavydėjime.

14

Bet apsivilkite * Ponu Jėzumi Kristumi, ir

kuną † kavokite, tačiau taipo, kad ne išdyktų.
13,7 Mat.22,21. Mark.12,17.

*

13,8 Gal.5,14. Kol.3,14. 1Tim.1,5.

*

13,9 Mark.12,31.

*

13,10 1Kor.13,4.

*

13,11 2Kor.6,2. Epėz.5,14. 1Tes.5,5.6.

*

13,12 1Jon.2,8.

*

13,12 Epėz.5,11.

13,13 Luk.21,34. Epėz.5,18.

*

13,13 Jok.3,14.

13,14 Gal.3,27.

*

13,14 Kol.3,10.

14
Perskyrimas
Kaipo prieš mažtikintį elgtisi reikia.
1

Silpną tikėjime * priimkite, ir sąžinės ne painiokite. 2 Tulas vierija,

kad * jam valia, visokius valgius valgyti; bet kursai silpnas yra,
želmenų valgo. 3 Kursai valgo, tas te ne paniekina tą, kursai ne valgo;
ir * kursai ne valgo, tas te ne sudija tą, kursai valgo; nės Dievas jį
priėmė. 4 Kas * tu esi, kad svetimą tarną sudiji? Jis savo Viešpačiui
stov arba puola; bet gal attiestas buti; Dievas jį vėl gal attiesti.
5

Vienas * laiko vieną dieną už antrą (brangesnę); bet kitas visas

dienas lygias laiko. Kožnas ką mislija, tikrai te žino. 6 Kurs dabojas
dienų, tas Viešpačiui tai daro, o kursai tų nesidabojas, tas taipojau
Viešpačiui tai daro. Kas valgo, tas valgo Viešpačiui; nės jis Dievui
dėkavoja. Kas ne valgo, tas Viešpačiui ne valgo, ir dėkavoja Dievui. *
7

Nės nei vienas musų sau pačiam yra gyvas, ir nei vienas sau pačiam

ne miršta. 8 Gyvi budami, gyvi esme Viešpačiui; mirdami, mirštame

Viešpačiui. Todėl ar gyvi, ar mirę, tai Viešpaties esme. 9 Nės tam * ir

14,1 Rym.15,1. 1Kor.8,9.11;9,22.

*

14,2 1Kor.10,25. 1Tim.4,4.

*

14,3 Kol.2,16.

*

14,4 Jok.4,12.

*

14,5 Gal.4,10. Kol.2,16.

*

14,6 1Kor.10,31.

*

14,9 2Kor.5,15.

*

Kristus numirė, ir prisikėlė, ir vėl gyvas pastojo, kad † ant gyvųjų ir
numirusių Viešpatimi butų. 10 Bet tu, kodėl savo brolį sudiji? arba tu

kitas, kodėl nieku verti savo brolį? Mes * visi prie Kristaus sudo
krasės busime pastatomi.

11

Nės yra * parašyta: kaip tikrai aš gyvas

esmi, sako Viešpats, man visi keliai turės pasilenktis, ir visi liežuviai
turės Dievą išpažinti. 12 Taipogi kožnas * už savę Dievui duos
rokundą.

13

Todėl daugiaus kits kitą ne sudykime, bet tai juo

daugiaus sudykite, kad nei * vienas savo broliui ne duotų įsitrenkimo

arba papiktinimo. 14 Aš žinau ir tikrą žinę turu Viešpatyje Jėzuje, kad

*

nei vienas daiktas nečystas yra per savę; tiktai tam, kursai ką

rokuoja per nečystą, tam pačiam yra nečystas. 15 Bet jei tavo brolis
tavo valgio dėlei apsismutnijasi, tai tu jau ne elgeisi pagal meilę.
Mielasis, * ne pagadink tą savo valgiu, kurio dėlei Kristus numiręs
yra. 16 Todėl dabokite, kad jųsų skarbas * ne butų bluznijamas. 17 Nės
*

Dievo karalystė ne yra valgymas bei gėrimas, bet teisybė ir pakajus

ir džiaugsmas Šventoje Dvasėje. 18 Kursai tame Kristui šlužija, tas
Dievui * patinka, ir žmonėms yra vertas. 19 Todėl mes * to jėškokime,
14,9 Nus.Ap.10,36.

14,10 Mat.25,31.32. Nus.Ap.10,42. 2Kor.5,10.

*

14,11 Jėz.45,23. Pilip.2,10.

*

14,12 Mat.12,36. Gal.6,5.

*

14,13 1Kor.8,9.13.

*

14,14 Mat.15,11.

*

14,15 1Kor.8,11.

*

14,16 Tit.2,5.

*

14,17 1Kor.8,8.

*

14,18 2Kor.8,21.

*

kas ant pakajaus dera ir kas ant † pagerinimo tarp kits kito dera.
20

Mielasis, ne * ardyk valgio dėlei Dievo darbą. Vislab † tiesa yra

čysta; bet ne ger tam, kursai su pažeidimu savo sąžinės valgo.
21

Geriaus tau, ne * valgyti nei jokios mėsos ir ne gerti nei jokio vyno,

arba to, iš kurio tavo brolis pasižeidžia, arba pasipiktina, arba
pasisilpnina. 22 Jei turi tikėjimą, tai turėk tą pas savę po Dievo akių.
Išganytas yra tas, kursai pats savo sąžinę ne apsunkina tame, * ką jis
priima. 23 Bet kursai apie ką abejoja ir tačiau valgo, tas prasudytas

yra; nės tai ne eiti iš tikėjimo. Bet * kas ne iš tikėjimo eiti, tai griekas.

15
Perskyrimas
Kodėl silpni tikėjime su kantrumu kęstini, ir kaipo
krikščioniškas elgimas gaunamas.
1

Bet mes, kurie druti esme, * turime silpnųjų silpnybes † nešioti, ir

ne jėškoti, patys savimi pasimėgti. 2 Bet kožnas * tarp musų taipo te
14,19 Rym.12,18.

*

14,19 Rym.15,2.

14,20 Rym.14,15.

*

14,20 Mat.15,11. Nus.Ap.10,15.

14,21 1Kor.8,13.

*

14,22 1Jon.3,21.

*

14,23 Tit.1,15.

*

15,1 Gal.6,1.

*

15,1 Rym.14,1.

15,2 1Kor.9,19;10,24.33.

*

elgiasi, kad savam artymui patiktų ant gero, ant pasigerinimo. 3 Nės
ir Kristus ne jėškojo savimi pasimėgti. Bet kaipo parašyta yra:

gėdinimas * tavę gėdinančių užpuolė ant manęs. 4 Bet * kas pirma

parašyta yra, tai mums pamokslui parašyta, kad per kantrumą ir
rašto palinksminojimą lukestį turėtumbime. 5 Bet Dievas * kantrumo
ir palinksminojimo te duodie jums, kad butumbite vienos dumos tarp
savęs pagal Jėzų Kristų, 6 Kad vienširdžiai, su viena burna
garbintumbite Dievą ir Tėvą musų Viešpaties Jėzaus Kristaus. 7 Todėl

priimkitės kits kitą, lygiai kaip jus Kristus priėmė ant Dievo liaupsės.
8

Bet aš sakau, Jėzų * Kristų buvusį tarną apipiaustymo dėl Dievo

tiesos, kad patvirtintų pažadėjimus, tėvams duotuosius. 9 O kad
pagonai Dievą garbintų * mielaširdingystės dėlei, kaipo parašyta yra:

todėl aš tavę garbįsu tarp pagonų ir tavam vardui giedosu. 10 Ir vėl

jis sako: * linksminkitės, jus pagonai, su jo žmonėmis.

11

Ir vėl:

garbįkite * Viešpatį visi pagonai, ir šlovinkite jį visos žmonių

giminės. 12 Ir vėl Jėzaiošius sako: bus * šaknis Jesės, ir kurs kelsis
ponavoti ant pagonų, ant to pagonai nusitikės. 13 Bet lukesties Dievas
te papildo jus visokia linksmybe ir pakajumi tikėjime, kad pilną
15,3 Ps.69,10. Jėz.53,4.

*

15,4 Rym.4,23.24. 1Kor.10,11.

*

15,5 1Kor.1,10. Pilip.3,16.

*

15,8 Mat.15,24. Nus.Ap.3,25.

*

15,9 Rym.11,30.

*

15,9 Ps.18,50. 2Zom.22,50.

15,10 5Maiž.32,34. Ps.67,4.

*

15,11 Ps.117,1.

*

15,12 Jėz.11,10. Apr.5,5.

*

lukestį turėtumbite per macę Šventos Dvasės. * 14 Bet aš * tikrai tikiu
apie jus, mieli broliai, kad jus patys este gėrybės pilni, papildyti †
visokiu išpažinimu, kad galite kits kitą graudenti. 15 Bet aš tačiau

pasidrąsinęs jums ką rašyti norėjau, mieli broliai, jums priminti,
dėlei * malonės, Dievo man duotosios; 16 Kad Kristaus * tarnas bučiau,
tarp pagonų, apieravoti Dievo Evangėlią, jeib pagonai apiera pastotų
Dievui įtinkanti, pašvęsta per Šventąją Dvasę. 17 Todėlei galiu girtisi
Jėzuje Kristuje, Dievui tarnaująs. 18 Nės ne drįsčiau ką kalbėti, jei *

Kristus tai ne per manę darytų, priversti pagonus † ant paklusnumo

per žodį ir darbus. 19 Per galybę * ženklų ir stebuklų ir galybę Dvasės
Dievo, taip, aža nuog Jėruzalės ir aplinkui iki Ilyrikos vislab Kristaus
Evangėlia papildžiau. 20 Ir labiausiai rupinaus apsakyti Evangėlią, kur
Kristaus vardas nežinomas buvo, jeib * ne ant svetimo grunto
budavočiau; 21 Bet kaip parašyta yra: kuriems * apie jį ne sakyta yra,

tie tai regės; ir kurie niera girdėję, tie tai išmanys. 22 Tai ir priežastis,
kurios * dėlei aš tankiai užtrukintas esmi, pas jus ateiti. 23 Bet dabar,
15,13 Rym.14,17.

*

15,14 2Petr.1,12. 1Jon.2,21.

*

15,14 1Kor.8,1;7,10.

15,15 Rym.1,5;12,3. Gal.1,15. Epėz.3,7.8.

*

15,16 Rym.11,13. Gal.2,7.8.9. 1Tim.2,7.

*

15,18 Mat.10,19.20.

*

15,18 Rym.1,5. Rym.16,26.

15,19 Mark.16,17.

*

15,20 2Kor.10,15.16.

*

15,21 Jėz.52,15.

*

15,22 Rym.1,13. 1Tes.2,18.

*

daugiaus vietos ne turėdamas šiose žemėse, * išsiilgstu tačiau pas jus
ateiti, jau nuog daug metų. 24 Kad keliausu į Ispanią, užeisu pas jus.

Nės tikiuos, ten perkeliaudamas jus regėsiąs ir nuo jųsų iki * tenai
palydėjimą gausiąs, taipo tačiau, kad pirma su jumis mažumą

pasilinksminčiau. 25 Bet jau į * Jėruzalę keliauju, tarnauti šventiems.
26

Nės tie * iš Macedonios bei iš Akajaus iš gero visotini sudėjo

dovanų pavargusiems šventiems Jėruzalėje. 27 Ir tai iš gero darė, ir
yra jų skolininkai. Nės jei pagonai jų dvasiškų dovanų dalyvais
pastojo, tai verta yra, kad * ir jie jiems kuniškuose lobiuose

pašlužytų. 28 Togidėl tai ištaisęs ir jiems šitą naudą užpečvietijęs, per
jus į Ispanią noru keliauti. 29 Bet * aš žinau, kad pas jus ateisu, su
pilna žegnone Kristaus Evangėlios ateisiąs. 30 Bet aš graudenu jus,
mieli broliai, per musų Poną Jėzų Kristų, ir per * Dvasės meilę, kad †
man padėtumbite drauge kariauti maldomis už manę Dievopi, 31 Jeib
išgelbėtas bučiau nuo netikinčių Judėoje, ir kad mano tarnavimas,

kurį darau Jėruzalėje, šventiemsiems patiktų, 32 Jeib su džiaugsmu
pas jus ateičiau per Dievo valę ir su jumis atsigaivinčiau. 33 Bet
Dievas pakajaus t’esie su jumis visais! Amen. *
15,23 1Tes.3,10.

*

15,24 1Kor.16,6.

*

15,25 Nus.Ap.19,21;20,22.

*

15,26 1Kor.16,1.2. 2Kor.8,1;9,2.12.

*

15,27 1Kor.9,11.

*

15,29 Rym.1,11.

*

15,30 Pilip.2,1.

*

15,30 2Kor.1,11. Kol.4,12.

15,33 Rym.16,20.

*

16
Perskyrimas
Paprašymas už Poėbę, galiausias sveikinimas, graudenimas ir
dėkavojimas.

1

Bet aš jums paliecavoju musų seserį Poėbę, kuri tarnauja

susirinkimui * Kenkrėoje; 2 Kad ją * priimtumbite Viešpatyje, kaipo
šventiems pareitis, ir gelbėtumbite ją kožname veikale, kuriame ji
jųsų privalo; nės ir ji daugiems pagelbėjo ir man pačiam.
3
4

Sveikinkite Priską * ir Akvilą, mano pagalbininku du Kristuje Jėzuje.

(Kuriuodu už mano gyvastį savo kaklą davė, kuriemdviem ne tiktai

aš dėkavoju, bet ir visi susirinkimai tarp pagonų.) 5 Taipojau ir
sveikinkite * susirinkimą jų namuose. Sveikinkite Epenėtą, mano
mieliausią, kurs yra pirmonų tarp tų iš Akajos Kristuje. 6 Sveikinkite
Mariją, kuri daug procės ir darbų su mumis turėjusi. 7 Sveikinkite
Androniką ir Juniošių, mano gentis ir mano draugkaliniu, kuriuodu

pagirtu yra apaštalu, ir pirm * manęs buvę Kristuje. 8 Sveikinkite

Ampliošių, mano mylimą Viešpatyje. 9 Sveikinkite Urboną, musų
pagalbininką Kristuje, ir Stakyną, mano mieląjį. 10 Sveikinkite Apelį,
išmėgintą Kristuje. Sveikinkite tus, kurie yra iš Aristobulo šeimynos.
11

Sveikinkite ir Erodioną, mano gentį. Sveikinkite tus, kurie yra iš

16,1 Nus.Ap.18,18.

*

16,2 Pilip.2,29. 3Jon.5.6.

*

16,3 Nus.Ap.18,2.26.

*

16,5 1Kor.16,19.

*

16,7 Gal.1,22.

*

Narcisaus šeimynos, Viešpatyje.

12

Sveikinkite Tripėnę ir Triposę,

kuridvi Viešpatyje dirbusi. Sveikinkite Persidą, mano mieląją, kuri

Viešpatyje daug dirbusi. 13 Sveikinkite * Rupą, išrinktąjį Viešpatyje, ir
jo motyną, kuri ir mano motyna yra. 14 Sveikinkite Atsinkrytų bei
Plegontę, Ermoną, Patrobaną, Ermėną ir brolius, su jais esančius.
15

Sveikinkite Pilologą bei Julią, Nerėjų bei jo seserį, ir Olympą ir

visus šventuosius pas juos. 16 Sveikinkite kits kitą tarp savęs šventu
pabučiavimu. Sveikina jus Kristaus susirinkimai. * 17 Bet aš graudenu

jus, mieli broliai, kad * dabotumbite ant tų, kurie suardymus daro ir
papiktinimus, prieš tą pamokslą, kurį išmokote, ir † nuog jų
atsitraukite. 18 Nes tokie Ponui Jėzui Kristui ne šlužija, bet * savo
pilvui; ir saldžiais žodžiais ir švelniomis kalbomis jie išvadžioja
nekaltas širdis.

† * 19

Nes jųsų paklusnumas * visiems išsireiškia.

Todėlei džiaugiuos jumis. Bet aš noru, kad butumbite išmintingi ant
gero, o lėti ant pikto. 20 Bet Dievas * pakajaus te pamina šėtoną po

jųsų kojų umai. Malonė Jėzaus Kristaus te esie su jumis! 21 Sveikina
jus Timotiejus, * mano draugdarbininkas, ir Lucius, ir Jazonas,
16,13 Mark.15,21.

*

16,16 1Kor.16,20.

*

16,17 Mat.7,15.

*

16,17 Tit.3,10.

16,18 Pilip.3,19. 1Tim.6,5.

*

16,18 Nus.Ap.19,22.

16,18 Kol.2,4. 2Tim.3,6.

*

16,19 Rym.1,8.

*

16,20 Rym.15,33.

*

16,21 Nus.Ap.16,1. Pilip.2,19.

*

Sosipateris, mano gentys. 22 Aš Tercius jus sveikinu, kursai šią
gromatą rašiau, Viešpatyje. 23 Sveikina jus Gajus, * mano ir viso

susirinkimo gaspadorius. Sveikina jus Erastus, miesto skarbininkas

bei Kvartus, brolis. 24 Malonė Pono musų Jėzaus Kristaus te esie su
jumis visais. Amen. 25 Bet tam, kursai jus gal pastiprinti pagal mano
Evangėlią ir sakymą apie Jėzų Kristų, per * kurį apreikšta yra
paslėptinė, kuri † iš svieto pradžios užtylėta buvo, 26 Bet dabar
apreikšta * įr apsakyta yra per prarakų raštus iš įsakymo amžinojo

Dievo, vieros paklusnumą įtaisyti tarp visų pagonų;

27

Tam pačiam *

Dievui, kursai vienas išmintingas esti, te esie garbė per Jėzų Kristų
ant amžių! Amen.
(Siųsta Rymionams iš Korintos per Poėbę, kuri tarnavo susirinkimui
Kenkrėoje.)

16,23 1Kor.1,14.

*

16,25 Epėz.1,9.

*

16,25 Epėz.3,5.9.

16,26 Epėz.1,9. 2Tim.1,10. Tit.1,2.3. 1Petr.1,20.

*

16,27 1Tim.1,17;6,16. Jud.25.

*

1CO -

PIRMA GROMATA ŠVENTO POVILO
KORINTIONUMP.

1
Perskyrimas
Graudenimas ant sandoros ir pakarnystės.
1

Povilas, * pavadintas apaštalas Jėzaus Kristaus per Dievo valę, ir

brolis Sostėnes, 2 Susirinkimui Dievo Korinte, * pašvęstiemsiems

Kristuje Jėzuje, pavadintiems šventiemsiems, su visais tais, kurie
meldžiasi vardo musų Pono Jėzaus Kristaus visose jų ir musų vietose:
3*

Malonė te esie su jumis, ir pakajus nuog Dievo, musų Tėvo, ir nuo

Pono Jėzaus Kristaus. 4 Aš * dėkavoju savo Dievui visados jųsų dėlei
už Dievo malonę, kuri jums duota yra Kristuje Jėzuje, 5 Kad jus este

per jį visuose dalykuose bagotais padaryti, visame moksle ir visame
išpažinime.

* 6

Kaipgi ir apsakymas apie Kristų jusyje * galingas

1,1 Gal.1,1.

*

1,2 1Kor.6,11.

*

1,3 Rym.1,7. 2Kor.1,2. Epėz.1,2.

*

1,4 Epėz.1,15.16.

*

1,5 1Kor.12,8.

*

1,6 Rym.1,16. 2Kor.1,21.

*

pastojęs yra. 7 Taip, kad jus nei jokios * dovanos ne stokojat, bet † tikt
laukiat apreiškimo musų Pono Jėzaus Kristaus. 8 Kursai * jus ir

pastiprįs iki galo, jeib butumbite † nebartini dienoje musų Pono
Jėzaus Kristaus. 9 Nes * Dievas yra viernas, per kurį jus pavadinti este

į draugystę jo Sunaus Jėzaus Kristaus, musų Viešpaties. 10 Bet aš

graudenu jus, mieli broliai, per vardą musų Pono Jėzaus Kristaus,
kad visi tą pačią kalbą kalbėtumėte, ir te n’esie tarp jusų
persiskyrimai, bet laikykitės drutai prie kits kito, * vienoje dumoje ir
vienoje mislyje. 11 Nes man pranešta yra, mieli broliai, per tuosius iš
Kloės šeimynos, apie jus, vaidą tarp jusų esantį. 12 Bet aš apie tai
sakau, kad tarp jųsų viens sako: * aš esmi Povilo; antrasis: aš esmi

Apoloso; trečiasis: aš esmi Kėpaso; ketvirtasis: aš esmi Kristaus.
13

Kaipgi? argi Kristus perdalytas? argi Povilas už jus nukryžiavotas?

arba ar jus vardan Povilo este pakrikštyti? 14 Aš dėkavoju Dievui, kad
aš nei vieną iš jųsų ne krištijau, kaip tikt * Krispų ir Gajų; 15 Kad ne
kas sakytų, manę krikštijusį savo vardan. 16 Bet aš krikštijau ir *
1,7 Ps.34,11.

*

1,7 Pilip.3,20.

1,8 2Kor.1,21.

*

1,8 Kol.1,22. 1Tes.3,13;5,23.

1,9 1Tes.5,24.s.

*

1,9 Jon.15,5.

1,10 Pilip.3,16.s.

*

1,12 1Kor.3,4.

*

1,12 Nus.Ap.18,24.

1,14 Nus.Ap.18,8.

*

1,16 1Kor.16,15.17.

*

Stepono namus, toliaus aš ne žinau, ar aš kelis kitus pakrikštijęs,
17

Nės Kristus manę ne siuntė krikštyti, bet Evangėlią apsakyti, ne *

išmintingais žodžiais, kad ne kryžius Kristaus nieku pavirstų. 18 Nės
žodis apie kryžių * prapuolantiemsiems yra paikystė; bet mums, kurie
išganomi esme, tasai yra † Dievo syla. 19 Nės parašyta yra: * aš į nieką
paversu išmintį išmintingųjų, ir protą protingųjų atmesu.

20

Kame

protingieji? kame raštemokįtieji? kame svieto išmintingieji? ar ne
Dievas † išmintį šio svieto į paikystę pavertė? 21 Nės kadangi svietas

per savo išmintį Dievą jo išmintyje * ne išpažino, pamėgo Dievui, per
paiką kozonį išganyti tus, kurie tai tik. 22 Kadangi * Žydai ženklų
prašo, ir † Grykai išminties jėško; 23 Bet mes apsakome Kristų
nukryžiavotąjį, * Žydams papiktinimą, ir † Grykams paikystę, 24 Bet
pavadintiemsiems, taip Žydams, kaip Grykams, apsakome Kristų, *

Dievo sylą ir † Dievo išmintį. 25 Nės dieviškoji paikystė išmintingesnė
už žmones; ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones. 26 Dabokite,
1,17 1Kor.2,4. 2Petr.1,16.

*

1,18 2Kor.4,3.

*

1,18 Rym.1,16.

1,19 Job.12,17. Jėz.33,18.

*

1,20 Bar.3,28.

1,21 Mat.11,25. Luk.10,21.

*

1,22 Mat.12,38;16,1. Jon.4,48.

*

1,22 Bar.3,23.

1,23 Mat.11,6. Jon.6,61. Rym.9,32.

*

1,23 1Kor.2,14.

1,24 Rym.1,16.

*

1,24 Kol.2,3.

mieli broliai, ant savo pavadinimo: * ne daug išmintingųjų pagal
kuną, ne daug galingųjų, ne daug aukštos giminės esančiųjų yra

pavadinti. 27 Bet kas paika yra po svieto akių, tai Dievas išsirinko,
kad išmintinguosius apgėdintų, ir kas silpna po svieto akių, tai
Dievas išsirinko, kad apgėdintų, kas galinga yra. 28 Ir kas ne aukštos
giminės po svieto akių, ir kas papeikta, Dievas išsirinko, ir kas nieku
yra, jeib į nieką paverstų, kurs dingosi kas esąs:

29 *

Kad po jo akių

nei joks kunas nesigirtų. 30 Iš kurio ir jus ateinate Kristuje Jėzuje,

kursai mums Dievo darytas yra į išmintį ir * į teisybę ir † į pašventimą
ir į atpirkimą; 31 Jeib, kaip parašyta yra: * kas girias, tesigirie
Viešpatimi.

2
Perskyrimas
Prastas budas Evangėlią apsakyti.
1

O aš, mieli broliai, kaip pas jus atėjau, * ne atėjau su puikiais

žodžiais, arba su aukšta išminčia, jums apsakyti dieviškąją kozonį.
2

Nės ne tariausi ką žinąs tarp jųsų, * kaip tiktai Jėzų Kristų, o tą

1,26 Mat.11,23. Jon.7,48. Jok.2,5.

*

1,29 Rym.3,27. Epėz.2,9.

*

1,30 Jėr.23,5.6. Rym.4,25. 2Kor.5,21.

*

1,30 Jon.17,19.

1,31 Jėz.65,16. Jėr.9,23.24. 2Kor.10,17.

*

2,1 1Kor.1,17. 2Petr.1,16.

*

2,2 Gal.6,14.

*

nukryžiavotą. 3 Ir aš * buvau pas jus su silpnybe ir su baime ir su
didžiu drebėjimu. 4 Ir * mano žodis bei mano kozonis ne buvo

perkalbančiuose žodžiuose žmogiškos išminties, bet išrodyme dvasės
ir galybės; 5 Kad jųsų tikėjimas stovėtų ne žmonių išmintyje, bet *
Dievo galybėje. 6 Bet apie ką mes kalbame, tai tačiau esti išmintis
prie tobulųjų, ne išmintis šio svieto, o ir ne šio svieto vyresniųjų,
kurie sugaišta; 7 Bet mes kalbame apie * išmintį Dievo, paslėptinėje
paslėptąją, kurią Dievas paskyrė pirm svieto ant musų šlovės, 8 Kurios

nei vienas vyresniųjų šio svieto niera išpažinęs; nės kad ją butų

išpažinę, tai jie * šlovės Viešpatį ne butų nukryžiavoję. 9 Bet, kaip
parašyta yra: * Ką nei viena akis ne regėjo, ir nei viena ausis ne
girdėjo, ir nei į jokio žmogaus širdį ne įėjo, tai Dievas pagatavijęs
tiems, kurie jį myl. 10 Bet * mums tai Dievas apreiškęs yra per savo
Dvasę. Nės Dvasė išjėško visus daiktus, ir gilybes Dievystės. 11 Nės

kurs žmogus žino, kas žmoguje yra, kaip tiktai žmogaus dvasė, jame
esančioji? Taipojau ir nei vienas ne žino, kas Dievyje yra, kaip tiktai
Dvasė Dievo. 12 Bet mes ne gavome dvasę svieto, bet Dvasę iš Dievo,
kad galime žinoti, kas mums Dievo duota yra;

13

Koktai mes ir *

kalbame, ne žodžiais, kurius žmogiška išmintis gal mokįti, bet
2,3 Nus.Ap.18,1.9.

*

2,4 1Kor.1,17.3.

*

2,5 Epėz.1,17.19. 1Tes.1,5.

*

2,7 Ps.31,8. Rym.16,25.

*

2,8 Ps.24,8.9. Nus.Ap.3,15.

*

2,9 Jėz.64,4.

*

2,10 Mat.13,11.

*

2,13 1Kor.1,17;2,1.4. 2Petr.1,16.

*

žodžiais, kurius Šventoji Dvasė mokina, ir sudijame dvasiškus daiktus
dvasiškai. 14 Bet * žmogus iš savo prigimimo nieko ne išmano, kas

Dievo Dvasės yra; paikystė yra jamui, ir ne gal tai permanyti, nės tai
tur dvasiškai sudijama buti. 15 Bet * dvasiškasis vislab sudija, ir nei

vieno ne sudijamas. 16 * Nės kas Viešpaties dumą išpažino? arba kas jį
pamokįs? bet mes turime † Kristaus dumą.

3
Perskyrimas
Mokįtojai yra tarnai, lauko darbininkai ir budavonminkai.
Išganymo Viešpats ir gruntas yra Kristus.

1

O aš, mieli broliai, ne galėjau su jumis kalbėti, kaip su dvasiškais,

bet kaip su kuniškais, lyg su * jaunais kudikiais Kristuje.

2*

Pienu jus

girdžiau, ir ne daviau valgio; nės dar ne galėjote, o ir dabar dar ne
galite, 3 Kadangi jus dar kuniški este. Nės kadangi * kerštas ir vaidas
ir nesandora tarp jųsų yra, argi ne kuniški este ir vaikščiojate pagal
žmogišką budą? 4 Nės kad vienas sako: * aš esmi Povilo, o antrasis: aš

2,14 Rym.8,7.

*

2,15 Pam.28,5.

*

2,16 Jėz.40,13. Rym.11,34.s.

*

2,16 Pilip.2,5.

3,1 Jon.16,12.

*

3,2 1Petr.2,2. Ebr.5,12.13.

*

3,3 1Kor.1,10.11;11,18.

*

3,4 1Kor.1,12.

*

esmi Apoloso: argi ne kuniški este? 5 Kasgi ben yra Povilas? * kasgi
Apolosas? tarnai yra juodu, per kuriuodu jus tikį pastojote, o toktai,
kaipo Viešpats kožnam davęs. 6 Aš * sodinau, Apolosas aplaistė, bet
Dievas davė tarpimą, 7 Taigi nei tas, kurs sodina, nei tas, kursai
aplaisto, kas yra; bet Dievas, duodąsis tarpimą. 8 Bet kursai sodina ir
kursai aplaisto, vienas kaip kitas yra. Bet * kiekvienas savo algą gaus
pagal savo darbą. 9 Nės mes esme Dievo * draugdarbininkai; jus Dievo
dirva este ir † Dievo budavonė. 10 Aš * iš Dievo malonės, kuri man
duota yra, pamatą dėjau, kaip išmintingas budavonininkas; kits

budavoja ant to. Bet kožnas tesidaboja, kaipo jis ant to budavoja.
11

Kitą pamatą tiesa nei vienas ne gal dėti, be to, kurs dėtas yra,

kursai yra Jėzus Kristus. 12 Bet jei kas ant to pamato budavoja auksą,
sidabrą, brangius akmenis, medį, šieną, javienas, 13 Tai kiekvieno
darbas į šviesą pareis; ana diena tai parodys. Nės per ugnį tai
išsireikš, ir * koksai kožno darbas bus, permėgįs ugnis.

14

Jei kieno

darbas išliks, kurį jis ant to budavojęs, tai jis algos gaus, 15 Bet jei
kieno darbas sudegs, tai jis iš to iškados gaus; bet jis patsai pastos
išganytas, tačiau taipo, kaip per ugnį. 16 Ar ne žinote, jus * Dievo

3,5 Nus.Ap.18,24.

*

3,6 Jok.1,21.

*

3,8 Ps.62,13. Rym.2,6.

*

3,9 2Kor.6,1.

*

3,9 Epėz.2,20.

3,10 1Kor.15,10.

*

3,13 Jėz.48,10.

*

3,16 1Kor.6,19. 2Kor.6,16. Epėz.2,21.22. 1Petr.2,5. Ebr.3,6.

*

bažnyčią esančius, ir Dvasę Dievo jusyje † gyvenančią? 17 Jei kas
Dievo bažnyčią supustija, tą Dievas supustys. Nės Dievo bažnyčia

šventa yra, ta jus este. 18 Nei viens * te ne prigauna savą patį. Kursai
iš jųsų dingojas išmintingas esąs, tas te stoja paiku šime sviete, kad
išmintingas butų.

19

Nės šio svieto išmintis yra paikystė pas Dievą.

Nės parašyta yra: * išmintinguosius jis sugauna jų kytrystėje. 20 Ir vėl:
*

Viešpats žino išmintingųjų mislis, kad jos niekingos yra. 21 Dėl to nei

viens te nesigirie kokiu žmogumi. Vislab jųsų yra: 22 Ar butų Povilas,

ar Apolosas, ar Kepas, ar svietas, ar gyvastis, ar smertis, ar kas dabar
yra, ar kas bus, vislab jųsų yra; 23 Bet * jus este Kristaus, bet Kristus
yra Dievo.

4
Perskyrimas
Mokįtojų vertybė, urėdas ir vargai.
1

Per tokius te laiko mus kožnas, butent per * Kristaus tarnus ir

užveizdus Dievo paslėptinių. 2 Galiausiai iš užveizdų kit nieko ne

jėškoma, kaip tikt, kad * jie vierni butų išrasti. 3 Bet man tai menkas
daiktas yra, kad aš jųsų, arba kokio žmogiško sudo sudijamas, ogi aš
3,16 Rym.8,9.

3,18 Pam.3,5.7. Jėz.5,21. Jok.1,22.

*

3,19 Job.5,12.13.

*

3,20 Ps.94,11.

*

3,23 1Kor.11,3.

*

4,1 Mat.16,19. Kol.1,25.

*

4,2 Luk.12,42.

*

ir pats savę nesudiju. 4 Aš tiesa nieko nesižinaus, bet tame aš * ne
esmi apteisintas. Bet † Viešpats yra mane sudijąsis. 5 Todėl ne

sudykite pirm čėso, iki Viešpačiui ateinant, kursai ir į šviesą statys,

kas tamsybėje paslėpta yra, ir rodą širdžių išreikš; tada kiekvienam
bus garbė nuo Dievo. 6 Bet toktai, mieli broliai, aš apie savę ir
Apolosą nuženklinau jųsų dėlei, jeib jus iš musų išmoktumbite, kad
nei viens * savę už didesnį ne laikytų, kaip parašyta yra, jeib prieš
kits kitą kokio kito dėlei ne pasipustumbite. 7 Nės kas tavę iškėlė? bet
*

ką tu turi, ką tu ne gavęs? bet jei tu tai gavęs, kogi tu giriesi, buk ne

gavęs? 8 Jus jau pasotinti, jus jau * pralobote, jus be musų
ponavojate; ir duok Dieve, kad jus ponavotumbite, jeib ir mes su
jumis ponavotumbime. 9 Bet aš misliju, Dievą mus apaštalus per
prasčiausiuosius stačiusį, kaip * smerčiui paduotus; nės mes † lyg
pasižiurėjimu pastojome svietui ir angielams bei žmonėms. 10 Mes *

paiki esme dėl Kristaus, bet jus išmaną este Kristuje. Mes silpni, bet
jus stiprus. Jus šlovingi, bet mes paniekinti.

11

Mes iki šiai adynai

kenčiame * badą ir troškulį, ir nuogi esme, ir mušami, ir ne turime

4,4 2Maiž.34,7.

*

4,4 Ps.35,24.

4,6 Pam.3,7. Rym.12,13.

*

4,7 Jon.3,27. Rym.12,6. 1Petr.4,10. Jok.1,17.

*

4,8 Apr.3,17.

*

4,9 Ps.44,23. Rym.8,36.

*

4,9 Ebr.10,33.

4,10 1Kor.3,18.

*

4,11 2Kor.11,27.

*

nei jokios tikros pasiliekančios vietos,

12

Ir * dirbame ir provijame

savo rankomis. Mus † darko, tai mes žegnojame; mus ** persekinėja,

tai mes kenčiame; mus bluznija, tai mes meldžiame. 13 Mes visados

esme kaip svieto keikimas ir visų žmonių sąšlavos. 14 Tai aš ne rašau,
kad aš jus apgėdinčiau, bet aš graudenu jus, kaip savo * mielus
vaikus. 15 Nės norint dešimt tukstančių augintojų turėtumbite
Kristuje, tai tačiau ne daug tėvų turite. Nės aš jus pagimdžiau
Kristuje Jėzuje per Evangėlią. 16 Todėl aš graudenu jus: * bukite mano

pasekėjai. 17 Tos pačios priežasties dėlei nusiunčiau pas jus Timotiejų,
kursai yra mano mielas ir viernas sunus Viešpatyje, kad jums
primintų mano kelius, kurie Kristuje yra, lyg kaipo aš visur visuose
susirinkimuose mokinu. 18 Keli pasipučia, buk aš pas jus ne ateisiąs.
19

Bet aš veikiai pas jus ateisu, * jei Viešpats nor, ir išjėškosu, ne

žodžius pasiputusiųjų, bet sylą. 20 Nes * Dievo karalystė ne stov

žodžiuose, bet syloje. 21 Katro norite? ar su rykšte pas jus ateisu, ar su
meile ir lengva dvase?

5
Perskyrimas
4,12 Nus.Ap.18,3;20,34. 1Kor.9,15. 1Tes.2,9. 2Tes.3,8.

*

4,12 Rym.12,14.

4,12 Ps.109,28.

**

4,14 1Tes.2,11.

*

4,16 1Kor.11,1.

*

4,19 Nus.Ap.18,21. Ebr.6,3. Jok.4,15.

*

4,20 1Kor.2,4. Luk.17,20.

*

Pabarimas kekšystės; raugo iššlavimas; kaipo ir dėl ko griekai
vengtini.
1

Visur kalbama, kekšystę tarp jųsų esančią, irgi tokią kekšystę, apie

kurią nei pagonai sakyti ne žino, kad * viens su savo tėvo moterimi
laikosi. 2 O jus pasiputę este, ir ne juo labiaus smutnijotės, jeib tas,

kurs tai daręs, nuo jųsų butų atskirtas. 3 Aš, * tiesa, kurs aš su kunu
ten ne esmi, tačiau ten esmi su dvase, jau lyg kaip pats ten budamas,
nusudijau tą, kursai tai taipo daręs, 4 Vardan musų Pono Jėzaus
Kristaus, jųsų susirinkime su mano dvase ir * su galybe musų Pono
Jėzaus Kristaus, 5 Jį * paduoti šėtonui ant kuno prapulties, jeib dvasė

išganyta pastotų dienoje Pono Jėzaus. 6 Jųsų gyrius ne esti gražus. Ar
ne žinote, kad * mažumas raugo visą tešlą įraugina? 7 Taigi iššluokite
senąjį raugą (grieką), jeib butumbite nauja tešla, lyg kaipo jus este
nerauginti. Nės ir mes turime * velykų avinėlį, už mus apieravotą, tai
esti Kristus. 8 Todėl * Velykas švęskime, ne sename rauge, neigi rauge
nelabumo ir piktenybės, bet neraugintoje tešloje tikrybės ir tiesos.
9

Aš jums rašiau toje gromatoje, kad nieko darbo ne turėtumbite su

kekšininkais. * 10 Tai visai ne misliju apie kekšininkus šime sviete,
arba apie godinguosius, arba apie plėšikus, arba apie dievaičių
5,1 3Maiž.18,7.8.s.

*

5,3 2Kor.10,1. Kol.2,5.

*

5,4 Mat.16,19;18,18.

*

5,5 1Tim.1,20.

*

5,6 Mat.16,6. Gal.1,5.9.

*

5,7 Jėz.53,7. 1Petr.1,19.

*

5,8 2Maiž.12,3.15.19.

*

5,9 Mat.18,17. 2Tes.3,14.

*

garbintojus; šeip turėtumbite iš svieto išeiti. 11 Bet dabar rašiau jums,
kad jus su jais nieko darbo ne turėtumbite, butent, jei kas vadindinas
broliu, ir yra kekšininkas, arba godingas, arba dievaičių garbintojis,

arba bluznytojis, arba girtuoklis, arba plėšikas; * su tokiu nei valgyte
ne valgykite. 12 Nės kas man rup * lauke esantieji, kad aš juos
turėčiau sudyti? ar jus ne tus sudijate, kurie viduje yra? 13 Bet Dievas
lauke esančiuosius sudys. * Patys iš savo tarpo išmeskite nelabąjį.

6
Perskyrimas
Pabarimas dėl nepritinkančio provijimo ir kekšystės.
1

Kaip dręsa kas iš jųsų, vaidą turėdamas su kitu, provotis po akių

neteisiųjų, o ne po akių šventųjų? 2 Ar ne žinote, kad * šventieji svietą
sudys? taigi, jei svietas jųsų sudytas bus, argi ne gana geri este,
mažiausiasias provas sudyti? 3 Ar ne žinote, kad mes ant angielų sudą
laikysim? kaipogi ne labiaus ant čėsiškųjų lobių? 4 Bet jus, kad
čėsiškų lobių dėlei skundą turite, tai jus imate tus, kurie paniekinti

yra susirinkime, ir statote juos per sudžias? 5 Ant jųsų apgėdinimo tai
turu sakyti. Argi nei jokio išmintingo niera tarp jųsų? arba argi nei
vieno, kurs galėtų sudyti tarp brolio ir brolio? 6 Bet brolis su broliu
provojas, o tai po akių netikinčiųjų. 7 Jau tai yra bėda tarp jųsų, kad

5,11 Mat.18,17. 2Tes.3,6. Tit.3,10. 2Jon.10.

*

5,12 Mark.4,11.

*

5,13 5Maiž.13,5.

*

6,2 Išm.3,8. Apr.2,26.

*

su kits kitu provojatės. Kodėl jus ne labiaus * duodatės sau neteisybę
daryti? kodėl jus ne labiaus duodatės savę apgauti? 8 Bet jus

neteisybę darote ir apgaunate, o tai brolius. 9 Ar ne žinote, kad
neteisieji karalystę Dievo ne gaus į dalykus? Ne išsivadžiokitės, nei

*

kekšininkai, nei balvonų garbintojai, nei venčiavonystės
peržengtojai, nei nečystieji, nei vaikų darkytojai, 10 Nei vagys, nei
godingieji, nei girtuokliai, nei bluznytojai, nei plėšikai, ne gaus Dievo
karalystę į dalykus. 11 Ir * tokie jųsų keli buvote; bet jus este †

numazgoti, jus este pašvęsti, jus este apteisinti per vardą Pono Jėzaus

ir per Dvasę musų Dievo. 12 * Vislab man valia, bet ne vislab
naudinga yra. Vislab man valia, bet nei joks daiktas mane po savim
ne pavers. 13 * Valgis pilvui, ir pilvas valgiui; bet Dievas šį ir aną
nieku pavers. Ale † kunas ne kekšystei, bet Viešpačiui, ir Viešpats
kunui. 14 Bet Dievas yra * Viešpatį prikėlęs, o jis ir mus taipjau prikels
per savo galybę.

15

Ar ne žinote, * jųsų kunus Kristaus sąnarius

esančius? argi aš Kristaus sąnarius ėmęs, tus kekšės sąnariais
padaryčiau? apsaugok Dieve! 16 Arba ar ne žinote, kad kas su kekše
6,7 Pam.20,22. Mat.5,39. Luk.6,29. Rym.12,19. 1Tes.5,15.

*

1Petr.3,9.
6,9 Gal.5,19.20.21.

*

6,11 Tit.3,3.s.

*

6,11 Ebr.9,14.s.

6,12 1Kor.10,23.

*

6,13 Mat.15,17.

*

6,13 1Tes.4,3.

6,14 Nus.Ap.3,15.s.

*

6,15 Epėz.4,12.15.

*

laikosi, tas yra vienas kunas su ja? * nės bus (sako jisai) du viename
kune. 17 Bet kas prie Viešpaties * glaudžiasi, tas yra viena dvasė su

juomi.

18

Bėgkite nuo kekšystės. Visi griekai, kurius žmogus daro, yra

lauke jo kuno; bet kas kekšauja, tas prieš savo paties kuną
susigriešija.

19

Arba ar ne žinote, kad * jųsų kunas bažnyčia yra

šventosios Dvasės, kuri yra jusyje, kurią turite iš Dievo, ir ne este
savo pačių? 20 Nes * brangiai atpirkti este. Dėl to † garbinkite Dievą
ant savo kuno.

7
Perskyrimas
Atsakymas ant visokių klausymų, apie suvenčiavotus,
nevedusius ir našles.

1

Bet apie tai, ką jus man rašėte, atsakau: ger žmogui, nei jokios

moteriškės ne užkrutinti. 2 Bet, idant kekšystę vengtumbite, te tur
kožnas savo moterį, ir kožna te tur savo vyrą. 3 Vyras te atliekti
moterei kaltąją meilę, lygiai taipojau ir moteriškė vyrui. 4 Moteriškė
ne tur valės ant savo kuno, bet vyras. Lygiai taipojau ir vyras ne tur

valės ant savo kuno, bet moteriškė. 5 Ne atsitraukite nuog kits kito,
kaip tikt su abiejų pavelijimu ant kokio čėso, kad pastnįkavimui bei
maldoms spėto turėtumbite; ir vėl susieikite, kad jus šėtonas ne
6,16 Mat.19,5.6.

*

6,17 Jon.17,21.22. Epėz.5,30.

*

6,19 1Kor.3,16.9.

*

6,20 1Kor.7,23. 1Petr.1,18.19.

*

6,20 Pilip.1,20.

gundytų dėl jųsų neviežlybystės. 6 Bet aš toktai sakau valę duodamas,
o ne kaip per prisakymą. 7 Bet aš velyčiau, kad visi žmonės butų, kaip
aš; bet * kožnas tur savo paties dovaną iš Dievo, vienas šeip, kitas

taip. 8 Aš tiesa sakau nevedusiemsiems ir našlėms: jiems ger yra, kad
ir jie taipo pasiliekti, kaip aš. 9 Bet * jei jie ne gal susivaldytis, tai te
vedie; geriaus yra vesti, ne kaip gašlume degti.

10

Bet vedusiemsiems

įsakau, ne aš, bet Viešpats, * kad moteriškė † nesiskirtų nuog vyro.
11

Bet jei ji atsiskirtų, kad ji pasiliktų nevedusi, arba kad ji su savo

vyru susiderintų. Ir kad vyras savo pačią ne leistų nuog savęs. 12 Bet
kitiems aš sakau, ne Viešpats: jei brolis netikinčią moterį tur, ir jai
mėgsta su juomi gyventi, tas te nesiskirie nuog jos. 13 Ir jei moteriškė
netikinti vyrą tur, ir jam mėgsta su ja gyventi, ta te nesiskirie nuog
jo.

14

Nės netikįsis vyras pašvęstas yra per moteriškę, ir netikintiji

moteriškė pašvenčiama per vyrą. Šeip juk butų jųsų vaikai nečysti;

bet * dabar jie šventi yra,

15

Bet jei netikįsis skiriasi, tai tesiskirie.

Brolis arba sesuo tokiuose daiktuose valni yra. Bet * pakajuje mus
Dievas yra pavadinęs. 16 Bet ką tu žinai, tu * moterišk, bau tu vyrą
išganytą padarysianti? arba tu vyre, ką tu žinai, bau tu moterį
išganytą padarysiąs? 17 Tačiau kaip kiekvienam Dievas išdalijo, *
7,7 Mat.19,12.

*

7,9 1Tim.5,14.

*

7,10 1Tes.4,15.

*

7,10 Mat.5,32.s.

7,14 Rym.11,16.

*

7,15 Epėz.2,14.17.

*

7,16 1Petr.3,1.

*

7,17 1Kor.7,20.24.

*

kožnas, kaip jį Viešpats pavadino, taipo te vaikščioja. Ir taipo aš
įstatau visuose susirinkimuose. 18 Jei kas apipiaustytas pavadintas,

tas te ne augina neapipiaustymą. Jei kas pavadintas neapipjaustyme,
tas te nesiduodie apsipiaustyti. 19 * Apipiaustymas yra niekas, ir
neapipiaustymas yra niekas, bet Dievo prisakymus laikyti. 20 *
Kiekvienas te pasiliekti tame pavadinime, kuriame jis yra pavadintas.
21

Jei bernu pavadintas esi, nesirupink; tačiau jei gali valnas pastoti,

to juo labiaus vartok. 22 Nės kas bernu pavadintas yra Viešpatyje, tas

yra * valnas Viešpaties. Taipojau, kas valnas pavadintas yra, tas yra †

bernas Kristaus.

23

Jus * brangiai atpirkti este; ne pastokite žmonių

bernais. 24 Kožnas, mieli broliai, * kuriame jis yra pavadintas, tame jis
te pasiliekti prie Dievo.

25

Bet apie mergas aš ne turu prisakymo

Viešpaties; bet aš sakau savo mislį, kaip nuog Viešpaties
mielaširdingystę gavęs budamas, viernu buti. 26 Taigi aš misliju,

toktai ger esant * dėl busiančios bėdos, kad žmogui ger yra, taipo
buti.

27

Jei tu surištas esi su moteriške, ne jėškok perskirtas buti; bet

jei tu valnas esi nuog moteriškės, tai ne jėškok moteriškės. 28 Bet jei
tu moteriškę vedi, tai tu ne susigriešiji; o jei merga apsiveda, tai ji ne
susigriešija; tačiau tokie turės kuniškų vargų. Bet aš meilyčiau jųsų

7,19 Gal.5,6;6,15.

*

7,20 1Kor.7,24. Epėz.4,1.

*

7,22 Jon.8,36.

*

7,22 Epėz.6,6.

7,23 1Kor.6,20. 1Petr.1,18.19.

*

7,24 1Kor.7,20.

*

7,26 Jėr.16,2.

*

pačėdyti. 29 Bet tai sakau, mieli broliai, * čėsas yra trumpas. Toliaus
tai mano mislis: kurie pačias tur, kad jie butų, kaip ne turį; ir kurie

verkia, kad jie butų, kaip ne verkią; 30 Ir kurie džiaugias, kaip

nesidžiaugią; Ir kurie perka, kaip nieko neturį; 31 Ir kurie vartoja šį
svietą, kad tą ne piktai vartotų; nės * butybė šio svieto pragaišta.
32

Bet aš norėčiau, kad jus be rupesčio butumbite. * Nevedęsis

rupinasi apie tai, kas Viešpaties yra, kaipo Viešpačiui įtiktų. 33 Bet
vedęsis rupinasi apie tai, kas svieto yra, kaipo pačiai * įtiktų. Yra

skirtumas tarp moteriškės ir tarp mergos.

34

Neapsivedusioji rupinasi

apie tai, kas Viešpaties yra, jeib šventa butų, ne tiktai kune, bet ir
dvasėje; bet apsivedusioji rupinasi apie tai, kas svieto yra, kaipo
vyrui įtiktų. 35 Bet aš toktai sakau jums ant jųsų naudos; ne kad aš
jums virvę aplink kaklą užmesčiau, bet ant mandagumo, bei kad jus
vis ir be trikinimo Viešpačiui šlužyti galėtumbite. 36 Bet jeigu kuriam

regisi, jo mergai ne pritiksiant netekėjus, kadangi ji jau per ilgai

nuotaka esanti ir ne galinti kitaip buti, tai jis te daro, ką nor; jis ne
susigriešija; te duodie jis jai apsivesti.

37

Bet kad kas drutai apsiima,

kadangi jis ne priverčiamas, ir savo valną valę tur, ir tai pasižada
savo širdyje, savo mergą tokią palaikyti, tas gerai daro. 38 Paskiaus,
kursai ją už vyro išduoda, tas gerai daro; bet kursai ją ne išduoda, tas

geriaus daro. 39 * Moteriškė pririšta yra prie zokano, koliai jos vyras

gyvas yra; bet jei jos vyras užminga, tai valia jai nutekėti, už kurio ji
7,29 Rym.13,011.

*

7,31 1Jon.2,17.

*

7,32 1Tim.5,5.

*

7,33 Epėz.5,29.

*

7,39 Rym.7,2.

*

nor, kad tiktai Viešpatyje tai nusiduotų. 40 Bet ji išganytingesnė yra,
jei ji taipo pasiliekti, pagal mano mislį. Bet aš tariuos, kad ir aš turįs

Dievo Dvasę.

8
Perskyrimas
Apie balvonų apierą ir vartojimą krikščioniškosios valnybės be
papiktinimo.
1

Bet apie * balvonų apierą žinome, kad mes visi turime išpažinimą.

Išpažinimas papučia, bet meilė pagerina, 2 Bet * jei kas tikis, ką žinąs,
tas dar nieko ne išpažįsta, kaip jam reiktų išpažinti. 3 Bet jei kas

Dievą myl, * tas jo išpažintas yra. 4 Taigi mes žinome apie valgius
balvonų apieros, kad balvonas niekas yra sviete, ir kad niera kito
Dievo per tą vieną. 5 Nės norint yra, kurie * vadinami dievais, ar butų
danguje, ar ant žemės, kadangi daug yra dievų ir daug viešpačių;
6

Tačiau mes * turime tikt vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visi daiktai,

ir mes jame; ir vieną Poną Jėzų Kristų, per kurį visi daiktai yra, ir

mes per jį. 7 Bet ne kožnas tur tą žinojimą; nės * keli dar savo sąžine
sunkinasi balvono dėlei, ir valgo tai per balvonų apierą; tuomi jų

8,1 Nus.Ap.15,20.

*

8,2 Gal.5,3. 1Tim.6,4.

*

8,3 Gal.4,9.

*

8,5 Jon.10,34.

*

8,6 Mal.2,10.

*

8,7 1Kor.10,27.

*

sąžinė, kadangi ji tokia silpna, pastoja apbiaurinta. 8 Bet * valgis ne
padaro mus geresnius Dievui. Jei valgome, tai mes dėl to ne busime
geresni; jei ne valgome, tai mes dėl to ne busime menkesni. 9 Bet

dabokitės, kad ta * jųsų valnybė ne pastotų papiktinimu silpnųjų.
10

Nės jei kas tavę, kurs tu išpažinimą turi, matytų už stalo sėdintį

balvonų namuose, ar jo sąžinė, kadangi jis silpnas yra, ne gauna
priežasties, valgyti balvonų apieros? 11 Ir taipo * tavo išpažinimo dėlei
silpnasis brolis pražus, kurio dėlei tačiau Kristus numiręs. 12 Bet kad

jus taipo susigriešijate prieš brolius ir jų silpnąją sąžinę pažeidžiate,
tai susigriešijatės prieš Kristų. 13 Togidėl, * jei valgis mano brolį
papiktintų, aš niekados mėsos ne valgyčiau, kad savo brolį ne
papiktinčiau.

9
Perskyrimas
Kaip apaštalas, krikščioniškąją valnybę pildydamas, savo urėdą
vartoja.

1

Ar aš ne esmi apaštalas? ar aš ne esmi valnas? argi aš * musų Poną

Jėzų Kristų ne regėjau? ar jus ne este mano darbas Viešpatyje? 2 Jei
aš ne kitiems esmi apaštalas, tai tačiau jųsų apaštalas esmi; nės
pečvietė mano apaštalo urėdo jus este Viešpatyje. 3 Jei manęs kas
8,8 Rym.14,17.

*

8,9 Gal.5,13.

*

8,11 Rym.14,15.

*

8,13 Rym.14,21.

*

9,1 1Kor.15,8. Nus.Ap.9,3.s.;26,16;22,17.

*

klausia, tai aš taipo atsakau: 4 Ar * mums ne valia valgyti ir gerti? 5 Ar
mums ne ir valia kokią seserį per moterį drauge aplinkui vadžiotis,

kaip kitiems apaštalams ir Viešpaties broliams ir * Kėpui? 6 Arba, ar
tikt man ir Barnabui ne valia, tai daryti? 7 Kas kada traukia į karą ant
savo paties kaštos? kas sodina kokią vynyčią, ir ne valgo jos
vaisiaus? arba kas gano kokią kaimenę, ir ne valgo kaimenės pieno?
8

Bet ar aš tai kalbu pagal žmonių budą? ar tai ne ir zokanas sako?

9

Nės zokane Maižėšiaus stovi parašyta: * jaučiui kuliančiamjam

nasrus ne užrišk. Ar rupinasi Dievas tiktai už jaučius? 10 Arba ar jis
tai ne povisam musų dėlei sako? nės tai musų dėlei parašyta. Nės
ariančiamjam pareitis, lukestyje arti, ir kuliančiamjam, lukestyje
kulti, kad gautų pagal savo lukestį. 11 Jei * mes jums sėjame dvasiškus
daiktus, ar tai didis daiktas yra, jei jųsų kuniškus daiktus valome?
12

Bet jei kiti tos valės ant jųsų dalyvi yra, kam ne juo labiaus mes?

bet * mes tos valės ne vartojame, bet vislab pakenčiame, jeib

Evangėliai Kristaus trikinimo ne padarytųmbime. 13 Ar ne žinote, kad
tie, kurie * apieravoja, valgo apieros? ir kurie altoriui šlužija, nuo
altoriaus išsilaikos? 14 Taipo Viešpats ir yra paliepęs, * kad Evangėlią
apsakantieji nuo Evangėlios tur išsilaikyti. 15 Bet * aš to nieko ne
9,4 Luk.10,8.

*

9,5 Mat.8,14.

*

9,9 5Maiž.25,4. 1Tim.5,18.

*

9,11 Rym.15,27.

*

9,12 Nus.Ap.20,33. 2Kor.11,9.

*

9,13 4Maiž.18,8.31. 5Maiž.18,1.2.3.

*

9,14 Luk.10,7.s.

*

9,15 Nus.Ap.18,3.

*

vartojau. O aš ir ne todėl apie tai rašau, kad taipo su manimi butų
laikoma. Velyčiaus veikiaus mirti, užot kas mano garbę turėtų į nieką
paversti. 16 Nės kad aš Evangėlią apsakau, to ne privalau girtis; nės

tai turu daryti. Ir bėda man, kad aš Evangėlią ne apsakyčiau. 17 Jei tai
mielai darau, tai man alga duodama; bet jei tai ne mielai darau, tai
tačiau * man tas urėdas pavierytas. 18 Kokiagi tai mano alga? butent,
jeib apsakydamas Evangėlią Kristaus, tai daryčiau valnai ir dykai,
kad savo * valnybės ne piktai vartočiau prie Evangėlios.

19

Nės norint

aš valnas esmi nuo kožno, tačiau * aš savę patį visiems tarnu

pasidariau, jeib daug laimėčiau. 20 Žydams pastojau kaip Žydas, jeib
Žydus laimėčiau; tiems, kurie po zokanu yra, pastojau kaipo po
zokanu, jeib aš tus, kurie po zokanu yra, laimėčiau. 21 Tiemus, kurie
be zokano yra, * pastojau kaip be zokano (kačeig aš be zokano ne
esmi po akim Dievo, bet esmi zokane Kristaus), jeib tus, kurie be

zokano yra, laimėčiau.

22

Silpniemsiems pastojau kaip silpnas, jeib

silpnuosius laimėčiau; * visiems visokiu pastojau, † jeib visur ben
kelis išganyčiau. 23 Bet tai darau Evangėlios dėlei, jeib jos dalyvas
pastočiau. 24 Ar ne žinote, kad tie, kurie lenktyn bėga, tie visi bėga,
bet tikt vienas gauna lažybą? taigi taipo bėgkite, jeib tą gautumbite.
25

Bet * kiekvienas kovojąsis nuo visų daiktų atsilaiko; anie taipo, kad

9,17 1Kor.4,1.

*

9,18 1Kor.8,9.

*

9,19 Mat.20,27.28.

*

9,21 Gal.2,3.

*

9,22 2Kor.11,29.

*

9,22 Rym.11,14.

9,25 Epėz.6,12.

*

pragaištantį vainiką gautų, bet mes nepragaištantį. 26 Bet aš taipo
bėgu, ne kaip ant nežinių. Aš taipo kertu, ne kaip orą plakdamas.
27

Bet aš * savo kuną baudžiu ir tą suvaldau, jeib kitiems (Dievo žodį)

apsakydamas ne pats pastočiau peiktinas.

10
Perskyrimas
Kuniškąjį drąsumą reik vengti.
1

Bet ne noru, mieli broliai, jeib jus ne žinotumbite, kad visi * musų

tėvai yra buvę po debesimi, ir visi † per jures perėję, 2 Ir visi po
Maižėšiumi krikštyti debesimi ir jurėmis; 3 Ir * visi vienokį dvasišką

valgi valgę; 4 Ir visi * vienokį dvasišką gėrimą gėrę; bet jie gėrė iš
dvasiškosios uolos, paskui sekančios, kuri buvo Kristus. 5 Bet
daugiausiais iš jų Dievas ne pasimėgo; * nės jie parmušti tapė

pusčioję. 6 Bet tai mums pavyzdžiu nusidavė, jeib ne užsigeistumbime
pikto, lygiai kaipo * anie užsigeidė. 7 Ir ne bukite * balvonų
garbintojai, kaip anų keli buvo, kaip parašyta yra: † žmonės sėdosi
9,27 Rym.8,13;13,14.

*

10,1 2Maiž.13,21.

*

10,1 2Maiž.14,22.

10,3 2Maiž.16,18.s.

*

10,4 2Maiž.17,6.s.

*

10,5 Jon.6,49.

*

10,6 4Maiž.11,4.s.

*

10,7 2Maiž.20,3.

*

10,7 2Maiž.32,6.

valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti. 8 O ir ne kekšaukime, kaip keli * anų
kekšavo, ir puolė vienoje dienoje dvidešimt ir trys tukstančiai. 9 Ale ir
ne gundykime Kristų, kaip * anų keli jį gundė, ir žalčių nužavinti

tapė. 10 O ir ne murmėkite, kaip * anų keli murmėjo, ir per žudytojį
tapė nužavinti. 11 Toktai vislab jiems nusidavė pavyzdžiu; bet tai
parašyta yra pagraudenimui mums, ant kurių svieto galas yra atėjęs.
12

Togidėl, * kas mislijas stovįs, tesidaboja, kad ne pultų. 13 Dar ne

užpuolė jus nei joks pagundymas, kaip tikt žmogiškas; bet Dievas yra

viernas, kursai ne leidžia jus gundyti per jųsų išgalėjimą, bet daro,

kad pagundymas tokį galą gauna, kad jus tą galite pakelti. 14 Dėl to,
mano mylimi, * bėgkite nuo balvonų šlužmos. 15 Aš kaip su
išmintingais kalbu; * sudykite jus, ką sakau. 16 * Peržegnotasis kylikas,
kurį mes žegnojame, ar tas ne yra draugystė kraujo Kristaus? duona,

kurią mes laužiame, ar ta ne yra draugystė kuno Kristaus? 17 Nės

viena duona tai yra, taip musų * daug esme vienas kunas; kadangi
mes visi vienos duonos dalyvi pastojame. 18 Žiurėkite į Izraelį pagal
kuną: kurie * apieros valgo, ar tie ne yra draugystėje altoriaus?
10,8 4Maiž.25,1.9.

*

10,9 4Maiž.21,5.6. Išm.16,5.

*

10,10 4Maiž.14,2.36. Ebr.3,11.17.

*

10,12 Rym.11,20.

*

10,14 2Maiž.20,3. 1Jon.5,21.

*

10,15 1Kor.2,15.

*

10,16 Mat.26,27.

*

10,16 Nus.Ap.2,42.

10,17 Rym.12,5. 1Kor.12,27.

*

10,18 3Maiž.7,6.14.

*

19

Kągi dabar sakysu? * ar sakysu, kad balvonas kas esąs? arba kad

balvonų apiera kas esanti? 20 Bet aš tai sakau, kad, * ką pagonai

apieravoja, tai jie apieravoja velniams, o ne Dievui. Bet aš ne noru,
kad jus velnių draugystėje butumbite. 21 Jus * ne galite podraug gerti
Viešpaties kyliką ir velnių kyliką. Jus ne galite podraug dalyvais buti
Viešpaties stalo ir velnių stalo. 22 Arba, ar prieš Viešpatį *
tyčiuosimės? ar mes drutesni už jį? 23 Vislab man tiesa valia, bet ne
vislab naudinga. Vislab man valia, bet ne vislab pagerina. * 24 Nei

vienas * te ne jėško, kas jo yra, bet kožnas kas kito yra. 25 * Vislab, kas

ant mėsos turgaus parduodama, tai valgykite, nieko ne klausinėdami,
jeib sąžinės čėdytumbite. 26 Nės * žemė yra Viešpaties, ir kas toje yra.
27

Bet jei kas iš netikinčiųjų jus pakviestų, ir jus norite eiti, * tai

vislab, ką jums padeda, valgykite, nieko ne klausinėdami, jeib
sąžinės čėdytumbite. 28 * Bet jei jums kas tartų: tai esti balvonų

apiera, tai ne valgykite dėl to, kursai jums tai pasako, jeib sąžinės
čėdytumbite. Žemė yra Viešpaties, ir kas toje yra. 29 Bet aš sakau apie
sąžinę, ne tavo paties, bet kito. Nės dėl ko aš duočiau savo valnybę
10,19 Ps.96,5. 1Kor.8,4.

*

10,20 3Maiž.17,7. 5Maiž.32,17. Ps.106,37. Apr.9,20.

*

10,21 2Kor.6,15.

*

10,22 5Maiž.32,21. Job.9,19.

*

10,23 1Kor.6,12. Zir.37,31.

*

10,24 1Kor.10,33. Rym.15,2.

*

10,25 1Tim.4,4.

*

10,26 2Maiž.19,5. Ps.24,1. Ps.50,12.

*

10,27 Luk.10,7.

*

10,28 1Kor.8,7.

*

sudyti kito sąžinės? 30 Nės jei aš * tai su dėkavone priimu, kodėlgi aš
turėčiau buti išbluznytas dėl to, už ką aš dėkavoju. 31 Taigi * ar jus
valgote, ar geriate, ar ką tikt darote, tai vislab darykite ant Dievo
garbės.

32 *

Ne bukite papiktinimu nei Žydams, nei Grykams, nei

susirinkimui Dievo. 33 Kaip ir aš visiems visuose daiktuose įtinku ir ne
jėškau, kas man, bet kas visiems naudinga, jeib ganyti pastotų.

11
Perskyrimas
Apie kelis budus maldose, ir apie vertingąjį vartojimą
šventosios večerės.

1

Bukite * mano pasekėjai, kaipo aš Kristaus. 2 Aš pagiriu jus, mieli

broliai, kad manęs atsimenate visuose daiktuose, ir laikote budą,
lygiai kaip aš jums daviau. 3 Bet aš jums duomi žinoti, kad Kristus yra
kožno vyro galva; bet * vyras yra moteriškės galva, bet † Dievas yra
Kristaus galva. 4 Kiekvienas vyras, kurs meldžiasi, arba * prarakauja,
ir tur ką ant galvos, tas apgėdina savo galvą. 5 Bet moteriškė, kuri

meldžiasi, arba prarakauja su neapdengta galva, ta savo galvą

apgėdina; nės tai yra tiekajau, lyg kaip kad ji butų apkirpta. 6 Nės jei
10,30 1Tim.4,4.

*

10,31 Kol.3,17.

*

10,32 Rym.14,13.

*

11,1 1Kor.4,16.

*

11,3 Epėz.5,23.

*

11,3 1Kor.3,23.

11,4 1Kor.12,10;14,1.

*

ji ne nor apsidengti, tai jai ir plaukus te nukerpie. Ale kadangi ne
mandagu, kad moteriškė nukirptus plaukus tur, arba nuskusta yra,

tai ji te apsidengia galvą. 7 Bet vyras ne tur galvą apsidengti; nės jis
yra * Dievo abrozas ir garbė; bet moteriškė yra vyro garbė. 8 Nės
vyras ne esti iš moteriškės, bet moteriškė esti iš vyro. 9 O vyras ir ne
esti sutvertas moteriškės dėlei, bet * moteriškė vyro dėlei. 10 Dėl to
moteriškė tur (vyriškosios) macės ženklą turėti ant galvos, angielų
dėlei. 11 Tačiau nei vyras be moteriškės, nei moteriškė be vyro ne yra
*

Viešpatyje. 12 Nės kaipo moteriškė iš vyro, taipo ateiti ir vyras per

moteriškę; bet vislab iš Dievo. 13 * Patys savip sudykite: ar mandagu,
kad moteriškė neapdengta po Dievo akių melstus? 14 Arba, ar ne
mokina jus ir pats augimo budas, kad vyrui gėda yra, jei jis ilgus
plaukus želdina? 15 Ir kad moteriškei garbė, jei ji ilgus plaukus
želdina? plaukai jai duoti yra dangalu. 16 Bet * jei kas yra tarp jųsų,
kurs vaidytis meilytų, tas te žino, kad mes tokį budą ne turime, o

susirinkimai Dievo taipojau ne. 17 Bet aš tai prisakydamas * ne galiu
girti, kad ne ant pasigerinimo bet ant pasipiktinimo susieinate.
18

Pirmiausiai, kad susieinate susirinkime, girdžiu, atsiskyrimus tarp

jųsų esant; o iš dalies tai ir vieryju. * 19 Nės * tur buti tarp jųsų
11,7 1Maiž.1,27.s.

*

11,9 1Maiž.2,18.23.

*

11,11 Gal.3,28.

*

11,13 Nus.Ap.4,19.

*

11,16 1Tim.6,4.

*

11,17 1Kor.11,22.

*

11,18 1Kor.1,10.11.12;3,3.

*

11,19 Mat.10,34.35;18,7. Luk.17,1. 1Jon.2,19.

*

atsiskyrimų, jeib tie, kurie tikros širdies yra, tarp jųsų † išsireikštų.
20

Taigi kad susieinate, tai čionai ne valgote Viešpaties večerę

(vakarienę).

21

Nės, kad reik večerę valgyti, tai kiekvienas savo paties

valgį pirma ima; ir viens yra išalkęs, o kits girtas.

22

Argi ne turite

namų, kuriuose valgyti ir gerti galėtumbite? arba ar paniekinate
Dievo susirinkimą * apgėdinate tus, kurie nieko ne tur? ką jums
sakysu? ar jus pagirsu? tame aš jus ne giriu. 23 Aš gavau nuog
Viešpaties, * ką jums daviau. † Nės Ponas Jėzus toje naktyje, kurioje
jis tapė išduotas, ėmė duoną, 24 Dėkavojo ir laužė tą, sakydamas:

imkite, valgykite, tai esti mano kunas, už jus laužiamasis; tai
darykitę ant mano atsiminimo. 25 Šitokiujau budu ir kyliką po
večerės, sakydamas: tas kylikas yra naujasis testamentas mano
krauje; tai darykite, kiek kartų gersite, ant mano atsiminimo. 26 Nės
kaip tankiai šios duonos valgysite ir iš šio kyliko gersite, turite
Viešpaties smertį apsakyti, * iki jam ateinant. 27 Taigi * kursai

nevertingai tos duonos valgo, arba iš Viešpaties kyliko geria, tas
kaltas yra kuno ir kraujo Viešpaties. 28 Bet žmogus * patsai tesimėgin,
ir taipo jis te valgo tos duonos, ir te gerie iš to kyliko. 29 Nės kas
nevertingai valgo ir geria, tas sau pats sudą valgo ir ger, tuomi, kad
jis ne atskir kuną Viešpaties. 30 Togidėl ir tiek daug negalinčių ir
11,19 5Maiž.13,3. Luk.2,35.

11,22 Jok.2,6.

*

11,23 1Kor.15,3.

*

11,23 Luk.22,19.s.

11,26 Mat.25,13;26,64. Jon.14,3.

*

11,27 1Kor.10,21. Ebr.6,6.

*

11,28 2Kor.13,5. Gal.6,4.

*

ligonių tarp jųsų yra, ir gers dalykas miegti. 31 Nės * jei patys savę
sudytumbime, tai ne taptumbime sudyti. 32 Bet * kad mes sudijami
esme, tai mes Viešpaties † baudžiami, kad ne drauge su svietu

pastotumbime pražudyti.

33

Dėl to, mano mieli broliai, kad susieinate

valgyti, tai laukite kits kito. 34 Bet jei kas išalkęs yra, tas te valgo
namieje, kad ne ant sudo susieitumbite. Kitus dalykus davadysu, kad
ateisu.

12
Perskyrimas
Kaip dvasiškosios dovanos vartojamos.
1

Bet apie dvasiškasias dovanas, mieli broliai, ne noru, kad * ne

žinotumbite. 2 Jus * žinote, kad jus pagonai buvote, ir nuėjote pas
nebylius balvonus, kaipo vedami buvote. 3 Todėl aš jums apsakau,
kad nei vienas per Dvasę Dievo kalbąsis, * Jėzų ne prakeikia; ir nei
vienas ne gal Jėzų Viešpatimi vadinti, kaip tikt per Šventąją Dvasę.
4

Yra * tuleropos dovanos, bet viena Dvasė. 5 Ir * tuleropi yra urėdai,

11,31 Ps.32,5.

*

11,32 Išm.12,22.

*

11,32 Ebr.12,5.6.

12,1 1Kor.10,1.

*

12,2 1Kor.6,11. Epėz.2,11.12.

*

12,3 Mark.9,39.

*

12,4 Rym.12,6. Epėz.4,4. Ebr.2,4.

*

12,5 1Kor.12,28. Epėz.4,11.

*

bet vienas Viešpats. 6 Ir * tuleropos yra galybės, bet vienas Dievas,
darąsis vislab visuose. 7 Kiekviename rodosi Dvasės dovanos * visiems

ant naudos. 8 Vienam duodama, per Dvasę kalbėti apie * išmintį,
kitam duodama kalbėti apie † išpažinimą pagal tą pačią Dvasę.
9

Kitam tikėjimas toje pačioje Dvasėje; kitam dovana išgydyti toje

pačioje Dvasėje; 10 Kitam stebuklų daryti, kitam prarakavimas, kitam
dvases atskirti, kitam tuleropi * liežuviai, kitam liežuvius išguldyti.
11

Bet vislab tai daro ta pati viena Dvasė, ir išdalija * kiekvienam jo

ypatišką dovaną, kaip ji nor. 12 Nės lygiai kaipo kunas vienas yra, o
tačiau daug sąnarių tur, bet visi sąnariai vieno kūno, norint * jų daug
yra, tai tačiau jie vienas kūnas yra; taipo ir Kristus. 13 Nės mes per
vieną Dvasę visi į vieną kūną esme pakrikštyti, ar butumbime Žydai
ar Grykai, ar bernai ar valni; ir esme visi į vieną Dvasę pagirdyti.
14

Nės ir * kunas ne vienas sąnaris yra, bet daug. 15 Bet jei koja tartų:

aš ne esmi ranka, dėl to ne esmi kūno sąnaris; ar ji dėl to ne butų

kūno sąnaris? 16 Ir jei ausis tartų: aš ne esmi akis, dėl to ne esmi kūno
sąnaris; ar ji dėl to ne butų kūno sąnaris? 17 Kad visas kūnas akis
butų, kur dingtų girdėjimas? kad jisai visas butų girdėjimas, kur

12,6 Epėz.1,23.

*

12,7 1Kor.14,26.

*

12,8 1Kor.2,6.

*

12,8 1Kor.1,6.

12,10 Nus.Ap.2,4.

*

12,11 1Kor.7,7. Rym.12,3.6. Epėz.4,7.

*

12,12 1Kor.10,17.

*

12,14 1Kor.12,20.

*

dingtų uodimas? 18 Bet dabar Dievas * sąnarius statė kožną ypačiai
prie kūno, kaip jis norėjo. 19 Bet kad visi sąnariai vienas sąnaris butų,
kur dingtų kūnas? 20 Bet dabar * daug yra sąnarių, ale kūnas yra

vienas. 21 Akis ne gal sakyti rankai: aš tavęs ne privalau; arba vėl
galva kojoms: aš jųsų ne privalau. 22 Bet juo labiaus tie kūno sąnariai,
kurie mums regisi silpniausieji esą, yra privalingiausieji.

23

Ir kurie

mums rodosi negarbingiausieji esą, tiems daugiausiai garbės
duodame; ir kurie mums ne gražiai pritinka, tus labiausiai išrėdome.
24

Nės kurie mums gražiai pritinka, tie to ne privalo. Bet Dievas taip

sudavadijo kūną, ir menkesniamjam sąnariui daugiausiai garbės
davė,

25

Kad ne persiskyrimas butų kūne, bet sąnariai už kits kitą

lygiai rūpintųs.

26

Ir jei vienas sąnaris kenčia, tai visi sąnariai drauge

kenčia; ir jei vienas sąnaris šlovingai laikomas, tai visi sąnariai
drauge džiaugiasi. 27 Bet * jus este Kristaus kūnas ir sąnariai,

kiekvienas pagal savo dalį. 28 Ir Dievas statė susirinkime pirmiaus

*

apaštalus, ant antro prarakus, ant trečio mokįtojus, potam stebuklų
darančius, potam išgydymo dovanų turinčius, gelbėtojus, valdonus,
tuleropus liežuvius. 29 Argi visi yra apaštalai? ar yra prarakai? ar visi
mokįtojai? ar visi stebuklų darytojai? 30 Ar visi tur dovanas išgydymo
ar visi kalba tuleropais liežuviais ar visi gal išguldyti? 31 Bet *

jėškokite geriausiųjų dovanų. O aš jums dar kaštaunesnį kelią
parodysu.
12,18 Kol.2,19.

*

12,20 1Kor.12,14.

*

12,27 Rym.12,5. Epėz.4,12;5,30. Kol.1,24.

*

12,28 1Kor.12,5. Epėz.4,11.

*

12,31 1Kor.14,1.

*

13
Perskyrimas
Krikščioniškosios meilės gražumas ir būdas.
1

Jei aš žmonių ir angielų liežuviais kalbėčiau, o meilės ne turėčiau,

bučiau varias ūžiąs, arba kankalas skambąs. 2 Ir * jei galėčiau
prarakauti, ir žinočiau visas paslėptines ir visą išpažinimą, ir turėčiau
visą † tikėjimą taipo, kad ir kalnus perkelčiau, ir meilės ne turėčiau,
tai nieks bučiau. 3 Ir jei visą savo turtą * ubagams išdalyčiau, ir
duočiau savo kūną deginti, ir meilės ne turėčiau, tai nieko man ne

mačytų. 4 Meilė yra * lengva ir meilinga, meilė ne papyksta, meilė ne
esti sauvalninkė, ne pasipučia, 5 Ne darkos, * ne jėško, kas jos yra, ne
įsipykidina, ne jėško iškados. 6 Ji nesidžiaugia neteisybe, bet
džiaugiasi tiesa. 7 Ji vislab * pakenčia, vislab tik, viso lukur, vislab
pakel. 8 Meilė niekados ne pasiliauja, norint prarakavimai pasiliaus,
ir liežuviai pasiliaus, ir išpažinimas pasiliaus. 9 Nės musų žinojimas

yra iš dalies, ir musų prarakavimas yra iš dalies. 10 Bet kad ateis, * kas
tobula yra, tada tai pasiliaus, kas iš dalies yra. 11 Kudikiu būdamas,
kalbėjau kaip kūdikis, ir kaip kūdikis išmaniau, ir dumojau kaip
13,2 Mat.7,22.

*

13,2 Mat.17,20.

13,3 Mat.6,1. Jon.15,13. Rym.12,8.20. 1Jon.3,17.

*

13,4 Pam.10,12.

*

13,5 Pilip.2,4.21.

*

13,7 1Kor.9,12. Pam.10,12. Rym.15,1.

*

13,10 Epėz.4,13.

*

kūdikis. Bet kaip jau vyru pastojau, atmečiau kūdikių būdą. 12 Mes
dabar regime per zerkolą tamsiame žodyje, bet tada nuo veido iki
veido. Dabar aš išpažįstu iš dalies, bet tada išpažįsu, kaip ir aš

išpažintas esmi. 13 Bet dabar pasiliekti tikėjimas, lukestis, meilė, tie
trys. Bet meilė jų yra didžiausioji.

14
Perskyrimas
Tikrasis vartojimas liežuvių ir prarakavimo.
1

Jėškokite meilės. * Pasiprocevokitės rupestingai dėl dvasiškųjų

dovanų; bet labiausiai, kad † prarakautumbite. 2 Nės kurs liežuviais

kalba, tas ne žmonėms kalba, bet Dievui; nės nei viens jo ne klausos,
bet Dvasėje jis kalba paslėptines. 3 Bet kurs prarakauja, tas kalba
žmonėms ant pagerinimo ir ant pagraudenimo ir ant
palinksminojimo. 4 Kurs liežuviais kalba, tas pats savę gerina; bet
kurs prarakauja, tas gerina susirinkimą. 5 Aš norėčiau, * kad jus visi
liežuviais kalbėti galėtumbite, bet daugiaus, kad prarakautumbite.

Nės kas prarakauja, didesnis yra už tą, kurs liežuviais kalba, jei jis tai
tikt ir išguldytų, kad susirinkimas iš to pagerintas butų. 6 Bet dabar,

mieli broliai, jei aš pas jus ateičiau ir kalbėčiau liežuviais, ką aš jums
derėčiau, jei su jumis ne kalbėčiau, ar per apreiškimą, ar per *
išmanymą, ar per prarakavimą, ar per pamokslą? 7 Juk taipo ir tuose
14,1 1Kor.12,31.

*

14,1 1Kor.11,4;12,10.

14,5 4Maiž.11,29.

*

14,6 1Kor.12,8.

*

daiktuose stov, kurie skamba, o tačiau yra negyvi, ar butų vamzdis,
ar arpa; kad jie ne skirtus balsus išduotų, kaip galima žinoti, kas
vamzdžiuota, arba kas ant arpos žaista yra? 8 Nės jei * truba

nepermanomą balsą išduoda, kas ant mušio gatavosis. 9 Taipo ir jus,
kad liežuviais kalbate, jei neišmanomą kalbą išleidžiate, kaipgi bus
galima žinoti, kas kalbėta yra? nės į vėją kalbėsite. 10 Yra tiesa
tuleropų balsų sviete, o tų tačiau ne esti nei viens nepermanomas.
11

Taigi jei aš ne žinau balso išsimanymo, busu neišmanomas tam,

kursai kalba; ir kalbąsis bus man nepermanomas. 12 Taipo ir jus *

kadangi jus rupestingai pasiprocevojate dėl dvasiškųjų dovanų, to
jėškokite, kad susirinkimą pagerintumėte, kad viso apstingai
turėtumbite. 13 Dėl to, * kas liežuviais kalba, taipo tesimeldžia, kad jis
tai ir išguldytų. 14 Bet jei aš liežuviu meldžiuos, tai meldžiasi mano
dvasė; bet mano durna nei vienam nieko ne mačija. 15 Bet kaipgi tai

tur buti? butent taipo: aš melsuos su dvase, ogi melsuos ir dumoje; aš
giedosu psalmus dvasėje, ogi * giedosu psalmus ir su duma. 16 Bet kad
tu žegnoji dvasėje, kaip gal tas, kurs vietoje neišmanančiojo stov,
Amen tarti ant tavo dėkavonės? kadangi jis ne išmano, ką tu kalbi.
17

Tu tiesa gerai dėkavoji, bet kitsai iš to ne gerinamas. 18 Aš dėkavoju

savo Dievui, kad aš daugiaus liežuviais kalbu už jus visus. 19 Bet

susirinkime veiklaus velijuos, penkis žodžius kalbėti su savo burna,
jeib ir kitus pamokįčiau, ne kaip šeip dešimt tukstančių žodžių

14,8 4Maiž.10,9.

*

14,12 1Kor.14,1.

*

14,13 1Kor.12,10.

*

14,15 Epėz.5,19.

*

liežuviais. 20 Mieli broliai, * ne pastokite kudikiai išmanyme, bet †
piktenybėje bukite kudikiai, ale išmanyme bukite tobuli. 21 * Zokane
parašyta yra: aš kitais liežuviais ir kitomis lupomis kalbėsu šiems

žmonėms, o tačiau manęs nei taip ne klausys, sako Viešpats.
22

Togidėl liežuviai ne yra ženklu tikintiemsiems, bet

netikintiemsiems; bet prarakavimas ne netikintiemsiems, bet
tikintiemsiems.

23

Taigi, jei visas susirinkimas vienoje vietoje susieitų,

ir visi liežuviais kalbėtų, bet įeitų ten neišmanančiųjų arba

netikinčiųjų, ar jie ne sakytų, jus esant padukus? 24 Bet jei visi
prarakautų, ir kad ateitų koks netikįs, arba neišmanąs, tas pastotų tų
visų perliudytas ir visų sudytas. 25 Ir taipo, kas jo širdyje paslėpta,
pastotų regima, ir jis taipo pultų ant savo veido, Dievo melstus, ir
išsipažintų, Dievą tikrai jusyje esantį. 26 Kaipgi dabar yra, mieli
broliai? * kad susieinate, tai kiekvienas tur psalmus, † tur pamokslą,

tur liežuvius, tur apreiškimą, tur išguldymą. Vislab tai te nusiduodie

**

ant pagerinimo. 27 Jei kas liežuviu kalba, ar po du, ar daugiausiai

po tris, pakarčiui, tai viens te išguldo. 28 Bet jei kas ne esti
išguldytojis, tai te tyl jisai susirinkime; bet te kalba sau pačiam ir
Dievui.

29

Bet prarakai te kalba, du arba trys, o kiti te sudija. 30 Bet jei

koks apreiškimas nusiduoda kitam, sėdinčiam, tai pirmasis te tyl.
31

Jus galite tiesa visi prarakauti po kits kito, jeib visi mokintus ir visi

14,20 Epėz.4,14.

*

14,20 Mat.18,3.s.

14,21 5Maiž.28,49. Jėz.28,11.12.

*

14,26 1Kor.11,18.20.

*

14,26 1Kor.12,8.9.10.

14,26 Epėz.4,12.

**

graudenti butų. 32 Ir * prarakų dvasės yra paduotos prarakams. 33 Nės
Dievas ne yra Dievas nedavado, bet pakajaus, kaipo visuose
susirinkimuose šventųjų.

34

Jųsų * moters te tyl susirinkimuose; nės

ne tur joms buti valia kalbėti, bet † paduotos buti, kaipo ir zokanas
sako. 35 Bet jei jos ko nor išmokti, tai jos namieje savo vyrų te
klausia. Moterims ne pritink, susirinkime kalbėti. 36 Arba, ar Dievo
žodis nuo jųsų yra išėjęs? arba ar jis pas jus vienus atėjęs? 37 Jei kas
misiijasi esąs prarakas, arba dvasiškas, * tas te išpažįsta, ką aš jums

rašau; nės tai yra Viešpaties prisakymai. 38 Bet jei kas yra nežinąs, tas

te esie nežinąs. 39 Todėlei, mieli broliai, didei pasiprocevokitės
prarakavimo, ir ne ginkite, liežuviais kalbėti. 40 Vislab te nusiduodie *
viežlybai ir davadniai.

15
Perskyrimas
Apie prisikėlimą numirusiųjų ir kaip su tuomi bus.
1

Bet aš jums, mieli broliai, * primenu Evangėlios, kurią jums

apsakiau, kurią jus taipojau ir priėmėte, kurioje taipojau ir stovite;
2

Per kurią * taipojau išganyti pastojate, kokiu budu aš jums ją
14,32 1Kor.12,9.10.11.

*

14,34 1Tim.2,12.

*

14,34 1Maiž.3,16. 1Kor.11,3. Epėz.5,22. Kol.3,18. Tit.2,5.

14,37 1Jon.4,6.

*

14,40 Kol.2,5.

*

15,1 Gal.1,11.12.

*

15,2 1Kor.1,21.

*

apsakęs esmi, jei jus ją te be turite; kad tiktai ne butumbite
noprosnai tikėję. 3 Nes as jums pirmiaus daviau, ką ir aš gavau, kad

Kristus numiręs esti už musų griekus * pagal raštą, 4 Ir kad jis yra

palaidotas ir iš numirusiųjų prisikėlęs trečiąją dieną * pagal raštą, 5 Ir
kad jis regėtas yra * Kėpaso, potam † anų dvylika. 6 Potam jis regėtas
yra daugiaus ne kaip penkių šimtų brolių vienu kartu, kurių dar daug
gyvi, bet keli jau užmigę. 7 Potam jis regėtas yra Jokubo, potam *
visų apaštalų. 8 Paskučiaus po visų * jis ir manęs, kaip ne čėsu

gimusio, regėtas yra. 9 Nės aš esmi * mažiausiasis tarp apaštalų, kaip
kurs nevertas esmi, kad apaštalu vadinamas bučiau, todėl, kad Dievo
susirinkimą persėdėjau.

10

Bet iš Dievo malonės esmi, kas esmi, ir jo

malonė manyje ne buvo noprosna, bet aš daug daugiaus dirbau už
juos visus; ale ne aš, bet Dievo malonė, su manimi esantįjį.

11

Dėlgi

to, ar bučiau aš, ar anie, taipo Dievo žodį apsakome, ir taipo jus
tikėjote.

12

Bet jei Kristus apsakomas yra, kad jisai * iš numirusiųjų

prisikėlęs, kaipgi keli jųsų sako, prisikėlimo iš numirusiųjų ne esant?
13

Bet jei prisikėlimo iš numirusiųjų niera, tai ir Kristus ne prisikėlęs.

14

Bet jei Kristus ne prisikėlęs, tai musų kozonis noprosna; tai ir jųsų

tikėjimas noprosnas.

15

15,3 Jėz.53,8.9.

*

15,4 Ps.16,10.

*

15,5 Luk.24,34.

*

15,5 Mark.16,4.

15,7 Luk.24,50.

*

15,8 Nus.Ap.9,5.

*

15,9 Epėz.3,8.

*

15,12 Nus.Ap.17,18.

*

Bet mes ir butumbime išrasti netikrais

liudininkais Dievo, buk mes prieš Dievą liudiję, * jį Kristų prikėlusį,
kurį jis ne esąs prikėlęs; kadangi numirusieji ne prisikelia. 16 Nės jei *

numirusieji ne prisikelia, tai nei Kristus ne prisikėlęs,

17

Bet jei

Kristus ne prisikėlęs, tai * jųsų tikėjimas noprosnas; tai dar este savo
griekuose. 18 Tai ir tie, kurie Kristuje užmigę, prapuolę.

19

Jei tiktai

šime gyvastyje Kristumi nusitikime, tai mes biedniausieji esme iš visų
žmonių. 20 Bet dabar Kristus yra prisikėlęs iš numirusiųjų, ir *
pirmoniu tų pastojęs, kurie miegti. 21 Kadangi per * vieną žmogų

smertis, tai ir per vieną žmogų prisikėlimas iš numirusiųjų ateiti.
22

Nės kaip Adome visi miršta, taip ir * visi Kristuje bus gyvi padaryti.

23

Bet kiekvienas savo eilėje. * Pirmoms Kristus; potam † Kristui

priklausantieji, kad jis ateis. 24 Potam galas, kad jisai karalystę Dievui
ir Tėvui paduos, kad jis nieku pavers visą ponystę, ir visą vyriausybę
ir galybę. 25 Bet jis tur ponavoti, * iki kol jis visus savo neprietelius po

savo kojomis paguldys. 26 * Paskiausiasis neprietelis, kursai bus nieku

paverstas, yra smertis. 27 Nės (parašyta): Jis visus daiktus * padavė po
15,15 Nus.Ap.3,15.s.

*

15,16 Rym.8,11.

*

15,17 1Kor.15,14.

*

15,20 Nus.Ap.26,23.s.

*

15,21 1Maiž.3,19. Rym.5,12.18.

*

15,22 Rym.5,21.

*

15,23 1Kor.15,20. 1Tes.4,14.

*

15,23 Gal.5,24.

15,25 Mat.22,44.s.

*

15,26 Apr.20,14.

*

15,27 Ps.8,7. Mat.11,27.s.

*

jo kojomis. Bet kad jisai sako, visus daiktus paduotus esant, tai
regima, kad tai be to, kursai jam visus daiktus padavė.

28

Bet kad jam

vislab bus paduota, tai ir pats Sunus paduotas bus tam, kursai jam

vislab padavė, jeib Dievas butų vislab visuose. 29 Kągi šeip tie daro,
kurie krikštydinasi ant numirusiųjų, jei numirusieji nieku budu ne
prisikelia? kam jie krikštydinasi ant numirusiųjų? 30 Ir * kamgi mes
kas adyną pavojume stovime? 31 Prie musų * garbės, kurią turu
Kristuje Jėzuje, musų Viešpatyje, † aš mirštu kas dieną. 32 Ar aš

žmogiškoje mislyje su žvėrimis Epėze ėmiausi? ką man mačija, jei

numirusieji ne prisikelia? * valgykime ir gerkime, nės rytoj esme
numirę.

33 *

Ne duokitės išsivadžioti. Piktos kalbos pagadina gerus

pasielgimus.

34 *

Pabuskite ben vieną kartą tikrai, ir ne susigriešykite;

nės keli nieko ne žino apie Dievą; tai † jums ant apgėdinimo sakau.
35

Bet jei kas čia sakytų: * kaip numirusieji prisikels? ir su kokiais

kunais jie ateis? 36 Tu durniau, ką tu sėji, ne atgyja, * jei ne pirma
numirtų. 37 Ir ką tu sėji, juk ne yra tas kunas, kursai tur pastoti, bet
tiktai grudas, butent kvietys, ar kitų vienas. 38 Bet Dievas jam duoda

15,30 Rym.8,36.

*

15,31 1Tes.2,19.

*

15,31 2Kor.4,10.11.

15,32 Jėz.22,13;56,12. Išm.2,6.

*

15,33 Epėz.5,6.s. Išm.4,12.

*

15,34 Rym.13,11.

*

15,34 1Kor.6,5.

15,35 Ezėk.37,3.

*

15,36 Jon.12,24.

*

kuną, kaipo jis nor, ir kiekvienai * sėklai jos pačios kuną. 39 Ne visas
kunas yra tas pats kunas; bet kitoks kunas yra žmonių, kitoks galvijų,
kitoks žuvių, kitoks paukščių.

40

Ir yra dangiški kunai, bei žemiški

kunai. Bet kitą šlovę tur dangiškieji, ir kitą žemiškieji. 41 Kitą
skaistumą tur saulė, kitą skaistumą tur mėnuo, kitą skaistumą tur
žvaigždės. Nės viena žvaigždė kitą pereiti skaistumu; 42 Taipo ir
prisikėlimas numirusiųjų: Sėjamas yra pagendąs, ir kelsis
nepagendąs. 43 Sėjamas yra negarbėje, ir kelsis * šlovėje. Sėjamas yra

silpnybėje, ir kelsis stiprybėje.

44

Sėjamas yra prigimęs * kunas, ir

kelsis dvasiškas kunas. Jei turi prigimusį kuną, tai turi ir dvasišką
kuną. 45 Kaip parašyta yra: * pirmasis žmogus, Adomas, sutvertas yra
į kuniškąjį † gyvastį; ir paskutinysis Adomas į dvasiškąjį gyvastį.
46

Bet dvasiškasis kunas ne esti pirmasis, bet kuniškasis, * potam

dvasiškasis. 47 Pirmasis žmogus yra iš žemės ir žemiškas; antrasis

žmogus yra Viešpats iš dangaus. 48 Koksai žemiškasis yra, tokie yra ir
žemiškieji, ir koks dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji.

49

Ir kaip mes

nešiojame abrozą žemiškojo, taipo ir nešiosime abrozą dangiškojo.
50

Bet apie tai sakau, mieli broliai, kad * kunas ir kraujas ne gal Dievo

karalystę į dalykus gauti, o pagendančioji butybė ir ne gaus

15,38 1Maiž.1,1.

*

15,43 Pilip.3,20.21.

*

15,44 Grykiškai: dušiškas.

*

15,45 1Maiž.2,7.

*

15,45 Grykiškai: dušiškąjį.

15,46 Grykiškai: dušiškasis.

*

15,50 Mat.16,17. Jon.1,13.

*

nepagendančiąją.

51

Štai, aš sakau jums paslėptinę: * Mes ne visi

užmigsime, bet mes visi perkeisti pastosime. 52 Ir tai umai, akies

mirksnyje, čėse paskiausiosios * trubos. Nės truba skambės, ir
numirusieji kelsis nepagendą, ir mes pastosime perkeisti.

53

Nės * šitas

pagendąsis tur apsivilkti nepagendančiuoju, ir šitas smertelnasis tur
apsivilkti nesmertelnyste. 54 Bet kad šis pagendąsis apsivilks
nepagendančiuoju, ir šis smertelnasis apsivilks nesmertelnyste, tai
išsipildys tas žodis, * kursai parašytas yra; 55 Smertis yra prarytas

pergalėjime. Smertie, kame tavo gylys? pekla, kame tavo

pergalėjimas? 56 Ale gylys smerties yra griekas; bet * galybė grieko
yra zokanas. 57 Bet garbė Dievui, * kursai mums pergalėjimą davęs
per musų Poną Jėzų Kristų. 58 Dėl to, mano mieli broliai, bukite *
stiprus, nepajudinami, ir vis augkite darbe Viešpaties, kadangi
žinote, † jusų darbą ne noprosną esantį Viešpatyje.

16
Perskyrimas
Apie dovanų rankių vargdieniams krikščionims Jėruzalėje.
15,51 1Tes.4,15.s.

*

15,52 Mat.24,31. 1Tes.4,16.

*

15,53 2Kor.5,4.

*

15,54 Jėz.25,8.

*

15,56 Rym.7,9.13.

*

15,57 1Jon.5,4.

*

15,58 Kol.1,23.

*

15,58 2Nus.Kar.15,7.

1

Bet apie * dovanas, kurios šventiemsiems sudedamos, kaipo

paliepiau susirinkimams Galatioje, taip ir jus darykite: 2 Kožną

pirmąją dieną sabatų * kiekvienas iš jųsų te pasidedie pas savę, ir te
surenkie, kiek jam mėgsta, jeib, man atėjus, tada dar pirma ne reiktų
sudėti dovanas. 3 Bet kad aš busu atėjęs, tai aš tus, kurius jus išrasite,

su gromatomis * siųsu, jeib nuneštų jųsų dovanas į Jeruzalę. 4 Bet jei
reikalas bus, kad ir aš nukeliaučiau, tai jie su manimi keliaus. 5 Bet *
aš pas jus ateisu, kad aš per Macėdonią keliausu; nės aš per
Macėdonią keliausu. 6 Bet pas jus aš rasi pasiliksu, arba ir

peržiemavosu, jeib jus manę palydėtumbite, kur aš nueisu. 7 Dabar aš
jus ne noru regėti, pro šalį eidamas; nės aš tikiuos, ben kokį čėsą pas
jus pasiliksiąs, * jei Viešpats perleis. 8 Bet aš pasiliksu * Epėze iki
Sekminių. 9 Nės man yra atvertos didelės durys, daug naudos
darančios; o ir daug priešininkų yra čionai. 10 Jei Timotiejus ateis,
dabokite, kad jis be baimės pas jus butų; nės ir jisai * dirba darbą

Viešpaties, kaip ir aš. 11 Togidėl nei vienas jį te ne paniekina. Bet
palydėkite jį pakajuje, jeib jis pas manę ateitų; nės aš jo laukiu su
broliais. 12 Bet apie brolį Apolosą žinokite, kad aš jį labai graudenu,
kad jis pas jus ateitų su broliais, ir jis povisam ne norėjo dabar ateiti,

16,1 Nus.Ap.11,29. Rym.12,13.

*

16,2 t.e. nedėlės.

*

16,3 2Kor.8,16.19.

*

16,5 Nus.Ap.19,21.

*

16,7 Nus.Ap.18,21.

*

16,8 1Kor.15,33.

*

16,10 Pilip.2,20.

*

bet jis ateis, kad atspės. 13 * Budėkite, stovėkite tikėjime, bukite vyrai,
ir bukite stiprus. 14 Visi jųsų daiktai te nusiduodie meilėje. 15 Bet aš

jus graudenu, mieli broliai: jus pažįstate * namus Stepono, kad jie †
pirmonės yra Akajoje, ir kad jie patys pasidavę ant tarnavimo
šventiemsiems; 16 Jeib ir jus tokiems butumbite pašlužnus, ir visiems,

kurie * drauge procevojas ir dirba.

17

Aš džiaugiuos dėl atėjimo

Stepono ir Portunato ir Akaiko; nės kur aš jųsų * stokojau, tai jie
atpildė. 18 Jie atgaivino mano ir jųsų dvasę. * Išpažinkite tokius.

19

Jus

sveikina susirinkimai Azioje. Didei jus sveikina Viešpatyje * Akvilas ir
Priscila su † susirinkimu jų namuose.

20

Jus sveikina visi broliai.

Sveikinkitės kits kitą * šventuoju pasibučiavimu. 21 Aš * Povilas
sveikinu jus savo ranka. 22 Jei kas Poną Jėzų Kristų ne myl, tas t’esie
Anatema; Maran Ata. (Viešpats ateiti.) 23 * Malonė Pono Jėzaus
Kristaus te esie su jumis. 24 Mano meilė te esie su jumis visais Kristuje

Jėzuje. Amen.

(Pirmoji gromata Korintionump, siųsta iš Pilipų, per Steponą, ir Portunatą
16,13 1Kor.15,34. Mat.24,42;25,13.

*

16,15 1Kor.1,16.

*

16,15 Rym.16,5.

16,16 Pilip.2,30.

*

16,17 2Kor.11,9.

*

16,18 1Tes.5,12.

*

16,19 Nus.Ap.18,2.18.26.

*

16,19 Rym.16,5.

16,20 Rym.16,16. 2Kor.13,12. 1Tes.5,26. 1Petr.5,14.

*

16,21 Kol.4,18. 2Tes.3,17.

*

16,23 Rym.16,24.

*

ir Akaiką ir Timotiejų.)

2CO -

ANTRA GROMATA ŠVENTO POVILO
KORINTIONUMP.

1
Perskyrimas
Povilo kantrumas persekinėjime.
1

Povilas, apaštalas Jėzaus Kristaus * per Dievo valę, bei brolis

Timotiejus, Dievo susirinkimui Korinte, podraug ir visiems

šventiemsiems visoje Akajoje: 2 Malonė t’esie * su jumis, ir pakajus
nuog Dievo, musų Tėvo, ir nuo Pono Jėzaus Kristaus.

3*

Pašlovintas

t’esie Dievas ir Tėvas musų Pono Jėzaus Kristaus, Tėvas
mielaširdingystės ir † Dievas viso palinksminojimo, 4 Kursai mus
palinksmina visame musų varge, kad ir mes palinksminti galime

visokiame varge esančius, tuomi palinksminojimu, kuriuomi mes
Dievo palinksminojami. 5 Nėsa * kaip mes kentėjimo Kristaus daug
turime, taipo ir apsčiai † palinksminojami esme per Kristų. 6 Bet ar
1,1 1Kor.1,1.

*

1,2 Rym.1,7. 1Kor.1,3.

*

1,3 Epėz.1,3. 1Petr.1,3.

*

1,3 Rym.15,5.

1,5 Ps.34,20.

*

1,5 Ps.94,19.

vargo turime, ar palinksminojimo, * tai toktai jums ant gero
nusiduosti. Jei vargas, tai toktai jums nusiduosti ant palinksminojimo
ir išganymo, (kursai išganymas pasirodo, jei kenčiate su kantrumu,

taipo, kaip mes kenčiame). Jei palinksminojimas, tai toktai taipojau
ir jums nusiduosti ant palinksminojimo ir išganymo. 7 Ir musų
nusitikėjimas stipriai stov už jus, kadangi žinoma, kad, * kaip jus
kentėjimo dalyvi este, taip ir palinksminojimo dalyvi busite. 8 Nėsa
mes jums ne slėpsime, mieli broliai, * savo vargą, mums Azioje

nusitikusįjį, kur per mierą apsunkįti buvome ir per sylą, taipo, kad
jau abejojome, bau gyvi išliksią, 9 Ir savyje pamisliję buvome, turėsią

mirti. Bet tai todėl nusidavė, jeib ne patys savimi nusitikėtumbime,
bet Dievu, kursai numirusiuosius prikel; 10 Kursai mus nuo tokio
smerties išgelbėjo, ir dar kasdien išgelbti; ir juomi nusitikime, jį ir *
toliaus mus išgelbėsiantį,

11

Per pagalbą jųsų užmeldimo už mus, jeib

ant musų už tą dovaną, mums per daug žmonių duotąją, daug

dėkavonės nusiduotų. 12 Nėsa tai musų gyrius, būtent * liudijimas
musų sąžinės, kad † mes prastybėje ir dieviškoje tikrybėje, ne
kūniškoje išmintyje, bet Dievo malonėje, šime sviete esme pasielgę,
bet daugiausiai pas jus. 13 Nes mes nieko kito jums ne rašome, kaip
ką skaitote irgi randate. Bet aš tikiuos, jus ir iki galo mus tokius

1,6 2Kor.4,15.17.

*

1,7 2Tes.1,4.7.

*

1,8 Nus.Ap.19,23.

*

1,10 2Tim.4,18.

*

1,12 Ebr.13,18.

*

1,12 Mat.10,16.

rasite, kokius mus iš dalies ir este radę. 14 Nės * mes esme jųsų gyrius,
kaipo ir jus musų gyrius este ant dienos Viešpaties Jėzaus. 15 Ir tuomi
nusitikėdamas mislijau, andai pas jus ateiti, jeib vėl geradėjystę
gautumbite,

16

Ir aš per jus į Macėdonią keliaučiau, ir iš Macedonios

vėl pas jus iškakčiau, ir jųsų lydėtas bučiau į Judėą.

17

Argi

n’apsidumojime elgiausi, toktai ketindamas? arba ar mano
apsiėmimai kūniški? ne taipo; bet pas manę yra kas je, tai je, ir kas
ne, tai ne.

18

Bet, ak * viernasis Dievas žino, kad musų žodis ant jųsų

niera je bei ne buvęs, 19 Nėsa Dievo Sunus, Jėzus Kristus, tarp jųsų

per mus apsakytasis, per manę bei Silvaną bei Timotiejų, tas ne buvo
je ir ne, bet je buvo jame, 20 Nes visi Dievo pažadėjimai je yra jame,
ir Amen yra jame, ant Dievo garbės per mus. 21 Bet Dievas tas yra,
kurs mus * patvirtina podraugiai su jumis į Kristų, ir mus pamostijęs,
22

Ir užpečvietijęs, ir į musų širdį * pradotką, Dvasę, davęs. 23 Bet aš

Dievą * per liudininką šaukiu ant savo dušios, kad aš jus
pačėdydamas dar ne vėl į Korintą atėjau; 24 Ne, kad mes

*

viešpatautumbime ant jųsų tikėjimo, bet mes esme pagalbininkai
jųsų džiaugsmo; nės jus stovite tikėjime.

2

1,14 2Kor.5,12.

*

1,18 1Kor.1,9.

*

1,21 1Kor.1,8. 1Petr.5,10.

*

1,22 Rym.8,16. Epėz.1,14.

*

1,23 Rym.1,9.

*

1,24 1Petr.5,3.

*

Perskyrimas
Apie priėmimą prisiverčiančiojo griekininko.
1

Bet aš tai savyje padumojau, kad ne vėl smutnybėje pas jus

ateičiau. 2 Nėsa jei aš jus apsmutniju, kas yra manę palinksminąs,

kaip tikt tas, kurs manęs apsmutnijamas. 3 O aš jums toktai rašiau, *
kad aš ateidamas ne turėčiau smutnytis iš tų, iš kurių man veiklaus
džiaugtis reikėtų; kadangi tai nuo visų jųsų tikiuos, kad mano
džiaugsmas jųsų visų džiaugsmas esąs. 4 Nės aš rašiau jums didime

varge bei širdies tužboje, su daug ašaromis, ne kad turėtumbite
apsmutnyti būti, bet kad meilę išpažintumbite, kurią aš turu ypačiai
prieš jus. 5 Bet jei kas smutką padaręs, tas ne manę apsmutnijęs, bet

iš dalies (kad ne perdaug sakyčiau) jus visus apsmutnijo. 6 Bet gana,
kad tas daugiausiųjų taip pabartas yra; 7 * Jeib jus jam dabar toliaus
juo labiaus atleistumbite, ir linksmintumbite, kad jis ne nugrimstų
per didžioje smutnybėje. 8 Todėl graudenu jus, išrodykite meilę ant
jo,

* 9

Nėsa dėl to aš jums ir rašęs esmi, kad išpažinčiau, bau jus iš

tikro * paklusnus este visuose dalykuose.

10

Bet kuriam jus ką

atleidžiate, tam ir aš atleidžiu. Nėsa ir aš, kam, ką atleisdamas, tai
atleidžiu dėl jųsų, Kristaus vietoje; 11 Kad ne apgauti pastotumbime *

šėtono. Nėsa mums ne yra nežinoma, ką jis mislyje tur. 12 Bet kaip aš

2,3 2Kor.12,21.

*

2,7 Gal.6,1.

*

2,8 1Kor.16,14.

*

2,9 2Kor.7,15.

*

2,11 Luk.22,31.

*

iškakau * Troadon, apsakyti Evangėlią Kristaus, ir † man durys
atvertos buvo Viešpatyje, 13 Ne rimau savo dvasėje, ne radęs Titų,

savo brolį; bet atsisveikinęs nuo jų išėjau į Macėdonią. 14 Bet Dievui
dėkui, mums visados duodančiam pergalėjimą Kristuje ir
apreiškiančiam kvapą savo išpažinimo per mus visose vietose. 15 Nėsa
mes esme Dievui geras kvapas Kristaus, * tarp abiejų, tarp
išganomųjų jr tarp prapuolančiųjų.

16

Šiems kvapas smerties ant

smerties; bet aniems kvapas gyvasties ant gyvasties. Ir * kas yra tam
tinkąs? 17 Nėsa mes ne esme kaip daug tokių, kurie Dievo žodį

perkreipia, bet kaip iš tikrybės, ir kaip iš Dievo, po Dievo akių,
kalbame Kristuje.

3
Perskyrimas
Užtarimas ėvangėliškojo mokįtojų urėdo.
1

Argi mes vėl pradedame * patys girtis? arba bau mes privalome,

kaip keli, paginančių gromatų jusump, arba paginančių gromatų iš
jųsų. 2 Jus este musų gromata, rašyta musų širdyje, pažįstama ir

skaitoma visų žmonių; 3 Kurie jus pažįstami pastojote, esą gromata
Kristaus, per musų sakymo urėdą pagatavyta, ir per * mus rašyta, ne
2,12 Nus.Ap.16,8.

*

2,12 Nus.Ap.14,27.

2,15 1Kor.1,18.

*

2,16 2Kor.3,5.6.

*

3,1 2Kor.5,12.

*

3,3 Jėr.31,33.

*

tinta, bet Dvase gyvojo Dievo, ne į akmens toblyčias, bet į kūniškas
širdies toblyčias. 4 Bet tokį nusitikėjimą turime Dievopi * per Kristų.
5

Ne * kad mes tinką butumbime iš savęs, ką mislyti, kaip iš savęs, bet

kad mes tinką esme, tai iš Dievo yra; 6 Kursai ir mus tinkančius
padarė, pilnavoti urėdą naujojo testamento, ne skaitytinės, bet
Dvasės. Nėsa skaitytinė žavina, bet * Dvasė gyvus daro. 7 Bet jei
urėdas, per skaitytines žavinąsis, ir į akmenis įrašytasis, skaistumą
turėjo, taip, aža vaikai Izraelio negalėjo pažiūrėti * į veidą Maižėšiaus

dėl skaistumo jo veido, kurs tačiau pasiliauja; 8 Kaip ne turėtų toli

daugiaus skaistumo turėti urėdas, * Dvasę duodąsis? 9 Nėsa jei urėdas,
pražudymą apsakąsis, skaistumo tur, juo daugiaus tas urėdas, *
teisybę apsakąsis, apstingą tur skaistumą. 10 Nės ir ana dalis, kuri
peršviesta buvo, ne laikytina yra per skaistumą prieš šį apstingąjį
skaistumą. 11 Nės jei tai skaistumo turėjo, kas pasiliauja, juo daugiaus

tai šlovės turės, kas pasiliekti. 12 * Taigi tokį nusitikėjimą turėdami,

didei † drąsiai elgiamės, 13 Ne darydami, kaip Maižėšius, kursai savo *
veidą dangalu apkabino, kad vaikai Izraelio ne galėjo žiūrėti į galą

3,4 Jon.14,6.s.

*

3,5 2Kor.2,16.

*

3,6 Jon.6,63.

*

3,7 2Maiž.34,30.

*

3,8 Gal.2,14.

*

3,9 Rym.1,17;3,21.

*

3,12 2Kor.3,4.

*

3,12 Epėz.6,19.

3,13 2Maiž.34,33.35.

*

to, kas pasiliauja. 14 Bet jų * umai yra užkietinti. Nėsa iki šiai dienai
tas pats dangalas pasiliekti ne atdengtas ant senojo testamento, jiems

tą be skaitant, kursai Kristuje pasiliauja.

15

Bet iki šiai dienai, kad

Maižėšius skaitomas, dangalas kaba jiems ant jų širdžių. 16 * Ale kad
jie prisiverstų Vieštiespi, tai dangalas butų atimtas. 17 Nėsa * Viešpats
Dvasė yra. Bet kur Viešpaties Dvasė, čia valnybė. 18 Bet dabar
pasirodo kiekviename iš musų, veidu atdengtu, kaip kokiame
zerkole, Viešpaties skaistumas, ir mes peršviečiami esme į tą patį

abrozą, nuo skaistumo į skaistumą, kaip nuo Viešpaties, kursai Dvasė
yra.

4
Perskyrimas
Evangėlios vaisingumas tikinčiuose, po vargais kariaujančiuose.
1

Todėl * tokį urėdą turėdami, kaipo † mums mielaširdingystė duota

yra, ne pailstame, 2 Bet vengiame ir paslėptą gėdą, * ir klastomis ne
apsieiname, neigi perkreipiame Dievo žodį; bet su tiesos apreiškimu
ir gerai elgiamės prieš visų žmonių sąžinę po Dievo akių. 3 Taigi jei
musų Evangėlia apdengta, tai ji apdengta * prapuolančiuose, 4 Prie
3,14 Jėz.6,10.

*

3,16 Rym.11,23.26.

*

3,17 Jon.4,24.

*

4,1 2Kor.3,6.

*

4,1 1Kor.7,25.

4,2 1Tes.2,5.

*

4,3 1Kor.1,18.

*

kurių šio svieto Dievas netikinčiųjų ūmus apjekinęs, kad ne mato
skaistą šviesą Evangėlios apie skaistumą Kristaus, * kursai yra

abrozas Dievo. 5 Nės mes * ne savę pačius apsakome, bet Jėzų Kristų,
jį esantį Viešpatį; bet mus jųsų tarnus delei Jėzaus. 6 Nėsa * Dievas,
kursai liepė šviesą iš tamsos prašvisti, tas davė † skaistų šviesumą į
musų širdis, jeib (per mus) rastųs apšvietimas ant išpažinimo
skaistumo Dievo veide Jėzaus Kristaus. 7 Bet mes tokį skarbą turime
žemiškuose rykuose, kad apstingoji macis butų Dievo, ir * ne iš musų.
† 8

Mes turime visur * vargo, bet mes nesitužijame. Mums ne ramu,

bet mes ne nusimename. 9 Mes kenčiame persekinėjimą, * bet ne
esme prastojami. Mes nuspaudžiami, bet ne prapuolame; 10 Ir vis *
nešiojamės mirimą Pono Jėzaus ant savo kūno, kad ir gyvastis Pono
Jėzaus ant musų kūno butų apreikštas. 11 Nėsa mes, gyvi esantieji,
visados į * smertį duodami esme dėl Jėzaus, kad ir gyvastis Jėzaus
apreikštas butų ant musų smertelnojo kūno. 12 Todėl * smertis

galingas yra musyje, bet gyvastis jusyje. 13 Bet kadangi mes tą pačią
4,4 Ebr.1,3.s.

*

4,5 2Kor.1,24.

*

4,6 1Maiž.1,3.

*

4,6 1Petr.1,19.

4,7 2Kor.5,1.

*

4,7 1Kor.2,5.

4,8 2Kor.1,8;7,5.

*

4,9 Ps.37,24.33.

*

4,10 Rym.8,17.

*

4,11 Rym.8,36.

*

4,12 1Kor.4,9.

*

tikėjimo dvasę turime, (kaip parašyta yra: * aš tikiu, todėl kalbu,) tai
ir mes tikime, o todėl kalbame, 14 Ir žinome, kad tas, kursai * Poną

Jėzų prikėlęs, ir mus prikels per Jėzų ir (gyvus) pastatys drauge su
jumis.

15

Nės vislab tai nusiduosti dėl jųsų, * jeib apstingoji malonė

per dėkavojimą daugių Dievą apstingai liaupsintų.

16

Todėl mes ne

pailstame; bet, norint musų viršutinysis žmogus * pagenda, tai tačiau

vidujis iš dienos į dieną atnaujinamas.

17

Nėsa musų * vargas, kursai

čėsiškas ir lengvas yra, duoda amžiną ir per visą mierą svarbią šlovę,
18

Mums, * ne veizdintiemsiems ant to, kas regima, bet ant to, kas

neregima. Nėsa kas regima, tai čėsiška; bet kas neregima, tai amžina.

5
Perskyrimas
Palinksminojimas tikinčiųjų prieš visokius vargus; galybė
Evangėlios.

1

Bet mes žinome, * musų žemiškiemsiems namams šios šėtros

suluštant, kad mes turį budavonę, Dievo pabudavotą, † namus ne
4,13 Ps.116,10.

*

4,14 Nus.Ap.3,15.s.

*

4,15 Rym.5,15.

*

4,16 1Petr.4,1.

*

4,16 Epėz.3,16.

4,17 Rym.8,18.

*

4,18 Rym.3,24.25.

*

5,1 Job.4,19. 2Petr.1,13.14.

*

5,1 Jon.14,2.

rankomis padarytus, amžinai esančius danguje. 2 Nėsa dėl to ir *
išsiilgstame savo namų, iš dangaus esančiųjų, ir geidžiame, tais

aprėdyti būti; 3 Vienok taipo, jei mes tikt aprėdyti, o ne nuogi rasti

butumbime. 4 Nėsa koliai šioje šėtroje esme, išsiilgstame, ir
apsunkinti esme; kadangi mes velytumbimės veiklaus ne išrėdyti, bet
*

aprėdyti būti, jeib kas smertelna, pastotų praryta gyvasčio. 5 Bet

mus tam įtaisąsis, tai Dievas yra, kurs mums * pradotką, Dvasę,
davęs. 6 Bet mes visados linksmi esme, žinodami, kad, koliai kūne

gyvename, toliai svetur ant kelionės esme Viešpačiui. 7 Nės mes

vaikščiojame tikėjime, o ne regėjime. 8 Bet mes linksmi esme, ir * juo
labiaus geidžiame, iš kūno iškeliauti, ir namieje būti pas Viešpatį.
9

Todėl ir pasiprocevojame, ar namieje, ar svetur ant kelionės

būdami, * kad jam pamėgtumbime. 10 Nėsa mes visi turime *
pasirodytis prie sūdo krasės Kristaus, jeib kožnas gautų, kaip jis
pasielgęs, kūne gyvas be būdamas, ar gerai, ar piktai. 11 Togidėl

žinodami, * kad Dievo reikia bijotis, lengviai elgiamės su žmonėmis;
bet Dievui mes pažįstami esme. Bet aš tikiu, kad ir jųsų sąžinėje
pažįstami esme.

12

Kad * ne vėl patys pasigirtumbime, bet jums

priežastį duotumbime, mumis girtisi, jeib turėtumbite ko girtis prieš
5,2 Rym.8,23.

*

5,4 1Kor.15,53.

*

5,5 2Kor.1,22. Rym.8,16.23. Epėz.1,13.14.

*

5,8 Pilip.1,23.

*

5,9 Ps.39,13.

*

5,10 Nus.Ap.17,31. Rym.2,6;14,10.

*

5,11 Job.31,23.

*

5,12 2Kor.3,1.

*

tus, kurie iš to, kas po akių yra, giriasi, ir ne pagal širdį. 13 Nėsa jei *
per daug darome, tai Dievui per daug darome; jei mierą laikome, tai

jums mierą laikome. 14 Nės meilė Kristaus mus taip verčia, kadangi
tai tikime, kad, vienam * už visus numirus, tai jie visi numirę.

15

O jis

todėl * už visus yra numiręs, † jeib tie, kurie gyvi yra, toliaus ne sau
patims gyvi butų, bet tam, kursai už juos numiręs ir prisikėlęs.
16

Todėl iš šio čėso nei vieno ne pažįstame pagal kūną. O norint ir

Kristų esme pažinę pagal kūną, tačiau jo jau dabar daugiaus ne
pažįstame.

17

Todėl, * jei kas Kristuje yra, tai jis naujas sutvėrimas

yra; † kas sena buvo, praėjo; štai, vislab nauja pastojo. 18 Bet vislab tai
nuog Dievo, kursai * mus pats su savimi suderinęs yra per Jėzų
Kristų, ir urėdą davęs, suderinimą apsakantį. 19 Nėsa * Dievas buvo
Kristuje ir suderino svietą pats su savimi, ir ne prirokavo jiems jų
griekus, ir pastatė tarp musų žodį apie suderinimą. 20 Togidėl mes
esme * paslai Kristaus vietoje, nės Dievas graudena per mus; taigi

prašome Kristaus vietoje: susiderinkite su Dievu.

5,13 2Kor.11,16.17.

*

5,14 Ebr.2,9.

*

5,15 1Tim.2,6.

*

5,15 Rym.14,7.

5,17 Rym.8,1.10.

*

5,17 Jėz.43,19. Apr.21,5.

5,18 Rym.5,10.

*

5,19 Rym.3,24.25.

*

5,20 Jėz.52,7.

*

5,21 1Petr.2,22.s.

*

21

Nėsa jis tą, *

kursai nei jokio grieko nežinojo, už mus † grieku padaręs, jeib

**

jame

pastotumbime teisybe, kuri po Dievo akių tinka.

6
Perskyrimas
Graudenimas, Dievo malonę vertai vartoti.
1

Bet mes įgraudename jus, kaip † pagalbininkai, kad ne noprosnai

Dievo malonę butumbite priėmę. * 2 Nės * jis sako: aš išklausiau tavę
malonės čėse, ir gelbėjau tave; dienoje išganymo, † Štai, dabar
malonės čėsas, dabar išganymo diena. 3 Bet ne duokim nei vienam
nei jokio papiktinimo, kad musų urėdas ne butų išpeiktas. 4 Bet

visuose daiktuose * pasirodykime kaip Dievo tarnai, didime

kantrume, varguose, bėdose, tužbose, 5 * Mušiuose, kalėjimuose,
maištuose, darbuose, budėjimuose, pastnįkavimuose, 6 *
Viežlybystėje, išpažinime, lengvybėje, meilingume, Šventoje Dvasėje,
neveidmainiškoje meilėje, 7 Žodyje tiesos, * stiprybėje Dievo, per
5,21 Gal.3,13.

5,21 Kol.1,14. Epėz.1,6.7. Pilip.3,9.

**

6,1 1Kor.3,9.

6,1 2Kor.5,20.

*

6,2 Jėz.40,8.

*

6,2 Luk.4,19.21.

6,4 2Kor.4,2.

*

6,5 2Kor.11,23.27.

*

6,6 1Tim.4,12.

*

6,7 1Kor.2,4.

*

ginklus teisybės po dešinės ir po kairės, 8 Per garbę ir per gėdą, per
piktą garsą ir gerą garsą, kaip išvadžiotojai, o tačiau teisus; 9 Kaip

nepažįstami, o tačiau pažįstami; kaip * mirštą, o štai, gyvi esme; kaip
bausti, o tačiau ne užmušti; 10 Kaip smutni, bet visados linksmi; kaip
ubagai, o tačiau kurie daug bagotais darą; kaip nieko neturį, o tačiau
vislab turį. 11 Ak jus Korintionai, musų burna atsivėrė jusump, musų
širdis linksma. 12 Musų širdis ne ankšta yra prieš jus, bet jųsų širdis
dar ankštoka prieš manę.

13

Aš su jumis kalbu, kaip * su savo vaikais,

kad ir jus prieš manę taip elgtumbitės, ir butumbite linksmi. 14 * Ne
traukite prie svetimo jungo su netikinčiaisiais. † Nės ką tur darbo
teisybė su neteisybe? kokią draugystę tur šviesybė su tamsybe?
15

Kaip sutar Kristus su Bėlialu? arba kokią dalį tur tikįsis su

netikinčiuoju? 16 Kaipo Dievo bažnyčia sutar su balvonais? bet * jus
este bažnyčia gyvojo Dievo, kaip ir Dievas taria: † aš noru juose

gyventi ir juose vaikščioti, ir noru jų Dievas būti, ir jie tur mano
žmonės būti.

17

Todėl * išeikite iš jų, ir atsiskirkite, sako Viešpats, ir

ne pakrutįkite nieko nečysto; tai aš jus priimsu,

18

Ir busu * jųsų

Tėvas, ir jus busite mano sunus ir dukters, sako visogalįsis Viešpats.

6,9 2Kor.4,10.11.

*

6,13 1Kor.4,14.

*

6,14 5Maiž.7,2.

*

6,14 Epėz.5,11.

6,16 1Kor.3,16.

*

6,16 3Maiž.26,12.

6,17 Jėz.48,20;52,11. Apr.18,4.s.

*

6,18 Jėr.31,1.9.33;32,38.

*

7
Perskyrimas
Graudenimas ant pašventimo.
1

Todėlgi, turėdami tokį pažadėjimą, jus mano mieliausieji,

čystykimės nuo viso apderkimo kūno ir dūšios, ir tolyn eikime
pašventime Dievo baimėje. 2 Priimkite musų žodį; mes nei vieną ne
įartinome, mes * nei vieno ne pažeidėme, mes nei vieno ne
apgavome. 3 Tai ne sakau, kad jus prasudyčiau; nėsa pirmai jums
pasakiau, kad jus * musų širdyje este, drauge su mumis mirti ir

drauge gyvi būti. 4 * Aš su didžiu drąsumu jums kalbu, aš daug jumis
giriuos; aš papildytas esmi palinksminojimu, aš esmi apstingai pilnas
džiaugsmo visame musų varge. 5 Nėsa mums į Macėdonią iškakus,

musų kūnas ne turėjo atilsies, bet mes visur buvome varge: iš lauko
kova, viduje baimė. 6 Bet * Dievas, kursai žemuosius palinksmina, tas
mus palinksmino atėjimu Titaus. 7 Ale ne tiktai jo atėjimu, bet ir

tuomi palinksminojimu, kuriuomi jis palinksmintas buvo dėl jųsų, ir

apsakė mums jųsų išsiilgimą, jųsų verksmą, jųsų storavojimą už
manę, taip kad dar daugiaus pasidžiaugiau. 8 Nėsa * kad aš jus per
gromatą apsmutnijau, to man ne gaila, norint man ir gaila buvo; bet
kadangi aš regiu, tą gromatą jus rasi kokią mažą valandą
7,2 2Kor.12,17. Nus.Ap.20,33.

*

7,3 2Kor.6,11-13.

*

7,4 2Kor.7,8.

*

7,6 2Kor.1,3.4.

*

7,8 2Kor.2,4.

*

apsmutnijusią, 9 Tai tačiau dabar džiaugiuos, ne tuomi, kad jus
apsmutnyti este, bet kad jus apsmutnyti este ant gailesčio. Nėsa jus
pagal Dievą este apsmutnyti, jeib jus minau iš musų nei jokios
iškados nei jokiame dalyke ne gautumbite.

10

Nėsa smutka pagal

Dievą daro gailestį ant išganymo, kurio nei vienas nesigail; bet svieto
smutka daro smertį. 11 Štai, tas pats daiktas, kad dieviškai apsmutnyti
este, kokią procę tas pas jus padaręs, beje atsiteisinimą, papykį,
baimę, išsiilgimą, storavojimą, pakoravojimą! jus visuose dalykuose
pasirodėte, čysti esą tame dalyke. 12 Todėl, norint jums rašiau, tai

tačiau toktai ne nusidavė dėl to, kurs įartino, o ir ne dėl to, kurs
įartintas yra, bet dėl to, jeib jųsų procė už mus apsireikštų pas jus po
Dievo akių.

13

Todėl mes palinksminti esme iš to, kad jus palinksminti

este. Bet dar juo apstingiaus pasidžiaugėmės iš džiaugsmo Titaus;
nėsa jo dvasė yra atsigaivinusi iš jųsų visų. 14 Nėsa tame, ką aš po jo

akių apie jus gyriau, ne apgėdįtas esmi; bet lyg kaip vislab tiesa yra,
ką aš jums esmi kalbėjęs, taip ir musų pagyrimas po Titaus akių tiesa
pastojo.

15

Ir jis juo širdingesnis prieš jus yra, minėdamas visų jųsų *

paklusnumo, kaip jus jį su baime ir drebėjimu este priėmę.

16

džiaugiuos, kad aš ant jųsų visai galiu pasitikėti.

8
Perskyrimas
Graudenimas ant dosningų dovanų vargingiems.
1

Aš apsakau jums, mieli broliai, * Dievo malonę, kuri (Dievo)

7,15 2Kor.2,9.

*

8,1 Rym.15,26.

*

susirinkimuose Macėdonioje yra duota. 2 Nėsa jų džiaugsmas tenai
buvo apstingąs, kadangi jie daugumu vargų išmėgįti buvo. Ir kačeig

jie labai vargingi buvo, tačiau jie bagotingai davė visoje prastybėje.
3

Nėsa pagal visą įgalėjimą (tai aš atliudiju), o ir per įgalėjimą jie

buvo noringi duoti. 4 Ir meldė mus, labai ragindami, kad *
priimtumbime geradėjystę ir nudalijimą rankiaus, ant pagalbos
šventiemsiems. 5 Ir ne, kaip nusitikėjome, bet jie patys pasidavė
pirmiaus Viešpačiui, ir potam mums per Dievo valę, 6 Kad turėjome

Titų pagraudenti, jeib jis, kaip pirma buvo pradėjęs, taipo ir tarp jųsų
tokią geradėjystę ištaisytų. 7 Bet lygiai kaip jus visame bagoti este,
tikėjime, ir žodyje, ir išpažinime, ir visokiame stropume, ir jųsų
meilėje prieš mus, taipojau dabokitės, kad ir šioje geradėjystėje
bagoti butumbite. 8 Ne sakau, kaip paliepdamas; bet kitiems taip
besiprocevojant, tai aš bandau ir jųsų meilę, bau ji tikros veislės

esanti. 9 Nėsa jus žinote malonę musų Pono Jėzaus Kristaus, * kad,
norint jis bagotas yra, tačiau vargingu (neturtingu) pastojo dėi jųsų,
jeib jus per jo neturtą pralobtumbite. 10 Ogi aš savo mislį tame dalyke
pasakau. Nėsa tai jums naudinga, kurie jus pernai pradėjote, ne tiktai
daryti, bet ir norėti. 11 Bet dabargi išpildykite ir darymą, jeib, lyg
kaip čia yra veikus ūmas * norėti, taipjau čia butų ir veikus ūmas
daryti, iš to, ką turite. 12 Nėsa jei kas * noringas yra, tai jis yra

(Dievui) pamėgstąs, pagal tai, kaip jis tur, o ne, kaip jis ne tur.
ne nusiduoda su ta mislimi, kad kiti pakajaus turėtų, o jus
8,4 2Kor.9,1. Nus.Ap.11,29.

*

8,9 Sak.9,9. Mat.8,20. Luk.9,58.

*

8,11 Pilip.2,13.

*

8,12 Pam.3,28. Mark.12,43.

*

13

Tai

priespaudos; bet kad lygumas butų. 14 Taip te pašlužija jųsų apstas *
jų neturtui per šią brangią gadynę, kad ir jų apstas potam pašlužytų
jųsų pristokimui, ir lygumas nusiduotų, 15 Kaip parašyta yra: * daug
surenkąsis ne turėjo perdaug; ir maž surenkąsis ne stokojo.

16 *

Bet

Dievui dėkui, kursai tokią procę dėl jųsų davęs į širdį Titaus. 17 Nes
jis tiesa pagraudenimą priėmė; bet kadangi jis taip labai procevojos,
tai jis iš savęs paties pas jus nukeliavo.

18

Bet mes vieną brolį su

juomi siuntėme, kursai giriamas Evangėlioje per visus susirinkimus.
19

Ale ne tikt tai, bet jis ir yra susirinkimų paskirtas per draugą musų

kelionės šioje geradėjystėje, * per mus ištaisomoje Viešpačiui ant
garbės, ir ant pagyrimo jųsų geros valės. 20 Ir to saugojamės, kad mus
ne kas apžodžiuotų dėl kokios bagotingos dovanos, kuri per mus
ištaisoma yra. 21 Ir dabojamės, kad tai viernai nusiduotų, ne tiktai po
akių Viešpaties, bet ir žmonių. 22 Ogi mes su juomi siuntėme ir musų
brolį, kurį mes tankiai ne viename dalyke numanėme

pasiprocevojant, bet dabar juo daugiaus pasiprocevojant. 23 O mes ir
jumis didei tikimės, ar * tai butų dėl Titaus, (kursai mano draugas ir
pagalbininkas tarp jųsų yra,) ar dėl musų brolių, (kurie † apaštalai
yra susirinkimų ir garbė Kristaus.) 24 Taigi parodykite dėl to išrodymą
savo meilės ir * musų gyriaus apie jus ant šių, ir atvirai po akių
8,14 2Kor.9,12.

*

8,15 2Maiž.16,18.

*

8,16 2Kor.9,15. 1Kor.15,57.

*

8,19 Gal.2,10.

*

8,23 2Kor.7,13;12,18.

*

8,23 Rym.16,7.

8,24 2Kor.7,14;8,9.

*

susirinkimų.

9
Perskyrimas
Kodėl reikalas dovanas greitai ir viernai nusiųsti.
1

Nėsa apie tokią * dovaną, šventiemsiems duodamą, ne privalu

jums rašyti. 2 Nės žinau jųsų * gerą valę, kurią giriu Macėdoniškiams
(sakydamas): Akaja pernai gatava buvo, ir jųsų paveikslas daug
paragino. 3 Bet šius brolius todėl siunčiau, kad musų gyrius iš jųsų
tame dalyke ne nieku pavirstų, ir kad jus gatavi butumbite, lygiai
kaip aš apie jus esmi sakąs, 4 Jeib Macėdoniškiams su manimi drauge

ateinant ir jus negatavus randant, mes (ne sakysu jus,) gėdos ne

gautumbime iš tokio gyriaus. 5 Bet aš per reikalingą daiktą laikiau,
brolius pagraudenti, kad jie pirma užeitų pas jus, ištaisyti šitą pirma
pažadėtąją žegnonę, jeib ji gatava butų, taipo, kad butų žegnonė, o
ne šykštumas. 6 Bet tai misliju; * kas skupai sėja, tas ir skupai piaus, ir
kas su žegnone sėja, tas ir piaus su žegnone; 7 Kožnas pagal savo

širdies valę, ne su apmaudu, arba iš nevalės; nėsa * linksmai

duodantįjį Dievas myl. 8 Bet Dievas gal daryti, kad visokia malonė
tarp jųsų bagotinga butų; kad jus, visame visučės pilną pritekimą
turėdami, turtingi pastotumbite ant visokių gerų darbų; 9 Kaip

9,1 2Kor.8,4.20.

*

9,2 2Kor.8,19.

*

9,6 Pam.22,8.

*

9,7 2Maiž.25,2.

*

parašyta yra: * jis yra išbarstęs ir davęs vargdieniams; jo teisybė
išliekti amžinai.

10

Bet tas, kursai * sėklos sutenka sėjėjui, tas juk ir

duonos duos valgiui, ir daugsįs jųsų sėklą, ir užaugįdįs † uoglį jųsų
teisybės;

11

Kad bagoti butumbite visuose daiktuose su visu prastumu,

kursai daro * per mus dėkavojimą Dievui, 12 Nėsa pagalba šios
dovanos ne tiktai stoką šventųjų atpildo, bet ir * apstinga yra tame,
kad daug Dievui dėkavoja per šį musų vierną pašlužijimą, 13 Ir
garbina Dievą už jųsų paklusnų išsipažinimą Evangėlios Kristaus, ir
už jųsų prastą dovanų davimą jiems ir visiems,

14

Ir per savo maldas

už jus, kurie jųsų išsiilgsta dėl apstingosios Dievo malonės jusyje.
15

Bet Dievui dėkui už jo neiškalbamąją dovaną.

10
Perskyrimas
Draudimas nuo išvadžiojimo netikrųjų apaštalų.
1

Bet aš, Povilas, graudenu jus, per * romybę ir lengvybę Kristaus,

kursai pats tarp jųsų būdamas menkas esmi, bet kitur būdamas

drąsus esmi prieš jus. 2 Bet meldžiu, kad man ne reiktų, pačiam ten
esant, drąsiai elgtis su tuom drąsumu, kurs man prirokuojamas, prieš
kelis, kurie mus kaltina, buk mes besielgią kunišku budu. 3 Nėsa
9,9 Ps.112,9. Pam.11,24.

*

9,10 Jėz.55,10.

*

9,10 Oz.10,12.

9,11 2Kor.1,11;4,15.

*

9,12 2Kor.8,14.

*

10,1 Rym.12,1.

*

norint mes kūne krutame, tai tačiau mes ne * kariaujame kunišku
budu. 4 Nėsa * ginklai musų kariavimo ne kūniški, bet galingi po

Dievo akių, suardyti padrutinimus, 5 Kuriais suardome sudumimus ir
visą aukštybę, pasikeliančią prieš Dievo išpažinimą, ir sugauname
visą išmintį po paklusnumu Kristaus; 6 Ir gatavi esme * atkeršyti
kožną nepaklusnumą, kada jųsų paklusnumas išsipildys. 7 Ar ant to
veizdite, kas po akių yra? jei kas tikis, Kristaus esąs, tas vėl tai savyje
te mislija, kad, lygiai kaip jis Kristaus yra, taip ir mes Kristaus esme.
8

O * norint ir mažumą daugiaus girčiaus † musų macies, kurią

Viešpats mums davęs, jus pagerinti ir ne pagadinti, ne pavirsčiau į
gėdą. 9 (Bet tai sakau,) kad ne mislytumbite, manę norėjusį jus
gandįti * gromatomis.

10

Nėsa gromatos (sako jie) sunkios ir drūtos; *

bet pribuvimas kūno silpnas, ir kalba per nieką laikytina. 11 Kursai
toks yra, tas te mislija, kad kokie mes esme su žodžiais gromatose,
kitur būdami, tokiejau drįstame būti ir pačiu darbu, * čia būdami.
12

Nėsa mes * ne dręsame tiems prisilygintis, arba tarp tų rokuotis,

kurie savę patys giriasi. Bet jie savę savimi mierodamies, ir savę
pagal savę pačius per aukštus laikydamies, nieko ne išmano. 13 Bet
10,3 1Tim.1,18.

*

10,4 Epėz.6,13.

*

10,6 Nus.Ap.8,20. 1Kor.5,3.4.5.

*

10,8 2Kor.12,6.

*

10,8 1Kor.5,2.4.5.

10,9 1Kor.5,9.11.

*

10,10 2Kor.10,1.

*

10,11 2Kor.12,20;13,2.10.

*

10,12 2Kor.3,1;5,12.

*

mes nesigirsimės per mierą, bet tiktai * pagal mierą davado, per kurį
mums Dievas tą mierą numieravo, atsiekti ir iki jųsų. 14 Nėsa mes ne

per toli išsitiesiam, lyg kaip ne atsiektą iki jųsų; nėsa mes juk ir iki
jųsų iškakome su Evangėlia Kristaus. 15 Ir * nesigiriame per mierą
svetimais darbais, bet nusitikime, kad, jųsų tikėjimui jusyje jau

paaugus, mes pagal savo davadą dar toliaus iškaksią, 16 Ir Evangėlią
taipojau ir tiems apsakysią, kurie anapus jųsų gyvena, ir nesigirsią
tuomi, kas per svetimą davadą pataisyta.

17

Bet jei * kas giriasi, tas

tesigirie Viešpatimi. 18 Nėsa ne dėl to kas yra tikrai tinkąs, kad jis
pats savę giria, bet kad jį Viešpats giria.

11
Perskyrimas
Povilo iškęstieji darbai bei pavojumai.
1

Duok Dieve, kad jus ben mažumą manęs pakęstumbite paikystėje;

ogi beje jus man tai pakenčiate. 2 Nėsa aš žėlavoju už jus Dievo
žėlavojimu. Nėsa aš jus pavierijau vienam vyrui, jeib * čystą mergą
Kristui privesčiau. 3 Bet aš bijaus, kad ne, kaip * žaltys Jėvą

išvadžiojo savo klasta, taipjau ir jųsų umai attraukti butų nuo
prastybės Kristuje. 4 Nėsa jei kas pas jus ateidamas kitą Jėzų
apsakytų, kurį mes ne apsakėme, arba jei jus kitą dvasę gautumbite,
10,13 Rym.12,3.

*

10,15 Rym.15,20.

*

10,17 Jėr.9,23.24. 1Kor.1,31.

*

11,2 3Maiž.21,13. Epėz.5,26.27.

*

11,3 1Maiž.3,4.13.

*

kurią ne este gavę, arba * kitą Evangėlią, kurią jus ne este priėmę, tai
jus toktai vertai kęstumbite. 5 Nėsa aš * tariuos, ne mažesnis esąs už
aukštuosius apaštalus. 6 Ir kačeig * paikas esmi kalboje, tačiau ne

paikas esmi išpažinime. Bet aš gerai pažįstamas esmi pas jus visur.
7

Arba ar aš susigriešijau, savę pasižemindamas, jeib jus butumbite

paaukštinti? nėsa aš jums Evangėlią * dovanai † apsakiau. 8 Ir kitus
susirinkimus išplėšiau, algą nuo jų imdamas, jeib jums (Dievo žodį)
apsakyčiau. 9 O kaip aš pas jus būdamas stokojau, nei vieną * ne

apsunkinau; (nėsa mano neturtą atpildė broliai, kurie iš Macėdonios
atėjo,) ir visuose dalykuose jus ne apsunkindamas laikiausi, o dar ir
toliaus taip laikysuos. 10 Kaip tikrai Kristaus tiesa manyje yra, taip

man tas gyrius žemėse Akajos ne tur būt užgintas. 11 Kodėl tai? * Ar
kad aš jus rasi nemyliu? Dievas tai žino. 12 Bet ką aš darau, ir ką aš
darysu, tai dėl to darau, * kad priežastį atkirsčiau tiems, kurie

priežasties jėško girtis, kad jie esą, kokie mes. 13 Nės * tokie netikri

apaštalai ir klastingi darbininkai Kristaus apaštalais dedasi esą, 14 O
tai ir ne dyvai; nėsa jis pats, šėtonas, pasiverčia į angielą šviesos.
15

Todėl tai ne didis daiktas, jei ir jo tarnai pasiverčia į apsakytojus

11,4 Gal.1,8.9.

*

11,5 2Kor.12,11. 1Kor.15,10. Gal.2,6.9.

*

11,6 1Kor.2,1.2.13. Epėz.3,4.

*

11,7 1Kor.9,12.18.11.

*

11,7 t.e. dykai.

11,9 2Kor.12,13.

*

11,11 2Kor.6,11-13.

*

11,12 1Kor.9,12.

*

11,13 Pilip.3,2.

*

teisybės, kurių * galas bus pagal jų darbus. 16 Vėl sakau, kad ne kas
mislytų, manę * paiką esantį. Bet jei ne, tai priimkite manę per paiką,

kad ir aš mažumą girčiaus,

17

Ką aš dabar kalbu, tai nekalbu kaip

Viešpatyje, bet kaip paikystėje, kadangi į gyrių parėjome. 18 Kadangi
daug girias pagal kūną, tai * ir aš girsuos. 19 Nėsa jus mielai
pakenčiate durnius, * išmintingi būdami. 20 Jus pakenčiate, jei kas jus
verginiais daro, jei kas jus lupa, jei kas jums ima, jei kas jums
tyčiojas, jei kas jus į veidą muša. 21 Tai sakau pagal negarbę, kaip kad

butumbime silpni pastoję. Antgi ko kas drįsta, (paikystėje kalbu,) ant
to ir aš drįstu. 22 Jie Ebrėonai, aš taipojau; jie Izraėlytai, aš taipojau;

jie giminė Abraomo, aš taipojau. 23 Jie Kristaus tarnai, (paikai kalbu),
aš begu ko daugiaus esmi. * Aš daugiaus dirbau, aš daugiaus mūšių
kentėjau, aš tankiaus sugautas, tankiai smerties bėdose buvau.

24

Nuo

Žydų gavau penkis kartus po * keturisdešimtis kirčių be vieno. 25 *

Tris kartus esmi plaktas, † vieną kartą akmenimis mėtytas, tris kartus
laivo sudaužyme skendėjau, dienas ir naktis perleidau gilybėje jūrių.
26

Aš tankiai keliavau, aš buvau bėdoje * ant vandens, bėdoje tarp

razbaininkų, bėdoje tarp Žydų, bėdoje tarp pagonų, bėdoje
11,15 Pilip.3,19.

*

11,16 2Kor.12,6.

*

11,18 2Kor.10,13;12,9.

*

11,19 1Kor.4,10.

*

11,23 1Kor.15,10.

*

11,24 5Maiž.25,3.

*

11,25 Nus.Ap.16,22.s.

*

11,25 Nus.Ap.14,19.s.

11,26 Nus.Ap.27,2.s.

*

miestuose, bėdoje pūsčioję, bėdoje ant jūrių, bėdoje tarp netikrų
brolių. 27 Nusivarginime ir * nusidirbime, daugybėje budėjimų,

alkime ir troškime, daugybėje pastnikavimų, šaltyje ir nuogume. 28 Be

to, kas šeip nusiduosti, būtent, kad aš kas dieną esmi užkabinamas, *
ir rūpinu už visus susirinkimus. 29 Kas silpnas, o aš ne pasilpstu? kas
papiktinamas, o aš nedegu? 30 Jeigi reikia girtis, * girsuos savo
silpnybe. 31 Dievas ir Tėvas musų Pono Jėzaus Kristaus, * kursai te
esie pašlovintas amžinai, žino, manę ne meluojantį. 32 * Damaške

žemės valdonas karaliaus Arėto sergėjo Damaškėnų miestą, ir norėjo
manę sugauti. 33 Ir aš * pintinyje pro langą per mūrą buvau nuleistas,
ir išbėgau iš jo rankų.

12
Perskyrimas
Povilo gyrius ir apreiškimas, prieš jo priešininkų garbės godą
statytas.
1

Girtis tiesa man niekam nedera, tačiau aš ateisu ant regėjimų bei

apreiškimų Viešpaties. 2 Aš pažįstu žmogų Kristuje pirm keturiolika

metų, (ar jis kūne buvęs, tai ne žinau; arba ar jis kūne ne buvęs, ir tai
ne žinau; Dievas tai žino). Tas buvo paimtas iki į trečiąjį dangų. 3 Ir
11,27 2Kor.6,5.

*

11,28 Nus.Ap.20,18.s.

*

11,30 2Kor.12,5.

*

11,31 Rym.1,25.

*

11,32 Nus.Ap.9,24.

*

11,33 Joz.2,15. Nus.Ap.9,25.

*

aš pažįstu tą žmogų, (ar jis kūne buvęs, arba ar jis kūne ne buvęs, ne
žinau; * Dievas tai žino). 4 Jis buvo paimtas į rojų ir girdėjo

neiškalbamus žodžius, kurius nei vienas žmogus ne gal sakyti.
5

Tuomi girsuos; bet savimi nesigirsuos, kaip tiktai savo * silpnybe.

6

Ir * jei girčiaus, todėl ne paikai daryčiau, nėsa tiesą sakyčiau. Bet to

vengiu, kad manę ne kas per didesnį laikytų, ne kaip manę mato
esant, arba iš manęs gird. 7 Ir jeib aš ne per labai pasiaukštinčiau tuo
aukštu apreiškimu, duotas man yra kuolas kunui, būtent šėtono
angielas, kursai manę * kumsčiomis muštų, idant ne per labai

pasiaukštinčiau. 8 Dėl to tris kartus Viešpatį esmi meldęs, kad nuo
manęs atstotų. 9 Ir jis man yra sakęs: te pakanka tau mano malonė;
nėsa mano syla silpnuose macni. Todėl mieliausiai girsuos savo
silpnybe, kad Kristaus stiprybė pas manę gyventų. 10 Todėl esmi
linksmos širdies silpnybėse, išdarkymuose, bėdose, persekinėjimuose,
tužbose, Kristaus dėlei. Nėsa silpnas būdamas, drūtas esmi. 11 * Aš

durniu pastojau besiginamas; ant to jus manę per nevalę privertėte.
Nėsa aš turėčiau jųsų pagirtas būti, kadangi † nieku mažesnis ne esmi
už didžiuosius apaštalus, norint niekas esmi. 12 Nėsa juk apaštalo
ženklai tarp jųsų daryti yra su visu kantrumu, su ženklais ir su
stebuklais ir su darbais. 13 Kasgi tai yra, kuriame jus prastesni este už

12,3 2Kor.11,11.

*

12,5 2Kor.11,30.

*

12,6 2Kor.10,8;11,16.

*

12,7 Job.2,6.

*

12,11 2Kor.11,1.6.

*

12,11 2Kor.11,5.

kitus susirinkimus, kaip tiktai, kad aš pats jus ne * apsunkinau?
atleiskite man šį grieką. 14 Štai, aš * gatavas esmi, trečią kartą jus

atlankyti, ir ne noru jus apsunkįti. Nėsa aš ne to jėškau, kas jųsų yra,

bet jųsų pačių. Nėsa ne vaikai tur gimdytojams skarbų rinkti, bet
gimdytojai vaikams. 15 Bet aš labai mielai noru guldyti * ir guldytas
būti už jųsų dūšias; kačeig aš jus labai didei myliu, o tačiau maž
mylimas esmi. 16 Ale testovie taipo, kad aš jus * ne apsunkinau, bet
kytrus būdamas, aš su kytryste jus sugavau. 17 Ale ar aš bene ką

apgavau per kelis tų, kurius aš pas jus esmi siuntęs? 18 * Titų

pagraudenau, ir su juomi siunčiau vieną brolį. Ar bene Titus jus
apgavo? ar mes ne toje pačioje dvasėje elgėmės? ar mes ne tomis
pačiomis pėdomis vaikščiojome? 19 Ar vėl mislijate, mus prieš jus
atsikalbančius? mes kalbame Kristuje po Dievo akimi. Bet vislab tai
mes darome, mano mieliausieji, jums ant pagerinimo. 20 Nėsa bijaus,

kad aš * atėjęs, jus ne tokius rasiąs, kokius noru, o ir kad jus manę
taipojau ne tokį rasią, kokį jus norite, kad čia ne butų barnių,

pavydėjimų, papykių, vaidų, pakalbėjimų, įkalbėjimų, † pasiputimų,
maištų; 21 Kad ne, man vėl atėjus, mano Dievas manę pažemintų pas
jus, ir turėčiau smutnytis iš daug * pirm to susigriešijusių ir Dievopi
12,13 2Kor.11,9. 1Kor.9,12.

*

12,14 2Kor.13,1.

*

12,15 2Kor.1,6.

*

12,16 2Kor.11,9. 2Tes.3,8.

*

12,18 2Kor.8,6.16.18.

*

12,20 2Kor.10,2.

*

12,20 1Kor.4,6.

12,21 2Kor.13,2.

*

ne prisivertusių, dėl nečystybės bei kekšavimo bei neviežlybumo,
kurius jie darę.

13
Perskyrimas
Pagraudenimas ant prisivertimo.
1

Jei trečią kartą pas jus ateisu, tai * dviejų arba trijų liudininkų

burnoje turės stovėti visokia prova, 2 Aš jums tai pirma sakiau, ir tai
jums pirma sakau, kaip pas jus būdamas antrą kartą, ir dabar kitur
būdamas tai rašau, pirma susigriešijusiemsiems ir kitiems visiems:
kad aš vėl ateisu, tai ne čėdysu. 3 Kadangi jus jėškote, ben vieną kartą

pabandyti tą, kursai manyje kalba, būtent Kristų, kursai tarp jųsų ne
silpnas, bet galingas yra tarp jųsų. 4 Ir norint jis nukryžiavotas *

silpnybėje, tai tačiau jis gyvas yra stiprybėje Dievo. Ogi norint mes ir
silpni esme jame, tai tačiau mes gyvi esmi su juomi stiprybėje Dievo
tarp jųsų. 5 * Išsimėginkitės patys, bau tikėjime este; mėginkitės
patys. Arba ar jus savęs pačių ne pažįstate, † Jėzų Kristų jusyje

esantį? jei jus ne rasi netinką este pastoję. 6 Bet aš nusitikiu, jus
išpažįstant, mus ne esant netinkančius, 7 Bet aš Dievo meldžiu, kad
jus nieko pikto ne darytumbite; ne, jeib mes tinką išsirodytumbime,
bet jeib jus gero darytumbite, o mes kaip netinką butumbime. 8 Nės
mes nieko ne galime prieš tiesą, bet už tiesą. 9 Bet mes džiaugiamės,
13,1 Jon.8,17.s.

*

13,4 Pilip.2,7.8.

*

13,5 1Kor.11,28.

*

13,5 Rym.8,9.10. Gal.2,20. Kol.1,27.

kad mes silpni esme, o jus stiprus este. Ogi to mes ir meilijame,
būtent jųsų tobulystės. 10 Todėlei aš, ir * kitur būdamas, tai rašau, kad
man ne reikėtų, man pas jus esant, aštrumo parodyti pagal tą † macį,

kurią man Viešpats davęs yra ant pagerinimo, o ne ant pagadinimo.
11

Paskučiaus, mieli broliai, * džiaugkitės, bukite tobuli,

linksminkitės, turėkite vieną mislį, bukite pakajų mylį: tai Dievas
meilės † ir pakajaus su jumis bus. 12 * Sveikinkitės kits kitą šventuoju
pasibučiavimu. Jus sveikina visi šventieji. 13 Malonė musų Pono

Jėzaus Kristaus, bei meilė Dievo, bei draugystė šventosios Dvasės te

esie su jumis visais. Amen.
(Antroji gromata Korintionump siųsta iš Pilipų Macėdonioje per Titų ir
Lukošių.)

13,10 2Kor.2,3.

*

13,10 2Kor.10,8.

13,11 Pilip.4,4.

*

13,11 Rym.15,33.

13,12 1Kor.16,20.s.

*

GAL -

GROMATA ŠVENTO POVILO
GALATĖNUMP.

1
Perskyrimas
Apie Galatėnų netvirtybę ir Povilo apaštališkąjį urėdą.
1

Povilas, apaštalas, (ne * nuo žmonių, o ir ne per žmones, bet per

Jėzų Kristų bei Dievą Tėvą, kursai jį † iš numirusiųjų prikėlęs), 2 Ir

visi broliai, pas manę esantieji, susirinkimams Galatioje: 3 * Malonė te
esie su jumis ir pakajus nuo Dievo Tėvo bei musų Viešpaties Jėzaus
Kristaus, 4 Kursai * pats pasidavė už musų griekus, jeib jis mus
išgelbėtų nuo šio dabar esančiojo † nelabo svieto, pagal valę Dievo ir
musų Tėvo, 5 * Kuriam te esie garbė nuo amžių iki amžių. Amen. 6 Tai
man dyvai, kad jus taip veik * duodatės nusikreipti nuo to, kursai jus

pavadino malonėje Kristaus, ant kitos Evangėlios, 7 Norint nei jokios
1,1 Gal.1,11.12.

*

1,1 Nus.Ap.3,15.s.

1,3 Rym.1,7. 1Kor.1,3. Epėz.1,2. 1Petr.1,2. 2Jon.3.

*

1,4 Gal.2,20. 1Tim.2,6. Tit.2,14.

*

1,4 1Jon.5,19.

1,5 2Tim.4,18.

*

1,6 Gal.5,8.

*

kitos ne yra, kaip tikt, kad keli yra, kurie jus * supainioja, norėdami
Kristaus Evangėlią perkreipti. 8 Bet norint ir mes, arba koks angielas
iš dangaus, jums kitą Evangėlią apsakytų, ne kaip kurią mes jums

apsakėme, * tas testovie prakeiktas. 9 Kaip mes dabar sakėme, taip ir
vėl sakome: jei kas jums kitą Evangėlią apsako, ne kaip kurią gavote,
tas testovie prakeiktas. 10 Argi * aš dabar kalbu žmonėms, ar Dievui
ant pašlužijimo? arba ar aš misliju žmonėms įtikti? jei dar žmonėms
įtikti jėškočiau, tai aš ne bučiau Kristaus tarnas.

11

Bet * aš jums žinę

duomi, mieli broliai, kad Evangėlia, manęs apsakytoji, ne esanti

žmogiška,

12

Nės aš tą * nei nuo jokio žmogaus ne gavau, nei

išmokau, bet per apreiškimą Jėzaus Kristaus. 13 Nėsa juk jus girdėjote
apie mano pirmąjį pasielgimą Žydų vieroje, * kaip aš per mierą Dievo
susirinkimą persekinėjau ir tą pustijau,

14

Ir tarpau Žydų vieroje

labiaus už daug man lygiųjų mano giminėje, ir be mieros storavojau
už tėvų zokaną. 15 Bet kaip Dievui pamėgo, kursai * manę nuo mano
augyvės žyvato išskyręs, ir pavadinęs per savo malonę,

16

Jeib jis

savo Sunų * apreikštų manyje, kad aš jį per Evangėlią apsakyčiau
tarp pagonų, tuojau pasiskubinau, ir ne susirodijau dėl to su kunu bei
krauju.

17

O aš ir ne atėjau į Jeruzalę pas tus, kurie pirm manęs

1,7 Nus.Ap.15,1.24.

*

1,8 1Kor.16,22.

*

1,10 1Tes.2,4.

*

1,11 1Kor.15,1.3.

*

1,12 1Kor.11,23.

*

1,13 Nus.Ap.26,9.s.

*

1,15 Rym.1,1.

*

1,16 Mat.16,17.

*

apaštalai buvo, bet nusitraukiau j Arabią, ir sugrįžau į Damašką.
18

Potam po * trijų metų atėjau į Jeruzalę, Petrą matyti, ir pasilikau

pas jį penkiolika dienų.

19

Bet kitų apaštalų aš nei vieno ne mačiau,

kaip tikt * Jokubą, Viešpaties brolį. 20 Bet ką aš jums rašau, štai,
Dievas žino, aš ne meluoju. 21 Potam aš * atėjau į žemes Syrios bei
Cilicios. 22 Bet aš nepažįstamas buvau pagal veidą
krikščioniškiemsiems susirinkimams Judėoje. 23 Ir jie buvo tiktai
girdėję, kad tas, kursai pirm to mus persekinėjo, dabar apsakąs tą
vierą, kurią jis pirma pustijo; 24 Ir garbino Dievą dėl manęs.

2
Perskyrimas
Povilo prisilygimas apaštalams, susivaidijimas su Petru.
Sakymas apie tikėjimo teisybę.
1

Paskui po keturiolika metų aš vėl nukeliavau aukštyn į Jeruzalę su

Barnabu, o ir Titų drauge ėmiau. 2 Bet aš keliavau aukštyn iš
apreiškimo ir susikalbėjau su jais apie Evangėlią, kurią aš apsakau
tarp pagonų, ir ypačiai su tais, kurie garbėje stovėjo, jeib ne

noprosnai bėgčiau arba bėgęs bučiau. 3 Bet ir Titus ne buvo priverstas
apsipiaustyti, kursai su manimi buvo, kačeig * Grykas budamas.
4

Nėsa kaip * keli netikri broliai įsiveržę ir drauge įsišlaistę buvo,
1,18 Nus.Ap.9,26.

*

1,19 Mat.13,55.

*

1,21 Nus.Ap.9,30.

*

2,3 Nus.Ap.16,3.

*

2,4 Nus.Ap.15,24.

*

pertardyti musų valnybę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, kad jie
mus (po zokanu) paverstų, 5 Mes tiems nesilenkėmės, nei adyną

paduotais buti, jeib * tiesa Evangėlios prie jųsų išliktų. 6 Bet apie tus,

kurie garbėje stovėjo, — kokie norįs jie pirm to ir yra buvę, man
nieko ne rup, * nėsa Dievas ne atboja nei šiokių nei tokių žmonių, —
bet manę tie, kurie garbėje stovėjo, nieko kito ne mokino. 7 Bet vėl
matydami, * man pavierytą esant Evangėlią neapipjaustymui, lyg
kaip Petrui Evangėlią apipjaustymui, — 8 (Nėsa kurs su Petru

galingas buvo apaštalų šlužmoje tarp apipiaustytųjų, tas ir su manimi
buvo galingas tarp pagonų;) — 9 Ir išpažindami malonę, man duotąją,
Jokubas ir Kepas ir Jonas, kurie per stulpus laikomi buvo, davė man
bei Barnabui dešinę ranką, ir su mumis sutarė, kad mes tarp pagonų,
bet jie tarp appiaustymo (Dievo žodį) apsakytų. 10 Tiktai, kad mes *
vargdienių minėtumbime, koktai aš ir ne tingėjau daryti. 11 Bet Petrui
į Antiokią atėjus, prieštaravau aš jam į akis; nėsa jis buvo apskųstas.

12

Nėsa pirm to, dar ne atėjus keliems nuo Jokubo, jis podraugiai su

pagonais valgė; bet tiems atėjus, jis atsitraukė ir atsiskyrė todėl, kad
jis tų, kurie iš appiaustymo buvo, bijojos. 13 O su juomi veidmainavo
ir kiti Žydai, taipo, aža ir Barnabas išvadžiotas buvo, kad su jais
veidmainuotų. 14 Bet aš matydamas, juos ne po tiesumu vaikščiojant

pagal Evangėlios tiesą, tariau Petrui, * visiems be girdint, atvirai: jei

tu, Žydas budamas, pagoniškai elgiesi, o ne žydiškai, kamgi verti
2,5 Gal.3,1.

*

2,6 Nus.Ap.10,34.s.

*

2,7 Nus.Ap.13,46.

*

2,10 Nus.Ap.11,30;12,25;24,17.

*

2,14 1Tim.5,20.

*

pagonus žydiškai elgtis? 15 Norint mes gimę Žydai, o ne griekininkai
iš pagonų esme;

16

Bet, žinodami, * žmogų teisų ne pastojantį per

zokano darbus, bet per tikėjimą į Jėzų Kristų, tai ir mes tikime į

Kristų Jėzų, jeib mes teisus pastotumbime per tikėjimą į Kristų, o ne
per zokano darbus. Nėsa per zokano darbus ne pastoja teisus nei joks
kunas.

17

Bet jeigu mes, kurie jėškome per Kristų teisus pastoti, dar ir

patys griekininkais turėtumbime išrasti buti, tai Kristus butų grieko
tarnas. Apsaugok Dieve! 18 Bet jei aš, ką suardžiau, vėl budavoju, tai

aš pats savę padarau peržengtoju.

19

Ale aš per zokaną zokanui esmi

numiręs, * jeib Dievui gyvas bučiau; aš nukryžiavotas esmi su
Kristumi.

20

Bet aš gyvas esmi, tačiau dabar ne aš, * bet Kristus gyvas

yra manyje. Nėsa ką aš dabar gyvas esmi kune, tai gyvas esmi
tikėjime Dievo Sunaus, kursai manę mylėjęs, ir † pats savę už manę
pasidavęs.

21

Aš ne atmetu Dievo malonę; nėsa * jei per zokaną

teisybė ateiti, tai Kristus noprosnai numiręs.

3
Perskyrimas
Tikėjimo teisybė patvirtinama; tikrasis zokano vartojimas
parodomas.

2,16 Nus.Ap.15,10.11. Rym.3,20.28;4,5;11,6. Epėz.2,8.s.

*

2,19 Rym.14,7.

*

2,20 2Kor.13,5.

*

2,20 Gal.1,4.s.

2,21 Gal.3,18.

*

1

Ak jus * n’išmintingieji Galatėnai, kas jus apmonijo, kad tiesai ne

klausote, kuriems Kristus Jėzus buvo po akių moliavotas, o dabar

tarp jųsų yra nukryžiavotas? 2 Aš vienat tai noru iš jųsų išmokti: ar
jus Dvasę gavote per zokano darbus, arba ar per apsakymą apie
tikėjimą? 3 Ar jus tokie neišmaną este? dvasėje pradėjote, argi dabar
kune baigsite? 4 Argi tiek noprosnai iškentėjote? jei tiktai butų
noprosnai! 5 Taigi tas, kursai jums Dvasę priduoda ir tokius darbus
daro tarp jųsų, ar jis tai daro per zokano darbus, ar * per apsakymą
apie tikėjimą? 6 Lygiai kaip * Abraomas Dievui tikėjo, ir jam tai

prirokuota yra per teisybę. 7 Taipgi dabar išpažįstate, kad tie, kurie iš
tikėjimo yra, Abraomo vaikai yra. 8 Bet raštas tai pirma matė, Dievą
pagonus teisius darantį iš tikėjimo; todėl apsako jis Abraomui:

*

tavyje bus peržegnoti visi pagonai. 9 Taigi tie, kurie iš tikėjimo yra,
peržegnojamti draug su tikinčiuoju Abraomu. 10 Nėsa tie, kurie su

zokano darbais apsieiti, yra po prakeikimu. Nesą parašyta yra: *

prakeiktas te esie kožnas, ne pasiliekąsis visame tame, kas parašyta
yra zokano knygose, kad tai darytų. 11 Bet per zokaną nei vieną teisų
ne pastojantį po Dievo akimi, tai žinoma, nėsa (parašyta:) * teisusis iš
savo tikėjimo bus gyvas. 12 Bet zokanas ne esti iš tikėjimo; ale
žmogus, tą darąsis, iš to gyvas bus. 13 Bet Kristus atpirko mus nuog

3,1 Luk.24,28.

*

3,5 Rym.10,8.

*

3,6 Rym.4,3.s.

*

3,8 1Maiž.12,3.s.

*

3,10 5Maiž.27,26.s.

*

3,11 Abak.2,4. Rym.1,17.s.

*

keikimo zokano, pastodamas * keikimu už mus; (nėsa parašyta yra: †
prakeiktas kožnas kabąsis prie medžio,) 14 Jeib * žegnonė Abraomo

pagonams tektų Kristuje Jėzuje, ir mes taipo pažadėtąją Dvasę

gautumbime per tikėjimą. 15 Mieli broliai, aš žmogišku budu kalbėsu:
juk žmogaus * testamentas ne paniekinams, (kad patvirtintas yra,) ir
nieko prie jo ne pridedama. 16 Bet pažadėjimai Abraomui bei jo sėklai
žadėti yra. Ne tarė, * per sėklas, † kaip per daug, bet kaip per vieną:
per tavo sėklą, kuri yra Kristus. 17 Bet aš tai sakau: testamentas,

Dievo, pirma patvirtintasis ant Kristaus, ne paniekinamas, kad

pažadėjimas turėtų per zokaną liautis, * kursai duotas daugiaus ne
kaip keturis šimtus bei trisdešimts metų potam. 18 Nėsa jei tėviškė per
zokaną gaunama butų, tai ji ne butų per pažadėjimą duodama. Bet
Dievas ją Abraomui per pažadėjimą valnai padovanojo.

19

Kamgi tai

zokanas? jis prisidėjo dėl grieko, iki sėklai atėjus, kuriai pažadėjimas
nusidavęs, ir yra angielų statytas per ranką * tarpininko. 20 Bet

tarpininkas ne vieno tarpininkas yra, * bet Dievas vienas. 21 Kaip?
argi zokanas yra prieš Dievo pažadėjimus? apsaugok Dieve! bet jei
3,13 Rym.8,3. 2Kor.5,21.

*

3,13 5Maiž.21,23.

3,14 1Maiž.12,3.

*

3,15 Ebr.9,17.

*

3,16 (Gryk. Ne tarė sėkloms, kaip daugioms, bet kaip vienai, butent

*

tavo sėklai, kuri yra Kristus.)

3,16 1Maiž.13,15;17,8;22,18.

3,17 2Maiž.12,40. Nus.Ap.7,6.

*

3,19 2Maiž.19,3.

*

3,20 5Maiž.4,39. Gal.6,4.

*

zokanas butų duotas, galįs * gyvus daryti, tai teisybė tikrai ateitų iš
zokano. 22 Bet * raštas tai vislab aptvėrė po grieku, jeib pažadėjimas

butų † per tikėjimą j Jėzų Kristų duotas tikintiemsiems.

23

Bet dar ne

atėjus tikėjimui, mes po zokanu † sergėjami buvome bei užrakinti ant
tikėjimo, kursai turėjo buti apreikštas. 24 Togidėl zokanas mums
kaipo * vaikų augintojis yra buvęs ant Kristaus, jeib per tikėjimą
teisus pastotumbime.

25

Bet tikėjimui atėjus, jau ne esme po vaikų

augintoju. 26 Nėsa * jus visi este Dievo vaikai per tikėjimą į Kristų

Jėzų. 27 Nėsa kiek jųsų * į Kristų krikštyti este, † tie Kristumi

apsivilkote. 28 Čia niera * nei Žydo, nei Gryko; čia niera nei vergo, nei
valno, čia niera nei vyro nei moters; nėsa jus visi viens este Kristuje
Jėzuje. 29 Bet jei jus Kristaus este, tai ir * Abraomo sėkla este, ir pagal
pažadėjimą tėvonystę i dalykus gaunantieji.

4
Perskyrimas
3,21 Rym.8,2.3.4.

*

3,22 Rym.3,9;11,32.

*

3,22 Gal.3,14.26.

3,23 Gal.4,3.

3,24 Rym.10,4.

*

3,26 Jėz.56,5. Jon.1,12. Rym.8,17.

*

3,27 Rym.6,3.

*

3,27 Rym.13,14.

3,28 Rym.10,12. 1Kor.12,13.

*

3,29 Rym.9,7.

*

Tolesnis išguldymas tikėjimo teisybių.
1

Bet aš sakau: kol tėvonis kudikis yra, tai niera tarp jo ir tarp berno

nei jokio skirtumo, kačeig jis visų lobių ponas yra. 2 Bet jis yra po
apekunais ir kavotojais iki čėso, nuo tėvo paskirtojo. 3 Taipo ir mes,
kaip dar kudikiais buvome, * tai buvome paversti po vergyste

viršutinių pradžios įstatymų. 4 Bet * kaip čėsas išsipildė, siuntė Dievas
savo Sunų, gimusį iš moteriškės ir paduotą po zokanu, 5 Jeib jis tus, *
kurie po zokanu buvo, išvaduotų, ir mes vaikystę apturėtumbime.
6

Bet kadangi vaikai este, siuntė Dievas * Dvasę savo Sunaus į jųsų

širdis, šaukiančią; Aba! mielas Tėve! 7 Taigi čia daugiaus niera nei

jokio berno, bet vieni vaikai. Bet jei * vaikai, tai ir tėvonys Dievo per
Kristų. 8 Bet tuočės, kaip jus Dievo ne išpažinote, tarnavote tiems,
kurie iš savęs ne esti Dievai. 9 Bet kaip jus dabar jau Dievą išpažinote,

(arba labiaus, Dievo išpažinti este), kaipgi atsikreipiate vėl atgal ant
silpnųjų ir biedningųjų pradžios įstatymų, kuriems jus iš naujo
tarnauti norite? 10 Jus * laikote dienas ir mėnesius ir šventes ir metų

čėsus. 11 Aš bijaus dėl jųsų, kad * aš ne rasi bučiau noprosnai prie jųsų

dirbęs.

12

Ben bukite kaip aš; nėsa aš esmi kaip jus. Mieli broliai,

prašau jus; jus man * nieko pikto ne darėte, 13 Nės jus žinote, kad aš
4,3 Gal.3,23;5,1. Kol.2,20.

*

4,4 1Maiž.49,10.

*

4,5 Gal.3,13.

*

4,6 Rym.8,15.

*

4,7 Gal.3,29. Rym.8,16.17.

*

4,10 Rym.14,5.

*

4,11 2Jon.8.

*

4,12 2Kor.2,5.

*

jums * silpnybėje pagal kuną Evangėlią apsakęs esmi pirmą kartą.
14

Ir mano gundymus, kurius kenčiu kune, jus ne paniekinote nei

papeikėte, bet * kaip kokį angielą Dievo jus manę priėmėte, beje ir
kaip Kristų Jėzų. 15 Kaip jus tuo čėsu buvote tokie išganyti? aš jųsų
liudininkas esmi, kad, jei butų galimas daiktas buvęs, jus butumbite
savo akis išsiplėšę ir man davę. 16 Argi aš dabar taipo jųsų
neprieteliumi pastojau, * jums tiesą po akių statydamas? 17 Jie *
storavojasi už jus nemandagiai, bet jie nor jus nuo manęs atkreipti,
kad jus už juos storavotumbitės. 18 Storavotis ger yra; kad tai tikt

visad gero dėl nusiduoda, ir ne tiktai, kad prie jųsų esmi.

19

Mano

mylimieji vaikai, * kurius aš vėl su sopuliais gimdau, pakol Kristus
jusyje paveikslą gautų! 20 Bet aš velyčiaus, kad aš dabar prie jųsų
bučiau ir savo balsą perkeisti galėčiau, kadangi abejoju apie jus.
21

Sakykite man, kurie jus * po zokanu norite buti, ar zokano ne

girdėjote? 22 Nėsa parašyta yra: * Abraomą turėjusį du sunu, vieną iš
tarnaitės, o antrąjį iš valnosios. 23 Bet tas, kurs iš tarnaitės, tas pagal
kuną yra gimęs; bet tas, kurs iš valnosios, tas pagal pažadėjimą yra
gimęs.

24

Tie žodžiai per prilyginimą sakyti. Nėsa tai yra tuodu

testamentu, viens nuo kalno Sinai, * ant tarnavimo gimdąsis, kurs yra
4,13 1Kor.2,3.

*

4,14 Mal.2,7.

*

4,16 Amos.8,10.

*

4,17 Nus.Ap.20,30.

*

4,19 1Kor.4,15.

*

4,21 Gal.3,25.

*

4,22 1Maiž.16,15. 1Maiž.21,2.s.

*

4,24 Gal.5,1. Rym.8,15.

*

Agar.

25

Nės Agar vadinamas yra Arabioje kalnas Sinai, ir prisilygina

Jeruzalei, kuri šime čėse yra, ir tarnauja su savo vaikais. 26 Bet ta *
Jeruzalė, kuri aukštai yra, ta valna yra, ta yra musų visų motyna.

27

Nėsa parašyta yra: * buk linksma, nevaisingoji, kuri negimdai,

išsiversk ir šukauk, kuri ne esi nėščia; nės viena esantiji daugiaus tur
vaikų, ne kaip toji, kuri vyrą tur. 28 Bet mes, mieli broliai, lyg kaip
Izaokas * esme pažadėjimo vaikai. 29 Bet lygiai, kaip tuočės tas, kurs
pagal kuną buvo gimęs, persekinėjo tą, kurs pagal dvasę buvo gimęs,
šitaipo ir dabar destis.

30

Bet ką sako raštas? * išvaryk tarnaitę laukan

su jos sunumi; nės tarnaitės sunus ne gaus tėviškės dalykus su
sunumi valnosios. 31 Taigi mes dabar, mieli broliai, ne esmi tarnaitės
vaikai * bet valnosios.

5
Perskyrimas
Graudenimas ant tikro vartojimo krikščioniškosios valnybės ir
ant gerų darbų.

1

Taigi pasilikite * valnybėje, per kurią Kristus mus išvalnijęs, ir ne

pasiversdįkite vėl po jungu vergystės. 2 Štai, aš Povilas sakau jums:
jei apsipiausdįsitės, tai Kristus jums nieko nederės. 3 Aš liudiju vėl
4,26 Ebr.12,22. Apr.3,12.

*

4,27 Jėz.54,1.

*

4,28 Rym.9,7.s.

*

4,30 1Maiž.21,10.12.

*

4,31 Gal.3,29.

*

5,1 Jon.8,32.

*

kiekvienam, kurs duodas apsipiaustytis, kad jis kaltas esąs, * visą
zokaną pildyti. 4 Jus * Kristų pametėte, kurie jus per zokaną teisiais
pastoti norite, ir išpuolėte iš malonės. 5 Bet mes * laukiame dvasėje

per tikėjimą teisybės, kurios reikia laukti. 6 Nės * Kristuje Jėzuje nei
apipjaustymas, nei neapipiaustymas nieko ne mačija, bet tikėjimas,
per meilės darbus išsirodąsis. 7 Jus * bėgote mandagiai; kas jus
apstabdė, tiesos neklausyti? 8 Toks * perkalbėjimas ne esti nuo to,
kurs jus pavadinęs.

9*

Mažumas raugo visą tešlą įraugina. 10 Aš *

nusitikiuos jumis Viešpatyje, jus kitaip ne dumosiant. Bet † kas jus
paklaidina, tas savo sudą nešios, kas norįs jis butų.

11

Bet aš, mieli

broliai, jei dar apipiaustymą apsakau, kamgi aš persekinėjimus
kenčiu? juk tada * butų papiktinimas kryžiaus pasiliovęs. 12 * Duok
Dieve, kad taipjau ir tie išpustyti butų, kurie jus supainioja. 13 Bet jus,
mieli broliai, este ant valnybės pavadinti, todėl dabokitės, jeib per tą
*

valnybę kunui valės ne duotumbite, bet per meilę šlužykite kits
5,3 Jok.2,10.

*

5,4 Gal.2,21. Rym.1,2.3.

*

5,5 2Tim.4,8.

*

5,6 1Kor.7,19.

*

5,7 Gal.3,1. 1Kor.9,21.

*

5,8 Gal.1,6.

*

5,9 1Kor.5,6.

*

5,10 2Kor.2,3;8,23.

*

5,10 Gal.1,7.

5,11 1Kor.1,23.

*

5,12 Ps.12,4.

*

5,13 1Kor.8,9.

*

kitam. 14 Nės visi prisakymai viename žodyje išpildomi yra, tame: *
mylėk savo artymą, kaip pats savę.

15

Bet jei tarp * savęs kremtatės ir

ryjatės, tai dabokitės, kad tarp savęs ne butumbite suėsti. 16 Bet aš

sakau: elgkitės Dvasėje, tai kuno geidulius ne išpildysite. 17 Nės

*

kunas geidžia prieš dvasę, ir dvasė prieš kuną; tuodu yra prieš kits
kitą, kad jus ne darote, ką jus norite. 18 Bet jei jus * Dvasė valdo, tai
jus ne este po zokanu. 19 Bet regimi yra * kuno darbai, kaip antai:
venčiavonystės peržengimas, kekšystė, nečystybė, neviežlybystė,
20

Balvonų garbinimas, žynystė, neprietelystė, barnis, pavydas,

rustybė, vaidas, nesutikimas, skirtumai, neapykanta, razbajystė, 21 *
Girtavimas, apsirijimas, ir kas tiems lygu; apie kurius jums pirma
sakiau, o ir dar pirma sakau, kad, kurie tai daro, † karalystę Dievo ne
gaus į tėviškės dalykus. 22 Bet * Dvasės vaisius yra meilė, džiaugsmas,
pakajus, kantrumas, meilingumas, gerybė, tikėjimas, lengvybė,

viežlybystė. 23 * Prieš tokius ne esti zokanas. 24 * Bet kurie Kristui
priklauso, tie † kryžiavoja savo kuną draug su geiduliais ir
5,14 Mark.12,31.s.

*

5,15 2Kor.12,20.

*

5,17 Rym.7,15.23.

*

5,18 Rym.8,14.

*

5,19 1Kor.6,9.

*

5,21 Luk.21,34.

*

5,21 Epėz.5,5.

5,22 Epėz.5,9.

*

5,23 1Tim.1,9.

*

5,24 1Kor.15,23.

*

5,24 Rym.6,6.

užsigeidimais.

25

Jei * dvasėje gyvi esme, tai dvasėje ir elgkimės. 26 Ne

bukime * noprosni gyrpelniai, kits kitą įpykinti ir ne apkęsti.

6
Perskyrimas
Graudenimas, romybę ir geradėjystę pildyti.
1

Mieli broliai, jei butų * žmogus kuomi nusidėjęs, tai atgelbėkite jį

su lengva dvase, jus, kurie dvasiški este. Ir dabokis ant savęs, jeib ne
ir tu butumbei pagundytas. 2 Kits kito naštą nešiokite, tai išpildysite
zokaną Kristaus. 3 Bet jei kas sau regisi kas esąs, nieku budamas, tas
pats savę prisigauna. 4 Bet kožnas * temėgin savo paties darbą, tai jis

tada pats savyje gyrių turės, ir ne kitame. 5 Nės * kožnas savo naštą

nešios. 6 Bet kursai pamokinamas yra Dievo žodžiu, tas visokio gero
te nudalija tam, kurs jį mokina. 7 Ne klajokite; Dievas ne
apsijuokdinas. Nėsa ką žmogus sėja, tai jis ir dagos: 8 Kurs * ant savo
kuno sėja, tas nuo kuno prapultį dagos. Bet kurs ant dvasės sėja, tas
nuo dvasės amžinąją gyvatą dagos. 9 Bet * ger darykime ir ne

pailskime, nėsa savo čėsu mes ir dagosime be paliovimo.

10

Togidėl,

koliai dar čėso turime, tai ger darykime visiems, bet ypačiai vienos
5,25 Rym.8,5.

*

5,26 Pilip.2,3.

*

6,1 Mat.18,15. Rym.15,1. Jok.5,19.

*

6,4 1Kor.11,28.

*

6,5 1Kor.3,8. 2Kor.5,10.

*

6,8 Pam.22,8. Rym.8,13.

*

6,9 2Tes.3,13. Apr.2,3.

*

vieros su mumis esantiems. 11 Vei, kaip daug žodžiais aš jums rašiau
savo paties ranka. 12 Kurie nor kitiems patikti pagal kuną, tie jus

verčia apsipiaustytis, vienat dėl to, * kad jie ne kryžiumi Kristaus
persekinėjami butų. 13 Nėsa ir jie patys, * kurie apsipiaustydinas, ne
pildo zokaną, bet jie nor, kad jus duotumbitės apsipiaustytis, kad jie
girtųsi iš jųsų kuno. 14 Bet apsaugok manę, Dieve, kuomi * girtisi, kaip

tikt kryžiumi musų Pono Jėzaus Kristaus, † per kurį man svietas yra
nukryžiavotas, ir aš svietui. 15 Nėsa * Kristuje Jėzuje nei

apipjaustymas, nei neapipjaustymas kas yra, bet naujas sutvėrimas.
16

Ir kiek pagal šį davadą * elgiasi, ant tų te esie pakajus ir

mielaširdingystė ir ant Dievo Izraelio. 17 Toliaus nieks manę te ne
sunkina; nėsa aš nešioju žymes Pono Jėzaus ant savo kuno. 18 *
Malonė musų Pono Jėzaus Kristaus te esie su jųsų dvase, mieli
broliai. Amen.
Galatėnams siųsta iš Rymo.

6,12 Pilip.3,18.

*

6,13 Nus.Ap.15,10.

*

6,14 Jėr.9,24. 1Kor.1,31.

*

6,14 Pam.29,27.

6,15 Mat.12,50. Jon.15,14. 1Kor.7,19.

*

6,16 Ps.125,5.

*

6,18 Pilip.4,23. 2Tim.4,22. Pilėm.25.

*

EPH -

GROMATA ŠVENTO POVILO
EPĖZIONUMP.

1
Perskyrimas
Dėkavojimas už dvasiškasias Dievo geradėjystes; priežasčiai
malonės išrinkimo; malda už vieros praplatinimą.
1

Povilas, * apaštalas Jėzaus Kristaus per Dievo valę, † šventiemsiems

Epėze, ir tikintiemsiems Kristuje Jėzuje: 2 Malonė * te esie su jumis, ir
pakajus nuog Dievo, musų Tėvo, ir Pono Jėzaus Kristaus.
3

Pašlovintas te esie * Dievas ir Tėvas musų Pono Jėzaus Kristaus,

kurs mus žegnojęs visokia dvasiška žegnone dangiškose gerybėse per
Kristų. 4 Kaip jis mus * išrinkęs yra per tąjį, pirm ne kaip svieto

pamatas dėtas buvo, jeib butumbime šventi ir nebartini po jo akių
meilėje; 5 Ir mus paskyręs sau pačiam * į vaikystę, per Jėzų Kristų,

pagal pasimėgimą savo valės, 6 Ant liaupsės savo šlovingosios
1,1 2Kor.1,1.

*

1,1 Rym.1,7. 1Kor.1,2.

1,2 Rym.1,7. Gal.1,3. 2Petr.1,2.

*

1,3 2Kor.1,3. 1Petr.1,3.

*

1,4 Jon.15,16. 2Tim.1,9.

*

1,5 Jon.1,12.s.

*

malonės, per kurią jis mus sau pamėgstančiais padaręs tame *
mylimame, 7 Kuriame mes turime * atpirkimą per jo kraują, būtent

griekų atleidimą pagal † bagotystę jo malonės; 8 Kuri mums

bagotingai nudalyta yra visokioje išmintyje ir išmanyme. 9 Ir davę
mums žinoti * paslėptinę savo valės pagal savo pasimėgimą, ir yra tą
pranešdinęs per jį, 10 Jeib ji apsakyta butų, * čėsui išsipildžius, jeib
visi daiktai po viena galva suglausti butų Kristuje, tiek kas danguje,
tiek kas ant žemės yra, per jį patį. 11 Per kurį mes ir * tėvonystę

gavome, pirma paskirti būdami, pagal apsiėmimą to, kurs visus
daiktus provija pagal rodą savo valės;

12

Jeib mes kas butumbime ant

liaupsės jo šlovės, kurie mes pirm to * Kristumi nusitikėjome;

13

Per

kurį ir jus girdėjote žodį tiesos, būtent Evangėlią apie jųsų išganymą,
per kurį ir jus, kaip jus įtikėjote, * užpečvietyti este šventąja Dvase
pažadėjimo, 14 Kuri yra * pradotka musų tėvonystės ant musų

atpirkimo, kad butumbime jo pasisavinimas ant liaupsės jo šlovės.

15

Todėl ir aš, išgirdęs apie jųsų tikėjimą į Poną Jėzų, ir apie jųsų

meilę prieš visus šventuosius, 16 Nepaliauju dėkavoti už jus, *
1,6 Mat.3,17.

*

1,7 Nus.Ap.20,28. Kol.1,14. Ebr.9,12.

*

1,7 Rym.9,23.

1,9 Epėz.3,9. Rym.16,25. Kol.1,26.

*

1,10 Gal.4,4.

*

1,11 Nus.Ap.26,18.

*

1,12 Gal.3,23.25.

*

1,13 Epėz.4,30. 2Kor.1,22.

*

1,14 2Kor.1,22;5,5.

*

1,16 Rym.1,9.

*

minėdamas jųsų savo maldose, 17 Kad Dievas musų Pono Jėzaus
Kristaus, * Tėvas šlovės, duotų jums Dvasę išminties ir apreiškimo ant
išpažinimo jo paties, 18 Ir * apšviestas akis jųsų išmanymo, kad jus

išpažintumbite, kursai yra nusitikėjimas jųsų pavadinimo, ir kuri yra
bagotystė jo šlovingosios tėvonystės jo šventuose, 19 Ir kuri yra
apstingoji didybė jo galybės musumpi, kurie mes tikime pagal darbą
jo macningosios galybės, 20 Kurią jis išprovijęs Kristuje, kaip jis jį * iš
numirusiųjų prikėlė, ir † pasodino po savo dešinės danguje, 21 Ant *

visų kunigaikščių ir valdžių ir galybių ir ponysčių, ir kas gal vardu
vadinta būti, ne tiktai šime, bet ir busiančiame sviete; 22 Ir * visus
daiktus po jo kojų padėjo, ir įstatė jį galva susirinkimo ant viso,
23

Kurs yra * jo kūnas, būtent pilnybė to, kurs vislab visame papildo.

2
Perskyrimas
Žmogaus bėda be Kristaus, ir išganytingas pasivedimas su
Kristumi.

1

O ir jus, kaip * buvote numirę peržengimuose ir griekuose,

1,17 Rym.6,4.

*

1,18 2Kor.4,4.

*

1,20 Nus.Ap.3,15.s.

*

1,20 Ps.110,1.

1,21 Kol.2,10.

*

1,22 Ps.8,7.8. Mat.28,18.

*

1,23 Rym.12,5. 1Kor.12,27.

*

2,1 Rym.5,6. Kol.2,13.

*

2

Kuriuose jus * pirma vaikščiojote pagal būdą šio svieto ir pagal †

kunįgaikštį, kurs ore ponavoja, būtent pagal tą dvasę, kuri šime čėse

savo darbą tur vaikuose netikėjimo, 3 (Tarp * kurių ir mes visi pirm to
vaikščiojome geiduliuose savo kūno, darydami valę kūno bei proto; o
ir buvome vaikai keršto iš prigimties, lygiai kaip ir kiti); 4 Bet Dievas,
kurs * bagotas yra mielaširdingystėje dėl savo didžios meilės, kuria jis
mus mylėjęs, 5 Kaip mes * numirę buvome griekuose, jis mus gyvais
padarė draug su Kristumi, (nės jus iš malonės išganytais pastojote),
6

Ir mus draug su juomi * prikėlė, ir draug su juomi † į dangiškąjį

gyvenimą iškėlė Kristuje Jėzuje; 7 Jeib išrodytų busiančiuose čėsuose
apstingąją bagotystę savo malonės, per savo gėrybę ant musų
Kristuje Jėzuje. 8 Nės * iš malonės išganyti pastojote per tikėjimą, o
tai ne iš savęs, Dievo dovana tai yra, 9 Ne iš darbų, jeib * ne kas
girtųsi. 10 Nės mes esme jo darbas, sutverti Kristuje Jėzuje * geriems
darbams, ant kurių mus Dievas pirma pritaisęs, kad tuose
elgtumbimės.

11

Todėl atsiminkite to, kad jus, kurie * pirm to pagal

2,2 Tit.3,3.s.

*

2,2 Epėz.6,12. Jon.12,31.

2,3 Kol.3,7.

*

2,4 Epėz.1,7. Rym.2,4;10,12.

*

2,5 Rym.5,6.s.

*

2,6 2Kor.4,14.

*

2,6 Pilip.3,20.

2,8 Gal.2,16.s.

*

2,9 1Kor.1,29.

*

2,10 Tit.2,14. Ebr.13,21.

*

2,11 Epėz.5,8. 1Kor.12,2.

*

kūną buvote pagonai, ir neapipiaustymu vadinami nuo tų, kurie
vadinami yra apipjaustymu pagal kūną, kurs ranka nusiduosti;

12

jus tuo čėsu buvote be Kristaus, svetimi ir * attolinti nuo

Kad

miesčionystės Izraelio, ir † svetimi nuo testamento pažadėjimo,
todėlei ne turėdami nei jokio lukesties, ir buvote be Dievo sviete.
13

Bet dabar jus, kurie Kristuje Jėzuje este, ir pirm to attolinti buvote,

este dabar artimi pastoję per kraują Kristaus. 14 Nės jis yra * musų
pakajus, kurs iš abiejų vieną padaręs, išardydamas tvorą, kuri tarpe
buvo, tuomi, kad jis per savo kūną atėmė neprietelystę, 15 Būtent *
zokaną, kurs prisakymuose statytas buvo; kad jis iš dviejų vieną †
naują žmogų savyje patyje sutvertų ir pakajų padarytų, 16 Ir * kad jis
abejus suderintų su Dievu viename kūne per kryžių, nužavindamas
neprietelystę per savę patį.

17

Ir atėjęs * apsakė Evangėlioje pakajų

jums, kurie toli buvote, ir tiems, kurie arti buvo.

18

Nes * per jį mes

turime priėjimą abeji vienoje dvasėje Tėvopi. 19 Taigi jus daugiaus ne
este svetimi ir svečiai, bet * miesčionys su šventaisiais, ir namiškiai
Dievo,

20

Pabudavoti ant grunto apaštalų ir prarakų, * kur Jėzus

2,12 Neėm.2,20.

*

2,12 Rym.9,4.

2,14 Jėz.9,6. Nus.Ap.10,36.

*

2,15 Kol.2,14.

*

2,15 2Kor.5,17.

2,16 Kol.1,20.

*

2,17 Jėz.57,19. Sak.9,10.

*

2,18 Epėz.3,12.s. Jon.14,6.s.

*

2,19 Pilip.3,20. Ebr.12,22.23.

*

2,20 Jėz.28,16.

*

Kristus kampinis akmuo yra,

21

Ant kurio visa budavonė sutaisyta,

auga į šventą bažnyčią Viešpatyje, 22 Ant kurio ir jus podraug *
budavojami este, Dievo gyvenimui dvasėje.

3
Perskyrimas
Pagyrimas Dievo žodžio apsakymo kaip prisivertimo davado.
1
2

Dėl to aš, Povilas, * kalinys esmi Kristaus Jėzaus už jus, pagonus.

Kadangi girdėjote apie * urėdą malonės Dievo, kuri man iki jųsų

duota yra, 3 Kad man žinoma pastojo ši paslėptinė per apreiškimą,
kaip aš jau * pirmai trumpintėliai rašiau; 4 Iš to jus, jei jus tai

skaitote, suprasti galite mano išmanymą apie * paslėptinę Kristaus,

5

Kuri ne buvo apsakyta pirmuose čėsuose žmonių vaikams, kaip ji *

dabar apreikšta yra jo šventiemsiems apaštalams ir prarakams per
Dvasę; 6 Būtent, * kad pagonai draugdalininkai tėviškės yra, ir drauge
įkūnyti ir drauge dalyvi jo žadėjimo Kristuje per Evangėlią, 7 Kurios *
tarnu aš pastojau pagal dovaną iš Dievo malonės, kuri man pagal jo

2,22 1Petr.2,5.

*

3,1 Nus.Ap.21,33. Gal.5,11. Pilip.1,7. 2Tim.1,8.

*

3,2 Nus.Ap.9,15.

*

3,3 Epėz.1,9.10.

*

3,4 Kol.4,3.

*

3,5 Epėz.1,9.

*

3,6 Epėz.1,13;2,13.15.16. Gal.3,28.29.

*

3,7 Rym.1,5.

*

galingąją macį duotą esti. 8 Man, * mažiausiamjam tarp visų šventųjų,
duota esti ši † malonė, tarp pagonų apsakyti tą ne ištyrinėjamą ją
bagotystę Kristaus, 9 Ir * apšviesti kožną, kuri yra draugystė

paslėptinės, kuri nuo svieto pradžios paslėpta buvo Dievyje, kurs
visus daiktus sutvėręs per Jėzų Kristų;

10

Kad dabar * išsireikštų

kunigaikštystėms ir ponystėms danguje, prie susirinkimo † tuleropoji
išmintis Dievo, 11 Pagal apsiėmimą iš svieto pradžios, kurią jis išrodė
Kristuje Jėzuje, musų Viešpatyje; 12 * Per kurį mes turime † drąsumą ir

priėjimą visame nusitikėjime per tikėjimą į jį. 13 Todėl meldžiu, ne
pailsti mano vargų dėlei, kurius aš kenčiu už jus, kurie yra jųsų
garbė. 14 Dėl to aš lenkiu savo kelius * tėvopi musų Pono Jėzaus
Kristaus, 15 Kurs tikrasis Tėvas yra ant viso, kas vaikais vadinama
danguje ir ant žemės, 16 Kad jis jums duotų sylos pagal * bagotystę

savo šlovės, † stipriais pastoti per jo Dvasę vidutiniame žmoguje, 17 Ir
Kristui * gyventi per tikėjimą jųsų širdyse ir jums per meilę

įšaknytiems ir nugruntavotiems būti; 18 Kad galėtumbite suprasti su
3,8 1Kor.15,9.10.

*

3,8 Nus.Ap.9,15. Gal.1,16.

3,9 Nus.Ap.26,18.

*

3,10 1Petr.1,12.

*

3,10 Rym.11,33.

3,12 Jon.14,6.s.

*

3,12 Ebr.4,16.

3,14 Epėz.1,3.

*

3,16 Epėz.1,7;2,7.

*

3,16 Epėz.6,10.

3,17 Jon.14,23.

*

visais šventaisiais, kas yra * platumas ir ilgumas ir gilybė ir aukštybė;
19

Ir išpažinti, kad * Kristų mylėti, daug geriaus yra, tie kaip vislab

žinoti, jeib papildyti butumbite visokia pilnyste Dievo.

20

Bet tam,

kurs * apstingai gal daryti per vislab, ką mes meldžiame ir
permanome, pagal stiprybę, mūsyje dirbančiąją, 21 Tam * tesie garbė
susirinkime, kurs yra Kristuje Jėzuje visuose čėsuose nuo amžių iki
amžių. Amen.

4
Perskyrimas
Pagraudenimas ant nobažnystės ir vienybės.
1

Taigi graudenu jus, aš kalinys Viešpatyje, idant vaikščiotumbite,

kaip pareitis jųsų pavadinimui, pavadinti este, 2 Su visokia *
pakarnyste ir romybe, su kantrumu, pakęsdami kits kitą meilėje; 3 Ir
bukite veikus, laikyti * vienybę dvasėje, per ryšį pakajaus. 4 * Vienas
kūnas ir viena dvasė, kaip jus ir pavadinti este vienam lukesčiui jųsų
pavadinimo. 5 Viens * Viešpats, viens tikėjimas, viens krikštas, 6 *
3,18 Job.11,8.9.

*

3,19 Arba geriaus pagal grykiškuosius žodžius: Ir išpažinti Kristaus

*

meilę, visą išpažinimu pereinančiųjų.
3,20 Rym.16,25.

*

3,21 Rym.11,36;16,27. 1Tim.1,17.

*

4,2 Nus.Ap.20,19. Kol.3,12.

*

4,3 1Kor.12,13.

*

4,4 Rym.12,5.

*

4,5 5Maiž.6,4. 1Kor.8,4.6.

*

Viens Dievas ir Tėvas musų visų, kurs yra ant jųsų visų, ir per jus
visus, ir jusuose visuose. 7 Bet * kiekvienam iš musų duota esti

malonė pagal mierą dovanos Kristaus. 8 Todėl sako jis: * Jis aukštyn
užžengė ir † kalėjimą apkalė, ir žmonėms
*

**

dovanų davė. 9 Bet kad jis

užžengė, kas tai kitkas, kaip kad jis pirma į apatines žemės vietas

nužengė? 10 Kurs nužengė, tai yra tas pats, kurs * užžengė aukščiaus
už visus dangus, jeib vislab papildytų. 11 Ir jis įstatė kitus apaštalais,
kitus prarakais, kitus evangelistais, kitus ganytojais ir mokįtojais, *
12

Kad šventieji pritaisomi butų darbop urėdo, per kurį * Kristaus

kūnas budavojamas butų; 13 Iki mes visi prieisime į vieneropą
tikėjimą ir išpažinimą Sunaus Dievo, ir pastosime tobulu vyru,
užaugą į * mierą tobulo amžio Kristaus; 14 Jeib daugiaus ne
butumbime vaikai ir ne duotumbimės lingotis ir subotis visokiais
mokslo vėjais, per buklystę žmonių ir vylių, kuomi jie mus tyko
išvadžioti.

15

Bet tiesos jėškokime meilėje, ir augkime visuose

dalykuose tame, kurs galva yra, * Kristus.
4,6 Mal.2,10. 1Kor.12,6.

*

4,7 Rym.12,3. 1Kor.12,11.

*

4,8 Ps.68,19.

*

4,8 Vald.5,12. Kol.2,15.

4,8 Nus.Ap.2,33.

**

4,9 Jon.3,13.

*

4,10 Nus.Ap.2,33.

*

4,11 1Kor.12,28.

*

4,12 Rym.12,5. 1Petr.2,5.

*

4,13 Epėz.3,18.19.

*

4,15 Epėz.5,23. Kol.1,18.

*

16

Iš * kurio visas kūnas

sutaisytas, ir viens sąnaris prie kito kaba, per visus sąnarius, per
kurius viens antram padeda, pagal darbą kiekvieno sąnario savo

mieroje, ir daro, kad kūnas auga ant savo paties pasigerinimo, ir tai
vislab meilėje. 17 Taigi dabar aš sakau ir liudiju Viešpatyje, jeib jus
daugiaus ne elgtumbitės, kaip kiti pagonai elgiasi * niekystėje savo
ūmo;

18

Kurių protas aptemęs yra, ir * attolinti yra nuo gyvasties,

kursai iš Dievo yra, per neišmanymą, juose esantį, per aklumą jų
širdies

19

Kurie pasileidę pasiduoda bjaurybei, pravydami visokią

nečystybę draug su godu.

20

Bet jus Kristų ne taipo išmokote, 21 Jeigu

kitaip * girdėjote apie jį, ir jame mokįti este, kaip Jėzuje tikra
viernybė † yra. 22 Taigi atmeskite nuo tavęs pagal pirmąjį pasielgimą *
senąjį žmogų, kurs per paklaidinančius geidulius savę † pasigadinas;
23

Bet * atsinaujinkite dvasėje savo ūmo; 24 Ir apsivilkite naujuoju

žmogumi, * kurs pagal Dievą sutvertas yra, tikroje teisybėje ir

šventybėje. 25 Todėl * padėkite melus, ir kalbėkite tiesą, kožnas su
savo artymu, kadangi mes tarp savęs sąnariai esme. 26 * Keršydami ne
4,16 Rym.12,5.

*

4,17 Rym.1,21.

*

4,18 Epėz.2,12.

*

4,21 Epėz.1,13.

*

4,21 arba: tikrybė.

4,22 Rym.6,6. Kol.3,9.

*

4,22 Gal.6,8.

4,23 Rym.12,2.

*

4,24 1Maiž.1,26.27.

*

4,25 Kol.3,9.

*

4,26 Ps.4,5. Jok.1,19.20.

*

susigriešykite; ne duokite saulei nusileisti ant savo keršto. 27 Ir ne
duokite * vietos bluznytojui. 28 Kurs vogęs yra, daugiaus te ne vagie,
bet * te dirb ir te daro rankomis, kas ger yra, kad jis turėtų ko duoti

reikalaujančiamjam. 29 Te ne išeiti nei jokia * biauri kalba iš jųsų
burnos, bet kas naudinga yra pagerinimui, kur reikalas, jeib
mandagu butų girdėti. 30 Ir * ne apsmutnykite šventąją Dvasę Dievo,
kuria užpečvietyti este ant dienos atpirkimo. 31 Visą * kartumą,
rūstybę ir narsą, ir šauksmą ir bluznijimą, draug su visokia

piktenybe, atmeskite nuo savęs. 32 Bet bukite su kits kitu meilingi,
širdingi, ir atsileiskite kits kitam, lygiai kaip Dievas jums atleidęs esti
Kristuje.

5
Perskyrimas
Tolesnis įgraudenimas šventai pasielgti; pamokslas
venčiavonystėje gyvenantiemsiems, moterims bei vyrams.
1

Taigi bukite sekėjai Dievo, kaip mieli vaikai, 2 Ir vaikščiokite *

meilėje, lygiai kaip ir Kristus mus mylėjo, ir pats savę už mus
pasidavė dovanai ir apierai, Dievui ant saldaus kvapo. 3 Bet *
4,27 1Petr.5,9. Jok.4,7.

*

4,28 1Tes.4,11. 2Tes.3,8.12.

*

4,29 Epėz.5,4. Mat.12,36.

*

4,30 Jėz.7,13;63,10.

*

4,31 Kol.3,8.

*

5,2 Mark.12,31.s.

*

5,3 Kol.3,5.

*

kekšystės ir visokios nečystybės, arba godo, tarp jųsų nei minete ne
tur minėta būti, kaip šventiemsiems pritinka; 4 Ir * gėdiškų žodžių bei
durnų kalbų, arba šutkų, kurie jums ne puolas, bet labiaus

dėkavojimas. 5 Nės tai turite žinoti, * kad nei joks kekšininkas, arba
nečystas, arba godingas, (kurs yra dievaičių tarnas,) ne tur
tėvonystės dalyko karalystėje Kristaus ir Dievo.

6*

Nei viens jus te ne

išvadžioja noprosnais žodžiais; nės tokių dėlei ateit Dievo kerštas ant
vaikų netikėjimo. 7 Todėl ne bukite jų draugai. 8 Nės jus * buvote pirm
to tamsybė, bet dabar este šviesybė Viešpatyje. 9 Vaikščiokite, kaip *
vaikai šviesybės. Nės Dvasės vaisius yra visokia gerybė ir teisybė ir
tiesa. 10 Ir * išmėginkite, kas įtinka Viešpačiui. 11 Ir ne draugalaukite
su nevaisingaisiais tamsybės darbais, bet juo labiaus pabarkite juos.
12

Nėsa kas jų slapčiai daroma, tai ir * gėda sakyti. 13 Bet visi tie

daiktai žinomi pastoja, kad * jie šviesybės pabarami yra. Nės vislab,

kas apsireiškia, tai šviesybė yra. 14 Togidėl * sako jis: pabusk, kurs tu
miegi, ir kelkis iš numirusiųjų, tai tavę Kristus apšvies. 15 Taigi
dabokitės, kaip jus * akylai vaikščiotumbite, ne kaip neišmintingi, bet
5,4 Epėz.4,29. Mat.12,36.

*

5,5 1Kor.6,9.10.

*

5,6 Mat.24,4. Mark.13,5. Luk.21,8. 1Kor.15,33. 2Tes.2,3.

*

5,8 Epėz.2,11. 1Petr.2,9.

*

5,9 Jon.12,36.

*

5,10 Rym.12,2.

*

5,12 Rym.1,24.

*

5,13 Jon.3,20.21.

*

5,14 Jėz.60,1.

*

5,15 Mat.10,16. Jok.3,13.

*

kaip išmintingi. 16 * Prisidabokitės čėso; nėsa pikti yra čėsai. 17 Dėl to
ne bukite neišmaną, bet išmaną, * kuri yra valė Viešpaties. 18 Ir ne
apsigerkite vynu, iš ko biaurus nusidėjimai randasi, bet bukite
papildyti Dvase, 19 * Kalbėdami tarp savęs psalmais ir liaupsės
giesmėmis ir dvasiškomis giesmėmis; † giedokite ir žaiskite
Viešpačiui savo širdyje; 20 * Dėkavodami visada už vislab Dievui ir
Tėvui, vardan musų Pono Jėzaus Kristaus; 21 Ir kits kitam paduoti
bukite Dievo baimėje.
Viešpačiui.

23

22 *

Moters, paduotos bukite savo vyrams, kaip

Nėsa * vyras yra galva moters, lyg kaip ir Kristus yra

galva savo susirinkimo, ir jis esti savo kūno išganytojis.

24

Bet lygiai

kaipo susirinkimas paduotas esti Kristui, taipo ir moters savo vyrams,
visuose daiktuose. 25 Jus * vyrai, mylėkite savo moteris, lyg kaip ir
Kristus mylėjo susirinkimą, ir pats savę už jį esti pasidavęs, 26 Jeib jį

*

pašvęstų, ir čystijo jį † vandens pėrimu žodyje, 27 Kad jis jį sau pačiam

pagatavytų * šlovną draugystę, ne turinčią nei jokio darkumo arba

raukšlo, arba ko kito tam lygaus, bet kad butų šventa ir nekaltinama.
5,16 Rym.12,11.

*

5,17 Rym.12,2. 1Tes.4,3.

*

5,19 Kol.3,16.

*

5,19 Ps.33,2.3.

5,20 Jėz.63,7. Kol.3,17.

*

5,22 1Maiž.3,16. Kol.3,18. 1Petr.3,1.

*

5,23 1Kor.11,3.

*

5,25 Kol.3,19.s.

*

5,26 Jon.17,17.

*

5,26 Jon.3,5.

5,27 Ps.45,14. Aukšt.G.4,7. 2Kor.11,2.

*

28

Taipo tur ir vyrai savo moteris mylėti, kaip savo pačių kunus. Kurs

savo moterį myl, tas pats savę myl. 29 Nės nei vienas niekadai savo

kūną neapykantoje ne turėjo, bet pen ir kavoja jį, lygiai kaip ir

Viešpats susirinkimą. 30 Nės * mes esme sąnariai jo kūno, iš jo kūno ir
iš jo kaulų.

31

Dėl * to žmogus palikęs tėvą ir motyną, prisiglausis prie

savo moters, ir bus juodu vienas kūnas. 32 Ta paslėptinė yra didė; bet
aš sakau apie Kristų ir susirinkimą. 33 Tačiau ir jus, beje ir kiekvienas,
te myl savo moterį, kaip savą patį, bet moteriškė tesibijo vyro.

6
Perskyrimas
Krikščioniškų namų toblyčia; dvasiškųjų ginklų namai.
1

Jus * vaikai, klausykite savo gimdytojų Viešpatyje; nės tai verta. 2 *

Garbink tėvą ir motyną; tai esti pirmasis prisakymas, pažadėjimą
turįs: 3 Kad tau gerai pasisektų, ir tu ilgai patektumbei ant žemės, 4 Ir
*

jus tėvai, ne įpykįkite savo vaikus, bet † užauginkite juos

pamokinime ir drausmėje Viešpatiespi. 5 Jus * bernai, klausykite savo
kūniškųjų ponų † su baime ir su drebėjimu, viernybėje savo širdies,
5,30 Rym.12,5. 1Kor.6,15.

*

5,31 1Maiž.2,24. Mat.19,5.s.

*

6,1 Kol.3,20.

*

6,2 2Maiž.20,12.s.

*

6,4 Kol.3,21.

*

6,4 5Maiž.6,7.20. Ps.78,4. Pam.19,18;29,17.

6,5 Tit.2,9.s.

*

6,5 Pilip.2,12. 1Petr.2,18.

kaipo Kristui, 6 Ne tiktai po akių tarnaudami, kaip žmonėms įtiktinai,
bet kaip tarnai Kristaus, jeib jus tokią Dievo valę pildytumbite iš

širdies su gera vale. 7 Tarkitės Viešpačiui tarnaują, o ne žmonėms; 8 Ir
žinokite, ką * kiekvienas gero darys, tąjau nuo Viešpaties gaus, ar jis
butų bernas, ar valnas. 9 O ir * jus ponai, toktaijau darykite su jais, ir
liaukitės nuo grumzdimo, žinodami, kad ir jus ant savęs turite
Viešpatį danguje, † neatbojantį nei jokio žmogaus. 10 Galiausiai, mano
broliai, * bukite drūti Viešpatyje ir macėje jo drutybės: 11 Apsivilkite
šarvu Dievo, kad galėtumbite išstovėti prieš buklius užkabinėjimus

velnio.

12

Nės mes ne turime kovoti * su kunu bei krauju, bet † su

kunįgaikščiais ir sylingaisiais, būtent su svieto ponais, kurie
tamsybėje šio svieto ponavoja, su piktomis dvasėmis po dangumi.
13

Todėlei nutverkite Dievo šarvą, jeib jus piktoje dienoje atsistengti

galėtumbite, ir vislab gerai atlikę, viršų gautumbite.

14

Taigi *

stovėkite apsijuosę savo strėnas su tiesa, † ir apsivilkę pancėrium

teisybės.

15

Ir ant kojų sopaguoti, kaip gatavi, apsakyti Evangėlią

pakajaus, per kurią jus pagatavyti este. 16 Bet pirm visų daiktų
nusitverkite * tikėjimo skydą, kuriuomi galite išgesyti visas
6,8 Rym.2,6. 1Kor.3,8. 2Kor.5,10.

*

6,9 Kol.4,1.

*

6,9 Nus.Ap.10,34.s.

6,10 1Kor.16,13. 1Jon.2,14.

*

6,12 Mat.16,17. 1Kor.9,25.

*

6,12 Jon.14,30.

6,14 Luk.12,35. 1Petr.1,13.

*

6,14 Jėz.59,17.

6,16 1Petr.5,9. 1Jon.5,4.

*

ugningąsias strėlas piktojo. 17 Ir imkite * šalmą išganymo ir kardą
Dvasės, kurs yra Dievo žodis. 18 Ir melskitės visados visose

reikmenėse su malda ir prašymu dvasėje, ir budėkite priegtam be

paliovos prašydami už visus šventuosius, 19 Ir * už manę, kad man
duota butų, žodį su drąsiu atvėrimu savo burnos sakyti, jeib žinomą
daryčiau paslėptinę Evangėlios, 20 * Kurios paslas aš esmi lencuguose,
jeib tuose † drąsiai elgčiaus ir kalbėčiau, kaipo pareitisi. 21 Bet jeib ir
jus žinotumbite, kaip su manimi yra, ir ką aš veikiu, vislab tai jums
praneš * Tykikus, mano mielas brolis ir viernas tarnas Viešpatyje,
22

Kurį aš siunčiau pas jus, dėl to, kad žinotumbite, * kaip su manimi

destis, ir jeib jis palinksmintų jųsų širdis. 23 Pakajus te esie broliams,
ir meilė su tikėjimu, nuog Dievo Tėvo ir Pono Jėzaus Kristaus. 24 *
Malonė te esie su visais tais, kurie myl musų Poną Jėzų Kristų
nepaliautinai. Amen.
Rašyta iš Rymo Epėzionams per Tykiką.

6,17 Jėz.59,17. 1Tes.5,8.

*

6,19 Kol.4,3.s.

*

6,20 2Kor.5,20.

*

6,20 Nus.Ap.4,29.

6,21 Nus.Ap.20,4. 2Tim.4,12.

*

6,22 Kol.4,7.

*

6,24 2Kor.13,13.

*

PHP -

GROMATA ŠVENTO POVILO
PILIPENSUMP.

1
Perskyrimas
Surištojo Povilo dėkavojimas, malda ir graudenimas ant tvirtos
tikėjimo kovos.
1

Povilas ir Timotiejus, tarnudu Jėzaus Kristaus, * visiems

šventiemsiems Kristuje Jėzuje, kurie yra Pilipuose, draug su
vyskupais ir tarnais:

2*

Malonė te esie su jumis, ir pakajus nuog

Dievo, musų Tėvo, ir Pono Jėzaus Kristaus. 3 Aš * dėkavoju savam
Dievui, kiek kartų jųsų atsimenu. 4 (Koktai aš visados darau visose
savo maldose už jus visus, su džiaugsmu besimelsdamas), 5 Dėl Jųsų

draugystės Evangėlioje, nuog pirmosios dienos iki šioliai, 6 Gerai apie

tai nusitikėdamas, kad tas, kurs jusyje pradėjęs tą * gerąjį darbą, tą ir
pabaigs iki dienai Jėzaus Kristaus. 7 Kaipgi man tai verta, šitaipo apie
jus visus dumoti, todėl, kad aš jus savo širdyje turu, * šime savo
1,1 1Kor.1,2.

*

1,2 Rym.1,7.

*

1,3 Rym.1,8. 1Kor.1,4.

*

1,6 Jon.6,29.

*

1,7 Epėz.3,1. Pilip.4,1.

*

kalėjime, kuriame aš Evangėlią užtariu ir patvirtinu, kaip kurie jus
visi su manimi malonės dalyvi este. 8 Nės Dievas yra mano

liudininkas, kaip aš jųsų visų iš širdies dugno išsiilgstu Kristuje
Jėzuje. 9 Irto meldžiuos, jeib jųsų meilė juo ilgiaus, juo apstingesnė
pastotų * visokiame išpažinime ir ištyrime,

10

Jeib galėtumbite

išmėginti, kas geriausia, kad butumbite čysti ir * be pažeidimo, iki
dienai Kristaus, 11 Papildyti * vaisiais teisybės, kurie per Jėzų Kristų
nusiduoda jusyje, ant garbės ir liaupsės Dievo. 12 Bet aš jums žinę

duomi, mieli broliai, kad tai, kaip su manim destis, ant juo didesnio
Evangėlios praplatinimo yra nusidavę, 13 Taipo, kad mano ryšiai
pažįstami pastoję yra Kristuje * po visus sudo namus ir prie visų kitų;
14

Ir daug brolių Viešpatyje, * iš mano ryšių nusitikėjimą įgavę, juo

drąsesni pastojo, žodį sakyti be baimės. 15 * Kiti tiesa apsako Kristų ir
iš pavydo ir iš nesandoros, bet kiti iš geros mislies. 16 Anie apsako

Kristų iš vaido ir ne tikrai; nės jie mislija, kokį vargą priduoti mano
ryšiams; 17 Bet šie iš meilės; nės jie žino, kad aš dėl užtarimo *
Evangėlios čia guliu. 18 Bet ką tai daro? kad tiktai Kristus apsakomas
butų visokiu budu, ar tai butų nevierai ar vierai, tai aš * tačiau
džiaugsiuos tame, o ir džiaugsuos. 19 Nės aš žinau, kad man tai derės
1,9 Epėz.1,8.

*

1,10 Nus.Ap.24,16.

*

1,11 Epėz.5,9.

*

1,13 Pilip.4,22.

*

1,14 Epėz.3,13. 1Tes.3,3.

*

1,15 2Kor.2,17.

*

1,17 Pilip.1,7.

*

1,18 Pilip.2,2.17.18.

*

ant išganymo * per jųsų maldą, ir per pagalbą Dvasės Jėzaus Kristaus.
20

Kaip aš galiausiai laukiu ir nusitikiu, kad aš nei jokiame daikte

gėdoje ne busu, bet jeib su visokiu drąsumu, lyg kaip šeip visados,
taip ir dabar Kristus aukštai pagarbintas butų ant mano kuno, ar per
gyvastį, ar per smertį.
nauda.

22

21

Nėsa Kristus yra mano gyvastis, ir mirti man

Bet kadangi kune gyvam buti, dera daugiaus vaisiaus

provyti, tai aš ne žinau, katrą skirtis turėčiau. 23 Nėsa abejetas man
macniai prigul. Aš * geidžiu išvalnytas ir su Kristumi buti; koktai ir

daug geriaus butų; 24 Bet labiaus privalu yra, kune pasilikti jųsų dėlei.
25

Ir * tikrai nusitikėdamas žinausi, kad aš pasiliksiąs, ir su jumis

visais podraugiai busiąs, jums ant augimo ir ant džiaugsmo tikėjimo;
26

Kad jus didei pasigirti galėtumbite Kristuje Jėzuje manimi, per

mano sugrįžimą pas jus. 27 Elgkitės * tikt vertai Evangėliai Kristaus,
jeib, ar aš parėjęs regėčiau jus, arba kitur budamas girdėčiau apie

jus, jus stovėtumbite vienoje dvasėje, ir viena širdžia draug su mumis
kovotumbite už Evangėlios vierą, 28 Ir nei viename daikte
neduotumbitės priešininkų išsigandinti; koktai yra ženklu * jiems
pražudymo, bet jums † išganymo, o tai nuo Dievo. 29 Nėsa jums yra
duota, dėlei Kristaus toktai daryti, kad jus ne tiktai į jį tikėtumbite,
bet ir jo dėlei kentėtumbite; 30 Turėdami tą pačią * kovą, kurią jus ant
1,19 2Kor.1,11.

*

1,23 1Kar.19,4. 2Kor.5,8. 2Tim.4,6.

*

1,25 Pilip.1,6;2,24.

*

1,27 1Kor.7,20.

*

1,28 Pilip.3,19.

*

1,28 Rym.8,17.

1,30 Nus.Ap.16,22.s. Kol.1,29.

*

manęs matėte, ir dabar nuo manęs girdite.

2
Perskyrimas
Kristaus pasižeminimas ir paaukštinimas.
1

Dėl to, jei jusyje koks graudenimas Kristuje, jei koks

palinksminojimas meilės, jei kokia dvasės draugystė, jei yra kokia *
širdinga meilė ir mielaširdingystė, 2 Tai išpildykite mano džiaugsmą,
kad jus vienos dumos butumbite, lygią meilę turėdami, bei vienos
širdies ir vienos mislies budami, 3 Nieko ne darydami per vaidą, arba
niekingą garbę, bet per pasižeminimą laikykite tarp savęs kits kitą

didesniu už savę patį. 4 Ir * kiekvienas te ne veizd ant to, kas jo yra,
bet ant to, kas kito yra. 5 Bet kožnas t’esie tos dumos, kokios ir Jėzus
Kristus buvo; 6 Kursai, * norint Dievo paveiksle buvo, ne laike tai per
plėšimą, Dievui lygus buti; 7 Bet pats pasimažino, ir priėmęs * tarno
paveikslą, pastojo lygus kitam žmogui, ir pasielgimuose rastas buvo
kaip žmogus. 8 Jis * pats pasižemino ir paklusnus buvo iki smerties,
beje iki kryžiaus smerties. 9 Todėl Dievas jį ir didei paaukštino ir

davė jam vardą, kurs per visus vardus yra, 10 Kad * vardan Jėzaus
lenktųsi visų keliai, tų, kurie danguje ir ant žemės ir po žeme yra;
2,1 Rym.12,10. Kol.3,12.

*

2,4 1Kor.10,24.33.

*

2,6 Jon.1,1.2;5,18;10,33.

*

2,7 Jėz.42,1;49,3;53,3.

*

2,8 Ebr.12,2.

*

2,10 Jėz.45,23. Rym.14,11.

*

11

Ir visi liežuviai išsipažintų, Jėzų Kristų esantį Viešpatimi ant garbės

Dievo Tėvo.

12

Taipo, mano mylimieji, kaip jus visados buvote

paklusnus, ne tiktai man pas jus b’esant, bet ir dabar juo daugiaus,
man pas jus n’esant, rupinkitės, išganytais pastoti, * su baimė ir su
drebėjimu. 13 Nės * Dievas yra, kurs jusyje daro, ir norėti, ir išpildyti,
pagal savo pasimėgimą, 14 Darykite vislab be * murmėjimo ir be
abejojimo, 15 Jeib butumbite nekalti, ir * vierni, ir Dievo vaikai,
nebartini viduje tarp piktosios ir perkreiptosios giminės, tarp kurios †
jus šviečiate, kaip žvakės sviete, 16 * Prisilaikydami drutai prie žodžio
gyvasties, man ant gyriaus dienoje Kristaus, † kad aš ne noprosnai
bėgęs, nei noprosnai dirbęs bučiau 17 Ir norint * aš apieravojamas
esmi dėlei apieros ir Dievo šlužbos jusų tikėjimo, tai tačiau † aš
džiaugiuos, ir džiaugiuos podraug su jumis visais. 18 Todėl ir * jus
džiaugkitės, ir džiaugkitės drauge su manimi.

19

Bet aš nusitikiu Pone

Jėzuje, kad aš * Timotiejų veikiai pas jus siusiąs, jeib ir aš atgaivintas

bučiau, ištyręs, kaip su jumis destis.
2,12 Ps.2,11. 1Petr.1,17.

*

2,13 2Kor.3,5.

*

2,14 1Petr.4,9.

*

2,15 Pilip.1,10.

*

2,15 Mat.5,14. Epėz.5,8.

2,16 2Tim.1,13.

*

2,16 Jėz.49,4. 1Kor.9,26.

2,17 2Tim.4,6.

*

2,17 2Kor.7,4.

2,18 Pilip.3,1;4,4.

*

2,19 Nus.Ap.16,1. 1Tes.3,2.

*

20

Nės aš nei vieno ne turu, kurs

su manimi * taipo vienos dumos butų, kurs taip širdingai už jus
rupintųsi. 21 Nės jie visi * savojo jėško, ne to, kas Jėzaus Kristaus yra.
22

Bet jus žinote, kad jis tikros dumos yra; nėsa kaip vaikas tėvui, taip

jis su manimi šlužijo prie Evangėlios. 23 Tą aš nusitikiu siusiąs, kad aš
ištyręs busu, kaip su manimi yra.

24

Bet * nusitikiu Viešpatyje, kad aš

ir pats veikiai ateisiąs. 25 Bet man reikalinga rodės, brolį * Epaproditą
pas jus siųsti, kurs mano † pagalbininkas ir draugkareivis, bei jųsų
apaštalas ir mano reikmenės tarnas yra. 26 Kadangi jisai jųsų visų

išsiilgęs ir didei rupestingas buvo dėl to, kad jus buvote girdėję, jį
sirgusį.

27

Ir tiesa, jis * sirgo mirtinai, bet Dievas ant jo susimilo; ale

ne tiktai ant jo, bet ir ant manęs, kad ne turėčiau smutnybę ant
smutnybės. 28 Bet aš jį juo skubriaus siunčiau, kad jus jį išvydę iš
naujo džiaugtumbitės, ogi ir aš juo mažiaus smutnybės turėčiau.
29

Taigi priimkite jį Viešpatyje su visu džiaugsmu, ir tokius garbėje

laikykite. * 30 Nės dėlei Kristaus darbo jis smerčiui taip arti buvo

parėjęs, savo gyvastį per menką laikydamas, * jeib jis jųsų vietoje
man šlužytų.

3
2,20 1Kor.16,10.

*

2,21 1Kor.10,24.

*

2,24 Pilip.1,25.

*

2,25 Pilip.4,18.

*

2,25 2Kor.8,23.

2,27 Jėz.38,1.

*

2,29 Rym.16,2.

*

2,30 1Kor.16,16.17.

*

Perskyrimas
Apie tikėjimo teisybę prieš netikrus apaštalus.
1

Galiausiai, mieli broliai, * džiaugkitės Viešpatyje! Kad aš jums vis

tus pačius daiktus rašau, ne gailiuos, ir jus juo labiaus padrutina.
2

Dabokite * ant šunų, dabokite ant piktųjų darbininkų, dabokite ant

persiskyrimo. 3 Nės mes esme apipiaustymas, kurie mes * Dievui
Dvasėje šlužijame, ir giriamės Kristumi Jėzumi, ir ne nusitikime
kunu. 4 Kačeig ir aš turu, kuomi iš kuno girtisi. Jei kitam kam regis,
buk jis galįs iš kuno girtisi, * aš juo daugiaus. 5 Aš ašmąją dieną
appiaustytas esmi, aš iš žmonių Izraelio, iš giminės Benjamino,

Ebrėonas iš Ebrėonų, ir pagal zokaną Parizėušias, 6 Pagal žėlavojimą
persekinėtojis susirinkimo, pagal teisybę zokane nebartinas buvęs.
7

Bet kas man * nauda buvo, tai aš dėl Kristaus laikiau per iškadą.

8

Nės aš vislab per iškadą laikau dėl apstingojo * išpažinimo Kristaus

Jėzaus, mano Viešpaties, dėl kurio aš vislab per iškadą laikiau, ir
laikau už purvą, jeib aš Kristų laimėčiau, 9 Ir bučiau išrastas jame; *
ne turįs savo teisybę iš zokano, bet tą, kuri per tikėjimą į Kristų ateit,
butent teisybę, kuri iš Dievo budama, tikėjimui prirokuojama;

3,1 Pilip.4,4.

*

3,2 Jėz.56,10.11.

*

3,3 5Maiž.30,6.s.

*

3,4 2Kor.11,18.22.

*

3,7 Mat.13,44.

*

3,8 Jėz.53,11.

*

3,9 Rym.3,21.22;9,30.

*

10

Pažinti jį, ir galybę jo * prisikėlimo, ir † draugystę jo kentėjimų, kad

aš jo smerčiui lygus pastočiau; 11 Jeib aš priešais ateičiau prisikėlimui

iš numirusiųjų. 12 Ne, kaip * kad jau bučiau nutvėręs, arba jau tobulas
bučiau, bet aš tai veju, jeib aš tai galėčiau nutverti, kadangi aš †
Kristaus Jėzaus nutvertas esmi. 13 Mano broliai, aš dar ne tariuos, tai
esąs nutvėręs. Bet vieną sakau: aš to užmirštu, kas užpakalyje yra, ir
tiesiuos topi, kas pryšakyje yra, 14 Ir bėgu į pastatytąjį mierį, ant *
paskirtojo brangiojo laimėjimo, kurį rodo dangiškasis pavadinimas

Dievo Kristuje Jėzuje. 15 Taigi kiek musų * tobuli esme, tie tos pačios
dumos bukime; ir jeigu jus kitos dumos butumbite, tai Dievas jums
apreikš. 16 Tačiau taipo, kad mes pagal vieną davadą, ant kurio
parėjome, elgtumbimės, ir * vienos dumos butumbime. 17 Sekite
manę, mieli broliai, ir dabokite ant tų, kurie taipo vaikščioja, kaip jus
mus turite paveikslu. 18 Nės daug vaikščioja, apie kurius jums tankiai

sakiau, ogi dabar ir verkdamas jums sakau, kaip neprieteliai kryžiaus
Kristaus, 19 Kurių * galas yra prapuolimas, kuriems † pilvas yra jų
Dievas, kurių garbė gėdoje stovia, ir kurie žemiškai dumoja. 20 Bet
musų vaikščiojimas yra danguje, iš kur mes ir laukiame Išganytojo,
3,10 Rym.6,3.4.5.

*

3,10 Rym.8,17.

3,12 1Tim.6,12.

*

3,12 Jėz.8,11. Jon.6,44;12,33.

3,14 1Kor.9,24. 1Tim.6,12.

*

3,15 1Kor.2,6.

*

3,16 Pilip.1,27;2,2. Rym.12,16;15,5. 1Kor.1,10. 1Petr.3,8.

*

3,19 2Kor.11,15.

*

3,19 Ps.17,14. Rym.16,18.

Viešpaties Jėzaus Kristaus, * 21 Kurs * musų niekingąjį kuną peršvies,
kad tas lygus pastotų jo peršviestamjam kunui, pagal tą galybę, kuria

jis gal ir visus daiktus sau paduotus padaryti.

4
Perskyrimas
Apie tvirtybę ir dvasišką krikščionių džiaugsmą, ir Pilipensų
geradėjystę, Povilui išrodytą.
1

Taipogi, mano mielieji ir brangieji broliai, * mano džiaugsmas ir

mano vainikas, taipo stovėkite Viešpatyje, jus mielieji. 2 Evodią aš
graudenu, ir Syntykę aš graudenu, kad jos vienos dumos butų

Viešpatyje. 3 Beje aš taipjau ir tavę meldžiu, mano viernasis drauge,
pristok joms, kuriedvi draug su manimi Evangėlios dėlei kovojo su
Klėmencu ir su kitais mano pagalbininkais, kurių vardai yra

*

knygose gyvasties. 4 Džiaugkitės Viešpatyje visada, ir vėl sakau:
džiaugkitės. * 5 Savo * lengvybė visiems žmonėms žinoma darykite. †
Viešpats arti.

6*

Nieko nesirupinkitės, bet visuose daiktuose †

3,20 Epėz.2,6. Ebr.13,14.

*

3,21 1Kor.15,43.49.53.

*

4,1 2Kar.1,14. 1Tes.2,19.20.

*

4,3 2Maiž.32,32. Ps.69,29. Dan.12,1. Luk.10,20.

*

Apr.3,5;13,8;17,8;21,27.

4,4 Pilip.3,1. 2Kor.13,11.

*

4,5 Tit.3,2.

*

4,5 1Kor.10,11.

4,6 Mat.6,25.31.s.

*

maldomis ir prašymais savo širdies meilijimus su dėkavojimu Dievui
praneškite, 7 O * pakajus Dievo, kurs pereit visą išmintį, te apsaugoja