Politikos ir valstybs samprata

Aristotelio politikos samprat siaurja prasme galima apibrti vienu sakiniu - tai menas valdyti valstyb. velgiant plaiau Aristotelio politika jungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybs samprata. ia jo "politika" gyja nauj, gilesn prasm ir sunkiai suvokiama neinagrinjus jo mini apie valstybs atsiradim, tiksl ir santvarkas. Valstyb, Aristotelio nuomone, atsiranda natraliai ir yra natrali bendrabvio forma. Ji isivysto i kit dviej bendrabvio form - eimos ir gyvenviets. Valstyb yra tobulesn u kitas dvi, nes pasireikia kaip i dviej form entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimyb buvo moguje jau nuo pat pradi, nes "mogus pagal prigimt yra politinis gyvnas". Kadangi Aristotelis pripasta eimos santvark kaip pagrindin, i kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstyb laiko eimos auktesne ir btina isivystymo forma, tai mano, kad valdia valstybje - tai labiau ivystyta eimos galvos valdia. I ia daroma ivada, kad geriausia valstybs valdymo forma yra patriarchalin monarchija, labiausiai primenanti valdi eimoje. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namikiais rpinasi tikras eimininkas. Valstyb Aristotelis apibria kaip "piliei bendrabvio form, kurioje pilieiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi statym". statymas suprantamas kaip aukiausioji, niekam nepavaldi ir beaistr jga. Aristotelis, nors ir pripaindamas valstybins santvarkos keitimosi galimyb, ra, kad statymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdyt ir gint esam valstybin santvark nuo t, kurie j paeidia. Jis pirmasis i Antikos mstytoj usimin apie valdios padalinim tris dalis: statym leidiamj, administracin ir teisin. Taiau Aristotelis neatskyr j moderniaja prasme, o tik paminjo kaip atskirai egzistuojanias nagrindamas pilieio samprat. Aristotelis teigia, kad "valstyb pagal savo prigimt yra daugis" ir susideda i daugelio skirting moni, nes "i vienod moni valstyb susidaryti negali". Kiekvienas toks mogus turi bti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, k geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio "valstyb tai mas piliei, susijungusi tam, kad galt patenkinti savo gyvenimikus poreikius". Taiau valstybs funkcijos nra tik materiali poreiki tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgint mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atlikt tam tikras ekonomines juridines funkcijas. Valstybs tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne pat gyvenim, o laiming gyvenim. Pilnateisiais valstybs nariais Aristotelis pripasta ne visus valstybs gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimyb dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti yni funkcijas, t.y. pilieius. Toks apibrimas Aristoteliui buvo "absoliutus". Jo nuomone, tokia pilieio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomens sluoksniui buvo prieinamos teisins-administracins ir yni funkcijos. Aristotelis man, kad gyvenant amatininko ar valstieio gyvenim nemanoma siekti dorybs. Ir tik pilieiai, galintys skirti laiko dorybms ugdyti, naudojasi pilietinmis teismis ir valstybs teikiama nauda. Verg Arisotelis i viso nepriskyr valstybei ar net visuomenei, apibrdamas juos kaip btinus rankius. Aristotelio nuomone tam, kad bt galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasins pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialini turt. Labai svarbu es, kad pilieiai galt bti laisvi nuo kasdieni rpesi, o valdovai rpintsi, jog ne tik valstybs tarnautojai, bet ir privats mons, kurie to verti, galt gyventi be rpesi.

Pasaulio samprata
Aristotelis igarsjo savo teiginiu: Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesn". Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individuals daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vliau pradta vadinti substancija. I kiekvieno analizuojamo daikto galima iskirti savybes, kurios eina daikto svoka ir yra bendros tos ries daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, - materija. Tik

geometrini kn forma sutampa su j geometrine forma. Kai kalbame apie mog, turime omeny ne kno dali form, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomenikumas. Daikto materija yra tai, kas jame nra forma. Taigi materija yra beform, neapibrta. Neapibrtumas kyla i to, kad individualios savybs yra kintamos. Materijos svoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesn prasm. Ikisokratikai Talis, Anaksimenas, Demokritas materij suprato skirtingai, bet visi jie laik j apibrta, turini tam tikru bendr savybi. Pasak Aristotelio, daikt mediaga, i kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba pirmoji materija neturi jokios formos, joki rini savybi, ji yra visikai neapibrtas daikt pagrindas. Panaiai mst tik Anaksimandras. Btent beform materija, Aristotelio bties struktroje, um emiausi padt. Aukiau jos - negyvi organizmai, vir j gyvi. Dar aukiau siela. Aukiausi padt uima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai Aristotelis atsisak prieinti realyb ir regimyb. Jo teigimu, viskas juda kol pasiekia savo natrali viet. Judjimas yra laikinas, natrali kno bsena- ramyb. Tik dangaus viesuliai juda be sustojimo, bet todl kad j judjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas. Aristotelio kosmologija turi aikiai ireikta geocentrin pobd, kas nebuvo bdinga jo mokytojui. Kadangi em visatos centras, tai judjimas turi tik dvi kryptis: auktyn ir emyn. inoma tai, kas aukiau yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviko veikimo vieta.

MOKSLIN ARISTOTELIO ORIENTACIJA. Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyr
daugiausia dmesio ir pagal kuri modeliavo savo filosofijos svokas; kalbdamas apie bt, jis pirmiausia turjo galvoje gyvas btybes. Biologija jo sistemoje vaidino tok vaidmen, kok Platono sistemoje matematika ir matematin gamtotyra, kurias Aristotelis iman prasiau ir kurias maiau atsivelg. is mokslins orientacijos skirtumas i dalies leidia suprasti ir abiej mstytoj filosofini pair skirtumus.

PIRMTAKAI. Aristotelis buvo Platono mokinys, ir nors nesutiko su svarbiausia jo idj doktrina, taiau
perm i jo nepaprastai daug mini. Net tokios grynai Aristotelio svokos kaip tikslas, siela, dievas buvo atitinkam Platono svok transformacijos. Aristotelio krybin jga labiausiai reiksi ne bendrj, o btent specialij problem srityje; Platonas buvo princip, o Aristotelis - ipltot teorij krjas. Kita vertus, Aristotelis patyr medicinos mokykl tak, o tai padjo gyti ne tik biologijos ini, bet ir susiformuoti empirin ir realistin mstysen. Tas dvejopas - Platono ir gydytoj - paveldas buvo sunkiai suderinamas ir tapo daugybs Aristotelio sistemos nesklandum altiniu. Aristotelis, mokslo istorikas ir neeilinis eruditas, geriau nei kas nors kitas iki jo paino sensias ir dabartines filosofines ir mokslines pairas ir jas atsivelg. Jis steng kiekvienose i j velgti particulam veri ir sukurti sintez.

RAIDA. 1. Savo veikl Akademijoje Aristotelis pradjo kaip Platono doktrinos alininkas. Tada raytuose
dialoguose jis skelb idj teorij: ???pirmj filosofij" suprato kaip moksl apie savaimin ir amin bt, pripaino anamnez ir sielos nemirtingum, kr normatyvin etik, keliani monms transcendentinius tikslus. iuo laikotarpiu jau gim vlesni jo darb - ir ???Metafizikos", ir ???Fizikos" -planas; nors jie paskui buvo perdirbti, kai kurios j dalys ilaik platonik pobd. Tuo metu susiformavo logins Aristotelio pairos. 2. Dar Platonui esant gyvam Aristotelis pasisak prie idj teorij; tas poskis pastebimas kai kuriuose dar Akademijoje raytuose dialoguose, pavyzdiui, dialoge ???Apie filosofij". Paliks Akademij, gyvendamas Ase, Atarnjuje ir Stageiroje, suformulavo pozityvi doktrin, kuri jam atstojo Platono moksl: tai buvo teologin doktrina. Garsiausi Aristotelio metafizikos sumanymai -transcendentinio dievo ir transcendentinio proto teorija, teologin gamtotyra ir teologin etika - atsirado btent ioje epochoje. Tuometins Aristotelio pasauliros metmenys iliko ???Metafizikos" A knygoje; spekuliatyvin treioji traktato ???Apie siel" knyga dsto tuometines jo psichologines pairas, ???Eudemo etika" - etin nuostat, o kai kurios ??? Fizikos" ir traktato ???Apie dang" dalys -gamtotyrin pozicij. 3. Vliau, jau dirbdamas Likjuje, Aristotelis dar labiau nutolo nuo platonizmo. Dabar empirinis jo filosofijos veiksnys aikiai um pirmaujani padt. Aristotelis net liovsi domtis bendriausiais pasauliros klausimais, utat dirbdamas drauge su briu mokini kr empirin moksl, ypa biologij,

sociologij, istorij. Jo psichologija i spekuliatyvins proto teorijos tapo empirins ir fiziologins pakraipos disciplina (dvi pirmosios veikalo ???Apie siel" knygos); gamtotyra, ypa astronomija, gijo mechanistin pobd; net etikoje buvo surastas empirinis dorumo matas (jo samprat Aristotelis idst ???Nikomacho etikoje"), o metafizikoje atsirado teiginys, kad nra nematerialios bties (tai rodo kai kurios ???Metafizikos" knygos). Tuo laikotarpiu parayta dauguma specialij Aristotelio darb. Ne pirmuoju, nesavarankiku, ne treiuoju, abejingu filosofijai, o viduriniuoju Aristotelio krybos laikotarpiu gim jo originali filosofin mintis. Vis dlto jo knygose toji mintis nebuvo idstyta kaip gryna -ji buvo supinta su ankstesnmis ir vlesnmis pairomis. Tai, kas vadinama Aristotelio sistema, yra viduriniojo ir vlyvojo laikotarpi pair visuma, o tokia visuma vien dl savo prigimties negali bti labai vienalyt ir nuosekli.

ARISTOTELIO

PAIROS.

1. LOGIKA. 1) Metafizika ir logika. Aristotelio pasauliros pamatas buvo dvejopas: i Platono jis imoko idealizmo, o polinki poiriu buvo realistas. Ir i Platono mokslo (skelbianio, kad tikroji btis yra ideali, o tikrasis inojimas yra visuotinis) jis pagaliau perm tik pus: pripaino painimo teorij, bet nepritar bties teorijai. Jis neig, kad anapus atskir daikt galt bti idjos; utat pripaino, kad inios yra sukauptos bendrosiose svokose. Jo ivada tokia: btis yra atskiryb, o inios - visuotinyb. Platono dualizmo, dalijanio bt du pasaulius - idj pasaul ir daikt pasaul, - buvo ivengta; taiau atsirado naujas - bties ir painimo dualizmas. Moksliniai tyrinjimai suskilo j dvi sritis: painimo moksl ir bties moksl; logika, tyrinjanti visuotin inojim, atsiskyr nuo metafizikos, mokslo apie individuali bt. 2) Svok ir sprendini t e o r i j a . Logika privalo mokyti, kaip naudotis svokomis ir sprendiniais. Svok teisingumo pamatas yra apibrimas, o sprendini - rodymas; dl to apibrimas ir rodymas buvo svarbiausios Aristotelio logikos temos. a) Svokos bna maesnio ar didesnio bendrumo laipsnio, todl jos sudaro hierarchij. Hierarchijos virnje yra paios bendriausios svokos. Svoka apibriama nustatant jos viet toje hierarchijoje, traukiant j auktesnij r (ir nurodant skiriamj poym). Aukiausiosios rys yra apibrimo riba: jos yra bet kokio apibrimo pamatas, bet paios negali bti apibrtos, nes nebra u jas bendresni svok. I i Aristotelio prielaid plauk ivada, kad yra toki bendrj svok, kuri negalima ir nereikia apibrti. b) Tokie pat santykiai yra ir sprendini teorijoje. Sprendiniai taip pat sudaro hierarchij, btent prielaid ir ivad hierarchij, kurioje bendresni sprendiniai yra maiau bendr sprendini prielaida, bet ne atvirkiai. Hierarchijos virnje yra patys bendriausi sprendiniai, rodymas yra. sprendinio vietos toje hierarchijoje nustatymas ir jo jungimas auktesnj sprendin, vadinasi, tok, kuris emesniojo atvilgiu yra prielaida. Patys bendriausieji sprendiniai yra rodymo riba. Jie yra bet kokio rodymo pamatas, bet patys negali bti rodyti, nes nra u juos bendresni sprendini, kurie galt bti j prielaida. Pavyzdiui, toks bendriausias rodymo pamatas yra neprietaravimo dsnis, be to, kiekviena ini sritis turi tik jai bdingus principus. Tai buvo svarbu: i Aristotelio pairos plauk ivada, kad yf a bendriausij sprendini, nerodom ir nereikalaujani rodym. Sprendin Aristotelis traktavo kaip svok jungin; loginis vienetas jam buvo svoka. sprendin eina dvi svokos, viena - subjektas, kita - predikatas, ir pats sprendinys yra svok jungimas tokiu bdu, kada maiau bendra svoka jungiama bendresn (technikai kalbant, atliekama svok ???subsumpcija"). Sprendinys ???Sokratas yra mogus" Sokrato svok jungia mogaus svok, o sprendinys ???mogus yra mirtingas" mogaus svok jungia dar bendresn mirtingos btybs svok. Subsumpcijos santykis yra tranzityvinis: jei mirtingumas bdingas mogui, tai jis bdingas ir Sokratui, kuris yra mogus. Tuo remiasi samprotavimas, taip pat rodymas, kuris yra ne kas kita, kaip teisingais teiginiais grindiamas samprotavimas. Paprasiausia jo forma - vadinamasis silogizmas -yra ivados darymas i dviej vien bendr svok turini sprendini. Aristotelio silogizm teorija yra daugma isami. Ji yra esmikiausia amius gyvuojanios jo logikos dalis. Labai ipltojs logik, Aristotelis m j traktuoti kaip atskir dalyk. Todl logika atsidr anapus filosofijos rib. Maa to, logik jis suprato ne kaip tikr moksl, o tik kaip parengiamj disciplin ir mokslo rank, arba, kaip vliau pradta vadinti, formalij disciplin. Taiau logika nebuvo nepriklausoma nuo vienokio ar kitokio bendrj filosofijos klausim sprendimo; Aristotelio logika buvo jo filosofins nuostatos iraika Ji rmsi sitikinimu, kad btis yra atskirybs, o bendrieji bruoai sudaro j esm. Dl to subsumpcijos santykiams joje buvo skiriama didesn reikm nei kitiems loginiams ryiams; taip pat loginiu vienetu buvo laikoma svoka, apimanti bendruosius atskir

daikt bruous. 3) Logika ir painimo p s i c h o l o g i j a. Hierarchin apibrimo ryiais susiet svok tvarka ir hierarchin rodymais susiet sprendini sistema Aristoteliui buvo idealus inojimo, taiau ne tampanio, o ubaigto inojimo, pavyzdys. Tad Aristotelio logika buvo greiiau turim ini dstymo nei j gijimo metodas. Kad i bendrybs atsiranda atskiryb, o ne atvirkiai, priklauso nuo dalyk prigimties; utat mogaus proto prigimtis lemia, kad, prieingai, tik inodami atskirybs galime suinoti bendryb. Silogizmas yra jau turim ini struktra; o gyjamo inojimo struktra jau yra ne silogizmas, bet indukcija. Tad Aristotelio logika nusak dalykin ties tvark, anaiptol neteigdama j esant psichologin tvark, kuria pastamos tiesos. Tos dvi tvarkos, Aristotelio nuomone, buvo tiesiog viena kitai prieingos; jo filosofijoje tai buvo svarbiausios prieybs: kelias nuo bendrybs prie atskirybs ir nuo atskirybs prie bendrybs, kitaip tariant, daikt prigimiai bdinga kryptis ir mogaus protui bdinga kryptis, arba login tvarka ir psichologin tvarka - dar kitaip, turim ini sutvarkymo metodas ir ini gijimo metodas. ioje pairoje aikus Aristotelio atsitraukimas nuo Platono, kuris velg abiej tvark tapatyb, o ne prieingyb; Platonas man, kad prote pirmiausia yra gimtos bendrosios svokos; jomis remdamiesi dedukuojame ir taip einame pirmyn inojimo keliu. Btent dl to Platonas pat prot man esant pakankam painimui. Taiau Aristoteliui jusls painimo procese buvo tokios pat btinos kaip protas. Reikia susidurti su tikrove, kad apie j k nors suinotum, o protas su ja susidurti gali tik per jusles; gimt svok prote nra, jis yra neprirayta lenta, kuri prirao tik su-vokiniai; tad painim tenka pradti nuo suvokini. Nuo j, laipsnikai abstrahuodamas, iskirdamas bendruosius dalykus, protas prieina prie svok. Tik ia prasideda proto funkcija: i jusli teikiamos mediagos pastame tai, kas daiktuose bendra, o dl to, man Aristotelis, ir esmika. Protu gytos inios yra tikslas, todl juslins inios yra btina pradia ir pamatas. Vadinasi, Aristotelis atidav protui ir juslms suum cuique, tuo kompromisikai sutaikydamas racionalizmo ir sensualizmo pretenzijas. Skelbdamas, kad tik protas gali i patirties igauti esm, Aristotelis palaik racionalizmo nuostat; bet jo racionalizmas buvo susijs su genetiniu empirizmu. Jo filosofijoje, palyginti su Platono, enkliai sustiprintas empirinis veiksnys. Ir niekas labiau u Aristotel nepabr fakto, kad painimas yra pasyvus; kai reikia painti iorinius objektus, kiekviena smons galia privalo bti receptyvi, kitaip sakant, pasiduoti t objekt poveikiui. Lygiai tas pat pasakytina ir apie prot, skirtumas tik toks, kad is su objektais susiduria per tarpinink, per jusli jam teikiamus vaizdus. Aristotelis atkakliai laiksi pairos, kad painimo pamatas yra empirinis, ginijo esant vadinamj gimt veiksn, o dar labiau prieinosi mistiniams elementams painime. Joks pranaikas kvpimas negali atstoti patirties. Prieingai Platonui, maniusiam, kad protas bejgis isprsti galutinius klausimus, Aristotelis pasitikjo protu ir net juslmis; jis laiksi nuostatos, kad gimtomis proto galiomis reikia pasitikti. Aristotelis man, kad rodymas negali tstis iki begalybs, kad privalo bti pirmins prielaidos; itokia dalyk padtis skatino jo pasitikjim protu: jis buvo sitikins, kad proto pripastamos bendrosios tiesos yra vertos visiko pasitikjimo ir nereikalauja rodym, todl jos ir gali atlikti pirmini prielaid funkcij. Tad Aristotelio filosofija rmsi nerodytomis tiesomis ir buvo smoningai dogmatika. Jos pasitikjimas protu leido kurti metafizik, o painimo kritik dar nereikaling. Aristotelio filosofijos sistem jo logika ir painimo psichologija, atlikusios joje t funkcij, kuri kitose sistemose atitenka kritikai arba painimo teorijai.

2. TEORIN FILOSOFIJA. 1) Filosofijos skirstymas. Filosofija, tuo metu suprasta plaiausia prasme
kaip ???tiesos painimas", Aristotelio tyrinjim dka taip iplt savo apimt, kad pasidar aktualus jos skirstymo klausimas. Tok skirstym pradjo Aristotelis, pirmiausia atskyrs logik kaip pagalbin disciplin, o paskui padalijs filosofij dvi dideles dalis: teorin ir praktin. i dichotomij jis grind dvejopa proto funkcija (bties prad ir veiklos princip painimas) ir dvejopo gyvenimo bdo galimybe (tyrintojo gyvenimas ir veiklaus mogaus gyvenimas). Praktinje filosofijoje jis skyr dvi svarbiausias sritis, etik ir politik, kurioms pavaldios tokios alutins disciplinos kaip retorika, ekonomika ir poetika (nors kadaise poetik laik atskira sritimi). O teorin filosofij jis dalijo tris dalis, [fizik, matematik ir pirmj filosofij. io skirstymo pamatas buvo abstraktumo laipsnis, maiausias - fizikoje, didesnis - matematikoje (kuri suprato plaiai, be aritmetikos ir geometrijos, priskirdamas jai dar tuos mokslus, kurie i mint dviej gauna sau pradmenis, btent: muzik, optik, arba perspektyv, astronomij ir mechanik). Taiau tikresnis yra mokslas, kuris dar abstraktesnis u matematik. Jo objektas yra pati btis, jis tyrinja tik bendrsias bties savybes, visus konkreius bties pavidalus palikdamas kitiems mokslams. T pat bendriausij moksl Aristotelis vadino ???pirmja filosofija" arba tiesiog ???filosofija" tiksliausia io

odio prasme. Vliau jai prigijo kitas pavadinimas, kuriuo yra vadinamas Aristotelio veikalas, -??? metafizika". Metafizika buvo tikrasis Aristotelio filosofijos turinys, o jos ivados lm kit siauresni jos dali, toki kaip mokslas apie Diev, apie gamt ar apie siel, pobd. 2) Substancija. Aristotelis laiksi sitikinimo, kad savaimin btis arba -vartojant vliau sumanyt lotynik termin -???substancija" yra tik atskiri konkrets daiktai. Tiesa, bt galima suprasti vairiai: kaip daikt visum, bet taip pat kaip savybi, kvant bei vairiausio pobdio santyki visum. Taiau i vis i ??? kategorij" (nuo odio nutarimas) tiktai ???daiktas" yra substancija, o savybs, kiekiai ir santykiai gali bti susij su daiktais tik kaip j "vykis" (lot. accidentia, todl jie ir vadinami akcidencijomis) is sitikinimas, nepripastantis kitos savaimins bties anapus reali daikt ir tokiu bdu nutraukiantis ry su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas. is principas tiksliai apibr ???pirmosios filosofijos"paskirt: ji turinti tyrinti savaimin bt, taigi- realius daiktus; turinti nustatyti bendrsias j savybes ir struktr. 3) Forma ir m e d i a g a. Loginiai tyrinjimai vert Aristotel skirti du substancijos dmenis. Jei turime koki nors individuali substancij, pavyzdiui, tam tikr mog, vienos jo savybs eina mogaus svok, jos apibrim, o kitos (pvz., jo maas gis) i svok, jos apibrim neeina. Todl iuo poiriu galima ir reikia kiekviename daikte skirti tai, kas eina jo svok, ir tai, kas netelpa i svok; kas priklauso apibrimui, o kas nepriklauso. Tai yra skirti visuotines daikto savybes, bendras iam ir kitiems tos ries daiktams, ir individualias jo savybes. daikto svok einanias bendrsias, rines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - mediaga. Ir substancija, kaip jis j suprato, suskilo form ir mediag. Abiej jos dmen pavadinimai ???forma" ir ??? mediaga" buvo pagrsti tam tikra analogija su tuo, kas itaip vadinasi nekamojoje kalboje. Taiau Aristotelio ???forma" prarado pirmin prasm, ji gavo perkeltin prasm. Prieingai erdvinei formai, Aristotelis sukr ypating ir istorikai svarbi svokins formos samprat. Panaiai Aristotelis pakeit ir mediagos svok. Mediaga jis vadino tai, kas substancijoje nra forma: ji yra tai, kas i prigimties nesuformuota, neapibrta. Si svoka netaikoma tam, kas paprastai vadinama ??? mediaga", kaip, pavyzdiui, bronza arba marmuras. Bronza ir marmuras, pasak Aristotelio, yra ne gryna, o suformuota mediaga. Tik ???pirmoji", gryna mediaga dar neturi savyje jokios formos ir i tikrj yra neapibriama. Taip atsirado ypatinga ir istorikai svarbi mediagos kaip neapibrto daikt pamato samprata. Tad Aristotelis sukr nauj formos ir mediagos samprat. Taiau ne iki galo atsikrat ir senojo supratimo: kaip mediagos pavyzdius jis danai pateikdavo bronz ir marmur, o kaip formavimo pavyzd skulptoriaus darb. Todl forma ir mediaga jo filosofijoje tapo ne tik nauj idj, bet ir nesklandum bei painiavos objektu. Aristotelis sujung dvejop tyrinjim ivadas: substancijos login tyrinejim jis jung su genetiniu tyrinjimu to, kas vyksta, kai skulptorius formuoja bronz arba marmur. Substancijos svokos esm tapatino su forma, kuri sub stancija gijo vystydamasi. Taip jis dar todl, kad forma ir svoka vienodai yra daikt vienovs pamatas: daiktai, kad ir kokios mediagins sudties jie bt, visada turi vien form ir vien svok. Taiau savo neapibrtai mediagai jis priskyr labai apibrtas savybes. Btent kad ji yra reikini ir vis j pasikeitim pamatas, kad ji yra tai, i ko yra sudarytos substancijos ir kas ilieka substancijoms suirus (kai skulptra sudauoma, jos forma inyksta, bet mediaga ilieka): mediaga yra tai, kas substancijoje yra daugis, vairov, dalumas (nes i formos gali rastis tik vienov). Ankstesni filosofai teig, jog substancija yra mediaga, Platonas sak, kad substancija yra idjos. Aristoteliui nei mediaga, nei idja nebuvo substancijos: utat ir viena, ir kita buvo substancijos dmenys. Taip Aristotelis ikiplatonikus savitai sutaik su Platonu. Ikiplatonikai mediag laik konkreia substancija, o Platonas lygiai taip pasielg su idja. Betgi mediaga neegzistuoja savaime, lygiai kaip savaime neegzistuoja ir idjos, - visa tai tra abstrakcijos. I tikrj yra tik konkrets mediagos ir formos junginiai. Tokia buvo pamatin Aristotelio paira, vliau pavadinta ???hilomorfizmu". 4) Daikt esm. Aristotelis man abu substancijos dmenis esant vienodai btinus, taiau nevienodai svarbius. Forma jam buvo svarbesn, nes form jis laik realiu svokos atitikmeniu, lygiai kaip Platonas traktavo transcendentin idj. Ir jo filosofijoje forma um toki viet, koki Platono filosofijoje um idja. Aristotelio samprotavimuose ji tapo svarbiausiu ir painimo, ir bties veiksniu. a) Tikrasis painimas yra i prigimties svokinis: juk ms turima daikto svoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra i tikrj: daikte pastame tai, kas yra jo svokoje. Arba jame pastame tik form. Tai buvo pirma svarbi ivada, gauta sutapatinus form ir svok. O tolesn ivada kad mediaga yra nepaini. ia kalbama ne apie antrine mediag, marmur ar bronz, o apie i pirmin mediag, kuri yra visikai nesuformuota ir nepaini. b) Svarbiausias daikto dmuo yra tas, kuris eina jo svok. Skulptra yra tik tai, kas turi svokos ???

skulptra" savybes; ir tik tos savybs skulptrai yra esmins, o visos kitos - atsitiktins, skulptra gali j turti arba neturti. Kas yra svokoje, tas bdinga visai riai, vadinasi, yra pastovu, o kas pastovu, tas esmika. Taigi forma, kaip daikto svokos turinys, yra esminis jo dmuo, svarbiausia substancijos dalis, daikto esm. Tai buvo antra formos ir svokos sutapatinimo pasekm. Iskyrus daiktuose form, Aristotelio filosofijoje atsirado svokos ???daikto esm" ir ???esminiai bruoai". Ankstesni filosofai jau skyr daikto prigimiai priklausanias ir nepriklausanias, tik moni sutartinai daiktui priskiriamas savybes. O dabar daikt prigimiai priklausantys bruoai pirmkart buvo suskirstyti esmikesnius ir ne tokius esmikus. Platonas skirtingai vertino idj ir daikt, o Aristotelis skirtum perkl daikt vid. 5)Prieastis ir tikslas. Daikt savybes galima paaikinti keturiais atvilgiais: arba formos, arba mediagos, arba dar j veikianiosios prieasties bei tikslo atvilgiu. Pain daikto form arba mediag, prieast ar tiksl, suprasime ir pat daikt. Forma, mediaga, prieastis ir tikslas Aristoteliui buvo keturi daikt painimo pradai. Pirmieji du yra daikt dmenys, o kas yra kiti du? Dl kokios prieasties atsirado, pavyzdiui, ita skulptra? Dl to, kad skulptorius j suman. Dl to, kad buvo sumanyta skulptra (esanti tik skulptoriaus mintyse, vadinasi, nemateriali), atsirado materiali skulptra. O kas susiejo prieast ir pasekm? Ne mediaga, nes prieastis buvo nemateriali; jas susiejo j bendra forma. Panaus ryys susidaro ir atsirandant kitiems moni kriniams. Ir gamtoje yra toks pat prieastinis ryys: gyva btyb gimdo kit tos paios ries arba tokios pat formos btyb, nors j mediaga yra ne ta pati. Todl Aristotelis daro ivad, kad veikianioji prieastis yra ne mediaga, o forma. Tad forma nra vien formalus ir idealus veiksnys, ji yra jga, kuri veikia ir sukelia pasekmes; ji yra aktyvusis substancijos elementas. Aristotelis, panaiai kaip ir Demokritas, svarst grynai prieastinio tikrovs aikinimo galimyb: visa, kas vyksta, vyksta ???i btinumo", o ne dl kokio nors tikslo. Jis svarst toki koncepcij, bet nepripaino jos teisinga. Jo argumentas buvo toks: is poiris vaizduoja faktus kaip atsitiktinumo padarinius, todl ir negali paaikinti gamtos, kurios pamatin savyb yra dsningumas ir pastovi raidos kryptis. ias savybes galima suprasti tik pripainus esant pastov tiksl. Mums yra inomas moni veiklos tikslingumas; bet tikslo siekia ir gamta, kurioje viepatauja tokie pat dsningi ryiai kaip ir moni veikloje, netgi - kaip ir visa gamtoje -jos tikslingumas yra nuoseklesnis u moni darb tikslingum. inoma, kiekviena permaina turi prieast, bet jos krypt lemia tikslas; chirurgo peilis pjauna ir yra operacijos prieastis, bet pjauna taip, kaip reikalauja operacijos tikslas - pagydyti ligon; panaiai yra ir gamtoje. Taip Aristotelis pasisteng sutaikyti Demokrit ir Platon, kauzalizm ir finalizm; taiau iame kompromisiniame jo sprendime Platonas ilaik persvar: prieastys i tikrj veikia, bet yra priklausomos nuo tiksl. Tikslus Aristotelis suprato kitaip nei Platonas ir teig, jog tikslas nra transcendentinis ir idealus, jog jis yra paiame daikte, o ne anapus jo. Kas yra daikto tikslas, aikiausiai rodo gyvos btybs: jos vystosi taip, kad gyt savos ries bruo. Panaiai yra ir su kiekvienu daiktu: jo raidos tikslas yra iugdyti savyje ries savybes, arba form. Tad forma yra kartu daikto tikslas ir jo prieastis. Taip tris principus redukuoti j vien buvo galima modifikavus formos svok: forma yra tikslingai veikianti jga. Toji modifikacija pirmiausia atspindi Aristoteliui bding formos samprat: ji yra dviprasmika, viena vertus, forma yra svoka, o antra vertus aktyvus veiksnys. 6) Energija ir p o t e n c i j a. Kadangi formos prigimiai bdingas veiklumas, Aristotelis j vadina energija (lot. actus, todl dar vadinama ???aktu"). Kadangi forma yra svarbiausias bties dmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra bties esm. ???Yra" - tai ne ???uima erdv", o ???veikia". Tai nebuvo visikai nauja paira: jau hilozoistai gamtos pradu laik tik tai, kas yra jga. Bet tik Aristotelis aikiai suformulavo energetine bties samprat. Jei forma yra energija, tai kas yra mediaga? Ji yra potencija (is odis dviprasmikas: jga ir galimyb;lot. potentia), nes potencija yra energijos prieyb ir papildymas. Prieingai veikianiai jgai, ji yra polinkis. itokia potencijos svoka taip pat buvo sukurta Aristotelio. Vidin jgos pojt Aristotelis suobjek-tino, pritaik j materialiems reikiniams ir trauk filosofini svok sra. Pasinaudodamas svok ???energija ir potencija" pora bei lygiaverte ???formos ir materijos" pora, Aristotelis sprend vairiausias problemas, aikino ir tapsm, ir ubaigtus jo padarinius, sudaranius tikrov. Tapsm jis suprato kaip potencijos aktualizavim, o tikrov - kaip jau aktualizuot potencij, kurioje tapsmo procesas pasiek savo rib. Pavyzdiui, augalo augimas yra skloje slypinios potencijos aktualizavimas (???energija"), o subrends augalas yra jau visikai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, ??? entelechija". 7) Bendrj princip taikymas (gamtos teorija). Natralu, kad Aristotelis gamtoje iekojo t veiksni, kurie jo metafizikoje buvo pripainti esmikais biai, btent: substancijos, formos, energijos ir tikslo. Jo

koncepcijoje gamta buvo 1) substanciali, 2) apibrta kokybikai, 3) dinamika, 4 ) tikslinga. Kitaip sakant, reikini pamatu Aristotelis laik ne abstrakius santykius, o konkreias substancijas; formai priklausanias kokybines daikt savybes man esant esmikesnes u kiekybines; gamtoje iekojo savaimini jg veikimo; jg veikim aikino kaip tikslo siekim. Tokia gamtos samprata nebuvo visikai nauja, ji turjo slyio tak su pirmine graik mstytoj nuostata, taiau buvo kovinga, nukreipta prie pairas, istmusias t pirmykt poir i graik mokslo. Aristotelio paira buvo reakcija prie pitagorinink ir Platono kiekybin reikini samprat ir kartu prie Demokrito grynai prieastin j aikinim. ie filosofai nevertino jusli duomen ir atmet j teikiam pasaulio vaizd; o Aristotelis gro prie pasaulvaizdio, pagrsto jusliniais duomenimis. Btent tai vert j nutraukti ryius su Graikijoje sigaliniu grynai kiekybiniu reikini aikinimu. Aristotelio nuostata geriausiai buvo pritaikyta biologiniams tyrinjimams, utat kitose gamtos moksl srityse ji buvo ingsnis atgal, ypa dviejose mechanikoje ir astronomijoje. Normal kn judjim - akmens kritim arba dm kilim auktyn - Aristotelis aikino kaip kiekvieno j siekim uimti jiems priderani viet. Kartu jis skelb, kad atstumas, kaip santykis, o ne substancija, negali daryti poveikio ir dl to negali pakeisti to judjimo jgos. Vadinasi, mechanikoje jis vadovavosi neteisingomis prielaidomis ir neteisingai suformulavo judjimo dsn, ir jo klaidai buvo lemta gyvuoti tkstantmeius. Jis atsitrauk atgal ir astronomijoje - atmet ems sukimosi hipotez ir gro prie Eudokso sistemos; tad ir ia jo dka tkstantmeiams sigaljo klaidingas poiris. em vl tapo nejudaniu pasaulio centru, apie kur sukasi vaigdi sferos. Maa to, kadangi jis man, jog judesys negali tstis, jei nra palaikomas nuolat veikianios judinanios jgos, tai buvo priverstas pripainti esant jgas, nepaliaujamai ias sferas judinanias, ir ios jgos, sprendiant i judesio tobulumo, esanios dievik btybi jgos. Tokiu mitologiniu poskiu jis padar nemaa alos astronomijos raidai. 8) Pirmoji prieastis (teologija). Pasaulis yra aminas ir kartu ribotas erdvs atvilgiu. Yra aminas, nes j sudaranti mediaga yra bet kokios raidos slyga ir dl to ji negali bti raidos padarinys; ji neatsirado, vadinasi, yra amina, o kartu su ja aminas ir visas materialus pasaulis. Jis yra ribotas erdvje tai kokia prasme: kiekviena stichija turi savo viet visatoje, tad u paskutins stichijos sferos jau nebra mediagos, nebra net tutumos, nes tutuma yra vieta, kurioje nra mediagos, bet galt bti. Kadangi pasaulis yra aminas, tai nebuvo kito pasaulio iki jo ir nebus po jo; o kadangi nra vietos u jo rib, tai nra kit kartu su juo egzistuojani pasauli. Vadinasi, mums inomas pasaulis yra vienintelis. Pasaulyje visur vyksta tas pats procesas: laipsnikai formuojama mediaga, realizuojama tai, kas joje buvo potencialiai. Dl to pasaulis yra vientisa prieasi ir pasekmi ryiais susiet vyki grandin. Taiau iame pasaulio vientisume yra spraga: visos grandys yra tos paios prigimties, iskyrus pai pirmj grand. Kiekvienas daiktas turi savo prieast, o i vl savo, taiau prieasi grandin, pasak Aristotelio, negali tstis iki begalybs; labiausiai jis buvo sitikins, jog privalo bti pirmoji prieastis. Pirmoji prieastis privalo turti kitokias savybes nei mums inomi daiktai, kurie yra prieasi veikimo padarinys, o ji, neturdama prieasties, yra pati savaime; vadinasi, daiktai yra priklausoma btis, o pirmoji prieastis nepriklausoma. tai kokios yra tos nepriklausomos bties savybs: a) ji yra nejudanti ir nekintanti; jos negalima ijudinti, nes tada ji nebt pirmoji prieastis, ir ji negali pati ijudti, nes tada btis bt sudtin; b) ji yra ne-sudtin, nes i dali sudaryta visuma privalt turti prieast; c) ji yra nemateriali: mediaga yra kaitos altinis, ir visa, kas mediagika, yra kintama. Vadinasi, ji yra gryna forma, gryna energija; d) ji yra dvasin esatis: juk niekaip kitaip nemanoma paaikinti nematerialios formos; e) ji yra protas; analogija su mogaus dvasiniu gyvenimu veria atsiriboti nuo emesnij psichini funkcij, nes jos yra iorini prieasi padarinys; f) o kaip protas gali ijudinti material pasaul? Tik nustatydamas tiksl, kuris pasaul traukia, veikia ???kaip mylimasis, kuris patraukia mylintj". Bdamas pasaulio tikslas, protas judina pasaul. Jo veikimo pradas -tai nuolatins vilions pradas; g) proto veikla gali bti tik mstymas. O mstymo objektas iuo atveju gali bti tik pats protas: juk pastantysis tampa panaus paint, ir jei pirmosios prieasties mini objektas bt pasaulis, tai ji pasidaryt panai pastarj ir gyt jo nepastovias savybes; h) ji yra tik viena, nes kitaip nebt pasaulyje vieningumo, pasaulis bt tik epizod rinkinys, o i tikrj pasaulis yra vieningas; i) ji yra btina, nes joje nra mediagos, kuri slepia savyje vairias galimybes; j) ji yra tobula, nes btyje tobuliausia yra forma, protas, energija. To kia savybi visuma nebuvo svetima graik filosofams; madaug tas paias savybes Parmenidas priskyr biai, o Platonas idjoms. Tad atsitiktinis, netobulas, priklausomas pasaulis rodo, jog turt bti tobula, absoliuti btis; jei yra pasaulis, tai yra ir absoliutas. Tokia samprotavimo eiga skyr Aristotel ir nuo Demokrito, ir nuo Platono: Demokritas

savo tyrinjimus pradjo nuo fizinio pasaulio, bet juo ir ubaig; Platonas i karto pradjo nuo absoliuto; Aristotelis pradjo tyrinti fizin pasaul, kad per j prieit absoliut. Tiek kart savo ratuose jis kartojo, kad nra formos be mediagos, bet gal gale pripaino toki grynj form; tiek kart priekaitavo Platonui, kad is skelbia esant transcendentine bt, o pats gal gale ubaig transcendentine btimi. O absoliuti, btina, tobula btis, kuri pati yra nejudanti, bet ijudina pasaul, yra ne kas kita, kaip tai, k visi vadina Dievu. Kosmologija atved Aristotel teologij. Svarstydamas kosmologines problemas, jis pagrind Dievo buvim ir apibr jo prigimt. Tie jo svarstymai buvo Dievo buvimo rodymo, vliau pavadinto ??? kosmologiniu", prototipas. Graik teologijos istorijoje Aristotelio pairos buvo svarbus etapas: jose jau visikai irykjo monoteizmas, kuris nuo Ksenofano laik skverbsi graik filosofij. Nauja buvo Dievo kaip grynai dvasins esaties samprata. I dalies nauja buvo ir Dievo transcendencijos samprata, nors ji rmsi kaip pavyzdiu Anak-sagoro ???protu" ir Platono grio idja. Dievo santyk su pasauliu Aristotelis suprato kitaip nei Platonas: Dievas jam nebuvo pasaulio krjas, pasaulis apskritai nebuvo sukurtas - jis ess aminas. Dievas ijudino pasaul, ir ia prasme jis yra jo pirmoji prieastis ir kartu jo galutinis tikslas; bet Dievas nra pasaulio krjas. Aristotelis priskyr Dievui ne tik kai kurias Platono demiurgo savybes, bet ir kai kurias Platono idj savybes. Teologija pakeit ideologij; vietoje daikto ir idjos prieprieos atsirado pasaulio ir Dievo priepriea. 0 9) Dangaus sritis ir ems sritis (ko s m o l o g i j a). Pasaulio ir Dievo, netobulos ir tobulos bties dualizmas atsispindjo Aristotelio kosmologijoje, padarydamas ir j dualistin. Dievo veikla yra pastovi, taigi ir Dievo sukeltas judjimas turi bti pastovus. Toks yra tik pastovi vaigdi dangaus judjimas (iorin pasaulio sritis, vadinamasis ???pirmasis dangus"); tik jo judjimas tiesiogiai kyla i Dievo. Tik it vien iorin pasaulio sfer ???pirmoji prieastis" veikia tiesiogiai. O kadangi kitos sferos juda panaiai kaip ir pirmasis dangus, tai Aristotelis daro prielaid, kad jas ijudina esybs, panaios pirmj prieast, tik jos ne tokios tobulos. ???Pirmoji judjimo prieastis", pradioje buvusi viena, buvo suskaidyta siekiant patenkinti astronomijos poreikius. Teologija persiformavo astronomij, o gal greiiau atvirkiai, astronomija - kakoki astrologij: visa ???anapus Mnulio" esanti sritis pradta laikyti diev veiklos sritimi. Vadinasi, pasaulyje yra dvi visikai skirtingos prigimties sritys: dangus ir em. Dangaus sritis, kuri ijudina pirmoji prieastis ir jai giminikos sferas judinanios esybs, yra neprilygstamai tobulesn; jai bdingas judjimas apskritimu (judjimas apskritimu yra tobuliausias, nes taisyklingiausias ir vientisiausias), o jos mediaga yra eterin. ems sriiai (ji yra paiame pasaulio centre) budingas judjimas yra tiesiaeigis, o jos mediaga sudaryta i keturi stichij. Pirmoji yra eljiei model atitinkani amin ir nekintani, o antroji - kintani ir laikin daikt sritis, atitinkanti Herakleito model. Jei ir yra emikajame pasaulyje kas nors vertinga, tai tik dangaus pasaulio ir vaigdi poveikio dka. Gamtotyros kaip taikomosios teologijos samprata ived Aristotel i kelio, kuriuo anksiau jo graik tyrintojai ir kuriuo eidami padar verting atradim. Aristotelis atmet pitagorinink astronomin sistem, Demokrito moksl apie viening pasaulio struktr. Savo teologines-gamtamokslines spekuliacijas Aristotelis tikriausiai buvo sumans dar jaunystje, dar bdamas priklausomas nuo Platono; galbt vliau, atsidjs specialiesiems mokslo tyrinjimams, j atsiadjo; nepaisant to, jo ratuose jos iliko ir buvo perduotos ateities kartoms. Ir visos tos teorijos dangikojo ir emikojo pasauli priepriea, vaigdi takos teorija kartu su mokslu apie centrin ems padt ir apie pasaulio sferas judinani dievik esybi buvim, paremtos Aristotelio moksliniu autoritetu, itvr amius. 10) Siela (psichologija). Psichologijoje Aristotelis vadovavosi bendraisiais savo filosofijos principais -vartojo formos ir mediagos svokas sielos ir kno santykiui paaikinti. Dl to jis sukr trei svarbi koncepcij graik psichologins minties istorijoje. Aristotelio teorijoje siela nra atskira nuo kno substancija, kaip norjo Platonas, bet taip pat ji nra knas, kaip aikino Demokritas. Ji, pasak Aristotelio, yra organinio kno forma arba energija: vadinasi, siela ir knas organikai sudaro nedalom visum; siela negali egzistuoti be kno, o knas be sielos, kuri jam teikia gyvyb, negali atlikti savo funkcij. Teiginys, kad siela yra organinio kno energija, reik, kad ji yra organins btybs savaimini veiksm prieastis. Tai buvo dinamin sielos samprata, parengta jau Platono. i samprata buvo plati, ne vien tik psichologin, bet ir apskritai biologin. Taip suprasta siela buvo svarbiausias organinio gyvenimo veiksnys, tad suprantamas yra Aristotelio pasakymas, kad gamtininkas turi daugiau reikal su siela nei su knu. Smon buvo tik viena i taip suprastos sielos funkcij, kuri siela turi tiek, kiek yra organinio kno veiklos srii. ias funkcijas Aristotelis surikiavo hierarchikai. Auktesniosiomis laik tas, kurios negali bti atliktos be kit, emesnij; ia prasme mstymas yra auktesnis u suvokim, o suvokimas u maitinimsi (nes ir pastarasis yra itaip plaiai suprastos sielos funkcija). Aristotelis skyr trejopas funkcijas ir atitinkamai tris sielos ris. Augalin siela atlieka tiktai emiausij funkcij: skatina maitinimsi ir

augim; neturdama atitinkamo organo, ji negali turti suvokimo sugebjim. Suvokimo sugebjim turi auktesns pakopos siela - gyvulin siela. Kadangi su suvokimu siejasi malonumas ir nemalonumas, o su jais malonumo trokimas ir paskata vengti nemalonumo, tai gyvulin siela - ir pirmiausia ji - turi jausmus ir impulsus. Tad tik antros pakopos sieloje prasideda psichins funkcijos. Yra ir dar auktesn pakopa mstanioji siela, bdinga tik mogui. Jos sugebjimas - protas - yra pats aukiausias sielos sugebjimas. Protas pa pasta ir bt, ir gr; paindamas gr, jis vadovauja valiai, jo dka valia tampa protinga. Kai protas vadovauja valiai, jis vadinasi praktiniu, skirtingai nuo teorinio arba pastaniojo. Kadangi auktesnieji sugebjimai apima emesniuosius, tai mogaus siela vienija savyje visus sielos sugebjimus. Tad Aristotelis suartino prieybes vien su kita: kn ir siel, jusles ir prot. Jo psichologija buvo tipikas pavyzdys, kaip kompromisikai nusiteiks protas veiksnius, kuriuos kiti laik prieybmis, padar vienos eils pakopomis. Taiau tos eils vientisumas viename take nutrksta: btent aukiausias sielos sugebjimas -protas - yra visikai skirtingo pobdio ir sudaro Aristotelio psichologijos pamat sprag. Aristotelio pateiktoje proto sampratoje yra vienas principinis keblumas. Jis buvo sitikins, kad bet kokia paintin sielos galia turi bti receptyvi, nes i savs nemanoma igauti painimo. Bet antra vertus, grynai receptyvi siela bt i iors varoma maina. Aristotelis buvo pasirengs pripainti, kad emesniosios sielos gali bti mainos, tik jokiu bdu ne protingoji siela. Si turi bti spontanika, ji turi bti savo veiklos pirmoji prieastis. io keblumo, kad protas, viena vertus, yra receptyvus, o kita vertus - spontanikas, Aristotelis mgina ivengti skirdamas dvejop prot: pasyvj ir aktyvj. Pasyvusis atitinka painimo receptyvum, aktyvusis - sielos spontanikum. Pasyvusis yra receptyvus, operuoja tik i jusli gauta mediaga, o jo funkcija yra i juslini vaizdini abstrahuoti svokas. Aktyvusis protas nra receptyvus, bet jis ir neatlieka paintins funkcijos (painimas yra pasyvaus proto funkcija); jo vaidmuo yra ijudinti pasyvj prot, todl jis yra spontanik sielos veiksm pirmoji prieastis. Pasyvusis protas yra tarsi sielos imtuvas, o aktyvusis to imtuvo motoras. Tokio mokslo ketinimai yra aiks, bet pats mokslas - tamsus. Kad aktyvusis protas galt bti pirmoji prieastis, jis privalo bti grynoji forma, grynas aktas. Visos sielos funkcijos yra susijusios su knu ir su juo dalijasi likimu, o aktyvusis protas - ne; bdamas nepriklausomas nuo mediagos, jis yra nesunaikinamas, ir dl to jo prigimtis greiiau dievika nei mogika. Aktyviojo proto dka siela yra mikrokosmas su sava pirmja prieastimi. Kaip Dievas makrokosme, taip siela mikrokosme yra bendrojo Aristotelio sistemos principo iimtis: bet kokia forma gali egzistuoti tik susijusi su mediaga. Tuo tarpu Dievas ir siela yra savarankikos formos. Tai buvo platonizmo liekana Aristotelio pasauliroje. Tai, dl ko jis priekaitavo Platonui, pats kitu pavidalu ved savo sistem. 3. PRAKTIN FILOSOFIJA. l)Aukiausiasis gris. Ir etikoje Aristotelis platonikus rmus talpino realistin ir empirin doktrin. Platonas norjo tvarkyti gyvenim pagal grio idj, Aristotelis laiksi nuostatos, kad nra kito grio nei realus gris. Platonas kl transcendentinius tikslus, Aristotelis iekojo pasiekiam tiksl. Platono etika buvo dedukcin, Aristotelis etik padar empirin. Platonas etik suprato tik normatyvikai, Aristotelis normas jung su moni elgesio apraymu, nes Platonas normas kildino i idjos, o Aristotelis - i realios mogaus prigimties. Platonas pripaino tik visuotines normas, Aristotelis norjo norm visuotinum suderinti su individualia besielgianiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo tik bendroji taisykl, o Aristoteliui gyvas gero ir imintingo mogaus pavyzdys. Vadovaudamasis iais principais, Aristotelis tikjosi grio prigimt surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrdamas tikslus, kuri mons siekia realiame gyvenime. moni tikslai yra vairs, bet vieni i j yra auktesni, kiti emesni; auktesni tie, kuriems emesni yra priemons. Priemoni ir tiksl grandin negali tstis iki begalybs - tokia ivada atitiko finalistin Aristotelio mstymo bd: privalo bti kakoks aukiausiasis tikslas, kuris niekam nra priemon. Toks tikslas yra aukiausiasis pasiekiamas gris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. is konkretus tikslas jo etikoje um pagrindin viet, koki Platono etikoje buvo umusi abstrakti grio idja. Eudaimonija, kaip j suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kok apskritai mogus dl savo prigimties gali pasiekti. Jei laikysims proio, bet utat rizikuosime netiksliai perteikti mint, od ???eudaimonija" galtume versti ???laim". Eudaimonizmas, traktuodamas eudaimonija kaip aukiausij gr, teigia, kad aukiausiasis gris nra nei idealus gris, nei iorinis, nei visuomeninis, kad jis yra asmens tobulumas. O kas yra tobulumas? Eudaimonizmas lieka miglota ir nepakankama teorija, kol neatsako klausim. Eudaimonistai buvo beveik visi graik etikai, bet kiekvienas kitaip suprato eudaimonija. Aristotelis eudaimonija laik mogaus prigimt atitinkani veikl. O tikroji mogaus prigimtis, jei remsims Aristotelio racionalumu, yra protas. Todl eudaimonija slypi proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas. 2) Dorybs. Proto veikloje galima skirti dvi painimo ir praktinio gyvenimo - sritis. Atitinkamai dvejopi yra ir protingo mogaus pranaumai: vieni vadinami dianoetinmis dorybmis, pavyzdiui, imintis, sveikas

protas, kiti - etinmis dorybmis, pavyzdiui, dosnumas, drsa. Visika eudaimonija gali bti pasiekta grynai teorinje veikloje - tada bna aktyvus tik protas, taigi tobuliausioj! mogaus galia. Bet gyventi vien tik teorine veikla manoma tik dievams, o ne mogui: mogui, kad jis galt gyventi, reikalingas ne vien inojimas, bet ir sveikata, maistas, materialins grybs. Gyventi vien protu, jei prisiminsime Platon, - tik idealas, o ne reali programa. mogaus prigimtis, sudtinga, o visi jo poreikiai privalo bti tenkinami; mogus turi veikti praktikai, svarbu tik, kad jis veikt protingai, vadinasi, kad gyvent laikydamasis etini dorybi. Dorybi sistemos negalima sukurti dedukcikai; j tik galima nustatyti i patirties. Dorybi yra tiek, kiek yra mogui bding veiklos srii, nes kiekviena veikla turi savj doryb; pavyzdiui, kai mogus susiduria su iorinmis grybmis, tada doryb yra dosnumas; kai mog apima baims jausmas, tada doryb yra drsa. Pati baim nra blogis, blogas gali bti tik poiris j, kai mogus neturi dorovins intencijos ir nesivadovauja protu, kai, pavyzdiui, kas nors bijosi ten, tada ir dl to, dl ko neturt bijoti, arba nesibijo ten, tada ir dl to, dl ko reikt bijoti. Tikslus, protingas poiris baim ir yra drsa; ji yra vidurys tarp bailumo ir lumo. Lygiai taip pat ir dosnumas yra tinkamas santykis su iorinmis grybmis, vidurys tarp ilaidumo ir yktumo. Panaiai kiekvienoje srityje galima ir reikia rasti atitinkam ???vidur". Tuo vadovaudamasis Aristotelis dorybe apibria kaip ???sugebjim laikytis vidurio". Tai buvo toji ???vidurio doktrina", pati garsiausia Aristotelio etikos teorijoje. Taip suprasta doryb atitinka proto reikalavimus. Vis dlto mogus yra ne tik proginga, bet ir knika btyb. O kno poreikiams tenkinti reikalingos dar kitos, iorins, nuo mogaus nepriklausanios slygos. Todl pati doryb negali utikrinti eudaimonijos. Tad mogus nra pajgus visikai valdyti praktin gyvenim, o grynai teorinis gyvenimas, kuris utikrint eudaimonij, mogui yra nepasiekiamas. 3) Menas. Platonui buvo bdinga anapus regimos tikrovs iekoti kitos, auktesns: anapus daikt jis iekojo idj, anapus patirties - intuityvaus painimo, anapus prasto meno - pranaiko painimo. O Aristotelis atmet tuos antstatus kaip nerealius ir neprotingus - atmet idjas, intuicij, taip pat poet pretenzijas bti pranaais. Taigi Aristotelis iveng graik poiriui men bdingo dualizmo, kur Platonas buvo dar labiau sustiprins, atskirdamas diev kvpt poezij ir paprast men, kuris ess tik pamgdiojimas. O jeigu nra pranaiko meno, tai ir belieka tik pamgdiojimas. Tik dabar Graikijoje atsirado slygos sukurti bendr, viening meno teorij, apimani visas jo ris nuo poezijos iki plastikos. Ta pirmoji teorija buvo natralistin, meno pamatu laikanti tikrovs atvaizdavim. Ties sakant, Aristotelis j suprato labai plaiai ir laisvai: tiek kitose savo teorijose, tiek estetikoje jis toli grau nebuvo vienaalikas. Aikindamas menin veikl, jis, at-sivelg formalius dalykus, bet taip pat ir (ypa savo garsiojoje tragedijos teorijoje) jausmus. Tik vlesni estetikos teoretikai perjo prie rykiausio, vienaaliko natralizmo. ARISTOTELIZMO ESM. Aristotelizmas yra filosofin vidurio doktrina, vengianti grieiausi sprendim ir linkusi pripainti kiekviename i j slypini tiesos dalele. Metafizikoje aristotelizmas vienodai vengia idealizmo ir materializmo, painimo teorijoje - gryno racionalizmo ir gryno sensualizmo, etikoje moralizmo bei hedonizmo. Metafizikoje aristotelizmui bdinga teigti, kad (prieingai idealizmui) nra kit substancij, tik materialios, bet (prieingai materializmui) substancij pamatas yra ideali j esm; kad substancijos yra atskirybs, taiau j esm yra bendryb. Atskiruose daiktuose iekoti bendrosios esms - tai aristotelizmas. Painimo teorijoje aristotelizmas teigia, kad (prieingai apriorizmui) painimo kilm yra empirin, bet kad (prieingai empirizmui) jo ivados yra racionalios. Empirinis racionalaus inojimo iekojimas - tai aristotelizmas. Etikoje aristotelizmas teigia, kad (prieingai moralizmui) aukiausiasis gris yra ne doryb, o laim, bet kad (prieingai hedonizmui) laims pamatas yra ne patirtas malonumas, o mogui deranti protinga ir dora veikla. Per doryb siekti laims tai aristotelizmas. Aristotelis ved filosofij ir joje tvirtino daugyb idj, teorij, samprotavim. Tai detalus filosofijos skirstymas: logikos, kaip tarnybins disciplinos, ir ???pirmosios filosofijos", kaip pradins disciplinos, iskyrimas, iki smulkmen ipltota logika, suprasta kaip silogistika, taip pat psichologija, suprasta kaip sielos gali teorija; tai mginimas susisteminti kategorijas ir principus (keturi principai, arba prieastys: formalioji, materialioji, veiklioji ir tikslingoji); tai nauji metafizikos terminai: forma, mediaga, energija, potencija, daikto esm; tai nauja Dievo, kaip pirmosios pasaulio prieasties, ir nauja sielos, kaip organinio kno formos, samprata; tai nauja proto, padalyto aktyvj ir pasyvj, teorija. Vis i ir daugybs kit mokslini ir filosofini idj pradininkas yra Aristotelis.

ARISTOTELIO SEKJAI, l. PERIPATETIN MOKYKLA. Aristotelio steigtas Likjas, laikydamasis paskutini savo mokytojo veiklos met dvasios, norjo tarnauti vien mokslo tikslams. Peripatetik filosofinius interesus antr viet nustm specialieji moksliniai tyrinjimai. Teofrastas (362-287), vadovavs mokyklai po jos steigjo mirties, paliko epochins reikms botanikos darb, prilygstani Aristotelio zoologijos darbams. Jis ts ir savo pirmtako filosofijos istorijos tyrinjimus: Teofrasto buvo pamatas visai vlesnei graik doksografijai. Eudemas i Rodo, kartu su Teofrastu priklauss artimiausiems Aristotelio mokiniams, garsjo savo enciklopedinmis iniomis, o ypa pasiymjo kaip matematikos istorikas. Aristokseno i Tarento darbai buvo senovs ini apie muzik virn; jis ts pitagorinink tyrinjimus, bet remdamasis Aristotelio empiriniu metodu. Dikajarchas iMesens turjo nuopeln geografijos, kultros istorijos, politikos srityse. Vlesnse peripatetik kartose specials tyrinjimai gijo vis didesn persvar; didioji dauguma ??? Aleksandrijos erudit" buvo ij j mokyklas. Filosofijoje peripatetikai apskritai buvo itikimi savo mokytojui, taiau interpretavo j dvejopai. Vieni pabr idealistinius, platonikuosius jo sistemos elementus; taip, pvz., elgsi Eudemas, ypa akcentuodamas Dievo ir proto transcen-dentikum. O kiti, prieingai, stengsi inaikinti platonikas aristotelizmo apraikas. Si antroji pakraipa prasidjo jau nuo Teofrasto, bet aikiausiai buvo ireikta Stratono i Lampasko, kuris po Teofrasto perm vadovavim mokyklai (287-269) ir buvo bene originaliausias mstytojas, kok iugd Likjas. ???Stratonizmas" buvo materialistin Aristotelio interpretacija, neigianti nemateriali ir transcendentini dalyk buvim: nra form anapus mediagos, nra Dievo anapus gamtos ir nra proto anapus suvokimo galios. 2. KOMENTATORIAI. Baigiantis senovs epochai, nuo I a. pr. m. e., kai protus uvald autoriteto ir tradicijos poreikis, Aristotelio mokykloje pabudo jau bei-blstantis mokytojo garbinimas. Nuo to laiko mokykloje sigaljo jo rat nagri njimas ir aikinimas. Tiranionas pradjo j filologine kritik, Andronikas i Rodo juos susistemino, kiti usim j egzegeze. Aristotelio komentatoriams ikilo udavinys ne tik aikinti, bet ir papildyti jo pairas. Tik logins ir i dalies gamtamokslins bei etins Aristotelio pairos buvo daugma iki galo suformuluotos, o metafizini pair tebuvo vos metmenys. Pavyzdiui, nebuvo visikai aiku, kaip Aristotelis suprato Dievo ir mogaus proto prigimt. Sustiprjusi religini interes epochoje, prasidjusioje senovs laik saullydyje, btent ie dalykai turjo bti iaikinti. Nordami tai padaryti, komentatoriai privaljo ne tik rekonstruoti, bet ir papildyti Aristotelio mintis; jo tekstas, ypa jo proto teorija, tapo ieities taku skirtingoms doktrinoms. Papildymai buvo dviej krypi: Teofrasto ir Eudemo, natralistiniai ir idealistiniai. ymiausias pirmosios krypties komentatori atstovas buvo Aleksandras, antrosios Temistijas. Aleksandras i Afrodisijos (apie 200 m. e. m.) sukr natralistin Aristotelio interpretacij, kuri vadinama ???aleksandrizmu". Pasyvusis protas (vadino j ???materialiu") yra kno forma, o forma negali bti atskirai nuo mediagos, todl protas sta kartu su knu. Aleksandras, pripaindamas sielos vieningum, nenorjo protui daryti iimties: protingoji siela turi bti tokia pat mirtinga kaip augalin ir gyvulin. Jei aktyvusis protas yra nemirtingas, vadinasi, jo prigimtis yra ne mogika, o dievika. Tad jis atmet mogaus aktyvj prot ir tik pasyvj prot laik gimta mogaus savybe. Pasyvusis protas yra mirtingas, o aktyvusis nepriklauso mogaus prigimiai; vadinasi, mogaus siela nra nemirtinga. ' Tokia teorija negaljo patenkinti religij linkusi prot. Pastariesiems Aristotelio moksl interpretavo Temistijas (IV m. e. a.). Pasyvj prot jis aikino kaip savarankik, nuo mediagos nepriklausani substancij, kuri, nebdama fizins raidos padarinys, nra pavaldi ir fiziniam irimui. ioje interpretacijoje pasyvusis protas yra toks pat nemarus kaip ir aktyvusis, o aktyvusis - toks pat gimtas kaip pasyvusis. Vadinasi, protingoji siela yra nemirtinga. 3. TOLESN ARISTOTELIZMO TAKA. i taka krikionikoje epochoje buvo visai kitokia nei senovje. Senovs epochoje i Aristotelio palikimo buvo inomi tik ankstyvieji ratai, skirti platiesiems sluoksniams, o vlesnieji, specialesni, liko neileisti. Tad ir Aristotelio poveikis atitiko jo ankstyvj pair dvasi: tai buvo platonikos ir teologins pakraipos filosofo taka. Jo brandaus mokslo originals momentai nebuvo pastebti u mokyklos sien. Krikionikoji epocha, prieingai, paveldjo vien vlyvuosius Aristotelio ratus, surastus ir ileistus baigiantis senovs epochai, o ankstyvieji jo ratai dingo. Taiau i to, kas iliko, ne i karto viskas buvo perimta. Ankstyviausiais viduramiais buvo inoma tik jo logika, ir tai ne visa; tada jis buvo didelis autoritetas, bet tik logikos srityje. lugus Graikijai, jo ratai pirmiausia buvo isaugoti Sirijoje, o vliau Arabijoje. Mahometo valstybei uvaldius Ispanij, arab mokslininkai atne Aristotelio moksl Europos Vakarus. J dka tik XII ir XIII a. lotynikoji Europa susipaino su visu Aristotelio palikimu, ir nuo tada

Aristotelis gijo didiausi svor visose filosofijos srityse. Kai be konkretesns nuorodos buvo raoma ??? filosofas", turtas galvoje Aristotelis. Aristotelio filosofijai dl jos struktros, o ypa dl jos dogmalizmo ir racionalizmo tarsi i anksto buvo skirta tapti scholastikos filosofija. Didysis aristotelizmo atnaujintojas buvo Tomas Akvinietis. Jis katalikikj filosofij tvirtai susiejo su aristotelizmu. Iki vidurami pabaigos Aristotelio reikm buvo milinika; vliau gyvoji mintis nujo kitais keliais, nors nestokota ir sugrim prijo. Ypa mokyklose Aristotelio filosofija ilgai ilaik viepataujani padt, o jo logika iki iol yra mokyklinis dalykas. OPOZICIJA. Aristoteliui gyvam esant ir tuoj po jo mirties jos i tikrj nebuvo nes aristotelizmas tada dar nebuvo paplits u mokyklos rib. Opozicija pasireik tik tada, kai aristotelizmas tapo viepataujania filosofija: jos nebuvo eiolika ami po Aristotelio mirties. Opozicija atsirado vlai, bet utat buvo stipri, savo jga prilygstanti vidurami aristotelizmui. Jau vidurami pabaigoje ji irykjo tarp scholastik modernist. Ypa atriai Aristoteliui oponavo Renesansas bet ir vlesn naujj ami filosofija vystsi kovodama su scholastinmis aristotelizmo koncepcijomis. Opozicija labiausiai buvo nukreipta prie formalizm, kuris nebuvo aristotelizmo sumanymas, o tik jo padarinys; prie verbalizm ir fikcij platinim, prasidjus iekant daikt esms ir formos; prie finalizm, apsunkinusi gamtotyros raid; prie dogmatik judjimo samprat, geocentrin astronomij; prie gamtos padalijim emikj ir dangikj. Aristotelio prieininkai jo filosofijai dar ir formalius priekaitus; jie parod, kad tariamas jos sistemos vientisumas gautas umaskavus nenuoseklumus (pvz., grynj form buvimas neigiamas, o Dievas ir protas laikomi grynomis formomis) ir daugiaprasmikumus (ypa svokos eidos, vienodai reikianios ir form, ir r). Filosofas ir mokslininkas Miela Sofija! Tave tikriausiai nustebino Platono idj teorija. Ir ne tave pirm. Neinau, ar visk prarijai nekramiusi - ar taip pat turjai koki nors kritini pastab. iaip ar taip, gali bti tikra, kad tas paias pastabas isak dar Aristotelis (384 - 322 m.pr.Kr), kuris net dvideimt met moksi Platono Akademijoje. Aristotelis - ne atnietis. Jis kils i Makedonijos, o Platono Akademijoje pradjo mokytis, kai Platonui buvo eiasdeimt vieneri. Aristotelio tvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Vien i to galime sprsti apie filosofin Aristotelio srit. Labiausiai j domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis ymus graik filosofas, bet ir pirmas ymus Europos biologas. Jei truput perdsim, Platonas buvo taip sigilins aminsias formas ir "idjas", kad nelabai kreip dmesio gamtoje vykstani kait. O Aristotel domino btent is kitimas - arba tai, k iandien vadiname gamtos reikiniais. Jei dar labiau pasodrinsim spalvas, Platonas nusigr nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirtus irjo visk, kas mus supa. (Jis juk norjo ilsti i urvo. Pavelgti aminj idj pasaul!) Aristotelis elges prieingai: keliaklupsias tyrinjo uvis, varles, plukes ir aguonas. Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelk dar ir jusles. Labai skiriasi ir j raymo bdas. Platonas yra poetas ir mit krjas, o Aristotelio ratai sausi ir isams nelyginant inynai. Taiau bema viskas, apie k jis rao, paremta kruopiais gamtos tyrinjimais. Antikoje minimos net 170 pavadinim knygos, kurias paras Aristotelis. Iki ms dien iliko keturiasdeimt septynios. Tai nra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio ratai susideda i jo paskait santrauk. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo odinis usimimas. Europos kultrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukr mokslin terminij, kuri vairios mokslo akos vartoja iki i dien. Jis buvo didysis sistemintojas, davs pradi vairioms mokslo akoms ir jas apibrs. Kadangi Aristotelis ra apie visus manomus mokslus, paminsiu tik kelias svarbiausias sritis. Esu nemaai pasakojs apie Platon, tad i pradi suinosi, kaip Aristotelis vertino jo idj teorij. Vliau pamatysim, kaip jis sukuria savo natrfilosofij. Ne kas kitas, o Aristotelis apibendrino natrfilosof palikim. Pairsim, kaip jis sutvarko ms svokas ir pagrindia logikos moksl. Baigdamas trumpai papasakosiu apie Aristotelio poir mog ir visuomen. Jei tau priimtinos ios slygos, telieka pasiraitoti rankoves ir kibti darb. gimt idj nra Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybs pasikeitim band surasti kak amina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idjas, esanias aukiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas man, kad idjos

tikresns u visus gamtos reikinius. I pradi atsirado idja "arklys" ir tik tada, nelyginant eliai ant urvo sienos, m risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, "vitos" idja yra pirmesn ir u vit, ir u kiauin. Aristotelio nuomone, Platonas visk apvert auktyn kojom. Jis pritar savo mokytojui, kad kiekvienas arklys "kinta" ir joks arklys negyvena aminai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amina nekintama. Taiau arklio "idja" tra svoka, kuri mes, mons, susikrme po to, kai pamatme tam tikr skaii arkli. Taigi arklio "idja", arba "forma", neegzistuoja pati savaime. Arklio "forma" Aristotelis laiko arklio savybes - arba tai, k iandien vadiname rimi. Tiksliau tariant, arklio "forma" Aristotelis vardija tai, kas yra bendra visiems arkliams. Ir ia nebetinka pavyzdys apie meduoli forma nes jos egzistuoja nepriklausomai nuo atskir meduoli. Aristotelis netikjo, kad yra tokios formos, kurios tarsi guli atskiroje lentynlje u gamtos rib. Aristotelio nuomone, "formos", kaip atskir daikt ypatingos savybs, slypi paiuose daiktuose. Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad "vitos" idja atsirado pirmiau u vit. Tai, k Aristotelis vadina vitos "forma", slypi kiekvienoje vitoje kaip vitos ypatingosios savybs - pavyzdiui, kad ji deda kiauinius. Pati vita ir vitos "forma" yra neatskiriama kaip siela ir knas. Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esm. Bet sidmk, jog kalbame apie lemiam mstymo istorijos posk. Platonui aukiausia realybs ris yra tai, k mes iprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukiausia realybs ris yra tai, k suvokiame juslmis. Platonas buvo sitikins, kad viskas, k matome gamtoje, tra atspindiai to, kas realiau egzistuoja idj pasaulyje - taigi ir mogaus sieloje. Aristotelis man prieingai: tai, kas yra mogaus sieloje, tra gamtos objekt atspindiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulvaizdiu, kur mogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovs. Aristotelis ikl mint, jog smonje nra nieko, ko pirmiau nebt buv pojiuose. Platonas pasakyt, kad gamtoje nra nieko, ko pirmiau nebt buv idj pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina daikt skaii". Atskiro arklio buvim jis aikina, terpdamas arklio "idja". Bet koks tai paaikinimas, Sofija? Turiu minty, i kur atsiranda "arklio idja"? Galbt yra dar ir treias arklys - kurio atvilgiu arklio idja vlgi tra atspindys? Aristotelis teig, kad visos ms mintys ir idjos smon patenka per tai, k matome ir girdime. Taiau mes taip pat turime gimt prot. Turim gimt sugebjim skirstyti pojius atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda svokos "akmuo", "augalas", "gyvnas" ir "mogus". Taip sukuriamos ir tokios svokos kaip "arklys", "omaras" ir "kanarl". Aristotelis neneig, kad mogus turi gimt prot. Prieingai, pasak Aristotelio, protas ir yra svarbiausia mogaus ypatyb. Kol mes nieko nejuntame, ms protas yra visikai "tuias". Vadinasi, mogus neturi gimt "idj". Formos yra daikt savybs Atskleids savo poir Platono idj teorij, Aristotelis teigia, jog tikrov susideda i vairi daikt, kurie yra formos ir materijos vienov. "Materija" yra mediaga, i kurios padarytas daiktas, o "forma" yra ypatingosios daikto savybs. Prieais tave, Sofija, sparnais plastena vita. Vitos "forma" ir bus tai, kad ji plastena sparnais, taip pat kudakuoja ir deda kiauinius. Taigi vitos "form" suprantame kaip bdingas ries savybes - arba tai, k vita daro. Kai vista nugaita - taigi ir nebekudakuoja - nustoja egzistuoti ir vitos "forma". Lieka vitos "materija" (lidnas reikalas, Sofija!), bet tai jau nebe vita. Kaip minjau, Aristotel domino gamtoje vykstantys kitimai. "Materijoje" visuomet slypi galimyb gyti tam tikr "form". Kitaip tariant, "materija" siekia knyti joje gldini galimyb. Kiekvienas gamtos kitimas, Aristotelio manymu, yra materijos perjimas i "galimybs" "tikrov". Gerai, Sofija, paaikinsiu. Paklausyk vieno linksmo nutikimo. Buvo kart skulptorius, kuris dirbo su didiuliu granito luitu. Dien i dienos kalinjo beform akmen, kol kart pas j atjo maas berniukas. "Ko tu ia iekai?" - paklaus. "Palauk - pamatysi", - atsak skulptorius. Po keli dien berniukas vl atjo, o skulptorius i granito ikals graiausi irg. Berniukas negaljo atitraukti nuo jo aki. Po kiek laiko pasisuks skulptori paklaus: "O i kur inojai, kad ten pasislps arklys?" Tikrai, i kur inojo? Skulptorius tarsi mat granite arklio form. Nes is granito luitas turjo galimyb gyti arklio form. Aristotelis man, kad visi gamtos daiktai turi galimyb knyti, arba gyti, tam tikr "form". Grkime prie vitos ir kiauinio. Vitos kiauinis turi galimyb tapti vita. Tai nereikia, kad visi vit kiauiniai tampa vitomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryi stalo - minktai virto kiauinio, omleto arba

kiauiniens pavidalu - nesiknijus kiauinyje slypiniai "formai". Taiau akivaizdu, jog i vitos kiauinio negali isiristi siukas. Tokios galimybs vitos kiauinyje nra. Taigi daikto "forma" kai k pasako apie daikto galimybes ir ribotumus. Kalbdamas apie daikt "form" ir "materij", Aristotelis galvoje turi ne vien gyvus organizmus. Taip, kaip vitos "forma" yra kudakuoti, plastenti sparnais ir dti kiauinius, akmens "forma" yra kristi emn. Vita negali nekudakuoti, o akmuo negali nekristi. Suprantama, galima pakelti akmen ir imesti j auktai or, bet kadangi akmuo turi savyb kristi emyn, negalsi jo nusviesti Mnul. (Tik bk atsargi atlikdama bandym, nes akmuo kertingas. Nori kuo greiiau grti emn - ir vargas tam, kas pasimaio jam kelyje!) Tikslo prieastis Baigdamas ms kalb apie tai, kad visi gyvi ir negyvi daiktai turi "form", kuri t pasako apie galim daikt "veikl", noriu pridurti, kad Aristotelis turjo gana dom poir prieastinius ryius gamtoje. Kai iandien kalbame apie vieno ar kito dalyko "prieast", turime galvoje, kaip jis vyksta. Langas suduo, nes Peteris met j akmen, batas atsirado, nes batsiuvys j pasiuvo i odos gaballi. Taiau Aristotelis man, jog gamtoje esama vairi prieasi. I viso jis pamini keturias j ris. Svarbiausia yra suprasti, k jis laiko "tikslo prieastimi". Kalbant apie sudauyt lango stikl, suprantama, ikart kyla klausimas, kodl Peteris met akmen. Taigi klausiame, koks buvo jo siekinys. Nekyla joki abejoni, jog siekinys arba "tikslas" labai svarbu ir siuvant batus. Taiau Aristotelis mano toki "tikslo prieast" turint ir visikai negyvus gamtos reikinius. Pateiksiu tik vien pavyzd: Kodl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todl, kad vandens garai debesyse atvsta ir kondensuodamiesi tampa vandens laais, kurie dl traukos jgos krenta emn. Aristotelis tam pritart linksdamas galva. Taiau pridurt, kad tu paminjai tik tris prieastis. "Mediagin prieastis" yra ta, kad konkrets vandens garai (debesis) susidar btent tuomet, kai atvso oras. "Veikiamoji prieastis" yra tai, kad vandens garai atla, o "formalioji prieastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti emn. Jeigu ioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurt, es lyja todl, jog augalams ir gyvnams reikia lietaus vandens, kad jie galt augti. Tai jis ir vadina tikslo prieastimi. Kaip matai, Aristotelis ikart suteik lietaus laams gyvenimo uduot, arba "siekin". Mes tikriausiai visk apverstume auktyn kojom ir pasakytume, jog augalai auga, nes yra drgms. Ar matai skirtum, Sofija? Aristotelis man, kad viskas gamtoje yra tikslinga. Lyja tam, kad augt augalai, o apelsinai ir vynuogs auga tam, kad mones galt juos valgyti. iandien mokslas taip nebemano. Mes sakome, jog maistas ir drgm yra slygos, kad galt gyventi gyvnai ir mons. Be i slyg nebt ir ms. Taiau vanduo ar apelsinas neturi siekinio mus maitinti. Gali kilti pagunda sakyti, jog Aristotelio poiris prieastis klaidingas. Bet neskubkim. Daugelis moni tiki, jog Dievas sukr pasaul tok, kad mons ir gyvnai galt jame gyventi. Tuo remiantis, inoma, galima tvirtinti, jog vanduo upse teka, nes monms ir gyvnams reikia vandens, kad galt gyventi. Bet tuomet mes kalbame apie Dievo tiksl arba siekin. Gero mums nori ne lietaus laai ar ups vanduo. Logika Skirtumas tarp "formos" ir "materijos" svarbus ir tuomet, kai Aristotelis bando nusakyti, kaip mogus pasta pasaulio daiktus. Nordami k nors painti, daiktus skirstome vairias grupes arba ris. A pamatau arkl, paskui kit - ir dar vien. Arkliai nra visikai vienodi, taiau kakas yra bendra visiems arkliams, o tai, kas bendra, ir yra arklio "forma". Tai, kas skirtinga arba asmenika, priskirtina prie arklio "materijos". itaip mes, mons, einame per pasaul ir dliojame daiktus skirtingus staliukus. Karves suvarome tvart, arklius arklid, kiaules gard, o vitas aptvar. Tas pats vyksta, kai Sofija Amundsen tvarko savo kambar. Knygas ji sukrauna knyg lentyn, vadovlius - mokyklin kuprin, o urnalus - komodos stali. Rbeliai graiai sulankstomi ir sudedami spint - apatiniai vien lentyn, megztukai kit, o kojins stali. sidmk, jog lygiai tas pats vyksta ms galvose. Akmeninius daiktus mes atskiriame nuo vilnoni ir gumini. Skiriame gyvus daiktus nuo negyv, atskiriame augalus, gyvnus ir mones. Ar supranti, Sofija? Taigi Aristotelis norjo I pagrind sutvarkyti mergautin gamtos kambarl. Jis band parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro vairias grupes ir pogrupius. (Hermis yra gyvis, tiksliau - gyvnas, tiksliau - stuburinis gyvnas, tiksliau - induolis, tiksliau - uo, tiksliau - labradoras, tiksliau - labradoro patinas.)

Nueik savo kambar, Sofija. Pakelk nuo grind bet kok daikt. Pamatysi, kad viskas, k paliestum, yra auktesns tvarkos dalis. Ta dien, kai ivysi kak, ko nesugebi prie ko nors priskirti, tave itiks okas. Pavyzdiui, jei surastum ma daiktel ir negaltum tiksliai pasakyti, ar jis priklauso prie augalu, gyvn ar mineral pasaulio, - manau, neidrstum jo liesti. Pasakiau "augal pasaulis, gyvn pasaulis ir mineral pasaulis" ir atsiminiau vien aidim, kuris aidiamas draugijoje. Vienas vargelis isiuniamas u dur, o visa likusi draug sugalvoja tai, k anas, grs kambar, turs minti. Sakykim, visi nusprendia galvoti apie katin Mons, kuris tuo metu vaiktinja kaimyno sode. Tada vargelis pakvieiamas vid ir ima splioti. Kiti gali atsakinti tik "taip" arba "ne". Jei vargelis yra geras Aristotelininkas - o tokiu atveju tai joks vargelis - pokalbis vyksta madaug taip: "Ar tai konkretus daiktas?" - "Taip!" - "Ar mineralas?" - "Ne!" - "Ar gyvis?" - "Taip!" - "Ar augalas?" - "Taip!" - "Gyvnas?" - "Taip!" - "Pauktis?" - "Ne!" - "Ar induolis?" - "Taip!" - "Ar tai visas gyvnas?" - "Taip!" - "Ar katinas?" - "Taip!" - "Monsas?" - "Atspjai!" Juokas... Taigi io aidimo autorius yra Aristotelis. Platonui greiiausiai priskirtume "gyni" autoryste. O Demokrit jau pagerbme u tai, kad sugalvojo LGO. Aristotelis buvo kruoptus tvarkdarys, sumans vesti tvark moni svokose. Tokiu bdu jis tapo ir logikos mokslo pradininku. Aristotelis nurod kelet griet taisykli, pagal kurias nustatomas ivad arba rodym logikumas. tai pavyzdys: jei a teigiu, kad "visi gyvi padarai yra mirtingi" (I prielaida), o paskui tvirtinu, kad "Hermis yra gyvas padaras" (II prielaida), nesunkiai galiu prieiti ivad, kad "Hermis mirtingas". Pavyzdys rodo, kad Aristotelio logikoje kalbama apie svok santykius, iuo atveju apie svokas "gyvas padaras" ir "mirtingas". Nors ir turi pripainti, kad mintoji Aristotelio ivada imtu procent teisinga, turbt sutiksi, kad ji nepasako nieko naujo. Mes ir taip inojome, kad Hermis yra "mirtingas". (Jis juk yra "uo", o visi unys yra "gyvi padarai" - taigi ir "mirtingi", skirtingai nei akmenys Galhiopigeno virnje.) Taip, Sofija, t mes inojome. Taiau ne visada grupi ir daikt santykiai tokie aiks. Tad kartais prireikia vesti svokose tvark. Pateiksiu tik vien pavyzd. Ar tikrai mayiai peliukai inda savo mamas kaip avys ir kiauls? Be abejo, skamba keistokai, bet tuomet svarstome: pels tikrai nededa kiauini. (Kada paskutin kart maiau pels kiauin?) Vadinasi, jos veda gyvus vaikus - kaip kiauls ir avys. Taiau gyvnus, kurie veda gyvus vaikus, vadiname induoliais - o induoliai ir yra tokie gyvnai, kurie inda savo motinas. Taip pasiekme tiksl. Atsakym mes inojom, reikjo tik pasitikrinti. Ikart negaljom atsiminti, ar pels i ties inda savo motinas. Tikriausiai todl, kad niekada neteko matyti indomo pels vaiko. Prieastis, inoma, ta, kad pels, maitindamos savo vaikus, mauma varosi moni. Gamtos pakopos Nordamas "sutvarkyti" bt, Aristotelis pirmuiausia nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalyti dvi grupes. Vienoje pusje atsiduria negyvi daiktai - tokie kaip akmenys, vandens laai ir ems grumstai. ie neturi galimybs kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami i iors. Kitoje pusje lieka visi gyviai, turintys galimyb kisti. Kalbdamas apie gyvius, Aristotelis nurodo, kad ie turi bti dalijami dvi dideles grupes. Prie vienos j priskiriame augalus, o prie kitos - gyvus padarus. Taip pat ir gyvi padarai suskyla du pogrupius - gyvnus ir mones. Negali nesutikti su Artistoteliu, kad is padalijimas yra aikus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai, pavyzdiui, ro ir akmuo, skiriasi i esms. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvnai, pavyzdiui, ro ir arklys. Be to, manyiau, jog esama iokio tokio skirtumo tarp arklio ir mogaus. Taiau i ko konkreiai susideda ie skirtumai? Ar gali tai atsakyti? Deja, neturiu kada laukti, kol paraysi atsakym ir su cukraus gaballiu dsi roin vok, tad galiu atsakyti ir pats. Skirstydamas gamtos fenomenus grupes Aristotelis remiasi daikt savybmis, tiksliau, k jie sugeba arba k jie daro. Visi gyviai (augalai, gyvnai ir mones) sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplink ir judti gamtoje. Be to, visi mons sugeba mstyti - arba skirstyti juslinius duomenis vairias grupes ir klases. Gamtoje nra labai aiki rib. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvnai tolydio pereina sudtingesnes ris. Ant virutinio "laiptelio" stovi mogus, kuris, anot Aristotelio, knija visos gamtos bt. mogus auga ir maitinasi kaip augalai, jauia ir gali judti kaip gyvnai, be to, turi ypating savyb, kokios neturi niekas, o tai - gebjimas racionaliai mstyti.

mogus turi dieviko proto kibirktle, Sofija. Taip, a pasakiau "dieviko". Vietomis Aristotelis aikina, jog turi bti Dievas, davs pradi visam gamtos judjimui. Taigi Dievas tampa absoliuia virne gamtos pakop eilje. Aristotelis sivaizdavo, kad vaigdi ir planet judjimas valdo judjim emje. Bet kas nors juk turi judinti ir dangaus knus. T k nors Aristotelis pavadino "pirmuoju judintoju", arba "Dievu". Pats pirmasis judintojas nejuda, bet jis yra dangaus kn judjimo, taigi ir viso gamtoje vykstanio judjimo, pirmoji prieastis. Etika Grkime prie mogaus, Sofija. Pasak Aristotelio, mogaus "forma" yra tai, kad jis turi "augalin siel", "gyvulin siel" ir "proting siel". O tada Aristotelis klausia: kaip mogus turi gyventi? Ko reikia, kad jis gyvent gerai? Atsakysiu trumpai: mogus tampa laimingas tik tuomet, jeigu naudoja visus savo sugebjimus ir galimybes. Aristotelis sak, jog yra trys laims rys. Pirmoji laims ris pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji ris - laisvo ir atsakingo pilieio gyvenimu, o treioji - tyrintojo ir filosofo gyvenimu. Tada Aristotelis pabria, jog tam, kad mogus pasiekt laim, turi bti visos trys slygos. Taigi jis atmeta bet kok vienpusikum. Jei Aristotelis bt gyvas iandien, jis turbt pasakyt, kad mogus, besirpinantis vien savo knu, gyvena taip pat vienpusikai - ir ydingai - kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu ie kratutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdiai. Santykiuose su kitais monmis Aristotelis vlgi pataria laikytis "aukso vidurio": nereikia bti nei bailiems, nei nutrktgalvikiems, tik drsiems. (Bailumas yra drsos trkumas, o nutrktgalvikumas - jos perteklius.) Taip pat neturime bti nei ykts, nei ilaidus, tik dosns. (Per maai dosnumo yra yktumas, o per daug ilaidumas.) Tas pats ir su maistu. Neprivalgyti blogai, bet persivalgyt irgi nesveika. Ir Platono, ir Aristotelio etika primena graik medicin: tik ilaikydamas pusiausvyr ir saik galiu tapti laimingu, arba "harmoningu", mogum. Politika Tai, kad mogui nereikia perlenkti lazdos nei vien, nei kit pus, atsispindi ir Aristotelio mintyse apie visuomen. Jis sak, kad mogus yra "politin btyb". Pasak Aristotelio, be mus supanios visuomens mes nesame tikri mons. Jo teigimu, eima ir bendruomen gali patenkinti emesnius gyvybinius poreikius, tokius kaip maistas ir iluma, santuoka ir vaik aukljimas. Bet aukiausi moni bendrumo form knija valstyb. Tuomet kyla klausimas, kaip valstyb turt bti organizuota. (Tikriausiai atsimeni Platono "filosof valstyb"?) Aristotelis skiria tris geras valstybs valdymo formas. Viena yra monarchija - kai tra vienas aukiausias valstybs vadovas. Kad i valdymo forma bt gera, ji neturi virsti "tironija", kai vienvaldys valdo valstyb, siekdamas asmenins naudos. Kita gera valstybs forma - aristokratija, kai valdo didesn ar maesn valdov grup. ioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirst "nedaugelio valdia", iandien tai pavadintume "chunta". Treioji gera valdymo forma yra demokratija. Bet ji taip pat turi ivirkij pus. Demokratija nesunkiai gali isigimti minios valdi. (Net jei tironas Hitleris nebt taps Vokietijos vadovu, vis liek daugyb ma nacist bt galj sukurti baisi "minios valdi".) Poiris moteris Pabaigai reikt pakalbti apie Aristotelio poir moteris. Deja, jo vertinimas nra toks diuginantis kaip Platono. Aristotelis buvo sitikins, kad moterims kako trksta. Jos esanios "netobuli vyrai". Pratsiant gimin, moteris esanti pasyvi gavja, o vyras aktyvus davjas. Vaikas, pasak Aristotelio, pavelds tik vyro savybes. Jis man, kad visos vaiko savybs yra gatavos vyro skloje. Moteris esanti kaip dirva, kuri tik priima ir uaugina grd, o vyras pats ess "sjjas". Arba, Aristotelio odiais tariant, vyras suteikia "form", o moteris duoda "materij". Kad toks protingas mogus kaip Aristotelis galjo taip smarkiai suklysti vertindamas lyi santykius, suprantama, kelia ir nuostab, ir didel apgailestavim. Bet i to galime sprsti apie du dalykus: pirma, Aristotelis, matyt, nedaug inojo apie moter ir vaik gyvenim. Antra, tai parodo, prie ko gali privesti vyr viepatavimas filosofijoje ir moksle.

Ikreiptas Aristotelio poiris lytis buvo ypa alingas, nes btent jo - ne Platono - poiris viduramiais tapo vyraujantis. Todl ir Banyia persim paira moter, kuri jokiu bdu neatsispindi Biblijoje. Jzus tikrai nebuvo prieikas moterims! Tam kartui pakaks! Bet netrukus vl paraysiu