Antanas Vaiiulaitis

VALENTINA
tai mes girdjome apie j
Efratoje, radome j girios lygumoje.
Ps. 131 (132), 6
I
SURADIMAS
Dievo sns pamat, kad moni dukros buvo dailios.
Gen. 6, 2
Balti ir saulti akmenys grimzdo pakels lauk alume, slpsi u ore sustingusi dulki, o mediai
toli toli ant plento skliaut akas, palik siaur ply mlynam dangaus brkniui, kuris vingiavo artyn,
didjo ir tai atsivr ties galvomis. Giedriam auktum ryje, ikil paias padanges, du gandrai
suko rat du juodi takai, be sparn, be kaklo; tik retkariais, kai jie pasvirdavo, saulje ybteldavo
j viess giai. Ir rods, lyg girdtum juos ten, alia mo debeslio, vilpiant ir kalenant, o ia
jiems atliep tyli ir nutsusi daina: kairj pusj susds kaimiei brelis niniavo lidnai, linguodami
visu liemeniu, kaip valtininkai ant irkl didelje ir ramioje upje.
Pro suglaustas blakstienas sekdamas prabganius gluosnius, Antanas davsi neti itai srovei ir
klaidiojo giriose, vasaros dien avietynuose. Jis dar labiau prisimerk, sukryiavo rankas ant krtins
ir ypsojos lp krateliu: jis lauk kako einant pats neinojo dar, kas tai bus. Per kn nudvelk
vsus malonumas. Vaikinas atsimin, kas prie jo artja: anoji mergait, kuri jis prie gavni mat
baliuje, toji nepastama ir nepranekinta. Daug lengv ingsni tada praskriejo pro al, ir kodl tik ji
viena liko?.. Liko jo jaunystje, atslindama j ia darbo valand, tarsi isprukusi i knygos raidi, ia
lyddama j saulleidio metu. Beveik nusigands jisai stengsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet
neatsimin. Pro al slinko daug matyt bruo, bet n vienas nebuvo panaus j. Ir kaip tai atsitiko,
kad jis galjo pamirti? Ir jis galvojo apie tuos visus odius, kuriuos buvo jai savo mintyse sudsts,
apie tuos visus glostymus ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva suknele, su rankomis,
ties krtine laikaniomis sugniaut nosinuk ten, sals kertje. Jis nuo t rank kilo auktyn ir velg
veid: nusivyls mat prie save kak uskleista, mat btyb artim ir drauge nesugaunam, mat
moter beveik kaip koki idj, nenumaldomai tau kudani ir tvinksini tavo gyslose, bet stovini
toli ir savo alsavimu atliepiani tkstaniuos irdi vis vyr apmstymuos ir trokimuos. Jis
suprato, kad tai buvo visuotin ir gera jga, taiau jam dabar reikjo tik vienos, tos vienos mergaits.
Atkakliai jis vl gro an sals kert ir sau kartojo: turs j rasti, turs j gyv savo akyse ivysti.
Prikands apatin lp, jisai siklaus kadaise girdt muzik. Sklido garsas po garso, sukosi pora u
poros ir nn jis regjo: viess jos plaukai lengva vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mlynos
akys pavelg j... tai ji! ita lauktoji stovi ji ten su kakokiu vaikiku susitelkimu bei rimtumu...
Diaugsmo neamas, jisai taip stipriai atsidsjo, kad krpteljs paraudo. Kaimieiai niniavo kaip
niniav begalin savo dain, o alia, paklusi vokus vir, kad aki kampuose gul smulkios
raukls, j stebjo moteris. Jos skruostai ir kaklas buvo nuraud, o ant sprando degimas baigsi,
staigiai dingdamas po lengva mezgini eilute. Giliai giliai ji atsikvp, jos suknel po krtine
susigarankiavo ir vl isitais. Lygioj ir plonoj josios nosy nervs prasiplt, tarsi bt kak
uodusios, o patys krateliai neymiai nubalo. Vogiomis Antanas tyrinjo jos rausv veid ir mst
1

sau: Jai reikt viesesni plauk. Ir buvo patenkintas, nes turjo kur umesti nuobodul.
Balti akmenys narst pro al, nusidriekusios dulks vijosi vaiuojanius.
Pro langus psteljo gaivesnis oras. I girios virni kilo gburiuota debesio galva, tokia balta,
kad Antanui net gailu darsi beirint j. Ir jis kop tas ilas virnes, i lto plauk drauge su
jomis, plauk neteks mini ir jausm, laimingas savo sielos apsndimu ir ana gilia ydruma
tolybje. Su abejingu malonumu jis sutiko ir autobuso iojim, ir garbiniuotas avi kaimenes prie
kelio, ir kregdi vysiojim sek jas tol, kol inykdavo giri mlynoj juostoj ar sod alume. Jis
vl atsimin an mergait, vl ypsojosi prisimerks, tarsi j regt einant ten parugj. Taiau vis dar
negaljo sugauti jos skruost, atgaivinti j vis, nors buvo tikras ir ramus: taip, susitiks j kelyje
paint, iskirt j i vis kit brio. Jis susirpins mst, ar lemta jam kada nors bus j surasti, o gal
t vakar taip mai, vos spta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems metams prauvo
jam i tako...
Jis nemat, kaip jie pasiek naujai grst plent ir vaiavo vieiu vyriaus klodu. Pro al trauksi
sodybos, skursns kaimeliai, atsiliko artojai prie agrs ir ienpjviai su vilganiais dalgiais lankose.
Jovar ir gluosni eliai sviro ant dirv.
Antanas pasiirjo. Argi jau? Ties plentu gsi eil pilk medini nameli su nubaltintais
sienojais ir iaudiniais stogais.
Kirbyn? pasiteiravo jis, kai autobusas sustojo.
Dar ne, atsak jo kaimyn.
Ji klsi ir i sterbls purt susineusias dulkes.
Padanga trko, ji dar aikino.
Ir nulenkus galv lauk, kol gaus ilipti. Nuokus ant plento, ji atsisuko duris. O Antanas tak tyia
uleido moteriai, kuri buvo sdjusi u jo ir smarkiai vdavusi ikvepintu nosinuku. Jisai suprato
panels vilgsn ir juoksi, kad tarp savs ir jos spraud rubuil, kuri nn atsargiai leido koj ant
pakopos. Kai lig ems jai nebuvo jau kur atsispirti, lumpteljo visu knu, iskt rankas ir pritp.
Keleiviai grinjo plentu ar susd ilsjos artjanio vakaro vsume. Antanas nuklydo tarp
krmokni, jo aki plotu, myn samanas ir jaut po savo pda j minktum. Trakjo iogreliai,
toliau niksanioje girioje kukavo gegut.
Perbrids papari sodyb ir prisigrs j kvapo, jis gro prie plento. onuos guljo suverstos
akmen krvos. Juos skald vienplaukiai darbininkai, vieni pasistat bures nuo sauls, kiti be
pastogs. Prieais, pasisds ieno gnit, taukjo apysenis mogus, apsiavs vyomis i
automobilio padangos. U jo pusnuogis smarkiai skl akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyr abar
nuo savs. Antanas mat varin jo kn, mat ia giliai smengant, ia vl isilyginant griov tarp
meni.
Pro brzgus ijo Antano kaimyn. J lydjo pilkai apsirengs vyras. Kai juodu prisiartino,
darbininkai niko smarkiau dauyti kjais.
Kaip sekasi, tvai? tar tas vyras.
Dkui, ponas ininieriau... Neblogai, atsak senis skaldytojas.
Ir, nusims akinius, jis luostsi prakait.
Ehe, vaikine, kalbjo ininierius jaunajam, sprogdini kaip dinamitas.
Taip...
Daug udirbsi... Tik per stambios ataios. Na, irk.
Ir jis paspyr skeveldr.
Vaikinas tyljo.
Kai ininierius su panele nujo, jaunasis atsisuko senesnj, kuris taip pat liovsi skalds. Juodu
2

susivalg veidai j buvo panas, abiej akoti antakiai ir lenktos nosys. Tvas ir snus,
pagalvojo Antanas.
Jam vis priekabi negana, murmjo snus.
K darysi... atsidsjo tvas.
Tai es iupin takau, tai vl gabalai kaip uns galva. Ir dar pasipts!
ia suplerp autobusas. Antanas bgo tekinas siauru takeliu, o akos msiojo pro skruostus.
Papariai linjo, skyr tak ir vl iuendami glaustsi.
Keleiviai dar lauk ininieriaus ir panels. Kai neskubdami sulipo ir jie, autobusas suburzg,
trukteljo ir nuriedjo tolyn.
Banytkaimy, itiesusios kaklus ir pasiplumpsdamos, i kelio bgo vitos. Gatve basa merga, su
rykte rankoje ir em remianiu sijonu, varsi du paru, kurie i pradi lapsjo prieais, o paskui
vygaudami sprdo vienas kairn, o kitas deinn dilgltus griovius.
Tuoj atsiliko iaudiniais stogais nameliai. Ties mik virnmis raudo dangus, kuriuo plauk
rsios debes keteros.

II
VIENA GEISATIES VIAUTOJA
Girdiu visk pranokstanius
Maus sidabro varpelius.
Jonas Aistis
Erdviame prieangyje naujos sienos kvepjo pu sakais. Duris pravr Genovait ir lauk,
sugnybusi savo balt prikyt. Kakur savo plyyje irpsjo svirplys.
Ar namie? paklaus Antanas.
Ne, atsak moteris ir nesitrauk nuo slenksio.
Lyg trob gint, tar jis ir usimet apsiaust ant kitos rankos. Kam ji laiko j ia prieangyje?
Beveik ididiai jis trukteljo peiais ir pamst: griu, kada senelis bus. Taiau likosi laukti juk
laike ra, kad parpino jam kambar.
Jo tikrai nra, kalbjo Genovait. O pats gyvensi ten.
Ji nulipo gatv ir rod:
Matai anas langines? Tai maiiai... Pas juos tursi jauk kamp. Teisyb, ten beveik sodius.
Dar geriau... Tai profesorius jau atkuto?
Ak, sunku j sugaudyti... Rplinja iaip taip.
Na, labos nakties.
Tokia ia dar naktis.
Jis patrauk viduriu gatvs puria eme. Buvo ramu, lyg ir mons, ir gyvuliai bt isislapst ar
miegoj. maiiuos rado visus jimus atidarintus, bet sutikti nieko nesutiko. jo ingsni bildjim
kniaukteljo ilindusi kat, patryn stakt nugar ir nupojo per tuius kambarius. Toli buvo
girdti dliojant daiktus ir nekantis. Antanas norjo sukti tas kalbas, kai atlubikiavo berniukas su
perrita koja. Sustojs vilgiojo svei, kuris tar:
A i profesoriaus.
Tai visk inau, atsak vaikas. Parodysiu.
Jis nustypiojo pirma ir ved svei ilg priemen, u kurios buvo kambarlis.
3

 ia, mosteljo maius.

Dkui.
Berniukas pasuko elektr. Jos viesoj atrod jis pablyks, su juodais plauk kuoktais ant aki.
Kur kiti js mons? klaus Antanas.
Eere.
Ko jie ten?
Viauja.
Kodl tu likai?
Dl itos...
Ir jis atkio koj.
K padarei?
Perdriau.
Skauda?
Ne taip baisiai. Tik reikia namie stypsoti.
O kaip vadiniesi?
Vincukas... Js pas senel dirbsit?
Taip. J pasti?
A nepainiau! Jis man nosyt andai taip sunybo vos nepravirkau.
irk!.. O su kuo ten nekjaisi?
Mama gro.
Ir palkjs pridjo:
I Kauno.
Ar esi buvs Kaune?
Ne... Js gi ten gimt?
Papurt Antanas galv ir tar:
Eisiu apsidairyti.
Laimingai, j palydjo ligi dur Vincukas.
Vakariniam danguje debes virns buvo ia raudonos, ia vl blizgjo aukso spalvomis, apaioje
susiliejusios su juodu giri ruou ir tamsiais Kirbyns namais, kuriuos visus pranokdama ant kalvos
stksojo tokia pat juoda banyia. Ties gatvs alkne kiojo vienodas balsas: Ehe, olia kerdius
ten gin kaimen karvi. Sutingusios, dideliais pilvais, jos gro namo. Tai m, tai aloji skyrsi i
brio ir suko vartus mykdama meljos. I bandos sklido vieio pieno kvapnumas. Su tuo geru
pieno kvapu dvelk ir tylus vjelis, vsiai slysdamas tau per smilkinius ir skruostus.
jo vaikinas aki plotu, kol j psteljo gaivi srov: prieais telikavo eeras ir o vendrai. Ties
ita didiule, tamsia bang plyne Antanas pajuto diaugsmo, sodrios gyvybs plsteljim savyje.
Nusilenk prie vandens, panr rankas ir nutk purslus. O i eero kilo iugdesiai ir kavimai,
tokie aiks, tarsi alia tavs kas nektsi. Atokiai, u girios vingio, jis ivydo mirksint ir okiojant
viesas. Tie iburiai ia plduriavo vietoje, ia slankiojo dein ar kair, tai vl smilko nejudrs ant
vandens.
Smulks akmenukai sprdo i po koj, traiks sraigi kriaukuiai, vagdjo perdiv maurai ir
purios dumbls, kai jis protekine bgo krantu. tai gumo alksni girait, siokusi Geisat. U gailiai
kvepianio, tarsi neseniai nulyto alksnyno liliavo lanka su keletu ln, u kuri tai ir laljo vanduo,
pilnas liauiojani iburi. Uha! auk nutss balsas, o jam atsak i tolo: Iekokite ionai-ai.
Kur dlini? staiga ukalbino i tamsos, kai Antanas jo pro pirki.
Knysteljs velg jis ten, kur jam rodsi turinios bti durys: ant slenksio juodavo mogus. Jo
4

saujoj gruzdjo pypks arija. Kai patrauk dm, tabakas suioravo ir tyliai, tyliai cyp. Nuo ito
spingiojimo nusiviet nosis ir sai, o visas veidas likosi tamsoje.
Taip sau irinju, prabilo Antanas.
jo odius atsak unktimas pirkioje.
Tylk, iovanasre! subr anas.
Pas slenkst atslikino kal ir glaustsi prie savo pono, kuris ikrat pelenus stakt, pakils
nutrepseno plkta asla ir deg lemput. eliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patin sename veide.
Kibire ties krosnimi kakas pukjo ir nypt. O i oro, nuo eero, skardjo auksmas, buvo girdti
irkl plekenimas ir i lto iulen vendrai.
K jie ten veikia? Antanas numojo iburius.
Vius gaudo.
O js ia sdit?
Jau grau.
Na!
Jis t na itar netiktai, n pats nenumanydamas, ar tai bt nustebimas, ar priekaitas, kad jam
neparod savo kls valksmo. Vyras atsistojo ir atne kibir.
tai, burbteljo.
I vandens kyojo stambios nypls, stangrs sai ar vilgjo lapia nugara. Diedas kio rank,
pamai besivartaliojanius vius ir itrauk vir.
Paiupink, sil jis.
Antanas engteljo atbulas: ne, jis nenors.
Senis met v atgal, kad net vanduo plikteljo ir itiko ant aslos.
Mans jie nenaibo, pasak jis.
Ir usirks paklaus:
O kaip vadiniesi?
Antanas.
A gi bsiu Kostas Kurpliukas.
Tai itars, jis kikeno patenkintas.
Kurpliukas! jis kartojo ir stebjosi, kvaila pavard, a?
Kal atsistojo prieais j ir suvizgino uodeg, lyg pritardama: taip, i tikrj kvaila.
Kostas sigalvojo:
Dmas geras draugas, ypa jei dar vienas esi...
Vienas?
Taigi taigi... Urul mir pernai. Dkui Dievui, igyvenova penkiasdeimt meteli: seniau
vesdavoms jaunesni, ir buvo geriau... O ir a tuoj mirsiu gal ruden, gal iem: nra man ko ia
veikti.
Staiga jis nukreip nek:
Mnulis tuojau pateks...
Ir rod tvinkstani padang virum girios.
patvorio kieius bupteljo vabalas ir birzg, sipainiojs olje.
Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mst sau vienas:
Ne, jis neateis.
Kas toks?
Ogi jisai pra, kad anksiau griau ir duoiau jam valt. Bet jau kuris laikas! Taigi jis
Bdinas... Ininierius...
5

 inot k, dde, paskolinkit man...

Imk. Dabar bus smagu plaukyti. Hm bet vienam? O jei taip kokia Magdut paonj?..
Kostas sksteljo rankomis ir krizeno trumpu, sausu balsu.
Vai, ttuk!
E, kol jaunas, kiekvienas nori savo Urulyts... O tai ir valtis... Ji sena ir sunki, i tolo j kiekvienas
atskirs...
Laiv susvyravo ir ltai liau. vendrai budo i miego ir narjo. Panardins irklus, Antanas
plauk gilyn eer. Krantas nyko, troba ir mogus susiliejo vien el. Vis labiau raustanioj
padangj sir juoda virn, lyg uolo, lyg puies. O siirjus ten dunksojo boktas, prasiovs
virum liepyn, eer ir piev. Netoli nuo jo, pro medius, bailiai ieps rintis grieinlis, o emiau,
tarp plyi akose, musi tokios pat skaidrios dms: mnulis tekjo tylutliai, nematomais
stukteljimais pasikyldamas gldi erdv, r viesos versmes vaigdi minias, r em,
kur paluose lank rkuose prunkt arkliai. Nn rytin bokto pus ibjo nuo spinduli, o kitas jos
onas ir emesnieji bokteliai dlojo tamsybse. Krmokniuose, pro kuriuos sklunduriavo neiriama
laiv, giedojo laktingala skardiai ir pilna galybs, lyg ji viena bt viepat ir ituose ilviiuose, ir
linuose, ir palaitse. Jai pritar varls jos kurk patenkintos, tarpais aptildamos, ia vl
usiaukdamos ir atskirais balsais kkdamos, vienos plonai, kitos storai, tarsi pamgdiot dusl
bgno dundenim. Kai kada jos usirkdavo nirtusios, su aistra, lyg liaupsint ar gsdint kak
neregima. tai j auksmas vl silpo, tik en bei ten kurkia priilsus gerkl. Prie jos prisijungia naujas
balsas, prisijungia antras, treias ir vl lsmas apima varli karalij, visas tas besimurdanias,
mnul praiotas galvas.
Antai vienas kitas viautojas kop jau pakrite ir vysiojo liktarna, kuri mnesienoj rodsi silpna
ir nereikalinga. Juozai! skambjo auksmas, perbgdamas vis eer. Ai ai, kartojo aplinkiniai
ilai, i pradi garsiai ir plaiai, paskui jau pridusdami ir baigdami merdiniu kudesiu. O pakrantje
knibdjo ir tris judrs eliai. Jie lupo linu ulusi eero plut, po kuria slypjo viai ir, kerimi
viesos, bgo mauruotu dugnu ir nusigand glaustsi vieni prie kit, skliausdami savo kietus sus,
kol vien po kito juos igrobstydavo mogaus rankos ir suerdavo kibir ar staiai valt.
Apsiblauss, be savo valios, Antanas rymojo ant irkl ir klaussi, bet i viso sumiimo jau neskyr
n vieno garso. iburiai suniro vien lygi virtin, kaip karoliai ant silo.
Ir tai kakas supliukeno alia jo ir dunksteljo valt. Nespjo dar atsigrti, o jau igirdo lyg
priekaiting bals:
Modestai, pagaliau!
Jis atsisuko. Mergait laik jo laiv u briaunos. I sambrki palinkus jis paino it veid,
nustebo, odio iekojo, o tuo tarpu jinai suuko nusigandusi:
Viepatie! Ne tu!
Ir, sudavus irklais, ji skubiai plauk prie viautoj. Balta suknel dar mkiojo i tamsos, tolo ir
visai pradingo. O jisai nusklend paskui ir auk jai, pats neimanydamas k. Prisiyr prie kit vali,
bet jo uvja, jo lauktoji buvo inykusi. Jam pasirod, lyg dulsvas drabulis kopt lait, ir anas
isiilgtas paveikslas prauvo i it vanden ir i jo aki.
Tai jinai, kartojo nusimins, maisi tarp viautoj ir kliuvinjo u j vali, kol supyko ant
savs, kad tai pragaiino, negali rasti tos, kuri minjo per nakt naktis.
Ir pavar jis valt atgal, kartodamas tai jinai ir prie save regdamas mnesienos nuviest plauk
sruog ant jos smilkinio. Mst jis apie gilius elius jos akyse ir tvirtino sau:
J tada maiau...
Atsimin sen vej dain, atsimin toj dainoj giedam vard ir rytingai nusprend:
6

 O jos vardas bus Maryt.

Ir jam palengvjo, kad dav jai vard.
Valtis atsirm krant.
Jau? praneko Kostas nuo slenksio.
Nemiegat?
Mano metuos nereik daug miego. Sdiu sau, pypkiuoju, vaigdes pasiiriu.
Ir, numojs per dang, per ienpjvius tuosius ir Sietyn brol, jis pasak:
Juo ilgiau veizdi jas mogus, juo maesnis daraisi. Ir gal gale rodosi, kad tavs ia visai nebt.
Nykiai zyz uodas. jo zyzim siliejo ltas dzgenimas, tarsi pastaras mieganio atodsis. O tas
dzgenimas augo aikus varpo gaudimas srovjo i anapus Geisaties, i to klaidioj ir negyvoj
mnesienoj gldinio bokto.
Senis nusim kepur ir persiegnojo.
Antano klausinjant vilgsn jis atsidsjs tar:
Kas nors ten mir...
III
SENELIS
Od sudivusi gavo senelio kariniaus...
Homeras, Odisja, XIII, 422
Perkreips galv sunku jam buvo judti visu knu iobras velg vaikin, ir i jo dideli,
iminting aki skleidsi ramyb, o jos paios buvo pilkvai giedrios, panaios vos vos pakavus
dang. Jis sdjo prie stalo vienas, prisislinks prie kampo toliau buvo laikratis ir mirko puokt
roi. Ir sesuo atrod taip pat vieia ir gaivi: su juoda suknia ilgomis klostmis, bekrutaniomis su
kiekvienu grteljimu, su krakmolyta apikakle ir balta skarele. Ji buvo greta senelio ir j penjo. Kai ji
tyliai sukiojosi aplink krsl, i po sijono kyteldavo raudon lepei snukuiai. Stebdamas juos,
keistai besiderinanius prie itos senien moteriks, Antanas galvojo apie vi nyples, apie eer
ir vien plaukik tenai.
Ar po pusryi? klaus senelis.
Jau.
A mat amiaus gal idykau: kain kolei tvarsausi lovoje.
Tomai, vakar vlai gulei, graudeno sesuo.
Ak, Genovaite, neimk purktauti.
Vos atkutai, jau ir nenustygsti vietoje.
Uuot jai atsaks, profesorius pakl bals ir kreipsi Antan:
Matai, vyreli! Dievas karias leido moteris: tikri krienai...
Antanas nusikrenkt. Nesusigriebdamas, k tarti, grybteljo u atlapo, perbrauk sau per plaukus
visas nurauds. Ne, ito kartlio jis neatsisakys: tegu bus tai nata jis rykaudamas j paims ir
diaugsis.
Prijo prie lango. Vynios tingiai linkiojo akas. Paryiu turjo nulyti; drungnas vjelis maisi su
bii dzgimu, bijn ieduose drebjo sodrs laai. Kambary tuo tarpu terkteldavo lkts,
skambteldavo akut ar peilis. Senelis valg epsdamas ir atsidusdamas. Jis nevald deins,
rankos, ir Genovait kabino kiauinien ir djo praiot burn: r j lyg kregd savo mayius.
Igrs kavos, senelis usirk. Gelsvi kamuolaiiai lkuriavo tarp lp ir pstelti draiksi aplinkui
7

galv. Viena sruoga virto iedu ir kilo lubas. Profesorius laimingai lydjo t ied, i lto irstant, ir
pasiteiravo:
Nerkai?
Ne.
N nerkyk.
Ir su pasigailjimu pridjo:
O man daktarai leidia tik du per dien.
Sujudjo krsle pasikeldamas vir, nukrat pelenus ir lauk, kol Genovait ine indus. Jinai
varst duris, lepsjo ir miinjo kambary, ia dulkindama knygas, ia keisdama stalties, ia
laistydama gles vazonuose. Antanas kantriai stovjo prie lango. Jis nieko negaljo paksti tarp
senelio ir savs. Jis pats ir visi tie, kurie su Tomu iobru buvo dirb, jo artyb, tak ir draugyst jaut,
vadino j seneliu ir t od tar ar su meile, ar su tylia, beveik nedrsia pagarba, kuri ir derjo
paskutiniam didiosios, pasiaukojusios ir mus priklusios kartos vyrui. Kiti j auk profesorium, nors
jau penkti metai jis buvo nuo io darbo pasitrauks. Tai buvo didysis jo draugas, kartais mus ir
smarkus. Per dvejus metus jis priprato prie jo ir nieko nieko nuo jo neslp. Tomas iobras i savo
auktybi mokjo nusileisti prie itos jaunos sielos, bti su ja lygus ir vaikikas. Antanui patiko
paprasta, tiesi, bet drauge gudri ir subtili profesoriaus dvasia, juoba patiko, kad pats biiuli turjo
maai, sunkiai juos rinkdamasis. Ne, jis visai j nesirinko: i pirmo vilgsnio inojo, su kuriuo mogum
gals keliauti sykiu ir atvirai. I pirmo susitikimo pasinedavo visomis jgomis j, pasinedavo giliai
irdyje, be iorini enkl, kad nebt atmestas ir apviltas. Ir kai rasdavo pritarim, ger ingsn ir i
kitos puss, tada prasiddavo stipri sandora; tik t sandor taip nedaug bta... tai Antanas nejaut
jokio skirtumo tarp savs ir Maryts, kuri du sykius susitiko. Jokio slenksio, jokio griovio jis nerado
savo irdy, kad j atitvert nuo jos. Pamirs it kambar, leido tai mergaitei eiti girios taku, leido
arkoms ir geniams plasnoti tarp ak. Jis pats antai nerpestingai vilpauja tuo paiu keleliu ir
prieais save mato... Viepatie, koks jos liemuo, koks ingsni eiklumas!..
Ehe!
Ne, tai ne jis grisi: senelis auk j.
Debesyse, broleli, vaiktai.
Slpdamas savo sumiim, Antanas vert storo ssiuvinio lapus ir siirjo aiki, ramybs piln
raysen paskutiniuose puslapiuose:
Be mans dirbot?
Klebonas man atved toki ebenktuk...
Senelis juoksi ir gudriai mirkteljo Antanui.
Ji ne i Kirbyns, o i Gries kaimo ten prie lankos.
Vaikinas pritar galva: taip, tegul bus i Gries.
Skaudvilyt... Gal pasti?
Ne.
Kad a jaunesnis biau!
Antanas susigds pavelg lubas jis buvo pagalvojs: kodl senelis neved savo laiku? ita
mintis jam atrod nusikalstama. Jis gin j nuo savs, kaip ir kitas panaias, ilga eile susirikiavusias
sibrauti smegenis ir ten drumstis. Todl buvo patenkintas, kai profesorius dunksteljo kairija ranka
stal ir pakl susimsiusias akis nuo ura: taip jis praddavo darb. Vaikinas pamirk plunksn,
ir jam plsteljo smagi vilnis irdyje, kad po anos lengvos, giedrios raysenos gals ivedioti eil
sunki, riebi savo raidi. Jis smeig plunksn popieri, padar tak ir lauk, kuri raid pradjus.
Profesorius vl gro savo pastabas, sutrauktas ia dideliuose lapuose, ia maose, apdraskytose
8

skiautse, gro ilg metr tris, surinkt i vis ms ems paminkl, i akmen, i kryi, i
kiekvieno senkapio ar pilies griuvsi, i knyg ir rankrai. ila barzda tyliai iujo po ituos
nebylius praeities liudytojus, lyg adino juos kalbti, virsti gyvu knu, atgimti riniuos vaizduos.
Perskaityk, kuo ten baigiau.
Ir kai mes stebim sunkius akmenis ms senovs pastatuose, rsts granito luitai mums tampa
gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos, vienas mogus negaljo j sukrauti, kad tam darbui
reikjo taikos, reikjo draugs, reikjo gyvenimo krvoj, ir i to mes regim ms tvus ir protvius,
susiglaudusius bendruomenmis jau ms tautos auroje...
Gerai.
Ir jis diktavo toliau. Jo balsas sklido ikilmingai ir didiai, liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritar,
palengvle sibuodamas galva. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Vien tik itie gds odiai kilo
auktyn ir nyko kertse. Pro lang plauk baltas debeslis, padmavs apaioje. lk ir, apsuko
rat ir vl nuskrido. Senelis pamiro savo uraus, jo mintys blaksi, jis kr galingus regjimus, i
kap kl ramybs itrokusius, leido jiems dar kart keliauti raistais, kautis su vrimis, kopinti
bites ar grti savo kiemus. Ant jo kaktos isimu pora raudon dmi.
Pailsk, tar jis.
Ne taip greitai pailstu.
Nieko, nieko... Perskaityk, k paraei.
Antanas nusikosjo. inojo, kad senelis mgsta klausytis savo rat: jis klaussi, tarsi stebdamasis,
kad tai i jo galvos itryko tos netiktos mintys, visa ita nerimstanti srov. Tarpais nutraukdavo,
taisydavo susipainiojus period jis jaut silpnyb tiems ilgiems sakiniams, kurie vilnija, daro vingius
ir uuolankas, bga pirmyn, tai vl grta atgal ir baigiasi staigiu atsidsjimu.
Kaip tau atrodo?
A visados msiau, kad einat geru viekeliu.
Btent?
Js juokiats i negyv ties.
Gerai pasakei, snau. Ties reikia gerti kaip vyn, o ne kalti sausais rodinjimais kaip vin sien.
Ir a visai nerodinju: a teigiu, a skelbiu tik itaip monms ir perduodami dideli dalykai. Taip, a
juokiuos i sustirusi, sudivusi ir nuo sausros girgdani smegen. A noriu, kad mano odiai
apimt vis mog, patraukt ir net j, perlyt j ligi paskutinio silo nelyginant audros srautai. A
noriu, kad jie praplst kdikio nustebusias akis, pavergt jaunuol ydiniuos jo metuos, bt
paguoda suaugusiam ir ramyb seniui. Dl to a savo mokslo darbams keliu tokius reikalavimus kaip
menui. Mano darbas sunkesnis negu dailininko ar raytojo: a derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu,
mano vaike, suprasi, kad dl ito derinimo a nesu objektyvus: a sakau ne vis moksl, bet savo
moksl, savo tiesas. Jeigu reikia, a jas darau galingesnes, labiau rinias. Ir a noriu, kad mano
mokslu tikt, j mylt, sudt ir kiti j savo jausmus ir aistras. A nekeniu t, kurie vedioja nosimi
po pergamentus, po geltonus sen laik popierius ir nieko daugiau nemato kaip pergament ar
popieri. A u kiekvienos raids, u kiekvieno tako regiu krauj, regiu tkstanius alsavim ir
miri. altas mokslas yra nusiengimas. O js, iminties boseliai, kurie tarkdami riedate ir giriats:
mes suskaitom tkstanius skruzds aki, mes itiriam uodo sparnel, mes inom daugel ger dalyk!
Bet a sakau: kas i t js ger ir negyv ini, jeigu jos neatgyja vis ms kanioje ar diaugsme,
jeigu tuos nugrubusiuos tyrinjimuos nebuvo galvota apie visos monijos trokul ar paguod. Js,
pagelt protai, kurie nuplikote dvideimt met sulauk, a js gailjausi, savo irdyje verkiau dl
js ir nekeniau...
Jis purt galv, nutils stebjosi savo mintyse ir graudiai valgsi aplinkui. Antanas grjosi ituo
9

sisibavimu, tuo nekaltu nirtimu ir savo dvasioj pritar aliai odiui.

ir vl nutp ant stalo ir psiojo savo drya nugara. Antanas nugin j laukan ir, persisvrs
ant lango, nuskyn ro. Darelyje plunksi Genovait: buvo ten sikrausiusi vita su pkuotais
viiukais. Moterik mojavo skepeta, tpiojo ir bginjo pro lyses, bijodama aukti, kad netrukdyt
broliui. Mayiai spraudsi tvoroje, savo geltonomis kojomis spardydami em, ar bailiai puldinjo
nuo vieno plyio prie kito, neimanydami kur dingti. Perekl ulindo u krm, kaiiojo galv
kiekvien sprag, lakst paiurpusi, piktai kurkdama ir negaldama atitikti skyls, pro kuri ionai
pateko. Prispirta kertje, ji staiga atsikreip Genovait, paiau kakl ir praskt sparnus, lyg
nort kapotis. Taip sutikta, moteris svirsteljo atgal: rodsi, kad abi jos isigando viena antros.
Klegdama vita spruko pro juod sijon, suplasnojo ir su riksmu persirito per tvor kiem.
Kova buvo, kraujo daug tekjo, uniniavo Antanas, grdamas prie stalo.
I kur toks linksmas?
O taip sau...
iandien uteks. Pasiimk pirm Paproi dal. Turdamas laiko, nuraysi... Ar smarkiai dirbi?
Nelabai. Vliau ssiu prie egzamin.
Susitrukdei pavasar.
Ak, ta liga man...
Vaike, pailsk, imesk i galvos rpesius... Ko tu juokies?
E, seneli, kartais malonu turti rpesi!
Suprantu: kiekvienas turi savo ydjim. ydk, snau, ir bk laimingesnis, negu mes kad buvom.
Ir susimsts glostsi barzd.
O kaip namie?
Onut siunia jums linkjim.
Onut buvo ketveri met Antano sesuo: su ja danai juodu nekdavosi apie profesori, kuris ia
bdavo pasak milino, ia Kald dieduko rolj. Ir itas diedukas nesigyn, jam smagu buvo, kad
kain kur toli, lauk palaitse, kdikis kartais j atsimena, savo geroj irdy apmsto j, nepastam
mog. Jis susigraudino ir tar, irdamas sau rankoves:
Beje, k veiki vakar?
Nieko.
Ateik pas mane vienos: ia toks Kostas man uteik.
Pastu.
Ir pasistenk bti dailesnis.
Antanas ypteljo linksmai: taip, jis suprants paslapting senelio mirkteljim.
Pasibruko uraus po ranka, stragiai apsisuko ir jau gatvje udainavo:
uvjai uvavo, Maryt sugavo...

IV
VAIS
Atvaiavo meka
Su aluio baka.
Daina
Prieangyje buvo girdti trepsjimas ir trypimas. Sveias gaio ten, nyptsi ir tik paskui krumpliais
10

pabarbeno duris. Atvr jas plaiai: rodsi, kad pro jas turs ineti lov ar stal. Kunigas,
prisilaikydamas staktos, eng ir linksjo visas puses ir be reikalo: kambary buvo tik senelis ir
Antanas. Trynsi rankas, artinosi prie profesoriaus ir buvo toks rimtas. Sveikindamasis sak labai
malonu ir apsidair. K dabar veiksim? kalbjo nerams jo vilgsniai. Isitrauk nosinuk,
kruopiai isivyniojo ir pakl auktyn, lyg rengdamasis iaudti, lyg kakt luostytis. Nieko nedars,
slinko nejuiomis skarel kien ir siirjo Antan.
Aure, numojo ranka kunigas pulk strazd, lkusi per miestel nakvoti ilus.
Ir atsidsjs dar tar:
Bepig jiems skraidioti.
Jo balsas buvo nuoirdus ir velnus. Vaikinui regjos, kad gailisi is vyras, kam negali lakstyti kaip
volung ar kregd: plasnodamas jis garbint Viepat ir kilt ligi pat dangaus. O tas dangus pro
girios virn buvo geltonas ir pilnas vakaro rimties. Nuoulns spinduliai iaujo nam stogais,
klojo itsusius elius, o i lauk sklido ryks balsai: kerdiaus bavimas, paskutin ieno grbj
daina, toli skardintis karvs bliovimas.
ia mogus beveik nejauti miesto, prabilo kunigas.
I tikrj, pritar senelis. Ir labai smagu...
Labai smagu, linkteljo galva klebonas ir vl pairjo Antan.
Dabar visi trys atsikvp giliai ir klaussi. Pro varnn vilpavim dar toli tenai buvo girdti juokas
jaunas, saultas juokas. Su juo atraibuliavo ligi it tyli vyr gaivi banga. Kiek palaukus, pro lang
prabgo dvi galvos. Tuoj sudundeno prieangio grindys, ir nabdesys maisi su prilaikomu
kryktavimu. Kunigas su visa kde apsigr duris, ities kojas asl, kad pro sutan buvo matyti
kik galai, paskui vl trauk po savim ir, pasvirs dein on, lauk patenkintas, su ypsniu lpose.
mai jis plieniniu vilgsniu pervr Antan. Tas vilgsnis sak: Dabar tai bus! Pamatysim! Bet
vaikinas nesirpino tais nebyliais klebono enklais. Jo irdis sutvaskjo gyvai: maloni iluma paliet jo
veid. Bijodamas, kad neimut prakaitas, jisai atsistojo, band apie k kita galvoti, tik jau buvo per
vlu.
Jinai stabteljo ant slenksio ir greitai alsavo. Atrod, kad bt su drauge bgusi ir lenktynes
laimjusi. Susimsiusiu vilgsniu ltai jo per kambar, o jos akys juoksi, irdamos senel. Tose
akyse buvo ir kako vaikiko, ir gudraus, tartum jinai bt padariusi ma klast. Ji nesi bijn,
iedais nuleist grindis, ir jais pritar savo vilnijaniai eisenai, nerpestingam kno linij aismui.
Gles spraud seneliui glb ir ypsojos, stovdama prieais. O jisai skonjosi ir tar:
Na, dukt. U lauktuves a tave...
Jis pakreip and, o mergait pridjo lpas prie jo eri, nukaitusi ir idykaudama. Tada jinai
pasiirjo Antan, kunig ir pasak:
A ne su visais...
Su klebonu ji buvo pastama. Jisai nepakilo nuo krslo, irjo i apaios j ir buvo nuvits.
Sveikindamasis padav galus pirt, greitai itrauk rank ir glost sau pakau, lyg labai stebtsi:
Ir augi, Valentina.
Antanas neramiai, netikdamas pavelg j. Pro klebono virugalv ir jinai pairjo vaikin, ir
josios akys buvo geros ir lyg kako norjo klausti. Jis susigdo savo staigaus vilgsnio ir, kad turt
k veikti, irjo bijnus, kuriuos profesorius apkabins spaud prie plaios krtins. Mergait
itrauk vien suglamyt ied ir padav klebonui, kuris dkodamas sukio vis snap raudonus
lapelius, paskui sugniau dovan saujoj ir laik ant keli.
Dabar Valentina susirpinus jo Antan. O jis apsiniauk: kodl ji nesiypso? beveik su
skaudama irdimi mst. Valandl irjosi abu rausdami.
11

 Mudu jau, rodos, matms, sak ji sveikindamasi ir norjo nusijuokti.

Bet sumio, dar labiau nuraudo. Antanas nepagalvojs prasitar:
Ir dar kaip!
Jinai pakrat savo garbinius: jos plaukai buvo perriti mlynu kaspinu, ir pati ji vilkjo viesml,
beveik pilksv suknel, tokios pat giedrios ir ramios spalvos, kaip ir josios vilgsnis.
Juodu stovjo u senelio, kuris atgr galv ir paklaus:
Juk ne viena buvai?
Panelei Bronei atsitiko maa katastrofa. Dabar ji pas Genovait.
Visai ne pas Genovait, o ia, kteljo nuo slenksio nauja vienia.
Buvo ten Bron (vadinosi ji Bron velit), toji pati, su kuria Antanas sdjo autobuse. Jinai
nelauk, kol j supaindins, i eils apsisveikino su visais, ir vaikinas savo delne pajuto iurki, vj
nupustyt rank. Apsimesdama supykus, ji trukteljo Valentin u rankovs, sak dievai
atsikerysianti, kam j palikusi, ir pasiteiravo, ar autobuse Antanui vakar buvo labai tvanku. Taip,
buvo labai tvanku! Abu susijuok; jiems pritar ir Valentina; matyt, jiedvi buvo jau inagrinjusios
kelion, inojo visus nuotykius.
Katra talkinot seneliui? jis susidomjo.
A, prisipaino Valentina.
Ir kad odiai bt tikresni, pirtu parod sau krtin. Antanas velg t pirt ir galvojo:
ebenktuk... Jam dingteljo baltas, laibas vrelis, su atriais dantukais ir velniu kaileliu. Jis
pakartojo ebenktuk, ir jam rodsi, lyg jaust saujoj minktus kailiuko pkus, glostyt juos,
diaugtsi ir diaugtsi ne praeity, o dabar...
Sskit gi, vaikai, ragino senelis.
Kaip js vargonai? klaus Valentina, pasitraukdama krsl prie klebono.
Vakar baig taisyti.
Ir k?
Dkui, dukrele, dkui! aukia kaip dangaus angelai.
Kunigas apie vargonus kalbjo gyvai, su meile ir dkingas dirsiojo Valentin, kad jinai jam
primin brang dalyk. Pakls rank, kad savo odiui suteikt daugiau orumo, jis pasakojo:
aukia jie kaip dangaus angelai! A vis dien ir krioiu vikose. Ak, senas a, senas, vaikeli, jau
man ir pirtai atneiko bespaudant klavius, bet irdis neatleidia, ir gana. Imginau ir naujas gaidas,
kurias i mokyklos grdama parveei. Dkui, dukrele. Ir jei tavs ia nebt, kam begroiau! Tylt
tada vargonai...
Kur a dingsiu nra ko bijoti, juokavo ji.
Antanas kiek sumio pamans, kaip atagariai vaizdavosi klebono atjim, kaip su paaipa vertino
jo gestus ir pasakymus: po nutriuusiais pavidalais bta liepsnos ir meils. Ir Valentina jam pasirod
didesn: tai ir ji turi kitok pasaul negu itas kasdieninis, turi pasaul, kuriame jis pats jauiasi
bejgis.
Jeigu rytoj rastumt laiko, nusikosjo klebonas, a galiau...
O, koks js geras! apsidiaug mergait. A tikrai ateisiu. Mans ir priritos neilaikys.
Kunige Motiejau, pasil senelis, gal nori dar vieno muzikos fanatiko?
Nagi nagi?
Tomas iobras svirsteljo galva Antan; is i laims vos nepuol seneliui ant kaklo. Taiau
neisidav ir stovjo kaip smeigtas.
Ar tu, jaunuoli, irgi esi muzikantas? prabilo klebonas.
Ne.
12

 Ogi senelis sako...

Apie muzik a nieko neimanau, net gaid nepastu. Ir vis dlto...
K ir vis dlto?
A... a nieko taip nemgstu kaip visus tuos smuikus ir fleit.
domu, vaikine, domu.
Galiu kiauras valandas klausytis t sonat, fug, kvartet. Ir jauiu nepaprast diaugsm. Ir vis
tiek nieko nesuprantu: a negaliau paaikinti arba atsiminti n lengviausios itraukos.
Argi? nustebo Valentina.
Gryna teisyb, panele Valentina.
Jis pirm kart itar jos vard ir buvo laimingas.
Gryna teisyb, jis kalbjo. Manding, menas kuriamas ne tam, kad bt suprantamas ir
aikinamas, bet tam, kad j mylt ir juo grtsi. Ir kuo didesnis menas, tuo jis protui
nesuvokiamesnis. A j palyginiau su eeru.
Valentina kreiva akim dirsteljo Antan.
Jeigu norit, su mariomis: kai j vandeny maudaisi, jauti smagum visai ne todl, kad vis it
la chemin formul yra H2O, bet todl, kad visa btybe, knu ir siela susiduri su gamtos jga, kuri
tave apsupa ir vilioja. Ir muzika mane panardina kaip baltai apsitakiusi mari vilnis: su diaugsmu a
bgu j, oku prie j, nardau ir esu laimingas. Po valandls ji dingsta negrtamai, ipildiusi
nesuprantam likim.
Vaikinas nusiluost kakt. Jis nebuvo prats itiek daug kalbti ir varsi ia sdini moni. Ir
bijojo, kad jie nepaiept jo, nes sak tai, k giliai mst savo irdyje. Valentina sdjo susigalvojusi,
rankas sterblje sugniauusi. Bron velit dirsiojo vyrus, nordama i j veid susekti, ar ia
reiks pasijuokti, ar rimtai galva linktelti.
Ateik, jaunikaiti, grietai nusprend klebonas. Apie penkt valand.
O bijn vis laik tarp keli.
Senelis, kurio puokt Valentina buvo merkusi vazon, tar Antanui:
Matai, koks i tavs Saliamonas. Bet gal nubgtum pairti, k ten sesuo...
Virtuvj kvepjo vieiai virtos uvys. Genovait kruopt tarp debesio gar, kurie musi palub
ir ten plaukiojo. Paklausta jinai pati nulepsjo pas brol, prisikio prie ausies ir nibdjo,
dairydamasi sveius ir lyg prisivengdama, kad tie neigirst jos paslapi.
Atsitiesus jinai garsiai pasak:
Suprantu, suprantu...
Ir vl pasitrauk garuot savo viepatyst.
Dar vieno mogaus trksta, nekjo senelis, bet jau bt laikas ir kn papenti.
Ininierius bus sutruks ant plento, tar klebonas, tiek darbo.
Ir jis nukreip akis Valentin. Jinai nusilenk ir pasitais ant keli suknel. Paskui atsirm krslo
atlo ir ramiai velg pro lang, velg temstani dien, paskutinius spindulius ties giri
virnmis ir vakarin dagilio giesm roi krmuose.
Genovaitei susiruous, Antanas atsistojo u senelio ir lauk. Buvo kiek neramus, susierzins: i
anksto bgtavo, kad tik nepatekt jam kaimyne panel Bron, kuri dabar taissi plaukus,
skersakiuodama j. Taiau Valentina negaiuodama prisigretino prie profesoriaus ir pareik, kad jos
n su botagu i ia neivarysi. Antrasis senelio onas atiteko Bronei; u jos sikr klebonas, kuris
trynsi delnus: Kad valgysim, tai valgysim, rodos, norjo tarti jisai. Dabar Antanas sdosi alia
Valentinos. Ir buvo laimingas, irjo ne tiek sriub, kur plduriavo raudonos vi kulys, kiek
skersavo alia savs ir tai su atsargumu, bema altai, kad jo netart, nepasakyt: Vaje, koks jisai
13

greitas. Ltai valgyti jam reikjo dar ir todl, kad neinojo, k bedaryti su tais vi gabalais. Savo
tvikj, Intikls emj, jie vi neturjo, ir jis niekados nebuvo j n ragavs. Lauk, kad kiti j
pustinai aplenkt, o jis tada nusiirs, kaip anie daro. Ir savo irdy jis prisipaino, jog miela sekti,
kaip kaimyn ryja ksn, kaip pasisuka jos galva ir kakle nuo paausio ligi suknels krato sustangrja
muskulas. Jis sdjo rankas prispauds prie on, ir su kiekvienu pasikreipimu karta banga
plsteldavo per jo snarius, ar imt jis duonos riek, ar atsakint seneliui, ar gal gale pats kalbint
Valentin. Juodu nekjosi apie ienapjt, apie liepyn ir bites: taip, danai taikosi jai saugoti j
spietim. Kunigas pasakojo seneliui, kad reiks naujai aptverti ventori ir i kur akmen ir vyrius
imsis. Baigs sriub, patenkintas atsikvp ir grteljo duris: k daugiau mums Genovait atne?
Valentina sugavo it jo trokim. Jos lpos susiaip, o akimis nubgo linksmas elis. Jinai
isitrauk nosinuk, nusikosjo ir pasiirjo Antan: abu neilaik ir susijuok. Kiti pakl galvas
juos.
Viepatie, koks diedas ten vlioja! kteljo Valentina ir pasilenkus irjo pro lang.
Kur? atriai ir nuoirdiai atsiliep klebonas.
Ulindo ten u kerts toks su raudonu varku.
Sakot, su raudonu varku? domjosi klebonas ir subruzdo keltis.
Senelis sudraud:
Valiut gi sako, kad jau ulindo u kampo.
Antanas stebjo vakaro aism Valentinos skruostuose, pilkus elius, nejuiomis susiklosiusius
aplink akis, ant smilkini, tamsiu ir grietu ruou nusitiesianius paandse ir susimetanius
suknels raukles. Ir jam regjos, kad nebyls vakaro eliai visus ituos mones suartina, lyg jie
bt seniai pastami, po vienu stogu gyven. Ir jis vl galvojo, kad pasaulyje vis dlto gera, kad yra
vert daikt, grai viekeli ir maloniai narani medi. Susimsts siirjo raudon saulleid,
kuriuo kakieno pirtai buvo nubrauk kelet plunksnuot, murzin debesli. Tik tai jis krpteljo
smarkiai susivarst durys. Prieblandoj stovjo ten naujas mogus, tas pats, kur su Brone buvo ant
plento. Atlaus, beveik kariku smarkumu ir sitempimu kaukdamas, prisiartino prie stalo ir suuko:
E, beveik visi pastami, tik...
Ir i eils sveikindamasis, tar Antanui:
Ir pon esu jau mats.
Didelis daiktas, kad mane matei! pagalvojo anas.
Ir tuo paiu laiku jis mandagiai nusilenk ir padav rank.
Na, Valiute, kaip sveikata?
Ugaiot? tar mergait.
Reikjo tilt baigti, darbininkams nurodym duoti bene jie k imano! atsak jis ir dbteljo
Antano krsl.
Ponas Bdinai, jums sost palikau alia klebono, nurod senelis linksmai.
Sds ininierius vl kreipsi Valentin:
O tu seniai ia?
Su iuo tu Antanas nuleido galv; nusimins irjo akut, maig trupinius. Nerimastis ir
lidesys skleidsi i lauk, ir lankose ltai skambanti daina buvo tokia nelaiminga. Kerdius
rkaudamas gin karves. Jis iandien pasiankstino, tar sau vaikinas, nugirdo kakur vlyb
kregd ypteljus ir bailiai sunairavo Valentin. Jinai buvo alknmis pasirmusi ant stalo, kumtis
prie smilkini suspaudus ir kalbjosi su Bdinu. Jos rank virus buvo nudegs nuo sauls, dabar
bema tamsus, o i apaios atrod jos mos. Kaip uvies nugara, paman Antanas, atsimin
eer ir nakt, igirdo lengv laivs dunksteljim. Usikniaub ant lkts, nedrsdamas n vienam
14

velgti akis, ir tyliai pldo save: Kvailas gi tu, Antanai, kvailas... Jis gailjosi, lyg jam bt kas mirs,
ir bgtavo, kad kas jo nepranekint: tada jo balsas ims drebti... Ne, tegul jis ramiausiai atsakys, vis
tiek isiduos isiduos ar giliu atsikvpimu, ar prilaikomu alsavimu, ar pagaliau netikra, prislgta
balso gaida. Jis dar syk imulkino save ir sunkiai rijo ksn. Ir jam niekas netiko. Su piktu diaugsmu
sak sau apie ininieri: Jo net ir ausys patenkintos nuo vienos: ir tos raudonuoja. Norjo keltis ir
nusisuks irti pro lang girias, grti savo kambar ir kalbtis su Vincuku. Taiau veng net
krustelti ar atsiloti, kad kd negirgtelt.
Ar galiu pakeisti lkt? ties ausim praneko Genovait.
Vaikinas knysteljo. Jis pairjo ia sdinius mones, ir jie atrod jam keisti.
Ponas Antanai, ar ilgai vakarauji?
Tai Valentina kalbjo.
Jis band nusiypsoti, bet pats pabgo savo ypsnio. Gerai, kad tamsu, guodsi.
Ir garsiai atsak:
A... a... taip, ilgai, panele Valentina.
Skaitot k?
Taip, Brolius Karamazovus.
Du tomai? siterp Bdinas.
Ir vl m kalbtis su Valentina.
Antanas siklaus, kaip virbliai migdami ea palpje, ir mat, kaip i anapus giri engia naktis,
sunki ir graudi, naktis neapmatoma, neibrendama, didioji naktis, savo gldumas neanti klaidi
siel.

V
VIKOSE
...straigeli choras gieda...
Bernardas Brazdionis
Ant sodo varteli pasirms, jis irjo dang. Rytai buvo blaivs, o vakaruose klsi debesis,
juodas, neramus. Dumsteldavo vjelis, suniokdavo vyniose ir persimesdavo egles, pro kurias
prabgs nyko girioje. Ties eeru ltai vasnojo alvarnis, lyg pailss ir toks taikingas. Reikjo gi ia to
debesio, mst Antanas: dl jo gali Valentina neateiti pas klebon. smeig akis jovaro virn ir
lygino, kur tas juodas mras slenka. O jis padangje keliavo pamau, kad i pradi sunku buvo
pastebti, ar vis artja, ar iriasi pro al, o gal vietoje stkso. Vaikinas nusigiedrijo ir guodsi: Lietaus
nebus! Padangi kalnai praplauks pro on. Apsisuko ant kulnies ir linksmai vilpiniavo. Jisai norjo
bgti, okinti per griovius, raiiotis po ien pradalgse ir gulti auktininkas dobil lauke tarp
samani bii. Troko nektis, pasakoti niekus ir juoktis. Jinai ateis, sak jis ir irinjo duris, ar
nepamatys Vincuko. E, juodu pasiaust! Bet prieangyje sutrepsjo eiminink ir jisai pro vartelius
inr gatv, smlt, su giliomis provomis ir nuiurusiais ols kuokteliais.
Jis negalt tarti, kad nemgsts eimininks. Geriau pasakius, jautsi jau nusikalts: buvo tai toji
pati moterik, kuri autobuse taip smarkiai ir kvapniai vdavosi. Tada jis savo dvasioj paiep j,
niekino, ir tai dabar jam rodsi, lyg Smaitien inot buvusias jo mintis. Dl to jis varsi jos akyse.
Kai ji meiliai pasakodavo jam apie savo jaunyst (Ak, ponas Antanai, a buvau tokia liekna), apie
sudraskytas Vincuko kelnaites, jis veng tiesiai pavelgti, stengdavosi stovti ar sdti skersas ir
15

domjosi pralekiania platake ar balzamin akomis, kurios lingavo u lango. Nn isisuks nuo
pavojaus, eng viduriu gatvs. Jam buvo malonu kojomis giliai ukabinti sml, pasiirti
smulkutmis kruopelytmis aplipusius bat galus. Ne, debesis tikrai nuvaiuos iaur! Kam jo ia
reikia, stiprino jis save. Kregds vaistsi po or. Upt pu kvapas, kaitrus ir sausas. Vaikinas
pasuko siaura girios juosta, sikiusia ligi paskutini miestelio nam. Slids spygliai iueno po
kojomis, buvo gera ir platu. Vis galvojo, kad jinai ateis, o gal ir jis pats j ivys skubani takeliu tarp
medi ir suilusi, su mlynu kaspinu plaukuose. Kktas pralk pro al, zylut bgo eme ir
stragiai krusiojo uodegaite. Dieve tu mano, kaip dailiai ji geltona, su juodais plunksn brkniais
sparnuose. Jis sustojo, atsirm pu: rupia jos ieve skruzd kop vir. Retkariais ji stabteldavo,
lyg paklydusi supleijusiose rievse, pakraipydavo nyples ir vl lipo auktyn, ali virn
skaidriam danguje. Puys siravo, glaustsi, o svaigiai, tave ramindamos ir kerdamos. Antanas
sek, kaip j akos i lto susisiekia ir vl skiriasi, pasijuto, tarsi pats bt sibuojamas ir keliamas ar
traukiamas i kurtaus ulinio vies, ydrum. Bokto laikrodis m muti valandas.
Jau penkios! krpteljo vaikinas.
Kiel stovjo prie j, perkreipusi galv. Tarp ak pralk genys ir inyko.
A gi pavlavau, susirpino Antanas ir skubjo banyion.
Gatvs buvo tuios. Rinkoje ol peiojo pora ok. Jos mekeno, pamaiusios j, ir purt savo
barzdas. Nuo nam stog slinko elis ir tvind erdvi aikt. Debesio sparnas ugavo saul,
paglem j po savim. Tamsus ruoas nuslinko eeru ir bgo prie vienuolyno, kurio boktas dar
skaisiau blizgjo prie apsiniaukdamas.
O jeigu neateis, neramiai pakl galv Antanas.
Taip, ko jai ateiti! Vakar j lydjo ininierius ir buvo po ranka pams. Viepatie, kaip smagu bt
j laikyti po ranka! O jam spraud Bron velit vesti ligi nam. Ji, toji Bron, vis laik nekjo apie
jausmus ir saksi raanti apysak. O, Valentina! Koks graus jos balsas! Kai ji ypsosi, jos skruostai
sigaubia, ir nosis tada jai esti lyg tarp dviej ma kauburli. Ir ji dabar neateis. Kas jisai jai?
Sustojs prie ventoriaus mst, k jinai dabar veikt. Isim veidrodl, pasiirjo save. Koks
susirauks, tar sau. Ne, jis prast moni vaikas, ir jei turi truput gabumo k gi reikia gabumas
iuo atveju! Debesis slinko neskubdamas ir apsigalvodamas trauksi nuo sauls. tai jo kratai m
ruoti, ir viesa vl apsm oles, namus ir mones. Ir Antanas spragteljo pirtais: Ateis! Ji nenors
kunigo nuvilti: taip graiai jis pra! Ir lengvu ingsniu, pasispirdamas akmenis, jisai lipo laitu,
kurio viruje stovjo banyia.
Klebon rado ant banyios laipt. Sdjo alknes kelius atrms, galv kumtimis suspauds. Jis
irjo granit po savo kojomis ir nenugirdo ateinanio vaikino. isai sustojo, nenordamas drumsti
kunigo Motiejaus. Plataus ventoriaus pakraiuose augo dideli jovarai, kuri akose varnos buvo
susineusios lizdus; jos kvarksjo ir skraid aplinkui. Smigo em keletas geleini kryi: ia buvo
palaidota pora parapijos ikilesnij dvarininkas, prelatas. Dievas ino dar kas. O kapins buvo u
Kirbyns miestelio, prie miko: sumigusieji gali tenai klausytis aminos giri giesms. Vaikinas band
negirdomis prieiti ir atsissti alia kunigo: tegul jisai nustebs, pakirds i savo mstym.
Sugurgdjo virgdas po batais, ir varnos suskato neinia ko rkti. Klebonas nubrauk rankove
per pakau, kuris vilgjo nuo spinduli. Jo akys buvo klaikios, lyg nieko nesuprantanios. Jis paino
Antan, pakilo nuo gaid, kurias buvo pasds, ir tar:
Sveikas, jaunikaiti! Kur daugiau?
Neinau. Bet ji netrukus turt bti ia.
Ar nekjaisi?
Su kuo taip?
16

 Na, su kuo! Ogi su Valentina!

Kaip tu galtum nesinekti su tokia mergaite, rodos, sak atviros kunigo Motiejaus akys!
Sskis alia, tar jisai, grdamas prie gaid... Dievo galyb!..
K?
Ak, jaunikaiti, visko prisigalvoji. Nn sdiu tai ant laipt ir mstau apie Viepaties kelius. Sunks
tie jo keliai, ir a daug ko nesuprantu... Daug ko nesuprantu...
Nereikia per daug komplikuoti pasaulio.
A nekomplikuoju, o noriu atmesti visas smulkmenas ir pamatyti tik aikiausias gaires. Ir man
pasirod, lyg biau pamats... lyg biau pamats...
Nagi sakykite...
Taip, nn skelbia imtus imini ir moksl. Taiau yra ne imtai pulk, bet tik du: tie, kurie su
Kristum, ir tie, kurie be Kristaus. Nra jokio tarpo, jokio vidurio tarp i dviej. Yra tik du itie pulkai,
o visa kita nesiskaito.
Ir jis grietai pertrauk pirtu per akmen, tarsi ibraukt visus, kurie sibuodami vaikto tarp it
dviej pasauli.
Jis tar:
Visi tie viduriai pila savo alyv tono katil. Ir neinia, kaip visa tai baigsis. Baisu darosi, kai iri
tolyn prie save.
Antanas tar:
Dievo mons nugals. Taip sakoma ratuose.
Nugals! Lengva nekti nugals!
O, klebonli, js netikit Kristaus pergale emj?
Kaip neabejosiu a, jei pats Jzus neino. Jo balsas nutilo graudiai, skausmingai.
Antanas nustebs velg j, susitraukus ia ant laipt ir dvasioje kankinam.
Jis neino, ar ras tikjimo emje, kai ateis, kalbjo klebonas, sekdamas varn plasnojim.
A manau, kad jis ateis, kai visos tautos bus apkriktytos...
Taip yra parayta, jaunikaiti. Bet mano dvasia nerami: kas pasakys, ar tos pakriktytos tautos su
laiku nepamir krikto, ar banyios nebus sugriautos ir niekur pasauly neskambs Viepaties
giesms. Ir tada gali ateiti Kristus, atjs nugalti bus tai prievarta i dangaus, o ne laisvas moni
pasirinkimas. Todl Viepaties karalyst gali ir neisipildyti ioj emj: ji ia gali visai inykti. Ar rasiu
dar tikjimo emj, kai ateisiu? klausia savs Kristus, abejoja ir neino.
Kaip tada irti Petro nenugalim uol?
A! Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo Ecclesiam meam...*
Jis ities kakl.
O tai ir ji.
Laipt viruje pasirod viess plaukai, isinr peiai ir krtin. Per dvi pakopas plaiu ingsniu
jinai pasiokjo auktyn, atsistojo ventoriuje ir dairsi. U jos snaud giri virns ir dunksojo
debesis, nusvirs iaur. Pamaiusi klebon su Antanu, mosteljo plataka ir i tolo auk:
Ar seniai laukiat?
Gero mogaus visados lauki, atsak klebonas.
O a vis popiet svarsiau, ar lis, ar ne, ir vis pykau.
Ko, vaikeli, pykai?
Pykau, kad gali lyti.
*

Tu esi Petras Uola; ant tos uolos a pastatysiu savo Banyi... (lot.) Mt. 16, 18.

17

Antan pam juokas: abu iandien stebjo dangaus enklus.

Stovdama prieais, ji atsikvp giliai, met vilgsn iurli lizdus.
Lipam, vaikai, tar klebonas. Pairkim, ar ddos neukimo.
Pasibruko jis gaidas po ranka ir vedsi savo klausytojus onines duris. Prieangyje guljo senas
baldakimas; jo gls buvo nublukusios, avinlis nusirs ir apdulkjs. Laiptai girgdjo po kojomis.
J balsas nejaukiai atliep blausiose, voratinkli pilnose kertse. Atrod, kad i t keri nubunda
didels akys, stebisi priadintos i miego ir vl grimzta eliuose. Valentinos ranka kilo nuslidintu
turklu vir, o Antanas sek paskui j ir norjo lipti ilgai, ligi pat bokto viraus ir dar toliau.
Mes ia it kaljime, prabilo ji.
Tuoj baigsim kani keli, i viraus ramino klebonas.
Jis buvo jau ulips ir pravrs duris vikas.
Lskite pro it skyl toliau bus viesu, jis kalbjo ir lauk, kol anuodu sueis.
Paskui urakino duris, priklaup prie altori ir uvert galv ibanias, altas ddas.
Ar turi gerus raumenis? negarsiai paklaus jisai Antano.
Pustinus!
Tai duosi jgos dumplms. Moki?
Vis kaip nors...
Ogi taip, Valentina prisiartinus parod.
Paskui ramiai ji velg vaikin, atsirm sien ir pasireng klausytis. Kunigas Motiejus i pradi
imgino ia vien, ia kit motyv, nutilo ir vart gaidas. Atidjo al jsias, usimerk ir pam
psalm Dixit Dominus Domino meo...* I pradi grojo ltai, susigalvodamas ir siklausydamas
atskirus garsus, sekdamas, kaip grynai jie skamba vargonais. Toliau m tekti ikilmingi, vss tonai,
oriai ir galingai sklisdami po tuius skliautus. Kunigas Motiejus odiais pritar muzikai bals jis
turjo sen, nemaloniai gergdiant, bet savo giesm sudjo vis ird ir buvo sujaudintas tais
didiai skambaniais pranao odiais. Kai kunigas sak apie rstybs dien, kurioje bus sumuti
karaliai, pro sumerktas jo akis eng kariuomens, ygiavo su riniais almais valdovai, o vliav
plevsavimas liejosi su metaliniais vargon balsais. Jisai regjo ir vinguriuojant tarp tyrlaukio
krmokni upel, i kurio kelyje geria tie, kurie pakels galvas. Ir savo muzika stengsi priminti
skaidr vandens iurlenim ir kaitroje itrokusi moni skubjim prie altos srovs.
Baigs psalm, jis nenutilo, viena ranka sklaist gaidas, o antrja spaud klavius, leisdamas
netvarkingai aukti kuriai nors ddai. Dabar tai jis garsus suderino, m skambti neramus
vaitojimas ar gailestis. Tarsi mogus ten grautsi, kankintsi, jo dvasia bt sudrumsta ir prislgta.
Taiau paios muzikos ireikime girdjai giedri jg, sveikat ir dvasios pilnyb.
Ar inai? pasilenk teiraudamasi Valentina.
I abiej pusi du susirait, ilgi plauk pluotai svyrojo ant smilkini jai.
Ne, atsak Antanas.
Bacho choralas Kur a nubgsiu? O paskui, rodos, girdsim Franko Pastoral.
Vaikinas atsidsjo, diaugsmas m j ir dl io rimto, gilaus Valentinos vilgsnio, ir dl anos
vidins stiprybs, kuri gldjo muzikoje.
Nn pasiskardeno abejojantis, velnus balsas rods, kad bijo prabilti ir skambti tam svetimam
pasauly, itrauktas i sapn gdumos.
Vl atsisuko jinai:
Pastoral!
*

Dievas sako mano Valdovui... (lot.) Ps. 109(110), 1.

18

Grynas ir giedrus skambesys atsiauk i tolo. Antanas prisimin piemenl, sdint su vilpyne tarp
pirt ir grojant, klausant itiems aliems mediams ir pilkiesiems reliams. tai garsai pasikeit,
nerams ir greiti krito i viraus kaip krua, krito ne lygiomis iurklmis, bet atskirais ir greitais
klodais. Jisai mat palus klod sluoksnius, tamsiais protarpiais grivanius vienas po kito. Jo galvoj
msteljo iurlionio paveikslas jis pats negalt pasakyti kuris. Kakas alia ir ma susimai jo
vaizduotje. Jis su pavydu velg Valentinai peius: jie taip ramiai kilnojosi ten prieais j. Taip,
suvokia ji kitoki prasm vis it andantino, allegretto ar staccato. Ir kai kunigas Motiejus pam
pianissimo, jinai pasiirjo vargonus ltu vilgsniu ir pritardama linkteljo galva. Taiau muzikantas
nesidair alis; jis atrod pamirs ir sienas, ir iuos du mones, ir net paius vargonus, o vaikiojo
ir grimzdo savo melodijose... Vl piemenlis pagiryje grojo vis pamaiau ir velniai, velniai ugeso
jo daina.
Kas toliau prabilo, vl buvo pilna jaunatvs ir plstanios viesos. Vaidenos, kad du mons eina
patenkinti, eina aismingu ingsniu erdviam pasauly, eina pasiekti svaigios laims. Kelkits, budtojo
balsas jus aukia, skaidriais balsais bylojo, ir malonus iurpas nupurt Antan. Nusilenk nuo vik,
irjo tak banyioje nuo dur ligi altoriaus. Ir tai i choralo melodij isiskyr suieduotiniai,
gaivs, aisdami eng prie altoriaus... Ilgas pabaigos gaudimas nusits kaip baltas nuotakos ydas.
Ir ji stovi tenai, viesi ir grai, ir jisai jauia, lyg bt alia jos. tai mielos rankos palieia j u peties.
Dieve tu mano!
Tikrai j paliet.
Jau baigm, sak Valentina.
Jisai atsisuko. Pasikis po paastim gaidas, klebonas lipo emyn. Muzika, kuri dar gaud jam
ausyse, jau buvo pranykusi banyioje. Ddos ibjo altos ir kurios. Pro langus musi linksmi
spinduliai ir aid ten emai, tarp vliav.
Antanas norjo tarti ger od klebonui, taiau, matydamas j, tok rpesting, savyje paskendus,
nieko nepasak. Kunigas Motiejus klupteljo prie altori, dideliu raktu atidar duris, ir visi trys
nebyls nusileido ventori.
Ilgais sparnais vytuodami, aplink bokt lakst iurliai, lakst ir plasnojo, prisiseg prie savo lizd
palpse.
Ech, vaikai, vaikai, prabilo klebonas, giliai atsikvpdamas.
Ir geromis, tarsi visk atleidianiomis akimis siirjo Valentin su Antanu.

VI
LAUKIMO DIENOS
itoje vietoje a jau nieko negirdiu,
esu vienui vienas...
Polis Klodelis
Nubuds jisai nedrso atsimerkti. Egl vagdjo stogo skiedras. Lyja ir lyja, mst jis ir
siklaus, nejudrus, aptings. Namuose buvo ramu, ir pro vokus juto jisai priebland, nirini
kambaryje. Vienas jis buvo, vienas!.. Ir jam pasivaideno, tarsi visam itam dideliam pasaulyje, visuose
slniuose ir iluose nebt n jokio mogaus, jokios gyvos dvasios, o jis pats gult begaliniam
tyrlauky, tartum mirs, taiau gyvas, siklauss iurkios ols iurenim ir smlio ritenimsi. Ir jam
rodsi, lyg tai pakyla jis nuo savo guolio, pakyla klaikus ir eina su aukta lazda per em, niekur
19

nesutikdamas nei vyro, nei moteriks, nei angies, eina su neapsakomu lidesiu irdyje, nors jauia
netoliese kur, ituos sambrkiuos, klajojant pirmykt diaugsm, nuog, skaist, nors girdi tolybje
kak baujant ir aukiant ir sykiu tas balsas pro priebland nepajg prasiverti prie jo ir dl to
kentjo. Prieais buvo akmenins uolos, su daugybe tak kair ir dein Greta rstaus akmens
buvo priklaups mogus, numets lank ir strl alia savs, pirmapradis vyras, su vries kailiu
aplink juosmen, stiprus ir sveikas. I kauo jis lakino tigr, kuris antai kaip kat lapsi rusvu lieuviu ir
pritps laiosi. Ir Antanui dingojos, tarsi pats tenai klpot, o jo gyslose tekt sandora su ana
nepasiekiama gadyne, su alvariu ir gyvate ir tvint diaugsmas tiems altiems akmenims ir
nevaisingiems krmokniams. Visi daiktai stovjo nauji, k tik gim ir dl to apimti linksmybs. Ir
moterys buvo k tik gimusios, ir vyrai k tik gim, o vienu metu su jais ir balti j kdikiai, vedami u
rankos. Visi jie jo procesija tarp uol, atai ir retkariais nyko tarpekliuose, i lto vl ilsdami ir
giedodami. Vis bals virum karaliavo vienas balsas skaidrus, dang aukiantis, pastamas ir
mylimas: josios balsas.
Atsisdo ir klaussi jos giesms. Pailsusiu ir laimingu mostu ities rank, lyg sveikint
giesminink, suabejojo valandl, k turt veikti, ir nuo stalo pasim ssiuvin. Jo mintys tapo
atrios, jis regjo didisias daikt linijas, ir jame atliep galingas ir senas auksmas. Jisai i lto ra:
Garb tau, uola, vandenie ir paukte,
Ir tyrlauky aknis leids krme!
Pasveikinta bk, viepatie genties pirmosios,
Ir tu, tolusis balse debesy.
Maasis kdiki, moterie ir vyre,
Ir lakanti pantera aukite,
Visi js aukite Didiajam, debesiuos gyvenaniam!
Garb tau, ole, ugniava ir eme,
Garb tau, pirmapradis vyro ir moters skaidrume.
Abejingai nustm ssiuvin ir, krutindamas lpas, kartojo paskutinius odius: ...pirmapradis vyro
ir moters skaidrume. Jame brendo varantis jausmas. Kodl taip paraiau? nesuprasdamas
teiravosi savs. Ir stebjosi: kambary sienos, krslas ir paveikslas, ant grind numestas varkas ir batai
visa buvo netikta, rodos, pirm syk matoma. Ne, tarp vyro ir moters nieko nra nuodminga,
grietai jis tar ir oko i lovos. Atsidar lang ir persisvr lauk. iandien nelijo. Rytas jau auo
mike ir miestely. Vsus, drgnas pu oras skverbsi kambar.
Kad tik nelyt, kalbjo sau Antanas.
Pasilenk ir per lang rov ilg vijokl. Kokios dienos, purt jis garbinius. Pus savaits dangus
buvo rkanas ir lynotas. Taip seniai jis mat Valentin!
Ir dar blogesni dalyk atsitiko, vaikine, guod jis save.
Vakar grs rado vieni. Bron velit sdjo prieangyje su eimininke, ir kaip tu j ivengsi!
Taip, ji tuojau bganti namo, kad vl neprakiurt dangus. Ponas Antanai, k beveikiate? Ir ji kaiiojo
skt skyles grindyse. Beje, kaip sikrte, kvot ji ir gynsi: Ak, nieko, a nebijau netvarkos
tik ak mesiu. Ir jinai ia sdjo plepdama, ant io krslo. Ji raanti apysak. O, jinai savo kriny
suds daug meils ir, ir... aistros. Po t odi svirsteljo Antan. Jis gniau prakaituojanias rankas
ir irjo vakar, nusidriekusius debesis. Prisiartino prie lango ir neva susidomjs tar: O, ten
sniegena okinja! Viepatie, sniegena! suuko Bron, atsistojo greta jo, petim prisiliesdama. Ji
atsigr ir klaus, kur sniegena, ir iltas jos kvpavimas slydo jam ant kaklo. Paskui ji sak: Na,
20

Valentina mano draug. O, mudvi i maens pastamos. Bet a kito vietoj negalvoiau apie j: ji jau
apsisprendusi. Kaip tat apsisprendusi? krpteljo jisai. Jinai ino, kaip gyvens. Jai viskas taip
aiku. Ir tvai bsi patenkinti... Skaudvili kis didelis, o dabar tokie laikai...
Jau brko. Egl po langu stksojo kaip juodas sargybinis. Kada ji ieis pagaliau? grausi
klausydamas jos nek. Ir atlap krutin ji kilnojo taip auktai. Ir taip ltai pavelgdavo... Jau temsta,
sak ji. Temsta, temsta, greitai jis pritar ir atsisuko duris, o jinai vl sdasi krsl, truput
apsiniaukusi. ssiuvin ji paliksianti: Pasiskaitykit, jame tiek jausm, sielos... Beje, gal neinote:
vakar Skaudviliuos buvo ininierius Modestas...
Pagaliau, pagaliau... Taip, jeigu matysit daugyb lab dien Valentinai. Daugyb...
Valentina!
Dangus blaivsi... Paukiai garsiau suiulbo. Nulinks prie stalo, Antanas greitai ra senelio
Paproius. Negirdjo subudusi moni, buvo apimtas kario, norjo skubti, pats neinodamas
kur, padaryti k nors gera. Vl atsilo, band k mstyti taiau buvo tuia, erdvu ir laiminga.
Ties langu kas ten sudzgjo. Tyliai tyliai... Ikilmingai ir rsiai zvimbdama, skrido saman bit.
Nusileido ant grind, bgo paiurpinusi sparnus, retkariais zizendama, stambi ir su durpins spalvos
lopiniais ant uodegos.
E, vyruk, neimk kandiotis! subar Antanas j ir trauk po savim basas kojas.
Saman susirpinusi nubgo pro al, skuod pasieniu ir kertje, pro platesn ply, inyko po
grindimis.
Olelia! suuko vaikinas ir linksmas tryn rankas. Gyvenu ne vienas...
Atidiai tyrinjo ply, numojo ir pasak:
Kaip nors ir dviese susispausim...
Ir m juoktis.
Skubiai apsiav. Pro stog ir puis jau prasiviet dangus.
Darely rado Vincuk. Jis buvo apsikniaubs stulp ir kojomis kapst atgal em kaip vita.
Sveikas, dobilli, pasveikino j Antanas.
Vaikas tyljo, dar labiau ugul ant baslio ir vis
arst drgn sml.
Paimtas u peties, berniukas sukos al ir unkt.
Paskui alkne nusizulino akis ir skundsi nelaimingu balsu:
Man skauda ia: gavau per kelnes...
Ir jis atsargiai parod sopulio viet.
Bet nereikia paleisti dd, gdino Antanas.
A n neverkiau. Bene a boba, kad liumbiau!
O kam akis luostaisi?
Kad pikta...
O katras buvot kaltas: ar mama, ar tu?
Kaltas buvo katinas: kam jis spieg!
Sakyk gi!
Jis trainiojosi aplinkui mane, a miau ir umyniau jam uodeg, ir rainius kad paleis nasrus niau,
niau! ioplys... Mama gi: Vincai, tu toniuk, balzginsi man ia galv! A nespjau pasprukti, ir ji
apkl mane aukdama: Rupiukas tu...
Kaip manai: gerai buvai padars?
O ko tas katinas toks negraus! Visados apsiaarojs... Pas senel einat?
Ne, iandien pas j bsiu piet.
21

 Ar jis nesibara?
Barasi, kartais ir irsta.
U k?
Daug u k. Pavyzdiui, kad mons blogi...
Tu gi nekaltas dl to...
Vietoj vis moni jis ibara mane. Gaunu pylos ir dl ministeri. Vakar jis man griaudjo:
Suprantu, kad baust vagis ar paleistuvius, bet jei kaljimus grda u tai, kad tu kitaip galvoji, ne,
to nesuprantu. Ir tai kalbdamas, jis mane irjo taip, lyg a audyiau mones... Bet tau ia ne
viskas aiku.
Na, a ne toks kvailas, a inau, kad ne visi aukti ponai yra geri.
Dievas, tik jis vienas iri gerumo. tai dl ko reikia dangaus. Ten ministeriais bus pastatyti tie,
kurie buvo doriausi.
Vincukas tar:
Ar tu gaudai platakes?
Ne.
O ar matei i arti lktuv?
Maiau. Ir sparnus iupinjau.
Vaiko akys sublizgjo.
A bsiu laknas ir skrisiu per vandenyn. Ir nenukrisiu kaip tuodu...
Jo odiai sudrebjo graudiai...
Ar tu j neverkei? beveik nusigands klaus berniukas.
Antanui ugniau gerkl. Jis linkteljo galva ir pasviro per tvor, irdamas nasturtas ir
smulkius gvazdik lapelius.
Eisiu, tar jis.
Kur?
eer. Vanduo bus drungnas... Ir saul jau nusigainiojo rkus. Palydk.
Kad mudu su Jonu eisim voveri iekoti.
Gal rasit lazdyne... Na, bk drtas.
Ir tiesiai per giri Antanas nutrauk prie Geisaties. Vjo nebuvo. Mediai snduriavo, ir i j dvelk
neaikus ilgesys, graudus aptingimas ir rimtis. I lto sunabddavo lapai, sunerdavo virn ir
vl klaussi, kaip tirti syvai siurbiasi kn ir gyvyb plazda be ado kiekvienam aknies plauke,
kiekvienoj lapo gysloj. Pauki giesms skambjo toli, krm ir medi tankmje liejosi vien
iulbani ir nesuprantamai zurziani viln, kuri tvilksjo ir klevo erdimi, ir agaraujanios senuts
akyse. Klaussi mlyni drugiai, atsitp juodoj lendrs buoj ir mirguliuodami savo sparn ruiais.
Antanui dumsteljo irdy, lyg kad u it kamien arti slypt laim ir neregima vagdt: Tu
mans niekados, niekados netursi... O eeras buvo didelis, balzganas, lygus, tik en ten jo paviriuj
virpuliavo vilnis ar spavosi antis kaip juodas takas. Aplinkui girios niksojo sustingusios ir
kanotos. Ir vienuolynas mirk savo bokt vandeny.
Antanas ulipo laitu ir dairsi dds Kosto. Pamat j dare: pro pinuius kyiojo jo nugara. Jis su
kakuo lyg kalbjosi, lyg barsi.
Vaikinas prisiartino. Senis ravjo kopstus ir nekjo. Kal, nusirs ir subliuzgs gyvulys, stovjo
prieais j, ikorusi lieuv, nuo kurio retkariais capteldavo laas, nors karta n tvanku iandien
nebuvo.
Tu kvaila, Rude, ir spoksai mane, burbjo linkiodamas Kostas. Ir nereikia Mauium tikti: jis
bt apsuks... A, tuoj i aki matyti, kas sukius, o kas ne... Bitut, Dievo vaballis, trisia ir trisia...
22

Kal isiiep, rodydama seiltus savo nasrus, ir norjo urgzti, bet tingdama vien sudm onais
ir niurnjo, dbiodama pirki.
Sakai, eina kas pro al? isities senis ir uvert kepur, emta ranka trindamasis kakt.
Ogi a ia, dde.
Kurpliukas valandl abejojo, band atsiminti ir galop tar:
Pastu, pastu. Dievas laiko pat sveik ir drt?
Dkui, dar ant koj.
Senis atsisdo ant slenksio ir isitrauk pypk. Bet nerk. Dar labiau uvert kepur ir atrod
rpesio grauiamas:
Sakyk, vaikine: kaip pats manai ar moka popieius lietuvikai, ar ne?
K jis moks!..
Ir a taip galvoju. O su aminatils Urule ir ginijams, bdavo, ji vis savo, o a savo. Ji sako:
popieius es kalbs tik lietuvikai, katalikikai. A tikrai negi inosiu, bet moterikam negali mogus
nusileisti. Matai, teisybs bta mano pusj.
Antanas tar:
Noriau valt...
Imkit. Aha, ryt ia buvo Valentina, grdama i miestelio.
Dde!
Ji sdjo ir suposi laivje. Ji labai gera mergait. Ji viena ia nepamirta mans. Ir ji klausinjo
mans, kam buvau davs valt an vakar.
Antanas nusileido paeern. Sustojo ir iurjo sml: deja, nematyti mint jos pd...
Sudav irklais. Eeru nuringavo vilnis, ardydama lyg, balzgan paviri. vendrus nuniro
isigandusi blizgi eima. Antis, plduriavusi atokiai nuo kranto, sukrypsjo ir yrsi slptis, lydima
juod rutuliuk savo vaik.
Valentina sdjo ia laively ir suposi, kartojo sau Antanas.
Jis sustabd laiv ir irjo suol prieais save. Ir buvo taip gera.
Greitai isivilko, puol eer, nard ir taksi, ligi raudonumo trynsi krtin, rankas... Paskui
sdosi valt, plauk greitai ir ivyds m persekioti nar, kuris ia arti prisileisdavo, ia vl
prapuldavo nugrimzds.
Grdamas jis nuo eero kranto nesi du sraigi namelius.
VII
AVILIAI
Ten, kur mekins ant kelm bites kopinjo...
Kristijonas Donelaitis
U rugi augo laukin obelis, viena tarp dirv ir piev, kresna ir lamanti tamsaliais lapais.
Po ja stovjo an vakar, grdami i kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina. Jisai j atlydjo ligi
ios vietos. Ji saksi nuo ia nepaklysianti ir neisigsianti kikio. Tai kalbdama, Valentina lau
obels g, kur vadino vilku, ir rod savo tvik: Tenai prie eero ms namai. Ir paskui ji nujo, ir
vakaro tyla snaud itoj giri lygumoj, snaud mieiuos ir ydiniose bulvse tose nedrsiose,
niekieno neminimose taurelse su geltonais takais viduryje. Ir jinai nujo taku, paskendus rugi
lauke ir javai skyrsi jai i kelio ir linkiojo. Ir vienplauk jos galva buvo viesi kaip ta nokstanti
iemkeni jra. Pirmi debesliai j pasivijo, aid aplink j ir buvo tokie linksmi. tai rymojo ia jos
23

petys, ir tai nulautas plauuotas obels gis. Ir kaip miela savo saujoj laikyti jos rank, trapius josios
pirtus... Ir tai buvo ne vakar, ne iandien, o toli toli, kakur sault ami pradioj. Nn Antanas stovi
ir klausosi, vyturio giesmi pilna visam ore, ir pemp atlekia, vaistosi aplink galv, igstingai
aukdama.
O jinai nujo...
Ligi obels Antanui viskas buvo sava ir irenimas auktai, ir purpteljusi kurapk pora. Ir akmen
krva, surinkta i dirv, ir nuienautos pievos kampas. Dirss iurkiais savo grdais brauksi pro
rankas, rugiagls kai nustebusius savo iedus i po nulinkusi jav: svarios varpos auk juos prie
ems, kuri jie buvo nuberti ir kurioje miegojo baltas iemos dienas ir naktis. U sjim jisai rado
provas, juodas ir drgnas. Nusek jomis ligi upelikio vagos ir tiltelio, plyiuose apaugusio ole.
Gelsvo vandens dubury irstsi vabalas ir rangsi dl, juoda, iurpi ir nereikalinga. O dar toliau buvo
namai, Valentinos tvik. Didelis kluonas, nusvirs eer, beveik siek em savo iaudiniu stogu,
ant kurio riogsojo iogai ir stovjo garnys. Buvo rami popiet, ir visi sodo mediai, vynios ir obelys,
ir tas uolas gale pirkios visi jie buvo tyls.
Siauras takeliukas, en ten perkirstas sueijusi plyi, ringavo tiesiai sodo vartelius. Antanas
sustojo prieais juos. Buvo truput nejauku. Giliai u medi ir krm buvo girdti nematomos
kalbos, kteljimai. Atrod, kad u ak ir kamien tankms bt kitas pasaulis, kiti mons, kiti
balsai, pas kuriuos nyku ir drovu engti. Sugirgdjo varteliai. Sode, tarp nukarusi krmokni,
buvo tvenkinys, prils maur ir ligi. Geltoni pkuoti aniukai, su dryomis nugaromis, sukiojosi
aplink liept.
Jisai klaussi, ar neigirs pastamo balso. Pro agrastus ioko uniukas ir puol gaigal, kuris
lyginosi plunksnas ant kranto. Pauktis nebgo, tik trauk aliai rint kakl ir nypt. uniukas
tpiojo aplinkui j ir skalijo ne tiek i piktumo, kiek i idykumo. Netiktai apsisuko, ir gaigalas j
pavykjo. uniukas ties krmu kiaukteljo Antanui ir paiau sprand. Vaikinas linkteljo prie ems,
ir unytis nucyp u agrast.
Gdykis, Tarzanai, prabilo storas balsas.
Ijo vyras drtas, su veliais sais ir vanago nosimi. Jis nesi geldut ir nekjosi su unim, kuris
slpsi u krmo ir amteljo syk ne kad igsdint k nors, bet pats pasidrsindamas.
kininkas pamat Antan ir sustojo.
Rodos, nepaklydau Skaudvilius? tar vaikinas.
Taigi kad ne, atsak anas vyras.
Tarzanas pro akas tyrinjo ateiv.
Profesorius pra... sak...
Na, tai bsi sveikas. A kaip tik einu dlio.
Ar jau pradjot?
Tuojau. Gali luktelti, arba krutk pas kitus. Jis linkteljo galva pirkios link:
Turbt ne visi ten bus svetimi.
Ne... Bet a palauksiu...
Juodu sustojo prie prakiurusio gluosnio. Skaudvilis pastat geldut prie stuobrio ir kalbjo:
Vakar buvom mieste ir su Valentina aplankm senel. Koks mogus! Jis gi ms krat skersai ir
iilgai ivaikiojo, pus Lietuvos pasta, net akmenis pakelse atsimena.
O dabar pats vos bepajuda skaudu jam taip sdti vietoje, sak Antanas.
kininkas atlupo didel pzr ir numet ant ols.
Ir juodu susidraugavo su Valiute, vl prabilo jisai.
Ar daug turit bii? neinodamas, k sakyti, paklaus Antanas.
24

Skaudvilis patenkintas nusiypsojo:

Ogi bus keli aviliai.
ia joms yra i ko rinkti med.
Oje! Gi kai liepos ydi...
Js ir liep turit!
Ne, bet girioje... Itisas liepynas... Taip, dabar ydi... A, bus gana pjaul. Galim eiti...
U krm stovjo berniukas, su pirtu tarp dant. Jis buvo keliavs pas tv ir, pamats svetim
vyr, nedrso artintis.
E, Juozai, kteljo Skaudvilis, eike man pagalb: padsi neti.
Vaikas nesijudino: jis tik irjo svei ir pasitrauk tolyn.
Tai tau kavalierius, graudeno j tvas, mogaus bijo!
Juozukas atsiliks kibino Tarzan, kuris nenorjo aisti ir, nuleids ausis, nusikaltusiu snukiu,
vliojo al ir mgino slptis krmuose. Sodas buvo erdvus, ir t krm ilgos eils augo tarp
nukalkint obel ir kriaui. Tankiais kupstais vejo ten atrs agrastai supurentoj emj, ir j uogos
karojo i po lap, permatomos lyg ali vandens laai. Tarpais kl akas serbentos su raudonomis,
jau praretintomis kekmis, kurias irjo gaidys ir pasiokindamas mgino skintis.
Prieais pirkios duris kerojo klevas, vienu onu tankias akas atrms stog, o kitu nusvirs
kiem. Jo ksmje stovjo sunkus stalas, ir aplinkui sdjo Skaudvili eima. Rgusiu pienu aplip
auktai, tuti dubenys, rudas, su atokusia pluta duonos kepalas ir spieius musi rod, kad bta k
tik po piet. Antanas apsivalg, taiau nemat, ko iekojo. Gale stalo, vytinj kdj, sdjo
moterik su akiniais ir lop kelnes. Jisai sumojo Valentinos mama: abi jos turjo dideles akis,
truput riestas nosis ir lygiam, apvaliam veide neymiai atsikiusius andikaulius. Tik motinos plaukai,
nn jau ilsvi, seniau turjo bti juodi, o dukters garbiniai buvo viess, visai kaip tvo.
Klausyk, nekjo moteris, atsivedi svei, o mes ia apsikrovusios. Izabeliuke, padk man
nukraustyti.
O k veiks Magd, spyrsi mergait ir, kiusi galv priemen, auk: Magde, Magde!
Matot, koki panait turim, nusijuok Skaudvilien i dukters.
Duryse pasirod ir tarnait, stambi, raudona, sistojusi klumpes. Neskubdama, laiydamasi jinai
tar vyriku balsu:
Kas?
O tai, numojo mergait stal.
auktai nepabgs pro vartus, murmjo Magd.
Prikyte nusiluost burn ir ltai imliojo duon, dubenis. Sur trupinius sauj ir numet vitai,
kuri kaitinosi, uvirtusi smlio krvoj, suiurpusi ir traukusi kojas prie pilvo.
Kai jau buvo apsisveikin ir rad nek, Izabel su karklo virbu rankoje atsistojo u motinos ir
nepaleido Antano i aki: ji visk turjo inoti, Skaudvilis gro i virtuvs su dumtuvmis, kuriose
rko arijos, ir sukio jas pjaulus. Melsva dm gija ramiai kilo ir sklaistsi klevo lapuose. Zyzdama
atlk bit, apsuko rat aplink Juozuk, ir isigands vaikas apsikabino tvui koj.
Nebijok, guod j Skaudvilis, mes tuoj atimsim i jos med.
ia prasivr pirkios langas:
Tti, geld jau ivaliau.
auk Valentina.
Gerai, dukra, tar jis. Ir galtum ateiti:sveias nebuvlis.
Kur tokia susivlus... Labas, Antanai, atsak jinai ano mosteljim. A tuoj...
Ir dingo u lango uuolaidos.
25

Tvas dm pjaulus ir ikl u paast Juozuk:

Na, vyre, dabar keliausim pas avilius.
Ne, ne, spurdjo vaikas.
Kodl ne? Bijai?..
A visai nebijau, gyrsi Izabeliuk ir numet rykt sod.
Tvai, usidk siet: kai ims gilti... bgtavo motina.
K neki a bii nebijau, ir jos mans nebijo.
Isigsi, kai cvaktels nos.
Tegu kanda: nesus per didel.
Jei tau snap krimstelt, jau bt ymu.
Kai juodu taip erzinosi, pro lapus prasimu spinduli juosta, krito ant stalo ir, dsteljus akose
vjeliui, raibuliavo, tarsi bt i vandens.
tai ir a, pasirod Valentina.
Ji stovjo ant slenksio ir klstjo skarel, surit upakaly. Buvo apsivilkusi nebaltintos drobs
suknia trumpomis rankovmis, ir kai ji sveikinosi, Antanas mat tris skiep suardytus enklus prie
peties.
Nepaklydot? paklaus ji.
Imsi ir paklysi!
Antanas mst: tai kokia ji savj tarpe su tvais ir broliais. Ji atrod jam, lyg bt ia gyvenus
nuo neatmenam laik, lyg pirkia, kltis ir svirtis ant kiemo visados bt stovjusios, ir tie patys
mons juose varg kent ar linksmas dienas leid, lyddami pavasarius ir rudenis, rugiapjtes
laukuose, obuoli brendim soduose ir rinkdami bii med. Jis negaljo sivaizduoti, kad klevas, kad
anie ermukniai dar su aliomis uogomis bt kada nors, prie penkiasdeimt, prie imt met,
leid pirmsias akutes, glenas ir nedrsias. Drauge jis nesuvok, kad Valentina kada nors maa
lakst tuo smltu takeliu, vartaliojosi olje ar dro rykt kaip Izabeliuk. Ne, jinai visados buvo
itokia, daili, nuaugusi, su tuo klastingu ypsojimusi palei akis ir pora neklusni garbini smilkiniuose,
kai tik plaukai esti nesuriti. Ir Skaudvilien visados buvo ilsteljusi, lyg pasak mot, ir Juozukas
toksai maas, apsikniaubs motinai sterbl ir dbiojs svei. irdamas spinduli raibuliavim
ant stalo, vaikinas jaut, tarsi bgantis laikas aplenkt iuos namus, kad iemos n vasaros ia nieko
nesendina. Jam keista dars pamanius, kad itoj pirkioj but kas mirs, kad bt ia vaikioj ar
nekjsi kitokie mons negu iandien, kad vietoj io kio kadaise galjo giria siruoti ir oti...
Varnnas, pasilypjs ant akos prie inkilo, iulbjo ir vilp, ir trileno toks patenkintas ir laimingas,
lyg apsvaigintas lapuose besisklaidani dm, kurie smilko i dumtuvs.
Senelis siunia lab, prabilo Antanas.
Dar nepamiro mans, atsidsjo Valentina.
Kur ia pamir toki, toki...
Toki landi ir kyri, kad net barti reikia.
Na?
Kart m ir aprk.
U k?
Parodyk, sako, kaip raai... A atkiau ssiuvin. Jis irjo, irjo, pasklaist ir: O kas ia? A
nieko nesuprantu ir raudonuoju lyg vys.
Ir kas ten netiko?
Mat nauj skirsn jam reikia pradti nuo tredalio eiluts. A gi...
inau, inau tokia jo tvarka. O kaip namie sekasi?..
26

 Neblogai. Peuosi su Juozuku.

Ir ji glost plaukus vaikui, kuris isiieps glaustsi prie jos.
O, jis tikrai jus sumua. Ar teisyb, Juozuk, suduodi Valiutei?
Berniukas sukrykt ir apsikniaub seseriai ant keli.
kteljo Skaudvilis:
E, Vale, nebijai bii? Dievo padedami, galim pradti. Pank nagius ligi avili.
A, jei gils tegul gilia, atsidsjo dukt, daugiau niekam n netinku.
Jinai pam dumples, kalt aviliams atplti ir atsistojo alia tvo, kuris rankoje laik geld, naujai
iskaptuot ir kvepiani nei liep iedais, nei ramunlmis. Tuo tarpu Izabeliuk nukr virtuv ir
atbgo su dubeniu, dav j sesei ir pra, kad grdama atnet kor: ji neitversianti, ligi sulauks
visos geldos. Ruoa susidomjo ir kiti Skaudvili gyventojai: i krm ilindo vitos ir sustojusios
karkino ir jos norjo sau medaus usidainuoti. Kieme antys pradjo aukti ir pyktauti, kad joms
sutrukd ildytis. Ramiai kriuksdama ir nudribus pilv trkiodama, jas pabaid kiaul, kuri vijosi
balti pariukai: jie vieg ir taikstsi sti deglj, bet ji negul ir neind j, tik suko tak prie
pirkios, murzina, iklusi nip ir apsiuostydama.
Jokbai! auk storas Skaudvilio balsas. E, Jokbai, ar girdi!
Ilgais skvernais lapatuodamas, atbgo piemuo Jokbas, ligi aki paskends kepurje, kuri jis
bruko auktyn.
K? klaus jis.
Ar nematai varykis...
Tu rup...
Jokbai, k a tau sakiau! sudraud Skaudvilien, kuri baig raiioti vyrui rankogalius.
Vis negerai ir negerai, bambjo piemuo.
Ir tam kertui, nusivars kiaul kiem, taip ybteljo botagu per palt, kad toji vygdama nusirito
ard, o pariukai rkdami laljo paskui, aibuodami savo maais kulnimis.
Na, dukra...
Tuojau gro ir Jokbas, o i virtuvs ilindo Magd ir irjo raudona kaip aguona. Jie nujo u
pirkios. Tenai sode, medi ksmje, buvo susig aviliai. Paiam pakraty prie ems linko
kelminiai papilkav, slsns, jie ten snaud tokie pasen, mat daugyb lii ir speig ir tai ligi
iolei isilaik. Skaudvilis sak, kad bits juos labiau mgstanios negu kitus kuriuos. I antro ono,
vienas po kito isirikiav, iausi atuoni iaudiniai aviliai. Apsisiaut kli gniomis, viruj suritomis
kuod, o apaioje isisktusiomis, jie primin tas devyniomis skrandomis apsivilkusias bobas, storas
ir nebijanias nei pusni, nei sauls. O paiu viduriu tiessi eil rmini nameli, dar nauj, ia
geltonai, ia baltai ar aliai nudayt. Kai anie aviliai buvo tartum rsts, i i tryko giedrumas ir
viesi ramyb. tai bitut ibga ant laktos, stabtelia akimirk ir nulekia pro obel akas. Kita, ratuota,
su apsunkusiomis kojytmis, atzvimbia namo, nusileidia ir kuldena juod ang. Ir to j zvimbimo
pilnas oras jos audo ir audo ia laukus, ia atgal, ir rodosi, lyg erdvj bt ivarstyti skambantys
silai, kurie zyst ir zvimbt, lytimi neregim pirt.
Dievo vaballis bitut, galvojo Skaudvilien, ir ji mirta lygiai taip kaip mogus. Atsimenu, kai
buvau dar maa...
Antanas pavelg j. Taip, ir jinai kadaise buvo tokia jauna ir grai kaip Valentina.
...kai buvau dar maa, pasakojo man aminatils mama (duok jai, Viepatie, dangaus karalyst!),
kad kart vagys ipl banyi, pavog veniausij ir ibr dvaro laukuose, o kielik, kuris buvo
i aukso, nusine. Tada bituts surinko ostijas avil ir nulipd i vako kielik. Dievul jos ten
padjo... Ir garbindamos dzg vent giesmi gaida...
27

 Ir kaip buvo paskui, mama? nutrauk Izabeliuk.

O mons igirdo bii giesmes, suprato, kas atsitiko, ir pasak klebonui, kuris i igsio net
buvo susirgs. Ir su didele procesija parne veniausij banyi...
Skaudvilis priklaup ir skeid iaudin gni avilio upakaly. Ant laktos ilindo keletas bii, bet
nelk laukus, tik klaussi ir stebjo, kas ia bus. iaudus nurs alis, kininkas dar nelupo avilio,
bet pridjo aus prie sienos. Tkstaniai tyli, nesuprantam bals ten o ir dzg. Ir lyg nyku, lyg
labai grau buvo siklausius slapt bii gaudes. Regjos, kad ten trisia ir zurzia visai naujas, dar
niekieno nepaliestas pasaulis, lyg koks senovikas miestas ar pilis, apie kurias jam tiek kart buvo
pasakojusi Valentina, apie kurias jis ir pats ratuose skait. Dievo vaballiai, mst jis, mst su
meile ir tarsi gailjosi, kad nori ten brautis ir suardyti vakinius j miestus, dailiai ivediotas gatves.
Paskui pam kalt ir atlankst vinis. Pro ausis prazyz pirmas valgas. Skaudvilis padm avil ir vl
kopinjo. Taiau atskridusi bit nirto aplinkui j. Tada jis guod j ir gailavo:
Vargele, neei, neei medut...
Jis atpl avil ir vl pasmilk. Valentina gindamasi nubgo ir atsistojo u Antano.
Tegu tave pirm griebia, truput apsigandusi, juokavo.
Dulce et decorum est pro patria mori*, pasiaip jisai.
Atpltam avily buvo matyti eil kori, i viraus tamsiai rud, emyn vis viesjani, o kairiame
one beveik balt ir trapi.
Tie be medaus, sprend Valentina apie baltuosius korius.
Utai kiti net varva, kalbjo tvas.
Bits lakst emai po koriais, bginjo ant laktos ir apdujusios laipiojo po iaudus. Smarkesns
suko aplinkui Skaudvil, ir viena siseg rank: jis ramiai nukrat bit, kuri mirdama nupuol ol,
itrauk geluon ir pasim ilg peil. Atsargiai pjov korius, djo geld, sunkius, su varvaniu
medum i sueist akui. Ir kitos bituts m zuiti po sod. Viena prisikabino prie Antano, bet
atmuta puol Valentinai plaukus ir zirz sipainiojus.
Jau, suriko ji ir purt galv.
gyl? susirpino motina.
Dar ne, bet tuoj gils, i anksto pasidav Valentina.
Sumusi sruog plauk, band ikratyti bit.
Palaukit, prijo Antanas.
Nusilau por akui, atsisuko Valentin ir paklaus:
Kur?
O tai ties deiniu smilkiniu.
Jis niekad nebuvo jos mats i taip arti. Kokios didels jos akys! Ir koks lp vingis!
Jis sum bit ir trauk j su plaukais.
Skauda?
Ne, tik nesutraikykit man bituts.
Nebijokit. Bet aplamdyti gerokai aplamdysiu. tai!
Su keletu viesi plauk jis ikl bit ir pamtjo krmus:
Tegul ji pailss.
Ai, dkojo Valentina, likau gyva.
Sulig jos odiais sucipo Tarzanas. Jis kr i sodo, kauk ir aimanavo. Buvo girdti, kaip skalijo
kieme. Vis aukdamas jis ritosi aplink pirki, apibgo vien eil, apibgo antr, nusigands ir
*

Malonu ir garbinga mirti dl tvyns (lot., Horacijaus odiai).

28

nelaimingas.
unelis! gailestavo Skaudvilien ir su Juozuku trauksi atbuli nuo avili.
Izabeliuk nairavo med geldoje ir laisi. Kai tvas jau tupinjo prie kito avilio ir jos neatsimin,
ji kteljo:
Tti, o kur man...
Teisyb, dukra, teisyb tau gi seils baigia varvti. Eike.
Ir jis djo kor dubenin.
Kad bijau, nesijudino mergait.
Jei bijai, tai palauksi...
A laukti nenoriu.
Ak, galiu panti.
Ir Skaudvilis eng sod, lydimas bii.
Dukt nutvr med ir spruko atgal. Pusiaukelj stabteljo, griebs u kaktos, atsisuko tv ir
tar:
Tai tavo bits...
Kas, gyl?
Taigi, ji suliurpsjo.
Taiau greit prisiglaud duben, rami prijo prie sesers ir papra:
Itrauk gyl.
Popa?
Taip, bet a nerksiu, atkakliai pareik Izabeliuk. Tik sutins dabar.
Einam pirki, vadino Skaudvilien, a tau peiliu aizd paspaudysiu netins.
Ir dar krienais itrink, mama, prisidjo ir Valentina su savo patarimu.
Motina su maaisiais nujo. Dabar jie ten gydysis ir ulios! Sodas buvo padmavs. Bits aud kaip
audiusios, skrisdamos ydinias pievas, ilus ir sauls nukaitintus laitus, kur kvepjo iobrai. O
tenai, kakur krmuose pasislps, unkt Tarzanas. Ties aviliu priklaups, Skaudvilis bumbjo ir
nekjosi su savim. Jis gteljo peiais ir atsisuko dukter.
Kas yra, tti?
Koriai tokie keisti, vaikeli. Tokie keisti... Lyg nelaim kokia...
K ia...
Ir a inau, dukra... Bet vis kakaip neramu, lyg kokia itiktis tavs laukt... Na, nesikandiokit,
kam pyktis!
Ir jis vl riek korius.
Per medius nupt vjas. Lyg kas bt bgs virnmis jos sunero, suvokt, lapai sumirgjo
spinduliuos ir vl tilo. Kregds gaudsi ore, retkariais klykteldamos ir sprukdamos toli toli dang
ir t balt auktum keliaunink debesl, kuris prisibijodamas plauk, nes buvo pirmutinis visoje
erdvje, i paskos lydimas trejeto kamuolaii, garbiniuot lyg riukai.
Antanas atsigr Valentin. Jinai irjo t debes. Bet ko ji taip susigalvojus?
Jisai tar:
Valiute...
Susimsiusiam jos veide prabgo ypsnys, bet neiblak ano susitelkimo.
K? paklaus jinai.
O jis neinojo, k sakyti. Valandl lauk sumis, norjo tarti, teirautis ko, bet nieko nesuvok. Jis
vien troko suardyti t vidudienio rimt, piln bii zyzimo ir varnno vilpiniavim.
Koks debesis! numyk jis, kad k pasakyt.
29

 O gal eisim pirki? kalbjo Valentina, lyg neigirdus jo odi.

Luktelk, dukra, kteljo Skaudvilis, jau baigiu.
Jis udar avil, sulygino iaudus ir apjuos viela. sirs jo su gelda. Med pastat seklyioje ant
grind ten jau puotavo Izabeliuk su broliu. Juodu jau buvo sots, dabar rinko bii duon, kramt
j su koriais ir, iiulp rgt, spaud vak lkt. Atsirado ir daugiau smaguriautoj i kluono,
miegojs apypiets, atjo vyriausias Skaudvili snus Petras, ukitusiomis dar akimis ir su keliais
dobilo lapais ant nugaros. Ir Magd sukosi seklyioje, stumdiodama kdes, ir piemenukas Jokbas
i priemens kyiojo galv kambar.
Gro Skaudvilien su kraitele agurk.
Kad veisim, tai veisim, tar Petras.
Kelios smilios bits skrido pro lang ir suko aplink geld.
Kvailiuks, ko gi ia lendat, bar Skaudvilis, matote, kad jau pora prigr.
Meduje mirko kelios negyvos bits rado jos mirt savo sunetam, i tiekos ied kantriai
surankiotam derliuj.
Dabar visus praom prie stalo, ragino Skaudvilien ir riek duon.
Ejo ne visi. Jokbas, nuiups kor, iplekjo kiem ir ten, pasisms i ulinio vandens, kirto i
peties. Magd su pilna lkte nuniro kakur paal buvo girdti, kaip ji epsjo ar virtuvj, ar
priemenj. Tas jos garsus valgymas turbt priauk Tarzan; ikankintas, su nuleipusia ausim, jis
ukl pirmutines kojas ant slenksio.
Ir prasidjo vais. Antanas pasikabino medaus ir rijo. Ir nenurijo ugniau gerkl jam, pritrko
kvapo, o akyse itryko aara. Nejuiomis vilgterjo, ar kas nepastebjo. Valentina nusijuok ir
pripyl vandens stikl.
Kai kas mgsta usigerti, ji ypteljo.
Dkui, pasak jis ir sunkiai nurijo pirm ksn galvodamas: Buiau dar usprings kad ko gero.
Ne, toliau medus nekliuvinjo gerklje.
Mes dabar kaip mekinai, ikopinj bites, juoksi Skaudvilis.
O a mekut, prunkteljo Valentina.
Ir a noriu, trukiojo u sijono motin Juozukas.
Ko norit?
Mekuts.
Visi juoksi, o vaikas irjo ir nesuprato, kas ia atsitiko. Jis pasitryn nos meduotu delnu, nujs
atsisdo pas Tarzan ir apsikabino j.
Rytoj bt gerai nusisti lauktuvi seseriai Gertrdai, galvojo Skaudvilien.
Rytoj? suabejojo jos vyras. Tursime daug darbo visas dobil sklypas bus jau idivs.
Valiut gi tokia ia grbik.
Mama! gynsi dukt.
Vis tiek rasi laiko nusiirti, nenusileido motina.
Atjus gale stalo atsistojo Izabeliuk, apirjo valganius ir nusprend:
Antanas gali palydti, jei tau vienai nepatinka.
Ir apsisukus ji gro prie lango, motinos barama.
Vaikinas visas suliepsnojo ir usigul ant savo medaus, auktu skirdamas vako gaballius.
Jis ir taip turi daug darbo, kalbjo Skaudvilien. Ak, neinau, kas i tos mano Izabels ieis.
Ji baig valgyti ir patvark:
Reikia ir apie darb pagalvoti... Petrai, pasakyk, tegu Jokbas jau gena... Ir paiam laikas... O a
tuo tarpu suriiu seneliui lauktuvi. Valiutei jis toks geras... K, dukrele, nuplauksi rytoj?..
30

 Bet jei viena nenori...

Ddiene, a laiko turiau, idrso Antanas.
Ir nepasijuto, kaip j prakaitas ipyl.
O kai jo namo ir Valentina jam panjo ryull, jis paklaus:
Ar js mama turi seser kur nors netoli?
Ten pusseser.
Ji parod pro medius stksant bokt.
Tengi vienuolynas.
Udarysim jus ten... Na, bet daugiau nelydiu. Ir ttis laukia gale sodo.
I tikrj ko jisai iri atsidjs ir tarsi susirpins.
Pams med, Antanas pajuto ilt s, kur Valentina buvo laikiusi. Stipriai apgniau jis t viet ir,
eidamas laukais, tarp rugi ir lin, mst, kad toji iluma teka j ir tvinksi jam po krauj.
VIII
BOKTAS
Kur baltos statulos
Ir tamsiai alios nios,
Ten vien vasar
Likimai ms rios.
Salomja Nris
Valentina dav pintin ir pati oko valt, kuri svyravo tarp lendri. Geisaties eero krantai buvo
rams, mediai i lto suposi ir atsispindjo vandeny drauge su trobomis, su giri virnmis ir
vienuolyno boktu. Anoj pusj vaiavo mons ir arkliai, ir ratai buvo mai, juokingi... Kakur u
vendr vaikai gaud uvis. J kalbos buvo girdti aikiai ir toli. A vakar sumekeriojau svarin
lydek, sak vienas. Ir buvo taip, lyg kas alia tavs nekt. Jokbas, sibrids aukiau keli, sek
pld. Tarpais i aplinkini krmokni, i meld pakildavo brys pauki. Vieni j skrido tiesiai
vir, kiti skliaut pavandeniu. Kregds, lyg pamtti akmenukai, tak krtinmis vilnis ir, gerai
pataikiusios, diaugsmingai krykt atgal.
Laiv isinr i ret vendr, u kuri buvo bestos kartys: en ir ten vejai buvo suleid tinklus.
Yrsi pro t pai pakriau, kur andai knibdjo viautojai. Buvo tai status laitas. Viruj augo
puys: tarpais j aknys karojo nubyrjusiam, it igrautam krante. Buvo ten matyti lyg laps urv ar
vaik iraust duobi, kuri juodos angos siek teklenanias bangas, ir rodsi, kad sunkus
nukarusios ems luitas nusvirs, puis susibuos, nulenks ali virn ir i lto nugrius eer, ten
atsiguls ant dugno, o tarp jos ak plaukios uvys ir rplios viai.
Paliksiu jus vienuolyne, mirkteljo Antanas.
Jis buvo nusimets vark, pasiraitojs markini rankoves ir atlapa krtine. Uguls ant irkl,
kapojo vanden, o Valentina sdjo prieais j, saugojo pintin su medum ir irjo tviks
lygumas, kluon, palinkus prie eero, raudon pirkios stog ir kaimyn trobas, gulinias medi
tankmje.
Dar pamatysim, katras liksim, atsikirto ji.
Esat mano valioj bene oksit vanden, jei vienas atgal iplauksiu.
Oho, atsirado barzdotas vyras vyras i jr.
Valentina, ir dainos nieko nepads. Teisyb, galsit giedoti u mr tok bals turit!
31

Jinai apsiniauk. Antanas susirpino, ar nebus jos eids.

Pykstat?
Kas? Ar a? Kas jums galv ov? A tik atsiminiau eketes...
Eketes vidury vasaros!
Ir ia bva iem. Klausykit...
Kai ji pasakodavo, visados praddavo tuo paiu klausykit: u tai Antanas j kart paiep. Ji
atsikirsdama sugavo jo kartojam ar suprantat, taiau vienas antro nepatais.
Klausykit, kalbjo ji, kulnimis suspausdama pintin ir taisydamasi plaukus, a tada buvau
jaunesn... Buvo gili iema, mediai pokjo, bet eeras dar neusnigtas. Dieve tu mano, kaip ia
smagu, kada yra ledo! I nam ligi vienuolyno paiomis... Arba ligi Gervi salos... Matote, anakur...
iuoiu taip kart. Vjas vilpia pro ausis. Temo. Pirmos vaigds suibo danguje. Ir taip gera... tai
po pat kojomis juoda skyl... K ten galvosi. Tik vysteljau, nesiekdama ledo ir jau kitoj ekets
pusj. ia j kelet vejai buvo ikirt. Vos nenumarmjau gilyn... Kai atsimenu, iurpas sukreia. I
tikrj gal ir geriau bt buv: mogus ia nieko neugyveni. Juk tai nulis ir baisiausias skurdas. Tik
ieikvoji pinigus, kuriuos dangus tau maam dav, ir grti tuias. Tikra mizerija a!
Valentina, kas jums iandien! susigraudino jisai. Juk yra dalyk, kurie io to verti: ryiai su
monmis, su savo eme arba kokie pamgimai kad ir muzika...
Sakot, muzika. Jums gi ariau prie irdies kitoks menas.
Taip, bet niekur neradau tokio artimo mogaus, kur taip aklai branginiau kaip muzikoj.
Ir kas jis?
Bethovenas. Dievas-mogus!
Ir Antanas nuleido irklus. Laiv bgo nevaroma. Valentina tyldama linkteljo galva, jos lpos
sukrutjo: matyt, band k sakyti, bet susilaik, nuleido pirtus vanden, bijodama tarti did vard.
Kai laiv buvo bestojanti, jinai pasil:
Susikeiskim vietom.
K js...
E, a pratus. Pirmiau js lipkite pas mane negalima taip palikti lauktuvi, dar isilies.
Valtis sibavo. Valentina atsirm jo pet ir atsisdo prie irkl.
Ji tar:
Dabar plauksim kaip narai.
Tik nesumukit mano rekordo. Taiau k gi moteris gali!
Pamatysim.
Ji giliai panr irkl ir pasuko laiv tiesiai bokt. Paskui palinko ji pirmyn, jos peiai isiov.
Valtis i pradi dar krypuliavo, bet po keli smgi isities ir plauk lengva ir greita, skrosdama
maytes eero vilnis. I abiej on nusidriek dvi vandenins briaunos, alios, su sproginjaniais
burbuliukais. O upakaly isiraus ilga vaga. Lygi ir vilganti, ji atrod tirta ir nyko tolumoje, apsemta
smulki bang. Antanas irjo nurudusias Valentinos rankas, stipriai laikanias irklus ir nardanias
tai pirmyn, tai vl atgal, irjo isitempusius, baltus krumplius ir kojas, tvirtai atkitas prieais j.
Lekiam it sakalai. A jau pasiduodu, prabilo jis.
Valentina tik pavelg: tai tau juoktis, sak paaipios jos akys. Ir staiga ji paklaus:
Ar js esat buvs pas marias?
Antanui dingteljo: Ji turbt nori mane paspsti kalboje. K ji mano? Aha, dl to k pas senel
sakiau! Ir praneko:
Pernai senelis ten vasarojo.
Kaip atrodo?
32

 Daug vandens, ir tiek. I pradi apvilia reikia su jomis susibiiuliauti, eiti j paslaptis ir
usispyrimus: lygiai kaip moteris.
Valentina vilpteljo.
Antanas ironikai ts:
Tik jra apvilia i pradi, o moteris pabaigoje.
Oho, inovas!
Ir ji nepatikimai atkio lpas, jaunas ir ydinias.
Beje, nusuko ji kalb, pas jus buvo panel Bron?
Taip! Ir a baisiai patenkintas. Tegul Viepats pasigaili mans! Ir jinai paliko man ssiuvin
irdies kanios tenai parayta.
Skaitt?
Kur iksi! O, ten aistros, kraujas kunkuliuoja, dsavimai ir ilgesio naktys. Be to, ji pra ibraukti
silpnsias vietas.
Pasitarnavot?..
Taip, perbraukiau nuo pirmos ligi paskutins raids.
Koks iaurus!.. Ir k ji?
Pasak ai.
Bet ji nieko sau mergait. Vertt apsisukti, ponas Antanai.
Dkoju. Deja, man deimt j nereikia.
Jau pakliuvot kuriai nors rankas?
Ne.
Tada a nieko nesuprantu...
ia nra ko suprasti: tik irk tiesiai.
Jo vilgsnis sustojo prie Valentinos.
Tiesiai prie save matot bokt, isisuko ji.
Valentina!
Js nors ir aukiat, bet nespardykit pintins. Kai iversit med, k pasakysiu seseriai Gertrdai?
Jei palieiau med, eeras bt saldus, ir mudu gertume kaip tas pasakos mulkis: jis i vienos
bits pririnko medaus devynis stirn kailius. Beje, ar danai matots su seseria Gertrda juk
gimins!
Taip, jinai man labai labai gera.
Dar pavilios.
Dievas ino, kas i mans bus. Kai kada taip sunku...
Valiute, visiems gi tas pat. O vis tiek nra ko nusiminti: kada nors bus ms virus.
Ir grietai jis sikabino briaun.
Ji paerzino:
Nebent vienuolyne virininku.
Antanas pasipt.
Ne, to jau neatsitiks.
Ir kodl?
Kodl? Hm, kodl?.. Nepatinka, ir tiek. A noriu gyventi.
Visoki esama gyvenim.
Jei norit a nemoku klausyti. Paskui, paskui... Ir kolei pasaulyje yra toki daili... A igriauiau ir
devynis mrus...
Juokus varinjat.
33

 Norit, kad rimtai kalbiau. Man rodos, jog ms vienuolynai prasilenkia su savo paaukimu:
vietoj individualios nuosavybs jie pastat kolektyv turt. To dalyko a nesuprantu jeigu bti
vienuoliu, tai tik tokiu kaip ventas Prancikus Asyietis. Visi tavo itekliai: kelions lazda, virv ant
strn, imaldai gauta duonos pluta. Dievo artyb, ir jo odis visiems. Tada ir uvys klausosi,
ikiusios galvas i vandens.
O gal idrotum dabar pamoksliuk mekrams?
Valiute, a rimtai neku.
Gerai, tik nepykit. Beje, k norjau pasakyti? Aha, atsimenu. Js pamirtat, kad yra visoki
vienuolyn: vieni to siekia, kiti ano dalyko. Ir vairiais keliais.
A ir pasakiau, k manau apie tuos visokius. iaip ar taip, jeigu man reikt ten stoti, nuo ko
saugok, Viepatie, pasirinkiau vieni ir skurd, kalnuose kur apsnigt... O jus tada priglaust
sesuo Gertrda.
Tai jis pasak lidnai.
Ne, a dabar niekam netikus, tar ji ir valt pasuko vandens tak tarp tanki meld.
Buvo jau atplauk. Valentina prisiyr prie kranto ir ilipo ant drgno smlio, kur simyn jos pdos
nejuiomis siurbsi jas vanduo. Abu itrauk valt ir lipo lktu, puriu laitu, nubertu akmenuk,
varliakiaut ir sudivusi vendr. Juodu prijo pirmas puaites, maas, su skurdiais spygliais. Nuo
smlio ir pu kvapo buvo ilta, aitru ir krtinei skanu.
irkit, tar Valentina.
Jis atsisuko: anoj pusj ve dobilus. Ir mons, ir arkliai buvo tokie tolimi. Virun metamos
kupetaits atrod it kokie svaidomi kamuoliai: jie lekiojo greitai nuo ems Magds glb ir klusniai
gul vienas alia kito.
Rodykit keli, papra Antanas, a ia nieko neinau.
Klausau.
Rado provas. Jos smlyje buvo neymios, bet toliau puyne buvo giliai iraik tak. Mediai
didjo, giria buvo tanki ir jauki, pilna viesi kamien. Auktai ikeltos virns spavo ir o. en ten
pro ol ypsojosi emuogs: irjo mones, medi akas ir dang, tokios smulkuts ir trapios, ir
lyg stebjosi dideliu, aliu ir mlynu pasauliu.
U vingio matysim bokt, primin Valentina.
Ji jo prieais ir taikstsi uminti ant agar, kurie trakjo po jos pda.
Tarsi ant pu pastatytas, kilo baltas mras. Rodsi, kad jis nesiekia ems, laikosi ore, pakibs ant
daugybs ak ir akeli, ant t vis atri spygli ir alsv metgi. Buvo kaip ir pusiau nugrimzds,
nes kyojo tamss lang stiklai, kuriuose tarpais suruodavo spindulys. Atsimu eliai slinko
auktyn mro sienomis, kurios baigsi dviem bokteliais tarp viesi kolon tuose bokteliuose
buvo matyti nedidelio varpo siluetas. Juodu buvo sargai ramiai ir galingai besistiebianio kupolo.
Sunkus, didiulis, bet drauge ir lieknas, jis buvo prasiovs toli pro visas virnes, siviepatavs ant
vis medi, romiai sistebjs rugi vilnijim lygumose ir mirguliuojanias eero bangas.
Kelias vl pasisuko. Valandl abu jo tyldami, kol Valentina sustojo ir mosteljo ranka:
tai.
Prieais takas ved ligi pat dur. Tarp ali pu banyia kilo viesi ir darni. Rods, kad ji neregjo
iemos audr n rudens niri dien, kad jos nepaliet laiko n ems skaudios atmainos. Ir drauge
buvo keista, kad, tokia giedra, jinai ia gldjo vienia, su keletu prisiglaudusi nam, toki pat balt,
vienui viena tarp amino giri gaudimo, tarsi umirta moni, siklausiusi pauki giesmes ir savo
virn glaudianti nakia dangaus vaigdes, kuri kalb ji supranta. Ir dabar, artinantis j, buvo
nedrsu, var ji Antan savo nuoalumu, savo tyla ir tuo linij bei skliaut aismingu paprastumu. Jis
34

pavelg Valentin: ir ji buvo tyli, susimsiusi, tarsi ten traukiama ir prietaraujanti.

Be odio juodu nujo likus keli, ir Valentina paskambino prie vart. Antanas lauk, kol pro
langel pasirodys rimtas, pasninko ivargintas ir raukltas veidas; trakteljo sklend, sugirgdjo
vyriai jaunos, kdikikos akys pasiirjo Valentin ir nusiypsojo. Lyg kieno ranka bt loteljus
j atgalios, nustebo, apsidair, pats neinojo ko nesuprasdamas, lyg k sau prieinga ivyds.
Vartinink ir Valentina pasiinojo.
Sveikos, tar vienuol. A tuojau.
Ji atidar duris ir leido prieang.
Mes seseriai Gertrdai lauktuvi...
Pailskit valandl; paauksiu j... Turkit kantrybs gerai neinau, kur j dabar rasiu.
O, nieko, atsak Valentina. Mes tuo tarpu apsidairysim.
Lik vieni, jie irinjo svei knyg. Apvaizdos akis i lub viet jiems ilgais savo spinduliais. Pro
lang buvo matyti roi krmai toki raudon gli Antanas dar nebuvo regjs. Nesulaukdami
abu ijo laukan, senus kapus kadaise ia bta vyr vienuolyno. Apie tai sak frateriai Urbonas,
Eleuterijus, Silverijus ir kiti seni, nudil vardai. Jis siskait didel akmen, piln lotynik odi: Hic
jacet... Converte animam meam in requiem tuam*.
Valiute, ia palaidotas...
Jis nebaig savo odi ir valgsi aplinkui: jos nebuvo. Augo ia krmai, l ol, bet jos nebuvo
matyti. Ne, jos nra nei sode, nei prieangy.
Neimanydamas, k daryti, lkuriavo gal kur tyia pasislp. Nieko neivyds, pasuko praviras
banyios duris, dairsi linksmus, kryktaujanius angelus aplink altorius ir mlynus, alius bei
geltonus viesos ruous vitrauose. O tenai, raudonam stikle, mirkiojo lemput.
Staiga sustojo: u pilioriaus klpojo Valentina.
Sumis trauksi atgal. Tyliai tyliai, bijodamas, kad jinai neigirst, gro prie dur ir atsisdo ant
laipt. Ir susirpino: tarsi vos nepadar kako ventvagiko, kad vos nesibrov jos siel ir nesuard
to, k ji gal su dideliu rpesiu buvo sutelkusi ir viena sau ilaikiusi t truput ramybs, taikos su
savim, tos paguodos, kuri tik vienatvj tave kartais aplanko: maas psteljimas, ir ji nuskrenda ir jau
negrta. Jis sdjo ir lauk jos, akis smeigs didelius akmenis po savo kojomis. Taip, jinai ieis pro
ias duris, jis igirs jos ingsnius, ir ji nustebs, ivydus j...
Ir jis lauk.
tai girdti kalbantis. Jis pakl akis. Kaip, kada ji ijo, ar ji rado kitas duris: takeliu nekdamosi
artinosi Valentina ir jau senyva vienuol. Bus tai sesuo Gertrda, paman jis.
Valentina j pastebjo, linksmai pamojo ranka, ir abi jos pasuko prie jo: viena liekna ir jaunatvs
pilna, su lengvu vjeliu plaukuose, antra juodu rbu plaiai sirmusi em, su daugeliu met
skruostuose.
Tada jisai pakilo, nusileido laiptais ir jo pasitikti j.
IX
MARGAS RATAS
Esu laimingas, kad neturjau progos
Jums isisti laiko, kur paraiau.
Donas Kytsas
*

ia ilsisi... Suteik mano sielai aminj poils (lot.).

35

Senas Mano Vilke,

Atsiskiriant gyreisi, kad jau baigi galsti savo dvideimt antrj dant trisdeimt antrj Gabriel ar
Viktorij pamirau, kaip ji ten vadinasi. Linkiu tau daug laims. Ypa kad esi pusbrolis, mane
supaindins su pasaulio gudrybmis kaip kaklarait neioti, kaip orientuotis politikoj ir kokia
moterika vaigd Js aviacijos padangj ima ibti. Taip, Tu jas lesei, tas vaigdes, kaip anas
pasakos gaidys, ir man tavs truput gaila: Tu jau esi beveik ibraids ems imint ir su nusivylimu
dairaisi murmdamas: Vanitas, vanitas*. Bet a Tave truput myliu. Nepyk, a Tave myliu visai ne dl
Tavo sielos niekados negalvojau, kad Tu j turtum. Tu man atrodai, lyg btum be sielos. Dievas
Tau pamiro j dti, ir Tu pamirai j mei ir pamirai. Myliu, pats neinau u k...
Ir tai skubu paskelbti Tau savo spdius: esu savo pavasaryje. A ydiu. Man taip gera, kad
grdamas nuo kelio surenku bites, kai jos pailsusios vakare nukrenta: bijau, kad j nesuvaint ar
karvs nesumindiot. Man viskas dabar kitaip: ir saul, ir vaigds (tikros, astronomins
vaigds!), ir Vincukas, ir senelis a visus juos noriu ibuiuoti. Bet dar mieliau itai skiriau vienai...
Ne, apie j negaliu juok kalbti. Ji mano pirmoji, mano graiausioji, mano vienintel. Kai j pamatau
viekely, a netenku drsos. O ltumas yra nuodm prie meil tai ne mano, bet vieno iminiaus
odiai. Beje, Tu nesi vertas, kad Tau apie j kalbiau. Ir bijau, kad mans nepasitiktum su visais savo
ironijos itekliais. A tau papasakosiu kuklesni dalyk: apie senel, apie naujus pastamus, apie
eer ir vien sodyb prie vandens...
Mano mielas, senelis diaugiasi Tavim ir an dien minjo Tavo orinius pasisekimus. Jis buvo tada
neapsakomai patenkintas Tavo apsilankymu ir nn dirba kaip skruzdl. Kartais lubuojant susitinku
j puyne. Lyg uvis iopiodamas, geria jis saus ir sveik kvepjim: Visiems metams turiu
prisikvpuoti, sako jis ir tuojau ima nekti apie tos ar anos klebonijos archyv, senovikus
pastatus, apie bii k ir vebr kolonijas prie keturis imtus met. Kartais j pagauna neapsakomas
teisybs trokimas, kad ima griaudti kaip vikriausias pamokslininkas. Tada a neinau, ar jis mane
bara, ar moko, ar myli. Dar vakar jis mane graudeno, tarsi a biau tironas su geleiniu batu ant
prislgtos nugaros: Mano snau, jis kalbjo, tai ateina visoki prana ir skelbia savo tiesas ir
statymus. Bet inok, kad tra viena tiesa ir vienas statymas: laisvas mogus laisvoje tautoje. Jeigu
valstyb nebus sudta i laisv ir stipri asmenybi, jeigu tauta bus vedama kaip akl iurki
kaimen be savo odio, be savos itarms ir valios, suvaryta i vis pusi lankais tada jinai
subyrs, bus bedvas ir lidna. Ir j ivaduos tik amini dorovs ir laisvs dsniai, kurie niekados
negsta, nors kupromis apaug nyktukai juos badyt pirtais ir tyiotsi. A iklausiau su
nusidjlio mina ir savo sieloj adjausi pasitaisyti, jeigu esu nusikalts. Rimtai kalbant, senelis sako
ties: kiekvienas pilietis, o ne vien kuris paskiras mogus, turt jausti atsakomyb u vis taut ir
valstyb ir elgtis taip, lyg jo rankose bt alies likimas. Tik susimildamas nesiiauk: a visai neketinu
i Tavs paverti visos galybs, kuri tu savo deinj laikai. Ir tokiems grobuonikiems planams a
nesu visai nusiteiks. iandien man utenka egls palangj, volungs jovare, pranaaujanios liet, ar
muzikos...
Klebonas Motiejus tikrai keistas mogus. Jis vaikioja taip susivers juosta, kad upakaly klosts
atsikia, lyg bt krakmolytos. Ir visados jis susirpins, bailiai dairosi ir pilnas nepaprast regjim.
Vien pus savo sielos jis yra skyrs dangaus karalystei, brevijoriui ir parapijai, o antr vargonams.
A muzikoj esu be koj ir be rank, taiau ji mane tiesiog mute umua. Ir kaip buvau nustebs, kai
klebonas mums an dien sugrojo Bach, Frank ir dar kak. Grojo jisai dailiai kaip cherubinas,
*

Tutyb, tutyb (lot.).

36

kaip venta Cecilija! Vliau man Valentina pasak, kad kunigas Motiejus buvo studijavs Varuvoj ir
Leipcige muzik, bet dl silpnos sveikatos jau dvideimti metai usidar iam miestely, kur puys,
egls, eeras j laiko gyv ir leidia jam kaip iogui stypioti savo sode, ventoriuje ar klebonijoje. Jis
ir Valentin kriktijo tai kodl a j iriu kaip ret, privilegij piln vyr. sivaizduok, klebonas
mat j mayt, baltam priegalvly su ydru kaspinu. Bet akis akis jau ir tada jinai turjo mlynas ir
nuostabiai dideles. Kai a matau klebon einant vien mieste ar vaiuojant pas ligon, jis man atrodo
toks nesavas ioj parapijoj, tarp i kinink, tarp il ir medi. A pastebjau, kad mons, kurie
negali bent i dalies eiti likimo jiems skirtu keliu, ir fizikai atrodo ypatingi, lyg juos nuolat graut ir
kankint neregimas skausmas, kuris ilgainiui atsimua j bruouose. Ir klebonas Motiejus, taip man
rodos, vaikioja Kirbynj lyg tremtinys, nesijauia savo vietoj, gal kankinasi ir gailisi. Ir dvideimt
met dvideimt met jis taip jau eina per pasaul, niekieno nesuprantamas, kam ia labai rpi jo
vargonai, jo muzika. Dl to jis darosi lyg ir bailus nenori, kad kieno grubs pirtai iurpiai
paklebent usidariusi jo siel, kurioje jis visas, su knu ir dvasia, susitraukia nelyginant eys savo
spyglius. Taip galvoja Valentina, taip ir a pats. Kai jis pamato Valentin, tuoj nudiunga, trinasi
rankas, dar liau glosto savo plik virugalv. Valentin ia visi myli, ir a pavydiu, net ir vejui
Kostui pavydiu...
O labiausiai man nepatinka ininierius Modestas Bdinas. Kai jis su savo motociklu birbia per
Kirbyn, tai nori, kad visi juo avtsi. Susitik mudu esam tobuliausio mandagumo pavyzdiai. K
ten Tavo pentin cinksjimas prie mudviej gestus ir odius! Ir pikiausia, kad jis pastamas su
Valentina, ir a nepajgiu suvokti juodviej padties ir savo padties. Atrodo, kad Valentina nuo
seniau su juo biiuliaujasi, be to, jis su jos tvais gerai sutaria. Jis su ja kalbasi, lyg po vienu stogu
bt aug ir su tuo paiu auktu valg. inoma, jis ia ilaiko virenyb, iri j kaip ma vaik,
kuris turi jo klausyti ir diaugtis jo imintim.
Betgi jis turt suprasti, kad Valentina kasdien stiebiasi auktyn tokios lieknos, tokios dailios Tu,
senas vilke, tikrai nebsi mats. Kiekvienas jos ingsnis itisa muzika!..
Taigi a tau noriu pasakyti, kad ir a su Valentina randu nek ir, be to, neiriu j taip, lyg a
stoviau atrijos kalno virnj, o ji but ten kakur klony... Bet ligi iolei ji man tar kuklius,
kasdienikus odius, gerus ir paprastus odius, kurie jos lpose atgyja, gauna nepaprast
skaidrum ir aves. Vos ji itaria eeras, tuoj man pasivaidena visos Geisaties valtys, visi venteriai ir
tinklai dugne, visos ekets iem ir visos lydekos su savo pelekais, su atriomis iotimis ir tamsiomis
nugaromis... A tapau be galo budrus. Esu kaip lapinas, bgantis trake. Ir kartais man rodos, lyg jos
balse, jos odiuose pastebiau abejojim, nepasiryim, baim daryti ar nedaryti. Ji man kalba taip,
lyg ateitis prie j bt apniaukta, lyg ji neinot, kur dingti. Tie a niekam tikus mane smarkiai
purto ir graudina. A tada jauiu gailest, a neinau nei k tarti, nei k beveikti. O tuo tarpu Bron
velit man vokia: Valentina tokia apsisprendusi. A neinau, kaip gyvenime galima apsisprsti.
Kart apsisprends mogus jau palaidotas. Tokiam klebonas Motiejus gali ant grabo numesti pirm
grumst. Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai neinai, kur nakvosi, nors kelions
galas aikus, pragarikai aikus: visi prie vien vart atsidursim. Bet kelionje duokim sau truput
laisvs ir netiktumo. Nepasenkim sulauk dvideimties met. A skelbiu nuotyk, keli piln vingi,
piln netikt, i anksto neapskaityt groybi. Kaip malonu rasti, ko nesi savo planuose numats. Ar
a prie metus inojau, kad susitiksiu Valentin, kad i galvos eisiu dl jos pakelt antaki, dl josios
smakro linijos, dl jos krtins kilojimosi plaka, plaka ten nepasakomai gera irdis. A taip noriau
igirsti jos tvinksjim. Dieve tu mano!.. Ir ko Valentina andien taip meldsi vienuolyne kokios
paguodos, kokio sprendimo, kokio iganymo jai reikia? Ji taip gera, palyginus su manim, ji tokia gera,
kad nesuprantu, kam jai dar maldos ir budjimas savo sieloj?.. O Valentina! Valentina! Ne mald, o
37

tik vien od, ma, nedrs od a noriau tau sukudti...

Mielas Kazy! A j pastu neseniai, bet myliu nuo pat ami pradios, myliu j u vis praeit, kada
jos neregjau. Tu i mans nesijuok Tu, kurs esi vaikiojs ir iaur, ir vakarus ir visur sutiks
palankum. O a tik nn ivydau stebukl, a galiu kartoti su vienu poetu: Moteris yra graesn u
vis pasaul, kuriame a gyvenu, ir a umerkiu savo akis. A gerai matau, kad ia mano
nepasikartosis susitikimas. Man leista tik syk ydti. A esu kaip gulb, ia pastaroji mano giesm.
Dievas jeigu duos, i giesm bus ilga. A noriu, kad ji bt ilga, amina, kad nueit anapus
vaigdi.
Ir nn a save stebiu, mano akys atsimerkia vis plaiau, man visi daiktai kitaip nusivieia. Keistas
dalykas yra meil. Kai su Valentina esu, viskas atrodo taip paprasta, mes sakoms negudrius odius,
juokiams, paiepiame vienas kit a noriu manyti, kad meil susideda i it ma dalykli, kurie
kraujasi didel lau. O tas lauas juo smarkiau dega, juo nuo Valentinos esu toliau, juo ilgiau jos
nematau. Tada a gailiuosi, kad nepakankamai siirjau j, vl noriu grtis jos skruost
gbreliais, jos nosies ilenkimu. A galiu valand, dvi nieko neveikdamas sdti girioj ir apmstyti
Valentin. A j tada vaizduojuosi, j matau prie save, patenkintas ypsausi, imu u rankos ir kalbu,
graius odius kalbu, a jauiu j daugiau negu vis, tarsi ji bt apkerjus or, nupjaut dobil
kvepjim, tarsi jos kraujas plakt ir tam uole, po kuriuo sdiu. Ne, a negerai sakau, ji ne
daiktuose yra, tik manyje, a j jauiu savo alsavime, savo nerime ir savo rpesiuose. Visi mano
mostai, kiekviena mintis prasms turi tik jos viesoje... Dl to a net links manyti, kad meil yra
galingesn, kada a nuo jos, tos mergaits, esu atskirtas: kai mudu matoms mudu matome tik
save. Kai mudu esam toli nuo vienas antro ms vaizduot ima regti dar didiau. Vaizduot
supina daikt visus ilgesius, visus atodsius, visas buvusias laims mintis. Kiekvienas pabuiavimas
tada grta mus kaip ugnies srov, kiekvienas atodsis esti kartas ir alsinantis ir tai mes neregim
vienas antro, bet meil mus rauja ir nea dar tviriau, mes pagaliau neinom ribos tarp tikrovs ir
vaizduots, neinom ribos tarp vienas antro. Ir tada pajuntam dar didesn skausm vl susitikti,
pasiirti akis, lpas, igirsti tikr atods, nepadidint, kad galtume prasiblaivyti ir praregti ir
bti mons, o ne demonai, ne angelai, paskend gaivalingam lsme...
Rimtas, susirauks jis perbgo laik. Atsilo ir dundeno kulnimis grindis. Paskui rytingai
atskleid savo pastab ssiuvin, ten djo rat ir tar sau:
Tegul liks ia. Niekados nereikia atverti irdies.
Tai pasaks, usikabino duris ir susitelks iekojo savo skyriaus i Also sprach Zarathustra*. Rads
skait:
Mano brolau, vienui vienam a turiu tau klausim: kaip vino luit metu klausim tavo siel,
nes noriu inoti, kaip gili jinai:
Esi tu jaunas ir trokti kdikio ir moterysts. Taiau a tavs klausiu: ar esi mogus, kuris gali
kdikio trokti?
Ar esi tu nugaltojas, savs valdytojas, poji valdovas, savo dorybi viepats? Taigi a tavs
klausiu.
O gal i tavo trokimo byloja vris ir reikalas? O gal vienatv? O gal nesantaika su savim?
A noriu, kad kdikio ilgtsi tavo pergal ir tavo laisv. Savo pergalei ir savo isivadavimui privalai
pastatyti gyv paminkl.
Tu privalai statyti aukiau u save pat. Taiau tu pats turi bti pirmiau pastatytas tiesus knu ir
siela.
*

Taip kalbjo Zaratustra" (vok., F. Nys veikalas).

38

Ne tik tol privalai augti, bet ir auktyn! Ir ia tau tepads moterysts sodas!
Tu privalai kurti auktesnj kn, t pirmykt judes, i savs beriedant rat, tu Kuriantj privalai
sukurti.
Moteryst: a taip vadinu dviej vali sukurti vienam, kuris yra daugiau u tuos, kurie j sukr...
tai tesie tavo moterysts prasm ir tiesa...
X
NAMUOSE
...a buvau drauge su juo visa
tvarkydama ir grjausi kasdien,
aisdama vis laik jo akivaizdoj.
Pat. 8, 30
Nieko Antanas nerado sode. Nieko nesusitiko po klevu ir kieme, kur vaikiojo baltas gaidys su
raudonais andais, o patvartje, pasislpusios nuo spinduli, stovjo avys ir mieguistos atrajojo.
Viena kita j susimsiusi lai apirusi molin sien, kurioje irs grs sau skyles. Sauls nuberti
epus lapai lameno anapus kluono ir marguliavo. Namuose buvo tylu. Ir nejauku darsi vienam ia
laukiant, tarsi gyventojai bt susislapst kur nors dideliam, nn apytuiam kluone ir pro plyius
stebj tave. Vienu tarpu vaikinui msteljo, lyg u t sunki sienoj bt ne mons, o kokios
dvasios, susibgusios i lauk, i alk, i giri tankms j buvo prigujs pilnas kluonas, jos
grdosi prie kiekvienos spragos ir irjo. tai tuoj jos suiurens kieme. Ne, tik vita sukurk,
primerkta akim sekdama vanagl, rkdamos j persekiojo kregds.
Tada nujo pirki ir pabeld duris. Niekas neatsiliep. Atsidar ir sustojo ant slenksio. Viduje
buvo pritem. Pro audeklines uuolaidas kosi reti medaus spalvos spinduliai. Asla buvo vieiai
ibarstyta smliu, kuriuo basos kojos buvo mintos ligi stalo vienui vienos pdos. Kampinje olins
paveikslas buvo apkaiytas alyv akomis, o nuo peiaus sklido neseniai nulaut kiei kvapas ten
kur nors turjo bti pakabinta luota musms sulsti. Prieblanda ir tyla Antanui primin savo namus,
t laik, kada sirgo mama: tuomet ir jis, ir Onut vaikiojo ant pirt gal, bijojo nektis ir
nusigand slankiojo palei uskleistus langus.
Dabar jis panoro engti dar drgnu smliu, kaip juo braidydavo maas bdamas, semtis j
riekuiomis ir sklaistyti pro pirtus. Taiau nedrso paliesti varios, rpestingai nubarstytos aslos, tik
galu bato spaud ym prie slenksio ir atsigr lauk. Ko jis dabar troko, jeigu nieko neras, tai
nueiti pas bites, isitiesti olje ir klausytis j skridimo virum galvos, klausytis, kaip dzgia j aviliai,
pilni skabri darbininki, pilni gilios ir nesuprantamos nekos.
Jis atsikl vartelius sod, bet jo ak pagavo darelis kitam pirkios gale, ir prisiartins atsirm
stulp. Ilgus ir atrius kaip durklas ties vilkadalgis savo lapus, tarp kuri skleidsi tamsiai mlynas
iedas. emai aplink gl augo smulkios ir bailios sauluts raudonos ir baltos, jos l maais
kupsteliais, susispaudusios viena prie kitos, tarpais susisiekdamos su plaiai atmerktomis,
aksominmis nalui akimis: stebjosi tos akys ir juoda eme, ir obels aka, ir raudonu erpi stogu,
ir debesiu keliauninku, ir neimatuojama dangaus gelme. U buldino krmo, kuris ydjo taip baltai,
buvo girdti lygiais tarpais liukteliant, tarsi kas sklunduriavo ir pilst vanden. I to pliskavimo, i
t ydrai ir geltonai atvert ir kvepiani taureli dvelk ramyb ir umartis. Buvo gera ir vienia. Ir
siel apm sustingimas, visi daiktai mirgjo akyse, nepaliesdami smons. Ir darelio pinuiai, ir
svirties virn ten, pro medius, ir jovaro akos nn rodsi kakaip tolimos ir apkertos, keistoj
39

viesoj skendinios. Antanas jaut, kad tarp daikt ir jo sielos nutrko ryys, kad jo dvasioj jau
neatliep nei gandro kalenimas, nei ltai skrends kovas, nei bii dzgimas: visa tai gaud ir
mirgjo pro jo akis, bet nesiek jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio bt atskils, tarsi laikas bt
sustojs bgti, o j pat nuo daikt bt pridengs didelis stiklinis votuvas. Atokiau, virum arim,
mirguliavo kaits oras. Krme pragydo pauktyt. Jos giesm traliavo pro al, sklido grai ir
laiminga, bet tokia svetima, atsimuanti usidariusi siel. Ir susyk jo dvasioj tapo lyg sunku, lyg
tuia. Neaikus skausmas, graudumas nusmelk j. Tyli kania grausi nejuiomis, kania dl to, kad
nei daina, nei gl negali prakalbinti jo, kad nra ryio tarp jo paties ir viso, k jis mato, kad viskas ia
vyksta kaip burtuos, kuriuos jis regi pro stiklin, slegiant gaubtuv. Ir pauktyt traliavo, ir kovas jau
nuskrido, ir epus lapai mirguliavo u kluono, ir buvo taip tylu ir ramu.
U buldino krm Valentina laist gles. Antanas, j ivyds, irjo apstulbs, neisiblaivs.
Stipriai ranka sugniau iurkt stulpo vir. Net suskaudo, ir iurpas supurt vaikin.
Pauktyt iulbjo taip giedriai.
O ten buvo Valentina. Laistydama ji palengvle slinko dein on. I pradi tu j matei tik pro
buldino akas. I krm ilindo jos alkn, sukrutjo petys. Ltai ji pilst vanden, kol baig kibir,
iliejo paskutinius laus ir atsistojo. Galva jai turjo susvaigti: ji prisidjo rank prie smilkinio, lyg save
prisilaikydama, kad neparpult. Saul, prasimuusi pro medius, kaitino, ir iedai buvo nuleip.
Valentinos plaukai, truput pasipt, atrod dar viesesni negu paprastai: tarsi juos bt prisigr
kaitri spinduli, kurie nn sklist i garbini. Apsivilkusi balta suknele, ji stovjo visoj toj lapijoj ir
irjo eer. irjo nejuddama, lyg ilstsi po darbo ar bt pilna svari mini. Staiga ji
neramiai krusteljo ir apsidair. Atsisuko avilius, sod arti savs jinai bus kak pajutusi.
Dumsteljo jai lyg koks nejaukumas: tai kas nors eina, ar stovi, ar selina netoliese, kur nors u
tvoros, u obels ar kriaus.
Valentinos akys prisimerk. Ji pamat savo svei.
Tu atjai? pasak ji. Ir nuraudo. Atsipraau, teisinosi sumius, a pati neinau, kaip ia
prasitariau...
O jisai buvo laimingas. Ji turjo apie j galvoti, ji savo mintyse su juo nekjosi ir laik j namikiu,
savo eimos nariu giliai irdyje... Tasai netiktas tu jam kalbjo apie Valentinos slepiamus
mstymus, apie t pasaul, kur kiekvienas mogus nuo kit gina arba ironijos, arba paaipos, ar
mandagumo, ar atkaklios tylos ir isisukinjim skydu.
Ivaiavo tiai? klaus jisai.
Viena likau namuose.
O broliai, sesuo?
Idardjo ir Izabeliuk su ddomis: per aaras isipra... Na, o Petras turi savo rpesi: ro
atlap, kepur ant ausies...
Dar kas ine moterikam tiek pavoj...
Turiu du sargus. Ir kokie dar vyrai!
Btent?
Juozukas su Jokbu.
O, jie tikrai apgins nuo vis prie!
Ir dar isai.
Ji parod Tarzan, kuris spraudsi pro pinuius unkdamas. simalins susipurt ir tingiai vliojo
prie Valentinos, baltakiuodamas Antan.
Pro vartelius su nauju kibiru sirito Jokbas. Jis stabteljo, pamats svei, ir ikio visus dantis
miela jam buvo ypsotis. Taiau susigdo, kad gali bti negrau taip vaipytis, smarkiai susiiaup ir
40

sirs tabalavo vanden. Antanas jam pasak labas, o jis iupo kepurei u snapo, stukteljo auktyn,
skersuodamas Valentin, kuri jam tar:
Uteks, Jokbli.
Vaikiias apsilai: taip dailiai j ia pavadino!
O Juozukas?
Anakur... matote. Po beru pailso belakstydamas.
Bk pas j. Nepalik vieno!
Ne-e!
Ir jis nustraksjo tiesiog per lyses, matakuodamas skvernais ir atbrizgusiomis, ilgomis rankovmis.
Valentina laist, priklaupusi vienu keliu, ir tarp meni dubimo jai prisiplojo ir raukljosi suknel,
o ant rankos nutp skaidriai raudonas vabalas, isipuos aliai vilganiais dryiais. Jis rpliojo,
iekojo pirmutinmis kojytmis kelio ir kilnojo savo smail, taip pat ali nosiuk: jis turjo jaustis
kaip mike tarp medi. tai jis sustiro vietoje: sipainiojo plaukus ant rankos ir negaljo toliau
repetoti.
Tai ir pakliuvai, tar jinai.
Pam ir ipainiojo vabzd. Usidjo ant pirto ir ikl.
Na, skrisk.
Dryuotis praskt raudonus savo sparnus: po apaia jis turjo dar plonutlius, permatomus
ruius.
Ir nuskrido.
Laimingos kelions, j palydjo Valentina.
Baig laistyti ir susimst.
iandien man gali bti blogiau kaip Tarzanui. Bits rengiasi spiesti, paaikino ji.
Nagi, parodyk susemsiu.
Nebkit toks greitas: jos dar nelekia...
Juodu ijo sod, kur dzg aviliai. Vienas j buvo aplips bitmis. Jos nelk darb, buvo
susimetusios kamuol aplink lakt, kitos nirtdamos lakst siena, kilo or ir zirz aplink akas,
pamirusios laukus ir gles. Valentina irjo susirpinusi, beveik nelaiminga.
I tikrj vos ttis ivaiavo, tuoj ir ijo i proto visas avilys. Negaljo ar vakar spiesti, ar
palaukti rytojaus dienos.
Gal dar nelks, guod Antanas.
Taip, o tu bijok dabar. Ttis jokiu bdu nenort praaidoti spieiaus.
Ji velg sod: ten po obelim buvo suolas stora lenta, prikalta ant dviej kuol.
Einam, k ia stypsosim!
Juodu susdo, tarp savs palik iminting tarp. Antanas pavydiai vairavo tui viet, lyg j
bt ums mogus ar nematoma kliudanti dvasia.
Drsinosi ariau prisislinkti, taiau j var maiausias svirsteljimas Valentinos pus, nes galvojo,
kad jinai ino slapt jo trokim: isiduoti, padaryti tai, k apie tave kiti mano, jam atrod savs
paeminimas. Ir juo labiau geid, kad susiliest juodviej keliai ir alkns, juo kebliau jautsi, lyg juos
bt skyrs koks daiktas, sunki, nepajudinama uolos skeveldra. i klitis m jam auti, tapo akla,
btina siena, nors drauge jam ruseno viltys, kad visa painiava, ta sunkenyb turt kakaip netiktai
dingti. Aplink kojas mirguliavo nuo ak atsimu viesos ir eliai jie ia geso, ia vl skaidrjo ar
raibuliavo, derindamiesi lap virpjim ir lt virns spavimsi. Raini ruoai glaustsi Valentinai
ant koj, drebjo ir slankiojo ant krtins, tarpais visai inykdami, susimaiydami. tai spindulys
prasiver tiesiai ant jos bato smaigalio, ant pakilusio nuogo pdos gbrelio u baltos sagties.
41

 Laiminga saul, iurkiai ir nuoirdiai sumurmjo Antanas.

Na, dar pradsit ant jos pykti, nusijuok Valentina.
Ir ji atrm rank tui viet. Oda ties rieu ir ties alkne pasiraukljo, smulkios vaguts
susipyn ten viena su kita. Jis stebjosi plonais, ilgais pirtais, stebjosi baltomis deliomis naguose.
Tenai, kur baigsi rankov su raudonomis strigomis, jis mat tris rudus spuogelius, ir jam viskas
buvo taip miela, kad man: tai apkabins jos remt platak, suspaus j taip smarkiai, kad Valentinai
net aaros itryk. Ir paskui abu juoksis, ir ji bars j. Vl jis mst, kad to niekados nepadarys. Papurt
galv, su savim ginydamasis, susikrimts. Anoj pusj antai maasis pirtas atsiskyr nuo kit ir ties
snariais atrod truput ilinks, lyg kreivas.
Tai gerai bitms, atsiduso jisai, kur nori, ten laksto. Kai a buvau maas ir ganiau avis,
verkdavau i pavydo, kad negaliu skraidyti kaip vyturys, kaip tas strazd pulkas. Ypa pavydjau
gandrui, kai tas suko rat netoli vaigdi.
Jums ir dien vaigds vieia.
Nesvarbu, ar jos vieia, ar ne, bet svarbu, kad taip manome. ia ir gldi visa tikrov.
Valentina nepatikimai pasiirjo j. Ji norjo kalbti, bet susilaik ir susivarius atitrauk rank.
K sugalvojot? teiravosi jis.
Jos akys smarkiai sumirkiojo. Antanas buvo pastebjs, kad ji, kai jauia keblum ar nori sunkesn
dalyk pasakyti, sumirksi greitai, tarsi bt netiktai uklupta.
Na?
Valentina ryosi:
Kodl js taip baisiai mane dbteljot ansyk pas senel?
O Viepatie! suuko jisai.
Jam buvo linksma ir gera.
A gi maniau, kad js vadinats Maryt: taip buvau jus apkriktijs eero vandeniu. Man buvo
keista, igirdus kit vard... Valentina! Graus vardas!
Olelia!
Na, neimk juoktis i mans, kad nesusipetume.
Nebijau Juozukas atgins.
Ligi prisiauksi...
O kas ten!
Vaikas lyg pempiukas kiepsjo takeliu. Aplink j zujo ir olje vartaliojosi Tarzanas. Berniukas njo
tiesiai prie sesers, apsuko didel lank, prisiartino skersas ir atsistojo Valentinai tarp keli. Abu turjo
dideles, mlynas akis. Juozukas glausts aplink j, baikiai dirsiojo Antan ir norjo kak sakyti.
Bet netar n odio, pasitrauk ir nukuduliavo paskui un, kuris vijosi platak. Paskui juodu susdo
pas kupet, glamonjosi tol, kol Tarzanas piktai sucipo, patrktas u uodegos. Vaikas usirang ant
ieno, sksiojo ir mansi ess malnas; mal rimtai, sigilins, kol j sutrukd uva: jis atsigul pavsy
ir pasidjo snuk ant balt savo batuk. Vaikas griuvo ant jo ir igsdino. Tarzanas, pabruks uodeg,
nusirito u kelintos obelies ir paniurs cimpino prie Valentinos. Vaikas vl uliau ant kupetos ir
m apdainuoti savo pergal. Jis auk visa gerklaite, kartodamas tuos paius odius ir vis
svaigdamas j naujumu:
A nuo kupsto nuokau,
O Tarzanas pabgo!
E, Juozuk, i galvos neieik! paauk j Valentina.
42

Berniukas susigdo ir tyldamas nuliau nuo kupetos. Nulips suplak ryktaite em. Jis gro
pas seser, bet pergals avesys jau buvo dings.
Noriu valgyti, glaustsi jis.
Teisyb sakai, snau, tar Valentina.
Antanas nuleido galv: kokia laim bt... snau... Kodl negalt bti jai snus? Ak, kryktaut ir
jam maas kdikis...
Atsikl, abu patikrino tirt bii gniutul: taip, jis kabojo savo vietoj. Paskui nujo po klevu.
Prieais, pro vartus, tyvuliavo eeras.
Kai a buvau maa mergait, pasakojo Valentina, danai stovdavau po klevu ir laukdavau,
kada vandens paviriuj isimu balta puta, isiners altys i eero vilni, toks alias ir slidus altys, ir
liau ms kiem. A laukiau baims apimta, taiau njau pirki ir gailjaus egls, epus ir uosio,
linkjau jiems, kad vl pavirst monmis ir bt laimingi...
Priemenj atidar ji spint. Neturdami ko veikti, j nulydjo ir abu vyrai. Valentina kilnojo
puodynes, ragavo ir skundsi:
Pienas apkirps... A, palaukit, rasiu ten rgtaus... Dar bus geriau... Antanai, praverkit pirkios duris
bus aikiau bent kiek...
Ji pasistieb, nukl ind ir atsisuko prigesusi pirkios vies. Toj prieblandoj Valentinos plaukai
buvo tamss. Taiau kaktoj, skruostuose, ant krtins lyg i labai toli atklyd gul viesos pluotai,
ir jinai atrod tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi itam eli ir viesos aidime.
Palaikykit, dav Antanui puodyn.
Jis savo delne pajuto jos pirtus.
Na, a savo rank neatiduosiu. Imkit aukiau.
Jis nukaito ir sumurmjo:
Valiute, o jeigu ir rank...
Laikykit gi stipriau dar iliesit.
Nesibarkit... A... a...
Ir jis grjosi, kaip papur jos plaukai vitjo, patek, skaidresn ruo.
Nusine puodyn po klevu, prisiraik duonos ir susdo valgyti. Teisyb, sdo ne visi: Juozukas
staias buvo krsle ir suko aukt po duben. Jis pauk duon su pienu, paskui jam prireik medaus
ir agurk, o pagaliau susigds jis kak m vatlioti seseriai: jinai suprato teko atsegti kelnaites.
Kai jisai susirpins kuduliavo u klties, Valentina juoksi ir kalbjo:
Jeigu netingit, pairtume emuogi.
Maniau, kad jau nra.
Tuoj suinosim... Gal dar ne visas virbliai nules.
Kieme buvo suversta medi, kuri dalis nulupti bolavo ir atriai kvepjo. Ant j buvo susikprins
Jokbas ir tais maln: reikjo priverti medin dieduk, kad jis linguot, kai sparnai sukasi.
Rengiats statyti...
Tvartai jau prasti.
Nieko nepasakysi gerai gyvenat...
Ne taip jau puikiai, kaip i viraus atrodo... Kiekvienas turi savo bd... Tiui yra skolos... Dar tiek,
kad neveria grinti...
Kas gi jau toks geras?
Valentina suabejojo.
Vienas pastamas...
Kam pastamas?
43

 Ir jums, ir galbt man...

A inau, nusimin Antanas. Norit, kad pasakyiau?
Ne, nenoriu... Sukim vartelius. vilgtersim, ar liko dar uog.
Ji nusilenk ir sklaist lapus. Jis irjo Valentin, ir jam buvo kako gaila, graudu. Jis norjo
kalbti, isipasakoti, norjo usimerkti, nematyti nei medi, nei pauki, nei baltos suknios... Ne, jis
ir juodiausioj nakty, visados jis regs j prie save ir t suverim ties krtine, ir anas raukles, ir
kiekvien klost.
Jau! isities ji su pilna sauja uog. Oi!
Ir vl pridjo rank prie smilkinio.
Jums negerai...
Ne, tik keliantis galva sukasi. Kaip Jokblio malnas... O tai uog.
Valentinos pirtai kvepjo emuogmis.
Js mane visai nupensit. Ir medum, ir...
Ir juoda duona! Tikrai apsirysite... Na, bet uog ir patys galtumt rinktis.
Kad nematau.
Ak, js mokate dien skaityti dangaus vaigdes... Katras daugiau pririnksim...
Pasiduosi moterikam!
Ir kaip du paukiai abu puol uogas. Antanas vart lapus, bet sektis jam nesisek: jis drauge
turjo inoti, k daro Valentina. Ji po kiekviena sodyble vis k nors rasdavo.
Parodykit, tar ji, atsigrdama su pilna sauja.
Praom! Sakysit, kad maai?
Teisyb, vos pakeliat. Dar nutirps ranka...
Ir Valentina linksmai vilpteljo.
Nieko nepadarysi, nusileido jis, moterys turi imtus gudrybi...
Nn pagalvokim apie bites.
Jie gro sod.
Jau negirdti to erzjimo, pastebjo Antanas.
Garb Dievui: matyt, bits susiprotjo.
Prisiartino prie avili.
Tikrai apsimalino, sak jisai.
Valentina pavelg avil, pavelg akas aplinkui ir tar:
Tai tau ir piemen...
Kas gi?
Ar nematot: ispiet.
Ne, nieko nematau: avilys gi netuias.
Ak, bta bitininko! irkit, kaip nyku ant lakt dalis gyventoj isikraust. Vos viena kita bitel
ilenda... Ir ta lyg nesava...
Neliskit, Valiute, a jums atneiu savo avil.
K?
Turiu kambaryje bityn: tikr saman. Ji tokia stambi, kad viena uims pus bio.
Turjo bobul il oel, guviai jam atsilygino Valentina.
Ir m taip smagiai ir atvirai juoktis, kad ir Antanas neatsiliko taip jam buvo linksma.
Ir kai pavakare paliko Skaudvili namus, negro tiesiai Kirbyn, o klaidiojo trakais, brzgynais,
vaikiojo tarp pu ir ber ir klaussi vakarini giesmi. Laukymje, kur saul met paskutinius,
ilgus spindulius pro egli virnes, jisai rado nuienaut pievait, isities po kupeta ir, nieko
44

negalvodamas, valgsi en ir ten boluojant debesl: jie slinko pamale, nukeliav didiul
ydrum keli, neinodami, kur sustos ir nakvyn ras. Antanas guljo nejuddamas, rankas iskts, ir
leido ienui kutenti ir naibyti kakl, lsti u markini, o tam juodam vabaliukui rplioti skruostu.
Staiga dav kumtimis pirmus atolo daigus, velnius it pkas, ir suuko: Valiut bus mano!
Diaugsmo apimtas, jis isities, nepatikimai velg kupet, tarsi savo prie, paskui sibgjo ir
oko per j, nugriaudamas vir. Ir vl oko ir ragoium apsivert pievoje, ir dar syk oko...
mai sustojo. Buvo tylu. Jam msteljo, kad kur nors aikts pakraty ar tuoj u medi turi
slypti mogus ir j stebti. Balti berai stiebsi vir. Toliau u j, visa galva auktesns, tiessi
puys, o dar toliau dunksojo kupli liepos virn.
U anos virns dabar sdo saul. O nuts medi eliai nepastebimai artinosi prie ieno ir prie
Antano. Taiau jis, nepatikimai tyrindamas, n u vieno liemens neregjo nei mogaus, nei vries,
nei dvasios: argi jis bt apsiriks!
Tik tai kakas sukrykt jam u nugaros.
Jis atsigr.
Vejoj buvo nutps kktas ir klegjo pakreips rud savo kuod.
XI
LIEPIEDIAI
Bet kaip mes ten surasim keli,
jei niekados dar nesame ten lekioj?
Pasaka
Laukuose vis keli abiem pt sausas ir skaidrus piet vjas, pilnas sauls ir neilstantis. Medions
girioj jis o epui virnse, lenkdamas lapus ir metges. O ir narjo per myli mylias, nes tie
mikai buvo dideli, tankiai sul, paiam ms ems vidury ir nusits toli, ligi pat Nemuno, kur
perok vl gaudia ir skamba neapmatomose lygumose, vairiais vardais aukiami.
Taigi dabar anuos mikus jo Antanas su Valentina. Laukai jau baigsi. Medi kvapo ir oimo
buvo pilna erdv. Ir vaikinas, alsuodamas alksni ir pu oru, mat iandien tokius nubalusius josios
skruostus, kuriuose tarsi buvo palikus pdsakus ar nemiegota naktis, ar slepiamas rpestis. Taiau ji
eng atlai prie vj, kuris plak suknel prie krtins ir plazdeno aplink kojas. Juodu turjo pereiti
puyn ir trak, pasuko pro baltus berus, rado brzg plot, prisigrus tvankumo ir kaitros. U
skursni krmokni, u uogienoj niksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vjui, nei
mogui, taiau viliojantis savo romumu, isikerojusiomis ir gumbuotomis akomis ir kupliomis
virnmis. Lyg kviesliai nudvelk vienas, nudvelk antras skanus verpetas; netrukus medaus
kvepjimo buvo prisisunks visas oras, prisisiurbs tirtai ir sveikai. Pilki takuiai narst virum galv:
tyliai ir darbiai lk bits t vsi tankm. Nuo j kas liepa dzg kaip milinikas avilys.
Po anuo dzgimu sustoj, valandl abu klaussi.
Liepyn mons vadina Mek rojum, tar Valentina.
Js balsas toks duslus, tyliai atsak Antanas.
Truput priilsau.
Sdam. Atrodot pavargus, Valiute.
Teisyb? gyvai pavelg ji, smarkiai sumirksdama: taip ji darydavo nustebinta. A vakar
nusialdiau... bent kiek...
Buvo tokia ilta diena...
45

 Dl to ir nusialdiau... Per ilgai eere mirkau... Net drebulys sukrt, kai ilipau.
O dabar?..
Bema sveika... Bet js neirkit taip klaikiai mane...
Kaip man neirti! A jums norjau...
Jo odiai usikirto.
Kokia didel drev anoj liepoj, mosteljo. Tenai tikrai pelda perisi. Ar nebijot, kai peldos
kauja?
Antanas tyljo. Valentina patrauk suknel emyn ant keli ir vl tar:
Sako, toks kimas lemia koki nors nelaim... Ir linksmas vardas: Mek rojus... Ir mudu kaip du
lokiai atjom kopinti... Gaila, kad avili nra... Antanai, kas tau iandien?
Norjau pasakyti...
Jis pastm al pintin, kuri guljo tarp j.
Taip isigrainai ir dabar sdi paniurs...
Tave labai seniai pastu, mai prabilo jis.
Trys savaits.
Pus met, Valiute! Anam baliuj... Ir nuo to laiko visados tave atsimenu... Ne, a nenoriu gyventi,
jeigu...
Ji velg akas.
Kain, ar ms bits ia atlekia, pasak ji tyliai.
Ims ir neatlks, jo balsas buvo piktas.
Kokie stori kamienai... Ir luobas taip sueijs...
Jisai rpestingai tyrinjo tuos kresnus liemenis, kreivas akas. Kietai prisiglaud galva, net iurkti
iev versi od. Pro akas mlynavo gili skyl ligi pat dangaus.
Antanas nusijuok:
Man rodos, kad angelai statys kopias t skyl, ir a imsiu sapnuoti kaip Jokbas Senajame
statyme... Viruj sds Viepats su vaigdi vainiku.
Valentina susidomjus pakl akis vir.
Nematyt n vieno angelo, nusiskund ji.
Ligi jie apsireik, o man jau sprand kakas kando. E, skruzdl... Vaje, kiek j laksto...
plaukus sivlusi jis rado antr, trei skruzdl... Ir dar... Rinko jas ir mt ol. Vien suspaud
tarp pirt ir tyrinjo, kaip kruta smulkutls kojyts.
Kain, k ji dabar galvoja? garsiai mst jis. K jauia ji trisdama, bgindama... Dieve tu
mano, juk ji turi k nors galvoti! Ne, to mes niekad nepatirsim.
Valentina nustebus irjo rud vaball ir Antan. Jis numet skruzdl ir susimst.
Valiute...
Ji neramiai krusteljo.
Ne, a nedrumsiu tavs, jis kalbjo. Norjau tik pasakyti, kad tie kupls mediai man
primena... Ar kartais galvoji apie vis pasaul?
Apie vis?
Taip, apie vis pasaul...
Ne, apie vis em niekados negalvoju. Man j aprpti sunku. Taiau kai kada patenku Indij,
taip arti jauiu diungles... Ir dar senovs Egipt... Kodl klausi?
tai man liepos primin Afrikos duonmedius. A tarsi matau po jais sdinius negrus... Matau
palmes... Tai nra svajon, tikrai ne... Kartais esti taip, kad tavo akiratis valandl prasipleia; regi
tolimas tautas, regi jas taip aikiai, lyg jos ia pat bt... siiri detales ar valt upje, ar nar
46

vandenyse, ar lok iaurs leduose... Taiau man prisistato tik kai kurios alys. Pavyzdiui, a niekados
nesu jauts Kinijos: tarsi jos man visai ir nebt... N Islandijos... Ar nepyksti ant mans?
U k gi!
Taip sau. Kartais apima tokia nepagrsta rstyb... Negali tada mogaus paksti akyse...
Ar turi k galvoje?
A?.. Dabar ne... Bet vieno mogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu... uf!
A jau pailsjau.
Valentina pakilo. I sterbls pamai biro pripeiota ol. Keli kambliai liko sikib emiau krtins.
tai vienas nuliau suknele, o kiti virpjo laikydamiesi.
Op, mogau! ragino ji Antan, kuris tuo tarpu mst: Viepatie, kokia ji grai! Ne, man be jos
ne gyvenimas!
Man taip smagu irti pro lapus ir nejudti.
Tinginys!
To jau per daug, Valentina! rsiai sak jis.
Paoko ir linksmas usivert ant akos.
Gerbiamoji, praom pakylti man pintin.
Pasirinkai blog liep.
Kodl blog? Man rodos, kad ji ar tik nebus didiausia... Ne, j okos tikrai nelips.
Ir jis prisimerks velg Valentinai akis.
Bet rimtai sakau: senoj liepoj sunku prie ied prieiti.
A laikausi savo. Jei k padariau baigta. Niekados negrtu atgal.
Net jei ir kain kas bt?
Taip.
Jei supyks duotum od okti i virns?..
Ir okiau... Jei tik biau toj virnj; bet vien dl to nesliuogiau ten usimuti. Ir jei apaioj
dar mans laukt...
Te pintin.
Dkojam. Tik, Valiute, ar nereiks tave pakylti?
Mane?
Ko iptei akis? Jos ir taip gana didels.
Ir abu juoksi.
Ne, mans pakylti nereiks...
A mielu noru.
Dkui. Taiau bt veltus darbas. Maesn mane mama kasdien apkuldavo buvau baisi draska,
kiauras dienas karstydavaus po vynias, po obelis... Grdavau perplusi ia rankov, ia su skyle
nugaroj. Kartais gaudavau...
Tave mudavo? suuko jis.
O k daugiau darys su tokia padaua? A atsinekdavau, pati bardavausi.
Antanas atsisdo ant akos, spavo kojas ir svarst.
Ne, grietai pasak. Klausyk, a tavs niekados nemuiu. Niekados, niekados... Ir neleisiu
niekam...
Ir jis priglaud prie liepos galv.
Valentina nuraudo ir nustebus prasiiojo. Ir valandl abu irjosi tyldami. Paskui ji nulinko,
pakl kraitel ir tar:
Mes iandien n nepradsim skinti...
47

 Tu man nieko nepasakysi?

Taip, ponas Antanai.
J nusmelk laimingi iurpuliai.
Valentina!
Taip!.. bet k norjau pasakyti? Gerai, jau atsimenu: mano knygoj lygiai taip kaip js dabar
nupaiytas Robinzonas Kruz, kai pirm kart nakvojo saloje.
Jis nieko netar. Usinr ant rankos pintin ir lipo ia pasispyrdamas ak, ia stor gumb.
Taiau jos buvo teisyb: ied reikjo kilti ligi virns. Auktai vl pt vjas, kuriame lekiojo bits.
Antanas uvert galv: kad jis galt prikopti ligi tenai! Kiek ia bus: sieksnis, pusantro...
Nepasitikdamas krutino ak. Ne, tu mane atlaikysi, tikrai atlaikysi, nekjo. Pasilypjo ant jos,
lauk, prikands ad. Ir vl pakilo. ia pat jau virn... Pro lapus galjai justi kartus ir sausus
spindulius. Vjas pt taip pilnai. Dar vienas ingsnis, dar kitas... Rodos, lyg susverdjo liepa, nulinko,
o su ja ir visi kiti mediai. Jis sikabino ak: Jei usimuiu, tai bent inosiu, kad buvo verta. Dar
nenugaljs baims, pasistieb ir ikio galv pro virn.
J pasitiko begalin sauls malon. Akys suraibuliavo nuo spinduli ir alumo. Kai jau galjo matyti,
ivydo neibrendamus giri plotus. Po juo o ir sibavo garbiniuoti virni plotai, vienur tamss,
nirs, kitur glenai ali, tarsi bt k tik sulapoj. Nuo viesos gausumo mediai rodsi apduj
skaidriomis dulkmis, o eglynas antai buvo tarsi miglotas, tarsi lengvais sniego iupsniais nubarstytas
taip giliai jis mlynavo.
O tenai mirguliavo Geisaties eeras, pilnas didiuli dmi, vienur pilk, plienini, kitur gelsv,
ten vl juod nuo atsispindjusios giri juostos. Eeras plauk toli rytus, mai grsi iaur ir
slpsi u puyno alkns. Toliau u tos alkns vl tysojo platus ligas balsvos, iblsusios spalvos.
Antanas, vis laikydamasis akos, smarkiai alsavo ir jaut galyb, erdv ir platum. Girios, laukai, eerai
ir vjas visa, visa dabar buvo jo. Jam atrod, lyg mediai, visos pievos ir dirvos bt atiduotos jo
valdi, kad jis i savo virns viepataut visai emei brstantiems rugiams, pro al
skrendanioms bitms, visoms sodyboms ir visiems kdikiams. Idids, patenkintas, jis leido vjui
draikyti plaukus ir kesnoti markini apikakl. Netiktai pajuto, lyg ko stigt jo pilnybei. velg
em, atidiai iekojo pro plyius tarp kreiv ak, pagaliau neteko kantrybs ir m su diaugsmu
aukti:
Valiute, Valentina, kur tu?
Kai niekas neatsiliep, jis dar smarkiau auk:
Valentina-a!
Vjas ia pat grieb paskutin a ir ne medi virnmis.
Pagaliau i apaios igirdo silpn, tolim bals:
Kur tu?.. A nematau tavs.
Virnj, virnj!
Antanai! Bijok Dievo!
Valiute, a nieko nebijau! Nieko, nieko!
Lipk emyn!
A ia visk matau. Vis pasaul. Ir tavo tvik.
Dieve tu mano!
O ten iba kakieno banyios kryius.
Klausyk, a jau turiu itiek ied! Tai ir pralenksiu vyr.
To nebus! Vyro nepralenksi.
Jis nusileido emyn ir skyn, prisitraukdamas laukutines akas. Vieni liepiediai glenai tirpo
48

saujoje, kiti buvo purs ir traps. Brauk juos su lapais, su metgmis, protarpiais sugniaudamas
bit, kuri taiau negyl.
Antanas dirsteljo Valentin: ji buvo silipus jaun liepait, jos plaukai baltavo pro lap alum, o
rankos ne skyn, bet braukte brauk pilna sauja iedus. Tada jisai nuliau apaion ir nepastebtas
sikor tok pat jaun med. Jis dirbo akylai ir greitai, diaugsi kiekviena priaugusia rieke ir,
irdamas, kaip mesti iedai pintinj skeiasi, mst: Jeigu mergait pirmiau baigs, a liepiedius
laikysiu papurusius bus daugiau... Ne, tai bt nedora: nevalia jos apgauti. Jis vl skubjo,
prisigrs kvapumo, kruopt persisvrs per akas. Valentina susirado j tarp ak ir kteljo:
Ar jau daug turi?
Artpilnio.
Tik gerai suslk abu. A nesiduosiu apgaunama.
Ir vl plujo. iedai kvepjo, emenl suok, ir stirna bgo tarp medi.
Antanas liovsi skyns ir siirjo liepas: augo jos beveik greta, suskliautusios akas, ir toli
baigsi tankia lapija, kuri gumojo ten juoda, lyg bt kakokio urvo anga. Jam regjos, kad i tos
angos ils ar mogus, ar vris, ils visas j pulkas ir eis tarp lygiai sustojusi liep.
Jau? prabilo Valentina.
Klausyk, anoji tankm tuojau atsivers, ir ikrypuos mekininkai su kreivomis kepurmis ant
galvos, su bgneliais ir skambaliukais rankose... Jie ia oks ir dainuos... Lokiai linguos alis, stiebsis
ant paskutini koj ir kops liepas, atsimin ilus laikus...
Greitai nusliuog jisai emyn ir atsisds lauk, ligi prasids aismas. Paskui kariai papurt galv ir
sak:
Ne, jie niekados ia nevaikios.
Ar taip j gaila? tar lipdama Valentina.
Jis sukruto prilaikyti jos, taiau mergait teljo ir atsimu rankomis em. Pakilo linksma,
nusikabino pintin nuo apatins akos ir gro prie Antano.
Jis paklaus, alknmis atsirms em:
Pasti tos pauktyts bals?
Sakyiau sniegena.
O man lyg emenl.
Ar matei kada emenl?
Ne, bet jos toks graus vardas. A neinau, kaip ji iulba, bet, igirds kiekvien graesn
paukts giesm, sakau: Tai emenl.
Ir tu giedi... Beje, kaip tavo Laik giesms, jei galiu pasiteirauti?
Bene tau domu?
A labai mgstu eilraius, be galo mgstu. Jei atsimintum kur...
O, inau vien labai gra... labai labai...
Pasakyk...
Sskis ia...
Jisai parod alia savs.
A ir staia girdsiu.
Tada nesakysiu eilraio... O, a maniau, kad tikrai mgsti lyrik: juk joje sudtas i laik
tikriausias, gryniausias literatros derlius... inoma, tai lieia tikr lyrik. Ir koks a kvailas!
Mgstu, ir dar kaip!
O nenori atsissti...
Valentina nusileido sakydama:
49

 Jei tas plotelis, kur pirtu baksteljai, toks lyrikas, tai...

Ir ji atsisdo alia jo. Sudjo rankas ant keli ir pavilg lpas.
Tik tai ji subruzdo ir tar:
Kodl iri mane vilko akimis?
A? Ne, tau tik taip atrodo... A kiek prisimerkiau, nes bandau atsiminti, sumelavo Antanas.
Jis atsiduso, velg lapus, pro kuriuos en ir ten kaip mlyni stikliukai buvo matyti dangaus
gaballiai. Tvino gaivi iluma, pilna medaus kvepjimo. Nuo tamsios virns jis akis nuleido taip,
kad netariamas galjo irtis Valentinos kaklo, jos krtins, rank ir veido. Jis apsidair; jam rods,
kad arti ydi iobrai ar dvelkia papariai. Ne, aplinkui augo tik ilga, iurkti ol. Rankove nusiluost
prakait nuo kaktos. Jau norjo prabilti, kai Valentinos lpos prasiskyr. Taiau ir vl susiiaup: odis
liko netartas.
Drebaniu balsu jis m sakyti, daugiau nedrsdamas irti Valentin:
tai jis ateina, okindamas kalnuose, perokdamas kauburius. Mano mylimasis panaus stirn
ar jaunikl bried. tai jis stovi u ms sienos, veizdi langus, iri pro krotus. tai mano mylimasis
man kalba: Kelkis, skubinkis, mano prietele, mano balandle, mano dailioji, ir ateik. Nes iema jau
prajo: lietus paliov ir nujo; ms emje pasirod gli; atjo metas karpyti vynmedius; girdti
ms emje purplelio balsas; figos gavo savo spurgus; yd vynuogynai duoda savo kvap...
Valentina neramiai sujudo. Jis nutilo.
Tai, tai ne tavo...
Teisyb, bet a taip graiai niekados neparaysiu...
Jis pasitryn akis, lyg i sapn busdamas, ir kalbjo dusliai:
Kelkis, mano prietele, mano graioji, ir ateik; mano balandle, uol plyiuose, akmen skylse
parodyk man savo veid... Ne ne, Valiute...
Jis pasilenk ir pabuiavo j. Kol ji spjo atsiloti, jis apkabino j, buiavo skruostus, lpas,
plaukus...
Antanai, Antanai, spurdjo Valentina, ten eina...
Jis paleido j, kanotomis akimis irjo giri ir nieko nemat.
Kur? nusigands atsisuko mergait. Kas tau?
Ji buvo apsikniaubusi liep ir krpiojo, viena ranka atsirmus kamien ir priglaudus prie jo galv,
o antra slinko emyn: tarsi glost iurki, gruoblt iev ir iekojo paguodos joje.
Valiute, neverk, papra Antanas. Valentina... A, a...
Jis prisiartino, bailiai prisiliet prie jos suknels mezgini ties kaklu. Jis neinojo, kaip raminti.
Valiute, sak jis. Jei tu verksi, a... a... man ne gyvenimas.
Nekalbk taip, Antanai, tar ji, vis krpsdama ir neatsigrdama.
A tau tik gero noriu, Valiute. Nepyk gi... Valentina, a tave...
Ak, nieko nesakyk.
A noriu sakyti... Tu atsisuk ir neverk.
Jo balsas drebjo.
Man tavs taip gaila, jisai kudjo, o jo akys buvo drgnos.
Ji atsitrauk nuo liepos ir vis nusigrus luostsi skruostus.
Dabar abu imsim rkti, prabilo ji. Nepeiok gi mans.
Jis skubiai atitrauk rank. Atsimin velnius ir vsius jos skruostus. Jam pasidar taip graudu, kad
negaljo odio rasti. Suspaud dantimis savo maj pirt ir kartojo, vis stipriau ksdamas: Ne, ne,
ne! Jis pats neinojo, kodl tai sak. Visi priekaitai, visa panieka sau paiam, visas sielvartas, kad ji
nelaiminga, blok j. irjo jos peius, ma duobel ant kaklo.
50

 O a noriu gyventi, skaudiai prabilo jis, pats nustebs.

Valentina atsigr. Jos akys buvo nusigandusios, nesuprantanios.
Koks tu vaikas, tar ji.
O ne, gynsi jis, a rimtai apie tave galvoju...
Valentina nutrauk:
Imk liepiedius, ir keliaukim namo. Vaje, ir priskabei gi su lapais...
Ji nusilenk prie pintins. Antanas atsiduso ir kalbjo sau: A turiu visk pasakyti.
U brzgyno Valentina pasuko nauju taku.
Bus ariau, nusprend ji.
Ne, a nenoriu tuoj grti...
Ir vl...
Man kartais vienam esti taip baisu... A guliu ant lovos ir manau, lyg biau grabe...
Valentina tyljo. Jis grausi, kam taip sak: jai dar skaudiau.
Takas suko tankius krmus. Valentina jo prieais ir skyr akas, kurios glausts Antanui per
veid. Jis nesigyn. eme nubgo drieas jis nuniro tiesiai kaip strl. laitas, kur juodu pateko,
buvo pilnas aviei. Uogienojuose visas puses kirtosi bryds, traps stiebai buvo nulankstyti ir
aplauyti.
Dar ir mums paliko, tar Valentina ir pakl ak su uogomis. Imk!
ia tai gera bt miegoti saulje, galvojo Antanas.
Ypa jei kaimynijoj susiraityt angis.
O, truput iurpu... Bet btume dviese. Kartais vienatv slegia sunkiau u akmen.
Tik isirinkai pavojing draug.
Kiekviena laim turi pavoj.
Staiga jis atsisuko Valentin ir prabilo taip visai paprastai, kakokiu ramiu gerumu:
Valiute, bk tu mano...
Ji stovjo aukiau u j ir atrod tokia didel. Igirdus jo odius, nubalo, sikibo abiem rankom
kraitel. Jos smakras pasitemp ir skruostai nelaimingai sudrebjo.
Ne, a tau nieko daugiau nesakysiu. A nenoriu, kad tau bt skaudu... Nepyk ant mans, kad tau
tiek blogo padariau. Sudie, Valentina.
Ir jis nusigr atgal giri.
Antanai, isigandusi ji suturjo.
A kvailas, kad maniau... Kokios gi laims ia gali tiktis mogus.
Ir sustojs giojo peiais, velg pro virnes vakarin dang.
Taip, gerai sak Bron velit: tu apsisprendus, tau viskas aiku... Ir k galiu tau duoti? Nieko,
nieko...
O ji tyliai atsak:
Jau kuris laikas man taip neaiku, taip skaudu...
Jis nuvits gro prie jos ir kalbjo:
Tada mudu galim... Viepatie, kaip bt gera!
Ne, Antanai, a visikai neteksiu.
Bet juk ketinai su ponu...
Antano akyse tvenksi aaros.
Tada pasaulis man atrod toks paprastas, ponas Modestas buvo mano pirmasis... Ir taip, jauna
mergait, pasistaiau namelius kiekvienas daiktas savo vietoje ir pastovus ligi amiaus galo...
inau, bet dabar jau kitaip galvoji...
51

 A nieko negalvoju. Taip, mano namelius jau nune... Ir man nieko neliko...
Tu nemanai u jo eiti...
O, man taip gaila tio!
Senelis man sak... Ttis gi nekjo su seneliu!
Taip, mama ir ttis vien laims trokta man...
Taiau mogus turi ne vien trokim. Ne, a negaliu jiems irdies uduoti... Jie vis laik galvojo,
jie ir susirio...
Valiute, tu gi negali bti auka... O a vis savo ateit maiau su tavim. Kaip grau buvo tiktis,
apmstyti visus darbus, visus pasisakymus, kurie bus draugje tarti...
A nenoriu skausti nei tavs, nei tv, nei jo... Ir a msiau: man laims ia nra... Ir kokios laims
gali mogus tiktis! Kiek gyvena ir ar jauia bent vienas sielos ramyb, pasitenkinim, vidin
pilnum? tai pavelk, pro medius jau matyti ms kaimas. Kiekvienas kis tarp ali sod atrodo
tylus ir laimingas.
Antanas irjo dmus, kylanius i kamin. Vjas vakar buvo nutils, padang raudo.
I tolo irdamas manai, kad ten nra jokio rpesio n vargo, kalbjo Valentina. Kartais a
vaizduotje nukeliu apgaulius stogus ir i viraus velgiu vid. Nra n vieno, kuris pakeniamai
gyvent. Tyinuos jaunieji nesutinka su seniais ir bylinjasi dl duonos. eminio iemet du vaikai
mir ir mona jau pus met nekelia i lovos. Pilksno tvartas griuvo ir karves ugul. Ne, kiekvienas
sksta varge, rpesiuose, jau neatiduoda ne tik dali, ne tik skol, bet ir mokesi... Dabar ir pas
mus prasids... Ir tai dl mans!
Ji atsiliejo pu.
Rpesi niekur neivengsim, ramino jis.
Tik gaila, kad labiausiai eidi tuos, kuriuos daugiausia myli... Ne, a neitursiu... A negaliu j
stumti skausm...
Valentina, tar Antanas, tu manai, kad tvai bus laimingi, jei mane paliksi ir prisiversi u kito.
Juk jie visk ino. Ar nesikrims paskui jie, kai tu kentsi? Tu jiems duodi kruvin auk...
Tu mans n kiek nesigaili.
Tavs nesigailiu?! Taip, a blogas, a sakau odius, kurie tave skaudina... A tavs nevertas. Tu
tokia grai ir gera, o a... K tau galiu duoti a, skurdi snus?
Jis nutilo suprats, kad paskutiniais odiais vl j kankina. Ir, pasiirjs savo sin, negaljo
isiginti, kad tie odiai i dalies buvo tyia tarti. Dl to jis pats dar labiau krimtosi ir prikaiiojo, kad
nra pakankamai atviras ir nuoirdus; jam rodsi, kad reikt kakokios milinikos pastangos
pasiekti tam nuoirdumui, kako panaaus savs pamynim ar ipaint, isipasakojus vis savo
niekyb.
Sudie, Valiute, ities jis rank. Ir jei tu bsi kada nors laiminga, a diaugsiuos, nors biau
dievai ino kur.
Ji susirpinus, kone isigandus pasak:
K tu galvoji, Antanai? Bk gi vyras.
inoma, vyrams neskauda irdies. Bet sudie... Ne, a tave minsiu aminai...
Sustojo ir nusek akimis ligi tos vietos, kur buvo smeigtas Valentinos vilgsnis: ten kilo auktas ir
didus boktas, apsemtas nusileidianios sauls vies.
Suuko jis, dusdamas i pykio:
A nepaksiu itos tavo aukos. tai kodl sakei neteksianti! Viepatie, man lengviau bt tave
grabe matyti negu ten!..
Ir grietai, lyg nordamas nuo ems j nuluoti, numojo ranka bokt.
52

 Tu vaikiosi ten gera, tavs nesiaubs vtros, o a negalsiu aki tave pakelti po kiekvieno savo
puolimo, jis nekjo. Ne, Valiute, tu tokia ibalus, tu nepyk ant mans... Jau vsu. Eik namo... A
apie tave negalvosiu.
Jos akys nustebo. Ji padav rank.
Antanas atsisveikins greit nusisuko, pajjo kelet ingsni ir vl atsigr. Ji stovjo tam paiam
daikte. Jis gro ir prabilo:
A norjau paklausti, ar bsi rytoj mieste?
Gal bsiu, jei leis sveikata.
Ar tau negerai?
A tik i pratimo taip neku. I mamos imokau.
A noriau tave rytoj susitikti... Ir dar norjau pasakyti, kad a negalsiu apie tave negalvoti. Tu
visados atsiminki ir inoki, kad a trokau tik to vieno dalyko: bti su tavim, ir bti, ligi usimerks
paskutin diena.
Ji stovjo prie j, galvodama, k jis ipaino jai, ir tada nerami atsak:
Antanai, veriau negalvok apie mane.
Tuos odius ji itar nuolankiai ir su lidesiu. Minutl jinai velg j ramiai, lyg bijodama
krustelti ir skirtis. Paskui pamale nusisuko ir nujo.
Nujo susimsiusiu ingsniu, po kuriuo trakjo iogreliai. Antanas rymojo prie tos paios puies,
ir kiekvienas ingsnis, kiekvienas trakteljimas gdiai atliep jo irdy. Balta jos suknel tolo tarp
medi, majo lankose ir rugi lauke, kuris apsm jos liemen, trauk gilyn save ir po valandls
visai paslp j Antanui i aki, lyg ji ten bt nugrimzdusi.
XII
VALENTINA
A esu ems ir Vanden dukt
Ir Dangaus augintin.
P.B. elis
Valentina jo eia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovsi derlius. Rugiai linko nuo
grdo, miei lysse kaip dmas kilo balzgani, tiess akuotai. vangui buoels buvo pilnos skl.
Gegs jau neauk viena kitai i liepyno liepyn, i ilo il. Geisaties krmuose nutilo laktingalos
balsas. I lizd skrido jaunuts kregds, tp jos kriauj ant akos ir, krutindamos gurklius, lauk
motinos su kirminu. Lankose avys skabrinjo ol, o riukai striksjo ir band mutis. I avili lk
spieiai ir metsi aukiausias virnes. Piemenys vart saman kupstus ir rinko laukini bii med.
Jei ne iandien, tai rytoj vartuose suvilgs dalgiai, ieis vyrai ir moterys. Dirvose guls iaudas prie
iaudo, kris pdas prie pdo, isities gelton riki eils, o nusigandus putpel su maaisiais bgs dar
nenukirstu plotu.
Vasara brendo laukuose. Kiekvienas iedas nn pilnjo ir ne savo derli. Valentina pailsus
atsisdo ant griovio krato, skab sidabraoles ir glost pkuotus alavijo lapus. I atolo ilindo varl,
vartydama akis geltonam graiinly. ol skambjo nuo susislpusi iog. ydra platak nutp
ant smilgos ir suglaud sparnus nakvoti. Skraid ji vis dien, aplakst daug ied ir nn ramiai lauk
ilgos tamsybs. Valentinai rods, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas emje ino savo
keli. Jie skraid ir rpliojo takais, be rpesio ir abejojimo. Jinai sdjo krykelje. Skaidrus jaunysts
metas susidrumst, ji neinojo, kur dingti. Klausydamasi mykianio verelio tviks ardyje, mst ji,
53

k turt daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiki ir aikiai per dvejus metus sudlioti nameliai.
Ji galt vl suramstyti iirusius sienojus ir su nuometu engti juos. Bet ji mat, kad nra juose
diaugsmo, kad tai bt vien odio tesjimas ir pareiga, kurios prasm jai m niauktis. I tikrj
tvas supras, jei dar nra suprats, kad dukteriai paguodos nebus, jei ji ieis ten, kur ligi iolei buvo
tiktasi. Ir jau Modesto draugyst nn apsiblaus. Juodu galt gyventi pusiau elyje, toje
klastingoje vakaro prieblandoje, u kurios gldi naktis. Modestas nea virenyb, pridengt ididusiu
nuolankumu: virenyb tvams, virenyb darbininkams, virenyb jai paiai. Jis j iri kaip
jaunesn seser, kuri ilgainiui iaugs, susiprots ir bus gera alia tavs. Nusigrdama ji bus
nedkinga ne tik jam, bet ir tvams, kuriems bus sunku. Ak, ir jau sunku, ir neaiku! Tyli, usidariusi,
pasiaukojusi, ji gyvent su ininierium. Auka, tai vertingas odis! Ir jis trauk j. Grau atiduoti u k
nors savo gyvenim. Taiau tvas, i senelio grs, tar jai: Dukra, a noriu tavo gero... Jis supranta,
kad jo kdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai paiai mieliau...
Tu jiems duodi kruvin auk. iaurs odiai! iaurs! Ir teisingi. Naivus, mus, jaunas kaip ta
em ir sykiu menuose ipruss tai koks jai buvo Antanas. Jis buvo usispyrs, jis nenorjo su
visais nektis, bet puikybs jame nebuvo. Ir jis dabar troko jos visa btybe, troko aklai, savo
trokimu pripild ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir vis em. Kodl tie vyrai tokie! Ateina
valandos, kada jie u moter atiduot ir Diev ir karali, anot Antano. Ir jis ansyk jai deklamavo
kurio ten poeto odius: Ir eisiu laimingas kaip su moterim. Tai sakydamas, jis galvojo apie j.
Taiau jis i aukto kalbjo apie kitas moteris, mat j ydas ir juoksi. Daugyb j neegzistavo jam
nei Bron velit, nei Vincuko motina... Valentina suprato: jis negaljo papildyti j savo idealiniais
sivaizdavimais. O j puo, iskyr i kit, padidino. Apie tai galvodama, ji pati net ivydo dvi
Valentinas: vien iauktint, vos ems prisilytini pirt galais, toki lengv, antrj paprast,
neseniai laksiusi giriose ir slniuose, iuousi eeru, susivaidijani su Izabele, erzinani Petr ir
atkakliai, su meile skambinani ubertus ir openus. Ir i, paprastoji, sdjo pilna rpesio. Koks
vaikikas Antanas! Jis manosi jos nevertas. Jis smerkia save, kad nra jai pakankamai geras, tarsi ji
bt jam moralin norma. Jis dabar grta nulids giriomis. K jis galvoja eidamas? O, ji beveik
pasakyt, k jis galvoja! Vargas! Bk mano! Juk juodu neseniai dar buvo vaikai! Taip, grau, kai
jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas ydjimo metas, tai susitikimas be apskaiiavim. Ir jis
grauiasi, kad kils i skurdi nam, nieko neturi jai, be prastos pastogs ir ateities, kuria jis tiki. Lyg
jai reikt kakoki kaln! Taiau prie juodu dar yra laiko, jiems nra ko bgti akis idegus. Antanas
j seniau pasta, jo vaizduot vis laik smarkiai klestjo. O ji, Valentina, turi tarti sau: A nesu dar
su juo susigyvenus.
Jis per daug jaunas. A nesiskverbiau, nesupratau jo. Tai sakydama, ji betgi inojo, kad jis buvo
jau js j. Ir prisipaino kalbdama sau: O visgi savo sielos sapnuose ilgsiuos ir glamonju
mayt savo kdikl, gimus i mans, sodinu j ant keli, aidiu su juo namuose ir pievose, ir mano
dvasia tada alpsta i meils jam. Ji nulido: namie bus kakur nuslptas elis, jeigu ji Antanui
iandien bt pasakiusi taip. Tavo gero! Bet ar negalvos sunkiomis valandomis: Jeigu Valiut
nebt tekjusi u...
Dar labiau nusimin: o vis tiek reikia jiems duoti ar an atsakym. I ios krykels ji turi pasukti
ar iaur, ar pietus, ar vakarus. Vienas kelias jau m jai blukti, o du neaiks. Ji tikro odio
negali nn tarti Antanui, o openai neupildys vis dien, jeigu liksis iam pasauly viena. Netekti! T
od ji sak Antanui, lyg gindamasi nuo staigios itarms, bet jai rods beprasmika ir tuia vien tik
dl savo fantazijos netekti: reikia gilesnio pateisinimo itokiam lmimui. Jei j traukt laisvs
verpetai... Ne, irdies avantiros ne jos bdui. Ji neturjo didelio visuomeninio jausmo, kad ir i sritis
j pripildyt. Ji buvo siauros draugs mogus: savo tviks, keli biiuli, keli eim... Ir savo
54

valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, js faraonai, gera jums, gera miegoti, ramiai miegoti... Vis
dlto vienas dalykas sroveno joje, sroveno neaikiai ir truput klaikiai. Kaip to Antanas! Kokius
iurpius odius sak: Veriau grabe, o ne ten... Sesuo Gertrda jai visados gera, iri jos akis ir
ypsos, lyg ko vildamasi. Ne, sesele, a nieko neinau, tu nieko nesitikk i mans. Valentina man
sau: tas boktas auk j, bet auk lyg aukai, lyg pakasynoms, auk aminai. Buvo tai neramus
auksmas, traukiantis ir grasinantis. Mieliau ji nukeliaut savo dal su visais monmis. Ji nenori bti
iskirta, paymta. Tegul ji praeis eme ne tokia grai kaip sesuo Gertrda... Su gailesiu ji galvojo,
kaip jai turt utekti t balt mr, kaip ji negalt vaikioti pievomis, rieutynais, kaip bt
svetima ir tviks kiemui, ir miestui, ir emei. Tarsi apmirti, niekingai velgti pavasario ydjim ir
vasaros brendim. Taip kalbdama su savimi, ji nuklydo mintyse, sdjo usisvajojusi, kol krpteljo:
tai ji vl pagavo save beglamonjani savo kdik ir jaut, kaip ilta jai irdyje.
Nustebus apsivalg. Jau temo. Dobiluos rk griel.
Valentina atsiduso:
Dieve tu mano, a nieko, nieko neinau.
O buvo atsisdus rasti kelio, apsisprsti; ji nieko nerado. Jai buvo dar neaikiau. Ji nieko nenutar,
tik sumai visas pdas. Pabgus jaut, kad sprendimas pats artja neinia k nedamas. Visi keliai
susikirs, susimu kaip sibgj traukiniai: ir svies j neinia kur. O, kad taip neatsitikt! Taiau kodl
savaime dalykai negali isilyginti? Jie gal nra tokie baiss. Visada esti debes, atsiduso Valentina
ir turjo neaiki vilt, kuria taiau giliai dvasioje nepasitikjo. I ems dvelk iurpas, ir altis supurt
j. Nuo pagirio prieblandose graudeno armonika grojo kakur, balsas buvo silpnas ir ltas. Tolima
gaida lydjo Valentin namo.
jo pro seklyios duris nepastebta, pastat liepiedius priemenj ir usidar savo kambarly. Su
prieblanda skverbsi stiprus, atrus gli kvapas. Valentina pasirm ant lango ir mst; ji galvojo
apie tuos menkutlius rausvus naktibald (koks keistas vardas!) iedelius, kurie dien esti susitrauk,
neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po vis darel, atkakliai smelkiasi j sod, pirki, kiekvien
ply, bevek dusinte dusindami savo tirtu kvepjimu.
Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas vaigdi. Ji irjo jsias, brol Sietyn ir
Sienpjvius, ir norjo, kai numirs kada, nueiti ten auktai, laipioti i vaigds j vaigd, regti, kas
jose gyvena ir klausti, jei k nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi savo dienose. Ji mat save engiant
kanotu Pauki keliu, vieni, begalinj erdvj, susilenkusi ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu,
nieko ji nemat i t gili erdvi ir negaljo pasakyti, k emje likusioji Valentina mst, kur buvo
nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, koki naktini pauki jinai klaussi.
Niekas to nepaisys: nei rpestinga mot, nei palangs vijoklis, nei mes patys negalim to pasakyti.
XIII
KAITRA KIRBYNJ
...ir siautja oras nuo kario.
Vergilijus, En. II, 759
Tiesiai i dangaus saul degino plikus grindinio akmenis ir rjo nam stoguose. Elgetos giedojo,
nebylys skambino varpeliu, ir bekojis irjo nuo savo rat, o mieguista, nukorusi galv kumel
stovjo su dobil kambliu tarp lp. Drebindamas andenas, nirts auk i kauliuk los ydas.
Antanas, nugrimzds tarp arkli, tarp jros glt skareli, tarp dalgi ir burnini armonikui
derinimo, yrsi kit rinkos pus. Iskirtas, svetimas, jis brovsi pro palapines ir nemat nieko artimo.
55

Valentinos nerado nei ventoriuje, nei gatvi grsmje niekur jos nebuvo. Ir niekam ia jo
nereikjo, niekas jo geru odiu nekalbino. Jis tik mst, kad jinai bus namie likusi, nes vakar gi saksi
nusialdius: ne, tegu ji bva sveika ir linksmai saugo savo spiei. Taip su savim tardamasis,
nusimins, jis spraudsi pro mones ir jau suko i rinkos plati, negrsta gatv ved tiesiai jo
pastog ir jo vienatv.
alia igirdo bals:
tai jis a suradau.
Jis nesuvok, kad ia sak jam. Stabteljo, nieko nepaino ir norjo toliau eiti sieids, kad
susilaik dl kakam tart odi, lyg ir pajuokai save istats.
ia dabar! suturjo j u skverno.
Izabeliuk drsiai velg j ir u rankos laik Valentin.
Jis stovjo apglus, jaut, tartum kakas but atsitik kitaip, negu turi bti. Paskui apm j vis
toks tvankus diaugsmas, kad lpos drebjo, odio nerasdamos.
Valentina tar:
Iekojom lauktuvi Juozukui. Na, kaip anas avinlis?
riukas guljo tarp maldaknygi ir kojoje laik mlyn vliavik, pilnas sruog ir su trimis
dduojaniomis skylmis pilve. Nupirk atidav j Izabeliukei, kuri pati sau norjo roinio kaspino ir
ali, su baltais stikliukais uk.
Tas puomenas sigijus, tar:
Man dabar js nereikia. Veskit pas mam. O paskui galsit eiti sau.
Likosi vienudu. Pro veimus, pro palapines prasiver gatv. Valentina buvo iblykus, tartum
nemigus, su nuvargusiais tamsiais paakiais. moni maiaty, klegant nuo rinkos sumiusiems
balsams, muant spinduliams nubaltintas sienas, jinai atrod nebyli ir svetima. Laik rankoj
sugniauus nosinuk, kur greiiausiai bus pamirus sidti, valgsi praeinanias poras ir nieko
nesidmjo. Kelis sykius vos pastebimai grteljo Antan, bet nieko netar. K ji mst, kur ji dabar
buvo? sprend jisai ir neinojo, kaip j kalbinti. Jam regjos, kad Valentina galvoja apie kit pasaul
negu jis, kad jinai kakur toli, vaikto savo mintyse: jis bijojo sibrauti tas tylias mintis, ugauti jas ar
priadinti i gilaus miego. tai ji buvo kita ne maikti liep rinkik, ne greita eero yrja ir ne
rpestinga spieiaus saugotoja, bet ano ilo debesio draug, pati nubalus kaip tas debesis. Jis mat
tarp jos ir savs kiaurym, per kuri nebuvo liepto vienam antr. Ir jam buvo didiai jos gaila, lyg
bt j prarads aminai. Jos artumas neteik jam iandien paguodos kaip seniau tos emikos,
ranka atsiremiamos paguodos. Jis atsimin jos vakarykius odius ir su nuogsiu tar sau:
Valentina inakt bus k nors nusprendus neataukiamai. Taiau jinai bt nesirodius atlaiduos ir
nesidairius mans, jeigu bt nulmus prie mane. Taip svarst jis ir grausi. Ir vl svyravo. O jam
reikjo susiraminimo, reikjo vilties. Pagaliau jis nudiugo: jinai tokia debes mergait dl savo
nualimo, dl rpesio nakties, dl t nyki ir atri kelioni, kurias siela nueina viena, nei brolio, nei
sesers nepalaikoma, nei tv, nei biiuli neinoma ir nenumanoma. Draskosi ji, varg dvasia,
vienia, nusiaubta, vtr ir sraut, ir aplinkiniai iri tave ir nejauia, ir neperpranta tavs. Taip,
gelbk save ir j. Ir graudiai jaut, kad prie abudu stovjo kakas akla ir neataukiama, kad ta kaitra
j tirpd ir plak prie ems, o Valentin ne tolyn utri banga po bangos. Jis teiravosi savs, ar visi
itie kliuviniai nra jo paties darbas, jo mstym vaisius, ir beveik rstus atsakinjo sau, kad tarp jo ir
ios viesi plauk mergaits, ios vienintels, nugriuvo sunkus, neperkopiamas akmuo, siskverb
atri briauna... O, jis turt nematyti i dideli mlyn aki! Negirdti balso, skambjusio tviks
kieme, tarp Geisaties vendr ir kupliuos liepynuos! J dabar erzino vakaryktis jo usidegimas, jis
sak: Su aistra mes tik ardom, o buvo dar jos pilnesnis. Graudenos, kad maas ir nekaltas
56

pamiimas gali sueiyti visus lkesius, gali krimsti Valentin; o jis nori jai laims! Taiau jis nesmerk
anos staigumo valandos buvo tai jaunysts teis, geras ir reikalingas apstulbimas ir vainikas,
viesybs ir visiems daiktams giminysts minut, reta ir brangi mus lydinioj vienumoj. Tik jis ketinosi
nedovanosis sau, paniekinsis save ir gyventi netursis prasms, jeigu dl jo Valentina buvo
nelaiminga, jeigu dl jo sulaukjimo jinai dav sau itarm, kuri juodviej daugiau niekados
nesusodins po viena liepa ir nenuves po ta paia pastoge.
Auktai skambjo varpai. Aplink banyi jo procesija. mons lipo kaln ir djosi prie
giedanij.
Valentina, praneko Antanas, tu man dovanok...
Jis nutilo pajuts, lyg sakyt atsisveikinimo odius, lyg jinai lipt laiv ir adt irtis per gilius ir
tolimus vandenis.
Jai nieko netariant, jis vl prabilo:
Atrodai, lyg sirgtum... Valiute, kas tau?
A gi visada tokia, Antanai.
Ne, tu nelaiminga. Ir tai dl mans... Beje, ar seniai atjai?
Kaip tik prie sum. inai, sutikau klebon Motiej; jis tik sunairavo, kad vluojuos.
Argi? Juk jis neturi jokios rstybs bent a taip manau: j nuskaidrina Jonas Sebastijonas... Ypa
kai tu klausaisi.
Ta muzika, sako jis, tokia giedri ir galinga todl, kad ilgus metus Bachas dirbo labai viesioj,
atvertoj saulei ir dangui vento Jono banyioj ten jis ir guli nn po didiuoju altorium.
Bet sskim ia tu tikrai pavargs.
I ryt puss, pro stogus, pro klebonijos sodo virnes, kilo kalnuota debes galva. Varpai vis
gaud. Sidabrinis varpeli balsas prasimu pro giesmes.
Atsisdus Valentina nusiluost prakait nuo smilkini ir vl sugniau saujoje nosinuk. Pro
medius buvo matyti eero lanka. Joje knibdjo mons ir vdavos margos vliaviks.
Kas ten? teiravosi Antanas.
Vandens sporto vent ir vali lenktyns... Ir mane ten kviet.
Jisai nusuko nek:
Ir tvanku! Aure kaip mons grdasi aplink ulin. Turbt audra ueis.
Tik nepranaauk taip lidnai... Pas mus rytoj gal jau bus rugiapjt.
Kaip greitai... Viskas turi savo laik... Tik mudu laukiam kako ir skiriams kaskart tolyn, skiriams
patys savo valia...
Tu dalyk visados iri i atriausio kampo. Gal ne taip jau bloga...
Argi? Atsimeni, ko praiau...
Ko mums skubti!
Kur nuves is laukimas, Valentina, kur nuves?
Taip, mes galim pasukti vienur ar kitur, taiau... Jau ir dabar...
Ar vl kas buvo?
Nieko, tik taip sau...
Taip sau!.. Ne, tu sakyk man teisyb!
Mamoiai...
Mamoiai! o dl j krimtaisi vis nakt. Tu nenuslpsi man vakar atsitiko kas nors.
Vakar nieko nebuvo tikrai nieko.
Viepatie, tu gi kalbi, kad nieko nesuprasiau. O vis tiek...
Jis piktai nuspyr akmen i po koj.
57

Valentina itais suknels raukles ant keli ir atrod pasirengusi kalbti ir pasakyti. Nuo jos nosies
lp kratus jo dvi apkartusios raukls.
Vakar pas mus bta Modesto.
Radai j?
Ne.
Tai viskas ir tvarkoj!
Ir nutilo pamats, kad savo siterpimais erzina Valentin.
Juozukas iplepjo, kad su tavim ijau giri. Tvai man bt nieko nesak... Taiau ryt sesuo
man visk iaikino: es ponas Modestas tiui tars, kad galiau bti dkingesn, ir ivaiavs...
Dabar tai prasids pas mus... Ir ttis namie liko... Ne, a nenoriu eiti namo: tarsi ten bt pakasynos.
Valentina!
Noriau kur nors viena sdti ir sdti ligi ami galo...
Klausyk, ruden gausiu tarnyb. Senelis man parpins... O tau nereikjo dl to verkti... Dieve tu
mano... Mes, Valiute, susitvarkysim, vl bus viskas gerai... Kodl tu taip iri visk...
Antanai, ar tu suprasi: rodos, visa i em slgt mane taip man sunku. A jos nepaneiu, ne,
jos nepaneiu. Ir neinau dabar, kur man eiti.
Sdjo abu valandl tyldami. Erki krme akutmis emyn straksjo dagilis ir jis tyljo.
mons jau vaiavo i atlaid. Antanas nn suprato, kokia vaikas, kokia nepatyrusi buvo toji irdis
alia jo: pirmas gyvenimo smgis met j skaudiai i prastos vs, blok neini ir
neapsisprendim, kuris grau tvus, o labiausiai j pai. Dievas neturt em leisti i trapi
siel pstels srov ir nusine jas kaip pkuot piens galvut. K jis gali padaryti, kad jinai liktsi
ia, vaikiot po tviks girias, guost sen vej Kost ir klebon, ir profesori, kad ji vl linksma
valgydint Juozuk ar stovt atsirmus laukin obel ir kalbtsi su juo paiu...
Einam pas senel, tar jisai ir apsidiaug: Pabsim, Valiute, pas j, pasinekuiuosim. inai, jis
vakar taip graiai tave minjo. Juk jis myli tave. Visi ia tave truput myli. Na, einam...
Dkui, i tikrj taip bus geriau. Man reikia prasiblaivyti.
inoma. Kai mogus per daug sigalvoji apie savo varg, tai jis iauga kaip kalnas.
Juodu per sod nujo gatv. Po j kojomis svilo akmenys, rods, sprogs jie, ioks i bruko ir kirs
ataiomis tau veid.
Tartum nuo siaubo visi bga, tar Antanas, parods vaiuojanius.
Kiekvienam savas pavsis mielas, galvojo Valentina. O kaip senelio darbas?
Jis niekados neskubjo. Kartais vis laik prasdim, dailindami por sakini ar iekodami kurios
nors itraukos. Kai kada jis susimsto, kalba savo spdius. An dien radau krykelje stebint
rpintojl. Senelis man sak: Ar neatsptum, kas paskutiniais metais labiausiai sujaudino mane?
Jeigu neatmeni, tai klausyk. Dar prie lig buvau nuvaiavs Latvij. Daug syki buvau ivaikiojs
etnografin j muziej, apirjs senovikas agres, akias, strles, lankus... kart man krito ak
moters kapas. A stebjau tos sieviets papuoalus, tkstant met guljusius po eme, stebjau
alvarines rinkes, iedus, tuos paprasto, negudraus idarbio daiktus. Netiktai atsivr didel teisyb
man: tai ms mot, mirus prie tkstant met, buvo tokios pat sielos, kaip ir i laik moteris ji
mgo puotis, ant rank, ant kaklo neiojo iedus, mgo aisti ir myljo... Ir mano akyse ji stojo tokia
gyva, prabilo taip artimai... A tada jauiau, lyg savo rankomis lytiau praeit... Mano vaike, ir tu
pajusi praeit, kada suprasi, kad ituo viekeliu prie tkstant met keliavo toki pat rpesi
varginami mons, kaip ir iandien. Ir tada jie kirto girias, jo vestuves, gr mid, gaud vr ir
paukt, verk ir linksminosi. Ar tu pagalvojai kada nors, kad ant ito akmens po tokiu pat pasvirusiu
kryium kakada sdjo toks pat senelis, kad jo nagin ia buvo mynusi pd, kad jis tarsi ir
58

nekjosi su savo vaiku... Keista: mes niekad negalvojam, kad senovj bta vaik, tarsi visi tada bt
seni ir ili gim...
I tikrj, susimst Valentina, ir i ms tiek beliks, kaip kad senelis pasakojo, o mes taip
sikib t gyvenim! Ir tuiai sikib, tarsi ne vis tiek, ar mes inyksim iandien, ar rytoj. Ar atsimeni,
k tu man skaitei an vakar i Omaro Chajamo: Tu pasaul matei, ir visa, k tu matei: niekai. Ir visa,
k tu pasakei ir k tu girdjai: niekai. Vis em ligi pai gelmi tu apiekojai: niekai. Ir visa, k tu
namams pirkai, niekai. A n nesigailiau, jeigu...
Kas jeigu?
Ko gi taip rsiai iri?
Sakyk, k susigalvojai?
Antanai, a visikai nieko... Pagaliau n kalbt neleisi.
Ir ji nusijuok.
Kalbti leisiu, bet irk, kad niek man daugiau nepasakotum. Tu privalai likti ia.
Ji nesmagiai nukreip kalb:
Bet ir gerai atsimeni senelio odius.
Jis man yra lyg senosios, herojikosios kartos testamentas, paskutinis balsas: greitai jie vien i
kap mums bylos...
Dar pairsim, atkakliai pasak Valentina, lyg kit mint itardama tj, kuri jos sieloj gldjo
nesakoma ir tokia nerami.
Nesuprasdamas, k ji man tais odiais, jis prabilo:
Galtume tiesiai sukti.
Bus ariau...
O k ten matai?
Ji sustojo ir abejodama susvyravo. Antroj gatvs pusj Antanas ivydo ininieri, Bron velit ir
dar vien vyr su iaudine skryble. Bdinas oriai velg Valentin. Jis, matyt, buvo patenkintas
ituo jos nustebimu ir svyravimu. Ir tartum sak: A dar galiau tau dovanoti. mogus su iaudine
skryble dirsteljo Antan ir Valentin, paskui kako klausinjo i savj.
Valentina, pasak Antanas, einam.
Tikrai, klusni sutiko jinai.
Anie trys greitai persimet keliais odiais, ir i j atsiskyr Bron. Ji prisiartino prie Valentinos,
padav jai rank, o Antanui linkteljo galva.
Valiute, prabilo ji, praytume pas mus.
Mes einam pas senel, tar Valentina.
Senelis nepabgs, juoksi velit ir pro pet irjo Antan, tartum kalbt: tai k a galiu.
Bet man svarbu... Ne, a neinau...
Klausyk, Valentina, a rimtai kalbu: ponui Modestui esi reikalinga... Jis tau nori pasakyti... Na, pati
igirsi. Einam. Jeigu skubi ilgai nelaikysim.
Ne, veriau palik mane... A taip nuvargus...
Mano uvele, mes ko nors uksim... Be to, ponas Modestas nort inoti... Jis truput sieids...
Ne, ne taip norjau pasakyti... odiu, vietoj pamatysim. Jei ponas Modestas prao...
Valentina juk turi eiti pas senel, spyrsi Antanas.
Tik por odi ponui Modestui... neatleido Bron.
Ponui Modestui, ponui Modestui... Kartojat jo vard, lyg bt arkangelas...
Antanai! sudraud Valentina. Taip negalima...
Ne, Valiute, tu pas j neisi. Panele Brone, pasakykit grusi...
59

 Ko ia stypsosim gatvj, velit pam Valentin po ranka. Yra btinas reikalas, susikeisit
pora odi ir galsit vl keliauti sau.
O a nenoriu, usikirto jis.
Antanai, tar Valentina, tu kalbi, lyg vali turtum...
Taip, jei tas pirt pajudino u keli myli... O a maniau...
Koks jis iaurus, pabr Bron Svelit ir pasitrauk Valentin save.
Valentina skaudiai velg Antan. Paskui ji sunabdjo: A tuojau ir nuilsusi leidos vedama.
Jisai nejaut nei pykio, nei pagieos. Atsirm telegrafo stulp ir mat, kaip jo liepautoja eina
kaitusiais akmenimis. tai vyrai j sveikina, juokiasi ir kalbasi, tarsi tarp jos ir Modesto nebt jokio
nesutikimo. Dusliam ore slops, mediniai tarkjo praeivi balsai.
Jis krpteljo. Visi keturi jie nusigr rink jie rengsi eiti. Valentina taiau k sak, atsisuko
Antan, bet velit su ininierium pam j vidur ir nusived.
Ir jinai atsiirti jau neatsiirjo ten, kur jisai lauk kaitroj.
XIV
VTR SKURIAI
Taiau buvau a jaunas ir kvailas
ir nn verkiu.
V.B. Jeitsas
Valandl jis lauk ramus, tarsi nieko bt neatsitik. Jisai vyls, kad Valentina gr, tuojau
pamatys jos melsv suknel i u nam kerts, pamatys klausinjanias jos akis. Stovjo kantriai. Pro
al nudardjo vienas veimas, nudardjo antras. Nuo stogo ant bruko nukrito du susipe virbliai ir
vl nulk neisiskirdami. Valentina negro. Tada jisai atlijo nuo stulpo ir nusek dingusij
pdomis: apytutj rinkoj nieko nemat. Nn tik pajuto, kad j itiko nelaim: jis buvo istatytas
pajuokai, Valentina, geriausioji, paliko j...
Jis sustojo, dusdamas i pykio ir nerasdamas odio. Atsipeikjs kaukjo gatve ir kartojo:
Jai mans nereikia, jai mans nereikia...
Jis negaljo paksti nei it nam, nei gatvi, nei medi... Skubjo i miesto, man rasis paguod
tarp girios pu ir uol: bet ir ia buvo klaiku, nyku, vienia. Svetima jam buvo ioji ksm, visos
tos akos ir virns. Skubdamas jis grasino nedovanosis... kaits pu kvapas j alsino. Jis jo
ilais ir slydo ant spygli. Tartum gaisro, ugnies jie lauk itie itrok, aitriais sakais iprakaitav
kamienai. Valentina, kad tu btum inojus: tu aminai nujai nuo mans. Aminai, aminai! A
tuojau... Ne, Valiute... Mudu niekados, o niekados...
Jis atsimin laukym, kupetas, gaivi pavakar glenam atole. Norjo atsissti prie ieno kupetos,
apie niek negalvoti, jokio odio netarti, vien tik prisiglausti prie ems, gulti itisas valandas,
metus, gulti ligi ami galo, neturint draugystj nei mogaus, nei paukts, nei menko vabalo. Jis
ijo aiktel: nebuvo ten jau ieno. Ir ionai tuia, kaip ir visam jo likime. Apsikniaub veidu em
ir liko gulti nejuddamas, atkaklus, sieloje aukdamas kert ir jausdamasis toks menkas, bejgis
prie savo nedali, kuri su nirtimu svarst ir vis labiau krimtosi. Jis nemat vejoje vaiktinjani
varnn n ilgjani eli, neskait minui n valand, buvo lyg iskirtas i j bgimo, joms
svetimas. Jis tik du daiktus regjo: Valentin ir savo skausm. Valentina stovjo begalinje tamsybje,
stovjo ten balta ir neprieinama, tokia daili ir aminai dingus. Retkariais ji msiojo tartum silpnas
iburlis tolimam poemi gale, apsupta eliuot, nejauki skliaut. I jos, lyg i nepasiekiam
60

gelmi, skleidsi reta viesa, ryjama godios tamsybs. itoj tamsybj niksojo skausmas jo
skausmas. Jis neturjo aiki bruo, neprimin jokio daikto, jokio vries n mogaus. Taiau galjai
nuspti, kad jis vis tiek ten slypi prieblandoje, kad jis nakia irplios i savo tinkl, ities lykias
kojas ir iulps tave, kankins ir marins ir vl gyv paleis, kada ims auti rytas. O, rytas, didioji aura jau
dingo, jau nujo negr ji, negr...
Dusliai sudundo em. Dunksjo i gelmi, i tamsi jos viduri. Paskui nykiai suiureno virns.
Antanas pakl galv. Jo veidas buvo suraiytas sispaudusi kambli. Pro medius, ryt pusje,
klsi didelis, juodas debesis. Slinko jis i lto, rstus ir galingas. Nuo sauls jo kratai buvo parud,
lyg variniai. O emiau juodos dms turjo melsv, metalin atspalv, tok neram. Mediai stipriau
suvokt, kurtus nabdesys perbgo akomis, nulenk jas ir visai dingo. Berai ir skirpstai
stksojo negyvi, nusigand. Nuiuvo sniegena, ir raudonkakl neiulbjo lazdyne. Netoliese igirdo
urktim. Atole viena paskui antr stovjo dvi besigaudiusios vovers ir paskui nr kit aikts
on, itiesusios ilgas uodegas.
Danguje vl sunkiai ir paspringstamai trinksjo. Saul buvo drumzlina, apsiblaususi. Lyg bgdama
nuo debesio, ji nusviro mik ir likosi karoti vietoje, padmavusi, nudilusi, beviltika.
Tik iogas rk vienui vienas rk visoje laukymje, nirts grie ir skambjo, aukdamas vtr ir
litis, atriai rdamas kaitr. Akla ir aii buvo jo daina, ado netekusiam, imirusiam pasauly
skardinti giesm. Nyku buvo Antanui jos klausytis. Jis pakilo ir gro miestel. Mediai tyljo ir lauk.
Audra juos kankino, i tolybs trokindama ir dusindama.
Aplenkdamas namus, nujo eer. lankoj jis rado vis Kirbyn. Trankiai grojo vilganios ddos.
Lygiu, tarsi suledjusiu pavirium iuo valtys. Pamai kilnojos irklai, nuvargusios blaksjo vliaviks.
Antanas dairsi po mini. Prie tiltelio stovjo ponai, tarp j ir Modestas. Toli nuo j, atsiskyrusi nuo
minios, jis ivydo Valentin. Ji buvo atsirmusi skursni pu, lyg atmesta nuo vis moni. Antanas
mat iblykus jos veid ir mst sau, kad ininierius j paliko vien, nelaiming. Tyli ir nuolanki, i
tikrj dabar ji kentjo kentjo iduota, patyioms istatyta. Taip, Valiute, bus saks Bdinas,
tu luktelsi: prie estrados, matai, renkams tik oficials asmenys. Ne, ar jai pakelti itiekos blokim!
Antanas nusigr: j pastebjo Valentina. I netikto krpteljimo, i atidiai atkreipt aki ir lto
nusisukimo jis suprato, kad Valentina j mat. Ar ji dabar jo lauks? O, kaip jis nort prie jos
prisiartinti, kalbinti j paprastais odiais, lyg nieko bt neatsitik. is noras jam atrod juo didesnis,
nes buvo tai beviltikas, niekados nevyksis noras: jis neengs n vieno ingsnio prie tos, kuri j
pamet dl ano... Ak, jis nirto ir duso i neapykantos. Negaljo aki atitraukti nuo Valentinos, smerk
jos pasielgim ir sykiu jaut, kad didiausia kalt jam paiam krenta: jo usispyrimui, jo didybei, jo ligi
krauj eistai sielai. Jeigu jis galt dovanoti, pamirti an kaitr prie rinkos, kukliai itartus a
tuojau, pamirti lius Modesto vilgsnius, Brons velits veidmainyst, ne, jis t vot bt
galjs iplti tik su savo irdim. Sykiu jis inojo, kad jo pyktis ibls, kai ia nebus jau Valentinos, kai
jau negals jos rasti ir pasiekti nei tvikje, nei Medions girioje. Tada jis apmstys kiekvien jos
pavelgim, kiekvien lp krusteljim ir supras visus jos neitartus odius, grauis ir niekins save,
niekam neatvertu skausmu pripildydamas visus ilus, visus eerus ir vis em.
Vl pasiirjo ir nusimin: Valentinos jau nebuvo ties puim. Tyrinjo mones, kol j rado
pasislinkusi prie minios ir sykiu ariau prie jo. Staiga jis irdo tai ji eminasi, ji gerinasi ir gretinasi
prie tavs, nusilenkia. Ne, jam nereikia itos aukos n sutrintos irdies. Ji dav pradi nn tu,
Antanai, enk mane. Negaldamas paksti tos minties n klaikiai trenkianios muzikos, jis apsisuko
ir, neinodamas kur dtis, gro savo kambar bent niekas ten jo nematys. Jis gals stovti vienas
prieais save, prieais savo rstyb ir dovanos neinani sin. Rinkoje dar lkuriavo pora veim.
Debesys grmojo arti, apniauk vis rytin dang. Apsiblausus saul irjo vakarus ir, rods,
61

niekados nepasieks savo guolio. Tvoksteljo pirmas uoras, kl or popiergalius ir ne,

blakydamas juos ir sukdamas su smlio skuriais. Susidrumst antras vjo gsis ir jau nesiliov
kartai alsavs, visa galybe luodamas negrstas gatves, trankydamas langines ir stog skardas.
Kregds klykaudamos kovsi su vtra. Jaun liep lapai drebjo ir niokt blakydamiesi. O kakur
tuiame ir padmavusiam danguj sausai tarkjo perknas.
Antanas usidar kambary. Atsiguls ant lovos klaussi, kaip ssparos vilpia ir cypia. Protarpiais
vjas i gilumos mik usiaukdavo galingai, artdavo kaip naikinanti vilnis, griaudamas ir
niokdamas virnmis. Tada ant lub imdavo brakti, lyg svetimas mogus ten vaikiot. Visi
namai apmirdavo ir laukdavo, ar nenune j vtra, kaip t popieri gatvj. Nejautrus ir sunaikintas,
siklauss didi Medions giesm, Antanas lauk audros, lauk isivadavimo ir paguodos. Taiau
debesis taip ltai niauk padang, prieblanda vis nesirod kambaryje. Taip jis guljo valand, gal
daugiau, usimerks ir lyg per sapn lyddamas amin medi gaudim ir vis garsesnius griausmus.
Ir pats jautsi toks neymus, beveik inyks alia to ems ir dangaus limo. Jis guljo ir lauk
sraut, lauk i akn raujam egli ir trenkt pu kvapsnies. Dangus dundjo ir nerimo, pritvins
lii ir ugnies.
I pradi gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! duris beldsi. Abejingai lauk, nepraydamas.
Jam gi vis tiek...
Su griaustiniu susimai antras stukteljimas duris. Taiau jis neatsiliep ir stovjo ties lova.
jo Valentina.
Ji nedrsiai lukterjo ant slenksio. Paskui eng kambar. Neigirdus i Antano n vieno odio, ji
tar, sikibus krslo atlo:
Jau lietus ia pat... nespsiu ligi nam. Noriau palaukti.
Galit laukti, panele Valentina, atsirm lang jis ir nepra jos sstis.
O, kaip nuvargau, prabilo ji ir sukniubo krsl. Gal leisit pailsti.
Kodl ne praom ilstis.
Rankomis parmusi veid, irjo Antan.
Toks vjas, kalbjo ji. O, taip troku!
Jis irjo pro lang, dairsi mik ir nieko jai neatsak.
Mlynas aibas isiakojo danguje.
Kad bent kruos nebt, vl tar ji.
Lyg ne vis tiek, murmteljo jis ir tyrinjo debesis.
Antanai, k tu kalbi!
K man daugiau kalbti: nieko neturjau ir vl nieko neturiu!
Valentina norjo atsistoti, bet likosi krsle, tokia nuilsusi.
Ji tar:
Antanai, dovanok man. A nenorjau tavs eisti...
Panele Valentina, ia nra ko gailtis n atleisti.
A tikrai maniau grti, bet jie... Ne, a negerai padariau.
A gi visk inau.
Nepyksti?
Mano pyktis!
Ir jis abejingai gteljo peiais.
Ji neramiai sujudjo krsle ir ilgai irjo Antan. Jis suprato, kad savo usikirtimu j stumia nuo
savs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek pagieos, kad tie odiai krito jam savaime.
Tu man atleisk, pra Valentina, a nenoriu, kad tu mans nekstum ir smerktum.
62

 Taip, kadaise man daug diaugsmo davei, sak jis. Ir neinau, kur jis dingo. Tu sugriovei
mane...
Antanai!
Ir vis dar nelyja, lyg niekur nieko itar jis ir pats knysteljo.
Tu mane varai?
Valentina pakilo.
Ne, gali ilstis. Bet matai pas mane i tikrj nieko nra. Tik keturios sienos! Maa nauda i
toki kaip a.
Jzau!.. Bent pasigailtum ir savs, ir mans.
O, a jau tiek gailjausi, kad daugiau negaliu.
Sudie, Antanai, itar ji.
Ji laiksi sikibus dur ranken.
I tikrj bt geriau grti prie liet.
Jis pats isigando i paiepiani ir iauri odi. Valentina nuleido galv. Du plauk iupsniai
krito jai ant smilkini, ir ia jam akyse stojo paveikslas: jos garbanos, tada isidraikiusios po liepa. O ji
pastmjo duris isyk jos neatsidar. Tada stukteljo keliu jinai, kaip daro mai vaikai,
neskubdama vr jas ir i lto dingo priemenje.
Antanas lauk ir klaussi: norjo igirsti ingsnius u dur, susimsiusius jos ingsnius asloje. Nn
jis aikiai regjo, kaip skaudiai smog j paskutiniais odiais. Kiek ji iandien ikent! Ir tvikj, ir
atlaiduos, ir dabar ia! Jis buvo jai paskutin priebga ir ksm ji neturjo kur prisiglausti, i gera
mergait. Jisai gi buvo jos namai ir jos prieglobstis, ir ji savo irdy buvo ia atjusi paguodos prie
savo paios prie juodviej slenksio! Jis norjo bgti prie dur ir aukti j, bet nedrso jam rodsi,
lyg jinai stovt priemenj, ar jo tikdamasi, ar bijodama eiti audr. Vjas buvo aptils, mediai
griaud ir o, ir sutemos rinkos kambar. Jis vis stovjo prie lango, u kurio rymojo juodas egls
elis. Virum medi pliesk ugnins rykts... Antanas greitai pravr duris ir klaussi, kur jisai
igirs jos alsavim. Tuioj ir prislgtoj priemenj susikryiavo aibas ir buvo ten akla tyluma.
Valentina...
Jam niekas neatsak.
Tada kteljo:
Valiute, klausyk, Valiute!
paskutin Valiute atliep tolimas perknijos dundesys.
Kur ji uvo? Ne, turiu j rasti! Taip negalima...
Ir gatvj nebuvo jos matyti. Bema nusigands, jis puol iekoti Valentinos.
aibai varst dang: vieni j buvo isiakoj, kiti krito emyn lyg sulauytos linijos ir sausai, trankiai
terkjo, nepalikdami jokio aido. Juos lydjo dideli, geltoni liepsn lieuviai, raiydami debesis, ir
galingi dundjimai ritosi tolyn ir tolyn, kol paskutiniu nusigriaudjimu nurimdavo kakur paiame
ems krate, u giri, u vanden.
Antanas skubjo. Pirmi laai, stambs ir alti, capteljo sml, igrdami juodas skyles.
XV
PASKUTIN VARGON GIESM
Bet kas suauks erdvje paukt,
Kas apgr kelius, kuriais ijome...
V. K.
63

aib viesoj pro lang buvo matyti puis gale daro, giria ir bings eero pavirius. Vjas pl
pirkios stog, sienos girgdjo ir vilp, lyg bt kiauros. Prie Kosto glaustsi kal ir unkdama lindo
jam akis, mgino gultis ir pasidti snuk ant leten, bet vl kilo ir cyp. Senis guod un, ir jam
paiam buvo ramiau, kai nekjosi. Kelint kart jau gro prie lango, vis dar neatsipeikjs i savo
apstulbimo, nors jau bus valanda, o gal ir daugiau, kaip visa tai vyko. Vjo dauomos vilnys oko toli
nuo kranto, niokdamos ir griauddamos. Jis mat aibo nuviestas putotas keteras ir vienas sau
murmjo: Tu itaip jai padaryk, tu itaip jai... Ir spaud veid prie staktos, lyg nort su igrstais
stiklais kristi nakt ir audr, skubti ir iekoti.
Kal atsikl ir urzg, irdama duris.
Uuodi k?
Rud atsargiai priselino prie slenksio ir vl dzimbino baugti kert.
Kostas mst:
Gal tikrai kas stovi lauke?
Ir pravr duris. Vjas tk lietaus iurkles grindis. Pastogje buvo mogus.
Ueik, tar senis.
pirki jo Antanas.
Jis buvo vienplaukis, kiaurai permerktas.
Dieve mano, kas iandien judviem? nusimins paklaus senis. Sskis bent.
Antanas sudribo ant suolo. Kai jis patrauk po savim kojas, liugsjo perlap batai.
Tau reikia persivilkti... itaip perlytas... tupinjo Kostas.
Pams vak, iekojo drabui.
Nuo suolo atsiliep Antano balsas:
Niekur jos neradau, Kostai.
Ko taip?
Ivaikiojau visus pastamus, lyg vienas sau pasakojo vaikinas. Nei pas Bron, nei klebonijoj,
nei baliuj jos nebuvo.
Apie k gi kalbi?
Antanas irjo purvinus batus ir sak:
Ne. Valentina bus grusi namo.
Kostas pakl galv. Vakas nuo vaks varvjo jam ant pirt.
Maiau j, tar jis.
Matt!
Dar nelijo, o a sdiu vienas ant slenksio. Tik iriu i girios pasirodo ji, prieina prie mans
ivargusi ir klausia: kaip js sakytumte, ar tuojau ims lyti? O a jai neku, kad ligi tviks
nespsianti. Tada ji susimsto, o buvo tokia pribaigta, kad man net graudu... Ji ir sako: Imsiu dds
valt bus greiiau. Nespjau odio itarti, kai atsikabino laiv ir oko...
Ir leidot!..
Kai pribgau prie vandens, ji buvo eere...
Reikjo vytis...
Juk tai vienintel mano valtis...
Vis tiek reikjo sulaikyti...
A ir pats inau... Ir man jos gaila. ita vaikas iaugo mano akyse, a jos laukdavau, kada pro al
praeis ir ger od pasakys. Ji viena ia nepamiro mans... Ir kodl ji taip dar? Tokia pritrenkta,
sumenkus, nors verk...
64

 J iandien ir namie, ir mieste bar...

Nustebs senis irjo Antan, kuris pasakojo:
Ji buvo pas mane, o a j... Ar ji tvik plauk?
Ne, ji tiesiai per eer.
Per audr!
Ir aibai gi, Viepatie aukiausias! persiegnojo Kostas.
Ar... ar neapvers?
Kol buvo mano akyse, ji plauk gerai... Mat i maums vis prie vanden. O vis tiek n a
nebiau drss... Paskui j lietus lyg skraistmis utrauk... Dievas ino, kur ji dabar.
Einu... Iekoti.
Prie jo privarvjusi telkojo bala.
Kaip tu iekosi nei valties, nei moni... Dabar ji jau vis tiek bus savo vietoj.
Kaip tat savo vietoj?
Jeigu pasisek, bus pas seser Gertrd.
Vaikinas irjo krpsini vak. Paskui ijo ir likosi pastogj. J atsek ir senis. Eero vilnys tiko
ligi pat lnos. Rytuose, tarp giri, msi raudonas dangaus kratas, ia iblsts, ia vl besipleis,
tarsi kakas pritps ten pst arijas. Pro griausmus, pro girios gaudim ir vtros auksm buvo
girdti, kaip pritvin grioviai ir grioveliai gurguliuoja eer. Protarpiais vjo uorai blok lietaus
srautus sienojus, o aibai, vieni isikeroj, kiti staiais kampais sul, kryiavosi danguje, pliesk
debesis, ir blankioje j viesoje stksojo susig kiai, iblyk laukai ir girios.
Grkim, nedrsiai paragino, dar trenks.
Antanas paklaus ir gro pirki. Pro lang sek jis aibus ir lauk, kol jie prarets, o griaustiniai
nudunds kitas lygumas ir kitas sodybas... Kur dabar Valentina?.. I lub lagsjo laai molin asl...
O laikas slinko, sunkus ir alpinantis.
Atsargiai Kostas pravr duris ir dingo. Kai jis po ilgo vaikiojimo gro, Antan rado berymant,
su nuleistomis akimis grindis. Valandl lauk, o paskui prijo ir paadino u peties:
Jau nelyja.
Kas yra? nustebs pakirdo anas.
Valt parsiveiau... Gavau j Gervinyiuos. Ar plauksit su manim?
A? Taip.
Ore dulk paskutiniai laai. Buvo ma prieblanda, kurioj grimzdo eero vanduo, vendrai,
pakrants ir laukai. Priplakta ol stiebsi ir veliai kvepjo. Grioveliai nardami skubjo ir griuvo
Geisat. O vilnys mus auktos, apsiputojusios bgo jos rykaudamos per vis eer, plaiai
dsaudamos ir niokdamos, virto krantus, oko pakriaues, paskui lo, kniubo atgalios ir
eidamos nyko gelmse. Jau ioravo iaurje ar neugesusi saulleidi alsvi pdsakai, ar tvinko
ten nauja aura. I t auktum, pro skyst rk, pro eero purslus, svido neregima viesa.
Taip juodu nuplauk ligi antro kranto, kur ant smlio guljo ivilkta valtis.
Tai mano, paino Kostas ir ranka iupinjo briaun.
Abu nujo per giri. Prieais niksojo tamss vienuolyno mrai. U t mr tu lyg jutai nuslptus
ingsnius, kudesius ir rpesting plujim.
Sustoj pasibeld vartus.
Vartinink Antan paino ir klausiama atsak:
Taip, ji tenai.
Ir numojo juod koridori.
Ar jai nieko?
65

Ne, vartinink dabar Valentinos nemaiusi, bet galinti pakviesti seser Gertrd: jinai budinti.
Vaikinas krpteljo sulig tuo odiu.
Budinti? jis susig klausdamas.
Bet vartinink jau buvo dingusi tamsioje angoje. Tik jos gaubtuvo kratai dar bolavo kakur toli,
nykiai kaukjo ingsniai sunkius akmenis ir aidjo niriuose skliautuose. Neilgai trukus atsikartojo
antri ingsniai, dusls ir nelygs, lyg mogus eit po ilgos nemigos ir ilg sielvarto nakt, slegiamas
viso ivargusio kno.
Sesuo Gertrda juos sived prieang. Ji pirmutin atsisdo ir nuleido pailsusi rank ant uolinio
stalo. iburio liepsna okiojo ir blaksi, traukiama alto oro srovs, o i lub smigo atrs
Apvaizdos spinduliai. Antanas vilgterjo juos ir nedrso irti. Jam vaidenos, lyg toli gera akis
tamsiam trikampy, krpsdama ir blakydamasi drauge su liepsna, veria j nenumaldomu priekaitu ir
smerkimu. Prieais j stebjo iblyks, neperprantamas sesers veidas, apgaubtas juodu ir neramiu
rbu.
Sunku buvo plaukti? ukalbino ji.
Bangos dar didels, tar Antanas.
Ir paklaus:
Sesele, ar ji ia? A, teisyb, sak jau vartinink.
Taip, ji ia.
Ar negaliau jos pamatyti... Man taip reikia.
Ji guli.
Ir sesuo vengianiu vilgsniu pasiirjo pro lang sambrkius.
Jis nurauds pasitais:
Tikrai, pas jus negalima... Ir kaip ji ia atsirado?
vejai j igelbjo i eero.
Igelbjo?!
Buvo jie ten pairj prie vandens per audr.
O kaip jai ar labai blogai?
Dievo rankoj yra gerumas ir blogumas.
Ir sesuo atsiduso.
Bet dabar? Kaip ji dabar?
Dievo pagalbos jai praykit... A atsimenu ir Valentina man apie jus yra seniau kalbjus. Tai galiu
jums atvirai pasakyti: reikia jai dangaus pagalbos... Bet per daug nesirpinkit ir plaukit namo. Mes
darom k galdamos. O jums duosim ini apie Valentin. Atsisim mog, gal usuks grdamas
kunigas klebonas...
Jis ia?
Taip. Ms kunigas ivaiavs, tai jam paskambinom...
Senis Kostas nusigands irjo seser Gertrd. Ji sak:
Pakeliui gal pranetumt tvams. Jau ketinom sisti mog.
Antanas tyljo varydamasis. Paskui jis pakilo ir tar:
A dar norjau paklausti... Js pasakytumt gal Valentinai, jog a buvau ir praiau, kad man
atleist.
Ji daug kalbjo apie jus ir visk atleido. Ji taip graiai js vard minjo. Ne, ji negali turti
piktumo, ramiai atsak sesuo ir pakilo.
Antanas ijs atsisdo ant banyios laipt. Rytuose tvenks raudonos pavaists. Paukiai budo
ir giedojo. Jie aud giesmes virum eero, giri ir io ikilnaus bokto, kuris, rods, drauge su jais
66

skambjo. Ir tikrai banyioj grojo dusliai, prislgtai. Vaikinas jo vid. Tamss skliautai,
boluojanios kolonos, sambrkiuos nuskendusios kerts tarsi vaitojo. Nuo vik vargonai
drebdami auk vienio mogaus skausm. Rodsi, kad didiam tyrlauky stovt vyras ir vis garsiau
pasakot savo sopul aplinkiniams smiltynams, idegusiems krmokniams ir akmen uoloms. Garsai
vis augo, plauk vien srov, kuri tvino didyn, nenumaldomai dausi ir griov. Ir toj muzikoj bta
tiek nirtusio sielvarto, tokio baisaus skundo ir grasinimo, kad rods, jog skliautai ims skilti ir byrti, o
vargon ddos neilaikys ir sprogs. Tai staiga i io siautjimo prasimu atri, klaikiai rkianti gaida,
nutild visus kitus garsus ir svaigiu greitumu kilo vis auktyn kaip ietis, sviesta vaigdi erdves.
Ir mai nutilo.
Nusigands to kertingo auksmo, tos klaikios paguodos, Antanas susigs stovjo u pilioriaus ir
nedrso nei atsisukti, nei lauk eiti. Ir jis pats knysteljo, kai u savs igirdo rb iugdenim ir
ingsnius.
Nuo vik nulipo kunigas Motiejus. Jis ivydo atgrt Antano veid ir pats m bailiai valgytis
lyg nusikalts.
Maniau, kad ia nieko nra, tar jisai.
A netyia... Dieve, kaip grau buvo! A noriau, kad js mudviem kada pagrotumt dar.
Mudviem... pakartojo klebonas ir irjo plazdani liepsnel prie altoriaus.
Pirmi spinduliai tyliai palytjo margus lang stiklus. Bonioj tamsa retjo, o ventieji vienas po kito
nrsi i sambrki. Nrsi j rankos, per nakt budj gyvi veidai ir rb klosts, pilnos eli.
Jaunikaiti, nebus kam mans jau klausytis... O kam daugiau a begrosiu? kietai pasak kunigas
Motiejus ir nujo.
Ir kai jis ten jo, vis madamas banyios prieblandoj, regjos Antanui, lyg ant io vyro bt
nugriuv visi sunks mr akmenys ir slgt silpnus jo peius, gniudyt j prie ems, kurioje nieko
jam neliko: toks sunyks, neymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvs siaubiamas, nukaukjo
klebonas alta asla ir dingo siaurose durelse.
Lauke vaikinas dar vaikiojo po kapus, buvo nuklyds giri, vis lkuriuodamas ir vildamasis, ar
ijusi sesuo Gertrda nepavadins jo vidun. Tylu buvo aplinkui, ir niekas jo nepaauk. Grs sdo su
seniu Kostu valt ir plauk eeru, kuris vis liau alsavo. O Antan labiau ir labiau niauk ilgesys ir
gla. auksi jo siela: dar syk pavelgti jos akis, pajusti velni jos rank ir ipasakoti, kokia gera ir
paguodianti yra jam buvusi jos irdis nuolanki ir visk atleidianti. Ir geiste geid jis savo dvasi,
savo krauj sirti aliai vien jos skruost bruoel, kad j, brang ir gra, isineiot ligi tolimiausi
dien.
O valtis bgo eero bangomis, ir iluose giedojo strazdai.
Kai juodu pro meldus atsimu krant, vos girdimai dsteljo i gelmi balsas. tai jis m
garsti, gaud visiems namams, visiems monms ir vrims.
Senis atsisuko bokt, kur skambjo varpas, klaussi ir buvo toks skurdus, tarsi em smengs.
Jis pasiirjo gailiai Antan ir persiegnojo.
Antanas i pradi nesuvok to enklo. Bet tuoj suprato, nuleids galv, kop krant ir bijojo
velgti ir med, ir baltas rugi lyses. Ir visoj ioj didelj emj neliko jam k irti.
Ten suvangjo plakamas dalgis. Tuoj ieis kirtikai ir stos bar.
Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivinink, viena dainuotoja, neieis ias lygumas ir,
pasirmusi rik, nestebs ji vasar derliaus.
Antanas Vaiiulaitis, Tavo veido viesa: novels, padavimai, romanas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 366481.

67