Anne Rice

MUMIJA,
arba
RAMZIS
PRAKEIKTASIS
ROMANAS

I angl kalbos vert

VLADA BAUBONIEN

eridanas
|

Kaunas
2008

Anne Rice
THE MUMMY OR RAMSES THE DAMNED
London, Penguin Books, 1990

UDK 820(73)-3
Ri-18

ISBN 978-9986-97-224-2
Copyright 1989 by Anne O'Brien Rice
Cover art copyright 2008 by Sagittarius
Vertimas lietuvi kalb leidykla "Eridanas", 2008

Su meile skiriu roman

Stenui ir Kristoferiui Raisui,
Gitai Mehta,
pasiliusiai io romano idj;

* * *
Serui Artrui Konan Doiliui,
paraiusiam nuostabius
apsakymus
"249-tasis eksponatas" ir "Toto iedas"
apie mumijas;

* * *
Dkoju H. Raideriui
sukrusiam nemirtingj

Hagardui,
roman "Ji";

* * *
Taip pat visiems, kvpusiems gyvast
mumijoms filmuose,
apsakymuose, romanuose.

Ypa esu dkinga savo tvui

Hovardui
O'Brajanui,
kuris ateidavo mans parsivesti
i vairi "misterij",
nes a taip isigsdavau "mumij",
kad, vos igirdusi nelemt muzik,
paiurpdavau jau foj...

PIRMA DALIS

- 9 -

skyrius

Akimirk j apakino fotokamer blyksniai. Kaip gaila, kad negalima

ivaikyti reporteri.
Mnesi mnesiais jie trinasi aplinkui - nuo to laiko, kai tarp i ni
ri kalv, esani pietus nuo Kairo, buvo aptikti pirmieji archeologiniai
radiniai. Tarsi ie urnaligos suprast, kas ia vyksta, ar k nors ima
nyt. Tarsi inot, jog po daugelio met triso Lourensas Stratfordas
pagaliau priartjo prie pagrindinio viso savo gyvenimo atradimo.
Ir tai jie ia - su savo aparatais, kyriais blyksniais. Vos neivert
mokslininko i koj, kai is kalno masyve ikaltu takeliu skynsi keli
prie pusiau atkast marmurini dur, ant kuri matsi kakokie rame
nys.
Lourensui pasirod, jog tamsa staiga sutirtjo. Jis mat raides, bet
negaljo j irti.
- Samirai! - kteljo jis. - Pasviesk!
- Gerai, Lourensai.
Ikart u jo nugaros suibo ibintas, ir geltonas spindulys apviet
akmens luit. Taip ir yra - hieroglifai. Giliai rti italikame marmure,
paauksuoti. Tokios groybs jam niekada anksiau neteko matyti.
Jis pajuto atsarg Samiro rankos prisilietim ir pradjo balsu skaityti:
- "Kap vagys, nedinkits kuo toliau nuo ios kapaviets, antraip
paadinsite jos gyventoj ir jo pyktis isiver vir. Mano vardas Ramzis
Prakeiktasis..."
Jis pavelg Samir. K tai galt reikti?
- Tsk, Lourensai, tu verti greiiau u mane, - itar Samiras.
- "Mano vardas Ramzis Prakeiktasis. Kadaise buvau Virutinio bei
emutinio Egipto valdovas, hetit pavergjas, ventykl statytojas, tau
tos numyltinis, nemirtingasis Egipto karali bei karalieni sergtojas.
Didiosios karaliens Kleopatros mirties metais, kuomet visas Egiptas
virto Romos provincija, a pasmerkiau save aminai tamsai. Drebkite
tie, kurie leis sauls spinduliams prasiskverbti pro itas duris../'
- Kakokie kliedesiai, - sunabdjo Samiras. - Ramzis Didysis vald
tkstantis met prie Kleopatr.
- Bet itie hieroglifai, be jokios abejons, priklauso devynioliktosios
dinastijos epochai, - atkirto Lourensas, nekantriai numesdamas ramenis
dengus akmen. - irk, uraas kartojasi - tai dar lotynikai bei grai-

- 10 kikai. - Jis kiek patyljo, po to greitai perskait paskutines eilutes loty

nikai: - "spju: a miegu - taip kaip miega em po naktinio dangaus
skliautu arba po sniego danga. Ir jeigu mane vien kart kas nors idrs
paadinti, mans jau niekas nebesuvaldys".
Louensas tylomis apirinjo uraus, vl ir vl skait juos. Jis igirdo
Samiro odius:
- Nepatinka man tai. Panau prakeiksm.
Lourensas nenoriai atsisuko ir pastebjo, jog tarum Samiro veide
pakeit baim.
- Juk Ramzio Didiojo knas ilsisi muziejuje Kaire, - itar tas.
- Ne, - prietaravo Lourensas. Lengvas drebulys perbgo jo nugara. Egipto muziejuje ilsisi ne Ramzio knas! Pavelk ornament, enklus!
Kleopatros laikais niekas nemokjo rayti toki senovini hieroglif. O
itie ramenys nuostabs, atlikti tikro meistro ranka - tiek graikiki, tiek
lotyniki.
"Gaila, kad ia nra Dulijos", - nusimin Lourensas. Jo dukra Dulija nieko nebijojo. Ji kaip niekas kitas suprast ir vertint ios akimirkos
svarb.
Skverbdamasis takeliu atgal pro kyrius reporterius, Lourensas vos
nepargriuvo. Ir vl aplink j sumirgjo blyksniai. Fotografai puol prie
marmurini dur.
- Tegul darbininkai ir toliau kasa! - kteljo nueidamas Lourensas. Noriu, kad prisikast iki slenksio. vakar ketinu eiti kapaviet.
- Lourensai, gal nereikia taip skubti, - spjo Samiras. - Galbt tenai
viduje yra kakas tokio, ko neverta ileisti paviri.
- Tu mane stebini, Samirai! - Lourensas neslp susierzinimo. - De
imt met klaidiojome po itas kalvas tikdamiesi, jog galiausiai mums
pasiseks. ios durys buvo umrytos prie du tkstanius met, ir nuo
to laiko n vienas gyvas mogus neprisiliet prie j.
Susierzins, jis prasiskverb pro reporteri mini. Kol dar dur iki
galo neatkas, jam btina pabti vienam savo palapinje. Susijaudini
mas atslgs... Dabar taip norisi pabendrauti su vieninteliu savo patarju
- dienoraiu. Be to, staiga Lourensas pajuto, kaip j isekino dienos kait
ra.
- Ledi ir dentelmenai, kol kas joki klausim, - mandagiai pasak
Samiras. Itikimas draugas, kaip visada, gyn Lourens nuo smalsaus
realaus pasaulio.
Stratfordas greitai leidosi nelygiu takeliu, kojos vis krypdavo al, jis
rauksi i skausmo ir prisimerks vilgiojo emyn, vir mirgani ibin
t, sutpusias po violetiniu vakaro dangumi palapines.

-11 Netrukus jis pasiek saugi zon - savo stal bei kd. Tik vienas da
lykas vl j nuvyl - tai jo snno Henrio vilgsnis. Vaikinas stovjo kiek
atokiau ir stebjo dd. Jis taip nederjo prie Egipto aplinkos, taip apgai
ltinai atrod su savo mantriu baltu drobiniu kostiumu, visada su ko
tiko viskio stikline rankoje, su tarsi prilipusia prie lp cigarete dantyse.
Be abejo, Malenka buvo su juo, ta moteris i Kairo, pilvo okio atlik
ja, kuri visus savo udirbtus pinigus atiduodavo Henriui.
Lourensas ir iaip niekada snno nepamirdavo, bet j siutino, jog
btent dabar vaikinas painiojasi po kojomis.
Skmingame Lourenso gyvenime Henris buvo vienintelis nusivyli
mas - mogus niekuo nesidomintis, iskyrus loimo stalus bei grimus.
Pilnateisis Stratford milijon paveldtojas, kuriam negalima buvo pati
kti net vieno svaro banknoto.
Ir vl skausmas dl dukters nusmelk Lourenso ird - jis labai ilgjosi
savo Dulijos. Ji dabar turt bti ia, bet suadtinis kalbjo mergin
pasilikti Londone ir nevykti Egipt.
O Henris atvaiavo Egipt pinig. Jis atve Lourensui pasirayti
savo kompanijos dokumentus. Jo tvas, Rendolfas, atsiunt jaunuol su
ia misija, kaip visada, i nusivylimo - jis jau nebesteng sumokti s
naus skol.
"Puiki porel, - niriai pagalvojo Lourensas. - Dyknas ir "Stratfor
d laivininkysts kompanijos" valdybos atstovas, nuolat vaistantis
kompanijos peln, mgindamas pripildyti snaus kienes... O jos - be
dugno".
I tikrj Lourensas broliui visk atleisdavo. Jis perdav Rendolfui ei
mynin versl su visais pareigojimais bei rpesiais tik todl, kad pats li
kusius gyvenimo metus galt praleisti Egipte, kapstydamasis jo griuv
siuose.
Teisybs vardan reikia pripainti, jog Rendolfas puikiai pasidarbavo
"Stratford laivininkysts kompanijos" labui. Taip buvo iki tol, kol sne
lis j pavert vagimi bei ilaidautoju. Bet ir dabar Rendolfas pasiryt bet
kam, kad tik galt uglaistyti konflikt. O Lourenas pernelyg didelis
egoistas, todl negali leisti kilti konfliktui. Jis n u k neikeist Egipto
apdulkjusias Londono kontoras. Netgi Dulija nesugebt kalbti jo
grti namo.
Ir tai dabar Henris stypso ia ir laukia savo valandos. O Lourensas
prajo pro j palapin, greitai paslinko kd ariau stalo ir itrauk i
staliaus ssiuvin odiniais vireliais. Tai buvo dienoratis, kur jis tikriau
siai ir saugojo btent iai, svarbiausiai savo gyvenimo dienai. Jie greito-

- 12 iomis atgaivino atmintyje ura ant dur, ivert ir ura j. Po to u

ra kilusius klausimus.
Ramzis Prakeiktasis... Lourensas atsilo ir smeig vilgsn uray
t vard. Dabar jau ir j uvald nuojauta, suklusi ok Samirui.
K visa tai galt reikti?
Pus pirmos nakties. Gal tai tik jo sapnas? Marmurins kapaviets
durys atsargiai nuimtos, nufotografuotos ir padtos ant stovo jo palapi
nje. Dabar jau galima engti vid. Kapaviet! Pagaliau!
Lourensas linkteljo Samirui ir pajuto, jog per susirinkusij mini
nuvilnijo jaudulio banga. Blyksniai ugeso, Lourensas usideng ranko
mis ausis, bet vis tiek sprogimas buvo visiems netiktas. Stratfordas pa
juto, kaip maudia pairdius.
Gerai, pakaks. Reikia paskubti... Archeologo rankoje buvo ibintas,
ir jis ketino engti vid, nepaisant Samiro bandymo dar kartj sustab
dyti:
- Lourensai, tenai gali bti spstai, gali bti...
- Pasitrauk i kelio.
Jis kosjo nuo dulki. Akys aarojo
Lourensas ities ibint prie iojinios jimo angos. Sienos imar
gintos neprastais hieroglifais. Be abejons, tai ir vl devynioliktosios di
nastijos epochos stilius.
Pagaliau jis eng vid. Kaip ia alta! O koks kvapas! Nuostabus
imtmei aromatas!
irdis palusiai dausi, veid plsteljo kraujas. Lourensas vl u
sikosjo - urnalistai, kurie lipo jam ant kuln, sukl dulki stulpus.
- Atgal! - piktai rikteljo Lourensas.
Aplink j vl sumirgjo blyksniai. J viesoje beveik nesimat may
tmis vaigdmis imargint lub.
O tai ir ilgas stalas. Ant jo - soiai bei duts i alebastro, krvos
papiruso ritinli. O Dieve, jau vien tai rodo, jog padarytas reikmingas
atradimas!
- Bet juk tai ne kapaviet, - sunabdjo Lourensas.
ia stovjo plonu dulki sluoksniu padengtas raomasis stalas. Jis pa
naus mokslininko stal! Atrod, jog eimininkas k tik pakilo nuo jo ir
trumpam ijo. Ant stalo guljo uatrintos plunksnos, iskleistas papiru
sas, raalo indelis. Salia stovjo bokalas.
Bet marmurinis biustas, be abejo, graik-romn kilms. Tai moteris
tamsiais garbanotais plaukais, apjuostais lanku, pusiau primerktomis
akimis, kurios atrod nereginios. Ir ikaltas vardas:

- 13 KLEOPATRA
- Netiktina, - igirdo jis Samiro bals. - Pavelk, Lourensai. Regis,
tenai mumija.
Lourensas jau j mat. Jis sustings velg sarkofag, esant paia
me ito taip panaaus bibliotek, uversto papirus ritinliais, kabineto
viduryje.
Samiras sak fotografams pasitraukti. Svaiginantys blyksniai var
Lourens i proto.
- Nedinkits, js visi, nedinkits! - burbteljo Lourensas.
Bambdami, reporteriai pasitrauk u dur, palik du vyrikius kur
tinanioje tyloje.
Pirmas prabilo Samiras:
- Baldai romniki. Tai Kleopatra. irk, Lourensai, ant stalo mone
tos su jos atvaizdu, naujos, neseniai nukaldintos. tai itos, atokesns,
kiek prasiau isilaik.
- inau. Bet ia guli senovs faraonas, mano drauge. Kiekviena sar
kofago detal taip pat nuostabi, kaip ir bet kurio kito kada nors rasto
Karali Slnyje.
- Bet pagrindinio karsto nra, - pastebjo Samiras. - Kodl?
- ia ne kapaviet, - atsak Lourensas.
- Vadinasi, karalius panoro, kad j palaidot ia. - Samiras prijo prie
sarkofago su mumija, auktai pakl ibint ir apviet puikiai nupiet
veid, juodomis linijomis irykintas akis bei gracingai parykintas l
pas.
- Galiau laintis, jog tai romnikasis periodas, - pasak jis.
- Bet stilius...
- Lourensai, labai jau tikrovika. Tai romn dailininkas, kuris pui
kiai imitavo devynioliktosios dinastijos stili.
- Bet kaip galjo itaip nutikti, mano drauge?
- Prakeikimas! - sunabdjo Samiras, tarsi neigirds klausimo. Jis
smeig akis aplink figr ivediot hieroglif linij. Graikiki rame
nys matsi emiau, o paiame krate buvo lotynikas uraas.
- "Neliesk Ramzio Didiojo palaik", - perskait Samiras. - Vienas ir
tas pats uraas trimis kalbomis. To pakanka, kad bent kiek mstantis
protingas mogus sustot.
- Tegul jau a bsiu neprotingas, - atsak Lourensas. - Kviesk ia dar
bininkus, tegul nukelia dangt.

- 14 -

* * *
Dulks po truput nusdo. senovines vakides statyti fakelai dmi
no lubas, bet apie tai jis susimstys kiek vliau.
O dabar reikia vilgtelti suvyniot palaidot btyb. Sarkofag pa
stat prie sienos, o plon medin dangt padjo alia, i deins puss.
Lourensas daugiau nebemat prie jimo susispietusios minios, tylo
mis stebjusios j bei jo radin. Jis tyldamas pakl peil ir brkteljo
grubi, laiko idiovint drobin plvel, kuri tuojau pat sprogo, ati
dengdama stipriai suvyniot mogaus figr.
Reporteriai sutartinai aikteljo. Vl sublykiojo... Lourensas fizikai
jaut Samiro tyljim. Jie abu apirinjo veid po pageltusiomis drobu
lmis bei liesas ant krtins sudtas rankas.
Vienas fotograf m maldauti leidiamas patalp. Samiras piktai
pareikalavo tylos. Lourensas visk mat ir suvok tarsi pro rk.
Jis dmiai apirinjo idivusi figr, suvyniot dykum smlio
spalvos drobul. Jam atrod, jog pro audin jis gal irti ivargusio vei
do bruous, jog tvirtai suspaust lp kontruose jis mato susitaikym
bei nusiraminim.
Kiekviena mumija buvo msl. Kiekviena idiovinta bei isaugota
forma buvo gyvenimo ir mirties buvein. Egipto mirusiuosius jis visada
velg su vidiniu virpesiu irdyje. Dabar, irdamas i paslapting
btyb, vadinani save Ramziu Prakeiktuoju arba Ramziu Didiuoju,
Lourensas pajuto keist jaudul.
J uliejo kario banga. Jis pasislinko ariau ir dar kart pjov iori
n drobul. Samiras u jo nugaros mgino istumti fotografus - juk buvo
pavojus usikrsti. Taip, praau ieiti, visi ieikite i ia.
Lourensas ities rank ir prisiliet prie mumijos. Lengvai, tik pirt
galiukais. Keistas stangrumo pojtis! Tikriausiai laikas suminktino stor
drobs sluoksn.
Jis vl pavelg lies veid, ikilius aki vokus, suiauptas lpas.
- Dulija, - sunabdjo jis. - O, mano mieloji, jei tik tu btum ia, jei
tik matytum...
Puota ambasadoje. Tie patys pastami veidai, tas pats orkestras, sal
dus pastamo valso motyvas. viestuvai akino Eliot Savarel; ampano
skonis buvo rgtus. Taiau jis vis tiek vienu mauku igr bokal, po to
susitiko vilgsniu su pro al bganiu padavju. Taip, taip, dar vien. Ir
dar... O dar geriau bt brendio arba viskio. Tik, inoma, gero.
Bet juk jie patys norjo, kad jis ia dalyvaut, ar ne taip? Nejaugi be
grafo Ruterfordo kas nors bt pasikeit? Grafas Ruterfordas buvo bti-

- 15 nas aplinkos atributas - kaip ir prabangios gli kompozicijos, kaip tks

taniai akot vakidi, kaip ikrai... kaip sidabras, kaip seni muzikan
tai, ltai irpinantys savo smuikais okaniam jaunimui.
Grafui Ruterfordui kiekvienas atrasdavo ilt od. Visi norjo j ma
tyti savo dukters vestuvse ar tiesiog pasisdjime vakare prie arbatos
puodelio, ar puotoje, panaioje i. Ir nesvarbu, kad Eliotas su mona
gana retai priimdavo sveius savo namuose Londone ar umiesio dvare
Jorkire. Jo mona Edita dabar jau senokai gyveno Paryiuje su savo li
kusia nale seserimi. Septynioliktasis grafas Ruterfordas buvo retas
pauktis. Jo gimin prasidjo nuo paties Henriko VIII.
Kodl jis sen senovje pats visko nesugriov? Eliotas danai savs i
to klausdavo. Ir kaip apskritai jam pavyko suavti itiek moni, kai
tuo tarpu jam paiam joki ypating jausm ie mons nekl - geriau
siu atveju tik laikin susidomjim.
Nors, ne. Ne visai taip. Kai kuriuos jis i ties myljo, nors net pats
sau nenorjo to pripainti. Jis myljo savo sen draug Rendolf Stratford, ir jo brol Lourens. Ir Dulij Stratford myljo. Ir jam dabar patiko
stebti, kaip i mergina oka su jo snumi. Eliotas dl snaus ir atjo ia.
inoma, Dulija neketina tekti u jo Alekso. Bent jau artimiausiu metu.
Bet Aleksui tos vedybos - vienintel viltis gauti pinig savo dvar ilaiky
mui. Juk ateityje vaikinas juos pavelds. Jis turs grafo titul, vadinasi,
privalo turti ir atitinkam turt..
Lidna tik, kad Aleksas simyljs Dulij. Ir i ties pinigai jiems
abiem neturi jokios reikms. Planus ateiiai, kaip prasta, kuria tik vy
resnioji karta.
Eliotas persisvr per paauksuotus turklus, stebdamas, kaip gra
cingai sukasi poros okio ritmu... Akimirk prisivert nutolti nuo bals
gaudesio ir siklausyti saldi valso melodij.
Ir ia vl prabilo Rendolfas Stratfordas. Jis tikinjo Eliot, jog Dulij
tereikia tik lengvai spustelti. Jei tik Lourensas itart bent vien od, jo
dukt tuojau pat sutikt itekti.
- Duokime Henriui ans. Jis Egipte dar tik savait, - pakartojo Ren
dolfas. - Jei Lourensas imsis iniciatyvos...
- O kam Lourensui to reikia? - paklaus Eliotas.
Tyla.
Eliotas painojo Lourens geriau nei Rendolfas. Eliotas ir Louren
sas... Niekas visame pasaulyje neinojo, kas siejo iuos du vyrus. Kadaise
Oksforde dar nerpestingos jaunysts laikais jiedu buvo meiluiai. O po
met, baig koled, vis iem praleido drauge. Plaukiojo Nilo upe

- 16 pietus nuo Kairo... namelyje ant vandens. Po to, inoma, gyvenimas juo
du iskyr. Eliotas ved Edit Kristian, turting amerikiet. Lourensas
pavert "Stratford laivininkysts kompanij" tikra imperija.
Bet j draugyst nenutrko. Jiedu ne vien kart drauge atostogavo
Egipte. Ir per naktis galdavo plepti apie archeologinius radinius, isto
rij, apie senovs griuvsius, apie poezij - apie k tik nori... Eliotas vie
nintelis i ties suprato, kodl Lourensas nutolo nuo verslo reikal ir ivy
ko Egipt. Reikia pripainti, jog Eliotas jam pavydjo. Ir tada tarp j
pirm kart perbgo juoda kat. Ryte, kai vynas jau igaravo, Louren
sas ivadino Eliot bailiu - dl to, kad is lieka gyventi Londone, kai tuo
tarpu itas pasaulis jam neteikia jokio diaugsmo. Savo ruotu Eliotas
pasak, kad jo drauguis kvailas ir aklas. Juk Lourensas turtingas - Elio
tas toki turt net nesapnavo. Be to, nalys, o ir jo dukra tokia protinga,
nepriklausomo charakterio. tai Eliotas turi mon bei sn, kuriems rei
kalinga jo pagalba, jis privalo pasirpinti, kad eimos pragyvenimo lygis
atitikt j padt.
- Noriu pasakyti, - neatstojo Rendolfas, - jeigu Lourensas panors,
kad ios vestuvs vykt...
- Ir panors atsikratyti nedidels dvideimties tkstani svar su
mos? - pertrauk j Eliotas. Klausimas buvo itartas velniu bei mandagiu
tonu, bet vis tiek nuskambjo kakaip grubiai. Taiau Elioto tai nesu
stabd. - Po savaits Edita sugr i Pranczijos. Ji btinai pastebs, jog
nra vrinio. Juk pats inai, kad ji visada visk pastebi.
Rendolfas nieko neatsak.
Eliotas tyliai nusijuok. Ne i Rendolfo ir ne i savs. Ir, suprantama,
ne i Editos, kuri turjo pinig ne k daugiau u Eliot; be to, didel j
dalis buvo paversta brangenybmis bei sidabriniais stalo rankiais.
Galbt Eliot paveik muzika, o gal jis susijaudino stebdamas, kaip
Dulija Stratford oka su jo Aleksu. O gal todl, kad jam jau pabodo kal
bti eufemizmais bei uuominomis. Diplomatiki gebjimai apleido j
drauge su gyvenimiku itvermingumu bei bties tvarumu, kuriais jis
taip mgavosi jaunystje.
Dabar gi su kiekviena iema jo snariai vis labiau silpnjo; jis jau ir
puss mylios negaljo veikti - imdavo dusti nuo skausmo krtinje. B
damas penkiasdeimt penkeri jis prailo. Eliotas inojo, jog ilumas
jam tinka. Nerim kl visai kiti dalykai - jis negaljo vaikioti be lazde
ls. Ir tai tik pradia, spjanti apie ateityje jo laukianias "linksmybes".
Senatv, silpnumas, bejgikumas... Gerai bt, jei snus Aleksas
vest Stratford milijonus, ir kad tai vykt kuo greiiau!

- 77 Netiktai jis pajuto nuovarg ir kakok nerim. Lengvos, linksmos

melodijos pradjo j erzinti. Apskritai jis be galo mgo Straus, bet dabar
muzika j pernelyg jaudino...
Norjosi paaikinti Rendolfui, kad jis, Eliotas, kadaise nedovanotinai
suklyds. Kakas susiklost ne taip tais metais, kai jiedu su Lourensu il
gomis egiptietikomis naktimis klaidiojo siauromis Kairo gatvelmis,
kai pagiringi keikdavosi katerio kajutje. Lourensas sigudrino savo gy
venim nugyventi kaip atsiskyrlis; jis elgsi taip, kaip kiti mons ne
bt sugebj. O Eliotas plauk pasroviui. Lourensas pabgo Egipt,
dykum, prie ventovi, pasinr viesias vaigdtas naktis.
O Dieve, kaip jis ilgisi Lourenso! Pastaraisiais metais jiedu bendrauja
tik laikais, kuri susikaup nemenka snis, taiau vienas kit supranta,
kaip ir anksiau.
- Henris pasim kai kuriuos dokumentus, - pasak Rendolfas, - nedi
del eimos akcij dal. - Jo vilgsnis buvo neramus, temptas.
Eliotas vl vos neprapliupo juoku.
- Jei viskas vyks taip, kaip man nortsi, - ts Rendolfas, - a tau
grinsiu vis skol. Duodu od, jog nepraeis nei pusmetis, ir tos vestu
vs vyks.
Eliotas nusiypsojo:
- Rendolfai, vestuvi gali ir nebti. Be to, dar neaiku, ar jos isprst
mudviej problemas.
- Nekalbk itaip, seni.
- Bet man reikia t dvideimties tkstani svar iki sugrtant Edi
tai.
- Suprantama, Eliotai.
- inai, tu privalai vien kart pasakyti savo snui tvirt "ne".
Rendolfas giliai atsiduso. Grafas daugiau jo nebekankino. Kaip nie
kas kitas, jis inojo, jog Henris vis labiau suka unkelius, ir toliau nebe
galima juokauti. Pereinamasis amius jau baigsi, vaikinui seniai metas
surimtti. Taiau Henris Stratfordas visada buvo toks - kiek papuvs i
vidaus. O Rendolfas neblogas mogus. Tai tikra tragedija. Ir Eliotas,
kartai mylintis savo sn, puikiai suprato Rendolf ir ujaut j.
Ir vl odiai, odi virtin... "Tu gausi savo dvideimt tkstani
svar". Bet Eliotas nesiklaus. Jis stebjo okanius - savo paklusn, ger
sn, kak aistringai kudjus aus Dulijai, kurios veide tuo tarpu
buvo ufiksuotas neveikiamas rytingumas... Beje, Eliotas niekada ne
galjo suprasti to rytingumo prieasties.
Kai kurioms moterims, norint pavergti vyrus, reikia ypsotis. Kai ku
rioms jau veriau paverkti. O Dulijai suteik avesio rimta iraika -

- 18 galbt dl velni rud aki, ar dl paprasto, be jokios klastos lp ilin

kimo, ar dl lygios tarsi porcelianas odos.
Ididi, rytinga, ji buvo neprilygstama. O Aleksas su savo pirlybo
mis, su kyriu aistringumu alia jos atrod tik okio partneris - vienas i
tkstani elegantik jaunuoli, kurie lygiai taip pat galt suktis su ja
valso skuryje marmurinmis grindimis.
Tai buvo Strauso valsas "Rytiniai laikraiai", ir Dulija j mgo. Vi
sada jai patiko tas valsas. Dabar mergina prisimin, kaip kadaise oko t
vals su savo tvu. Tada jie atsive namus pirm gramofon ir oko
egiptietikoje salje... ir bibliotekoje, ir svetainje, oko tol, kol pirmasis
sauls spindulys pavelg pro aliuzes. Tada tvas pasak:
- Pakaks, mieloji. Daugiau nebegaliu.
Dabar muzika ramino, kl lides. Aleksas vis kalbjo ir kalbjo
apie savo meil jai, o merginos irdyje kirbjo baim - ji bijojo pasakyti
k nors ugaulaus.
- Jei tu nori gyventi Egipte, - vos atgaudamas kvap kalbjo jaunuo
lis, - ir iekoti mumij su savo tvu, tuomet vaiuosime Egipt. Ikart
po vestuvi ir vaiuosime. O jei panorsi gyventi klajoklikai, a visur
keliausiu su tavim.
- Na, taip, - atsak Dulija, - tu tik dabar taip kalbi. inau, kad kalbi
i irdies, Aleksai, bet a dar nepasirengusi. Dabar dar negaliu.
Negalima buvo irti jo nekantrum. Ir jo jausm eisti negalima.
Juk Aleksas, skirtingai nuo kit jaunuoli, nebuvo nei klastingas, nei
gudrus, nei apdairus. Jei turt kok nors trkum, gal jis bt kiek do
mesnis... Auktas, lieknas, tamsiaplaukis... kakoks panaus angel. Jo
rudose akyse atsispindjo tyra, naivi siela. Bdamas dvideimt penkeri,
jis iliko bernikiu - nekantriu bei nekaltu.
- Negi tau reikalinga mona sufraist? - paklaus Dulija. - Mokyta
niri nuobodyb? Juk inai, kad ketinu tapti tyrintoja archeologe. Da
bar noriau atsidurti Egipte ir bti su tvu.
- Mieloji, mudu vaiuosime tenai. Tik praau, i pradi susituokime.
Jis pasilenk, ketindamas j pabuiuoti, taiau mergina atsitrauk.
Valsas suko juodu taip smagiai, jog Dulija akimirksniu pralinksmjo,
pasijuto lengvai, tarsi i tikrj bt simyljusi.
- Na, k man daryti, kad pavergiau tave, Dulija? - kudjo mergi
nai aus Aleksas. - Nori, atitemsiu piramides London?
- Aleksai, tu jau seniai mane pavergei, - nusiypsojo mergina.
Bet juk Dulija meluoja! Buvo kakas baisaus: kerinti ritminga mu
zika - ir nusivylimas Alekso veide.

- 19 - Esm ta, kad... a nenoriu tekti. Bent jau kol kas. O galbt ir nie
kada nenorsiu.
Aleksas tyljo. Ji buvo pernelyg grieta, usispyrusi. Dulija inojo
apie jai bdingus netiktus usispyrimo priepuolius. O jis elgsi kaip tik
ras dentelmenas. Mergina j eid, bet jis vl nusiypsojo, ir jo kupina
meils bei pasiaukojimo ypsena, sujaudino Dulij ir dar labiau j nu
lidino.
- Aleksai, tvas gr po keli mnesi. Tada ir pasikalbsime. Apie
vestuves, apie ateit, apie moter teises - itekjusi ir netekjusi - ir apie
tai, jog tu vertas kur kas daugiau. Kodl turtum gyventi su nepriklauso
ma moterimi? Juk po met prailsi nuo jos ir pabgsi meilus glb.
- Kaip tu mgsti stebinti! - pasak jaunuolis. - O man labai patinka
bti stebinamam.
- Nejaugi tikrai patinka?
Ir tada Aleksas vis dlto j pabuiavo. Jiedu sustojo sals viduryje, o
likusios poros ir toliau sukosi svaigios lidnos muzikos ritmu. Jis j pabu
iavo, ir Dulija nesiprieino, tarsi mylti Aleks bt jos pareiga. Juk tu
rjo ji kada nors jam nusileisti.
Ir visai nesvarbu, kad juos visi irjo. Nesvarbu, kad jo rankos, ap
kabinusios mergin, virpjo.
Svarbu buvo tik viena: nors Dulija vaikin myljo, jai to nepakako...
Atvso. Gatvje girdjosi triukmas - privaiuojani main motor
gausmas, asilo riksmai, aius vienos amerikiets juokas... Moteris, vos
igirdusi apie radin, ikart atidm i Kairo.
Lourensas su Samiru sdjo ant kilnojam kdui prie medinio ra
omojo stalo. Prieais juos guljo papirusas. Stengdamasis nesugadinti
trapaus ritinlio, Lourensas greitosiomis ra vertim savo dienorat. Ir
vis laik per pet vilgiojo didiojo karaliaus mumij, kuri atrod
taip, tarsi valdovas bt miegojs.
Ramzis Nemirtingasis! Si idja kvp Lourens. Jis inojo, kad nei
eis i ios keistos akmenins sals iki auros.
- Tai tikriausiai mistifikacija, - pasak Samiras. - Ramzis Didysis,
tkstantmeiais saugantis karalikj Egipto pavard? Kleopatros meilu
is?
- O tame yra kakas didinga, - itar Lourensas. Jis minutlei padjo
al raikl ir pavelg papirus. Kaip skaudjo akis! - Jeigu nemirtin
gasis vyras pasiryo bti palaidotas dl moters, ta moteris galjo bti tik
Kleopatra.

- 20 Jo vilgsnis sustojo ties marmuriniu biustu. Lourensas velniai pa

glost balt lyg Kleopatros skruost. Taip, jis galjo tuo patikti. Kleo
patra - Julijaus Cezario bei Marko Antonijaus mylimoji, pasiprieinusi
romn siekiams ukariauti Egipt, engti j toliau, negu buvo mano
ma; graioji Kleopatra - paskutin Senojo Egipto valdov... Na, tiek jau
to... Jam reikia baigti vertim.
Samiras pakilo ir pasir. Lourensas pamat j einant prie mumijos.
K jis daro? Tyrinja pirtus apvyniojusi audin, apirinja ant deinio
sios rankos umaut briliantin ied su skarabjumi? "O juk jisai pri
klauso devynioliktajai dinastijai, - paman Lourensas, - ir niekas negali
to paneigti".
Lourensas usimerk ir velniai pamasaavo aki vokus. Po to vl
susikaup ties papirusu.
- Paklausyk, Samirai, itas vaikinas stebina mane. Tokia kalb sam
plaika bet kam sukels rpesi. O jo filosofins pairos ne maiau u
mansias iuolaikikos. - Jis siek senesni dokument, kuriuos jau anks
iau buvo skaits. - Man nortsi, kad dmiai it ityrintum. Tai ne
kas kitas, o Kleopatros laikas Ramziui.
- Mistifikacija, Lourensai. Mielas Romos poktas.
- Ne, draugui, nieko panaaus. Ji para laik i Romos. Po to,
kai Cezaris buvo nuudytas. Ir prane Ramziui, jog grta namo, pas j,
Egipt.
Lourensas atidjo laik al. Kai Samiras turs laiko, savo akimis
gals sitikinti, kas tame laike. Ir apie tai suinos visas pasaulis.
Stratfordas sugro prie senovs papirus.
- Paklausyk, Samirai, tai paskutinieji Ramzio pamstymai: "Rom
n negalima smerkti dl to, kad ukariavo Egipt: galiausiai mus nuga
ljo patsai laikas. Taiau jokie dabartinio naujo, narsaus amiaus stebuk
lai negali mans atitraukti nuo mano rpesi; iki iol negaliu veikti sa
vo irdies negalios; ir mano siela kenia, ji vysta tarsi gl be sauls".
Samiras vis dar stovjo prie mumijos, apirinjo ied.
- Ir vl paminta saul. Vis saul ir saul. - Jis atsisuko Lourens: Nejaugi tu tiki tuo...
- Samirai, jei jau tu tiki prakeiksmais, kodl tau nepatikjus nemirtin
gumu?
- Tu i mans aipaisi, Lourensai. A, mano biiuli, maiau, kaip dau
gelis prakeiksm pildsi. Bet nemirtingas mogus, kuris gyveno Periklio
Atnuose, Romoje Respublikos laikais ir Hanibalo Kartaginoje? mogus,
kuris dst Kleopatrai Egipto istorij? Tas netelpa galv.
- Paklausyk, Samirai: "Jos grois amiams paverg mane; taip pat ir

- 21 jos drsa bei lengvabdikumas; ir jos meil gyvenimui, kuri atrod ne

tiktina - tokia stipri ji buvo".
Samiras nieko neatsak. Jis vl smeig akis mumij, atrod tarsi ji
kakuo traukia vyrik. Lourensas puikiai suprato, kodl taip yra, todl
ramiai sugro prie papirus - jam reikjo pabaigti svarbiausi darb.
- Lourensai, ita mumija n trupuio nesiskiria nuo t, kurias ma
iau muziejuje. itas mogus buvo pasakininkas. Nepaisant iedo.
- Taip, a labai dmiai j apirjau - tai Ramzio Didiojo antspaud
lis. Vadinasi, prieais mus ne paprastas pasakininkas, o senien kolekcio
nierius. Tu nori, kad tuo patikiau?
Kuo gi i ties Lourensas tikjo? Jis atsilo ant kds ir dar kart ap
velg keist sal. Po to vl garsiai vert toliau:
- "A atsiskyriau nuo vis ir nujau it atoki sal; nuo iol mano
biblioteka taps kapaviete. Mano tarnai nupraus mano kn ir pagal se
niai pamirt paprot suvynios j laidojimo drobul. Bet n vienas peilis
neprisilies prie mans. Ir niekas neipjaus irdies bei smegen i nemirtin
gojo mano kno".
Netiktas diugesys uliejo Lourens - ar tai buvo ta bsena, kai sap
nas tampa tikrove? Jam pasirod, tarsi bt igirds gyvo mogaus bal
s - jis pajuto alia asmenybs buvim, nors senovs egiptieiai neinojo
svokos "asmenyb". Na, inoma, itas mogus nemirtingas...
Eliotas darsi vis labiau girtas, taiau to niekas nepastebjo. Iskyrus
pat Eliot, kuris pakilo iki puss laipt, atsirm paauksuotus turklus
jam nebdinga laisva bei nerpestinga poza. Jo judesiai visada turjo sa
vit stili, bet dabar aikiai matsi, kad grafui nusispjaut bet kok stili,
nes vis tiek niekas nieko nepastebs, ir niekieno jausmai nebus ugauti.
Na ir gyvenimas! Vien tik rpesiai. Kakoks komaras! Ir kodl jis
turt galvoti apie tas vedybas, svarstyti, kas bus, dalyvauti itame lid
name spektaklyje, kuriame vaidina jo snus. Juk akivaizdu, kad jis pra
laimjo. tai dabar, iki valiai prisiirjs Dulija, okani su kitu,
Aleksas artja prie marmurini laipteli.
- Patikk, esu sitikins, jog vestuvs vyks, - pasak Rendolfas. - Rei
kia tik truput palaukti.
- Tikiuosi nemanai, jog man labai malonu tave spausti? - paklaus
Eliotas. Jis sunkiai vald suakmenjus lieuv. Kaip reikiant pasigr! Man kur kas maloniau gyventi sapne, svajoni pasaulyje, Rendolfai, kur
pinig visai nra. Taiau esm ta, jog mes negalime sau leisti pasksti
svajonse - nei a, nei tu. i santuoka mums abiem svarbi.
- Tuomet pats vaiuosiu susitikti su Lourensu.

- 22 Eliotas atsisuko ir pamat sn - jis stovjo u keli ingsni nuo jud

viej, tarsi paklusnus mokinukas kantriai laukdamas, kol suaugusieji at
kreips j dmes.
- Tti, man velnikai reikia paguodos, - pagaliau itar Aleksas.
- Turtum bti drsesnis, vaikine, - grietai pasak Rendolfas. - Tik
nesakyk, kad vl gavai neigiam atsakym.
Aleksas pasim nuo pro al einanio padavjo padklo bokal am
pano.
- Ji mane myli. O gal ir ne, - tyliai itar vaikinas. - O a be jos tiesiog
negaliu gyventi. Kraustausi dl jos i proto.
- inoma, negali, - gerairdikai nusijuok Eliotas. - Tuomet pavelk.
itie nerangs jaunuoliai nuolat mindo jai kojas. Esu sitikins, jog Du
lija nepaprastai apsidiaugs, jei tu jai pagelbsi.
Aleksas linkteljo, net nepastebjs, jog tvas pam jo pusiau nuger
t bokal ir vienu mauku igr ampan. Jis isities ir vl pajudjo link
sals. Puikus reginys.
- domu tai, - panibdomis itar Rendolfas, - jog Dulija i ties j
myli. Ir visada myljo.
- Taip, bet ji labai panai savo tv. Ir labiau u visk myli laisv. Jei
atvirai, a jos nesmerkiu u tai. Ji stipresn u Aleks. Taiau jis padarys
j laiminga. Esu tuo sitikins.
- inoma.
- Ir ji atne jam laim. Tik ji vienintel.
- Nesmon, - atrm Rendolfas. - Bet kuri Londono panel parduot
velniui siel, kad tik galt suteikti toki laim Aleksui. Atuonioliktasis
grafas Ruterf ordas...
- Nejaugi tai i ties taip svarbu? Ms titulai, ms pinigai, laiky
masis sikibus ito pramatnaus nuobodaus pasaullio? - Eliotas apvelg
sal. Prasidjo ta pavojinga girtumo stadija, kuomet viskas aplinkui ne
tenka kontr ir tarsi plduriuoja, kai kiekvienas marmuro grdelis gy
ja kakoki prasm; kai eidianios kalbos virsta realybe. - Kartais ste
biuosi, kodl esu ia, o ne Egipte, su Lourensu. Ir kodl Aleksas negalt
savo avingo titulo perleisti kam nors kitam?
Rendolfo akyse jis pastebjo siaub. Viepatie, k reikia titulas i
tiems komersantams, kurie turi visk... iskyrus titul? Tik dka savo ti
tulo Aleksas sugebjo priartti prie Dulijos ir prie Stratford milijon.
Bet, kita vertus, pats Aleksas yra valdomas titulo. Tai liudijimas, jog jis
priklauso aristokrat klasei. Titulas - tai minios snn bei dukteri,
mirinjani po senj Ruterford dvar Jorkyre, tai apgailtinas Hen
ris Stratfordas, kair ir dein prekiaujantis paintimi su tavim.

- 23 - Mes dar nepralaimjome, Eliotai, - pasak Rendolfas. - Ir man labai

patinka itas dekoratyvinis nuobodus pasaullis. Juk nieko daugiau mes
neturime.
Eliotas ypteljo. Dar por gurkni ampano - ir jis papasakos Rendolfui, jog jis galt...
- A myliu tave, nuostabusis angle, - itar Malenka. Ji pabuiavo vai
kin, po to padjo jam atsiriti kaklarait. Nuo velnaus jos pirt prisi
lietimo, jaunuolio kaklu perbgo iurpuliukai.
"Ak, tos moterys, kokios jos mielos kvailels, - pagalvojo Henris Stratfordas. - O ita egiptiet - tikras avesio siknijimas. Tamsiaod, profe
sionali okja, tyli, nuolanki grauol, su kuria gali daryti k tik panor
js. Su angle prostitute niekada taip laisvai nesijauti".
Jis jau mat save sikrus kokioje nors rytietikoje alyje su tokia tai
moterimi, kur galt pasijusti laisvas nuo perdto angliko manieringu
mo. Ir tai btinai vyks, kai tik jam pasiseks iloti pinig. Tereikia vieno
gero laimjimo prie loim stalo - ir jis taps turtingas.
Taiau dabar jo lauk vienas svarbus reikalas. Nuo vakar minia prie
aptiktos kapaviets padvigubjo. Jam reikia pagauti dd Lourens prie
tai, kol tas susitiks su monmis i muziejaus bei valdios atstovais. B
tent dabar reikia su juo pasikalbti. Dabar jis su bet kuo sutiks, kad tik
snnas palikt j ramybje.
- Eime, mieloji.
Jis pabuiavo Malenk ir stebjo, kaip mergina velkasi tams rytieti
k apdar ir skuba prie j laukianios mainos. Kaip ji moka diaugtis
bet kokia smulkmena, bet kokiu vakarietikos prabangos atributu! Taip,
labai maloni moteris. Nepalyginsi su Deize, jo meilue Londone - kapri
zinga, ilepinta btybe. Nors jinai taip pat Henr jaudina - galbt kaip
tik todl, jog nuolat kuo nors nepatenkinta...
Jis dar kart gurkteljo kotiko viskio, pam odin savo portfel ir
ijo i palapins.
moni buvo devynios galybs. Vis nakt jam nedav ramiai mie
goti privaiuojani automobili signalai bei susijaudinusi moni bal
sai. Oras kaito, batus pateko smlio.
Kaip jis nekenia Egipto! it palapini miesteli dykumoje, purvin
arab, keliaujani kupranugariais, it aptingusi tamsiaodi tarn!
Kaip jis nekenia viso dduls pasaulio!
Cia pat stypsojo ir egiptietis Samiras, tas kyrus akipla, dds pad
jjas, kuris sivaizduoja ess ne maiau svarbus, negu Lourensas. Jis ben-

- 24 dravo su bukagalviais reporteriais. Nejaugi tai tikrai Ramzio Antrojo ka

paviet? Ar Lourensas duos interviu?
Henriui buvo visus nusispjaut. Jis pastm al jim sauganius
vaikinus.
- Atleiskite, pone Stratfordai, - paauk j i u nugaros Samiras, kur
buvo prirmusi prie sienos moteris reporter. - Duokite savo ddei ramy
b. - Samirui pavyko prasiskverbti ariau Henrio. - Leiskite jam atsi
diaugti savo radiniu.
- Net nemanau.
Jis grsmingai pavelg apsauginink, utverus prajim. Tas pasi
trauk. Samiras atsisuko, mgindamas sulaikyti reporterius. Jie btinai
norjo suinoti, kas ten toks ketina siverti kapaviet.
- A eimyniniais reikalais, - altai drb Henris moterikei, mginan
iai drauge su juo prasmukti vidun. Apsaugininkas pastojo jai keli.
Beliko tiek maai laiko! Lourensas padjo raikl, nusiluost kakt,
tvarkingai suvyniojo nosin ir ura:
'Tuiki idja - paslpti gyvybs eliksyr tarp mirtin nuod. Patiki
miausia vieta saugoti nemirtingum dovanojani mediag - tai bute
liukai su mirt neaniais nuodais. Tik pagalvokite, tai jos nuodai - tie pa
tys, kuriuos Kleopatra iband prie nusprsdama igerti nuodingojo aspido".
Lourensas sustojo, vl nusival prakaituot kakt. Labai jau ia kar
ta. Dar kelios trumputs valandos ir ia atlks muziejaus darbuotojai,
reikalaudami palikti kapaviet ir leisti juos. Kaip gaila, kad jis susietas
su muziejumi. Jau veriau bt vienas dirbs. Dievas mato - jam tie mu
ziejaus darbuotojai visai nereikalingi. O dabar jie atims i jo vis atradi
mo diaugsm.
Sauls spindulys prasiskverb pro grubiai ikirst dur ang, apvie
t alebastrinius soius... Lourensui pasirod, jog jis igirdo kain kok
gars - silpn, primenant atods ar galbt nabdes.
Jis atsisuko, pavelg mumij, kurios figra bei bruoai aikiai ma
tsi pro tvarsius. mogus, kuris skelbsi ess Ramzis, buvo aukto gio
ir tikriausiai graus.
Jis ne toks senas, kaip ta btyb, kuri ilsisi Kairo muziejuje. Bet juk i
tas Ramzis pareik ess apskritai nesenstantis. Pareik, kad jis nemir
tingas, ir dabar tiesiog miega. Niekas negaljo jo sunaikinti, netgi nuo
dai, esantys itame kambaryje, kuri jis pakankamai prisiragavo, kai
lidesys dl Kleopatros panardindavo j beprotyb. Jam sakius, vergai

- 25 suvyniojo bejausm jo kn; palaidojo gyv, paties paruotame karste,

apgalvoj kiekvien detal; po to umrijo jim kapaviet, udjo di
diul plokt, ant kurios paliko jo paties rankomis padaryt ura.
Bet kas atsitiko, kas sukl toki nesmoning bsen? ia tai galvo
skis! Pritrenkianti istorija! O kas, jeigu...
Lourensas negaljo atitraukti aki nuo btybs, suvyniotos gelsv
audin. Nejaugi jis i ties tikjo, jog po iuo audiniu teberusena gyvyb?
Nejaugi btyb gali judti ir kalbti?
Ta mintis privert Lourens yptelti.
Jis atsisuko ant stalo stovinius soius. Saul nedidel urv pavert
pragaru. Lourensas pam nosin ir kilsteljo ariausiai stovjusio soio
dangt. Atrus migdol kvapas. Kakas nemaiau stiprus u mirtin
cianid.
Ramzis Nemirtingasis ra, jog igr pus soio turinio, nordamas
padti tak savo prakeiktame gyvenime.
"O kas, jeigu po itais tvarsiais i ties nemirtinga btyb?"
Ir vl tas pats garsas. Kas tai buvo? Ne naresys, ne. Bet kakas pa
naaus j. Jau greiiau atodsis.
Archeologas vl pavelg mumij. Dabar saul apviet vis figr,
jos spinduliuose sukosi dulki stulpai... Lygiai taip pat saul skverbiasi
pro ventovi vitraus arba pro sen uol akas niriuose miko klo
niuose.
Lourensui pasirod, jog nuo gulinios figros kyla dulks - blykiai
auksinis mayi daleli ydas. Ne, jis tik pernelyg pavargs!
Ir pati figra jau dabar nebeatrod sudivusi - ji gavo rykius mo
gaus kontrus.
- Kas gi tu ities buvai, seni? - velniai kreipsi Lourensas mumij. Beprotis? Apgavikas? O gal tu nesi apsiauklis? Gal tu tikrai pats Ram
zis Didysis?
Jis itar iuos odius pranczikai - ir j padvelk aliu. Louren
sas pakilo ir prijo ariau mumijos.
Atrod, tarsi paslaptinga btyb maudosi sauls spinduliuose. Pirm
kart po stipriai suvertais tvarsiais jis pastebjo antaki kontrus. Ir
veido bruoai tapo rykesni, labiau iraikingi.
Lourensas ypteljo. Jis kreipsi btyb lotynikai, kruopiai rink
damas odius ir dliodamas sakinius vien po kito:
- Ar inai, nemirtingas faraone, kaip ilgai tu miegojai? Tu, paskelbs,
jog gyvenai vis tkstantmet?
Ar jis stipriai ikraip senj kalb? Jis tiek daug met vert senuo-

- 26 sius hieroglifus, jog Cezario kalba jam atrod grubi ir jis su ja elgsi at
sainiai.
- Prajo dukart daugiau laiko, kai tu umrijai save ioje kapavietje,
po to, kai Kleopatra prie savo krtins suild nuoding gyvat.
Jis minutei nutilo, vis neatitraukdamas aki nuo keistos figros. Kodl
ita mumija nepaadina giliai jame slypinios altos mirties baims? Jis
patikjo, jog po ita danga kain kokiu bdu iliko vis dar rusenanti
menka gyvyb; jog po tvarsiais slepiasi siela, kuri isilaisvins tik kam
nors juos numus.
Dabar Laurensas net negalvodamas prabilo anglikai:
- Jei tik tu btum nemirtingas! Jei tik galtum atsimerkti ir pavelgti
iuolaikin pasaul! Kaip gaila, kad privalau laukti kakieno leidimo ir
negaliu nuplti nuo tavs it apgailtin tvarsi ir pavelgti tavo vei
d!
Veidas. Nejaugi jame kas nors pasikeit? Ne, tai tik sauls spinduli
aismas. Nors, dabar veidas atrod kakoks papilnjs. Lourensas intui
tyviai ities rank, nordamas paliesti j, taiau ranka sustingo pusiau
kelje.
Jis vl prabilo lotynikai:
- Dabar jau tkstantis devyni imtai keturioliktieji metai, didysis ka
raliau. Ir Ramzio Didiojo vardas inomas visame pasaulyje - taip pat ir
paskutins Egipto karaliens Kleopatros vardas.
U jo nugaros netiktai pasigirdo naresys. Tai buvo Henris.
- Kalbate lotynikai su Ramziu, dde? Gal tavo smegenis jau paveik
prakeiksmas?
- Jis supranta lotynikai, - atsak Lourensas, vis dar neatitraukdamas
nuo mumijos aki. - Ar ne taip, Ramzi? Ir graikikai jis supranta. O taip
pat farsi bei etrusk kalbas. Ir dar daug kit pasaulio umirt kalb.
Galbt jis mokjo iaurini barbar kalbas, i kuri prie daugel met
ir kilo ms gimtoji angl kalba. - Ir Lourensas vl prakalbo lotynikai:
- Paklausyk, didysis karaliau, ioriniame ms pasaulyje tiek daug vai
riausi stebukl. Galiu tau parodyti tiek nuostabi dalyk...
- Nemanau, kad jis tave girdi, dde, - abejingai itar Henris. Pasigir
do stiklo skambjimas. - Bent jau tikiuosi, kad negirdi.
Lourensas staigiai atsisuko. Suspauds po paastimi odin portfel,
Henris deinje rankoje laik soio dangt.
- Nesiliesk prie jo! - suriko Lourensas. - Tai nuodai, avigalvi. Visuose
iuose indeliuose yra nuodai! Pakaks vieno lao, kad taptum toks pats,
kaip jis. inoma, jeigu jis i ties mirs. - Jau vos pamats snn, Lou
rensas siuto, ypa dabar, tokiu metu.

- 27 Archeologas atsisuko mumij. Nieko sau! Net rankos atrod papil

njusios. Ir vienas ied vos neperpl audinio. O prie kelet valand...
- Nuodai? - u nugaros paklaus Henris.
- Tai tikra nuod laboratorija, - paaikino Lourensas. - T pai nuo
d, kuriuos prie nusiudydama imgino Kleopatra, davusi j savo be
jgiams tarnams.
Beje, kam eikvoti laik, pateikiant Henriui toki nekainojam infor
macij?
- Kokios ekscentrikos smulkmenos, - cinikai bei sarkastikai atsilie
p snnas. - O a maniau, kad jai gl gyvat.
- Tu visikas idiotas, Henri! Istorij imanai prasiau u kupranugari
varov. Prie pasirinkdama gyvat, Kleopatra iband imtus ri vai
riausi nuod.
Lourensas atsisuko ir altai pavelg snn, kuris tuo metu liet
Kleopatros biust, negrabiai pirtu braukdamas per marmurin nos bei
akis.
- Gerai, manau, tai nekeiia esms. O monetos? Nejaugi ketini jas ati
duoti Brit muziejui?
Lourensas atsisdo ant neiojamos kduts, kyteljo plunksn raa
l. Kur ia jis sustojo? Nemanoma susikaupti, kai tau nuolat trukdo.
- Tave domina tiktai pinigai? - altai paklaus jis. - Ir kam tau j rei
kia? Vis tiek tuojau pat praloi. - Jis pakl akis snn. Kada nuo ito
graaus veido dingo jaunatvikos ugnies pdsakai? Kada savimeil pa
vert grubiais jo bruous ir susendino, kada is veidas tapo toks bevilti
kai nuobodus? - Kuo daugiau tau duodu, tuo tu daugiau praloi. Dl
Dievo, grk London. Pas savo meilu ar pas draugues i miuzikho
lo. Svarbiausia, nedinkis i ia.
Lauke pasigirdo aus riantis garsas - smltame kelyje erkdama
sustojo dar viena maina. urv eng tamsiaodis tarnas, moliu iterlio
tais drabuiais. Jo rankose buvo padkas su pusryiais. Jam i paskos
jo Samiras.
- Nebegaliu daugiau j sulaikyti, - pasak Lourensui padjjas.
Lengvu grakiu mostu jis sak tarnui padti pusryius ant stalo krato.
- ia atvyko mons i Britanijos ambasados. Ir daugyb reporteri i
Aleksandrijos bei Kairo. Tenai susirinko didiul minia.
Lourensas irjo sidabrines lktes, kinikus puodelius. Valgyti jis
nenorjo. Tetroko tik vieno: kad j palikt ramybje, leist vienam pab
ti su atrastu lobiu.
- Sulaikyk juos ilgliau, Samirai. Ikovok man dar kelias valandas,

- 28 kad galiau padirbti su itais papiruso ritinliais. Samirai, jo istorija to

kia lidna, tokia skausminga!
- Pasistengsiu. Bet tau reikia pavalgyti, Lourensai. Tu labai iseks.
Turi atsigaivinti bei pailsti.
- Niekada nesijauiau taip gerai. Sulaikyk juos iki vidurdienio. Taip,
ir ivesk i ia Henr. Snne, eik su Samiru. Jis tau duos k nors paval
gyk
- Sere, praau eiti su manim, - itar egiptietis.
- Man btina pasikalbti su dde prie keturi aki.
Lourensas pavelg savo dienorat, po to ant stalo guljus iskleis
t papirus. Karalius kalbjo apie savo lides, apie tai, kaip jis ivyko
ionai, ketindamas pradti slaptus tyrinjimus... toliau nuo Kleopatros
mauzoliejaus Aleksandrijoje, nuo Karali Slnio.
- Dde, - lediniu balsu itar Henris. - A mielai sugriu London, jei
tu surasi laisv minutl ir pasiraysi...
Lourensui nesinorjo atsitraukti nuo darbo. Galbt netrukus jam pa
vyks suinoti, kur buvo Kleopatros mauzoliejus?
- Na, kiek galiu tau kartoti? - sumurmjo jis. - Nepasirainsiu a jo
ki dokument. Imk savo portfel ir nedinkis i ia.
- Dde, grafas nori gauti tavo atsakym dl Dulijos su Aleksu. Ilgiau
laukti jis negali. O jei kalbsime apie dokumentus, tai turima galvoje tik
dvi akcijos.
Grafas... Aleksas ir Dulija... Tai siaubinga.
- Dieve, tokiu metu!
- Dde, juk dl tavo atradimo gyvenimas negali sustoti. - Kiek nuod
jo balse! - Btina atsikratyti t akcij.
Lourensas padjo raikl.
- Nematau ia nieko btino, - pasak jis, dmiai irdamas Henr.
- O dl vedyb... A galiu aminai laukti. Bent jau iki tol, kol pati Du
lija nusprs. Grk namo ir perduok iuos odius mano geram biiuliui
grafui Ruterfordui. Ir savo tvui pasakyk, jog daugiau neparduosiu nei
vienos eimos akcijos. O dabar palik mane ramybje.
Henris stovjo kaip prikaltas, nervingai sikibs savo portfelio, svai
dydamas Louresn grsmingus vilgsnius.
- Dde, tu nesupranti...
- Leisk man pasakyti, k a suprantu, - itar Lourensas. - A su
prantu, jog tu praloei vis turt ir dabar tavo tvas padarys visk, kad
tik galt sumokti tavo skolas. Netgi Kleopatra ir jos nuolatos girtas
meiluis svajoti negaljo apie tokius turtus, kuriuos tu pravilpei. Ir sa
kyk, kuriems galams mano Dulijai reikia Ruterford titulo? Tai Aleksui

- 29 reikalingi Stratford milijonai - tai kur uo pakastas. Aleksas - apgail

tinas tituluotas elgeta, kaip ir jo tvas Eliotas. Dieve, atleisk man, bet tai
tiesa.
- Dde, turdamas tok titul Aleksas gali nusipirkti Londone bet ko
ki turting paveldtoj.
- Kodl gi jis to nepadaro?
- Tik vienas tavo odis - ir Dulijos nuotaika pagers.
- O Eliotas atsidkos tau u tai, kad mikliai sutvarkei reikal? Su
mano dukters pinigais jis bus netiktinai dosnus.
Henris pabalo i pykio.
- Kuri velni taip rpiniesi tomis vedybomis? - gl Lourensas. Zeminiesi, nes tau reikia pinig...
Jam pasirod, jog snnas tyliai nusikeik.
Lourensas nusisuko ir vl pavelg mumij, mgindamas baigti ne
malon pokalb. Londono gyvenimo iuptuvai, nuo kuri jis paspruko,
ir ia j surado...
ia tai bent! Visa figra tikrai papilnjo! Ir iedas! Dabar jis visas ma
tomas. Isipts pirtas sutrauk j verusius tvarsius. Lourensui pasiro
d, jog jis mato sveiko gyvo kno spalv.
- Neiprotk, - pats save spjo jis.
Tas garsas... Ir vl tas garsas. Jis pamgino siklausyti, taiau, kad ir
kiek besisteng, girdjo tik iorin triukm. Jis prijo ariau sarkofage
esanio kno. O Dieve, nejaugi pro tvarsius, uvyniotus ant galvos, jis
mato ataugusius plaukus?
- Kaip a tave ujauiu, Henri, - staiga sunabdjo jis. - Tu nestengi
vertinti tokio atradimo: senovs karaliaus, itos paslapties.
Kas pasak, jog negalima liestis prie palaik? Kad negalima bent
kiek patraukti al it sudljus audin...
Lourensas isitrauk kienin peiliuk ir nekantriai prikio prie mu
mijos. Prie dvi deimtis met jis bt galjs kuo ramiausiai perpjauti ir
pai mumij. Tada jam dar nebuvo tek susidurti su valdininkais. Jis ga
ljo niekieno nevaromas pats vienas kapstytis itose dulkse.
- Tavimi dtas, nedaryiau ito, dde, - siterp Henris. - Londono
muziejaus darbuotojai pasius.
- Juk liepiau tau nedintis.
Jis girdjo, kaip Henris sipyl puodel kavos: juk jis niekur nesku
ba. Maa udara patalpa prisipild kavos aromato.
Lourensas atsisdo ant kduts ir vl priglaud prie kaktos nosin.
Visa para be miego. Tikriausiai jam reikia pailsti.

- 30 - Igerk kavos, dde Lourensai, - pasil Henris. - tai pyliau tau. Jis atkio puodel. - Tavs laukia gatvje, o tu labai pavargai.
- Tai pusprotis, - sunabdjo Lourensas. - Eitum tu i ia.
Henris pastat puodel alia dienoraio.
- Atsargiai! Papirusas aukso Verts.
Kava atrod labai gundaniai... net ir i Henrio rank. Lourensas pa
kl puodel, gurkteljo ir usimerk.
K pamat jis tuo momentu, kai atitrauk nuo lp puodel? Isipl
tusi mumij, apviest sauls spinduli? Negali bti. Nuo netikto degi
nimo gerklje viskas jo akyse apsivert. Atrod, gerkl gniauiasi. Jis ne
galjo nei kalbti, nei kvpuoti.
Vyrikis velg Henr ir netiktai pajuto kvap, sklindant i puode
lio, kur vis dar tebelaik virpaniomis rankomis. Aitr migdol kvap.
Tai buvo nuodai. Puodelis islydo i rank. Tarsi pro rk Lourensas i
girdo, kaip jis atsitrenk akmenines grindis.
- O Dieve! Igama!
Jis krito, tiesdamas rankas snn, kuris stovjo isivieps ir abejin
gai irjo dd, tarsi nieko baisaus ia nevykt, tarsi Lourensas nemerdt.
Jo knas blaksi agonijoje. Sutelks visas pastangas, archeologas atsi
suko. Paskutinis vaizdas - tai mumija, skendinti sauls spinduliuose. Pas
kutinis pojtis - tai smlis ant grind, kur sikniaub jo degantis veidas.
Henris Stratfordas ilgai stovjo sustings. Jis irjo emyn, dds
kn, tarsi netikdamas savo akimis. Tai padar kakas kitas. Kakas ki
tas pajuto jaunuolio nusivylim bei jaudul ir gyvendino bais jo plan.
Kakas kitas kio sidabrin auktel senovin sot su nuodais ir br t
nuod Lourenso puodel.
Viskas apmir - netgi dulks sauls spinduliuose. Atrod, jog mayts
dulkels itirpo kartame ore. Girdjosi tik tylus garsas: kakas panaaus
irdies plakim.
Vaizduots aismas. Reikia tai veikti. Reikia suvaldyti rank virpes,
sulaikyti i drebani lp besiveriant riksm. Nes jeigu jis suriks - to
riksmo jau niekas nenuslopins.
"A j nuudiau. Nunuodijau".
Dabar jau niekas nesukliudys jam gyvendinti savo planus: pati svar
biausia klitis paalinta.
Pasilenkti, uiuopti puls. Bet juk jis tikrai mirs. Jis mir.
Henris atsities, veiks netikt pykinimo priepuol, greitai itrauk
i portfelio kelet popieri. Pada plunksnakot raal ir aikiai ive-

- 31 diojo Lourenso Stratfordo pavard. Jis jau yra t dars anksiau, pasira
ydamas po maiau svarbiais dokumentais.
Ranka lykiai drebjo, bet tai tik naud. Labiau panau dds
brai. Paraas pavyko puikiai.
Henris padjo plunksnakot viet ir kiek pastovjo umerktomis
akimis, stengdamasis nusiraminti ir galvoti tik apie vien: "Darbas pa
darytas".
Staiga ji pervr netikta mintis: jis galt visk pakartoti i naujo.
Tai tebuvo tik akimirkos silpnumas; jis gali sugrinti laik atgal, ir dd
atgis. Juk neturjo to bti! Nuodai... kava... negyvas Lourensas.
Po to j upldo prisiminimai - tyri, ryks, malons... Apie t dien,
kai prie dvideimt vienerius metus pasaul atjo jo pusseser Dulij.
Jiedu su dde tuomet sdjo dviese svetainje. Su dde Lourensu, kur jis
myljo labiau negu savo tv.
- Noriu, kad inotum, jog visada bsi mano pats mylimiausias sn
nas...
Viepatie, nejaugi jis kraustosi i proto? Akimirk net pamiro kur
ess. Jis galjo prisiekti, jog kambaryje yra dar kakas. Bet kas?
Tas keistas daiktas sarkofage? Nereikia j irti. Jis tarsi nebylus liu
dininkas. Reikia galvoti apie reikalus.
Dokumentai pasirayti. Akcijas bus galima parduoti. Dabar Dulij
gals itekti u to bukagalvio Alekso Savarelo. O Henrio tvas gals ne
trukdomas valdyti vis "Stratford laivininkysts kompanijos" kapital.
Taip. Bet k daryti dabar? Jis vl pavelg raomj stal. Viskas
taip, kaip ir buvo. eios auksu ibanios monetos su Kleopatros atvaiz
du. Ak taip, reikia bent vien paimti. Henris mikliai sikio monet ki
en. Kraujas plsteljo veid, pasidar karta. Taip, moneta gali atneti
laim. Reikia j paslpti cigarei pakelyje. Niekas net nepastebs, kaip
isine i ia. Puiku.
Dabar belieka kuo greiiau dingti i ia. Ne, jis nieko nesuvokia. Net
nesugebjo nuraminti irdies. Ji vis dar palusiai dauosi. Pakviesti Samir - tai bus geriausia ieitis. Kakas baisaus atsitiko Lourensui. irdies
smgis? Priepuolis? Nemanoma apsakyti! O itas kambarys tarsi ka
pas. Reikia kuo greiiau ikviesti gydytoj.
- Samirai! - suriko jis, aklai velgdamas pirmyn, tarsi tragedijos akto
rius nusivylimo akimirk. Jo vilgsnis vl sustojo ties ta niria, sutvarsty
ta, primenania mirt figra. Nejaugi jinai taip pat j iri? Nejaugi po
skudurais paslptos jos akys mato? Nesmons! Bet ta iliuzija jame suk
l toki panik, jog pagalbos auksmas atrod labai tikinamas ir natra
lus.

- 32 -

skyrius

Klerkas vogiomis skait paskutin laikraio "London Herald" nu

mer, paslps iskleistus lapus po tamsiu lakuotu stalu. Kontoroje buvo
tylu - tuo metu vyko direktori pasitarimas, girdjosi tik raomosios ma
inls klavi barbenimas kakur primimo kambaryje.
"MUMIJOS PRAKEIKSMAS NUUDO "STRATFORDO
LAIVININKYSTS KOMPANIJOS" VALDYTOJ. RAMZIS PRA
KEIKTASIS UDO VISUS, KAS DRSTA DRUMSTI JO RAMYB".
Kaip baisiai ta tragedija paveik moni vaizduot! N ingsnio ne
engsi: vis leidini pirmuosiuose puslapiuose viena ir ta pati istorija. O
kokia puiki proga populiariems laikraiams i to pelnytis. Straipsniai
papuoiami greitosiomis nupietais pieiniais, vaizduojaniais piramides,
kupranugarius, mumij mediniame sarkofage bei varg mister Stratford, gulint prie mumijos koj.
Vargas Lourensas Stratfordas, jis buvo toks geras mogus, su juo
buvo taip lengva dirbti... Dabar visi prisimins, kokia baisi, kokia sensa
cinga mirtis j itiko.
Nespjo klerkas suvirkinti ios baisios naujienos, kai pastebjo ne
maiau sensacing praneim:
"PAVELDTOJA NEBIJO PRAKEIKTOS MUMIJOS.
DIDYSIS RAMZIS VYKSTA LONDON"
Klerkas pervert laikrat ir susuko vamzdeliu. Sunku patikti tuo,
jog mis Stratford vea namo visus tvo radinius ir ketina surengti paro
d tiesiog savo namuose Meifere. Nors... btent taip bt pasielgs ir jos
tvas.
Klerkas labai norjo bti pakviestas parodos atidarym, bet puikiai
suprato, jog tokia galimyb jam nebus suteikta, nepaisant to, jog "Stratford laivininkysts kompanijoje" jis dirbo beveik trisdeimt met.
Tik pagalvok - Kleopatros biustas, vienintelis tikras portretas, egzis
tuojantis pasaulyje! Ir monetos su jos atvaizdu bei vardu. Ak, kaip jam
nortsi pavelgti iuos daikiukus bent akies krateliu mis Stratford
bibliotekoje! Bet teks palaukti, kol Brit muziejus pareikalaus visos ko-

- 33 lekcijos ir pateiks j parodai, kur kolekcija gals grotis ir lordai, ir pa

prasti mons.
Ir dar buvo kai kas, k jam norjosi pasakyti asmenikai mis Stratford, inoma, jei bus tokia galimyb. Kai kas, apie k tikriausiai jai bt
papasakojs senasis misteris Lourensas.
Pavyzdiui, apie tai, jog Henris Stratfordas jau metus laiko nesdi
prie savo darbo stalo, nors vis dar gauna vis atlyginim bei premijas;
arba apie tai, jog misteris Rendolfas irainja jam ekius kompanijos s
skaita, o po to padirbinja raus apskaitos knygoje.
O galbt jaunoji ledi pati visk isiaikins? Pagal testament ji lieka
tvo kompanijos valdytoja. Stai kodl iuo metu ji taip pat buvo pasita
rim salje drauge su savo grauoliu jaunikiu Aleksu Savarelu - vikontu
Samerfildu.
Rendolfas nepajg irti raudani Dulija. Siaubinga toki mi
nut versti j pasirainti kakokius dokumentus. Su gedulingais rbais
ji atrod tokia trapi, apsiverkusi, drebaniomis lpomis, keista ugnimi
spindiniomis akimis. T ugn Dulijos akyse pirm kart jis pastebjo,
kai mergina jam prane apie tvo mirt.
Kiti pasitarimo dalyviai sdjo be ado, nuleid akis. Aleksas velniai
laik jos rank. Jis atrod kiek susirpins, tarsi nesuvokt, kas yra mir
tis... Tikriausiai nenorjo, kad ji dar labiau kankintsi. Atlapairdis. Visi
kai nederantis prie it prekeivi, verslo moni; tikras aristokratas su
savo turtinga nuotaka.
Kodl mes turime atlikti visus ituos formalumus? Kodl negalime
pasilikti vieni su savo skausmu?
Ir vis dlto kai k Rendolfas privaljo padaryti, nors dabar, kaip nie
kad, reikalai atrod tokie beprasmiki. Niekada anksiau jo meil snui
nebuvo patyrusi toki skausming ibandym.
- Dabar dar nesu pasirengusi jokiems rimtiems sprendimams, dde
Rendolfai, - mandagiai pasak jam Dulija.
- inoma, inoma, mieloji, - atsak jis. - Niekas tavs neskubina. Pa
sirayk tik vien skub ek nenumatytoms ilaidoms, o vis kit mes
patys padarysime.
- Noriau pati susivokti verslo reikaluose bei visk susitvarkyti, - pa
sak mergina. - Btent to norjo ir tvas. Situacija su sandliais Indijoje...
Niekaip negaliu suprasti, kodl tenai kilo tokia kriz. - Ji kiek patyljo,
nenordama tsti pokalbio apie reikalus, o gal tiesiog neturdama jg ir tylios karios aaros vl pasipyl jos veidu.

- 34 - Palik tai man, Dulija, - pavargusiu balsu itar Rendolfas. - A

daugel met gebjau susidoroti su krizmis Indijoje.
Jis pastm dokumentus merginai. "Pasirayk, pasirayk, neprayk
dabar joki paaikinim. Neemink mans, man ir taip skaudu".
Rendolfas net pats stebjosi, kaip baisiai j nulidino brolio mirtis.
Mes nesuvokiame, kaip stipriai kak mylime tol, kol jis nepalieka m
s. Vis nakt jis guljo atmerktomis akimis, sksdamas prisiminimuo
se... Dienos Oksforde, pirmosios ivykos Egipt - su Lourensu bei Eliotu Savarelu. Naktys Kaire... Autant jis atsikl i lovos ir irinjo senas
nuotraukas bei dokumentus. Prisiminimai buvo stebtinai ryks.
O dabar jis mgino apgauti Lourenso dukter. Mgino pridengti de
imt met gudravimo bei apgavysi. Lourensas kr ir sustiprino
"Stratford laivininkysts kompanij", nors i ties pinigai jam niekada
nerpjo. Jis visada rizikavo. O k padar Rendolfas, taps kompanijos
valdytoju? Tik laiksi sikibs valdios vairo ir vagiliavo.
Didiausiam jo nustebimui, Dulija pam raikl ir tuojau pat pasi
ra visus pakitus jai dokumentus. Net nesiteikusi perskaityti, kur pasi
rao. Na k gi, jis turi nedidel atokvp: ji nepateiks nepatogi klausim.
"Atleisk, Lourensai, - tai buvo tarsi nebylus maldavimas. - Gaila,
kad tu visko neinai".
- Po keleto dien, dde Rendolfai, mudu sussime ir visk aptarsime.
Manau, to norjo mano tvas. O dabar a taip pavargau. Regis, metas
keliauti namo.
- Taip, leisk tave parveti, - tuojau pat atsiliep Aleksas. Jaunuolis pa
djo Dulijai atsikelti.
aunusis gerasis Aleksas. Kodl Henris neturi n lao padorumo? Juk
visas pasaulis galt jam priklausyti.
Rendolfas paskubjo atidaryti dvigubas duris. Ir nustebo pamats
Brit muziejaus darbuotoj, laukiant, kol pasibaigs pasitarimas. Ap
maudu. Bt anksiau apie tai inojs, ivest Dulija pro kitas duris. Jis
negaljo paksti ito pasiptusio misterio Henkoko, kuris elgsi taip, tarsi
Lourenso radiniai priklausyt muziejui ir visam pasauliui.
- Mis Stratford, - prijs prie Dulijos itar jis. - Viskas nusprsta.
Pirmoji paroda vyks js namuose, kaip ir pageidavo js tvas. Su
prantama, mes apraysime kolekcij ir, kai tik to pageidausite, iveime
j muziej. Manau, js panorsite, kad a asmenikai laiduoiau...
- inoma, - pavargusiu balsu itar Dulija. Buvo akivaizdu, jog ko
lekcijos likimas mergin domino ne k daugiau negu dalykinis pasitari
mas. - Dkoju, misteri Henkokai. Js inote, k mano tvui reik ios

- 35 parodos atidarymas. - Ji vl nutilo, matyt, mgindama sulaikyti aaras.

- Ir kodl a nevykau drauge su juo Egipt?
- Mieloji, jis mir ten, kur buvo labai laimingas. - Aleksas neskmin
gai band j paguosti. - Ir toje aplinkoje, kuri jam patiko.
Nieko sau! Na ir pasak! Juk Lourens paprasiausiai apgavo. Vos
kelet valand jis mgavosi didiausiu gyvenimo atradimu. Netgi Ren
dolfas t suprato.
Henkokas pam Dulija u rankos ir jiedu drauge nujo link iji
mo.
- inoma, nemanoma nustatyti radini autentikumo, neatlikus
kruopi tyrim. Auksins monetos, biustas - tai i ties precedento ne
turintis atradimas...
- Nedarykime kol kas joki pareikim, misteri Henkokai. Noriu tik
seniems tvo draugams surengti nedidel primim.
Ir Dulija atsisveikindama ities rank. Kaip rytingai nutrauk ji
nereikaling pokalb, kaip i mergina panai savo tv. Ir, geriau pa
galvojus, kaip ji panai graf Ruterford. Ji visada isiskyr savo aris
tokratikomis manieromis. Kad tik vykt ita santuoka...
- Iki pasimatymo, dde Rendolfai.
Jis pasilenk ir pabuiavo dukteri.
- Myliu tave, mayte, - pakudjo jis.
ie odiai j pat nustebino. Kaip ir ypsena, nuvitusi Dulijos veide.
Nejaugi mergina suprato, k i ties jis norjo jai pasakyti? "Atleisk
man, atleisk u visk, mayte".
Pagaliau ji viena ant laipt. Visi isiskirst, liko tik Aleksas, ir jai no
rjosi, kad ir jis ieit. Jai nieko daugiau nereikjo - kad tik pasilikt vie
na tyliame "Rols Roiso" salone, u stiklo lang, kurie atskirs j nuo iori
nio pasaulio.
- Paklausyk mans bent vien kart, Dulija, - kalbjo Aleksas, ves
damas mergin laiptais emyn. - Kalbu i visos irdies. Nereikia atidlio
ti vestuvi dl itos tragedijos. Suprantu tavo jausmus, bet dabar likai
viena iame didiuliame name. Noriu bti alia, rpintis tavimi. Noriu,
kad mudu btume vyras ir mona.
- Aleksai, nenoriu tavs apgaudinti, - pasak ji. - Negaliu kol kas pri
imti joki sprendim. Dabar man kaip niekad reikia laiko visk apgal
voti.
Staiga ji suprato, kad negali jo matyti - jis atrod toks jaunas. O ji
pati? Ar apskritai kada nors ji buvo jauna? Tikriausiai toks klausimas su
kelt ypsen ddei Rendolfui. Juk jai tik dvideimt vieneri. Bet Aleksas,

- 36 nors jam jau dvideimt penkeri, atrod jai visai vaikas. Dulijai buvo
skaudu pripainti, jog ji nemyli vaikino taip, kaip jis to vertas.
Aleksas atidar duris gatv, ir sauls viesa juos apakino. Dulij
nuleido vual. Ai Dievui, nebuvo joki reporteri, tik lauk didiulis
juodas automobilis, atidarytomis durelmis.
- A viena neliksiu, Aleksai, - velniai itar Dulij. - Juk turiu Rit
bei Oskar. Be to, Henris sugrta savo senj kambar - dd Rendolfas
pusbrol kalbjo. moni bus daugiau negu reikia...
Henris... tai ko ji visai nenort matyti! Kokia pikta likimo ironija,
kad jis buvo paskutinis mogus, kur jos tvas mat prie mirt.
Vos tik Henris Stratfordas ilipo krant, j apspito urnalistai. Ar jis
isigando mumijos prakeiksmo? Ar mat k nors antgamtiko tame
mayiame akmeniniame urve, kur Lourenso Stratfordo tykojo mirtis?
Henris tyldamas stovjo prie muitins patikros punkto, nekreipdamas
dmesio fotokamer blyksnius. Su ledine ramybe irjo valdininkus,
tikrinanius jo lagaminus. Pagaliau jis galjo praeiti pirmyn.
irdis dausi taip, jog skambjo ausyse. Norjosi ko nors igerti. No
rjosi atsidurti gimtuosiuose namuose Meifere, susitikti su savo meilue
Deize. Jis norjo bet ko, tik ne nuobodios kelions su tvu. sitaisyda
mas ant automobilio sdyns, Henris vis stengsi nusukti akis al.
Kol ilgas griozdikas automobilis atkakliai skynsi keli, mgindamas
isiverti i kamio, Henris pastebjo Samir, besisveikinant su grupe
juodai apsitaisiusi vyr - tikriausiai muziejaus darbuotoj. Ramzio Di
diojo knas visus domino kur kas labiau, negu Lourenso Stratfordo,
kuris, paties velionio nurodymu, be ypating ceremonij buvo palaido
tas Egipte.
O Viepatie, kaip baisiai atrodo tvas! Per vien nakt paseno deim
ia met. Ir plaukai netvarkingi...
- Ar turi cigarei? - paklaus Henris.
Rendolfas, nepakeldamas aki, ities snui plon cigar bei degtu
kus.
- itos vedybos vis dar labai svarbios, - sumurmjo taip tyliai, tarsi
kalbt pats su savimi. - Jaunaved neturs laiko rpintis reikalais. O kol
kas sutvarkiau visk taip, kad tu pagyvensi drauge su ja. Ji neturi pasi
likti viena.
- O Dieve, tti, gyvename dvideimtame amiuje! Kodl ji negali vie
na pagyventi?
Gyventi itame name greta lykios mumijos, demonstruojamos
bibliotekoje? Henris pajuto, kad j ima pykinti. Jis usimerk, rkydamas

- 37 cigar, ir pasisteng galvoti apie meilu. Atmintyje ikilo virtin gun

dani erotini scen.
- Po paraliais, tu darysi taip, kaip pasakysiu! - atkirto tvas, taiau jo
balse nesigirdjo grasinimo. Rendolfas pavelg pro lang. - Gyvensi te
nai ir stebsi j. Tuo paiu pasirpinsi, kad ji kuo greiiau sutikt itekti
u Alekso. Pasistenk, kad Dulija nenutolt nuo jo. Man atrodo, jog
Aleksas jau pradeda j erzinti.
- Nieko nuostabaus. Jei Aleksas turt bent kiek sveiko proto...
- Santuoka jai bus tik naud. Ir apskritai vedybos - geras dalykas.
- Na gerai jau, pakaks apie tai!
Toliau vaiavo tyldami. Metas pietauti su Deize, po to laukia ilgas
poilsis savo bute, o tada ss prie loimo stalo pas Flint - jei pavyks i t
vo ivilioti bent kiek pinig...
- Ar jis nelabai kankinosi?
Henris krpteljo.
- Kas? Tu apie k?
- Apie tavo dd, - pasak Rendolfas ir pirm kart pavelg snui
akis. - Apie Lourens Stratford, kuris k tik mir Egipte. Jis ilgai kanki
nosi ar mir ikart?
- Viskas buvo gerai, o jau po minuts jis krito ant ems. Mir per ke
let sekundi. Kokia prasm apie tai klausinti?
- O tu k, toks jautrus, nieke?
- A niekuo negaljau jam pagelbti!
Staiga sugro jausmai, kuriuos jis patyr anktoje udaroje patalpo
je, jis net pajuto aitr nuod kvap. Henris aikiai prisimin t padar,
esant mumijoms skirtame futliare... ir t klaik pojt, tarsi jis bt ste
bimas.
- Jis buvo usispyrs senis, - panibdomis itar Rendolfas. - Bet a j
myljau.
- Tikrai? - Henris staiga atsisuko ir smeig akis tv. - Tu j myljai,
o jis visk paliko jai!
- Jis labai daug dav ir mums. Daugiau nei pakankamai...
- Apgailtini trupiniai, palyginus su tuo, k paveldjo ji!
- Nebenoriu apie tai kalbti.
"Kantrybs, - pagalvojo Henris. - Kantrybs. - Jis atsilo ant automo
bilio sdyns. - Man reikia nors koki imto svar. Jei pradsiu ginytis,
nieko negausiu".
Deiz Banker pro nriniuotas uuolaidas irjo, kaip Henris ilipa i
kebo. Ji gyveno erdviame bute vir miuzikholo, kur dainuodavo nuo de-

- 38 imtos vakaro iki antros valandos nakties. Apkni prisirpusi moteris, di

diulmis nuolat mieguistomis akimis bei sidabro spalvos baltais plau
kais. Balsas jos buvo ne kain koks, ir moteris t inojo, taiau publikai
ji tikrai patiko. Publika j myljo.
O jai patiko Henris Stratfordas. O gal merginai tik taip atrod. Jis ge
riausias i vis, su kuo Deiz buvo suveds gyvenimas. Surado jai darb,
nors jis ir nebuvo merginai prie irdies; mokjo u jos but... bent jau bu
vo nusprsta, kad jis moks. Deiz suprato, jog klimpo skolas, bet juk
jis galiausiai sugr i Egipto ir visk sutvarkys. Arba privers nutilti tuos,
kurie pernelyg daug klausinja... Jis t sugeba.
Igirdusi ingsnius laiptinje, Deiz nuskubjo prie veidrodio. Ji nu
leido plunksnomis papuot peniuaro apykakl ir pasitais perl vrin
ant kaklo. Kol raktas sukosi duryse, moteris lengvai masaavo skruostus,
kad jie kiek nuraust.
- Jau ketinau palikti tave, - pareik ji, Henriui jus kambar.
Koks vis dlto jis grauolis! Nuostabs tamsiai katoniniai plaukai,
tokios pat nuostabios rudos akys; puikios manieros - tikras dentelme
nas. Jai patiko stebti, kaip jis nusivelka apsiaust ir numeta j ant kds
atloo; patiko, kad jis neskuba jos apkabinti. Jis toks tingus, toks savimy
la! O kodl gi ne?
- Kur mano automobilis? Prie ivykdamas adjai man j padovano
ti! Kur jis? Apaioje jo nra. Tenai tik kebas.
Kokia vis dlto alta jo ypsena! Henris pabuiavo j, iki skausmo si
siurb lpas, pirtais stipriai suspauds peius. Deizs lpos deg, nuga
ra nubgo iurpuliukai. Ji atsak buin ir, kai Henris nusived j mie
gamj, neitar n odio.
- Gausi tu t automobil, - sunabdjo jis, triukmingai atsegdamas
jos peniuar ir spausdamas j prie savs su tokia jga, jog krt speneliai
skaudo nuo prisilietimo prie jo ikrakmolyt markini. Mergina pabu
iavo Henr and, po to smakr, lieuviu perbraukdama per kiek
ataugusi barzdel. Kaip malonu girdti jo kvpavim, jausti ant pei
jo rankas!
- Ne taip grubiai, sere, - sunabdjo Deiz.
-Kodl?
Suskambo telefonas. Reikjo laid itraukti.
Kol Henris siek ragelio, Deiz atsegiojo jo markinius.
- Praiau tavs daugiau neskambinti, Sarplsai.
"Prakeiktas unsnukis, kad jis kur padvst", - paman Deiz. Ji dir
bo Sarplsui, kol pagaliau Henris j ilaisvino. Tai buvo tikras niekas,

- 39 toks grubus, bukas. Jis paliko merginai atminiai rand ant kaklo - nedi
del pusmnul.
- Juk sakiau, kad grs sumoksiu. Gal duosi laiko bent lagaminus
isikrauti? - Henris triukmingai numet ragel.
Deiz patrauk telefon al.
- Eik pas mane, mano mielasis, - paauk ji, ssdamasi ant lovos.
Henris vis dar bukai spoksojo telefono aparat, ir Deizs akys nuli
do. Vadinasi, jis neturi n cento. Nei vieno cento...
Keista... itame name nebuvo surengtos gedulingos pamaldos, mirus
tvui. Taiau tai dabar atsargiai bei ypa pagarbiai neamas Ramzio
Didiojo sarkofagas. Jis neamas taip, tarsi tai bt laidojimo procesija.
Ji juda link bibliotekos, kuri tvas visada vadindavo egiptietika sale.
Dulija stebjo, kaip muziejaus darbuotojai, vadovaujami Samiro,
stato sarkofag pietrytiniame bibliotekos kampe, kairje nuo atvir dur
oranerij. Puiki vieta mumijai. Kas beeit nam, ikart j pastebs.
Ir susirinkusieji svetainje j puikiai matys.
Pergamento ritinliai bei alebastriniai soiai bus padti po veidro
diu, ant ilgo marmurinio stalo, stovinio prie rytins sienos, kair nuo
sarkofago. Kleopatros biustas jau taisytas ant podiumo sals viduryje.
Auksines monetas pads ant specialaus muziejaus stovo alia marmuri
nio stalo. O kitas nekainojamas brangenybes galima bus sudlioti taip,
kaip nurodys Samiras.
velns prieaurio sauls spinduliai skverbsi i oranerijos biblio
tek, tarsi atlikdami nuostabaus okio judesius ant auksins karaliens
kauks ir ant sukryiuot jos rank.
Ji nuostabi ir, be abejons, tikra. Tiktai visikas kvailys galt tuo
abejoti. Bet kokia tai galjo bti istorija?
"Jau greiiau jie visi ieit, - pagalvojo Dulija, - kad galiau pasilik
ti viena ir apirti tvo radinius". Bet tie muziejaus darbuotojai tikriau
siai niekada neieis. O ia dar Aleksas... K su juo daryti? Stovi alia ir
nepalieka jos n sekundei.
inoma, Dulija diaugsi, kad ia yra Samiras. Su juodu kostiumu,
baltais ikrakmolytais markiniais jis atrod toks sitemps. Panaus
tamsiaak princ, tok tolim, i kito amiaus, kuriam svetimas itas be
protikas laikmetis su visu savo progresu. Jis ia atrod paalinis, ka
koks liokajus, nors su muziejaus darbuotojais bendravo grietai.
Kai Aleksas irjo iuos mones ir lobius, jo veido iraika buvo
labai keista. Jam itie visi daiktai nieko nereik: jie priklaus kitam pa-

- 40 auliui. Nejaugi jis nemato, kokie nuostabs tie radiniai? Kaip vis dlto
sunku Dulijai suprasti savo suadtin!
- domu, ar prakeiksmai isipildys? - tyliai paklaus Aleksas.
- Nebk juokingas, - atsiliep Dulij. - Dar kur laik jie ia dirbs.
Gal nueikime mudu oranerij ir igerkime arbatos?
- Gerai, taip ir padarykime, - sutiko Aleksas.
Jam viskas ia lyktu, argi ne taip? Pasidygjimas veide. Tokios i
raikos su jokia kita nesupainiosi. Matydamas radinius, jis nepatiria jo
ki jausm. Jie svetimi Aleksui; jam atrodo, kad jie niekiniai. itaip Du
lij galt irti nebent kokias nors iuolaikikas stakles, apie kurias
nieko nenutuokia.
Tai j skaudino. Nors... dabar j viskas skaudino. Ir labiausiai tai, jog
tvas turjo tiek nedaug laiko pasidiaugti visomis itomis brangenyb
mis, kad jis mir didiausio savo gyvenime atradimo dien. Ir kad ji,
Dulij, buvo vienintelis mogus, kuriam teks iki galo itirti visas neat
skleistas itos paslaptingos kapaviets paslaptis.
Galbt, kai jiedu baigs gerti arbat, Aleksas pagaliau supras, kaip
jai norisi pasilikti vienai. Dulij nusived j koridoriumi pro svetaines, po
to pro bibliotek ir, praj per marmurin ni, jiedu atsidr stikliniame
kambaryje, kur augo papariai bei kitos gls.
Tai buvo labiausiai mgiama tvo vieta - kuomet jis ieidavo i biblio
tekos. Jo raomasis stalas, jo knygos buvo greta - u dvigub stiklini
dur.
Jiedu susdo prie nedidelio staliuko. Ant prieais juos stovini sidab
rini ind aid sauls spinduliai.
- Pilstyk, mielasis, - pasak Dulij, dliodama ant lktuts sausai
nius. Dabar jis usiims tuo, k i ties moka daryti puikiai.
Argi yra pasaulyje kitas mogus, sugebantis taip meistrikai susitvar
kyti su visomis kasdienio gyvenimo smulkmenomis? Aleksas moka jodi
nti irgais, okti, audyti, pilstyti arbat, gaminti nepakartojamus
amerikietikus kokteilius... o pasitarim Bakingemo rmuose metu mie
goti atmerktomis akimis. Paias primityviausias eiles jis gali padekla
muoti taip iraikingai, taip jausmingai, jog Dulijos akyse pasirodo aa
ros. Jis puikiai buiuojasi, ir, be joki abejoni, santuoka su juo ada
Dulijai visus manomus jausminius malonumus. Tai tiesa. Tad ko dar
galima norti?
Staiga mergina supyko ant savs. Nejaugi tai viskas, ko jai reikia?
Tvui to nepakako, jos tvui, verslininkui, aristokratik manier den
telmenui. Buitis jam apskritai nieko nereik.
- Igerk arbatos, mieloji, tau nepakenks, - pasak Aleksas, paduoda-

- 41 mas merginai puodel arbatos, paruotos taip, kaip ji mgsta: be pieno,

be cukraus, su plonomis citrinos skiltelmis.
domu, o kam galt pakenkti arbatos puodelis?
Apvietimas staiga pasikeit - oranerijoje pasirod kain koks elis.
Dulija pakl galv ir pamat Samir.
- Samirai! Sskis, prisijuk prie ms.
Tas gestu parod, kad ji nesirpint. Vyrikio rankose buvo ssiuvi
nis odiniais vireliais.
- Dulija, - itar Samiras, mets reikming vilgsn egiptietikos sa
ls pusn, - a tau atveiau tvo dienorat. Nenorjau jo atiduoti mo
nms i muziejaus.
- O, a taip diaugiuosi! Pasdk su mumis. Labai praau.
- Ne, man reikia dirbti. Turiu pasirpinti, kad viskas bt tinkamai
padaryta. Btinai perskaityk dienorat, Dulija. Laikraiuose spausdi
nama tik maa visos itos istorijos dalis. I dienoraio tu suinosi kur kas
daugiau...
- Na ateik gi, prissk, - neatstojo Dulija. - Vliau drauge visk su
tvarkysime.
Kiek padvejojs, egiptietis sutiko. Jis pam alia Dulijos stovjusi
kd ir mandagiai nusilenk Aleksui, su kuriuo j supaindino jau anks
iau.
- Tavo tvas tik k buvo pradjs versti. Juk inai, kaip puikiai jis
mokjo senovs kalbas...
- Labai smalsu perskaityti. Kodl tu toks sunerims? Ar kas nors ne
gerai?
- Man kelia nerim itas atradimas, - kiek patyljs itar Samiras. Nepatinka man ir ita mumija, ir nuodai, kurie buvo saugomi kapavie
tje.
- Ar nuodai i ties priklaus Kleopatrai? - siterp Aleksas. - Ar tai
tik laki urnalist fantazija?
- Niekas tikrai neino, - mandagiai atsak egiptietis.
- Samirai, ant vis ind uklijuotos etikets, - pasak Dulija. - Tarnai
visi spti.
- Js juk netikite prakeiksmais, tiesa? - paklaus Aleksas.
Samiras mandagiai ypteljo.
- Ne. Taiau, - jis vl kreipsi Dulija, - paadk man: jei pastebsi
k nors keista ar atsiras bloga nuojauta, ikart paskambinsi man mu
ziej.
- Bet, Samirai... Niekada nepagalvoiau, jog tu gali tikti...
- Dulija, Egipte prakeiksmai - didiul retenyb, - atsiliep Samiras.

- 42 - Grasinimai, urayti ant itos mumijos sarkofago, labai rimti. O ir pati

istorija apie ios btybs nemirtingum... Viskas labai jau keista. Tu su
inosi smulkmenas, perskaiiusi dienorat.
- Juk nemanai, kad mano tvas tapo prakeiksmo auka?
- Ne. Bet t vyki negalima suvokti blaiviu protu, tuo labiau k nors
paaikinti. Nebent tik patikti, jog... Bet juk tai absurdas! Praau tavs
tik vieno: niekuo netikk aklai. O jei kas nors, skambink man.
Jis netiktai nutrauk pokalb ir gro bibliotek. Dulija igirdo,
kaip jis arabikai kalbasi su vienu muziejaus darbuotoj, ir pamat juo
du pro praviras duris.
"Sielvartas, - paman ji, - atbukina visus kitus jausmus. Jis lygiai
taip, kaip ir a, igyvena dl tvo mirties. Ir netgi atradimas, jo jau nebediugina. Kaip viskas sudtinga!"
O juk jis diaugtsi, jeigu... Tiek to, viskas aiku. Su ja viskas kitaip.
Tik taip norisi kuo greiiau likti vienai su Ramziu Didiuoju bei jo Kleo
patra. Taiau ji visk supranta. Ir netekties skausmas aminai liks su ja.
Ji net ir nenort, kad skausmas inykt. Dulija pakl akis Aleks,
pavelg varg sutrikus berniuk, irint j su nuoirdia uuojau
ta.
- A myliu tave, - staiga sunabdjo Aleksas.
- Kas tau ia darosi? - velniai nusijuok mergina.
Kakodl jis visai praskydo, jos grauoliukas jaunikis. Kakas j su
jaudino. Nemalonu matyti j tok.
- Neinau, - atsak Aleksas. - Mans neapleidia bloga nuojauta. Ar
kaip ten jis t jausm pavadino? Tik viena inau: man norjosi priminti
tau apie savo meil.
- Aleksai, mielasis... - Dulija pasilenk ir pabuiavo j, ir jaunuolis,
apimtas nevilties, stipriai suspaud merginos rank.
Maas, neskoningas laikrodis ant tualetinio Deizs staliuko imu
et valand.
Henris, isidrbs krsle, tingiai nusiiovavo, tada vl ities rank,
siekdamas ampano butelio. Pripild savo bokal, po to - Deizs.
Ji iki iol atrod mieguista; plonyt atlasin naktini markini pet
nel nuslydo nuo peties.
- Igerk, mieloji, - pasak jis.
- N u k, mylimasis. vakar a dainuoju. - Deiz ididiai uriet
smakr. - Negaliu itisai gerti, kaip tu....
Ji atpl msos gaball nuo ant lkts gulinio kepto viiuko ir si
kio burn. labai simpatik burnyt...

- 43 - Bet tavo pusseser nieko sau! Neisigando tos prakeiktos mumijos!

Ziurk tu man, atsive savo namus.
Kvailos ydros akys smigo Henr. Jam tai patiko. Nors, reikia pri
painti, Henris kiek ilgjosi Malenkos, savo egiptietikos grauols. Tik
rai ilgjosi. Rytietika moteris nebtinai turi bti kvaila; ji gali bti ir pro
tinga - vis tiek j lengva valdyti. O panels panaios Deiz btinai turi
bti kvailokos. Ir su jomis nuolatos reikia apie k nors kalbti.
- Kuri velni ji turt bijoti kakokios idiovintos mumijos? - su
sierzino Henris. - Ta prietranka vis radin atiduoda muziejui. Ji neino
pinig verts, ta mano pusseser. Jai niekada netrko pinig. Lourensas
tik truput padidino mano metines pajamas, o jai paliko vis laivininkys
ts imperij.
Jis nutilo. Maytis kambarlis; viesa, dmmis gulanti ant mumijos.
Henris vl j pamat. Pamat, k pridirbs! "Ne. Netiesa. Jis mir nuo
irdies smgio arba nuo paralyiaus - tas mogus, gulintis ant smlt
grind. A to nepadariau. Ir ta btyb, ji negaljo mane irti i po
skudur, kuriais buvo apvyniota. Juk tai absurdas!"
Henris gurkteljo ampano. Puiku! Jis vl prisipild bokal.
- Bet juk ji viena visame name su ta baisia mumija, - pasak Deiz.
Ir ia Henris vl pamat tas akis, atmerktas akis po sudljusiomis
drobulmis, smeigtas tiesiai j. Taip, tos akys irjo j. "Sustok, bu
kaproti, tu padarei t, k turjai padaryti! Sustok, antraip iprotsi!"
Henris paskubomis pakilo nuo stalo, usivilko vark ir pasitais il
kin kaklarait.
- Kur tu eini? - paklaus Deiz. - Paklausyk, tu pernelyg daug igr,
kad galtum eiti gatv.
- Atstok nuo mans, - atr jis.
Mergina inojo, kur jis eina. Jis turjo imt svar, kuriuos ikaulijo i
Rendolfo, o kazino jau atidarytas.
Dabar jis norjo pabti vienas ir susikaupti. Tiesiog apie tai pagalvoti
- apie ali audin, apviest viestuv, kauliuk stuksenim, rulets
zvimbim. Tas garsas visada jam teikdavo valumo. Vienas geras laim
jimas - ir jis ieis. Henris pats sau tai paadjo. Gerai, jau daugiau nebe
gali laukti...
inoma, su tuo Sarplsu jis kaip reikiant klimpo, skolingas jam kr
v pinig. Bet, velniai raut, kaip jis grins skolas, jei nepasds prie lo
imo stalo? Tiesa, Henris jaut, jog vakar jam nepasiseks, bet pamginti
juk verta.
- Luktelkite, sere. Prisskite, sere, - pasak Deiz, artdama prie jo.

- 44 - Igerk su manim dar taurel, po to truput pamiegok. Juk dar tik eios
valandos.
- Palik mane ramybje, - atkirto Henris.
Jis apsivilko apsiaust, usidjo odines pirtines. Na ir bukagalvis tas
Sarplsas! Henris apsiausto kienje apiuop peil, kur jau daugel met
tamp su savimi. Taip, jis vis dar ten. Jaunuolis itrauk peil ir apirjo
atrius jo amenis.
- O ne, sere! - aikteljo Deiz.
- Nebk idiote, - tiesiai viesiai tk Henris, sulenk peil, sidjo ki
en ir ijo.
Tapo tylu - girdjosi tik fontano iurlenimas oranerijoje. Sutankjo
sidabrin prieblanda, egiptietik sal apviet tik viena lempa po aliu
gaubtu, stovjusi ant Lourenso stalo.
Dulija, vilkinti jaukiu, stebtinai iltu ilkiniu peniuaru, sitais odi
niame tvo krsle. Ji atsisdo nugara sien ir pam rankas tvo dieno
rat, kurio iki tol niekada nebuvo skaiiusi.
iburiuojanti Ramzio Didiojo kauk truputl j gsdino... I priete
mos irjo didiuls migdol pavidalo akys. Atrod, tarsi Kleopatros
biustas viest i vidaus. O prie kitos sienos ant juodo aksomo guljo nuo
stabios auksins monetos.
Dulija dar kart atidiai jas apirjo. Palygino su biustu - tas pats
profilis, tie patys banguoti plaukai po auksine tiara. Graikika Kleopatra
visai nepanai kiek prasiokikus egiptietikus atvaizdus, kurie taip si
min i ekspyro tragedij bei gravir, iliustruojani Plutarcho "Gy
venimo apraymus", arba i istorijos vadovli.
Graios bei stiprios moters profilis... Romnai mgo, kad j herojai
bei herojs bt stiprs.
Ant ilgo marmurinio stalo gulintys pergamentai atrod tokie traps,
tokie sudlj. Ir kitus radinius nesunkiai galima buvo sugadinti negra
biomis rankomis. Pauki plunksnos, raalins, maytis sidabrinis
viestuvas su iedu, kur tikriausiai buvo statomas stiklinis indas. alia
stovjo ir stikliniai flakonliai - reti senj meistr rankomis pagaminti
dirbiniai, kiekvienas udengtas mayiu sidabriniu dangteliu. Supranta
ma, ant vis it mayi relikvij, kaip ir ant alebastrini soi buvo
pritvirtintos etikets, kur puikavosi uraas: "Rankomis neliesti".
Taiau Dulija vis tiek nerimavo - juk tiek moni ateina pasiirti
ituos daiktus.
- Turkite galvoje, jog iia tikriausiai nuodai, - spjo Dulija nepa-

- 45 keiiam kambarin Rit bei liokaj Oskar. To pakako, kad jiedu laiky
tsi atokiau nuo egiptietikos sals.
- Jis numirlis, mis, - pasak Rita. - Negyvlis. Nesvarbu, kad tai
Egipto karalius! Manau, kad numirliai neturt bti tarp moni.
Dulij nusijuok:
- Brit muziejuje aibs numirli, Rita.
Kad taip mirusieji galt prisikelti! Jei pas j galt ateiti tvo mkla!
Tai bt stebuklas! Vl pabti alia jo, pasikalbti, igirsti jo bals. "Kas
atsitiko, tve? Ar tu labai kankinaisi? Ar bent akimirk isigandai?"
Kokios ia mintys lenda jai galv - mklos vizitas?! Taip juk neb
na. Tai baisu. Mes praeiname emikj kani keli nuo lopio iki pat
karsto - ir tai visko pabaiga. Antgamtik stebukl avesys gyvas tik pa
sakose, poezijoje ir dar ekspyro pjesse.
Ko ia delsti? Atjo metas ilgai lauktai vienatvei tvo trofj apsupty
je. Dabar galima perskaityti jo paskutinius odius.
Dulij surado puslap su lemtingos dienos data. Ir jau po pirmj
odi apsipyl aaromis.
"Turiu urayti visk Dulijai, aprayti visas smulkmenas. Hierogli
fai ant dur parayti be klaid: matyt, tas, kas ra, iman savo darb.
Graikiki ramenys priklauso Ptolemjaus periodui, o lotynikieji - kiek
vlesnio periodo. Labiau mantrs. Netiktina, bet taip yra. Samiras
kakoks isigands bei tarus. Kaip niekad. Reikt bent kelias valandas
pamiegoti. Ketinu vakar tenai nueiti!"
Toliau buvo greitosiomis raalu nupietos durys kapaviet bei trys
frazs skirtingomis kalbomis. Dulij greitai pervert puslap.
"Mano laikrodis rodo devint valand vakaro. Pagaliau a jau viduje.
Kambarys labiau primena bibliotek, nei aminojo poilsio viet. mogus
ilsisi karalikame sarkofage alia raomojo stalo, ant kurio palikta trylika
papiruso ritinli. Jis daugiausiai rao lotynikai, akivaizdu, kad pasku
bomis, taiau pakankamai tvarkingai. Visur ibarstyti raalo laai, bet
tekstas nesunkiai skaitomas.
"Vadinkite mane Ramziu Prakeiktuoju. A pats sau daviau tok var
d. Kadaise buvau Ramzis Didysis, Virutinio bei emutinio Egipto Val
dovas, hetit Pavergjas, daugelio sn bei dukter tvas. Valdiau
Egipt eiasdeimt ketverius metus. Mano garbei dar tebestovi pamin
klai, auktyn kylanios strls lovina mano pergales, nors nuo to laiko,
kai mane, mirting kdik, itrauk i motinos si jau prabgo tks
tantmetis.

- 46 O, laikas seniai palaidojo t lemting minut, kai pamiau i hetit

yns t prakeikt eliksyr. A nekreipiau dmesio jos perspjimus.
Trokau nemirtingumo. Ir igriau piln taur grimo. Dabar, prajus
imtmeiams, paslpiau grim tarp mano prarastos Karaliens nuod.
Ji neprim i mans grimo, mano pasmerktoji miriai Kleopatra".
Dulija nustojo skaiiusi. Eliksyras paslptas tarp i nuod? Ji su
prato, k Samiras turjo galvoje. Laikraiai nieko nera apie i ma
paslapt. Kaip domu. Tarp nuod paslptas eliksyras, galintis padova
noti amin gyvenim.
- Bet kas gi galjo parayti it fantastik istorij?- sunabdjo ji.
Dulija pavelg marmurin Kleopatros biust. Nemirtingumas.
Kodl Kleopatra negr eliksyro? "O, regis, a pradedu tikti ia pasa
ka!" Mergina nusiypsojo ir atvert kit dienoraio puslap.
Vertimas nutrko. Tebuvo tiktai tvo parayti odiai:
"Toliau aprainja, kaip Kleopatra j paadino i sapno regjim,
kaip jis mok karalien Egipto istorijos, kaip j myljo, stebdamas, kaip
ji vien po kito suvilioja romn karvedius..."
- Taip, - sunabdjo Dulija. - I pradi Julij Cezar, po to Mark
Antonij. Bet kodl Kleopatra atsisak eliksyro?
Toliau sek kita vertimo pastraipa:
"Kaip man itverti? Kaip ikentti vienatvs lides? A negaliu nu
mirti. Jos nuodai mans neveikia. Tarp j saugomas mano eliksyras, to
dl a galiu vl nugrimzti sapn, svajones apie kitas karalienes, teisin
gas bei imintingas, kurios dalintsi su manimi aminu gyvenimu. Ta
iau matau tik jos veid. Girdiu tiktai jos bals. Kleopatra. Vakar... Ry
toj... Kleopatra".
Toliau buvo parayta lotynikai. Kelios greitosiomis ivediot eilu
i, kuri Dulija nesuprato. Net ir pasitelkus pagalb odyn, ji nega
lt iversti ito teksto. Po to buvo kelios eiluts egiptietikai - dar labiau
nesuprantama nei lotynikai. Ir daugiau nieko.
Dulija padjo dienorat al, mgindama sulaikyti aaras. Jai atro
d, jog tvas alia, su ja, ioje salje. Kaip jis diaugtsi, kaip dabar juok
tsi drauge su ja i it keverzoni!
Ir pati pilna paslapi istorija, tokia pritrenkianti!
Nejaugi kakur tarp i nuod paslptas eliksyras, suteikiantis ne-

- 47 mirtingum? Net jeigu ir netiki tuo, vis tiek stulbinanti istorija. Kad taip
bent pairjus t mayt sidabrin viestuvl ir t vamzdel! Ramzis
Didysis tuo tikjo, tikriausiai tvas taip pat patikjo. O ir ji pati koki
akimirk buvo bepradedanti tikti... Dulija ltai pakilo ir prijo prie ilgo
marmurinio stalo, stovinio prie kitos sienos. Ritinliai jau labai traps,
visas stalas nubarstytas smulkiomis papiruso nuotrupomis. Dulija ma
t, kaip jie biro traukiami i dkl. Ji nedrso prie j prisiliesti. Be to, vis
tiek nebt galjusi j perskaityti.
soi taip pat negalima liesti. O k, jeigu kur nors nulajo koks
nuod laelis? O jeigu nuodingi garai apnuodijo or?
Staiga Dulija suvok irinti savo atvaizd veidrodyje. Ji vl sugr
o prie raomojo stalo ir atsivert tenai guljus laikrat.
Londono teatruose triumfavo ekspyro tragedija "Antonijus ir Kleo
patra". Jai norjosi nueiti drauge su Aleksu, bet rimtos pjess jam visada
kl snaudul. J galjo ijudinti nebent Hilbertas ir Salivanas*, bet ir tai,
baigiantis treiajam veiksmui, jis jau imdavo knapsti nosimi.
Dulija perskait trump atsiliepim apie pjes, po to vl pakilo ir pa
m i knyg lentynos Plutarcho tom.
Kur ia Kleopatros istorija? Plutarchas jos biografijai net nepaskyr
atskiro skyriaus. Ne, inoma. Jos istorija patalpinta Marko Antonijaus
gyvenimo apraym.
Dulija paskubomis vert puslapius, ji nelabai aikiai prisimin, kur
kas parayta. Kleopatra buvo didioji karalien ir garsi politik - taip sa
koma ms laikais apie panaias asmenybes. Ji ne tik pakerjo Julij Ce
zar ir Mark Antonij, ji deimtmeiais neleido Romai ukariauti Egipto
ir galiausiai, kai Antonijus mir sava valia, o Oktavianas Augustas jau
stovjo prie jos alies vart, karalien nusiud. Egipto lugimas buvo
nulemtas, bet ji vos nepakeit istorijos eigos. Jeigu bt nenuud Julijaus
Cezario, jis galjo Kleopatr padaryti imperatoriene. Ir jei Markas Anto
nijus bt stipresnis, Oktavianas bt nugaltas.
Taiau net paskutines savo dienas Kleopatra nugyveno kaip nugal
toja. Oktavianas norjo atveti j Rom kaip pavergt karalien. Kleo
patra j apgavo. Ji imgino daugyb nuod ant belaisvi, o po to vis dl
to pasirinko gyvat... Jos kandimas ir atm valdovs gyvyb. Romos
kariai nesugebjo sukliudyti karalienei nusiudyti. Oktavianas tapo
Egipto valdovu, bet pavergti Kleopatros nesugebjo.
Dulija uvert knyg. Ji jaut keist palaim. Pakl akis alebast
rinius soius. Nejaugi juose tie patys nuodai?
*Libretistas Viljamas Hilbertas ( 1 8 3 6 - 1 9 1 1 ) ir kompozitorius Arturas Salivanas ( 1 8 4 2 - 1 9 0 0 ) - po
puliari komik oper krjai.

- 48 irdama paslapting sarkofag su mumija, ji susimst. imtus

panai j mergina mat ia ir Kaire. imtus tyrinjo nuo pat vaikysts.
Bet tiktai itame sarkofage buvo mogus, pasiskelbs nemirtingu.
Pareiks, jog yra palaidotas gyvas, jog nemir, o tik miega ir mato pil
nus regjim sapnus.
Kur to miego paslaptis? Kur paslaptis prisiklimo? Ir stebuklingo
eliksyro?
- Ramzi Prakeiktasis, - sunabdjo Dulija. - Ar prisikelsi tu kada
nors dl mans, kaip kadaise prisiklei dl Kleopatros? Ar prisikelsi, net
ir inodamas, jog tavo karalien mirusi? Ar prisikelsi, kad galtum ste
btis naujo laikmeio stebuklais?
Jai atsak tyla, didiuls velnios auksinio karaliaus akys nejudda
mos irjo j, inkrustuotos auksins rankos ramiai guljo sudtos ant
krtins.
- Tai apiplimas! - suriko Henris, nesuvaldydamas pykio. - Juk ia
nekainojamas dalykas. - Jis piktai irjo nedidut mogeliuk, stovint
u antikvarins parduotuvs prekystalio. Apgailtinas smulkus vagiius
i vargingo purvin stiklini vitrin bei antikvarinio lamto pasaulio.
- Jei moneta tikra, - nekantraudamas tar mogeliukas, - tada i kur
j gavote? Moneta su tokiu nuostabiu Kleopatros atvaizdu. Juk pats su
prantate, kad kiekvienas nors suinoti, i kur j gavau. O js net savo
vardo nepasakte.
- Taip, ir neketinu sakyti.
Springdamas pykiu, Henris grieb jam i rank monet, sikio at
gal kien ir pasuko link ijimo. engs por ingsni, sustojo, usi
mov pirtines. Kiek jis prarado - penkiasdeimt svar? Henris buvo siu
ts. Trenks durimis, ijo gatv, kur nesvetingai staugdamas j pasitiko
ledinis vjas.
Antikvarins parduotuvs eimininkas ilgai sdjo nejuddamas. Jis
vis dar jaut delne monetos ilum. Taip lengvabdikai j prarado. Pa
naios monetos jam dar niekada neteko matyti. Jis puikiai suprato, kad
daiktas originalus, tikras, ir kad atsisakydamas monetos jis pasielg kaip
niekad kvailai.
Privaljo j nupirkti! Reikjo surizikuoti! Taiau parduotuvs eimi
ninkas inojo, kad daiktas vogtas, o tapti vagies bendrininku jam nesi
norjo - netgi dl Nilo karaliens.
Antikvaras pakilo nuo stalo, prajo pro dulktas uuolaidas, skirian-

- 49 ias parduotuvls sal nuo nedidels svetains, kur jis praleisdavo di

dij dal laiko net ir darbo valandomis. Ant kds mtsi laikratis. Jis
atvert puslap ir ikart akys sustojo ties rkianiu pavadinimu:
"STRATFORDO MUMIJA BEI JOS PRAKEIKSMAI
ATVYKO LONDON"
Apaioje buvo nuotrauka - dailiai nuaugs jaunuolis leidiasi trapu i
laivo "Melpomen". Tuo paiu laivu atgabenta Ramzio Prakeiktojo mu
mija. Po nuotrauka puikavosi uraas: "Henris Stratfordas, mirusio ar
cheologo snnas". Taip, tai tas pats mogus, kuris k tik ijo i parduo
tuvs. Nejaugi jis pavog monet i kapaviets, kur taip staiga mir jo
dd? Ir kiek dar toki monet jis pavog? Antikvaras sutriko: jis pajuto
palengvjim, bet tuo paiu ir gailjosi nenupirks monetos. Vyrikis pa
velg telefono aparat.
Vidurdienis. Klubo valgykloje tylu. Keletas nuolatini lankytoj s
djo prie baltomis staltiesmis udengt stal ir pietavo. Btent tokia ap
linka patiko Rendolfui: ia jis galjo pailsti nuo gatvs triukmo, nuo be
galinio kontoros urmulio bei temptos aplinkos.
Jis visai neapsidiaug, pamats tarpduryje sn. Greiiausiai Henris
ir vl vis nakt nemiegojo. Nors, tenka pripainti, apsirengs jis buvo
tvarkingai, variai nusiskuts. Jaunuolis niekada nepamirdavo pasir
pinti savo ivaizda. Blogiau, jog Henris neturi ateities. Su tuo Rendolfas
niekaip negaljo susitaikyti. Jo snus girtuoklis bei lojas, be sins, be
garbs...
Rendolfas vl pasilenk prie lkts su sriuba.
Jis nepakl aki net ir tada, kai snus sitais prieais j ir usisak
viskio su soda.
- Juk sakiau, kad miegotum pas pusseser, - lidnai pastebjo Ren
dolfas, puikiai suvokdamas, kad tuiai auina bum. - Palikau tau rak
tus.
- Raktus a turiu, ai. O Dulija, manau, ir be mans kuo puikiau
siai apseina. Ji turi savo kompanij - tai jos dievinama mumija.
Padavjas pastat ant stalo bokal, ir Henris tuoj pat j itutino. Ren
dolfas mgavosi karta sriuba.
- Kuri gal tu pietauji itoj dvokianioj skylj? Ji jau deimt met
nebemadinga. Ir aplinka tarsi ermenyse.
- Kalbk tyliau.
- Kodl turiau? ia visi kurti.

- 50 Rendolfas atsilo, pakviet padavj, ir tas pam nuo stalo tui

lkt.
- ia mano klubas ir man labai patinka, - abejingai pasak jis... Be
prasmika kalbti su snumi. Kai jis apie tai galvoja, jam norisi verkti...
Norisi verkti, irint drebanias Henrio rankas. Jis toks iblyks, ise
ks, akys tuios - narkomano bei girtuoklio akys.
- Atnek butel, - net neatsigrdamas svied jis padavjui ir kreipsi
tv: - Man liko tik dvideimt svar.
- Nebeturiu ko daugiau tau duoti, - pavargusiu balsu atsiliep Ren
dolfas. - Kol ji visk kontroliuoja, padtis be ieities. Tu nieko nesupranti.
- Meluoji. inau, kad vakar ji pasira dokumentus...
- Juk gavai atlyginim jau u ateinanius metus...
- Tti, man skubiai reikia imto svar!
- Jeigu ji pati patikrins apskaitos knygas, a visk prisipainsiu; gal
tada man atsiras dar kokios nors galimybs...
Jam pasidar lengviau, kad pagaliau itar iuos odius. Galbt jis
isak savo slapt nor. Galbt pamat savo sn i alies. Taip, reikia
papasakoti dukteriai vis ties ir paprayti jos... Ko paprayti? Pagal
bos?
Henris susijuok:
- Nori atsiduoti jos malonei? Nuostabu.
Rendolfas nusuko vilgsn al, pavelg ilg stal eil. Valgykla
buvo tuia, tik tolimame jos kampe sdjo vienias garbaus amiaus i
lagalvis dentelmenas. Jaunesnysis vikontas Stefensonas - vienas seniau
si emvaldi, kuris dar turjo l ilaikyti savo valdas. Na k gi, u
kandiauk sau ramiai, draugui, pagalvojo Rendolfas.
- O kas mums belieka daryti? - velniai pasak jis snui. - Ateik rytoj
ryte darb. Bent jau pasirodyk...
Ar girdjo jo odius snus, kuris, kiek Rendolfas prisimin, visada
buvo toks apgailtinas? Jo vienintelis snus, neturintis nei ateities, nei
ambicij, nei svajoni, nei plan?
Staiga Rendolfui suspaud ird: jis prisimin tuos ilgus metus, kai
Henris po truput keitsi, kol galiausiai virto nevykliu, apsukriu bei pa
gieingu. Kaip skaudu matyti jo nelaimingas akis, bukai velgianias
paprastus ant stalo stovinius daiktus: sunk sidabr, servetl, prie ku
rios jis net neprisiliet, stiklin, butel kotiko viskio...
- Gerai, duosiu tau pinig.
K reikia kakoks imtas svar? Juk Henris jo vienintelis snus. Venintelis.

- 51 -

* * *
Reikia atlikti t nemaloni pareig - atvykti radini pristatym.
Kai Eliotas pasirod, Stratford namai jau buvo apgulti svei. Jis visada
mgo iuos namus - su prabangiais paradiniais laiptais, su neprastai erd
viais kambariais.
Daugyb tamsaus medio, galyb didiuli knyg spint, ir tuo pa
iu nuostabiai diugi atmosfera. Gal todl, jog ia ypa daug viesos ir
visur auksaspalviai apmualai. Bet vos jus primim sal, Eliot nu
smelk lidesys dl Lourenso. Jis visur jaut biiulio buvim, prisimin j
ilgamet draugyst ir apgailestavo, kad skyr nepakankamai laiko jud
viej bendravimui. Paaikjo, jog net prisiminimai apie j jaunystje i
gyvent roman, iki iolei jam buvo skausmingi.
Taip, jis juk inojo, jog kada nors taip nutiks, ir jis turs igyventi t
skausm. Taiau vakar n vienas namas visame pasaulyje neviliojo jo
labiau negu is. Be to, ia turjo vykti pirmasis Ramzio Prakeiktojo, kur
surado Lourensas, oficialus pristatymas. Eliotas sveikindamasis pamoja
vo ranka monms, kurie lankstsi jam, ir, linkiodamas seniems drau
gams ir nepastamiems, nujo tiesiai prie egiptietikos sals. iandien jo
koja ypa skausminga, matyt, kaip jis buvo prats teisintis, tai dl rko.
Todl grafas pasim nauj, jam patinkani, pasivaikiojimams skirt
lazdel. Ji buvo tvirta, su sidabrine buoe.
- Dkoju, Oskarai, - itar Eliotas, nusiypsojs liokajui ir paimdamas
i jo rank pirm baltojo vyno bokal.
- Neskubk, draugui, - lidnai itar prijs prie jo Rendolfas. - Jie
dar tiktai dabar ketina ilaisvinti i drobuli t pasibjaurtin btyb.
Galime drauge eiti tenai.
Eliotas linkteljo. Rendolfas atrod apgailtinai - prieastis supranta
ma. Lourenso mirtis imu atram i po jo koj. Taiau jis laiksi au
niai.
Jiedu nujo prie pirmj smalsuoli eili, ir Eliotas pamat stebtino
groio sarkofag, kuriame guljo mumija.
Nekalta vaikika auksins kauks iraika pakerjo graf. Po to
vilgsnis nuslinko emyn, prie ura, juosiani apatin figros dal.
Lotyniki ir graikiki odiai, ivedioti egiptietik hieroglif stiliumi.
Eliotas atsipeikjo - Brit muziejaus darbuotojas Henkokas pra vi
s tylos, garsiai belsdamas arbatiniu aukteliu bokal. alia jo stovjo
Aleksas, apkabins Dulija per talij. Su gedulingais drabuiais ji atrod
stulbinamai. Lygi tamsi plauk ukuosena irykino blyk veid, ku
ris - dabar visi galjo tuo sitikinti - buvo toks tobulas, kad nereikjo jo
kios pudros nei kosmetikos.

- 52 J vilgsniai susitiko, ir Eliotas lidnai nusiypsojo Dulijai. Ir ia pat

pastebjo, kaip suibo merginos akys: ji visada diaugsi, susitikusi su
Eliotu. "Keista, - pagalvojo jis, - bet a jai domesnis, negu mano snus.
Likimo ironija!"
Aleksas stebjo vis pasiruoimo sumait akivaizdiai suglums. Ko
dl snus visada toks sutriks? Lepis jis - tai kur visa bda.
Netiktai alia Henkoko atsirado Samiro Aibrahamo figra. Dar vie
nas senas draugas. Jis buvo kiek nervingas ir nepastebjo Elioto. sak
dviem jaunuoliams atsargiai nuimti sarkofago dangt ir laukti tolesni
nurodym. Tie stovjo nuleid akis, tarsi sutrik dl to, kad tenka daly
vauti ceremonijoje. Salje pasidar tylu.
- Ledi ir dentelmenai, - itar Samiras. Jaunuoliai tuojau pat pakl
dangt ir atitrauk al. - Leiskite jums pristatyti Ramz Didj.
Dabar visi galjo pamatyti mumij - laiko iblukintomis drobulmis
stipriai suvert aukto vyrikio figr ant krtins sukryiuotomis ran
komis. Regis, vyras buvo be plauk bei nuogas.
Minia vieningai aikteljo. Auksinje elektros lempui bei vaki
viesoje mumija atrod iurpiai - kaip, beje, ir visos mumijos. Isaugota ir
rminta mirtis...
Po to pasigirdo negauss aplodismentai. Kai kas giojo peiais, kai
kas kikeno. Galiausiai pro tvirt irov sien m brautis priek patys
smalsiausi. Jie norjo dmiau apirti mumij. Taiau vos priartj, at
okdavo atgal tarsi nuo ugnies. Daugelis ikart nusigrdavo.
Rendolfas atsiduso, pakraip galv:
- Nejaugi Lourensas mir tai dl ito? Nortsi inoti, kokia buvo to
prieastis.
- Nereikia taip sijausti, - pasak alia stovjs vyrikis. Tikriausiai
Eliotas j painojo, bet dabar niekaip negaljo prisiminti jo vardo. - Lou
rensas diaugsi...
-... Galdamas daryti tai, kas jam patinka, - sunabdjo Eliotas.
Dar kart igirds tokius odius, jis tikriausiai nesusitvardyt nepravirks.^
inoma, Lourensas buvo laimingas, tyrindamas atrastus daiktus. Ir
versdamas papirusus buvo laimingas. Jo mirtis - baisi tragedija. Tik pas
kutinis pusgalvis galt kitaip galvoti.
Eliotas paspaud Rendolfui rank, paliko j ir ltai pajudjo ariau i
divusio Ramzio kno. Atrod, tarsi jaunoji kart, susispietusi aplink
Dulija su Aleksu, bt nusprendusi pastoti jam keli. Eliotas girdjo su
sijaudinus Dulijos bals, nustelbiant svei kleges, ir jos odi nuo
trupas.

- 53 -... Nuostabi istorija itame papiruse, - aikino mergina. - Bet mano

tvas dar buvo tik pradjs versti. Eliotai, noriau igirsti, k js apie tai
manote.
- Apie k? - Kaip tik tuo metu jis prijo prie pat mumijos ir apirin
jo j, negaldamas atsistebti, kaip aikiai matyti veido iraika po storu
drobuli sluoksniu.
Dulija prijo ariau, ir Eliotas pam j u rankos. Minia stumdsi,
nordama pamatyti eksponat, taiau grafas neketino pasitraukti i vie
tos.
- Noriau igirsti js nuomon apie vis it paslapting istorij, pasak Dulija. - Ar tiesa, kad ia devynioliktosios dinastijos sarkofagas?
Kodl tada jis papuotas romniku stiliumi? Tvas man kadaise sak,
jog js egiptologij imanote geriau u bet kur muziejaus darbuotoj.
Eliotas gerairdikai sukikeno. Dulija sutrikusi apsivalg, ar kartais
kur nors alia nra Henkoko. Ai Dievui, jis stovjo kitos moni grups
apsuptyje ir aikino apie pergamentus bei pramatnius soius, sustaty
tus pasieniu po veidrodiu.
- Na ir k js manote? - pakartojo klausim Dulija. Jos rimtumas
buvo avingas kaip niekada.
- Vargu ar tai Ramzis Didysis, mano mieloji, - atsiliep Eliotas. - Tu ir
pati t inai. - Jis vl pavelg apraint sarkofago dangt bei idi
vus kn, besiilsint tarp sudljusi skudur. - Puikus darbas, nieko
nepasakysi. Chemikalai beveik nebuvo naudojami. Bitumu nekvepia.
- O ten ir nra bitumo, - netiktai sijung pokalb Samiras. Jis stov
jo kairje pusje, ir Eliotas jo nemat.
- O kaip tu tai paaikinsi? - paklaus Eliotas.
- Karalius pats isamiai visk iaikino, - atsak Samiras. - Bent jau
man taip sak Lourensas. Ramzis asmenikai sak, kad j palaidot ir at
laikyt gedulingas pamaldas pagal visus paproius, bet jo knas nebuvo
balzamuotas. Jo niekada nebuvo ine i to kambario, kuriame jis ra
savo istorij.
- Labai smalsu! - suuko Eliotas. - Ar tu pats skaitei it istorij? - Jis
parod lotynikus uraus ir pradjo garsiai versti: - "Neleiskite sauls
spinduliams kristi ant mano palaik, nes a miegu tiktai tamsoje. O
drauge su manimi miega mano kanios bei mano patyrimas..." Visai ne
panau egiptieio jausmus. Manau, sutiksi su manim.
Samiras pavelg maytes raides, ir jo veidas apsiniauk.
- Visur tik prakeiksmai bei spjimai. Kol mes neatvrme itos keis
tos kapaviets, a buvau labai smalsus mogus.

- 54 - O dabar isigandai? - Vyrui nelabai malonu klausti toki dalyk ki

to vyro. Taiau faktas lieka faktu.
Dulijai ugniau kvap.
- Eliotai, man norisi, kad js perskaitytumte tvo uraus, kol dar j
neatm muziejaus darbuotojai ir neurakino savo archyvuose. itas
mogus ne iaip sau pasiskelb ess Ramzis. Ten apskritai daug domi
dalyk.
- Turi galvoje vis t popierin lamt? - paklaus Eliotas. - Apie ne
mirtingum, apie meil Kleopatrai?
Dulija met j keist vilgsn.
- Tvas ivert tik nedidel dal, - pakartojo ji ir nusuko akis al. A turiu jo dienorat. Jis ant stalo. Manau, Samiras man pritars. Jums
bus domu paskaityti.
Tuo metu Samir pasikviet Henkokas, lydimas kakokio pono, ku
rio lpose aid gudri ypsenl. O Dulija ukalbino ledi Tridvel. Nejau
gi Dulijos negsdina prakeiksmai? Merginos ranka islydo i Elioto del
no. Senasis Vinslou Beikeris pareik nor persimesti su juo keliais o
diais. Ne, ne ia, reikia pasitraukti al. Aukta moteris dubusiais
skruostais bei ilgomis baltomis rankomis stovjo prie sarkofago ir reika
lavo paaikinim. Ji tikino, kad mumija netikra, kad kakas i j pasity
iojo.
- inoma, ne! - pasiprieino Beikeris. - Lourensas visuomet atrasdavo
tik originalius daiktus. Galv guldau.
Eliotas nusiypsojo:
- Kai tik muziejaus darbuotojai nuims nuo mumijos tvarsius, jie ga
ls nustatyti palaidojimo dat. Ir paaiks tikrasis palaik amius.
- O, grafas Ruterfordas! Neatpainau js, - pasak moteris.
Viepatie, negi ir jam teks tempti atmint ir prisiminti it moter?
Kakas ustojo j, visiems norjosi pamatyti mumij. Reikjo pasitraukti
al, bet nesinorjo judti i vietos.
- Man net pagalvoti baisu, kaip jie ivynios j, - tyliai itar Dulija. A dabar pirm kart j pamaiau. Pati nedrsau pakelti antvo.
- Eime, mieloji, noriu supaindinti tave su savo senu draugu, - siterp
Aleksas. - Tti, tu ia! Juk vos laikaisi ant koj. Leisk, nuvesiu tave kur
nors atsissti.
- Nieko, a kaip nors pats. Tu eik, - atsak Eliotas. Jis jau susigyveno
su skausmu. Priprato. prastas pojtis - tarsi mayiai amenys raiyt
snarius, o iandien jie pasiek ir pirtus. Bet Eliotas imoko pamirti
apie skausm, visai nebegalvoti apie j - kaip dabar.

- 55 Dabar jie pasiliko su Ramziu Prakeiktuoju vienu du. Publika, prisi

irjusi iki valiai, galiausiai atsuko karaliui nugar. To ir tereikjo Eliotui.
Jis prisimerk ir pasilenk prie pat mumijos veido. Stebtinai isau
gota, pjvi nra. Tai jauno mogaus veidas, o juk Ramzis turt bti
senis: jis karaliavo eiasdeimt met.
Ir burna jaunuolio arba bent subrendusio vyrikio, paiame jg y
djime. Nosis tiesi, siaura, anglai tokios formos nos pavadint aristokra
tika. Dailiai ilenkti antakiai. Akys tikriausiai didels. Regis grauolio
bta. Bet kai kas, matyt, tuo abejojo.
Minioje kakas pastebjo, jog mumijos vieta muziejuje, o ne priva
iuose namuose. Kiti j pavadino lykia. Mat kaip, ir itie mons laiko
save Lourenso draugais!
Henkokas apirinjo auksines monetas, idliotas ant aksomins pa
galvls. alia stovjo Samiras.
Matyt, muziejininkas kak rezga. Eliotas ino, koks jis kyrus bei
lus.
- Ar j buvo tik penkios? Js tuo sitikins? - garsiai paklaus Henko
kas. Galima pagalvoti, jog Samiras ne tik egiptietis, bet dar ir kurias
egiptietis.
- Visikai sitikins. Jau minjau jums, - kiek susierzins atsak Sami
ras. - Pats asmenikai suregistravau visus kapavietje buvusius daiktus.
Henkokas met tar vilgsn prieing sals pus. Ten pat pairjo
ir Eliotas. Jis pamat Henr Stratford, dailiai nuaugus jaunuol pilkai
ydru vilnoniu kostiumu, stipriai suvertu prie pat kaklo baltu ilkiniu
kaklaraiiu. Henris stovjo tarp jaunuoli, apspitusi Dulij su Aleksu.
Slapta jis niekino savo pusseser ir nekent jos. Jis plepjo, juoksi - kiek
nervingai, kaip pasirod Eliotui.
Kaip visada avus, - paman Eliotas. avus, tarsi jam vis dar dvide
imt; siauras aristokratikas veidas, kurio iraika nepaliauja keistis - tai
siiebia nuoskaudos ugnis, tai ididiai suakmenja.
Bet kodl Henkokas taip spokso j? Ir k jis kuda Samirui aus?
Egiptietis klaussi tyldamas, po to gteljo peiais ir taip pat pa
velg Henrio pusn.
Kaip Samirui turt bti nemalonu, - pagalvojo Eliotas. Tas nepato
gus vakarietiko stiliaus kostiumas... Tikriausiai jis dabar svajoja apie sa
vo delab* i lapio ilko bei apie patogias lepetes!
O ir mes visi jam tikriausiai atrodome tokie barbarai!
*Delaba - tradicinis musulmon apdaras, dengiantis vis kn.

- 56 Eliotas nuingsniavo sals kamp ir sitais Lourenso krsle. Minia

tai prasiskirdavo, tai vl susiglausdavo, ir jis mat Henr, keliaujant nuo
vienos grupels prie kitos bei keistai besivalgant alis. Labai kilnus, vi
sai nepanaus teatralik nevidon, bet kakas jam akivaizdiai neduo
da ramybs. Tik kas?
Henris ltai jo pro marmurin stal. Jo ranka pakilo, tarsi ketindama
paliesti pergamento ritinlius. Minia ir vl susiglaud. Eliotas stebjo ir
kantriai lauk. Galiausiai nedidel moni grup pasitrauk al, ir jo
matymo lauke vl pasirod Henris. Jis apirinjo ant stiklins lentynls
gulint vrin, vien i relikvij, atsivet Lourenso prie kelet met.
Ar dar kas nors mato, kaip Henris ima rankas vrin, meiliai j ap
irinja, tarsi bt apsigims antikvaras? Ar dar kas nors mato, kaip jis
sikia relikvij kien ir pasitraukia al - abejingu veidu, stipriai su
spaustomis lpomis?
Na ir niekas!
Eliotas tik ypteljo. Gurkteljo ataldyto baltojo vyno, apgailestau
damas, kad tai ne brendis. Bjauru, kad jis tapo tos lykios vagysts liu
dininku. Jau veriau apskritai nebt irjs Henr.
Grafas turjo sav prisiminim apie it jaunuol. J kankino slaptas
skausmas, kuriuo Eliotas niekada su niekuo nesidalino. Netgi su mona
Edita, kuriai jis papasakodavo apie save aib lyki istorij - kada vy
nas ir poreikis filosofuoti atridavo jam lieuv. Netgi su katalik dvasi
ninkais, pas kuriuos usukdavo pasikalbti apie roj bei pragar, ir savo
filosofavimus pagrindavo tokiais riebiais odeliais, kuri niekas kitas,
iskyrus juos, negalt paksti.
Jis pats save mgino tikinti, jog leis numirti prisiminimams apie tas
juodas dienas, ir viskas po truput usimir. Taiau net ir dabar, po de
imties met, prisiminimai iliko velnikai ryks ir gyvi.
Vien kart jis turjo slapt meils pasimatym su Henriu Stratfor
d. Tai buvo vienintelis i vis Elioto meilui, vliau bands j antauo
ti.
Suprantama, jis nieko gero nepe. Eliotas nusikvatojo jam veid ir
pareik, jog jaunuolis kliedi.
"Gal man paiam apie visk papasakoti tavo tvui? Ar i pradi d
dulei Lourensui? Jis baisiai ant mans sius... na, kokioms penkioms mi
nutms. Utat tave, savo dievinam snn, niekins iki pat mirties. To
dl, kad papasakosiu jam visk, supranti - visk; net vardinsiu t sum,
kurios tu reikalauji. Kiek? Penki imtai svar? Tik sivaizduok, dl toki
pinig tu igarssi kaip paskutinis niekas".
Henriui tuomet buvo ir gda, ir apmaudu. Jo garb nuplta...

- 57 Eliotas galjo triumfuoti. Taiau patirtas paeminimas nepamok

Henrio: bdamas dvideimt dvej met itas liuas angelo veidu atjo
pas Eliot Paryiaus viebut, ir Eliotas neatsispyr - pasidav, kaip
koks vargeta berniktis.
O po to prasidjo smulks vagiliavimai. Prajus valandai po Henrio
ijimo, Eliotas pasigedo portsigaro ir pinigins. Dingo ir ieiginis kostiu
mas, brangios rankogali ssagos. Kit dingusi daikt dabar grafas jau
nebeprisimena.
Tada jis nesiemino ir nesim joki tyrim. Tiesiog pasielvartavo.
Bet dabar kilo baisus noras demaskuoti Henr, prieiti prie jo ir tyliai pa
sidomti, kaip jo kienje atsidr brangus vrinys. Galbt Henris ma
no, jog vrinys labai dera prie auksinio portsigaro, prie inkrustuotos
pinigins bei briliantini ssag? Ar ketina visk nuneti palkininkui?
Kaip viskas apgailtina! Henris buvo talentingas jaunuolis, bet vis
kas nujo perniek, nepaisant puikaus isilavinimo, kilmingumo bei di
diuli galimybi. Dar bdamas berniukas, jis niko loti; kuomet bu
vo dvideimt penkeri, pomgis igerti tapo liga; ir dabar, kai jam tris
deimt dveji, j gaubia kakokia grsminga aura - jo ior dar labiau
avi, bet tuo paiu ir atgrasi. Kas nuo to kentjo? Suprantama, Rendol
fas, kuris, nors viskas buvo aiku kaip ant delno, dl vis snaus bd
kaltino save.
"Tegul eina po velni", - pagalvojo Eliotas. Galbt jis iekojo iame
jaunuolyje atspindio tos palaimos, kuri patyr juodu su Lourensu?
Galbt dl visko kaltas jis pats, nes mato iame moguje jo dd? Ne, i
jo puss viskas buvo siningai. Juk Henris Stratfordas pats j persekiojo.
Pakaks, velniop t Henr!
Eliotas atjo iuos namus dl mumijos. Minia jau isisklaid. Jis pa
sim nuo padklo dar vien taur vyno, pakilo, stengdamasis nekreipti
dmesio skaudani koj, ir ltai nuingsniavo prie nirios figros sar
kofage.
Grafas vl velg mumijos veid, atkreip dmes rsi lp linij
bei valing smakr. Taip, vyrikis paiame jg ydjime. Po sudlju
siais tvarsiais matsi plaukai, priglud prie dailios kaukols.
Eliotas kilsteljo savo taur.
- Ramzi, - prijs visai arti sunabdjo jis, o po to prabilo lotynikai:
- Sveikas, atvyks London! Ar inai, kur yra Londonas? - Eliotas tyliai
nusijuok pats i savs: tik pagalvok, jis kalba lotynikai su ituo negyvu
daiktu! Grafas pacitavo kelet frazi i Cezario ura apie Britanijos
ukariavim. - tai kur tu dabar esi, didysis karaliau. - Eliotas paband

- 58 prisiminti k nors graikikai, bet jam nepavyko, ir jis vl prabilo lotyni

kai. - Tikiuosi, itas lyktus miestas tau patiks labiau negu man.
Netiktai pasigirdo kakoks lamesys.
I kur tai? Stebtina, bet Eliotas aikiai j girdjo pro urmul bei bal
s gaudes. Regis, jis sklido i sarkofago.
Vyrikis vl sistebeilijo mumijos veid. Po to - peius, rankas: atro
d, kad jos tempia senus tvarsius ir netrukus isiver i pani. Ir i ties
tamsiuose purvinuose skuduruose atsirado plyys, pro kur matsi apa
tin danga - toje vietoje, kur buvo sukryiuoti rieai. Prasti popieriai.
Mumija akivaizdiai pradeda irti. O gal ia darbuojasi kokie nors para
zitai? Reikia nedelsiant sustabdyti t proces.
Eliotas sustojo vilgsniu ties kojomis. Irgi netvarka.
Ant grind atsirado nedidelis kauburlis dulki, ir ia pat dulks pa
sipyl nuo deiniosios rankos rieo, kur buvo trk tvarsiai.
- Viepatie! Dulija privalo nedelsiant iveti mumij muziej, - su
nabdjo Eliotas. Ir vl igirdo t keist gars. naresys? Ne, kiek sil
pnesnis. Taip, mumija reikia pasirpinti. Tikriausiai jai pakenk tie ne
lemti Londono rkai. Samiras inos, k reikia daryti. Henkokas taip pat.
Tuo tarpu Eliotas vl prabilo mumij lotynikai:
- A taip pat nemgstu rk, didysis karaliau. Nuo j sustiprja ma
no skausmas. Todl dabar jau eisiu namo, paliks tave su tavo gerbjais.
Jis apsisuko, pasiremdamas lazdele, visaip mgindamas palengvinti
atr klubo skausm. Toldamas, vien kart atsisuko. Mumija atrod la
bai tvirta. Tarsi egiptietikas kartis ne iki galo bt j idiovins.
Deiz negaljo atitraukti aki nuo mayio vrinio, kol Henris mgi
no j usegti ant merginos kaklo. Jos persirengimo kambarys buvo u
verstas glmis, raudono vyno buteliais, ampanu kibirliuose su ledais ir
kitomis dovanomis. Taiau nei vienas gerbjas nebuvo toks graus, kaip
Henris Stratfordas.
- Labai mielas daikiukas, - pasak Deiz, pakreipusi galv. Plonyt
auksin grandinl, maytis kulonas, ant kurio tarsi kakas nupieta. I kur tas vrinys?
- Jis kur kas daugiau kainuoja, negu visas tavo lamtas, - ypsoda
masis kalbjo Henris. Kalba buvo nerili - vl girtas. Vadinasi, arba siau
ts kaip pasiuts, arba bus netiktinai velnus. - Gerai, katyte, renkis, ei
sime pas Flint. Jauiu, jog iandien turi pasisekti, nes imtas svar man
tiesiog svilina kien. Eime greiiau, kol dar neideginta skyl kienje.
- O k, tavo pusprot sesut taip ir sdi viena namuos esu ta baisia
mumija?

- 59 - Po velni, kam tai rpi! - Henris itrauk i spindos baltos laps pe

lerin, kuri kadaise buvo padovanojs Deizei, ir umet merginai ant
pei. Po to pam u rankos ir nusived.
Pas Flint buvo begal moni. Deiz negaljo paksti tabako dm,
alkoholio tvaiko, bet jai visuomet patikdavo ia bti su Henriu. Ypa, kai
jis turdavo pinig ir bdavo puikios nuotaikos. Prijs prie stalo su ru
lete, Henris pakteljo merginai skruost.
- Taisykles tu inai. Stovk man i kairs. Btinai i kairs. Tai da
niausiai atnea man skm.
Ji linkteljo. Perbgo vilgsniu per sal - puikiai apsireng dentel
menai, brangenybmis apsikarsiusios damos... O ant jos kaklo itas
kvailas pakabukas... Deizs nuotaika subiuro.
Dulija paoko i vietos. Kas ia per garsas? Jai buvo nejauku vienai
nirioje bibliotekoje.
Daugiau ia nieko nra, bet mergina galjo prisiekti, jog igirdo dar
kak esant. Ne ingsniai, ne... Tiesiog kakokie vos girdimi garsai, iduodantys kito mogaus buvim.
Ji pavelg sarkofage besiilsini mumij. Prietemoje Dulijai pasi
rod, jog suvyniota figra padengta pelen sluoksniu. Mumija atrod
niri, tarsi bt nugrimzdusi nemalonius apmstymus. Anksiau mer
gina to nepastebjo. Po paraliais, galima pamanyti, jog t negyvl ka
muoja blogi sapnai, komarai. Dulijai net pasivaideno, jog Ramzio kak
toje sir gili raukl.
Ar mergina diaugsi, jog sarkofagas neudengtas? Vargu. Taiau
jau buvo per vlu k nors pakeisti. Ji pati sau paadjo, jog niekuomet
neprisilies prie tvo radini. Metas eiti miegoti, ji baisiai pavargo. Seni t
vo biiuliai niekaip nenorjo ieiti. Paskui dar siver visa minia urna
list. Na ir li publika! Galiausiai apsaugos darbuotojai vargais nega
lais ilydjo juos. Taiau vis tiek jie sigudrino kelet kart nufotografuoti
mumij.
Imu pirm valand nakties. Aplinkui n gyvos dvasios. Kodl j
kreia drebulys? Dulija greitai nuskubjo prie lauko dur, bet staiga
prisimin Henr. Nusprsta, jog Henris bus jos kompanionas bei gynjas.
Keista, bet primimo metu pusbrolis n karto net neprijo prie jos. Ir da
bar tikriausiai jo viruje nra. Ir vis dlto... Dulija neurakino dur.
Kai Henris ijo itutjusi gatv, buvo nepakeniamai alta. Jis
greitosiomis usimov pirtines.
"Nereikjo jos eidinti, - pagalvojo jaunuolis. - Bet ko, velniai raut,

- 60 ji ginijosi!" Jis ino, k daro. Jau deimt kart padidino turim pinig
sum! Ir jeigu ne tas paskutinis statymas... O kai jis nenorjo pasirayti
ekio ir pradjo ginytis, Deiz kio savo trigra: "Bet tu privalai!"
Henris niro, kai visi sistebeilijo j. Jis pats ino, k privalo. inojo,
k turi daryti. Ir paskui dar itas Sarplsas, itas padugn. Tarsi Henris jo
bijot!
mai i tamsus skersgatvio lyg tyia ioko Sarplsas. I pradi Hen
ris nusprend, kad jam pasivaideno. Buvo tamsu, em gaub tirtas r
kas, bet i virutinio lango krito emyn blanki viesa, ir Henris pamat t
lyki marmz.
- Traukis i kelio! - suriko Henris.
- Vl nenuskilo, sere? - Sarplsas sek jam i paskos. - O mayt Deiz
piniglius mgsta. Ji visada nepigiai kainavo, net tada, kai dirbo man. O
juk a dosnus mogus, js tai inote.
- Atsikabink nuo mans, bukaproti.
Henris paspartino ingsn. ibint viesos liko jam u nugaros. To
kiu metu kebo ia nepasigausi.
- Turiu nedidel reikaliuk, sere.
Henris sustojo. Kleopatros moneta... domu, ar itas vpla supras, ko
ji verta? Jis pajuto, kaip persekiotojo pirtai sikibo jam rank.
- Kaip tu drsti! - Henris atoko. Paskui ltai itrauk i kiens mone
t, pakl j vies ir, paniekinamai ilenks antakius, stebjo, kaip go
diai upuolikas j atima, kaip apirinja, pasidjs ant delno.
- ia tai grois, sere. Tikras daiktas. - Jis apirjo antr monetos pu
s, tarsi nutuokt, kas tenai parayta. - Js nugvelbte j, sere? Pavogte
i savo dds lobyno?
- Tai tu j imi ar ne?
Sarplsas suspaud monet kumtyje, tarsi ketint pademonstruoti
triuk.
- O sin js nekamavo, sere? - Jis sigrdo monet kien. - Nuknisote j tuo momentu, kai dd raitsi priemirtinje agonijoje? Ar vis
dlto palaukte, kol jis nusibaigs, sere?
- Eik po velni!
- Taip lengvai neisisuksite, sere. Sito nepakanka. Juk jus kur kas
daugiau skolingas ir man, ir tam dentelmenui i Flinto kazino.
Henris vl paspartino ingsn. Skubjo, prilaikydamas skrybl, kad
jos nenunet vjas. Nubgo link artimiausio poskio. Sprendiant i ba
t kaukjimo, Sarplsas bgo jam i paskos. Priekyje, tirtame rke sken
dinioje gatvje, nebuvo n gyvos dvasios. viesa, sklindanti i atvir
Flinto staigos dur, j jau nepasiek.

- 61 Henris suprato, jog arplsas lipa jam ant kuln. Ranka nuslydo ki
en. Peilis. Ltai itrauk j ir tvirtai suspaud ranken.
arplsas sikibo jam pet.
- Tikriausiai teks jus pamokyti, sere. Skolas reikia grinti, - itar
persekiotojas.
Henris staiga atsisuko, spyr arplsui, ir tas prarado pusiausvyr, susvirduliavo. ilkinis jo apsiaustas blizgjo, ir Henris pamgino numatyti,
kur po apsiaustu turt bti onkauliai. Apsirikti negalima. Peilis steb
tinai lengvai smigo kn. Blyksteljo balti dantys - nebyli arplso bur
na isiiojo.
- Juk spjau tave, asile, kad atsikabintum!
Henris itrauk i kno peil ir smog dar kart. kart jis igirdo
plytant apsiausto ilk ir visas virpdamas pasitrauk al.
Svirduliuodamas, nelaimlis dar eng kelis ingsnius, suklupo, tren
ksi kakta asfalt ir nuvirto ant ono. Jo knas sudribo ir liko gulti ne
juddamas.
Tamsoje Henris nemat aukos veido. Mat tik isitiesus ant ems
kn. Jaunuol sukaust ledinis nakties altis. irdies diai pl ausis lygiai taip, kaip tada, egiptietikoje kapavietje, kai jis irjo gulint
ant ems negyv dds Lourenso kn...
Tiek to, velniai jo nemat! Kodl jis neatstojo? niris padjo Henriui
atsipeikti. Dein ranka buvo sustingusi nuo alio, ji vis dar spaud pei
lio ranken. Henris ltai pakl kair rank, sulenk peil ir sikio kie
n.
Po to apsidair. Tamsu, tylu. Tik kakur toli girdjosi automobilio
variklio burzgimas. I kakokio kiauro vamzdio lajo vanduo. Vir
galvos silpnai viet pilkas dangus.
Henris pritp, ities rank prie apsiausto ir, stengdamasis neprisi
liesti prie vis labiau plintanios raudonos dms, lindo vidin kien.
Pinigin. Stora, prikimta pinig...
Jis net nepavelg kas ten viduje, o tuojau pat sikio pinigin savo
kien, ten pat, kur buvo peilis. Tada pakilo, atkio smakr ir tvirtai nu
ingsniavo pirmyn... netgi pradjo vilpauti.
Vliau, patogiai sitaiss ant kebo sdyns, Henris isitrauk pinigin.
Trys imtai svar. Na, k gi - visai neblogai. irjo sulamdytas kupi
ras, ir po truput j apm siaubas. Jaunuolis negaljo nei judti, nei kal
bti. Kai galiausiai ryosi pavelgti pro kebo lang, u jo pamat tik
purvin dang kabant vir niri daugiabui nam stog. Diaugsmo
nebuvo, nieko nesinorjo, atrod, jog nieko daugiau nebebus. Liko tik
beviltikas lidesys.

- 62 Trys imtai svar. Dl t pinig jis nuud mog. O apskritai, kas

gali pasakyti, kad jis k nors nuud? Dd Lourensas Kaire mir nuo
irdies smgio. O Sarplsas, itas lyktus lupikautojas, su kuriuo jis vie
n vakar susipaino pas Flint? Maa kas galjo jam atsitikti. Gal jis
tapo savo draugui auka? Kakas j upuol tamsiame skersgatvyje ir
smeig peil tarp onkauli.
inoma, btent taip ir buvo. Kam ateis galv susieti jo vard su ita
niekinga mogudyste?
Jis Henris Stratfordas, laivininkysts kompanijos viceprezidentas, gar
bingos eimos narys, jo sesuo netrukus iteks u grafo Ruterfordo. Nie
kas neidrs...
Dabar jis paskambins sesutei. Paaikins jai, jog iek tiek prasilo. Ir
ji tikriausiai paskolins jam apvali sumel, gal kokius tris kartus didesn
u t, kuri dabar guli jo kienje. Juk Dulija supras, kad jo pralaimji
mas - laikinas dalykas. Ir jam palengvs...
Jo sesut, vienintel jo sesut... Kadaise juodu su Dulija myljo vie
nas kit. Myljo taip, kaip gali mylti vienas kit brolis ir sesuo. Jis pri
mins Dulijai apie tai. Ji supras Henr, ir tada jis atsipalaiduos, gals kiek
pailsti.
Bet vis baisiausia - jis nebegali atsipalaiduoti...

skyrius

Dulija ltai leidosi laiptais emyn. Su lepetmis, nriniuotu peniu

aru, kurio ilgus skvernus teko prilaikyti rankomis, kad nesivilkt eme ir
kad, sipainiojusi juos, mergina nesuklupt. Jos banguoti katoniniai
plaukai krito ant nugaros, deng peius.
jusi bibliotek, ji pastebjo saul - galingas auksini sauls spindu
li srautas liejosi i oranerijos pro atviras duris. viesa mirgjo, okinjo
fontane ir palubje tarp susipynusios lapijos.
Ilgi auksiniai spinduliai nusidriek iki tamsaus kampo ir apviet
auksin Ramzio Prakeiktojo kauk, rytietik kilim bei pai mumij,
gulini atvirame sarkofage - kietai suspaustu tvarsiais veidu ir beveik
permatomomis galnmis, kurios, atrodo, vytjo i vidaus ir gijo kai
tinto dykumos smlio atspalv.
Kambarys regimai viesjo. Netiktai saul apviet ant tamsaus ak
somo guljusias auksines monetas. Ji privert suibti marmurin Kleo
patros biust, aplinkui kur susidar auksaspalv aureol. Ant vis auksu
padengt daikt aid sauls spinduliai: ant indeli dangi, ant soi,

- 63 ant knyg paauksuotais vireliais. Saul apviet ir irykino ant dieno

raio urayt vard: "Lourensas Stratfordas".
Dulija stovjo nejuddama ir mgavosi ja apgaubusia iluma. Ni
raus rko nebeliko n kvapo. Ir jai pasirod, tarsi mumija, pasitikdama
galing viesos sraut, sujudjo. Pasivaideno, tarsi ji atsiduso - vos girdi
mai... kaip alsuoja besiskleidianti gl. Kokia neregtai nuostabi iliuzija!
inoma, mumija nejuda. Taiau dabar ji kakokia didesn, rankos bei
peiai tarsi suapvaljo, pirtai sitemp... kaip gyvi.
- Ramzi... - sunabdjo Dulija.
Ir vl tas pats garsas, j igsdins nakt. Ne, tai ne garsas. Ne tai, k
galima pavadinti garsu. Tai didiulio namo alsavimas. Kvpuoja medie
na, tinkas. Veikiami rytins ilumos. Dulija akimirk usimerk ir igir
do Ritos ingsnius. inoma, juk ia atjo Rita... Tuos garsus skleidia ji:
irdies plakimas, kvpavimas, drabui naresys.
- Mis, jau sakiau jums, jog man nepatinka, kad namuose yra itas
keistas daiktas, - pasak moteris.
Ir vl tas garsas. Gal tai nara luotel i plunksn, kuria Rita valo
nuo bald dulkes?
Dulija neatitrauk aki nuo mumijos, po to prijo visai arti ir smei
g vilgsn veid. Viepatie! Nakt ji to nepastebjo. O dabar, sauls
spinduliuose, jis merginai pasirod visai kitoks. Juk tai gyvo mogaus
veidas!
- Sakau jums, mis, mane tiesiog purto i baims.
- Nekvailiok, Rita. Bk gera, atnek man kavos.
Mergina priartjo prie pat mumijos. Juk nieko ia nra, niekas jos
nesustabdys. Jei nori, gali ir paliesti. Dulija girdjo Ritos niurzgjim.
Girdjo atsidarant ir vl usidarant virtuvs duris. Ir tik tada prisiliet
prie tvarsi, kuriais buvo suverta deinioji mumijos ranka. Audinys la
bai minktas, trapus ir iltas - kaitintas sauls spinduli!
- Saul tau kenkia, ar ne taip? - paklaus Dulija, velgdama mumi
jai akis. inoma, juk nemandagu kalbantis irti kakur pro al. - Bet
man taip nesinori, kad tave i ia inet. Be tavs jausiuosi vienia. Ir ne
leisiu jiems pjaustyti tavs. Garbs odis, neleisiu.
Nejaugi po kaukol dengianiais tvarsiais ji mato katoninius plau
kus? Atrod, kad jie darosi vis tankesni, kad jie jauia skausm, nes yra
taip stipriai prispausti prie galvos. Keistas reginys uvald Dulijos vaiz
duot, ji susimst. Mumijoje jautsi asmenyb... taip pat, kaip nuosta
bioje skulptroje. Auktas, plaiapetis Ramzis. Galva pakreipta, rankos
nuolankiai sudtos ant krtins.
Iki skausmo aikiai Dulija prisimin tvo uraus.

- 64 - Tu i ties nemirtingas, mielasis, - itar mergina. - Mano tvas tuo

pasirpino. Gali mus keiksnoti u tai, kad jome tavo kapaviet, taiau
dabar tave irs tkstaniai moni, tave vadins vardu. Ir tu tikrai gy
vensi aminai...
Keista, ji tuojau pat apsipils aaromis. Tvas mir. O su ja ita mumi
ja, kuri tvui buvo tokia reikminga. Tvas guli Kaire, altame kape - jis
visada norjo bti palaidotas Egipte. O Ramzis Prakeiktasis ildosi Lon
dono saulje.
Ji krpteljo, netiktai igirdusi Henrio bals:
- Tu kalbiesi su ituo prakeiktu padaru kaip ir tavo tvas.
- O Dieve, juk neinojau, kad tu ia! I kur atsiradai?
Jis stovjo arkoje tarp dviej svetaini, nuo jo peties buvo nukars il
gas alikas. Pavargs, nesiskuts ir tikriausiai girtas. Ir dar ta lykti pa
aipl lpose... Dulija pasijuto nejaukiai.
- Buvo nusprsta, kad a tavimi rpinsiuos, - pasak Henris. - Pame
ni?
v

- inoma, pamenu. Manau, tau tai labai patinka.

- Kur baro raktai? Kakodl jis urakintas. Kuri gal Oskaras j ra
kina?
- Oskaras papra laisvadienio iki rytdienos. Gal tau geriau igerti
kavos? Kava tau dabar nepakenks.
- Nejaugi, brangioji? - Henris usimet alik ant peties ir svieds pa
niekinam vilgsn egiptietik sal, artjo prie Dulijos. - Nejaugi tau
patinka mane eminti? - paklaus jaunuolis, ir jo lpose vl atsirado ta
pati ypsenl. - Mano vaikik aidim drauge, mano maoji sesute!
Negaliu paksti kavos. Noriau portveino, o dar geriau bt brendis.
- Neturiu nei vieno, nei antro, - atsak Dulija. - Gal tu veriau pakilk
vir ir isimiegok.
Tarpduryje pasirod Rita. Ji lauk nurodym.
- Rita, praau padaryti dar vien kavos - misteriui Stratfordui, - palie
p Dulija.
Henris n neman ieiti. Buvo aiku, kad Dulijos pasilym jis nulei
do negirdomis. Jis spoksojo mumij. Regis, ji kakuo labai nustebino
jaunuol.
- Ar mano tvas i ties su juo kalbdavosi? Taip pat, kaip dabar a?
- paklaus Dulija.
Henris atsak ne i karto. Nusisuko, prijo prie alebastrini soi, vis
toks pats ididus ir nepriklausomas.
- Taip, j i s su mumija kalbdavosi taip, tarsi ji galt jam atsakyti. Lo
tynikai. Zinai, man regis, tavo tvas jau seniai sirgo. Pernelyg ilgai jis

- 65 gyveno kartoje dykumoje, vaistydamas pinigus lavonams, straips

niams, visokiam lamtui.
Kokie ugauls odiai! Kiek juose neapykantos, kiek lengvabdi
kumo! Henris sustingo alia vieno soi, stovdamas nugara Dulija.
Veidrodyje mergina pamat, kaip jis iri soio vid.
- Bet juk jis vaist savo pinigus, argi ne? - paklaus mergina. - Jis tiek
daug padar dl ms vis. Bent jau jis pats taip man.
Henris staiga atsisuko:
- K tu nori tuo pasakyti?
- Kad tu pats nelabai tinkamai naudojai savo pinigus.
- Dariau visk, k tik galjau. Ir apskritai, kas tu tokia, kad mane
smerktum? - pasipiktino Henris. Staiga ant jo veido atsirado rykus sau
ls spindulys, ir Dulija isigando: jo veidas buvo iaurus.
- O k tu pasakysi apie "Stratford laivininkysts kompanijos" akci
ninkus? Ar dl j irgi darei visk, k tik galjai? Ar tai jau ne tavo j
goms?
- Ne taip smarkiai, mano mergyte, - pasak Henris, artdamas prie
Dulijos. Ididiai pavelgs mumij, tarsi ji bt lygiavert pokalbio
dalyv, jis apsisuko ir prisimerks pavelg Dulija. - Dabar tu turi tik
mane ir mano tv. Mes tau reikalingi labiau, nei tau iandien atrodo. Ir
apskritai, k tu imanai apie prekyb ar laivininkyst?
domu, jis pasuka teisingu keliu ir ia pat vl visk sugadina. ino
ma, jiedu su tvu reikalingi merginai, bet kuo ia dta prekyba ar laivi
ninkyst? Jie reikalingi todl, kad yra vieno kraujo, tos paios gimins kokia dar, po velni, prekyba ar laivininkyst!
Dulija nenorjo, kad Henris pastebt, jog jinai sieid. Ji nusisuko
svetain, pavelg langus, esanius iaurinje pusje. Ten rytas dar tik
brko.
- A inau, kiek bus dukart du, mielas broliuk, - itar ji. - Ir tai kiek
apsunkina mano padt.
Dulija lengviau atsikvp, pamaiusi einant Rit. Mergina laik
rankose padkl, ant kurio stovjo sidabrinis servizas. Ji pastat padkl
ant stalo, pagrindinje svetainje, u dviej pd nuo Dulijos.
- Ai, mieloji. Kol kas viskas.
Baukiai pavelgusi sarkofago pusn, Rita iskubjo i sals. Ir vl
Dulija liko su broliu. Nejaugi teks tsti nemalon pokalb? Ji ltai atsi
suko ir pastebjo, jog Henris stovi prieais Ramz.
- Tuomet pakalbkime apie reikalus, - pasil jis ir atsisuko pussese
r. Jis atlaisvino ilkin kaklarait, nutrauk j nuo kaklo, susigrdo ki
en ir svirduliuodamas eng link Dulijos.

- 66 v

- inau, ko tu nori, - pasak ji. - inau, ko judu abu su dde Rendolfu i mans norite. Ir suprantu, ko jums reikia. Nori gauti savo palikimo
dal ir sumokti skolas. Viepatie! Tu visikai susipainiojai.
- Kokia venteiva, - itar Henris. Dabar jis stovjo u dviej ingsni
nuo sesers nugara akinani saul. Ir mumij. - Sufraist, maoji ar
cheolog. O dabar dar mginsi savo jgas ir versle, a?
- Pabandysiu, - altai atr mergina. Ji irgi supyko. - Kas man belie
ka? Leisti tavo tvui galutinai visk ivaistyti? Dieve! Henri, kaip man
gaila tavs!
- Tu ia apie k? - paklaus Henris, prikis prie merginos aplus
veid ir kvpuodamas j alkoholiu. - Turbt manai, kad turime tau at
siskaityti? Ar a teisingai supratau?
- Kol kas neinau. - Dulija atsuko jam nugar, nujo svetain ir ati
dar nedidel sekreter. Atsisdo, itrauk eki knygel bei raalo bute
liuk.
- Pripaink, broliuk, juk malonu turti pinig daugiau, negu gali i
leisti? Netgi daugiau, negu gali suskaiiuoti? Ir tuo paiu nepajudinti n
pirto, kad juos udirbtum?
Dulija atsisuko ir nepakeldama aki ities ek. Po to pakilo, prijo
prie lango ir, atitraukusi nriniuot uuolaid, pavelg gatv. "Mel
diu, Henri, ieik, - paman ji, - ieik i ia". Jai nesinorjo skaudinti d
ds. Apskritai nieko skaudinti nesinorjo. Bet k padarysi? Mergina jau
seniai inojo apie Rendolfo ieikvotus pinigus. Kai pastarj kart Dulija
buvo Kaire, jiedu su tvu apie tai kalbjosi. Suprantama, Lourensas ke
tino stebti situacij. Seniai tam rengsi. O dabar visa atsakomyb tenka
jai.
Dulija staiga atsisuko. J nustebino tyla. Mergina pamat, jog Hen
ris vl stovi egiptietikoje salje ir iri j altomis tuiomis akimis.
- Kai iteksi u Alekso, atimsi i ms teis ms palikimo dal?
- Dl Dievo, Henri, ieik, palik mane ramybje.
Jo veidas gavo keist iraik - jame pasirod kakoks nirus rytin
gumas. "O juk Henris jau nebeatrodo jaunas, - paman Dulija. - Su sa
vo alingais proiais, begaliniais lbavimais jis beviltikai paseno. Ir aki
vaizdiai reikalingas uuojautos". Bet kuo ji gali broliui padti? Duoti pi
nig? Henris tuojau pat juos pravilps. Dulija vl nusisuko alt Lon
dono gatv.
Ankstyvi praeiviai. Aukl pereina gatv, priekyje stumdama veiml
su jame guliniais dvynukais. Pasikis po paastimi laikrat, kakur
skuba senis. Brit muziejaus apsaugininkas tingiai vaiktinja prie para-

- 67 dinio jimo, kaip sykis po ituo langu. O kiek emiau gatve, alia dds
Rendolfo nam, kambarin Sali, sitikinusi, jog tok ankstyv ryt jos
niekas nemato, purto kiliml tiesiog prie jimo.
Kodl u nugaros n menkiausio garso? Kodl Henris nepuol pro
duris, nesigirdjo dur trenksmo? O gal jis vis dlto ijo? Ne, Dulij i
girdo tyl skambteljim - kinikame puodelyje judjo auktelis. Pra
keikta kava.
- Neinau, kaip tu iki to nusiritai, - itar Dulij, vis dar irdama
pro lang. - Vertybiniai popieriai, algos, premijos - js turjote visk.
Abudu su tvu.
- Ne, mieloji, ne visk, - prietaravo Henris. - Tai js visk susigrieb
te.
puodel pilamos kavos garsas. O Dieve!
- Paklausyk, sesute, - Henrio balsas toks emas, jame tiek tampos. Nenoriu daugiau pyktis. Tikriausiai ir tu nebenori. Eik ia. Prissk.
Drauge igersime kavos - kaip civilizuoti mons.
Dulij nepajudjo. Henrio gerairdikumas j gsdino labiau, nei jo
iaurumas bei pyktis.
- Ateik, igerk su manim kavos, Dulij!
Nieko nepadarysi. Ji atsisuko, nepakeldama aki prijo prie stalo ir
tik tada pavelg brol, tiesiant jai puodel su garuojaniu grimu.
Visoje itoje scenoje buvo kakas keista... Nenatrali Henrio poza,
abejingai grsminga jo veido iraika.
Dulij turjo tik vien akimirk apie tai pagalvoti. Nes tai, k ji pa
mat u Henrio nugaros, privert mergin suakmenti i siaubo. Jos pro
tas mgino maitauti, bet argi galima netikti savo akimis.
Mumija sujudjo. Itiesusi pirmyn dein rank su kabaniais nuo jos
skudurais, mumija pakilo i sarkofago ir eng ingsn pirmyn. auks
mas strigo Dulijos gerklje. Btyb eng prie jos, tiksliau - prie Hen
rio, kuris buvo atsisuks j nugara. Mumija artjo netvirtais ingsniais,
sibuodama, itiesusi pirmyn rank. Nuo jos tvarsi byrjo dulks. Or
pripild dulki bei trnsi kvapas.
- Kas tau darosi, velniai raut?! - suriko Henris.
Mumija atsistojo jam u nugaros. Jos itiesta ranka atsirado ant
Henrio kaklo.
Dulij taip ir liko be ado. Siaubo apimta, ji ileido kakok gars,
tarsi sugargaliavo - taip bna siaubo sapnuose, kai nori rkti, bet negali.
Henris atsisuko, intuityviai pakl rankas, ketindamas gintis, ir puodelis
su kava triukmingai parvirto ant sidabrinio padklo. I jaunuolio lp
isiver klaikus staugimas - jo rankos pamgino nustumti j smaugian-

- 68 i mumij. Pirtai sikibo sudljusius skudurus, pakilo dulki debesis.

Mumija triukmingai ilaisvino i tvarsi ir kair rank ir jau abiem
rankom smaug Henr.
Rkdamas laukiniu balsu, jis atstm keist btyb, suklupo, po to
staiga paoko ir kaip patraks puol bgti. Nubgo per paradin sal, po
to sukaukjo marmurinmis vestibiulio ploktmis...
Sustingusi i siaubo, Dulija paklaikusiomis akimis irjo alia ilgo
stalo suklupusi nemaloni btyb. Mumija gargaliavo, mgindama at
sikvpti. Mergina igirdo, kaip atsidar ir su trenksmu vl usidar iori
ns durys.
Dar niekada gyvenime ji nebuvo taip arti beprotybs. Virpdama vi
su knu, apimta siaubo, mergina m trauktis atatupsta nuo klaikios
skudurais apvyniotos btybs, nuo atgijusio numirlio, kuris dabar i vi
s jg stengsi pakilti nuo ems.
Nejaugi mumija iri j? Negi pro suplyusius tvarsius mirksi m
lynos jos akys? Ramzis ities rankas Dulija, ir jos knas akimirksniu
pasideng lipniu prakaitu. Dulija supykino. "Kad tik nenualpiau. Kas
beatsitikt, negalima prarasti smons".
Staiga mumija nusisuko. Kur ji iri? savo sarkofag ar oraneri
j, skendini sauls spinduliuose? Ji guljo ant kilimo ir atrod isekusi,
po to pajudjo ir nuliau sauls apviest kambario krat.
Dulija vl igirdo btybs kvpavim. Gyva! ventas Dieve! Ji gy
va! Btyb, sutelkusi visas jgas, judjo pirmyn, truput pakeldama vir
grind galing kn ir sunkiai vilkdama kojas.
Colis po colio mumija judjo i sals ir galiausiai pasiek sauls spin
dul, sklindant i bibliotekos. Tada sustojo ir m giliai kvpuoti. Atrod,
tarsi kvpuot ne oru, o viesa. Po to kiek pakilo, pasirmusi alknmis,
ir jau greiiau nuliau oranerijos link. Nuo koj krito tvarsiai. Ant
kilimo liko dulki takelis. Pei danga subyrjo gabalus. Regis, drobu
ls iro, veikiamos viesos.
Ltai, tarsi sapne Dulija slinko mumijai i paskos, laikydamasi sau
gaus atstumo, taiau nesugebdama atitraukti aki nuo neprasto regi
nio.
Btyb nuliau prie kart sauls spinduli srauto, nurimo alia
fontano ir ltai apsivert ant nugaros. Viena ranka pakilo auktyn, link
stiklini lub, kita bejgikai nukrito ant krtins.
Dulija, netardama n odio, jo oranerij. Vis dar drebdama, ji
jo vis ariau ir ariau, kol galiausiai sustojo alia mumijos.
Sauls spinduliuose knas augo, standjo! Darsi vis tvirtesnis. Mer
gina girdjo plytani tvarsi trakjim, mat, kaip kilnojasi krtin.

- 69 Ir veidas... O Dieve, veidas! Po plonais tvarsiais rykjo vytinios

ydros akys... Btyb pakl rank ir nupl tvarsius nuo veido. Tik
rai, akys didiuls, ydros. Dar vienas rytingas judesys - ir dingsta sku
durai nuo galvos, ilaisvindami minkt katonini plauk kupet.
Po to mumija atsiklaup, kio rankas fontan ir prine prie burnos
riekuias vilganio sauls spinduliuose vandens. Ji gr mlungikai,
dideliais gurkniais... ir staiga atsisuko Dulij. Riebi pilk dulki ant
veido beveik nebeliko - jos buvo nuplautos.
Dulij velg gyvas mogus! ydraakis vyrikis. Ir jo veidas buvo
protingas.
Mergina vl mgino surikti, bet auksmas sustingo lpose, o i j
teisiver tik graudus atodsis. O gal dejon? Dulij nevalingai m
trauktis atgal. mogus atsistojo.
Dabar jis jau stovjo visu giu ir ramiai irjo mergin. Jo pirtai
nesustodami dirbo, rinkdami tvarsi likuius i plauk. Taip, i tanki,
banguot katonini plauk! Jie deng ausis ir velnia banga krito ant
kaktos. Akys velg Dulij ir... akivaizdiai ja grjosi.
Tik pamanykite! Jis avisi, irdamas j!
Atrod, jog mergina tuojau nualps. Ji buvo skaiiusi apie tai, kaip
panels alpsta. inojo, jog itaip bna, nors pati niekada nebuvo prara
dusi smons. Kojos linko, atrod grindys slysta i po j. Viskas aplinkui
nublanko, pradjo sklaidytis. Ne! Tik ne tai! Ji negali nualpti itos bty
bs akivaizdoje.
Atgijusios mumijos akivaizdoje!
Virpaniomis kojomis mergina nujo atgal, egiptietik sal. Knas
ipiltas prakaito, pirtai mlungikai glamo peniuaro nrinius.
mogus smalsiai stebjo j, tarsi jam bt domu, k Dulij ketina
daryti. Paskui nutrauk tvarsius nuo kaklo, pei, plaios krtins.
Mergina ltai usimerk, po to taip pat ltai atsimerk. mogus niekur
nedingo - tos paios tvirtos rankos, tas pats galingas liemuo. Ir dulks vis
dar taip pat byra nuo blizgani katonini plauk.
Vyrikis eng ingsn pirmyn. Dulij trauksi. Jis eng dar vien
ingsn. Mergina dar toliau trauksi. Ji trauksi atatupsta tol, kol atsir
m nugara ilg stal, stovjusi viduryje antrosios svetains. Rankos ap
iuop sidabrin padkl.
mogus tyliai artjo prie jos - tas nepastamasis, tas graus vyrikis
didiulmis ydromis akimis.
Viepatie! Ji kraustosi i proto! Koks skirtumas, graus jis ar ne. Jis k
tik vos nepasmaug Henrio! Narydama rankomis po ilg stal, Dulij
trauksi link vestibiulio dur.

- 70 Prijs prie stalo, vyrikis sustojo. Pavelg sidabrin kavinuk, par

vert puodel, kak pam nuo padklo. K? A, tai sulamdyta nosinait.
Turbt Henris j ia paliko? Negaldama patikti savo akimis, Dulija
pamat vyrik rodant pirtu praliet kav. Po to jis prabilo tyliu sodriu
baritonu:
- Ateik, igerk su manim kavos, Dulija.
Puikus anglikas akcentas. Pastami odiai. Dulija i nuostabos
krpteljo. Tai tikrai nebuvo kvietimas - mogus tik mgdiojo Henr.
Tokia pati intonacija. Btent t fraz itar jos pusbrolis.
Vyrikis ivyniojo nosin - joje buvo balti milteliai, mai vilgantys
kristalo gabaliukai. Po to mogus parod alebastrinius soius. Vienas
j buvo atidengtas. Jis vl prabilo nepriekaitinga angl kalba:
- Igerk su manim kavos, dde Lourensai.
Dejon isiver i Dulijos lp. Ji velg vyrik nemataniomis
akimis, jos ausyse tebeskambjo jo odi aidas. Viskas aiku: Henris
nunuodijo jos tv, o i btyb buvo nusikaltimo liudinink. Pusbrolis
mgino ir j nunuodyti. Dulijos protas nepajg to suprasti ir patikti
tuo. Ji mgino save tikinti, jog negaljo to bti, ir tuo paiu suprato, kad
tai tiesa. Taip pat tiesa, kad mumija gyva, kvpuoja, stovi tai dabar prie
ais j. Sugro gyvenim nemirtingasis Ramzis, isilaisvins i j kaus
iusi sudljusi pani. tai jis - stovi jos svetainje, ir saul vieia jam
nugar.
Grindys slydo i po merginos koj, akys aptemo. Dulija suvok, jog
netenka smons, pamat, kaip aukta vyrikio figra engia pirmyn,
pajuto, kaip tvirtos rankos sugriebia j ir laiko taip stipriai, kad vl su
grta saugumo jausmas.
Ji atsimerk ir pavelg palinkusios vir jos btybs veid. Ne, tai
mogaus veidas, nuostabus veidas. Dulija igirdo, kaip koridoriuje su
spigo Rita. Ir vl... nugrimzdo tams.
- Kokius niekus ia tauki? - Rendolfas dar vadavosi i mieg. Jis i
lindo i po paklodi bei antklodi ir siek savo ilkinio chalato, gulju
sio kojgalyje. - Nejaugi palikai savo seser vien su tuo pabaisa?
- Sakau tau, mumija mgino mane pasmaugti, - Henris rkavo kaip
beprotis. - tai k tau mginu pasakyti! Prakeiktas padaras ilindo i
grabo ir mgino mane pasmaugti!
- Prakeikimas, kurgi mano lepets?.. Juk ji ten viena, tu bukagalvi?!
Rendolfas basomis kojomis nubgo koridori ir pasileido laiptais
emyn. Jo chalatas isipt tarsi burs.
- Greiiau, pusproti tu! - kteljo jis viruje utrukusiam snui.

- 71 & & &

Dulija atsimerk. Ji sdjo ant sofos, o ant jos peties rymojo Rita.
Skauda vis kn. Kambarin tyliai kkiojo.
Vyrikis niekur nedingo, jis buvo greta. Vadinasi, visa tai realu. Ir
tamss jo plaukai, krentantys ant auktos, lygios kaktos ir rykios yd
ros akys. Jis jau beveik isilaisvins i pani ir dabar stovjo apsinuogi
ns iki juosmens, panaus dievyb - taip jai pasirod trump akimirk.
Ypa jo ypsena - gerairdika ir kerinti.
Atrod, kad jo plaukai vis auga. Ir jis pats tarsi iaugo, oda m la
biau blizgti. Bet, Dieve, k ji daro? Ko taip spokso t vyrik?
mogus prijo ariau. Jo basos kojos jau nebebuvo supaniotos tvars
iais.
- Dulija, - velniai paauk jis.
- Ramzi, - sunabdjo mergina.
Vyrikis linkteljo, plaiai nusiypsojo.
- Ramzis, - patvirtino jis ir nusilenk.
"O viepatie! - pagalvojo mergina. - Jis ne tik graus, jis pats graiau
sias vyras pasaulyje".
Ji pamgino atsikelti nuo sofos. Rita sikibo j, bet mergina atstm
kambarin. Prijo vyrikis pam j u rankos ir padjo atsikelti.
Jo pirtai buvo ilti, dulkti. Dulija pastebjo negalinti atitraukti
aki nuo vyrikio veido. Oda tokia pat kaip ir vis moni, tik labiau ly
gi, velni, gaivi - tarsi k tik i bgimo treniruots grusio mogaus.
Skruostai raud.
Netiktai vyrikis atsisuko. Dulija irgi igirdo garsus, sklindanius i
gatvs. Tarsi kakas ginijosi. Privaiavo automobilis.
Rita lyg patrakusi puol prie lango - tarsi bgtaut, jog mumija j
sustabdys.
- Ai Dievui, mis, tai mons i Skotlandjardo.
- Koks siaubas! Tuojau pat urakink duris!
- Bet mis...
- Urakink! Nedelsiant!
Kambarin nubgo vykdyti sakymo. Dulija pam Ramz u ran
kos.
- Eime vir, paskubkime, - itar ji. - Rita, udenk sarkofag, jo
dangtis nesunkus. Udenk ir ateik pas mane.
Rita vos spjo ustumti sklend, ir duris pradjo belsti. Suirk te
lefonas. Skambuio garsas nustebino Ramz. Jis apirjo lubas, po to jo
vilgsnis nuslydo namo gilum, tarsi jis girdt, kaip garsas bga lai
dais prie virtuvs sienos.

- 72 Dulija temp j paskui save - velniai, bet atkakliai ir nustebo suvo

kusi, jog Ramzis paklusniai seka laiptais jai i paskos.
Ji girdjo, kaip Rita niurzga ir kkioja. Taiau kambarin vis dlto
vykd eimininks sakym. Dulija igirdo, kaip sarkofago antvoas
trinkteljo ir atsistojo viet.
Ramzis apirinjo sien apmualus, rmintus paveikslus, lentynl
su mielais niekuiais, taisyt kampe vir laipt, langus, grindis, vilnon
kilim su nuostabiais ratais i plunksn bei lap...
Beldimas duris buvo nepakeniamas. Dulija girdjo, kaip dd Rendolfas aukia j vardu.
- K man daryti, mis? - paklaus Rita.
- Eik ia, - Dulija pavelg Ramz, kuris kantriai lauk, stebdamas
jos veiksmus. - Tu atrodai, kaip ir visi mons, - sunabdjo ji. - Visai
paprastas mogus. Tik labai graus. - Ji nusitemp vyrik koridoriumi.
- Rita, du! - kteljo Dulija, kai drebanti i baims bei pasidygjimo
kambarin atsidr u Ramzio nugaros. - Greiiau! junk du!
Dulija nusived vyrik priekin namo dal. Rita kitino i paskos.
Akimirk beldimas nutilo, ir mergina igirdo, kaip sugirgdjo rakina
mos durys. Ai Dievui, ustumta sklend! Po to duris vl pradjo bels
ti.
Dabar Ramzis plaiai ypsojosi. Atrod, tuojau pat nusikvatos. Jis
smalsiai apirinjo miegamuosius, pro kuriuos j ved mergina, ir ga
liausiai pastebjo elektrin viestuv, nukarus nuo lub ant dulkinos
grandins. Dienos viesoje mayts lemputs atrod blankios, ne itin
spdingos, taiau jos deg, ir Ramzis pirm kart nepakluss sustojo,
prisimerk, nordamas apirti jas.
- Dar pakankamai prisiirsi, - skubino j Dulija.
Suiurleno vanduo, i vonios kambario pasirod garai.
Ramzis vl manieringai nusilenk, kiek kilsteljs antakius, ir nusek
paskui mergin voni. Regis, jam ia patiko. Karalius ltai atsisuko
matin stikl, pro kur liejosi sauls viesa. Apirjo, kaip galima atida
ryti lang, o tada iki galo atlapojo abi lango puses - matsi nam stogai
bei rykus ryto dangus.
- Rita, atnek tvo drabuius, - pasak Dulija. Bet kuri akimirk
duris galjo ilauti. - Paskubk! Atnek tvo lepetes, markinius, chala
t - visk, kas paklius po ranka.
Ramzis uriet smakr ir prisimerk. Atrod, tarsi jis gert sauls
vies. Dulija mat, kaip juda ant kaktos jo garbanls. Jo plaukai tik
rai tankja.
Na, inoma! Tik dabar mergina suvok, kas paadino Ramz i ilgo

- 73 miego. Saul! Kai grmsi su Henriu, jis dar buvo labai silpnas. Ir nu
liau sauls vies, i kur gavo energijos bei jg.
I apaios atsklido riksmas:
- Policija!
Atskubjo Rita, neina drabuiais bei lepetmis.
- Tenai ir reporteriai, mis. Visa minia reporteri i Skotlandjardo. Ir
js dd Rendolfas...
- Taip, inau. Nusileisk emyn ir pasakyk jiems, jog mes namuose,
tik negalime atstumti sklends ir atidaryti.
Dulija parinko ilkin chalat ir baltus markinius. Visk pakabino,
tada paliet Ramzio pet.
Jis atsisuko, vl stebindamas mergin spinduliuojania avesiu ypse
na.
- Britanija, - tyliai itar jis, narydamas akimis i kairs dein, tarsi
mgindamas vilgsniu apibrti savo buvimo viet.
- Taip, Britanija, - patvirtino Dulija. Jai staiga pasidar linksma,
lengva, kilo noras pakvailioti. Ji parod voni: - Lavare! - Atrodo, tai
reikia "maudytis''.
Ramzis linkteljo, vis dar apirindamas visk aplink save: kranus,
koklius, kylanius garus. Po to pavelg drabuius.
- Jie tau, - paaikino Dulija, parodiusi chalat, po to - Ramz.
Gaila, kad ji primiro lotyn kalb. - ia drabuiai, - sutrikusi sumurm
jo mergina.
Staiga jis nusikvatojo. Atlaidiai, gerairdikai. Dulija vl apstulbo,
irdama jo veln, nuostab veid. Kokie balti dantys, kokia neprie
kaitinga oda, koks valdingas vilgsnis! Bet juk jis Ramzis Didysis, ar ne
taip? Nereikia... jei apie tai galvos, vl netrukus nualps.
Mergina nujo link dur.
- Reste! Lavare! - pamgino paaikinti Dulija, palyddama savo o
dius maldaujaniais gestais, bet ia Ramzis netiktai grieb j u ran
kos.
Dulijos irdis suakmenjo.
- Henris, - tyliai sunabdjo Ramzis. Jo veidas pajuodavo i pykio,
bet tas pyktis buvo skirtas ne merginai.
Dulija atsikvp. Ji girdjo, kaip aukia Rita, praydama gatvje su
sirinkusi moni, kad nustot belstis duris. Kakas i lauko jai atsaki
njo.
- Nereikia dabar nerimauti dl Henrio. Patikk, a su juo isiaikin
siu.
Ne, jis nesupras. Dulija gestais liep jam palaukti ir ltai itrauk

- 74 rank. Ramzis linkteljo ir paleido j. Mergina ijo, udar duris ir nu

skubjo koridoriumi, po to - laiptais emyn.
- leisk mane, Rita! - auk Rendolfas.
Vos nesuklupusi ant paskutinio laiptelio, Dulij bgo svetain.
Sarkofagas udarytas. Ar jie pastebs neym dulki takel ant kilimo?
Juk niekas nepatiks! Ji pati netikjo!
Dulij sustojo, usimerk, giliai kvp, sak Ritai atidaryti duris ir
m laukti. Netrukus kambar siver dd Rendolfas - nesiskuts, su
kambarinmis lepetmis. Jam i paskos bgo muziejaus apsaugininkas
bei du vienodais pilkais apsiaustais vilkintys dentelmenai, matyt, sek
liai, nors Dulij nelabai suprato, ko jiems ia reikia.
- Dl Dievo, paaikinkite, kas atsitiko? - neva iovaudama paklaus
mergina. - Taip saldiai miegojau, o js mane paadinote. Kelinta dabar
valanda? - ji sutrikusi apsivalg. - Rita, kas ia vyksta?
- Neinau, mis! - kambarins balsas buvo rksmingas, ir eiminink
gestu sak jai nutilti.
- Mieloji, a apimtas siaubo! - suriko Rendolfas. - Henris sak, kad...
- Kas? K sak Henris?
Du pilkai apsireng dentelmenai spoksojo iliet kav. Vienas i j
met vilgsn iskleist ant stalo nosin, i kurios ant grind pabiro balti
milteliai. Sauls spinduli viesoje jie primin smulkaus cukraus milte
lius. mai tarpduryje pasirod Henris.
Dulij piktai pavelg j. udikas! Bet dabar ji negali iduoti savo
jausm. Neleidia sau tuo patikti, antraip gali ieiti i proto. Taiau
mintyse ji vl pamat, kaip Henris tiesia jai kavos puodel, prisimin ak
menin jo veid.
- Kas atsitiko, Henri? - altai paklaus ji, i vis jg stengdamasi,
kad nedrebt balsas. - Prie pusvaland idmei i ia tokiu greiiu, tarsi
btum pamats vaiduokl.
- Velniai raut, tu puikiai inai, kas atsitiko, - sunypt Henris. Jis i
blyko. Isitrauk nosin ir apsiluost virutin lp. Jo ranka drebjo.
- Nurimk, - pasak snui Rendolfas. - Sakyk, k tu vis dlto pama
tei?
- tai kas, mis, - siterp mogus i Skotlandjardo, tas, kuris buvo
kiek maesnio gio. - Ar kas nors buvo sivers js namus?
Jo balsas ir manieros, kaip tikro dentelmeno. Dulijai jau maiau
baisu. Prabilusi, ji pajuto, jog gali puikiai tvardytis.
- inoma, ne, sere. O argi mano brolis mat plik? Henri, tavo to
kia laki fantazija. Tau buvo haliucinacijos. A nieko nemaiau.
Rendolfas siuts pavelg sn. mons i Skotlandjardo sutriko.

- 75 Henris visai pasiuto. Netardamas n odio, jis su tokiu niriu pa

velg Dulija, tarsi bt pasirengs savomis rankomis ia pat j pa
smaugti. O mergina irjo j ir mintyse kartojo:
"Tu nuudei mano tv, ksinaisi nuudyti ir mane. Mums neleista
suprasti, k galima jausti tokiomis minutmis. A inau tik viena: neken
iu tavs. Per vis savo gyvenim nesutikau mogaus, kurio neksiau
labiau".
- Sarkofagas, - staiga sumurmjo Henris, sikibs dur staktos, tarsi
neidrst eiti kambar. - Noriu, kad j tuojau pat atidaryt!
- Tu ities pametei galv. Niekas neprisilies prie sarkofago. Jame yra
nekainojama relikvija, kuri priklauso Brit muziejui. Oras gali pakenkti
mumijai.
- Kuri velni pliurpi itas nesmones?! - suriaumojo Henris. - Jam
prasidjo isterija.
- Nurimk, - pasak Rendolfas. - Prisiklausiau pakankamai.
I lauko sklido triukmas, girdjosi siaudrin balsai. Kakas jau pa
kilo laiptais ir spoksojo juos pro praviras duris.
- Henri, man nepatinka visas itas sambrzdis mano namuose, grietai pareik Dulija.
mogus i Skotlandjardo nuvelg Henr lediniu vilgsniu.
- Sere, jeigu ledi nenori, kad mes atliktume tyrim...
- inoma, nenoriu, - atr Dulija. - Jau ir taip sugaiote nemaai
laiko. Juk matote - viskas gerai.
Na taip, ant padklo apvirts kavos puodelis, ant grind guli nosi
n... Taiau Dulija buvo tokia rami. Ji nieko nesuprantaniu vilgsniu
klaidiojo nuo Henrio prie policininko, kuris dmiai stebjo mergin, ne
tardamas n odio.
Niekas i j nepastebjo to, k pamat Dulija - laiptais ltai leidosi
Ramzis... Jie nemat, kaip jis prajo koridoriumi ir tyliai pasirod kam
baryje. Dulija negaljo atitraukti nuo jo susiavjusio vilgsnio... Paga
liau visi atsisuko ir pamat t, kuri vilgsniu sek Dulija: stovint tarp
duryje aukt tamsiaplauk vyrik, vilkint burgundiko ilko chalat.
Dulija, ugniauusi kvap, irjo j. Stebuklas! tai tokie ir turt
bti karaliai. Nors... jis vis tiek primin ateiv i kito pasaulio. mogus
neipasakytai stiprus, garbingas, orus, gyvomis, valgiomis akimis.
Netgi chalatas ant jo kno atrod egzotikai. lepets primin apav,
rast senovinje kapavietje. Balti markiniai atsagstyti, ir tai, kaip beb
t keista, atrod prastai bei natraliai. Turbt todl, kad vyrikio oda
buvo tokia pat balta ir lygi, o galbt todl, kad jis atstat krtin ir sto
vjo, plaiai isiergs, tarsi priimint parad; iuolaikiniai vyrai tokios

- 76 pozos nesugebt pakartoti. Tai buvo valdovo poza, nors veido iraika
nerod jokios puikybs. Karalius tiesiog irjo Dulija ir Henr, kuris
iraudo iki plauk galiuk.
O Henris irjo atsagstyt markini apykakl... ied su skarabjumi, kuris buvo ant deins Ramzio rankos. Tuo tarpu policininkai
stebjo Henr. Rendolfas atrod visikai sutriks. Ar jis atpaino chalat,
kur kadaise pats padovanojo broliui? Rita prisiliejo prie sienos, uspau
dusi bum delnu.
- Dde Rendolfai, - itar Dulija ir eng pirmyn. - Tai senas mano
tvo draugas, jis k tik atvyko i Egipto. Tai misteris...-... misteris Ramsjus Redinaldas. Noriu jus pristatyti savo ddei Rendolfui Stratfordui.
O ia jo snus, Henris...
Ramzis pavelg Rendolf, po to vl nukreip vilgsn Henr, kuris
bukai spoksojo j. Dulija gestu parod Ramziui, kad jis ilikt ramus.
- Manau, dabar neverta rengti susirinkimo, - droviai pasak mergi
na. - A i ties labai pavargau ir daug ikentjau...
- K gi, mis Stratford, turbt it dentelmen ir mat js pusbrolis
Henris, - geranorikai pasak policininkas.
- Taip, tai visai manoma, - atsak Dulija. - O dabar turiu pasirpin
ti sveiu. Jis dar nepusryiavo. Turiu...
Henris visk suprato! Dulija tai pastebjo. Jai velnikai norjosi pa
sakyti k nors padoraus ir tuo paiu beprasmiko. Pavyzdiui, kad jau
atuonios valandos ryto. Arba, kad ji alkana. Henris sispraud kamp.
O Ramzis, vis dar neatitraukdamas nuo jo aki, prajo u policinink
nugar ir gracingai pakl nuo grind nosin. Niekas, iskyrus Henr
bei Dulija, to nepastebjo. Vis dar spoksodamas Henr, Ramzis sidjo
nosin chalato kien.
Rendolfas sutriks pavelg Dulija. Vienam i poHcinink akivaiz
diai pasidar nuobodu.
- Na, mieloji, ar tau viskas gerai? - paklaus Rendolfas.
- inoma. - Dulija prijo prie jo, pam u rankos ir palydjo iki du
r.
Policininkai sek i paskos.
- Mano vardas Trentas, madam, o ia mano porininkas, serantas
Galtonas. Jei jums ms prireiks, ikart skambinkite.
- Suprantama, - pasak Dulija.
Henriui buvo beprasidedanti isterija. Jis netiktai asteljo al ir, vos
nepargriovs Dulijos, puol pro duris, skverbdamasis pro susirinkusi
prie namo moni mini.

- 77 - Ar tai buvo mumija, sere? - suriko kakas. - Ar js matte, kaip mu

mija vaikioja?
- Vadinasi, prakeiksmas isipild?
- Mis Stratford, ar jums viskas gerai?
Ijo gatv policininkai. Inspektorius Trentas sak miniai skirstytis.
- Kas jam atsitiko, niekaip nesuprantu, - bambjo Rendolfas. - Nieko
negaliu suprasti.
Dulija stipriai suspaud jo rank. Ne, greiiausiai jis neino, k pa
dar jo snus Henris. Jis niekada nebt pakenks savo vieninteliam bro
liui. N u k. Bet i kur toks sitikinimas? Pagauta nepaaikinamo geru
mo uoro, Dulija apkabino dds kakl ir pakteljo skruost.
- Nesijaudink, dde, - pasak ji jausdama, kad tuojau pat apsipils
aaromis.
Rendolfas linkteljo. Jis atrod paemintas, kiek isigands. Dulija,
irdama j, jaut neapsakom gailest. Iki iolei ji nieko taip nebuvo
gailjusi. Tik tada, kai Rendolfas jau nuingsniavo iki puss gatvs, Du
lija pastebjo, kad jis basas. Jam ant kuln lipo reporteriai. Policijai ivy
kus, pora urnalist puol prie Dulijos. Mergina paskubomis sugro
namus ir utrenk jiems prie nos duris. Po to pro stiklin dur langel
stebjo, kaip Rendolfas eina gatve ir kyla savo namo laiptais. Kai dd
dingo i akiraio, mergina ltai nusisuko nuo lango ir nujo svetain.
Tyla. Oranerijoje tyliai iurleno fontanas. Kakur gatvje arklys
temp girgdant veim. sispraudusi kamp, drebjo i baims Rita,
glamydama rankoje prijuost.
Kambario viduryje stovjo Ramzis. Vis toks pats nebylus, plaiai isi
ergs, susidjs rankas ant krtins. Jis irjo Dulija. Aplink j viet
spindinti sauls aureol, tik veidas liko elyje. Ir jo ydr aki ryku
mas atrod toks pat nerealus, kaip ir kupeta katonini plauk.
Pirm kart gyvenime Dulija suprato odio "karalikas" reikm.
Ir dar vienas odis gim jos galvoje, gal kiek nepadorus, bet labai tikslus:
"patrauklus"... Dulija nustebo; bet juk labiausiai jo veid puoia irai
ka. Stebtinai protingas, smalsus ir susikaups veidas. Truput tarsi nuo
visko atsiribojs. Jame kakas neemika, bet tuo paiu labai mogika.
O Ramzis tiesiog stovjo ir irjo j. Plats ilgo ilkinio chalato
skvernai, lieiami i oranerijos sklindanio ilto oro srauto, lengvai jud
jo.
- Rita, palik mus, - sunabdjo Dulija.
- Bet mis...
- Ieik.

- 78 Vl tyla. Galiausiai Ramzis pajudjo link Dulijos. Jokios ypsenos

veide, tik rimtas iltas dideli aki vilgsnis. Karalius apirinjo mergi
nos veid, plaukus, drabuius.
"K jis galvoja apie it lengv nriniuot peniuar? - staiga pasibai
sjo Dulija. - Viepatie, jis turbt paman, jog ms laik moterys itaip
rengiasi ir eidamos gatv". Bet ne, jis ne peniuar irjo. Jis apiri
njo po lengvai krintaniu ilku paslpt merginos krtin, jos klub li
nijas... po to vl pavelg akis. itos veido iraikos su niekuo nesupai
niosi - jame prabilo aistra. Ramzis vis artjo. tai jis apkabino Dulijos
peius, ir mergina pajuto, kaip jis suspaud pirtus.
- Ne, - itar ji, iraikingai purtydama galv, ir eng ingsn atgal.
Ji isities, stengdamasi, kad Ramzis nepastebt jos jaudulio bei netikto
pasitenkinimo virpulio, perbgusio nugara. - Ne, - tvirtai pakartojo Du
lija.
Ji beveik su baime pajuto, kaip ilta banga suvirpjo krtinje. Ram
zis linkteljo, pasitrauk atgal ir nusiypsojo. Lengvai sksteljo ranko
mis ir prabilo lotynikai. Dulija igirdo savo vard, od "karalien"... Ir
dar vien od ji suprato - tai "namai". Dulija savo namuose karalien.
Ji nusiypsojo ir lengviau atsiduso. Taiau drebulys m purtyti vis
jos kn. Ar jis t pastebjo? Tikriausiai.
- Panis Dulija, - sunabdjo Ramzis. - Vinum. Panis. - Jis prisimer
k, iekodamas tinkamo odio. - Edere, - tyliai itar jis ir pirtu paliet
savo lpas.
- Taip, suprantu apie k kalbi. Maistas. Tu nori valgyti. Nori duonos
ir vyno. - Dulija eng prie dur - Rita! - paauk ji. - Jis alkanas. Reikia
kuo greiiau j pamaitinti.
Atsisukusi, ji pamat, jog Ramzis vl ypsosi taip pat nuoirdiai ir
maloniai, kaip tada vonioje. Jis mano, kad merginai patinka juo rpintis.
Juk taip? Jei tik jis inot, kad Dulijai jis atrodo nepakartojamas, kad
prie minut ji buvo pasirengusi apsivyti jo kakl rankomis ir... jau ver
iau apie tai negalvoti. Geriausiai apskritai apie niek negalvoti.

skyrius

Eliotas sdjo supamame krsle ir irjo idinyje smilkstanias an

glis. Jis pasislinko ariau ugnies, ukl lepetmis apautas kojas ant gro
teli. Ugnies kartis kiek palengvino koj bei rank snari skausm.
Grafas nekantraudamas, su sau paiam netiktu susiavjimu klaussi

- 79 nelabai rilaus Henrio pasakojimo. Dievas atsilygino Henriui, su kaupu

atsilygino u visas jo nuodmes! Jis pateko skandal.
- Tikriausiai tau tik pasivaideno, - pasak Aleksas.
- Sakau jums, tas prakeiktas padaras ilindo i mumijos futliaro ir
prijo prie mans. Jis mane smaug. Jauiau ant savo kaklo jo letenas,
maiau tvarsiais apvyniot veid.
- Tikrai pasivaideno, - niekaip negaljo patikti Aleksas.
- Nieks, velniai raut, man nesivaideno!
Eliotas pasiirjo abu jaunuolius, stovinius prie idinio. Nesisku
ts, drebaniomis rankomis laikantis stiklin viskio Henris. Ir Aleksas,
kaip visada, tvarkingas, valus.
- O tas vaikinas, egiptologas... sakai, kad jis ir yra ta mumija? Henri,
tu vis nakt kakur basteisi, juk taip? Girtuokliavai su ta merge i miu
zikholo? Turbt buvai...
- Na gerai, tada i kur atsirado tas velnio ipera, jei jis ne mumija?
Eliotas nusijuok, sidabrins lazdels galu pajudino anglis idinyje.
Henris nepasidav:
- Vakar vakare jo ten nebuvo. O dabar nusileido laiptais i viraus,
vilkjo dds Lourenso chalat. Js jo nematte. Jis nepanaus paprast
mog. Bet kas j pamats t pasakys.
- Jis dabar tenai? Su Dulija?
Naivuolis Aleksas tik dabar visk suprato.
- T ir mginu jums pasakyti. O Viepatie! Ar kas nors Londone gir
di, k a kalbu? - Henris gurkteljo viskio, prijo prie baro ir vl prisipy
l stiklin. - O Dulija j globoja. Ji ino, kas atsitiko, mat, kai mumija
puol mane smaugti!
- Tu tik usitrauksi nelov su ita istorija, - pastebjo Aleksas. - Nie
kas tuo nepatiks...
- Pats matei tuos papirusus, tuos ritinlius, - kalbjo Henris. - Juose
raoma apie nemirtingumo paslapt. Lourensas tam vaikinui, Samirui,
pasakojo kak apie Ramz Antrj, kuris gyveno daugiau nei tkstant
met...
- Maniau, jog tai buvo Ramzis Didysis, - siterp Aleksas.
- Tai vienas ir tas pats mogus, nemoka tu. Ramzis Antrasis arba
Didysis, arba Prakeiktasis. Apie tai parayta tuose pergamentuose, sa
kau jums. Apie Kleopatr ir apie it Ramz. Nejaugi neskaitte laikra
i? O a maniau, jog dds Lourenso smegenys perkaito nuo kario...
- Man regis, tau reikia pailsti, galbt netgi pasigydyti. Visos tos kal
bos apie prakeiksmus...
- Velniai raut, js nenorite mans suprasti! Tai ir u prakeiksm blo-

- 80 giau. Tas padaras norjo pribaigti mane. Jis judjo, jau sakiau jums. Mu
mija atgijo.
Aleksas mandagiai ir atlaidiai irjo Henr. "Toks jo veidas bna,
kai j kalbina urnalistai", - pagalvojo Eliotas.
- Man reikia susitikti su Dulija. Tti, jeigu leisi...
- inoma, btinai turi t padaryti. - Eliotas vl atsisuko idin. - Ir
t egiptolog pasiirk atidiau. Suinok, i kur jis atsirado. Vargu, ar
Dulija idrst pasilikti namuose viena su usienieiu. Kakokios nes
mons.
- Ji namuose pasiliko viena su ta prakeikta mumija! - suriaumojo
Henris.
- Henri, gal tu grk namo ir pamiegok, - ramiai pasak Aleksas. Pasimatysime, tti.
- Na tu ir bukaprotis!
Aleksas apsimet neigirds eidimo. Jis visada mokjo atsiriboti nuo
eidi odi. Henris vl itutino stiklin ir nujo prie baro.
Eliotas klaussi, kaip skamba butelis, liesdamas stiklins krat.
- O tu siminei to paslaptingo egiptologo vard? - paklaus jis.
- Redinaldas Ramsjus. Jis igalvotas. Galiu prisiekti, kad ji pasak
bet kok tuo metu galv atjus vard. - Su pilna stikline viskio Henris
sugro prie idinio, atsirm ir m i lto gurknoti, slpdamas akis
nuo j stebjusio Elioto. - Jis neitar n odio anglikai. Btum mats,
kokios piktos jo akys! Sakau tau: nedelsiant reikia kako imtis!
- Na ir k tu silai?
- I kur man inoti, po paraliais! Suiupti t prakeikt padar, tai k
reikia daryti!
Eliotas sukikeno:
- Jei ta mumija ar tas mogus, ar dievai ino kas mgino tave pa
smaugti, tuomet, kodl Dulija globoja j? Kodl j gina? Ir kodl jis ne
upuol jos?
Kur laik Henris bukai velg erdv, po to vl gurkteljo viskio.
Eliotas altai irjo jaunuol. Galbt Henris tikrai iprotjo? Ne! Ner
vai jo kiek iklibinti, bet jis ne beprotis.
- Noriau suprasti, - velniai pasak Eliotas, - kodl jis ketino taip
blogai su tavimi pasielgti?
- Juk tai mumija, kad j kur velnias! A juk buvau ujs jos kapa
viet! A, o ne Dulija! A radau Lourens negyv toje skylje...
Henris netiktai nutilo, tarsi bt kak prisimins, jo veidas pasikei
t: kakokia mintis jam sukl ok.
Akimirksniu judviej akys susitiko, ir Eliotas vl nusisuko idin. "Ir

- 81 tai tas mogus, kuriuo a buvau kadaise susiavjs, - paman jis, - kur
aistringai, velniai glosiau, netgi myljau. Dabar jis prijo liepto gal".
Sakoma, jog kertas saldus, bet tai netiesa.
- P-paklausyk, - sumikiojo Henris, - tai galima kakaip paaikinti.
Kad ir koks bt paaikinimas, t padar btina sustabdyti. Galbt jis
apavjo Dulij.
- Suprantu.
- Ne, tu nesupranti. Laikai mane beproiu. Niekini. Visada mane nie
kinai.
- Ne, ne visada.
Jie vl pavelg vienas kit. Dabar Henrio veidas buvo ipiltas pra
kaito, lpos drebjo. Jis neatlaik Elioto vilgsnio.
"Visikai krito nevilt, - paman Eliotas. - Nuo savs niekur nepasi
slpsi, tai kur uo pakastas".
- Gali apie mane galvoti k tinkamas, - pasak Henris. - Bet a tame
name daugiau nenakvosiu. Liepiau, kad mano daiktus nunet klub.
- Negalima Dulijos palikti vienos. Tai neteisinga. O kol jiedu su
Aleksu oficialiai nesusiadj, a neturiu teiss kitis jos gyvenim.
- Taip jau ir negali? O kodl a negaliu elgtis, kaip man patinka? Pa
sakiau: a ten nebegyvensiu!
Eliotas suprato, jog Henris ketina ieiti. Jis igirdo, kaip skambteljo
stiklin marmurines baro dureles. Girdjo, kaip tolsta jaunuolio ings
niai. Jis liko vienas.
Grafas atsilo krsle, padengtame ratuotu audiniu. Trinkteljo lau
ko durys.
Jis pamgino sugrti mintimis atgal ir visk sudlioti vietas. Henris
ia atjo po to, kai Rendolfas nepatikjo jo odiais. Keista, bet netgi toks
nusivyls bukaprotis, koks buvo Henris, kain ar galjo sugalvoti toki
istorij. Kokie niekai.
- Kleopatros meiluis, - sumurmjo Eliotas, - Egipto karalik rm
sergtojas. Ramzis Nemirtingasis. Ramzis Prakeiktasis.
Jam kilo noras susitikti su Samiru, pasikalbti su juo. inoma, ta isto
rija juokinga, bet vis dlto... inoma, Henris degraduoja kur kas spar
iau, nei galima buvo tiktis. Bet apie tai Samirui nebtina inoti.
Eliotas isitrauk kienin laikrod. Taip, dar labai anksti. Iki iandien
paskirt vizit lieka dar aib laiko. Jei tik jis galt savarankikai pakilti
i krslo!
Grafas sujudjo, mgindamas patogiau pasiremti lazdele, kai igirdo
greitus monos ingsnius. Jis vl atsilo krsle, pajuts palengvjim,
jog skausmas kiek atlgo, ir pavelg Edit.

- 82 Ji visada jam patiko, o dabar, kai jau nugyventa pus gyvenimo, jis
suprato, kaip stipriai myli savo mon. Nepriekaitingas padorumas,
kuklus avesys... Jam atrod, jog Editos neveikia bgantis laikas, galbt
todl, kad kaip moteris ji niekada netrauk Elioto. Ji buvo dvylika met
vyresn, vadinasi, senesn, o senatvs grafas neapsakomai bijojo. Jam
buvo baisu prarasti ir Edit.
Jis avjosi mona, mgavosi jos draugija; jam visada reikjo jos pini
g. Edita tam neteik ypatingos reikms. Ji vertino savo vyro aves, jo
ryius su auktuomens ulais, atlaidiai irjo jo ekscentrikus isio
kimus.
Moteris inojo, kad jis gyvena ne taip, kaip reikalauja nustatytos nor
mos, kad jis "balta varna". Ji nepritar vyro poiriui gyvenim, ne
jaut simpatijos nei jo draugams, nei prieams. Eliotas nebuvo jos gyve
nimo ais. Atrod, kad jos laim nepriklauso nuo Elioto laims, ji buvo
dkinga, kad vyras nepabga Egipt, kaip kad pasielg Lourensas
Stratfordas, o stengiasi prisitaikyti ir ramiai gyventi.
Dabar Eliot nukamavo artritas, jis buvo bejgis, net ir nordamas
negaljo bti jai neitikimas, o kadaise jaunystje... Kartais jis mgino su
vokti, ar jo mon diugino is faktas, ar erzino, bet taip ir nesurado at
sakymo. Jie vis dar drauge mgavosi vedybiniu guoliu, tikriausiai taip
bus ir toliau, nors nei vienas, nei antras nejaut tam poreikio. Tiesa, pas
taruoju metu jis suprato, jog yra visikai priklausomas nuo Editos, ir la
bai prie jos prisiris.
Eliotas apsidiaug, kad mona namie. Jos buvimas alia velnino
Lourenso netekties skausm. inoma, jis privalo kuo greiiau ipirkti t
nelemt briliantin vrin. Rendolfas paadjo duoti pinig rytoj ryte, ir
Eliotui palengvjo.
iandien Edita vilkjo nauj alios vilnos kostium, atsivet i Pary
iaus, ir atrod labai miela. Tokia kilni, netgi jos vels sidabriniai plau
kai grieto stiliaus drabui fone buvo avingi. Edita nemgo brangeny
bi, nebent tik auktuomens pobviuose usiddavo. Todl Eliotas kar
tais jas keisdavo. Jis didiavosi, jog, bdama jau garbaus amiaus, mo
na vis dar grai ir patraukli. Keista, bet mons j myljo net labiau, ne
gu pat Eliot.
- Noriu trumpam ivaiuoti, - pasak grafas. - Yra toks reikaliukas.
Tu nespsi net pasigesti mans. Griu iki priepiei.
Ji tyljo. Atsisdo alia, paglost vyro rank. Kokie velns jos prisilie
timai! O tai rankos iduoda jos ami.
- Eliotai, tu ir vl keitei mano vrin, - pasak ji.
Jam buvo gda, todl jis tyljo.

- 83 - inau, kad t padarei dl Rendolfo. Henris vl sksta skolose. Am

inai vienas ir tas pats.
Eliotas irjo idinyje smilkstanias anglis ir tyljo. O k jis dar
galjo pridurti? Ji inojo, jog vrinys yra gerose rankose, pas juvelyr,
kuriuo jiedu visada pasitikjo, kad paskolinta suma nra didel, ir, jeigu
Rendolfas nesilaikys savo odio, ipirkti vrin nebus sunku.
- Kodl neatjai pas mane ir nepasakei, kad tau reikia pinig? - pa
klaus Edita.
- Man niekada nebuvo lengva prayti tavs pinig, mieloji. Be to,
Henris taip susipainiojo, ir Rendolfo reikalai prasti.
- inau. Ir dar inau, kad t padarei ne i savanaudik paskat.
- Kad ir kaip vulgariai tai skambt, keistas vrinys - tai tik kuklus
mokestis u Stratford milijonus. O mes dabar kaip tik t ir darome,
mieloji, bandome skmingai apvesdinti ms sn.
- Rendolfas negals kalbti savo dukteri itekti u Alekso. Jis ne
gali jos takoti. Tu paskolinai pinig todl, kad pagailjai jo. Juk Rendol
fas - senas tavo draugas.
- Turbt tu teisi.
Eliotas giliai atsiduso, vis dar nepakeldamas aki mon.
- Tikriausiai jauiuosi kakiek atsakingas u j, - itar grafas.
- Kodl turtum itaip jaustis? Kaip tu gali paveikti Henr, padaryti,
kad jis nevirst nieku?
Eliotas tyljo. Jis galvojo apie kambar Paryiaus viebutyje, apie tai,
kokios nelaimingos tuomet buvo Henrio akys, kai lugo jo mginimas
antauoti. Keista, kaip aikiai jis dabar visk prisimin... netgi baldus,
buvusius tame kambaryje. Jau vliau, pastebjs, jog dingo portsigaras ir
pinigin, jis sdjo ir galvojo: "it a prisiminsiu. Privalau prisiminti.
Daugiau negaliu ukibti ant tokio pat kabliuko".
- Atleisk man u vrin, Edita, - sunabdjo jis. Buvo gda, pagalvo
jus, jog jis pavog monos vrin lygiai taip, kaip kadaise Henris pavog
jo daiktus. Grafas nusiypsojo ir, itikimas savo proiui nuolatos flirtuoti,
pamerk monai ak. Po to lengvai gteljo peiais.
Edita taip pat atsak jam ypsena - jai tai buvo prasta scena. Prie
daugel met moteris bt pasakiusi: "Neverta vaidinti blogo berniu
ko". Bet ji jau senokai netar toki odi, nors tai nereik, kad ji abe
jinga vyro avesiui.
- Rendolfas turi pinig ir gali grinti ustat, - patikino Eliotas ir
staiga surimtjo.
- Tai nesvarbu, - sunabdjo moteris. - A pati visk isiaikinsiu.
Ji ltai pakilo ir lauk, inodama, jog Eliotui prireiks jos pagalbos.

- 84 Paiam jam buvo sunku pakilti i krslo. Jis irgi t inojo, ir, tenka pri
painti, tas bejgikumas j emino.
- Kur tu eisi? - paklaus Edita, paduodama jam rank.
- Pas Samir Aibraham, muziej.
- Vl ta mumija?
- Henris buvo atjs ir papasakojo labai keist istorij...

skyrius

- Aleksai, mano mielasis, - pasak Dulija ir pam savo jaunik u

rank. - Misteris Ramsjus buvo geras mano tvo draugas. Ir nieko blo
go, kad jis dabar yra ia.
- Bet juk tu viena... - Smerkiantis jaunulio vilgsnis sustojo ties jos
baltu peniuaru.
- Juk esu iuolaikika mergina. Nieko mans neklausink! Veriau
keliauk namo ir leisk man paiai pasirpinti savo sveiu. Po keli dien
mudu susitiksime ir a tau visk paaikinsiu.
- Kaip suprasti "po keli dien"?!
Dulija greitai pakteljo jam lpas ir stumteljo dur link. Aleksas
met dar vien nepritarimo kupin vilgsn oranerijos pusn.
- Na, eik gi. Tas mogus atvyko i Egipto. Turiu jam parodyti Lon
don. Be to, esu labai pavargusi. Ir, mielasis, praau elgtis tinkamai.
Ji vos ne jga istm Aleks gatv. Jaunuolis buvo pernelyg gerai
iaukltas ir nesiprieino, tik visikai sutriks irjo mergin... Po to
susitvard ir pasak, jog, jai leidus, vakar paskambins.
- Suprantama. Na, tu toks mielas...
Pasiuntusi jam veln oro buin, Dulija greitai utrenk duris.
Nusisuko ir trump akimirk prigludo prie sienos, irdama savo
atvaizd stiklinse duryse. Ji mat, kaip Rita plauna indus, girdjo virtu
vje niokiant virdul. Namuose sklido maisto aromatas.
Dulijos irdis vl m plakti smarkiau, galvoje maisi padrikos min
tys. Tik vienas dalykas jaudino mergin - dabarties stebuklas: jos na
muose Ramzis. Nemirtingas mogus. Jis oranerijoje.
Vl grdama koridoriumi, Dulija sustojo tarpduryje ir pavelg
karali. Jis vis dar vilkjo jos tvo chalat, o tai markinius nusivilko su
lengvu pasidygjimu: ikrakmolytas audinys jam pasirod pernelyg
iurktus. Jo plaukai jau visai tanks. Jie virto pramatniais banguotais
gaurais, graiai dengianiais ausis. Viena sruoga vis nepaklusniai nukris
davo ant kaktos.

- 85 Baltas serviruotas stalas buvo nuklotas lktmis su jose garuojaniais

valgiais. Prieais lkt guljo "Punch" - Ramzis skait laikrat ir valg,
tvarkingai imdamas pirtais tai ms nuo lkts, tai vaisius, tai duon,
atsipldamas kepto viiuko gaball... Maist jis naikino stebtinai grei
tai, visai nesinaudodamas nei akute, nei peiliu, nors ratai ant senovini
sidabrini stalo ranki jam labai patiko.
Pastarsias dvi valandas jis vis skait ir valg. Vyrikis suvalg tok
maisto kiek, koks Dulijai net baisiausiuose komaruose negaljo prisi
sapnuoti. Atrod, tarsi maistas jam bt degalai. Karalius igr keturis
butelius vyno, du butelius selterio vandens, vis j namuose buvus pie
n, o dabar dar gurknojo brend.
Taiau alkoholis jo neveik, greiiau atvirkiai - jis atrod dar labiau
susikaups ir taip greitai vert egiptiei-angl kalb odyno lapus, jog
Dulijai sukosi galva, beirint j. Angl-lotyn kalb odyn jis per
skait dar greiiau. Per kelet minui sisavino arabikus skaitmenis,
palygins juos su romnikais. Dulija nesugebjo tinkamai paaikinti
nuli sistemos, todl skmingai pagrind pavyzdiais. Po to Ramzis ne
maiau godiai suvirkino Oksfordo angl kalbos odyn, aibikai ves
damas pirtu per odi stulpel, eidamas nuo vieno puslapio prie kito.
Suprantama, jis nesigilino kiekvien od. Gilinosi tik kalbos siste
m, mgindamas prisikasti iki pagrindo, iki akn. Dulija t suprato,
kai Ramzis papra jos vardinti kiekvien jam po akimis pakliuvus
daikt ir greitai kartojo t daikt pavadinimus, stebindamas mergin be
veik tiksliu tarimu. Jis simin vis oranerijoje esani augal pavadini
mus - papartis, bananas, begonija, orchidja, saulut... Dulija stebino jo
atmintis. Bgo laikas - ir jis be klaid vardino iki tol jam negirdtus pava
dinimus: fontanas, stalas, lkt, kiniki indai, sidabras, grindys, Rita...
Dabar jis mgino veikti iuolaikik anglik odi paslaptis ir
skait "Punch". Iki tol jis jau buvo perskaits du "Strand" ir visus "Ti
mes" numerius, kuriuos surado namuose.
Karalius dmiai apirindavo kiekvien puslap, liesdamas odius,
pieinius, nuotraukas, tarsi bt aklas ir galt skaityti tik pirtais. Pa
naiu bdu jis ityrinjo lktes bei kritolinius indus.
O dabar apimtas diaugsmo spoksojo Rit, kuri atne jam bokal
alaus.
- Daugiau namuose nieko nra, mis, - pasak kambarin, pastaiusi
ant stalo alaus bokal, ir gteljo peiais.
Ramzis grieb bokal, ia pat itutino j, linkteljo Ritai ir gerairdi
kai nusiypsojo:

- 86 - Egiptieiai mgsta al, Rita. Atnek dar. Greiiau.

Jei Rita vis laik lakstys kaip prisukta, tai bent jau neieis i proto.
Dulija prajo pro paparius ir kitus vazonuose auganius augalus ir
atsisdo prieais Ramz. Jis pavelg mergin ir parod paveiksll,
kur buvo pavaizduota Gibsono* laik mergina. Dulija linkteljo.
- Amerika, - pasak ji.
- Jungtins Valstijos, - atsiliep Ramzis.
- Taip, - nustebusi pritar Dulija.
Jis akies mirksniu sudorojo gabal deros, atsilau didiul gabal
duonos ir keliais ksniais visk prarijo, tuo pat metu kaire ranka versda
mas knygos puslapius. Pastebjo nupiet vyrik, sdint ant dviraio, ir
pradjo garsiai kvatoti.
- Tai dviratis, - paaikino Dulija.
- Taip! - pasak jis, tiksliai atkartodamas merginos intonacij. Po to
sumurmjo kak lotynikai.
Reikia isivesti Ramz gatv ir visk jam parodyti.
Netiktai suskambo telefonas - rksmingas skambutis pasigirdo ant
tvo raomojo stalo, egiptietikoje salje. Ramzis tuojau pat paoko i vie
tos ir nuskubjo paskui Dulija. Atsistojo alia ir vis stebjo kalbani te
lefonu mergin.
- Alio? Taip, tai Dulija Stratford. - Ji prideng ranka ragel. - Telefo
nas, - sunabdjo mergina. - Kalbanti maina. - Dulija atkio ragel
taip, kad Ramzis galt girdti bals kitame laido gale.
I klubo skambino Henris. Tuojau pat atvaiuosis paimti savo daik
t. Ar ji negalt sukrauti lagamino?
- Viskas jau sukrauta. Man regis, prireiks dviej vyr. Praau pasku
bti. - Dulija pam laid ir parod Ramziui. - Balsas sklinda laidais, tyliai pasak ji, padjo ragel ir apsidair. Po to pam Ramz u rankos,
nuved atgal oranerij ir parod nutiest lauke laid - nuo j namo iki
telefono stulpo gale sodo.
Ramzis smalsiai apirinjo laid. Dulija pam nuo stalo tui
stiklin, dugnu ior priglaud j prie sienos, skirianios oranerij nuo
virtuvs, prikio prie dugno aus ir siklaus. Aikiai girdjosi po virtuv
valkstanios Ritos ingsni garsas. Mergina pasil Ramziui pasiklausy
ti. Jis igirdo, kaip sustiprja garsas, susimst, o po to nustebs bei susi
avjs pavelg mergin.
- Telefono laidas perduoda gars, - pasak Dulija, - tai mechanikos
atradimas.
*Tai X I X am. idealios amerikiets paveikslas, sukurtas inomo Niujorko dailininko arlio Gibsono
( 1 8 5 7 - 1 9 4 4 ) : krtinga mergina liekna talija bei mantria ukuosena.

- 87 tai k reikia kuo greiiau padaryti - parodyti jam mainas! Papasa

koti, koks tai didelis ingsnis pirmyn, kaip pasikeit gyvenimo bdas,
atsiradus mainoms.
- Perduoda gars, - garsiai mst jis. Prijo prie staliuko ir pam k
tik skaityt urnal. Gestu papra, kad Dulija paskaityt garsiai.
Ji perskait pastraip i alies gyvenimo kronikos. Pernelyg daug ter
minologijos, bet, matyt, Ramzis norjo tik siklausyti jos tarim. Jis ne
kantriai itrauk merginai i rank urnal ir itar:
- Dkoju.
- Puiku, - atsak ji. - Tu mokaisi netiktinai greitai.
Tada vyrikis pradjo keistai gestikuliuoti. Paliet smilkinius, kakt tarsi norjo kak pasakyti apie smegenis. Paskui parod plaukus, pri
siliet prie odos. K jis mgina pasakyti? Kad jo mstymo organai gau
na energij i sauls taip pat, kaip ir plaukai ar visas knas?
Jis atsisuko staliuk.
v

- Dera, - itar jis. - Jautiena. Keptas viiukas. Pienas. Vynas. Saku

t. Peilis. Servetl. Alus... Noriu dar alaus.
- Gerai, - pasak mergina. - Rita, atnek jam dar alaus. Jis mgsta
al. - Ji pakl savo peniuaro skvern. - Nriniai, - pasak mergina. - il
kas.
Ramzis pradjo keistai zvimbti.
- Bit, - pasak Dulija. - Tiksliai. O tu netiktinai nuovokus.
Jis nusijuok.
- Pakartok, - papra Ramzis.
- Netiktinai nuovokus. - Dulija pabeld sau smilkin - tuk, tuk,
tuk: smegenys, mintys...
Jis linkteljo. Pasiirjo ant stalo guljus peiliuk su sidabrine ran
kenle. Pam j, pavelg Dulija, tarsi klausdamas leidimo, ir sikio
kien. Po to, gestu pakviets j eiti drauge, nuingsniavo egiptietik
sal. Prijo prie seno pasaulio emlapio, rminto ir kabjusio po apdul
kjusiu stiklu, ir surado Anglij.
- Taip, Anglija, Britanija, - patvirtino Dulija. Ir parod Amerik. Jungtins Valstijos, - paaikino ji, po to parod visus emynus bei vande
nynus. Surado Egipt ir plonyt Nilo juost. - Ramzis, Egipto karalius, pasak mergina ir parod vyrik.
Ramzis linkteljo. Jam akivaizdiai norjosi suinoti dar daugiau.
Galiausiai jis atsargiai pasiteiravo:
- Dvideimtas amius? O k reikia "iki Kristaus gimimo"?
Dulija neteko ado. Na, inoma, juk karalius pramiegojo Kristaus
gimim! Suprantama, juk jis negaljo net apskaiiuoti, kiek trunka jo

- 88 miegas. Ji kiek sutriko suvokusi, jog Ramzis tikr tikriausias bedievis, ir

isigando, pagalvojusi apie tai, kaip jis priims t ini...
Romniki skaitmenys. Kurgi ta knyga? Dulija surado lentynoje
Plutarcho "Gyvenimo apraymus" bei knygos publikacijos dat, ura
yt romnikais skaitmenimis. Taip, vos trimis metais anksiau. Puiku.
Pamusi nuo tvo stalo var popieriaus lap, ji greitosiomis ura
teising dat. Bet kaip jam paaikinti naujo met skaiiavimo sistem?
Kur turt bti tas atskaitos takas?
Kleopatros gyvenimas? Ne, dl suprantam prieasi jos vardo ne
verta minti. Ir tada Dulijai ov galv paprasta mintis.
Spausdintinmis raidmis ji ura Oktaviano Cezario vard. Ram
zis linkteljo. Po iuo vardu mergina para romnik skaitmen. Tada
nubr ilg horizontali linij iki pat deiniojo popieriaus lapo krato,
para vard Dulija, o po juo - romnikais skaitmenis ura iuos me
tus. O alia para lotynik od: annus.
Ramzis iblyko. Ilgai irjo popieriaus lap. Paskui jo veide vl at
sirado raudonis. Be abejo, jis suprato Dulija. Nulido, giliai susimst.
Atrod, jog jis ne tiek okiruotas, kiek nustebs ir susimsts. Dulija pa
ra od "imtmetis", o alia romnikais skaitmenimis skaii 100 ir
od "metai". Ramzis nekantriai linkteljo jai, duodamas suprasti, kad
jam viskas aiku.
Sudjs rankas ant krtins, karalius vaikiojo po kambar, o Du
lijai beliko tik splioti, kokios mintys sukasi dabar jo galvoje.
- Labai seniai, - sunabdjo mergina. - Tempus... tempus fugit! - Ir
staiga sutriko. Laikas bga? I lotyn kalbos ji tegaljo prisiminti tiktai
it fraz. Ramzis ypteljo. Kain, ar i fraz buvo laikoma sparnuota
jau prie du tkstanius met?
Jis prijo prie stalo, pasilenk vir jo ir dailiai irait egiptietik hie
roglif. Tai buvo uraytas jo vardas: Ramzis Didysis. Po to nubr ilg
horizontali linij ir para vard "Kleopatra". Brknio viduryje para
romnik skaitmen M, reikiant skaii 1000, o alia t skaii ura
arabikais skaitmenimis, kuriuos tik prie valand buvo imoks i Dulijos.
Ramzis dav Dulijai laiko suprasti savo pateikt mint, po to ties sa
vo vardu arabikais skaitmenimis ura 3000.
- Ramziui trys tkstaniai met, - pasak Dulija, parodiusi j, - ir
Ramzis tai ino.
Jis vl linkteljo ir nusiypsojo. Kokia buvo jo veido iraika? Tai li
desys ar tik gilus susimstymas. Jo akyse sustingo kania. ypsena ne-

- 89 dingo, taiau paakiuose atsirado eliai. Karalius apvelg kambar, tar

si matyt j pirm kart - lubas, grindis, Kleopatros biust. Jo akys buvo
isipltusios, lpos vis dar ypsojosi, taiau kakas pasikeit Ramzio vei
de, kako nebeliko. Energija! Inyko jgos iraika.
Kai jis vl pavelg Dulij, jo akyse suibo aaros. Merginai buvo
skaudu tai matyti, ir ji pam Ramz u rankos. Jo pirtai atsak lengvu
paspaudimu.
- Labai daug met, Dulij, - itar jis. - Labai daug. Ilgai nemaiau
pasaulio. Ar a suprantamai kalbu?
- O taip, inoma, - atsak ji.
Ramzis vis irjo j ir kartojo:
- Labai daug met, Dulij.
Po to jis plaiai nusiypsojo. Peiai suvirpjo. Mergina suprato, kad
jis juokiasi.
- Du tkstaniai met, Dulij.
Ir Ramzis nusikvatojo. Vl sugro gyvenimo diaugsmas, jis vl bu
vo kupinas noro painti, suprasti. vilgsnis ilgam sustojo prie Kleopatros
atvaizdo, po to jis pavelg Dulij. Ir mergina sitikino, jog optimiz
mas bei smalsumas tikrai nugaljo lides. Karalius vl kupinas energijos
bei jg.
Dulijai kilo noras j pabuiuoti. Noras toks stiprus, jog net pai
mergin nustebino. Ir to prieastis ne tik io vyrikio grois, skardus
jausmingas jo balsas, kania jo akyse, kerinti ypsena ir tai, kaip velniai
ir rpestingai jis paglost merginos galv. Dulijos nugara nubgo iur
puliukai...
- Ramzis nemirtingas, - itar ji. - Vitam etemam.
Mandagiai sukikens, jis parod, jog suprato merginos odius. Ir
linkteljo.
- Taip, - itar Ramzis. - Vitam eternam.
Nejaugi ji jau simyljo it mog? Ar viskas taip fantastika, taip
nepakartojama, kad ji prarado gebjim mstyti? Pamiro net apie Hen
r, apie tai, kad jis nuud tv.
Henris palauks, ateis ir jam laikas. Teisyb vis tiek triumfuos. Juk ne
gali pati Dulij savo rankomis jo nudti. Dabar jai svarbiausias mogus
stovi alia. O kerto diena neivengiamai ateis. Dievas Henr nubaus, tuo
labiau, kad jis pats atkakliai kasa sau duob, spariais ingsniais juda
link savo ties.
Dulij stovjo ir velg stebuklingai ydras akis, jaut j apkabi
nusi rank ilum, buvo pasinrusi svaig, negirdt stebukl i pra
eities.

- 90 I gatvs atsklido esys, kauksmas - taip burzgia automobili va

rikliai. Ramzis irgi visk girdjo ir tarsi nenoromis ltai nusisuko nuo
merginos ir pavelg pro lang. Tada, velniai suspauds Dulijos pet,
nusived j kit kambario pus.
Tikras dentelmenas - mandagus, paslaugus.
Pro uuolaid pavelg gatv. Reginys domus: ant grindinio stov
jo italikas "Roudsteris", atviru stogu, o ant priekins automobilio sdy
ns sdjo du jaunuoliai. Abu mojavo rankomis pro al praeinaniai jau
nai ledi. Vairuotojas spaud mainos signal, o is kyriai cyp. Gaila.
Pradia ne i malonij. Taiau Ramzis stebjo staugiant, griaudjant
automobil be baims. Atrod, jis apimtas smalsumo. Kai maina ltai
pajudjo i vietos, o po to tarsi vjas nurko gatve, smalsum Ramzio
veide pakeit nuostaba.
- Automobilis, - pasak Dulij. - Varomas benzinu. Tai maina. Toks
iradimas.
- Automobilis! - Ramzis tuojau pat pajudjo link lauko dur, atidar
jas.
- Ne, i pradi reikia tinkamai apsirengti, - pasak Dulij. - Drabu
iai, proper vestments.
- Markiniai, kaklaraitis, kelns, batai, - itar Ramzis.
Dulij nusijuok.
Ramzis gestu papra palaukti. Ji mat, jog karalius ingsniuoja
egiptietik sal, stebjo, kaip jis kako ieko alebastriniuose soiuose.
tai isirinko vien, pavert, surado dugne taisyt mayt slptuv ir i
trauk kelet auksini monet. Monetas atne Dulijai.
- Drabuiai, - pasak jis.
Mergina apirjo monetas. Tos paios, su Kleopatros atvaizdu.
- Ne, - itar Dulij. - Jos pernelyg vertingos. Negalime j ileisti. Pa
dk jas. Tu mano sveias. Pati viskuo ir pasirpinsiu.
Ji pam vyrik u rankos ir nusived laiptais auktyn. O Ramzis vl
smalsiai apirinjo aplink. kart jo dmes patrauk lentynl su
porcelianiniais niekuiais. Laipt aiktelje jis stabteljo prie Dulijos t
vo portreto.
- Lourensas, - itar karalius. Po to pavelg Dulij: - Henris? Kur
Henris?
- Pati juo pasirpinsiu, - pasak Dulij. - Laikas ir statymas... judicium... statymai juo pasirpins.
Regis, jos atsakymas karaliaus nepatenkino. Jis itrauk i kiens po
pieriui pjaustyti skirt peiliuk ir perbrauk pirtu per amenis.
- A, Ramzis, nuudysiu Henr.

- 91 - Ne! - Dulija delnu udeng lpas. - Ne. Teisingumas. statymas! pasak ji. - Mes paklstame teismui bei statymams. Ateis laikas... - Ji
nutilo, nebeturjo jg kalbti, i aki pabiro aaros. Koks skausmas!
Henris atm i jos tvo galimyb diaugtis paslaptimi, savo atradimu,
savo skme. - Ne. - Dulija sulaik mginant j paguosti karali.
Jis priglaud rank prie krtins.
- A, Ramzis, a ir esu teisingumas, - itar jis. - Karalius, teismas, tei
singumas.
Dulija nusijuok pro aaras.
- Tu labai greitai simeni odius, - pasak ji. - Bet udyti Henrio ne
turi teiss. A negalsiu gyventi toliau, jei tu j nuudysi.
Netiktai jis suspaud delnais merginos veid ir pabuiavo j. Bui
nys buvo trumpas, taiau pritrenkiantis. Dulija atoko al, nusisuko.
Ji greitai nuskubjo koridoriumi, pro atviras duris jo tvo kabinet.
Traukdama i tvo spintos rbus, mergina n karto neatsisuko. Im
markinius, kelnes, dir, kojines, batus. Nepakeldama aki Ramz, ji
baksteljo pirtu kabanias ant sienos senas tvo fotografijas. Tai buvo
Eliotas, Rendolfas, pats Lourensas ir kiti jo biiuliai nuo Oksfordo laik
iki dabartini.
Paltas. Ji pamiro palt. Dulija itrauk j i spindos ir padjo ant lo
vos greta kit daikt.
Ir tik tada vl pavelg vyrik. Jis stovjo tarpduryje ir stebjo mer
gin. Prasiskleids chalatas atideng galing jo liemen. ioje pozoje - gi
lus, didingas susimstymas, ant krtins sukryiuotos rankos, plaiai
praergtos kojos - buvo kakas nesuvokiamo, nenusakomo.
Ramzis jo kambar ir msi smalsiai apirinti daiktus. Pirmiau
sia atidiai ityrinjo nuotrauk, kurioje Lourensas, Rendolfas ir Eliotas
buvo nusifotografav Oksforde. Po to atsisuko ant lovos padtus daik
tus. Buvo akivaizdu, jog karalius lygina ituos drabuius su tais, kuriuos
vilkjo nuotraukoje esantys vyrai.
- Taip, - patvirtino Dulija, - tu turi apsirengti btent taip.
Jo vilgsnis sustojo ties "Archeologo inynu", guliniu ant urnalinio
staliuko. Ramzis pakl j, greitai pervert, susidomjs Gizos piramide.
ia buvo ir "Mena Hauso" viebutis.
Apie k jis galvoja?
Karalius uvert urnal.
- R-r-r...cheo...logija, - itar jis su berniokika elmika ypsena ir
spindiniomis akimis pavelg Dulija.
Ant plaios jo krtins visai nebuvo plauk.
Jai reikia nedelsiant ieiti.

- 92 - Renkis, Ramzi. Taip, kaip nuotraukose. Jei kas bus negerai, a pas
kui pataisysiu.
- Puiku, Dulija Stratford, - pasak jis anglikai. - Apsirengsiu pats.
Nors anksiau to niekada neteko daryti.
Na, inoma! Vergai. Jis visada turjo verg. Turbt kok tuzin. K
gi, nieko nepadarysi. Juk negaljo ji pati savo rankomis nutraukti nuo jo
kno chalat! Dulijos skruostai kaito. Ji ilk i kambario, triukmin
gai udariusi duris.

skyrius

Dar niekada Henris nebuvo toks girtas. Jis pribaig kotiko viskio
butel, kur neatsiklauss pam i Elioto, po to dar mauk brend... gr
tarsi vanden, nejausdamas net skonio. Taiau ir tai nepadjo.
Vien po kito jis rk egiptietikus cigarus, skleisdamas Deizs bute
tok aromat, prie kurio buvo prats Kaire. Ir mintimis vis sugrdavo
prie Malenkos. Kad taip ji bt alia! Nors pats sau Henris buvo tvirtai
paadjs, kad kojos daugiau nekels Egipt. Nra baisesnio prisimini
mo u t, kaip jis jo niri kapaviet, kur, palinks prie senovini per
gament, sdjo jo dd Lourensas...
Ta mumija buvo gyva! Ji mat, kaip jis pyl miltelius dds puodel.
Juk jis neiprotjo... Mat pramerktas mumijos akis, irinias pro sud
ljusius tvarsius. Ir... kaip mumija ilipo i karsto Dulijos namuose. Iki
iolei jaut ant savo kaklo jos rankas.
Niekas dabar negali inoti, koks pavojus jam gresia, nes niekas nei
no, kokiais motyvais vadovaujasi mumija. Kam iekoti prieasties, kuri
prikl naujam gyvenimui it puvs? Tai nesvarbu. Baisiausia, kad tas
niekingas padaras ino, k padar Henris! Ir nors jis negaljo iki galo pa
tikti, kad tas tvirtas vyras - tai ta pati apepusi btyb, kuri mgino j
pasmaugti, protas jam sak, kad btent taip ir yra. domu, ar galjo tas
mogus vl pasislpti po tvarsiais ir, ilinds i j, ateiti nuudyti Henr?
- O Viepatie. - Henris krpteljo. Deiz kak pasak, ir, pakls
akis, jis pamat mergin stovint prie idinio ir demonstruojant korset
bei ilkines kojines. Jos krtys gundaniai versi i po aptempto korseto,
ant pei krito viesios garbanos. Poza buvo labai pikantika - malonu
pasiirti dar maloniau paliesti. Tik ne dabar.
- Tu sakai, kad ta prakeikta mumija ilindo i ds ir savo lykio
mis rankomis grieb tau u kaklo? Ir kad ji su chalatu bei lepetmis da
bar ramiai vaiktinja po Dulijos namus?

- 93 Dingtum tu i ia, Deize! Henrio mintyse ikilo paveikslas: tai jis i

sitraukia i kiens peil, t pat, kuriuo nudr arpls, ir smeigia j Deizei tiesiai gerkl.
Pasigirdo skambutis. Nejaugi ji taip apsirengusi eis atidaryti dur?
"Tu bukaprotis! Argi tave tai jaudina?" Henris susig krsle ir kio
rank kien, iekodamas peilio.
Gls. Ji sugro su didiule puokte gli, kuri atne kakoks ger
bjas. Henris atsipalaidavo.
K ji daro? Kodl taip keistai iri j?
- Man reikia pistoleto, - nepakeldamas aki pasak jis. - Gal kas nors
i tavo draugui galt man j gauti?
- Net neketinu tai veltis!
- Darysi visk, k tau pasakysiu! - rikteljo Henris. Jei tik ita moteris
inot, kad jis jau du mones nuud! Ir dabar vos jos paios nenudjo!
Tik per plauk. Jam taip norjosi sukelti Deizei skausm, norjosi pai
rti, kokia bus jos veido iraika, kai peilis smigs gerkl. - Eik prie tele
fono, - pasak jis. - Paskambink savo kvaiteljusiam broliukui. Pasa
kyk, kad man reikia nedidelio pistoleto, kur lengvai galiau paslpti po
paltu.
Ji k - mgina verkti?
- Daryk, k tau sakau, - sak Henris. - A eisiu klub, paimsiu kai
k i drabui. Jei man kas nors skambins, pasakyk, kad a ia, supra
tai?
- Tu tokios bkls, kad negali niekur eiti!
Henris sunkiai pakilo i kds ir nujo prie dur. Grindys po jo kojo
mis sibavo. Jis prisiglaud prie staktos ir ilgas lingavo, rms kakt
duris. Mgino prisiminti, ar kada nors buvo toks laikas, kai jis jaut tok
nuovarg, buvo apimtas tokio pykio ir tokios nevilties. Atsisuks, pa
velg meilu.
- Jei sugrs suinosiu, kad nepadarei...
- A visk dl tavs padarysiu, - pasak Deiz. Ji met ant grind g
les, sudjo ant krtins rankas ir, nusisukusi nugara, nuleido galv.
Apimtas nepaaikinamo verlumo, Henris nusprend, jog atjo me
tas sumainti tamp. Turi bti merginai malonus, netgi velnus, nors,
matydamas t sulinkusi nuo kkiojimo nugar, jis tvirtai sukando
dantis.
- Juk tau patinka itas lizdelis, tiesa, mieloji? - paklaus jis. - Ir am
pan gerti patinka, ir dabintis brangiais kailiais. Greitai tau padovanosiu
automobil - jis tau taip pat patiks. Bet dabar man labai reikia, kad b
tum paklusni. Turi praeiti kakiek laiko.

- 94 Jis mat, kaip Deiz linkteljo. Nespjus jai net atsisukti, jaunuolis i
jo koridori.
Henrio lagaminus pam.
Dulija stovjo prie lango, stebdama nerang, triukming vokik
automobil, ltai judant gatve. Ji neinojo, kaip pasielgti su Henriu.
Kreiptis valdios pagalbos? Apie tai nra ko net galvoti. Ne tik todl,
kad nra Henrio nusikaltimo liudinink. Ji inojo, kaip dl to igyvens
dd Rendolfas.
Nuojauta kudjo, jog Rendolfas nekaltas. Ir mergina puikiai supra
to, jog inia apie snaus nusikaltim jam bus lemtinga. Ji praras dd,
kaip kad prarado tv. Nors jie tokie skirtingi, taiau yra vieno kraujo, ir
Dulija j myljo. Ji prisimin, k Henris jai kalbjo ryt: "Iskyrus mus,
tu nieko neturi". Jai taip suspaud ird, kad mergina vos vl nepravirko.
Ant laipt pasigirdo ingsniai, sugrin j realyb. Ji atsisuko. Ir
pamat vienintel pasaulyje mog, galjus nuimti nuo jos pei i ne
pakeliam nat. Bent jau laikinai.
Dl ios minuts ji labai skrupulingai apsireng, vis mgindama save
tikinti, kad kiekvienas jos veiksmas - pavyzdys Ramziui. I savo garde
robo Dulija isirinko pat pramatniausi kostium, geriausi juod
skrybl su ilkinmis glmis ir, suprantama, pirtines. Rinkosi, norda
ma supaindinti karali su iuolaikine mada.
Be to, Ramzio akyse norjosi atrodyti aviai. Mergina inojo, kad jai
tinka vilnonis raudono burgundiko vyno spalvos kostiumas. Ji pasteb
jo Ramz leidiantis laiptais emyn, ir jos irdis suspurdjo.
Karalius eng sal, ir merginai um kvap: jis spariais ings
niais artinosi prie Dulijos, akivaizdiai ketindamas pabuiuoti j.
Ji nepasitrauk.
Karalius puikiai atrod su Lourenso rbais. Nuostabs batai, tamsios
kojins. Pagal visas taisykles usegioti markiniai. Kaklaraitis uritas
originaliai, bet atrodo puikiai. Netgi ssagos savo vietoje. Jis stulbinamai
graus su ilkine liemene, juodu smokingu, pilkomis flanelinmis keln
mis. Tik tai aliko paskirties nesuprato ir susijuos juo talij, matyt pa
laiks j diru, - taip senovje rengdavosi kariai.
- Galima? - paklaus Dulija, nuridama alik ir umesdama j
Ramziui ant kaklo. Po to tvarkingai ltai pakio j po paltu.
Jo ydros akys stebjo mergin, lpose aid keista msli ypsena.
Dabar prasids nuotykiai. Jiedu drauge ieis i nam. Dulija ketino
Ramziui Didiajam parodyti dvideimt ami. Jos gyvenime nebuvo
labiau jaudinanio momento.

- 95 Kai Dulija rakino duris, karalius pam j u rankos, velniai prisit

rauk prie savs. Merginai ir vl pasirod, kad jis ketina j pabuiuoti, ir
jos jaudul netiktai pakeit baim.
Ramzis t pajuto, sustojo, kiek atsitrauk nuo merginos ir velniai j
pabuiavo. Po to valikikai nusiypsojo.
Dieve, o ji dar buvo pasirengusi prieintis!
- Eime. Pasaulis laukia ms! - pasak Dulija, mosteljusi ranka pro
al vaiuojaniam ekipaui ir stumteljusi link jo karali.
Taiau jis tarsi sustingo, smeigs akis tolyn vingiuojani plai
gatv, namus, aptvertus metalinmis tvoromis, masyvias duris bei lan
gus, pridengtus nriniuotomis uuolaidomis, i idini auktyn kylan
ius dmus.
Kokiu diugesiu, kokia energija bei aistra turt dabar utvindyti vi
s jo esyb bundantis Londono rytas! Linguodamas, Ramzis nusek pas
kui Dulija ir sitais ant galins kebo sdyns.
Dulija pagalvojo apie tai, kad jos dievinamas Aleksas niekada netu
rjo n trupinlio tokio gyvybingumo, gebjimo taip diaugtis gyveni
mu. Akimirk jai pasidar lidna, bet ne todl, kad prisimin Aleks, o
todl, kad suprato vien ties: praeities avesys sugriautas, ir nuo iolei
viskas bus kitaip.
Apkrautas knygomis Samiro kabinetas Brit muziejuje buvo maas
ir anktas. Galbt todl, kad didiulis raomasis stalas bei du odiniai
krslai stovjo viduryje. Taiau Eliotui kambarlis pasirod pakankamai
jaukus. Dkui Dievui, ia buvo nedidelis idinys, todl netrko ir ilumos
- Nesu sitikins, kad daug k galsiu jums pasakyti, - pareik Samiras. - Lourenas ivert tik fragment. Faraonas pareik, jog jis nemirtin
gas. Regis, jis keliavo po pasaul iki pat oficialaus savo valdymo pabai
gos. Gyveno tarp taut, apie kuri egzistavim senovs egiptieiai net
netar. Pareik, madaug du imtmeius pragyvens Atnuose, taip
pat gyvens ir Romoje. Galiausiai jis usidar mauzoliejuje, i kurio j pri
kelti galjo tik Egipto karalikj eim nariai. Keletas dvasinink inojo
jo paslapt. Kleopatros valdymo laikais jis tapo legenda. Jaunoji karalien
juo patikjo.
- Ir padar visk, kad prikelt j naujam gyvenimui.
- Jis taip para. Karalius beprotikai simyljo Kleopatr, politiniais
sumetimais palaimino jos sjung su Cezariu. Bet moters romanas su
Marku Antonijumi jam buvo netiktas. Ir labai j nulidino. Tie faktai ne
prietarauja istorijai. Jis, lygiai taip pat kaip ir mes, smerk Kleopatr su
Antonijum u j neapgalvotus poelgius, neproting vadovavim.

- 96 - Ir Lourensas patikjo ta istorija? Ar jis turjo koki nors savo versij?- Jis buvo be galo laimingas, atskleids it paslapt. Toks netiktinas
archeologinis radinys! Tiek nekainojam relikvij! Jis mielai bt pa
vents tam vis savo gyvenim. Negaliu atsakyti, kuo jis patikjo, o
kuo ne.
Eliotas susimst.
- O kaip mumija, Samirai? Juk tyrinjote j. Buvote alia Lourenso,
kai pirm kart nuklte sarkofago antvo.
- Taip.
- Ar nieko keisto nepastebjote?
- Dieve mano, iki tol buvau mats tkstanius toki mumij. Vis
domiausi buvo pergamento ritinliai, vairi kalb miinys ir, inoma,
sarkofagas.
- Gerai, turiu jums vien keist istorij, - pasak Eliotas. - Ms ben
dras pastamas, Henris Stratfordas tvirtina, jog ta mumija prisikl.
ryt ji paliko sarkofag, perjo per Lourenso bibliotek, atjo svetain ir
pamgino pasmaugti Henr. Jam pasisek: spjo pasprukti nuo mumijos
ir liko gyvas.
Samiras kur laik tyljo, tarsi neigirds Elioto pasakojimo. Po to
velniai prabilo:
- Js juokaujate, grafe Ruterfordai?
Eliotas nusijuok:
- Ne. A nejuokauju, misteri Aibrahamai. Ir drstu laintis, jog Henris
Stratfordas taip pat nejuokavo, ryt pasakodamas man it istorij. Tik
rai, a sitikins, kad jis nejuokavo. Jaunuolis visas drebjo, tarsi drugio
kreiamas, j buvo apmusi isterija. Jam tikrai ne juokai rpjo.
Tyla. "tai k reikia netekti ado", - mst Eliotas, stebdamas Samir.
- Gal turite cigaret, Samirai? - paklaus Eliotas.
Neatitraukdamas nuo grafo aki, Samiras atidar mayt, mantriai
inkrustuot dut i dramblio kaulo. Egiptietikos kvepianios, puikios
kokybs cigarets. Pam auksin iebtuvl ir ities Eliotui.
- Dkoju. Dar norjau pridurti... tikriausiai jums bus domu... ita mu
mija Dulijai nieko blogo nepadar. Dabar ji - garbingas merginos sve
ias.
- Grafe Ruterfordai...
- A kalbu kaip niekada rimtai. Mano snus Aleksas tuojau pat nu
vyko pas j. Tarp kitko, tenai jau lanksi policija. Paaikjo, jog Stratford namuose atsirado egiptologas, misteris Ramsjus Redinaldas, ir

- 97 Dulij nekantrauja parodyti jam London. Ji net nerado laiko aptarti li

guistas Henrio haliucinacijas. Tuo tarpu Henris, pamats t egiptolog,
ikart pareik, kad jis ir yra ta pati mumija. Tik dabar ji vaiktinja, ap
sirengusi Lourenso drabuiais.
Eliotas usideg cigaret, giliai utrauk dm.
- Greitai ir i kit igirsite apie tai, - mandagiai pasak jis. - Ir repor
teriai tenai buvo. "Mumija vaiktinja po Meifer". - Jis gteljo peiais.
Samirui nebuvo juokinga - jis patyr ok. Atrod labai sutriks.
- Atleiskite, - itar jis, - taiau a nesu geros nuomons apie Lourenso
snn Henr.
- Suprantama, a tuo net neabejojau.
- Tas egiptologas... Sakte, jo vardas Ramsjus Redinaldas. Niekada
apie tok negirdjau.
- inoma, negirdjote. O juk js visus juos pastate - nuo Kairo iki
Manesterio, nuo Berlyno - iki Niujorko.
- Manau, kad taip.
- Vadinasi, ia kakokie paistalai?
- Visiki paistalai.
- Jei nekreipsime dmesio informacij, skelbiani, jog i mumija
yra nemirtinga... Tada tarsi viskas atsiduria savo vietose.
- Negi js tikite... - Samiras nutilo. Regis, jis visikai sutriko - vis la
biau niauksi.
- Na ir?..
- Tai netiktina, - sumurmjo Samiras. - Lourensas mir toje kapa
vietje nuo irdies smgio. Ta btyb jo nenuud! Kakokia beprotyb!
- Ar buvo koki nors smurtins mirties poymi?
- Poymi? Joki. Nors paioje kapavietje skland kakokia pikta
dvasia... Be to, tie prakeiksmai, parayti ant sarkofago... Mumija nenor
jo, kad kas nors drumst jos ramyb. Saul. Ji veng sauls. Ir pra ne
trukdyti jai ilstis. Btent ito trokta visi mirusieji.
- Argi? - paklaus Eliotas. - Jei numiriau, neinau ar noriau, kad
mane palikt ramybje. Turbt apskritai nieko nenoriau. Jei i ties
numiriau.
- Mes esame savo vaizduots spstuose, grafe Ruterfordai. Be to...
Lourenso mirties akimirk su juo kapavietje buvo ir Henris Stratfordas!
- Hm-m... Tas tiesa. Ir iki io ryto Henris n karto nemat, kad ms
sudljs, sudivs biiulis judt.
- Nepatinka man ita istorija. Labai nepatinka. O dar mis Stratford
viena namuose su itomis relikvijomis.

- 98 - Tikriausiai muziejui dert visk sudlioti vietas, - pasak Eliotas.

- Patikrinti mumij. Kad ir kaip bt, juk tai ypa vertingas radinys.
Samiras nieko neatsak. Jis vl tarsi sustingo, smeigs nematant
vilgsn raomj stal.
Eliotas pasim lazdel, sunkiai pakilo. Jis didiavosi, kad pavyko
nuslpti, koki pastang i jo pareikalavo itas paprastas judesys. Teks
truput pastovti, kad nurimt pragarikas snari skausmas. Grafas
neskubdamas ugesino cigaret.
- Dkoju, Samirai. Pokalbis buvo labai domus.
Samiras tarsi atsibudo
- Kas, velniai raut, ia vyksta, kaip js manote, grafe Ruterfordai? jis pakilo i krslo.
- Norite igirsti mano nuomon?
- inoma.
- Ramzis Antrasis nemirtingas. Senais laikais jis atskleid kakoki
paslapt, surado kakok eliksyr, kuris padar j nemirtingu. Ir dabar
tai vaiktinja su Dulij po London.
- Js ir vl juokaujate.
- Ne, - pasak Eliotas. - A taip pat tikiu vaiduokliais, dvasiomis, u
kerjimais. Metu per pet drusk, nuolat beldiu med. Labai nustebsiu,
bsiu pribloktas, jei paaiks, jog ita istorija - tiesa, suprantate? Taiau
vis iiek a tuo tikiu. Bent jau iuo momentu. Ir pasakysiu kodl. Todl,
kad to, kas atsitiko, kitaip negalima paaikinti.
Ir vl tyla.
Eliotas ypteljo. Usimov pirtines ir, pasiremdamas lazdele, va
liai ijo i kabineto... nors kiekvienas ingsnis kl jam skausm.

skyrius

Tai buvo labiausiai netiktinas vykis jos gyvenime. Niekas negaljo

tam prilygti. Ypa priblok tas faktas, jog viskas vyko Londone, vidur
dien, triukmingose judriose gatvse, kur Dulij jautsi taip laisvai ir
prastai.
Dar niekada milinikas nirus miestas neatrod jai toks stebuklin
gas. O koks jam pasirod itas miestas, itas garsjantis gyventoj per
tekliumi megapolis su auktais namais, bildaniais tramvajais, kaukian
iais automobiliais, irgais kinkytais ekipaais, visur mirinjaniais ke
bais? Kaip jis iri begalines reklamas, vairiaspalves ikabas, silan
ias prekes, paslaugas, nurodanias krypt, dalijanias patarimus bei pa-

- 99 mokymus? Ar jam neatrodo bjaurios tos blankios parduotuvls, pri

kimtos gatav drabui? K jis mano apie parduotuves, kuriose itiso
mis dienomis dega elektra, nes gatvje tamsu, dmai, rkas, o pilkas
dangus nepajgus apviesti miesto?
Jam patiko viskas. Jis buvo suavtas. Niekas jo nebaugino, viskas at
rod patraukliai. Jis puldavo nuo kelkraio, nordamas paliesti automo
bil, vos tik tas kiek sumaindavo greit. Usiropdavo ant omnibuso vir
aus, kad galt i auktai pavelgti miest. js telegrafo pastat, jis
sustingo alia jaunos sekretors, nes norjo matyti, kaip ji spausdina ma
inle. O ji, pakerta palinkusio prie jos ydraakio milino, pasil jam
paiam pabandyti paspaudinti klavius. inoma, jis taip ir padar, vik
riai paras netrump fraz lotynikai. O po to, patenkintas savimi, m
kvatoti.
Dulija jam pasil ueiti "Times" redakcij. Jis turi pamatyti mili
nikas spausdinimo stakles, pakvpuoti spaustuvs daais, igirsti dusl
patalp triukm. Turi suvokti ry tarp monijos iradim, suprasti,
kaip viskas paprasta.
Dulija mat, kad Ramzis palieka neidildom spd visiems mo
nms, su kuriais jie susitikdavo. Tiek moterys, tiek vyrai mielai jam pa
gelbdavo, tarsi jausdami, kad io mogaus gyslomis teka karalikas
kraujas. Puiki laikysena, didinga eisena, spinduliuojanti ypsena paverg
davo ir tuos, kuriuos jis irdavo, ir tuos, kuriems kartai spausdavo
rank, ir tuos, kuri pokalbi jis klaussi - taip dmesingai, tarsi tai bt
slapti praneimai, kuriuos btina suprasti tiksliai ir teisingai.
Sunku odiais apibdinti jo bsen. O ir kam to reikia? Dulija tiks
liai inojo: jis mgaujasi atrads nauj pasaul, jo negsdina nei ekskava
torius, nei iuoykla, nes jis dievina staigmenas, naujoves, tenordamas
tik vieno - paaikinim.
Jai paiai magjo paklausyti, k Ramzis pasakys. Taiau merginai te
ko jam aikinti aib visokiausi teorij. Teorijos - buvo vis sunkiausias
dalykas.
Po kokios valandos kalbtis bendromis temomis jau buvo lengviau.
Ramzis sisavino angl kalb stebtinai greitai.
- Pavadinimai! - sak jis Dulijai, kai ta kelias minutes k nors jam
aikindavo. - Kalb sudaro pavadinimai. vardinimas moni, daikt,
jausm. - Tardamas pastarj od, karalius pabarbeno sau krtin. Po
vidurdienio i jo kalbos visai inyko lotyniki quare, quid, quo, qui. Angl kalba sena, Dulija. Mano laik barbar kalba, joje ir dabar
daug lotynik odi. Ar girdi lotynikus odius? Kas tai, Dulija?
Paaikink!

- 700 - A mokau tave be jokios sistemos, - pasak mergina. Jai norjosi at

skleisti jam spausdinimo pagrindus, papasakoti apie monet kalyb.
- A pats paskui visk susisteminsiu, - patikino j Ramzis.
Dabar jis ubgdavo kiekvien duonos parduotuv ar valgykl...
avalyns parduotuv, apirinjo rastas gatvje iukles, paketus praei
vi rankose, tyrinjo moter apdarus.
Beje, ir paias moteris.
"Jei tai ne geismas, vadinasi, a nieko neimanau apie mones, - ms
t Dulija. - Turbt jis moterims kelt baim, jei nebt taip elegantikai
apsirengs ir neatrodyt toks pasitikintis savimi. Jo manieros... Tai, kaip
jis gestikuliavo, kalbjo, stovjo, vaikiojo, tarsi teik jam kakoki vir
enyb. Jis tikras karalius. Nors ir atsidrs kitoje epochoje, svetimoje vie
toje, vis tiek iliko karaliumi". Dulija nuved j pas bukinist. Parod
senovs autori knygas: Aristotelio, Platono, Euripido, Cicerono. Jis ap
irinjo kabanias ant sienos Obrio Berdsljaus* reprodukcijas.
J suavjo fotografijos. Dulija nuved Ramz mayt foto studij
nusifotografuoti. Jis diaugsi tarsi vaikas. Labiausiai j suavjo, kad net
ir neturtingas miestietis gali sau leisti usisakyti portret.
O js kino teatr, Ramzis sustingo i susiavjimo. Perpildytoje sa
lje karalius be paliovos aikiojo, spausdamas Dulijos rank, kai stebjo
ekrane judanias milinikas, gyvas vieianias figras. Paseks vilgs
niu proektoriaus viesos spindul, jis nujo prie mayts kino mechaniko
bdels ir be joki skrupul siver vid. Senis kino mechanikas, kaip
ir visi kiti, neilgai trukus pasidav Ramzio avesiui ir pradjo jam aikin
ti, kaip veikia itas mechanizmas.
Galiausiai jie nujo tams erdv stoties pastat, kur Ramzis tarsi su
akmenjs spoksojo spindinius metalinius lokomotyvus. Net ir prie j
jis prijo be jokios baims. Prisiliet prie alto juodo metalo, stovdamas
pavojingu atstumu nuo milinik rat. Kai traukinys ivaiavo i pero
no, Ramzis atsistojo ant bgi - jam norjosi pajusti vibracij. Ir nustebs
apirinjo minias moni.
- Tkstanius moni pervea i vieno Europos krato kit! - rikte
ljo Dulija, mgindama perrkti traukini dundjim. - Kelions, kadai
se trukusios mnes, dabar tetrunka kelias dienas.
- Europa, - sunabdjo karalius. - Nuo Italijos iki Britanijos.
- Traukinius vandeniu pervea laivais. Neturtingi mons i kaim
laisvai atvaiuoja miest. Visi ino, kas yra miestas - matai?
Ramzis linkteljo ir suspaud merginos rank.
- Neskubk, Dulija. Ateis laikas, ir a visk suprasiu.
*Obris Berdsljus ( 1 8 7 2 - 1 8 9 8 ) - angl grafikas.

- 101 Ir vl nuvito jo ypsena, tokia gerairdika, tokia velni, jog mergina

tik nukaito ir nuleido akis.
- ventovs, Dulija. Deus... namai.
- Diev. Dabar Dievas tik vienas. Vienintelis.
Netiki. Tik vienas Dievas?
Vestminsterio abatija. Jie vaikiojo po auktomis arkomis. Tikras ste
buklas! Dulija jam parod ekspyro paminkl.
- Tai ne Dievo namai, - paaikino mergina. - Tai vieta, kur mons su
sirenka pasikalbti su Dievu...
Ir kaip jam paaikinti, kas yra krikionyb?
- Artimo meil, - itar ji, - tai vis svarbiausia.
Ramzis pavelg j.
- Artimo meil? - pakartojo jis, nepatikliai velgdamas pro al sku
banius mones. - Ir k, jie visi tikrai tuo vadovaujasi savo gyvenime? Ar
tai tik protis?
Vakarop karalius imoko kalbti paprastomis frazmis ir pripaino,
jog angl kalba jam labai patinka. ia kalba patogu galvoti. Graik bei
lotyn tinkamos apmstymams. Bet ne egiptiei. sisavindamas koki
nors nauj kalb ankstesniame gyvenime, Ramzis vis labiau tobulino sa
vo lingvistinius gebjimus. Kalba atveria erdv protinei veiklai. Puiku,
jog paprasti ios epochos mons gali skaityti laikraius, kuriuose tiek
daug gin, proting mini, samprotavim! Koks gi turt bti pa
prasto mogelio mstymas?
- Tu dar nepavargai? - pasidomjo mergina.
- Ne. A niekada nepavargstu, - atsak Ramzis. - Pavargsta tik siela
bei irdis. Tik a alkanas. Maistas, Dulija. Man reikia maisto.
Jiedu nujo Haid Park. Atrod, jog Ramzis lengviau atsikvp, pa
teks tarp imtamei medi, pro kuri akas viet dangus. Tok vaiz
d juk galima pamatyti bet kurioje epochoje, bet kuriame ems kam
pelyje.
Jie surado nedidel suoliuk. Karalius tylomis stebjo alja vaikio
janius mones. Kokiomis akimis tie mons irjo j - tok galin,
spinduliuojant didiul gyvybin gali? "Ar jis pats ino, koks yra gra
us, - mst Dulija. - Ar bent nutuokia, jog net ir trumpas jo prisilieti
mas jaudina taip stipriai, jog ji, Dulija, nepajgia susitvardyti"?
- O, kiek dar visko reikia jam parodyti! Mergina nusived Ramz
"Stratford laivininkysts kompanijos" kontor. Melsdama Diev, kad
niekas jos neatpaint, lifto kabina pakilo pat vir ir atsidr ant sto
go-

- 102 - Britanija, - tyliai sumurmjo jis, irdamas i viraus Londono

stogus, klausydamasis fabrik siren, skubani tramvaj dundjimo. Amerika, Dulij. - Jis nekantriai atsisuko mergin, apkabino per pe
ius. Per kiek dien galima nuplaukti Amerik mechaniniu laivu?
- Turbt per kokias deimt. O iki Egipto dar greiiau. Kelion Alek
sandrij tetrunka eias dienas.
Ir kam ji itar iuos odius? Jo veidas staiga paniuro.
- Aleksandrija, - sunabdjo karalius, tiksliai atkartodamas jos into
nacij. - Ar ji vis dar gyvuoja?
Dulij nusived Ramz prie lifto. Ten laukia dar daug domi daly
k! Ji paaikino, jog iki iolei gyvuoja ir Atnai, ir Damaskas, ir Antiohija. Ir Roma, suprantama. Niekur ji nedingo.
Netiktai jai kilo beprotika mintis. Sustabdiusi ekipa, mergina
sak:
- Pas madam Tiuso.
Apsirengusios vakins figros. Dulij greitosiomis paaikino Ramziui, koks tai muziejus. Galima pamatyti vis istorijos panoram. Ji paro
dys karaliui amerikietikus indnus, ingischan, Atil - mones, kurie
po Romos lugimo kl Europai siaub.
Mergina negaljo numatyti, kaip j paveiks itas istorijos kaleidosko
pas: ididus karaliaus altakraujikumas j vis labiau stebino.
Taiau Dulijai pakako vos keli minui - ji suprato savo klaid.
Pamaius Romos karius, Ramzio gelein ramyb igaravo kaip dmas.
Jis ikart atpaino Julijaus Cezario figr. Po to tarsi negaldamas pati
kti savo akimis, sistebeilijo Egipto karalien Kleopatr, vakin ll, vi
sai nepanai t, kurios marmurin biust jis taip rpestingai saugojo,
nei atvaizd ant auksini monet. Taiau irint ll, suklysti nebuvo
galima: vakin karalien guljo ant paauksuotos kuets, rankoje su
spaudusi gyvat, kurios geluonis beveik siek valdovs krtin. Greta sto
vjo Marko Antonijaus, tipiko romn kario, figra.
Ramzio veidas liepsnojo, akyse aiaravo niris. Jis pavelg Du
lij, po to ant vakini figr kabjusias etiketes.
Kaipgi ji nepagalvojo, kad ia yra ir itos figros? Kodl neprisimin
apie tai? Dulij sugrieb Ramz u rankos tuo momentu, kai jis nusig
r nuo stiklins virtinos. Jis vos nepartrenk jam po kojomis pasipainio
jusios porels. Vyrikis kak piktai burbteljo, bet Ramzis, regis, net ne
igirdo.
Jis puol prie ijimo. Dulij bgo jam i paskos.
Tik gatvje, irdamas automobilius bei ekipaus, karalius kiek
nusiramino. Po to pam Dulij u rankos, ir jiedu ltai nuingsniavo

- 703 aligatviu. Sustojo alia statybviets. Tenai, urgzdama, dirbo betono

maiykl. Duslus mainos gausmas aidu atsimu akmenines sienas.
Ramzio lpose pasirod graudi ypsena.
Dulij sustabd pro al vaiuojant ekipa.
- Kur dabar? - paklaus mergina. - Sakyk, k dar nortum pamaty
ti?
Karalius atkreip dmes sulinkusi, apiplyusiais drabuiais, ikry
pusiais batais moter. Ji ities rank, praydama imaldos.
- Elgeta, - itar Ramzis, irdamas j. - Kodl iki iol vis dar esama
neturting moni?
Jie ltai vaiavo grindiniu. Virvs su distaniais drabuiais trukd
.jiems stebti pilk dang. Gatvse sklaidsi i krosni rkstantys dmai.
Basakojai vaikai vjo nugairintais veidais atsisukdavo juos, palyddami
vilgsniu.
- Kodl turtuoliai nepadeda vargingai gyvenantiems monms? Jie
tokie pat beturiai, kaip ir valstieiai mano tvynje.
- Yra dalyk, kurie nesikeiia, - pastebjo Dulij.
- O tavo tvas? Jis buvo turtingas?
Ji linkteljo.
- Jis kr didiul laivininkysts kompanij. Stat laivus, kuriais ga
bendavo prekes i Indijos Egipt, i Egipto Anglij bei Amerik. Tie
laivai plaukioja po vis pasaul.
- Ar dl t turt Henris ksinosi tave nuudyti? Taip pat, kai mano
kapavietje nuud tavo tv?
Dulij irjo tiesiai prieais save. Ramzio odiai ived j i pu
siausvyros. Si diena, itas nuostabus nuotykis pakyljo j iki dangaus, o
dabar ji greitai vl leidosi ant ems. Henris nuud jos tv. Ji nebegal
jo itarti n odio.
Ramzis pam j u rankos.
- T turt bt visiems utek, - pasak Dulij. Jos balsas buvo
temptas kaip styga. - Ir man, ir Henriui, ir Henrio tvui.
- Ir vis dlto tavo tvas Egipte iekojo lobi.
- Ne, jis t dar ne dl lobi! - Dulij piktai pavelg faraon. - Jis
iekojo praeities liudytoj. Tavo uraai jam buvo kur kas svarbesni u
iedus ant tavo rank. Istorija, kuri tu apraei, jam buvo tikras lobis.
Taip pat ir nupietas sarkofagas, nes tai - originalas, epochos liudininkas.
- Archeologija, - pasak Ramzis.
- Taip. - Dulij netiktai nusiypsojo. - Mano tvas nebuvo kap
niekintojas.
- Suprantu. Nepyk.

- 104 - Jis buvo mokslininkas, - kalbjo mergina jau kiek velniau. - Pinig
tvas turjo, taiau apsiriko, patikdamas tvarkyti kompanijos reikalus
savo broliui bei snnui. Ir sumokjo u tai savo gyvybe.
Dulija nutilo. Staiga ji pajuto bais nuovarg. Nepaisant iandieni
ns euforijos, mergina n minutlei nepamiro, kas atsitiko; suprato, kad
jos kanios dar tik prasideda.
- Tai baisu, - sunabdjo ji.
- Godumas - tai kas baisu. Tai vis bd altinis.
Ramzis irjo nirius sudauytus lang stiklus. Pro langus bei at
viras duris sklido lapimo, puvsi kvapas.
Dulijai anksiau neteko pabuvoti itoje Londono dalyje. Pamaiusi
tok skurd, mergina nulido ir jos asmenins bdos kiek nublanko.
- Henr reikia sustabdyti, - tvirtai pareik Ramzis. - Antraip jis dar
kart pasiksins tave nuudyti. Ir u tavo tvo mirt btina atkeryti.
- Jei dd Rendolfas suinos, kas vyko, jis neitvers, numirs. Jei, su
prantama, jis dar nieko neino.
- Dd? Tas mogus, kuris ryt buvo atjs? Ne, jis nekaltas ir mato
si, jog labai nerimauja dl snaus. Bet Henris - niekas. Jis nevaldomas.
Dulija pradjo drebti, akyse pasirod aaros.
- Dabar nieko padaryti negalsiu. Jis mano brolis. Jie vieninteliai ma
no giminaiiai.. Jau veriau tegul nusikaltliu rpinasi teismas ir staty
mas.
- Bet tau gresia pavojus, Dulija Stratford!
- Ramzi, a nesu karalien. Neturiu teiss savivaliauti.
- Utat a esu karalius. Ir visada juo bsiu. Galsiu prisiimti vis atsa
komyb. Leisk man veikti, kaip manau esant reikalinga.
- Ne, - sunabdjo mergina, maldaujaniomis akimis pavelgusi
Ramz. Jis udjo deln ant jos rankos, suspaud j ir palinko prie Du
lijos, ketindamas apkabinti. Bet mergina laiksi tvirtai. - Paadk, kad
nieko nesiimsi. Jei kas nors atsitiks, tai vis gyvenim slgs mano sin.
- Jis tavo tv nuud.
- Jei nuudysi j, gali manyti, kad nuudei ir mano tvo dukr, - itar
mergina.
Stojo tyla. Jis tiesiog irjo Dulija. Turbt stebjosi. Mergina taip
ir nesuprato. Paskui pajuto, kaip dein karaliaus ranka atsirado ant jos
peties. Jis priglaud j prie savs taip, kad judviej krtins susiliet, ir
pabuiavo. Tai buvo ilgas aistringas buinys. Dulijos kn uliejo kar
tis. Ji norjo atstumti Ramz, taiau uuot t padariusi, net nepajuto,
kaip pirtais m velniai glostyti jo plaukus. Po to atsitrauk - suglumu
si, sunkiai suvokdama, kas vyksta.

- 705 Kur laik ji negaljo itarti odio. Veidas deg, knas atsipalaidavo,
itio. Ji usimerk. Dulija inojo, kad tereikia jam dar kart prie jos
prisiliesti - ir visi aidimai baigsis: ji atsiduos Ramziui ia ir dabar. Reikia
kak daryti...
- O kaip tu manei, Dulija? - itar karalius. Manei, kad a bekn
dvasia? Taip, a nemirtingas, taiau esu vyras.
Jis norjo vl pabuiuoti mergin, taiau ji atkio rank, sustabdydama vyrik.
- Pakalbsime apie Henr? - paklaus Ramzis. Jis pam jos rank, su
spaud ir pabuiavo pirt galiukus. - Henris ino, kas a toks. Jis mat.
Kam gyventi su tokia paslaptimi? Jis piktadarys ir nusipeln mirties.
Ramzis tikriausiai suprato, jog tokios bsenos Dulija vargu ar suge
bs sutelkti mintis tai, k jis dabar kalba. Jo lpos buiavo merginos
pirtus, o ydros akys spindjo.
Dulija netiktai supyko.
- Visoje itoje istorijoje Henris pasirod kaip tikras bukaprotis, - pasa
k ji. - Daugiau jis nesiksins mano gyvyb. - Dulija itrauk rank ir
pavelg pro lang: jie jau pravaiavo varg kvartal. Ai Dievui.
Ramzis susimst, gteljo peiais.
- Henris bailys, - ts Dulija. Jos knas vl tapo paklusnus. - Apgai
ltinas bailys. Taip, kaip jis nuud mano tv, udo tik bailiai.
- Bailys gali bti kur kas pavojingesnis u drsuol, - pastebjo Ram
zis.
- Neliesk jo, - sunabdjo Dulija ir pavelg jam veid. - Padaryk
tai dl mans. Tegul Dievas vykdys teisingum. A negaliu bti teisju
nei budeliu.
- Tai karalika mintis, - pastebjo Ramzis. - Tokia imintimi ne kiek
viena karalien apdovanota.
Jis ltai pasilenk, nordamas j pabuiuoti. Mergina inojo, kad tu
rt nusisukti, bet negaljo. J vl upldo kartis bei silpnumas. Ji pa
mgino atsitraukti, bet Ramzis j sulaik...
Dulija pakl karali akis. Jis ypsojosi. Gestu parods, jog pakls
ta jos norui, jis itar:
- A esu sveias tavo karalystje, mano karaliene.
Eliotui nebuvo sunku palauti Ritos pasiprieinim. Tarnait malda
vo j suprasti, aikino, jog eimininks nra namuose, primin, jog gra
fas bet kada gali ia ueiti, taiau jis tyldamas jo namus ir nuings
niavo tiesiu taikymu egiptietik sal.

- 706 - Ak, tos brangenybs! Niekas neturi laiko jomis usiimti. Atnek man
stiklin erio, Rita. A labai pavargau. Truput pailssiu ir eisiu namo.
- Taip, sere, bet...
- Rita, nek eri.
- Taip, sere.
Kaip ji susijaudinusi, kokia iblykusi. Vargel! Knygos visur netvar
kingai imtytos. Eliotas pavelg stal, stovint oranerijoje. Matsi gu
lintys ant stalo odynai, ant kdi - krvos laikrai bei urnal.
Lourenso dienoratis buvo ia pat, ant raomojo stalo, kaip Eliotas ir
tikjosi. Jis atvert dienorat, sitikino nesuklyds ir sikio j kien.
Kai Rita atne ant mayio sidabrinio padklo bokal erio, Eliotas
irjo sarkofag. Pasiremdamas lazdele, jis pam bokal ir gurkte
ljo.
- Tu neleisi man vilgtelti mumij? - paklaus jis.
- O Viepatie! Nereikia, sere. Praau jos neliesti! - m maldauti mer
gina. Ji apimta siaubo irjo sarkofag. - Jis labai sunkus, sere. Mes ne
galime bandyti j pakelti...
- Gerai jau, gerai. Tu ne prasiau u mane inai, kad mediena ia
plona ir sarkofagas lengvas.
Eliotas nusiypsojo, isitrauk soveren ir ities kambarinei. Ta nu
stebo, papurt galv.
- Imk, neatsisakyk. Nusipirksi sau kok nors malon niekut.
Ji nespjo atsakyti. Eliotas jau ingsniavo prie ijimo. Rita nuskubjo
atidaryti jam duris.
Laipt apaioje jis kiek stabteljo. Reikjo bti atkaklesniam ir pai
rti, kas tame sarkofage...
Jo tarnas Volteris atskubjo pagalb. Gerasis Volteris, kuris drauge
su Eliotu uaugo ir paseno... Tarnas padjo jam siropti automobil.
Grafas sitais ant galins sdyns. Vos tik itiess kojas, pajuto, kaip.
maudia snarius.
Ar jis nustebt, pamats, jog sarkofagas tuias, ir sitikins, jog ia
ne aidimas? Atvirkiai. Eliotas ir taip inojo, kad tenai nieko nra. Ir
bijojo tai pamatyti savo akimis.
Misteris Henkokas i Brit muziejaus buvo paprastas mogus. Pa
vents vis savo gyvenim egiptietikoms senienoms, jis jas naudojo,
nordamas monms pademonstruoti j grubum bei akivaizdi dva
sios menkyst. Neapykanta io meto monms tapo jo charakterio dali
mi. Jis nekent dabarties taip pat stipriai, kaip avjosi senove, kuri ty
rinjo vis gyvenim.

- 707 Henkokas garsiai perskait straipsnio pavadinim trims, sdjusiems

drauge su juo dentelmenams:
- "Mumija vaiktinja po Meifer?" - Jis atvert kit puslap. - Tiesiog
bjauru. Nejaugi jaunasis Stratfordas ijo i proto?
Prieais j sdjs pagyvens dentelmenas ypteljo
- Henris Stratfordas girtuoklis bei lojas. Js tik pamanykite: mumi
ja ilindo i grabo!
- Ne tai svarbiausia, - pasak Henkokas. - Blogai, kad mes palikome
nekainojam kolekcij privaiuose namuose... tai jums ir skandalas!
Tenai jau pabuvojo ir policija, ir tie kyrs reporteriai.
- Leiskite man, - siterp pagyvens dentelmenas. - Mane labiausiai
domina pavogta vertinga auksin moneta.
- Taip, bet... - tyliai itar Samiras Aibrahamas, sdjs atokiau. - Jau
sakiau, kad monetos buvo tiktai penkios, kai a sudarinjau kolekcijos
eksponat sra. O tos, kaip js sakote pavogtos monetos niekas i m
s nemat.
- Na ir kas? - nepasidav Henkokas. - Misteris Teiloras vis gerbia
mas numizmatas. Jis sitikins, jog moneta buvo tikra. Ir j buvo atnes
parduoti ne kas kitas, o btent Henris Stratfordas.
- Henris j galjo pavogti dar Egipte, - pasak pagyvens dentelme
nas.
Kai kurie panekovai m pritariamai linkioti.
- Kolekcijos vieta muziejuje, j reikia ia saugoti, - pasak Henkokas.
- Nedelsiant turime pradti tyrinti Ramzio mumij. Kairo muziejus ur
muliuoja, piktinasi. O dabar dar ita nelemta moneta...
- Bet, dentelmenai, - siterp Samiras, - juk mes negalime nusprsti
itos kolekcijos likimo, nepasitar su mis Stratford.
- Mis Stratford dar labai jauna, - atsiliep Henkokas. - Ir ji paskendu
si savo sielvarte. Dabar joki rimt sprendim mergina negali priimti.
- Taip, - pritar pagyvens dentelmenas. - Bet, tikiuosi, visi ia sdin
tys supranta, jog btent Lourensas Stratfordas muziej investavo savo
milijonus. Manau, Samiras teisus. Be Dulijos Stratford leidimo negalime
perveti kolekcijos.
Henkokas vl niko laikrat.
- "Ramzis pakyla i kapo", - perskait jis. - Man tai labai nepatinka.
- Galbt reikia pakeisti apsauginink? - pasil Samiras. - Ar paskirti
du sargus?
Pagyvens dentelmenas linkteljo:
- Gera mintis. Kartoju: iuo klausimu turime derinti savo nuomon su
mis Stratford.

- 108 - Galbt js paskambinsite jai? - paklaus Henkokas, kreipdamasis

Samir. - Juk buvote jos tvo draugas.
- Gerai, sere, - tyliai atsak egiptietis. - Btinai paskambinsiu.
Ankstyvas vakaras. "Viktorijos" viebutis. Ramzis atsisdo pietauti
ketvirt valand, kai saul pro apdulkjus stikl dar apviet balta stal
tiese udengt stal. Dabar buvo jau tamsu. Visur deg elektra; palubje
kabjo blanks viestuvai, silpnai apviesdami kampuose auganias
auktas tamsiai alias palmes.
Liokajai tyldami ne ant Ramzio stalo vien lkt po kitos... ir tik
vienas j nustebs kilsteljo antakius, papraytas atidaryti ketvirt itali
ko raudono vyno butel.
Dulija jau seniai suvalg savo porcij. Jiedu buvo pasinr pokalb,
o angl kalba liejosi laisvai, kaip ir vynas.
Mergina jau imok karali naudotis sunkiomis sidabrinmis akut
mis bei peiliais, taiau jis, kaip ir anksiau, ignoravo stalo rankius: jo
laikais tik barbarai itaip grsdavosi maist burn.
Kiek pasvarsts, jis btent taip ir pasak: taip, tik barbarai panaiais
kastuvais grda sau bum maist. Dulijai teko jam paaikinti, kaip at
sirado sidabriniai indai. Ir vis tik mergina turjo pripainti, kad jis turi la
bai rafinuot skon, yra netiktinai gracingas, subtilus, net ir tada, kai
atsilauia duonos ar atsiplia gaball msos ir sideda juos bum, ne
paliesdamas pirtais lp, o paddamas maist ant lieuvio galiuko.
Dabar ji sijautusi kalbjo apie technin revoliucij.
- Pirmosios mainos buvo labai paprastos - jomis apdirbdavo laukus,
gamindavo audinius. O po to mechanizacijos idja uvald moni pro
tus.
- Taip.
- Kai priverti main atlikti u save kakok darb, tai netrukus sigeidi sugalvoti kit dar tobulesn main.
- Suprantu.
- Paskui atsirado pirmasis garo variklis, dar vliau - automobilis, te
lefonas, lktuvas...
- Man labai norisi paskraidyti: tiesiog pakilti dang.
- inoma, tu paskraidysi. Bet ar suvoki pai idj, kaip keiiasi
mogaus mstymo bdas?
- inoma. Juk atjau pas tave ne i devynioliktosios egiptiei istori
jos dinastijos, kaip kad tu manei. Atjau i pirmj Romos imperijos eg
zistavimo dien. Todl mano protas pakankamai lankstus, a lengvai

- 109 prisitaikau prie naujovi. Ir mano mstymo bdas vis laik keiiasi. Juk
pati pastebi.
Kakas j nustebino; Dulija i pradi nesuprato kas. Pradjo groti
orkestras. I pradi tyliai, vos galima buvo iskirti velnius muzikos gar
sus, skstanius bendrame bals gausme. Ramzis staiga paoko i vietos,
numet ant grind servetl, parod piln moni sal.
Dabar velns valso garsai skambjo jau rykiau, nustelbdami ben
dr triukm. Mergina atsisuko ir pamat nedidel orkestr, sikrus
prieingoje oki sals pusje.
Karalius ingsniavo prie orkestro.
- Palauk! - paauk Dulija, bet Ramzis jos negirdjo. Jai nebeliko
nieko kito, kaip tik eiti jam i paskos.
Restorano lankytojai ipt akis irjo aukt vyrik, kuris ener
gingais ingsniais veik oki sal ir sustojo prieais muzikantus.
Jis susiavjs apirinjo smuikus ir violoneles, po to jo vilgsnis su
stojo ties paauksuota arfa. Vyrikio lpose aid tokia palaiminga ypse
na, jog smuikinink taip pat nusiypsojo jam, o ilagalvis violonelinin
kas net isiiojo i nuostabos.
Tikriausiai jie paman, kad itas mogus kurnebylys. Jis eng
ingsn pirmyn, paliet violonels korpus ir atoko, pajuts vibracijos
jg. Po to jo ranka vl paliet instrument.
- O-o-o, Dulija! - sunabdjo jis.
Visi valgsi juos. Padavjai baukiai stebjo juodu. Bet niekas ne
drso klausinti io graaus dentelmeno, vilkinio puikiu kostiumu bei
ilkine liemene, nepaisant to, kad jis vis laik giojo peiais ir kaskart
vis griebdavosi u galvos.
Dulija pamgino nutempti j atgal prie staliuko, taiau karalius ne
judjo i vietos.
- Kokie dieviki garsai! - nabdjo jis.
- Tada paokime, - pasil mergina.
Niekas neoko, bet tai neturi reikms. Juk ia buvo oki sal, o
Dulijai dabar norjosi okti labiau u visk gyvenime.
Ramzis sutriks irjo j, po to paklusniai udjo vien rank ant
merginos talijos, kit ities pirmyn taip, kaip parod Dulija.
- Btent taip vyrai veda okio metu savo damas, - pasak mergina,
pradedama suktis valso ritmu ir prisitaikydama prie partnerio. - Mano
ranka ant tavo peties. A judu... o tu... tai ir viskas. Leisk, veriau a ve
siu.
Jie sukosi vis greiiau, Ramzis pasirod beess pavyzdingas mokinys.
Tik vis irjo kojas.

- 110 Prie j netrukus prisijung dar viena pora, paskui ir antra... Taiau
Dulijos jos nedomino; ji mat tik raudus Ramzio veid, jo susiavju
sias akis, smalsiai lakstanias po sal, besistebinias viestuvais, ventilia
toriais, gli puoktmis ant staliuk, sidabriniais stalo rankiais. Jam aki
vaizdiai patiko aplinkos prabanga.
Netiktai karalius m garsiai kvatoti.
- Dulij, muzika tarsi liejasi i taurs! Kaip vynas!
Mergina greitai sukosi ratu okio skuryje.
- Technin revoliucija! - kteljo Ramzis.
Ji atsilo ir garsiai nusijuok.
Viskas netiktai baigsi. Kas turi pradi - turi ir pabaig. Dulij su
prato, kad muzika nutilo ir karalius vl ketina j pabuiuoti. Ir visai ne
buvo noro jam prieintis. Taiau Ramzis dvejojo. Pastebjs, jog kitos po
ros ieina, jis pam Dulij u rankos.
- Taip, metas ieiti, - pasak ji.
Lauke juos pasitiko alta drgna naktis. Dulij dav durininkui ke
let monet. Ji nekantravo kuo greiiau rasti ekipa.
Ramzis vaiktinjo pirmyn atgal, apirindamas isipusiusius
mones, lendanius automobilius ar kebus, spoksodamas laikrai
pardavj, mginus pirti jam nauj numer.
- Mumija vaiktinja po Meifer! - spiegianiu balsu auk bernik
tis. - Mumija pakyla i karsto!
Dulij nespjo siterpti - Ramzis jau grieb laikrat i berniuko ran
k, ir jai nieko kito nebeliko, kaip tik grsti prekeiviui deln monet.
Nieko baisaus, prastiniai miesto gandai. Maytis eskizas - Henris,
apimtas panikos, leidiasi nuo jos namo laipt ir sprunka.
- Tavo brolis, - niriai pasak Ramzis. - "Pildosi mumijos prakeiks
mai..." - ltai perskait jis.
- Niekas tuo nepatiks! Tai poktas!
Karalius skait toliau:
- "Brit muziejaus darbuotojas pareik, jog Lourenso kolekcija visi
kai saugi ir greitai bus perveta muziej". - Jis sustojo - Paaikink man
od "muziejus". Kas tai? Tai kapaviet?
Varg mergina labai kankinosi. Samiras t pastebjo. Jam derjo i
eiti. Bet juk jis atjo, ketindamas susitikti su Dulij. Todl ir lauk sve
tainje, atsisds ant sofos krato, trei kart atsisaks Ritos pasilyto
kavos ar arbatos puodelio.
Egiptietis vis vilgiojo auksu tviskant sarkofag. Jei taip kambari-

- 777 n ia nestypsot! Bet buvo akivaizdu, kad Rita neketina palikti jo vie
no.
Muziejus seniai buvo udarytas. Bet Dulijai labai norjosi parodyti
j Ramziui. Mergina paleido keb ir atsived faraon prie geleins u
tvaros. sikibs geleini stryp, Ramzis irjo udarytas duris bei
auktus langus. Gatvje buvo tamsu, tuia, purk lietutis.
- Tenai, viduje, daug mumij, - pasak mergina. - Tavo mumija irgi
turi bti ten. Tvas dirbo Brit muziejui, nors visas jo ilaidas apmokda
vo pats.
- Tai Egipto karali bei karalieni mumijos?
- inoma, daugiausia i Egipto. Ilgus metus ia guljo stiklinje d
je Ramzio Antrojo mumija.
Karalius garsiai nusikvatojo ir pavelg mergin.
- Tu j matei? - Jis pavelg muziejaus pusn. - Nelaimingas kvailelis.
Jis net neinojo, kad buvo palaidotas Ramzio kapavietje.
- O kas jis toks? - Dulijos irdis smarkiai plak, ant lieuvio sukosi
daugyb klausim.
- Net neinau, - tyliai atsak Ramzis, dmiai apirindamas pasta
t, tarsi ketindamas j siminti. - Isiuniau savo karius, saks surasti kok
nors mirtant mog, tok, kurio niekas nemyli ir kuriuo nra kam pa
sirpinti. Nakt jie atne mog rmus. Ir tada a... kaip ia pasakius?
Suvaidinau savo mirt. Ir mano snus, Merneptahas gavo ko troko - jis
tapo karaliumi. - Ramzis trumpam susimst, po to jo balsas pasikeit,
tapo gilesnis. - O dabar tu sakai, kad jo knas ilsisi ia, greta karali bei
karalieni.
- Egiptietikame muziejuje Kaire, - patikslino Dulija. - alia Sacha
ros ir piramidi. Ten dabar milinikas miestas. - Mergina pastebjo,
kad jos odiai paveik Ramz. Ir nors galima buvo nieko daugiau nesa
kyti, ji ts toliau: - Senais laikais Karali Slnis buvo idraskytas. Kap
niekintojai ipl beveik visus kapus. Ramzio Antrojo knas rastas ben
drame kape drauge su kitais lavonais. Juos palaidojo dvasininkai.
Ramzis atsisuko ir dmiai pavelg Dulija. inoma, informacija j
skaudino, taiau karaliaus veidas buvo geranorikas, akys spindjo
smalsumu.
- Sakyk, Dulija... Karalien Kleopatra, Kleopatra etoji, kuri vald
Julijaus Cezario laikais... Ar jos knas taip pat Kairo muziejuje? Ar jis
ia? - Karalius pavelg muziejaus pastat ir jo veidas vl pasikeit, j
nutviesk raudonis.
- Ne, Ramzi, niekas neino, kas nutiko Kleopatros palaikams.

-m - Bet tu juk inai t karalien? Mano kapavietje buvo jos marmuri

nis biustas.
- Aiku, kiekvienas mokinukas ino apie Kleopatr. Visas pasaulis i
no. Bet jos kapas senovs laikais buvo sugriautas, Ramzi.
- A suprantu geriau, negu kalbu, Dulija. Tsk.
- Niekas neino, kur jos kapas. Ir kas atsitiko jos knui. Juk mumij
laikai buvo jau praj.
- Ne visai taip, - tyliai pasak Ramzis. - Ji palaidota pagal visus seno
vs egiptiei paproius. Be magijos, be balzamavimo, bet jos knas su
vyniotas drobul ir jra nuplukdytas laidojimo viet.
Jis nutilo. Priglaud rankas prie smilkini, rm kakt alt muzie
jaus tvor. Lietus stiprjo. Dulijai darsi alta.
- Tas mauzoliejus, - pradjo jis, traukdamasis nuo tvoros, susitvards
ir vl atsigavs, - tai didiulis statinys. Milinikas, graus, visas padeng
tas marmuru.
- Apie tai ra senovs autoriai. Bet jo nra. Aleksandrijoje jo nebeliko
n pdsako. Niekas neino, kur jis stovjo.
Karalius irjo Dulija ir tyljo.
- Bet a inau, - galiausiai itar jis.
Ramzis atsistojo ant grindinio po ibintu ir msi apirinti blanki
gelton lemput. Dulija prijo prie jo, jis atsisuko, pam j u rankos ir
priglaud prie savs.
- Tu jauti, kaip man skaudu, - ramiai pasak karalius, - nors taip ne
ilgai mane pasti. Kas a tau?
- mogus, - atsak ji. - Graus tvirtas vyras, kuris sielvartauja taip
pat, kaip ir mes. Ir a kai k vis dlto inau... juk pats paraei apie save ir
palikai pergamentus.
Sunku apie tai kalbti. Kaip jis priims Dulijos odius?
- O tavo tvas visk perskait, - pasak jis.
- Taip. Ir kai k ivert.
- A j stebjau, - sunabdjo Ramzis.
- Ar tu raei ties?
- O kodl turiau meluoti?
Staiga jis vl pamgino pabuiuoti mergin, bet ji atsitrauk.
- Kok keist laik tu visada pasirenki savo maoms idaigoms, - sun
kiai kvpuodama itar ji. - Juk mudu kalbjome apie... apie tragedij.
Argi ne?
- Greiiau apie vienatv ir beprotybes. Ir apie beprotikus poelgius,
kuriuos darome i nevilties.

- 113 Jo veido bruoai atsigavo, suvelnjo. Vl tas pats mandagumas, ta

pati gerairdika ypsena.
- Tavo ventovs yra Egipte. Visos jos tebestovi, - pasak Dulija. Rameseumas Luksore. Abu Simbelas. Ak, juk tu jas inai kitais pavadini
mais... Tavo milinikos statulos! Jos avi vis pasaul! Jas apdainavo An
glijos poetai. Didieji karvediai vyko keliones, nordami pasigroti jo
mis. A maiau jas, lieiau savo rankomis. Stovjau tarp senovini sie
n...
Jis vis ypsojosi.
- O dabar tai vaiktinju su tavim iuolaikinio miesto gatvmis.
- Ir tau tas pasivaikiojimas malonus.
- Taip, tas tiesa. Mano ventovs buvo senos jau tada, kai gyvenau pir
m kart. Taiau Kleopatros mauzoliejus pastatytas palyginti neseniai. Jis nutilo, akivaizdiai vl susijaudins. - Man tai tarsi vakarykt diena,
supranti? Nors panai sapn ir viskas atrodo taip tolima... Miegojau,
bet kakodl jauiau, kaip bga imtmeiai. Kol miegojau, mano siela
vystsi.
Dulija prisimin maiusi iuos odius tvo vertime.
- K tu sapnavai, Ramzi?
- Nieko, mieloji. Nieko tokio, kas galt bti domu i laik mo
gui! - Jis kiek patyljo. - Kai mes pavargstame, pradedame kalbti apie
savo sapnus - tarsi sapnuose isipildyt svajons, kurios gyvenime nei
sipild. O atsibud, pajuntame nusivylim. Bet klajnui realus pasaulis
visada pats geidiamiausias. Ir nuovargis ateina tik tada, kai pasaulis
tampa panaus sapn.
Jis irjo lietaus iurkles. Dulija klaussi, beveik nesigilindama
jo odi prasm. Jos dar neilgame gyvenime buvo pakankamai sielvar
to, todl i realyb atrod palaiminga. Ankstyva motinos mirtis ypa su
artino mergin su tvu. Ji labai stengsi pamilti Aleks Savarel, nes to
norjo jos tvas. O i ties mergina myljo tik idjas, tik daiktus, kaip ir
jos tvas. Galbt it jis ir turjo galvoje? Ji nebuvo tuo sitikinusi.
- Tu nenori sugrti Egipt, tau juk nereikalingas susitikimas su se
nuoju pasauliu? - paklaus ji.
- A iekau sprendimo, - sunabdjo jis.
Vjo gsis pakl nuo gatvs kakokius popierius; pradjo skraidyti
sausi lapai, jie sukosi prie muziejaus tvoros. Viruje graudiai suvirpjo
elektros laidai, ir Ramzis pakl galv.
- Viskas net labiau gyva negu sapne, - tyliai itar jis, vl atsisukda
mas gelton ibinto vies. - Man is laikmetis patinka, mieloji. Ar atlei-

- 114 si man, kad itaip tave vadinu? Mano mieloji. Kart tu itaip kreipeisi
savo draug Aleks: "mano mielasis".
- Gali mane vadinti kaip tinkamas, - atsak Dulij.
"Todl, kad a tave myliu labiau negu j!"
Ramzis vl padovanojo merginai savo neprilygstam spinduliuojan
i ypsen. Prijo, iupo glb ir netiktai pakl ant rank.
- Maa lengvut karalien! - itar jis.
- Paleisk mane ant ems, didysis karaliau, - sunabdjo mergina.
-Kodl?
- Tai mano sakymas.
Jis pakluso, atsargiai pastat Dulij ant ems ir emai nusilenk.
- Kur mudu dabar eisime, mano karaliene? Namo, Stratford r
mus, esanius Meifero rajone, Londone, Anglijos emje, dar inomos
kaip Britanija.
- Taip, namo, nes a pavargau kaip uo.
- O man reikia pasirausti tavo tvo bibliotekoje. inoma, jei tu man
leisi. Turiu perskaityti daug knyg, kad galiau "susisteminti" visk,
k man parodei.
Namuose nebesigirdjo joki gars. Kur nujo kambarin? Kava,
kuria galiausiai Samiras susiviliojo, jau seniai atvso. Jis net neparagavo
to skysto gralo.
Koki valand egiptietis negaljo atitraukti aki nuo sarkofago. Re
gis, per t laik laikrodis koridoriuje imu du kartus. Kartais uuolai
domis prabgdavo viesos ruoeliai, trumpam apviesdami auktas lu
bas, paliesdami auksin mumijos kauk, - ir tada ji atgydavo.
Staiga Samiras paoko. Jam pasirod, jog girgda po kilimu grindys.
Jis ltai nujo prie grabo. Tik pakelk antvo... ir visk suinosi. Na, pa
kelk j! O k, jeigu sarkofagas tikrai tuias?
Drebaniomis rankomis jis prisiliet prie paauksuoto medio ir krp
teljo
- Nereikia to daryti, sere!
Ak taip, kambarin. Vl kaip elis stovi koridoriuje, susidjusi ant
pilvo rankas. Akivaizdiai isigandusi. Ko ji bijo?
- Mis Dulij labai supyks!
Samiras nesugalvojo atsakymo. Jis linkteljo ir nujo prie sofos.
- Gal jums geriau rytoj ateiti, - pasak Rita.
- Ne, a turiu pamatyti Dulij vakar.
- Bet, sere, jau labai vlu.

- 115 Lauke pasigirdo arkli vengimas, rat girgdjimas. Samiras igir

do negars linksm juok ir atpaino j: tai buvo Dulija.
Rita puolsi atidaryti dur. Egiptietis tylomis stebjo einani vid
porel: vytini Dulija, kurios plaukuose ibjo lietaus laai, ir aukt
patraukl vyrik tamsiais banguotais plaukais bei ydromis akimis.
Dulija pamat Samir, paauk j vardu, taiau sveias jos negird
jo. Jis negaljo atitraukti aki nuo merginos palydovo. Blyki, velni oda,
subrendusio vyro bruoai. Akivaizdiai ryki asmenyb, stiprios dvasios.
Vyrikis labai stiprus fizikai, taiau atrod pavargs, suals.
- Atjau pairti tave, - pasak Samiras Dulijai, sukdamas al
akis. - sitikinti, kad tau viskas gerai. Nerimavau dl tavs... - Jo balsas
nutrko.
- A inau, kas tu toks! - netiktai itar vyrikis puikia angl kalba.
- Tu Lourenso draugas, tiesa? Tavo vardas Samiras.
- Argi mudu buvome susitik? - paklaus egiptietis. - Nepamenu.
Sveias tariai apirinjo prie jo artjant mog ir staiga jo vilgs
nis nusileido ant jam itiestos nepastamojo rankos, ant rubino iedo su
Ramzio Didiojo antspaudu... Samirui pasirod, jog kambarys pradeda
ltai suktis; balsai tapo neaiks, nebuvo prasms dar kak kalbti.
iedas, kur jis mat pro mumijos drobules! Suklysti nebuvo mano
ma. Jis negaljo ito iedo neatpainti. Ir dabar netenka prasms vis kar
tojami Dulijos odiai. Tokie mandags, bet... melagingi. Viskas melas!
ita btyb iri j ipltusi akis, puikiai suprasdama, kad jis atpaino
ied ir suvokdama, kad jokie odiai dabar neturi prasms.
- Tikiuosi, Henris pas jus neatlk su savo nesmonmis...
Taip, btent taip ir pasak Dulija.
Bet juk tai nra nesmons! Samiras ltai pakl akis ir dmiai pa
velg Dulija, nordamas sitikinti, jog mergina saugi, sveika ir neisi
kraust i proto. Po to usimerk... O kai vl atmerk akis, tai irjo jau
ne ied, o tiesiai faraonui veid, lias ydras akis. Atrod, jos ma
to mog kiaurai.
Kai jis vl m kalbti su Dulija, balsas kakur dingo, beliko ka
koks nerilus veblenimas.
- Tavo tvui bt nemalonu, jei tu liktum viena, be apsaugos... Jis no
rt, kad a pas tave ueiiau, pasirpiniau...
- Bet, Samirai, a Lourenso draugas, - siterp vyrikis. - Dabar Du
lijai Stratford niekas negresia. - Ir netiktai praneks senovs egiptiei
kalba, kurios Samiras nemokjo, pasak: - A myliu it moter ir ginsiu
j nuo bet kokio pavojaus.
Stebtina tartis. Samiras atsitrauk per ingsn atgal. Dabar prabilo

- 116 Dulija, bet egiptietis jos nesiklaus. Jis prijo prie idinio ir atsirm, tar
si baimindamasis netekti smons.
- Turbt tau inoma senovs faraon kalba, draugui, - itar auk
tas ydraakis. - Juk esi egiptietis, ar ne taip? Mokeisi jos vis gyvenim.
Ir skaitai ia kalba taip gerai, kaip graikikai ar lotynikai.
Koks sodrus, spalvingas balsas! Jis taip stengiasi suvelninti situacij,
toks mandagus, valgus, malonus.
- Taip, js teisus, sere, - atsak Samiras. - Tikrai mokiausi, bet nieka
da negirdjau nieko kalbant ia kaba... - Jis prisivert pavelgti paslap
tingam mogui akis. - Man sak, jog esate egiptologas. Ar tikite, kad
mano draugo Lourenso mirties paslaptis buvo prakeiksmas, uraytas
ant faraono kapaviets? Ar jis mir natralia mirtimi, kaip mes ir man
me?
Atrod, jog mogus msto, k atsakyti. Stovjusi atokiau Dulija i
blyko, nuleido akis, kiek nusisuko.
- Prakeiksmas - tai tik odiai, mano drauge, - pagaliau itar vyri
kis. - spjimas, galintis atbaidyti neimanlius ar akiplas. Norint prie
varta atimti mogaus gyvyb, reikalingi nuodai arba koks nors kitas ne
maiau veiksmingas ginklas.
- Nuodai... - sunabdjo Samiras.
- Samirai, jau labai vlu, - pasak Dulija. Jos balse jautsi tampa. Ir dabar ne laikas apie tai kalbti. Nes a vl apsiliumbsiu ir atrodysiu
kaip tikra kvail. Kai nusprsime rimtai imtis io klausimo, tada mudu ir
pasikalbsime. - Ji prijo prie egiptieio, pam jo rank. - Ateik rytoj,
pasdsime visi drauge.
- Taip, Dulija Stratford labai pavargo. Ji nuostabi mokytoja. Linkiu
tau labos nakties, draugui. Juk tu mano draugas, tiesa? Mums reiks
apie daug k pasikalbti. O dabar, patikk, a sugebsiu apginti Dulija
Stratford nuo bet kokio pavojaus, su manimi jai niekas negresia.
Samiras ltai nukulniavo prie dur.
- Jei tau prireiks, - atsisuks pasak jis, - susirask mane. - Jis pasim
palt, itrauk i kiens vizitin kortel, pasiirjo j ir teik vyrikiui.
Kai tas m kortel, Samiro akyse vl blyksteljo iedas. - A iki vlumos
sdiu savo kabinete Brit muziejuje. Kai visi isiskirsto po namus, ilgai
klaidioju koridoriais. eisi pro onines duris ir surasi mane.
Kam jis tai sako? Ko siekia? Jam labai norjosi dar kart igirsti it
mog kalbant senovs egiptiei kalba. Samiras nesuvok savo jaus
m: keistas miinys diaugsmo, baims ir skausmo. Pasaulis tarsi apte
mo, taiau toje tamsoje sumirgjo kakokia tolima naujos viltingos vie
sos kibirktl.

- 777 Jis greitai apsisuko ir ijo. Bgdamas emyn granito laiptais pro ap
saugininkus, egiptietis net nepavelg juos. Rytingai nukaukjo tam
siomis rke skendiniomis gatvmis, nekreipdamas dmesio stoviniuo
janius kebus. Jis tetroko kuo greiiau likti vienas. Akyse vis dar stovjo
Ramzio Didiojo iedas, ausyse skambjo egiptietiki odiai. Jam nor
josi verkti. vyko stebuklas! Dabar viskas aplinkui atrod nerealu - ir tai
j baugino.
- Padk man, Lourensai, - sunabdjo jis.
Dulij utrenk duris, ustm sklend ir atsisuko Ramz. Ji gird
jo, kaip antrame aukte po kambarius vaikto Rita. Iskyrus j, namuose
nieko nebuvo. Jie liko vieni.
- Kam tu atskleidei jam savo paslapt? - paklaus mergina.
- Kas padaryta - padaryta, - ramiai atsak karalius. - Jis ino ties. O
tavo brolis Henris papasakos kitiems. Tada ir jie patiks.
- Ne, tai nemanoma. Pats matei, kaip reagavo policija. Samiras vis
k suprato, nes pamat ied. Ir atpaino. Ir atjo jis, nordamas visk
pamatyti ir patikti. Kiti to nepadarys. Be to ...
-Kas?
- Tu pats norjai, kad jis suinot. Todl ir pasakei ins jo vard. Pa
sakei jam, kas esi.
- Nejaugi?
- Taip, man pasirod, kad pasakei.
Ramzis susimst. Turbt jis nenorjo sutikti su Dulijos nuomone. O
mergina galjo prisiekti, jog tai tiesa.
- Jeigu jau du mons patikjo, patiks ir treias, - pasak karalius,
nekreipdamas dmesio Dulijos prietaravimus.
- Jie nieko negals rodyti. Tu egzistuoji ir iedas egzistuoja. Bet kaip
rodyti, jog tu tikrai esi i praeities? Tu visai nepasti ms laikmeio, jei
manai, kad mano amininkai lengvai patiks, jog mogus gali prisikelti
i numirusi. Mes gyvename mokslo pasaulyje, o ne religijos...
Karalius rikiavo savo mintis. Pakreip galv, sukryiavo ant krtins
rankas ir pradjo vaikioti po kambar. Galiausiai sustojo.
- Mano mieloji, kaip ia tau paaikinti... - prabilo Ramzis. - Jis kalb
jo ramiai, bet labai jausmingai. Angl kalba skambjo dainingai, beveik
intymiai. - Slpiau i paslapt tkstanius met. Netgi nuo t, kurios
myljau, kuo avjausi, gerbiau. Jie taip ir nesuinojo, i kur atsiradau,
kiek met gyvenu, kas man atsitiko. Ir tai dabar siveriau js epo
ch, ir per vien nakt mano paslapt suinojo daugiau mirtingj, negu
per vis laik, prabgus nuo to, kai pasibaig Ramzio valdymas Egipte.

- 118 - Suprantu, - pasak Dulija, nors ji man visai kitaip: "Tu uraei vi
s savo istorij pergamento ritinliuose. Ir palikai juos tenai tik todl, jog
daugiau nebeturjai jg saugoti paslapt". - Tu nepasti ms epochos,
- pakartojo ji. - Dabar stebuklais nebetiki netgi tie, kurie juos patiria.
- Kokius keistus dalykus tu kalbi!
- Net jeigu a dabar ulipiau ant stogo ir i vis jg pradiau
aukti apie tai, vis tiek niekas tuo nepatikt. Tavo gyvybs eliksyras yra
ia. Tegul jis lieka tarp nuod.
Atrod, tarsi Ramz bt sukausts skausmas. Dulija t pastebjo,
pajuto. Ir pasigailjo, itarusi tuos odius. Kvaila galvoti, jog tai visagal
btyb, kad jo spindinti ypsena liudija jg bei tvirtyb. Ji sutriko ir nu
tilo. Ir vl - tarsi isigelbjimas - jo lpose nuvito gerairdika ypsena.
- Kas mums belieka, Dulija Stratford? Tiktai laukti. Pairsime,
kas bus.
Jis atsiduso, nusivilko apsiaust ir nuskubjo egiptietik sal. Pa
velg savo sarkofag, po to - soius. Pasir ir paspaud elektros
lemputs jungikl. Jis mat, kaip tai dar Dulija, ir tiksliai atkartojo jos
judesius. Apirjo knyg lentyn virtines, kylanias nuo Lourenso rao
mojo stalo iki pat lub.
- Tau btina pamiegoti, - pasak Dulija. - Leisk, nuvesiu tave vir,
tvo miegamj.
- Ne, mieloji, a niekada nemiegu. Usnstu tik tuomet, kai noriu
palikti laikmet, kuriame gyvenu.
- Nori pasakyti, jog bdrauji diena i dienos... ir niekada nenori miego?!
- Taip, - linkteljo Ramzis, nuvits akinania ypsena. - Leisk, at
skleisiu tau dar vien baisi paslapt. Galiu apseiti ir be vandens, ir be
maisto, man tiesiog baisiai to norjosi. Ir palepinau savo kn, o jis iki so
ties pasimgavo. - Karalius nusijuok, pamats, jog mergina nustebo. - O
tai perskaityti tavo tvo knygas, man btinai reikia. Jei, inoma, tu leisi.
- Suprantama. Kam dar klausti toki dalyk? - pasak Dulija. - Imk
visk, ko tau reikia. Jei nori, eik jo kambar. Usivilk tvo chalat. No
riu, kad jaustumeisi kaip namuose. - Ji nusijuok. - Na tai, a jau kalbu
visai taip, kaip tu.
Jie pavelg vienas kit. Juodu skyr kelios pdos, ir Dulijai tai pa
tiko.
- O dabar, a tave paliksiu, - itar ji.
Karalius pagavo jos rank, akimirksniu sutrumpins juos skyrus at
stum, sugrieb j glb ir pabuiavo. Po to taip pat staiga paleido.

- 119 - iuose namuose vadovauja Dulija, - kiek manieringai pasak jis.

- Nepamirk, k pasakei Samirui: "Dabar a galiu apginti Dulija
Stratford nuo bet koki pavoj, su manimi jai niekas negresia".
- A sakiau ties. Nors galjau ir pameluoti - kad tik likiau tavo gy
nju.
Dulija tyliai nusijuok. Jau veriau dabar ieiti, kol dar neapleido fi
zins bei moralins jgos...
- Tai kitas reikalas.
Ji nujo tolim kambario kamp ir pakl gramofono dangt. Pasi
raus plokteli. Verdio "Aida".
- Aha, tai, ko reikia, - pasak mergina.
Ant ploktels nebuvo joki paveikslli, todl Ramzis nesuprato, k
Dulija jam paruo. Mergina pritais sunk juod disk ant aksominio
besisukanio prietaiso, patais adat. Ir atsisuko karali, kad galt
matyti jo veid, pasigirdus pirmiesiems ikilmingiems operos garsams.
Suskambo choras, pasigirdo tolimi sodrs balsai.
- O-o, tai tikras stebuklas! Maina, kuri gamina muzik!
- Paklausyk, kaip dainuoja. O a miegosiu, kaip ir visos mirtingos
moterys. Ir mane aplankys sapnai, nors dabar visas mano gyvenimas
primena sapn.
Dulija dar kart pavelg Ramz, kuris susiavjs, pagarbiai
klaussi muzikos. Jis stovjo sudjs ant krtins rankas, nuleids galv.
Ir vos girdimai pritar bosu. Jau vien tik pamaiusi, kaip balti markiniai
priglud prie jo kno, Dulija suvirpjo.

skyrius

Laikrodis imu vidurnakt. Eliotas uvert dienorat. Vis vakar

jis skait Lourenso vertimus, irinjo dulktas istorijos kronikas, nagri
ndamas faraono Ramzio Didiojo ir karaliens Kleopatros biografijas.
Storose knygose apraytos istorijos beveik sutapo su fantastiniais vadi
namosios mumijos pasakojimais. mogus, valds Egipt eias deimtis
met, galjo bti nemirtingas. Juk galjo, velniai raut! Ir Kleopatros
etosios valdymas buvo pakankamai intriguojantis.
Bet domiausia pasirod pastraipa, parayta lotynikai ir egiptietikai.
Ji buvo dienoraio pabaigoje. Eliotas nesunkiai perskait tas mintis. Be
simokydamas Oksforde, jis pats ved dienorat lotyn kalba, o egiptie
i kalb moksi pakankamai ilg laik - i pradi drauge su Lourensu,
po to savarankikai.

- 720 Ta pastraipa nebuvo Ramzio mini vertimas. Tai paties Lourenso

komentarai apie tai, k jis perskait Ramzio pergamentuose.
'Tvirtina, jog it eliksyr galima panaudoti tik vien kart. Joki
paalini priemoni nebereikia. Paruo grim Kleopatrai, bet paman,
jog tai pavojinga. Ir pats nenorjo panaudoti grimo, baimindamasis a
lutini efekt. O jeigu jo kapavietje itas grimas jau ibandytas? Kas
tada? O jeigu ia i tikrj yra eliksyras, galintis atjauninti mogaus k
n ir pratsti jo gyvenim?"
Toliau buvo nesuprantamos eiluts, paraytos egiptietikai. Kakas
apie magij, apie paslaptis, natralias sudedamsias dalis, kuriuos duo
da visai nauj efekt.
Vadinasi, Lourensas vis dlto patikjo. Ir dl viso pikto savo pams
tymus ura egiptietikai. O pats Eliotas? Kuo tikti? Ypa po to, kai
Henris papasakojo istorij apie atgijusi mumij.
Ir vl jam kilo mintis, kad jis dalyvauja kakokiame vaidinime: tik
jimas toks dalykas, apie kur mes ne taip danai susimstome. Tarkime,
kad ir jis pats... Juk vis gyvenim lyg ir tikjo banyios mokymu. Bet
i tikrj nebuvo sitikins, kad ateis toks momentas, kai jis pateks roj
arba pragar. Apskritai net negaljo patikti juos egzistuojant.
Tik viena buvo iki galo aiku: jeigu jis pats bt ivyds tai, apie k
pasakojo Henris, pamats, kaip mumija pakyla i sarkofago, jis bt pa
sielgs ne taip, kaip Stratfordas jaunesnysis. Henris visikai neturi vaiz
duots; galbt ia ir slypi vis jo bd prieastis. Eliotas sitikins, jog
Henris nesugeba suvokti vyki prasms. Jaunuolis isigando paslapties.
Tuo tarpu Eliot ta paslaptis visai uvald. Gaila tik, kad jis nepasiliko il
giau Stratford namuose, kad jam pritrko nuovokumo. Galjo ityrin
ti alebastrini soi turin arba paimti bent vien papiruso ritinl.
Vargel Rita nebt galjusi jam sukliudyti.
Jei tik bt pabands...
Ir dar - kad bent jo snus Aleksas nustot kankintis. Tai ir buvo vis
nemaloniausia itos paslaptingos istorijos dalis.
Aleksas vis dien nenustojo skambinjs Dulijai. Netiktas sveias,
kur jis prabgomis mat per oranerijos duris, ne juokais jaudino vaiki
n: "Miliniko gio vyrikis ydromis akimis. Jei atvirai, visai neprastai
atrodantis, tik... pernelyg suaugs, kad galt bti su Dulija!"
Atunt vakaro paskambino vienas draugas, pagarsjs gand ne
iotojas. Pasak mats Dulija "Viktorijos" viebutyje okani su labai
aviu, impozantikos ivaizdos nepastamu vyrikiu. Argi jiedu su
Aleksu nesusiadj? Aleksas pradjo nirti. Nors jis skambinjo Dulijai

- 121 kas valand, mergina jam taip ir nepaskambino. Galiausiai jaunuolis

papra tvo pagalbos.
Suprantama, Eliotas visada buvo pasirengs padti snui. Susiklos
iusi situacija kvp jam nauj jg. Grafas pasijuto jaunesnis, itisas
dienas svaiiojo apie Ramz Didj ir tarp nuod paslpt stebukling
eliksyr.
Nepaisydamas nuolat j kamavusio snari skausmo, Eliotas pakilo
i patogaus savo krslo, stovjusio prie idinio. Prijs prie stalo, pradjo
greitai rayti:
"Brangioji Dulija, mane pasiek gandai, jog tu pasirodai vieai su vy
rikiu, manau, su savo tvo draugu. Man bt malonu susipainti su tuo
dentelmenu. Galbt galsiu jam bti kuo nors naudingas, kol jis vies
Londone. Nenoriau praleisti tokios galimybs. Noriau jus abu pakviesti
rytoj vakare eimynini
piet../'
Eliotas utruko kelet minui. Uklijavo vok, nune hol ir pa
djo ant sidabrinio padklo, kad kamerdineris Volteris rytoj pat teikt
laik adresatui. Dabar jau galima ir pailsti. Suprantama, ia btent
tai, ko ir tikisi i jo Aleksas. Taiau Eliotas puikiai suvok, kad daro tai
ne dl snaus... Ne tik dl jo. Suprato, kad tie piets, jei, inoma, jie
vyks, gali dar labiau skaudinti Aleks. Kita vertus, kuo greiiau snus
supras... Eliotas susimst. Jis neinojo, k btent turt suprasti Alek
sas. Jaut tik, kaip j pat uvald ltai beatsiskleidianti paslaptis.
Grafas sunkiai nulubiojo iki pakabos, usimet sunk saros ap
siaust ir ijo gatv. Prieais namus stovjo keturi automobiliai.
Jis mgino vairuoti tiktai "Lanij" su elektriniu starteriu. Ir tai nuo
to malonaus momento prajo jau daugiau nei metai.
Eliotui bdavo neapsakomai malonu, kai jis galdavo elgtis kaip tin
kamas, apsieiti be arklininko, vejo, kamerdinerio ar vairuotoj paslau
g... Stebtina: toks sudtingas iradimas - ir taip palengvina mogaus
gyvenim!
Sunkiausia buvo sitaisyti ant priekins sdyns, bet Eliotas susidoro
jo. Paspaud starterio pedal, po to jung varikl - ir tai jis jau uoliuoja
ant geleinio irgo, laisvas kaip vjas lekia tiesiai Meifer!
Dulija ubgo laiptais, perjo per koridori, lk savo kambar ir
utrenk duris. Kur laik stovjo atsirmusi stakt, umerkusi akis.
Mergina girdjo kakur krebdant Rit, jaut kvap vaki, kurias
kambarin visada udegdavo alia jos lovos. itas romantikas protis j

- 122 namuose prigijo seniai, dar iki atsirandant elektrai, nes Dulijai skaud
davo galv nuo dujini viestuv skleidiamo kvapo.
Ji negaljo apie niek daugiau galvoti. Tai, kas vyko, upild vis
merginos smon. Ji neturjo jg nei suvokti vykio prasms, nei vertin
ti j. Liko tik vienintelis pojtis - artja kakas netiktino, nesuvokia
mo... Ne, ne vienintelis! J trauk Ramzis. Tai buvo fizinis potraukis ir jis
merginai kl skausm.
Ne, ne tik fizinis! Dulij jaut, kad simyljo beatodairikai, rimtai.
Atsimerkusi, ji pamat prieais save ant naktinio staliuko Alekso por
tret. O prie lovos stovjo Rita. Ji k tik padjo ant nriniuotos paklods
eimininks naktinius. Staiga mergina pastebjo, kad kambaryje dau
gyb gli. Didiuls kvepianios puokts stovjo ant naktinio staliuko,
prie veidrodio, kampe ant raomojo stalo.
- Tai nuo vikonto, mis, - pasak kambarin. - Neinau, k jis apie vi
s it galvoja... apie ituos keistus dalykus... Ir pati neinau, k man
galvoti...
- inoma, neinai, - pertrauk j Dulij. - Ir neturi prasitarti apie tai
n vienam mogui!
- Kas manimi patikt, mis? - sksteljo rankomis kambarin. - Bet
a nesuprantu... kaipgi jis pasislp itoje dje? Ir kodl jis itiek val
go?
Dulij ne ikart sumet, k jai atsakyti. Ir kokiame pasaulyje gyve
na jos kambarin?
- Rita, nra reikalo nerimauti. - Dulij pam tarnait u rank. - Ar
patiksi, jei pasakysiu, kad jis doras mogus? O juk tai vis svarbiausia.
Rita nieko nesuprasdama spoksojo eiminink. Mayts ydros jos
akys isiplt.
- Bet, mis, - sunabdjo kambarin, - jei jis garbingas mogus, kodl
tokiu keistu bdu pateko London? Ir kaip jis tenai neuduso po tais
visais skudurais?
Dulij kur laik tyljo.
- Rita, - pagaliau itar mergina, - it plan sugalvojo mano tvas.
Tai buvo jo idja.
"Ar mums lemta degti pragare u melagingus odius? - pagalvojo
Dulij. - Ypa tokius, kurie gali nuraminti kit mog?"
- Galiu dar pridurti, - pasak ji, - jog itas mogus Anglijoje atlieka
svarbi misij. Bet apie tai ino tik keletas moni i vyriausybs.
- O... - Rita buvo nuginkluota. - Suprantama, dar ino kai kas i
"Stratford laivininkysts kompanijos", bet tu turi laikyti lieuv u dan-

- 123 t. Nieko nesakyk apie tai nei Henriui, nei ddei Rendolfui, nei grafui
Ruterfordui - odiu, niekam.
Rita linkteljo.
- Suprantama, mis, a juk neinojau...
Kai durys paskui kambarin usidar, Dulija apm juokas. Jai net
teko usidengti delnu bum, kaip kokiai mokinukei. Bet idja i ties bu
vo geniali. Nors... kad ir kokia beprotika i pirmo vilgsnio atrod jos
mintis, ji niekaip negaljo prilygti tam, kas vyko i ties.
Tikrai... Dulija atsisdo prie veidrod, pasileido plaukus. irda
ma savo atvaizd, pajuto, tarsi j matyt pro lengv rk, tarsi ant ly
gaus paviriaus bt umestas ydas. Pastamas kambarys, gli
puokts, balta nriniuota paklod ant lovos - jos pasaulis, kuriame lai
mingai gyveno visus iuos metus ir kuris nuo dabar neteko prasms.
Ji instinktyviai susiukavo, pakilo, usivilko naktinius markinius ir
murkteljo po antklode. vaks vis dar deg, kambarys skendjo prie
blandoje. Svaiginaniai kvepjo gls.
Rytoj ji nuves Ramz muziej, inoma, jei tik jis to panors. Galbt
jiedu net vaiuos umiest traukiniu. O gal nueiti Tauer? Ar dar kur
nors... kur nors...
Ir staiga jos mintys dingo, inyko i galvos - Dulija pamat j. J ir
save. Jiedu buvo drauge.
Samiras koki valand prasdjo prie stalo. Per t laik jis itutino
pus butelio savo mgstamiausio likerio "Perno". Jis pamgo t grim
dar Kaire, pranczikoje kavinukje. Egiptietis nebuvo girtas: alkoholis
tik prislopino kartligik jaudul, apmus j, ijus i Stratford nam.
Bet vos tik pagalvojus apie tai, kas atsitiko, irdis vl imdavo palusiai
dauytis.
Staiga jis igirdo beldim lang. Jo kabineto langai buvo i muzie
jaus kiemo puss. Visame pastate dabar tikriausiai viet tik jo langas...
Na, nebent dar naktini sarg. Egiptietis negaljo aikiai matyti pabeldusio lang mogaus, bet jis tvirtai inojo, kas tai. Paoko ant koj dar
iki garsui pasikartojant. Ijo koridori ir atidar duris.
lapiu apsiaustu, pusiau prasegiotais markiniais prieais j stovjo
Ramzis Didysis. Samiras pasitrauk tams. Lietaus laai blizgjo ant
akmenini muziejaus sien, ant grindinio prieais jim, bet joks blizge
sys negaljo prilygti dievikam paslaptingam spindesiui, sklidusiam nuo
galingos figros, stovjusios prieais Samir.
- Kuo galiu jums padti, sere? - paklaus egiptietis.

- 724 - Noriau ueiti vid, gerasis mogau, - atsak Ramzis. - Tau lei
dus, noriau vilgtelti savo protvi bei palikuoni relikvijas.
iurpas perjo Samiro knu, igirdus tokius odius. Jis pajuto akyse
besitvenkianias aaras. Nemanoma odiais isakyti palaim, apmu
si egiptiet.
- Mielai, sere, - atsak jis. - Leiskite man bti js gidu. Man didel
garb.
Eliotas pastebjo, jog Rendolfo bibliotekoje dega viesa. Jis sustabd
automobil prie aligatvio, sunkiai isiropt i jo, veik kelis laiptelius ir
paspaud dur skambut. Duris atidar pats Rendolfas. Jis buvo vien
markinis, nuo jo stipriai dvok alkoholiu.
- Viepatie! Ar inai, kiek dabar valand? - paklaus eimininkas.
Po to nusisuko ir nutipeno bibliotek, pakviets Eliot sekti paskui
j. Tai buvo nuostabus kambarys: odiniai baldai, graviros, vaizduojan
ios irgus bei unis, meistrikai sudaryti emlapiai... Retai kur tokius
pamatysi.
- Atvirai tau prisipainsiu, - pareik Rendolfas, - a pernelyg pavar
gau. Atjai paiu laiku. Man reikia tavo patarimo.
- Kokio patarimo?
Rendolfas nujo prie stalo - didiulio, papuoto mantriais raiiniais,
apkrauto popieriais, buhalterinmis knygomis bei sskaitomis. I popie
ri krvos kyojo keistas telefono aparatas, alia jo - odiniai dklai svar
lms, pietukams, raikliams.
- Senovs romnai... - sumurmjo Rendolfas, ssdamasis prie stalo ir
gurkteljs i stiklins. Jis net neman pasilyti Eliotui atsissti ir igerti
vyno. - K jie darydavo, pajut, jog buvo paeminta j garb? Jie persi
pjaudavo venas, tiesa? Ir ramiai paplsdavo krauju...
dmiai pavelgs draug, Eliotas pastebjo, kad jo akys paraudu
sios, rankos dreba. Pasiremdamas lazda, jis sunkiai prijo prie stalo, si
pyl sau vyno i kritolinio grafino, vl pripild Rendolfo stiklin ir sitais
krsle.
Rendolfas abejingai stebjo draug. Pasirms alknmis stal, su
kis pirtus ilstanius plaukus, jis nukreip vilgsn sn popieri.
- Jei neklystu, - prabilo Eliotas, - tai Brutas nusiud savo kardu. Po
to Markas Antonijus neskmingai mgino pakartoti jo poelg. Nepavy
kus, jis pasikor Kleopatros miegamajame. Pati karalien pasirinko mirt
nuo gyvats kandimo. Nors tu i esms teisus, kartais romnai persi
pjaudavo venas... Noriu tau priminti: jokie pinigai neverti mogaus gy
vybs. Neturtum apie tai net galvoti.

- 125 Rendolfas ypteljo. Grafas paragavo vyno. Labai neblogas. Stratfordai visada garsjo puikiais vyno rsiais. iuose namuose kiekvien dien
buvo geriami tokie grimai, kuri kiti net per ventes negaldavo sau
leisti.
- Tu taip manai? Jokie pinigai... Na ir kur man dabar gauti tokius pi
nigus, kad dukteria nesuinot apie mano idavyst?
Grafas palingavo galv:
- Jei tu nusiudysi, ji tikrai apie tai suinos.
- Bet tuomet man nereiks atsakinti jos klausimus.
- Silpnas argumentas. Tau lik gyventi metai - pernelyg didel kaina
u tuos pinigus. Niekus kalbi, draugui.
- Tikrai? Dulij neketina tekti u Alekso. Tu pats tai inai. Ji nepa
liks likimo valiai Stratford kompanijos. A ant bedugns krato, Eliotai.
- Taip, turbt tu teisus.
- Tad k man daryti?
- Palauk kelet dien ir sitikinsi, kad a neklydau. Tavo dukterios
galvel dabar uimta kitais dalykais. Pas j viei sveias i Kairo, ka
koks Ramsjus Redinaldas. Aleks tai nelabai diugina, bet nieko - jis
nusiramins. O tas atvyklis sugebs atitraukti Dulij nuo verslo reikal.
Ir nuo mano snaus. Ir tuomet tavo problemos nesunkiai isisprs. Ji tau
visk atleis.
- Maiau t vaikin, - prisimin Rendolfas. - ryt, kai Henris sukl
t idiotik scen. Juk tu nenori pasakyti, kad...
- Turiu toki nuojaut. Dulij ir tas mogus...
- Henris turjo apsigyventi tuose namuose!
- Pamirk tai. Tu jau negalsi nieko pakeisti.
- Matau, kad tave tai nelabai jaudina. Nors btent tu ir turtum la
biausiai nerimauti.
- Tai visai nesvarbu.
- Ir nuo kada?!
- Nuo tada, kai a susimsiau apie mogaus gyvenimo prasm. Vis
ms laukia senatv ir mirtis. O mes niekaip negalime susitaikyti su re
alybe, blakoms, lakstome...
- O tu Dieve! Eliotai, juk tu ne su Lourensu kalbi. A Rendolfas, ar
pamirai? Noriau ir a galvoti apie aminyb. Bet dabar esu pasiren
gs parduoti savo siel u imt tkstani svar! Beje, ne a vienas.
- O a ne. Nors toki pinig neturiu ir niekada netursiu. O jei tur
iau, tikrai atiduoiau juos tau.
- Tu atiduotum?
- Be abejons. Beje, pakalbkime apie kitus dalykus. Dulijai nepa-

- 126 tiks, jei pradsi klausinti apie t Ramsj. Jai norisi pabti vienai, pasi
justi nepriklausoma, savarankika. Viskas dar gali pasikeisti tavo nau
dai.
- Tu taip manai?
- Taip. O dabar man metas. Pavargau, Rendolfai. O savo venas palik
ramybje. Gerk, kiek tik nori, bet imesk i galvos tas baisias mintis. Ir
rytoj vakare ateik pas mane piet. Pasikvieiau Dulija ir jos paslaptin
g svei. Ir neprietarauk. O po piet, manau, tikrai surasime proting
sprendim. Viskas bus taip, kaip tu panorsi. Ir a pagaliau gausiu atsa
kymus visus klausimus. Ar galiu tavimi pasikliauti?
- Piets rytoj vakare? - pakartojo Rendolfas. - Atjai vidury nakties,
kad pakviestum mane piet?
Eliotas ypteljo, baig gerti vyn ir pakilo.
- Ne tik. A atjau igelbti tavo gyvyb. Patikk, Rendolfai, imtas
tkstani svar to neverti. Tiesiog gyventi... nejausti skausmo... Na,
kaip tau paaikinti?
- Gerai, nesivargink...
- Labanakt, mano drauge. Nepamirk, lauksiu rytoj vakare. Gali
mans nelydti, veriau eik miegoti, bk geras berniukas. Sutarme?
Pasims nedidel ibint, Samiras ved Ramz per muziejaus sales.
Karalius nekalbjo apie savo jausmus. Jis sustodavo prie stambi ekspo
nat: mumij, sarkofag, statul, kartais atsisukdavo, apirindamas
daugyb smulki daikt, sudliot spintas bei vitrinas.
J ingsniai dusliai aidjo po muziejaus skliautais. Apsaugininkas,
prats prie naktini Samiro pasivaikiojim, seniai paliko lankytojus
ramybje.
- Egiptas - tikras lobynas, - itar Samiras. - ia saugomi karali k
nai. Viskas, k pavyko igelbti nuo plik ir laiko.
Ramzis tyljo. Jis sutelk dmes Ptolemj dinastijos mumij. Keista
stili samplaika: egiptietikas sarkofagas, ant kurio nutapytas tipinis
graiko veidas, o ne stilizuota kauk, kaip kad bdavo ankstesniais lai
kais. Tai buvo moters sarkofagas.
- Egiptas, - sunabdjo Ramzis. - Praeitis trukdo man suvokti da
bart. Man nepavyks priimti io pasaulio, kol neatsisveikinsiu su tuo,
kuo gyvenau anksiau.
Samiras pajuto, kaip virpa visas jo knas. Sald kartl pakeit bai
m, nebylus siaubas, susitikus su ita nepaprasta btybe. Abejoni neliko
- jis i ties egzistuoja.
Karalius nusisuko nuo egiptietik sali.

- 727 - Palydk mane iki ijimo, mano drauge, - papra Ramzis. - Pasiklysiu ituose labirintuose. Nepatinka man tavo muziejus.
Samiras pajudjo ijimo link, ibintu apviesdamas sveiui keli.
- Sere, jei ketinate vykti Egipt, tai ivaiuokite nedelsiant. Toks ma
no patarimas, nors tikriausiai jums jo nereikia. Pasiimkite Dulija Stratford, jei norite, ir keliaukite. Tik, maldauju, palikite Anglij!
- Kodl taip sakai?
- Valdia ino, kad i Lourenso kolekcijos buvo pavogtos auksins
monetos. Be to, jie panors pasiirti Ramzio Didiojo mumij. Ir taip
jau sklando visokiausi gandai.
Samiras pastebjo, kaip tamsoje grsmingai suibo karaliaus akys.
- Prakeiktas Henris Stratfordas, - iko sveias pro dantis. Jis paspar
tino ingsn. - Nunuodijo savo dd, iminting, kilniaird mog. Juk
jiedu buvo to paties kraujo! Ir pavog i stingstanio lavono it auksin
monet!
Samiras suakmenjo. okas buvo stipresnis, negu galima buvo tik
tis. Intuityviai egiptietis jaut, jog Ramzis sako ties. Vos tik pamats ne
gyv draugo kn, ikart tar kak negera. Tai nebuvo panau nat
rali mirt. Bet Samiras visada man, jog Henris bailys.
Jis vos atgavo kvap ir pavelg greta stovini niri figr.
- Js jau mginote man tai pasakyti. Bet a negaliu tuo patikti!
- Maiau tai savo akimis, - lidnai itar karalius. - Taip pat maiau,
kaip tu raudodamas suklupai prie savo draugo Lourenso kno. ios sce
nos susiliejo su mano sapnais - i lto busdamas sapnuodavau, - taiau
prisimenu jas iki smulkiausi detali.
- Nusikaltlis neturi likti nenubaustas! - Samiras vis dar drebjo visu
knu.
Ramzis udjo rank jam ant peties, ir jiedu ltai pajudjo ijimo
link.
- Henris Stratfordas ino mano paslapt, - kariai itar karalius. - Jis
pasakoja teisyb. Kai tas niekas mgino nunuodyti ir savo pusseser, a
pakilau i karsto, nordamas j sustabdyti. O, jei tik tada biau turjs
jg!.. Biau pasmaugs j. Man reikt ubalzamuoti t niek, susup
ti drobul, kiti apraint sarkofag ir pateikti pasaulio dmesiui kaip
Ramz!
- Tai bt teisingas nuosprendis, - pritar Samiras. Jis jaut akyse besitvenkianias aaras, bet nuo j n kiek nepalengvjo. - K ketinate da
ryti, sere?
- Suprantama, a j nuudysiu. Dl Dulijos ir dl savs. Kitos ieities
nra.

- 128 - Lauksite tinkamo momento?

- Lauksiu leidimo. Dulija Stratford myli savo dd, neapykanta jai
svetima. Be to, bt pralietas kraujas... jai tai nepriimtina. Suprantu
merginos jausmus, taiau mano kantryb nra begalin. Henris kelia
mums grsm, ir daugiau negalima su tuo taikstytis.
- O kaip a? Juk irgi inau js paslapt, sere. Ar ir mane nuudysite?
- Nepraau paslaugos t moni, kuriems ketinu pakenkti. - Ramzis
sustojo. - O kas dar ino ties?
- Grafas Ruterfordas, Dulija simyljusio jaunuolio tvas...
- A, to jaunuolio geromis akimis. Alekso...
- Taip, sere. Tai mogus, su kuriuo reikia skaitytis. Jis kak taria. Ir
yra i t, kurie gali patikti netiktinais dalykais.
- Tas inojimas - nuodai! - suuko Ramzis. - Mirtini. Pavojingesni u
tuos, kurie buvo mano kapavietje. I pradi vilioja, traukia, po to pa
gimdo moguje godum, o dar vliau stumia nevilt.
Jiedu prijo prie dur. Lauke vis dar lijo - Samiras mat ant stiklo la
us, nors triukmo negirdjo.
- Pasakyk, kodl tas inojimas nenuodija tavs? - paklaus Ramzis.
- A nenoriu gyventi aminai, sere.
Ramzis patyljo ir pasak:
inau. Matau. Nors sielos gilumoje negaliu to suprasti.
- Keista, kad turiu jums aikinti, sere. Js tiek daug visko inote, ko
man nelemta suinoti per vis savo gyvenim
- Ir vis tiek bsiu dkingas, jei man paaikinsi.
- Man regis, taip ilgai gyventi nra lengva. Visada myljau savo
draug Lourens ir dabar nerimauju dl jo dukters... Ir dl js. Bijau
suinoti tai, kam nesu dvasikai pasirengs.
Stojo ilga tyla.
- Tu imintingas mogus, - pagaliau itar karalius. - Bet dabar dl
Dulijos neverta nerimauti. A sugebsiu j apginti... netgi nuo paties sa
vs.
- Paklausykite mano patarimo, ivaiuokite kuo greiiau. Sklando
patys vairiausi gandai. Netrukus pastebs tui sarkofag... O jums i
vykus, kalbos nurims. Jiems tiesiog teks nutilti. mogaus protas nepaj
gus to suvokti.
- Gerai, a ivyksiu. Man btina vl pamatyti Egipt... Aleksandrij,
rmus, gatves, kuriomis vaikiojau. Pamatyti, atsisveikinti su praeitimi
ir priimti nauj pasaul. Tiktai kada tai vyks - dar neaiku.

- 129 - Jums prireiks dokument, sere. Ms laikais mogus negali gyven

ti be dokument. A viskuo pasirpinsiu.
Ramzis susimst, po to paklaus:
- Sakyk, kur galiau rasti Henr Stratford?
- Neinau, sere. Jei inoiau, pats j biau nudjs. Kai nori, jis gyve
na pas tv, kartais pas meilu. Jau veriau ivaiuokite i Anglijos.
Kertas gali palaukti. Leiskite parengti jums dokumentus, sere.
Ramzis linkteljo, bet tai nebuvo sutikimas. Karalius tik pripaino,
jog patarimas geras, ir Samiras t puikiai suprato.
- Kaip galiau atsilyginti u tavo itikimyb? - paklaus karalius. Ko u tai nori?
- Bti alia js, sere. Painti jus, suvokti js iminties gali. Js nu
stelbiate visk, nieko panaaus man neteko matyti. Esate pati didiausia
paslaptis. Man nieko nereikia - kad tik inoiau, jog ivykote ir esate sau
gus. Ir dar - kad apgintumte Dulija Stratford.
Ramzis pritariamai nusiypsojo:
- Ruok man dokumentus.
Karalius kio rank kien ir itrauk auksin monet, kuri, net
neapirjs, Samiras ikart atpaino.
- Bet, sere, a negaliu. Juk tai ne iaip sau pinigai. Tai kur kas dau
giau...
- Paimk, mano drauge. Ten, i kur atjau, toki yra daugyb. Egipte
paslpiau lobius, kuri verts net pats negaliau nustatyti.
Samiras pam monet, nenutuokdamas, k su ja darysis.
- Galiu j panaudoti js reikalams.
- O savo? Ko reikia, kad tu galtum ivykti su mumis?
Egiptieio pulsas padanjo. Jis atidar duris, ir karalius tyliai nr
liet.
Samiras dar ilgai stovjo prie muziejaus dur, jausdamas ant veido
altus laus ir nesijudindamas i vietos. Po to atsikvojo, jo patalp,
usirakino ir nuingsniavo prie pagrindinio jimo. Vestibiulyje stovjo
didiul Ramzio Didiojo statula, tarsi sveikindama kiekvien, ateinant
muziej. Figra nelabai buvo panai tikr karali, taiau Samiras pa
juto, jog pasirengs nusilenkti prie j.
Inspektorius Trentas sdjo prie savo darbo stalo Skotlandjarde, pa
skends mintyse. Buvo jau antra valanda. Serantas Galtonas seniai i
jo. Pats inspektorius jautsi mirtinai pavargs, bet mintys apie paslap
tingus vykius, prie kuri dabar dar prisidjo ir mogudyst, vis sukosi
jo galvoje.

- 130 v

iaip jau inspektoriaus nedomino lavon skrodimas. Bet pavelgti

Tomio Sarplso kn j paskatino viena aplinkyb - vaikino kienje buvo
rasta auksin moneta, kaip du vandens laai panai "Kleopatros mone
tas" Lourenso kolekcijoje. Ir dar pas j buvo rasta ura knygel, kurioje
uraytas Henrio Stratfordo adresas.
To paties Henrio, kuris rkdamas iandien ilk i savo pussesers
nam, visiems tvirtindamas, kad j upuol mumija.
Tai bent msl. Tas faktas, kad Henris galjo turti senovin monet,
nieko nestebino. Vos prie dvi dienas jis mgino parduoti monet, dabar
jau drsiai galima t tvirtinti. Bet kodl jaunuolis mgino u savo skolas
atsiskaityti su Sarplsu tokia vertinga moneta? Ir kodl udikas nepam
vertingos relikvijos i lavono kiens?
Trentas pirmiausia paskambino Brit muziej. Po to ivert i lovos
Henr Stratford, ketindamas j apklausti.
Bet iki iol niekas nepaaikjo. Nei apie monet, nei apie mogudys
t. inoma, Henris nieko neud. Panas dentelmenai gali mnesi
mnesiais kvarinti galvas kreditoriams. Be to, jis ne toks mogus, kuris
galt altakraujikai smeigti peiliu kam nors krtin. Bent jau taip
man Trentas...
Kita vertus, Henris nepanaus ir mog, galint ibgus i pussese
rs nam visa gerkle kauti, kad j upuol mumija.
Ir dar kai kas nedav inspektoriui ramybs. Mis Stratford labai keis
tai reagavo beprotikus savo pusbrolio pasakojimus. Ji neatrod isi
gandusi. Jau greiiau pasipiktinusi. Kodl tas vykis visai merginos neste
bino? Ir kas tas keistas, neinia i kur staiga atsirads dentelmenas, ap
sigyvens jos namuose? Ir kodl Henris taip keistai irjo j? Mergina,
be abejo, kak slepia. Turbt vis dlto reikia ikrsti namus ir pasikal
bti su sargu.
odiu, miegoti inakt jam neteks.

skyrius

Gili nakt Ramzis stovjo prabangaus Dulijos namo koridoriuje,

stebdamas, kaip domiai juda inkrustuoto senovinio sieninio laikrodio
rodykls. Pagaliau didioji rodykl priartjo prie romniko skaitmens
XII, o maoji - prie skaitmens IV, ir laikrodis pradjo groti velni melo
dij.
Romniki skaitmenys. Jis mat juos visur - ant nam fasad, knyg
puslapiuose... Taip, iuolaikin kultr buvo stipriai siskverbusi Romos

- 131 kalba, jos dail, bei dvasia, susiedama dabart su praeitimi. Net teisingu
mo samprata, taip stipriai paveikusi Dulija, atjo ne i kur nors kitur, o
btent i Romos teisins sistemos.
Miliniki verteiv bankai primin Romos ventoves. Vieose vietose
stovjo didiuls statulos romnikais apdarais. Gatves ugriozdin nei
vaizds pastatai buvo papuoti peristiliais bei maomis romnikomis
kolonomis.
Ramzis nujo Lourenso bibliotek ir sitais patogiame odiniame
krsle. Jis isklaid udegtas vakutes po vis bibliotek, ir dabar kam
barys prisipild velnios viesos. Karaliui tai patiko, be to, buvo patogu.
inoma, mayt verg ryte itiks siaubo priepuolis, pamaius visur pp
sanius vako laelius. Na tai kas? Ivalys.
Karaliui patiko Stratfordo kambarys: jo knygos, raomasis stalas,
gramofonas, kuris grojo kakok Betchoven... Kakokia mayi cy
piani rageli gars samplaika, primenanti kai chor.
Taip keista, kad jis dabar naudojasi viskuo, kas priklaus ilagalviui
anglui, ilauusiam jo kapaviets duris.
Vis dien jis vilkjo sunkiais, grubiais paradiniais Lourenso drabu
iais. O dabar sdi, linds jo ilkin piam bei atlasin chalat. Tie dra
buiai tokie nepatogs. Bet vis keisiausia iuolaikins aprangos dalis,
karaliaus akimis, buvo vyriki odiniai batai. mogaus kojoms visai ne
tinka tokia avalyn. Nebent tik kareiviams, kad apsaugot juos mio
metu. O ia net ir neturtingi mons usidj ant koj itas kankinimo
kameras; tiesa, kai kurie laimingieji dvi batus su skylutmis. Tokia ava
lyn kiek primena sandalus, bent jau kojos gali kvpuoti.
Karalius nusijuok i savo mini. itiek visko iandien pamat, o
galvoja apie batus. Jam jau nebeskauda koj. Kodl gi neumirti t ne
lemt bat?
Joks skausmas Ramzio ilgai nekankindavo; ir joks malonumas neb
davo ilgalaikis. tai dabar jis rko kvapnius Lourenso cigarus, ltai leis
damas dmus, ir galva lengvai svaigsta. Bet tas jausmas netrukus praeis.
Arba brendis. Jis tik akimirk jauiasi apgirts, po pirmo gurknio. Pas
kui po krtin pasklinda iluma, o galva iblaivja.
Jo knas atsiribodavo, atstumdavo bet kok iorin poveik. Nors
Ramzis jaut skon, kvap, prisilietim... O tai keista muzika, sklindan
ti i gramofono, jam tokia maloni, kad norisi verkti...
Tiek dar laukia malonum! Kiek dar visko teks painti! Grs i mu
ziejaus, Ramzis perskait penkias ar eias knygas i Lourenso bibliote
kos. Jis skait domias istorijas apie ''industrin revoliucij". Mgino gilin
tis Karlo Markso idjas, bet jos karaliui pasirod tokios nesmoningos.

- 132 Turtingas mogus rao apie beturius. I kur jam inoti, kas dedasi t
varg galvose? Ramzis ilgai apirinjo gaubl, stengdamasis siminti
emyn bei ali pavadinimus. domi alis Rusija, o tai Amerika - di
diausia io amiaus msl.
Paskui perskait Plutarch. Melagis! Kaip jis drso pareikti, jog Kle
opatra mgino suvilioti savo alies ukariautoj Oktavian?! Kokia ab
surdika idja! Skaitydamas Plutarch, karalius prisimin senukus, ku
rie susirenka grupmis miest aiktse ir dalinasi gandais. Jokios pagar
bos istorijai!
Pakaks. Koks tikslas apie tai galvoti? Staiga karalius pajuto neinia
i kur atsiradus nerim. Kodl? Dl ko jis baiminasi?
Ne, jo negsdina iuolaikinio pasaulio stebuklai, kuri iandien jis
apsiai prisiirjo. Nei grubi primityvi angl kalba, kurios jis pramoko
iki pusiaudienio, nei laiko tarpas, prabgs nuo to, kai jis paskutin kart
umerk akis savo kriptoje... Jam nedav ramybs kiti dalykai: kaip jo
knas geba savaime atsistatyti? Taip greitai ugyja aizdos, praeina
skausmas. tai kad ir ivargusios nuo nepatogios avalyns kojos - j jau
nebeskauda. Ir kodl jo neveikia brendis?
Ramz tai jaudino, nes jis pirm kart susimst apie tai, kad jo pro
tas bei irdis tikriausiai negalt taip greitai regeneruoti. Nejaugi ir dva
sinis skausmas taip greitai praeina, kaip fizinis?
Tai nemanoma. Tuomet, kodl jis nepuol isterij, bevaiktindamas po muziej? Apatikas, tylus slampinjo tarp mumij, sarkofag,
rankrai, pavogt dar tais tolimais laikais, kai jis, Ramzis Didysis, i
vyko i Aleksandrijos ir pasislp savo kapavietje Egipto kalnuose. tai
Samiras sielvartavo. Nuostabusis tamsiaodis Samiras, rudomis akimis.
Akys, bdingos egiptieiams. Bgo amiai, bet moni akys nepasikeit
Samiras - tos alies vaikas.
Negali sakyti, jog prisiminimai visai iblso. Ne, jie gyvi. Ramziui at
rod, jog dar tik vakar jis stebjo, kaip i mauzoliejaus ineamas Kleo
patros karstas ir neamas romn kapus, prie jros. Jis netgi vl pajuto
jros kvap. Girdjo raudas. Per plonus sandal padus jaut kaitint
akmen kart.
Ji norjo bti palaidota alia Marko Antonijaus. Ir karaliens valia
buvo vykdyta. O jis, Ramzis, stovjo minioje tarp paprast praeivi ir
klaussi raudotoj odi: "Ms didioji karalien mir".
Atrod, jo irdis ply i sielvarto. Bet kodl jis neverkia dabar? Sdjo
bibliotekoje, irjo marmurin biust, taiau nejuto jokio skausmo.
- Kleopatra, - sunabdjo jis. Paskui jo atmintyje ikilo visai kitas pa
veikslas - ne subrendusios mirtanios moters, o j paadinusios mergai-

- 133 ts:"Kelkis, Ramzi Didysis! tave kreipiasi Egipto karalien. Pakilk i gi

laus miego ir tapk mano patarju iomis nelaimingomis dienomis".
Ne, jis nejaut nei diaugsmo, nei skausmo.
Vadinasi, eliksyras nenustojo veiks, vis dar teka jo gyslomis, atimda
mas galimyb kentti? Ar esm visai kitur? Karalius seniai tar, jog mie
godamas kapavietje jis kakaip jausdavo laiko tkm. Nesmoningai
atsiribodavo nuo to, kas j galjo skaudinti; o jo sapnai tik rod, kad
smegenys nra mirusios, o tik ramiai miega tyloje bei tamsoje. tai kodl
jo neapm panika, prisilietus sauls spinduliui; jis inojo, kiek laiko i
miegojo.
O galbt dvideimtasis amius j taip priblok, kad prisiminimai
nublanko, neteko buvusios emocins galios? Galbt kada nors skausmas
sugr, ir jis raudos kaip beprotis...
Buvo akimirka muziejuje, kuomet karalius, pamats apgailtin Kle
opatros figr, o greta jos - blank, kvailok Antonij, pajuto kak pa
naaus baim... Ir negaldamas to itverti ilk i muziejaus Londono
gatves. Jis tarsi vl girdjo Kleopatros auksm: "Ramzi! Antonijus mir
ta! Duok jam eliksyro, Ramzi!" Atrod, tarsi balsas sklinda kakur i vi
daus, ir karalius nepajgus jo nutildyti. Ir tada jam pasidar baisu. Kle
opatra buvo visai kaip gyva. Ramzio irdis dundjo, dausi tarsi plak
tuk, dauani asfalt Londono gatvse, diai. Bet tai tik irdies pla
kimas. Tai ne skausmas.
Kas jam rpi, jog vakin figra taip sudark karaliens gro? Jo pa
ties statulos Ramzio visai neerzino; sau ramiai stovjo alia vienos j ir
nekuiavosi su ia pat trisianiu darbininku. Niekas nesitikjo, kad
masinis menas taip tampriai bus susietas su mogaus kno vaizdavimu,
kol romnai nepradjo savo skulptr talpinti prie nam, soduose...
Kleopatra nebuvo romn. Ji buvo graik ir egiptiet. Taiau vis bai
siausia, kad iuolaikiniai, dvideimtojo amiaus mones, yra klaidingos
nuomons apie Kleopatr. Kakodl ji tapo itvirkimo simboliu, nors i
tikrj karalien buvo talentinga, narsi ir domi. J pasmerk dl vieno
lengvabdiko poelgio, o visus gerus dalykus pamiro.
Btent tai Ramz sukrt vakini figr muziejuje. Karalien prisi
mena, bet ne toki, kokia ji buvo i tikrj. Kakokia dayta kek, gu
linti ilkuose ant kuets.
Tyla. Jo irdis vl pradjo dauytis. Ramzis siklaus... Ir igirdo tik
sint laikrod.
Prieais karali stovjo padklas su gardiais pyragaiiais, brendiu,
apelsinais bei kriaumis... Reikia pavalgyti ir igerti - tai visada nurami
na. Nors i ties alkio jausmas karaliui buvo neinomas.

- 134 Juk jis nebenori daugiau sielvartauti, ar ne taip? Tik kodl vis kako
baiminasi? Todl, kad jam nesinori prarasti galimybs patirti mogikus
jausmus. ia ir bt tikroji mirtis!
Ramzis vl pavelg nuostabiai av veid, amint marmure. ia
karalien buvo kur kas labiau panai tikrj Kleopatr negu vakini fi
gr muziejuje. Ir vl jam pasidar kraupu: jo irdis liko rami. Tarsi jis
irt kak beprasmiko, nereikmingo. Ramzis griebsi u galvos ir
giliai atsiduso.
Tiesa, kai jis sivaizduodavo Dulija Stratford, gulini lovoje, jo pro
tas ir irdis akimirksniu susijungdavo... Karalius nusijuok ir pam py
ragait. Sis buvo kietas ir labai saldus. Ramzis j greitai sudorojo. Jis no
rt taip pat greitai "sudoroti" ir Dulija... O, kokia moteris, kokia stul
binanti moteris! Trapi, glena i laik karalien. Jai nereikia valdyti e
mi, ji ir taip atrodo didinga. Stebtinai protinga, nepaprastai stipri.
Veriau apie tai negalvoti, nes neitvrs pakils vir ir pasibels jos
duris.
Tai bus vaizdelis, jei jis siver Dulijos miegamj! Varg tarnait
nubunda mansardoje ir pradeda spiegti. Na ir kas? Dulija Stratford at
sisda lovoje... ji apsivilkusi tuo nriniuotu daikiuku; jis atsigula alia
merginos, nuplia visus nrinius, glosto kitin ir paima j taip greitai,
jog Dulija net pasiprieinti nespja...
Ne. Tu negali itaip pasielgti. Tada viskas sugrius. Pats sunaikinsi sa
vo svajon. Dulija verta, kad su ja bt elgiamasi kantriai bei nuolan
kiai. Jis t suprato, kai stebjo mergin dar bdamas pusiau sustigs sa
vo sarkofage. Stebjo, kaip ji vaikto po bibliotek, klaussi, kaip kalbasi
su juo, mumija, net netardama, kad jis j girdi.
Dulija Stratford - tai didioji msl. Viskas joje paslaptis: jos knas,
siela, jos valia.
Jis gurkteljo brendio. Labai skanu. Utrauk cigar. Atsipjov
apelsino skiltel ir suvalg sulting minktim.
Cigaras paskleid kambaryje nuostab aromat - nepalyginsi su jo
kiais kvaialais. Dulija sak jam, kad tai turkikas tabakas. Tada jis dar
neinojo, k tai reikia, o dabar jau ino. Vartydamas knygut "Pasau
lio istorija", perskait apie turkus bei j ukariavimus. Nuo to jam ir rei
kia pradti - nuo nedideli knygui, kuriose gausu fakt bei apibendri
nim: "Per vien imtmet barbar pulkai ukariavo pus Europos". Su
smulkmenomis vliau susipains - juk tai mas knyg vairiomis pasau
lio kalbomis. Jau vien nuo tos minties karalius nusiypsojo.
Gramofonas nutilo. Ramzis pakilo, prijo prie aparato ir pam kit
juod disk. Toks keistas pavadinimas - "A tiktai pauktelis auksiniame

- 135 narvelyje". Kakodl tas pavadinimas vl jam primin Dulija ir sukl

nor suspausti j tvirtame glbyje. Jis udjo ploktel. Udainavo mote
ris, plonu velniu balseliu. Ramzis prisipyl taur brendio ir pradjo suk
tis po kambar okio ritmu.
Taiau atjo metas atlikti kai kuriuos rimtus reikalus. U lango jau
kiek viesiau. Danguje pasirod pirmieji ryto auros poymiai. Pro nir
miesto triukm karalius igirdo pauki balsus.
Jis nujo alt tui virtuv, surado kelet stiklini ir pyl jas van
dens i nuostabaus varinio kranelio.
Po to sugro bibliotek ir m apirinti alebastrinius soius, su
statytus prieais veidrod. Regis, viskas gerai. Joki trkim nesimato.
Niekas nepasimet. Ir jo maytis degiklis savo vietoje, ir tuti stikliniai in
deliai. Dabar tereikia tik laelio aliejaus. Arba tai itas vakigalis.
Nustms al papirus ritinlius, Ramzis udeg vaks dagt.
Po to dar kart apirjo soius. Ranka veik greiiau u atmint.
Pasms i soio balt milteli, jis jau inojo, kad elgiasi teisingai.
O, kas bt atsitik, jei Henris Stratfordas bt linds milteli it
sot! Jis iprott! Jo dd nutraukt jam galv!
Ir ia Ramziui ov galv mintis, jog nuodai, kurie baugino jo ami
ninkus, kain ar sukelt siaub dvideimtojo amiaus mokslininkams.
Jie bt tvarkingai ine vien po kito visus soius i kapaviets ir ity
r, patikrin j veikim. Galima atlikti eksperiment su gyvnais. Viskas
taip paprasta. Ir bt tarp nuod surad eliksyr.
Taiau dabar apie gyvybs eliksyr ino tik Samiras ir Dulija Stratford. Ir jie niekada niekam neatskleis paslapties. Bet Lourensas spjo i
versti dal jo ura. Jo dienoratis kakur ia. Tik Ramzis jo kol kas ne
rado. Bt galima perskaityti. Ir dar pergamentai.
Kaip bebt, itaip tstis negali. Jis turi neiotis eliksyr su savimi.
Suprantama, gali bti, kad skystis galjo prarasti savo savybes. Beveik
du tkstanius met milteliai guljo sotyje. Per tok laik vynas pavirs
t actu ar dar kuo nors, o miltai - dulkmis.
Karaliaus ranka kiek drebjo, kai jis br metalin degiklio indel
kelet stambi granuli. Pakrat sot, nordamas sitikinti, kad ten liko
dar truput milteli. Po to atsargiai pirtu imai miltelius ir pyl tru
put vandens i stiklins.
Dabar galima udegti vak. Kai vakas m burbuliuoti, jis idliojo
ant stalo nedidelius indelius. Keturi buteliukai su sidabriniais kamteliais.
Po keli sekundi prasidjo virsmas. Milteliai itirpo vandenyje, ta
po burbuliuojaniu fosforescuojaniu skysiu. Jis atrod tikrai grsmin
gai - paragavus, gali sudeginti vis gleivin. Bet taip tik atrod. Kadaise,

- 136 nordamas tapti nemirtingu, Ramzis nedvejodamas igr piln taur

tokio skysio. Nebuvo jokio skausmo. Karalius ypteljo. Apskritai jokio
skausmo nebuvo.
Jis atsargiai pakl ind ir supilst garuojant eliksyr paruotus bu
teliukus. Palauk, kol indas atvs, ir aplai j. Paskui udar buteliukus
ir, pams vak, uliejo kamius vaku.
Tris buteliukus sidjo kien. Ketvirt, kuris liko neudarytas, nusi
ne oranerij. Sustojo, tamsoje apirindamas gles.
Pro stilines sienas nieko nesimat - u lango buvo tamsi naktis. Utat
Ramzis pakankamai aikiai mat savo atspind: aukt figr tamsiai
avietiniu chalatu apviesto kambario fone.
Jis prijo prie vazone auganio papario. Augalas buvo didiulis,
tamsiais aliais lapais. Karalius pyl truput eliksyro drgn dirv. Po
to atsisuko bugenvil su maais rausvais pumpurliais, pasislpusiais po
alia lapija, ir laino vazon kelet eliksyro la.
Pasigirdo tylus naresys. Toliau tsti jau nebuvo prasms... Taiau
karalius jo nuo vieno vazono prie kito ir laino tol, kol buteliuke liko tik
pus buvusio skysio. Tereikia palaukti kelet sekundi, ir bus aiku, ar
iliko stebuklingos eliksyro galios. Ramzis pakl akis stiklines patalpos
lubas. Pasirod pirmieji sauls spinduliai - dievas Ra siunia ilum.
Papario lapai igrajo, pailgjo; atsirado nauji velns gliai. Bugenvil atsigavo, pumpurai ikart isiskleid rykiais raudonais iedais.
Visa oranerija atgijo, augalai pasikeit. Ramzis usimerk ir girdjo ty
l j lap nares. Jo knu nubgo iurpuliukai...
Kaip jis galjo dvejoti? Kaip galjo pagalvoti, jog eliksyras prarado
savo gali? Juk vienos dozs pakako, kad jis tapt nemirtingu. Kodl da
bar paman, kad stebuklingam grimui galjo kas nors atsitikti?
Karalius sikio buteliuk kien, atidar atsarginio ijimo duris ir
ijo drgn prieaurio rk.
Henriui taip skaudjo galv, kad vargelis sunkiai irjo prieais j
idygusius detektyvus. Jie paadino Stratford jaunesnj, nutrauk jo
sapn... O sapnavo jis t padar - mumij. Visas imutas prakaito, jis
prapl akis, grieb pistolet, sidjo kien ir nuskubjo atidaryti du
r. K gi, jei j i e nori Henr sugauti...
- Tomis Sarplsas! J visi pasta, - piktai atr Henris, stengdamas
nuslpti baim. - Visi i jo skolinasi. Ir tik dl to js mane paadinote, dar
nepravitus?
Jis kvailai sistebeilijo Galton, tuo metu itraukus i kiens pra
keikt monet su Kleopatros atvaizdu. Ir kodl jis buvo toks idiotas?

- 137 Kaip galjo palikti nuudytojo kienje auksin monet? Bet juk neketi
no nieko udyti. Ir, suprantama, nepagalvojo apie toki smulkmen...
- Ar anksiau esate mats it daikt, sere?
Ramiai. Juk nebuvo joki liudinink. Apsimesk pasipiktinusiu - visa
da padeda.
- inoma. Ji i mano dds Lourenso kolekcijos. I Ramzio kapavie
ts. I kur j gavote? Ji turt bti saugoma. Tai relikvija.
- Neaiku, - pasak kitas detektyvas, pasivadins Trentu, - kaip ji at
sidr nuudytojo kienje. Ir kodl udikas jos nepam?
Henris pasitais plaukus. Kad bent galvos taip neskaudt... Kad taip
galt truput igerti ir turt galimyb bent kiek pagalvoti!
- Redinaldas Ramsjus, - ipykino jis, irdamas policininkui
akis. - Juk toks egiptologo, kuris gyvena pas mano pusseser, vardas.
Dieve, kas tuose namuose dedasi?!
- Misteris Ramsjus?
- Ar js apklauste t mog? I kur apskritai jis atsirado? - Henrio
veidas raudo. - Nejaugi turiu atlikti js darb? Kas jis toks, tas velnio i
pera? Ir k jis veikia mano giminaii namuose, kuriuose iuo metu yra
atveti Egipto lobiai?
Koki valand Ramzis vaikiojo po miest. Rytas buvo kanotas,
altas. Miliniki Meifero namai baigsi, prasidjo varg kvartalas. Jis
kitino tarp apgailtin lneli, siauromis gatvelmis, primenaniomis
senovs Romos arba Jerihono gatves. Visur arkli kanop pdsakai, m
lo krvos.
Vargingai apsireng praeiviai spoksojo karali. Turbt jam nederjo
ieiti gatv, apsirengus ilgu chalatu. Bet argi tai svarbu? Dabar jis Ram
zis Keliauninkas. Siame amiuje Ramzis Prakeiktasis tik atsitiktinis ke
liautojas, juk eliksyras isaugojo savo gali. iuolaikinis mokslas nepaj
gus atskleisti jo paslapt. Senovje taip pat niekas negaljo praskleisti pa
slapties ydo.
Na, irk gi iuos bedalius, vargus, mieganius gatvse. Kvpuok
dvokiani lneli oru. J durys atviros - tarsi isiiojusi burna, iraugjanti i vidaus nevarumus ir ryjant tyr ryto or.
Prie Ramzio prijo elgeta.
- Duokite pus ilingo, sere. Dvi dienas nieko nevalgiau. Pasigailkite,
sere.
Karalius prajo pro al. Jo avalyn sulapo, isipurvino.
Prijo jauna moteris. irk j, siklausyk, kaip sunkiai ji kosi, kaip
dreba nusilpusi jos krtin.

- 138 - Ar nenorite pasilinksminti, sere? Turiu puik ilt kambar.

O taip, jis troko tos moters paslaug, troko taip stipriai, kad ikart
visas sitemp. Kartlig netiktai suteik moterikei avesio - ji gracingu
judesiu apnuogino krtin ir graudiai ypteljo.
- Ne dabar, mano grauole, - sumurmjo Ramzis.
Gatv, jeigu j buvo galima taip pavadinti, atved karali prie griu
vsi. Apdeg namai, dar teberkstantys dmai, duobs vietoje lang nra nei stikl nei uuolaid.
Bet netgi ia vargai vilgiojo i ni bei dur ang. Beviltikai ver
k kakoks vaikas.
Karalius jo tolyn. Jis girdjo, kaip atgyja milinikas miestas. Tai jau
buvo ne tik moni balsai. Vos tik dangus pravito, m busti mainos.
Tolumoje bosu sugriaudjo garveys. Ramzis sustojo. Jis jaut lekianios
bgiais didiuls pabaisos vibracij, jaut, kaip dreba em po kojomis.
Geleiniais bgiais dundantys ratai pakerjo karali...
Aus riantis garsas privert vyrik krptelti. Jis atsisuko paiu lai
ku - tiesiai j lk automobilis, vairuojamas kakokio jaunuolio. Ram
zis prisiglaud prie akmenins sienos, ir automobilis, aptaks j purvu,
pravilp pro al.
Karalius pyko. Tai retas atvejis, kai jis patenka toki situacij, kur
jauiasi ess bejgis.
Jis stovjo ir sutriks irjo negyv baland, gulint ant grindinio.
T riebi purvinai pilk pauki Londone buvo begals. Jie briais ap
tpdavo palanges, stogus... O it partrenk automobilis, jo sparn ra
tas grdo gatvs purv.
Papt vjas, ir sparnas sujudjo, tarsi pauktis bt gyvas.
Ir mai praeitis uvald Ramz, prievarta itempdama j i dabarties.
Jis atsidr kitoje erdvje, kitoje epochoje. Sugro patys seniausi, bet to
kie gyvi prisiminimai...
Jis stovjo urve, kur buvo atjs pas hetit yn. Karikais drabuiais,
su kardu rankoje. Stovjo ir uriets galv irjo baltus balandius,
sukanius ratus saultame danguje vir jimo urv.
"Ar jie nemirtingi?" - paklaus jis tuomet yns.
Moteris nusikvatojo.
"Jie lesa, bet jiems maistas nebtinas. Jie geria, bet gali apseiti ir be
vandens. J jga i sauls. Nebus sauls - ir jie usns. Bet nemirs, mano
karaliau".
Ramzis irjo jos sen, raukli ivagot veid. Tas moters juokas
karali suerzino.
"Kur eliksyras?" - nekantravo jis.

- 139 "Tu manai, jis vertingas daiktas? - yn artjo prie jo, vis erzindama.
Jos akys blizgjo. - O kas tada bus, kai visame pasaulyje gyvens nemir
tingi mones? Po to - j vaikai, j ankai? Ir niekas negals numirti... Sa
kau tau - baisi paslaptis slypi itame urve. Pasaulio pabaigos paslaptis".
Tada jis isitrauk kard ir sugriaudjo:
- Duok man j!
yns tai neigsdino, ji tik ypteljo.
"O k, jeigu tas eliksyras nuudys tave, padks egiptieti? Juk dar
n vienas mogus nra jo ibands - nei vyras, nei moteris, nei vaikas".
Bet jis jau mat taur su baltu skysiu. Ir lentel, ant kurios buvo ka
kas parayta.
Jis eng pirmyn ir perskait ura. Nejaugi tai ir yra gyvybs elik
syro formul? Paios paprasiausios sudedamosios dalys. Toki augal
jis galt savo rankomis prisirinkti gimtosios alies laukuose ar pievose.
Negaldamas patikti savo akimis, jis simin formul. Tuomet dar nei
nodamas, kad nepamir jos vis gyvenim. Niekada...
Skystis, tai jis. Ramzis abiem rankom pam taur ir igr. Kakur
i toli sklido beprotikas yns juokas, aidu skambdamas po miliniko
urvo skliautais.
Paskui jis apsisuko, nusival lpas. Jo akys isiplt, visas knas su
drebjo, sitemp raumenys, persikreip veidas. Jautsi taip, tarsi mio
metu sdt savo kovos veime, auktai ikls kard ir rkdamas kovos
kius.
v

yn pasitrauk atatupsta. Ji pamat, kaip vyrikio plaukai sujudjo,

tarsi pajudinti vjo; ili ikrito, o j vietoje iaugo tanks katoniniai;
tamsios akys praviesjo, pasidar ydros... Visus iuos pasikeitimus pats
Ramzis pastebjo jau vliau, pavelgs savo atvaizd veidrodyje.
"Na, k gi, pairsime, - suriko jis. irdis palusiai dausi, raume
nys drebjo. Koks jis lengvas, koks stiprus! Jam atrod, jog galt net pa
kilti dang. - Tai kaip, moterike, gyvas a ar jau lavonas?.."
Ramzis atsikvojo ir suprato beess Londono gatvje. Atrod, tarsi
viskas bt vyk vos prie kelet valand! Jis dar girdjo plazdant skrai
dani vir urvo balandi sparnus. Septyni imtai met skiria t minu
t nuo dienos, kuomet jis eng savo kapaviet, pasirengs pasinerti
ilg gil mieg. Tai buvo pirmasis jo miegas. Ir jau du tkstaniai met
prabgo nuo to, kai jis buvo paadintas... kad po keleto met vl engt
kript ir nugrimzt neini.
O dabar jis Londone. Dvideimtas amius. Ramzis visas virpjo.
Drgnas vjas vl pajudino pilko balandio, gulinio ant gatvs grindi
nio, plunksnas. Karalius per purvyn nulepsjo prie negyvo paukio,

- 140 atsiklaup, pam j rankas. Kokia trapi btyb! Vos prie akimirk
buvo pilna gyvybs, o dabar - tik apgailtina dvsena. Nors balti pke
liai vis dar juda ant vos iltos krtinls.
Kaip negailestingai talo ledinis vjas! Ir kaip spaudia ird, irint
it nelaiming mayt btyb!
Laikydamas baland deinje rankoje, Ramzis isitrauk i kiens
jau pradt eliksyro buteliuk. Atidar ir aplakst ma knel. Po to
laino kelet la snapel.
Neprajo minut, ir balandis suvirpjo, atsivr mayts apvalios
akys. Po to paukiukas pasipurt, suplasnojo sparnais, atgijo. Ramzis j
paleido. Pakils, balandis dar kur laik suko ratus auktai vir karaliaus
galvos pilkame ryto danguje.
Karalius stebjo paukiuk, kol is dingo i aki. Nuo iolei jis ne
mirtingas. Pasmerktas aminam skrydiui...
Ir dar vienas prisiminimas netiktai, i pasal uklupo karali. Ty
liai, greitai, tarsi klastingas udikas. Mauzoliejus, marmuriniai korido
riai, kolonos ir trapi Kleopatros figra. Ji bga paskui Ramz, o jis vis tols
ta, skuba - kad tik toliau nuo Marko Antonijaus kno, gulinio ant pa
auksuotos kuets.
"Tu gali sugrinti jam gyvyb! - auk karalien. - Tu inai, tu gali.
Dar nevlu, Ramzi! Duok eliksyro mums abiems, man ir Antonijui! Ne
nusigrk nuo mans, Ramzi!" Ilgi Kleopatros nagai sikibo jam rank.
nirs jis atsisuko, sugrieb Kleopatr u pei ir pastm. Ji parg
riuvo, pravirko. Kokia bejg tada buvo, kokia nusilpusi... juodi ratilai
paakiuose...
Balandis pasislp u Londono stog. Patekjo saul ir nuviet ka
muolinius debesis keista balkva viesa.
Karaliaus vilgsnis apsiblaus; irdis krtinje lo. Jis pravirko, jis
kkiojo, tarsi bejgis vaikas. O Dieve, kodl jis man prarads gebjim
jausti!?
Nebyliame sapne prabgo imtmeiai, ir tai karali paadino. Dabar
stingulys prajo, ir jo vl laukia meil bei sielvartas. Si minut - tik pir
masis kanios niuansas. Kas laukia jo ateityje, kuomet irdis bei siela vi
sikai atgims? Kokios kanios, kokie sukrtimai?
Ramzis pasiirjo vis dar rankoje suspaust buteliuk. Jam kilo pa
gunda numesti indel ant grindinio. Lai stebuklingi laai palieia purvin
gatv. O likusius buteliukus jis nune kur nors toliau nuo Londono... kur
auga ol. Ir tiktai lauko gls bus liudininks, jog karalius ipyl gyvy
bs eliksyr ant ems.

- 747 Bet kam save apgaudinti? Juk jis inojo, kaip pagaminti eliksyr!
simin, kas buvo parayta toje lentelje. Ir negaljo sunaikinti to, kas
amiams pasiliko jo atmintyje.
Samiras ilipo i kebo, pakl apykakl, gindamasis nuo nirtanio
vjo, ir, susikis rankas kienes, veik dar penkiasdeimt jard iki rei
kiamos vietos. O tai ir tas namas ant kampo. Jis pakilo laiptais ir pasibel
d duris.
Juoda vilnone suknele vilkinti moteris pakviet j ueiti. Samiras tyl
damas jo ankt kambarl, nustatyt stalais bei stelaais, ant kuri
idlioti daiktai i Egipto. Ant vieno stalo guljo papiruso ritinlis bei di
dinamasis stiklas. Kambaryje sdjo du egiptieiai. Jie skait rytinius
laikraius ir trauk dm.
Samiras pavelg papirusus. Nieko domaus. Po to - ilg pageltu
si mumij su neblogai isilaikiusiomis drobulmis.
- A, sveikas! Be reikalo atjai, - pasak vyrikis, vardu Abdelis. - Pa
prasiausia turgaus klastot. Zakio darbas. Tu pasti j. Iskyrus it vai
kin... - jis parod mumij. - Jis tikras, bet nevertas tavo dmesio.
Samiras vis dlto prijo ariau prie mumijos.
- Asmenins kolekcijos likuiai, - pastebjo Abdelis. - Ne tas lygis.
Sveias linkteljo.
- Girdjau, turguje pasirod monetos su Kleopatros atvaizdu, - itar
Abdelis. - Kad taip bent akies krateliu vilgteljus!
- Man reikia paso, Abdeli, - pasak Samiras. - Dokument. Ir greitai.
Abdelis atsak ne i karto. Jis dmiai stebjo svei. Tas kio rank
kien.
- Ir dar man prireiks pinig.
Samiras itrauk i kiens auksin monet su Kleopatros atvaizdu.
Abdelis net nepakildamas nuo kds grieb j i sveio rank. Tas ra
miai stebjo, kaip egiptietis apirinja monet.
- Atsargumas, mano drauge, - itar Samiras. - Reikia paskubti ir b
ti atsargiam. Aptarkime detales.
Sugro Oskaras. Dulija bgtavo, jog dabar, jei Rita prasitars, gali
kilti problem. Tik kain, ar Oskaras ja patikt. Jis kambarin laiko
kvaila.
Kai Dulija nusileido emyn, liokajus kaip tik rakino duris. Rankose
jis laik puokt roi. Ir padav eimininkei laik, gaut kartu su
puokte.

- 742 - K tik atne, mis, - pasak Oskaras.

- Taip, inau.
Dulija lengviau atsiduso, pamaiusi, jog laikas ne nuo Alekso, o
nuo jo tvo. Ji greitai perskait. Oskaras lauk.
- Paskambink grafui Ruterfordui, Oskarai, ir pasakyk, kad turbt
negalsiu ateiti piet. Perduok, jog vliau jam paskambinsiu ir pati visk
paaikinsiu.
Oskaras jau ketino eiti, bet Dulija itrauk i puokts vien ro ir
pasak:
- Pastatyk jas svetainje.
Mergina kvp ros aromato, prisiliet prie velni iedlapi. Kajai
daryti su Aleksu? Kol kas dar anksti kako imtis, bet kiekviena diena vis
labiau apsunkina padt.
Ramzis... kas jis toks? tai kas labiausiai j domina.
Tvo miegamojo durys atidarytos, lova paklota.
Mergina nuskubjo oranerij. Dar neprijusi iki dur, pastebjo
veli bugenvil, apsipylusi didiuliais raudonais iedais.
ia tai bent. Vakar ji net nepastebjo, jog gl ydi. O kokie papar
iai! Tai bent... Ir lelijos isiskleid, praydo.
- Koks ia stebuklas! - itar mergina.
Ir pamat Ramz. Jis sdjo pintoje kdje ir stebjo mergin. Buvo
apsirengs, pasiruos kakur eiti. Ir atrod toks graus, elegantikas!
Plaukai dar tankesni, velesni, o didiulse ydrose akyse slypi gilus li
desys. Bet tai jis nusiypsojo savo nepakartojama ypsena, ir jo veidas
vl nuvito.
Vien akimirk Dulijai kakodl pasidar baisu: jai pasirod, kad
Ramzis tuojau pat pravirks. Bet jis pakilo, prijo prie jos ir paglost
skruost.
- Tikrasis stebuklas - tai tu, - itar karalius.
Dulijai kilo nenumaldomas noras apkabinti j, bet ji tik stovjo ir
irjo vyrik, mgaudamasi jo artumu. Po to ities rank ir paliet jo
veid...
O dabar reikia engti ingsn atgal. Ji jau inojo, kad taip reikia. Ta
iau Ramzis nustebino j. Jis pats atsitrauk ir, paliets lpomis merginos
kakt, itar:
- A noriu ivykti Egipt, Dulija. Anksiau ar vliau tursiu t pa
daryti. Todl jau veriau vaiuosiu dabar.
Jo balse girdjosi nuovargis bei lidesys. Vakarykt velnum pakei
t sielvartas. Akys atrod gilesns, tamsesns. Mergina neklydo - jis tik
rai netrukus pravirks. Jai buvo baisu.

- 743 Dieve, kaip jis kenia!

- inoma, - pasak ji. - Mes vaiuosime Egipt, vaiuosime drau
ge...
- A to tikiuosi, - atsak Ramzis. - Dulija, kol neatsisveikinsiu su
Egiptu, su senuoju savo pasauliu, netapsiu savas ioje epochoje.
- Suprantu.
- A troktu ateities! - sunabdjo jis. - Noriu... - Jis nutilo. Neturjo
jg tsti. Nusisuko ir itrauk i kiens sauj auksini monet.
- Ar galsime u jas nupirkti kok nors laiv, Dulija? Kuris mus per
vet per jr.
- A pati viskuo pasirpinsiu, - pasak ji. - Ir mes ivyksime. O dabar
eik pusryiauti. inau, kad esi alkanas.
Jis nusijuok - net pats i savs to nesitikjo.
- A ikart pradsiu tvarkyti reikalus.
Dulija nuskubjo virtuv. Oskaras kaip tik buvo paruos padkl
su pusryiais. Virtuvje kvepjo kava, cinamonu ir k tik ikeptomis
bandelmis.
- Oskarai, paskambink Tomui Kukui. Usakyk bilietus iki Aleksan
drijos. Man ir misteriui Ramsjui. Pasistenk, kad juos atnet kuo grei
iau. Jei spsime, ivyksime dar iandien. Paskubk, pusryiais pasir
pinsiu pati.
Oskaras buvo apstulbs:
- Bet, mis Dulija, o kaipgi...
- Daryk, k tau sakau, Oskarai. Tuojau pat skambink. Paskubk.
Negalima delsti n minuts.
Su padklu rankose ji sugro sauls apviest oranerij ir dar kar
t pasigrojo staiga praydusiomis glmis. Visos jos buvo nuostabios.
- Tu tik pairk, - sunabdjo ji. - Anksiau tarsi biau j nepaste
bjusi. Viskas skendi ieduose. avinga...
Ramzis stovjo prie jimo ir stebjo Dulija. Jo nuostabus veidas vis
dar buvo susimsts ir lidnas.
- Taip, avinga, - itar jis.

10

skyrius

Namuose buvo sumaitis. Suinojusi, kad vyksta Egipt, Rita vos

neiprotjo. Oskaras buvo paliekamas saugoti namus. Jis padjo tampyti
sunkius lagaminus.

- 144 Rendolfas ir Aleksas iki ukimimo ginijosi su Dulij, mgindami ti

kinti mergin, kad jai jokiu bdu negalima vaiuoti.
O paslaptingasis misteris Ramsjus sdjo oranerijoje prie pinto sta
liuko ir nenustodamas valg bei tutino vien bokal po kito. Tuo pat
metu jis skait laikraius, kaip Eliotui pasirod, po du ikart. Ir dar vis
itraukdavo koki nors knyg i ant grind sukrautos krvels... Varty
davo j, tarsi kako iekodamas, o surads ir perskaits reikiam viet,
ia pat numesdavo knyg ant grind.
Eliotas sdjo egiptietikoje salje, Lourenso krsle ir stebjo vykius,
vis vilgiodamas Dulij, besisukiojani svetainje, ir mister Ramsj, kuris akivaizdiai pastebjo jam skiriam dmes, bet tai jo visai ne
jaudino.
Antras nebylus stebtojas buvo Samiras. Jis stovjo oranerijos gilu
moje, tarp velios lapijos ir abejingu vilgsniu irjo kakur tol.
Prie tris valandas Dulij paskambino Eliotui. Tas nieko nelaukda
mas pradjo veikti. Grafas tikjosi tokios vyki eigos, todl dabar ramiai
stebjo dram, vykstani svetainje.
- Bet tu juk negali taip paprastai ivykti Egipt su vyrikiu, apie ku
r nieko neinai, - kalbjo Rendolfas, i vis jg mgindamas tvardytis.
Argi galima vykti toki kelion be palydovs ir pagalbininks?
- Dulij, a kategorikai prietarauju, - kalbjo Aleksas, net iblyks
i nusivylimo. - Tu negali ivaiuoti viena.
- Pakaks, - atsak mergina. - A suaugusi moteris. Ir ivaiuoju. Ga
liu pati savimi pasirpinti. Be to, su manimi vaiuoja Rita ir Samiras, ar
timiausias mano tvo draugas. Geresnio gynjo u j nerasi.
- Dulij, juk jie tau ne kompanija. Tu tai inai. Bus skandalas.
- Dde Rendolfai, laivas iplaukia ketvirt valand. Mums reikia ne
delsiant ivykti. Pakalbkime apie reikalus. A paruoiau galiojim. Tu
kaip ir anksiau galsi tvarkyti kompanijos reikalus.
Tyla. "Na tai ir prijome prie paties svarbiausio", - pagalvojo Elio
tas, igirds, kaip Rendolfas usikosjo.
- K gi, t btinai reikjo padaryti, mieloji, - tyliai itar jis.
Aleksas pamgino siterpti, bet Dulij mandagiai sustabd j. Ko
kius dar dokumentus jai reikia pasirayti? Jis gali juos nusisti ikart
Aleksandrij. Ji visk pasirays ir atsis atgal Anglij.
Patenkintas, kad vis dlto Dulij ivaiuoja, Eliotas pakilo ir nujo
oranerij.
Ramzis vis dar nesustodamas valg. tai jis pam udegtus cigarus
- tris ikart - ir utrauk dm. Po to vl sugro prie pudingo, nugarins

- 145 kepsnio ir duonos su sviestu. Prieais j guljo atversta knyga. Tai buvo
iuolaikinio Egipto istorija. Atrod, jog itas mogus neskait, o bgiojo
akimis po eilutes - taip greitai jis vart puslapius.
Staiga Eliotas pastebjo pasikeitusius augalus. J nustebino papario
dydis, o bugenvil taip isiakojo, jog visai udeng jim oranerij.
Viepatie, kas ia atsitiko? Kur bepavelgsi, ydi lelijos, sauluts, o gebe
ns apraizg visas stiklines patalpos lubas.
Nei Samiras, nei Ramzis jo kol kas nepastebjo ar tik apsimet nepa
steb. Eliotas, sutramds nuostab, nuskyn vien baltai alyvins spalvos
ied, kabant tiesiai vir jo galvos, ir msi apirinti kiet pumpur.
Kaip avu! Po to jis pakl akis ir sutiko Ramzio vilgsn.
Samiras tuojau pat atskubjo pagalb.
- Lorde Ruterfordai, leiskite man... - Jis nutilo, nerasdamas tinkam
odi.
Ramzis pakilo, nusival servetle rankas.
Grafas sidjo nuskint ied kien ir ities rank nepastamajam.
- Js turbt Ramsjus Redinaldas, - itar Eliotas. - Labai malonu.
A esu senas Stratford eimos draugas. Taip pat savotikas egiptologas.
Mano snus Aleksas Dulijos suadtinis, jie ketina susituokti. Js tik
riausiai jau inote.
Vyrikis neinojo. Arba nesuprato. Jo skruostai kiek paraudo,
- Susituokti? - tyliai pakartojo Ramzis. Po to jau garsiau pridr: - J
s snui pasisek.
Grafas pavelg maistu nukraut stal, vl apirjo pasikeitusius
augalus, ir jo vilgsnis sugro prie nepastamo vyrikio. Taip, turbt
per vis gyvenim Eliotui neteko matyti toki grauoli! Visai be trku
m. Ir tokios aistringos ydros akys. Dl toki moterys kraustosi i pro
to. O dar pridkite spindini ypsen, ir js gausite beveik fatalik va
riant. Tiesiai deimtuk!
Tyla usits - negerai.
- Ak, tiesa, dienoratis, - itar Eliotas ir m raustis palto kienje.
Samiras atpaino odin virel.
- itas dienoratis, - paaikino Eliotas, - priklaus Lourensui. Jame
vertinga informacija apie Ramzio kapaviet. Karaliaus uraai ant papi
ruso. A prajusi nakt isineiau j, o dabar reikia daikt grinti viet.
Ramzio veidas surstjo.
Eliotas apsisuko ir, pasiremdamas lazdele, eng kelet ingsni link
Lourenso stalo, nevalingai raukydamasis i skausmo.
Ramzis nusek jam i paskos.

- 746 - Js keniate snari skausm, - pasak egiptietis. - Ar turite iuolai

kik vaist? inau vien senovin egiptiei recept. Tai gluosnio iev.
J reikia uplikyti.
- Taip, - atsiliep Eliotas, velgdamas stulbinaniai ydras akis. iandien mes tuos vaistus vadiname aspirinu, ar ne? - Jis nusiypsojo.
Viskas vyko taip sklandiai, jog pranoko net jo lkesius. Grafas tikjosi,
kad raudonis jo neidav. Tuo tarpu Ramzio skruostai paraudonavo. Jeigu js nieko negirdjote apie aspirin, draugui, kurgi js buvote vis
laik? Mes j gaminame dirbtiniu bdu. Nejaugi nesate girdjs net to
kio odio?
Ramzio veidas nepasikeit, vyrikis tik kiek prisimerk, tarsi norda
mas parodyti grafui, jog vertino jo odius.
- A nesu mokslininkas, grafe, - ramiai pasak egiptietis, - esu dau
giau stebtojas, filosofas. Tai js j vadinate aspirinu? Gerai, dabar jau i
nosiu. Tikriausiai pernelyg ilgai gyvenau tolimuose kratuose. - Ir jis pa
aipiai kilsteljo antakius.
- Suprantama, senovs egiptieiai turjo efektyvesni vaist negu
gluosnio iev. Ar ne taip? - tiesiai ir Eliotas, pavelgs ant stalo sto
vinius alebastrinius soius. - Turiu galvoje stipriai veikianias media
gas, eliksyrus, galinius ne tik sumainti snari skausm...
- Stipriai veikianios mediagos - tai geras dalykas, - ramiai atsak
Ramzis. - Bet jos kartais pavojingos... Koks js keistas, grafe. Nejaugi
patikjote tuo, k perskaitte savo draugo Lourenso dienoratyje?
- Taip, patikjau. Todl, kad a taip pat nesu mokslininkas. Tikriau
siai mes su jumis abu esame filosofai. Be to, a dar truput poetas. Savo
svajonse tiek daug esu keliavs!
Du vyrikiai tyldami velg vienas kit.
- Poetas, - pakartojo Ramzis, nuvelgs graf taip, tarsi nort ima
tuoti jo g. - Suprantu. Bet js kalbate labai keistus dalykus.
Eliotas iliko orus. Jis jaut u markini apykakls tekant prakait,
bet veido iraika iliko maloni, draugika.
- Noriau artimiau jus painti, - netiktai prisipaino grafas. - Ir...
pasimokyti i js. - Jis sutriko. ydros skys imu i vi. - Galbt
Kaire ar Aleksandrijoje mudu tursime galimyb pasikalbti. Galime ar
timiau susipainti ir laive.
- Js vykstate Egipt? - kilsteljs galv paklaus Ramzis.
- Taip. - Jis mandagiai praleido egiptiet pirma savs, ir jiedu jo sve
tain. Eliotas atsistojo alia Dulijos, kuri kaip tik pasira eilin doku
ment ir teik j ddei. - Mudu su Aleksu abu vaiuojame. Vos tik Du-

- 747 lija paskambino, usakiau bilietus t pat laiv. Net nemanme jos vie
nos ileisti. Tiesa, Aleksai?
- Eliotai, juk a pasakiau "ne"! - pasipiktino Dulija.
- Tti, a nesuprantu... - prabilo Aleksas.
- Taip, mano mieloji, - siterp Eliotas, - tu pasakei, bet a negaljau
sutikti su tavo "ne". Be to, gal tai bus mano paskutin kelion Egipt.
O Aleksas dar niekada tenai nebuvo. Juk neketini atimti i ms tokio
malonumo?! O kodl tau nepatinka ms kompanija?
- Taip, man irgi nortsi nuvykti Egipt, - pareik galutinai sutri
ks vargas Aleksas.
- Na, k gi, lagaminai sukrauti ir jau pakeliui, - ubaig Eliotas. - Ge
rai, mums metas, antraip pavluosime.
Dulija irjo j. Jos akyse spindjo nebylus niris.
Ramzis gerairdikai nusijuok.
- Vadinasi, mes visi vykstame Egipt, - pasak jis. - Tai labai smagu.
Kaip jau sakte, grafe Ruterfordai, mes pasikalbsime laive.
Rendolfas paslp Dulijos pasirayt galiojim ir pakl akis.
- Vadinasi, nusprsta. Malonios kelions, brangioji. - Ir velniai pabu
iavo dukteri skruost.
Vl komarikas sapnas. Henris niekaip negaljo nubusti. Neramiai
vartsi Deizs lovoje, sikniaubs kvepiani pagalv.
- Juk tai tik sapnas, - sumurmjo jis. - Tereikia atsibusti...
Bet jis vl mat prie jo artjani mumij; nuo kurios koj buvo nu
kar skarmalai. Ir pajuto sikibusius jo kakl lykius tos pabaisos pir
tus. Henris norjo surikti, bet negaljo. Jis duso nuo kap tvaiko. Apsi
verts ant kito ono, numet ant grind antklod ir nevalingai sugniau
kumius.
Kai pagaliau jaunuolis atsimerk, pamat savo tv.
- O Viepatie, - sunabdjo Henris ir vl padjo galv ant pagalvs.
Po to krpteljo ir dmiai pavelg prie lovos stovint gimdytoj.
- K tu ia veiki? - sudejavo Henris.
- To paties galiau tavs paklausti. Lsk i lovos ir renkis. Tavo laga
minas apaioje, kebe. Jis nuve tave uost. Vaiuosi Egipt.
- Nesulauksi!
Kas tai? Naktinio komaro tsinys?
Rendolfas nusim skrybl ir atsisdo ant kds. Henris jau siek ci
garo ir degtuk, bet tvas patrauk juos al.
- Velniava, - sumurmjo Henris.

- 148 - O dabar klausykis. Man vl patikta vadovauti kompanijai. Tavo

sesuo Dulija ir jos paslaptingasis drauguis egiptietis iandien iplaukia
Aleksandrij. Eliotas su Aleksu plaukia drauge su jais. Tu taip pat i
vyksi tuo laivu, supratai? Juk esi Dulijos brolis, geresnio kompaniono jai
ir nereikia. Pasirpinsi, kad viskas likt savo vietose, kad niekas nesu
kliudyt tavo seseriai itekti u Alekso. Ir stebsi, kad tas mogus, kas
jis bebt, nenuskriaust vienintels mano brolio dukters.
- itas mogus! Tu iprotjai! Nejaugi manai...
- Jei atsisakysi, atimsiu i tavs paveldjimo teis ir negausi pinig! Rendolfas pasilenk ir prabilo tyliau: - tai taip, Henri. Visada duodavau
tau, ko tik panordavai. Bet jei dabar nepaklusi man ir neubaigsi iki
galo itos istorijos, imesiu tave i "Stratford laivininkysts kompani
jos", negausi atlyginimo ir metinio asmeninio pelno. Nedelsiant vaiuok
uost! Aki nenuleisk nuo Dulijos, stebk, kad ji nesusikukuot su tuo
grauoliuku egiptieiu! Ir apie visk, kas tenai vyksta, praneinsi man.
Rendolfas isitrauk i kiens balt vok ir padjo ant spintels.
Kaip Henris suprato, tame voke buvo krva banknot. Stratfordas vy
resnysis pakilo, ketindamas ieiti.
- Ir nebandyk skambinti man i Kairo, kad tau reikia pinig. Laikykis
atokiau nuo loimo nam ir nuo okj. Po savaits lauksiu tavo laiko.
Henkokas netvr pykiu.
- Ivyko Egipt?! - auk jis telefono ragel. - O kolekcija liko jos
namuose! Kaip ji galjo itaip pasielgti?!
Jis suirzs mosteljo ranka klerkui, ketinusiam kak pasakyti, ir pa
kabino telefono ragel.
- Sere, reporteriai jau ia. Vl ta mumija...
- Velniop mumij! Ta moteris ivyko, urakinusi radinius savo na
muose, tarsi tai bt lli kolekcija!
Eliotas stovjo ant denio drauge su Dulija ir stebjo, kaip Aleksas at
sisveikindamas buiuoja motin prie laivo trapo.
- A ia ne tam, kad tarsi vita perekl globoiau tave, - pasak gra
fas merginai. Aleksas dar kart apkabino motin atsisveikindamas ir
m kilti laiv. - Tik noriu bti alia, jei tau prireikt mano pagalbos.
Praau nepykti.
Dieve, kaip jam gaila Dulijos! Varg visa net pajuodusi.
- Bet Henris! Kuri gal su mumis keliauja jis? Nenoriu ito.
Henris pakilo laiv prie kelet minui, niekam netars n odio.
Jis atrod toks pat pavargs, iblyks ir nelaimingas, kaip ir vakar.

- 149 - Taip, a inau, - atsiduso Eliotas. - Bet, mano mieloji, juk jis pats ar
timiausias tavo...
- Js neleidiate man laisvai kvpuoti, Eliotai. Juk inote, a myliu
Aleks, visada j myljau. Bet santuoka su manimi jam nra pats geriau
sias variantas. iuo klausimu visada buvau su jumis sininga.
- inau, Dulija. Patikk, a visk puikiai suprantu. Bet tavo drau
gas... - Jis parod atokiau stovjus Ramz, kuris patenkintas stebjo vi
s it smy uoste. - Kaip galiau bti ramus? K mums daryti?
Dulija pristigo argument. Taip visada bdavo. Kart nakt, prie
kelet mnesi, padauginusi ampano, mergina prisipaino Eliotui, kad
jis patinka jai kur kas labiau, negu jo snus. Ir dar pasak, kad, jeigu jis
bt laisvas ir paprayt jos rankos, ji nedvejodama sutikt. inoma,
tada Aleksas nusprend, jog Dulija tik juokauja. Taiau jos akyse tkart
blyksteljo slapta ugnel, kuri buvo Eliotui maloni... Ir dabar jis pasteb
jo merginos akyse t pat blizges. Koks jis melagis! Ir vl meluoja!
- Gerai, Eliotai, - atsiduso Dulija ir pakteljo jam and. - Man ne
sinori skaudinti Alekso, - sunabdjo ji.
- Taip, inoma, mieloji.
Garlaivis sukauk, paskutin kart spdamas vluojanius keleivius.
Ant denio mons sustojo grupelmis, o palydintieji suskubo krant.
Netiktai prie j prijo Ramzis. Neapskaiiavs jg jis sum mer
gin u pei ir atsuko save. Ta sutrikusi pavelg egiptiet.
- Dulija, ar tu jauti vibracij? A turiu pasiirti variklius.
Ji nuvito - jo energija buvo tokia ukreianti...
- Suprantama. Atleisk, Eliotai. Turiu eiti su Ramz... su misteriu Ramsjumi main skyri, jei mums leis.
Eliotas linkteljo.
- Bkite malonus, - paauk jis ijus ant denio karinink, vilkint
grietu jrininko kostiumu.
Aleksas jau ketino ikrauti lagaminus, kai Eliotas jo ma svetai
n, skyrusi j kajutes. Du lagaminai stovjo atidaryti. Volteris mirinjo
su permestais ant rankos drabuiais.
- Na k gi, labai malonu, - pasak Eliotas, apirindamas nediduk
sof, krsl bei mayt tambr. Jis neturjo laiko tinkamai susiruoti,
bet t puikiai atliko mona Edita.
- Atrodai pavargs, tti. Liepsiu, kad tau atnet arbatos.
Grafas sitais nedideliame krsle. Arbata bt visai ne pro al. I
kur tas aromatas? Argi kajutje yra gli? Nesimato. Tik ampanas ki
birlyje su ledais ir bokalai stovi ant padklo.

- 750 Ir ia jis prisimin. Gls iedas, kur jis ryte nuskyn ir sikio kie
n! Jis vis dar skleid nuostab aromat.
- Taip, bt puiku igrus arbatos, Aleksai, bet nra ko skubti, - su
murmjo jis. kio rank kien, itrauk sulamdyt ied ir prikio prie
nosies.
Tikrai malonus kvapas. Eliotas prisimin oranerij, kurioje staiga
subujojo augal lapai bei isiskleid iedai. Grafas vl pavelg gl. O
i staiga atsities, vl tapo gaivi, tarsi k tik praydusi.
Aleksas kak kalbjo, taiau Eliotas jo negirdjo. Jis spoksojo ie
d. Po to sulau j ir suspaud delne.
Ltai pakls akis, grafas pamat sn padedant telefono ragel.
- Arbata bus u penkiolikos minui, - prane Aleksas. - Kas atsiti
ko, tti? Tu baltas, kaip...
- Nieko. Viskas gerai. Man reikia kiek pailsti. Pakviesi mane, kai at
ne arbat.
Eliotas pakilo, vis dar spausdamas kumtyje gls ied.
Udars savo kajuts duris, jis atsirm stakt. Nugara tekjo pra
kaitas. Grafas atgniau kumt: sudarkyta gl vl gavo tobul form,
iedlapiai atsities.
Jis ilgai stebjo gl. Salia pumpuro ltai augo maytis alias lapelis.
Grafas pavelg savo atvaizd veidrodyje. ilas, raukltu veidu, ta
iau vis dar avus. Jam penkiasdeimt penkeri, bet kiekvienas ingsnis
sukelia bais skausm. Jis numet ant grind lazdel ir kaire ranka per
brauk per velius ilus plaukus.
Aleksas j pakviet - atne arbat. Eliotas isitrauk pinigin ir, vl
sulamds gl, kio j. Po to i lto pasilenk ir pakl nuo grind laz
del.
Tarsi pro rk jis mat arbat pilstant sn.
- inai, tti, pradedu manyti, jog viskas ne taip jau blogai, - pasak
Aleksas. - Stebjau t Ramsj. Jis, inoma, gana patrauklus, bet Dulijai
kiek per senas. Kaip tu manai?
Kokie vis dlto nuostabs itie miliniki plaukiojantys rmai! Su
maomis krautuvlmis, didiule banket sale, oki aiktele, kur vliau
gros muzikantai.
O jo kajut! Iprotti galima - jis, karalius, niekada neturjo tokios
kajuts laive. Kai stiuardai baig ikrauti paskutin lagamin, Ramzis
pradjo juoktis i diaugsmo. Tarsi maas vaikas.
Jiems ijus, Samiras udar duris ir itrauk i vidins palto kiens
pluot banknot.

- 757 - J pakas ilgam, sere, tik nereikia niekam rodyti visos sumos.
- Taip, mano itikimasis drauge. itos iminties mane mok dar tada,
kai bdamas vaikas bgdavau i rm. - Ramzis vl diaugsmingai nu
sikvatojo. Jis tiesiog negaljo sulaikyti diaugsmo. Laive buvo biblioteka
ir kino sal. O dar tie technikos stebuklai triume! Ir mandags, tvarkingi
jrininkai... aristokratikos j manieros. Jie pasak Ramziui, kad jis gals
vaikioti kur tik panorjs.
- Js moneta buvo verta kur kas daugiau, sere. Tik a neturjau lai
ko dertis.
- Pasak tavo aminink, Samirai, neimk galv. O dl grafo Ruterfordo, tu buvai teisus - jis tiki. Tiksliau, jis ino.
- Bet pavoj kelia ne jis, o Henris Stratfordas. Gal audros metu jis ga
lt kristi i denio jr? Tai bt teisingas sprendimas?
- Bet ne pats imintingiausias. Tai sukels daug nerimo Dulijai. Kuo
labiau pastu js laikmet, tuo geriau pradedu suvokti sudting teisin
gumo samprat. Jo aknys Romoje, bet ia yra dar kakas... Mes nenuleisime aki nuo misterio Henrio Stratfordo. Jei jo buvimas taps nepake
liama kania Dulijai, tuomet mirtis tikriausiai bus maesn i dviej
blogybi. Bet kuriuo atveju, tau nereikia nerimauti. Visk sutvarkysiu
pats.
- Taip, sere. Bet jei dl koki nors prieasi ita misija bus jums ne
prie irdies, a diaugsiuosi, galdamas savo rankomis pribaigti it mo
gyst.
Ramzis nusijuok. Kaip jam patinka itas vaikinas: toks nuoirdus,
doras, kantrus ir protingas!
- Galbt mudu drauge j pribaigsime, Samirai, - pasak karalius. - O
dabar noriau pavalgyti. Kada mes pradsime visi drauge pietauti tarp
it palmi, ant roini staltiesi?
- Labai greitai, sere. Bet, praau, bkite atsargus.
- Nesijaudinkite. - Ramzis pam Samir u rankos. - Jau gavau vi
sas instrukcijas i karaliens Dulijos. Ar galiau suvalgyti k nors m
siko, truput uvies, pauktienos... Svarbiausia - ne visk ikart.
Dabar jau nusijuok Samiras.
- Tu vis dar lidi? - paklaus Ramzis.
- Ne, sere. Nekreipkite dmesio rkan mano veid. A daug paty
riau gyvenime, bet apie tai, kas su manimi vyksta dabar, net nesvajojau.
Kai Henris Stratfordas mirs, daugiau netursiu dl ko apgailestauti.
Ramzis linkteljo. Jis inojo, jog itas mogus niekuomet neiduos jo
paslapties, nors negaljo iki galo suvokti tokio atsidavimo bei imintingu
mo. Nesuprato to, bdamas mirtingas, nesupranta ir dabar.

- 152 -

11

skyrius

Tai buvo prabangi pirmos klass valgykla. ia jau susirinko frakuoti

ponai bei dekoltuotos damos. Kai Dulija jo, Aleksas pakilo ir, atitrau
ks kd, padjo jai atsissti. Henris ir Eliotas, sdj prieais, taip pat at
sistojo. Dulija linkteljo Eliotui, o pusbrol net nepavelg.
Ji pasisuko Aleks ir udeng delnu jo rank. Gaila, kad mergina
negaljo usidengti aus, bt bent negirdjusi, kaip Henris piktai kal
bjo Eliotui apie Aleks, vadindamas jaunuol bukaproiu u tai, kad tas
leido Dulijai vykti Egipt.
Aleksas sutriks spoksojo savo lkt. Pasakyti jam ties? Ne laikas
ir ne vieta. Mergina inojo, kad Aleksui bt kur kas lengviau, jeigu ji
bt su juo sininga. Todl dabar ji turi elgtis su vaikinu velniau.
- Aleksai, - tyliai itar Dulija. - Galbt a pasiliksiu Egipte. Nei
nau, kas bus toliau... Mielasis, kartais man atrodo, kad tau reikalinga
mergina labiau verta tavs.
Jaunuolio tie odiai nenustebino. Minutl patyljs, jis atsak:
- Argi pasaulyje yra mergina, geresn u tave? Jei tau aus galv
gyventi Sudano diunglse, a bsiu su tavim.
- Tu pats neinai, k kalbi.
Jis pasilenk ir sunabdjo:
- A tave myliu, Dulija. Vis kit iame gyvenime priimu kaip sa
vaime suprantamus dalykus. Tik ne tave. Tu man brangiausia pasaulyje,
ir a kovosiu dl tavs, jei to prireiks.
K ji galjo pasakyti, kad neeist jaunuolio?
Staiga Aleksas pakl akis. jo Ramzis su Samiru. Minutei Dulija
prarado ad. Apsivilks jos tvo baltais markiniais ir smokingu, kara
lius atrod nuostabiai. Kiekvienas jo gestas, kiekvienas judesys buvo gra
cingi, jis niekuo nesiskyr nuo j supani angl. Ir spinduliavo laime bei
diaugsmu, o jo ypsena buvo kerinti.
O tada prasidjo... Karalius sistebeilijo atidengtus Dulijos peius,
gili jos suknels ikirpt... negaljo atitraukti aki nuo mayio tamsaus
griovelio tarp pusiau apnuogint merginos krt. Tuo tarpu Aleksas,
apimtas nirio, irjo Ramz. Samiras atsisdo alia grafo Ruterfordo.
Jis taip pat sunerimo.
Vis dar neatitraukdamas nuo Dulijos aki, tarsi iki iolei nebt
mats n vienos moters, Ramzis atsisdo jai i kairs. Ji greitai ities jam
servetl ir pakudjo:

- 153 - Imk. Ir nustok spoksojs mane. Tai balin suknel, taip priimta! - Ir
ia pat atsisuko sitaisius prieais Samir: - Samirai, a taip diaugiuosi,
kad tu vyksti su mumis!
- Mes irgi, - siterp pokalb Eliotas, nutraukdamas nemaloni tyl.
- Pagaliau visi drauge vakarieniaujame. Ilgai svajojau apie tai. Puiku!
Regis, pasiekiau savo.
- Turbt, - nusijuok Dulij. Jai buvo lengviau, kai alia Eliotas. Jis
visada suvelnindavo nemalonias situacijas ir dar tai nekyriai. Jam tai
buvo natralu, tas pats, kaip kvpuoti. U t aves bei nepakartojam
subtilum j visi myljo.
Dulij neidrso tiesiai pavelgti Henr, bet mat, kad jam nejauku.
Jis jau itutino pus bokalo.
Padavjai atne er ir sriub. Ramzis pasiek duon, atsilau di
diul gabal ir susigrdo bum.
- Sakykite, misteri Ramsjau, - kalbjo Eliotas, - ar jums patiko Lon
donas? Js labai neilgai pas mus buvote.
Kuri gal Ramzis isiieps?
- Stulbinantis miestas! - atsiliep jis pakiliai. - Stebtini kontrastai tarp
prabangos ir skurdo. Negaliu suprasti, kodl gaminama tiek daug daikt
saujelei turtuoli ir tiek nedaug - visi tautai.
- Sere, js usipuolte ms technin revoliucij, - itar Aleksas. Jis
nervingai nusijuok, parodydamas savo prast nuotaik. - Tik nesakyki
te, jog esate marksistas. Mes savo aplinkoje retai sutinkame radikal.
- Koks dar marksistas? A egiptietis! - suuko Ramzis.
- inoma, misteri Ramsjau, - velniai pasak Eliotas. - Suprantama,
js ne marksistas. Tai buvo tik poktas. Ar buvote susitiks su ms Lourensu Kaire?
- Su js Lourensu... A neilgai j painojau.
Ramzis spoksojo Henr. Dulij pasm aukt sriubos ir lengvai
stukteljo karaliui alkne, nordama pasakyti, jog metas valgyti sriub.
Bet Ramzis net nepavelg j. Jis pam gabal duonos, kio j sriub,
o itrauks pradjo kramtyti, vis dar rydamas akimis Henr.
- Lourenso mirtis sukrt mane, kaip ir jus visus, - ts jis, atsilaudamas dar vien duonos gabal. - Marksistas - tai kakas panaaus filoso
f? A prisimenu kakok Karl Marks. Perskaiiau apie j Lourenso
bibliotekoje. Kvailys.
Henris net nepaliet savo sriubos. Jis dar kart gurkteljo viskio ir
dav enkl padavjui.
- Tai nesvarbu, - sumurmjo Dulij.
- Taip, Lourenso mirtis visiems sukl ok, - pasak Eliotas. - Buvau

- 754 sitikins, jog kokius deimt met jis tikrai dar pagyvens. O gal ir visus
dvideimt.
Ramzis merk sriub dar vien duonos gabal.
Henris veng susitikti su juo vilgsniais, taiau slapia stebjo egip
tiet, apimtas siaubo. Visi sdintys prie stalo irjo Ramz, bebaigiant
sriubos lkt... Po to jis itutino erio bokal, servetle nusival lpas ir
atsilo.
- Dar maisto, - sunabdjo jis. - Ar bus daugiau maisto?
- Taip, tik neskubk, - tyliai pasak Dulija.
- Ar js buvote artimas Lourenso draugas? - paklaus Ramzis Elioto.
- Artimas, - linkteljo Eliotas.
- Taip, jeigu jis dabar bt ia, su mumis, kalbt tik apie savo gar
binam mumij, - pastebjo Aleksas vis dar nervingu tonu. - Beje, Du
lija, kodl tu vyksti it kelion? Kam reikia vaiuoti Egipt, kai mu
mija guli sau Londone ir laukia nesulaukia, kada j prads tyrinti? Zi
nai, a i tikrj nesuprantu...
- Kolekcija atvr mums naujas paiek kryptis, - pasak Dulija. Mes norime nuvykti Aleksandrij, po to tikriausiai Kair...
- Na taip, suprantama, - linkteljo Eliotas. Jis vis stebjo Ramsjaus
reakcij. Padavjas kaip tik padjo prieais egiptiet nedidel porcij u
vies grietins padae. - Kleopatra... - ts jis. - Js paslaptingasis Ramzis
Antrasis pareik t moter myljs ir po to prarads. Tai atsitiko btent
Aleksandrijoje.
Dulija nepastebjo, kaip viskas prasidjo... Ramzis padjo ant stalo
duon ir abejingai pavelg graf. Bet jo veidas pradjo raudonuoti.
- Na taip, tik esm ne ta, - pasak Dulija. - Po to mes vyksime Luksor ir Abu Simbel. Tikiuosi, js itversite toki varginani kelion.
Nors, jei nenorsite...
- Abu Simbelas... - pasak Aleksas. - Ar tenai pastatytos didiuls
Ramzio Antrojo statulos?
Ramzis pirtais atsilau pus uvies ir ikart suvalg. Po to susigr
do bum ir antrj pus. Elioto veide pasirod paaipi ypsenl, bet
karalius to nepastebjo. Jo akys vl nukrypo Henr. Dulija vos tvardsi
nepradjusi garsiai aukti.
- I tikrj, tai Ramzio Antrojo statulos stovi visur, - pastebjo Eliotas,
stebdamas, kaip keistuolis egiptietis mgina duonos gabalu susemti pa
dao likuius. - Ramzis pristat sau daugiau paminkl, negu visi kiti fa
raonai.
- Supratau, - atsak Aleksas. - Tai tas egoistas. Pamenu, mokms
mokykloje.

- 155 - Tironas! - suuko Ramzis. - Dar noriu duonos! - pasak jis padav
jui. Po to kreipsi Aleks: - Praau paaikinti, kas yra egoistas.
- Aspirinas, marksizmas, egoistas, - aipsi Eliotas. - Tai jums nauji
odiai, misteri Ramsjau.
Henris panikavo. Itutino antr viskio bokal ir dabar sdjo tarsi
prikaltas prie kds ir smeigs akis vis naikinant maist Ramz.
- Matote, - nerpestingai kalbjo Aleksas, - tas vaikinas buvo didelis
pagyrnas ir garbtroka. Ant kiekvieno kampo prisistat sau pamin
kl. Ir nuolat gyrsi savo pergalmis, monomis, vaikais. Nesuprantu nei
it mumij, nei apskritai t laik gyvenimo.
- Galvok k kalbi, - siterp Dulija.
- Bet argi Egipto istorijoje buvo kitas karalius, kuris patyr tiek per
gali? - kariavosi Ramzis. Kuris padar laimingas tiek mon, kuriam
monos pagimd tiek sn? Negi nesuprantate, kad pati Egipto tauta to
norjo, tai buvo jos valia. Be ito karalius nebt pastats t paminkl.
- Na, tai jau literatros sritis, - kandiai pastebjo Aleksas, padda
mas ant stalo akut ir peil. - Juk nenorite pasakyti, kad vergai patyr
didiul malonum dien nakt, spiginant katai saulei, dirbdami prie
ventovi ar paminkl? Kiek j mirdavo neitvr!
- Vergai mirdavo nuo sauls kaitros bei nuo darbo? K js sakote!
Nebuvo ito! - Ramzis atsisuko Dulija.
- Aleksai, tai tik viena i hipotezi, - pasak mergina. - Niekas neino,
kaip ten i ties buvo...
- Kodl? A inau, - prietaravo Ramzis.
- Kiekvienas turi savo hipotez, - kiek pakeltu balsu, reikmingai
irdama Ramz, itar Dulija.
- Gerai jau, - pasak Aleksas. - Karalius visame Egipte stato savo gar
bei paminklus. Juk neprietarausite man, jei pasakysiu, jog mons kur
kas mieliau bt sutik auginti gles...
- Jaunuoli, js stebinate mane! - neitvr Ramzis. - K js inote apie
Egipto taut? Vergai!.. Js kalbate apie senovs vergus, kai tuo tarpu j
s svartynuose pilna alkan vaik. monms patinka paminklai, jie di
diuojasi savo ventovmis. Isiliejus Nilui, buvo nemanoma dirbti lau
kuose, ir paminklai ikilo tik dka moni atsidavimo, j aistros. Darbas
nebuvo priverstinis. Faraonas buvo dievas, jis dar tai, ko i jo tikjosi
tauta, vykd jos vali.
- Js kai k pagrainate, - pastebjo Eliotas> nors akivaizdiai avjo
si Ramziu.
Henris iblyko. Dabar jis visai nejudjo, net viskio bokalas stovjo
nepaliestas.

- 156 - Nieko panaaus, - nenusileido Ramzis. - Egiptieiai didiavosi savo

karaliumi Ramziu Didiuoju. Jis ivijo alies prieus, paverg hetitus, pa
laik taik Egipte visus eiasdeimt ketverius savo valdymo metus! Argi
kiti faraonai galjo atneti taik Didiosios ups tautoms? Js juk inote,
kas buvo po to?
- Redinaldai! - neitvr Dulija. - Nejaugi tai dabar svarbu?
- Tavo tvo draugui tikriausiai svarbu, - pasak Eliotas. - Manau, kad
visi senovs karaliai buvo tikri tironai. Jie mirtinai uplakdavo tuos, ku
rie nenordavo dirbti prie paminkl ar piramidi...
- Js nekvailas mogus, misteri Ruterfordai, - pertrauk j Ramzis. Js... kaip ia geriau pasakius... js erzinate mane. Argi neplak rimbais
v

t angl, kurie stat ventojo Pauliaus katedr ar Vestminsterio abatij?

Arba garsj Londono Tauer? Kas juos stat? Argi ne vergai?
- Niekas negali atsakyti iuos klausimus, - taikiai itar Samiras. Tikriausiai net nereikia bandyti...
- Js odiuose yra dalis tiesos, - sutiko Eliotas. - Bet a vl apie
Ramz... Juk nemginsite tvirtinti, kad jis buvo kuklus valdovas? Vien tik
jo paminkl stilius. J pramatnumas net juokingas!
- Sere, na k js, tikrai... - pradjo Samiras.
- Nieko panaaus, - atov Ramzis. - Stilius atspindi epoch. Btent
tok tauta troko matyti savo valdov. Argi taip sunku suprasti? Valdo
vas ir tauta - vieningi. Didiajai tautai reikalingas didis valdovas, galintis
ireikti jos trokimus, viltis, pasirpinti jos gerove.
- Js k, norite pasakyti, jog senis buvo auka? - susijuok Aleksas.
Dulija niekada nemat jo taip agresyviai nusiteikusio.
- Turbt i laik mogus nesugeba suvokti senovs moni msty
mo bdo, - pasak Eliotas. - Ir nra ia kuo stebtis. Juk senovs laik
mogus, atsidrs ms laikmetyje, taip pat negalt suprasti ms
vertybi.
- Ne taip sudtinga jus suprasti, - nepasidav Ramzis. - Js taip valdte saviraik, kad js gyvenime jau nebeliko vietos mslms ar pa
slaptims. Js knygos bei laikraiai pasakoja apie visk pasaulyje. Ne
daug kuo skiriats nuo savo protvi. Troktate meils, komforto, teisin
gumo. Juk apie tai svajojo ir laukuose dirbantis Egipto valstietis. To pa
ties trokta ir Londono darbininkai. Kaip ir tada, i laik turtuoliai gina
ir saugo savo turtus, o godumas tebelieka daugelio nusikaltim prieas
timi.
Jis pavelg Henr, kuris kart spoksojo tiesiai jam akis. Dulija
maldaujamai irjo Samir.

- 757 - Keista, - pastebjo Aleksas. - Apie ms laikmet kalbate taip, tarsi

negyventumte dabar, o btumte i praeities.
- Vadinasi, js manote, - vl siterp Eliotas, - kad mes niekuo negeresni ir neblogesni u senovs egiptieius?
Henris vienu mauku prarijo visk ir siek vyno. Iblyks jo veidas
blizgjo nuo prakaito, apatin lpa idavikikai drebjo. Jis atrod kaip
tikras ligonis.
- Ne visai taip, - itar susimsts Ramzis. - Js geresni. Tkstant kar
t geresni. Taiau norjau pasakyti, kad esate tokie pat mons... Taip ir
nesuradote atsakym daugyb klusim. Elektra, telefonai - tai tikras
stebuklas. Taiau vargai iki iolei badauja. mons udo vieni kitus dl
pinig. Turt pasiskirstymas vis dar ilieka problema.
- Na tai, kaip pirtu ak. Marksizmas, kaip a ir sakiau, - pastebjo
Aleksas. - Oksforde mums pasakojo, jog Ramzis Antrasis buvo iaurus
tironas.
- Nurimk, Aleksai, - pertrauk sn Eliotas ir atsisuko Ramz: - Ko
dl jus taip domina godumo bei valdios problemos?
- Kas yra Oksfordas? - paklaus Ramzis, spoksodamas Aleks. Po
to jis staiga pavelg Henr, ir tas atsitrauk atgal su visa kde. Jam teko
griebtis u stalo, kad nepargrit. Tuo tarpu padavjai atne keptus
viiukus su bulvmis.
Kakas vl pripild Henrio bokal. Jis nieko nelaukdamas igr.
- Tau bus bloga, - pro dantis iko Eliotas.
- Palaukite, - pasak Aleksas. - Js k, nieko negirdjote apie Oksfor
d?
- Ne, o kas tai? - paklaus Ramzis.
- Oksfordas, egoizmas, marksizmas, aspirinas, - vl tyiojosi Eliotas.
- Js prot gaubia rkas, misteri Ramsjau!
- Na taip, kaip tai t statul, - ypteljo Ramzis.
- Vadinasi, js vis dlto marksistas, - nusprend Aleksas.
- Aleksai, misteris Ramsjus ne marksistas. - Dulija jau nebegaljo
valdyti nirio. - Kiek pamenu, Oksforde tu labiausiai domjaisi sportu,
ar ne? Irklavimas, futbolas... Juk niekada nesigilinai Egipto istorij ar
marksizm.
- Taip, mieloji. A nieko neinau apie Senovs Egipt, - prisipaino
kiek sutriks Aleksas. - Taip, misteri Ramsjau. Poetas elis para nuo
stabi poem apie Ramz Didj. Juk girdjote apie j? Palaukite, prisi
minsiu... Vienas kirvis mokytojas privert kadaise mane mokytis j min
tinai.

- 158 - Gal sugrkime prie pokalbio apie kelion, - paragino Samiras. Luksore bus labai karta. Jums tikriausiai nesinors...
- Taip, dar mane domina js kelions tikslas, - pasak Eliotas. - Ar
ketinate patikrinti tos mumijos odius?
- Kokius odius? - vos girdimai paklaus Dulij. - Nesuprantu,
apie k js kalbate...
- Supranti. Tu pati man pasakojai, - atsak Eliotas. - Be to, skaiiau
tavo tvo uraus. Mumija pareik, kad ji nemirtinga, kad gyveno dar
Kleopatros laikais ir myljo t moter.
Ramzis spoksojo lkt. Jis atpl kepto viiuko kul ir dviem ks
niais susigrdo j bum.
- Muziejaus darbuotojai dar ilgai tyrins tuos uraus, - pastebjo Sa
miras. - Kol kas anksti daryti ivadas.
- O ar muziejaus darbuotojai ino, kad js palikote kolekcij urakin
t savo namuose? - paklaus Eliotas.
- Jei atvirai, - pasak Aleksas, - man visa i istorija primena absurd.
Romantiki kliedesiai. Nemirtingas mogus, pragyvens tkstanius
met ir tragikai simyljs Kleopatr... Kleopatr!
- Atleiskite, - Ramzis baig doroti viiuk ir vl nusiluost pirtus. Ar js garsiajame Oksforde ir apie Kleopatr kalbjo visokias lykty
nes?
Aleksas linksmai nusikvatojo:
- Norint igirsti k nors lyktaus apie j, nebtina vaiuoti Oksfor
d. Visi ino, kad ji buvo kek, vaistne, viliok ir isterik...
- Aleksai, nenoriu daugiau klausytis it vaikik nesmoni! - suu
ko Dulij.
- Js i visko tyiojats, jaunuoli, - itar Ramzis su ledine ypsena vei
de. - O k js mylite? Kuo domits?
Stojo tyla. Dulij pastebjo Elioto veide atsiradus smalsum.
- Gerai, - pasak Aleksas. - Jeigu js btumte nemirtingas ir dar di
dysis karalius, nejaugi galtumte simylti toki moter, kaip Kleopatra?
- Atsakyk klausim, - spyrsi Dulij. - Tavs klaus, k tu myli. Ne
istorij, ne egiptologij, ne vyriausyb... Kas, ryte nubudus, priveria
smarkiau plakti tavo ird? - Ji jaut, kaip kraujas plsteljo veid.
- Taip, a simyliau Kleopatr, - itar Ramzis. - Ta moteris galjo ir
pat diev pakerti. Atidiau perskaitykite Plutarch. Ten viskas teisyb.
- Kokia teisyb? - paklaus Eliotas.
- Kad ji garsjo savo protu, buvo gabi kalboms, kad buvo neprilygs
tama valdov. Garsiausi tos epochos mons j garbino. Ji turjo tikros

- 159 karaliens siel, ir tai visur pasireik. Kodl, kaip js manote, apie j ra
ekspyras? Kodl kiekvienas mokinukas ino jos vard?
- Gerai, sakykime, js teisus, - neatlyo Aleksas. - iuo klausimu js
jauiats kur kas tviriau, negu kalbdamas apie marksizm.
- Ir kas i to?
- Aleksai, - pasak Dulija, - jei tau trenkt kumiu veid, pamir
tum t marksizm.
- Js turite suprasti, grafe, - pasak Aleksui Samiras, - jog mes, egip
tieiai, labai rimtai ir jautriai vertiname savo istorij. Kleopatra buvo nuo
stabi karalien.
- Taip, gerai pasakyta, - pastebjo Ramzis. - Jei ji bt likusi gyva,
Egiptas bt nusikrats brit jungo. Ji sugebt priversti js karius ne
dintis velniop, galite tuo patikti.
- Aha, vadinasi, js revoliucionierius. O kaip dl Sueco kanalo? Tik
riausiai ji bt pasakiusi: "Ai, nereikia"? Manau, inote apie Sueco
kanal? Btent Britanija finansavo ito maojo stebuklo statyb, mano
drauge. Suprantate.
- Ak taip, ta mayt tranja, kuri iraus tarp Viduremio ir Raudo
nosios jr. Ar plakte rimbais vergus, kurie kas t nelemt griov, ke
pinami kaitrios sauls? Papasakokite atvirai.
- aunu, draugui! aunu! I tikr niekas dar nesugebjo taip sujauk
ti man smegenis, - Aleksas padjo akut, atsilo ir pavelg Henr. K gi, vakarien labai jau varginanti.
Henris velg vaikin stiklinmis akimis.
- Sakykite, misteri Ramsjau, - prabilo Eliotas, - kokia js nuomon?
Ar ten tikrai Ramzio Didiojo mumija? Nemirtingojo, kuris gyveno ir
Kleopatros laikais?
Aleksas gerairdikai nusijuok. Jis vl pavelg Henr, bet kart
Stratfordo jaunesniojo bsena j priblok.
- O kaip js manote, grafe? - paklaus Ramzis. - Js skaitte savo
draugo Lourenso uraus. Ar mumijos karste Dulijos namuose tikrai
guli nemirtinga btyb?
Eliotas ypteljo
- - Ne, - pasak jis.
Dulija spoksojo lkt. Po to ltai pakl akis Samir.
- inoma, ne! - pripaino Aleksas. - Kai mumij nugabens muziej
ir itirs, paaiks, jog tas "raytojas" tiesiog turjo laki vaizduot.
- Atleiskite, - siterp pokalb Dulija. - A baisiai pavargau nuo viso
ito. Netrukus atsidursime Egipte tarp paminkl ir mumij. Ar verta ts
ti it diskusij?

- 160 - Atleisk, mano mieloji, - Eliotas pakabino akute nedidel viiuko

msos gabaliuk. - Patyriau didiul malonum, pasikalbjs su jumis,
misteri Ramsjau. Js poiris Senovs Egipt labai domus.
- Tikrai? Ndiena irgi nemaiau domi, grafe Ruterfordai. Anglai
mane labai intriguoja. Tai js sakote, jog buvote artimas Lourenso drau
gas? ^
Dulija pastebjo pasikeitus Henrio veid: Ramzis vl buvo smeigs
j savo iraikingas akis. Henris prunkteljo, pakl bokal, suprato j
esant tui ir, tarsi nesuvokdamas, k toliau su ituo daiktu daryti,
kvailai pavelg padavj. Tas tuojau pat pastat prieais jaunuol piln
bokal.
Jei Eliotas k ir pastebjo, apsimet nieko nemats.
- Mudu su Lourensu buvome labai skirtingi, - pasak jis. - Bet ben
dravome artimai. Tik vienu klausimu visada sutarme - kad mudviej
vaikai susituoks.
Dulija apmir.
- Praau, Eliotai...
- Bet mes ito klausimo su jumis neketiname aptarinti, - toliau kal
bjo Eliotas. Jis nemokjo bti grubus. - Man nortsi su jumis pasikal
bti visai apie kitus dalykus. I kur js? Kas js? Kai iriu veidrod,
pats savs nuolat ito klausiu...
Ramzis nusijuok. Jis nesupyko. Dulija t jaut.
- Tikriausiai mano atsakymai jums pasirodys nesuprantami. O dl j
s snaus vedyb su Dulija, tai Lourensas man, kad jo dukra turi nu
sprsti pati. Prisiminkime, k jis sak? - Ramzis vl pavelg Henr. Angl kalba man naujas dalykas, taiau turiu puiki atmint. Taip.
"Dulijos vedybos palauks". Henri, ar jums girdti itie odiai?
Henris pajudino lpas, taiau i j isiver tik silpnas atodsis.
Aleksas sdjo raudonas kaip vys.
- Turbt js irgi buvote artimas Dulijos tvo draugas, - lidnai ita
r Aleksas. - Kur kas artimesnis, negu mes manme. Galbt prie mirt
Lourensas jums dar k nors pasak?
Vargas Aleksas! Bet tikrasis taikinys buvo Henris. Bet kuriuo mo
mentu galjo vykti sprogimas.
- Taip, - itar Ramzis. Dulija grieb jo rank ir suspaud, taiau jis
to nepastebjo. - Taip, Lourensas dar sak, kad jo snnas niekas. - Ka
ralius vl pavelg Henr. - Argi a neteisus? "Niekas". Juk tokie buvo
jo paskutiniai odiai?
Henris paoko taip greitai, kad kd nukrito ant kilimu udengt

- 161 grind. Jis pravrs burn spoksojo Ramz, i jo lp isprdo kakoks

garsas - dejon ar kkiojimas.
- O Viepatie! - suuko Aleksas. - Misteri Ramsjau, js per toli nujo
te.
- Nejaugi? - paklaus Ramzis, nenuleisdamas aki nuo Henrio.
- Henri, tu girtas, draugui, - pasak Aleksas. - Palydsiu tave iki ka
juts.
- Praau, nedaryk to, - tyliai itar Dulij.
Eliotas dmiai stebjo juos abu. O Henris apsisuko ir nukr prie i
jimo.
Aleksas raudonas kaip vys smeig akis lkt.
- Misteri Ramsjau, manau, js kako nesuprantate, - pasak jis.
- Kas yra, jaunuoli?
- Dulijos tvas visada vienodai kalbdavo su tais, kuriuos myljo. Paskui jis suprato. - Bet... juk js nebuvo tenai tuo metu, kai Lourensas
mir. Maniau, tuomet su juo buvo tik Henris. Tik jis vienas.
Eliotas tyljo.
- K, gi, jau darosi aiku, kad kelion bus labai domi, - sutriks itar
Aleksas. - Turiu pripainti...
- Atsitiks kakas baisaus! - pasak Dulij. - Ji jau nebeturjo jg. O dabar iklausykite mans. Js, visi. Nenoriu daugiau kalb nei apie
mano vedybas, nei apie tvo mirt. Pakaks. - Ji pakilo. - Atleiskite, a i
einu. Jei prireiks, rasite mane kajutje. - Mergina pavelg Ramz. - Bet
apie tuos dalykus daugiau n odio. Sutarme?
Ji pam mayt moterik rankin ir ltai nujo per valgykl, ne
kreipdama dmesio vilgsniais j lydjusius mones.
- Kaip tai baisu! - igirdo mergina u nugaros: Aleksas pasivijo j. Apgailestauju, mieloji. Man tikrai labai gaila. Situacija tapo nevaldoma.
- Jau pasakiau, kad noriu sugrti savo kajut, - pakartojo mergina
ir paspartino ingsn.
Naktinis komaras. Tu nori atsibusti Londone, kur esi saugus, kur vi
so ito nra. Tu padarei, k turjai padaryti. Si btyb - pabaisa, j reikia
sunaikinti.
Henris stovjo prie baro, laukdamas, kol paduos visk. Atrod, prajo
visa aminyb, ir ia jaunuolis pamat j: t pabais, kuris nebuvo mo
gus... Padaras stovjo tarpduryje.
- Nieko baisaus, - pro dantis iko Henris, apsisuko ir siauru korido
riumi nujo den. Trinkteljo durys: pabaisa sek jam i paskos. Vaiki
nas atsisuko, jam veid papt vjas, ir jis vos nepargriuvo ant siaur

- 162 metalini laipteli. Prisiklusi mumija buvo vos u dviej pd. Ir tos
stiklins ydros akys... Henris nukr laiptais. Vjas buvo stiprus, ir truk
d bgti.
Kur jis lekia? Kaip jam pasislpti? Henris greitai atidar dar vienas
nedideles duris, vedanias kit koridori. Jis neatpaino numeri ant
poliruot kajui dur. Atsisuko - tas baisus padaras j persekiojo.
- Bk tu prakeiktas...
Jo balsas skambjo graudiai, bejgikai. tai jis vl ant denio. kar
t vjas pt toks drgnas, jog Henriui pasirod, kad lyja. Jis nemat, kur
bga. Akimirk sitvr borto ir netyia pavelg niokiani jr.
Ne! Kuo toliau nuo borto! Jis puol atgal, surado dar vienas duris ir
smuko vidun. Grindys po jo kojomis virpjo, jam nugar kvpavo pa
baisa. Pistoletas! Velniai raut, kur jo pistoletas?!
Henris kio rank kien. Btyb sugrieb jo rank. O Viepatie! Jis
pajuto ilt pabaisos deln ant savo rankos. Pistoletas ikrito. Henris su
dejavo, prisiliejo prie sienos. Upuolikas jo nepaleido, spoksojo tiesiai
veid. I iHuminatoriaus vis blykiojo viesa, atspinddama siaubno veid.
- Tai pistoletas, tiesa? - paklaus mumija. - Skaiiau apie j... Jau ver
iau biau apie Oksford paskaits... apie egoizm, aspirin ir marksiz
m. Jis audo tokiais mayiais metalo gumuliukais, kurie lekia dideliu
greiiu. Labai domus daikiukas, tiesa? Deja, man jis negali pakenkti.
Be to, jei iausi, ia subgs mons. Jie panors suinoti, kodl tu audai.
- A inau, kas tu toks! inau, i kur atsiradai!
- O taip! Tada turtum suprasti, jog a taip pat inau, kas tu. Ir k
padarei. Be to, man visai nebt sunku nutempti dabar tave angli san
dl ir mesti ito nuostabaus laivo krosn, kur tave kaipmat praryt ug
nis.
Henriui prasidjo traukuliai. Jis muistsi i vis jg, bet niekaip ne
sugebjo itrkti i baisi rank, kurios laik u pei taip stipriai, jog
kaulai trakjo.
- Paklausyk mans, kvaily. - Pabaisa prisislinko ariau, ir Henris pa
juto ant savo veido jos kvpavim. - Jei pakenksi Dulijai, a t tikrai pa
darysiu. Dulija pravirks - ir tau galas! Ji tik nusimins, ir a tave sutrai
kysiu! Tu gyvas tik todl, kad taip ramiau Dulijai. Tik todl. Atsimink
mano odius.
Jis kiek atleido savo gniautus. Henris susibavo, vos isilaik ant ko
j. Sukando dantis, usimerk. Ir staiga kelnse pasidar drgna ir ilta.
Pasijuto ekskrement dvokas; arnynas neilaik...

- 163 Padaras vis dar greta. Tamsa slp jo veid. Blankioje, i iliuminato
riaus sklindanioje viesoje, upuolikas apirinjo pistolet. Po to sikio
ginkl kien, apsisuko ir dingo.
Henriui m suktis galva. viesa susilpnjo.
Atsitokjs, jis suvok beess koridoriaus gale. Pro al, regis, niekas
nevaikiojo. Drebdamas, apgailtinas, jis nukitino savo kajut. Ten
ujo tualet ir pradjo vemti. Tik po to nusimov pritertas kelnes.
Kai jo karalius, Dulija raudojo. Rit ji isiunt vakarieniauti su ki
tais tarnais. Ramzis netgi nepasibeld. Tiesiog atidar duris ir smuko
vid. Mergina neirjo j. Ji prisideng akis nosine, bet aaros liejosi
srove.
- Atleisk man, mano velnioji karaliene. Praau man atleisti.
Ji pakl akis ir pamat lidn Ramzio veid. Karalius stovjo, bej
gikai nuleids rankas; i ono kabjusi lempa apviet tamsius jo plau
kus gaubiani auksin aureol.
- Padaryk tai, k ketinai padaryti, Ramzi, - beviltikai itar ji. - Ne
galiu daugiau kentti: juk inau, k jis padar. Padaryk tai, maldauju ta
vs. Ir Egipte mudu bsime drauge.
Jis atsisdo alia, pasuko save jos veid ir pabuiavo. kart Dulija
visai itirpo, leidosi apkabinama, pasidav galingai j upldusiai kar
io bangai. Ji buiavo Ramzio veid, skruostus, akis. Jaut, kaip jo pirtai
spaudia apnuogintus peius, kaip plia nuo krtins jos balin suknel.
Sutrikusi, mergina atlijo. Tikriausiai vyrikis bus neteisingai j su
prats.
- A nenoriu, kad tai atsitikt, - itar Dulija ir pravirko.
Nepakeldama aki, ji pasitais suknel. Kai pagaliau judviej vilgs
niai susitiko, vyrikio veide mergina pamat begalin kantryb, ir lidn
ypsen.
Jis eng prie jos, ir mergina apmir. Taiau Ramzis tik patais nu
kritusi jos suknels petnel, patais perl vrin ant kaklo ir pabuiavo
rank...
- Eime i ia, - velniai itar karalius ir pabuiavo jos pet. - Tenai
toks gaivus vjas. Ir groja muzika. Galsime truput paokti? Ak, itie
nuostabs plaukiojantys rmai! Tikras rojus. Eime, mano karaliene.
- O kaipgi Aleksas? Jeigu jis...
Ramzis pabuiavo j kakl, po to pabuiavo rank ir priglaud l
pas prie jos deln. Dulija vl uliejo kario banga. Pasilikti kajutje b
t neprotinga. Ne, ji negali ito leisti. Tai gali atsitikti tik tuomet, kai ji to
panors i visos irdies.

- 164 Bet jos irdis jau dabar ne savo vietoje - tai kur bda. Ir vl Dulijai
pasirod, kad jos gyvenimas sugriautas...
- Gerai, eime, - rkanai itar ji.
Ramzis padjo jai pakilti. Pam jos nosin, nuval akis. Tarsi ma
am vaikui. Po to pakl nuo kds atloo balt lengv pelerin ir ume
t merginai ant pei.
Jiedu nujo deniu, pasuko koridori ir nuingsniavo oki sal jauki, imut aksomu, apkalt mediena, papuot palmmis bei kri
tolu.
Pamats orkestr, karalius sudejavo.
- O Dulija! Kokia muzika! - sunabdjo jis. - Ji mane ubr.
Vl skambjo Strauso valsas, tik kart muzikant buvo daugiau, ir
muzika skambjo garsiau, utvindydama vis sal.
Alekso, laimei, nebuvo. Dulija atsisuko Ramz ir pam j u ran
kos.
Jiedu m suktis okio ritmu. Atrod, viskas pasimiro. Nebra Hen
rio, Alekso, baisios tvo mirties, u kuri btina atkeryti...
Tiktai okis, ratas po rato... I viraus sklinda velni viesa. Muzika
aukia, vilioja, uburia... Kitos poros m suktis aplinkui juos. Ramzis
valdingai bei tvirtai ved Dulija, nepamesdamas ritmo.
"Argi nepakanka to, kad jis atsine su savimi paslapt?! - desperati
kai sukosi mintys jos galvoje. - Argi negana, kad jis atskleid jai t pa
slapt? Ir kodl jis toks ypatingas? Kodl ji taip beviltikai simyljo"?
I u baro juodu stebjo Eliotas. Jie oko jau trei vals. Dulija juo
ksi. Ramzis suko j tarsi beprotis, nubaidydamas kitas poras.
Atrod, kad tai j nejaudina. Juk simyljliams viskas atleistina.
Grafas igr savo visk, pakilo ir ijo.
Jis prijo prie Henrio kajuts ir pasibeld. Atidar duris. Henris, apsi
vilks plon ali chalat, i po kurio kyojo plikos plaukuotos kojos, s
djo susiriets ant kuets.
Atrod, kad jam labai alta - jis visas drebjo.
O Eliotui i pykio buvo karta. Jis isigando pats savo balso, nu
skambjusio kakaip kimiai, grsmingai.
- Tai k gi pamat ms Egipto karalius? - paklaus Eliotas. - Kas
vyko kapavietje tuo metu, kai mir Lourensas?
Henris pamgino nusigrti, apimtas isterijos, jis pradjo draskyti sie
n. Bet Eliotas grieb j ir atsuko save.
- irk mane, apgailtinas baily! Atsakyk klausim! Kas atsitiko
toje kriptoje?

- 165 - Mginau ireikalauti i jo to, ko js norjote, - sunabdjo Henris.

Jo akys dubusios, ant kaklo didiul mlyn. - Mginau j tikinti, kad
paveikt Dulijos apsisprendim... kad ji greiiau nusprst itekti u
Alekso.
- Nemeluok man! - Eliotas suspaud lazd, tarsi ketindamas pasi
naudoti ja.
- Neinau, kas ten atsitiko, - teisinosi Henris. - Net nenutuokiu, k jis
ten mat! Juk guljo grabe, suvyniotas skudurus. Velniai raut, k jis
ten galjo matyti? Dd Lourensas ginijosi su manimi. Jis buvo susijau
dins. O ia dar tas kartis... Neinau, kas vyko. Staiga dd krito ant
grind.
Henris nuleido galv ir pravirko
- Nenorjau jo skaudinti! O Dieve, nenorjau! Padariau t, k turjau
padaryti. - Jis dar emiau nuleido galv, pirtus panardino plaukus.
Eliotas i viraus irjo j. Jei Henris bt jo snus, grafo gyvenimas
netekt prasms. O jei ita apgailtina btyb meluoja?... Bet Eliotas ne
inojo. Todl nieko ir negaljo pasakyti.
- Gerai, - sumurmjo jis. - Tu visk man papasakojai?
- Taip, - pasak Henris. - Dieve, turiu dingti i ito laivo! Man reikia
bgti!
- Kodl tada jis taip niekina tave? Kodl mgino nuudyti? Kodl
nuolat emina?
Akimirk buvo tylu, girdjosi tik prislopinta Henrio rauda. Po to jis
pakl galv, ir Eliotas vl pavelg jo dubusias akis.
- A maiau, kaip jis prisikl, - itar Henris. - Niekas, iskyrus ma
ne ir Dulij, neino, kas jis i tikrj. A vienintelis visk maiau. Jis no
ri mane nuudyti! - Henris nutilo, tarsi bijodamas vl prarasti savitvar
d. Jo vilgsnis blaksi, po to sustojo ties kilimu. - Pasakysiu tau dar kai
k, - itar jis ir isities ant kuets. - Jis turi nepaprast gali. Gali nuu
dyti mog plikomis rankomis. Neinau, kodl jis t pirmj kart pali
ko mane gyv. Bet antras kartas nemeluos.
Grafas tyljo.
Jis nusisuko, ijo i kajuts ir nuingsniavo den. Vir jros kabjo
tamsus dangus ir, kaip visada bna altomis naktimis, stebtinai rykiai
spindjo vaigds.
Eliotas atsirm bort, isitrauk cigar ir usirk, mgindamas
surikiuoti mintis.
Samiras inojo, jog itas mogus nemirtingas. Ir jis ivyko su juo
kelion. Ir Dulij inojo. Ji visai neteko galvos. O dabar ir jis, susiavjs
paslaptinga istorija, leido egiptieiui suprasti, jog taip pat ino...

- 166 Ramzis akivaizdiai simpatizuoja Samirui. Jis neabejingas Dulijai

Stratford, tik kol kas neaiku, koks tai jausmas. K gi Ramzis jauia
jam, Eliotui? Galbt ims jo neapksti, kaip Henrio, 'Vienintelio liudininko"?
Eliotas niekaip negaljo minti, kokia viso to prasm? Taiau baims
jis nejaut. Ir avjosi paslaptinguoju egiptieiu. O istorija su Henriu jam
atrod keista, ir jis ketino j inarplioti. Henris tikinamai melavo. Nepa
sak visos tiesos.
Taip, nieko kito nebelieka - tiktai laukti. Ir stengtis apginti Aleks,
varg lepnl, kuris per vakarien atrod taip apgailtinai, nes jautsi
nepelnytai eistas. Reikia padti snui veikti nuoskaud, paaikinti
jam, jog salds vaikysts sapnai baigsi. Kad jis jau prarado savo myli
mj.
Taiau paiam Eliotui visi itie vykiai labai patiko, jis nuolat jaut
diug jaudul. Nesvarbu, kuo viskas pasibaigs: jis jaunjo, prisiliets
prie paslapties. Geresnio laikotarpio jo gyvenime galbt niekada nebu
vo...
Pasirausus prisiminimuose, galima pasakyti, jog tik vien kart jis
panaiai jautsi. Tada j diugino jau vien suvokimas, kad jis gyvena. To
kia keista, avi bsena... Tuomet jam tebuvo dvideimt, jis moksi Oks
forde ir jiedu su Lourensu myljo vienas kit.
Mintis apie Lourens sugriov visk. Tarsi nuo vandenyno bt pa
pts altas vjas ir ledu sukausts jo ird. Kakas baisaus vyko faraono
kapavietje. Kakas tokio, apie k Henris nedrsta papasakoti. O Ramzis
t ino. Ir kaip bepasibaigt pavojinga j kelion, Eliotas prisikas iki tie
sos.

12

skyrius

Prajo keturios dienos. Eliotas suprato, jog Dulija daugiau nebepa

sirodys bendroje valgykloje. Ji usisakydavo maist kajut, ir Ramzis
tikriausiai pietavo ir vakarieniavo drauge su ja.
Henris taip pat dingo i akiraio. Rkanas, pagiringas, jis itisomis
dienomis tnodavo savo kajutje, retai apsivilkdavo k nors kit, isky
rus kelnes, markinius bei liemen. Taiau tai jam netrukd loti korto
mis su ekipao nariais, o tie visai nesibaimino, kad juos utiks beloiant
su pirmos klass keleiviais. Skland gandai, kad Stratfordas jaunesnysis
pakankamai daug ilo. Bet panas gandai Henr lyddavo nuolat.

- 167 Anksiau ar vliau jis ir vl pralo - galbt netgi visk, k pavyko iloti.
Taip bdavo visada. I pradi pakilimas, po to kritimas emyn.
Eliotas pastebjo, jog Dulija stengiasi bti maloni Aleksui. Ir saul
tomis, ir apniukusiomis lietingomis dienomis jiedu vaiktinja po den, o
kiekvien vakar po vakariens skuba oki sal... Tenai bdavo ir
Ramzis. Jis visada ypa dmiai juodu stebdavo, pasirengs kiekvien
minut pakeisti Aleks ir tapti Dulijos oki partneriu. Jie elgsi taip,
tarsi bt sutar nebeskaudinti daugiau Alekso.
Trump ijim krant metu, kuriuose Eliotas nepajg dalyvauti,
jie visada eidavo drauge: Dulija, Samiras, Ramzis ir Aleksas. Po toki
ekskursij Aleksas visuomet sugrdavo kiek nusivyls. Jis apskritai ne
mgo usieniei. Dulija ir Samiras bdavo suavti, o Ramz diugino
viskas, k tik pavykdavo pamatyti, ypa daug ger emocij suteikdavo
apsilankymas kino salse ar knygynuose.
Eliotas buvo dkingas Dulijai u jos gerus santykius su Aleksu. Pa
galiau laivas nra pati geriausia vieta atskleisti ties r akis ak susidurti
su rsia gyvenimo tikrove. Mergina t suprato. Kita vertus, galbt ir
pats Aleksas tar, jog pirmasis jo gyvenimo mis pralaimtas, tik jis
buvo pernelyg gerai iaukltas ir nenorjo visiems atskleisti savo eist
jausm. Kartais grafui atrod, kad jo snus pats savs nepasta.
Eliotui ioje kelionje labiausiai patiko bendrauti su Ramziu. Jis kal
bdavosi su egiptieiu, stebdavo j i tolo, gebdamas pamatyti tai, ko
nematydavo kiti. Karalius labai mgo bendrauti.
Kartais Eliotas, Aleksas, Samiras ir Ramzis aisdavo biliard. Beai
diant, egiptietis spdavo aptarti daugyb reikal ir paerti paneko
vams vairiausi klausim. Ypa j domino i dien mokslas. Eliotas no
riai pasakojo apie lstels sandar, kraujotakos sistem, vaisiaus vysty
mosi etapus, vairi lig prieastis.
Beveik kiekvien nakt Ramzis praleisdavo bibliotekoje, gilinosi
Darvino bei Maltuso veikalus, domjosi astronomija, technine literatra,
skait apie telegraf, elektr, automobilius.
avjosi egiptietis ir iuolaikiniu menu, ypa impresionistais ir puantilistais. K tik angl kalb iversti rus raytoj Tolstojaus ir Dostojev
skio romanai j giliai sujaudino. Skait jis netiktinai greitai.
Po ei kelions dien Ramzis papra raymo mainls. Kapitonas
jam leido pasiimti j i ekipao kajuts. Nuo to laiko egiptietis spausdin
davo sra darb, kuriuos btina atlikti. Kart Eliotui pavyko akies
krateliu pamatyti k jis rao: "Aplankyti Prado muziej Madride; kaip
galima greiiau paskraidyti lktuvu".

- 168 Galiausiai Eliotas pradjo kai k suprasti. Juk tas mogus niekada ne
miega. Bet kuriuo nakties metu j galima atrasti kak veikiant. Jeigu jo
nebuvo kino salje ar bibliotekoje, jei jis ko nors nespausdino savo kaju
tje, vadinasi, jis bendroje jreivi gyvenamoje patalpoje stovi prilips
prie emlapi arba usidars radijo bdelje. Jau po dviej kelions die
n itas mogus inojo vis gulos nari ir daugelio keleivi vardus. Jis
tiesiog meistrikai sugebdavo pelnyti palankum t, su kuriais bendra
vo.
Vien ankstyv ryt Eliotas ujo oki sal ir pastebjo, jog keletas
muzikant asmenikai Ramziui groja kakoki melodij, o jis vienas at
lieka primityv lt ok, pana tuos, kuriuos oka graikai pajrio ta
vernose. Vienio, baltais, atsegiotais markiniais vilkinio okjo figra
iki aar sujaudino graf. Jis pasijuto nepatogiai, stebdamas veiksm,
apnuoginant slapiausius mogaus sielos kampelius... Eliotas iskubjo
den ir tenai ilgai stovjo vienas...
Ramzio gebjimas bendrauti Eliotui buvo maloni staigmena. Ir vis
keisiausia, jog grafas pamilo it mog.
Jis nuolat prisimindavo dar prie kelion itartus odius; "Noriau
jus artimiau painti". Dabar tas noras isipild. Kokia tai buvo kania! Ir
kokia laim!
Kartais graf apimdavo panika baim: "ia vyksta kakas nereg
tai keista, kakas antgamtika". Bet likti nuoalyje Eliotui nesinorjo.
Jo snus mano, jog Ramsjus keistas, originalus, taiau egiptietis
Alekso visai nedomina. Nors... kuo Aleksas savo gyvenime domjosi?
Laive jis greitai susipaino su kokiu tuzinu niekuo neisiskiriani kelei
vi ir gerai leido su jais laik. Daugiau niekas jaunuolio nedomino. "Ir tai
gelbsti sn, - man Eliotas. - Gerai, kad jis nesugeba patirti dideli jaus
m".
O Samiras i prigimties buvo tylus. Kai Eliotas apie kak kalbda
vosi su Ramziu, jis tik retkariais terpdavo vien kit od. Bet Ramz jis
tiesiog dievino, buvo atsidavs jo tarnas. Samiras susijaudindavo tik ta
da, kai Eliotas viliodavo Ramz istorijos gelmes. Tai erzino ir Dulij.
- Paaikinkite, k js turite galvoje, - papra Eliotas, Ramziui parei
kus, jog lotyn kalba sukr visai nauj mstymo bd. - Juk i pradi
gimsta idjos, o kalba tik jas ireikia.
- Ne, tai netiesa. Italijoje, kur gim lotyn kalba, ji atvr galimyb
evoliucionuoti idjoms, kurios negaljo gimti bet kurioje kitoje alyje. Be
abejo, tokia pati kalbos ir idj sveika buvo stebima ir Graikijoje... Pa
sakysiu dom dalyk apie Italij. Aukt ios alies kultros lyg takojo

- 169 velnus klimatas. Kad vystytsi civilizacija, reikalingas palankus klima

tas, natrali met laik kaita. tai kad ir diungli ar tolimosios iaurs
gyventojai. J vystymsi stabdo gamtos ypatumai - vienas ir tas pats i
tisus metus...
Dulija beveik visada siterpdavo panaias lekcijas. Eliot tai nervi
no.
Samir su Dulija trikd ir Ramzio arstomi pamokymai. Pavyz
diui: "Dulija, mums reikia kuo greiiau isivaduoti i praeities. Tiek
daug visko dar teks suinoti. Ar inai, kas yra X - spinduliai?! Ir btinai
turime nuskristi lktuvu iaurs aigal!"
Kitus tokie ivediojimai linksmino. Keleiviai, nors ir pakerti Ramsjaus avesio, laik j eiliniu, nelabai isilavinusiu mogumi. Ir nesusims
t apie tai, kas slypi u jo keist kalb. Atlaidiai geranorikai irda
mi mog, jie nepastebjo kartais j kalbant keistus dalykus..
Tuo tarpu Eliotas gaud kiekvien Ramzio od.
- Koks i ties galjo bti senovs mis? Mes, inoma, matme mil
inikus bareljefus ant Ramzio Treiojo ventovs sien...
- Taip, jis buvo neeilin asmenyb, vertas pagarbos bendravardis...
- K js pasakte?
- Vertas pagarbos Ramzio Antrojo bendravardis. Tskite...
- O ar pats faraonas taip pat kariaudavo?
- Suprantama. Jis visada bdavo savo armijos prieakyje. Kariai j lai
k kovos simboliu. Viename myje jis galdavo savo ginklu praskelti
kaukoles dviem imtams prieinink, galjo pereiti mio lauk, pribaig
damas sueistuosius. Kai karalius grdavo stovykl, jo rankos iki alk
ni bdavo kruvinos. Galiojo tokia taisykl: jei faraonas nukrenta nuo
irgo, mis baigiasi.
Tyla.
- Js nenorite to inoti, ar ne taip? - paklaus Ramsjus. - Beje, iuolai
kiniai kovos metodai ne maiau baiss. Kad ir paskutinis karas Afrikoje,
kuomet parako pagalba mons buvo sudraskomi, imtomi dalimis... O
Pilietinis karas Amerikoje? Tikras komaras! Viskas keiiasi ir tuo paiu
nesikeiia...
- Tikrai. O js pats ar galtumte tai taip? Galtumte kapoti galvas?
Ramsjus susijuok:
- Js drsus mogus, grafe Eliotai Ruterfordai, argi ne? Taip, a gal
iau. Ir js taip pat galtumte, jei btumte faraonas ir atsidurtumte
mio lauke...
Laivas skrod ydras vandenyno bangas. Tolumoje pasirod Afrikos
krantai. Kelion artjo prie tikslo.

- 170 Buvo dar viena nuostabi naktis. Aleksas anksti nujo miegoti, o Du
lija ilgai oko su Ramziu. Ir igr nemaai vyno.
Ir dabar, kai jiedu stovjo prie jos kajuts, maame emomis lubomis
koridoriuje, mergin apm sielvartas bei nusivylimas, kad ji negali atsi
duoti savo geismui. Ji buvo visai bepametanti galv, kai Ramzis pakl j,
m sukti, o po to pabuiavo taip aistringai, kaip niekada. Jis buvo atkak
lus, ir merginai pasidar skaudu. Ji prieinosi, stm vyrik alin, vos ne
pravirko. Net buvo usimojusi, ketindama suduoti... bet susitvard.
- Kodl verti mane? - paklaus Dulija ir isigando, pamaiusi Ram
zio aki iraik.
- A alkanas, - pamirs bet kok padorum itar karalius. - Troktu
tavs... visko troktu. Maisto, grim, sauls viesos, paties gyvenimo.
Bet labiausiai tavs. Man skaudu! Pavargau laukti.
- O Viepatie! - sunabdjo Dulija ir usideng rankomis veid. Na,
kodl ji vis prieinasi? i minut mergina pati savs nesuprato.
- tai k idarinja su manimi eliksyras, tekantis mano gyslomis, pasak karalius. - Man nieko nereikia. Tiktai meils. Gerai, a palauksiu.
- Jis pradjo kalbti tyliau. - Palauksiu, kol mane pamilsi. Man to reikia.
Netiktai Dulija nusijuok. Kaip viskas paprasta ir aiku!
- Na k gi, atsakysiu tavo paties odiais, - pasak mergina. - Man
irgi reikia, kad tu man pamiltum.
Jo veidas apsiniauk. Po to karalius linkteljo. Regis, merginos o
diai j sutrikd.
Dulija jo kajut ir atsisdo ant kuets, usidengusi rankomis vei
d. Visi tie odiai... Kakoks vaikikas aidimas! Ir vis dlto jie i irdies,
tai tiesa. Dulija susig ir tyliai parvirko, tikdamasi, jog Rita jos ne
girdi.
turmanas paadjo, jog po dvideimt keturi valand jie prisivar
tuos Aleksandrijoje.
Karalius pasilenk ir per bort stebjo apgaubt rko vandenyno pa
viri.
Buvo ketvirta valanda ryto. Miegojo net grafas Ruterfordas. Kai
Ramzis neseniai buvo ujs kajut, Samiras taip pat miegojo. Taigi,
dabar denyje jis buvo vienas.
Karaliui ia patiko. Patiko varikli gausmas, nuo kurio virpjo plieni
n laivo danga. Ir pats laivas toks galingas! Paradoksalu, kad dvideim
tojo amiaus mogus, irads itiek technikos stebukl, pats pasiliko
kaip ir buvs dvikoje btybe...
Karalius isim cigar - vien i t aromating, saldi cigar, ku
riuos padovanojo jam grafas Ruterfordas. Pridengs delnu udegt deg-

-m tuk, usirk. Dm nesimat - juos ikart iblak vjas, bet aromatas

liko. Ramzis usimerk, mgaudamasis akimirka. J vl upldo mintys
apie Dulija Stratford, apie tai, kad ji dabar saugi savo maoje kajutje.
Bet Dulijos paveikslas netrukus inyko, prie akis ikilo Kleopatra.
"Po dvideimt keturi valand mes bsime Aleksandrijoje".
Jis mat primim sal rmuose, ilg marmurin koridori ir j, kara
lien, toki pat jaun, kokia dabar buvo Dulija. Kleopatra kalbjosi su
savo patarjais ir ambasadoriais.
Jis stebjo karalien i koridoriaus. Jo ilgai nebuvo Aleksandrijoje, jis
keliavo ir po iaurs, ir po ryt alis, aplank karalystes, kuriose anksiau
neteko pabuvoti. Prajusi nakt sugro ir ikart atjo pas j, jos mie
gamj.
Vis nakt jiedu mgavosi meile. Atviri langai velg jur. Jie buvo
pasiilg vienas kito. Nors pastaraisiais mnesiais jis turjo imtus kit mo
ter, taiau myljo tik vien Kleopatr, ir jo aistra karalienei buvo be ga
lo stipri. Kleopatra kurst t aistr, tvirtai glausdama mylimj prie savo
kno, nuolat susiliedama su juo.
Stai audiencija baigsi. Ramzis mat, kaip Kleopatra ilydjo dvari
kius. Pakilo i sosto ir artja prie jo - tokia aukta, stulbinam form... il
gas velnus kaklas, blizgantys juodi plaukai susegti auktai ant virugal
vio.
Veido iraika ididi, riestas smakras. Karalien stengsi pabrti sa
vo tvirtyb, ididum, matyt, vildamasi bent kiek paslpti gimt gun
dant patrauklum.
Bet vos tik ji atitrauk uuolaid ir atsisuko Ramz, jps veidas ir
akys nuvito nuostabia viesa.
Daniausiai karalius painojo tik rudakius mones. Tarp j tik jis vie
nas buvo ydraakis... todl, kad igr eliksyro. Po to jis keliavo po vai
rias alis, lanksi emse, apie kurias egiptieiai nieko neinojo. Ten jis
sutiko nemaai mirting vyr bei moter mlynomis akimis. Taiau tik
rudos akys jam atrod tikros, tik j kalb jis suprato.
Dulijos Stratford akys buvo rudos, didiuls, velnios ir iraikingos
- tokios, kaip kadaise Kleopatros...
"Na, k mudu iandien tyrinsime?" - paklaus Kleopatra graiki
kai. Jiedu kalbdavosi tik ta vienintele kalba. Jos vilgsnis saugojo aud
ringos prajusios nakties atgarsius.
"Labai paprastus dalykus, - atsak jis. - Persirenk. Eisime gatv ir
tiesiog pasivaikiosime tarp moni. Pamatysi, ko dar nra maiusi jo
kia karalien. tai ko a noriu".
Aleksandrija. Koki Ramzis j pamatys rytoj? Tai buvo graikikas

- 172 miestas su akmenimis grstomis gatvmis, baltomis nam sienomis, su

pirkliais, susirinkusiais i viso pasaulio; tai buvo uostas, apgyvendintas
audj, juvelyr, stiklo ptj, papiruso meistr. Jie dirbo alia prieplau
kos maose didels turgaviets krautuvlse.
Jiedu su Kleopatra vilkjo beformiais paprastais drabuiais, kuriais
daniausiai vilki norintys itirpti minioje. Jie nujo per turgaus aikt. Du
mons, keliaujantys laike. Ramzis jai tiek daug pasakojo apie savo ke
liones po iaurs alis bei po Indij... Kaip jodinjo drambliais ir savo aki
mis mat miegant tigr. Jis pabuvojo Atnuose, kur turjo galimyb pa
siklausyti garsi filosof.
K gi jis suinojo? Kad romn karvedys Julijus Cezaris ukariavo
pasaul, kad jis ukariausis ir Egipt, jei karalien Kleopatra jo nesustabdysianti.
Apie k karalien mst t dien? Nejaugi ji nekreip dmesio Ram
zio odius, nesiklaus jo patarimus? Ir k ji pamat, stebdama pa
prastus mones? Moteris, vaikus, sunkiai dirbanius prie audimo stakli
ar skalbyklose? vairi tautybi jrininkus, neramiai mirinjanius ap
linkui ir iekanius pramog?
Jiedu buvo usuk ir mokyklas - pasiklausyti mokytoj.
Galiausiai sustojo purvinoje aiktje. Kleopatra atsigr vandens i vi
suomeninio ulinio, pasinaudojusi bendru puodeliu.
"Skonis toks pat", - pasak tada ji, elmikai ypteljusi.
Jis pamena, kaip puodelis nukrito alt bedugn, ir garsas aidu atsi
mu akmenines ulinio sienas. Pamena kjo dius, sklindanius i
prieplaukos puss; siaur gatvel; laivo stiebus, kurie i toli primin mi
ko medius... be lap.
"Ko tu nori i mans, Ramzi?" - paklaus karalien.
"Noriu, kad taptum imintinga Egipto valdove. A jau tau sakiau".
Kleopatra pam j u rank ir privert pavelgti save.
\
"Tu nori kako daugiau. Ruoi mane kakokiai svarbiai misijai".
"Ne", - itar jis, bet tai buvo netiesa: jis pirm kart pamelavo myli
majai. Skausmas sustiprjo, tapo nepakeliamas. "A vienias, mano myli
moji. Vienias tarp mirtingj". Bet jis nepasak Kleopatrai t odi. Tik
stovjo ir mst apie tai, kad jis, nemirtingasis, negals be jos gyventi.
O kas buvo po to? Dar vienas meils vakaras. Prie jros, kuri main
si, lo - i ydros po truput virto sidabrine, o, patekjus mnuliui, pasi
dar juoda. Juodu supo paauksuoti baldai, kabanios lempos, smilkal
aromatas, o kakur i toli sklido arfos garsai - berniukas grojo ir senovs
egiptiei kalba dainavo lidn dain, kurios odi net pats nesuprato.
Taiau Ramzis juos suprato...

- 173 Prisiminimai vijo vienas kit. Stai jo rmai Tbuose. Tuomet Ramzis
dar buvo mirtingas, kaip visi. Jis bijojo mirties ir paeminim. Tada jis
turjo harem, kuriame buvo imtas mon. Jam atrod, jog haremas nata.
"Kiek meilui turjai, man ivykus?" - paklaus jis Kleopatros.
"O, buvo daug vyr, - atsak ji emu, beveik vyriku balsu. - Bet
meiluiu nebuvo n vienas i j".
Meilui bus. Bus Julijus Cezaris, po to dar vienas, dl kurio karalie
n pamir visk, ko j mok Ramzis. "Viskas dl Egipto!" - raudojo ji.
Bet pra ne dl Egipto. Tuomet pati Kleopatra ir buvo Egiptas. O ji gy
veno dl Antonijaus...
Jau vito. Rkas vir jros po truput sklaidsi. Dabar Ramzis mat
mirgant ydr vandens paviri. Auktai danguje kilo blyki saul. Ir
karalius pajuto jos poveik - knas prisipild energijos.
Cigaras jau seniai ugeso. Ramzis svied j u borto. Ir pasim kit.
U nugaros pasigirdo ingsniai.
- Beliko vos kelios valandos, sere.
Prie jo cigaro prikio degtuk.
- Taip, mano drauge. - Ramzis usitrauk dm. - Ilipsime i ito lai
vo ir pasijusime tarsi ij i umarties. K mums daryti su tais dviem,
kurie ino ms paslapt? Jaunas niekelis ir sensteljs filosofas. Kuris i
j labiau pavojingas?
- Argi filosofai tokie pavojingi, sere?
- Grafas Ruterfordas tiki antgamtikais dalykais, Samirai. Jis ne bai
lys. Jis nori suinoti amino gyvenimo paslapt. Ir supranta, k tai reikia.
Atsakymo nebuvo. Samiro veidas, kaip ir anksiau, buvo rkanas.
- Atskleisiu tau dar vien paslapt, draugui, - pasak karalius. - Re
gis, man patinka itas mogus.
- A t pastebjau, sere.
- domi asmenyb, - itar Ramzis ir nustebo pajuts, jog balsas su
virpjo. Jam sunku buvo tsti, bet vis dlto karalius pasak k norjs: Man patinka su juo kalbtis.
Henkokas sdjo prie stalo savo kabinete muziejuje ir irjo inspek
tori Trent i Skotlandjardo.
- Na, k gi, matau, jog neturime kitos ieities. Papraysime prokuroro
orderio, eisime namus ir apirsime kolekcij. Suprantama, jei viskas
savo vietoje, jei nedingo n viena moneta...
- Sere, turint galvoje t fakt, jog dvi monetos jau guli pas mus, var
gu ar galima ito tiktis...

ANTRA DALIS

- 777 -

skyrius

\ Viebutis buvo panaus milinik roin tort - maur stiliaus ar

komis, mozaikos grindimis, lakuotomis irmomis, pintais krslais, su
plaiomis terasomis, nusileidianiomis balt sauls apviest sml ir
Viduremio jros plynum.
Didiuliame vestibiulyje ir kitose bendrose salse briavosi baltai ap
sitais amerikieiai bei europieiai. Viename atvirame bare skambjo
Vienos muzika, kitame skambino jaunas amerikiei pianistas. alvariu
ikaltos lift kabinos, esanios tiesiai prieais lenktus laiptus, regis, judjo
nesustodamos.
Suprantama, jeigu Ramzis bt pamats pana statin kokiame
nors kitame mieste, jis nebt taip apstulbs. Eliotas pastebjo, kaip ka
ralius pasikeit, ivyds Aleksandrij.
Kur dingo gyvybingumas, tryktanti per kratus energija? Kai visi
gr arbat, Ramzis buvo tylus, nekalbus ir atsisak pasivaikiojimo.
O kai per vakarien visi pradjo aptarinti netikt Henrio ivykim
Kair, karalius supyko.
- Dulija Stratford - suaugusi moteris, - pasak jis, irdamas mer
gin. - Bt kvaila galvoti, kad jai btina girto, moraliai smukusio mo
gaus draugija. Argi mes ne dentelmenai? Juk js t tvirtinate?
- Teisyb, - pritar Aleksas. - Bet jis jos brolis, ir jos dd norjo, kad...
- Jos dd pats nepasta savo snaus! - piktinosi Ramzis.
siterp Dulija:
- A diaugiuosi, kad Henris ivyko. Pasivysime j Kaire. Ir ten su juo
bus nelengva, o ia jis bt tiesiog nepakeniamas.
- Tikrai, - atsiduso Eliotas. - Dulija, dabar a bsiu tavo asmens sar
gybinis. Oficialiai.
- Eliotai, ita kelion jus labai vargina. Jums taip pat dert vykti
Kair ir tenai ms palaukti.
Aleksas norjo kak sakyti, bet tvas gestu j sustabd
- Viskas jau nusprsta, mieloji, tu inai. Be to, man norisi pamatyti
Luksor bei Abu Simbel. Galbt tai bus paskutinis kartas.
Dulija pavelg Eliot. Mergina inojo, kad jis kalba nuoirdiai.
Jis negaljo leisti Dulijai keliauti dviese su Ramziu, nort ji to ar ne. Ir
jis tikrai svajojo dar syk pamatyti garsius paminklus. Taiau mergina
jaut j turint dar kakoki asmenini motyv.

- 178 Eliotas jos tyljim suprato kaip sutikim.

- O kada mes garlaiviu plauksime Nilo upe? - paklaus Aleksas. Kiek laiko js ketinate praleisti itame mieste, draugui? - kreipsi jis
Ramz.
- Nelabai ilgai, - rkanai atsiliep tas. - ia maai kas iliko nuo Se
novs Romos laik.
Kaip visada nesinaudodamas nei akute, nei peiliu, Ramzis sudorojo
tris patiekalus ir nesulauks, kol kiti baigs vakarieniauti, atsipra ir ijo.
Vis dien jis vaikiojo paniurs. Kit ryt per pusryius neitar n
odio. Po to atsisak aisti biliard ir ijo vienas. Matyt, nakt ir dien
klaidiojo gatvmis, paliks Dulij Alekso draugijoje. Jis neprisileido ar
tyn netgi itikimojo Samiro.
Karalius vienas mgino nugalti save.
Eliotas prim netikt sprendim. Pasitelks savo tarn Volter, jis
surado bernikt egiptiet, kuris j viebutyje valydavo kilimus ant laip
t, ir pasamd j sekti Ramsj. Tame buvo kakiek rizikos. Ir Eliot
grau sin. Taiau pagunda nugaljo.
Jis vis laik leisdavo patogiame pintame ezlonge. Arba skaitydavo
knygas, arba stebdavo aplinkui zujanius mones. Tinkamu momentu,
kai alia nieko nebdavo, berniukas pakeniama angl kalba atsiskaity
davo jam.
Ramsjus vaiktinjo po miest... Ramsjus valand valandas pralei
do prie jros... Stebjo didiulius umiesio laukus. smeigs vilgsn
tol, sdjo europietikoje kavinje ir nesustodamas gr saldi egiptietik kav. Buvo usuks vienam, kurio savininkas apstulbo stebda
mas, kaip klientas nuo tamsos iki auros reikalavo savo kambar vis
moter i eils. Dvylika sueii per vien nakt... Senas storulis svadau
tojas nieko panaaus per vis gyvenim nebuvo mats.
Eliotas nusiypsojo. Vadinasi, moteris jis naudoja panaiai, kaip ir
maist. Jo apetitas beprotikas, jis nepasotinamas. Matyt, Dulij Stratford dar nesileido egiptieio savo ventov. O gal jau sileido?
Siauros gatvels... Senamiestis - taip jie vadina rajon. Taiau jam
vos keli imtai met, ir niekas neino, jog ia neseniai stovjo didiul
biblioteka, kad emiau, kalvos papdje, - universitetas, kur klausytis
paskait susirinkdavo imtai moni...
Senovs pasaulio akademija - tai kas buvo itas miestas. Dabar - tai
pajrio kurortas. O viebutis stovi toje vietoje, kur stksojo Kleopatros
rmai. ia Ramzis glamonjo karalien, maldaudamas j pamirti pra
ting aistr Markui Antonijui.

- 179 "itas mogus pralaims, nejaugi nematai? - meld jis. - Jeigu Julijaus
Cezario nebt nuud, tu btum tapusi Romos imperatoriene. Bet itas
mogus niekada nieko tau neduos. Jis silpnas, godus, bevalis". Btent
tada karaliens akyse jis pirm kart pamat tikr palusi aistr. Ji
myljo Mark Antonij. Ir niekas daugiau jos nedomino. Egiptas, Roma
- jokio skirtumo! Kada taip nutiko, jog Kleopatra nustojo bti karaliene
ir tapo paprasta mirtinga moterimi? Jis to neinojo. inojo tik viena - jo
svajons suduo.
"Ko tu taip nerimauji dl Egipto? - klausdavo Kleopatra. - Nori, kad
a tapiau Romos imperatoriene? Ne, tu ito nenori. Tu nori, kad iger
iau tavo stebuklingo grimo ir tapiau nemirtinga, kaip ir tu. Ir velniop
mano emikj gyvenim, velniop mano emikj meil. Bet a visai
nenoriu dl tavs numirti!"
"Tu nesupranti, k kalbi!"
Nutilkite, praeities balsai! Reikia klausytis tik krant besiplakani
jros bang oimo. Nueiti t viet, kur buvo senos romnikos kapins.
Jie nune karalien tenai, pas Mark Antonij.
Mintyse Ramzis vl pamat laidotuvi procesij. Igirdo raud. Ir vl
ivydo j toki, kokia ji buvo tomis paskutinmis valandomis.
"Atstok nuo mans su savo paadais. Antonijus aukiasi mans i ka
po. A noriu pas j".
O dabar jos nebeliko n pdsako - tik jo atmintis. Ir legendos. Jis vl
igirdo oiant mini, susirinkusi paskutin kart pamatyti karalien
karste, jos marmuriniame mauzoliejuje. Utvindytos visos gatvs, kalvos
papd...
"Ms karalien mir laisva".
"Ji apgavo Oktavian".
"Ji netapo Romos verge".
Dieve, bet juk ji galjo tapti nemirtinga!
Katakombos. Vienintel vieta, kur jis dar nebuvo nujs. Kodl jis pa
sikviet drauge Dulija? Tikriausiai tapo visai silpnas, jei negali be jos
apseiti. Jis taip nieko merginai ir nepasak.
Karalius mat/kad Dulijai domu. Ji buvo tokia miela - ilga, viesiai
gelsva suknele su nriniais. Ramziui i pradi atrod, jog i laik mo
terys velkasi ant savo kno pernelyg daug skudur. Taiau vliau jis su
prato, kur slypi j drabui avesys. Tada jam pradjo patikti ir siauros
rankovs plaiais rankogaliais, ir suvertos talijos ir plats, plevsuojan
tys sijonai.
Staiga Ramzis pasigailjo, kad jie Egipte. Jau veriau bt dabar An
glijoje. Arba Amerikoje.

- 180 Bet katakombas jie btinai prie ivykstant turi pamatyti. Jie jo
drauge su kitais turistais, klaussi nuobodaus ekskursijos vadovo pasa
kojimo. Jis kalbjo apie tai, jog ia kadaise slpsi krikionys ir buvo at
liekamos senovins apeigos.
- Ar tu esi buvs ia anksiau? - sunabdjo Dulija. - Tau tai labai
svarbu?
- Taip, - vos girdimai atsak jis, tvirtai spausdamas merginos rank.
Ak, jei tik jis galt visam laikui palikti Egipt! Kodl taip skaudu!
Turist grup sustojo. Ramzio akys neramiai bgiojo siena. Jis paste
bjo t siaur prajim. Kiti turistai pajudjo pirmyn, bijodami atsilikti
nuo vadovo, o Ramzis trukteljo Dulija u rankos. Jiedu atsiliko. Kai
smalsuoli balsai nutilo tolumoje, karalius jung elektrin ibint ir jo
tunel.
Ar ia tikrai tas kelias? Jis nebuvo sitikins. Jis tik prisimin, kas tuo
met atsitiko.
Tas pats drgn akmen kvapas. Lotyniki uraai ant sien.
Jiedu jo didiul urv.
- irk, - paauk Dulija. - Tenai viruje, uoloje ikaltas nedidelis
langelis. Keista. O sienose kakokie kabliai. Matai?
Jam atrod, kad merginos balsas sklinda i toli. Norjosi jai atsakyti,
bet Ramzis negaljo itrati n odio. Padmavusiu vilgsniu jis spoksojo
akmen, kur rod Dulija. Ji itar od "aukuras". Ne, tai ne aukuras,
tai guolis. Guolis, kuriame jis guljo tris imtus met... kol galiausiai bu
vo atidarytas virutinis langas. Pakl didiules medines langines, ir vi
d pateko saul, savo spinduliais suildiusi j ir priklus...
Jis igirdo Kleopatros bals: "O dievai! Tai tiesa! Jis gyvas!" Jos gilus
atodsis aidu nuskriejo po akmeniniais urvo skliautais. Sauls spinduliai
suild Ramzio kn.
"Ramzi, nubusk! - suuko ji. - Tave aukia Egipto karalien!"
Jis pajuto skausm visame kne, pajuto judant plaukus. Dar iki galo
neatsibuds, atsisdo ir pamat prieais save jaun moter, juodais plau
kais, laisvai krentaniais ant nuostabi jos pei. Ir sen yn, kuris dre
bjo i baims ir kak murmjo sau po nosimi, sudjs maldai delnus.
Senis nesustodamas lankstsi.
"Didysis Ramzi! - suuko ji. - Egipto karalienei reikia tavo patarimo".
I lauko, i dvideimtojo amiaus, urv brovsi dulki stulpai, i
Aleksandrijos gatvi sklido main gausmas.
- Ramzi!
Jis atsisuko. j velg Dulija Stratford.

- 181 - Mano grauol, - sunabdjo karalius ir velniai apkabino j - be

aistros, taiau su meile. - Mano nuostabioji Dulija.
Arbatos grimo ceremonija vyko svetainje. io ritualo pavadinimas
sukl karaliui juoko priepuol. Paplotliai, kiauiniai, sumutiniai su s
riu - kas tai, jeigu ne maistas? Bet jam tai tiko. Jis galjo suvalgyti tris
kartus daugiau u kitus ir vis tiek iki vakariens vl ialkti.
Ramzis mgavosi Dulijos buvimu alia. Ir tuo, kad ia nra nei Alek
so, nei Samiro, nei Elioto.
Jis sdjo ir irjo skryblaii jr, lengvabdikai ppsanius
skius. Ir didiulius blizganius automobilius, privaiuojanius prie
pagrindinio jimo, kur jau lauk daugyb atvir ekipa.
iuolaikiniai egiptieiai savo ivaizda nebuvo panas jo epochos
mones. vyko rasi samplaika. Dulija sak, jog Graikijoje jis pamatys
tok pat vaizd. O kiek dar miest jam teks aplankyti? Ar palengvjo
nuo to?
- Tu buvai tokia kantri su manimi, - nusiypsojo karalius. - Nepraei
joki paaikinim.
O, kokia ji avi! Su ta ilkine suknele, nubarstyta baltomis glytmis,
su nriniais prie rie ir maomis sagutmis, kurios jam taip patinka!
Dar gerai, kad ji neapsivilko ta atvira suknele, kuri dvjo pirm vaka
r laive. Matydamas apnuogint Dulijos kn, jis visai netekt proto.
- Panorjs, pats visk papasakosi, - pasak mergina. - Man tik skau
du matyti, kaip tu kankiniesi.
- Viskas btent taip, kaip tu ir sakei, - sumurmjo Ramzis. Jis jau i
gr savo arbat. itas grimas karaliui niekada nepatiko. Nei is nei tas.
- Viskas inyko, pasikeit negrtamai. Mauzoliejus, biblioteka, vyturys.
Viskas, k pastat Aleksandras ar Kleopatra. Sakyk, kodl Gizoje iki io
lei ilik piramids? Kodl tebestovi rmai Luksore?
- Nori juos pamatyti? - Dulija pasilenk vir staliuko ir pam Ramz
u rankos. - Ar pasirengs vaiuoti jau dabar?
- Taip, metas. O po to, kai juos pamatysiu, galsime ivaiuoti i itos
alies. Tu ir a... Jei tik panorsi likti su manimi.
Kokios nuostabios rudos akys po ilgomis tankiomis blakstienomis,
kokia nuoirdi ypsena. Kokios velnios lpos...
I lifto ijo Samiras ir grafas su savo nesubrendliu sneliu.
- A vaiuosiu su tavim ir pasaulio krat, - sunabdjo Dulija.
Ramzis dar ilgai negaljo atitraukti vilgsnio nuo jos aki. Ar suvokia
ji, k kalba? Ne, klausimas turt bti kitoks: ar jis supranta, k ji kai-

- 182 ba? Kad jinai myli Ramz, tai tiesa. Bet kitas, labai svarbus klausimas,
taip ir liko be atsakymo...
Beveik vis dien jie plauk Nilo upe. Saul negailestingai kepino. Jie
plauk nedideliu mielu garlaiviu. Plati Dulijos pinigin ir dovanos, ku
riomis Eliotas apipildavo ekipa, suteik galimyb jiems keliauti pra
bangiai. io garlaivio kajuts n trupuio nebuvo prastesns u milini
ko laivo, perveusio juos per vandenyn. Salonas bei valgykla taip pat
buvo patogs. Virjas europietis, o tarnai, iskyrus Rit ir Volter, egiptie
iai.
Taiau didiausia prabanga bei diaugsmas, kad tuo laivu jie keliavo
vieni. Ir greitai tapo darnia, draugika turist grupe, Dulija net nustebo.
Bet taip atsitiko tikriausiai todl, kad su jais nebuvo Henrio. Ir tai nuosta
bu...
Jis kaip tikras bailys pabgo, vos tik laivui atplaukus Aleksandrij.
Pasaks, kad keliaus Kair ir tenai visk parengs j atvykimui. Juk ir
taip viskas jau buvo parengta "eferdo" viebutyje. Jie susisiek su Kairu
prie ivykdami Abu Simbel ir usisak kambarius viebutyje. Nors
neinojo, kiek truks kelion, taiau "eferdo" viebutis - prastin brit
turist vieta, jo durys visada jiems atviros.
Jiems pasak, jog greitai prasids operos sezonas ir pasil usisakyti
lo. Dulija sutiko, nors dar neinojo, kuo baigsis kelion.
Ji mat, kaip Ramziui patinka plaukti Nilo upe ir kokia puiki jo nuo
taika. Jis valand valandas stovjo ant denio, akimis glostydamas pa
krani sml, palmes, vilgani Nilo vandens juost.
Dulijai nereikjo aikinti, jog ant senovs kapaviei sien buvo pa
vaizduotos tokios pat isiakojusios grauols palms. Ir kad tamsiao
diai valstieiai tokiu pat primityviu bdu sm i ups vanden, kaip ir
prie keturis tkstanius met. Ir kad pro al plaukusios nedidels valte
ls nedaug tesiskyr nuo t, kurios ia plaukiojo dar Ramzio Didiojo lai
kais.
Nepasikeit ir saul bei idyklis vjas.
Dulijai beliko dar kai k padaryti. Negalima atidlioti. Ji ilsjosi sa
lone, tingiai stebdama, kaip Samiras su Eliotu aidia achmatais. Kai
Aleksas ijo ant denio, mergina nusek jam i paskos.
Vakarjo. Pt jau vsus vjas, o dangus buvo maiau ydras.
- Tu toks man artimas, - itar Dulija. - Man lidna, kad tenka tave
skaudinti. Bet a visai nenoriu tekti u tavs.
- inau, - atsak jis. - Seniai t supratau. Bet vis tiek puoselsiu vilt,
tikdamas, kad tai netiesa. Visada tuo tikjau.

- 183 - Aleksai...
- Ne, mieloji, nereikia patarim. Tegul viskas taip ir lieka. Juk moter
privalumas - tai j nepastovumas... Tavo nuomon gali pasikeisti, todl
a pasirengs laukti. Ne, nieko daugiau nesakyk. Tu laisva. Visada buvai
laisva.
Dulija sulaik kvap. Geliantis skausmas suspaud krtin, trukd
kvpuoti. Jai norjosi verkti. Nors aaros ioje situacijoje visai netiko.
Mergina pabuiavo Aleks skruost ir greitai nubgo savo kajut.
Ai Dievui, Ritos nebuvo. Dulija krito ant kuets ir pravirko, si
kniaubusi pagalv. Po to usndo. Paskutins jos mintys prie umie
gant buvo: "Jau veriau Aleksas neinot, kad niekada jo nemyljau, o
pagalvot, jog pamilau kit, ir jis turi varov... Jis t suprast".
Kai mergina atsibudo, u lango jau buvo tamsu. Rita udeg nedidel
lemp, ir Dulija pamat Ramz: jis sdjo alia ir irjo j.
Mergina nepajuto nei pykio, nei baims.
Staiga ji suprato, kad dar snaudia. Ir tik dabar atsibudo. Kajutje
buvo viesu ir tuia. Ak, jei jis ia bt i tikrj! Knas taip jo trokta.
Dulijos nejaudino nei praeitis, nei ateitis. Mergin jaudino tik jis vienas.
Ir jis t inojo.
Kai mergina jo valgykl, karalius gyvai nekuiavosi. Stalas buvo
nukrautas egzotikais patiekalais.
- Neinojome, ar adinti tave, mieloji, - pasak Eliotas. Jis pakilo ir
paslinko jai kd.
- Ak, Dulija! - itar Ramzis. - ia maistas tiesiog puikus!
Jis buvo susidomjs msa, suvyniota vynuogi lapuose ir pagardinta
prieskoniais, kuri pavadinim Dulija neinojo. Jo pirtai, dorodami
maist, kaip visada, judjo vikriai ir tvarkingai.
- Palaukite, - pasak Aleksas, - norite pasakyti, jog anksiau niekada
to nevalgte?
- Kiek pamenu, itame viebutyje mes valgme tiktai ms su bulv
mis, - pasak Ramzis. - O itas viiukas su cinamonu labai gardus.
- Palaukite, - neatstojo Aleksas, - argi js ne egiptietis?
- Praau, Aleksai, nereikia. Regis, misteriui Ramsjui patinka savo kil
m apgaubti paslapties ydu, - pastebjo Dulija.
Ramzis susijuok ir itutino bokal vyno.
- Turiu pripainti, jog tame yra tiesos. Bet, jeigu norite tikslumo, tai
a tikrai egiptietis.
- Ir kur, sakykite...
- Aleksai, praau... - vl siterp Dulija.
Vaikinas gteljo peiais:

- 184 - Js tikra msl, Ramsjau.

- Argi a jus kuo nors eidiau, Aleksandrai?
- Dar kart mane taip pavadinsite, ir a ikviesiu jus dvikov, - atr
Aleksas.
- K tai reikia?
- Nieko, - Eliotas papleknojo snui per rank.
Bet Aleksas nepyko. Ir nesijaut eistas. Jis pavelg per stal Du
lij ir nusiypsojo paslaptingai bei lidnai. Mergina jam buvo dkinga
u t ypsen.
Vidurdien Luksore buvo nepakeniamai karta. Jie palauk, kol kait
ra nuslgs. Tik tada ilipo krant ir pasuko link rm komplekso. Du
lij mat, jog ia Ramzis nenori likti vienas. Jis susimsts jo tarp kolo
n, tik retkariais apsidairydamas.
Eliotas, nepaisydamas nuolat j kamavusio skausmo, nepanoro atsi
sakyti ito pasivaikiojimo. alia jo jo Aleksas, kad lemiamu momentu
tvas galt atsiremti j. Samiras taip pat ingsniavo greta. Jie apie ka
k gyvai kalbjosi.
- Juk tau daugiau neskaudu? - paklaus Dulij.
- Kai iriu tave, nejauiu jokio skausmo, - atsak Ramzis. - Egipte
tu tokia pat avi, kaip ir Londone.
- Kai paskutin kart matei rmus, ar ir tada ia buvo griuvsiai?
- Taip, ir dar jie buvo upustyti smliu, styrojo tiktai kolon virns.
Sfinks alj visai upust. Prajo tkstantis met nuo to laiko, kai
vaikiojau ia. Tuomet buvau mirtingas, kvailas ir maniau, jog Egipto
karalyst - tai civilizuotas pasaulis, o u jos rib nieko gero nra.
Karalius sustojo, atsisuko Dulij ir greitai pabuiavo j kakt. Po
to kaltai atsigr einani i paskos grup. Ne, jis nekaltas, jis tik isi
blaks.
Dulij pam j u rankos, ir jie nujo pirmyn.
- Kada nors visk tau papasakosiu, - paadjo Ramzis. - Taip ilgai
pasakosiu, jog tu pavargsi klausytis... Kaip mes seniau rengms, kaip
bendravome, pietaudavome, kaip okdavome; kokios buvo ventovs,
kokie rmai... Kaip a ieidavau, sveikindavau diev ir melsdavausi autant, vidurdien ir saulei leidiantis. Tauta lauk ito i mans... Gerai,
metas plaukti per up prie Ramzio Treiojo rm. Labai maga juos pa
velgti.
Jis pakviet vien j spoksojus egiptiet ir papra brikels, kuri nu
vet prieplauk. Dulij diaugsi bent laikinai galsianti atsikratyti
vis kit pakeleivi.

- 185 Taiau, kai tik jie perplauk up ir priartjo prie sugriuvusios vento
vs, Ramzis nusimin ir pritilo. ventov buvo be stogo, tik vidiniame
kieme iliko kolonada. Valdovas tyldamas apirinjo bareljefus ant sie
n. Jie vaizdavo karali mio metu.
- Jis buvo mano pirmasis mokinys. Pirmasis, pas kur atjau, sugrs
i savo kelioni, - pasak Ramzis. - Grau namo, Egipt, numirti, bet
mirtis neskubjo pas mane. Tuomet supratau, k reikia daryti: nueiti
karaliaus rmus ir tapti sargu arba mokytoju. Jis patikjo manimi, itas
faraonas, mano bendravardis. Kai pasakodavau jam apie tolimas alis,
apie j istorij, jis dmiai mans klausydavosi.
- O eliksyras? Jis nenorjo jo igerti? - pasidomjo mergina.
Jiedu stovjo vieni tarp didiuls sals griuvsi, apsupti kolon. Dy
kumos vjas buvo altas, jis tar Dulijos plaukus. Ramzis apkabino
mergin.
- A jam nepasakojau, jog kadaise buvau mirtingas mogus, - pasak
karalius. - Zinai, a niekam i j apie tai nesakiau. Pastaraisiais savo e
miko gyvenimo metais supratau, kokia pavojinga ita paslaptis. Ma
iau, kaip tikras mano snus Merneptahas dl eliksyro tapo idaviku.
Suprantama, jam nepavyko pasodinti mans kaljim ir igauti pa
slapt. Atidaviau jam savo karalyst ir ilgiems imtmeiams palikau
Egipt. Taiau inau, k su monmis daro nemirtingumo paslapties i
nojimas. Prajo daugyb met - ir a t paslapt atskleidiau Kleopatrai.
Jis nutilo. Buvo akivaizdu, jog tsti toliau karaliui nesinorjo. Sugro
skausmas, kankins j Aleksandrijoje. Jo vilgsnis apsiblaus.
Vis dar tyldamas, jis pasuko link brikels.
- Dulija, tegul i kelion bus trumpa, - pasak Ramzis. - Rytoj aplan
kysime Karali Sln ir vl trauksime pietus.
Jie ivyko autant, kol saul dar nepradjo spiginti.
Dulija prilaik u rankos Eliot. Ramzis vl buvo kalbus ir pakiliai
atsakinjo visus senojo grafo klausimus, kol jie leidosi takeliu tarp atida
ryt kapaviei, kur jau buvo pilna turist, fotograf, prekeivi, neioju
si bandeles bei blynelius negirdtais pavadinimais.
Dulija kankino kaitra. Plaiais kratais iaudin skrybl negelbjo,
teko danai sustoti ir bent kiek atsikvpti. Be to, pykino nuo kupranu
gari mlo bei lapimo kvapo.
Prie jos prioko prekeivis. Mergina pavelg emyn ir pamat itiest
rank susisukusiais pirtais, kuri primin voro nyples.
Ji sucyp.

- 186 - Dink i ia! - grubiai sak Aleksas. - Tie vietiniai bernikiai tiesiog
nepakeniami.
- Mumijos ranka! - rkavo prekeivis. - Mumijos ranka! Senovin. La
bai sena!
- inoma, - nusijuok Eliotas. - Tikriausiai i kokio nors Kairo mumi
j fabriko.
Taiau Ramzis sustojo kaip bestas. Neatitraukdamas aki, jis irjo
prekeiv ir rank. Berniukas netiktai sustingo, jo veide pasirod siau
bas. Ramzis prijo ariau ir ipl i jo sudivusi rank. Prekeivis ne
siprieino, jis krito ant keli ir klpdamas m trauktis atatupstas.
- Kas atsitiko? - paklaus Aleksas. - Nejaugi jums reikalingas itas
daiktas?
Ramzis irjo rank, prie jos prilipusius sutrnijusius skarmalus.
Dulij nesuprato, kas atsitiko. Galbt karali papiktino tokia vent
vagyst? Ar tas daiktas jam k nors primin? Ji taip pat prisimin tvo
bibliotekoje sarkofage gulini mumij. Ta mumija kadaise buvo mo
gus, kur dabar Dulij myli.
Keista... Kartais atrodo, jog nuo to laiko prajo imtmeiai.
Eliotas susidomjs stebjo vykius.
- Kas ia, sere? - tyliai paklaus Samiras.
Ar girdjo Eliotas jo klausim?
Ramzis isitrauk kelet auksini monet ir met jas sml prie pre
keivio. Tas grieb pinigus ir pakils nurko kiek kojos nea. Ramzis pa
m nosin, suvyniojo j rank ir sikio kien.
- Tai apie k mes kalbjome? - mandagiai paklaus Eliotas, tarsi nie
ko nebt nutik. - Regis, apie tai, jog permainos - svarbiausias ms
laik bruoas?
- Taip, - atsiduso Ramzis. Atrod, jog dabar jis Karali Sln iri vi
sai kitomis akimis. Jis mat iojjanias atvir kapaviei angas bei prie
jimo gulinius, besiildanius saulje unis.
Eliotas ts:
- O senovs mons buvo sitikin, jog niekas nesikeiia.
Dulij stebjo, kaip mainosi karaliaus veidas, kaip kania vl ikrei
p graius jo bruous. Taiau Ramzis surado savyje jg ir ramiai atsak
Eliotui:
- Taip, jie nesivaizdavo progreso. Bet juk tada nebuvo ir laiko poj
io. Gimus naujam karaliui, i naujo buvo pradedamas skaiiuoti laikas.
Js, suprantama, it inote. Niekas neskaiiavo imtmeiais. Nesu siti
kins, ar apskritai egiptieiai prisimin, kas yra imtmetis...

- 187 -

t &

Abu Simbelas. Pagaliau jie pasiek pai didiausi Ramzio vento

v. Dl kaitros krante jie buvo neilgai, bet dabar dykum gaub vsi
naktis.
Ramzis su Dulija tyliai leidosi laipteliais valt. Dulija apsigaub
ali ir tvirtai j usirio. Vir mirguliuojanio vandens paviriaus kabjo
mnulis.
Padedami vietinio palydovo, jie perplauk up ir, atsisd ant j lau
kiani kupranugari, pajudjo link milinikos ventovs, kurioje buvo
ilikusios Ramzio Didiojo statulos.
Tai tikra egzotika - joti ant tokio gyvno. Dulija juoksi, atkiusi vei
d vjui, nors bijojo pavelgti emyn, kur po kupranugario kojomis rit
mingai lingavo em. Ir vis dlto mergina apsidiaug, kai jie sustojo.
Ramzis nuoko emyn ir padjo jai nulipti.
Palydovas ved gyvnus. Jiedu stovjo vieni po vaigdtu dangumi,
gaivinami lengvo dykum vjo. Tolumoje mirgjo j palapini stovyklos
iburiai. Dulija mat lemp, blankiai vieiani pro pusiau skaidr pa
lapins audin, ir mayt lauo iburl, okant vjyje: jis mirgjo, geso,
po to vl virsdavo geltona liepsna.
Jie prajo tarp milinik faraono statulos koj ventovs vid. Du
lija nemat Ramzio aar, galbt jas nuluost gimtins vjas, taiau gil
karaliaus atods mergina igirdo. Pajutusi, kaip suvirpjo iltas jo del
nas, ji prigludo prie jo.
Toliau jiedu jo susikabin rankomis. Jo akys vis dar apirinjo di
dingas statulas.
- Kur tu ivykai po to, kai atidavei snui savo karalyst? - paklaus
Dulija.
- pasaulio krat. Keliavau taip toli, kiek tik leido jgos. Tenai, kur
nedrst keliauti joks mirtingasis... Maiau plaius Britanijos mikus.
mons tenai vilkjo gyvn kailiais, laipiojo po medius ir aud i vir
aus medinmis strlmis. Buvau Tolimuosiuose Rytuose; atradau mies
tus, kurie dabar jau inyk visiems laikams. Jau tada pradjau suprasti,
jog stebuklingas eliksyras veikia ne tik mano raumenis, bet ir prot. Per
kelet dien galjau imokti nauj kalb, galjau... kaip ia geriau pasa
kius... greitai adaptuotis. Bet atsirado ir sumaitis.
- Tu ia apie k?
Jie sustojo ant kietai suplakto smlio. Karalius irjo Dulija i vir
aus emyn, jo veid apviet vaigdto dangaus spindesys.
- A jau nebuvau Ramzis. Nebuvau karalius. Neturjau tautybs.
- Suprantu.

- 188 - Jau sakiau, kad man reikalingas pasaulis, man btina keliauti, ste
bti. Bet buvo ne taip. Privaljau grti Egipt.
- Tada tau ir kilo noras numirti?
- A nujau pas faraon Ramz Treij ir pasakiau, jog noriu tapti jo
apsaugininku. Tai buvo po to, kuomet sitikinau, jog mans neveikia jo
kie nuodai. Netgi ugnis negaljo sunaikinti mans. A buvau nemirtin
gas. T su manimi padar vienas eliksyro gurknis. Nemirtingas!
- Kaip tai iauru, - pasak Dulija. Ji ne visk suprato, bet nedrso
klausti, tik kantriai lauk, kol jis pats visk papasakos.
- Po narsiojo Ramzio Treiojo buvo daugyb kit karali bei karalie
ni. A ateidavau pas juos, kai to panordavau. Ir taip tapau legenda vaiduokliu, kuris kalbdavosi tik su Egipto valdovais. Mano pasirody
mas buvo laikomas lemtingu enklu. inoma, turjau slapt gyvenim.
Basiausi Tb gatvmis kaip pats paprasiausias mogus - iekojau mo
ter, grim, draug...
- Bet niekas tavs i ties nepaino ir neinojo tavo paslapties? - pasa
k Dulija. - Kaipgi tu galjai t iksti?
- Taip, ilgiau nebegaljau kentti, - sutiko Ramzis. - Tuomet ir ura
iau savo istorij ant papiruso ritinli, kuriuos tavo tvas surado mano
slaptoje laboratorijoje. Bet tada a buvau drsesnis. Ir mane myljo, Du
lija! Suprask.
Jis nutilo, tarsi siklausydamas vjo gausm.
- Mane garbino, - ts jis. - Tarsi biau mirs ir taps tuo, kuo pats
pasiskelbiau: karaliaus rm sargu, valdov gynju, niek budeliu, at
sidavusiu ne karaliui, o paiai karalystei.
- Galbt dievai taip pat jauiasi vienii?
Ramzis gerairdikai nusijuok:
- Tu inai atsakym. Bet iki galo nesuvoki eliksyro galios. Jis mane
pavert tuo, kas dabar esu. Ir pats ne visk iki galo suprantu. O, koks
kvailas buvau tais pirmaisiais metais: nuolatos eksperimentavau pats su
savimi, tarsi koks nors fizikas. - Gili raukl sir prie karaliaus lp. Ms uduotis - suprasti pasaul. Juk taip? Net ir paprast dalyk kar
tais nesuvokiame.
- Taip, sutinku, - sunabdjo Dulija.
- Sunkiausiomis akimirkomis pasikliovau tik savo tikjimu. A supra
tau t, ko kiti nesuprato. "Viskas praeis" - moko senovs imintis. Ta
iau a taip pavargau... taip pavargau.
Ramzis apkabino j, priglaud prie savs, ir jiedu pasuko atgal. Vjas
nurimo. Karalius ild Dulija, ji tik dabar normaliai atsimerk, nesibai-

- 189 mindama, kad vjas akis prips dulki. Karalius skendo prisiminimuo
se ir tyliai, ltai pasakojo:
- Paskui ms emes ugrob graikai. Aleksandras, pastats daug
nauj miest, sukrs naujus dievus... Man tik vieno norjosi: pasinerti
sapn, pana mirt. Taiau, kaip ir kiekvienas mogus, a bijojau mir
ties.
- Suprantu, - sunabdjo mergina, pajutusi, kaip jos knu nubgo
iurpuliukai.
- Galiausiai ryausi tai avantirai. Pasislpsiu kapavietje, tamsoje.
inojau, kad tenai neteksiu jg, nusilpsiu, umigsiu giliu miegu ir jau
niekada neatsibusiu. Bet karalik rm, kuriuos a saugojau, yniai...
jie inos, kur a esu. Jie inos, jog mane paadinti gali tik sauls spindu
liai... T paslapt jie perduos kiekvienam naujam Egipto valdovui. Ir
sps juos, jog mano prisiklimas pasitarnaus Egiptui. Ir vargas tam, kas
idrs paadinti mane, vedamas smalsumo ar pikt ksl. Tokiu atveju,
a iauriai atkerysiu.
Jie prajo pro ventovs duris ir sustojo. Ramzis atsisuko ir paskutin
kart pavelg milinikas statulas. Jo veid apviet mnulis.
- Bet ar miego metu tu buvai smoningas?
- Neinau. Ne kart pats savs to klausiau. Danai man atrodydavo,
jog netrukus nubusiu - esu tuo sitikins. Be to, a sapnuodavau. O, ko
kie tai bdavo sapnai! Jei k nors suinodavau, tai vykdavo sapnuose.
Supranti, a pats negaljau atsibusti. Neturjau jg truktelti u gran
dins, atverianios langines, pro kurias kapaviet patekt sauls viesa.
Galbt kakiek nutuokiau, kas vyko u kriptos sien. Bent jau vliau
mans niekas ypatingai nenustebino. A tapau legenda: Ramziu Pra
keiktuoju, Ramziu Nemirtinguoju, kuris miega urve laukdamas, kol
koks nors drsus Egipto karalius arba karalien j paadins. Nemanau,
kad mons tikjo ia legenda. Kol...
Kol pagaliau atjo ji.
- Ji buvo paskutin Egipto karalien. Ir vienintel, kuriai papasako
jau vis ties.
- Bet, Ramzi, nejaugi ji tikrai atsisak eliksyro?
Jis tyljo, tarsi nenordamas atsakyti. Po to tar:
- Ji atsisak. Savaip. Ji iki galo negaljo suprasti, kas yra tas stebuk
lingas grimas. O vliau maldavo mans, kad duoiau jo Markui Anto
nijui.
- Supratau. Keista, kaip negaljau susiprotti.
- Markas Antonijus sugriov ir savo, ir jos gyvenim. Ji pati neinojo,
ko prao, nenumat, kuo viskas baigsis: egoistai karalius bei karalien,

- 190 turintys neribot valdi... Po to jiems bt kils noras suinoti ir eliksy

ro formul. Tikriausiai Antonijus bt panorjs sukurti nemirting ka
ri armij.
- O Dieve! - sunabdjo Dulija.
Staiga Ramzis sustojo, atsitrauk nuo jos. Jie jau buvo pakankamai
nutol nuo ventovs, ir karalius dar kart atsisuko statulas.
- Bet kodl tu uraei savo istorij ant pergamento? - paklaus mer
gina.
- Baim, mano mieloji. Bailumas ir svajon apie tai, jog kada nors
kakas mane suras, suinos mano keist istorij ir nuims nuo mano pe
i baisios paslapties nat. A pralaimjau, mano meile. Ir pasinriau
nebt, paliks savo istorij... Tai mano ikis likimui. Nebegaljau il
giau ilikti stiprus.
Dulija prijo prie jo, apsivijo rankomis jo kakl, taiau Ramzis net
nepavelg mergin. Jis tebeirjo statulas, o jo akyse ibjo aaros.
- Turbt a svajojau, jog kada nors mane paadins naujam gyveni
mui. Ir atsidursiu tarp proting moni... Galbt svajojau, jog kakas
priims ik. - Jo balsas suvirpjo. - Ir daugiau nebebsiu vienias kelei
vis. Ramzis Prakeiktasis taps Ramziu Nemirtinguoju...
Atrod, jog tie odiai nustebino j pat. Jis pavelg Dulija, pakl
j ant rank ir pabuiavo.
Mergina nesiprieino. Pajutusi, kad jo rankos j kelia, nuleido galv
jam ant krtins, ir jis nune j prie palapins, prie vieianio i toli
lauo. Ant tolim tamsi kalv krito vaigds. Dykuma primin rami
jr, i vis pusi gaubusi ilt prieglobst, kur juodu jo.
ia kvepjo ilydytu vaku. Ramzis pasodino Dulija ant ilkini pa
galvi, gulini ant glto tamsaus kilimo. Mirksinios vaki liepsnels
privert mergin usimerkti. ilkai gardiai kvepjo. i palapin jis pa
ruo jai ir sau... iai ypatingai akimirkai...
- A myliu tave, Dulija Stratford, - sunabdjo karalius jai aus. Mano karaliene. Mano grauole.
Jo buiniai kerjo mergin. Usimerkusi, ji atsigul ant nugaros ir lei
do jam atsegioti savo palaidin bei sijono kabliukus. Mgaudamasi savo
bejgikumu, mergina jaut, kaip Ramzis vien po kito nuima nuo jos
kno drabuius - markinius, korset, ilgas nriniuotas kelnaites. Ji gul
jo nuoga ir irjo j, klpant prieais, irjo, kaip jis nusirenginja.
Jis buvo dievikai graus: liepsnos atspindiai aid ant galingos jo
kitins, visas knas sitemps. Dulijai buvo malonu jausti jo kno svo
r. Jos akyse pasirod aaros - palengvjimo aaros. I lp isiver sil
pna dejon.

- 191 - Atverk duris, - sunabdjo ji. - Atidaryk skaistybs vartus - ir a ta

vo aminai.
Jis jo j... Trumpas atrus skausmas, kur ia pat pakeit vis did
jantis pasitenkinimas. Dulij apibr jo kn aistringais buiniais, nulai
ydama kart ir drusk nuo kaklo, veido, pei. Jis versi j vl ir vl,
mergina isilenk lanku, pakl upakalin kno dal, kad galt stip
riau su juo susilieti.
Kai j upldo pirmoji banga, mergina suriko tarsi prie mirt. Ir i
girdo i karaliaus lp isprdusi auksm: jis irgi patyr orgazm.
Tai tebuvo tik pradia...
Eliotas mat, kaip buvo pakeltos vir virvins kopios. Jis pasim
binokl ir stebjo tarp smlio kop tolimas palapini miestelio ugneles,
mat nedidel tarno figr, kupranugarius.
Grafas pakilo ir, stengdamasis nekaukti lazdele, nujo deniu prie
Ramzio kajuts dur. Trukteljo u rankenos - atidaryta. Eliotas slino
pusiau apviest patalp.
"ita idja mane apsdo ir pavert bailiu vagiiumi", - paman gra
fas. Bet sustoti jau negaljo. Eliotas neinojo, kiek dar jam lemta gyventi.
Ir tai dabar, mnulio viesoje, jis raussi svetimuose daiktuose, nar po
spinteles, apiekojo kienes, apirjo net tui lagamin. Kajutje ne
buvo paslaptingos formuls. Arba ji buvo gudriai paslpta.
Pagaliau grafas pasidav. Prijo prie stalo, kur guljo krvel knyg
i bibliotekos. Ir ia pat jo vilgsnis ukliuvo u kakokio nematyto
bjauraus daikto - jis sustingo, apimtas baims. Ant popieriaus lapo buvo
padta susisukusi idivusi mumijos plataka.
Koks jis vis dlto asilas! Gda. Taiau grafas vis stovjo nejuddamas,
negaldamas atitraukti aki nuo rankos. irdis palusiai dausi krti
nje, po to skausmas suspaud pairdius, dar vliau nutirpo kairioji ran
ka. Grafas vis dar nejuddamas, stengsi giliai kvpuoti.
Pagaliau nurimo, ijo i kajuts ir udar duris.
"Bailus vagiius", - vl keiksnojo save grafas ir, tvirtai atsirms laz
del, nujo deniu salon.
Jau po truput vito. Jie ijo i iltos palapins ir, apsigaub paklod
mis, nuingsniavo prie apleistos ventovs. Pakeliui danai sustodavo,
myldavosi ia pat ant smlio, po to guldavo apgaubti tamsos, ir Ram
zis velgdavo vaigdt dang. Ramzis, Egipto karalius, kadaise pa
stats it ventov!

- 192 odi daugiau nebuvo. Buvo tik jo nuogo kuno iluma ir Dulija
glamonjanios stiprios rankos. Ir dengianio jos kn ilko vsa...
Ilindo kratelis sauls. Eliotas snaud krsle. Jis igirdo prie borto pri
plaukiant valt, girdjo, kaip sunarjo virvins kopios. Jie sugro.
Grafas girdjo atsargius meilui ingsnius... Ir vl siviepatavo tyla.
Kai Eliotas vl atsimerk, pamat netoliese stovint sn. Jis atrod
taip, tarsi bt nemiegojs vis nakt - nesiskuts, sulamdytu kostiumu,
pavargs. Isitrauk cigaret i ant stalo gulinio dramblio kaulo portsi
garo ir usirk.
Pagaliau Aleksas pastebjo tv. Kur laik abu tyljo, galiausiai s
nus nusiypsojo.
- inai, tve, - itar Aleksas, - mums reikt sugrti Kair. Pasiil
gau civilizacijos.
- Geras tu mogus, snau, - velniai itar grafas.
"Tikriausiai jie jau ino", - pagalvojo Dulija. Ji guljo aliai Ramzio
po iltomis antklodmis savo lovoje. Nedidelis j garlaivis vl plauk
iaur, Kair.
Jiedu vis tiek slapiomis susitikinjo. Ramzis ateidavo ir ieidavo tada,
kai niekas negaljo jo matyti.
Jie slpsi nuo paalini aki ir mgavosi vogta laime, kiekvien nakt
iki auros atsiduodami savo aistrai...
Regis, ko dar buvo galima norti? Taiau Dulijai reikjo daugiau. Ji
norjo atsikratyti savo palydov, pasilikti su juo vienu du; norjo tapti jo
nuotaka; troko atsidurti tenai, kur niekas nieko neino, kur jai nereikt
atsakinti kvailus klausimus. Ji inojo, jog, atvykus Kair, teks priimti
atsaking sprendim. Ji daugiau nebepamatys Anglijos. Bent jau iki tol,
kol to nepanors Ramzis.
Ketvirta valanda. Prie lovos stovjo Ramzis. Dulija miegojo lovoje,
palaidi jos plaukai juodu eliu krito ant baltos pagalvs - ji buvo tokia
grai. Ramzis velniai uklojo mylimj antklode.
Po to isitrauk kelnes su diru, kuriame buvo sitos monetos, po
tankiu audiniu apiuop keturis indelius, apjuos dir aplink liemen,
usiseg ir greitai apsireng.
Ant denio nieko nebuvo, taiau salone deg viesa. Karalius pavelg
pro medines langines ir pamat krsle snaudiant Eliot. Ant jo keli
guljo atversta knyga, alia ant staliuko stovjo pusiau nugertas raudono
vyno bokalas.

- 793 Daugiau nieko nesimat.

Ramzis nuskubjo savo kajut, usirakino, uleido langines. Prijo
prie stalo, pasuko nedidel ali lemp, atsisdo ir smeig akis ant stalo
guljusi mumijos platak... Susukti pirtai, prispausti prie delno, sausi
geltoni nagai, primenantys dramblio kaul.
Nejaugi jam pakaks ryto vykdyti savo umaias? Argi jam dar ne
gana t lyki eksperiment, atlikt prie daugel met? Bet reikia pa
galiau suprasti... Reikia sitikinti, ar iki iol eliksyras neprarado savo ga
lios. Ramzis tikino save, kad dert palaukti, kol jis turs tikr laborato
rij, cheminei analizei btinus renginius. Be to, reikia su mokslininkais
pasitarti.
Bet jam taip magjo visk suinoti ia ir dabar! Vos tik pamaius Ka
rali Slnyje it susiraukljusi platak, i mintis apsdo j ir nedav
ramybs. Ramzis inojo, jog ia ne klastot, o tikra mogaus kno dalis.
Suprato, pamats i nukirsto rieo styrant kaulo gabaliuk ir prie jo pridivusius pajuodavusius audinius.
Ranka buvo tokia pat sena, kaip ir pats karalius.
Ramzis pastm al biologijos vadovlius. Padjo platak prie pat
lempos ir nuvyniojo tvarsius. Ant j buvo vos matomas antspaudas su
egiptietikais odiais - enklas to, kas balzamavo mumij. I j Ramzis
suprato, jog mumija priklaus labai senai dinastijai. Varg, mirusi siela...
itas mogus tikjo dievais ir pasitikjo j balzamavusiais meistrais.
"Nedaryk to". Rankos paios palindo po markiniais, kio pirtus
dir, itrauk indel, atidar...
Ramzis ulaino eliksyro ant juodos idivusios platakos. Aplakst
deln ir susirietusius pirtus.
Nieko.
Ar jam palengvjo? Ar jis pasijuto nusivyls? I pradi net pats to
nesuprato. Prijo prie lango. Pro langines skverbsi vidun pilka viesa,
kajutje viesjo. Galbt proceso pradiai buvo reikalinga saul? Nors,
kai jiedu su yne stovjo urve, tenai nebuvo sauls viesos. Ir dar neijs
i urvo, jis jau pajuto eliksyro poveik. Suprantama, spinduliai stiprino
efekt. Pabuvs kelet dien be sauls, jis usndo. Taiau nebuvo bti
na nuolat maudytis sauls spinduliuose.
Jam nepavyko atgaivinti to senovinio mirusio daikto. Ir ai Dievui!
Ai Viepaiui, kad eliksyras nra visagalis!
Karalius pam cigar, usirk. sipyl bokal viskio ir su malonu
mu igr.
Kajutje po truput viesjo. Ramziui norjosi Dulijos glb, taiau
jis puikiai suprato, jog dienos metu tai nemanoma. Be to, jaunasis Sava-

- 194 relas jam patiko ir nesinorjo jaunuolio skaudinti. Tuo labiau nesinorjo
sukelti bd Eliotui. Praeis kiek laiko, ir jiedu su Eliotu taps tikrais drau
gais.^
Igirds rytin bruzdjim ant denio, Ramzis udar buteliuk, pasl
p j dir su monetomis ir pakilo, ketindamas persirengti. Ir tada igir
do kain kok keist gars.
Dabar jau buvo pakankamai viesu ir matsi visa kajut. Kur laik
karalius nedrso atsisukti. Bet garsas ir vl pasikartojo. Kakoks nare
sys.
Ramzio smilkiniuose sutvinksjo. Jis pagaliau atsisuko ir pavelg
platak. Ranka atgijo! Ji judjo. Guljo ant stalo delnu vir, didjo,
apaugdama minktais audiniais... Po to apsivert. Ji primin krab su
penkiomis kojomis. Galiausiai ranka pradjo draskyti ant stalo guljus
popieriaus lap.
Ramzis pakraupo, jis atlijo atgal. Ranka judjo link jo. Priliau sta
lo krat ir nuoko ant grind prie pat jo koj.
I karaliaus lp isiver senovs egiptiei malda: "Antgamtiko
pasaulio dievai, atleiskite u mano ventvagyst!" Virpdamas i siaubo,
jis pamgino prisiliesti prie platakos, bet negaljo.
Paklaikusiomis akimis Ramzis valgsi po kajut. Kaip visada, ant
stalo stovjo padklas su maistu. Daug visokio maisto. Tenai turt bti
peilis. Karalius greitai j rado - atrus peilis smigo rank ir vl sugri
no j ant stalo. Prisilietus amenims, pirtai mlungikai susigniau.
Prilaikydamas platak kaire ranka, Ramzis m j kapoti peiliu. Kapo
jo tol, kol galiausiai od bei kaulus susmulkino maus gaballius. Pasi
pyl kraujas. Tikras kraujas! O Dieve! Tie gabalai judjo! Buvo jau visai
viesu, ir Ramzis aikiai mat, kaip kaulai vl apauga audiniais.
Jis puol nedidel vonios kambarl, pagrieb i ten rankluost ir su
vyniojo j judanios rankos gabalus. Po to prispaud ryuliuk peilio
rankena ir dar pastat ant jo lemp, itrauks i rozets laid. Kruvina
mas po rankluosiu ir toliau judjo.
Jis stovjo ir verk kaip vaikas: "O, Ramzi, koks tu kvailas! Tavo
kvailumas beribis!" Karalius grieb ilt judant ryul, ijo ant denio ir
ikrat rankluosio turin up.
Kruvini gabalai dingo vandenyje. Karalius stovjo lapias nuo pra
kaito, laikydamas rankose kruvin rankluost. Pagaliau imet vande
n ir rankluost, ir kruvin peil. Po to atsirm nugara sien ir sustin
go, akimis klaidiodamas po smlt krant, po tolimas kalvas, besiva
duojanias i nakties tamsos.

- 195 Laiko pojtis inyko. Ramzis vl girdjo raudas rmuose. Girdjo

verkiant itikim savo tarn. tai jis prijo prie pilies dur ir atidar jas.
"Tai juos udo, mano karaliau! Jie raiiojasi, vemia krauju!"
"Surink juos visus ir sudegink! - suriko jis. - Visus medius, maius
su grdais imesk up!"
Bukaprotis! Kokia nelaim!
Bet tuomet jis tebuvo mogus, savo laikmeio mogus. K galjo i
noti t laik iminiai apie lstels sandar, apie mikroskop ar medici
n?
Jis vl girdjo tas dejones, sklindanias i nam ir pasiekianias pa
grindin rm aikt.
"Jie mirta, mano karaliau. Nuo tos msos. Jie apsinuodijo".
"Pribaik likusius gyvnus".
"Bet, mano karaliau..."
"Sukapok juos gabalus, ar supratai? Ir imesk up".
Dabar jis taip pat velg vanden. Kakur tenai, kiek aukiau pa
sroviui, galavosi gyvos mogaus kno dalys. Kakur ia, giliai dumble,
tebebuvo tada imesti grdai ir gyvuli kn gabalai.
"A tau atskleidiu prating paslapt, paslapt, galini sukelti pa
saulio pabaig".
Ramzis sugro savo kajut, usirakino, krito krsl ir pravirko.
Tik vidurdien karalius ijo den. Dulija sdjo krsle ir skait se
novs istorij. Pats Ramzis i jos tik juoksi - tenai buvo aibs neaikum
bei netiesos. Skaitydama, mergina visada usiraindavo nesuprantamas
vietas ir po to klausindavo karaliaus. Jis jai aikindavo.
- O, pagaliau atsibudai, - pasak Dulija. Pastebjusi keist jo veido
iraik, paklaus: - Kas atsitiko?
- Pavargau nuo it vietovi. Pasiirsime piramides, muziej, kitas
turist lankomas vietas ir kuo greiiau i ia ivyksime.
- Taip, suprantu. - Mergina gestu pakviet j prissti gretimame krs
le. - A irgi noriu kuo greiiau i ia ivykti, - pasak ji ir greitai pakteljo
jam lpas.
- Dar kartel, - itar jis. - Man taip patiko!
Ji apkabino Ramzio kakl ir pabuiavo dar kart.
- Kaire praleisime tik kelet dien, - pasak jis. - A tau paadu.
- Kelet dien! Argi negalime paimti automobil ir greitai aplankyti
visas ymias vietas? Arba ssti traukin ir ikart nuvaiuoti iki pakran
ts? O po to ivykti i ia...
Dulija nuleido akis ir giliai atsiduso.

- 196 - Atleisk man, Ramzi. Bet Aleksas labai nori Kaire pasiklausyti ope
ros. Ir Eliotas taip pat. A jiems paadjau...
Jis sudejavo.
- Supranti, a noriu su jais atsisveikinti. Noriu praneti, jog negriu
Anglij. Ir... man reikia laiko. - Dulija pavelg j. - Na, praau...
- inoma. ita opera... Kakas naujo? Tikriausiai ir man reikia pasi
irti.
- Taip! - suuko Dulija. - Tai egiptietika istorija. J para italas
prie penkiasdeimt met. Specialiai brit operai Kaire. Tikiuosi, tau pa
tiks.
- Ar daug instrument?
- Taip. - Dulija susijuok. - Ir bals daug.
- Gerai. Sutinku. - Ramzis pasilenk ir pabuiavo j skruost bei
kakl. - O po to tu bsi mano, grauole, tik mano, taip?
- Taip. irdimi ir knu, - sunabdjo mergina.
Si nakt Ramzis atsisak ilipti krant Luksore, ir Eliotas jo paklau
s, kaip jam patiko kelion Egipt, ar jis ia surado, ko norjs?
- Manau, kad taip, - atsak Ramsjus, padjs al geografijos en
ciklopedij. - Manau, jog suradau ateit.

skyrius

Tai buvo mameliuk namas. Nedidelis, jaukus. Ir Henriui jis patiko,

nors jaunuolis tiksliai neinojo, kas tie mameliukai. Tik buvo girdjs,
jog kadaise jie vald Egipt. Na ir kas? Dl Dievo, tegul sau ir dabar val
do sveikat! Kas jam rpi? Jis mgavosi gyvenimu itame nedideliame
name, apgaubtame rytietika egzotika... su griozdikais baldais. Tegul ir
neilgai, bet jis turi visk, ko tik nori.
Malenka ruodavo jam pramatnius patiekalus, kurie atrod ypa
gards tada, kai jis kentjo nuo pagiri. Net bdamas girtas kaip pdas,
Henris negaldavo j atsisakyti, kai tuo tarpu nuo bet kokio kito maisto
j pykindavo.
Ir apskritai ta mergina puikiai juo rpinosi, paimdavo jo ilotus pi
nigus ir skubdavo britik Kairo dal, i kur visada parnedavo jo
mgstamo dino, viskio ar konjako.
Jau deimta diena jis vis laimi. O loia kasdien nuo vidurdienio iki v
lyvo vakaro. Taip paprasta apdumti akis amerikieiams, kurie britus

- 197 laiko lepnliais bei lepiais. O tai su pranczu reikia bti budriam: tas
kals vaikas piktas kaip ir. Bet jis nesukiavo. Ir skolas visada laiku
sugrindavo, nors Henris niekaip negaljo suprasti, i kur tas bastnas
turi itiek pinig.
Naktimis jiedu su Malenka mgaudavosi meils aidimais ant pla
ios lovos su raudonmedio atkalte bei didiuliu tinklu nuo moskit.
Mergina buvo suavta, ji sivaizdavo esanti aristokrat. Tegul pasim
gauja maomis savo svajonmis, kol Henris myli j. Jam visai nerpjo,
kad galbt jau niekada nebepamatys Deizs Banker, nes vargu ar kada
nors sugr Anglij.
Kai tik Dulija su savo svita atvyks Kair, jis ikeliaus Amerik.
Henris netgi vylsi, kad tvui visai patiks ta idja ir jis neatims i snaus
paveldjimo teiss. Bus neblogai, jei Henris sitaisys kur nors Niujorke ar
Kalifornijoje.
Labiausiai j avjo San Franciskas. Miestas jau buvo beveik atstaty
tas po ems drebjimo. Henrio neapleido nuojauta, jog btent iame
mieste jo gyvenimas susitvarkys, ir Londono negandos usimir, kaip
baisus sapnas. Jis galt tenai pasiimti ir Malenk. Kalifornijoje jos odos
spalva nieko neokiruos. Na ir kas, kad merginos oda tamsesn u Hen
rio?
Jos oda... Henriui ji be proto patiko. Tamsiaod aistringa Malenka.
Kelet kart jis ieidavo i triukming nam pairti, kaip ji oka europietikame klube. Jam patiko, kaip Malenka oko. Kas ino, galbt
Kalifornijoje jos laukia skm? Suprantama, jei Henris bus jos menede
ris. O kokia moteris nepanors palikti toki skyl dl amerikietiko mies
to? Ji jau moksi angl kalbos, klausydamasi patefono ra.
Naivios lauytos Malenkos frazs Henriui kl juok. Ji nuolat kar
todavo: "Ar nenorite truput cukraus? Gal norite grietinls?" Jai visai
neblogai seksi. Ir su pinigais Malenka mokjo elgtis. Argi kita bt su
gebjusi ilaikyti tokius namus, paliktus jai brolio.
Henris nerimavo tiktai dl tvo. Su juo reikia elgtis atsargiai. Ir i
Kairo tik dl tvo neivyko. Rendolfui buvo svarbu inoti, kad jo snus
yra alia Dulijos ir ja rpinasi. Prie kelet dien Henris susisiek su t
vu, pra dar pinig ir prane, jog Dulijai viskas gerai. Bet jis visai ne
ketina grti su ja atgal London. Tai pavojinga. Reikia sugalvoti koki
nors prieast.
inoma, galima ir ia pasilikti. Jau vienuolikta diena, kai jam sekasi
loti.
Kur laik Henris visai neieidavo i nam - nebent tik papusryiauti
kieme. Kiemas jam patiko. Patiko, kad ia jis jauiasi atskirtas nuo pa-

- 198 aulio. Nedidelis tvenkinys, kokliai, net kvaila Malenkos papga j diu
gino, nors bjauresnio paukio ir nordamas nesugalvosi.
Buvo ia kakoks savitas avesys. Vlai nakt Henris nubusdavo,
kankinamas trokulio, atsissdavo tarp siuvint pagalvi, pasiimdavo
viskio butel ir klausydavosi "Aidos". Prisimerkdavo, ir kambario spalvos
susiliedavo vien viesi margaspalv dm.
Btent tokio gyvenimo jis ir norjo - loimai, grimai, vienatv. Ir
aistringa moteris, nusimetanti drabuius, vos tik jam pamojus pirtu...
Henris vert j rengtis sceniniais rbais. Jam patiko irti ploki
merginos pilv, krt kauburlius, ppsanius po purpuriniu atlasu. Ir
pigs didiuliai jos auskarai patiko, ir vels plaukai... Plaukai buvo
nuostabs, jie taip laisvai krito ant pei, ir Henris galdavo, sugriebs
juos, prisitraukti Malenk ariau prie savs.
Taip, geresns moters nesugalvosi. Ji skalb jo markinius, lygino
drabuius, rpinosi, kad kiense neibyrt tabakas. Jo paprayta, at
nedavo laikraius bei urnalus.
Henrio nebejaudino tai, apie k ra laikraiai. Aplinkinis pasaulis
jam nustojo egzistuoti. Liko tik svajons apie San Francisk.
tai kodl Stratfordas jaunesnysis susierzino, kai jam atne telegra
m. Jis n u k nebt paliks savo adreso "eferde". Deja, nebuvo pa
sirinkimo. Kaip kitaip tvas bt galjs atsisti jam pinig. Be to, senis
gali atsisti ir telegram. Nereikia nervinti tvo, kol jiedu dl visko nesu
sitar.
Pranczas rkanu veido stebjo, kaip Henris atplia didiul gelto
n vok. Praneimas buvo atsistas ne tvo, o Elioto.
- Prakeikimas! - sunabdjo Henris. - Jie jau vaiuoja ia. - Jis padav
vok Malenkai. - Ilygink mano kostium. Man reikia grti viebut.
- Bet js negalite tiesiog dabar ieiti, - pasak pranczas.
Vokietis utrauk dm, ir kambaryje pasklido cigarei kvapas. Jis
buvo dar kvailesnis ir u prancz.
- Kas sak, kad a dabar ieinu? - Henris sugro prie aidimo ir vl
aplo visus i eils.
Jis nueis "eferd" vliau ir susitiks su jais kambaryje. Bet nakvoti
tenai nepasiliks. Tegul to nesitiki.
- Man pakaks, - pasak vokietis, iieps pageltusius dantis.
Pranczas ia kiurksos iki deimtos arba iki vienuoliktos valandos.
Kairas. Ramzio laikais ia buvo dykuma, kur jis kadaise lank ven
tsias vietas ir pagerb pirmojo Egipto karaliaus piramid. Ir, inoma,
buvo nuvaiavs pasiirti didisias savo protvi piramides.

- 199 Dabar ia buvo milinikas megapolis, didesnis u Aleksandrij. Ir jis

velnikai primin London, tik ia buvo kariau. Asfaltuotos gatvs,
tvarkingai apkarpyti mediai, daugyb automobili, kuri kaukimas
gsdino kupranugarius, bediones bei vietos gyventojus. "eferdo"
viebutis - dar vieni tropik rmai su plaiomis verandomis, medinmis
langinmis, su senoviniais egiptietikais daiktais, priderintais prie angli
k bald; su briais turting turist, kuri visur buvo pilna.
Tarp dviej lift kabin puikavosi skelbimas: "Aida". Ir vulgarus pri
mityvus paveiksllis, vaizduojantis du simyljlius, vilkinius egiptieti
kais apdarais, apsikabinusius tarp palmi ir piramidi. O kiek emiau,
apvaliuose rmeliuose kitas paveiksllis: okanti i laik pora - vyras ir
moteris.

VIS NAKT VYKS PUOTA

"SEFERDO" VIEBUTYJE
tai ko nori Dulija! Reikia pripainti, jog Ramziui taip pat norjosi
patekti teatr, pasiklausyti orkestro. O, kiek visko dar teks pamatyti! Jis
daug buvo girdjs apie gyvus paveikslus.
Paskutines dienas tvynje reikia praleisti tinkamai. Ir neinkti! Elio
tas sak, kad ia yra didel biblioteka. Jis atsivilko savo kambar sn
mokslins literatros ir skait j. Tik nakt ilindo i viebuio ir ilgai sto
vjo alia sfinkso, nordamas pabendrauti su savo tolim protvi dva
siomis.
Kain, ar jis jomis tikjo? Ne, tikriausiai. Netgi senais laikais jis neti
kjo dievais. Galbt todl, kad j pat mons anuomet laik dievu. Be to,
jam nusibodo visi tie ritualai. Juk jis inojo, kad nra dievas.
Argi dievas bt galjs bronziniu kardu sukapoti yn po to, kai i
gr jos paruot eliksyr? Taiau dabar jis jau nebebuvo tas mogus,
kuris tai padar. O ne, ilgas gyvenimas imok j atskirti gr nuo blogio.
Dabar jis lenkiasi iuolaikinio mokslo dvasioms ir jas garbina. Jis sva
joja apie laboratorij kokioje nors nuoalioje, saugioje vietoje, kur galt
tirti chemin eliksyro sudt. Sudtines jo dalis Ramzis inojo. Ir dar jis
inojo, kad dabar jas taip paprasta surasti, kaip ir senovs laikais. Luksoro turguje jis mat parduodant tokias pat uvis. Balose, ant Nilo kran
to, mat kvaksint tokias pat varles. ia pat augo ir tie patys augalai...
Kas galt pagalvoti, jog tokios netiktinos chemins reakcijos vyk
davo, sujungus paprasiausius dalykus? Kas galjo sudlioti visas sude
damsias dalis taip, kad gautum tok eliksyr? Tik sena burtinink, kuri
visk vir paprastame puode, tarsi koki sriub...

- 200 Laboratorija palauks. I pradi judviej su Dulija laukia kelion.

O prie ivykdama ji dar turs atlikti sunki pareig - atsisveikinti. Vien
tik pagalvojus, kad ji turs palikti turting, nuostab savo pasaul, Ram
z apimdavo siaubas. Taiau noras turti it moter buvo stipresnis u
bet koki baim.
Ir dar Henris. Nuo to laiko, kai jie atvyko Kair, Henris veng susi
tikti su Ramziu. Apie j skland vairiausi gandai. Buvo kalbama, jog
egiptiets okjos buvein jis paverts loimo namais. T informacij
skleid pasipiktin valdininkai, matyt Stratfordas nepakankamai jiems
sumokjo, antraip ekscentriki jo isiokimai nebt taip vieai ir aud
ringai aptarinjami.
Bet kam Ramziui reikalinga ta informacija, jei Dulija surio jam
rankas? Ne, vis tiek negalima io mogaus palikti gyvo. Prie ivykstant,
j reikia pribaigti. Tik kaip t padaryti, kad Dulija maiau kentt?
Eliotas sdjo savo lovoje, atsirms medin inkrustuot atkalt,
prie kurios pritvirtintas tinklas nuo moskit. "Seferdo" viebutyje klien
tams buvo sudarytos geros slygos.
Kojos skausmas nepakeliamas. Ilgi pasivaikiojimai po Luksorbei
Abu Simbel visai ivargino graf. Prasidjo plaui udegimas, o pas
tarosiomis dienomis ir irdis sustreikavo.
Eliotas mat, kaip Henris, apsivilks drobiniu tvarkingai ilygintu
kostiumu, aplenkdamas pintus krslus, eina svetains kilimu jo erdv
miegamj, apstatyt senovikais baldais, prikabint paveiksl, vaiz
duojani senovs Egipto praeit.
Henris buvo iblyks, veidas kakoks vakinis, nesveikas. Jis primi
n apsileidus girtuokl. Taiau rankos nedrebjo, matyt, jau spjo atsi
gaivinti kotiku viskiu.
Eliotas nepapra Volterio, kad pilt kokio nors grimo sveio bo
kal. Henris kl jam tik leiktul. Jo nerilus bambjimas, nuolat besipi
nantis lieuvis tiesiog siutino graf.
Nesuprantu, kuri gal turiau su ja keliauti? Ji jau nebe maa
mergait, gali pati savimi pasirpinti. A neketinu gyventi itame pra
keiktame viebutyje...
- Kam tu man visa tai sakai? - pertrauk j Eliotas. - Parayk savo t
vui.
- Jau paraiau. Paraiau, jog tu man patarei pasilikti Kaire ir palauk
ti, kol js sugrite i kelions po pietin alies dal.
- Bet kodl?

- 207 - Todl, kad a inau, ko tau reikia. - Henris staiga pajudjo, jo akyse
suibo ugnis. - inau, ko tu ia atvaiavai. Tai su Dulija neturi nieko
bendro. Tu inai, kad tas mogus - pabaisa. Supratai kelions metu. Ir
dar supratai, jog a nemelavau sakydamas, kad jis prisikl i karsto...
- Tavo kvailumas neturi rib.
- K?! - Henris peroko per lovos atkalt, tarsi nordamas igsdinti
Eliot.
- Tu matei, kaip nemirtingas mogus pakilo i grabo, besmegeni tu
asile? Kodl tuomet pabgai, pabruks uodeg?
- Tu kretinas, Eliotai. Tai netiktina. Tai... siaubinga. Jei tik jis prie
mans prieis, a visk papasakosiu. Visk, k tik inau. Apie j ir apie ta
ve.
- Praradai ne tik smegenis, bet ir atmint. Tu jau pasakojai. Vis par
i tavs juoksi Londonas. Tai buvo vienintelis kartas, kai susilaukei to
kio visuotino dmesio.
- Manai, jog esi i vis protingiausias, apgailtinas aristokrate! Tu
drsti i mans tyiotis?! Ar jau pamirai maytes mudviej atostogas Pa
ryiuje? - Henris kreivai ypteljo, pakl bokal ir tik dabar pastebjo,
kad jame nieko nra. - Ketini savo titul ikeisti Stratford pinigus. Ir
dabar deriesi su ituo pabaisa. Tiki beprotikais pasakojimais apie ste
bukling eliksyr!
- O tu netiki?
- inoma, ne.
- Kaip tuomet paaikinsi tai, k pats savo akimis matei?
Henris nutilo, jo akys lakst po kambar.
- Tai kakoks poktas. Kakokia apgaul. Nebna chemins media
gos, galinios mog padaryti nemirting. Tai kliedesiai.
Eliotas tyliai nusijuok:
- Galbt veidrodiai kalti.
-Kas?
- Gal tu tiktai veidrodyje matei, kaip kakas atsikelia i karsto ir tave
smaugia?
Henrio akyse suibo neapykanta.
- Turbt turiau papasakoti Dulijai, kad j nipinji, nordamas
prisikasti iki stebuklingo eliksyro. O gal su juo apie tai pasikalbti?
- Ji ino. Jis, beje, taip pat.
Henris piktai pavelg tui bokal.
- Dink i ia! - pasak Eliotas. - Eik, kur akys veda!
- Jei mano tvas su tavim susisieks, palik man ratel pas durinink.

- 202 - Tikrai? Manai neinau, kad gyveni pas t okj Malenk? Visi tai
ino. Tai paskutins naujienos: Henris senajame Kaire su savo okja ir
kortomis.
Henris nusijuok.
Eliotas pavelg pro lang. viet saul. Jis atsisuko tik tada, kai i
girdo usidarant duris. Kiek palauks, pakl telefono ragel ir papra
sujungti j su durininku.
- Ar turite Henrio Stratfordo adres?
- Jis pra niekam jo adreso neduoti.
- A grafas Ruterfordas, artimas j eimos draugas. Praau pasakyti
man jo adres.
Jis simin adres, padkojo veicoriui ir padjo telefono ragel. Eliotas
inojo t gatv, senajame Kaire. Tai u keli ingsni nuo "Babilono",
naktinio klubo, kuriame dirbo Malenka. Jie su Lourensu danai ten lan
kydavosi - kai okdavo vaikinai.
iaip ar taip, jis btinai suinos i Ramsjaus, kas atsitiko Lourensui
toje kapavietje.
Nei baim, nei svajons apie eliksyr nesustabdys jo. Jis turi tsti ty
rim. Privalo suinoti, k ikrt Henris.
Tyliai atsivr durys. Tai buvo jo tarnas Volteris. Tik jis galjo eiti nepasibelds.
- Puiks kambariai, tiesa?
Labai jau gudrus. Tikriausiai igirdo j gin. Volteris perjo per
miegamj, nuval dulkes nuo spintels prie lovos, prisuko lemp.
- Taip, kambariai nuostabs, Volteri. O kur mano snus?
- Apaioje, sere. Ar atskleisti jums mayt paslapt?
Volteris pasilenk vir lovos, prikio pirt prie lp, tarsi jiedu bt
moni minioje, o ne tuiame kambaryje.
- Jis susipaino su simpatika mergina, amerikiete. Jos pavard Barington. Turtinga eima i Niujorko. Jiems priklauso geleinkeliai.
Eliotas nusiypsojo:
- irk tu man, visk tu inai.
Volteris nusijuok ir imet i pelenins nuork: Eliotas nebaig ciga
rets iki galo, jam skaudjo plauius.
- Man Rita pasakojo, sere. Ji mat. O dabar jiedu su mis Barington
vaiktinja po viebuio sod.
- Na k gi, bt visai neblogai, Volteri, jei ms mielasis Aleksas ves
t amerikiet paveldtoj, - pasak Eliotas.
- Taip, sere, i ties bt puiku, - pripaino Volteris. - Beje, mes ia

- 203 taip pat kai k surengsime? - jo balse pasigirdo suokalbika gaidel. - Vl

surasime k nors, kas j pasekt?
inoma, Volteris turjo galvoje Ramsj, primindamas t gding se
kim, kurio Eliotas griebsi Aleksandrijoje.
- Jei tik gali t padaryti tyliai, nepastebimai. Tegul dien ir nakt j se
ka ir man pranea, kur jis vaikto ir k veikia.
Eliotas dav Volteriui pluot banknot, kuriuos tarnas tuojau pat
susigrdo kien.
Tarnas ijo. Eliotas pamgino giliai kvpti, bet skausmas krtinje
sustabd j. Tada jis pradjo kvpuoti danai, bet negiliai. Pavelg vjo
plaikstom uuolaid, siklaus Kairo gatvs triukm ir galvojo apie
tai, kokios beprasmikos jo pastangos. Kam reikia sekti Ramsj, tiktis
stebuklo? Jis galvojo apie eliksyr...
Absurdas, kliedesiai. Kam reikjo raustis po svetimus daiktus? Juk
nebra joki abejoni. Aiku, kas jis toks. O jeigu jis turi t eliksyr, tai
tikriausiai neiojasi j su savimi.
Eliotui buvo gda. Bet juk tai tokia smulkmena. Daug svarbesn pa
ti paslaptis. O ji kol kas grafui neprieinama. Nors imk ir krisk jam po ko
j maldaudamas dovanos... Eliotui buvo bekylanti mintis sugrinti Vol
ter ir ataukti savo nurodym. Bet, sielos gilumoje gldjo mintis dar
kart pamginti pasidairyti po Ramsjaus kambar ir pasirausti po jo
daiktus. Berniukas, pasamdytas j sekti, pranet jam apie egiptieio
proius.
Reikia kak veikti, apie kak galvoti, gal tuomet maiau jaus ky
r skausm krtinje. O dar tie snariai... Grafas usimerk ir vl pama
t milinikas statulas. Ir staiga suvok, jog tai buvo paskutinis jo gyve
nimo nuotykis. Jis dl nieko nesigailjo. Prieingai - buvo dkingas liki
mui u toki nuostabi dovan.
Eliotas ypteljo. Kas gali inoti, galbt Aleksas tikrai susiras turtin
g nuotak Amerikoje.
Ak, kokia ji miela, kaip jam patinka jos balsas, paslaptingas aki
blizgesys. Net ir tai, kad ji baksnoja jam pirtu on, kai i ko nors juo
kiasi! Ir vardas koks nuostabus: arlot Vitni Barington.
- O po to mes norjome keliauti London... Bet kalbama, jog iuo
met laiku ten baisiai alta ir stiprus rkas... tas Londono Taueris, kur
Anai Bolein nukirto galv.
- Jei biau buvs js gidas, Londonas neatrodyt jums toks nirus
ir altas, - pasak Aleksas.
- Ir kada js vaiuojate namo? Js laukiate operos, tiesa? Regis, ia vi-

- 204 si tik apie j ir kalba. domu atvaiuoti Egipt, kad galtum patekti
oper. Tiesa?
- Bet juk tai "Aida", mano mieloji.
- inau, inau.
- Suprantama, mes eisime oper, ir js tenai bsite. O puot js ei
site?
Kokia avi ypsena!
- A nieko apie puot neinojau, suprantate? Nenorjau tenai eiti su
tvais...
- Galite eiti su manim.
Ak, kokie nuostabs balti dantukai!
- Taip? Man tai patinka, grafe Ruterfordai.
- Praau vadinti mane Aleksu, mis Barington. Grafas Ruterfordas - tai
mano tvas.
- O js pats vikontas, ar ne? - paklaus ji, vis dar ypsodamasi. Ak,
tas amerikietikas smalsumas! - Man taip sak.
- Tikriausiai taip ir yra. Vikontas Samerfildas, o apskritai...
- O k reikia vikontas? - paklaus ji.
Kokios kerinios akys, koks avus juokas, kaip linksmai ji iri
Aleks! Jis daugiau negaljo pykti ant Henrio, kuris susidjo su ta okja
Malenka ir nebegyvena su jais viebutyje. Dar geriau, kad jo nra ia.
Tie jo loimai, girtavimai, gerai, kad nereikia drauge su juo pasirodyti
vieose vietose.
domu, k apie mis Barington pagalvos Dulija? tai Aleksui ita
mergina net labai patinka!
Vidurdienis. Valgyklos sal. Ramzis sdjo atsilos ir kvatojo.
- Taip, a reikalauju. Paimk rankas akut ir peil, - pasak Dulija.
- Bent pabandyk.
- Dulija, nejaugi tu manai, kad a negalsiu? Bet tai bjauru: grsti
burn maist sidabro gabalu!
- Tu inai, jog esi graus ir visi tavimi avisi, todl ir spyriojiesi.
- Per ilgus amius imokau bti taktikas.
Ramzis pam akut ir suspaud j kumtyje.
Dulija sudav jam per rank.
- Ramzi, valgyk taisyklingai.
- Mano mayte, - itar jis. - A valgau taip, kaip valg Adomas su Ie
va, Izid su Oziriu, Moz, Aristotelis bei Aleksandras.
Mergina nusijuok. Karalius greitai j pabuiavo. Staiga jo veidas pa
niuro.

- 205 - Kaip ten tavo pusbrolis? - sunabdjo jis.

T odi Dulija nelauk.
- Nejaugi mudviem btina kalbti apie j?
- Ar mes j paliksime ia, Kaire? Negi tavo tvo udikas nebus nu
baustas?
Merginos akyse pasirod aaros. Ji piktai raussi rankinje, iekoda
ma nosins. Kaire ji nemat Henrio ir nenorjo jo matyti. Laike ddei
Rendolfui Dulija net neusimin apie j. Mintis apie dd ir dabar j su
jaudino.
- Palik man it rpest, - tyliai itar Ramzis. - A visk sutvarkysiu.
Ir sigals teisingumas.
Dulija delnu udeng jo lpas.
- Pakaks, - sunabdjo ji. - Ne dabar.
Jis tyliai atsiduso ir suspaud jos rank.
- Regis, visi jau susirinko, pasireng keliauti muziej, - pastebjo
Ramzis. - Paskubkime. Eliotui sunku stovti.
Prijo Aleksas. Pasilenks pakteljo Dulijai skruost. Kaip grau!
Mergina nusiluost aaras ir nusisuko, kad Aleksas nepamatyt parau
dusio jos veido.
- Na k, ar visi pasireng? - paklaus jis. - U penkiolikos minui
muziejuje ms lauks ekskursijos vadovas. Taip, vos nepamirau: dl
operos viskas sutvarkyta. Los usakytos, yra bilietai puot. Ramsjau, draugui, noriu tave nuraminti, jog puotoje nesivarysiu su tavimi
dl Dulijos dmesio.
Mergina linkteljo.
- Jau simyljai, - kandiai itar ji.'
Aleksas padjo jai atsikelti.
- mis Barington? - pasitikslino Dulija.
- Bk gera, mieloji, pasakyk savo nuomon. Ji eis su mumis muzie- Veriau paskubkime, - pasak Ramzis. - Tavo tvas prastai jauia
si. Stebtina, kad jis apskritai su mumis eina.
- Js neinote, k reikia tokiems monms Kairo muziejus? - paklau
s Aleksas. - Juk tai labiausiai purvina staiga i vis...
- Aleksai, nereikia, mes norime apirti garsi egiptietik lobi ko
lekcij...
- Paskutin, ilikusi iki i laik, - pasak Ramzis ir sikibo Dulijai
parank. - Ir visi karaliai tenai vienoje patalpoje. Juk tu taip sakei?
- A maniau, kad js jau lankts tenai, - nusistebjo Aleksas. - Js
man tokia msl, draugui...

- 206 - Varyk taip ir toliau, - tepasak Ramzis.

Aleksas jo negirdjo. Jis kalbjosi su Dulija reikalaudamas, kad ta
pasakyt savo nuomon apie mis Barington. Tuo tarpu pati mis Barington, maloni raudonskruost blondin, stovjo vestibiulyje su Eliotu ir Samiru. Simpatika, nieko nepasakysi.
- irk tu man, - pasak Dulija. - Nejaugi tau taip reikia mano pri
tarimo?
- Tyliau, tai ir ji. Su mano tvu. Jie puikiai sutaria.
- Na k gi, ji labai miela.
Jie greitosiomis perjo per dulkmis nustas pirmojo aukto sales,
klausydamiesi ekskursijos vadovo, kuris greitai br odius anglikai.
Akcentas, inoma, baisus... Taip, brangenybi gausu, k ia bepridursi.
Ir viskas i iplt kapaviei: jo laikais tai buvo nemanoma. O ia ga
lima visk pamatyti. Po apdulkjusiais stiklais, silpnoje viesoje, bet vis
dlto nesugadinta - nei laiko, nei moni.
Ramzis irjo laimingo ratininko statull: maa sukryiavusi ko
jas figrl, ant jos keli guli papirusas, o veide kvpimas. Ji turt su
jaudinti karali iki aar! Bet jis tiktai diaugsi, kad atjo ia, pamat
visk, atliko pareig ir dabar ramia sine gals ivykti.
Pagaliau jie pakilo plaiais pagrindiniais laiptais. Karali sal. Sun
kus ibandymas, kurio Ramzis ne juokais bijojo. Prie jo prijo Samiras.
- Kodl neatsisakte ito iauraus malonumo, sere? Visi jie baiss.
- Ne, Samirai, turiu iki galo nueiti t keli.
Suprats, kokia ia sal, jis vos nepradjo kvatoti: milinika patalpa
su didiulmis vitrinomis, kaip didiosiose parduotuvse, kur preks i
dliojamos po stiklu taip, kad pirkjai negalt j liesti rankomis.
Ir vis dlto juodi idiv knai sujaudino Ramz. Jis beveik negirdjo
ekskursijos vadovo, jo ausis pasiek tik padriki odiai:
- Ramzio Prakeiktojo mumija Londone laikoma abejotinu atradimu.
Labai abejotinu. tai ia prieais jus tikras Ramzis Antrasis. Istorijoje jis
inomas kaip Ramzis Didysis.
Jis prijo ariau ir pamat lyki "savo" mumij.
Ramzis Antrasis, garsiausias i vis Egipto faraon.
irdamas idivusias galnes, jis vos nesusijuok, ir ia pat pa
juto keist skausm krtinje. Karali nusmelk netikta mintis: jei tuo
met jis nebt ujs urv, pas yn, dabar po iuo gaubtu gult i
divs jo knas... toks pat lyktus. Jo palaikai. Ir jis nebt nugyvens
vis it met, nebt tiek daug visko pamats bei suprats...

- 207 Kaip ia triukminga! Dulija kak pasak, taiau jis neigirdo. Gal
voje . Staiga jis pamat vaizdo visum: lykts apgailtini lavonai,
tarsi itraukti i kaitintos krosnies, purvini, dulkti stiklai, mirinjantys
turistai.
Jis igirdo Kleopatros bals. "Jei leisi jam numirti, mirsiu ir a. Paimk,
a jo negersiu!"
Jie vl kakur eina. Kur? Samiras pasak, jog metas dingti i ia.
Ramzis sunkiai atitrauk vilgsn nuo susiraukljusios mumijos ir
pamat dmiai j stebint Eliot. Kaip suprasti jo veido iraik? Kas tai?
Supratimas ir uuojauta.
"Argi galite js mane suprasti? A ir pats savs nesuprantu".
- Eime, sere.
Ramzis pakluso Samirui. Egiptietis pam j u rankos ir nusived
link ijimo. Mis Barington juoksi: Aleksas kak kudjo merginai
aus. Pro al jusi prancz turist iaukjimas buvo nepakeniamas.
Kokia lykti grubi kalba!
Ramzis dar kart atsigr stiklines vitrinas. Taip, reikia kuo grei
iau nedintis i ia. Kodl jie eina koridoriumi kit pastato krat? Re
gis, jau visk apirjo. tai kuo baigsi tautos svajons bei viltys: mili
niku dulkmis nustu mauzoliejumi, kur gali vingauti jaunos mergi
nos ir klaidioti briai turist.
Koridoriaus gale ekskursijos vadovas sustojo. Kas ten? Dar vienas k
nas po gaubtu. Argi tokioje tamsoje k nors galima pamatyti? Pro pur
vin lang viruje skverbsi silpna gatvs viesa.
- Neinoma moteris... domus natralaus balzamavimo pavyzdys.
- Ar ia leidiama rkyti? - pakudjo Ramzis Samirui aus.
- Ne, sere, bet mes galime i ia ieiti. Ir palaukti msiki gatvje, jei
norite...
- ios neinomos moters kn pati gamta pavert mumija...
- Eime, - pasak Ramzis ir udjo rank Samirui ant peties.
Reikia spti Dulija, kad nepradt jaudintis. Ramzis eng ingsn
pirmyn, trukteljo Dulija u rankovs ir vilgteljo kn po stikliniu
gaubtu.
Jo irdis sustojo.
- Ir nors didesn dal drobuli jau seniai nupl - greiiausiai tai pl
ik darbas, - pats moters knas puikiai isilaik ups dumble. Panaiai,
kaip ir kiti knai, rasti iaurs pelkse...
Banguoti plaukai, ilgas graktus kaklas, nuolaids velns peiai... O
veidas... Pats veidas! Ramzis negaljo patikti savo akimis! Jo galvoje

- 208 skambjo ekskursijos vadovo balsas: "... neinoma moteris... Ptolemj

epocha... graik-romn periodas. Bet pavelkite egiptietik profil.
Kokia lp linija..."
Smilkiniuose tvinksjo... Vl nusikvatojo mis Barington...
Ramzis puol pirmyn. Nustm mis Barington rank. Aleksas ka
k grietai jam pasak, pavadino vardu. Ekskursijos vadovas sutriks
irjo j.
Bet karalius smeig akis stikl. Jos veidas! Tai buvo ji: plonyiai lai
dojimo apdarai aug jos kn, plikos rankos ramiai sudtos ant krti
ns, i po tvarsi kyo nuogos pdos. Viskas juoda... tai dl ups dum
blo, kuris aplipo kn ir padjo j isaugoti.
- Ramzi, kas atsitiko?
- Sere, ar jums bloga?
Jie puolsi prie Ramzio, apsupo i vis pusi, kakas band itempti
i sals, bet jis piktai pasimuist ir vl atsisuko.
Ir igirdo, kaip trakteljo stiklas. Sukauk sirena, primenanti isi
gandusios moters cypim.
Pavelk umerktas jos akis. Tai ji! Jam nereikia nei ied, nei vard.
Tai tikrai ji.
Pasirod ginkluotas apsaugininkas. Dulija susijaudinusi kak kal
bjo. Mis Barington atrod isigandusi. Aleksas tikinjo j iklausyti.
- A tavs negirdiu. Nieko dabar negirdiu. Tai ji. "Neinoma mote
ris" - tai ji, paskutin Egipto karalien.
Jis isiver i kakieno rank. Pasilenk prie dulkto stiklo. Jam no
rjosi sudauyti it lykt gaubt. I jos koj tik kaulai belik; kairio
sios rankos pirtai idiv, tai jau skeleto pirtai. Bet itas veidas, itas
nuostabus veidas! Kleopatra...
Pagaliau jis leidosi ivedamas. Dulija kako klausinjo, bet Ramzis
tyljo. Ji sumokjo u sugadint vitrin bei u sukelt triukm. Karaliui
norjosi atsiprayti merginos.
Daugiau jis nieko negaljo prisiminti. Prisimin tik jos veid ir fig
r: btyb, kuri buvo ikelta i ups dugno ir paguldyta ant medins vit
rinos lentos taip, kad drobuls i krat buvo nukarusios emyn, tarsi jas
vis dar tebeskalaut ups vanduo. Ir jos plaukai. Tanks, garbanoti... Iki
iol jo akyse stovi Kleopatros figra.
Dulija vl kak kalbjo. Viebutyje deg blanki, jauki viesa. Jis
norjo kak atsakyti merginai, bet negaljo. Ir dar prisimin: kai susi
jaudins bei sutriks nusigr nuo mumijos, vl sutiko suprating, u
jauiant Elioto vilgsn.

- 209 -

*
Oskaras vos spjo paskui Henkok ir du i Skotlandjardo atvykusius
policininkus. Jie prajo pro svetaines ir sustojo egiptietikoje salje. Ak,
nereikjo sileisti j namus! Jie neturjo teiss ia vertis. Ir dabar eina
tiesiai prie sarkofago.
- Bet mis Dulij labai supyks, sere. Tai jos namai. Js negalite t
daikt liesti, sere, tai misterio Lourenso radinys, jo nuosavyb.
Henkokas irjo penkias auksines Kleopatros monetas, gulinias
ant aksomins pagalvls.
- Bet juk monetas galjo pavogti Kaire, sere. Dar prie sudarant ko
lekcijos katalog.
- Taip, js visikai teisus, - pasak Henkokas. Jis atsisuko sarkofag.
Dulij pyl Ramzio bokal vyno, bet karalius net nepavelg j.
- Gal pasiaikinsi, - sunabdjo ji. - Tu atpainai j? Anksiau j pa
inojai?
Jie ilgai sdjo tyldami. U plonyi uuolaid ltai leidosi saul. Po
truput rimo gatvs klegesys.
Dulij jau pavargo verkti.
- Bet juk to negali bti... - Ne. Netgi jai tokia prielaida atrod netik
tina. Ji vl pagalvojo apie t moter: auksin tiara ant galvos buvo tokia
pat juoda, kaip ir visas jos knas. - Juk negali bti, kad ji...
Karalius ltai pakl galv ir pavelg Dulij. Jo ydr aki vilgs
nis buvo sunkus.
- Negali bti! - paaipiai atsiliep jis. Balsas kimus, kupinas kanios.
- Negali bti! Js ikaste tkstanius mirusi egiptiei. Slampinjate
po j piramides, po j kapavietes dykumose, po katakombas. Nra nieko
nemanomo!
- O Viepatie... - Dulijos skruostais ritosi aaros.
- Juos vagia, parduoda, perka, - ts Ramzis. - Ar dar yra ioje emje
bent vienas vyras, moteris ar vaikas, kurio knas nebt ikastas ir pa
teiktas vis dmesiui? Nieko nra nemanomo!
Akimirk merginai pasirod, jog karalius visikai nesivaldo; bet stai
ga jis tarsi atsitokjo ir ramiai pavelg j. Po to jo akys apsiblaus, at
rod, kad jis visai nemato merginos.
- Mums nebtina likti Kaire, jei tu daugiau nebenori...
Ramzis ltai atsisuko ir nustebs pavelg j, tarsi atsibuds po ilgai
trukusio miego. Atrod, jis pats nustebo, kodl taip ilgai su ja nesikalb
jo.

- 210 - Ne, - pasak Ramzis. - Mes negalime ivykti. Tik ne dabar. A ne

noriu ivaiuoti...
Jo balsas suvirpjo, tarsi jis tik dabar bt suvoks, k kalba. Jis paki
lo ir net neatsisuks nuskubjo prie dur.
Dulija mat usidarant duris, girdjo jo ingsnius koridoriuje. Ir vl
i jos aki pasipyl tylios skausmo aaros.
K jai daryti? Kaip j paguosti? Ar gali ji, pasinaudojusi savo taka,
gauti leidim ineti i muziejaus tos moters kn ir palaidoti pagal visus
paproius? Vargu. Jos praymas visiems pasirodys kvailas ir nepagrstas.
Ir kam to reikia? Juk visuomens dmesiui pateikta daugyb karali
mumij.
Du policininkai sutrik irjo mog i Brit muziejaus.
- Dabar mums reikia ieiti, sere. Neturime orderio apirti mumijos
sarkofag. Atjome sitikinti, ar savo vietoje monetos. Ir t padarme.
- Niekai, - nesutiko Henkokas. - Jeigu mes turime teismo leidim, ga
lime visk apirti. Taip, atjome pairti, ar savo vietoje kolekcija,
bet, prie ieidamas, noriau sitikinti, ar ir mumija vis dar tebra savo
vietoje.
- Bet, sere... - siterp Oskaras.
- Nereikia nieko sakyti, biiuli. Js eiminink pabgo Kair, pali
kusi be apsaugos nekainojamas vertybes. Be ms leidimo. - Henkokas
atsisuko policininkus. - Atidenkite sarkofag, - sak jis.
- Nepatinka man visa tai, - pasak Trentas.
Henkokas pastm j al ir pats nukl dangt: nei policininkai, nei
Oskaras nespjo jam sukliudyti.
Galtonas pam i jo dangt ir atsargiai padjo ant grind. Oskaras
tyliai aikteljo.
Viduje buvo susiraukljusi pajuodavusi mumija.
- Velniai raut, kas ia vyksta? - siuto Henkokas.
- K js turite galvoje, sere? - mandagiai pasidomjo Trentas.
- Reikia kuo greiiau visk sugrinti muziej!
- Bet, sere...
- Tai ne ta mumija, kvaily tu nelaimingas! Tai mumija i Londono
sendaiki parduotuvs. Pats j tenai maiau. Man net sil j pirkti.
Velniai raut t moter! Ji pavog amiaus radin!
Buvo jau po vidurnakio. Miesto pasilinksminim vietose nutilo mu
zika. Kairas miegojo.

- 211 Eliotas vienas vaiktinjo po "eferdo" viebuio kiem tarp dviej

fligeli. Kair jo koja buvo visai nutirpusi; taiau tai grafo visai nejaudi
no. Jis stebjo virutin lang, pro kur matsi po kambar vaikiojanti fi
gra. Tai buvo Ramsjus.
Samiro kambaryje buvo tamsu. Prie valand ugeso viesa ir Dulijos kambaryje. Aleksas jau seniai miega. J labai sujaudino Ramsjaus
elgesys, jis nerimavo dl Dulijos, vargs merginos, simyljusios kako
k beprot.
elis sustingo. Prisiglaud prie langini. Eliotas stovjo kiemo tam
soje. Jis mat, kaip egiptietis pavelg juod dang, vaigdes, paki
busias vir nam stog.
Po to elis dingo. Eliotas apsisuko ir nulubiojo prie vestibiulio du
r. Jis jau pasiek pusiau apviest foj, kur u staliuko stovjo veico
rius, kai pamat pagrindiniais laiptais emyn besileidiant Ramsj.
Vyrikis buvo nerpestingai apsirengs, neprastai susiukavs. Jis pasu
ko prie ijimo.
"A visai isikrausiau i proto, - paman Eliotas. - Niekada dar nebu
vau toks kvailai drsus".
Tvirtai suspauds rankoje lazd, jis nusek paskui Ramsj. Ijs
gatv, priekyje pamat einani per aikt tamsi figr. Kair koj
skaudjo taip stipriai, jog Eliotas sukando dantis. Bet savo umai neat
sisak.
Po keleto minui Ramsjus jau buvo prie muziejaus. Eliotas mat,
kaip jis susimst, kiek pastovjo prie pagrindinio jimo, po to nuings
niavo link deiniojo pastato kampo, kur viet grotuotas langas.
Geltona viesa deg maame tarnybinio jimo prieangyje. Sargas
taikiai snaud, atsilos patogiame krsle. Durys buvo atviros.
js muziej, Eliotas greitai perjo per tuias pirmo aukto sales,
pro diev bei deivi statulas. Galiausiai pasiek plaius laiptus ir, tvirtai
sikibs turkl, m kilti auktyn - ltai, ingsnis po ingsnio, saugoda
mas skaudani koj, stengdamasis nesudrumsti tamsoje skendinio pa
stato naktins tylos.
Koridorius buvo ulietas pilka blankia viesa. Jo gale baltavo langas.
Ramsjus stovjo prie stiklins vitrinos, kur ilsjosi panaus blizganias
anglis mirusios moters knas, suvyniotas suakmenjusius skudurus. Jis
nulenk galv. Regis, meldsi.
Atrod, tarsi kak nabda. O galbt verkia? Eliotas aikiai mat jo
profil, rankos judesius. tai jis kio rank kien ir kak itrauk. Ka
k blizgant.
Stiklinis indelis su skysiu.

- 212 "Viepatie, nejaugi jis rengiasi tai padaryti?!" Nejaugi tai tas pats
eliksyras, kur pats karalius anuomet iband? Eliotas vos nesuriko ir ne
puol prie Ramsjaus. Taip norjosi sugriebti j u rankos ir sustabdyti.
Bet kai tas atidar buteliuk, kai skambteljo metalinis kamtelis, grafas
sispraud koridoriaus kamp ir pasislp u auktos stiklins vitrinos.
Kiek kanios buvo toje stovinioje tamsoje figroje, kiek sielvarto ir
nevilties! Vienoje rankoje tebelaikydamas buteliuk, jis kita ranka nume
t nuo moters kaktos susivlusi tanki plauk sruog.
Po to apsisuko, tarsi ketindamas ieiti. Elioto jis nemat.
Koridoriaus apvietimas kiek pakito. Tikriausiai artjo saultekis: lan
gas nuvito pilka dar nerykia viesa, ant vitrinos stiklo m okinti sau
ls blyksniai.
Ramsjus atsisuko. Eliotas igirdo, kaip jis giliai atsiduso. Grafas jaut
jo kani. Bet juk tai tikra beprotyb, kliedesiai...
Jis bejgikai stebjo, kaip Ramsjus vl prijo prie stiklinio gaubto,
nukl dangt ir tyliai pastat prie sienos. Dabar jis galjo paliesti moters
kn.
aibikai jis vl isitrauk stiklin indel... vilgantys skysio laai vie
nas po kito krito ant moters kno.
- Ir vis tiek nepads, - sunabdjo panosje Eliotas. Jis dar tviriau
prigludo prie sienos, toliau stebdamas egiptiet.
Apimtas siaubo ir tuo paiu metu suavtas, grafas stebjo, kaip
Ramsjus baltu skysiu lieia mirusios moters galnes, kaip pasilenks
prikia indel prie jos lp.
Tamsoje pasigirdo kain koks nyptimas. Eliotas tyliai aikteljo.
Ramsjus atlijo, atsirm sien. Buteliukas ikrito jam i rank ir nurie
djo akmeninmis grindimis. Jame dar buvo lik stebuklingo eliksyro.
Ramsjus neatitraukdamas aki irjo gulini mumij.
Eliotas pamat, kaip tamsi mas vitrinoje sujudjo. Jis net igirdo
kak panaaus atods.
"O, Viepatie! mogau, k tu padarei? K tu priklei?!"
Vitrina sugirgdjo, sutrakjo. Mumija ltai klsi...
Ramsjus puol bgti koridoriumi. Prislopintas riksmas isiver i jo
krtins. Eliotas pamat, kaip tamsi figra atsisdo vitrinoje. Medin d
sutrakjo ir subyrjo. O mumija jau stovjo alia! Didiul galva su
juod plauk kupeta, kurie tarsi dm kamuoliai raitsi per peius. Juo
da oda regimai keitsi, viesjo. lykiai sudejavusi, btyb pakl vir
rankas. Tai buvo skeleto rankos.
Ramsjus desperatikai meldsi, terpdamas mald Egipto diev
vardus. Eliotas prispaud rank prie lp.

- 273 Palinkusi pirmyn, nardama basomis kojomis, kaip nara pels ar

iurks senuose namuose, mumija nuleido rankas ir pajudjo link Ramsjaus.
Jos didiulse atvirose akyse spindjo viesa. Plaukai vis tankjo, ilg
jo, darsi juodesni ir leidosi vis emiau, udengdami liesus moters peius.
Bet kokios ia baltos dms dengia jos kn? Tai kaulai, kyo balti
kaulai - tose vietose, kur galbt per daugel imtmei laikas sunaikino
raumenis, minktus audinius bei od. Atviri kaulai matsi ant kairs ko
jos, ant deinio pado, ant rank pirt, kuriuos moteris ties Ramsj.
" Ji neisilaik. Tu priklei btyb, kuri ne iki galo atsigavo!"
Langas dar labiau praviesjo. patalp prasiskverb sauls spindu
liai. Ramsjus trauksi atatupstas pro Eliot, sikibo turkl. Btyb vis
tviriau, vis greiiau jo paskui j, kol galiausiai pateko po sauls spindu
liais.
Mumija pasinr vies. Kvpavimas, sumis su dejavimu, pada
njo, jame girdjosi baim, neviltis.
Susiraukljusios rankos papilnjo, oda parudavo. Veidas taip pat
pasidar bronzinis. Saul, prisilietusi prie btybs, padar j labiau pana
i mog.
Mumija atsisuko vies, tarsi ketindama j sugerti. Ir tada i aizd,
dengusi skelet, pasipyl kraujas. Gyvas kraujas!
Eliotas usimerk. Atrod, jis tuojau pat neteks smons. Apaioje
pasigirdo triukmas. Trinkteljo durys.
Grafas atmerk akis ir pamat prie jo artjani mumij. Jis atsisuko,
iekodamas Ramsjaus - tas sikibs turklus, siaubo ikreiptu veidu,
spoksojo mumij.
"Dieve, sugrink j viet!" Eliotas pajuto pastam skausm kr
tinje. Skausmas pervr kair rank ir jis i vis jg suspaud lazd.
Vos isilaiks ant koj, grafas prisivert kvpuoti ramiai, lygiai.
Tuo tarpu mumija vis keitsi. Oda gavo natrali spalv, banguoti
plaukai jau visai udeng peius... Netgi apranga pasikeit. Tose vietose,
kur pateko eliksyras, drob vl buvo balta. Kai btyb dejavo, matsi
balti jos dantys. Papilnjo krtys. Atskleisdama, rykindama moterikas
formas, drobul plyo ir nukaro, vyniodamasi aplink kojas, kurios ne
tvirtai lepsjo pirmyn.
Mumijos akys smigo koridoriaus gale stovjus mog. I jos krti
ns versi prikims kvpavimas, burna buvo perkreipta.
I apaios atskriejo triukmas, kakas suvilp. Kalbjo arabikai.
Ramsjus pasilenk per turklus. Laiptais jau kilo mons. Riksmas
galjo reikti tik viena - j pastebjo.

- 214 Apimtas panikos, jis puol prie moters figros, buvusios jau visai ne
toli.
I jos lp pasigirdo beviltikas riksmas:
- Ramzi!
Grafas vl usimerk. O kai atsimerk, pamat pro al einani mo
ter, tiesiani pirmyn panaias skeleto rankas.
Kakas suriko: "Nejudti!" - ir iov. Btyb sucyp, usideng ran
komis ausis ir puol bgti atgal. Kulka pataik Ramsj, ir jis vos nepargriuvo ant laiptais kylanio mogaus. Greitai apsisuko ir nujo pas
kui k tik jo atgaivint moter. Ir vl pasipyl viai. Koridorius buvo
puikus rezonatorius - tratjo kurtinaniai. Ramsjus persisvr per turk
lus. Moteris suvirpjo, ji vis dar buvo usikimusi ausis. Vienu metu vos
neprarado pusiausvyros. Ji atsidr prie pat akmeninio sarkofago, stov
jusio alia prieingos koridoriaus sienos. Kai kulkos vl suzvimb, ji su
klyk:
- Ramzi!
Tai buvo sueisto vries klyksmas...

skyrius

Eliotas vl vos nenualpo. Usimerks, jis mlungikai gaud or.

Kairioji ranka, suspaudusi lazd, buvo visai nejautri.
Jis girdjo, kaip apsaugininkai triukmingai tempia Ramsj laiptais.
Tas akivaizdiai prieinosi, taiau j buvo daug.
O moteris... Ji kakur dingo. Po to Eliotas vl igirdo lepsint basas
kojas. Pro virtinos stikl jis pamat, jog mumija eina koridoriumi gilyn.
Ji sibavo alis, mlungikai kilnojosi krtin, kvpavimas buvo neto
lygus. Ir staiga dingo u onini dur.
Apaioje triukmas nutilo. Matyt, Ramsj itemp i muziejaus pa
stato. Eliotas suprato, kad nerkus apsaugininkai ia sugr.
Ugniaus skausm krtinje, jis nulubiojo prie onini dur ir at
sidr tenai kaip tik tuo metu, kai moteris jau stovjo prie atsarginio
jimo laipt. Grafas greitai atsisuko ir pavelg po stendu. Tenai ant grin
d, blykiodamas blankioje prieaurio viesoje, guljo maas buteliukas.
Atsiklaups, Eliotas kakaip sugebjo pasiekti j, tvirtai usuko ir sikio
kien.
Tada, veiks j apmus silpnum, pradjo leistis laiptais emyn...
paskui atgimusi moter. Kelet kart suklupo, vos nepargriuvo - vis ta
nepaklusni kair koja! Kai vl pamat moter, ji atrod isigandusi, jo i-

- 215 tiesusi pirmyn baisi rank, tarsi mgindama apgraibomis tamsoje su

rasti keli.
Staiga atsidar durys, ir laiptus uliejo ryto sauls viesa. jo valyto
ja. Ji buvo apsirengusi musulmonikais drabuiais - juodai nuo galvos iki
koj. Rankoje laik luot... Ir ia moterik pamat judant skelet... Ji
sukliko nesavu balsu. luota ikrito i rank. Valytoja puol bgti atgal.
Atgijusi mumija sunypt, po to sustaug ir, tiesdama kaultas ran
kas, puol paskui moterik, nordama nutildyti jos riksm.
Eliotas skubjo kiek galdamas. Taiau nespjo. Riksmas nutilo. js
apviest kambar, grafas pamat ant grind gulini valytoj. Ji buvo
negyva. Mumija jai nusuko sprand, i nelaimls skruosto buvo ipl
tas gabalas msos, tamsios stiklins akys smeigtos lubas. Btyb per
eng per savo auk ir nuingsniavo prie ant sienos vir kriaukls kab
jusio veidrodio.
Rauda m purtyti atgimusios mumijos kn, vos tik ji pamat savo
atvaizd. Visa virpdama, ji ities rank, paliet veidrod.
Ir vl Eliotas pajuto, kaip em slysta i po koj. Matyti negyv va
lytojos kn ir it lyki btyb prieais veidrod! I kur gauti tiek j
g? Bet svaiginantis smalsumas, noras suinoti, kuo viskas baigsis, pa
djo veikti save. Dabar tereikia pasitelkti pagalb prot. Velniai nemat
to skausmo krtinje bei pykinimo!
Jis greitai udar paskui save duris. Moteris igirdo trinksint duris,
nustebo. Po to atsisuko ir vl ities rankas, tarsi pasirengs puolimui gro
buonis. Siaubas akimirk sukaust Eliot. Vaizdas buvo kraupus. I vir
aus sklido viesa, ir viskas aikiai matsi. Mirties igrautose akiduobse
blizgjo didiuls paklaikusios akys. I gilios aizdos ant mumijos ono
kyojo balti kaulai. Nebuvo puss burnos. Po raktikauliu kraujavo d
m.
O Viepatie, kaip ji kankinasi! Varg, nelaiminga btyb!
Grsmingai suriaumojusi, moteris pajudjo link Elioto. Jis susivok ir
greitai prabilo graikikai.
- Draugas, - itar grafas. - A tavo draugas. Galiu suteikti tau prie
globst. - ia atmintis idav, jis pamiro graikikus odius... bet prabilo
lotynikai: - Pasikliauk manimi. Neleisiu tavs skriausti.
Nenuleisdamas nuo moters aki, jis ities rank prie ant sienos ka
banio juodo apsiausto. Btent tai, ko reikia. Laisvas, beformis drabuis
- tokius dvi musulmons. Udengs btybs kn nuo galvos iki koj.
Eliotas rytingai prijo prie moters, umet apsiaust, apgaub pe
ius, ir mumijos rankos ia pat pakilo, atskubdamos grafui pagalb. Ji
usideng veid, nenordama gsdinti praeivi. Grafas ived j kori-

- 216 dori, udar duris, kad nesimatyt valytojos lavono. I viraus, i antro
jo aukto, sklido susijaudin balsai, ksniai, girdjosi ingsniai. Apgrai
bomis surads atsarginio jimo duris, Eliotas atidar jas ir ived moter
gatv, sauls vies.
Po keli minui jie jau buvo toli nuo muziejaus pastato, siliejo pra
eivi mini. Musulmonai, arabai, europieiai judjo vairiomis krypti
mis, lydimi automobili gausmo bei veimus kinkyt asil rkavimo.
Igirdusi automobilio im, moteris sustingo, o pamaiusi vaiuo
jani pro al main, atoko ir sukando dantis. Eliotas vl prabilo loty
nikai tikindamas, jog pasirpins ja ir suras prieglobst.
Grafas neinojo, ar supranta j moteris, kol galiausiai igirdo lotyni
kus odius.
- Valgyti ir gerti, - sunabdjo moteris. Paskui ji dar kak kalbjo,
bet jis nesuprato: galbt tai buvo malda, o gal prakeiksmas.
- Gerai, - pakudjo jai aus Eliotas. Dabar jis galjo kalbti laisvai,
inodamas, kad moteris j supranta. - A tavimi pasirpinsiu. Pasikliauk
manim.
Bet kur dabar j nuvesti? Tik viena vieta atjo jam galv. Reikia
vykti senj Kair. Tik kaip jis idrs sodinti it btyb taksi? Grafas
surado ekipa. Moteris nepaklusniai susirang ant odins sdyns. O k
jam daryti? Juk gali udusti... trksta oro. O dar ta kairioji koja atsisako
paklusti. Jis ukl dein koj ant laiptelio ir pasiremdamas deine ran
ka usiropt ant viraus. Po to, mgindamas veikti silpnum bei pyki
nim, atsisdo greta susisukusios figros ir, atgavs kvap, pasak ve
jui, kur reikia vaiuoti.
Ekipaas pajudjo i vietos, vejas kavo ant praeivi, tal botagu
arkl. Nelaiminga btyb, sdjusi alia Elioto, vis laik verk. Jos vei
das buvo udengtas.
Eliotas apkabino moter. Per plon juod audin jis pajuto nemalon
kiet kaul alt, taiau grafas nekreip tai dmesio. Jis priglaud prie
savs nelaimingj ir, kovodamas su dusuliu, dar kart patikino pasir
pinsis ja.
Kebas ivaiavo i britikos miesto dalies. Eliotas pamgino susitelkti
ir blaiviai pamstyti. Sutriks, ikankintas skausmo, jis taip ir nesurado
jokio paaikinimo. Negaljo suprasti nei t vyki, kuriuos jam teko ste
bti, nei paaikinti savo paties elgesio. Tik inojo, jog mat stebukl, ma
t mogudyst ir sivl istorij, i kurios isipainioti nebus lengva.
Dulij dar ne iki galo atsibudo. Ji niekaip negaljo suvokti, ko nori
valdininkas, stovintis tarpduryje.

- 217 - Aretuotas? U tai, kad siver muziej? Netikiu.

- Mis Stratford, jis sunkiai sueistas. Tikriausiai vyko kakoks nesu
sipratimas...
- Koks nesusipratimas?
Gydytojas niro. Jei vyrikis sueistas, jo vieta ligoninje, o ne kalji
me.
- Leiskite praeiti! - suuko jis uniformuotam mogui. - Kas ia vyks
ta? Ar jums ia koks nors tiras?
Maiausiai dvylika autuv buvo nukreipta stovjus prie sienos
ydraak vyrik. Ant jo rankos matsi idivusio kraujo dms. Pro su
plyt palt kyojo kruvinas nuogas petys. Vyrikis pakraups spoksojo
gydytoj.
- Nesiartinkite! - suriko jis. - Nesileisiu apirimas. Nesilieskite prie
mans savo instrumentais. A sveikas ir noriu i ia ieiti.
- Penkios kulkos, - sunabdjo karininkas gydytojui aus. - Sakau
jums, a pats maiau aizdas. Nesuprantu, kaip jis liko gyvas...
- Leiskite apirti jus. - Gydytojas eng ingsn pirmyn.
Ir ia pat pakilo galingas kumtis, gydytojo lagaminlis okteljo lu
bas, vienas autuvas iov, vyrikis puol policininkus ir kelet j nu
svied prie sienos. Daktaras suklupo, nukrito akiniai. Jis pajuto, kaip ka
kieno batas primyn jo rank. Koridoriuje pasirod kareiviai.
Vl pasigirdo vis. Riksmai, egiptietiki keiksmaodiai... Kurgi aki
niai. Jis privalo juos surasti.
Kakas padjo gydytojui pakilti, grdo deln akinius. Usidjs
juos, daktaras pastebjo padoriai apsirengus angl.
- Ar jums viskas gerai?
- Kas ia vyksta, velniai raut! Kur jis? Jie vl aud t vyrik?
- Tas mogus stiprus kaip jautis. Jis ivert duris, sulankst grotas,
visk idau. Ir pabgo.
Ai Dievui, kad Aleksas buvo su ja. Elioto niekas negaljo rasti. Sa
miras nujo policijos nuovad, ketindamas visk isiaikinti. Dulija
drauge su Aleksu atjo valdyb ir lengviau atsiduso pamaiusi, kad j
laukia ne pats virininkas, o jo pavaduotojas - Mailzas Vintropas. Kadai
se jis lank su Aleksu t pai mokykl. Ir mergina j painojo nuo vai
kysts.
- Tai kakoks nesusipratimas, - pasak Aleksas.
- Kaip manai, Mailzai, - paklaus Dulija, - ar tau pavyks j ilaisvin
ti?

- 218 - Dulija, padtis pakankamai sudtinga. Pirma, egiptieiams labai

nepatinka, kai kas nors siveria j visame pasaulyje gars muziej. Da
bar kaip tik nagrinjama apiplimo bei mogudysts byla.
- Apie k tu kalbi? - paklaus mergina.
- Mailzai, Ramsjus negalt nieko nuudyti, - pasak Aleksas. - Tai
visika nesmon.
- Tikiuosi, tu teisus. Bet muziejuje rado negyv valytoj sulauytu
kaklu. Ir i antro aukto pavogta mumija. Be to, js draugas pabgo i
kaljimo. Dabar sakykite man, ar tikrai gerai pastate t mog?
Dideliu greiiu perbgs per namo stog, Ramzis vienu uoliu veik
siaur gatvel. Per kelet sekundi perskuod dar vien stog, uoko
ant kito ir vl peroko per gatv.
Tik tada atsisuko. Persekiotojai pamet j i aki. Jis girdjo tolimus
vius. Tikriausiai kareiviai audo vieni kitus. Kas jam rpi?
Jis nuoko nuo stogo, nubgo gatve ir netrukus atsirado siaurame
skersgatvyje. Aukti nam langai buvo udengti medinmis langinmis.
Nesimat nei brit parduotuvi, nei angl kalba parayt ikab. Pro
al vaikiojo vien tik egiptieiai, daniausiai pagyvenusios moterys, ku
ri veidai buvo udengti juodomis skraistmis. Pamaiusios krauju itep
tus jo markinius bei suplytus drabuius, jos nusigrdavo.
Galiausiai jis sustojo prie kakoki dur, nordamas atgauti kvap.
kio rank po paltu - aizdos jau beveik ugijusios. Apiupinjo plat
dir. Visi buteliukai buvo savo vietoje.
Prakeiktieji! Ir kam jis juos pasim, jau veriau bt paslps kur
nors Londone ir paliks. Kodl neimet j jr?
Kas bus, kai kareiviai suras muziejuje pamest buteliuk? K su juo
darys? Jis pasibaisjo pagalvojs apie tai.
Reikia sugrti muziej! Reikia surasti eliksyr. Baisu net pagalvoti,
kas galjo per t laik atsitikti.
Niekada per vis savo ilg gyvenim Ramzis taip nesikrimto. Bet lai
ko atgal neatsuksi! Na, negaljo veikti pagundos. Ir prikl gyventi pu
siau supuvus karaliens kn, guljus muziejaus vitrinoje.
Ir dabar privalo atitaisyti kvail savo paties klaid. Jis turi patikrinti,
ar toje btybje dar ilikusi bent menka intelekto kibirktl!
Ir k jis mgina apgauti? Juk ta btyb paauk j vardu!
Ramzis apsisuko ir nurko gatve. Pirmiausia reikt persirengti. Bet
jis neturi laiko nusipirkti drabuius. Reikia i kakur juos gauti. Stai
skalbykla. Jis mat ant virvs distanius drabuius. Virvs driekiasi per
siaur skersgatv.

- 219 Beduino apdarai: apsiaustas ilgomis rankovmis su gobtuvu. Kara

lius greitai nutrauk nuo virvs drabu. Nusivilko palt, lindo ap
siaust, nupls gal virvs apsivyniojo juo galv. Dabar buvo panaus
arab. Tik tos ydros akys... Bet jis inojo, kur galima gauti tamsius
akinius: mat juos turguje. O turgus kaip tik buvo pakeliui muziej.
Ramzis nurko dar greiiau.
Sugrs i "eferdo" viebuio, Henris nerado ramybs. Niekaip ne
ijo i galvos trumpas pokalbis su Eliotu.
Jis nuolatos pats save tikino, jog nekenia Elioto Savarelo, kad netru
kus ivyks Amerik ir jau niekada nebesutiks Elioto ir j panai tip.
Taiau prisiminimai apie susitikim nedav Henriui ramybs. Min
timis sugrdamas prie judviej pokalbio, jis kaskart matydavo panieki
nam grafo vilgsn. Ir jo balse girdjo alt neapykant.
Reikia turti tvirtus nervus, kad galtum sau leisti itaip elgtis su juo,
su Henriu Stratfordu. Kart, po vienos nemalonios istorijos, Eliotas jau
buvo jo rankose. Henris galjo sunaikinti j, bet to nepadar. Jam pasiro
d, jog tai pernelyg iauru. Jis visada buvo sitikins, jog Eliotas jam u
tai dkingas ir mandagiai su juo elgiasi tik dl tos istorijos. O pastarai
siais metais grafas i ties buvo su juo stebtinai kantrus.
Bet tik ne vakar. Ir keisiausia, jog Elioto neapykanta tarsi atspindjo
Henrio jausmus - btent t jis iuo metu jaut visiems aplinkiniams. Tai
lidino Henr, ved i kantrybs, gsdino.
"Reikia vaiuoti kuo toliau nuo j vis, - svarst jaunuolis. - Jie t ir
tedaro, kad nuolatos kritikuoja, aptarinja mano poelgius, nors patys irgi
ne ventieji".
Kai tik ivyks i Kairo, nusiplaus visas nuodmes, nustos girtuoklia
vs, gr "Seferdo" viebut ir ramiai kelet dien miegos. Po to susitars
su tvu ir ivaiuos Amerik. O ten galbt fortna jam nusiypsos.
Dabar Henris neturjo jokio noro loti. iandien jis atsisakys loimo,
mgausis kotiku viskiu ir voliosis patogiame krsle, mgaudamasis
Malenkos paruotu maistu.
Nors pastaruoju metu Malenka pernelyg irzli ir kabinjasi dl bet ko
kios smulkmenos. Ji k tik pagamino anglikus pusryius ir norjo, kad
Henris nedelsiant sstsi prie stalo. Jaunuolis pliaukteljo jai per upa
kal ir papra palikti j ramybje.
Taiau ji vis tiek tris virtuvje. Henris girdjo nypiant virdul.
Malenka padeng stal lauke.
Velniai jos nemat. Jis turi tris butelius viskio - to pakaks. Gal vliau
jam pavyks kur nors j isisti i nam. Jam taip patinka likti ia vie-

- 220 nam. Gerti, rkyti, pasksti svajonse. Klausytis muzikos. Henris net prie
tos prakeiktos papgos jau priprato.
Dabar jis norjo nusnsti, ir, suprantama, papga suriko, suiauk
jo, pradjo bgioti po narvel. Afrikietikos pilkosios papgos labai mgs
ta kaboti emyn galva. Apskritai itas pauktis Henriui visada primin
milinik vabzd. Kai Malenkos nebus namuose, reiks pribaigti papJis jau usndo, galva nusviro ant peties... Dulijos namai, biblioteka,
mumija deda jam ant peties rank, gerklje stringa dejon...
- Viepatie!
Henris paoko, bokalas ikrito i rank. Kada baigsis itas prakeiktas
komaras...
Eliotas turjo sustoti ir atgauti kvap. Dvi isprogusios akys tyrinjo
j i po juodos skraists. Atrod, jog moterikei norisi slapia pavelgti j,
bet pusiau igrauti aki vokai jai trukd prisimerkti. Jos ranka patais
apsiaust. Galbt moteris norjo pasislpti nuo Elioto vilgsnio.
nabddamas lotynikus odius, grafas pra jos kiek pakentti.
Kebas negaljo privaiuoti ariau jiems reikalingo namo. Teko dar kiek
pajti.
Eliotas nosine nusival nuo kaktos prakait. Taip, minutl. Ranka,
prilaikiusi juod skraist prie burnos... Ji keitsi, veikiama sauls spindu
li. aizdoti pirtai, ilind kaulai... viskas beveik ugijo!
Kur laik stebjs rank, Eliotas pavelg moters akis. O taip, atsi
rado kakas panaaus vokus, ilgos, riestos blakstienos deng akiduo
bes.
Grafas vl apkabino moter, ir ji prigludo prie jo - velni, virpanti b
tyb... Ir giliai atsiduso.
Eliotas staiga pajuto nuo jos sklindant brangi, ret kvepal aroma
t. iame aromate jautsi ir dulki, molio, ups dumblo kvapas, bet labai
neymus. O kvepal aromatas buvo stiprus. Per plon apsiaust grafas
pajuto jos kno ilum.
Na ir eliksyras! tai koks jis galingas!
- ionai, ionai, mano mieloji, - anglikai pasak jis. - Mes jau ia
pat. Stai tos durys gale namo.
Eliotas pajuto, jog moteris j apkabino ir lengvai prilaiko apsunkus
jo kn. Skausmas kiek nurimo. Grafas norjo yptelti, bet jam nepa
vyko. Jis vl kitino pirmyn, prilaikomas moters. O tai ir durys.
Jis atsikvp, kiek stabteljo ir pradjo kumiu belsti duris.
Daugiau jau nebt galjs engti n ingsnio.

- 221 Ilgai niekas neatsiliep. Eliotas dar kart pabeld.

Pasigirdo atitraukiamos sklends garsas ir pasirod Henris. Visas
drebantis, nesiskuts, apsivilks aliu ilkiniu chalatu.
- Kuri velni tau ia reikia?
- Leisk man ueiti.
Eliotas pastm duris ir ved moter kambar. Ji stovjo u grafo
nugaros, vengdama Henrio vilgsnio.
Grafas pastebjo prabangi nam aplink: kilimai, baldai, ant mar
murini staliuk kritolo grafinai. Pro kiem vedani ark, jis paste
bjo tamsiaod grauol, vilkini okjos kostiumu. Tikriausiai tai ir yra
Malenka. Ji pastat ant staliuko padkl su kartu maistu. Prie baltos so
do sienos augo nedideli apelsinmediai.
- Kas ta moteris? - paklaus Henris.
Vis dar spausdamas prie savs nelaimingj, Eliotas nujo prie arti
miausios kds. Henris irjo moters kojas: sulig kiekvienu ingsniu
vis vysteldavo balti pliki kaulai. Henrio akyse blyksteljo nuostaba, su
miusi su leiktuliu.
- Kas ji? Kodl j ia atvedei? - Henris trauksi atatupstas, kol atsi
trenk arkos kolon.
- Kakas su ja negerai, - pasak jis.
- Pakentk, tuojau visk tau paaikinsiu, - vos girdimai itar Eliotas.
Krtin taip skaudjo, kad jis vos galjo kalbti. Tik atsisds pintoje k
dje grafas pajuto, kad moteris j paleido. Po to kak sumurmjo, ir
Eliotas pastebjo, kad jos vilgsnis nuklydo lentyn, kur, spinddami
sauls viesoje, stovjo stikliniai buteliai.
Moteris sudejavo ir eng prie lentynos. Juoda skraist nuslydo nuo
jos galvos bei pei, atideng aizdas ant onkauli bei kyanius kau
lus. Pasimat sudljusi drabui liekanos, vos dengianios jos kn.
- Dl Dievo, tik nereikia panikos! - suuko Eliotas.
Bet buvo jau vlu. Henris iblyko, jo burna persikreip, suvirpjo.
Malenka kieme sukliko.
Gailiai sudejavusi, moteris imet butel ant grind.
Henris kio rank kien ir isitrauk pistolet.
- Ne! - suriko Eliotas ir pamgino atsistoti. Taiau knas nepakluso
jam. Pistoletas iov. Narvelyje suriko papga.
Kulka pataik moterikei krtin. Nelaiml sucyp, susibavo, po
to grsmingai suriaumojo ir puol Henr.
Henris sustaug klaikiu balsu. Protas j apleido. audydamas, jis i
bgo kiem. Vis dar rkdama, moteris pasivijo j, itrauk i rank pis
tolet ir grieb u gerkls. Jiedu susikibo. Atrod, tarsi okt kakok

- 222 lykt ok. Henris nirtingai prieinosi, taiau kaulti pirtai vis tviriau
spaud jo kakl. Pintas staliukas apvirto, arbata isiliejo. Jie sipainiojo
apelsinmedius, emyn tarsi lietaus laai pasipyl lapai.
Siaubo apimta, Malenka prigludo prie sienos.
- Eliotai, padk! - suriko Henris, atsilo atgal, virpantys keliai sulin
ko. Jis tvirtai sikibo moters plaukus.
Eliotas iaip taip nulubiojo iki arkos. Ir tuo metu sutrakjo kaulai...
Henrio knas sudribo ir susmuko ant ems, pasinerdamas ali chala
to ilk.
Moteris atsitrauk. Ji verk, dejavo, jos veid vl ikreip grimasa,
atidengdama baltus dantis. Kaip tada, muziejuje. Sudlj skudurai ant
peties plyo ir nukaro, apnuogindami tamsiai roinius krties spenelius.
Nuo skudur, apvyniot apie talij, lajo didiuliai kraujo laai. Su
kiekvienu ingsniu audinys vyniojosi ir krito nuo moters kno.
Isigandusios, pilnos nevilties jos akys irjo negyv kn. Po to
varg pamat maist ir isiliejusios arbatos balut.
Moteris ltai atsiklaup, grieb bandel ir ikart susikio j burn.
Po to pradjo laiyti nuo ems arbat... Sukio pirtus indel su demu
ir per kelias sekundes sudorojo j. Pastebjusi ant stalo kiaulien, susi
grdo burn didiul msos gabal.
Eliotas stebjo j tyldamas. Malenka tyliai prislino prie grafo ir pa
sislp u jo nugaros. Eliotas, siklausydamas savo irdies ritm, stengsi
danai ir negiliai kvpuoti.
Moteris sunaikino sviest, po to msi kiauini, luktus lupdama
dantimis.
Pagaliau maisto nebeliko. O ji vis dar klpjo, irdama itiestas
savo rankas. Sauls viesa aid juoduose jos plaukuose.
Eliotas sdjo sustings. Jis negaljo suvokti to, k mat, negaljo ir
smerkti itos moters. Grafas buvo pernelyg sutriks, apstulbs.
Staiga moteris apsisuko, krito knibsia, isities ir garsiai pravirko,
nagais draskydama em. Po to vl atsisuko, atsigul taip, kad apelsin
mediai neudengt jos kno nuo sauls spinduli.
Ji irjo dang, uvertusi akis auktyn... matsi tik balti j obuo
liai.
- Ramzis, - sunabdjo ji. Jos krtin lengvai kilnojosi.
Grafas atsisuko Malenka. Remdamasis jos rank, jis sunkiai atsi
stojo ir pajuto, jog okja vis dar tirta i baims. Jis tyldamas sitais pa
togiame pintame krsle. Norjosi galvoti, kad tai buvo tik blogas sapnas.
Bet tai nebuvo sapnas. Jis savo akimis mat, kaip prisikl i numirusi
ita btyb, kaip ji pasmaug Henr. K dabar daryti? O Dieve!

- 223 Malenka prilaik graf u alkns, po to atsiklaup alia. Ji isiiojusi

irjo sod nieko nemataniomis tuiomis akimis.
Vir Henrio sukosi muss. Zvimbdamos, jos aptp ir maisto likuius.
- Niekas tavs nenuskriaus, - pasak Eliotas, atsisuks Malenk.
Skausmas krtinje kiek atlgo. Kairioji ranka atgijo. - Ji tavs nenu
skriaus, paadu. - Jis apsilai idivusias lpas ir toliau sunkai rinko
odius: - Ji serga. A privalau ja pasirpinti. Patikk, ta moteris nepada
rys tau nieko blogo.
Egiptiet sikibo jo rie, prigludusi kakta prie krslo atloo.
- Tik nereikia policijos, - tyliai papra. - Nenoriu, kad anglai atimt
i mans namus.
- Taip, - pritar Eliotas. - Nereikia. Mes nekviesime policijos.
Jis norjo paglostyti moters galv, bet negaljo net pajudti. Grafas
lidnai dairsi: saul, gulini moter isidraikiusiais juodais plaukais,
negyv Henr...
- A pati visk sutvarkysiu, - sunabdjo Malenka. - Ineiu i ia k
n. Tegul policija ia neateina.
Eliotas jos nesuprato. K ta moteris kalba? Tik paskui suvok.
- Tu gali t padaryti? - sunkiai tardamas odius paklaus jis.
- Taip, galiu. Ateis draugai ir ine angl.
- Gerai. - Eliotas atsiduso, ir skausmas vl suspaud krtin. Jis atsar
giai deine ranka paliet kien, itrauk i ten pinigin ir padav jai du
banknotus po deimt svar.
- ia tau, - pasak grafas ir usimerk. Jam buvo sunku ir kalbti, ir
judti. Mergina pam pinigus. - Tik bk atsargi. Niekam nepasakok
apie tai, k matei.
- Nepasakosiu. A pasirpinsiu... ia mano namai. Man brolis pado
vanojo.
- Suprantu. Paadu ia neusibti. Ir t moter pasiimsiu. Bet kol kas
pakentk. Duosiu tau daug pinig.
Eliotas vl atidar pinigin. Itrauk i ten visus pinigus ir net neskai
iavs atidav egiptietei.
Po to vl atsilo ir usimerk. Girdjo Malenkos ingsnius kilimu,
paskui vl pajuto jos prisilietim. Jis pakl akis moter: ji vilkjo juod
suknel ir laik rankose dar vien juod drabu.
- Paslpk j, - sunabdjo Malenka ir akimis parod sod.
- Paslpsiu, - itar Eliotas ir vl usimerk.
- Praau tavs, - maldavo mergina.
Eliotas dav jai od.

- 224 Su dideliu palengvjimu grafas igirdo, kaip mergina udar duris ir

ijo gatv.
Apsivilks ilgais, besiplaikstaniais beduino drabuiais, Ramzis jo
per muziej, simais brel turist. Pro tamsius akinius jis velg prie
ais save tui viet koridoriaus gale, kur neseniai buvo vitrina. Joki
pdsak, jokios uuominos tai, jog ia kakas stovjo. Nei suduusi
stikl, nei jo pamesto buteliuko. Viskas dingo.
O kur ji? Kas jai nutiko? Vyrikis su siaubu prisimin j apsupusius
kareivius. Nejaugi Kleopatra pateko kareivi rankas?
Karalius nujo toliau, pasuko u kampo ir apirjo statulas bei sar
kofagus. Niekada dar jis nebuvo jauts tokios kanios. Juk neturi teiss
vaikioti ia su tais vyrais ir moterimis, kvpuoti tuo paiu oru su jais...
K toliau daryti? Kur jam eiti? Jei artimiausiu metu nieko nesuinos,
tikrai iprots.
Prajo madaug penkiolika minui. Reikia j paslpti. Ivesti i so
do, kol neatjo mons. Moteris nejuddama guljo ant ems, kak
bambdama. Matyt, sapnuoja...
sikibs lazdos, Eliotas sunkiai pakilo. Kair koja vl primin apie sa
ve...
Grafas nujo miegamj. Aukta senamadika lova stovjo deinje
pusje prie sienos. Langins atidarytos, ir ant tinklo nuo moskit liejosi
sauls viesa.
Kairje pusje stovjo tualetinis staliukas. Kampe buvo drabui
spinta, jos durels su vidinje pusje taisytais veidrodiais buvo atidary
tos. Matsi pakabos, ant j kabjo varkai bei paltai.
Ant tualetinio staliuko stovjo maytis gramofonas. Salia spedalioje
dutje buvo sudtos ploktels. " Mokoms kalbti anglikai", - skelb
uraas. Kitose ploktelse buvo rayta oki muzika... Pelenin. Keletas
urnal, pusiau nugertas kotiko viskio butelis.
Pro tolimesnes praviras duris matsi vonios kambarys.
Eliotas pasuko kit pus ir pateko kambar, ieinant sod. ia vi
sos langins buvo udarytos. Tamsiaod grauol ioje patalpoje laik
sceninius kostiumus bei biuterij. Vienoje spintos dalyje buvo europietiki drabuiai - batai skiai, prabangios skryblaits.
Bet kuriems galams jam tie drabuiai? Juk sueist moter reikia pa
slpti nuo smalsi paalini aki. Eliotas surado tvarkingai sulankstyt
paprast musulmonik apdar. Taigi, dabar jai bus galima duoti bent
jau varius drabuius, jei tiktai Malenka sutiks juos parduoti.

- 225 Jis pastovjo tarpduryje, atgavo kvap. Pavelg prabangi lov.

Atrod, ji maudosi sauls spinduliuose. O tinklelis nuo moskit, suritas
kaspinliu primin karn. Viskas kakaip netikra, nenatralu. Mintyse
ikilo Henrio mirties scena. Eliotas nieko nepajuto. J tik apm altas,
stingdantis krauj siaubas, nuo kurio nesinorjo gyventi. Trokimas gy
venti... Jo kienje guljo buteliukas, kuriame dar buvo lik keli stebuk
lingo eliksyro laai.
Bet tai grafui nekl joki emocij, negaljo ivesti jo i transo bse
nos. Mirusi valytoja muziejuje, kieme negyvas Henris. Ir ta keista bty
b, kuri dabar isidrbusi kepa saulje!
Eliotas neprivert savo proto mstyti. Negaljo priversti. O ar verta t
daryti? Tik viena buvo aiku: btina surasti Ramsj. Velniop, pakaks
vadinti j Dulijos igalvotu vardu! Reikia surasti Ramz! Bet kur jis da
bar? Ar smarkiai nukentjo nuo kulk? Ar tie mons, kurie itemp ka
rali i muziejaus, tebelaiko j pas save?
Bet pirmiausia reikia pasirpinti ita moterimi. Jis turi ivesti j i sodo
ir paslpti kur nors ia, kad Malenkos draugai galt ineti Henrio k
n.
Juk ji gali upulti tuos mones. Jau vien jos ivaizda gali juos nuu
dyti.
Grdamas kiem, Eliotas pamgino sudlioti savo mintis. Jiedu su
Ramziu niekada nebuvo prieai. O dabar tapo sjungininkais. Ir gal
bt... Bet nebeliko jg svajoti. Reikia vykdyti sumanym.
Eliotas atsargiai eng prie mieganios ant ems moters.
Vidurdienio saul kepino kiek galdama, ir staiga, pavelgs j,
grafas isigando. Jis netgi usimerk. Pamat visai ne t, ko tikjosi.
Miegodama btyb vis dar dejavo, kankinosi, bet ji buvo nebe ta.
Prieais graf guljo stulbinanio, reto groio moteris!
Tiesa, buvo dar ilik kai kurie sualojim poymiai: ant deins ran
kos vietoje dviej pirt styrojo pliki kaulai, i snari vis dar tekjo krau
jas, baltavo aizdoti onkauliai, iliko ir aizda krtinje. Bet veidas buvo
visai pasikeits: apvals roiniai skruostai, gracinga lp linija, velniai
ruda oda. Krt speneliai taip pat buvo velniai roins spalvos, krtys
tvirtos, stangrios.
Kas atsitiko? Tikriausiai turi praeiti kakiek laiko, kad eliksyras pra
dt veikti?
Sutriks, jis prijo prie moters. Nuo kario jam svaigo galva. Grafas
sikibo kolonos ir kiek pastovjo, vis irdamas gulini btyb. Paga
liau ji pramerk viesiai rudas akis.

- 226 Moteris krpteljo, pakl dein rank, apirjo j. Tikriausiai pati

jaut, kas su ja darosi. Regis, jai labai skauda aizdotas kno vietas. Su
dejavusi, ji paliet aizd ant rankos.
Vargu ar nelaimingoji suprato, kad sveiksta. Numet rank ant kr
tins, usimerk ir vl bejgikai pravirko, graudiai sunabdjusi:
- Ramzi...
- Eime su manim, - velniai kreipsi j Eliotas. - Eisime kambar, tu
tenai atsigulsi vari lov.
Moteris igstingai pavelg graf.
- Ten irgi saulta, - itar Eliotas, staiga suprats, jog btent saul pa
djo moteriai pasveikti. Jis mat, kaip saul paveik jos rank, dar jiems
beeinant gatve. Ir ta veido dalis, kuri nebuvo udengta skraiste, greiiau
atsigavo.
Ir Ramz sugrino gyvenim saul. tai kaip galima paaikinti ant
sarkofago paraytus odius, draudianius leisti kapaviet sauls
spindulius.
Bet ne metas dabar gilintis praeit ar ko nors klausinti. Moteris at
sisdo. Ant jos krtins nebebuvo skudur, o Eliot irintis veidas bu
vo apvalus, skruostai roiniai, akys altos, ididios.
Ji buvo betiesianti Eliotui rank, taiau, pastebjusi kaultus pirtus,
greitai j atitrauk.
- Ne, pasikliauk manimi, - lotynikai itar jis ir padjo moterikei at
sikelti.
Jis atved j miegamj. Moteris smalsiai apirinjo kambaryje
esanius daiktus. Koja paliet persik kilim, pasiirjo nedidel gra
mofon, juod plokteli disk.
Eliotas mgino j stumtelti link lovos, taiau vienia nejudjo i vie
tos. Ji pamat ant tualetinio staliuko laikrat, pam j ir pastebjo skel
bim: avi egiptiet bei jos aistring mylimj, besiglaustanius palmi
bei piramidi fone.
Apirindama paveiksll, ji graudiai sudejavo. Po to jos pirtas
nuslydo anglik odi eilute. Galiausiai moteris smeig Eliot di
diules nustebusias akis.
- Tai mano kalba, - lotynikai paaikino jis. - Angl. O ia muzikins
dramos skelbimas. Ji vadinasi opera.
- Kalbk anglikai, - papra ji. Jos balsas buvo malonus, bet grietas.
Prie jimo pasigirdo triukmas. Eliotas pam moter u rankos ir
nuved toliau nuo lango.
- Nepastami mons, - pasak jis ir ia pat ivert savo odius lo-

- 227 tyn kalb. Ir toliau kalbjo dviem kalbomis su sinchroniniu vertimu. Atsigulk ir pailsk. Atneiu tau maisto.
Ji kilsteljo galv, siklausydama balsus, sklindanius i gretimo
kambario. ia jos knas mlungikai sutrkiojo, ir ji priglaud rank
prie aizdos krtinje. Taip, tikriausiai tas kraujuojanias vietas jai labai
skaudjo. Bet moter dar kakas neramino, ji baukiai gaud kiekvien
nauj gars.
Eliotas greitai nuved j prie lovos ir pakls tinkl, paguld ant pa
galvi. Matsi, kad nelaimlei palengvjo. Taiau ji vl visa suvirpjo,
pirtais paliet aki vokus ir pasisuko saul. Reikia btinai j kakuo
ukloti, nes ant kno beliko vos keli ploni skudurliai ir jai tikriausiai al
ta.
Eliotas pakl langines ir kambarys nuvito.
Po to grafas nuskubjo prie dur, vedani svetain ir udar jas.
Pasiirjo pro lang kiem.
Tuo metu Malenka kaip tik atidar sodo vartelius. jo du vyrikiai
neini suvyniotu kilimu. Iskleid kilim, padjo ant jo Henrio kn ir vl
suvyniojo.
Matydamas nukarusias mogaus galnes, Eliotas pajuto silpnum.
Jis nurijo seiles, spazmai suspaud krtins lst.
Po to grafas igirdo tyli raud. Jis sugro prie lovos, pavelg mo
ter. Sunku buvo pasakyti, ar ji toliau sveiksta. Ir tada Eliotas prisimin
kienje paslpt buteliuk.
Jis akimirk dvejojo. O kas juo dtas nebt dvejojs? Buteliuke te
buvo keletas la. Taiau ramiai irti moters kanias buvo nemano
ma.
Juk tos mogudysts nebuvo smoningos, jos padarytos aklai. O
ios btybs kanios, jos sielvartas bei skausmas - begaliniai.
Moteris prisimerk, tarsi nuo sauls viesos jai skaudt akis, dmiai
pavelg graf ir lotynikai paklaus, kuo jis vardu.
Eliotas neskubjo atsakyti. Net jos balso tonas idav gimt moters
intelekt. Ir akys tokios gilios, protingos.
Dabar ji nebuvo panai nei beprot, nei sutrikusi moter. Ji tik
kankin.
- Atleisk, - pasak jis lotynikai. - A grafas Eliotas Ruterfordas. Ma
no alyje mane vadina lordu.
Moteris dmiai irjo j. Atsisdo, iki juosmens prisideng ant lo
vos buvusiu pledu. Saul tviskjo juoduose veliuose jos plaukuose.
Juodi antakiai graiai isilenk, gavo form. viesiai rudos akys bu
vo neapsakomai avios.

- 228 - O tavo vard ar galiu suinoti? - paklaus Eliotas.

Ji kariai ypteljo:
- Kleopatra. Mano alyje mane vadina karaliene.
Tyla apkurtino Eliot. Krtinje pasklido kartis, nepanaus skaus
m, kur jam sukeldavo kiti sukrtimai. Jis tyldamas irjo moteriai
akis, neteks ado. Ir staiga graf apm toks diugesys, jam pasidar
taip linksma, kad igaravo visa baim, visas gailestis.
- Kleopatra, - ltai su didiausia pagarba itar jis.
Ji vl prabilo:
- Kalbk su manim anglikai, grafe Ruterfordai. Kalbk ta kalba, ku
ria bendravai su savo tarnaite, ta, kuria parayta tai i knyga. Atnek
man valgyti ir gerti. Esu labai ialkusi.
- Gerai, - pasak jis anglikai ir ia pat pakartojo jos praym lotyni
kai: - Valgyti ir gerti.
- Tu turi man pasakyti... - pradjo Kleopatra, bet staiga nutilo. J nu
degino skausmas one. Moteris susirauk, po to ranka paliet aizd gal
voje. - Pasakyk man, - ji dar kart paband kalbti, bet sutrikusi pavel
g graf. Stengsi kak prisiminti, bet staiga j apm baim. Suspau
dusi rankomis galv, usimerkusi, ji vl pradjo graudiai raudoti.
- Pakentk, a turiu vaist, - sunabdjo Eliotas. Jis prisdo ant lovos
krato, isitrauk i kiens buteliuk, kuriame buvo dar truput saulje
tviskanio skysio.
Karalien tariai pavelg buteliuk. Stebjo, kaip Eliotas j atidaro.
Jis pakl buteliuk ir velniai ranka perbrauk per jos plaukus, bet mo
teris j sustabd. Ji parod aki vokus. Grafas pastebjo tenai vietas, kur
nra odos. Moteris pam i jo buteliuk, ulaino sau ant pirt ir patry
n aki vokus.
Eliotas prisimerks, dmiai stebjo skysio veikim... girdjo silpn
nyptim, trakjim.
Po to Kleopatra apipyl aizd krtinje. Kairs rankos pirtais atsar
giai tryn eliksyr aizdos kratus, tyliai atsiduso, isities lovoje ir su
stingo.
Prajo keletas minui. Eliot reginys apstulbino: eliksyras veik tik
tas jos kno vietas, kur buvo tiesioginis kontaktas. Aki vokai atsigavo,
blakstienos tapo tankios, ilgos. Bet po onkauliais vis dar buvo gili aiz
da.
Tiktai dabar Eliotas iki galo suvok, kad prieais j ta pati Kleopatra,
kad Ramzis atgaivino savo prarastos mylimosios kn. Tik dabar supra
to, kodl karalius t padar. Ir susimst, ar gerai turti itoki gali. Jis
taip svajojo apie nemirtingum! Bet nenorjo bti galingesnis u mirt.

- 229 O itas eliksyras? Jis gali ne tik padovanoti kakam amin gyvenim,
bet ir nugalti pai mirt.
O tai pasekms graf baugino. Kas dabar vyksta ios moters smo
nje? Ar jos protas sveikas? Dieve, reikia kuo greiiau susitikti su Ram
ziu.
- A atneiu daugiau vaist, - anglikai pasak Eliotas ir ia pat iver
t savo odius lotyn kalb. - O tu kol kas pailsk. Tau reikia dar pa
gulti prie saulut. - Jis parod lang. Ir paaikino, kad saul nemaiau
jai padeda, nei vaistai.
Kleopatros vilgsnis buvo rkanas. Ji pakartojo anglikas frazes, pui
kiai kopijuodama jo tarim. O akys spindjo pragarika, beprotika ug
nimi. Ji kak sumurmjo lotynikai, tarsi mgindama prisiminti ir vl
pravirko.
Tai buvo nepakeniama. Bet k jis galjo padaryti? Beveik bgte gra
fas puol gretim kambar ir atne i ten butel puikaus tirto likerio.
Kleopatra grieb butel jam i rank ir ia pat j itutino.
Akimirk karaliens akys apsiblaus. Taiau netrukus ji garsiai bevil
tikai sudejavo.
Gramofonas! Ramzis juk mgsta muzik. Kraustosi dl jos i proto.
Eliotas prijo prie nedidelio aparato, pasiirjo plokteles... Aha, tai
ko jam reikia: "Aida". Radameso partij atlieka Karuas.
Eliotas atideng gramofono vir, nuleido adatl ant ploktels. Pa
sigirdus pirmiems garsams, karalien atsisdo ir su baime apsidair. Elio
tas velniai paliet jos pet:
- Tai opera "Aida", - pasak jis, mgindamas surasti tinkamus loty
nikus odius ir paaikinti, kaip veikia gramofonas. - Dainuoja vyrikis.
Jis simyljs egiptiet.
Kleopatra pakilo i lovos, prajo pro Eliot. Ji buvo beveik nuoga:
nuostabus knas, siauri klubai, ilgos tiesios kojos. Sutriks Elioto vilgs
nis nuslydo nuo nuogos krtins. Jis prijo ir num nuo ploktels ada
t. Kleopatra uriko ant jo, paerdama gausyb lotynik keiksmao
di:
- Noriu, kad grot muzika!
- Gerai. Tik norjau tau parodyti, kaip tai daroma, - pasak Eliotas.
Jis vl pasuko aparato rankenl ir nuleido adat. Ir tik tada ts kara
liens veidas suvelnjo. Ji stenjo takt, po to usidjo ant galvos ran
kas, usimerk ir pradjo okti, sibuodama alis. Eliotas isigands ste
bjo jos judesius. Jau anksiau buvo mats kak panaaus. Taip oka
vaikai, psichiniai ligoniai - mons intuityviai paklstantys muzikos rit
mui.

- 230 Kleopatra nepastebjo, kaip jis islino i kambario - nujo atneti jai
maisto.
Ramzis nusipirko kioske britik laikrat ir nujo link triukmingo
turgaus.
MOGUDYST MUZIEJUJE
PAVOGTA MUMIJA
NUUDYTA VALYTOJA
v

emiau buvo ispausdintas straipsnio pavadinimas:

PASLAPTINGAS EGIPTIETIS
KALTINAMAS
IAURIA
MOGUDYSTE
Ramzis perskait smulkmenas, sulamd laikrat ir numet j. Nulei
ds galv, sudjs rankas po apsiaustu, jis ingsniavo toliau. Nejaugi ji
nuud valytoj? Kodl t padar? Kaip jai pavyko pasislpti?
inoma, laikraiai visada perdeda. Gal tai netiesa? Kleopatra turjo
ne tiek daug laiko. Jos protas taip greitai negaljo atsigauti. Nors galimy
b ji turjo, nes apsaugininkai tuo metu buvo vis dmes sutelk j,
Ramz, mgindami igrsti i muziejaus.
Karalius pasisteng prisiminti, k jis tada pamat koridoriuje. Ten bu
vo lykti btyb, kuri jis prikl i numirusi. Ji judjo link savo igel
btojo. Dar Ramzis girdjo klaik jos bals ir mat ikankint, pusiau su
puvus veid.
Kajam daryti? ryt jis pirm kart prisimin dievus. Muziejuje, sto
vdamas prie karaliens kno, prisimin senovines maldas, prakeiks
mus, kuriuos kadaise, apsuptas yni, kartojo ventovse savo tautai.
Ir dabar, keliaudamas gatvmis, karalius vl pradjo tyliai nabdti
maldos odius.
Dulija sdjo ant nedidels baltos kuets savo kambaryje. Cia susi
rinko daug moni. Mergina buvo patenkinta, kad Aleksas laiko jos ran
k. Prie \rienintels laisvos kds tyliai stovjo Samiras. Prieais sdjo du
brit valdininkai. Mailzas Vintropas stovjo prie dur, susidjs rankas
u nugaros ir atrod susijaudins. Vyriausias i valdinink, Petersonas,
laik rankoje telegram.
- Matote, mis Stratford, - itar jis su kandia ypsena, - i pradi
mogudyst Londone, o tai dabar Kaire...

- 237 - Kodl manote, jog ios mogudysts susietos? - paklaus Samiras.

- Tas mogus Londone... Juk sakte, kad jis usiiminjo neteista veikla
su kakokiais vekseliais!
- Taip, tai buvo Tomio Sarplso profesija.
- Ir kaip su juo galjo bti susietas misteris Ramsjus? - paklaus
Dulija. "Keista, kad a taip ramiai kalbu, - pagalvojo ji. - Ai Dievui,
niekas negirdi, kaip dauosi mano irdis".
- Mis Stratford, Kleopatros moneta, rasta nuudytojo kienje, ir yra
ta grandis, siejanti ias mogudystes. Tikriausiai ji buvo pavogta i js
kolekcijos, nes niekuo nesiskiria nuo kit penki js monet.
- Bet juk patys patvirtinote, kad kitos penkios monetos tebra savo
vietoje.
- Taip, bet mes ia, viebutyje, radome dar kelet toki pat monet.
- Nesuprantu.
- Misterio Ramsjaus kambaryje.
Pauz usits. Pirmas prabilo Samiras:
- Js atlikote krat jo kambaryje?
siterp Mailzas:
- Dulija, a inau, kad jis tavo artimas draugas ir ta situacija tau ne
maloni. Bet suprask - mogudysts vykdytos ypa iauriai. Tu privalai
mums padti surasti t mog.
- Jis nieko Londone neud!
Tarsi neigirds ito nevilties auksmo, Mailzas pabrtinai manda
giai ts:
- Mums reikia pasikalbti su grafu Eliotu, taiau jo niekur negalime
rasti. - Jis pavelg Aleks.
- Neturiu supratimo, kur gali bti ttis, - bejgikai atsak tas.
- O kur Henris Stratfordas? Kaip mums su juos susitikti?
Du egiptieiai skubjo senojo Kairo gatvmis. Jie ne suvyniot ru
lon kilim. Buvo vidurdienis, karta, ir nata sunkiai slg j peius.
Bet knas, kur jie ne, vertas j prarasto laiko bei ilieto prakaito. ie
mos metu Egipt uplst turist srautai. Iki tol bus paruota grai ko
kybika mumija.
Pagaliau jie pasiek Zakio namus. Tarpusavyje iuos namus jie vadi
no "mumij fabriku". Pro vartus jo kiem ir greitai nune savo tro
fj vien i kambari. Jie nekreip jokio dmesio nei prie sienos at
remtas jau paruotas mumijas, nei ant stal gulinius juodus, aptemp
tus blizgania oda knus.

- 232 Juos erzino tiktai chemikal kvapas. Todl egiptieiai nekantriai lau
k Zakio.
- Neblogas egzempliorius, - pasak vienas j darbininkui, maian
iam bitum didiuliame katile, stoviniame viduryje kambario. Po ka
tilu deg anglys, neleisdamos sustingti verdaniai koei. Btent i ito
katilo ir sklido visa smarv.
- Ar kaulai stiprs? - paklaus darbininkas.
- Taip, puiks. Angliki.
Maskuot buvo puiki. Tkstaniai panai beduin klaidiojo po
Kair. Jei ne tamss akiniai, niekas jo apskritai nepastebt. Tik jie glu
mino praeivius.
js onin "Seferdo" viebuio kiem, Ramzis paslp akinius dry
uoto apsiausto kienje. Jam praeinant pro al, egiptieiai berniukai,
kurie plov automobil, net nepakl aki.
Juddamas pasieniu, po mediais, jis pasiek nedideles duris, ant ku
ri nebuvo jokios lentels. U dur buvo siauri, neutiesti kilimu laiptai.
Nioje stovjo luotos, guljo skudurai.
Jis pam rankas luot ir m kilti laiptais auktyn. domu, k pa
sakys Dulija, pamaiusi, kuo jos Ramzis usiima...
Kleopatra sdjo ant lovos krato ir valg nuo padklo. Eliotas atne
i kiemo nedidel pint staliuk ir ant jo padjo padkl. Ji buvo apsivil
kusi plonais markiniais. Tik tokius Eliotas surado Malenkos spintoje ir
pats padjo karalienei apsirengti. Malenka paruo maist: vaisius, duo
n, sr, vyn, bet pati atsisak eiti kambar, kur laikinai sikr ne
kviesta vienia.
Karaliens apetitas buvo vrikas. Kakoks laukinis. Vyn ji mauk
kaip vanden - vien butel po kito. Ir nors ji vis laik buvo saulje, gy
domojo poveikio daugiau nesimat. Tai buvo akivaizdu.
Malenka, vis dar tirtdama i baims, sdjo svetainje. Eliotas ijo i
miegamojo ir nujo prie jos. Susirietusi, sugniauusi kumius, okja
glaudsi prie sienos.
- Nebijok, mieloji, - pasak Eliotas.
- Vargas mano anglas, - itar mergina.
- Suprantu, - pasak grafas, nors i tikrj, jis jau nieko nesuprato.
Atsisdo krsl, itrauk dar kelis banknotus. Pakviet gestu Malenka.
Ta lidnai irjo j, po to suvirpjo ir nusisuko sien.
- Vargas mano anglas, - sudejavo ji, - dabar j verda katile.
Gal Eliotui tik pasigirdo?

- 233 - Kokiame katile? Tu apie k?

- Jie daro i mano anglo faraon. I mano grauoliuko. djo jo kn
bitum ir verda... daro i jo mumij. Po to parduos turistams.
Eliotas liko sukrstas, jis neinojo, k pasakyti. Tik nusigr, nesu
rads tinkam odi.
- Suvynios j drobul ir padarys i jo karali.
Eliotui norjusi surikti: "Baik!" Jis daugiau nebegaljo ito klausytis.
Taiau grafas tyljo. Po to igirdo, kaip sijung gramofonas: i viruje
esanio kambario pasigirdo diktoriaus balsas. Jis mok kalbti anglikai.
Vadinasi, nelaiml surado tas plokteles. Eliotas inojo, kad jos sudo
mins Kleopatr, ji prads klausytis angl kalbos, o jis tuomet gals kiek
atsikvpti.
Staiga pasigirdo trenksmas. Veidrodis! Ji sudau veidrod.
Eliotas pakilo ir nuskubjo vir. Kleopatra stovjo, sibuodama.
Ant kilimo, ant grind, ant tualetinio staliuku mtsi veidrodio uks.
Monotonikai bambjo gramofonas.
- Karaliene, - itar Eliotas lotynikai. - Nuostabioji karaliene Kleopat
ra.
- Lorde Ruterfordai! - apimta siaubo rk ji. - Kas man atsitiko? Kur
a? - Ji pradjo greitai berti odius kakokia neinoma keista kalba, v
liau jos kalba virto isterika rauda.
Zakis stebjo proces. irjo, kaip jie grdo anglo kn tirt
klamp skyst. Kartais jis balzamuodavo kn, tiksliai atkartodamas se
novin proces. Taiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Juk anglai nesido
mi, kas ten mumijos viduje, jie nenuima nuo balzamuot kn drobuls.
Todl tereikjo tinkamai ivirinti kn bitume ir po to j suvynioti.
Jis prijo prie katilo ir apirinjo paviriuje plaukiojant anglo veid.
Kaulai geri, nieko nepasakysi. Btent tai patinka turistams. Jie apiri
nja veido bruous po drobulmis. O itas tipas pakankamai simpati
kas.
duris tyliai pasibeld.
- Nieko nenoriu matyti, - pasak Dulija. Ji sdjo savo svetainje ant
sofuts. alia stovjo Samiras, apkabins mergin per peius. Dulija ver
k.
Ji nesuvok, kas vyko. Nra joki abejoni - Ramzis tikrai buvo mu
ziejuje, jis buvo sunkiai sueistas ir i ten pabgo. Bet mergina niekaip
negaljo patikti, kad jis nuud valytoj.

- 234 - Mumijos vagyst dar galima paaikinti, - kalbjo ji Samirui prie

kelet minui. - Jis painojo t moter, inojo, kas ji tokia. Jam buvo
skaudu matyti iniekint jos kn, todl nusprend ineti j.
- Ne, ita versija netinka, - prietaravo Samiras. - Juk j aretavo. Kaip
jis galjo pavogti mumij? Kur galjo j nuneti?
Jis nutilo. Prie dur prijo Rita.
Dulij atsisuko ir pamat aukt arab, apsivilkus plaiu, plevsuo
janiu apsiaustu. Ji jau buvo benusisukanti, kai arabas staiga pavelg
j nuostabiai ydromis akimis.
Tai buvo Ramzis. Jis prajo pro Rit, udar paskui save duris. Du
lij puol jam glb.
Visos jos abejons, visos baims inyko. Ji apkabino karali, sikniau
b jam kakl. Pajuto, kaip jis buiuoja j kakt, kaip glaudia prie sa
vs. Po to vyrikis velniai, bet valdingai pabuiavo j lpas.
Mergina igirdo susijaudinus Samiro bals:
- Sere, jums gresia pavojus. Jie visur js ieko.
Bet Dulij nepaleido karaliaus. Su tuo keistu apsiaustu jis nebuvo
panaus io pasaulio mog. i akimirk mergina suvok, koki stip
ri, beveik liguist aistr ji jauia itam mogui.
- Tu inai, kas atsitiko? - sunabdjo ji. - Muziejuje nuud moter ir
tave kaltina padarius nusikaltim.
- inau, mayte, - velniai itar jis. - Man gresia mirtis. Ir kai kas
dar blogiau u mirt...
Dulij irjo j, mgindama suprasti jo odius. Po to usideng
rankomis akis ir pravirko.
Kleopatra sdjo ant lovos bukai irdama Eliot. Ar ta btyb su
prato, kai jis pagyr jos drabuius? Puikia angl kalba ji vis kartojo i
gramofono sklindanias frazes: "dkite truput cukraus mano kav.
meskite gaball citrinos mano arbat". Po to vl nutilo.
Karalien leido jam usegioti perlamutrines sagutes, smalsiai stebjo,
kaip grafas ria roinio jos sijono dir. Piktai nusijuok ir pakl auk
tyn koj, apgaubt plataus sijono klostmis.
- Miela, - pasak ji. Eliotas imok j pasakyti t od anglikai. Simpatika suknel.
Staiga ji pripuol prie tualetinio staliuko ir paiupo urnal, kur buvo
daug spalving nuotrauk. Po to dar kart paklaus, kur ji dabar yra.
- Egipte, - atsak Eliotas. Grafas t kartojo daugyb kart. Taiau j
velg bukos akys, o moters veidas spindjo skausmu.

- 235 Eliotas pam ukas ir perbrauk per karaliens plaukus. Nuosta

bs, melsvai juodi plaukai. Ji atsiduso, ities peius: jai patiko bti u
kuojamai. Gerklinis juokas pasigirdo i jos lp.
- Labai gerai, grafe Ruterfordai, - anglikai pasak ji. Ilenk nugar
ir pasir kaip kat, gracingai isktusi rankas.
- Nuostabioji karalien Kleopatra, - atsiduso grafas. Ar galima jau da
bar palikti j vien? Ar ta moteris j supranta? Jau veriau Malenka tegul
urakina duris ir palaukia gatvje, kol jis sugr. - Dabar man reikia ieiti,
js didenybe. Pamginsiu gauti dar vaist.
Ji atsisuko. vilgsnis buvo bereikmis. Karalien nesuprato, apie k
kalba Eliotas. Galbt ji apskritai pamiro, kas su ja vyko prie kelet mi
nui? Buvo akivaizdu, jog moteris kak mgina prisiminti.
- Pas Ramz, - pridr Eliotas.
Jos akyse suibo prasminga kibirktl ir ia pat veidu nubgo elis.
Kleopatra kak sunabdjo, taiau grafas nieko neigirdo.
- Gerasis lordas Ruterfordas, - itar moteris.
Jis stipriau spusteljo ukas. Dabar plaukai krito ant pei didelmis
bangomis.
Karaliens veidas spindjo kakokia keista viesa, burna prasivr,
skruostai paraudo.
Ji atsisuko ir paglost Elioto veid. Kak greitai itar lotynikai.
Kak apie tai, kad jo burna tarsi jaunuolio, o patirtis subrendusio vy
ro...
Eliot suglumino jos odiai, jis susimst, o karalien toliau tyrinjo
jo veid. Jis nesuvok, kaip vertina it moter: tai mat joje ligot nelai
ming btyb, kuria reikia rpintis, tai vl prisimindavo, jog tai garsioji
karalien Kleopatra... ir pats jautsi sutriks.
Ta moteris - itvirkl. Ji suviliojo pat Cezar... O dabar ji pasislinko
ariau Elioto. Po to jos ranka apsivijo grafo kakl. Pirtai glost jo plau
kus.
Kokia ji ilta! Viepatie, juk tai tas pats knas, kuris, pusiau sudljs,
aizdotas visai neseniai guljo po dulkinais muziejaus vitrinos stiklais.
Kuris buvo kietas, juodas, tarsi sudivs molis.
Bet itos akys, viesiai rudos akys su gelsvomis kibirktlmis vyz
diuose! Netiktina, kad jos atgijo ituose tamsiuose trnsiuose! Mirties
trnsiuose... Grafas netiktai pajuto jos lp prisilietim. Tos lpos pra
sivr, ir Eliotas pajuto, kaip moters lieuvis nuslydo tarp jo dant.
Jo varpa tuojau pat sukietjo. Bet juk tai beprotyb! Jis jau niekam ti
ks... Jo irdis, snari skausmai, vargu ar jis k nors sugebs... Moters
krtin prigludo prie jo. Per plon audin grafas pajuto kart kn. N-

- 236 riniai, perlamutrins saguts tik dar labiau irykino laukin, neabot
jos aistros aves.
Elioto akys padmavo; grafas mat plikus kaulus ant moters pirt,
kai ji ranka paglost jo kakt, nordama numesti plauk sruog... Ta
iau jos buiniai darsi vis labiau atkaklesni, lieuvis lindo vis giliau ir gi
liau...
Kleopatra! Cezario, Antonijaus, Ramzio Prakeiktojo meilu! Eliotas
apkabino jos talij, ir karalien atsigul ant nriniuot pagalvi, nusi
tempdama j paskui save.
sisiurbs jos lpas, grafas bejgikais sudejavo. O Dieve! Paimti to
ki moter! Jo ranka pakl auktyn ilkin sijon ir nusliuog tarp jos ko
j, jausdama kart drgm.
- Kaip nuostabu, lorde Ruterfordai, - lotynikai itar ji. Jos launys
prigludo prie jo... prie sukietjusios varpos, pasirengusios isiverti ugni
mi.
Eliotas greitosiomis atseg kelet sagui. Jau tiek met grafas to ne
dar paskubomis. Jis suvok, kas dabar vyks.
- Ak, paimk mane, lorde! - igirdo moters nabdes. - Perverk dur
klu mano siel!
"Stai kur bus mano mirtis. Mirsiu ne nuo to siaubo, kur pamaiau. O
nuo to, kad nebeturiu jg padaryti tai, kam nesugebu atsispirti". Eliotas
grubiai pabuiavo j, jo penis lindo drgn klonel tarp laun. Kleo
patra nusijuok. Jos juokas buvo piktdiugikas, galus.
Eliotas usimerk. Jis pajuto seniai nepatirt svaig malonum...
- Jums negalima ia pasilikti, sere, - pasak Samiras. - Labai didiul
rizika. Jie stebi jim. Kad ir kur eisime, jie mus stebs. Sere, jie inar
js kambar ir rado senovines monetas! Ir dar kai k galjo rasti...
- Ne. Daugiau kambaryje nieko tokio nebuvo. Bet man reikia su ju
mis pasikalbti. Su abiem.
- Turime rasti koki nors nuoali viet, - pasak Dulija. - Toki, kur
galtume susitikti.
- A visk sutvarkysiu, - pasiov Samiras. - Tam prireiks poros valan
d. Galime susitikti prie Didiosios meets trei valand. Apsirengsiu
taip, kaip js.
- A eisiu su tavim! - neatstojo Dulija. - Niekas mans nesulaikys.
- Dulija, tu neinai, k a padariau, - sunabdjo Ramzis.
- Tai papasakok. O tokius pat apdarus Samiras gali gauti ir man.
- Kaip a myliu tave! - vos girdimai pakudjo Ramzis. - Tu labai
man reikalinga. Bet, dl Dievo, Dulija...

- 237 - Kas beatsitikt, visada bsiu su tavim.

- O dabar ieikite, sere. Viebutyje daugyb policinink. Susitiksime
prie meets. Trei valand.
Skausmas krtinje buvo baisus, bet Eliotas igyveno. Jis sdjo ant
maos kduts prie lovos. Norjosi ko nors igerti, bet grimai buvo gre
timame kambaryje, o ten nueiti grafas nebeturjo jg. J pakako tik
usisegioti markinius.
Jis atsisuko ir pavelg miegani moter, jos lyg, tarsi vakin
veid. tai ji atsimerk. Atsisdo ir ities Eliotui tui stiklin buteliuk.
- Vaistai, - sunabdjo ji.
- Taip, a j atneiu. Bet tu privalai ia pasilikti. Ar supranti? - pa
klaus grafas lotynikai. - ia tu saugi. Turi likti iuose namuose.
Regis, jai to visai nesinorjo.
- Kur tu eisi? - paklaus ji ir pasiirjo pro lang kaitri vidurdienio
saul ir balt sien. - Netikiu, kad ia Egiptas.
- Taip, mano mieloji. Ir man kuo greiiau reikia surasti Ramz.
Vl jos akys sublizgjo, po to ji sutriko ir isigando.
Eliotas pakilo. Negalima buvo ilgiau delsti. Jis meldsi, kad sargybi
niai bt Ramz jau paleid. Tikriausiai Dulija ir Aleksas pasamd pa
ius geriausius advokatus. Reikia skubti viebut.
- Tai neilgam, js didenybe, - pasak Eliotas. - Labai greitai griu su
vaistais.
Moteris, regis, nepatikjo. Grafui ieinant, ji nepatikliai irjo jam
kandin.
Malenka tebesdjo svetainje, sispraudusi kamp, ir drebjo i
baims. Ji pavelg Eliot bereikmiu vilgsniu.
- Mano mieloji, paklausyk, - pasak grafas. Jis pamat prie baro savo
lazdel ir pam j. - Noriu, kad tu ieitum drauge su manim, urakin
tum duris ir pastovtum gatvje. Pasaugotum j.
Mergina, atrodo, jo nesuprato. Ji irjo kakur tol nematanio
mis akimis. Eliotas atsisuko ir tarpduryje pamat Kleopatr - basomis
kojomis, isidraikiusiais plaukais. Net ir vilkdama pramatnia angli
ka suknele i roinio ilko, ji buvo panai laukin. Moteris spoksojo
Malenka.
Mergina sukkiojo ir paoko i vietos. Ji drebjo i baims.
- Mieloji, eime su manim, - pasak Eliotas. - Nebijok, ji tavs nenu
skriaus.
okja buvo pernelyg isigandusi, kad galt igirsti jo odius, tuo

- 238 labiau jam paklusti. Ji graudiai verk. Kleopatros veide abejingum stai
ga pakeit niris.
Ji prijo prie merginos.
- Tai tik tarnait, - pasak grafas, paimdamas karalien u rankos.
Kleopatra usimojo ir tvojo Eliotui i vis jg. Nukrito papgos nar
velis. Malenka isterikai sucyp, papga irgi pradjo rkauti, sparnais
dauydama narvelio grotas.
Eliotas stengsi tvardytis. Malenka turt bent jau nustoti dejavusi...
Kokia nelaim! Kleopatros akys lakst nuo rkianios merginos prie
paukio. Ji buvo ties isterijos riba. Galiausiai karalien pripuol prie Malenkos, grieb j u gerkls ir veit grindis. Mergina suklupo lygiai
taip, kaip neseniai Henris...
- Sustok tuojau pat! - Eliotas puol prie Kleopatros. Jau kart jis ne
leis vykti nelaimei. Bet karalien vl veit j alin. Jis perskrido per vis
kambar ir atsitrenk sien. Sutrakjo kaulai - tas pats klaikus meto
das. Malenka buvo negyva - Kleopatra nusuko jai sprand.
Papga nutilo. Tik irjo i narvelio, kraipydama galv.
okja guljo ant kilimo, jos galva buvo netiktinai persukta, tamsios
akys pusiau primerktos.
Vir jos stovjo Kleopatra. Ji susimsiusi irjo negyv mergin.
Po to pasak:
- Ji mir.
Eliotas tyljo. Laikydamasis u baro lentynos, jis sunkiai atsistojo.
Dabar krtin spaudiantis skausmas atrod menkas, nesvarbus. Niekas
negaljo prilygti jo dvasinms kanioms.
- Kam tu tai padarei? - sunabdjo grafas. Ar jis koks beprotis? Kam
dar klausti itos btybs? Ji nuostabi, bet jos smegenys sualotos, kaip ir
knas.
Kleopatra irjo Eliot nekaltomis akimis. Po to pavelg mirusi
mergin.
- Sakyk man, lorde, kaip a ia atsiradau? - Jos akys susiaurjo. Ji pri
jo ir padjo Eliotui atsistoti. Po to pakl jo lazd ir dav rankas. - I
kur a ia atjau? - paklaus ji. Po to pasilenk, irdama graf plaiai
atmerktomis, pilnomis siaubo akimis. - Ar a buvau mirusi?
Nelaukdama atsakymo, ji pradjo aukti. Eliotas apkabino j ir u
deng bum.
- Tave ia atved Ramzis. Tu j paaukei. Tu matei j.
- Taip. - Kleopatra stovjo ramiai, laikydama Eliot u rieo. - Ram
zis ten buvo. Ir kai a paaukiau, jis nuo mans pabgo. Kaip ir ita mo-

- 239 teris. Juk ji taip pat norjo pabgti! Ramzis mane irjo tokiomis pat
akimis!
- Jis norjo sugrti, bet j kareiviai sulaik. Dabar turiu nueiti pas j.
Supranti? O tu pasiliksi ia ir mans palauksi.
Kleopatra irjo kakur pro al.
- Ramzis turi tau vaist, - ts Eliotas. - A j atvesiu ia.
- Ar tu ilgam ieini?
- Utruksiu kelias valandas. Dabar trys valandos. Griu dar iki su
temstant.
Kleopatra vl sudejavo, pavelg grindis ir prispaud pirt prie l
p. Ji buvo panai vaik, mginant isprsti sudting galvosk.
- Ramzis... - sunabdjo ji.
Matyt, ji ne visai suvok, kas tas Ramzis.
Eliotas atsargiai papleknojo jai per pet ir prijo prie negyvos ok
jos. Viepatie, kur j dabar dti? Palikti trnyti ia, namuose? Jis vos bepavelka kojas ir vargu ar galt j palaidoti sode. Grafas usimerk ir
kariai ypteljo. Jam atrod, jog prajo tkstantmeiai nuo to laiko, kai
paskutin kart jis mat savo sn, Dulij, "eferdo" viebut ir apskri
tai bet koki dvilizacij. Atrod, kad prie tkstant met jis gyveno kaip
normalus mogus, monikai elgsi, myljo, kakuo tikjo, kak auko
jo - kaip ir visi kiti.
- Gerai, keliauk vaist, - pasak Kleopatra.
Ji atsistojo tarp grafo ir mirusios merginos, viena ranka pakl Malenk ir nutemp kn kilimu. Temp pro papgos narvel, bet, laimei,
pauktis tuo metu tyljo. Kleopatra imet lavon kiem taip lengvai,
tarsi tai bt skudurin ll. Varg okja nukrito prie sienos veidu e
myn.
Tik negalvoti, apie niek negalvoti. Ieiti. Keliauti pas Ramz...
- Trys valandos, - pasak Eliotas. - Ustumk man ijus duris. Matai
sklend?
Kleopatra pasiirjo duris ir linkteljo.
- Puiku, lorde Ruterfordai, - lotynikai pasak ji. - Vadinasi, dar nesu
temus.
Sklends ji net neketino ustumti. Stovjo tarpduryje, delnais sir
musi med, klaussi tolstani Elioto ingsni. Jis judjo ltai ir negrei
tai inyko i akiraio.
Reikia i ia dingti! Ji turi pamatyti, kur atsidr. ia ne Egiptas. Kle
opatra nesuprato, kodl ia atsirado, kodl ji tokia alkana ir niekaip ne
gali pasisotinti/kodl nuolat geidia atsidurti vyrikame glbyje. Jei tas

- 240 lordas Ruterfordas nebt ivyks, ji ir vl bt privertusi vyrik pasi

mylti...
Bet staiga jo ivykimo prieastis karalienei pasirod keista. Jis sak
gausis vaist. Koki vaist? Kaip jai reiks toliau gyventi su tokiomis
baisiomis aizdomis?
Apie aizdas ji tik neseniai prisimin, kai temp t mirusi moter,
kuriai pati ir nusuko sprand.
Ak taip, svarbiausia - pabgti i ia, kol nesugro tas lordas ir ji ne
girdi sakmaus jo tono, pamokym ir kalbinjim.
Ji sunkiai prisimin tas gatves, kuriomis jiedu atjo. Jos pilnos kau
kiani pabais, tokios dvokianios, triukmingos, skendinios dmuo
se. Kas buvo tie mons, kuriuos ji tenai mat? Tos moterys? Beje, j
suknels panaios t, kuria dabar apsivilkusi ji.
Tada Kleopatra taip isigando! Skaudjo vis kn, o ir atrod ji ap
gailtinai. O dabar pilna nor, trokim. Nra ko bijoti, reikia nedintis
v

v.

is cia.
Kleopatra sugro miegamj. Atsivert urnal ir msi apirinti
paveiksllius, kuriuose buvo pavaizduotos simpatikos poniuts su keis
tomis suknelmis, persismaukusios per talij, panaios vabzdius. Pas
kui pasiirjo savo atvaizd veidrodyje.
Reikia kakuo pridengti galv. Ir sandal reikia. Ji greitai inar mie
gamj ir rado sandalus medinje komodoje. Tokie gras, odiniai, puo
ti auksu... ir nedideli. Kaip tik jai tinka. Surado keist didiul daikt,
nusagstyt glmis, padarytomis i ilko. Panau t, po kuriuo slepia
masi nuo lietaus. irdama t daikt, Kleopatra nesulaik juoko. Po
to usidjo j ant galvos ir usirio pasmakrje. Dabar ji visai panai tas
moteris i urnal. Tik tai rankos... Kajai daryti su rankomis? Karalien
pasiirjo plikus deins rankos pirto kaulus. Pirt deng labai plo
nyt permatoma odel. Dar plonesn u jos suknels ilk. Matsi net
kraujagysls. Moteris vl sutriko, susijaudino.
Ir staiga prisimin kak pasilenkus vir jos. Ne, negalima leisti, kad
viskas pasikartot. Reikia paslpti, kakuo t rank apvynioti. Gal bin
tu? tai kair ranka atrodo tvarkingai.
Ji pradjo raustis spintoje, versdamas skudurus.
Ir jai pavyko. Puikus atradimas! Tenai guljo mai ilkiniai skudur
liai skirti specialiai rankoms. Balti, siuvinti perlais. Du. Ir ant kiekvieno
skudurlio tarsi penki pirtai. Nuostabu. Tokie trumpi, nukirpti ties rie
ais. Kleopatra kio juos rankas. Dabar niekas nepamatys kault pir
t be odos.

- 247 Tai tai k lordas Ruterfordas vadino "iuolaikikais" daiktais: muzi

kines dutes ir aplink zujanius, kaip jis sak "automobilius". ryt ka
ralien juos mat, jie supo j i vis pusi. Panas begemotus. domu,
kaip lordas pavadint ituos drabulius rankoms?
Ji vaisto brang laik. Prijusi prie tualetinio staliuko pam kelet
monet ir sidjo vidin sijono kien.
Atidariusi duris, vilgteljo negyv kn, gulint prie sienos. Kakas
buvo negerai, bet kas - karalien niekaip negaljo suprasti. Mgino, bet
nesuprato. Kakas...
Ji vl tarsi pro rk pamat vir jos pasilenkusi figr. Ir igirdo
ventus odius, tariamus jai inoma kalba. "Tai tavo protvi kalba, tu
privalai j imokti". Ne, ne, tai vyko visai kitame laikmetyje. viesiame
kambaryje, pilname italiko marmuro. Tuomet jis j mok. O kart bu
vo labai karta, tamsu, ir ji klsi, tarsi kilo i dugno paviri, jai buvo
silpna, sunkios rankos, kojos... J slg vanduo, pilna burna vandens... ir
ji net aukti negaljo.
Tavo irdis vl plaka, tu sugrai gyvenim. Vl esi stipri, jauna, nuo
iolei tu nemirtinga...
Ne, nereikia verkti. Neverta kovoti, iekoti jo, irti j. Tolstanti fi
gra, ydros akys. Ji painojo tas akis. "Tai atsitiko tada, kai a igriau
eliksyro. yn man parod veidrodyje... ydras akis". Taip, tas pats bal
sas. Tai jis meldsi tamsoje, kalbjo senovines ventas maldas.
Ir ji pavadino t mog vardu! Ir ia, itame keistame maame na
melyje, lordas Ruterfordas irgi minjo jo vard. Lordas ketino...
Sugrti iki sutemos.
Kam to reikia. Kleopatra irjo pro ark mirus kn... Ji privalo
silieti it svetim pasaul. Turi inoti, kaip paprasta, kaip lengva u
dyti. Nusuki jiems sprand - tarsi nulaui glen stiebel...
Moteris paskubomis ijo i namo. Net neudar dur. Baltos prie
ais stovini nam sienos pasirod jai pastamos ir visai nebaisios. O
gal tikrai ia Egiptas? Bet ne, ito negali bti.
Ji nuingsniavo pirmyn, prilaikydama skrybls kaspinus, kad vjas
nenupst jos nuo galvos. Eiti taip lengva. Kaip gerai, kad ildo saul...
Karalien pamat, kaip gil urv siver sauls spindulys. Atsidar
medinis dangtis. Ji igirdo vangant grandines.
Po to prisiminimai inyko. Tai buvo tik blyksnis, vargu, ar j pava
dinsi prisiminimais. "Ramzi, atsibusk!"
Taip, tai jo vardas. Bet dabar jai tas nerpi. Ji laisva itame baisiame
mieste. Gali eiti kur akys veda, kur kojos nea. Stebti, painti, atras
ti...

- 242 -

skyrius

Jau pirmoje senojo Kairo parduotuvlje Samiras nupirko kelis bedui

n apsiaustus. Usuko purvin skersgatv, kur gyveno nuskurd pran
czai, nr mayt restoranl ir tenai persireng. Dulijai nupirktus
drabuius spaud paastyje.
Jam visai patiko itas laisvas valstietikas rbas. Atrod senamadikai
ir nebuvo panaus dabartinius egiptiei drabuius. Tikriausiai tai pas
kutinis dykum piligrim apdar pavyzdys. Samiras jautsi laisvai. Ir
buvo pasislps nuo nekukli vilgsni.
Jis greitai eng arabiko Kairo gatvmis, panaiomis bii kor.
Skubjo pas savo pusbrol Zak. io mogaus usimimas jam kl
leiktul, bet padtis tokia, kad iuo metu pagelbti gali tik jis. Kas ino,
kiek Ramziui teks slapstytis Kaire? Kuo pasibaigs mogudysi istori
jos?
Galiausiai Samiras atkeliavo mumij fabrik - vien lykiausi
nam pasaulyje. Per oninius vartelius jo kiem. Kartoje saulje kie
me guljo neseniai suvystyti knai. O viduje, be abejo, katile vir dau
giau nelaimli.
Vienas darbininkas kas griov, kur keletui dien pads k tik pa
ruotas mumijas, kad jos paruduot. Tada atrodys, tarsi buvo rastos e
mje ir ikastos.
Samiro vos nesupykino, nors iuose namuose jis lanksi dar vaikyst
je, kai net neinojo apie tikras mumijas, apie savo protvi knus, ku
riuos jis vliau tyrinjo, gelbjo nuo laiko poveikio, nuo plik, saugojo
muziejuose.
- Pavelk tai i kitos puss, - kakaip kart pasak jam Zakis. - Juk
mes geresni u tuos vagis, kurie pardavinja usienieiams m prot
vi mumijas. Tai ventvagyst! O mes pardavinjame klastotes, ia nra
nieko blogo.
Gerasis senasis Zakis! Samiras jau ketino duoti enkl vienam, vys
taniam mumij vyrikiui, bet ia i mayio dvokianio namelio ilindo
pats Zakis.
- O Samiras! Malonu tave matyti, broliuk. Ueik, kavos igersime.
- Ne dabar, Zaki. Man reikia tavo pagalbos.
- Suprantama, antraip nebtum ia atsibelds.
Samiras kukliai ypteljo.

- 243 - Zaki, a iekau nedidelio namelio su tvirtomis durimis ir atsarginiu

jimu. Man reikia slptuvs. Keletui dien, o gal ir ilgiau. Kol kas nei
nau.
Zakis gerairdikai, bet kiek paaipiai nusijuok:
- irk tu man. Toks isilavins, vis gerbiamas, o ateini pas mane
su tokiu praymu.
- Nieko neklausink, Zaki. - Samiras itrauk i kiens pluot ban
knot ir ities juos broliui. - Man reikalinga saugi vieta. A sumoksiu.
- Gerai. inau toki viet, - pasak Zakis. - Eime vid, igersime "ka
vos. Vienas geras gurknis - ir nebejausi ito dvoko.
Zakis visada kartodavo tuos odius. O Samiras vis tiek negaljo pri
prasti prie smarvs. Bet dabar jis privaljo paklusti i nam eiminin
kui, todl nusek paskui j "balzamavimo sal", mayt kambarl, kur
stovjo katilas su nuolat kunkuliuojaniu bitumu, tarsi laukdamas vis ki
to kno.
Praeidamas pro al, Samiras pamat katile verdant nauj auk. J
supykino. Spjo pastebti juodus nelaimlio plaukus, plduriuojanius
paviriuje, vos pavirint veid... ir ia pat nusisuko.
- Gal tau reikia geros k tik pagamintos mumijos? - erzino j Zakis. Tiesiai i Karali Slnio. vardink dinastij ir gausi visk, ko tik nori. Vy
rik, moterik - k tik panorsi.
- Man reikia slptuvs, broliuk.
- Taip. Galiu pasilyti kelis variantus. I pradi kava, o po to gausi
raktus. Sakyk, k tu inai apie it vagyst muziejuje? Apie pavogt
mumij. Kaip manai, ar ji buvo tikra?
Tarsi medinmis kojomis Eliotas jo "eferdo" viebuio vestibiul.
Grafas inojo, kad atrodo baisiai - nesiskuts, kelns bei paltas itepti mo
liu ir smliu. Kair koja vis dar nedav ramybs, bet jis jau apsiprato su
skausmu. Jam nerpjo, jog po ikrakmolytais markiniais teka prakaito
upeliai. Grafas inojo, kad ia jam palengvs, bus saugu. Dabar jis toli
nuo t siaub, kuriuos teko pastaruoju metu patirti, nuo komarik
sapn, kuriuose teko dalyvauti. Viebutis jam atrod nerealus - jis nie
kaip negaljo isivaduoti i kraupaus mayio namelio atmosferos.
Vis keli nuo senojo Kairo, kol Eliotas vaiavo kebe, jis galvojo apie
vien ir t pat: Malenka uvo dl jo kalts, tai jis atved okjos namus
t baisi moter. Henrio jam nebuvo gaila. Bet Malenkos mirtis visada
slgs jo sin. O k daryti su udike, ta baisia prisiklusia i numirusi
karaliene? Kas bus, jei jis nesuras Ramzio? Tada ta pabaisa upuls ir j?
Pirmiausia reikia surasti Samir, jis gali inoti, kur yra Ramzis.

- 244 Eliotas nesitikjo ikart sutikti Aleks. Snus puol prie jo, apkabino,
neleido prieiti prie durininko.
- Ai Dievui, tu sugrai!
- Kur Ramsjus, turiu skubiai su juo pasikalbti.
- Argi tu neinai, kas atsitiko? Jo ieko po vis Kair. Jis kaltinamas
mogudyste - ir ia, ir Londone. Dulij visai sutrikusi, vietos sau ne
randa. Mes visi kraustoms i proto. Ir Henris. Jo irgi niekas neranda.
Tve, kur tu buvai?
- Pabk su Dulij, pasirpink ja, - pasak Eliotas. - Tavo amerikiet
mis Barington niekur nedings.
- Ji ivyko, - Aleksas numojo ranka. - Kai atjo policija ir pradjo
klausinti apie Ramsj ir mus visus, jos eima pakeit planus i ryt i
vaiavo.
- Atleisk, snau, - sumurmjo Eliotas. - Palik mane. Turiu susirasti
Samir.
- Tau pasisek. Jis k tik sugro.
Aleksas parod t pus, kur buvo kasos. Tikriausiai Samiras k tik
pasim i sskaitos pinigus. Jis suskaiiavo banknotus ir sidjo kien.
Po paastimi egiptietis laik kakok ryul. Jis akivaizdiai skubjo.
- Palik mane vien, snau, - papra Eliotas. Jis prijo prie Samiro.
- Man btina pasimatyti su Ramziu, - sunabdjo grafas. - Jei inai,
kur jis yra, pasakyk. Privalau su juo pasikalbti.
- Atleiskite, milorde, - Samiras baukiai apsidair. - Jo ieko polici
ja... mons mus iri.
- Bet tu juk inai, kur jis. Bent sakyk, kaip jam perduoti inut. Juk
inai apie j vis ties. I pat pradi inojai.
Samiro vilgsnis buvo nenuspjamas, atrod, tarsi jo siela aklinai u
sidariusi.
- Perduok jam...
Samiras nujo toliau.
- Pasakyk jam, kad ji pas mane.
Egiptietis sustojo.
- Kas? - sunabdjo jis. - Apie k js kalbate?
Eliotas sikibo jo rank.
- Jis ino. Ta moteris taip pat ino, kas ji tokia. Pasakyk jam, kad a
j ivediau i muziejaus, kad dabar ji saugioje vietoje. Vis dien pralei
dau su ja.
r Nieko nesuprantu.
- Jis visk supras. Klausyk dmiai. Pasakyk, kad sauls spinduliai j
gydo. Jie padjo. Ir dar vaistai i jo pamesto buteliuko.

- 245 Grafas itrauk i kiens tui indel ir spraud Samirui deln. Sa

miras apstulbs irjo buteliuk, tarsi bijodamas net prisiliesti prie jo.
- Jai reikalinga didesn doz. Ta moteris serga. Paeistas ir knas, ir
siela. Ji beprot. - Akies krateliu Eliotas pastebjo prie j artjant Aleks
ir gestu parod snui palaukti, o pats prijo ariau Samiro. - Perduok
jam, kad lauksiu vakar pranczikoje kavinje, "Babilone". Ji yra ara
b kvartale. Kalbsiu tik su juo.
- Bet, palaukite. Js turite paaikinti...
- Jau pasakiau: jis visk supras. Tik tegul jokiu bdu neateina ia. ia
labai pavojinga. Nenoriu it istorij painioti savo snaus. Septint va
land "Babilone". Ir dar pasakyk, kad ji jau tris mones nuud. Ir to
liau udys...
Eliotas pasitrauk nuo egiptieio, prijo prie Alekso ir ities jam ran
k.
- Padk man pakilti vir, - papra jis. - Turiu pailsti. Vos laikausi
ant koj.
- O Dieve! Kas vyksta, tve?
- Tai pats ir pasakok man, kas ia vyksta. Kas atsitiko po to, kai a i
jau? Ak taip, durininkas... Pasakyk jam, kad nenoriu su niekuo kalbtis.
Tegul neskambina man kambar ir nieko pas mane neleidia.
Eliotas diaugsi, kad beliko engti dar kelis ingsnius, ir atsidarys
lifto durys. Kad tik greiiau pasiekti lov. Jis buvo silpnas, j pykino. Ir
jautsi ess dkingas snui, tvirtai laikiusiam j u pei ir neleidusiam
parkristi.
Vos tik engus kambar, jgos visai apleido graf. Bet ia pagalb
atskubjo itikimasis Volteris, ir jiedu su Aleksu nuved Eliot iki lovos.
- Noriu greiiau atsissti, - kaprizingu balsu pasak grafas.
- Paruoiu jums kart voni, milorde.
- Volteri, atnek man i pradi ko nors igerti. Geriausia tikt viskis.
Ir bokal alia butelio pastatyk.
- Tti, niekada tavs tokio nemaiau. Reikia ikviesti gydytoj.
- Jokiu bdu! - netiktai rytingai pareik grafas.
Jo tonas nustebino Aleks. Nuovargio kaip nebta.
- Argi gydytojas padjo ledi Makbet? Nemanau, kad jis jai buvo nau
dingas.
- Tve, apie k ia kalbi? - Aleksas prabilo panibdomis. Jis visada
taip kalbdavo, kai galutinai sutrikdavo. Jaunuolis stebjo, kaip Volteris
paduoda tvui bokal.
Grafas gurkteljo viskio.

- 246 - Ak, kaip gerai! - Jis atsiduso. Tame baisiame nedideliame mirties ir
komar name buvo koks tuzinas likerio buteli, taiau grafas net liestis
nenorjo prie Henrio likerio. Jis negaljo gerti i Henrio bokalo, negaljo
praryti n maiausio ksnelio jo maisto. Eliotas maitino ir gird tiktai j,
o pats neliet nieko. Ir dabar mgavosi nuostabiu grimu, kuris taip pui
kiai slopino skausm, deginant jo krtin.
- O dabar, Aleksai, paklausyk mans. Privalai tuojau pat ivykti i
Kairo. Kraukis lagaminus ir vaiuok Port Said penktos valandos eks
presu. Nuveiu tave stot.
Koks bejgis dabar atrod jo snus! Tarsi kdikis. "Ir viskas dl mano
beprotikos svajons apie nemirtingum. Vargas Aleksas. Jis turi kuo
greiiau sugrti Anglij. Ten vaikinas bus saugus".
- Tai nemanoma, tti, - kaip visuomet velniai atsak Aleksas. - Ne
galiu palikti ia Dulijos.
- A ir nenoriu, kad j paliktum. Ivyksite abu. Pasakyk jai, kad ruo
tsi kelionei. Daryk k liepiamas.
- Tu nesupranti. Ji niekur nevaiuos, kol nebus itirta Ramsjaus by
la. O dabar jo niekas negali surasti. Ir Henris kakur dingo. Nemanau,
kad valdia mums leis ivykti, kol niekas nepaaikjo.
- O Viepatie!
Aleksas pam nosin ir nuluost tvui kakt. Vl j sulankst ir pa
dav Eliotui. Tas nusival lpas.
- Tti, juk tu nemanai, jog Ramsjus tikrai nuud tuos mones? No
rjau pasakyti... jis man visada patiko.
Tarpduryje pasirod Volteris.
- Vonia paruota, milorde.
- Vargas Aleksas, - sunabdjo Eliotas. - Kuklusis, kilnusis Aleksas.
- Tti, paaikink man, kas ia vyksta. Tu nepanaus pats save.
- Man viskas gerai. A kaip tik tas, kas esu. Gudruolis, susiviliojs be
protika svajone. Labai panaus pats save. Zinai, snau, kai tu paveld
si titul, tikriausiai bsi vienintelis kuklus ir kilnus grafas visoje Ruterford dinastijoje.
- Ir vl tu filosofuoji. Ne toks jau a nekaltas avinlis. Tiesiog esu gerai
iaukltas. Isimaudyk, tau palengvs. Ir nereikia gerti daugiau viskio,
labai tavs praau.
Eliotas paauk Volter ir ities jam rank.
Mailzas Vintropas irjo telegram, kuri jam teik prieais sto
vintis mogus.

- 247 - Aretuoti Dulija Stratford?! U pavogt verting mumij i Londo

no? Bet juk tai kliedesiai! Su Dulija ir su Aleksu Savarelu drauge mo
kiausi mokykloje. A pats susisieksiu su Brit muziejumi.
- Puiku, tik padarykite tai nedelsiant. Kultros ministerija svaido ai
bus. Ir suraskite kuo greiiau Henr Stratford. Atveskite ia ir jo meilu
, okj Malenka. Stratfordas kakur Kaire ir, matyt, labai neblogai si
taiss. Aretuokite bent k nors i tos kompanijos, antraip senis man nu
suks galv.
- Po velni, - itar Mailzas ir pakl telefono ragel.
Koks prabangus turgus! Visko ia yra: pramatns audiniai, kvepa
lai, prieskoniai; keisti tiksintys mechanizmai su romnikais skaitmeni
mis ant apvali disk; papuoalai, indai... O kiek maisto! Pirmasis par
davjas, kalbantis anglikai, gest pagalba paaikino moterikei, kad jos
monetos niekam tikusios.
Ji nuingsniavo toliau, klausydamasi minios klegesio ir mgindama
suprasti angl kalb.
- Neketinu permokti. Tai per brangu, itas mogus nori mus api
plti...
- Igerkite bent lael, prieikite ariau! Toks nepakeniamas kartis...
- O, tai itas vrinys puikus...
Juokas, baisus triukmas, dundjimas. Ji jau anksiau girdjo iuos
garsus. Ukiusi rankas po skrybls kaspinais, ji usideng ausis. Ir nu
jo toliau, stengdamasi i triukmo iskirti tik jai reikalingus anglikus
odius.
Staiga vis kn nupurt kakoks nesuvokiamas baisus garsas. Vos
nesuklikusi i siaubo, Kleopatra pakl galv, vis dar uspaudusi ausis,
ir puol bgti. Tik netiktai suvok, jog niekas daugiau neisigando. Nie
kas net dmesio nekreip t kraup gars.
Jai reikia atskleisti it paslapt! I aki riedjo aaros, bet ji vis jo pir
myn. Tai, k moteris pamat, buvo dar baisiau; ji sustingo i siaubo. To
pabaisos ji negaljo apibdinti jokia jai inoma kalba. Milinikas juo
das jis lk tiesiai j. Sukosi ratai, viruje i vamzdio rko dmai, o jo
garsas ugo visus kitus garsus. Paskui save jis temp medines des,
kurios buvo prie jo prijungtos didiuliais geleiniais kabliais. Visas itas
karavanas judjo plonytmis, ant ems nutiestomis geleinmis juosto
mis. Gausmas vis stiprjo, pabaisa pralk pro al ir nr didiulio tu
nelio iotis. Ten briavosi mons. Regis, jie veriasi patekti siaubno
vid.

- 248 Moteris irjo ir pasikkiodama raudojo. Ir kuri gal ji ijo i sa

vo slptuvs? Kodl pabgo nuo lordo Ruterfordo - jis galjo j apginti ir
apsaugoti? Atrod, itas komaras niekada nesibaigs, bet tai baisus, mil
inikas vikras praliau pro al, ir Kleopatra pamat didiul faraono
Ramzio statul. Ji buvo i granito. Ramzis stovjo, sudjs rankas ant
krtins. Vienoje rankoje jis laik skeptr.
Ji tarsi uburta irjo akmenin statul. Kam j pavog i alies,
kuri Kleopatra gerai inojo, kuri vald? ia statula atrodo juokinga,
apgailtina, kakokia apleista.
Ji apsisuko, pasirengusi dingti i ia. Bet tuo tarpu pasirod dar vie
nos demonikos veios. Ir vl pasigirdo tas pats klaikus, aus riantis
signalas, o siaubnas pralk pro al. Statulos nebesimat.
Ji sutriko, neinojo, kur eiti, kur pasislpti nuo viso ito... Vl norjosi
tams, vanden, i kurio ji ir atsirado iame pasaulyje. Ji sukniubo ant
ems...
Kai karalien vl pramerk akis, prieais j stovjo jaunas anglas. Jis
pakl moter, atsargiai prilaikydamas u talijos ir saks iopliams ding
ti i ia. Kleopatra suprato, jog anglas kako klausia ir nori jai padti.
- Kavos, - sunabdjo moteris. - dkite man kav truput cukraus.
- Jos atmintyje ikilo odiai, kuriuos kartojo kalbantis prietaisas maa
me baisiame namelyje. - dkite mano arbat gaball citrinos.
Jo veidas nuvito.
- Taip, suprantama, pavaiinsiu jus kava. Jei leisite, pakviesiu jus bri
tik kavin.
Vaikinas j pakl. Kokie jo raumenys! Ir ydros akys! Tokios pat
ydros, kaip to...
Ji apsidair. Tai ne sapnas. Statula stovjo savo vietoje, ji vis dar gir
djo t milinik pabais kauksm, nors j jau nesimat.
Akimirk Kleopatr vl apm silpnumas, bet anglas apkabino j ir
padjo judti pirmyn.
Ji mgino siklausyti jaunuolio odius:
- Ten labai miela. Galsite pasdti ir kiek pailsti. inote, o js mane
igsdinote. Man pasirod, jog susitrenkte galv.
Kavin. Balsas tame gramofone vis kartojo: "Susitiksime kavinje".
Tikriausiai tai vieta, kur mons geria kav, susitinka, kalbasi. ia daug
moter. J suknels tokios pat graios, kaip ir Kleopatros. O vyrai apsi
reng panaiai, kaip lordas Ruterfordas. Be to, su ja tas avus jaunuolis
tokiomis tvirtomis rankomis bei kojomis.
Ji atsisdo prie mayio marmurinio staliuko. I vis pusi girdjosi
balsai: "ia taip nuostabu, bet tu juk inai mano motin, niekas jai ne-

- 249 patinka". "Baisu, ar ne? Kalba, kad jai buvo nusuktas sprandas". "Arba
ta jau visai atvso. Kviesk padavj".
Ji stebjo vyrik u gretimo staliuko. Jis ties kakokius spalvotus po
pierius patarnaujaniai merginai. Ar tai pinigai? Moteris jam atidav
gr monetomis.
Prieais pastat padkl su kava. Ji buvo alkana, itrokusi ir galjo
vienu mauku igerti vis kavinuk, bet nusprend veriau palaukti, kol
jai pils kavos puodel. Lordas Ruterfordas jau spjo kai ko karalien i
mokyti. Taip, jaunuolis irgi geria i puodelio. Jo ypsena tokia avi. Kaip
tam grauoliukui pasakyti, kad Kleopatra tuojau pat nori pasiguldyti j
lov? Reikia susirasti kakokius nakvyns namus. Tikriausiai ia yra
kas nors panaaus.
Moteris u gretimo staliuko greitai kalbjo:
- Taip, a apskritai nemgstu operos. Jei biau kur nors Niujorke,
n u k neiiau. Bet kakodl Kaire btinai reikia nueiti oper. Juokin
ga- Mieloji, bet juk ia "Aida".
"Aida". "Dievikoji Aida". Karalien tyliai, sau po nosimi, m ni
niuoti melodij. Po to udainavo kiek garsiau, stengdamasi, kad aplinki
niai negirdt. Taiau jos palydovas igirdo, ypteljo, jam akivaizdiai
patiko, kaip moteris dainuoja. Visai nesunku nusitempti it jaunikl lo
v. Sunkiau bus surasti pai lov. inoma, ji galt nusivesti angl t
ma namel, bet jis labai toli. Moteris nutilo.
- Ne, ne, - pasak vaikinas. - Padainuokite dar.
Padainuokite dar. Padainuokite dar... Reikia pagalvoti, kaip suprasti
jo odius. Taip, viskas aiku.
Ramzis j ito mok. Jis sak, jog i pradi bet kokia kalba atrodo
nekandama. Bet reikia tik klausytis ir kalbti. Ir viskas bus aiku.
Ramzis... Tai jo statula stovi tarp t bgani ir kaukiani rat. Ji
atsisuko, ities kakl, nordama pavelgti pro lang. Tik pamanyk, vi
sas langas padarytas i vieno didiulio skaidraus stiklo gabalo. Ji net ne
varumus ant stiklo pastebjo. Ir kaip jie sigudrina itaip? "Naujas laik
metis", - sak lordas Ruterfordas. Na, jeigu jau jie sugeba pagaminti tas
milinikas, plonomis geleies juostelmis judanias pabaisas...
- Js toks malonus balsas, tikrai. Ar ketinate eiti oper? Susidaro
spdis, jog visas Kairas tenai bus.
- Puota truks iki ryto, - pasak moteris u gretimo staliuko savo
draugei.
- Taip, nuostabu. Ir apskritai nra kuo skstis. Mes taip toli pabgo
me nuo civilizacijos.

- 250 Anglas nusijuok: jis irgi girdjo moter pokalb.

- ita puota bus tikr tikriausia sezono puomena. Ji vyks "eferde".
- Anglas gurkteljo kavos.
Moteris ilgai lauk ito signalo. Ji iupo savo puodel ir vienu mauku
igr.
Jaunuolis nusiypsojo, pam kavinuk ir vl pyl.
- Ai, - itar Kleopatra, - stengdamasi mgdioti bals gramofone.
- Gal dti jums cukraus?
- Noriau, jeigu galima, truput grietinls.
- Suprantama. - Jis supyl moters puoduk pus indelio.
Tai grietinl? Taip, lordas Ruterfordas sumaitino jai vis tuose na
muose buvusi grietinl.
- Ar js eisite puot "eferdo" viebutyje? Mudu su dde ten gyve
name. Mano dd ia atvyko komerciniais reikalais.
Jis vl nutilo. K jis apirinja? Jos plaukus, akis? Koks simpatikas,
kokia velni jo oda ant rank ir ant... kaklo. Lordas Ruterfordas irgi atro
d neblogai, bet itas tiesiog nuostabus - tokia avi gali bti tik jaunyst.
Kleopatra pasilenk ir ranka per stal paliet jo krtin. Kad tik jis
nepajust pliko kaulo prisilietimo. Ji apiuop per markinius jo krt
spenel ir pirtais j suspaud. Jaunulis nustebo. Jo skruostai iraudo,
kaip nekaltos mergaits.
Moteris ypteljo.
Anglas apsidair, bet moterys prie gretimo staliuko buvo nikusios
pokalb.
"Tiesiog nuostabu!" - "Zinai, man taip pasisek su ta suknele. Labai
nebrangiai j nusipirkau. Ketinu apsivilkti..."
- Opera. - Ji nusijuok. - Eisime oper?
- Taip. - Jaunuolis vis dar negaljo atsitokti nuo netikto moters po
elgio.
Ji susipyl puodel vis kav i kavinuko ir igr. Po to igr i in
delio likusi grietinl ir suvalg vis cukr. iaip sau, nieko gero... Pa
djo cukrin viet, pasilenk ir po stalu paglost anglo koj. Regis, jis
jau itirpo. Ak, vargelis, nelaimingas isigands berniukas! Ji prisimin
tuos laikus, kai juodu su Antonijumi atvesdavo palapin jaunus karei
vius, irengdavo juos ir rinkdavosi. Tai buvo smagus aidimas, kol apie
j nesuinojo Ramzis. Tuo metu jis kaltino Kleopatr viso pasaulio nuo
dmmis!.. Bet itas anglas tiesiog kerintis. Jis jau geidia Kleopatros.
Moteris pakilo, linkteljo jam ir nujo prie ijimo.
Gatvje labai triukminga. O kur tie siaubnai ant rat? Tiek to, jei-

- 251 gu niekas j nebijo, vadinasi, ir ji neturi bijoti. Viskas labai paprasta. Jai
tereikia surasti jauki vietel. Jaunuolis jo i paskos ir kak kalbjo.
- Eime, - pasak ji anglikai. - Eime su manim.
Skersgatvis. Ji nusived tenai angl, atsargiai apeidama balutes. ia
tamsiau ir kiek tyliau. Moteris atsisuko, apkabino vaikin per peius. Jis
pasilenk, ketindamas j pabuiuoti.
- Ne, tik ne ia, - susijaudins kudjo jis. - Mis, a nemanau...
- O a pasakiau, kad tiesiog ia, - sunabdjo ji, buiuodama vaiki
n, ir kio rank po jo markiniais. Kokia karta oda... viskas, taip, kaip
ji norjo. Tiesiog dega ir gardiai kvepia. Jis visai itirpo, itas jaunutis
avinlis. Moteris pasikl sijonus.
Viskas vyko akimirksniu: jos knas prigludo prie jo, ji suvirpjo, ap
sivijo rankomis vaikino kakl... Kai skla isiliejo jos kne, anglas sude
javo. Ir nurimo. O moters knas vis dar virpjo, raitsi, tarsi traukomas
konvulsij. Daugiau nebra jg jo kalbinti. Jis j paleido ir prisiliejo
prie sienos. Toks suglebs, panaus ligon...
- Praau, leisk man kiek pailsti, - papra vaikinas, kai moteris vl
apipyl j kartais buiniais.
Kelet sekundi ji tiriamai velg savo auk. Labai paprasta. Svar
biausia - netiktumas.
Ji grieb jaunuol u galvos abiem rankomis, staigiai pasuko on ir
nusuko jam sprand...
Jis velg tutum. Visi jie taip irjo: ir ta moteris, ir tas vyrikis.
Akyse tutuma. Po to jaunuolis nusliuog ant ems ir sustingo, plaiai
praergs kojas.
Ji vl prisimin vir jos palinkusios figros kontrus. Ar tai tebuvo
sapnas?
"Kelkis, Kleopatra. A, Ramzis, aukiu tave!"
Ne, tik ne tai. Vos pabandius k nors prisiminti, ima beprotikai
skaudti galv. Bet tai ne fizinis skausmas. Skauda ird. Ji girdjo, kaip
rauda moterys. Moterys, kurias painojo. Ir taria jos vard: "Kleopatra".
Po to kakas udengia jos veid tamsiu audiniu. Ta gyvat dar gyva?
Keista. Kleopatra vl pajuto skausm krtinje nuo jos kandimo.
Prisiglaudusi prie sienos, ji tyliai sudejavo ir pavelg negyv jaun
kn. Kada tai nutiko? Kur? Kas ji buvo?
Nereikia prisiminim. "Nauji laikai" jos jau laukia.
Ji pasilenk prie jaunuolio ir itrauk i jo kiens pinigus, daug pini
g maoje odinje piniginje. kio rank giliau - ten buvo dar kakokie
daiktai. Kortel, ant kurios kakas anglikai urayta, maytis berniuko
portretas. aunu. Puikus darbas. Du popieriukai, ant kuri urayti o-

- 252 diai "AIDA" ir "OPERA". Ir nupieta ta pati moteris, kuri ji jau buvo
maiusi.
Reikia pasiimti. Portret ji imet, sidjo operos bilietus kien ir
m niniuoti "Dievikj Aid". Po to pereng per lavon ir ijo
triukming gatv.
Nereikia bijoti. Reikia elgtis taip, kaip visi kiti. Jeigu jie ramiai vaikto
alia to geleinio tako, privalai taip elgtis ir tu.
Bet vos tik netoliese vl sudundjo tas demonikas veimas, Kleopat
ra usimerk, usikimo ausis ir suriko.
O atsimerkusi, vl pamat prieais av jaunuol.
- Ar jums padti, ledi? Tikriausiai pasiklydote? Negalima stot taip
ateiti. I js pavogs visus pinigus.
- Stotis...
- Ar turite rankin?
- Ne, - tiesiai atsak moteris.
Jaunuolis pam j u rankos.
- Js man padsite? - ji prisimin daug kart lordo Ruterfordo karto
t fraz. - Galiu jumis pasitikti?
- inoma.
Jis kalbjo nuoirdiai. Puiku. Dar vienas jaunuolis, jo oda lygiai to
kia pat velni ir avi.
Du arabai ijo i atsarginio "eferdo" viebuio jimo. Jie akivaiz
diai kakur skubjo.
- Nepamirkite, - tyliai kalbjo Samiras. - Reikia eiti dideliais ings
niais. Js juk vyras, o vyrai netipena vietoje. Ir rankomis mojuokite. Ry
tingai.
- A jau ito seniai imokau, - atsak jam Dulija.
Didiojoje meetje buvo daug tikinij bei turist, atjusi pasii
rti architektros stebukl ir tikinius musulmonus, palinkusius mal
doje. Dulija ir Samiras neskubdami skynsi keli pro mini. Neprajo
ir deimties minui, ir jie atsirado alia auktagio arabo plaiu baltu
apsiaustu ir juodais akiniais. Samiras kio Ramziui rank rakt, pa
kudjo adres ir pasak, kaip tenai nueiti. Ramzis turjo sekti jiems i
paskos. Kelias nebuvo ilgas.
Ramzis jo, atsiliks nuo Samiro ir Dulijos per kelet ingsni.
Ak, kaip jai patiko itas jaunuolis, kuris vadino save amerikieiu ir
kalbjo keistu balsu. Jiedu vaiavo kakuo, k jis pavadino "taksi", o i

- 253 abiej pusi aplink juos zujo "automobiliai". Dabar Kleopatrai visai ne
buvo baisu.
Dar nenutolus nuo "stoties", moteris suprato, kad tie miliniki dun
dantys ir kaukiantys daiktai skirti keleiviams perveti. Tai viena i visuo
meninio transporto ri. Keista...
itas vaikinas nebuvo toks elegantikas, kaip lordas Ruterfordas, ta
iau kalbjo jis liau, ir moteris beveik visk suprato. Be to, jis nuolat
gestikuliavo, rodydamas kok nors daikt. Ji jau inojo, kas yra "For
das" ir kuo jis skiriasi nuo "Pikapo" bei kit automobili. itas jaunuolis
Amerikoje pardavinjo automobilius. Net ir neturtingi mons, jo nuo
mone, galjo nusipirkti main.
Moteris rankose laik drobin rankin, kuri jai nupirko jaunuolis.
Ten guljo pinigai ir bilietai oper.
- Stai ia gyvena turistai, - paaikino jis. - Turiu galvoje, jog i vieta
vadinama Brit kvartalu.
- Angl, - pasak ji.
- Taip, bet ia atvyksta ir amerikieiai, ir europieiai. O tai itame
pastate apsistoja patys turtingiausi ir gerbiami mons. Tai "eferdo"
viebutis. Galbt girdjote?
- "eferdas", - ji garsiai nusikvatojo.
- Rytoj vakare viebutyje bus puota. A kaip tik ia gyvenu. Nelabai
mgstu oper, bet ia, Kaire, opera laikoma labai svarbia.
- Labai svarbia. Suprantu.
- I tikrj. Todl nori nenori - turi eiti. O po to - puota. Reiks vilktis
frak ir visokias kitokias nesmones. - Jis velg moter, o jo akys spin
djo.
Jai palusiai buvo malonu bendrauti su iuo vaikinu.
- "Aida" skirta senovs Egiptui.
- Dainuos Karuas.
- Taip. Vadinasi, ir js inote. Tikriausiai mgstate oper? Juk jums
patinka? - amerikietis staiga susirauk. - Ar jums viskas gerai, maoji le
di? Gal jums atrodo, jog senamiestis labiau romantikas? Ar norite ko
nors igerti? O gal pasivainkime mano automobiliu, jis kaip tik ia,
prie "eferdo" viebuio.
- Automobiliu?
- O, su manimi bsite saugi, maoji ledi, a atsargiai vairuoju. Ar ka
da nors matte piramides?
Pi-ra-mi-ds.
- Ne, - itar ji. - Pasivainti js automobiliu - tai puiku!
Jis nusijuok. kteljo, kad sustot ekipaas. Vejas pasuko kair.

- 254 Jie aplenk "eferdo" viebut, nuostab, vaizdinguose soduose skendint

pastat.
Paddamas jai ilipti, jaunuolis ities rank ir prisiliet prie aizdos
po onkauliais. Moteris sudrebjo. Bet po to nurimo. Taiau itas epizo
das jai primin apie aizd. Kaip galima su ja gyventi? Tikra msl. Ji b
tinai privalo sugrti t namel ir susitikti su lordu Ruterfordu. Kol dar
nesutemo. Lordas nujo pasikalbti su mogumi, kuris gali minti visas
msles, su mogumi, kurio tokios avingos ydros akys.
Visi drauge jie prijo prie pastato, kur j lauk slptuv. Dulija suti
ko pasilikti gatvje, kol jie apirs patalp. Samiras su Ramziu jo
namus, prajo pro tris kambarius ir atsidr nedideliame sodelyje. I ia
jie pakviet mergin. Ramzis usklend duris.
ia stovjo nedidelis medinis staliukas. tui nuo vyno butelio kak
liuk buvo kita vak. Samiras j udeg. Ramzis paslinko prie stalo
dvi kdes. Dulija atne dar vien.
Buvo pakankamai jauku. Sen sod apviet vakaro saul, jos spin
duliai skverbsi pro atsarginio jimo duris. Kambaryje buvo karta, bet
kentti galima. Ore tvyrojo aitrus prieskoni bei kanapi kvapas.
Dulija nusimet nuo galvos arabik apdangal, kresteljo plaukus
ir atrio kaspin.
- A netikiu, kad tu nuudei t moter, - prabilo ji, irdama Ram
ziui akis.
Su arabikais drabuiais jis toks panaus eich. Dalis jo veido buvo
elyje, akyse mirgjo vaks liepsnos atspindiai.
Samiras atsisdo Dulijai i kairs.
- A neudiau tos moters, - atsak Ramzis. - Bet esu atsakingas u
jos mirt. Ir man reikalinga js pagalba. Noriu prayti js atleidimo.
Metas man prisipainti.
- Sere, a turiu jums praneim, - pasak Samiras. - Privalau kuo
greiiau jums j perduoti.
- Kok praneim? - nustebo Dulija. Merginai buvo keista, kad Sa
miras jai nieko nepasak.
- inut nuo diev? Dievai reikalauja i mans atsakomybs? Nes
maiau svarbioms inioms a neturiu laiko. Privalau papasakoti jums,
kas vyko.
- Tai inia nuo grafo Ruterfordo, sere. Sutikau j viebutyje. Jis atrod
tarsi beprotis. Pra perduoti jums, kad jinai pas j.
Ramz apstulbino jo odiai. Jis nirs pavelg Samir.
Dulija vos tvardsi.

- 255 Samiras kak itrauk i po apsiausto skverno ir ities karaliui. Tai

buvo maytis stiklinis buteliukas - tokius mergina buvo maiusi tarp ale
bastrini soi tvo kolekcijoje.
Ramzis pavelg indel, net neketindamas prie jo prisiliesti. Samiras
norjo kak sakyti, bet karalius gestu j sustabd. Jo veid ikreip baisi
grimasa, jis buvo nepanaus save.
- Sakyk, kaip tai suprasti? - neitvr Dulija.
- Jis susek mane muziejuje, - sunabdjo Ramzis, vis dar smeigs
akis tui buteliuk.
- Apie k tu? Kas atsitiko muziejuje?
- Sere, grafas sak, kad jai padjo saul. Ir vaistai i io buteliuko. Bet
vaist neuteko. Reikia dar. Ji serga. Pagalbos reikalingas jos knas ir
siela. Jau tris mones ta moteris nuud. Ji beprot. Grafas kakur pasl
p j ir nori susitikti su jumis. Jis paskyr laik ir viet.
Ramzis tyljo. Po to pakilo ir nujo prie dur.
- Palauk! - suriko Dulija ir puol jam i paskos.
Paoko ir Samiras.
- Sere, jus atpains, jei dabar pradsite iekoti grafo. Policininkai ap
sup viebut. Palaukite ir susitiksite sutartoje vietoje. Tai vienintelis sau
gus bdas.
Ramzis buvo kaip pakvais. Jis atsisuko. Paklaiks jo vilgsnis smi
go kakur tol. Paskui karalius ltai sugro prie kds ir vl atsisdo.
Dulija nosine nusival nuo veido aaras ir taip pat atsisdo.
- Kur ir kada?
- iandien, septint valand. "Babilone". Tai prancz naktinis klu
bas. inau, kur jis yra. Galiu jus nuvesti.
- Negalima delsti!
- Ramzi, pasakyk, kas ia vyksta. Kaip galime tau padti, jei patys
nieko neinome?
Karalius numojo ranka. Jo veidas buvo sutriks, isigands.
- Man reikia tavs, bet, atskleids savo paslaptis, galiu tavs netekti.
Tavo gyvenim a paversiu pragaru.
- Niekada tavs nepaliksiu, - pasak mergina, nors jai darsi vis bai
siau. Pagalvojus, kas jos laukia, j apimdavo siaubas.
Dar iki ios minuts ji man suprantanti, kas vyko. Jis ine i mu
ziejaus savo mylimosios kn, ketindamas palaidoti pagal visus papro
ius. Bet dabar, pamaius it buteliuk ir igirdus Samiro pasakojim,
merginos galvoje viskas susijauk. Prielaidos gim viena po kitos. Paios
baisiausios. Komarikos.
- Pasikliaukite mumis, sere. Leiskite dalintis su jumis rpesiais.

- 256 Ramzis pavelg Samir, po to - Dulija.

- Kaip js galite pasidalinti su manimi... Mano kalt... Tos moters
knas muziejuje...
- Taip, sunabdjo Samiras.
- A atpainau j, mano mielieji. J bt atpainusi Julijaus Cezario
dvasia, j bt ibuiavs Marko Antonijaus elis. Milijonai u j u
vusi...
Dulija linkteljo ir vl apsipyl aaromis.
- Ir a pasielgiau siaubingai. Atsineiau muziej eliksyr. Nesupra
tau, kaip baisiai sutrnijs jos knas, neinojau, kaip jis sualotas. A
apipyliau kn stebuklingu skysiu. Ir gyvyb suplazdjo jos kne. Po
dviej tkstani met! Ji pakilo! Plstanti krauju, sualota, bet pakilo ir
nujo. jo tiesiai mane. Ji paauk mane vardu!
Taip, tai buvo geriau u pat geriausi vyn, geriau u paius ira
dingiausius lovos aidimus! Lkti keliu atvirame amerikietikame auto
mobilyje. Pro ausis vilp vjas, amerikietis vis laik kak auk, ma
ina manevravo, darydama staigius poskius. O pro al skriejo mediai.
Kaip tai nuostabu! Jie pasivydavo egiptieius, jojanius ant savo kvail
asil ar kupranugari, aplenkdavo juos ir palikdavo toli.
Ji tiesiog svaigo, mgavosi laisve. Iklusi galv velg aukt dan
g, o vjas plaikst garbanotus jos plaukus.
Moteris stebjo visus amerikieio judesius. Jai buvo domu, kaip jis
priveria judti savo automobil: nuolat spaudia "pedalus", traukia u
"pavar svirties", sukioja "vair".
Ak, tai labai jaudina! Staiga j igsdino aius garsas. Tok pat ji
girdjo stotyje. Moteris usideng ausis.
- Nebijokite, maoji ledi, tai tik traukinys. irkite, tai jis vaiuoja!
Maina staiga sustojo.
Prieais juos buvo dvi geleins juostos, o jomis lk milinika, juoda
kaukianti pabaisa. Girdjosi vilpukas, ji pamat blyksint raudon vie
s, panai fakel. Nejaugi nuo ito siaubno ji niekur negali pasislpti?
Jaunuolis j apkabino.
- Viskas gerai, maoji ledi. Mes tik privalome palaukti, kol prava
iuos traukinys.
Jis vis kalbjo, bet dundenantis ir kaukiantis traukinys nustelb jo o
dius. lykts didiuliai ratai pravilp visai netoli jos, po to prasidjo il
ga medini "vagon" virtin. Juose sdjo mons ir abejingai irjo
pro nedidelius langus... tarsi nieko ypatingo nevykt.

- 257 Kleopatra pamgino susitvardyti. Buvo malonu jausti iltas j apka

binusio jaunuolio rankas, jo kvepal aromat. Ji stebjo privaiuojanius
automobilius. Vl pasigirdo skambutis. Ant stulpo virns sumirgjo
viesa.
Amerikietis spusteljo pedal, trukteljo svirt - automobilis suvirpjo,
pajudjo pirmyn, ir jie pervaiavo per metalines juostas. Toliau j kelias
vingiavo dykuma.
- inote, daugelis moni, gyvenani Misrio valstijoje, net nra
girdj apie Egipt. Kai jiems pasakoji apie i al, jie nesupranta, k tu
kalbi. Pasakiau savo tvui, jog ketinu ia vaiuoti. Pasimiau paties u
dirbtus pinigus ir atvaiavau, o paskui nusprendiau pasilikti...
Ji sulaik kvap. Kelion jai buvo neapsakomai maloni. Tolumoje jau
matsi Gizos piramids. Pasirod sfinkso statula.
Ji tyliai apsidiaug. ia i ties Egiptas. Ji Egipte. Nesvarbu, kad tai
"nauji laikai", bet vis dlto Kleopatra savo namuose.
ird uliejo saldus diaugsmas. ia jos protvi kapaviets, sfink
sas...
- O taip, vaizdai nuostabs, tiesa? Mano krato mons to nesupran
ta, vadinasi, jie daug ko netenka.
Karalien nusijuok.
- Jiems nepasisek, - pritar ji.
Jie privaiavo ariau. Minios moni. Didiuls sankaupos automo
bili, ekipa. Moterys plonytmis suknelmis, suvertomis per talij.
Panaiomis jos suknel. Vyrai su iaudinmis skryblmis. Ir daugyb
arab ant kupranugari; j rankose - pigi karoli vriniai.
Ji vl nusiypsojo. Jos laikais ia buvo pardavinjami pigs karoliai
atvykusiems romnams. Ir dabar tas pats.
Moteris sulaik kvap: ji pamat milinik karaliaus Chufu kapa
viet. Kada tai buvo? Dar bdama vaikas, ji buvo ia atvykusi ir grjosi
iuo miliniku pastatu, sudliotu i kvadratini ploki. Buvo atvykusi
ia ir vliau, su Ramziu. Apsireng paprastais drabuiais, jiedu nakt i
ia atjojo irgais... tuo paiu keliu.
Ramzis! Ne, su juo susieta kakas baisaus, nereikia apie tai galvoti...
Ji tamsiame vandenyje. Nori sulaikyti t vyrik, o jis nusigria nuo jos
ir nueina.
Amerikieio automobilis sustojo.
- Eime, maoji ledi. Ilipsime ir pavelgsime septintj pasaulio ste
bukl.
Ji nusiypsojo apskritaveidiui amerikieiui: jaunuolis jai toks malo
nus.

- 258 - Puiku! - pasak moteris ir, nesulaukusi, kol jis ities rank, ioko i
automobilio.
Jo knas buvo visai arti. Jis plaiai ypsojosi. Net riesta nosyt susi
rauk. Saldios jaunos lpos... Staiga moteris pabuiavo j. Pasistieb,
prigludo prie jo kno. Hm... Toks jaunutis, toks velnus, visai kaip anas.
Ir nustebs.
- O js tiesiog kerinti, - pakudjo jaunuolis jai aus. Regis, jis nenu
tuok, k toliau daryti. Tiek to, Kleopatra jam pads. Ji pam sutrikus
vaikin u rankos, ir juodu nujo smltu takeliu prie piramidi.
- Pavelkite! - parod ji deinje pusje stksanius rmus.
- Tai "Dvaras", - pasak jis. - Irgi neblogas viebutis. inoma, ne toks
puikus, kaip "Seferdas", bet gana neblogas. Jei norite, vliau galsime
tenai pavalgyti.
- Mginau grumtis su jais, - kalbjo Ramzis. - Bet j buvo tiek daug.
Jie nuved mane kaljim. Buvau sueistas, reikjo laiko, kad ugyt
aizdos. Tiktai po pusvalandio sugebjau pabgti.
Tyla.
Dulija vl sikniaub veidu nosin.
- Sere, - tyliai itar Samiras, - ar js inojote, kad tas eliksyras gali
taip veikti?
- Taip, inojau, nors niekada anksiau nebuvau dars toki eksperi
ment.
- Vadinasi, tai buvo paprasiausiai mogikas poelgis. Nei daugiau,
nei maiau.
- Per daugyb ami esu padars aib klaid. inojau, kaip pavojin
gas itas eliksyras. O dabar ir js suinosite. Turite visk inoti, jei norite
padti man. Tos btybs, tos beprots, kuriai a sugrinau gyvyb, ne
manoma nuudyti. Ji nemirtinga.
- Bet juk turi bti koks nors bdas, - suabejojo Samiras.
- Ne, inau i savo patirties. Tiek bandym, tiek klaid! Ir js iuo
laikins biologijos knygos mane tuo dar labiau tikino. Vos tik lsteles
palieia itas skystis, jos gyvena savaime, vis atsinaujindamos. Augalins,
gyvulio ar mogaus - jokio skirtumo nra.
- Ir nesensta, nesusidvi, - sumurmjo Dulija. Dabar mergina kiek
nurimo ir atgavo ad.
- Teisyb. Viena to eliksyro taur - ir a tapau nemirtingas. Ir bsiu
aminai jaunas. Man nereikalingas maistas, nors nuolatos jauiu alk.
Man nereikalingas miegas, nors galiu juo mgautis. Mane kamuoja nuo
latinis meils trokimas.

- 259 - O ta moteris - ji juk negavo visos reikiamos dozs?

- Negavo. Be to, jos knas nemanomai sualotas. Cia ir buvo mano
kvaila klaida. Knas neisilaik taip, kaip turt! Sveika ji ar ligota, da
bar jos nesulaikysi! Pamats j artjant prie mans muziejaus koridoriu
mi, a t supratau.
- Tu nevertini iuolaikinio mokslo galimybi, - pasak Dulij, luos
tydamasi aaras. - Tikriausiai yra bdas, galintis sustabdyti proces.
- Kita vertus, jeigu dabar js duosite jai vis doz, kaip ketino pasielg
ti grafas Ruterfordas...
- Tai beprotyb, - siterp Dulij. - Apie tai net kalbti neverta. Tada
ji taps dar stipresn.
- Paklausykite mans, - pasak Ramzis. - Kleopatra - tai tik dalis ma
no tragedijos. Yra dar grafas... Jis ino mano paslapt. O ir eliksyras pa
vojingas, daug pavojingesnis, negu js manote.
- Na taip. mons panors imginti j, - linkteljo Dulij. - Jie ryis
viskam, kad tik gaut stebukling grim. Eliot galima tikinti, bet tai
Henris visikas asilas.
- Ir tai dar ne viskas. Mes kalbame apie chemin mediag, kuri pa
keiia pai substancij to, prie ko prisilieia. - Karalius kiek patyljo ir
ts: - Prie daugel imtmei, kai buvau Ramzis, ios alies valdovas,
svajojau apie tai, kaip ito eliksyro pagalba pakeisti moni gyvenim.
Svajojau apie amin maist, apie amin drgm. Tuomet galima bt
umirti bado grsm. Msiau apie kvieius, kuriuos nupjauni, o jie tuo
jau pat ir vl atelia... Apie vaismedius, nuolatos aplipusius vaisiais. i
note, kuo tai baigsi?
Jie buvo apstulb.
- Mano tauta, mano alies mons negaljo ito nemirtingo maisto
suvirkinti. Jis taip ir stovjo j skrandiuose. Jie mirdavo baisiose kan
iose.
- O Dieve! - sunabdjo Dulij. - Na, juk tai visai suprantama.
- O kai pamginau sudeginti laukus, ipjauti nemirtingus gyvnus
bei paukius, pamaiau, kad, vos nuvitus saulei, vl kyla suanglj au
gal stiebai bei gyvn skeletai. Galiausiai sumeiau visk jr, stipriau
uverts sunkiais akmenimis. Tikriausiai iki iolei viskas tebeguli dugne.
Samiras suvirpjo, griebsi u pei, tarsi jam staiga bt pasidar
alta.
Dulij velg Ramz:
- Vadinasi, ketini pasakyti, kad, iam eliksyrui patekus blogas ran
kas, visa em gali tapti nemirtinga?
//

,,

- 260 - Taip, visi mons, - lidnai atsak Ramzis. - Ir tada mes, nemirtin
gieji, atimsime visk, mes istumsime visus kitus.
- Pats gyvybs ir mirties ritmas bus sutrikdytas, - pripaino Samiras.
- To negalima leisti! - suuko Dulija. - Jei tu dar turi eliksyro, sunai
kink j. Tuojau pat!
- Ir kaip man t padaryti, mayle? Jei paleisiu sausus miltelius pav
jui, maos j dalels nuss ant ems. Pirmas lietus itirpdys juos, o me
di aknys sugers. Ir tie mediai taps nemirtingi. Jei ipilsiu skyst
sml, ateis kupranugaris... ipilsiu jr - atsiras nemirtingos uvys, kro
kodilai, sliekai...
- Pakaks, - sunabdjo Dulija.
- O js pats negalite to eliksyro igerti? Jis jums nepakenks.
- Neinau. A jau msiau apie tai. Kas gali inoti?
- Nedaryk to, - papra mergina.
Ramzis lidnai ypteljo:
- Tu vis dar sielojiesi dl mans, Dulija Stratford?
- Taip, inoma. Juk tu tik mogus, inantis diev paslapt. A dl ta
vs nerimauju.
- Tai tiesa. Ta paslaptis visada su manimi. A inau, kaip reikia paga
minti eliksyr. Kas beatsitikt tiems keliems buteliukams, kuriuos turiu
dabar, visada galsiu pasigaminti daugiau eliksyro.
Jie visi susivalg. Buvo nemanoma suvokti vis siaubing eliksyro
poveikio pasekmi.
- Dabar judu suprantate, kodl a niekada su niekuo nesidalinau ita
paslaptimi? inojau, koks pavojingas eliksyras. O po to... simyljau. Juk
esu silpnas, kaip bet koks mirtingas vyras.
Dulijos akyse vl pasirod aaros. Samiras kantriai lauk.
- Taip. inau, kad buvau visikas asilas, - atsiduso Ramzis. - Prie du
tkstanius met stebjau, kaip mirta mano mylimoji, mirta dl to, kad
nepanorau duoti eliksyro jos meiluiui Markui Antonijui, nedoram beg
diui mogui, kuris buvo pasirengs pasaulio krat keliauti paskui
mane, kad tik gaut eliksyro formul. Ar sivaizduojate, k galt pada
ryti tie du mons, tap nemirtingais? "Kodl mums nesukrus nemirtin
gos armijos?" - kakaip kart paklaus mans Kleopatra. Ji tuomet buvo
aisliukas Antonijaus rankose, jo ker verg. O dabar, jau kitoje epocho
je, a visk pamirau ir sugrinau jai gyvyb...
Dulija tyliai raudojo. Ji net nebesival aar. Pasilenk, pam Ramz u rankos:
- Ne, Ramzi, tai ne Kleopatra. Nejaugi to nesupranti? Taip, tu pada-

- 261 rei baisi klaid, ir mes turime rasti bd, kaip j itaisyti. Bet tai ne Kle
opatra. To negali bti.
- Dulija, a nesuklydau. Ji mane atpaino, supranti? Ji paauk mane
vardu!
I "Dvaro" viebuio sklido maloni muzika. Languose mirgjo vie
sos. Mayts figros mirinjo po teras.
Kleopatra su amerikieiu stovjo piramids virnje, tamsiame tu
nelyje, prie kriptos.
Ji aistringai apkabino jaunuol, pirtintos rankos akimirksniu panr
po jo markiniais. Ak, vyr krt speneliai tokie velns... jie tarsi raktas,
atveriantis aistros ir ekstazs keli. Ji pirtais velniai suspaud spenelius.
Kaip jis suvirpjo! Jos lieuvis judjo jaunuolio burnoje.
Neinia kur dingo visa jo drsa bei aunumas. Jis jos vergas. Kleo
patra nutrauk nuo jo kno markinius, kio rank po odiniu diru, pa
liet vyrik organ.
Jaunuolis sudejavo. Ji pajuto, kaip sijonas kyla auktyn... Ir staiga jo
ranka sustingo, knas sitemp. Kleopatra pasuko galv - amerikietis
spoksojo jos kojos pd, ilg kruvin juost, plik pdos kaul.
- Jzau Kristau! - sunabdjo jaunuolis, liedamasis prie sienos.
Karalien suriaumojo i pykio ir pagieos.
- Nustok spoksojs mane! - lotynikai sucyp ji. - Nedrsk manimi
lykttis!
Ji pradjo raudoti, grieb abiem rankomis jaunuol u galvos ir tren
k sien.
- Dabar tu mirsi! - suriko Kleopatra.
Po to jau prastu judesiu pasuko jaunuolio galv...
Tai viskas, k ji privaljo padaryti. Stojo palaiminga tyla. Jo knas
guljo prie karaliens koj, o i atsilapojusios varko kiens kyojo pini
gai.
Jos negali nuudyti itos baisios aizdos, negaljo nuudyti nelaim
lio Henrio paleistas vis, o tai mirtinguosius udyti visai paprasta ir
lengva.
Kleopatra pavelg pro kriptos langel tams sml, jaukius viebu
io iburius. Ir vl igirdo maloni muzik, sklindani i nakties tamsos.
Dykumoje naktys visada altos. Ir labai tamsu. Tik mayts vaig
ds ybsi aksominiame danguje. Ji pajuto keist ramyb. Malonu pa
bgti nuo vis ir paklaidioti vienumoje po dykum. O kaip lordas Ruterfordas? Kaip vaistai? Jau sutemo.

- 262 Kleopatra pasilenk ir itrauk pinigus i jaunuolio varko kiens.

Tada prisimin jo puik gelton automobil. Jis greitai parve j atgal.
Dabar automobilis priklauso tik jai vienai.
Moteris nusikvatojo. Buvo smagu. Nusileido nuo piramids, lengvai
okindama nuo vienos plokts ant kitos. Dabar ji jaut tiek jg savy
je!.. Ir pasileido prie mainos.
Viskas taip paprasta. Paspaudi starterio mygtuk, po to - pedal.
Automobilis tuojau pat suurzg Taip, dabar patrauksime svirt - ji mat,
kaip t dar amerikietis. Atlaisvinsime kit pedal. Ir - tikras stebuklas.
Neregtas, negirdtas! Ji mlungikai sikibo vairo, o automobilis paju
djo pirmyn.
Kleopatra ratu apvaiavo "Mena Hauso" viebut. Keletas arab,
tarsi ibaidyti virbliai, metsi alin nuo automobilio. Ji spusteljo garso
signal. Tas sustaug ir garsas ibaid kupranugarius.
Kleopatra ivaiavo keli, vis stengdamasi tiksliai atkartoti amerikie
io judesius.
Privaiavusi prie metalinio takelio, ji stipriai sikibo vairo ir sustojo.
Bet nei i kairs, nei i deins joki gars nesigirdjo. O prieais jos akis
atsivr rykiai apviestas Kairas. Vir jo naktiniame danguje spindjo
vaigds. Nuostabus reginys!
- Dievikoji Aida! - udainavo Kleopatra, ir maina pajudjo pirmyn.
- Tu praei ms pagalbos, - pasak Dulija. - Praei ms atleidimo.
Dabar noriu, kad iklausytum, k tau pasakysiu.
- A klausau, - nuolankiai itar Ramzis. Nors jis buvo nustebs. Dulija, tai ji.. Negali bti joki abejoni.
- Sutinku, tai jos knas, - atsak mergina. - Bet argi ta btyb, kuri
dabar gyvena tame kne, yra karalien Kleopatra? Ne. Tai ne ta mote
ris, kuri kadaise myljai. Ta moteris net nesupranta, nesuvokia, kas
vyksta su jos knu.
- Dulija, ji atpaino mane! Ji mane prisimena!
- Ramzi, tame kne esanios smegenys tave atpaino. Bet pats pagal
vok, k tu kalbi. Apie svarbiausi galvok. Juk svarbiausia - tai siela. Kai
knas guli itisus amius ir trnija, ms siela ar intelektas tuo metu ne
begyvena tame kne, nemiega jame. Siela arba keiiasi arba jos visai ne
belieka. Kleopatros, moters, kuri tu myljai, siela p&liko jos kn, vos
tik jai mirus.
Ramzis irjo mergin. Jis labai stengsi suprasti jos odius.
- Sere, man regis, tame yra prasms, - siterp Samiras. - Jis taip pat
buvo sumis. - Grafas sako, kad ji ino, kas esanti.

- 263 - Ta moteris ino, kas ji turt bti, - nenusileido Dulija. - Lstels

atgim, prisikl naujam gyvenimui. Visai manoma, kad jose galt
bti ukoduota dalis tos moters atminties. Bet ta klaiki btyb - tik ap
gailtinas tavo mirusios mylimosios atspindys.
- Turbt taip ir yra, - sumurmjo Samiras. - Jei paklausysite grafo ir
duosite jai dar eliksyro, js sugrinsite gyvyb... demonui.
- Nesugebu to suprasti, - itar Ramzis. - Bet juk tai Kleopatra!
Dulija papurt galv:
- Ramzi, mano tvas mir vos prie du mnesius. Jokio skrodimo ne
buvo atlikta. J galjo paveikti tik Egipto kartis bei sausi dykum vjai.
Jo knas guli ia, Egipte. Nejaugi manai, jog, turdama t eliksyr, da
bar nueiiau ir atgaiviniau j?
- Viepatie, - sunabdjo Samiras.
- Ne! - pasak Dulija. - Nes prisikls numirlis nebebus mano tvas.
Ryys jau nutrks. Prisikelt kakas panaaus j, kakoks antrininkas.
Galbt jis inot t, k inojo mano tvas, bet jis nebt mano tvas.
Nebt. O tuo tarpu mano tvas net neinot, k idarinja prisikls i
numirusi jo antrininkas. Ir ta, kuri tu priklei, tra tik Kleopatros ant
rinink. Tavo mylimosios daugiau nebra ioje emje. Ji mir.
Ramzis tyljo. Regis, Dulijos odiai j sukrt. Jis pavelg Samir.
- Jokia religija neteigia, jog siela pasilieka sutrnijusiame kne. Apie
tai niekada nekalbjo jokia pasaulio religija.
- Tu i tikrj esi nemirtingas, mielasis, - pasak Dulija. - Bet Kleo
patra dvideimt imtmei buvo mirusi. Tokia ir liko. Btyb, kuri tu
priklei, reikia sunaikinti.

skyrius

- Ne, atleiskite, Mailzai, mano tvo ia nra. Taip, gerai. A tuoj.

Aleksas padjo ragel. Eliotas stebjo j, sddamas kampe prie rao
mojo stalo.
- Ai, snau. Kartais melas gelbsti mog ir yra btinas. Koks nors
iminius seniai galjo parayti protingo bei mandagaus melo vadovl ir
idstyti jame pagrindinius gelbstinio i bdos melo principus.
- Tti, a tau vienam neleisiu ieiti i ia.
Eliotas vl sugro prie savo usimimo. Vonia bei trumpas poilsis su
grino jam jgas, nors kaip reikiant pamiegoti nepavyko. Ger valand
grafas svarst, k jam dabar reikia padaryti, ir nusprend, kad jo planas

- 264 tinkamas. Nors pats maai tuo tikjo. Taiau dl eliksyro buvo verta!
Kad tik Samiras surast Ramz! I to egiptieio elgesio buvo aiku, kad
jis ino, kur yra karalius.
Eliotas uklijavo paskutinius tris vokus, ura ant j adresus ir vl
kreipsi sn:
- Visk padarysi taip, kaip a liepiau, - grietai pasak jis. - Jei rytoj
iki pusiaudienio negriu, isiusi iuos laikus savo motinai ir Rendolfui. Ir
kaip galima greiiau ivyksi i Kairo. O dabar paduok man lazdel bei
apsiaust. Sutemus, iame mieste darosi velnikai alta.
Volteris tuojau pat padav eimininkui lazdel. Po to umet jam ant
pei apsiaust ir tvarkingai usegiojo.
- Tve! - maldavo Aleksas. - Dl Dievo...
- Iki pasimatymo, Aleksai. Nepamirk: tu reikalingas Dulijai. Turi
pasilikti ia.
- Sere, jau eios valandos, - primin Samiras. - Parodysiu jums, kur
yra tas klubas.
- A pats surasiu, Samirai, - atsak Ramzis. - Tu grk viebut. Tu
riu pamatyti padt savo akimis. Kai tik galsiu, pasisiu jums inut.
- Ne, - prietaravo Dulij. - Leisk man eiti su tavim.
- Net negalvok. Tai pernelyg pavojinga. Be to, noriu su Kleopatra su
sitikti akis ak.
- Nepaliksiu tavs vieno, - nenusileido mergina.
- Mudviem reikia sugrti, - pasak jai Samiras. - Negalime leisti, kad
ir ms pradt iekoti.
Ramzis ltai pakilo. Jis nusigr nuo mirksinios vaks liepsnos ir
sudjo rankas maldai. Dabar karalius buvo panaus tikr musulmon
i meets. Jo akyse spindjo vaks liepsnels.
- Dulij, - itar jis, giliai atsiduss. - Jeigu tu dabar sugri Anglij,
tai dar galsi gyventi taip, kaip anksiai gyvenai.
- Tavo odiai mane eidia, Ramzi! - suuko mergina. - Tu skaudini
mane. Ar vis dar j myli? Myli t btyb, pakilusi i kapo?
Ji nenorjo to pasakyti balsu. Nutilo, galutinai sutrikusi ir nusigr.
- inau, kad myliu tik tave, Dulij Stratford, - sunabdjo jis. - My
liu nuo tada, kai pirm kart ivydau. Nordamas tave igelbti, atsklei
diau savo paslapt. Ir noriu, kad tu mane taip pat myltum.
- Tada daugiau nesakyk, kad turiu ivykti Anglij, - itar Dulij.
Jos balsas trkiojo. - Ramzi, jei daugiau nebepamatysiu tavs, mano gy
venimas neteks prasms.

- 265 - Prisiekiu, mudu dar pasimatysime. - Jis apkabino mergin. - Mano

meile, mano drsuole, - kudjo karalius, glamondamas mergin. - Ju
du abu taip man reikalingi. Negaliu to isakyti odiais.
- Tegul jus saugo senovs dievai, sere, - itar Samiras. - Skaiiuosime
minutes, laukdami i js inuts.
Vintropo kabinete deg vien tik stalin lempa. Mailzas nagrinjo pra
neim. Salia stovjo jaunas valdininkas. Jis lauk tolesni nurodym.
- Sakote, jo galva buvo perskelta?
- Ir sprandas nusuktas. Taip pat, kaip muziejaus valytojos. Ir pavogti
visi pinigai. Tiesa, paso nepam, jis mtsi purve.
- Stebkite viebut. Ir tuojau pat atveskite ia graf Ruterford. Man
nusispjaut tai, k sako jo snus. Grafas dabar viebutyje. Mes matme,
kaip jis jo.
Eliotas ijo gatv per atsargin viebuio jim. Jis jo ltai, atsar
giai, stengdamasis vis svor perkelti ant sveikos deins kojos. Perjo
tamsoje skendini automobili stovjimo aiktel ir pasuko senojo Kairo
link. Kiek nutols nuo viebuio, sustabd keb.
Dulija persireng ir usirakino. Arabikus apdarus ji tvarkingai su
vyniojo. Mergina pasim juos keb, o dabar ukio giliai u lagamino.
Miegamajame ji num nuo lentynos nedidel lagaminl. Kiek jai
prireiks daikt? Dabar daiktai neturi reikms. Dabar svarbi tik laisv.
Laisv su Ramziu. Reikia kakaip isivaduoti i itos baisios sumaities.
O k, jeigu ji daugiau niekuomet nebepamatys ito mogaus, kuris vie
nu brkniu ubrauk vis jos ankstesn gyvenim? Kam dabar krautis
daiktus, jei ji neino, kas atsitiko?
i mintis apstulbino mergin. Ji atsigul ant lovos, isekusi, bejg.
Kai Rita jo miegamj, Dulija tyliai bejgikai verk.
"Babilonas". Eliotas jo vingiuota gatvele. Jis girdjo cimbol bei
bgn garsus. Keista, bet btent dabar grafas prisimin Lourens, savo
mylim draug.
Jis sustingo. Kakoks keistas garsas privert sustoti. Kakas nuoko
nuo stogo. Grafas apsidair.
- Eikite toliau, - pasak jam auktagis arabas. Po arabikais apdarais
jis ikart atpaino Ramz. - U kampo yra baras. Susitikime tenai. Ten
tylu. Js ueikite pirmas ir atsisskite u stalo.

- 266 Eliotui ikart palengvjo. Net nesvarstydamas, jis pakluso. Kas beat
sitikt, jam vis vien - jis daugiau nebeturjo jg vienas kapstytis i ito
komaro. Tikriausiai Ramzis ino, k daryti. Grafas pastm nedidelio
baro duris ir jo vid.
Karoliais siuvintos uuolaidos, viestuvai, mediniai staliukai - pras
tin ne itin prabangaus europietiko baro aplinka. Berniukas padavjas
luoste val stal.
Auktas mlynakis arabas sdjo prie galinio staliuko, nugara dei
n sien. Ramzis. Tikriausiai jo i kiemo puss.
Nuolatiniai lankytojai ididiai vilgiojo Eliot, artjant prie Ramzio. Jo vars drabuiai baro klientams kl tarim. Bet Eliotui tai rp
jo maiausiai.
Jis patrauk kd ir atsisdo prieais karali, nugara lauko duris.
Nuo lempos kvepjo alyva. Ramzis rankoje spaud stiklin. Dar vie
na vari stiklin stovjo alia butelio. Ant jo nebuvo jokios etikets.
- Kur ji? - paklaus Ramzis.
- A nesirengiu jums to sakyti, - atsak grafas.
- Taip? Tada kokios js aidimo taisykls? Ar a bet kuriuo atveju
pasmerktas pralaimti?
Eliotas kur laik tyljo. Jis dar kart apgalvojo savo sprendim. Ver
ta surizikuoti. Nieko, jis iks t gd. Grafas atsikosjo.
- Js inote, ko a noriu, - pasak Eliotas. - I pat pradi inojote. At
vykau Egipt visai ne dl to, kad saugoiau savo bsimos marios gar
b. Tai absurdika.
- Maniau, js kilnus mogus.
- Toks ir esu. Taiau iandien man teko bti liudytoju toki dalyk,
kurie bet k ivest i proto.
- Jums nereikjo sekti mans muziejuje.
Eliotas linkteljo, pam butel, atidar ir sipyl stiklin. Viskis. O
taip! Jis gurkteljo.
- inau, kad nereikjo sekti jums i paskos. Tokias kvailystes nebent
jaunuoliai galt sau leisti. O k, jeigu a vl tapiau jaunas... aminai
jaunas.
Jis irjo karali. Su baltais apdarais Ramzis atrod dar didinges
nis. Jame buvo kakas neemika, antgamtika, kakas svarbiau u pat
gyvenim. Taiau jo ydros akys paraudusios, jis labai ivargs. Tai aki
vaizdu.
- Man reikia eliksyro, - mandagiai itar grafas. - Kai tik man jo duo
site, ir a j igersiu, tada ir pasakysiu, kur karalien. Ir ji bus js. Pati
kkite, a jums nepavydiu. Padariau dl jos visk, k galjau.

- 267 - Kokia jos bsena? Turiu tiksliai t inoti.

- Igijo, bet dar ne iki galo. Ji nepaprastai grai ir tuo pat metu lyk
ti. Nuud Henr ir jo meilu egiptiet Malenka.
Ramzis kiek patyljo ir vl prabilo:
- Atvirai kalbant, jaunasis Stratfordas gavo ko nusipelns. Jis nuud
savo dd Lourens. Ir Dulij mgino nuudyti. A pakilau i karsto ir
j sustabdiau. Jis nemelavo pasakodamas, jog bandiau j pasmaugti.
Eliotas atsiduso. Jam palengvjo, tarsi nuo pei bt nusiritusi sunki
nata. Bet buvo labai skaudu.
- A taip ir maniau... dl Lourenso. O apie Dulij nieko neinojau.
- Norjo pasinaudoti mano nuodais, - pridr Ramzis.
- A myljau Lourens Stratford, - sunabdjo Eliotas. - Kadaise jis
buvo mano meiluis, o po to visiems laikams likome draugai.
Ramzis linkteljo.
- Ar jai lengvai seksi udyti? Kaip tai vykdavo?
- Ji stebtinai stipri. Nesu sitikins, ar ji supranta, kas yra mirtis. Ji
pasmaug Henr, nes tas ov j i pistoleto. O Malenka jos isigandusi
rk kaip beprot, todl ir t pribaig. Abiems nusuko sprandus. Lygiai
taip pat nuud ir muziejaus valytoj.
- Ar ji kalba?
- Kalba, ir visai pakeniamai. Mokiau j angl kalbos. Ji stebtinai
greitai mokosi, odius sugeria tarsi kempin. Ta moteris man pasak,
kas ji tokia. Bet su galva jai ne viskas gerai. Ji nesupranta, kur atsidr ir
kas su ja vyksta. Be to, labai sielvartauja, kankinasi. Jos kne yra likusi
baisi aizd, i kuri styro kaulai. Ji kenia ir fizin, ir dvasin skausm.
- Eliotas vl gurkteljo viskio. - Jos knas sudarkytas, smegenys taip pat
paeistos.
- Js privalote tuojau pat atvesti j pas mane!
- Atidaviau jai eliksyr, kuris buvo liks js neapdairiai muziejuje
pamestame indelyje. Aplaksiau veid bei rankas. Bet jai reikia kur kas
daugiau.
- Ar matte, kaip jis veikia? Ar aizdos gyja?
- Taip. Be to, labai padeda saul. - Grafas nutilo. Jis dmiai irjo
Ramzio veid. - Jums tikriausiai tai ne naujiena.
- Js klystate.
Ramzis prisipyl stiklin viskio ir igr.
- Skysio buvo ketvirtis indelio. Ar man bt to pakak, jei biau i
grs pats?
- Neinau.
Eliotas kariai ypteljo.

- 268 - Nesu koks nors mokslininkas, - pasak Ramzis. - A tik karalius.

- Gerai, a pateikiau jums pasilym, js didenybe. Js duodate
man tiek eliksyro, kad galiau isprsti visas savo problemas, o a jums
grinu Kleopatr, Egipto karalien. Ir darykite su ja k tinkamas.
Ramzis rsiai pavelg Eliot:
- O nebijote, kad nuudysiu jus, jei nepasakysite, kur karalien?
- udykite, vis tiek be eliksyro a ilgai negyvensiu. Dabar galvoju tik
apie du dalykus: apie mirt ir apie eliksyr. Tik nesu sitikins, ar daug
laiko man liko apmstymams. Paklausykite, bsiu su jumis atviras.
Man visai nepatiko tai, k pamaiau iandien. Visk ikentjau tik dl
eliksyro, dl savo svajons...
- Taip, suprantu. Visk puikiai prisimenu. Tada jai nebuvo reikalin
gas eliksyras. Ji pasirinko mirt. Savo dievinam Mark Antonij. O juk
a jai siliau isigelbjim. Ji turjo galimyb tapti nemirtinga.
- Vadinasi, ji nesuprato, kas yra mirtis.
Ramzis ypteljo
- Bet kuriuo atveju, esu sitikins, kad ji nedaug k prisimena. O jei ir
prisimena, tie prisiminimai jos nejaudina. Ji gyva, ir kenia nuo aizd,
nuo alkio... - Eliotas nutilo.
Ramzis palinko prie jo:
- Kur ji?
- Duokite man eliksyr, ir a jums padsiu. Padarysiu visk, k tik
galsiu. Juk mudu nesame prieai, tiesa?
- Ne, mes ne prieai, - sunabdjo Ramzis. Jo balsas buvo ramus,
nors akys deg pykiu. - Bet negaliu jums duoti eliksyro. Jis labai pavo
jingas. Js to nesuvokiate.
- Taiau js vis dlto priklte j i numirusi. Kaip koks alchemikas!
- kariavosi Eliotas. - Ir js pasilysite eliksyr Dulijai Stratford, argi
ne? Ir savo itikimam draugui Samirui?
Ramzis nieko neatsak. Sdjo, atsirms sien ir spoksojo graf
nemirksiniomis akimis.
Eliotas pakilo.
- Bsiu viebutyje. Kai paruoite eliksyr, paskambinkite man. Atpa
insiu jus i balso. Tik bkite atsargus. Ir tada mes vl susitiksime.
Pasiramsiuodamas lazdele, jis nuingsniavo prie ijimo. Elioto vei
das deg i gdos. Bet tai buvo jo paskutinis ansas, paskutin viltis. Jis
visk vykd, kaip ir buvo sumans, taiau dabar jautsi toks apgailtinai
niekingas...
Eidamas vienas tamsiu skersgatviu, Eliotas akimirk pajuto baim.
prastinis snari skausmas niekada neleido jam usimirti, o dabar gra-

- 269 fas pagalvojo, kad prisidjo ir senatvinis silpnumas. Nieko nepadarysi,

amius jau garbingas. Po to jam staiga pasirod, kad Ramzis j seka.
Grafas sustojo ir siklaus. I tamsos nesigirdjo jokio garso. Ir jis nu
jo toliau...
Kleopatra stovjo svetainje. Niekaip negaljo nusprsti, ar verta jai
nugalabyti it rkaujant paukt. iuo momentu papga tyljo, okin
jo narvelyje, tyliai kalendama snapu. Pauktis buvo labai graus. Jei ne
rkaus, neverta udyti. Kleopatrai toks jos sprendimas atrod teisingas.
okjos knas jau po truput iro. Karalien nutemp j pat atokiau
si sodo kampel ir umet paklode. Taiau kvapas vis tiek jautsi... net
ir nedidelje virtuvlje. Kleopatra tai nekreip dmesio, ji suvalg visk,
k tik pavyko rasti: kelet citrin ir sukietjusios duonos kepaliuk.
Po to persireng. Apsivilko balt suknel. Balta spalva irykino rud
jos od, todl Kleopatrai patiko. Be to, prie suknels buvo plats sijonai,
kurie visikai udeng kojas.
Sualot pad skaudjo. on taip pat. Jei grafas Ruterfordas utruks,
ji vl ieis i ia.
Tiesa, ji visai neinojo, kur iekoti grafo. Ir it nam vos surado.
Amerikieio automobiliu privaiavo iki tos vietos, kur prasideda is keis
tas miesto rajonas su senais, visai nepapuotais namais. Po to ilgai klai
diojo siauromis gatvelmis, kol galiausiai pamat atidarytas duris.
Daugiau nebebuvo jg kentti.
Netiktai pasigirdo beldimas duris.
- Kas ten? - paklaus anglikai Kleopatra.
- Eliotas, lordas Ruterfordas. Atidaryk.
Ir ji atidar.
- Taip ilgai laukiau tavs, lorde Ruterfordai. Ar atneei man eliksyr?
Ar inai, kur dabar vyrikis ydromis akimis?
Eliotas nustebo igirds, kaip laisvai ji kalba anglikai.
Udarydama duris, moteris gteljo peiais.
- Taip, tavo kalb a jau suprantu, - pasak karalien. - iandien gat
vje prisiklausiau ir angl, ir kitoki kalb. Ir daug ko imokau. Tik ma
no praeitis taip ir liko man msl... tas pasaulis, kurio negaliu prisiminti.
- Ji staiga niro. Kodl jis taip j iri? - Kur Ramzis? - Ji buvo sitikinu
si, kad btent toks ydraakio vyrikio vardas.
- Kalbjausi su juo. Ir pasakiau, ko mums reikia.
- Taip, lorde Ruterfordai. - Kleopatra prijo prie jo, bet grafas atlijo.
- Tu k, bijai mans?
- Neinau. A noriu tave apginti, - sunabdjo jis.

- 270 - Tikrai? O Ramzis, ydraakis vyrikis... Kodl jis ia neatjo?

Kakas j kankino, nedav ramybs. Kakas nemalonaus. Blankus
Ramzio paveikslas slydo i atminties. tai Ramzis... Jis stovjo atokiau,
kai ji suriko. Gyvats nuodai... Ji auk, taiau niekas negirdjo. Po to
ant jos veido udjo juod skraist.
Kleopatra nusigr nuo Elioto.
- Bus tik lengviau, jei nieko neprisiminsiu, - sunabdjo ji. - Kartais
kak matau, bet po to vl viskas inyksta. - Ji staiga atsisuko graf.
- Tau reikia truput pakentti, - pasak Eliotas. - Jis ateis.
- Pakentti? Negaliu daugiau kentti! Noriu j surasti. Pasakyk man,
kur jis, ir a eisiu pas j.
- Tai nemanoma.
- manoma! - Ji pradjo aukti. Grafo akyse pamat baim, ji pama
t... Kas tai buvo? Ne, ne bjaurjimasis, kur moteris pastebjo kit mo
ni veiduose. Jo vilgsnyje buvo kakas kitas. - Pasakyk, kaip man j su
rasti! - suriko Kleopatra ir eng dar kelis ingsnius prie jo. - Eliotas trau
ksi atatupstas. - Atskleisiu tau vien paslapt, lorde Ruterfordai. Js, mir
tingieji, esate silpni. Visi. Keistos apgailtinos btybs! Man patinka jus
udyti. Kai matau jus mirtat, mano skausmas atlgsta.
Ji puol prie grafo, grieb j u gerkls. Ikvos i ito mogaus ties, o
jei jis nieko nepasakys, tada nuudys j... Staiga stiprios rankos sikibo
karalien ir m traukti j alin nuo isigandusio Elioto. Kleopatra aki
mirk sutriko, pasimuist, pradjo rkti, o po to pamat prieais save vy
rik ydrom akim. Kas jis? Moteris j atpaino, taiau kol kas jis buvo
nepasiekiamas. Jos lpos itar jo vard: "Ramzis!" Taip, tai jis, ydraa
kis vyrikis... Ji ities rankas ir puol jam glb.
- Ieikite! - kteljo karalius Eliotui. - Eikite i ia!
Jo gerkl buvo tarsi i marmuro. Bet juk negaljo ta moteris sulauy
ti kaklo slanksteli! Ramzis visaip stengsi, bet taip pat negaljo atplti
jos nuo savs. Moteris suprato, kad lordas, trenks durimis, ijo. Dabar
ji pasiliko su savo mylimuoju, su Ramziu, kuris kadaise nusigr nuo
jos, mirtinai j eid. Nesvarbu, kad ji ne visk prisimena! Juk vard pri
simin. Ir atpaino j!
Jie grmsi, stumdydamiesi i vieno kambario kit. Kleopatra ilais
vino dein rank, taiau spjo tik apdraskyti vyrik savo kaultais pir
tais, ir tas vl stipriai sugrieb j u rieo. Ji kovsi i vis jg, nypda
ma i nirio. Po to pamat, kaip Ramzis pakl rank. Pamgino isi
sukti, bet smgis pasiek j. Karalien sukniubo ant lovos. Kkiodama,
sikniaub pagalves. Ji nepajg jo nuudyti! Negaljo nusukti jam
sprando!

- 277 - Bk prakeiktas! - pasikkiodama suriko Kleopatra senovine kalba.

- Bjauryb Ramzis! - Ji guljo ant pilvo, pasikiusi rankas po krtine,
nirusi ir apgailestavo neturinti kats vikrumo ir negalinti dabar pasio
kti ir ikabinti t neapsakomai avi ydr aki.
Bet kodl jis taip keistai j iri? Kodl jis verkia?
- Kleopatra, - sunabdjo Ramzis.
Jos vilgsnis apsiblaus, ja prislg prisiminim nata. Buvo taip sun
ku, kad ir ji vos vl nepravirko. Tik nereikia pasiduoti! Nirs, baiss
prisiminimai apie kanias, kurios neturi niekada pasikartoti.
Kleopatra atsisdo lovoje. Ji irjo Ramz ir stebjosi velnia bei ku
pina kanios vyrikio veido iraika.
Jis buvo nepaprastai graus. Oda kaip t jaunikli, lpos tvirtos,
velnios. Ir akys. Didiuls, viesiai ydros akys. Kleopatr t vyrik ma
t kitoje vietoje: tamsiame kambaryje, kai ji klsi i pragaro. Tada jis
pasilenk prie jos ir kartojo senovin mald: "Tu esi ir bsi aminai!"
- Tu t padarei su manimi, - sunabdjo ji ir igirdo dtanio stiklo
skambjim, pajuto, kaip dreba lentos, o ji pati basomis kojomis stovi ant
akmen. Rankos buvo juodos ir susiraukljusios...
- Tu perklei mane iuos "naujus laikus", o paskui palikai ir pabgai.
Ramzis tarsi berniktis kramt lpas, drebjo, o jo skruostais vis ri
tosi aaros. Reikia jo pasigailti... Vargelis taip sielvartauja!
- Ne, prisiekiu, - pasak jis lotynikai. - Mudu iskyr. Niekada neb
iau paliks tavs.
Tai buvo melas, lyktus melas. Kleopatra mgino atsikelti, bet gyva
ts nuodai sukaust jos kn. "Ramzi!" Apimta siaubo, ji auk vyrik,
girddama tiktai savo dejones. Bet jis nusigr lang. O moterys, bu
vusios alia jos, verk drauge su juo. Ramzi!
- Melagis! - sunypt ji. - Tu galjai man duoti eliksyro! Bet leidai nu
mirti!
Jis papurt galv:
- Niekada.
Ne. Ji painioja du visai skirtingus vykius. Tos moterys... J ten nebu
vo, kai Ramzis meldsi. Ji buvo viena... visada viena.
- A miegojau kakokioje tamsioje vietoje. Po to atjai tu. Ir a vl pa
jutau skausm. Skausm bei alk. Atpainau tave. inojau, kas tu toks.
Ir neapkeniau tavs!
- Kleopatra, - Ramzis artjo prie jos.
- Ne, eik alin. A inau, k tu padarei. Ir anksiau inojau. Tu i
traukei mane i mirusij karalysts - tai k tu padarei. Paklei mane i
kapo. O to rodymas - tai itos aizdos. - Jos balsas tapo vos girdimas,

- 272 perjo gerkl i kartlio bei nuoskaudos. Ji suprato, kad netrukus ims
rkti. kvp oro ir mgino tvardytis.
Ramzis pam j u rank ir lengvai papurt.
- Paleisk mane! - suriko Kleopatra. "Reikia nusiraminti. Negalima
rkti".
Ramzis prisiglaud prie jos, ir moteris jo neatstm. Beprasmika su
juo grumtis. Ji ypteljo. Reikia pavelgti visk protingai. Suprasti visk
iki galo.
- O, koks tu graus! - pasak moteris. - Ar tu visada buvai toks gra
us? Juk mudu ir anksiau buvome pastami? Ar mudu myljoms? Jos pirtai paliet vyrikio lpas. - Man patinka tavo burna, patinka vy
rikos lpos. Moter lpos pernelyg minktos. Ir tavo ilkin oda...
Kleopatra saldiai ji pabuiavo. Prie tai jai buvo su Ramziu labai ge
ra, taip gera, kad kiti vyrai nieko jai nereik. Jei tik jis bt davs kara
lienei daugiau laisvs, ji visada bt sugrusi pas j. Kodl jis to nesupra
to? Kleopatra turjo gyventi laisvai, kaip ir dera Egipto karalienei. "A
buiuoju j, ir mane pila kartis. Taip pat, kaip ir tada".
- Nesustok, - sudejavo ji.
- Tai tu? - Koks skausmas jo balse! - Nejaugi tai tikrai tu?
Kleopatra vl nusiypsojo. Baisu, bet ji pati neinojo atsakymo. Ji tik
juoksi... Atlo galv ir pajuto, kad Ramzis buiuoja jos kakl.
- Taip, buiuok mane! Paimk mane, - pasak moteris.
Jo lpos leidosi vis emiau, o pirtai trauk nuo moters kno drabu
ius. Jis paliet lpomis krt spenel. Ji nebegaljo ilgiau tverti, ji tirpo i
pasitenkinimo. Staiga Ramzis mlungikai suspaud moter, sisiurb l
pomis jos krtin, lieuvis paliet spenel, jis visas prisiglaud prie jos
krtins tarsi kdikis.
"Ar a tave myliu? Taip. Ir visada myljau! Bet argi galiu palikti savo
pasaul? Kaip galiau gyventi be to, kas man taip brangu? Tu kalbi apie
nemirtingum. Negaliu to sau leisti. inau tik viena: ia a karalien. O
tu ieini, grasindamas mane palikti..."
Kleopatra atoko nuo jo.
- Maldauju! - itar ji. Kur ir kada ji itar tuos odius?
- Kas tau atsitiko?
- Neinau. A negaliu... Kak matau, o po to viskas vl inyksta.
- Turiu daug k tau papasakoti. Ir tada tu prisiminsi. Svarbiausia,
pasistenk suprasti.
Kleopatra atsikl ir pasitrauk al. Po to nuleido akis, pasikl suk
nel ir nupl plaius apvadus. Tada linkteljo jam:

- 273 - tai! Nuleisk emyn ydras savo akutes ir pasigrok, k tu su ma

nimi padarei! - Ji paliet aizd ant ono. - A buvau karalien. O dabar
tapau vaikiojaniu komaru. O tu priklei it pabais, kad ji aminai
gyvent!
Ji ltai nuleido galv ir suspaud rankomis smilkinius. Tkstanius
kart moteris kartojo iuos judesius, bet galvos skausmas neprajo. De
juodama, Kleopatra sibavo alis. Jos dejons primin kakoki dain.
Gal ji maino skausm? Ji niniavo "Dievikj Aid".
Kleopatra pajuto, jog Ramzis udjo jai rank ant peties. Tarsi nubu
dusi i miego, moteris pavelg j. Grauolis Ramzis!
Ji ltai nuleido akis ir pamat jo rankoje blizgant ind. Sugrieb j ir
norjo ipilti ant delno.
- Ne, igerk j!
Moteris dvejojo. Taip, dabar ji prisimin: jis pyl skyst jai burn,
tiesiai gerkl, - tada, tamsoje.
Ramzis pakl ind prie Kleopatros lp:
- Igerk ligi dugno.
Ji taip ir padar. Gurknis po gurknio skystis liejosi jos kn. Kam
baryje pasidar kur kas viesiau. Maloni banga perbgo knu - nuo gal
vos iki koj. m grauti akis. Kleopatra usimerk, o atsimerkusi pa
mat , jog j nustebs velgia Ramzis.
- ydros akys, - sunabdjo jis.
Bet ar ugijo aizdos? Karalien sugniau kumt. Kaulai apaugo
audiniais. Ant ono aizdos nebeliko.
- O dievai, ai jums. Garb dievams! - suuko Kleopatra. - A igi
jau, Ramzi, a sveika!
Ir vl jo rankos apkabino moter, jos knas suvirpjo. Ji leidosi bu
iuojama ir nurengiama.
- Laikyk mane tviriau, mylk mane, - nabdjo ji.
Jis pabuiavo Kleopatros on - ten, kur dar neseniai buvo aizda, ir
ilai t viet lieuviu. Kai Ramzis pradjo buiuoti jos drgnus plaukus
tarp koj, ji patrauk vyrik auktyn.
- eik mane! Pripildyk mane! - suuko ji. - A isigydiau.
Jo varpa sukietjo. Jis pakl moter ir pasisodino ant savs. Nereikia
daugiau joki prisiminim. Yra tiktai jo knas, kartas, aistringas. Ir
Kleopatra pasidav ekstazei. Ji atsilo ir usimerk.
Eliotas jautsi pralaimjs. Vos bepavilkdamas kair koj, kaip pats
tikriausias invalidas, jis ltai artjo prie viebuio. Nejaugi jis isigando?
Kodl ijo? Galbt reikjo pasilikti, susikauti kurio nors titano pusje?

- 274 Ramzis piktai pavelg graf ir itar: "Ieikite". Bet juk karalius igel
bjo jam gyvyb. Jis sek paskui Eliot, pasityiojo i jo mginimo gauti
stebukling eliksyr.
Ak, dabar tai neturi reikms. Reikia kakaip itraukti Aleks i
Egipto ir paiam dumti i ia kuo greiiau. Reikia atsibusti i ito koma
riko sapno. Daugiau jam nieko nebeliko.
irdamas po kojomis, Eliotas pasiek viebuio laiptus. Du vyri
kiai utvr jam keli
- Lordas Ruterfordas?
- Palikite mane ramybje.
- Atleiskite, milorde. Mes esame pareigoti gubernatoriaus uduoti
jums kelet klausim.
Na tai. Dar vienas paeminimas. Eliotas neprietaravo.
- Padkite man pakilti laiptais, jaunuoli, - papra jis.
Apsivyniojusi didiuliu baltu rankluosiu, drgnais garbanotais
plaukais, ji ijo i vonios. tai tokia vonia turt bti rmuose - su spal
votomis ploktmis ant sien, su kartu vandeniu, tekaniu i mayio
vamzdelio. Ir dar ji surado puikius kvepalus. J aromatas saldus, prime
nantis nuvytusi lelij kvap.
Kleopatra sugro miegamj ir vl pamat save veidrodinse spin
tos duryse. Ji pasveiko. Nuostabu! Jos kojos atrodo graiai. Inyko skaus
mas krtinje, toje vietoje, kur j sueid piktadarys vardu Henris.
Ir akys ydros! Akys j nustebino.
Ar anksiau ji buvo tokia grai? Tikriausiai Ramzis ino? Vyrai visa
da sakydavo, kad ji labai grai. Kleopatra pradjo okti, grodamasi
savo nuogu knu, mgaudamasi drgn plauk prisilietimu prie pei.
Ramzis niriai j stebjo i tolo. Gerai, nieko keisto ia nra. Ramzis
- slaptas stebtojas. Ir teisjas.
Kleopatra pasiek ant staliuko stovjus vyno butel. Tuias. Ji tuojau
pat trenk buteliu staliuk ir sudau j. uks pairo ant grind.
Karalius nejudjo. Ir toliau irjo j nemirksiniomis akimis.
Na ir kas? Kodl gi nepratsus okio? Ji inojo, kokia yra nuostabi,
inojo, jog vyrai j myls. Du jaunuoliai, tie, kuriuos ji iandien nuud,
buvo suavti jos groio. Ir nra joki nusikaltimo liudinink, vadinasi,
slptis nereikia.
Ji sukosi vietoje, kratydama ilgus plaukus ir auk:
- Gyva! Gyva ir sveika!
Netiktai i gretimo kambario pasigirdo lyktus riksmas. Tas kvai-

- 275 las pauktis kauja. Atjo metas j pribaigti - paaukoti dl savo laims.
Tai tas pats, kaip nusipirkti turguje balt baland ir paleisti j dang, at
sidkojant dievams.
Kleopatra prijo prie narvelio, atidar maytes dureles, kio rank
vid ir ikart pagavo plasnojani sparnais nerami papg.
Ji stipriai suspaud pirtus ir pasmaug paukt. Po to met atgal
narvel.
Atsisukusi, moteris pamat Ramz. Ak, koks nirus veidas! Tik pa
manykite - jis j smerkia... Vargelis.
- Diabar a nebegalsiu numirti, tiesa?
Jis neatsak. Ir nereikia. Ji pati t inojo. Moteris galvojo apie tai jau
nuo tada... kai viskas prasidjo. Kai ji irdavo kitus mones, kakur
pasmonje kirbjo ita mintis. Ramzis prikl j i numirusi. Vadinasi,
dabar ji niekada nemirs.
- Ko tu toks lidnas? Argi nesi patenkintas savo darbo rezultatu? Kleopatra prijo prie jo ir tyliai nusijuok. - Argi a ne grauol? O tu vis
verkauji. Koks tu vis dlto kvailys! Juk svajojai apie tai, tiesa? Atjai
mano kript, igelbjai mane, o dabar grauiesi, tarsi a biau vis dar
mirusi. Pameni, kai nusigrei nuo mans, kai a merdjau? Ir leidai
jiems umesti ant mano veido t lykt audin.
Ramzis atsiduso.
- Ne. Tu nepameni, kas atsitiko.
- Kodl tai padarei? Kam vl mane sugrinai? Kas mudu buvome
vienas kitam? Kaip man surinkti ir sujungti vien iuos mayius smo
ns blyksnius?
Kleopatra prijo prie karaliaus ir pradjo j glostyti. Kokia standi oda!
- inau, kad tu buvai tenai, su manimi, kai a numiriau. Tu buvai
tas, kur myljau. Atsimenu. Tu ten buvai, o a labai kako bijojau... Gy
vats nuodai paralyiavo mano kn, norjau paaukti tave, surikti gar
siai, bet negaljau. A kovojau. Itariau tavo vard. Bet tu atsukai man
nugar.
- Ne! ito negaljo bti! A stovjau tenai ir irjau tave.
Verk moterys. Kleopatra taip pat girdjo j raud. Tegul jos ieina i
ito kambario. ia atjo mirtis. Tegul jos ieina. ia mir Antonijus, jos
dievinamas Antonijus. Kleopatra neleido jiems ineti lauk jo kuet, nors
ji buvo prisigrusi kraujo, kuris liejosi i mylimojo aizd.
- Tu leidai man numirti.
Ramzis grubiai sugrieb j u rank. Jis k, visada itaip elgiasi?
- Norjau, kad tu btum su manimi. Tokia, kaip dabar.

- 276 - Tokia, kaip dabar. O kaip tai? Koks tai pasaulis? Mitinis Hadas?
Mes susitiksime su kitais... su tais, kurie... - Bet juk dar prie minut ji vis
k prisimin! - Su Antonijum. O kur Antonijus? - Ji t inojo.
Kleopatra nusigr. Antonijaus nra, jis mir ir guli kapavietje. O
Ramzis jam nedav stebuklingo eliksyro. Ir vl viskas i pradi...
Ramzis j apkabino.
- Kai paaukei mane, ko tu norjai? - paklaus jis. - Pasakyk man.
- Priversti tave kentti. - Kleopatra nusijuok. Ji mat veidrodyje, kaip
Ramzio veidas ikreiptas skausmo, ir jai buvo juokinga. - Neinau, kodl
tave kvieiau. Net neinau, kas tu esi. - Staiga karalien i vis jg smo
g jam. Jokio efekto. Tas pats, kaip stuktelti marmur.
Kleopatra nujo drabuin. Jai norjosi apsivilkti k nors ypa gra
aus. Ta apgailtina negyvl turjo daug grai drabui. Koki sukne
l jai isirinkti? Aha, tai it - ilkin, velniai roins spalvos, su nriniuo
tais apvadliais. Kleopatra isitrauk j, kio rankas rankoves ir vikriai
usegiojo ant krtins nedidelius kabliukus. Suknel prigludo prie kr
tins. Prie suknels buvo puikus sijonas... nors dabar jau nebereikia slpti
koj.
Ji apsiav sandalais.
- Kur tu isiruoei?
- miest. gatv. Tai Kairas. Kodl negaliau po miest pasivaik
ioti?
- Man reikia su tavim pasikalbti...
- Pasikalbti? - Ji pam rankin. Akies krateliu pamat blizgant u
kes ant tualetinio staliuko. Tai butelio uks. To, kur sudau.
Ji tingiai nujo prie staliuko, panar ranka tarp ten guljusi papuo
al. Karolius ji irgi paims, inoma, paims. Ramzis atslinko i paskos.
- Kleopatra, pavelk mane, - papra jis.
Ji staiga atsisuko ir pabuiavo vyrik. Nejaugi j taip paprasta kvai
linti? Taip, lpos j idav. Kaip avingai jis sielojasi! Palinkusi prie jo pe
ties, Kleopatra grieb nuo staliuko didel stiklo uk ir usimojusi,
brkteljo Ramziui per gerkl. Po to atsitrauk atgal.
Karalius stovjo ir dmiai stebjo j. Kraujas tekjo per baltus jo
markinius. Taiau jis neisigando, net nepajudjo i vietos, nepamgino
sustabdyti kraujo. Jo veidas tebebuvo lidnas. Baims nesimat n pd
sako.
- A taip pat negaliu numirti, - vos girdimai itar jis.
Karalien nusiypsojo.
- Tave irgi kakas prikl i numirusi? - Ir ji vl puol dauyti bei
draskyti vyrik.

- 277 - Nustok, praau tavs!

Ji spyr Ramziui tarpkoj. it skausm jis pajuto, o taip! Susiriet,
bet tuo metu Kleopatra smog jam per upakal.
Perbgusi per kiem, ji kaire ranka suspaud rankin, o deine su
grieb u tvoros. Dar sekund - ir Kleopatra, perokusi per tvor, nud
m siaura tamsia gatve.
Po keleto minui moteris jau buvo prie automobilio. Ikart nuspau
d pedal, paduodama varikliui kuro, ir automobilis, suriaumojs, io
ko i skersgatvio plai gatv.
Vl veid pt vjas. Laisv! Kaip malonu valdyti it didiul gele
in vr, kuris jai paklsta
- Nuvek mane prie brit Kairo iburi! - sak moteris. - Mano mie
las mayti. Taip!

skyrius

Pagrindin "eferdo" viebuio svetain. Puikus dinas i baro su le

du bei citrinos gaballiu. Jis buvo dkingas u tai, kad jam leido pasim
gauti dinu. Eliotas jau tapo tikru girtuokliu. galv atjo domi mintis:
sugrs Anglij, jis gers dien nakt... kol mirtinai nusigers.
Nejaugi jie niekada nepaliks grafo ramybje? Nejaugi dar nesuprato,
kad nieko i jo nesuinos. Jie atrod kaip manekenai, iopiojo, tarsi
traukomi u virvui. Ir gestai nenatrals. Net simpatikas maas ber
niukas, neiojs led, ir tas tarytum aid kakok kvail aidim. Visur
tik aki dmins, netikrumas. Juokingos figros, mirinjanios vestibiu
lyje; melodija, sklindanti i baro bei banket sals skamba taip, tarsi mu
zikantai grot pragare.
Kartais j tariami odiai netekdavo bet kokios prasms. Eliotas su
prato kiekvien od atskirai, bet bendros prasms niekaip negaljo su
vokti. Negyvi vyrikiai, nusuktais sprandais... Nejaugi ji spjo tiek "nu
veikti" per tok trump laik, kol jis buvo ijs?
- A pavargau, dentelmenai, - pagaliau itar grafas. - ionyktis
kartis mane udo, be to, iandien taip neskmingai pargriuvau. Man
reikia pailsti. Leiskite man eiti savo kambar.
Du vyrikiai susivalg. Nusivylimo parodija. Viskas ia nerealu. O
kas realu? Kleopatros rankos, sikibusios jo kakl; baltu arabiku apda
ru vilkintis mogus, tempiantis j alin?
- Lorde Ruterfordai, kalbama apie kelet mogudysi. Dabar ai-

- 278 kja, jog Londono atvejis tebuvo tik pradia. Mes silome jums bendra
darbiauti. ie du jaunuoliai, kuriuos iandien nuud...
- Jau sakiau, kad nieko apie tai neinau. Ko norite i mans? Kad im
iau jums sekti pasakas? Tai absurdas.
- Ar neinote, kur galima rasti Henr Stratford? Jis buvo atjs pas
jus prie dvi dienas.
- Henris Stratfordas lankosi paiose lykiausiose Kairo vietose.
laistosi vienas nakt, vaiktinja gatvmis. Neinau, kur jis yra dabar.
Tepadeda jam Dievas! Man tikrai reikia eiti.
Eliotas pakilo nuo kds. Kur dingo ta prakeikta lazdel?
- Nemginkite ivykti i Kairo, sere, - pasak vienas vyriki, ididus,
priplota nosimi. - Js pasas yra pas mus.
- K?! Tai negirdti dalykai, - sunabdjo Eliotas.
- To paties papraysime ir js snaus. Ir mis Stratford. J pasus a
taip pat pasimiau i veicoriaus. Lorde Ruterfordai, js turite atskleisti
ties.
- Js bukaprotis! - pareik Eliotas. - A esu Britanijos pilietis. Kaip
drstate itaip su manimi elgtis?
siterp antrasis vyrikis:
- Milorde, leiskite man paaikinti. A inau apie js draugikus san
tykius su Stratford eima, taiau ar nemanote, jog Henris gali bti su
sietas su iomis mogudystmis? Jis painojo-t nuudyt valdinink
Londone. O i amerikieio, kur rado nuudyt piramidje, pavogta la
bai daug pinig. Mes inome, jog Henriui Stratfordui visuomet pinig
stigo.
Eliotas tyldamas irjo juos, stengdamasis, kad akys jo neiduo
t. Apie tai jis net nepagalvojo. Bet juk akivaizdu! inoma, visk reikia
versti Henriui. Taip, painojo t vaikin i Londono! Kokia skm! Elio
tas tirianiu vilgsniu pavelg du dentelmenus. Nejaugi pavyks?
- Milorde, mes inome dar daugiau. vyko dvi paslaptingos vagysts.
I Kairo muziejaus pavog mumij. O juk ir i mis Stratford nam Lon
done taip pat buvo pavogta mumija!
- Tikrai?
- Ir keli vertingi egiptietiki papuoalai buvo rasti Henrio Stratfordo
meilus, Deizs Banker namuose, tos dainininks i miuzikholo...
- Taip... - Eliotas vl atsisdo ant kds.
- tai k a manau, milorde. Galbt Stratford trauk koki nors
nevari istorij, ar jis tapo kokios nors gaujos nariu. Papuoalai, mone
tos, mumijos...
- Mumijos... Henris ir mumijos...

- 279 Ne, tai jau bt pernelyg gerai. Vargelis Henris! O jis iuo metu
kaip tik plaukioja bitume. Eliotas pradjo juoktis - isterikai, plonu balsu,
tarsi negaldamas patikti tuo, k igirdo.
- Suprantate, lorde, mes turime rasti piktadar.
- Bet k tuomet muziejuje veik Ramsjus? - nekantriai paklaus kitas
vyrikis
- Mgino sustabdyti Henr, - sumurmjo Eliotas. - Tikriausiai pasek
j. Norjo pasikalbti su juo apie Dulija. Na taip, inoma, dl Dulijos.
- Bet mes Ramsjaus kambaryje radome kelet Kleopatros monet.
Kaip t paaikinti?
- Bet juk tai akivaizdu. Tikriausiai jis atm monetas i Henrio, kai
juodu susipyko. Egiptietis inojo Henrio ketinimus. Tikriausiai band j
sustabdyti. Na, inoma.
- Kakokia nesmon.
- Bent jau ioje versijoje daugiau prasms, negu jsikje, - pasak
Eliotas. - Vargelis Henris. Iprotjs, pasmerktas Henris.
- Regis, kakas aikja, - pasak vyresnis vyrikis.
- Taip. O dabar, jums leidus, noriau pasitarti su savo advokatu. Rei
kalauju, kad man tuojau pat bt grintas pasas! Kaip manote, a tu
riu teis susitikti su advokatu? Ar ta privilegija Britanijos pilieiams dar
nepanaikinta?
- K js, lorde Ruterfordai, - atsak vyrikis. - Bet kas nutiko Henriui
Stratfordui? Dl ko jam pasimai protas?
- Azartiniai aidimai, draugui, azartiniai aidimai. Tai baisi yda, ji
ir sugadino jaunuoliui gyvenim.
Sveika, gyva ir beprot! Po to kai Ramzis jai dar dav eliksyro, mo
terikei visai nuiuo stogas. Eliksyras savo darb atliko. O taip, diev
patyios. Kaip isivaduoti i ito komaro?
Ramzis lakst siauromis senojo Kairo gatvmis. Ji tarsi prasmego. Kol
pati neduos kokio nors enklo, nra prasms jos iekoti.
Jei tik jis nebt atjs t nelemt muziej, nebt pamats jos pa
laik, ateitis bt susiklosiusi visai kitaip. Visas pasaulis galjo priklau
syti jam ir Dulijai Stratford.
Taiau dabar Ramzis visam laikui priritas prie jo paties sukurto
monstro; jis taip ilgai kankinosi, taip geid pailsti nuo tkstantmeius
trukusio sielvarto, o sukr beprot, kuri prisimin tik neapykant jam,
bet visai pamiro apie judviej meil. O ko jis tikjosi? Kad jos siela ioje
naujoje epochoje pasikeis, atgims?

- 280 O k, jeigu Dulij teisi? Jei ita siela niekada net nepriklaus Kleo
patrai? Jeigu ita btyb tik apgailtina Kleopatros atmaina?
Ramzis neinojo atsakymo. Kai karalius laik Klepatr savo glbyje,
jis suvok, jog kadaise dievino it moter; kad tai buvo jos knas, jos bal
sas - nesvarbu ts jis ar velnus. Tai buvo ta moteris, kuri palau jo
vali, kuri atsisakiusi gyvybs eliksyro pasirinko mirt. O dabar Kleopat
ra kankino Ramz priekaitais: juk ji prie daug imtmei paskutin gy
venimo minut auksi jo... o gal tik norjo paaukti, taiau jis neigirdo
maldavimo. Jis myljo j ne maiau, negu Dulij Stratford. Myljo jas
abi...
Ramzis jo vis spariau, toldamas nuo senojo Kairo ramybs bei tylos
ir sugrdamas naujo miesto urmul. Beliko tiktai tsti paiekas. K ta
moteris dar ikrs? Koks netiktumas dar jo laukia? Nauja beprasmika
mogudyst? O atsakomyb u j guls ant Ramsjaus Redinaldo, tai
yra Ramzio, pei. Ir Dulijai vl bus smeigtas peilis tiesiai ird.
Vargu, ar Dulij kada nors jam atleis. Jos akyse jis buvo drsus, pro
tingas, o ia tai tau kad nori - toks kvailas neatsakingas poelgis. Jis pa
sielg kaip bet kuris eilinis vyrikis. Tame maame namelyje, susidrs
su savo prarastos mylimosios mkla, pasirod beess tik silpnas patinas.
Nuostab jausm paaukojo dl aistros, kaitinusios j prie kelis imt
meius. Ramzis jautsi ess nevertas Dulijos meils. Ir tuo paiu jis gei
d tos moters... troko jos meils - tos protu nesuvokiamos btybs, kuri
jam teks arba valdyti ir laikyti savo rankose, arba sunaikinti.
Dabar jis amiams prarado ramyb.
tai jos, prabangios puonios suknels, kurios visada Kleopatrai pati
ko: senovikai paprastos, laisvos, papuotos auksu bei sidabru.
Ji prijo prie rykiai apviesto lango ir paliet j ranka. Po to perskai
t anglikai paraytus odius:
PAIOS GERIAUSIOS BALINS SUKNELS
Kaip tik tai, ko jai reikia. Rankinje galyb pinig. Ir dar jai reikia ba
t. Gerai, kad bt atviri ir auktais kulnais.
Kleopatra prijo prie udaryt dur ir pabeld. Ijo aukta moteris
sidabriniais plaukais.
- Mes jau usidarome, mieloji. Atleiskite, jeigu js ateisite...
- Man praau duoti tai t suknel! - Kleopatra atidar rankin ir i
trauk pluot kupir. Keletas j nukrito ant ems.
- Mieloji, tokiu vlyvu metu negalima demonstruoti, kiek daug js

- 281 turite pinig, - pasak moteris. Po to pasilenk ir pakl nukritusias ku

piras. - Ueikite. Js k, visai viena?
Kaip ia nuostabu! Kleopatra paliet ranka brang paauksuoto krslo
apmual. Viduje buvo dar daugiau statul, negu vitrinoje. Vienos j ap
vilktos suknelmis i blizganio ilko, kitos - apgaubtos brangi kaili
pelerinomis. Ypa jai patiko ilga pelerina i balto kailio.
- Noriu tai itos, - pasak Kleopatra.
- inoma, mieloji, inoma, - linkteljo eiminink.
Kleopatra avingai nusiypsojo sutrikusiai moterikei.
- Sakykite, ar galima j apsirengti puot? - paklaus karalien.
- O, tai bus tiesiog puiku! A suvyniosiu jums.
- Taip, bet man dar reikia suknels ir bat, o taip pat rubin bei dei
mant, jei pas jus ia yra. Matote, a visus savo papuoalus pameiau.
- Netrukus mes k nors sugalvosime. Prisskite. Pasiirsime, koks
bat dydis jums tiks.
Regis, versija jiems padar spd. Ukibo! Visikai kvaila istorija:
Henris silauia muziej ir pavagia mumij, nes jam reikia sugrinti
skolas... Bet keisiausia, kad teisyb dar labiau absurdika! Niekas nieka
da tuo nepatikt!
Nujs savo kambar, Eliotas paskambino senam draugui Pitfildui.
- Pasakykite, kad skambina Eliotas Savarelas. Palauksiu prie telefo
no... A, Deraldai! Atleisk, kad sutrukdiau vakarieniauti. Turiu nemalo
num su valdios atstovais. Manau, ia bus sivls Henris Stratfordas.
Taip... vakar, jeigu gali. A "Seferde", inoma. Taip, puiku, Deraldai.
inojau, jog galiu tavimi pasikliauti... Po dvideimties minui bare.
Padjs telefono ragel, Eliotas pamat kambar einant Aleks.
- Tti, ai Dievui, tu jau ia. Jie pam ms pasus. Dulija nirusi.
K tik vl pas j buvo atjs Mailzas su eiline klaikia istorija. Prie kavi
ns "Internacional" nuudytas anglas jaunuolis, o ant piramids rado
dar vien lavon - varg amerikiet.
- Aleksai, susikrauk savo lagaminus, - pasak grafas. - A jau it is
torij girdjau. Netrukus ia ateis Deraldas Pitfildas. Paadu, jog dar
iki ryto mums grins pasus. Ir judu su Dulija ikart ssite traukin.
- Pasakyk jai apie tai pats, tve.
- Pasakysiu, bet pirmiausia turiu pasimatyti su Pitfildu. Duok man
rank ir padk nueiti iki lifto.
- Bet kas gi...
- Snau, a nenoriau apie tai kalbti nei su tavim, nei tuo labiau su
Dulija. Bet, regis, ia sipainiojs Henris.

- 282 -

* * *
Kaip ia tylu! I apviest emutinio aukto lang sklinda lengvi mu
zikos garsai. Ji pakilo laiptais viena - norjo pavelgti vaigdes. Atsibo
do nuolatiniai beldimai duris bei nekviest svei vizitai.
Samiras taip pat buvo ia. Jis stovjo prie pat stogo krato, velgda
mas pro Kairo pastat stogus kakur auktyn. Jis irjo dang. Regis,
meldsi.
Dulija prijo ariau. Samiras j apkabino.
- Sakyk, kur jis?
- Jis mums duos enkl, Dulija. Savo odio karalius laikysis.
Kleopatra isirinko stulbinani suknel i viesiai alio atlaso su per
l sagutmis bei nriniais. Laisvai ant pei krintantis baltas kailis ypa
puo suknel. Ar dama ino?.. Apskritai ji turt inoti...
- Js plaukai - jie tokie avs. Suprantama, nuodm juos susegti,
bet tai btina, mano mieloji, inote... Rytoj a galsiu jus supaindinti su
puikia kirpja.
inoma, ji buvo teisi. Visos moterys sukeldavo plaukus, atidengda
mos kakl. Ji anksiau taip pat darydavosi toki ukuosen, tiesa dabar
kiek pakitusi ukuosen forma: jos primin irdel su elmikomis garba
nlmis. Taip, mintis dl ukuosenos ir kirpyklos Kleopatrai patiko.
- Puiku, a pasidarysiu ukuosen oki vakarui!
Nuostabu! Balin suknel Kleopatra nusipirko labai auni - dabar ji
buvo tvarkingai suvyniota ir paruota. Taip pat paruoti ir kiti pirkiniai:
nuostabios nriniuotos kelnaits, apatiniai sijonai, daugyb sukneli, ba
tai, skrybls... ir aibs visoki niekui - visko ir neprisiminsi. Dailios
nosinaits, alikliai, baltas sktis nuo sauls. Tokie malons niekuiai!
Tarsi ji bt pasiraususi didiulje prabangioje spintoje. Kokie avs itie
"nauji laikai", gali nusipirkti k tik nori.
eiminink baig suskaiiuoti pinig sum. Kleopatra padav pluo
ta kupir. Moteris itrauk ilg didels bronzins mainos stali - "ka
s", ir karalien tenai pamat dar daugiau pinig... kur kas daugiau,
negu buvo jos rankinje.
- Turiu pripainti, kad jums ypa tinka ita spalva, - pasak parduo
tuvs eiminink. - Dabar js akys atrodo alios.
Kleopatra nusijuok.
Tenai aibs pinig.
Ji pakilo nuo kds ir atsargiai prijo prie moters. Autakulniai batai
kaukjo marmurines grindis.

- 283 Nespjo vargel net pakelti aki, kai Kleopatra grieb j u kaklo.
temp raumenis, pirtu prispaud kauliuk kaklo viduryje. Moteris isi
gando, kakaip keistai agteljo. Kleopatra pakl dein rank ir ra
miai, bet stipriai pasuko moters galv kair pus. Sutrakjo stuburas.
Negyva...
Ir nereikia kvarinti sau galvos dl tos bedugns, kuri skiria j nuo i
tos apgailtinos btybs, gulinios ant grind savo parduotuvje ir tu
iomis, negyvomis akimis spoksanios paauksintas lubas. Regis, visi i
tie mons tik tam ir sukurti, kad juos galima bt vos tik sigeidus imti
ir nuudyti. O k jie galjo padaryti jai, Kleopatrai?
Moteris sugrdo pinigus nauj, ia paimt atlasin rankin, o tuos
kurie j netilpo, sukio savo senj. Po to susirinko visus papuoalus.
Tada sudjusi des vien ant kitos taip, kad susidar visas di kalnas,
ine jas lauk ir sukrov ant galins automobilio sdyns.
Dabar galima judti toliau, iekoti nauj nuotyki. Persimetusi per
pet ilgas pelerinos uodegas, ji jung automobilio varikl. Tas vris atgi
jo.
Dideliu greiiu karalien nuskubjo t viet, kur "apsistoja patys
turtingiausi ir gerbiami amerikieiai bei anglai" - "eferdo" viebut,
apie kur jai buvo pasakojs tas nelaimlis amerikietis.
Prisiminusi jaunuolio manieras, karalien nusikvatojo. Tas asilas su ja
kalbjo kaip su kokia kvaia. Ir ita moteris pardavja taip pat. Galbt
"eferde" ji susipains su kokiu nors aviu jaunuoliu? Ne tokiu, kaip i
tie apgailtini tipeliai, kuriuos ji pasiunt tams, i kurios pati neseniai
prisikl.
- Kas ia, po imts pypki, atsitiko? - sunabdjo vienas vyriki ci
viliais darbuiais, tas, kuris buvo vyresnis.
Jis stovjo okjos Malenkos nam tarpduryje, nesirydamas eiti vi
d be leidimo ir be kratos orderio. Niekas neatsiliep jo beldim. Buvo
tylu ir tada, kai jis paauk Henr Stratford vardu.
Vyrikis pastebjo stiklo ukes ant tualetinio staliuko rykiai apvies
tame miegamajame. Ant grind matsi didiul kraujo dm.
Jo jaunesnis klega, kaip visada labiau nekantrus ir atkaklus, su elek
triniu ibintu ijo kiem. Kds ivartytos, arbatinis sudauytas.
- O Viepatie! Devisai! ia moters lavonas!
Kur laik jo porininkas nejudjo i vietos. Jis irjo negyv papg
narvelyje. Ir virtin tui buteli - nuo vieno lentynos krato iki kito. Ir
vark, kabjus kampe ant pakabos.

- 284 Po to jis ijo mayt tams sod ir savo akimis pamat lavon.
- Tai ta pati moteris, - pasak jis. - okja Malenka i "Babilono".
- Manau, dabar kratos orderis mums jau nebereikalingas.
Vyresnis pareignas sugro svetain, atsargiai vilgteljo miega
mj, pasiirjo ant grind gulini suplyt suknel, krv sen
daikt prie sienos. Jis nekreip dmesio savo jaunj koleg, kuris kai
iojo nos kiekvien kamp, domdamasis kiekviena detale ir visk usiraindamas bloknot.
itie seni skudurai. Taip, jie labai primin mumijos tvarsius... Nors,
kai kurie bintai atrod visai nauji. Porininkas ities jam pas:
- Tai Stratfordo dokumentai. Visi jo dokumentai yra varko kienje.
Atsirms Alekso rank, Eliptas ijo i lifto kabinos.
- O kas bus, jei Pitfildui nepavyks sutvarkyti ms reikal? - paklau
s Aleksas.
- Tada jis bent jau pasirpins, kad su mumis bt elgiamasi pagar
biai, kol mes gyvensime ia, - atsak Eliotas. - Rytoj vakare, kaip ir buvo
te numat, judu su Dulija eisite oper. Po to - oki vakar. Bet vos
tik sugrins pasus, bkite pasireng ivykti.
- Ji prastos nuotaikos, tve. Ir, jei nori inoti, mieliau sutikt, kad j
lydt Samiras. Kai prasidjo ita sumaitis, Dulija tik juo pasitiki. Jis
visada alia jos.
- Ir vis tiek privalai bti netoli merginos. Btina, kad rytoj visi maty
t judu kartu. Viskas gerai, viskas taip, kaip turi bti... O dabar, kol a
tvarkysiu reikalus, kodl tau nenujus verand ir neigrus arbatos?
O taip, "eferde" jai tikrai patiks. Ji t jau inojo. Dar dien viebutis
Kleopatr ubr, kai ji pamat alia jo isirikiavusius blizganius auto
mobilius bei isipusiusius vyrus ir moteris, kylanius marmuriniais laip
tais.
Dabar main prie viebuio buvo nedaug. Kleopatra sustabd sav
j tiesiai prie jimo, ir malonus tarnas prioko atidaryti jai duris. Pasi
musi abi rankines, moteris ididiai praygiavo kilimu uklotais laiptais.
Tarnai jai i paskos ne kartonines des.
Vestibiulis ikart suavjo karalien. O, ji net nesitikjo iuose rmuo
se ivysti tokias prabangias sales. Ir kiek moni! Ji buvo pakerta. Tai ir
yra ypatingas, rinktinis "nauj laik" pasaulis. Tereikia j pamatyti ir su
prasi, kiek daug galimybi jis atveria.
- Ar jums padti, mis? - prijo dar vienas tarnautojas. Kaip jis keistai

- 285 apsirengs! Ypa keista kepur. Galvos apdangalai "naujame pasaulyje"

Kleopatrai tikrai nepatiko.
- Taip, bkite malonus, - mandagiai pasak ji. - Noriau ia apsisto
ti. Juk ia "eferdo" viebutis? Tas pats viebutis?
- Taip, mis, tas pats. Jums leidus, palydsiu pas veicori.
- Minutl, - itar Kleopatra. U keli ingsni nuo j jo grafas Ruterfordas. Taip, ji neapsiriko, tai tikrai jis. O su juo graus jaunuolis auktas lieknas, nuostabaus veido. Prie tai buv jos partneriai alia ito
atrodyt apgailtinai.
Kleopatra prisimerk, susikaup, mgindama nugirsti, apie k jiedu
kalbasi. Bet atstumas buvo pernelyg didelis. Jie vaiktinjo tarp vazonuo
se augani palmi, tai inykdami i moters akiraio, tai vl pasirodydami. Po to jaunuolis paspaud lordui rank ir nujo prie pagrindinio ji
mo. O grafas pajudjo link didiuls sals.
- Tai lordas Ruterfordas, mis, - pasak paslaugusis tarnas, pastebjs
Kleopatros vilgsn.
- Taip, a inau. O kas tas grauoliukas?
- A, tai jo snus Aleksas, jaunasis vikontas Samerfildas. Jie danai
ms viebutyje apsistoja. Stratford draugai.
Karalien klausiamai pavelg patarnautoj.
- Lourenso Stratfordo, mis, - paaikino jaunuolis, pam j u rankos
ir nuved pirmyn. - Garsaus archeologo. To, kuris surado Ramzio kapa
viet.
- Tai tai kaip, - sumurmjo Kleopatra. - Praau kalbti liau.
- To paties, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumij, mis.
- Ramzio Prakeiktojo?
- Na taip, mis. Tai ilga-istorija, - jis parod ilg inkrustuot stal, ku
ris karalienei pasirod panaus altori. - ia veicorius, mis. Kuo dar ga
liu jums padti?
Kleopatra linksmai ypteljo.
- Ai, niekuo, - atsak ji. - Viskas ir taip nuostabu. Tiesiog puiku!
Jaunuolis palydjo j dmiu vilgsniu - tokius pat vilgsnius svaid
moter ir kiti ia esantys vyrai. Mandagiu gestu jis vl nukreip grauol
pas veicori.
Eliotas jo sal vienu metu su Petfildu. Jis suprato, kad beria o
dius tarsi irnius sien, kad kariuojasi ir kalba protu nesuvokiamus
dalykus, taiau nesugebjo tvardytis. Aleks reikia kuo greiiau i ia i
traukti. Jei manoma, reikia iveti ir Dulija... dabar grafas gebjo gal
voti tik apie vien. Apie Rendolf bus galima pagalvoti vliau.

- 286 - Niekas i ms su itais reikalais nra susietas, - baig savo ilg, ne

visai rili kalb grafas. - Jiems turi leisti ivykti namo. A galiu pasilikti
ia, jei jau taip btina, bet mano snus turi ivykti.
Deraldas dmiai iklaus. Jis buvo deimia met vyresnis u
Eliot, pilvotas, prails, bet dirbo kaip juodas jautis, kad tik jo eima
galt padoriai gyventi ir naudotis visais gyvenimo teikiamais malonu
mais.
- Suprantama, - pasak jis. Jo balse skambjo uuojauta. - Luktelki
te, matau pasirod Vintropas. Su juo dar du vyrai.
- Negaliu su juo kalbtis! - papurt galv Eliotas. - Dl Dievo, tik ne
dabar.
- Gerai, pabandysiu pats visk sutvarkyti.
Viebuio darbuotojai nustebo, kai moteris sumokjo u visk i
anksto, isitraukusi vis pluot keist pinig, kuriuos jie vadino "sva
rais". Keista, juk tie popiergaliai beveik visai nieko nesveria...
Jie pasak, kad tarnai nune visus daiktus moters kambar. inoma,
ia daugyb virj, dirbani itis par... ji galsianti valgyti k tik pa
norsianti; restoranas dein, taiau maist galima usisakyti tiesiai
kambar. Kirpja? ita ponia ateis rytoj ir padarys jai toki ukuosen,
kokios tik ji panors.
- Puiku! Dkoju.
Kleopatra sidjo rakt atlasin rankin. Du imtai pirmj kambar
galima bus susirasti kiek vliau. Ji nuskubjo prie dur, pro kurias nese
niai jo lordas Ruterfordas. Vyrikis sdjo vienas ir gr. Kleopatros
Eliotas nepastebjo.
Erdvioje iorinje terasoje moteris pamat jo sn. Aleksas stovjo,
prisiliejs prie baltos kolonos, ir kalbjosi su kakokiu egiptieiu.
Koks jis avus! Po to egiptietis sugro viebut. Aleksas atrod sutri
ks.
Kleopatra nieko nelaukdama nuskubjo prie jaunuolio. Tyliai prijo,
sustojo per kok ingsn ir apirinjo jo veido bruous. Taip, tikrai dai
lus. inoma, ir pats lordas Ruterfordas avus vyrikis, bet itas toks jau
nas, oda velni tarsi roi iedlapiai... auktas, lieknas, plaiapetis. Ir ko
kios nuostabios viesios akys, koks patiklus, tiesus vilgsnis! Na tai, da
bar ir jis j pastebjo.
- Jaunasis vikontas Samerfildas, - be uuolank itar ji. - Man pasa
k, jog esate lordo Ruterfordo snus.
Jo veide nuvito gerairdika ypsena.

- 287 - Taip. A Aleksas Savarelas. Atleiskite, nepamenu, kad turiau gar

bs...
- A esu alkana, misteri Samerfildai. Gal bsite toks malonus ir palydsite mane ito viebuio restoran? Noriau iek tiek uksti.
- Mielai. Koks malonus netiktumas!
Jaunuolis sulenk rank per alkn ir mandagiai nusilenk. Kleopat
ra sikibo jam parank. O, kaip jis jai patinka. Visai nesivaro. Jis nuve
d moter per sal, kurioje buvo daug moni, pro tamsi svetain, kur
sdjo ir gr jo tvas, ir atved erdvi patalp auktomis, paauksinto
mis lubomis.
Sals kratuose stovjo staliukai, udengti staltiesmis. Viduryje su
kosi poros: vyrai, vilkintys grietais kostiumais, moterys rykiais sijonais,
primenaniais isiskleidusias gles. O muzika! Kokia nuostabi muzika!
Na, gal galt bti ne tokia garsi, net ausis skauda. Taiau ji kur kas ge
resn, negu toje muzikinje dutje. Tik tokia lidna!
Aleksas pakviet pagyvenus vyrik ir papra irinkti jiems staliuk.
Fu, koks baisus, bet apsirengs ne prasiau u kitus. Vyrikis pagarbiai
itar:
- Klausau, lorde Samerfildai.
Staliukas buvo nuostabus - prabangs indai, viduryje didiul gli
puokt.
- Kokia ia muzika? - paklaus Kleopatra.
- Amerikietika, - pasak Aleksas. - Zigmundas Rombergas*.
Kleopatra sibavo.
- Gal norite paokti? - paklaus vikontas.
- Tai bt nuostabu!
Jaunuolis apkabino j - o, kokia ilta jo ranka! - ir ived sals vidur.
Kiekviena pora oko savaip. Vietos buvo daug, todl atrod, tarsi jie ok
t vieni. J visikai uvald lidnas motyvas. Ir dar itas jaunuolis taip
velniai j iri, su tokia simpatija. Jis i ties stulbinaniai aunus, itas
Aleksas, vikontas Samerfildas.
- Cia taip jauku! - itar Kleopatra. - Tikri rmai! Ir muzika tokia
jausminga, tokia lidna. Tiesa, galt bti ne tokia garsi, nemgstu stip
ri gars. Negaliu paksti pauki riksmo, nekeniu, kai audo.
- Suprantama, ito niekas nemgsta, - sutiko Aleksas. - Js tokia trapi.
Ar dar nesakiau, kokie avs js plaukai? Nedaug dabar moter, ku
rios gal su leisti vaikioti palaidais plaukais. Js panai deiv.
- K gi, labai malonu. Dkoju.
Zigmundas Rombergas ( 1 8 8 7 - 1 9 5 1 ) - kompozitorius, miuzikl bei operei autorius. Taip pat
kr ir muzik filmams.

- 288 Jaunuolis velniai nusijuok. Jis toks nuoirdus. vilgsnyje jokios veid
mainysts, jokios baims... Panaus princ, uaugus tarp puiki auk
li. Pernelyg velnus, neprisitaiks prie gyvenimo realybs.
- Gal pasakysite man savo vard? - paklaus Aleksas. - Mudviej nie
kas nesupaindino, todl teks t padaryti patiems.
- A Kleopatra, Egipto karalien.
Kaip jai patinka itas okis: Aleksas j veda, kai reikia, apsuka... At
rodo, tarsi grindys sibuot po kojomis, judt tarsi vanduo.
- Esu pasirengs patikti, - itar Aleksas. - Js tikrai panai karalie
n. Galima, a kreipsiuosi jus "js didenybe"?
Ji nusijuok.
- Js didenybe... O k, pas jus btent taip priimta kreiptis karalie
nes? Gerai, vadinkite mane taip. O a jus vadinsiu lordu Samerfildu. Ar
visi itie vyrai taip pat lordai?
Eliotas veidrodyje pamat, kaip Viltropas su visa savo svita ieina.
Sugro Pitfildas. Atsisdo prieais, usisak grimo.
- vykdytas dar vienas nusikaltimas, - prane jis. - Viepatie, nesu
prantu, kas darosi su jaunuoju Stratfordu!
- Pasakok.
- Netiktina! Kakokia okja, Henrio meilu. J rado nuudyt so
delyje prie namo, kuriame jiedu su Henriu Stratfordu gyveno. Merginai
nusuktas sprandas. Tenai buvo visi Henrio daiktai. Pasas, pinigai - viskas.
Eliotas nurijo seiles. Jam velnikai norjosi igerti. Reikia pasirpinti
vakariene, antraip bus bloga nuo itiek viskio.
- Tas pats atsitiko iandien vienam Oksfordo studentui: jam taip pat
nusuktas sprandas. Ir amerikieiui piramidje, ir muziejaus valytojai...
domu, kodl prie arpls Londone Henris nepatingjo padirbti peiliu?
Papasakok man visk, k apie tai inai.
Padavjas pastat prieais juos naujus bokalus su viskiu bei dinu.
Eliotas pam savj ir godiai gurkteljo.
- Btent dl ito ir bgtavau. Jis tiesiog iprotjo. J pribaig kalts
jausmas.
- Azartiniai loimai?
- Ne. Tai dl Lourenso. Henris pasinaudojo kapavietje rastais nuodais.
- O Viepatie! Nejaugi tai teisyb?
- Deraldai, nuo to viskas ir prasidjo. Lourensas turjo pasirayti
kakokius dokumentus. Galbt jis atsisak t padaryti? Taiau tai dar
ne viskas. Buvo mogus, kuris mat, kaip Henris nuud savo dd.
-Tu?

- 289 - Ne, kai kas kitas. - Grafas nutilo. Reikjo i anksto visk gerai ap
mstyti, bet stigo laiko. - Ramsjus.
- Tas pats mogus, kurio mes iekome?
- Taip. Jis mgino pasikalbti su Henriu anksti ryte, dar prie jo ban
dym patekti muziej. Tarp kitko... tu sakei, kad valdininkai buvo nu
j okjos namus. Ar jie tenai neaptiko ko nors panaaus mumijos
tvarsius? Tai svarbus kaltis. Galbt tada jie nustot persekioj varg
Ramsj. Supranti, tas mogus nekaltas. Jis nujo muziej, tik ketinda
mas atvesti Henr prot.
- Ar tu tuo sitikins?
- Tai mano kalt. Negaljau umigti, mane kankino snari skaus
mas. Ir penkt valand ryto kaip tik jau namo po naktinio pasivaik
iojimo. Pamaiau girtutl Henr prie muziejaus. Pamaniau, kad jis eina
bar. Ir papasakojau apie tai Ramsjui, kuris kaip tik tuo metu nusilei
do emyn, nordamas igerti puodel kavos. Tai buvo mano klaida.
Ramsjus jau ir anksiau mgino atvesti Henr prot. Ir jis nusek pas
kui Stratford jaunesnj muziej. Dl Dulijos.
- Dulija ir Ramsjus - ar jie...
- Taip. Suadtuvs su Aleksu nutrauktos. Ir Aleksas su Ramsjumi
netgi susidraugavo. Jums reikia visk gerai itirti.
- Suprantama.
- Ramsjus mgino sukliudyti Henriui vykdyti vagyst. Tuo tarpu
pasirod policija. Egiptietis keistas mogus. Pamats policininkus, sutri
ko. Bet tu tikriausiai galsi rodyti, kad jis nekaltas.
- Gerai, a pabandysiu. Bet sakyk, kam reikjo tam Henriui vogti
mumij?
- Man ir paiam nelabai aiku. - "Met sensacija", - pagalvojo Elio
tas. - Tik inau, jog Ramzio Prakeiktojo mumija Londone taip pat din
go. Regis, jis dar pavog kelet monet bei papuoal. Galbt viskas dl
pinig...
- Ir jis idrso apvogti pat garsiausi pasaulio muziej?
- Egiptiei apsauga ne pati geriausia pasaulyje. Be to, tu nematei
Henrio pastaruosius kelis mnesius. Juk taip? Jis visikai degradavo, ma
no drauge. Greiiausiai jo psichika sutriko. Man labai nesinori, kad Alek
sas su Dulija pasilikt Kaire. O jie negals ivykti, kol nepaaiks situa
cija su Ramsjumi. Tas mogus tikrai niekuo dtas.
Eliotas itutino savo bokal.
- Deraldai, padk mums isipainioti i itos istorijos. Jei nori, galiu
padaryti oficial praneim. A pamginsiu surasti Ramsj. Jei jam u-

- 290 tikrinsite nelieiamyb, jis su manim btinai susisieks. Tu juk galsi ste
bti tyrim eig.
- Taip, inoma, padsiu. Bet veikti reikia ypa atsargiai. Jie privalo
surasti Henr Stratford. Tik tada bus panaikinti kaltinimai Ramsjui.
- Taip, praau tavs. Bus daug popierizmo, bet pasistenk dl mans,
Deraldai. Nesvarbu, kokiomis priemonmis t padarysi, svarbu, kad
mano snus sugrt namo. Be reikalo painiojau Aleks vis it istori
j...
-K?
- Nesvarbu. Tai tu padsi?
- Taip, bet pats Henris... Tu netari, kur jis galt bti?
"Bitumo katile!" Eliotas krpteljo.
- Ne, - atsak jis. - Neturiu n maiausio supratimo. Jis ia turi pa
kankamai daug prie. Juk skolinosi pinigus kair ir dein... Man rei
kia dar igerti. Pasirpink ituo senu kvailiu, gerai?
- Jaunasis lorde, Samerfildai, - pasak Kleopatra, negaldama ati
traukti aki nuo jaunuolio lp, - imkime ir surenkime banket mano
kambaryje. Eime i ia ir pabkime vieni.
- Jei tik ito pageidaujate. - Alekso skruostai nuraudo. O, koks nuo
stabus turt bti jo jaunas knas! Kad tik toks pats puikus bt ir jo vy
rikas pasididiavimas!
- Taip, bet ar to norite ir js? - paklaus Kleopatra ir pirt galiukais
pabarbeno jo kakl. Po to moters ranka sliuog po Alekso markiniais.
- Taip, noriu, - sunabdjo jaunuolis.
Kleopatra isived j i oki sals. Ji pasim savo rankines, ir jiedu i
jo erdv vestibiul.
- Du imtai pirmas kambarys, - pasak ji ir isitrauk raktus. - Kaip j
surasti?
- Tereikia liftu pakilti antr aukt, - atsak Aleksas, rydamas j
akimis. - Ir nueiti centrin pastato dal.
Liftu?
Aleksas atved j prie dviej alvarini vart ir paspaud sienoje
esant nedidel mygtuk.
Ir tenai kabojo tas pats skelbimas: opera "Aida", kuriame puikavosi
Kleopatrai jau matytos egiptiei figros.
- Ak, ir vl ta opera! - pasak ji.
- Taip, svarbus vykis.
alvarins durys prasivr. Maos patalpos viduje stovjo mogus.
Atrod, tarsi jis laukt btent j. Kleopatra eng pirmyn. Panau nar-

- 297 v. Staiga j apm baim. Durys usidar. Kas ia, spstai? Po to d

pradjo kilti auktyn.
- Lorde Samerfildai! - suuko Kleopatra.
- Viskas gerai, js didenybe, - pasak jaunuolis. Jis apkabino moter,
atsuko save, ir ji prigludo prie jaunuolio krtins. Jis kur kas velnesnis
u visus kitus. Kai stiprus vyras dar ir velnus, j iri net ir Olimpo dei
vs...
Pagaliau durys atsidar. Aleksas ived moter i lifto ir nuved ramiu
koridoriumi. Jie nujo prie paties atokiausio lango.
- Kas jus taip igsdino? - paklaus Aleksas, bet jo balse nebuvo nei
paaipos, nei smerkimo - vien tik velnumas. Jis pam i moters raktus
ir kio dur spyn.
- Ta patalpa judjo. - Kleopatra atsiduso. - A prastai kalbu angli
kai.
- Ne, visai neblogai, - pasak Aleksas ir nutilo. Jiedu jo pramatni
svetain su prabangiomis uuolaidomis ant lang, didiuliais krslais, la
biau primenaniais sofas. - Js labai keista moteris. Tarsi btumte visai
i kito pasaulio.
Moteris paglost jo veid ir velniai pabuiavo. Staiga jo rudose akyse
blyksteljo nerimo kibirktl. Bet jis atsak buin, ir moteris apimta
aistros suvirpjo.
- Lorde Samerfildai, - itar ji. - Tegul inakt tai bus mano rmai. O
dabar praau eiti su manimi karalik miegamj.
Eliotas su Pitfildu ijo i baro.
- Kaip galiau tau atsidkoti? Tu taip greitai atsiliepei mano pray
m.
- Tegul ms pokalbis lieka paslaptyje, draugui, ir pasistenk susi
siekti su Ramsjumi. inoma, a negaliu tau patarti...
- inau, inau. Pats pabandysiu. - Eliotas vl sugro bar, atsisdo
odin krsl ir pakl dino taur. Kai viskas baigsis, jis prads gerti. Ir
taip po truput mirtinai nusigers.
Ivaiuos kaim, vis rs nustatys erio, portveino, viskio, dino bu
teliais ir gers diena i dienos, kol numirs. Tai bus nuostabu! Jis jau mat
save umiesio name, sdint prie idinio... Viena koja ukelta ant sofos.
Saldus reginys suibo ir vl ugeso. Eliotas pajuto silpnum ir vos nepar
krito ant grind.
- Kad tik Aleksui pavykt ivaiuoti, kad tik jis sveikas ir gyvas pa
siekt namus, - sunabdjo grafas.
J vl pradjo purtyti... Grafas pamat, kaip ji klaidioja po muziej,

- 292 itiesusi baisias kaultas rankas. Po to, kaip ji guli lovoje, kaip iri j;
pajuto jos glamones, plik kaul prisilietim. Prisimin, kokios paklai
kusios buvo Ramzio akys, kai jis su ta moterimi grmsi.
Drebulys darsi vis stipresnis. Eliotui pasidar visai blogai.
Baro tamsoje jo niekas nepastebjo. jo jaunas pianistas. Atsisdo
prie fortepijono ir pradjo ltai groti.
Aleksas padjo jai nusivilkti grai alio atlaso suknel ir pakabino j
ant kds atloo. Ugesino vies. Pro uuolaidas Kleopatra pamat
miest. Pamat up.
- Nilas, - sunabdjo ji. Jai norjosi pasakyti, kokia nuostabi ta mir
guliuojanti ups juosta, bet staiga nematomas elis udeng jos siel.
Vl regjimas - toks pat rykus, toks pat netiktas: katakombos, priekyje
eina ynys... Ir staiga viskas inyko.
- Kas jums, js didenybe?
Ji ltai pakl galv ir sudejavo. Tai igsdino Aleks.
- Js toks velnus su manimi, lorde Samerfildai, - itar moteris. Tik
rai, kodl itas jaunuolis toks geras? Kodl elgiasi visai ne taip, kaip kiti
vyrai? N vieno karto jos neeid, neskaudino...
Kleopatra pavelg Aleks ir pamat, kad jis jau nusirengs. Nuo
gas jaunuolio knas neapsakomai moter audrino. Ji udjo rank ant
plokio jo pilvo, paglost krtin. J visada jaudino vyrika jga, patiko,
kai jos lpas sisiurbdavo tvirtas vyras, kai tvirti jo dantys kramtydavo
jos burn.
Moteris pabuiavo jaunuol, nuoga jos krtin prigludo prie tvirto
kno. Aleksas vos tvardsi, jam magjo kuo greiiau nusitempti j lo
v, taiau jis i paskutini jg stengsi bti velnus bei kantrus.
- Tu kakokia neemika, - kudjo jis. - I kur tokia atsiradai?
- I alio bei tamsos. Buiuok mane. Suylu tik tada, kai mane bu
iuoja. iebk ugn, lorde, ir mudu abu sudegsime joje.
Ji krito ant pagalvi, nusitempdama vaikin paskui save. Jos ranka
nuslydo emyn, apglb jo vyrik organ ir velniai suspaud. Jaunuo
lis sudejavo. Lpomis ji atvr Alekso bum ir pradjo laiyti dantis, lie
uv...
- O dabar, - itar moteris, - dabar ltai eik mane.
Dulijos kambaryje Samiras padjo ant stalo laikrat. Mergina baig
gerti antr saldios egiptietikos kavos puodel.
- Neieik, Samirai, pasilik ia, kol gausime jo inut, - papra Du
lija ir pakilo. - Noriu persirengti. Paadk, kad neieisi.

- 293 - A bsiu ia, Dulija, - pasak Samiras. - Bet tau btina pamiegoti.
Kai tik atsiras koki naujien, a tave paadinsiu.
- Ne, negaliu miegoti. Tik noriu nusimesti nuo kno nevarius dra
buius. Po minuts griu.
Dulija nujo miegamj. Prie valand ji, ai Dievui, isiunt Rit
savo kambar, nes nenorjo nieko kito matyti, iskyrus Samir. Nervai
buvo tempti. Ji inojo, jog Eliotas viebutyje, bet neturjo jg jam pa
skambinti. Nenorjo nei jo matyti, nei su juo kalbtis. Kol nesuinos, kas
nutiko Ramziui.
Dulija ltai itrauk i plauk smeigtukus, nemataniomis akimis
irdama veidrod. I pradi ji nieko nepastebjo, po to suvok ma
tanti veidrodyje baltai apsirengusio auktagio arabo atspind. Jis stovjo
tamsiame miegamojo kampe ir stebjo j. Tai buvo jos Ramzis.
Dulija atsisuko. Nuo staigaus judesio plaukai sunkia banga nuslydo
ant pei. Atrod, jos irdis ioks i krtins.
Antr kart gyvenime ji vos neprarado smons. Jis sugrieb j gl
b. Ant jo balto apsiausto mergina pastebjo kraujo dmes ir jai vl pasi
dar bloga. Akys aptemo.
Ramzis tyldamas apkabino j, tvirtai priglaud prie krtins.
- Mano Dulija, - pasak jis trkiojaniu balsu.
- Ar tu seniai ia?
- Visai neseniai. Patylkime. Leisk man tiesiog tave apkabinti.
- Kur ji?
Ramzis paleido mergin i savo glbio, eng ingsn atgal.
- Neinau, - lidnai atsiduso jis. - A j pameiau...
Jis nujo kit kambario krat, atsisuko, pavelg Dulija. Jinai j
myli, nenustos myljusi, kas beatsitikt. Bet ji negali itarti garsiai t o
di, kol nesuinos...
- Pakvieskime ia Samir. Jis gretimame kambaryje, - pasak Duli
ja.
- A noriu truput pabti su tavim. - Pirm kart Ramzis pajuto, jog
baiminasi dl merginos sprendimo. Ir ji t suprato.
- Turi man papasakoti, kas atsitiko.
Ramzis stovjo tyldamas ir lidnai velg j. Su itais baltais eicho
drabuiais jis toks avus, nepakartojamas. Jo veido iraika buvo tokia,
jog merginos irdis suminktjo; ji daugiau nepajg jo atstumti.
Virpaniu balsu Dulija itar:
- Tu su ja praleidai daug laiko.
- Nematei jos, - tyliai itar jis, ir jo balse buvo tiek daug kanios bei
nevilties. - Negirdjai, kaip ji rauda. Nesmerk mans. Ji toks pats gyvas

- 294 mogus, kaip ir a. Sugrinau j gyvenim. Ir pats save u tai nutei

siu.
Dulija mlungikai suspaud rankas:
- Vadinasi, neinai, kur ji dabar?
- Juk sakiau, kad ji nuo mans pabgo. Upuol mane, norjo nuu
dyti. Lordas Ruterfordas teisus - ji beprot. Bt pasmaugusi Eliot, jei
nebiau jos sustabds. Eliksyras nepadjo. Jis igyd tik Kleopatros k
n.
Ramzis eng prie Dulijos, bet mergina tuojau pat atsuko jam nu
gar. Dieve, kiek ji iliejo aar! Ji nenorjo daugiau verkti.
- Pasimelsk savo dievams, - pasak mergina, velgdama jo atvaizd
veidrodyje. - Paklausk j, k tau dabar daryti. Mano Dievas tau tikrai
neatleis. Taiau, kad ir kas atsitikt itai btybei, aiku tik viena... - Du
lija atsisuko ir pavelg jam akis, - tu daugiau niekada neturi naudotis
eliksyru. Girdi, niekada! Igerk visk, kas ten dar liko. ia pat, mano
akivaizdoje. Ir imesk i galvos t parkeikt formul.
Atsakymo nebuvo. Ramzis ltai nusim galvos apdangal ir per
brauk ranka per plaukus. Tas gestas jam taip tiko! Biblin figra besi
plaikstaniais plaukais, apsigaubusi baltu apsiaustu! Dulija pajuto, jog
kraustosi dl jo i proto, akyse vl pasirod aaros.
- Ar suvoki, k kalbi?
- Jei pavojinga igerti eliksyr, surask koki nors saugi viet dyku
moje, ikask gili duob ir ipilk j tenai. Atsikratyk jo.
- Leisk tavs paklausti vieno dalyko.
- Ne. - Dulija vl nusisuko ir usideng rankomis ausis. Veidrodyje
pamat Ramz stovint visai arti. Ir vl pajuto, kad jos pasaulis sugriau
tas, o jos gyvenimo vies apgaub niri tamsa.
Jis velniai pam mergin u rank, pavelg jai akis, prisiglaud
visu knu.
- Dulija, jei prajusi nakt nebiau nujs muziej... nebiau i
pyls eliksyro ant Kleopatros palaik, o biau pasils j tau... Ar b
tum sutikusi j igerti?
Mergina nenorjo atsakyti. Ramzis tvirtai suspaud jos rieus, atsuko
j save.
- Atsakyk! Jei niekada nebiau ten jos pamats, gulinios po apdul
kjusiu stikliniu gaubtu...
- Bet juk pamatei.
Dulija stengsi laikytis tvirtai, taiau Ramzis pradjo j buiuoti grubiai, palusiai, glostydamas veid bei kakl. Ir vis kartodamas jos
vard. Tarsi mald. Jis kalbjo kak senovs egiptiei kalba, mergina

- 295 nieko nesuprato. Po to tyliai lotynikai pakudjo, jog myli j... Jis j
myli! Tai nuskambjo ir kaip prisipainimas meilje, ir kaip atsipray
mas. Dulij suprato, kaip karalius sielvartauja. Atrod, tarsi jis pats k
tik susivok savo jausmuose jai... Dulij negaljo sulaikyti aar. Tai j
siutino.
Mergina atsitrauk nuo jo. Paskui staiga pabuiavo ir sikniaub jam
krtin, paslpdama veid ir leisdama Ramziui vl j apkabinti.
- Kaip ji atrodo?
Ramzis atsiduso.
- Ar ji grai?
- Ji visada buvo grai. Tokia ir liko. Ta pati moteris... kadaise suav
jusi ir Julij Cezar, ir Mark Antonij, ir apskritai vis pasaul.
Dulij sitemp ir vl atsitrauk nuo jo.
- Ji tokia pat grai, kaip ir tu, - pasak Ramzis. - Bet esi teisi: tai ne
Kleopatra. Tai nepastama moteris Kleopatros kne. Jos akimis iri pa
baisa, kuri, siekdama nieking tiksl, naudojasi Kleopatros protu.
K dar pasakyti? K padaryti? Jis pats dl visko kaltas. Dulij isi
laisvino i jo glbio, atsisdo ant kds, atsirm alkne atlo ir pri
glaud prie kaktos deln.
- A surasiu j, atitaisysiu baisi savo klaid. Ir vl pasisiu j tams,
i kurios ivadavau. Ji neilgai kankinsis. Tiesiog umigs.
- Koks siaubas! Reikia rasti kit ieit, - Dulij vl pradjo raudoti.
- Kuo a paveriau tavo svajones, tavo gyvenim, Dulij Stratford!
Dulij isitrauk i kiens nosin, priglaud prie lp... Reikia
baigti beprasmikus verklenimus. Nusiluost nos ir pakl Ramz akis
- aukt, gra vyrik, kurio veido iraika buvo apgailtinai tragika.
Juk jis pats paprasiausias vyras. Na taip, nemirtingas, kadaise buvs
karalius. Bet toks pat mogus, kaip ir visi. Kuris klysta, myli...
- A negaliu be tavs gyventi, Ramzi, - itar Dulij. - Ne, galiu. Bet
nenoriu. - Taip, dabar verkia jis. Jei ji nenusigr, vl pravirks. - Ms at
veju prastin logika netinka, - ts ji. - Su ta btybe tu suklydai. Priklei
j, o dabar ketini vl priversti kentti, palaidoti gyv. A negaliu, nega
liu...
- Patikk, visk padarysiu neskausmingai, - sunabdjo Ramzis.
Dulij negaljo kalbti, negaljo irti jam akis.
- Pasakysiu tau dar kai k. Jau veriau suinosi ikart, kad nebt jo
ki nesusipratim. Henris nebegyvas. Kleopatra j nuud.
-K?!
- Eliotas nuved j Henrio gyvenamj viet senajame Kaire. Grafas

- 296 mane sek muziejuje. Ir kai kareiviai mane suiupo, Eliotas norjo jai
padti ir nuved tenai. O Kleopatra nuud ir Henr, ir jo moter, Malenk

Dulija griebsi u galvos. Tai, k ji inojo apie pusbrol - kad jis nu

ud jos tv, ksinosi nunuodyti j pai - dabar tarsi neteko prasms.
Liko vienintelis jausmas - siaubas!
- Patikk, a rasiu neskausming bd. Privalau t padaryti, bent
jau dl to, kad daugiau nebt pralietas nekaltas kraujas. Negalsiu rasti
ramybs, kol nepasibaigs visas itas komaras.
- Mano snus nepaliko jokio ratelio? - Eliotas neketino pakilti i odi
nio krslo ir palikti nebaigto gerti dino. Taiau jis inojo, jog, prie nu
sigeriant, btina paskambinti snui. Todl ir papra atneti telefono
aparat. - Bet Aleksas negaljo niekur ieiti, nespjs mans. Na, gerai.
O kur Samiras Aibrahamas? Ar galite paskambinti jo kambar?
- Jis mis Stratford kambaryje, sere. Du imtai treiajame. Pra, kad
visi praneimai jam bt persiuniami tenai. Paskambinti? Sere, dabar
jau vienuolika valand.
- Ne, ai, a pats pakilsiu.
Dulija pasilenk prie kriaukls ir nusipraus veid altu vandeniu.
Jai nesinorjo irti veidrod. Mergina ltai nusival rankluosiu akis
ir, atsisukusi, pastebjo, jos Ramzis ijo svetain. I ten girdjosi prislo
pintas Samiro balsas:
- Suprantama, a jums padsiu, sere. Tik nuo ko pradti?
duris pasibeld.
Ramzis pasislp miegamajame, o Samiras nujo atidaryti.
Tai buvo Eliotas. Tik akimirk j akys susitiko, po to Dulija nusuko
vilgsn al. Ji nepajg smerkti grafo, bet irti j negaljo: jis taip
pat prikio nagus prie i vyki. Ir visk ino... net u j daugiau. Kokia
lykti ita istorija!
Ji nujo svetain ir atsisdo kampe ant kds.
- Atjau su reikalu, - pasak Eliotas, irdamas Ramz. - Turiu pla
n, bet man prireiks js pagalbos. Ir nepamirkite, jog ia bti jums la
bai pavojinga.
- Jei mane suras, a vl pabgsiu, - pasak Ramzis, gteljs peiais.
- Tai koks tas js planas?
- Noriu iveti i ia savo sn ir Dulija. O dabar papasakokite, kas
vyko po to, kai ijau.

- 297 - Ji btent tokia, kaip js ir sakte. Iprotjusi, labai stipri ir pavojin

ga. Tiktai dabar jos knas jau visai sveikas. O akys dangikai ydros, to
kios kaip mano.
-Aha.
Eliotas nutilo. Matsi, jog ji kankino skausmas. Grafas net sulaik
kvpavim, mgindamas j veikti. Dulija staiga suprato, kad jis girtas.
Mergina pirm kart mat Eliot tok. Kakoks susijaudins, sitemps
ir... girtas. Jis ities rank Samiro taur, pripilt konjako, ir instinkty
viai j igr.
Samiras ramiai eng prie svetains kampe esanio baro ir atne
jam butel.
- Js igelbjote man gyvyb, - pasak grafas Ramziui. - Dkoju.
Karalius vl gteljo peiais. Dulijai pasirod, jog tarp i dviej
moni kakoks ypatingas savitarpio supratimas. Ir nra jokio priei
kumo.
- Tai kaip dl js plano? - paklaus Ramzis.
- Privalote man padti. Tursite meluoti ir daryti t labai tikinamai.
Tuomet jums panaikins visus kaltinimus, o Dulija ir Aleksas gals ra
miai ivykti London. Ir Samiro niekuo nekaltins. Galima bus usiimti
kitais reikalais...
- A niekur neketinu ivaiuoti, Eliotai, - pasak Dulija. - Bet Alek
sas, inoma, turi gauti leidim ivykti.
Samiras dar pyl Eliotui konjako. Grafas pam bokal ir tuojau
pat igr.
- Samirai, gal turite dino? Man jis labiau patikt.
- Grkime prie reikalo, milorde, - siterp Ramzis. - Nieko nelaukda
mas turiu atitaisyti savo klaid. Po miest klaidioja paskutin Egipto
karalien. Jai patinka udyti. Turiu surasti j ir sustabdyti.
- ia prireiks stipri nerv, - pastebjo Eliotas. - Taiau dl vis
mogudysi mes galime apkaltinti Henr. Jis vis tiek jau mirs. Tik
jums, Ramzi, teks nemaai meluoti...
Nakties tyla. Aleksas Savarelas nuogas kietai miegojo baltuose kaip
sniegas pataluose. Plona antklod deng jo kn iki puss. Mnulio vie
soje jo veidas atrod lygus ir baltas.
Kleopatra neskubdama nar savo dutse, dliojo daiktus, api
rindama sukneles, batus, papuoalus. Padjo ant tualetinio staliuko po
pieriukus su uraais "opera" ir "vienam asmeniui".
Mnulis apviet brangius ilkus, blykiojo perl vrinys. O u plon
pusiau permatom uuolaid matsi Nilas.

- 298 Kleopatra sustojo prie lango, atsisukusi nugara lov ir joje gulint
jaunuol. Jis buvo panaus diev. Suteik jai neapsakom malonum. Ir
moteris jam atsak tuo paiu. Jo nekaltumas, jo vyrika jga buvo tikras
atradimas, tikras lobis. O tuo tarpu jaunuol stebino nepastamosios pa
slaptingumas bei jos patirtis. Aleksas prisipaino, jog dar niekada jokia
moteris nebuvo jo taip uvaldiusi.
Ir dabar jis tarsi nekaltas kdikis ramiai miegojo lovoje. O ji stovjo
prie lango...
...Ir pasinr prisiminimus. Nuo to laiko, kai j prikl, Kleopatra
dar nebuvo maiusi n vienos nakties. Neinojo naktins vsos, tamsos,
kai i vis pusi apgaubdavo sunkios mintys. Dabar jos atmintyje ikilo
kitos naktys... ir tikri karaliaus rmai su marmurinmis grindimis, su
kolonomis, stalais, nustatytais sidabrinmis pilnomis vyno taurmis, pa
dklais, nukrautais kepta msa bei vaisiais. Atmintyje atgijo pokalbiai su
Ramziu. Kai jiedu kalbdavosi tamsoje, guldami lovoje.
"A myliu tave taip, kaip niekada nesu myljs jokios moters. Gyve
nimas be tavs - argi tai gyvenimas?"
"Mano vienintelis karaliau, - kalbjo ji. - K man reikia kiti? Jie tik
lls i vaikik aidim. Mai mediniai imperatoriai, kuriuos kakas
dlioja i vienos vietos kit..."
Reginys nutolo ir inyko. Taip pat, kaip ir kiti prisiminimai. Realus
buvo tik mieguistas Alekso balsas.
- Js didenybe, kur js?
J apm gailestis - juk itas jaunuolis negali praskleisti paslaptingo
laiko ydo. Tas ydas pernelyg sunkus ir nirus. Karalien vl m ni
niuoti melodij i tos duts - "Dievikj Aid". Atsisuko miegant
veid umerktomis akimis, ramiai ant antklods gulinias rankas. Jos
sieloje skambjo ta daina. Ji vis niniavo, nepraverdama lp. Prijo ar
iau, pavelg mnulio apviest Aleks, velniai perbrauk pirtais per
garbanotus jo plaukus, paliet aki vokus. O, miegantis mano dievaiti,
mano Endimionai! Jos ranka ltai nuslydo ir sustojo prie jaunuolio ger
kls, apiuop trapius kauliukus, kuriuos ji taip greitai lauydavo... Stip
rios j glosiusios rankos, tvirta krtin, raumeningi peiai. Na ir kas? Jis
toks pats trapus, kaip ir visi mirtingieji...
Ne, Kleopatra nenorjo, kad jis mirt! Nenorjo, kad kentt. Joje u
gim kakoks naujas jausmas. Norjos apginti, apsaugoti jaunuol. Ji
pakl balt antklod ir atsigul greta Alekso, suvokusi, jog niekada ne
padarys jam nieko blogo. Niekada! Net ir pati mirtis dabar moteriai at
rod pasibjaurtina ir neteisinga.

- 299 "Kodl a nemirtinga, o jis mirtingas? O dievai!". Akimirk Kleopat

rai pasirod, jog sunks atminties vartai atsivr - nebeliko joki neai
ki klausim. Ji inojo, kas esanti, prisimin savo praeit ir visk, kas jai
nutiko.
- Mano meile, mano jaunoji meile, - sunabdjo karalien, apiberdama Aleks velniais buiniais. Jis tuojau pat atsibudo, ities j rankas:
-Js didenybe...
Ji vl pajuto sukietjusi jaunuolio vyrik organ, vl upldo geis
mas... Kleopatra nusiypsojo inoma, gaila, kad jis mirtingas, taiau dar
toks jaunas... i mintis moter nuramino.
Kur laik Ramzis tyldamas klaussi, po to prabilo:
- Manote, turiau jiems pasekti it pasak? Tarytum ginijausi su
Henriu, po to nusekiau paskui j muziej, pamaiau j iimant i vitri
nos mumij... ir ia mane suiupo kareiviai.
- Argi, bdamas karaliumi, nesate melavs Egipto labui? Argi neapgaudinjote savo tautos, tikindamas juos, jog esate dievyb?
- Bet, Eliotai, - siterp Dulija, kas bus, jei nusikaltimai ir toliau tsis?
- Tikriausiai taip ir bus, - pasak Ramzis. - Jei man nepavyks jos su
rasti.
- Bet juk nra joki rodym, kad Henris mirs, - pastebjo grafas. Jo kno niekas nesuras. Visi manys, kad jis tebeklaidioja po Kair. Jie
priims ms versij. Pitfildas jau ita nesmone patikjo, "ukibs" ir kiti.
Ir prads medioti Henr, o mus paliks ramybje. Tuo tarpu Dulija ir
Aleksas gals ramiai ivykti.
- Ne, a jau sakiau, - pakartojo mergina. - O Aleks a kalbsiu...
- Mieloji, a atvaiuosiu pas tave London, - paadjo Ramzis. - Lor
das Ruterfordas - imintingas mogus. Jis galt tapti karaliumi arba pir
muoju karaliaus patarju.
Eliotas kariai ypteljo ir itutino trei stipraus dino bokal.
- Pasistengsiu meluoti tikinamai. Mano melas bus tikra poema, - pa
adjo Ramzis. - K dar mums reikia aptarti?
- Vadinasi, nusprsta. Turite man paskambinti deimt valand. Iki
tol jau tursiu js nelieiamybs garantij. Atvyksite gubernatoriaus
rmus ir padarysite pareikim. Be pas mes niekur neivyksime.
- Puiku, - pasak Ramzis. - Ieinu. Palinkkite man skms.
- Bet kur ketini iekoti? - paklaus Dulija. - Ir kada tu miegosi?
- Pamirai, mano grauole. A galiu apsieti be poilsio ir miego. Ieko
siu iki deimtos ryto. Lorde Ruterfordai, jei js planas lugs...

- 300 - To nebus. Ir rytoj vakare mes visi eisime oper, o po to - oki va

kar.
- Kokia nesmon! - suuko Dulij.
- Ne, mano vaikeli. Padaryk tai dl mans. vykdyk mano pasku
tin praym. A rpinuosi ms reputacija. Noriu, kad visi matyt
mano sn... su savo tvu, su draugais, su Ramsjumi. Noriu, kad
mus visus matyt drauge. Alekso ateitis turi bti be joki tamsi d
mi. Kad ir kas tavs laukt ateityje, negalima nutraukti sait su pra
eitimi, su buvusiu savo gyvenimu. Juk tai nra pernelyg didel kaina
- tereikia paaukoti vien vienintel vakar, ir durys ateit bus atidary
tos.
- Ak, lorde, js kaip visada mane sugraudinote, - pasak Ramzis. Kitame pasaulyje, kitame laikmetyje a irgi skeliau tokias pat beproti
kas kalbas savo pavaldiniams. tai k su mumis daro rmai bei titulai.
Bet a ia pernelyg ilgai utrukau. Samirai, jei nori, eime su manim. Ar
ba a keliausiu vienas.
- Eisiu su jumis, sere. - Samiras pakilo, nusilenk Eliotui. - Iki ryto,
milorde.
Ramzis ijo, Samiras iskubjo jam i paskos. Dulij kiek pasdjo
nejuddama, po to staiga paoko kaip gelta ir ibgo paskui Ramz.
Mergina j pagavo laiptinje, ir jiedu apsikabino.
- Praau, mylimoji Dulij, - kudjo karalius. - Prisiekiu, ne visada
a toks bukaprotis. - Jis suspaud delnais merginos veid. - Praau, va
iuok London, ten tu bsi saugi. Kai baigsis itas komaras, mudu su
sitiksime.
Dulij purt galv.
- A tavs neapgaudinju. Myliu tave, todl negaliau meluoti. Visk
tau papasakojau.
Dulij stebjo, kaip Ramzis ltai leidiasi laiptais. Jis vl usidjo gal
vos apdangal ir tapo panaus eich. Ieidamas i pastato, atsisuko ir
pamojavo.
Dulijai nesinorjo grti kambar ir vl susitikti su Eliotu.
Dabar mergina inojo, ko grafas vyko i kelion. Nors ir anksiau
tar... Jis net ryosi tokiam kratutinumui - pradjo persekioti Ramz.
Nujo paskui j muziej.
Nors, kas ia stebtino? Juk grafas tikjo stebuklingu eliksyru. Tik jis
ir Samiras... Tikjo ir susigund slapta viltimi.
Mergina meldsi, kad tik jis suprast, kok pavojing plan suman.
O kai pagalvojo apie mog, nugrimzdus tams, i kurios jis jau nie-

- 301 kada nebepakils, ji suvirpjo ir pravirko... Ir visai nesvarbu, koks tai

mogus - blogas, iaurus ar pavojingas.
Eliotas tebesdjo savo vietoje ir gr din. Kaip visada orus, pasi
temps, elegantikas - net tada, kai yra visai vienas, girtas ir sdi tamso
jeDulijai jus, grafas net nepavelg j. Jis niekaip negaljo susi
kaupti ir pakilti i krslo. Mergina udar duris ir prijo prie jo.
Dulija pradjo kalbti tiesiai, nieko neslpdama. Ji papasakojo, k
suinojusi i Ramzio apie eliksyr: apie maist, kurio vliau negalima
valgyti, apie gyvnus, apie nuolatin nor valgyti, ji papasakojo apie vie
natv, izoliacij nuo visos monijos. Tiesiog vaikiojo po kambar ir b
r odius, tarsi kalbt pati su savimi, neirdama graf bei vengda
ma jo vilgsnio.
Galiausiai mergina nutilo. Kambaryje buvo tylu.
- Kai mudu su tavo tvu buvome jauni, daug laiko praleisdavome
Egipte, - pasak Eliotas. Rausms knygose, tyrinjome kapavietes,
vertme senovinius tekstus. Dien ir nakt vaikiojome po smlynus.
Senovs Egiptas! Jis tapo ms mza, ms religija. Svajojome rasti
ia koki nors paslapt, k nors tokio, kas nuviest ms kasdienyb,
neleist galvoti apie mogaus bties beviltikum. Ar tiesa, kad pirami
ds slepia savyje daugyb neatskleist paslapi? Juk kadaise egiptie
iai mokjo magik kalb, kuri buvo suprantama patiems dievams?
Kokios dar neatrastos kapaviets slepiasi itose kalvose? Koki filosofij
ino itie imintingi mons? Ar paslaptys kuriamos, pasitelkus aukt
kultros lyg?.. Mes iekojome atsakym panaius klausimus. inoji
mas pats savaime jau yra paslaptis. Mums rpjo atskleisti, ar tikrai
egiptieiai buvo tokie paslaptingi bei imintingi, ar tai tik paprasiausia
gudri tauta? Tai buvo paiekos, tai buvo ms aistra. Mes to taip ir ne
suinojome... Ir iandien nieko nesuprantu. Tai buvo paiekos - ar tu
supranti mane?
Dulija tyljo. Ji irjo Eliot. Koks jis senas! Jo vilgsnis lidnas,
sutriks, beviltikas. tai jis pakilo i kds, prijo prie jos, pabuiavo
and. Taip pat galantikai, kaip dar visk. Ir vl Dulijai topteljo min
tis, kuri jau ne kart buvo atjusi galv. Jeigu ne jo mona Edita ir ne
Aleksas, ji galt simylti it mog ir u jo itekti.
Ir jeigu ne Ramzis...
- Nerimauju dl tavs, mano mieloji, - itar grafas ir ijo.
Naktis. Tyli, vienia. Tik tylus i apaios sklindanios muzikos aidas.
Gilus sveikas miegas Dulijai dabar atrod tik saldus vaikysts prisimini
mas.

- 302 -

skyrius

vito. U didiuli piramidi eli, u plaiai isidrbusio ant

smlio akmeninio sfinkso leten, drieksi bekratis roinis dangus.
Kairje matsi migloti "Dvaro" kontrai. Kakur oniniuose kamba
riuose dar deg viesa, bet viebutyje buvo tylu.
Prie pat horizonto vienias vyrikis jojo ant kupranugario. Tolumoje
garveys.
Ramzis klampojo per sml. altas vjas plaikst jo apsiaust. Jis pri
jo prie didiulio sfinkso ir sustojo tarp dviej jo leten, velgdamas ap
dauyt statulos veid, kuris senovje buvo akinamai baltas ir dvelk ra
mybe.
- Tu vis dar ia, - sunabdjo Ramzis senovine kalba. Karalius ap
irinjo griuvsius.
alt ankstyv ryt jo atmintyje ikilo laikai, kuomet viskas atrod
paprasta ir suprantama, kai jis buvo drsus valdovas ir net nesvarstyda
mas kapojo kardu savo prieus. Kai urve nuud yn, nordamas vi
siems laikams palaidoti baisi judviej paslapt.
Tkstanius kart vl ir vl jam ikildavo itas klausimas: kas bt
atsitik, jei jis nebt padars ios baisios nuodms? Beje, tos yns juo
kas dar iki iolei tebeskamba Ramzio ausyse.
"A nesu toks kvailas, kad geriau it".
Nejaugi dl to j prakeik? Pasmerk aminoms klajonms, kaip ko
k Kain, paymjo amina yme, atskirdami nuo likusios monijos?
ito jis neinojo. Taiau inojo, kad daugiau nemanoma ksti it
vienatv. Jis suklydo, ir tos klaidos kartosis nuolat. Dabar tai aiku.
K reikia tokia izoliacija? Kad kiekvienas bandymas isiverti i u
burto rato baigsis katastrofa?
Ramzis udjo rank ant grubios akmenins sfinkso letenos. Smlis
ia minktas, gilus, vjas pakelia j, neioja, jis lenda po rbais, grauia
akis.
Karalius vl pavelg sudarkyt aloneriin veid. Prisimin, kaip ka
daise su maldininkais buvo ia atjs. Igirdo fleitos bei bgno garsus,
pajuto smilkal kvap...
Dabar tai buvo jo asmenin malda - ta paia senovine kalba, kuri
jis mokjo nuo vaikysts.
- Mano tvo, mano ems Dieve! Pavelk mane visk atleidianio
mis akimis. Apviesk mano prot, imokyk, k man daryti, kad galiau

- 303 sugrti gamtos prieglobst. Ar man ieiti i ia, vis niekinamam, au

kianiam apie tai, kaip mane nuvargino aminos kelions? A nesu die
vas. Neturiu supratimo apie tai, kas yra krimas. Ir neinau, kas yra tei
singumas. Taiau kai k vis dlto imanau. Tas, kas sukr mus visus, ir
gi nra visai teisingas. O jeigu ir teisingas, tai jo teisingumas panaus
tavo imint, o sfinkse! ia ir yra didioji paslaptis.
Kuo labiau vito, tuo labiau rykjo "eferdo" viebuio kontrai.
Ramzis su Samiru artjo prie jo - dvi tylios figros, apsigaubusios ap
siaustais.
Prie pagrindinio jimo privaiavo dengtas juodas furgonas. Ant as
falto numet kietai suritus laikrai ryulius.
Kol berniukai rinkosi rytin spaud, Samiras greitai itrauk i ryu
lio vien laikrat. Numet berniukui i kiens iimt monet.

VAGYST IR MOGUDYST
DRABUIU PARDUOTUVJE
Ramzis pavelg pro Samiro pet ir taip pat perskait pavadinim.
Vyrai tylomis susivalg.
Paskui abu apsisuko ir nujo toliau nuo mieganio viebuio, tikda
miesi surasti koki nors kavinuk, kur galima bt pasdti, suinoti i
laikraio apie naujus nusikaltimus ir pagalvoti, k toliau daryti.
Kai pirmieji sauls spinduliai prasiskverb pro uuolaidas, ji jau buvo
atsibudusi. Kokios nuostabios tos iltos, dievikos rankos, kurios j gla
monjo ir ild!
Na ir kvaili tie graikai! Ir sugalvok tu man toki nesmon, jog saul
i u horizonto kakas ivea ratais...
Stai jos protviai tvirtai inojo, jog saul - tai dievas Ra, pats svarbiau
sias i vis diev. Gyvybs dievas. Be jo kiti dievai nebt manomi.
Stebuklinga, auksin spinduli viesa nutviesk vis kambar. Ji apa
kino Kleopatr. Karalien atsisdo lovoje ir velniai paliet alia miegan
io meiluio pet. Staiga jai pasidar silpna, svaigo galva.
- Ramzi! - sunabdjo ji.
iltas sauls spindulys prisiliet prie jos veido, prie juod antaki,
aki vok. Ji pajuto ilum ant krtins, ant itiestos rankos.
iluma, silpnumas, lengvas gyvenimo alsavimas... Kleopatra pakilo ir
tyliai nujo aliu kilimu. Jis buvo minktesnis u ol, ir karaliens
ingsni nesigirdjo.

- 304 Ji sustojo prie lango, velgdama aikt, sidabrin Nilo juost. Del
nu paliet savo ilt skruost.
Kakokia gyvybs banga uliejo vis kn. Tarsi vjas bt sivers
rm koridorius - kartas dykum vjas - ir pakls nuo kaklo plau
kus, padvelks j, prasiskverbs jos vid.
Kleopatros plaukai sujudjo, tarsi kas juos ukuot.
Tai prasidjo katakombose. Senasis ynys pasek jai pasak. Vaka
riens metu ji tik pasijuok i to. Pagalvok tu man - giliame akmeninia
me urve miega nemirtingas mogus Ramzis Prakeiktasis, buvs tolim
dinastij karali patarjas, o po to savo noru pasinrs tams ir umigds savo kn. Ir tai buvo dar proproseneli laikais...
O ryte atsibudusi, ji nujo adinti Ramzio...
"Tai labai sena legenda. Mano senelis man j pasakojo, nors pats tuo
netikjo. A pats savo akimis maiau t miegant karali. Bet atsimink,
jog tai pavojinga."
Tada jai tebuvo trylika. Ir ji nepatikjo, kad tai pavojinga.
Jie drauge nujo siauru akmeniniu koridoriumi. Nuo lub ant j krito
dulks. ynys rankose nesi fakel.
"Kas ia pavojingo? Pavojingos tik paios katakombos. Jos gali mus
gyvus palaidoti".
Prie pat jos koj nukrito kelios akmen nuolauos.
"Sakau tau, seni, man tai nepatinka!"
ynys jo toliau. Auktas, plikas, pakumps senis.
"Legenda byloja, jog, priklus t mog, umigdyti vl bt neleng
va. Jis nemirtingasis, turintis vali bei prot. Jis taps Egipto karali pata
rju. Toks buvo ir anksiau".
"Ar mano tvas inojo apie tai?"
"Jam pasakojo, bet jis tuo netikjo. Ir jo tvas netikjo. Taip pat ir se
nelis. Ak taip, inojo ir karalius Ptolemjus, gyvens Aleksandro laikais.
Jis mgino prikelti t mog ir kreipsi j tokiais odiais: "Kelkis, Ram
zi Didysis, Egipto karaliui reikia tavo patarimo!"
"O paskui tas Ramzis vl sugro savo tamsi cel? Ir tik yniams
patikjo savo paslapt?"
"Taip pasakojo man ir mano tvui. Man sak, jog turiu it paslapt
atskleisti savo valdovui".
Ten buvo karta ir tvanku. Visai nepanau prastin poemi vs.
Ji neturjo noro eiti toliau, jai nepatiko fakel viesos blyksni aismas
ant lub skliaut. Ant sien visur matsi kakokie senoviniai hieroglifai.
Niekas j negaljo perskaityti. Kleopatr tai gsdino, o baims jausmo ji
nekent.

- 305 Jie vis vingiavo poemiais. Vargu, ar bt manoma vienai surasti

keli atgal...
"Ir tu papasakojai it paslapt jaunai ir kvailai karalienei. Gal ims ir
patiks?"
"Tu pernelyg jauna, kad nepatiktum. Turi tikjim, esi kupina vil
i, svajoni. Imintis ne visada diugina senius, valdove. Kartais ji tam
pa prakeiksmu".
"Vadinasi, mes einame prie tos senos ikasenos?" - ji nusikvatojo.
"Drsiau, valdove. Jis guli tenai, u t dur".
Ji puol pirmyn. Durys buvo dvigubos. Ir milinikos! Dulktos, ap
raintos. Jos irdis palusiai dausi.
"Pasiimk mane it cel".
"Taip, valdove. Tik bk atsargi. Prikelsi - ir jau nebeatsikratysi jo. Jis
labai galingas ir nemirtingas".
"Nesvarbu. Noriu j pamatyti".
Kleopatra jo pirma senio. okanioje fakelo liepsnos viesoje per
skait ura: "ia ilsisi Ramzis Nemirtingasis, kuris save vadina Ramziu Prakeiktuoju - todl, kad negali numirti. Jis miega aminu miegu
laukdamas, kol j paauks Egipto karaliai ar karaliens".
Ji atsitrauk atgal.
"Atidaryk duris! Greiiau!"
Senis paliet kakoki slapt viet sienoje. lykiai girgddamos,
durys ltai atsidar. Prieais juos atsivr erdvus urvas.
ynys jo ir pakl fakel auktai vir galvos. Dulks, baltai gelsvos
dulks, per kurias neeng nei laukiniai vrys, nei keliautojai, nei lobi
mediotojai.
Ant pakylos guljo idivusi vyrikio figra. Liesos, ant krtins su
nertos rankos, tamss plaukai, pridiv prie kaukols.
"Nelaimingas kvailys! Jis mirs. Tik sausas urvo oras neleidia suirti
knui".
"Ne, valdove. Pasiirk angos dangt viruje. Nuo jo leidiasi e
myn grandin. Ang reikia atidaryti".
Senis perdav jai fakel ir abiem rankomis patrauk u grandins. Ir
vl girgdjimas, skambesys; ore sukasi dulki stulpai. Bet geleimi ap
kalta anga pasidav ir prasivr - tarsi paslaptinga akis berib mlyn
dang.
Karta vasaros saul apviet gulint mog. Kleopatra stovjo ipl
tusi akis, nustebusi. Kokiais odiais galima bt apsakyti tai, k tada
pajuto valdov? Gulintis knas pradjo pilnti, plstis... Sujudjo tamss
plaukai, suvirpjo aki vokai, blakstienos.

- 306 "Jis gyvas, tai tiesa".

Ji atidav yniui fakel ir nubgo prie pakylos. Pasilenk vir kno
taip, kad neustot jam sauls...
Ir ydros akys atsimerk!
"Ramzi Didysis, kelkis! Egipto karalienei reikalingas tavo patari
mas!"
Jis pavelg j ir sunabdjo: "Kokia tu grai"...
Ji irjo aikt prieais viebut. Mat, kaip bunda Kairas. Automo
biliai triukmingai lakst variomis asfaltuotomis gatvmis. Mediuose
iulbjo paukiai. Lygiu ups paviriumi plauk valtys.
Ji prisimin Elioto Ruterfordo odius: "Prajo daug imtmei...
nauji laikai. Egiptas daug syki buvo ukariautas. Tiek stebukl... tu
net nesivaizduoji..."
Prieais j stovjo Ramzis. Beduino apdarais. Jis verk, maldavo i
klausyti...
Tamsioje patalpoje su dulktais stiklais, statulomis, grabais... ji pakilo,
alpdama nuo skausmo, tiesdama j rankas, aukdama j vardu.
Kai j sueid, markiniai buvo kruvini. Bet jis versi prie jos. Antras
vis pataik rank. Toks pat skausmas, kur jai sukl tas piktadarys
vardu Henris. Tas pats kraujas ir skausmas. Blykioje ryto viesoje ji pa
mat, kaip kareiviai tempia Ramz alin.
"Dabar a nebegalsiu numirti. Tai tiesa?"
Ramzis stovjo jos miegamojo tarpduryje. Ji raudojo. Ji, jauna kara
lien, vilkjo gedulo drabuiais.
"Ilgam?"
"Neinau. A suprantu, jog dabar negalsi atsisakyti ito. Tu nesuge
bi suvokti, k tau silau. Leisk man ieiti. Naudokis iniomis, kurias tau
suteikiau. Tikk - a sugriu. Kai tau mans prireiks. Tikriausiai tursi
meilui, patirsi, kas yra karas, painsi sielvart. Ir apsidiaugsi, vl ma
ne pamaiusi".
"Bet a myliu tave".
Miegamasis buvo nutviekstas sauls. Minktos uuolaidos velniai
liet jos veid. Nusilpusi, ji persisvr per palang. Kaip svaigsta galva!
- Ramzi, a visk prisimenu!
Tos moters i drabui parduotuvs vilgsnis! Klykianti tarnait. Ir
jaunuolis, nelaimingasis, kuris pavelg emyn ir pamat kyanius jos
pdos kaulus!
"O dievai, k js su manimi padarte?!"
Ji atsitrauk nuo lango. Bet viesa buvo visur, ji akino Kleopatr.
Veidrodis tarsi deg ugnimi. Ji suklupo ant keli, sikibo pirtais ali

- 307 kilim. Virpdama, atsigul. Raitsi, duso, mgindama isivaduoti i ug

nies, liepsnojusios jos smegenyse, siskverbusios jos ird. Skausmas su
kaust vis kn. Ji skland erdvje... Ir pagaliau nurimo. Karta viesa
nudegino od, umerktus aki vokus.
Eliotas vienas sdjo verandoje. Tuias butelis blizgjo ryto sauls
spinduliuose. Jis atsilo minktame krsle ir snaud. Alkis, ilga bemieg
naktis sujauk jo jausmus. Jam atrod, jog sauls spinduliai jau savaime
yra dangikas stebuklas; o to jam pasivaideno ilgas sidabrins spalvos
automobilis. Jis taip ... Kokie ia dar poktai? Koks domus ilagalvis
mogus lipa nuo sdyns!
Keista, atvyklis eina tiesiai prie jo.
- Vis nakt praleidau su Vintropu.
- A tau dkingas.
- Seni, mums paskyr susitikim deimtai valandai trisdeimt minu
i. Ten viskas turt paaikti. Ar tu sutvarkysi?
- Taip, a viskuo pasirpinsiu. Gali manimi pasikliauti. Ramsjus at
eis tenai, jei tik tu utikrinsi jo nelieiamyb.
- Taip, kai tik jis parays pareikim dl Henrio Stratfordo. Tu tik
riausiai jau inai, k Henris ikrt prajusi nakt? Jis apipl parduo
tuv. Ten buvo pilna kasa pinig. Jis visk susir. Ir moteris...
- Niekas! - sumurmjo Eliotas.
- Seni, tau reikia kraustytis i ito krslo, isimaudyti, nusiskusti ir at
eiti susitikim...
- Deraldai, duodu od, kad taip ir padarysiu. Susitiksime guberna
toriaus rmuose.
Palaiminga tyla. Ta birzgianti maina pagaliau nuvaiavo. Vl prijo
berniukas.
- Ko norsite pusryi, milorde?
- Atnek ko nors, tik nedaug. Ir apelsin suli. Paskambink dar kar
t mano snaus kambar. Pasiklausk durininko, tikriausiai snus bus
man paliks ratel.
Jos jaunas meiluis atsibudo labai vlai.
Roma lugo. Prajo jau du tkstaniai met.
Ji ilgai sdjo prie lango, apsivilkusi ydra suknele, ir stebjo miesto
gyvenim. Dabar padriki jos matyti epizodai susidliojo vientis mozai
k. Taiau kiek dar daug dalyk teks pamatyti, kiek naujo suinoti.
Kleopatra papusryiavo, tarnai seniai nune indus. Ji nenorjo, kad
kas nors pamatyt, kaip be saiko ji valgo ir kokiais kiekiais...

- 308 O lordo Samerfildo lauk pakankamai kukls pusryiai. Jam ijus i

miegamojo, Kleopatra susiavjusi atsiduso:
- Koks tu graus!
Jaunuolis pasilenk ir pabuiavo j. Kleopatra apsivijo rankomis jo
klubus ir pabuiavo nuog krtin.
- tai tavo pusryiai, jaunasis lorde, - pasak ji. - Man reikia dar daug
k suinoti, daug k pamatyti.
Jis atsisdo prie mayio udengto staltiese staliuko. Udeg vak.
- Tu neprisijungsi prie mans?
- A jau pavalgiau, mano meile. Ar galsi man parodyti iuolaikin
miest? Parodyti rmus, kuriuose gyvena britai, valdantys it al?
- Parodysiu jums visk, js didenybe.
Ji atsisdo prieais jaunuol.
- Tu pati paslaptingiausia moteris pasaulyje, - pasak Aleksas. Ir vl
jo odiuose nebuvo nei paaipos, nei pykio. - O inai, tu man primeni
vien mog, jis irgi labai paslaptingas... Bet tai jau nesvarbu. Ko tu yp
saisi? Apie k mstai?
- Kaip viskas nuostabu, - sunabdjo Kleopatra. - Ir tu. Ir apskritai
visas gyvenimas, mano jaunasis lorde. Viskas avu. Ir taip grau.
Aleksas iraudo kaip panel, padjo ant stalo sidabrin akut, pasi
lenk per stal ir pabuiavo valdov.
- Tu verki, - pastebjo jis.
- Taip. Bet i laims. Pasilik su manim, jaunasis lorde. Neieik taip i
kart.
Regis, jis nustebo, kakaip sustingo. Kleopatra mgino prisiminti, ar
buvo jos gyvenime mogus, kuris taip velniai su ja elgsi. Galbt tik vai
kystje. Tada ji buvo tokia kvaila ir nieko nesuprato.
- A apskritai nenoriu niekur nuo js pasitraukti, js didenybe, pasak jis ir sutriko, tarsi pats nepatikjs savo odiais.
- O vakare bus opera, mano valdove. Eisime drauge. Ir paskui paok
sime oki vakarlyje.
Kaip nuvito jo akys!
- Tai bus nuostabu, - sunabdjo jaunuolis.
Kleopatra parod ant stalo stovjusias lktes:
- Tavs laukia pusryiai, mano valdove.
Jis valg vangiai, tarsi nenoromis. Po to pam alia guljus ryull.
Moteris jo net nebuvo pastebjusi. Ir itrauk kak prirayto smulkio
mis raidmis.
- Pasakyk, kas tai.

- 309 - Laikratis, inoma. - Jis nusiypsojo. Pasiirjo... - Kraupios naujie

nos!
- Paskaityk garsiai.
- Tu nenorsi ito girdti. Drabui parduotuvje rado nelaiming
moter. Nusuktu sprandu. Taip pat buvo nuudytos ir kitos aukos... ia
yra ir nuotrauka - Ramsjaus ir Dulijos. Kaip nemalonu!
Ramzis?
- Apie tai kalba visas Kairas, js didenybe. Dabar jau ir tu suinojai.
Mano draugai velti i nemaloni istorij, nors i ties jie niekuo dti.
Matai it mog?
Ramzis.
"Jie Lourenso Stratfordo draugai. To archeologo, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumij".
- Jis artimas mano tvo draugas. Taip pat ir mano. O dabar jo visur
ieko. Kakokios kvailysts. Dl to, kad i Kairo muziejaus pavogta mu
mija. Apmaudus nesusipratimas. Manau, greitai viskas paaiks. - Alek
sas patyljo. - Js didenybe! Tegul i istorija js nejaudina. Tai kako
kie niekai.
Kleopatra spoksojo "nuotrauk" - tai visai nepanau paprast pie
in. Vaizdas toks rykus, tikriausiai raalu nupieta. Net jos pirtus tas
raalas itep. O pieinyje pavaizduotas Ramzis. Stovi alia kupranuga
ri bei j varov. Apsivilks kakokiais keistais iuolaikikais rbais. O
po nuotrauka uraas: "Karali Slnis".
Kleopatra vos nepradjo kvatoti. Jai atrod, jog tai trunka vis ami
nyb. Aleksas kak kalbjo, bet ji negirdjo nieko. Tikriausiai jis pasa
k, kad jo laukia tvas? Ar, kad jis dabar reikalingas savo tvui?
Ji buvo tarsi sustingusi. Po to pamat, kad jaunuolis kakur ieina. Ir
paliko ant stalo t laikrat. Kleopatra pavelg Aleks. Jis pam nuo
stalo kakok keist daikt. Ir kalbjo t daikt... Teiravosi lordo Ruterfordo.
Kleopatra tuojau pat paoko. velniu judesiu atm i jo t daikt ir
padjo viet.
- Nepalik mans, jaunasis lorde, - papra ji vl. - Tavo tvas gali ir
palaukti. O man tu dabar labai reikalingas.
Aleksas sutriks velg j. Bet kai Kleopatra j apkabino, jaunuolis
nesiprieino.
- Negrkime taip ikart t pasaul, - sunabdjo ji jaunuoliui aus,
velniai buiuodama. - Pabkime dar dviese.
Kaip greitai jis pasidav! Kaip greitai vl usiliepsnojo!

- 370 - Nesidrovk, - kudjo ji. - Glamonk mane, leisk savo rankoms pil
dyti visus tavo norus... Kaip prajusi nakt.
Ir vl jis priklaus tik jai, buvo jos vergas. Glostydamas jos krtin
per ydr suknel, aistringai buiuodamas Kleopatra Aleksas tuo paiu
ir j pavert savo verge.
- Sakyk, koks stebukladarys padovanojo man tave? - kudjo jis. Vos tik pagalvojau... kai a pagalvojau... - Ir jis vl apibr moter kar
tais buiniais, o ji nusived jaunuol miegamj.
Taiau pasim ir laikrat nuo stalo.
Kai jiedu krito lov, ir Aleksas pradjo nusirenginti, Kleopatra jam
parod laikrat.
- Sakyk, - papra moteris, rodydama grup moni, stovini greta
kupranugari. - Kas ta moteris?
- Dulija. Dulija Stratford.
Daugiau nebuvo joki odi, tik aistringos glamons, buiniai, jo
launys prigludo prie moters, ir du knai vl susiliejo.
Kai viskas baigsi, ir jaunuolis nurimo, Kleopatra ranka paglost jo
plaukus.
- Ta moteris... Jis j myli?
- Taip, - mieguistai atsiliep Aleksas. - Ir jinai j myli. Bet dabar tai jau
nesvarbu.
- Kodl taip sakai?
- Todl, kad a turiu tave.
Ramzis atrod nuostabiai: jis visada toks bdavo moni susibrimo
vietose. Tiesus, auktas, puikiai ilygintu baltu kostiumu, ant kurio nebu
vo n dulkels, glotniai suukuotais plaukais. Jis buvo avus. ydros jo
akys elmikai spindjo.
- Mginau j atvesti prot. Kai sudau vitrin ir itrauk mumij,
supratau, kad jau nieko nebepakelsiu ir pamginau dingti i tenai, bet
mane sulaik apsaugininkai. Na, js inote vis t istorij.
- Bet jie saksi aud jus, jie...
- Sere, itie mons anaiptol ne tokie, kaip Senovs Egipto kariai. Tai
tinginiai. Vargu, ar jie ino, kaip teisingai elgtis su ginklu. Jie nesugeb
t nugalti hetit.
Vintropas nusijuok. Netgi Deraldas liko suavtas. Eliotas pavel
g Samir, kuris sdjo sitemps, nedrsdamas net yptelti.
- Bt gerai, jei mums pavykt surasti Henr, - pasak Mailzas.
- Be abejo, kreditoriai taip pat seniai jo ieko, - pritar Ramzis.

- 311 - Na k gi, sugrkime prie klausimo apie kaljim. Regis, tenai buvo
gydytojas, kai js...
Pagaliau Deraldas neitvr.
- Vintropai, - pasak jis, - tu puikiai inai, jog itas mogus nekaltas.
Tai Henrio darbas. Viskas prie j. Jis silau muziej, pagrob mumij,
pardav j ir dabar lbauja u gautus pinigus. Juk radote tvarsius nuo
mumijos Henrio meilus namuose. Be to, Henrio Stratfordo vardas
Londone buvo raytas skolinink knyg.
- Bet ita istorija...
Eliotas gestu papra tylos.
- Misteris Ramsjus pavargo nuo apklaus. Beje, mes taip pat. Svar
biausi pareikim jis jau padar: Henris pats prisipaino jam, nuuds
savo dd Lourens.
- Bent jau a taip j supratau, - sausai pasak Ramzis
- Noriu, kad mums tuojau pat bt grinti pasai, - pasak Eliotas.
- Bet Brit muziejus...
- Jaunuoli... - buvo bepradeds Deraldas.
- Lourensas Stratfordas nemaai dav Brit muziejui, - pareik Elio
tas. Jo kantryb trko. Daugiau nebuvo jg vaidinti komedij. - Pa
klausyk, Mailzai, - pasak jis, palinks priek. - Tu, inoma, gali visk
dar kart patikrinti/ bet spju: pagalvok apie visuomens nuomon. Jei
mano draugai rytoj dieniniu traukiniu neivyks Port Said, tavs nepri
ims n viena padori eima Kaire ar Londone. Galiu tvirtai tau it paa
dti. N viena eima, kuri nort savo namuose matyti septynioliktosios
dinastijos lord Ruterford. Ar a aikiai pasakiau?
Kabinete visi nutilo. Mailzas iblyko. Tai buvo smgis emiau juos
tos.
- Taip, milorde, - vos girdimai itar jis, atidar raomojo stalo stali
ir itrauk visus pasus.
Deraldui dar nespjus atsipeikti, Eliotas ities rank ir susirinko
dokumentus.
- Man paiam nemalonu, kad drsau itarti tokius odius, - pasak
jis. - Niekada n vienam mogau to nebuvau saks. Bet labai svarbu,
kad mano snus galt ramiai sugrti Anglij. O a pasiliksiu ir gyven
siu itame prakeiktame mieste tiek, kiek reiks. Ir atsakysiu visus js
klausimus.
- Taip, milorde, jeigu a praneiu gubernatoriui, kad js pasiliekate...
- A jau paadjau. Argi nepakanka mano odio? Ar dar norite,
kad prisiekiau?

- 372 Matyt, jis bus kiek perlenks lazd... Deraldas ramindamas paplek
nojo grafui per rank. Taip, jis pasiek savo.
Samiras padjo grafui atsikelti. Jie ijo i primimo kambario pa
grindin vestibiul.
- Puikiai sutvarkyta, Deraldai, - pasak Eliotas. - Paskambinsiu tau,
jei prireiks. Susisiek, praau, su Rendolfu ir papasakok jam visk. Dabar
a neturiu jg to padaryti. Po to paraysiu jam laik.
- Pamginsiu kiek suvelninti situacij. Kam jam reikia inoti visas
smulkmenas? Henrio aretas jam bus stiprus smgis.
- Sprskime problemas, joms ikilus. Gerai.
Ramzis nekantravo. Vis vilgiojo emyn, laukiant prie dur auto
mobil. Eliotas paspaud Deraldui rank ir m leistis laiptais.
- Ar jau galima pasakyti, jog ms vaidinimas baigtas? - paklaus
Ramzis. - A prarandu brang laik.
- Nieko, js dar daug turite laiko, - pastebjo Eliotas. Jis ypsojosi. Jie
laimjo. Grafui ikart palengvjo. Aleksas ir Dulija gals ivykti. - Da
bar js turite sugrti viebut, kad visi jus tenai pamatyt.
- Nesmons! Ir iandien tas "ygis" oper man atrodo visai idiotiz
mo virn.
- Viskas kaip tik tem, - atsak Eliotas ir pats pirmas usiropt ant
automobilio sdyns. - Praau, jau galima judti, - pasak jis.
Ramzis buvo piktas ir nusivyls.
- Sere, bet k mes galime padaryti, kol nesuinosime, kur ji yra? paklaus Samiras. - Taip aklai jos nesurasime.
kart judantis maytis kambarlis neigsdino Kleopatros. Ji jau
inojo, kas tai yra, suprato, kad tas kambarlis tarnauja "nauj laik"
monms, kaip ir geleinkelis, automobiliai ir kiti mechanizmai, kurie i
pradi jai kl siaub. Juk lift kabinos - tai ne kokios nors kankinim
kameros, kuriuos sugrsdavo mones. Keista, kad i pradi ji visk
irjo taip neigiamai.
O dabar Aleksas paaikino apie "nauj laik" stebukl reikm. O,
jis galt plepti valand valandas... Jai nereikjo iekoti domi tem,
uduoti jam domius klausimus. Aleksui patiko kalbti ir apie Ramzio
Prakeiktojo mumij, ir apie i laik moter Dulija Stratford, ir apie tai,
kaip Britanija valdo savo didij imperij... jis mielai pasakojo apie vis
k. Buvo akivaizdu, jog Dulija jam labai patiko, o Ramsjus j nuviliojo,
bet dabar tai "jau nebesvarbu". Nes paaikjo, jog tie jausmai, kuriuos jis
palaik meile, buvo visai ne meil. Ar jai tikrai domu daugiau suinoti

- 313 apie Alekso eim? Ne, gal geriau pakalbti apie Kair, apie Egipto isto
rij, apie visk pasaulyje...
Jis labai norjo paskambinti tvui. Jaunuolis jautsi kaltas. Kleopatrai
ilgai teko j kalbinti. Persirengti Aleksui nereikjo: markiniai ir varkas
atrod taip pat puikiai, kaip ir prajusi nakt.
Ir dabar jiedu brovsi pro moni mini per viebuio vestibiul, isi
reng pasivainti po miest "Rols Roisu", pasiirti mameliuk kapa
vietes ir t "istorij", kuri moter taip sudomino. Naujojo pasaulio vaiz
das Kleopatrai darsi vis rykesnis.
Tiesa, jaunasis lordas kelet kart pastebjo, kad jo draug po praju
sios nakties pasikeit. Tada ji buvo tokia lengvabd, tokia aisminga...
Kleopatr tai baugino. Vadinasi, ji i ties rimtai krito jaunuoliui ak.
- Ir tau tos permainos nepatinka? - paklaus Kleopatra, jiems artjant
prie ijimo.
Aleksas nutilo ir sustojo. Jis tarsi pirm kartj pamat. O ji ypsojo
si jaunuoliui. Jis tikrai vertas tos avingos ypsenos.
- Tu pati mieliausia, pati nuostabiausia btyb visame pasaulyje, pasak jis. - Jei tik galiau isakyti odiais savo jausmus. Tu kaip...
Jiedu stovjo vestibiulyje, moni minioje, taiau mat tiktai vienas
kit.
- Kaip vaiduoklis? - prats Kleopatra. - Kaip ateiv i kito pasaulio,
kito gyvenimo?
- Ne, juk tu pernelyg emika, - jis velniai nusijuok. - Tokia gyvy
binga, tokia aistringa.
Jie ijo. Kaip Aleksas jau buvo saks, jo automobilis stovjo prie ji
mo. Ilgas, juodas, su patogiomis sdynmis.
- Palauk, a tik paliksiu tvui ratel, kad vakare pasimatysime.
- Galiu pats t padaryti, milorde, - pasak durininkas, ilyddamas
juos.
- O, biau jums labai dkingas, - mandagiai pasak Aleksas. Jis vi
sada buvo ypa mandagus su emesnio rango monmis. Dav durinin
kui arbatpinigi, irdamas tiesiai jam akis: - Bkite malonus, per
duokite mano tvui, jog mudu pasimatysime vakar operoje.
Kleopatr avjo jo sugebjimas net ir smulkmenose ilikti tokiu ele
gantiku. Moteris sikibo jam parank ir jiedu pradjo leistis laiptais e
myn.
- Papasakok man, - papra Kleopatra, sitaisiusi ant priekins sdy
ns, - papasakok apie t Dulija Stratford. Noriu inoti, kokia ta iuolai
kika mergina.

- 374 -

* * *
Kai automobilis privaiavo prie viebuio, Ramzis vis dar ts gin.
- Mes pasielgsime taip, kaip priimta auktuomenje, - tvirtino Eliotas.
- O js turite vis aminyb ir galsite sau ramiai iekoti pasiklydusios
karaliens.
- Tiesiog nuostabu! - suuko Ramzis. Jis taip trukteljo automobilio
dureles, kad vos nenupl j. - Dulijos pusbrolis kaltinamas baisiais
nusikaltimais, o ji oks puotoje, tarsi nieko nebt nutik?
- Anglijos statymai tvirtina, kad mogus laikomas nekaltu, kol nero
dyta jo kalt, - paaikino grafas, remdamasis jam itiest Ramzio ran
k. - Oficialiai Henriui dar nepareikti jokie kaltinimai. Mes kaip ir nieko
neinome apie jo paiek, todl turime vykdyti lojali ms karalysts
piliei pareigas.
- Taip, jums tikrai dert tapti karaliaus patarju, - pastebjo Ram
zis.
- O Dieve, pairkite!
- Kas atsitiko?
- Mano snus k tik ivaiavo i viebuio su kakokia moterimi. To
kiu metu!
- Matyt, jis elgiasi taip, kaip priimta auktuomenje, - gl Ramzis,
eidamas link laipt.
- Atleiskite, lorde Ruterfordai, js snus pra perduoti, jog susitiks
su jumis vakare, operoje.
- Dkoju, - ypteljo Eliotas.
js savo kambar, Eliotas suprato, kaip baisiai nori miego. Galima
bt ko nors igerti, bet jis dar ne visai buvo isiblaivs. O blaivi galva
jam dabar taip reikalinga.
Ramzis padjo jam nueiti prie krslo.
mai grafas suvok, kad jie liko vieni. Samiras nujo savo kambar,
Volterio nebuvo alia.
Jis pamgino atsissti tiesiai.
- Ir k dabar darysite, milorde? - paklaus Ramzis. Jis stovjo kamba
rio viduryje, smeigs vilgsn Eliot. - Po tos ypa svarbios puotos kaip
niekur nieko ivyksite Anglij?
- Js paslaptis isaugota. Nors jai ir anksiau nebuvo grsms. Nie
kas nepatikt, jei papasakoiau k mats. Labai noriau visk pamir
ti, nors nemanau, jog kada nors man tai pavyks.
- O kaip svajon apie nemirtingum? Ar pamirote j?

- 315 Eliotas susimst. Po to neskubdamas atsak, net pats stebdamasis

savo rytingumu:
- Tikriausiai vis svajoni isipildym man suteiks mirtis. A jos nusi
pelniau. - Jis nusiypsojo sutrikusiam, tokio atsakymo nesitikjusiam
Ramziui. - Ir anksiau, ir dabar, - ts Eliotas, - dangus man buvo tarsi
viliojanti didiul biblioteka, kurioje daugyb dar nematyt knyg. Ir
paveiksl, ir statul, kuriomis aminai galima grtis bei mgautis. A
sivaizdavau pomirtin gyvenim, kaip begalin kelion painim.
Kaip manote, ar taip gali bti? Juk tai kur kas domiau, negu ikart gau
ti atsakym visus klausimus...
Ramzis lidnai ypteljo:
- Js roj sudaro monijos kriniai. Kaip ir ms senovs Egipto ro
j- Taip, tikriausiai. Milinikas muziejus. Ir visikas vaizduots nebu
vimas...
- Nemanau.
- O, man taip norisi su jumis aptarti daugyb dalyk, tiek daug no
riau i js suinoti.
Ramzis tyljo. Jis vis dar tebestovjo prieais graf, nejuddamas i
vietos. Eliotui buvo malonu, kad kakas dmiai jo klausosi, mgina j
suprasti. Grafas inojo, kad daugelis moni nemoka klausytis.
- Regis, mano laikas tirpsta, - atsiduso Eliotas. - Dabar mano nemir
tingum knija tik snus Aleksas.
- Js imintingas mogus. Supratau t, vos pirm kart pavelgs
js akis. O tai sukius i js niekam tiks. Kai man pasakte, jog Kle
opatra nuud Henr ir jo meilu, ikart supratau, kur j slepiate. Su
pratau, kad ji yra okjos namuose. Bet vediojau jus u nosies. Norjau
pamatyti, kaip toli nueisite. Bet js pasitraukte i aidimo. Tai jums ne
tinka, js ne toks mogus.
- Vadinasi, mano avantira baigta. Jeigu norite, kad pasilikiau ia,
ivykus vaikams... Nors, kuo jums gali bti naudingas senas ligotas mo
gus. Juk taip?
Ramzis kiek patyljo
- Kodl neisigandote, pamats j muziejuje? - paklaus karalius.
- A isigandau. Mane apm baisus siaubas.
- Bet kakodl apgynte j. Nejaugi tai buvo tik savanaudiki ketini
mai?
- Ne, nemanau. Ji mane trauk. Kaip, beje, ir js. Paslaptis, msl...
Norjosi j suprasti, minti msl. Be to...
-Kas?

- 316 - Ji buvo gyva. Ir kent didiul skausm.

. Ramzis vl susimst.
- Ar js kalbsite Dulija ivykti London, kol viskas ia pasibaigs?
- paklaus Eliotas.
- Taip, kalbsiu, - atsak karalius.
Jis ijo ir udar duris.
Jie klaidiojo po Mirusij miest, taip t viet vadino arabai. ia
mameliuk sultonai stat savo mauzoliejus. Jie mat Babilono tvirtoves.
Klaidiojo po turg. Aleks kankino kaitra. O Kleopatros siela buvo pil
na spdi: prie jos akis prabgo visa istorija, sujungusi i diaugs
ming dien su jos jaunysts laikais.
Karalienei daugiau nesinorjo apirinti sen griuvsi. Ji norjo tie
siog bti su lordu Samerfildu.
- Tu man patinki, jaunasis lorde, - pasak ji Aleksui. - Man su tavimi
labai jauku. Padedi man pamirti mano skausm. Ir senas sskaitas, ku
rias privalau suvesti.
- Apie k tu kalbi, mieloji?
Ir Kleopatra vl pagalvojo apie io mirtingo vyro trapum bei silpnu
m... Paliet jo kakl. Vl upldo prisiminim banga, gim bauginan
ios mintys, panaios tas juodas bangas, i kuri j ivadavo... juodas
mirties bangas.
domu, ar j mirtis skirtinga? Ar Antonijus taip pat nuskendo juodo
se bangose? Jai pasirod, jog visai ia pat ta minut, kai Ramzis nuo jos
nusisuko, atsisaks duoti Antonijui gyvybs eliksyro. Ji vl pamat save,
suklupusi ir maldaujani: "Neleisk jam numirti!"
- Js tokie gleni, traps, visi js... - sunabdjo ji.
- Apie k tu, mieloji?
"Vadinasi, a pasmerkta vienatvei? Tarp it vis moni, kurie yra
mirtingi? O Ramzi, a tave prakeikiu!" Ir tada ji vl pamat t senovin
miegamj, ant kuets gulint mirtant vyr ir alia jo kit, nemirtingj,
kuris nusigr nuo jos. Dabar ji pastebjo tai, ko nemat t tragik aki
mirk: jie abu buvo mons, ir Ramzio akyse slypjo gilus sielvartas.
Po to, kai Antonijus buvo jau palaidotas, o pati Kleopatra guljo tarsi
negyva, atsisakiusi kalbti ir judti, Ramzis jai pasak: "Tu buvai pati
geriausia. Vienintel. Narsi kaip vyras, o irdis tokia moterikai velni.
Turjai karaliaus imint ir karaliens gudrum. Tu tobula. Tikjausi, jog
tavo meiluiai tave daug ko imokys, ir net nepagalvojau, kad jie palau
tave".

- 317 K ji atsakyt Ramziui dabar, jei vl atsidurt tame miegamajame?

Kad t ino ir supranta? Ir vis tiek, irdama greta ingsniuojant jau
nj lord, it nuostab ir tok bejg berniuk, ji nepajg veikti savyje
neapykantos.
- Mieloji, ar tu patiksi manimi? Juk mudu taip nedaug pastami?
- K tu nori pasakyti?
- Tai atrodo kvailai.
- Sakyk.
- A myliu tave.
Ji velniai paglost jaunuolio skruost.
- Kas tu? I kur atsiradai? - sunabdjo jis, pam j u rankos ir pa
glost deln.
Aistros banga nusmelk vis moters kn, kariu uliejo krtin.
- Niekada nepadarysiu tau nieko blogo, lorde Aleksai.
- Js didenybe, pasakykite man savo vard.
- Sugalvok j pats, lorde Aleksai. Vadink mane, kaip nori, jei netiki
tuo vardu, kur tau pasakiau.
Tamsiose jo akyse trumpam msteljo pavojus. Jei jis sau leis pabu
iuot it moter, teks myltis su ja ia pat, ant akmen. Ir iki visiko i
sekimo...
- Regina, - sunabdjo jis. - Mano karalien.
Vadinasi, ta Dulija Stratford j paliko. iuolaikika moteris, daranti
visk, kas tik jai auna galv. Tik didysis karalius jai tiko. O Aleksas
dabar irgi turi savo karalien.
Ji vl pamat mirus Antonij. "Js didenybe, mums reikia ineti j
i ia".
Ramzis atsisuko j ir sunabdjo:
"Eisi su manim?"
Lordas Aleksas sisiurb jos lpas, nekreipdamas dmesio aplinkui
zujanius turistus. Ji visa deg aistra... "Lordas Samerfildas taip pat
mirs - kaip mir Antonijus".
domu, ar Ramzis leis numirti Dulijai Stratford?
- Vek mane atgal viebut, - sunabdjo Kleopatra. - A geidiu
tavs, lorde Aleksai. Antraip ia pat nupliu nuo tavo kno darbuius.
- A tavo aminas nuolankus vergas, - atsak jaunuolis.
Vis keli Kleopatra sdjo prisiglaudusi prie Alekso.
- Kas jums, js didenybe, atsiverkite man.
Pro lekianios mainos lang Kleopatra irjo mirtingj minias
gatvse - ia j buvo tkstaniai.

- 318 Kam jis grino j gyvenim? Ko jis siek? Ji vl pamat aarot

Ramzio veid. Prisimin nuotrauk - kaip jis stovi, isiieps prie kame
r, apsikabins tamsiaak Dulija Stratford.
- Apkabink mane, lorde Aleksai. Suildyk.
Ramzis vienas klaidiojo senojo Kairo gatvmis.
Kaip kalbti Dulija ivykti ituo traukiniu? Kaip isisti London,
jei ji pati to nenori? Gal jau pakaks j kankinti? Jis ir taip sukl mergi
nai nemaai irdglos.
Ir kaip atsidkoti lordui Ruterfordui? Jis tam mogui be galo dkin
gas. Eliotas surado prieglobst Kleopatrai. Taip nesinori su juo skirtis, jo
patarimai visada vertingi. Be to, Ramzis nuoirdiai pamilo it mog.
sodinti Dulija traukin. Bet kaip? Jo mintys blaksi. Akyse nuolat
ikildavo Dulijos veidas. "Sunaikink eliksyr, niekada daugiau jo ne
naudok".
Jis prisimin laikrat. Moteris, rasta nuudyta drabui parduotuv
je. "Man patinka udyti. Tai palengvina skausm".
Eliotas miegojo savo kambaryje. Jis sapnavo Lourens. Jiedu sdjo
"Babilone" ir kalbjosi. Ant scenos oko Malenka. Lourensas pasak:
"Tavo laikas atjo. Ateik pas mane".
"Bet juk privalau sugrti namo, pas Edit. Ir dar turiu pasirpinti
Aleksu. Po to savo kaime noriu mirtinai nusigerti. Toks mano planas".
"inau, - pasak Lourensas. - Apie tai ir kalbu. Tai ilgai netruks".
Mailzas Vintropas neinojo, kaip toliau veikti. Jie pasira Henrio
areto order, nors pats buvo sitikins, jog ito niekadjo jau nebra gy
vj tarpe. Juk Malenkos namuose buvo rasti jo drabuiai, pinigai, pa
sas. Ir neaiku, kada buvo nuudyta parduotuvs eiminink.
Jis abejojo, ar apskritai ita byla kada nors bus baigta.
Vienintelis diuginantis dalykas, kad lordas Ruterfordas netapo jo
aminu prieu. Bent jau gdos pavyko ivengti.
Ir i diena kol kas buvo rami, tyli. Neatsirado n vieno naujo lavono
nusuktu sprandu. Niekas neiri dang tuiomis akimis, kuriose su
stings nebylus priekaitas: "Ar pagaliau surasite t, kas tai padar?"
Vintropas su siaubu galvojo apie oper, apie tai, kad jam teks atsa
kinti nesibaigianius brit auktuomens klausimus. Jis inojo, jog
nepavyks pasislpti u lordo Ruterfordo nugaros. Atvirkiai, i paties
lordo galima tiktis visoki netiktum. Todl teks pasikliauti paiu sa
vimi.

- 319 -

0 0 *
Septynios valandos.
Dulij stovjo svetainje prie veidrod. Ji apsivilko ilg balin suk
nel su gilia ikirpte. Ta suknel nepatiko Ramziui, bet nieko nepadarysi:
kitos tinkamos tokiai progai nebuvo. Veidrodyje mergina mat Eliot,
kuris ant jos kaklo segiojo perl sagutes.
Grafas visada atrod elegantikiau u kitus vyrus. Pasitemps, avus,
net sulauks penkiasdeimt penkeri. Baltas frakas, baltas kaklaraitis
atrod taip natraliai, tarsi tai bt kasdienin jo apranga.
Kaip baisu, kad jie turi taip kvailai elgtis ir apsimesti, jog nieko nenu
tiko. Jau veriau dabar visi bt Londone... Staiga Egiptas merginai pa
sirod tarsi komarikas sapnas, i kurio ji niekaip negaljo pabusti.
- Vadinasi, mes kaip niekur nieko pasipustome plunksnas, kad gal
tume atlikti ritual?
- Atmink: kol jo nesum, - kas visikai nemanoma - mes turime tei
s manyti, kad jis nekaltas.
- Nejaugi nesuprantate, jog tai bjauru?
- Bet btina.
- Dl Alekso - taip. Bet jis kakodl per vis dien net nesiteik mums
paskambinti. O dl mans neverta jaudintis - man niekas nesvarbu.
- Tau btina grti London, - pasak Eliotas. - Noriu, kad ivyktum.
- Visada jus mylsiu. Mudu tarsi vieno kraujo, visada buvote man
toks savas, artimas. Bet iuo metu man nesvarbs js norai...
Dulij atsisuko j.
Tik dabar, i arti, mergina pastebjo, koks jis pavargs. Ir pasens.
Lygiai taip pat per trump laik paseno dd Rendolfas, igirds apie jos
tvo mirt. Eliotas tebebuvo graus, bet jame atsirado kakas tragika.
Nebeliko prastinio elmikumo, j pakeit kakoks filosofikas gilus li
desys.
- A negaliu sugrti London, - itar Dulij, - taiau Aleks so
dinsiu it traukin.
"Sunaikink eliksyr".
Jis stovjo prie veidrod. Buvo apsirengs pakankamai padoriais dra
buiais, rastais Lourenso lagamine: juodos kelns, batai, diras... Ramzis
irjo savo atvaizd. Ivyks i Londono, jis n karto nebuvo nusims
diro su monetomis. Ir buteliukai blykiojo maose kienlse.
"Sunaikink eliksyr. Niekada daugiau nenaudok jo".
Jis apsivilko baltus markinius. Vos susitvark su kyriomis sagut-

- 320 mis. Prisimin pavargus, nir Elioto veid. "kalbkite Dulija grti
London, kol viskas ia pasibaigs".
U lango buvo Kairas. Toks pats triukmingas ir nenuspjamas, kaip
ir kiti iuolaikiniai miestai. Senais laikais tokio triukmo Ramzis niekada
nebuvo girdjs.
Kur j velnias neioja, t tamsiaplauk, mlynak tusi karalien?
Jis vl prisimin, kaip Kleopatra dsavo jo glbyje, kaip atlo galv... Tas
pats knas. "Mylk mane!" - suuko ji, kaip ir tada, prie daugel met,
ir isilenk tarsi kat. Jis prisimin jos ypsen - nepastamosios ypsen.
- Taip, misteri Aleksai, - pasak Volteris telefono ragel. - du imtai
pirm kambar. Tuojau atneiu js kostium. Praau paskambinti savo
tvui. Jis mis Stratford kambaryje. Nekantrauja igirsti js bals. Neri
mauja, nes vis dien js nemat. Tiek visko atsitiko, misteri Aleksai...
Bet ia ryys nutrko.
Volteris tuojau pat paskambino mis Stratford. Niekas nekl ragelio.
Nebuvo laiko laukti. Jis turjo paskubti ir nuneti kostium.
Kleopatra stovjo prie lango. Ji apsivilko prabangi sidabro spalvos
balin suknel, pavogt i tos parduotuvs. Kakl puo perl vrinys.
Karalien nemgo aukt ukuosen, jos plaukai visada juodomis ban
gomis laisvai krisdavo ant pei. Jai taip patiko... Lpose klaidiojo
graudi ypsena: ji vl pasijuto esanti maa mergait, prisimin, kaip b
giodavo po rm sod, slpdama veid po ilgais veliais plaukais.
- Man patinka tavo pasaulis, lorde Aleksai, - itar ji, stebdama Kairo
iburius ir vir jo pakibus blyk vakarin dang. Atrod, tarsi vaig
ds pasiklydo neregtoje iburi gausoje. Netgi pro al vaiuojani
main ibintai jai buvo avs. - Taip, man patinka tavo pasaulis. Viskas
jame patinka. Noriu turti pinig, troktu valdyti, ir kad tu visada b
tum alia.
Ji atsisuko. Aleksas irjo tokiomis akimis, tarsi ji bt jaunuol ei
dusi. duris pasibeld. Bet Kleopatra nekreip tai dmesio.
- Mieloji, itie dalykai ne visada bna vienas alia kito mano gyveni
me, - pasak Aleksas. - ems valdos, titulas, isilavinimas - tuo a galiu
pasigirti. Taiau pinig neturiu.
- Nesijaudink, - lengviau atsiduso Kleopatra. - Pinig bus, a tuo pa
sirpinsiu. Tik i pradi man reikia su kai kuo suvesti sskaitas. Turiu
nubausti t, kas mane skaudino. Atimti i jo tai, k jis atm i mans...
Vl pasibeld. Tarsi atsipeikjs, Aleksas nuskubjo prie dur. Tarnas
atne jo vakarin kostium.

- 321 - Js tvas jau ijo, sere. Bilietus paliko apaioje, dutje su js

vardu.
- Dkoju, Volteri.
Jis turjo visai nedaug laiko apsirengti. Udars duris jaunuolis vl
pavelg savo karalien - lidnai ir klausiamai.
- Ne dabar, - pabuiavusi Aleks and, pasak Kleopatra. - Juk
mes galime panaudoti ir ituos bilietus, taip? - ji pam nuo tualetinio
staliuko du i nuudyto studento pavogtus bilietus.
- Bet noriau tave supaindinti su tvu ir su visais kitais. Noriu, kad
jie tave pamatyt.
- inoma, inoma, mes btinai susipainsime. Bet i pradi pabki
me minioje... tik mudu. Kai tik panorsime, galsime prie j prieiti. Na,
praau...
Aleksas buvo pasirengs prietarauti, bet ji jau buiavo jaunuol,
glost jo plaukus
- Leisk man i alies pavelgti tavo buvusi mylimj Dulija Strat
ford.
- Bet dabar tai visai nesvarbu, - gteljo peiais Aleksas.

skyrius

Dar vieni "naujojo laikmeio" rmai - operos teatras. ia gausyb

apsikarsiusi prabangiais papuoalais, vilkini visokiausi spalv ba
linmis suknelmis moter ir elegantik vyr, apsirengusi baltais bei
juodais drabuiais. Kaip juokinga - spalvotai rengtis iimtin moter tei
s. O vyrai beveik vienodai apsitais, juos net sunku atskirti vien nuo ki
to. Kleopatra prisimerk: nuo drabui margumyno jai apraibo akys.
Milinika moni banga kilo plaiais laiptais. Kleopatra jaut j
nukreiptus susiavjusius vilgsnius ir spindjo i laims.
Lordas Samerfildas didiavosi ja ir jaudinosi.
- Tu ia i tikrj esi karalien, - sunabdjo jis, ir jos skruostai nu
raudo. Jis atsisuko vien i prekeivi, pardavinjani kakokius keis
tus daiktus, kuri paskirties moteris nesuprato.
- Teatriniai ironai, - paaikino Aleksas, teikdamas jai nematyt
daikt. - Ir praau dar duoti program.
- Kas tai?
Aleksas nustebs susijuok:
- Tu k, i dangaus nukritai? - Jo lpos paliet moters kakl, skruos
tus... - Prisidk prie aki, pareguliuok. tai taip. Dabar matai?

- 322 Ji buvo priblokta, net atoko: mons, buv viruje, pakibo tiesiai
vir jos.
- Koks domus daiktas! Kaip itaip?
- Jis padidina. - Aleks suavjo, kad ji nieko nra girdjusi apie to
kius dalykus.
domu, kaip Ramzis priprato prie toki ma "naujo laikmeio" pa
slapi? Tas pats Ramzis, kurio paslapting kapaviet vos prie mnes
aptiko "vargas Lourenas". Tas pats karalius, kuris pergamento ritin
liuose para apie savo meil Kleopatrai. Nejaugi Aleksas iki iolei neino,
kad ta mumija ir jo drauguis Ramsjus - vienas ir tas pats asmuo?
Bet i kur jam inoti? Nebent tik i beproio Dulijos pusbrolio Hen
rio odi? Bet kas juo patiks, juk niekas jo negerbia? O argi ji pati ka
daise patikjo yniu, vedusiu j urv?
Pasigirdo skambutis.
- Netrukus prasids.
Jie drauge pakilo laiptais. Kleopatrai atrod, kad juodu gaubia vy
tinti aureol, ir visi t pastebi, bet nusuka akis al, nenordami ibaidy
ti j meils. Meil... Kleopatra j pamilo. Tiesa, tai nebuvo tas visk nu
stelbiantis jausmas, kok ji jaut Antonijui... Tamsus, griaunantis, kuriam
karalien nepajg atsispirti. Ji pasirinko mirt, nes nesuvok gyvenimo
be mylimojo. O dabar ji vl prisikl. Ir puikiai inojo, kad iame, nauja
me jos gyvenime Antonijaus nebebus. Niekada.
Ne, tai buvo kitokia meil, velni, trapi, kaip ir pats Aleksas. Bet tai
buvo meil. Kokia kvaila ta Dulija Stratford! Tiesa, Ramzis galt suvi
lioti ir pai deiv Izid. Jei ne Antonijus, Kleopatra bt likusi tik su
Ramziu ir nieko kito nemyljusi. Ir jis t inojo.
Ramzis buvo ir tvas, ir mokytojas, ir teisjas, o Antonijus - blogas
berniukas, su kuriuo ji pabgo nuo pasaulio. Linksminosi tarsi vaikas
miegamajame, gr, kraustsi i proto, su niekuo nebendravo, kol paga
liau i kelions sugro Ramzis.
"Tai tai kaip tu pasielgei su savo laisve? Kuo pavertei savo gyveni
m"?
O k jai dabar daryti su savo laisve? Kodl jos jau nebekankina
skausmas? Todl, kad naujasis pasaulis toks nuostabus. Todl, kad ji turi
visk, apie k svajojo tuos paskutinius mnesius, kai romn kariuome
n artjo prie Egipto, kai Antonijus puol nevilt. Dar viena galimyb.
Dar vienas gyvenimas - be meils, nusviedusios Kleopatr tamsius mir
ties vandenis; dar vienas gyvenimas - be neapykantos Ramziui, atsisa
kiusiam igelbti jos lengvabd meilu ir sulaikiusiam karalien nuo
jos paios nuopuolio.

- 323 - Js didenybe, js dabar kakur toli, - tyliai itar Aleksas.

- Ne, ne, - atsak ji. - A su tavimi, lorde Aleksai.
Aplinkui mirgjo viesos. Palubje kabjs didiulis kritolinis vies
tuvas spindjo visomis vaivorykts spalvomis, ji girdjo tyl stikliuk
skambiojim, kai juos judino pro duris dvelks lengvas vlelis.
- O, irk, tai jie! - netiktai kteljo Aleksas, rodydamas laipt
vir.
Triukmas aplinkui nutilo - inyko iburiai, moni minios, j upl
do jaudulys. Ten stovjo Ramzis. iuolaikikais drabuiais, o alia jo
grauol moteris, glena, jauna, kaip Aleksas. Rusvi jos plaukai glotniai
suukuoti ir sukelti. Blyksteljo tamsios akys - jos vilgsnis atklydo j
pus, bet mergina j nepastebjo. Ten ir mielasis gerasis lordas Ruterfordas, pasiramsiuodamas sidabrine savo lazdele. Kaip Ramziui pavyko
apmulkinti visus ituos mirtinguosius? Milinas su isidraikiusiais plau
kais ir nemirtingumo yme veide.... O moteris alia jo kol kas mirtinga.
Ir atrodo ji kitaip. Isigandusi, sutrikusi, laikosi sikibusi Ramzio
- Tik ne dabar, mielasis, - maldavo Kleopatra.
jo pro al grupel moni ir minia ugo j.
- Bet, mieloji, bent jau pasakykime jiems, kad mes ia. Puiku! Jei jie
ia atjo, vadinasi, Ramz paliko ramybje. Viskas susitvark. Pitfildas
padjo.
- Duok man truput laiko, Aleksai, meldiu!
Ar jos tonas tapo sakmus?
- Gerai, js didenybe, - sutiko jaunuolis, nuolankiai ypteljs.
Toliau nuo j! Kleopatrai pasirod, kad ji dsta. Pakilusi laiptais
auktyn, ji apsidair. Tie mons jo pro aksomu udengtas duris. O
Aleksas j ved prieing pus. Garb Dievui!
- Taip, regis, ms vietos tolimiausiame kampe nuo rbins, - nusi
ypsojo jaunuolis. - Ko tu kukliniesi? Juk esi tokia nuostabi! Pati graiau
sia moteris pasaulyje.
- A pavyduliauju tavs, mielasis, bijau dl kiekvienos mudviej
drauge praleistos valandos. Patikk manimi - mons visk sugriaus,
lorde Aleksai.
- Na k tu, tai nemanoma, - naiviai atsak jaunuolis.
Eliotas stovjo prie dur uuolaidos.
- Kurgi, po velni, dingo Aleksas? Kas j taip sudomino, kur tokiu
metu jis gali bti? Mano kantryb ne gelein...
- Eliotai, nejaugi neturite daugiau kuo rpintis? - paklaus Dulija. -

- 324 Tikriausiai surado koki nors eilin amerikiet paveldtoj. Trei di

dij meil per i savait.
Jie jau jo lo. Eliotas nenoriai nusiypsojo Dulijai. Jis staiga prisi
min moter automobilyje: skrybl, kaspinai, palaidi plaukai... Galbt
jo snui pagaliau nusiypsojo skm.
Milinikas pusiau apvalus amfiteatras. Tolumoje scena, paslpta po
sunkia virpania uuolaida; emiau scenos, didiulje duobje, vyr bei
moter sambris. I stygini instrument bei trimit jie igauna klaikius
garsus. Kleopatra delnais prisideng ausis.
Aleksas laipteliais nusived j emyn prie pirmosios eils. ia prie pat
turkl buvo sustatyti minkti raudoni krslai. Karalien pavelg kai
r pus. Pro blanki vies prie prajimo ji pamat Ramz ir alia jo - i
blykusi moter lidnomis akimis. savo viet sdosi lordas Ruterfor
das. Jam i deins jau sdjo tamsiaodis egiptietis, apsirengs taip pat
prabangiai, kaip ir visi kiti.
Ji pamgino nukreipti vilgsn al, bet negaljo atitraukti aki. Kle
opatra net pati nesuvok, kodl jai buvo taip neramu... Po to Ramzis ap
kabino t moter, priglaud prie savs. Dulij nuleido akis ir jos skruos
tu nuriedjo aara. Karalius j pabuiavo, ji prigludo dar tviriau ir gr
ino buin.
Kaip skaudu tai matyti! Tarsi atriu peiliu kakas bt brkteljs
per veid. Virpdama visu knu, Kleopatra nusisuko ir smeig akis
tams.
Jai norjosi kaukti i skausmo. Bet kodl? Neapykanta merginai u
liejo j, tarsi ugnis degino krtin. "Duok Antonijui eliksyro!"
Staiga milinika sal paskendo tamsoje. Prieais ijo kakoks vyri
kis; irovai pratrko aplodismentais, perauganiais nepakeniam
triukm. spdinga, kaip ir viskas itame naujame laikmetyje, tik labai
keista...
Vyrikis nusilenk, pakl auktyn rankas, paskui pasisuko muzi
kantus, kurie tuo tarpu jau buvo nurim ir sdjo tyliai. Jis dav signal,
ir muzikantai pradjo groti. Garsas stiprjo... muzika skambjo vis nuo
stabiau.
Regis, tie garsai sujaudino karalien. Moteris pajuto, kaip Alekso del
nas paliet jos rank. Stebuklingi garsai apgaub j, kakur nusineda
mi skausm.
- Naujieji laikai, - sunabdjo ji. Nejaugi ji taip pat verkia? Kleopat
ra nenorjo niekam jausti neapykantos! Ir ito skausmo nenorjo! Ir vl
jos atmintyje pasirod tamsa, o toje tamsoje Ramzis. Gal tai buvo kapa-

- 325 viet? Ji net pajuto, kaip jos burn liejasi gyvybs eliksyras. Ir staiga jis,
apimtas siaubo, atoka nuo jos. Ramzis! Nejaugi ji tikrai apgailestauja,
kad Ramzis taip pasielg? Ir tikrai linki jam paties blogiausio?
Ji gyva!
Eliotas ikio galv apviest foj, kad galt perskaityti ratel.
- Ratelis guljo pas viebuio durinink, sere, - aikino berniukas,
laukdamas savo arbatpinigi, kuruos grafas jau laik rankoje.
"Tve, pasimatysime operoje arba puotoje. Atleisk u
bet a susipainau su nepaprasta moterimi. Aleksas".

paslaptingum,

Ramzis nesitikjo, kad spektaklis jam suteiks malonum. Jis vis dar
pyko ant Elioto, kuris atitemp juos ia. Bet opera buvo puiki... nors ir
kvaila. Storuliai "egiptieiai" kakur apaioje, nupiet ventovi bei
statul fone, dainavo ital kalba... Bet pati muzika paverg ird, nors,
atrodo, Dulija dar labiau susigraudino. Prisidengusi tamsa, mergina pa
djo galv jam ant peties. ios valandos nebuvo tokios baisios, kaip Ram
zis sivaizdavo. Jo irdyje gim nedrsi viltis, jog Kleopatra tikriausiai i
vyko i Kairo, pasimet milinikame naujame pasaulyje, ir dabar nebe
reiks jos iekoti. Ta mintis ir diugino j, ir baugino. Prabgs dienos,
mnesiai. Kuo pasibaigs begalin tos moters vienatv? Prie k atsigr
jos niris?
Kleopatra pakl stebuklingus teatrinius ironus. Pavelg Ramz,
Dulija. Nusistebjo, kaip aikiai viskas matyti... Moteris verk. Tamsios
jos akys buvo smeigtos scen, kur kakoks neauga dainavo nuosta
bi "Dievikosios Aidos" arij. Jo balsas buvo stiprus, o melodija tokia
nuostabi, jog irdis galjo plyti i lidesio.
Ji jau buvo benuleidianti ironus, kai staiga Dulija kak paku
djo Ramziui. Jie abu pakilo. Mergina nujo u uuolaidos, o jis nusek
i paskos.
Kleopatra paliet Alekso rank.
- Pasilik ia, - pakudjo ji.
Regis, jaunuolis nieko netar. Net nemgino jos sulaikyti. Kleopatra
greitai perjo per teatro lo ir smuko erdvi antrojo aukto sal.
Sal buvo beveik tuia. Tarnai, stovintys u aukt prekystali, py
l grimus keliems seniams, kurie atrod pakankamai apgailtinai. Vie
nas j buvo suirzs ir mgino atlaisvinti ikrakmolyt markini apy
kakl.

- 326 Atokiau, prie lango, sdjo Ramzis su Dulij. Jie kalbjosi taip tyliai,
jog nieko nesigirdjo. Kleopatra prislino ariau, pasislp u auktuose
vazonuose augani didiuli gli krm ir pasitelk pagalb iro
nus: j veidai priartjo, bet odi, suprantama, ji negirdjo.
Dulij Stratford papurt galv, kako atsisakydama. Ramzis pa
m j u rankos. Apie k jis kalba su tokia aistra? Kaip jis maldauja jos!
Kleopatrai pastamas tas atkaklumas, mokjimas tikinti. Bet Dulij
Stratford tvirta.
Staiga mergina paoko, suspaud rankoje nedidel rankin ir nusku
bjo prie ijimo. Ramzis griebsi u galvos.
Kleopatra tyliai nuslino paskui Dulij, glaustydamasi prie sienos, ir
melsdamasi, kad Ramzis nepasiirt t pus.
Dulij dingo u medini dur, ant kuri buvo uraas:
DAM KAMBARYS
Kleopatra sutriko, neinodama, k toliau daryti. Ir staiga igirdo ka
kok bals. Tai buvo jaunas tarnas:
- Ar iekote dam kambario, mis? tai jis.
- Dkoju. - Kleopatra nujo t pus. Tikriausiai tai kakokia visuo
menin patalpa...
Ai Dievui, ia nieko nra. Dulij atsisdo ant kratins kds prie
ilgo stalo ir minut sdjo nebyli, usidengusi delnu akis.
Gatvmis klaidioja pabaisa, pavojinga btyb, o jie ia sdi usidar
ir klausosi muzikos. Apsimeta, kad nieko neatsitiko. Tarsi nebuvo t bai
si mogudysi, tarsi jos daugiau nepasikartos.
Bet blogiausia, kad Ramzis pats provokavo gin: laik j u rankos,
kalbjo, jog bijo j prarasti.
O Dulij savo ruotu auk:
- Veriau niekada nebiau tavs sutikusi! Jau veriau Henris bt
ubaigs savo kraup darb!
Nejaugi ji galjo taip pasakyti? Jis stipriai suspaud merginos rie.
Dar dabar skauda. Dulij sdjo viena ir verk. Jos nabdesys tyliai ai
djo altame kambaryje.
- Dulij, - pasak Ramzis, - a padariau bais dalyk. Pats inau.
Bet dabar kalbu apie mudu. Tu gyva, tu grai, turi nuostabi ird...
- Ne, nieko daugiau nesakyk...
- Igerk gyvybs eliksyr ir amiams pasilik su manim.
Ji nebeitvr, paoko ir nubgo. Ir dabar tai sdi viena ir rauda.

- 327 Mgino nusiraminti, surikiuoti mintis, bet jai nepavyko. tikinjo save,
jog privalo visk pergalvoti, rimtai pamstyti apie ateit. Pamirti it
lidn istorij ir rpintis artimais monmis. Reikia isiskirti su iuo pa
slaptingu mogumi, taip nelauktai ir audringai atjusiu jos gyvenim ir
visk sujaukusiu... Bet tai buvo nemanoma.
Kai dam kambario durys prasivr, Dulija nuleido galv ir usi
deng nosine veid, mgindama giliai kvpuoti ir nusiraminti.
Baisu, jei kas nors j toki pamatys. Merginai norjosi pabgti atgal
viebut ir pabti vienai. Bet kodl ia jusi moteris atsisdo taip arti
jos? Dulija nusisuko. Reikia suimti save rankas. Kaip nors iksti i
nakt. Dl Elioto. Nors jai jau atrod, kad grafas taip pat nelabai ino, k
daro. lapia nuo aar nosine Dulija nusiluost akis.
Jos vilgsnis sustojo ties veidrodiu. Nejaugi ji kraustosi i proto? Gre
ta sdjusi moteris dmiai velg j didiulmis ydromis akimis. Ji
buvo tik u keli coli nuo Dulijos, tokia keista, palaidais garbanotais
plaukais, dengianiais peius bei nugar.
Mergina pasisuko veidu nepastamj. Isigandusi atlijo ir atsir
m ranka veidrod.
- O Viepatie!
J taip purt, kad rankos tirtjo.
- Taip, tu visai miela, - emu balsu taisyklinga angl kalba pasak
moteris. - Bet savo stebuklingojo eliksyro jis tau nedav. Tu esi mirtinga.
- Kas js? - vis dar neatgavo kvapo Dulija. Bet ji jau t inojo...
- Ar tu j kitaip vadini? - paklaus nepastamoji grauol, pasilenku
si visai prie pat merginos. Jos ilgi tanks plaukai udeng vies. - Kodl
jis mane prikl? Kodl jis tau nedav eliksyro?
- Palikite mane ramybje! - sunabdjo Dulija. Ji visa drebjo. Pa
mgino atsistoti, bet moteris spraud j kamp tarp sienos ir veidro
dio. Mergina vos nepradjo aukti i baims.
- Kol kas tu gyva, - nabdjo moteris, - tokia jauna, velni tarsi gl,
kuri taip lengva nuskinti...
Atrod, jog Dulija lys sien. Jeigu ji pastums it moter, ar pavyks
isilaikyti ant koj? Ji tokia stipri - kain ar pavyks nuo jos pasprukti. Ir
ji vl pajuto beprarandanti smon. Lygiai taip, kaip pamaiusi i sarko
fago kylant Ramz.
- Baisu, tiesa? - toliau kalbjo moteris. - Jis leido numirti mogui, kur
a myljau. O dabar a privalau sulauyti it glyt. Nieko nepadarysi.
Dulija Stratford gyva, o Antonijus seniai mirs. Juk tai neteisinga.
- Viepatie, padk man! - sudejavo Dulija. - Padk mums abiems.
Leisk man ieiti. Meldiu.

- 328 Moters ranka sugrieb j u kaklo. Skausmas buvo nepakeniamas,

Dulija duso... atsitrenk galva veidrod. Ji buvo beprarandanti smo
n.
- Kodl turiau tavs nenuudyti? Na, pasakyk! - kudjo Dulijos
aus kimus balsas.
- Ramzi! - suriko dusdama Dulija. - Ramzi!
Atsidar durys, ir dam kambar jo dvi moterys. Jos sustingo vie
toje. Kleopatra paoko ir puol prie ijimo. Grubiai nustmusi nuo kelio
vien moter, sutviskjusi sidabrins spalvos prabangia suknele, moste
ljusi juodais garbanotais plaukais, ji dingo koridoriuje.
Dulija raudodama sudribo ant grind.
Subgo mons, girdjosi ingsniai, triukmas. Pagyvenusi, apskrito
veido moterik padjo merginai atsikelti. Jos rankos buvo putlios ir il
tos.
- Man reikia rasti Ramz, - pasak Dulija. Ji pamgino prasiverti
prie dur. Kita moteris prilaik j, vl pasodino kd.
- Atnekite jai vandens!
- Ne, greiiau ileiskite mane i ia!
Pagaliau Dulija prijo prie dur ir prasibrov pro br smalsuoli.
Ramzis skubjo prie jos. Mergina puol jo glb.
- Ji buvo ia, - sunabdjo Dulija jam aus. - Kalbjosi su manimi.
Liet mane. - Dulija parod savo kakl - iki iol skaudjo. - Kai jo
moterys, ji pabgo.
- Kas jums atsitiko, mis?
- Mis Stratford, kas ia atsitiko?
- Dkoju, dabar jau viskas gerai.
Ramzis apkabino mergin ir nuved toliau nuo vis.
- A maiau tik moter. Su ja buvo aukta juodaplauk moteris.
Ramzis atved Dulija foj prie los. ia buvo ramu.
Pro aaras ji pamat pasilenkusius prie jos Eliot ir Samir. Igirdo
lyki muzik, sklindani i u portjeros. Samiras pyl bokal am
pano. Kokia nesmon - ampanas!
- Ji kakur ia, irov salje. Dieve, ji primena nuostab demon!
Dievait! Ramzi, ji mane pasta, ino mano vard. Ji adjo atkeryti u
Antonij. Ramzi, ji mane pasta!
Jo veid ikreip pyktis. Staiga Ramzis puol prie dur. Dulija pa
mgino j sustabdyti ir parvert bokal su ampanu.
- Ne, neieik, nepalik mans! Ji vos mans nenuud Ramzi! Ji gyvas
mogus, jauia taip pat, kaip ir kiti mons. O Ramzi, k tu padarei! K
a padarau!

- 329 -

* * *

irov salje nuskambjo skambutis. mons pasuko prie praji

mo. Aleksas tikriausiai jos ieko, jis gali susitikti su savikiais.
Kleopatros galva , ji niekaip negaljo atsitokti.
Stovjo paiame aukiausiame metaliniame balkone. Deinje pus
je pro duris skverbsi viesa, viduje girdjosi triukmas. Miestas primin
ryki ibint, em stog, vieiani pastat bei bokt sankaup. Ni
lo i ia nesimat. Bet tai nesvarbu. Oras buvo vsus, kupinas gaivaus
alumos aromato.
Staiga Kleopatra igirdo bals:
- Js didenybe, a visur js iekojau.
- Apkabink mane, Aleksai, - sunabdjo moteris. - Apkabink tvirtai.
- Ji giliai atsikvp, pajutusi, kaip prie kno prisiliet velnios jaunuolio
rankos. Jis atsargiai nuved moter prie metalini laipt, vedani kit
balkon, ir pasodino ant laiptelio.
- Tau negera, - pasak jis. - Reikia atneti ko nors atsigerti.
- Ne, niekur neik, - vos girdimai itar ji. Apimta nebylios nevilties,
Kleopatra velg miesto iburius. i akimirk jai norjosi, kad iuolai
kinis miestas prasmegt skradiai, dingt, inykt... Jai tai bt vienin
tel ieitis. Jai ir itam nekaltam, mielam, nieko nenutuokianiam jau
nuoliui, kuris glamonjo ir buiavo j.
- K a darau? - lotynikai sumurmjo karalien. - K jauiu? Tai siel
vartas ar pyktis? Kas mane taip kankina?
Pati to nenordama, ji skaudino jaunuol. Ar jis suprato jos itartus
odius?
- Atverk man ird, mieloji, - valgiai pasak Aleksas. - A myliu ta
ve. Pasakyk, kas tau neduoda ramybs. Nenoriu, kad sielvartautum.
Galbt galsiu kuo nors tau padti.
- Tikiu tavimi, jaunasis lorde, - atsak ji. - A taip pat tave myliu.
Ko ji norjo? Nejaugi kertas ugesins j draskant nir? O gal ji su vis
kuo susitaikys, pasiims jaunj lord Aleks ir paspruks nuo savo mokytojo,
nuo mogaus, kuris j sukr? Akimirk jai pasirod, jog skausmas praris
visk - mintis, vilt, vali. Po to atjo supratimas. Ir vl nuvito ilta saul.
itaip aistringai mylti ir itaip kraupiai neksti? Gal tai ir yra tikra
sis gyvenimas? Dabar ji vl gyvena, vadinasi, vl diaugiasi ir kenia...
Paskutinis veiksmas artjo prie pabaigos. Eliotas nuobodiaudamas
velg prabangi scen, kapavietje besikankinanius meiluius ir gie
dani mald princes Amneris.
Ai Dievui, greitai baigsis! iuo metu net puikiausias Verdio kri-

- 330 nys atrod visika nesmon. O dl puotos, tai jiems reikia tenai tik pasi
rodyti ir ikart nuvesti Dulija jos kambar.
Vargel buvo visikai palusi. Visa virpjo ir sdjo foj, prisiglau
dusi prie Ramzio. Ji niekaip nenorjo paleisti mylimojo. Todl pertrauk
metu koridoriais mirinjo Eliotas su Samiru, vis dar tikdamiesi surasti
t baisi moter. Juk Eliotas j bt atpains. O Samiras dairsi sidabro
spalvos suknels bei palaid ilg plauk.
Jos niekur nebuvo. Tiesiog stebtina! inoma, ji galjo ieiti ikart po
to, kai upuol Dulija. Bet i kur ji pasta Dulija? tai kur msl. Ir
kaip j ia surado?!
Ir kas dar labiau keista - jie taip ir nesutiko Alekso. Kakoks likimo
poktas. Gal ir gerai, kad snus liko nuoalyje nuo vis it vyki. Tik
riausiai bus galima isisti j London be joki paaikinim.
Dabar Eliotas net neabejojo, kad rytoj dieniniu traukiniu Dulija taip
pat ivyks namo. O jis pats pasiliks Kaire ir lauks, kol viskas pasibaigs.
Jau buvo nusprsta, jog Samiras ivyks drauge su Dulija, nes Aleksas
nieko neino apie pastarj dien vykius, todl negals nei jos apsaugo
ti, nei tinkamai ja pasirpinti.
Samiras pagyvens Dulijos namuose, kol sugr Ramzis. Kas bus su
Eliotu, kol kas neaiku. Bet jis pasiliks. Privalo t padaryti. O Dulija rei
kia iveti kuo toliau.
Paskutinis duetas pasiek kulminacin moment. Eliotas negaljo
daugiau klausytis. Jis pasim savo teatrinius ironus ir pradjo dairytis
po sal. Aleksai, kur tu, velniai tave raut!? Grafas ltai prabgo akimis
kairija parterio puse ir pasisuko dein.
ili plaukai, tviskantys deimantai; vyrai snaudia; burnos u pabalu
si s praviros... tai eina avi moteris juodais palaidais plaukais. Priei
na prie pirmosios los eils. J u rankos laiko Aleksas...
Eliotas apmir.
Padidino vaizd. Moteris atsisdo Aleksui i kairs. Tik ne irdies
priepuolis, Eliotai, jau pakankamai prisiirjai! Aleksas pasisuko ir pa
buiavo moter skruost, o jos akys buvo smeigtos scen, kapaviet,
uvusius meiluius. Po to ji atsisuko Aleks. Moters akyse lidesys,
skausmas... ji padjo galv jam ant peties.
- Ramzi, - sunabdjo Eliotas. Jis suerzino kaimynus, gretimoje lo
je kakas atsibudo. Bet Ramzis j igirdo, prijo ir pritp alia.
- Pavelkite tai ten! Ji su Aleksu! - jo nabdesys primin dejon.
Perdavs Ramziui ironus, Eliotas pavelg dvi tolimas figras. Ir pa
stebjo, jog Kleopatra pakl prie aki binokl. Ji irjo juos!
Grafas igirdo, kaip Ramzis sumyk.

- 331 Aleksas atsisuko juos, linksmai pamojavo.

Duetas baigsi tylia ilga gaida. Sugriaudjo aplodismentai. I vis
pusi girdjosi ksniai: "Bravo!" Usideg viesos. mons kilo i savo
krsl.
Dulij su Samiru stovjo tarpduryje.
- Kas atsitiko? - paklaus mergina.
- Jie ieina. A einu paskui juos, - pasak Ramzis.
- Ne! - suriko Dulij.
- Dulij, ji su Aleksu Savarelu. Ji suviliojo grafo Elioto sn! - Jis at
sisuko Eliot su Samiru: - Likite su Dulij. Nuveskite j viebut.
Pasieks lo, Ramzis suvok pavlavs. Jie jau buvo ij. Atviros vi
sos durys. I j jo mons. Ramzis puol prie mezonino, ketindamas ap
irti pagrindiniais laiptais besileidiani mini. Dabar jis suras juos.
Pribgs prie pagrindinio ijimo, pamat Dulij su Eliotu bei Sami
ru. sikibusi Samiro rank, mergina buvo panai vaiduokl. Eliotas vos
bepavilko kojas. Jo veidas baltas kaip drob.
- Beviltika, - sudejavo Ramzis. - A vl juos pameiau.
- Ms paskutin galimyb - puota, - pasak Eliotas. - Tai jos aidi
mas. Aleksas nenutuokia, kas ia vyksta. Jis pasak, jog susitiks su mu
mis operoje arba puotoje.

skyrius

Jie nujo paskui moni sraut. Ijo i teatro pastato ir per aikt pa
suko viebuio link.
Kleopatra net neabejojo, jog Ramzis juos persekioja. O lordas Ruter
fordas irgi btinai ateis puot, vildamasis igelbti savo sn.
Ji dar nenusprend, kaip pasielgs. Susitikimo ivengti bus nelengva.
Pasakys kakokius odius, o kas po to? Ji troko laisvs, bet neinojo,
kur eiti ir k padaryti, kad galt bti laisva.
Toliau udyti? Juk tai nra ieitis. Kuo toliau, tuo labiau ji lyktjosi
udymu. Taip beprotikai, taip neapgalvotai ji pasielg. Dabar Kleopat
rai buvo gaila net to mogaus, kuris j aud. Nesvarbu, kas jis toks, juk
jis mogus.
Jai btina suprasti, kodl Ramzis sugrino j gyvenim. Tada inos,
k toliau daryti. O gal geriausia bt nuo jo pabgti?
Kleopatra pavelg triukmingai prie viebuio privaiuojanius au
tomobilius. Kodl dabar pat nepabgus drauge su Aleksu? Juk ji turi pa
kankamai laiko. Gals vliau susirasti savo buvus mokytoj, mog, ku-

- 332 ris vadovavo jos emikam gyvenimui, kuris vliau j vl neinia dl ko

prikl.
Akimirk kakokia baisi nuojauta nusmelk Kleopatros ird. Ji tvir
iau sikibo Aleksui parank, o jaunuolis vl padrsino j savo kerinia
ypsena. Kleopatra nieko nepasak. Kol jiedu jo laiptin ir nusek pas
kui mini plaiais laiptais, ji vis dar jautsi sutrikusi.
Antrame aukte buvo didiul oki sal, kur kas erdvesn u t, ku
ri vakar Kleopatra mat pirmame aukte. Kairje pusje prie sienos sto
vjo staltiesmis utiesti stalai; pati sal atrod bekrat; kakur grojo or
kestras, taiau pro moni sraut jo nesimat. Nuo aukt, dailiomis len
telmis ikalt lub buvo nukarusios auksaspalvs uuolaidos. Kaip itie
mons mgsta gipsinius ornamentus - ir durys ir langai ipuoti lipdi
niais, primenaniais plakt grietinl... Poros jau sukosi pagal muzik.
Atrod, tarsi nuo nukarusi milinik viestuv lajo viesa. Po vis
patalp mirinjo tarnai, neiodami padklus su balto vyno bokalais.
- Kaip mes ia juos surasime? - jaudinosi Aleksas. - O, a taip nekan
trauju supaindinti juos su tavimi!
- Tikrai? - sunabdjo ji. - O k, jeigu jie nepritars tavo pasirinkimui,
lorde Aleksai?
- Kokius keistus dalykus kalbi, mieloji, - naiviai nustebo jis. - Tai ne
manoma. O jei taip ir bt, tai neturi jokios reikms.
- Myliu tave, lorde Aleksai. Kai pamaiau tave pirm kart, nema
niau, kad taip nutiks. Tik pagalvojau, kad esi jaunas, mielas, ir man bus
malonu tave apkabinti. O po to pamilau.
- Puikiai suprantu, apie k kalbi, - sunabdjo jaunuolis, o jo akys
keistai blizgjo. - Tu tuo stebiesi? - Atrod, tarsi jis kako nepasako iki
galo, mgina paaikinti, taiau jam stinga odi. Jis kakoks lidnas;
Kleopatra i pat pradi pastebjo t lides jame, ir dabar suprato, kad
ji ir yra to lidesio prieastis. Tas lidesys - tai atsakas tai, k Aleksas
mato jos akyse.
Kakas paauk Aleks vardu. Jo tvas. Kleopatra nesunkiai atpaino
t bals.
- Atmink, a tave myliu, Aleksai, - pakartojo moteris, kakodl bda
ma sitikinusi, jog atsisveikina su jaunuoliu. Ir itie odiai jai atrod pa
tys tinkamiausi.
Ji atsisuko ir pamat, kaip visi jie ieina pro atviras duris
- Tve, Ramsjau! - pasak jaunuolis. - Taip diaugiuosi jus matyda
mas.
Kleopatra jautsi tarytum sapne. Aleksas paspaud Ramziui rank,
o tas iplts akis irjo Kleopatr.

- 333 - Mieloji, - tarsi i toli atsklido Alekso balsas, - leisk tau pristatyti ma
no tv ir artimus draugus. Na, js didenybe... - Netiktai jaunuolis nu
tilo ir tyliai sunabdjo: - A net neinau tavo tikrojo vardo.
- Kodl gi, inai, mielasis, - atsak moteris. - Pasakiau tau vard jau
pirmojo ms susitikimo metu. A Kleopatra. Mudu su tavo tvu pas
tami, kaip, beje, ir su tavo draugu Ramsjumi. Juk taip tu j vadini? Ir su
tavo drauge Dulija Stratford buvome susitikusios.
Karalien pavelg lord Ruterford; muzika ir triukmas j apkur
tino.
- Leiskite padkoti jums, lorde Ruterfordai, kad buvote man toks ge
ras. Net neinau, k be js biau dariusi? O a tokia nedkinga...
Jai buvo neramu. Jei pasiliks ioje salje, ji us. Taiau Kleopatra ne
judjo i vietos, mlungikai sikibusi Alekso rankos. Jaunuolis nieko ne
suprasdamas irjo tai j, tai savo tv.
- Nieko nesuprantu. Judu tikrai buvote susitik?
Staiga Ramzis eng pirmyn. Jis grubiai sugrieb Kleopatr u ran
kos ir nutemp toliau nuo Alekso.
- Man reikia su tavimi pasikalbti, - pasak ji, velgdamas moter i
viraus. - Dabar. Akis ak.
- Ramsjau, dl Dievo, k tu darai?
Visi valgsi juos.
- Aleksai, pasilik ia, - pasak Eliotas.
Ramzis nutemp Kleopatr toliau.
- Paleisk mane, - sunabdjo ji.
Tarsi pro rk Kleopatra pastebjo, kaip Dulija Stratford apstulbusi
puol prie egiptieio, o grafas Ruterfordas mgino sulaikyti sn.
Karalien nirtingai pasimuist ir isiver i geleini Ramzio
gniaut. mons, mgin apsimesti, kad juos neiri, nusteb aiktel
jo. Nors muzika tebeskambjo, balsai aplinkui nutilo.
- Mudu pasikalbsime tuomet, kai a to panorsiu, mano dievinamas
mokytojau! Tu vl lendi mano gyvenim? Vl, kaip ir praeityje, nori at
imti i mans malonum.
Pribgo Aleksas. Kleopatra apsivijo j rankomis, taiau Ramzis vl
perjo puolim.
- Velniai raut, Ramsjau, kas ia vyksta? - protestavo Aleksas.
- Sakau, kad mudu turime pabendrauti prie keturi aki, - pasak
Ramzis Kleopatrai, nekreipdamas jokio dmesio jos meilu.
Jos niris aplenk odius, o odiai - mintis:
- Manai, jog gali priversti mane daryti, k tu nori! Atkerysiu tau u
tai, k su manimi padarei! Tai bus iaurus kertas!

- 334 Ramzis vl atpl j nuo Alekso, kur ia pat grieb glb jo tvas.
Atsisukusi, Kleopatra pastebjo, kaip Aleksas dingo minioje. Ramzis su
ko j tarp okani por ir nepaleido, nepaisydamas nirtingo moters pa
siprieinimo. Viena ranka laikydamas u rieo, kit udjo ant talijos.
Salia j okj poros ritmingai judjo. Ramzis m sukti Kleopatr.
- Dink i ia! - sunypt karalien. - Manai, kad a ta pati beprot,
kuri pamatei senojo Kairo lnelje? Manai, esu tavo verg?
- Ne, a matau, jog tu pasikeitei. - Jis prabilo lotynikai. - Kas gi tu esi
i tikrj?
- Tavo magija sugrino man prot bei atmint. Bet mano patirtos
kanios liko manyje, ir dabar nekeniu tavs labiau nei bet kada.
Ramzis apstulbo. Jis ir pats ne maiau kentjo. Gal bt geriau, jeigu
Kleopatra jo pasigailt?
- Tu visada buvai nepakartojamai avus, kai sksdavai kaniose! krito ant Ramzio galvos jos odi krua. - Ir kai teisdavai kitus! Bet ne
su nei tavo verg, nei tavo nuosavyb! Priklei mane gyventi, todl no
riu gyventi laisvai.
- Tai tu, - sunabdjo Ramzis. - Tai tikra karalien Kleopatra, kuri
buvo ir impulsyvi, ir imintinga. Kuri myljo nesvarstydama. Kuri visada
inojo, kaip pakerti ir valdyti.
- Taip, tai tiesa. A ta karalien, kuri maldavo tavs igelbti vien
mirting vyr. Bet tu atsisakei padti. Tu egoistas, piktas, niekingas
mogus.
- Ne, juk pati inai, kad tai netiesa. - Tas pats avesys, sugebjimas
tikinti, tas pats sitis, nevaldoma valia... - Tai buvo klaida. Baisi klaida.
- O a? Ar a irgi buvau klaida?
Ji mgino isilaisvinti, bet niekaip negaljo. Ramzis vl privert j pa
klusti muzikos ritmui ir suko ratu. Kleopatr liet okani dam sijonai,
juos akivaizdiai stebjo...
- Prajusi nakt tu pasakei, jog mirdama aukeisi mans. Gyvai
nuodai tave suparalyiavo. Ar tu sakei ties?
Ji vl pamgino isiverti i vyrikio glbio.
- Nieko mans neklausink!
Ji itrauk rank, bet Ramzis vl j sugrieb. Dabar visi pastebjo,
kas ia vyksta. juos pasisuko aplinkini galvos. Viena po kitos sustojo
okusios poros.
- Atsakyk man, - reikalavo Ramzis. - Ar tikrai aukei mane tomis pas
kutinmis minutmis? Ar tai tiesa?
- Tu nori pateisinti savo veiksmus? - Ji privert Ramz sustoti. Dau
giau jis negali tampyti jos paskui save. - Man buvo baisu. Jauiau, jog

- 335 mirtu, - prisipaino Kleopatra. - Tai buvo baim. Tai ne meil. Tikiesi,
jog kada nors atleisiu tau u tai, kad leidai numirti Antonijui?
- O taip, tai tu! - velniai pasak Ramzis. Jie stovjo nejuddami. - Tai
tikrai tu. Mano Kleopatra. Dviveid, aistringa... Tai tu.
- Taip. Ir a nemeluoju sakydama, jog nekeniu tavs! - suriko ji. I
moters aki pasipyl aaros. - Ramzi Prakeiktasis! Prakeikiu t dien,
kai sauls spindulys apviet tavo kapaviet. Ir kada tavo meilut Dulij
negyva guls prie tavo koj, kaip kadaise guljo Antonijus, tada tu tikrai
suinosi, kas yra imintis, kas yra meil, koki gali turi ta, kuri uka
riauja ir valdo. Tavo Dulij Stratford mirtinga. Nusukti jai sprand tas
pats, kas nulauti nendrs stieb.
Nejaugi ji norjo itarti btent iuos odius? Ji ir pati neinojo. Tik
inojo, kad j valdo ir meil, ir neapykanta. Ir kad ie jausmai tarsi ugnis
degina siel. Ji nirusi atoko nuo Ramzio, pasirengusi bgti.
- Ne, tu jos nepaliesi. Ir Alekso taip pat! - lotynikai suuko karalius.
- Ir nieko kito nepaliesi. Kleopatra pastm i kelio kakoki por. Mote
ris suriko, vyrikis ugriuvo ant savo partners. Kiti okjai prasiskyr,
duodami jai keli. Kleopatra atsisuko, pamat Ramz, irint j, igirdo
jo odius:
- Tu nespsi to padaryti, nes vl atsidursi karste! Tamsoje!
Ji simai mini. I visur girdjosi ksniai. Prie save Kleopatra pa
mat atidarytas duris. Padvelk laisve. Ir ji nukr kiek tik kojos nea.
- Palauk, sustok, iklausyk mans! - auk Ramzis.
Prie pat dur ji dar kart atsisuko ir pamat Aleks. Jis laik Ramz
u rankos.
- Sustokite, Ramsjau, leiskite jai ieiti!
Dabar ir kiti vyrai apsupo Ramz.
Karalien ibgo ant laipt. Aleksas auk j, maldavo palaukti. Jo
balse nebuvo baims. Bet Ramzis btinai isiver i t moni rank.
Niekas negals jo sulaikyti. Jo grasinimai tebeskambjo Kleopatros ausy
se.
Laikydamasi u turkl, ji nubgo laiptais emyn, kaukdama
auktais kulniukais.
- Js didenybe! - auk Aleksas.
Jis puol prie ijimo. Tuo metu prie dur kaip tik sustojo automobi
lis. Tarnas atidar dureles. I mainos ilipo vyras ir moteris.
Kleopatra atsisuko: Aleksas leidosi laiptais, jam i paskos bgo Ram
zis.
- Js didenybe! Palaukite!

- 336 Ji pastm tarn, apibgo aplinkui main, atsisdo prie vairo ir u

djo koj ant pedalo. Jau mainai pajudjus, Aleksas atidar dureles ir
griuvo ant priekins sdyns greta Kleopatros. Moteris sukteljo vair,
vos nelk sod, bet sugebjo suvaldyti automobil ir ivaiavo gatv,
vedani bulvar.
- O Viepatie! - suriko Aleksas, stengdamasis perrkti vj. - Rams
jus sdo kit main, jis mus persekioja!
Ji atliko pavojing posk, vos nesusidrusi su priekyje vaiavusia
maina ir ilk laisv juost.
- Tu mus umui!
Moteris palinko priek, jos veid nudegino ledinis vjas. Teko pa
lusiai sukioti vair, aplenkiant ltai judjusias mainas. Aleksas kako jos
pra, maldavo, taiau Kleopatros ausyse tebeskambjo Ramzio balsas:
"Tu vl atsidursi karste! Tamsoje!"
Bgti! Reikia kuo greiiau sprukti.
- Neleisiu, kad jis tave nuskriaust.
Galiausiai jie ivaiavo plent, vedant i miesto. Kelias buvo laisvas.
Kleopatra n minutei neatleido greiio pedalo.
Kakur tolumoje stksojo piramids, o u j - dykuma. Kaip jai ten
pasislpti? Kur pabgti?
- Ar jis neatsiliko? - suriko Kleopatra.
- Ne, bet jis nieko pikto tau nepadarys! Iklausyk mans!
- Ne! - suriko ji. - Net nebandyk mans sulaikyti!
Aleksas pamgino ja apkabinti, taiau ji atstm jaunuol. Automobi
lis trukteljo, nuvaiavo nuo grindinio ir nuriedjo per suplkt sml.
Toli dykumoje mirgjo iburiai.
Kakur deinje, tamsoje sumirkiojo akinantys traukinio ibintai. Jie
artjo. Po to pasigirdo tas pats kraupus lokomotyvo signalas. O dievai,
kur jis?
J apm siaubas. Jau girdjosi rat dundjimas.
- Kur jis? - suriko Kleopatra.
- Stok! Reikia ia sustoti ir palaukti. Nespsime praokti!
mayt priekin veidrodl, apakindamas moter, plipteljo viesos
pluotas/Kleopatra akimirk atitrauk rankas, po to vl grieb u vairo.
Ir pamat tikr komar: milinik staugiani pabais, kurios ji bijojo
labiau u visk pasaulyje. Tiesiai juos kaukdamas lk juodas garveys.
- Stabdyk! - suklyk Aleksas.
Maina trukteljo, paoko i vietos ir sustingo. Garveys pralk per
pd nuo j, miliniki dundantys ratai sukosi tiesiai prie j akis.

- 337 - Mes stovime ant bgi, greiiau vaiuok i ia! - auk Aleksas.
Vl pasigirdo kurtinantis vilpimas, nustelbs rat dundjim. Dar
vienas siaubnas, tik jau i kairs puss, lk tiesiai juos. Kleopatra pa
mat jo apvali gelton ak, viesos spindulys pervr j.
Jie pasivijo, itie neregti baiss demonai j pasivijo! Kaip nuo j pa
sislpti? O tuo tarpu Ramzis u nugaros auk jos vard. Moteris pajuto,
jog Aleksas grieb j u rankos ir tempia nuo sdyns. lyktus trauki
nys ulk tiesiai ant j, trenksi automobil. Kleopatra sucyp.
Galinga jga jos kn imet i mainos. Ji pasijuto lekianti vir dy
kumos, tarsi imesta or ll.
Apaioje prasilenkinjo dvi didiuls pabaisos. Aplinkui drieksi be
krat dykuma. Blyksteljo oranin viesa, jai pasidar neapsakomai
karta. Pasigirdo keistas trakantis garsas. Tokio Kleopatra anksiau ne
buvo girdjusi.
Smgis nuveit Ramzi toliau. Apsvaigintas, jis krito ant smlio.
Trump akimirk prie jo akis msteljo i automobilio imestas skrie
jantis knas. Po to maina sprogo ir inyko oranins liepsnos stulpe. Dar
vienas sprogimas... Sudrebjo em, liepsna pakilo dar aukiau. Kur
laik apskritai nieko nesimat.
Kai jis pakilo, iaur judantis milinikas garveys pradjo stabdyti.
Jis cyp, trkiojo, gergdjo, vis dar juddamas pirmyn ir stumdamas
nuo bgi liepsnojant automobil. Traukinys, vaiuojantis pietus, taip
pat kauk, staug, dundjo. Garsas buvo nepakeniamas.
Ramzis nubgo prie deganios mainos. Ji buvo panai juod suan
gljus skelet.
Joki gyvybs poymi, jokio judjimo. Kleopatros niekur nesimat.
Ramzis jau ketino pulti ugn, taiau Samiras j sugrieb u rankos. Po
to pasigirdo Dulijos riksmas.
Ramzis nustebs atsisuko, pavelg juos visus. Aleksas Savarelas
mgino atsikelti. Pajuodav jo drabuiai dar smilko. alia jo stovjo t
vas, nuo jo rankos buvo nukarusi apdegusi rankov. Buvo akivaizdu,
kad jaunuolis igyvens.
Bet jinai?.. Kur ta moteris?! Ramzis apstulbs irjo du galingus
traukinius, vienas i kuri pagaliau vis dlto sustojo, o kitas didino greit.
Ar kada nors pasaulis inojo toki galyb? O koks sprogimas! Tarsi b
t isivers ugnikalnis!
- Kleopatra! - suriko karalius. Po to susvirduliavo ir pajuto, jog ltai
krinta ant ems. Dulija j sulaik.

- 338 *

# *

Horizont nuda ankstyvi auros spinduliai; i rko iniro saul. Ji

nebuvo panai disk - jau greiiau primin didiul virpani kart
mark. vaigds ltai itirpo.
Ramzis vis vaikiojo bgiais. Samiras kantriai j stebjo. Dulija u
sndo ant galins automobilio sdyns.
Eliotas drauge su snumi sugro viebut.
Salia liko tik itikimasis Samiras. Jis dar kart apirjo sudegusios
mainos griauius. Baisus, lyktus skeletas.
- Sere, - pasak Samiras, - po tokio sprogimo niekas negali likti gy
vas. Senovje toki temperatr niekas neinojo.
"inojo, - pagalvojo karalius. - inojo sprogstanius kalnus, ugnikal
nius". - Prajusi nakt jis apie tai prisimin.
- Bet juk turjo likti kokie nors pdsakai, Samirai. Kas nors tokio...
Kam bandyti ito nelaimingo mogaus kantryb? Juk jis visada Ramziui buvo toks geras ir itikimas. O Dulija, vargel Dulija! Jis privalo
mergin nuveti saugi viet, grti viebut. Po avarijos ji neitar n
odio. Tik stovjo alia, suspaudusi Ramzio rank, sustingusi, be ado.
- Sere, ai Dievui, kad viskas btent taip baigsi, - pasak Samiras.
- Mirtis j pasiauk. Ir dabar karalien nurimo.
- Tu taip manai? - sunabdjo Ramzis. - Ir kam a j igsdinau? Ko
dl vijausi? Mudu susipykome, kaip visada. Stengms kiek galdami
smarkiau vienas kitam gelti. Staiga laikas sustojo; mes atsidrme u jo
rib ir pradjome kar vienas prie kit.
Jis nutilo, neturjo jg tsti toliau.

- Sere, jums reikia pailsti. Net ir nemirtingiesiems reikalingas poilsis.

10

skyrius

Jie stovjo visi drauge geleinkelio stotyje. Ramziui ios minuts buvo
ypa sunkios. Jis jau nebeturjo joki argument joki odi, galini
tikinti Dulija. O pavelgs jos akis, karalius mat tiktai gili nuoskaud.
Aleksas virto visai kitu mogumi... tik su Alekso veidu. Jis abejingai
iklaus jam papasakot pusiau ties apie t moter, su kuria Ramsjus
buvo seniai pastamas, apie tai, kad ji beprot ir labai pavojing. Po to
tarsi atsijung, nieko nenordamas klausyti nei girdti.
Jiedu su Dulija staiga suaugo - itas naivus jaunuolis ir jauna mote-

- 339 ris. Dulijos veidas pablyko, pasidar nuobodesnis. Aleksas, stovjs

greta merginos, buvo tylus, nekalbus.
- Jie mane ia laikys kokias dvi ar tris dienas. Ne ilgiau, - kalbjo s
nui Eliotas. - Po savaits greiiausiai jau bsiu namuose. Pasirpink
Dulija. Jei pradsi ja rpintis...
- inau, tve, man paiam tai bus tik ger.
Ir jaunuolis nusiypsojo ledine ypsena.
Traukinio palydovas dav enkl. Traukinys buvo pasiruos ivykti.
Ramzis negaljo ir nenorjo j irti - nei kaip jis juda, nei kaip dunda
jo ratai. Jam norjosi dingti i ia, nors inojo, kad stovs iki paskutins
akimirkos.
- Ir tu nepakeisi savo sprendimo? - sunabdjo karalius. Dulija
velg kakur pro al.
- A visada tave mylsiu, - sunabdjo mergina.
Ramzis turjo pasilenkti, kad galt igirsti jos odius. Merginos l
pos prisiliet prie jo
- Mylsiu tave iki pat mirties. Bet savo sprendimo nepakeisiu.
Aleksas pam j u rankos
- Iki pasimatymo, Ramsjau. Tikiuosi, pasimatysime Anglijoje.
Atsisveikinimo ritualas artjo prie pabaigos; Ramzis atsisuko, ketin
damas pabuiuoti Dulija, bet mergina jau stovjo ant metalinio vagono
laiptelio. J akys susitiko. Nebuvo priekait, smerkimo; mergina nie
kaip negaljo savs nugalti.
Pagaliau traukinys suvilp, sudundjo, lykiais garsais sudrebin
damas or. Vagon grandin su maais langeliais, netolygiais judesiais
trukteljo pirmyn. Per lang Ramzis pamat Dulija. Prikiusi deln
prie stiklo, mergina irjo j. Jis pamgino suprasti jos aki iraik.
Galbt ji apgailestauja, gailisi, primusi tok sprendim?
Karaliui buvo neapsakomai lidna. Jis vl igirdo Kleopatros odius:
"A aukiau tave paskutinmis gyvenimo minutmis".
Traukinys judjo pro al. Lang paliet sauls spindulys, ir jis sutvis
ko sidabru. Daugiau Ramzis nemat jos veido.
Lordas Ruterfordas nuved j prie platformos, kur keleiviai lauk au
tomobili, o vairuotojai, vilkintys livrjomis, paslaugiai atidarinjo mai
n dureles.
- Kur vaiuosite? - paklaus grafas.
Ramzis irjo tolstant traukin. Paskutinis vagonas su maytmis
geleinmis durelmis vis majo ir majo. Jau beveik nesigirdjo rat
bildesio.

- 340 - Koks skirtumas? - atsak jis. Po to tarsi staiga atsibuds pavelg

Eliot. Grafo veido iraika karali nustebino ne maiau, negu Dulijos
vilgsnis. Priekaito nebuvo - tik gilus lidesys. - Ir koki pamok js ga
vote, milorde, i visos itos istorijos? - netiktai isprdo i jo lp klausi
mas.
- Reiks nemaai laiko, kad galima bt visk vertinti, Ramzi. O lai
ko a tikriausiai jau neturiu.
Ramzis papurt galv.
- Po visko, k js matte, - tyliai itar karalius, kad jo odius galt
girdti tik Eliotas, - js vis dar norite pasinaudoti eliksyru? Ar atsisakysi
te jo, kaip Dulij.
Traukinys inyko i akiraio. Itutjusioje stotyje buvo tylu. Girdjo
si tik padrik pokalbi nuotrupos.
- Argi dabar tai svarbu, Ramzi? - paklaus grafas, ir karalius pirm
kart pamat jo veide kartl bei didiul nuovarg.
Jis pam Eliot u rankos.
- Mes dar susitiksime, - itar karalius. - O dabar turiu eiti, antraip
pavluosiu.
- O kur js einate?
Ramzis neatsak. Apsisuko ir, eidamas per stoties aikt, pamojavo.
Eliotas mandagiai jam linkteljo ir nuskubjo prie laukianio automobi
lio.
Jis atsimerk. Pro medines langines skverbsi saul, vir galvos ltai
sukosi ventiliatorius.
Eliotas pam nuo spintels savo auksin kienin laikrod. Pus ketu
ri. J laivas jau iplauk. Grafas mgavosi atokvpiu. Po to pagalvos, k
toliau daryti.
Jis igirdo Volter atidarant duris.
- Ar tie baiss mons i gubernatoriaus kontoros dar neskambino? paklaus grafas.
- Skambino, milorde. Du kartus. Pasakiau, kad js miegate ir kad
neketinu js adinti.
- Tu geras vaikinas, Volteri. Kad jie kur sudegt pragare.
- Milorde?
- Nieko, nieko, Volteri.
- Dar buvo atjs tas egiptietis.
- Samiras?
- Atne Ramsjaus duot kakok vaist buteliuk. Jis tai tenai, mi
lorde. Pasak, kad js inote, kokie tai vaistai.

- 341 - K? - Eliotas pakilo ir ltai pavelg prie lovos stovint staliuk.

Tai buvo plokias buteliukas, panaus tuos, kuriuose parduodamas
viskis ar degtin, tik stiklas skaidrus. Buteliukas buvo pilnas balto kaip
pienas skysio, kuris viruje spindjo.
- Bkite su juo atsargus, milorde, - pasak Volteris, atidarydamas du
ris. - Jei ia koks nors egiptietikas preparatas, geriau su juo neprasidti.
Eliotas vos nepradjo garsiai kvatoti. Salia buteliuko guljo ratelis.
Ijus Volteriui, grafas pam j.
Jis buvo paraytas aikiomis spausdintinmis raidmis, primenanio
mis lotynik rift.
"Lorde Ruterfordai, dabar viskas js rankose. Tegul js imintis bei
filosofija jums pads. Pasirinkite pats".
Jis perskait dar kart. Ne, tuo nemanoma patikti. Grafas ilgai
spoksojo ratel, po to pavelg buteliuk.
Dulij snaud ant auktos pagalvs. Atsimerkusi, suvok, kad pa
budo nuo savo paios balso. Sapne ji auk Ramz. Mergina ltai pakilo
ir apsivilko markinius. Jei kas denyje j ir pamatys su markiniais, jos
tai visai nejaudina. Atjo vakariens metas. Reikia apsirengti. Ji reikalin
ga Aleksui. Ak, jei tik dabar galt ramiai galvoti... Mergina prijo prie
spintos ir pradjo iekoti tinkam drabui. Kur jie dabar? Kiek valand
jau plaukia?
Aleksas jau buvo savo vietoje. Sdjo ir irjo prieais save. Nepasi
sveikino su Dulij, nepaoko, nepasil jai kds. Tarsi tai bt visai ne
svarbu.
- A iki iolei vis dar nieko nesuprantu, - prabilo jaunuolis. - Tikrai. Ji
man visai neatrod beprot, dievai.
Tai buvo tikra kania, taiau Dulij pasireng klausytis...
- inoma, kakas joje buvo tokio. Ji labai lidna, keista, - ts Alek
sas. - Tikrai inau, jog myljau j. Ir ji mane myljo. - Jis atsisuko Du
lij. - Ar tu tiki?
- Tikiu.
- Ji kalbjo keistus dalykus. Pasak, jog neketino mans simylti, o
tai atsitiko netyia. O a jai pasakiau, kad suprantu, k ji norjo pasaky
ti. Niekada nebiau pagalvojs... tai yra viskas buvo visai kitaip. Tarsi
ros, kurios buvo geltonos spalvos - bent jau tu taip galvojai vis gyve
nim - ir staiga pasidar raudonos!
- Taip, suprantu.

- 342 - Ir paaikjo, kad vanduo visai ne iltas, o kartas.

- Taip.
- Ar tu gerai j siirjai? Pastebjai, kokia ji nuostabi!?
- Neverta kankinti savs prisiminimais. Jos nebesugrinsi.
- inojau, kad j prarasiu. I pat pradi inojau. Tik negaliu supras
ti kodl. Ji buvo tarsi ne i io pasaulio, supranti? Ir tuo paiu man ji buvo
labiau reali, negu...
- Suprantu.
Aleksas velg pirmyn - tarsi apirint padavjus bei publik ar
mgint siklausyti civilizuot moni pokalbius. ia buvo daugiausiai
britai.
- Tu visk pamiri, - netiktai pasak Dulija. - Tai manoma, a i
nau.
- Taip, pamirti, - sutiko Aleksas ir altai nusiypsojo. - Taip mes ir
padarysime. Tu pamiri Ramsj, jei kokios nors aplinkybs judu iskirs.
O a pamiriu j. Ir mudu apsimesime, jog niekada nepatyrme tikros
meils - nei tu, nei a. Tarsi tu niekada nepainojai Ramsjaus, o a - jos...
Mergina apstulbusi nenuleido nuo jo aki.
- Ir apsimesime, kad gyvename, - sunabdjo ji. - Kokius baisius da
lykus tu kalbi!
Aleksas net neigirdo jos odi. Jis pam akut ir pradjo valgyti.
O gal tik kimo skrand maist, apsimesdamas, kad valgo. Dulija
krpteljo ir smeig vilgsn savo lkt.
Gatvje jau sutemo. Pro udaras langines skverbsi tamsiai mlyna
viesa. Vl atjo Volteris. Norjo paklausti, ar milordas nenori vakarie
niauti. Eliotas atsak, jog nori pabti vienas.
Jis sdjo su piama, lepetmis, irdamas ant stalo gulint plok
i buteliuk. Tas blykiojo tamsoje. Salia tebeguljo ir ratelis.
Pagaliau Eliotas atsikl, ketindamas persirengti. Utruko kelet mi
nui, nes kiekvienas judesys kl snari skausmus. Pagaliau grafas
apsivilko vilnon kostium; dien su juo buvo karta, o nakt bus kaip
tik.
Pasiramsiuodamas lazdele, jis prijo prie staliuko, pam buteliuk
ir sidjo vidin varko kien. Indelis vos tilpo kienje ir savo svoriu
pardjo spausti krtins lst.
Grafas ijo gatv. engs vos kelet ingsni nuo viebuio, ikart
pajuto stiprjant kairs kojos skausm. Bet vis judjo toliau, dliodamas
lazdel i vienos rankos kit, iekodamas patogesnio atramos tako.
Kartais sustodavo, atgaudavo kvap ir vl eidavo pirmyn.

- 343 Po valandos grafas atsidr senajame Kaire ir be jokio tikslo vaikti

njo maomis gatvelmis. Jis neiekojo Malenkos nam - tiesiog vaikti
njo. Iki vidurnakio kairioji jo koja visai nutirpo, bet Eliotui ne tas rp
joJis dmiai velg visus kelyje pasitaikanius daiktus. Sienos, durys,
sutikt moni veidai... Sustojo prieais kabaret ir klaussi muzikos.
Beveik kiekvienoje naktinje ueigoje oko merginos. Kakas grojo flei
ta...
Eliotas niekur neutrukdavo ilgai, nebent tik, kai ypa pavargdavo.
Tuomet atsissdavo ant suoliuko... kartais net usnsdavo. Naktis buvo
tyli, rami, visai nepanai pilnas pavoj Londono naktis.
Buvo jau antra valanda nakties, o grafas vis dar klaidiojo. Ivaikio
jo vis senovin miest ir vl pasuko link naujo rajono.
Dulija stovjo prie turkl, ranka prilaikydama alik. Ji irjo e
myn, tams vanden. Mergina stipriai sualo, sustingo rankos. Jai buvo
keista, jog net altis jos nebejaudina. Dabar jau niekas nesvarbu.
Ir apskritai jos ia nra. Ji namuose, Londone. Stovi glse skendin
ioje oranerijoje. Tenai ir Ramzis: jo knas suvyniotas drobul. Mergi
na mat, kaip jis pakl rank ir nusim tvarsius nuo veido. ydros
akys pavelg tiesiai j, o tose akyse spindjo meil.
- Ne, viskas ne taip, - sunabdjo ji. Bet su kuo Dulija kalbasi? Nie
kas negirdjo, k ji pasak. Laivas miegojo, civilizuoti britai plauk na
mo i neilgos malonios kelions po Egipt. Jie diaugsi pamat garsias
piramides, ventoves... "Sunaikink eliksyr. Iki paskutinio lao".
Ji irjo emyn, oiani jr. Vjas staiga pakl auktyn jos
plaukus bei aliko kampus. Dulija tviriau sikibo turkl, tuo tarpu a
lis isprdo ir nuskriejo tolyn. J prarijo rkas, mergina net nemat, kaip
alis krito vanden. Vjo vilpimas bei laivo motor gaudesys staiga nu
tilo - visk ugo rkas.
Jos pasaulis sugriautas. Blyki spalv, neaiki gars pasaulis iny
ko. Merginos ausyse skambjo tiktai jo balsas: "A myliu tave, Dulija
Stratford". Girdjo ir savo odius: "Jau veriau niekada nebiau tavs
sutikusi! Veriau nebtum sutrukds Henriui atlikti savo darb".
Netiktai mergina nusiypsojo. Ar nors kart gyvenime ji buvo taip
sualusi? Ji pavelg emyn. Dulija vilkjo tik naktiniais markiniais.
Nieko nuostabaus. Veriau ji bt mirusi. Kaip tvas. Juk Henris jau bu
vo pyls jos kavos puodel nuod. Ji usimerk, atkio ivargus veid
lediniam vjui.

- 344 "A myliu tave, Dulija Stratford!" - vl suskambjo atmintyje Ram

zio balsas. Taiau kart mergina igirdo visai kitok savo atsakym:
"A mylsiu tave iki pat mirties". Kokie puiks odiai...
Kokia prasm grti namo? Mgdioti gyvenim, apsimetinti, jog
gyveni. Baigsi nuotykiai. O normalus gyvenimas dabar atrodys tarsi
tikras komaras. Tvo nebra, ji nutolo nuo realaus gyvenimo, likimas j
ipl i prastins aplinkos. Beliko tik prisiminimai apie viesias akimir
kas, kurias teko patirti. tai jiedu palapinje, tai mylisi... pagaliau Du
lija priklauso jam.
Senatvje ji neturs vaik, kuriems galt papasakoti, kodl taip nie
kada ir neitekjo. Neatsiras toki jaunuoli, kuriems bus malonu igirsti
apie jos nuotykius Kaire. Ji taps nuobodia moterimi, kuri vis gyvenim
saugo baisi paslapt ir kankinasi.
Taip, labai lidna. Kam ilgai svarstyti? Tamss vandenys j aukia,
laukia jos. Per kelias sekundes jos kn nune toli, labai toli nuo laivo - ir
nebus jokios galimybs isigelbti.
Staiga Dulijai pasirod, jog tai bus nuostabu. Reikia tik pralsti u
turklo ir okti juodas bangas. Vjas vos pats jos nenublok, kol mer
gina lipo ant turkl. Jis lindo po naktiniais markiniais, pt i vis pu
si. Dulija plaiai iskleid rankas ir oko. Vjas sustaug dar garsiau.
tai jos knas jau skrieja vir vandens! Viskas baigta!
T pai akimirk mergina suvok, jog dabar niekas jos neigelbs,
nesusps sustabdyti. Ji jau krito emyn. Labai norjosi itarti tvo vard...
Bet atmintyje tebuvo tik vienas vardas - Ramzis. Ak, kaip malonu tarti
it vard, kaip saldiai jis skamba!
Stiprios rankos pagavo jos kn. Ji pakibo vir jros. Aplinkui nieko
nesimat - visk gaub rkas.
- Ne, Dulija, ne!
Tai buvo Ramzis. Jis perne j ant rank per turklus, priglaud prie
krtins. Karalius stovjo ant denio, stipriai apkabins mergin.
- Jokio gyvenimo po mirties nebus, mieloji.
Ji pratrko raudoti. Tirpo tarsi ledas, i aki upeliu liejosi kartos aa
ros. Prisiglaud prie Ramzio, paslpusi veid ant jo krtins.
Dulija be paliovos kartojo jo vard. Jaut tvirtas vyrikio rankas,
sauganias j nuo vjo...
Kairas nubudo su saule. Atrod, tarsi paios gatvs gimdyt kaitr;
atgijo turgus; vir atvir nam dur isipt vairiaspalvs dangos; i vi
s pusi girdjosi kupranugari bei asil bliovimas.
Eliotas jautsi klaikiai pavargs. Tiesiog eidamas miegojo, bet vis tiek

- 345 judjo pirmyn. jo pro nedideles parduotuvles, pro antikvarini daikt

bei pigi netikr egiptietik relikvij pardavjus. Kai kurie mumij
pardavjai tvirtino, jog turi net karaliaus mumij...
Mumijos. Jos buvo irikiuotos prie sienos, apviestos rykios sauls,
kai kurios emtos, apiplyusiais tvarsiais. Taiau pro apdriskusius
skarmalus buvo galima irti j veidus.
Eliotas stabteljo. Mintys, vis nakt knibdjusios jo galvoje, itirpo.
Artimj, t moni, kuriuos jis kadaise myljo, paveikslai staiga iny
ko. Jis buvo turguje. J kepino saul... O jis irjo mirusius knus, at
remtus prie baltos sienos.
Eliotas prisimin Malenkos odius: "I mano anglo jie padarys did
j faraon. djo j bitum ir daro mumij, kuri parduos turistams...
Mano grauoliukas, jie i jo padarys karali".
Grafas prijo ariau. Vaizdas buvo pasibjaurtinas, taiau mumijos
kakodl j trauk. Pirmoji pykinimo banga pakilo, kai jis msi api
rinti pai kratin aukt, lies mumij. Antr kart supykino, kai prie
jo prijo storapilvis prekeivis dryuotu apsiaustu. Jis sunr rankas u
nugaros ir ididiai atkio pilv.
- Galiu jums pasilyti labai pelning sandr, - pasak prekeivis. - i
ta mumija isiskiria i vis kit. Matote? siirkite ir pamatysite, kokie
tvirti jo kaulai. Jis buvo didysis karalius. Prieikite ariau. siirkite j.
Eliotas nenoriai pakluso. Stori, tvirti tvarsiai senesni u senovinius puikus darbas. Ir kvapas ems bei bitumo; bet po storu sluoksniu ma
tosi veidas: nosis, plati kaktos juosta, gilios akiduobs, plonos lpos. Jo
ki abejoni - prieais j Henris Stratfordas!
Linksmi rytins sauls spinduliai prasiskverb apval iliuminatori,
rykiais blyksniais okinjo ant balt paklodi, ant lovos atloo.
Jie sdjo dviese, suildyti vyno bei meils...
Dulija stebjo, kaip Ramzis pila taur balt skyst i paslaptingo
indo - jame blykiojo mayts kibirktls. Po to jis ities merginai tau
r.
Ji pam ir dmiai pavelg karaliui akis. Akimirk jai vl pasidar
baisu: pasirod, kad ji ne kajutje, o ant denio, kur j gaubia altis bei r
kas. O jos laukia jra, ji aukia, vilioja... Mergina krpteljo, ir ilta saul
itirpd ledus ant jos odos. Ramzio akyse ji ivydo baim.
Juk jis pats paprasiausias mogus, toks, kaip ir visi kiti vyrai. Jis ne
ino, kas dar aus galv Dulijai, ir nerimauja dl jos. Mergina nusiyp
sojo.
Ir tyldama igr taur ligi dugno.

- 346 -

* * *
- Sakau jums, tai tikrai karaliaus knas, - toliau tikinjo, pasilenks
prie jo prekeivis. - Nebrangiai atiduosiu. Js man patinkate, todl ir ati
duosiu u pus kainos. Ikart matyti, jog esate dentelmenas, ir skon
puik turite. Be vargo galsite it mumij isiveti i Egipto... - Melo
srautas liejosi nesustodamas... komersanto dainel, idiotika tiesos imita
cija.
Suvyniotas marl Henris! Henris, amiams kalintas stipriose dro
bulse! Tas pats Henris, kuram Eliotas glost plaukus maame kambar
lyje Paryiuje. Nuo t laik prajo visa aminyb...
- Prieikite ariau, sere, nenusigrkite nuo Senovs Egipto paslapi,
nuo itos stebuklingos alies...
Balsas vis labiau tolo, virsdamas apgailtinu aidu. Eliotas pasitrauk
nuo prekeivi, ijo sauls vies.
Milinikas sauls diskas kabjo vir nam stog. j buvo nemano
ma irti - viesa grau akis.
Vis dar pakls akis saul, grafas tviriau suspaud rankoje lazdel,
kio kit rank kien ir itrauk ploki buteliuk. Numet lazd, ati
dar indel ir dideliais gurkniais igr vis ligi dugno.
Drebulys perbgo visu grafo knu - tarsi j bt smig milijonai
smulki adatli. Eliotas sustingo. Buteliukas nukrito dulkes. Netiktai
j ipyl kartis. Nutirpusi kair koja atgijo, dingo sunkumas, nebuvo
skausmo krtinje. Rankos ir kojos sitemp. Grafas isities, pasijuts
tvirtas, galingas ir plaiai atmerktomis akimis pavelg liepsnojant
danguje auksin sauls disk.
Pasaulis jo akyse pulsavo, virpjo, taiau po kurio laiko vl tapo ai
kus ir rykus. J supantys daiktai atrod visai kitaip - jau nuo keturiasde
imties met jis j toki nemat, nuo tada, kai susilpnjo regjimas. Da
bar jis mat netgi atskiras smilteles po savo kojomis.
Perengs per savo buvusi atram su sidabriniu antgaliu, nekreip
damas dmesio prekeiv, aukiant jam apie pamest lazdel, Eliotas
tvirtu ingsniu nukeliavo pirmyn.
Vidurdienio saul viet auktai danguje, kai jis paliko Kair. Siauru
takeliu grafas ingsniavo rytus. Jis neinojo, kur eina, bet tai nebuvo
svarbu. Prieakyje monumentai, pasaulio stebuklai, miestai... Jis skubjo.
Anksiau dykuma jam neatrod tokia nuostabi, dabar gi jis negaljo ati
traukti susiavjusi aki nuo smlio jros.
Jis tai padar! Kelio atgal nebra. Eliotas pavelg ydr bedugn
vir galvos ir linksmai suriko. Jam nereikjo, kad kas nors j igirst - tai
tebuvo susiavjimo bei diaugsmo ksnis.

- 347 -

* *
Jiedu apsikabin stovjo denyje ir ildsi sauls spinduliuose. Dulij
jaut, kaip stebuklingas eliksyras veikia jos od, plaukus... Ant savo lp
ji jaut mylim lp skon. Jie buiavosi taip, kaip niekada anksiau to
nedarydavo. Aistra buvo ta pati, bet dabar jiedu buvo vienodai nepaso
tinami...
Ramzis pam j ant rank, nune nedidel miegamj ir paguld
ant lovos. Juos apgaub tyla.
- Dabar tu mano, Dulij Stratford, - sunabdjo jis. - Mano karalie
n. Tokia ir liksi aminai. O a tavo.
- Kokie nuostabs odiai! - sunabdjo ji lidnai ypsodamasi. Jai
norjosi siminti i minut, siminti jo ydr aki vilgsn.
Po to prasidjo aistringos glamons.

11

skyrius

Jaunas gydytojas pasiiupo savo lagaminl ir iskubjo ligonin.

Greta, tapnodamas sunkiais batais, bgo kareivis.
- Tiesiog komaras, sere. Labai gils nudegimai. J rado krovinins
traukinio platformos dugne. Nesivaizduoju, kaip ji igyveno.
K jis gali padaryti? Kaip padti tai moterikei itoje Dievo pamirto
je skylje, Sudano diunglse?
Trinksdamas durimis, daktaras nubgo koridoriumi ir siver pa
lat.
Prie jo prijusi slaug pakraip galv
- Nieko nesuprantu, - sunabdjo ji ir mosteljo link lovos.
- A apirsiu j. - Daktaras pakl tinkl nuo moskit. - Nesupran
tu. Nematau joki nudegim.
Moteris kuo ramiausiai miegojo; jos juodi banguoti plaukai draiksi
ant baltos pagalvs, tarsi ioje tvankioje, pragarikai kartoje palatoje,
bt dvelks lengvas vjelis.
Atvirai sakant, daktaras niekuomet nebuvo mats tokios graios mo
ters. O jei ir mat kada nors, tai dabar niekaip negaljo prisiminti. Net
skaudu irti - tokia nuostabi ji buvo.
Be to, tai ne kinikos lls grois, jokiu bdu ne. Nors moters veido
bruoai taisyklingi, i visko jautsi, kad ji yra kilminga. O banguoti jos
plaukai panas milinik spindini tamsi piramid.
Vos tik gydytojas prijo prie lovos, moteris atsimerk. Stebtina! Jos

- 348 akys buvo ydros tarsi dangus. Po to vyko tikras stebuklas - ji nusiyp
sojo. Daktaras pavelg j ir pajuto, kad jam darosi silpna. Jis pagalvojo
apie odius "lemtis" bei "likimas"... Bet kas ta moteris?
- Koks js graus, - sunabdjo paslaptingoji puikia angl kalba.
Msik, paman daktaras ir ikart subar save u snobizm. Jau
vien i balso aiku, kad ji aristokrat.
Slaug kak sumurmjo. U jos nugaros nabdjosi kakokie
mons. Daktaras paslinko prie lovos kd ir atsisdo. Atsargiai pakl
balt paklod vir apnuogintos krtins.
- Atnekite itai moterikei kokius nors drabuius, - sak jis, net ne
atsisuks slaug. - inote, js taip mus igsdinote. Pamanme, jog b
site stipriai apdegusi.
- Tikrai? - sunabdjo moterik. - Jie buvo tokie geri ir man padjo.
Mane prispaud. Taip sunku buvo kvpuoti. Atsidriau kakokioje tam
soje.
Moteris pavelg pro lang vieiani saul ir prisimerk.
- Padkite man atsikelti ir ieiti vies, - netiktai papra ji.
- O, nereikia taip skubti, js dar labai silpna.
Bet ji buvo sitikinusi savo teisumu - atsisdo ir apsigaub paklode,
padariusi i jos kak panaaus suknel. Ryks, tiksliai apibrti,
lenkti antakiai rod moter esant valing. Daktaras pajuto, kaip pradeda
jaudintis.
Apsisiautusi balta paklode, su ilindusiu nuogu apvaliu petimi, ji bu
vo panai deiv. Veide vl nuvito ypsena - ir daktaras visai itirpo.
- Paklausykite, turite man pasakyti, kas js esate. Praneime js
draugams bei eimai.
- Palydkite mane laukan, - uuot atsakiusi, papra paslaptingoji
dama.
Daktaras pam moterik u rankos ir net nesvarstydamas nusek
paskui j. Ir tegul sau nabdasi! Tegul seka pasakas, kad ji buvo panai
apdegus msos gabal. ita moteris visikai sveika! Nejaugi visas pa
saulis pamio?
Moteris perjo dulkt kiem ir nusived savo paslaug palydov
ma sodel. Beje, sodas priklaus asmenikai jam, o ne jo pacientams,
gulintiems lovose ar stovintiems eilse prie kabineto dur.
Ji atsisdo ant medinio suoliuko. Daktaras sitais alia. Numetusi
nuo veido tankius juodus plaukus, moteris pakl galv ir pavelg sau
lt dang.
- Jums negalima bti tokioje kaitroje, - pastebjo gydytojas. - Ypa, jei
buvote apdegusi. - Kokia nesmon! Jos oda vari, skaisti, skruostai roi-

- 349 niai. Pati sveikiausia btyb visame pasaulyje. - Tai kam vis dlto pra
neti apie jus? - dar kart paklaus daktaras. - Js turite telefon?
- Nekvarinkite sau galvos visokiomis nesmonmis, - pasak mote
ris, pam j u rankos ir pradjo velniai aisti jo pirtais.
Daktaras net susigdo - taip j sujaudino toks paprastas velnumas.
Jis negaljo atitraukti aki nuo nepastamosios: kokios lpos, akys... Per
paklod matsi kieti jos krt speneliai.
- Taip, draug a turiu, - svajingai itar grauol. - Su jais reikia su
sitikti. Reikia suvesti sskaitas. Jau veriau papasakokite apie save, dak
tare. Ir apie ias vietoves.
Ar jai norjosi pabuiuoti it vyrik? Vargu. Bet jis neketino atsisa
kyti tokio malonumo. Pasilenk ir prisiliet prie jos lp. Jo nebaugino,
jog kas nors gali juos pamatyti. Jis apsivijo j rankomis, priglaud prie
savs, pajuts, kad jinai ikart pasidav ir tarsi prilipo prie jo krtins.
Dar akimirka - ir jis nusitemps moter lov, net jei tai tekt padaryti
prie grauols vali. Nors, regis, ji neketina prieintis.
- Kam skubti, kam reikia apie mane kakam praneti? - sunabd
jo nepastamoji ir kio rank po jo markiniais.
Jiedu pakilo ir tiesiai per glyn nuingsniavo jo miegamj. Po to
jis pam j ant rank ir nusine.
Nusidjlis, niekadjas - ir tegul. Jis jau nebegaljo sustoti. Nepasta
moji sisiurb jo lpas - ir daktaras, engdamas per slenkst, vos nepargriuvo. Pagulds moter ant iuinio, udar langines. Velniop visk!
- Ar tu sitikinusi, kad... - sumurmjo jis, atsisegiodamas markinius.
- Man patinka aistringi vyrai, - sunabdjo ji, elmikai vilgioda
ma gydytoj. - Taip, a sitikinusi. Man reikia pasiruoti susitikimui su
draugais. - Ji nupl nuo savo kno paklod. - Labai gerai reikia pasi
ruoti.
- K? - Jis atsigul alia, buiuodamas jos kakl, glostydamas krti
n. Jos launys prigludo prie jo. Ji raitsi tarsi gyvat, nors nebuvo j pa
nai... Ji tokia ilta, tokia velni, kvepianti ir taip aistringai jo geidia!
- Mano draugai... - tarsi sapne sunabdjo nepastamoji, ir jos aky
se msteljo lidesys. Bet po to ji vl pavelg vyrik - godiai, aistrin
gai; jos balsas tapo kimus, trkiojantis; nagai sikibo jo peius. - Mano
draugai palauks. Mes dar tursime laiko susitikti. Prie akis visa aminy
b!
Jis taip ir nesuprato, k moteris norjo pasakyti. Jam buvo nesvarbu.

Ane Rice
MUMIJA, ARBA RAMZIS PRAKEIKTASIS
Romanas
GINTARAS ALEKSONIS
redaktorius
TEODORAS POKUS
meninis
redaktorius

www.eridanas.lt
Formatas 8 4 x 1 0 8 1/32. Popierius ofsetinis. Garnitra "Palatino".
SL Nr. 950. Ofsetin spauda 11 sl.sp.l.
Kaina sutartin
"Eridanas", 5 0 2 1 0 Kaunas, Partizan 4. Tel. 73-39-67
Spausdino "ARX Baltica" spaustuv, Veiveri 142 b/c, Kaunas