Algimantas - Cekuolis. .Salos - Ir.ju - zmones.2017.LT

Salos ir jų
žmonės
Kitos įdomios pasaulio vietos
Gyvenimo klausimai
Alma [ittera
VI LNI US / 2017
UDK 821.172-92
Če-103
Bendras Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos

bei leidyklos „Alma littera“ projektas
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų
ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-2663-9
©Algimantas Čekuolis, 2017
© Viršelio nuotraukos:
Nick Fox /nicksimages.com/,
Editos Čekuolienės,
l i ght poe t / I D 442317203 / Shutterstock.com
Irtsya / ID 115363991 / Shutterstock.com
© Leidykla „Alma littera“, 2017
I SKYRIUS
Salos ir jų
žmonės
Svalbardas - Arkties sostinė
ŽO D IS „S V A L B A R D A S “ T U R B Ū T RETAM G IRD ĖTAS,

mums įprastas kitas pavadinimas - Špicbergenas. Jį 1596 metais
sugalvojo olandų jūrininkas Vilemas Barencas (Willem Barentsz),
ieškodamas kelio per Arktį į Tolimuosius Rytus. Barencas iš tolo
pamatė tris kalnus smailomis viršūnėmis ir pavadino juos „smaila-
viršiais“. Nežinojo laivo kapitonas, kad norvegai ir kiti skandinavai
pradėjo tenai lankytis IX-XII a., medžiojo banginius, kitus Arkties
gyvūnus, o vietovę vadino „Svalbard“ - „Šaltuoju krantu“.
Aštrių viršūnių Alanduose yra, bet tik vienoje saloje, o salyne iš
viso trys salos. Viena jų ir vadinama Špicbergenu. Tačiau jei kalbė
site su norvegu ir kalba pasisuks apie tą salyną, vadinkite jį Svalbar-
du - amžinais draugais tapsite.
Vakarų europiečiai pirmą kartą salose išsilaipino XVII a. pra
džioje - iš anglų banginių medžiotojų laivo. Paskui banginių medžio
tojų atplūdo iš visur - iš Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos,
dažnai jie net susimušdavo, nes tai buvo „niekieno žemė“. XVII a.
pabaigoje pasirodė rusai, įsirengė žiemos stovyklą. Medžiojo polia
rines lapes ir baltuosius lokius. Norvegai atsikėlė truputį anksčiau,
o 1899-aisiais pradėjo ten kasti akmens anglis.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Paryžiaus Taikos kon
ferencijoje buvo pasirašyta Svalbardo sutartis (norvegų reikalavi
mu, ir būtent taip pavadinta), ir salynas buvo pripažintas Norvegijai.
Tačiau su gudriu prierašu: medžioti, žvejoti ir kasti gelmių turtus
Norvegijai priklausančiose salose turi teisę visos šalys, kurios pasi
rašo Paryžiaus Taikos sutartį. Taigi ir Lietuva turi tokią teisę, nors
7
Paryžiaus Taikos sutartį pasirašėme tik 2013-iųjų sausio 13 d. Be to,
tai leidžia mūsų piliečiams be vizos atvykti į Svalbardą. Tačiau ne
leidžia iš ten vykti į Norvegiją.
Rusija salyną atkakliai vadina Špicbergenu, o kartais rusiškai -
„Grumant“, taip pabrėždama, kad salyną pirmieji atrado rusai. Gal
būt ir taip, bet pretenzijos nepatvirtintos jokiais dokumentais.
XX a. pradžioje Svalbardas atsidūrė kelių į Šiaurės ašigalį san
kryžoje. Žymiausias ir nepaprastai drąsus buvo išmintingojo nor
vego Fritjofo Nanseno (Fridtjof Nansen) žygis. Nansenas užsakė
Gvianoje kietmedžio kemblių - vyro ūgio kelmų su stora žemės pa
viršiumi einančia šaknimi, panašia į „L“ raidę, ir iš tokių „raidžių“
pagamino laivo grebėstus. Laivą suprojektavo gana plokščią, platų,
su įtraukiamu sraigtu ir vairu. Pavadino jį „Fram“ (norvegiškai „Pir
myn“) ir su keliolika savanorių dideliu šunų kinkiniu leidosi Sibiro
pakrante į rytus. Ir tada, ir dabar jūrininkai kaip ugnies bijo pakliūti
tarp ledų ir būti jų sutraiškyti, tačiau Nansenas suprojektavo laivą
taip, kad lytys spausdamos išstumtų jį sveikutėlį ant ledo. Laptevų
jūros šiaurėje laivas įstrigo, iškilo, užšalo ir drauge su ledais ėmė
dreifuoti į šiaurės vakarus. Atrodė, pati gamta nuneš jūreivius į aši
galį. Tačiau po pusmečio paaiškėjo, kad nenuneš. Pasikeitę vėjai ir
srovės nešė „Framą“ į pietryčius. Vadinasi, jis vėl atsidurs Norvegi
joje, ašigalio taip ir nepasiekęs. Nansenas laikėsi principo, kad ne
įmanomi dalykai reikalauja daugiau laiko. Nutarė palikti „Framą“
su visa įgula, o iki ašigalio nueiti pėsčiomis. Kelionė turėjo tęstis
kelis mėnesius. O kaip grįš atgal? Bus matyti. Tarp Nanseno vyrų
buvo šunų vadeliojimo specialistas Fredrikas Hjalmaras Johansenas
(Fredrik Hjalmar Johansen). Jį Nansenas ir pakvietė eiti kartu. Šu
nys traukė roges su maistu, miegmaišiais ir palapine. Tik ledas bu
vo blogas - tai properšos, tai sustumti kalnai. Šuniukai sąžiningai
tempė naštą, abu vyrai energingai ėjo arba čiuožė slidėmis, bet po
kelių savaičių, kai laivo jau seniai nebuvo matyti, paaiškėjo, kad jie
ne artėja prie ašigalio, o dėl vėjo ir srovės nuo jo tolsta. Teko keisti
planą - gelbėjantis pasukti į pietus, atidėjus žygį į ašigalį kitam kar
8 SALOS IR JŲ ŽMONĖS
tui. Artėjo žiema. Beveik baigėsi maistas. Šunis keliautojai maitino
lokieną ir jūrų vėplių mėsa, patys irgi ją valgė, bet stojus tamsai žvė
rys dingo. Teko skersti šunis - vieną po kito. Ir šunis šėrė jų draugų
keturkojų mėsa, ir patys ją valgė. Kai buvo suvalgytas paskutinis
šuniukas ir atrodė, kad mirtis neišvengiama, tolumoje vyrai pamatė
juodas uolas. Tai buvo Prano Juozapo Žemė, tada visai negyvenama
(ir dabar ten tik rusų karinė bazė). Tas uolas sugebėjo pasiekti. Prie
vieno šlaito iš kailių ir sniego pasidarė urvą. Jame pragulėjo iki pa
vasario. Tada, suremontavę roges-baidarę, patraukė toliau į pietus.
Jau neturėjo nei maisto, nei jėgų. Ir - stebuklas - pamatė žmogų.
Tai buvo Frederikas Džeksonas (Frederick George Jackson) iš bri
tų geografinės ekspedicijos. Susitikimas buvo neįtikėtinas, turint
omenyje Arkties platumas ir tai, kad radijo dar nebuvo. Atspėkite,
ko paprašė Nansenas ir jo bendražygis Johansenas, atsidūrę laive?
Ne, ne valgyti. Išsimaudyti vonioje.
Nansenas ir Johansenas ledynuose praleido trejus metus. Dar
po kelių savaičių jie susirado ir „Farmą“, kuris, ledų nesutraiškytas,
buvo išneštas srovių.
Audros Nanseno gyvenime tuo nesibaigė. Jis tapo toks populia
rus, kad neišvengiamai įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą.
Norvegija siekė nepriklausomybės nuo Švedijos, ir Nansenas buvo
išsiųstas į Kopenhagą įkalbėti Danijos princo Karolio, kad šis taptų
pirmuoju Norvegijos karaliumi. Ir įkalbėjo. Paskui buvo pirmuoju
ambasadoriumi Londone. Po revoliucijos Rusijoje jos Pavolgį ištiko
badas. Maskvos valdžia, kaip visada, buvo vangi, o Vakarų valsty
bės nenorėjo padėti bolševikų valdomam kraštui. Nansenas suge
bėjo rasti privačių fondų, kaupė lėšas grūdams pirkti platindamas
atvirukus. Jam buvo skirta Nobelio premija.
Menkystos nekenčia iškilių žmonių, ir atsirado kaltinančiųjų
Nanseną, esą jis, kapitonas, išlipęs ant ledo ir nuėjęs ašigalio link
nusikalto, nes paliko laivą ir įgulą. Tačiau būtent toks ir buvo jo pla
nas! Kuo tik jo nekaltino! Kai jo žmona mirė ir jis daug vėliau vedė
dainininkę Sigruną, buvusią simpatiją, jo vaikai (turėjo dvi dukras
9 Svalbardas - Arkties sostinė

ir tris sūnus) viešai pakėlė balsą prieš tėvą. Antrosios vedybos nebu
vo sėkmingos. Sigruna buvo kaprizinga, valdinga, stengėsi laikyti
vyrą po padu. Tačiau tai jau nesusiję su Svalbardo salynu.
Salynas susijęs su kitu žymiu norvegu Roaldu Amundsenu (Ro
ald Engelbregt Gravning Amundsen). Amundsenas buvo pirmas
žmogus, pasiekęs Pietų ašigalį - šunų kinkiniu. Vėliau stengėsi pa
siekti dar ir šiaurinį ašigalį. Sutarė su italų aviatoriumi ir inžinieriu
mi, dirižablių statytoju generolu Umbertu Nobile (Umberto Nobile)
ir 1926-aisiais jiedu dirižabliu „Norge“praskrido virš ašigalio. Tačiau
tuoj prasidėjo vieši kivirčai, kas atradėjas - Nobilė ar Amundsenas?
Po dvejų metų Nobilė nutarė pakartoti skrydį ir, kad nekiltų ginčų,
nusileisti ašigalyje. į kelionę įsidėjo net savo generolišką uniformą su
visais medaliais - nuotraukai. Nė vieno norvego nepakvietė keliauti
drauge, o dirižablį pavadino „Italia“. Orlaivis nutūpė tiksliai ašiga
lyje, buvo padaryta nuotraukų, paskui dirižablis pakilo pasiruošęs
skristi Svalbardo link, bet vėjo gūsis trenkė jį į ledus ir orlaivis su
dužo. Iš šešiolikos žmonių įgulos dešimt buvo išsviesti iš dirižablio
ant ledo lyties. Palengvėjęs dirižablis pakilo ir vėjo genamas dingo
iš akių. Iš dešimties išsviestųjų vienas žuvo, Nobilei lūžo ranka, koja
ir šonkaulis, buvo sužalota galva. Kiti irgi nukentėjo. Bet jie jau tu
rėjo radiją ir palapinę. Ją nudažė raudonai, kad būtų matyti iš tolo.
Ir maisto turėjo - sugebėjo išmesti iš orlaivio tie vėtros nešamieji.
Po trijų dienų trys sveikesnieji - švedas meteorologas ir du ita
lai - išėjo ieškoti pagalbos. Maistas, kurio buvo įsidėję, pasibaigė.
Nusilpęs švedas prašė draugų jį palikti. Kaip ten buvo, niekas ne
žino, bet sovietų ledlaužio „Krasinas“ įgula išgelbėjo tik du vyrus
italus. Šnekėta, kad jie suvalgė švedą. Gal ir taip, gal ne, bet pasiekę
Italiją abu vyrai iškart nuėjo į bažnyčią išpažinties.
Likusieji ant ledo lyties laikėsi dar mėnesį. Visi jų ieškojo.
Amundsenas, nors ir kivirčijosi su Nobile, gavo iš prancūzų hidro-
planą ir įsitraukė į paieškas. Tačiau hidroplanas trenkėsi į kalno
šlaitą, ir įgula žuvo. Nei lėktuvo nuolaužų, nei žmonių palaikų rasti
nepavyko. Nobilę ir jo nelaimės draugus galų gale išgelbėjo karinis
švedų lėktuvas ir ledlaužis „Krasinas“ (švedų lėktuvas leisdamasis
antrą kartą irgi sudužo).
Umbertas Nobilė, neeilinis žmogus, turėjo daug priešų. Jį kriti
kavo Musolinio vyriausybė, ir Nobilė galiausiai išvažiavo iš Italijos,
kurį laiką dirbo Sovietų Sąjungoje, statė dirižablius. Paskui neapsi
kentęs išvyko į Ameriką. Tik 1945-aisiais Italijos karinė aviacija rim
tai ištyrė Nobilei mestus kaltinimus, grąžino jam laipsnį, pridėjo
dar vieną žvaigždutę ir išmokėjo algą už daugybę metų. Umbertas
Nobilė mirė Romoje sulaukęs 93-ejų.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai Svalbarde buvo įsiren
gę slaptą meteorologinę stotį. Nacių Vokietijai žlugus, ten dirbantys
kareiviai nebegavo instrukcijų ir nebežinojo, ką jiems daryti. Bai
minosi, kad bus sušaudyti kaip diversantai. Tik 1945-ųjų rugsėjį jie
pamatė norvegų ruonių medžiotojų laivą ir pasidavė jo kapitonui.
Tai buvo paskutinieji vokiečiai, pasidavę tame kare.
Nieko nuostabaus, kad Svalbarde veikia penki muziejai. Be to,
amžiname įšale iškirsti milžiniški koridoriai ir juose, seifuose, sau
gomi visų sėklų, kiek tik pavyko rasti Žemėje, pavyzdžiai. Kodėl
Svalbarde? Todėl, kad jeigu prasidėtų branduolinis karas, šis saly
nas turbūt nebūtų bombarduojamas, o radiacija į gilius požemius
nepateks. Norvegai nori pasitarnauti žmonijai ir išsaugoti ateities
kartoms bent sėklas.
Žmonių Svalbarde gyvena apie 3000. Ir gal 3500 baltųjų lokių.
Iš gyvenviečių meškos išvaikomos, bet jei žmogus ketina eiti bent
porą šimtų metrų į šoną, privalo neštis šautuvą. Medžioti baltuosius
lokius griežtai draudžiama, tačiau apsiginti galima.
Svalbarde prieš kelis dešimtmečius priimtas įstatymas, kad
žmogui mirus jo palaikai turi būti tuoj pat išsiųsti į Norvegiją. Nes
iškirsti kapą amžiname įšale sunku, brangu, o dar jei kokia infek
cija, ji tūnos palaikuose ir atsiradus progai gali pasklisti. Viską tie
norvegai apgalvoja.
Svalbardas - Arkties sostinė

Islandija
NE TAIP S E N IA I ISLANDIJOJE VYKO FINA NSINĖ

krizė. Jauni jos ekonomistai, aukštųjų mokyklų absolventai, įsitaisę
visų trijų Islandijos bankų vadovybėje, sukūrė primityvią, finansi
ninkams gerai žinomą, o naiviems žmonėms patrauklią apgavys
tės schemą: priimsime jūsų pinigus į banką Islandijoje ir kasmet
mokėsime labai dideles palūkanas - iki 8 proc. Islandija - rimta
darbščių žmonių šalis ir taiki, tūkstantį metų su niekuo nekaria
vusi (o ir su kuo kariaus, jei kaimynų nėra), jos valiuta stabili, tad
klientų atsirado visame pasaulyje - Europoje, Azijoje, Jungtinėse
Valstijose, pačioje Islandijoje. Ir nešė žmonės savo pinigėlius. Ypač
subruzdo Olandija, irgi darbščių, išradingų, taupių ir net šykštokų
žmonių šalis.
Islandijos bankininkai kurį laiką vykdė pažadus. Dalijo palūka
nas indėlininkams, tie gyrėsi pažįstamiems. Atsirado dar daugiau
klientų. Iš kur bankai galėjo mokėti tokias dideles palūkanas? Ogi
iš naujų indėlių. O naujiems indėlininkams? Iš dar naujesnių indė
lių. Toks triukas vadinamas „finansine piramide“. Islandų bankai
gaunamų lėšų niekur neinvestavo, o jei ir mėgino investuoti, pel
no neturėjo. Tik prisipirko namų saulėtoje Portugalijoje ir jachtų.
Taip nutiko 2008-aisiais. Trys bankai ir visa Islandijos ekonomika
sprogo. Valiuta nuvertėjo, pasipiktinimas ir pasaulyje, ir Islandijoje
buvo visuotinis. Dalis „piramidės“ organizatorių pabėgo į užsienį, į
savo namelius šiltos jūros pakrantėje, keli atsidūrė areštinėje, nes
rimto kalėjimo Islandijoje nėra, o tik pora kambariukų ir vienas sar
gybinis, kuris nakčiai eina namo. Mitinguose (juose dalyvavo visi
12 SALOS IR JLj ŽMONĖS

gyventojai, kiek tik ten jų yra) buvo nubalsuota išmesti iš valdžios
tuos, kurie turėjo kontroliuoti padėtį, bet to nedarė. Teko pasitrauk
ti prezidentui, ministrų kabinetui su premjeru ir parlamentui. Kurį
laiką šalies reikalus tvarkė visuotiniai gyventojų susirinkimai ir re
ferendumai: jei kilo koks klausimas, šaukiamas mitingas ir spren
dimas priimamas balsų dauguma. Arba skelbiamas privalomasis
balsavimas - referendumas. Viena arba kita vykdavo beveik kas sa
vaitę. Ir taip tris mėnesius. Suprantama, žmonėms įgriso. Ir gaišatis,
ir sprendimai ne patys geriausi būdavo priimami, nes sudėtingus
klausimus privalėdavo spręsti apie tai nieko nenutuokiantys žmo
nės. Atsirado populizmo pavojus: kas per mitingus gražiau kalba
ir dalija pažadus, to ir nuomonė viršesnė. Praėjus trims mėnesiams
buvo nutarta surengti normalius rinkimus. Sąlyga tik viena: buvu
sieji anoje valdžioje ir turėję kontroliuoti padėtį, bet to nedarę, buvo
paprašyti savo kandidatūrų nekelti. Taip ir įvyko. Islandai - kuklūs
ir darbštūs žmonės. Nauja valdžia ir visa tauta pasiraitojo rankoves
ir per aštuonerius metus susitvarkė.
Kaip susidorojo su baisiais įsiskolinimais, kurie siekė iki 200 000
dolerių vienam Islandijos gyventojui? Rūsčiai. Buvo paskelbta, kad
už neapdairumą, už nežabotą godumą kartais tenka atsakyti ir pa
tiems investuotojams. Suprask, tas, kuris rizikuoja, ne visada geria
šampaną. Buvo suskaičiuota, kokią sumą indėlininkas gavo kaip pa
lūkanas. Jei palūkanų suma prilygo pačiam indėliui, indėlininkui
būdavo sakoma: „Ačiū, mes atsiskaitę, viso gero.“ Jeigu palūkanos
dar neprilygo indėliui, toks klientas gaudavo mandagų laišką su
pranešimu, kiek jo pinigų liko Islandijos banke ir kad jie bus išmo
kėti dalimis per dešimt metų.
Visi verkė, o labiausiai Olandija! Tačiau buvo ir džiaugsmo: ge
rai, kad žuvo ne visi pinigai! Savų politikų islandai irgi neprikalė
prie kryžiaus. Nusiritus pirmai įtūžio bangai jie suprato, jog kalta
visa visuomenė: „Kiekvienas esame truputį kaltas dėl to, kas įvyko,
nes norėjome gyventi gerai ir nesidomėjome, iš kur tie pinigai se
miami.“
13 Islandija
Visa tai - praeitų vasarų griaustiniai. Dabar bendrasis vidaus
produktas (už kiek pagamina vienas žmogus, įskaitant kūdikius
ir senelius) per metus jau siekia 50 855 dolerius. Šiuo atžvilgiu Is
landija užima dešimtą vietą pasaulyje. Kaip to pasiekė? Nelengva
atsakyti. Suvokti, kaip islandai išsikepurnėjo iš krizės, negalėsime,
jei nepažvelgsime į bendrą šalies vaizdą. Gyvenimas toje saloje įma
nomas tik dėl šiltos Golfo srovės. Ta srovė ir į Lietuvą atneša šilumos
bei drėgmės iš Meksikos įlankos. Jei ne Golfas, orai pas mus būtų
kaip šiaurės Suomijoje, o Islandija nuolat būtų ledo sukaustyta. Na,
ir dabar ten ne Sachara, bet vis dėlto ne ledas, tik lietūs ir vėtros.
Islandai juokauja, kad lietus juos čaižo iš visų pusių - iš viršaus,
vėjo nešamas iš šonų ir net iš apačios, iš geizerių, trykštančių iš po
žemių. Dėl žemos temperatūros ir saulės šviesos trūkumo neauga
medžiai. Vien krūmai ir žolė. Ore nuolat sklando sieros vandenilio
kvapas. Vietiniai jo nejaučia, o atvykėliams kartais pasidaro negera.
Na, prie to irgi galima priprasti, sunkiau žiemą, kai trūksta saulės,
kai pilka apniukusi diena trunka vos penkias valandas. Vasarą saulė
šviečia beveik 24 valandas per parą, tik kas iš to? Žiemos tamsos
nekompensuoja.
Trūkstant šviesos, islandai bando atsigriebti namus dažydami
vaiskiomis spalvomis. Jų miestukai ir sodybos atrodo gražiai - na
mai raudoni, balti, geltoni, mėlyni, langų rėmai balti. O išropoti iš
krizės jiems padėjo savita jų visuomenės sankloda. Islandai - be
veik šeima, kiekvienas pažįsta ką nors, kas ką nors irgi pažįsta, ir
tai tampa natūralia kontrolės grandine. Dauguma politikų, verslo ir
kultūros žmonių lankė tą pačią mokyklą Reikjavike.
Sakoma, kad žmonių grandinė visame pasaulyje susideda tik iš
šešių rankos paspaudimų: paimk bet kuriuos du žmones, tarkim, lie
tuvį ir Australijos čiabuvį, ir paaiškės, jog užtenka vos šešių žmonių
tam čiabuviui pasiekti, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neįmano
ma. Islandijoje užtenka dviejų žmonių. Krizės įkarštyje atrodė, jog
kils revoliucija - į valdžios pastatus lėkė akmenys, buteliai, moterys
raudojo, o vienas vienintelis policininkas susitvarkyti negalėjo, nes
irgi buvo puolamas. Tačiau gan greitai žmonės susimąstė: „Ką aš
darau? Juk tas policininkas - mano pažįstamo pusbrolis. Jis nuken
tėjo lygiai kaip aš!“ Be to, Islandija - seniausia demokratija Europoje.
Islandams būdingas labai stiprus lygybės jausmas ir iš dalies dėl to
jie riečia nosį prieš kitus skandinavus. Danijoje, Švedijoje, Norvegi
joje - monarchijos (nors, tiesą sakant, kortų karalius turi daugiau
valdžios nei skandinavų karalius). Islandai sako: „Kaip galima bet
kokį žmogų iškelti virš kitų?“
Islandijos demokratijos pradžia - 930 metai, tai yra X a. Tada
į tuščią salą atvyko 23 000 pabėgėlių iš Norvegijos. Iki šiol saloje
kalbama senąja norvegų kalba, kuri Norvegijoje jau nelabai su
prantama. Bet islandai laikosi jos įsitvėrę. Joks užsienietis nebus
integruotas ir laikomas visuomenės nariu, jei tobulai neišmoks tos
sunkios kalbos. Ir jokių karalių! Ta nuostata geležinė jau daugiau
kaip tūkstantį metų. Visą tą laiką vienintelė Islandijos valdžia buvo
Atpingi (Altingas, parlamentas). Kurį laiką buvo Norvegijos domi
nija, paskui Danijos, galutinai išsilaisvino 1944-aisiais, kai Danija
dar pati buvo vokiečių okupuota. Turbūt todėl Islandija supranta
kitus ir buvo pirmoji šalis, 1991-ųjų vasarį pripažinusi Lietuvos ne
priklausomybę, nors taip elgdamasi labai rizikavo. Sovietų Sąjunga
nutraukė su ja diplomatinius ir prekybinius santykius, bet islandai
nenusigando.
Islandai išlipo iš finansinės krizės todėl, kad gyvena kukliai,
dirba rimtai ir moka išnaudoti savo geografinę padėtį. Aplink - žu
vų turtinga jūra. Šalis paskelbė, kad ekonominė jos zona - 200 jūr
mylių nuo pakrantės, maždaug 330 kilometrų. Nori žvejoti - mokėk.
Britai užprotestavo, net karo laivą atsiuntė. Islandų gaidžiukai ne
nusileido - pasiuntė vienintelį mažai ginkluotą savo karo laivuką.
Britai nusispjovė ir pasitraukė. Tai buvo gana seniai. Nuo tada anglai
moka islandams už teisę žvejoti. Patys islandai jau irgi turi nema
žą žvejybinį laivyną, žuvis eksportuoja į visą pasaulį. Buvo pradėję
kooperuotis su Lietuvos žvejais, bet koją pakišo Maskvos intrigos.
Anuomet buvome silpni, nepatyrę, nemokėjome žvelgti toli į priekį.
15 Islandija
Yra dar viena Islandijai naudinga aplinkybė. Mūsų pusrutulyje
klimatas šyla, ledai tirpdami atidengia vis daugiau įvairių požemi
nių turtų, valstybės dėl jų rungiasi Arktyje, o Islandijos vaidmuo
tampa vis reikšmingesnis. Net ir Kinija susidomėjo Arktimi. Jau nu
siuntė į Islandiją savo ledlaužį „Sniego slibinas“.
Islandija - vulkanų ir geizerių šalis. Elektra jiems kainuoja ne
brangiai, todėl visą tamsų paros metą lemputės dega namuose,
gatvėse, keliuose ir padeda žmonėms kovoti su depresija. Šalyje
nemažai šiltadaržių. Žinoma, juose išaugintų agurkų ir pomidorų
savikaina pati didžiausia pasaulyje, bet islandai mėgsta juos krams
noti. Ypač užsukus svečiui. Nes jeigu svečias - islandas, jis būtinai
bus giminaitis. Galbūt tolimas, bet vis tiek giminė. Ne be reikalo
statistika byloja, kad islandai dabar, po krizės, jaučiasi gerai ir lai
mingi, pagal tai užima ketvirtą vietą pasaulyje - po norvegų, švei
carų ir danų.
SALOS IR JŲ ŽMONĖS
Artimi, bet nepažįstami (Alandų salos)
SU O M IJO S G U B E R N A T O R IU S A L A N D Ų SALOSE P O -
nas Peteris Lindbekas (Peter Lindback) dirba vieną ramiausių darbų
pasaulyje - jam nieko nereikia daryti. Jis negali kištis į jokius vidi
nius Alandų salų reikalus - nei mokyklų, nei prekybos ar transpor
to, juolab ryšių su kitomis valstybėmis ar ko nors dar. Yra tik vienas
reikalavimas: turi mokėti švedų kalbą, nes šioje Suomijos provin
cijoje tai oficiali kalba. Tačiau Suomijoje visi išprusę žmonės kalba
švediškai.
Alandų salynas, esantis Baltijos jūroje tarp Suomijos ir Švedi
jos, Botnijos įlankos pradžioje, netoli nuo Lietuvos, yra autonomi
nė Suomijos provincija. Tikrai autonominė! Alandai, kaip ir visos
Skandinavijos šalys, turi savo parlamentą, savo pašto ženklų, savo
vėliavą, kurioje pavaizduotas kryžius, tik ne mėlynas baltame fo
ne kaip Suomijos vėliavoje, o raudonas geltonais krašteliais mė
lyname fone. Turi herbą ir sostinę - Marianhaminą. Joje gyvena
u 300 žmonių (mūsų Širvintose - daugiau), o apskritai Alanduose
gyvena lygiai 28 007 piliečiai. Didžiausia sala - Fasta Alandas -
685 kv. km dydžio. Alandai turi savo aviacijos firmą ir oro uostą,
suprantama, Marianhaminoje, ir nemažai uostų bei prieplaukų
laiveliams.
Alanduose yra dar du geri darbai, panašūs į gubernatoriaus: bū
ti išrinktam deputatu į Suomijos parlamentą ir į Švedijos atstovų
rūmus. Deputatų pareiga viena: prižiūrėti, kad niekas nesikeistų.
Alandai turi kelis policininkus, kalėjimo nėra, nes nepadaroma nu
sikaltimų. Namų durys ten nerakinamos. Tiesa, prieš porą metų
17
buvo kilusi panika - iš statistikos paaiškėjo, kad keliasdešimt nu
sikaltėlių vis dėlto yra! Tačiau tai buvo keltų į Švediją ir Suomiją
keleiviai. Alkoholis ten neapmokestinamas, tad tie ponai dažnai
net iš keltų neišlipa. Ir nenori, ir kojos neklauso. Alandai neturi
kariuomenės, nes pagal Konstituciją negali turėti, be to, ten negali
būti dislokuota jokia kita kariuomenė. Tai viena iš priežasčių, kodėl
alandiečiai tiek daug uždirba - maždaug po 4000 eurų (tiek išeina
kiekvienam gyventojui per mėnesį, įskaitant vaikus, pensininkus,
ligonius). Nedarbas - 2 proc.
Tačiau lagaminų dar nekraukime. Užsieniečiams leidimai dirbti
dalijami labai nenoriai, o pirkti nekilnojamojo turto apskritai nelei
džiama. Suprantama: kokie nors turtingi vokiečiai, prancūzai, an
glai, ypač amerikiečiai kaipmat nupirktų visą salyną.
Kuo verčiasi salyno žmonės? 40 proc. pajamų gaunama iš turiz
mo ir prekybos. Vien sostinėje, mažame miestelyje, įsikūrę dešimt
viešbučių. Tačiau turizmas čia kitoks - galima išsinuomoti kokią
nors salelę. Ji bus maža, bet su pušų mišku, jūra, prieplauka, irkliniu
laiveliu, vienas vienintelis namukas su židiniu, galbūt pora dujų ba
lionų. Ir visiška tyla, tik bangų mūša ir miško ošimas. Jokių telefonų
ar nepageidaujamų svečių, jumis susidomės nebent pora ruonių. Jų
čia tūkstančiai, nes yra kelios kolonijos.
Ką veikia žmogus, apsistojęs salelėje? Gali nieko neveikti. Ga
li vaidinti Robinzoną, pats vienas arba su Robinzone. Gali žvejoti,
uogauti, grybauti, draugauti su paukščiais, vienu kitu kiškiu ar el
niu. Salų ir salelių, daugiausia negyvenamų, Alandų salyne yra apie
6800. Užteks visiems. Tai Baltijos jūros Botnijos įlanka, toli nuo
sąsiaurių, jungiančių Baltiją su vandenynu, tad vanduo beveik gė
las. Dėl to gyvena ir gėlavandenės žuvys - ešeriai, lydekos. Kartais
užauga labai didelės. Užsuka unguriai. Toliau jūroje, kur vanduo sū
resnis, veisiasi menkės, plekšnės.
Tik neverta tikėtis žvejų rojaus. Baltiją apsėdusios 9 valstybės,
jų didmiesčiai įsikūrę ant jūros kranto ir pila į ją visas savo atliekas.
Žuvys taip gyventi nenori. Vasarą, jei nėra vėjo ir didelių bangų, gali
atsirasti žydrųjų dumblių. Jie suvartoja deguonį, esantį vandenyje,
ir žuvys žūsta. Tokiu atveju jus išgelbės konservai.
Drąsesni turistai plaukioja po salų labirintą baidarėmis. Arba
keliauja dviračiais, mat salos ne kalnuotos, o plokščios. Alanduo
se galioja visose Skandinavijos šalyse pripažįstama taisyklė: mišką,
jūrą, ežero ar upės pakrantę sukūrė ne jos savininkas, tad jis neturi
teisės drausti kitiems mėgautis gamtos prieglobsčiu. Privalu tik elg
tis padoriai - nedeginti miško, nelaužyti krūmų, nešiukšlinti. Pasi
statyk palapinę, išvyniok miegmaišį, sukurk kuklų laužą ir džiaukis
ramybe. Jei netoliese pamatei sodybą, nueik, pasisveikink su šeimi
ninkais, paklausk, ar jiems netrukdysi. Toks mandagumas labai ap
simoka - galbūt gausi gerų patarimų, gal šviežio pieno. Tik Alandų
salyne žmonių pamatysi retai, mat pusė jų gyvena Fasto saloje ir
sostinėje, o kitos salos tuščios.
Grybai tokie pat kaip Lietuvoje. Daugiausia baravykai. Vėjų pa
gairėje muselės veistis negali, tad baravykai nebus sukirmiję. Grybų
daugiausia antroje vasaros pusėje, kaip ir pas mus. Tačiau smagu ir
gegužę, kai prasideda baltosios naktys.
Alandai - labai netipiškas kampelis. 1808-aisiais carinė Rusija
kare sumušė Švediją (iš viso Švedija kariavo su Rusija 7 kartus, bet
šis karas buvo žiauriausias) ir pasisavino Švedijai priklausančią Suo
miją drauge su Alandų salynu. 1918 metais Suomija su visu salynu
pabėgo nuo Rusijos. Alandiečiai gavo visišką autonomiją, net į Suo
mijos savigynos kariuomenę neprivalėjo (ir neprivalo) eiti. Dėl to
net Antrojo pasaulinio karo metais salynas buvo neutrali teritorija.
Negana to, Alandų laivai vežiojo prekes ir vokiečiams, ir Aljanso ša
lims, ir jų nepuldavo nei vieni, nei kiti, nes nežinojo, kam veža.
Alandiečiai - lėtapėdžiai, bet ryžtingi žmonės. Vagišiams ne
patarčiau ten bandyti laimės. Kadaise Alandai buvo pasaulinė di-
džiųjų prekybos burlaivių ir šaunių jūrininkų sostinė. Laivai vežiojo
Australijos kviečius į Didžiąją Britaniją ir niekam neužleido to vers
lo. Keliastiebiai alandiečio Gustafo Eriksono (Gustaf Erikson) bur
laiviai toje trasoje plaukiojo net iki 1947-ųjų. Sugebėdavo padaryti
19 Artim i, bet nepažįstami (Alandų salos)

tik vieną reisą per metus. Paskui - namo į Marianhaminą ir ilsėda
vosi kelis mėnesius. Vienas laivas „Pommern“ dabar stovi Marian-
haminos muzieje.
jei manote, kad reklamuoju Alandus ir man už tai kas nors su
mokėjo ar bent davė sumuštinį ir stiklą vyno, galite suimti replėmis
už liežuvio ir vesti Gedimino prospektu. Tiesiog man patinka tas
salynas ir jo žmonės. Įsitaisę Europos pažastyje, bet karų išvengė,
jokių gamtos turtų neturi, tačiau gyvena turtingai.
SALOS IR JLj ŽMONĖS

Kurilai
K U R ILŲ SALŲ G R A N D IN Ė - 5 6 SA LOS IR DAUG PA-

skirų uolų - driekiasi nuo Kamčiatkos smaigalio iki Japonijos 1300
kilometrų, žmonių ten gyvena vos 19 000, mažiau nei mūsiškėje
Ukmergėje. Nei užsienio fotografai, nei žurnalistai tenai neįsilei-
džiami, todėl ir informacijos nėra daug.
Dėl geografijos viskas aišku: salas į paviršių išsviedė požemių
jėgos. Kebliau su istorija ir politika. Ilgus šimtmečius salos buvo
niekieno žemė, nes krantai nesvetingi, o ir niekam neprireikė. Ru
sija turėjo turtingą ir pustuštį Sibirą, kurį laiką net Aliaską, japo
nai - savų salų. Tačiau po 1905-ųjų Rusijos ir Japonijos karo taikos
sutartimi Kurilai buvo atiduoti Japonijai ir toji salose apgyvendino
žmones. Po Antrojo pasaulinio karo salas pasisavino rusai. Pietų
Kurilai, keturios salos, visada priklausė Japonijai (yra dokumentai
ir žemėlapiai), bet įsibėgėjusi Rusija užėmė ir jas. Nugalėta įsižei
dusi Japonija to užėmimo nepripažino ir taikos sutarties su Rusija
nepasirašė. Kvaila padėtis: abi valstybės apsikeitė ambasadomis, gy
vai prekiauja, žmonės važinėja vieni pas kitus, bet formaliai kariau
ja viena su kita. Iki šiol nesusitaikė. Dėl šventos ramybės Japonija
nebereikalauja šiaurinės Kurilų dalies, kuri Rusijai priklausė ilgai,
japonai teprašo keturių salų pietuose, kurios Rusijai niekada nepri
klausė. 2008-aisiais Europos Parlamentas, išnagrinėjęs istorinius
dokumentus ir žemėlapius, rekomendavo Rusijai grąžinti Pietų Ku
rilus japonams. Rusijos atsakymas buvo: „Ne!“ Kodėl ne, neaiškina.
Ekonominiu požiūriu Rusijai tos salos - juoda skylė: pramonės ten
nėra jokios ir būti negali, žuvų aplink daug, bet žvejai nenori ten
21
keltis, mat nėra nei šaldytuvų, nei perdirbimo įmonių, o iki Vla
divostoko toli. Japonams, atvirkščiai, - pačioje panosėje. Gaudo jie
ir Rusijos vandenyse, nes pasieniečiai nieko negali padaryti. Anks
čiau Maskva sakydavo, kad Kurilai gina Vladivostoką ir visus rusų
Tolimuosius Rytus. Negina! Ir negali ginti. Jie ten net kariuomenę
sumažino, iš trijų pulkų paliko vieną. Be to, šiuolaikiniam laivynui
ir aviacijai kelios salelės - jokia kliūtis.
Tad kodėl laikosi tų salų įsitvėrę? Rusų spaudoje (ir privačiuose
pokalbiuose su manimi pašnabždomis) nurodoma viena priežastis:
„Aha, jei grąžinsime Pietų Kurilus, kiti užsimanys Kaliningrado,
Karelijos, dar ko nors.“ Į tai galima būtų atsakyti: nereikia tiek pri
sigrobti! Tada nebus taip sunku išsaugoti.
Kaip Kuriluose gyvena žmonės? Klimatas ten nėra labai palan
kus. Šiaurėje - tundra ir gana šalta, pietinėje dalyje - vešlūs miškai.
Žiemą siaučia audros, vasarą (ji trumpa) - dažnai tirštas rūkas. Gor-
nojė miestelyje karininkų šeimoms buvo pastatyti sovietinio tipo
būstai, bet kai garnizoną teko sumažinti dviem trečdaliais, namai
liko tušti. Pensininkas, buvęs karininkas, nors jam dar tik 38-eri,
sako: „Sunku kasdien matyti tą griūvantį miestą - tarsi tave patį
naikina, ardo iš vidaus. Su žmona dažnai važiuojame pusryčiauti į
pakrantę, žiūrim į jūrą, geriam kavutę iš termoso, ne degtinę.“ Jis
pasiliko saloje, kai du pulkai buvo išformuoti, kai tapo aišku, jog
salų pulti niekas nesiruošia, o jei ir pultų, tai ne pėstininkams tek
tų jas ginti. Patekti į tą mirusį miestelį nelengva, yra tik du keliai:
jūros pakrante, bet tik per atoslūgį, kitaip paskęs ir automobilis, ir
jo keleiviai, kitas kelias - sausuma, bet juo pravažiuoti gali tik tan
kas, mat tai amžina bala. Ministro įsakymu Gornojė buvo bandoma
susprogdinti - nepavyko. Miestelis pastatytas iš gerų medžiagų ir
pagal specialią technologiją, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Tik
mokykla sugriuvo ir kultūros namai. Tačiau ministerija išbraukė
miestelį iš karinių žemėlapių. Gyventojų neišbrauksi, tad žmonės
buvo palikti likimo valiai. Net parduotuvės ten savotiškos. Laisvo
ploto kiek nori, tad norintysis pradėti verslą tiesiog užima butą,
esantį šalia savojo, jei atėjęs pirkėjas randa duris užrakintas, bel
džiasi į gretimas, kur gyvena krautuvininkas. Jei kas išvažiuoja ra
dęs, kur važiuoti, kiti tuoj išardys palikto buto langus ir pasiims. Jei
kas įsistatė plastikinius langus, prieš išvažiuodamas gali pelningai
juos parduoti, nes norinčiųjų pirkti yra. Tačiau butų negalima nei
parduoti, nei pirkti, nes tai Gynybos ministerijos nuosavybė. Žmo
nės įsigudrino parduoti „teisę suremontuoti butą“.
Iturupo saloje stovi paminklas raudonarmiečiams, žuvusiems
kovoje su okupantais. Su kokiais okupantais, neparašyta. Gal ome
nyje turimi japonai? Tačiau Iturupas visada buvo jų, ir būtent Rau
donoji Armija tą salą okupavo. Be to, rusams užimant salą nežuvo
nė vienas sovietų karys, nes vietiniai iškart sudėjo ginklus, vos tik
priartėjo desantininkai. Apskritai legendos apie nenugalimus japo
nų karius, kurie veikiau žus nei pasiduos, kiek išpūstos. Tiesa, uži
mant Sachalino sostinę centrinėje telefonų stotyje dirbo 12 japonių
telefonininkių; pamačiusios raudonarmiečius ir žinodamos, kas jų
laukia, jos nutarė išgerti nuodų. Aštuonios mirė, keturias išgelbėjo
jų kolegos vyrai ir perdavė sovietų sanitarams.
Žiemą Kurilų salyne gatvėse ir keliuose sniego niekas nevalo, o
prisninga tiek, kad neįmanoma išeiti iš namų. Gyventojams tenka
šokinėti pro langus ir atkasti saviškiams takus.
Kurilai
Potvynis prasidėjo (Maršalo salos)
M A R Š A L O SALYNAS - 1 2 2 5 SA LOS IR SALYTĖS -

plyti Ramiojo vandenyno vidury, tarp Japonijos ir Jungtinių Vals
tijų. Žmonės ten gyvena nuo labai seniai. Dirba žemę, gaudo žuvis.
Aukščiausia vieta - sostinėje Madžūre: trys metrai virš jūros pavir
šiaus. Optimistų šitoje valstybėje nėra, visi žino, kad iki šio šimtme
čio pabaigos Maršalo salų neliks. Nuo 1992-ųjų jūros vanduo pakilo
vidutiniškai 15cm. Juokinga skaičiuoti vandenyno lygį centimetrais,
bet visai nejuokinga, kai tų centimetrų vis daugėja. Taigi Maršalo
salų gyventojams laukti pasaulio pabaigos nereikės - jiems potvynis
jau prasidėjo.
Jūros vanduo teka grindimis, plukdo kėdes ir lovas. Stinga geria
mojo vandens. Madžūro oro uostas atgyja keturias dienas per savai
tę. Išvykstantieji stovi eilutėje prie lėktuvo bagažinės durų. Bagažas
visų panašus - plastiko maišiuke džiovintos žuvys, kokoso riešutai,
duonmedžio vaisiai. Juk ir anapus vandenyno reikės valgyti. O gal
pavyks įsteigti smulkmenų parduotuvę? Bilietai išpirkti keliems
mėnesiams į priekį. Tie, kurie neturi turtingų giminių, galinčių su
mokėti 1600 dolerių už bilietą, lėktuvo išskridimo dieną ateina į oro
uostą su bagažu ir viltingai laukia, gal kas neatvyks ar pavėluos ir
lėktuvo salone atsiras laisva vietelė.
Mona Džetvil - Maršalo salų gyventoja. Jai bilietas į lėktuvą jau
rezervuotas, tačiau moteris turi palaukti, kol atsiras vieta. Ji nepyks
ta, nes kiekviena laukimo diena - tai dar viena galimybė pabūti su
abiem vyresniaisiais sūnumis, mat į kelionę pasiima tik trečiąjį, pa
tį mažiausią. Žinoma, būtų pirkusi bilietus visiems, bet neužteko
pinigų. Abu vyresniuosius prižiūrės tėvas, kol mamytė Amerikoje
sukrapštys dolerių bilietams. Berniukai nežino, kad motina juos pa
lieka, nes ji niekaip nesiryžta jiems pasakyti. Kur ji įsikurs Ameri
koje? Kaip sukrapštys pinigų? Šito Mona irgi nežino. Žino tik, kad
skris į Arkanzaso valstiją. Kodėl tenai? Nes ten apsigyveno pirmasis
Maršalo salų pilietis Džonas Mudas, susirado žmoną ir tapo tikru
amerikiečiu. Paskui jį į Arkanzasą sugužėjo jo giminės, pažįstami ir
visai svetimi žmonės, nors vasaros Arkanzase pragariškai karštos, o
žiemos ledinės, kokoso riešutas kainuoja penkis dolerius, o iki Ra
miojo vandenyno - 2300 kilometrų.
Potvynis prasidėjo (Maršalo salos)

Ryklį gina žinovai (Palau)
RYKLIŲ YR A 4 8 0 R Ū ŠIŲ , TAČIAU TIK TRYS RŪŠYS

pavojingos žmogui: didysis baltasis ryklys, tigrinis ir jautinis. Visi
jie mėgsta šiltus vandenis, o jautinis pastebėtas ir gėluose vandeny
se - Afrikos upėse. Brazilijos Amazonės upe nuplaukia kelis šimtus
kilometrų nuo žiočių, į Nikaragvos ežerą patenka irgi upe, net su
geba kaip lašiša peršokti mažesnius krioklius, nors jautinis ryklys -
didelis, sveria kaip trys petingi vyrai. Taip pavadintas dėl to, kad
yra gana storas, trumpokas ir turi įprotį prieš puldamas bakstelėti
auką snukiu. Tai nėra draugiškas niuktelėjimas. Ryklio akys silpnos,
tad niuktelėdamas jis bando suprasti, koks čia daiktas - gyvas ar
pagalys. Beveik visi kiti rykliai irgi turi tokį įprotį, nes neturėdamas
rankų juk nepačiupinėsi. Kitas įprotis - nasrais grybštelėti auką.
O nasrai - galingi, trys ir net keturios eilės aštrių kaip skustuvas
dantų. Taip ryklys patikrina, ar auka riebi, mat riebalai jam būtini,
turi pasipildyti jų kaip automobilis degalų. Juda lėtai - taupo ku
rą. Nemačiau, kad ryklys kada skubėtų, greitai plauktų plakdamas
uodega. Būna, kad įkandęs aukai ar išplėšęs gabalą jos mėsos tūno
netoliese ir laukia, kol auka nusilps.
Ne visi rykliai plėšrūs, o ir puola ne visada, bet džiaugtis nėra
ko. Vandenyje jie atrodo labai panašūs, ir nepasiklausi: tu plėšrūnas
ar ne?
Tačiau ketinau papasakoti apie Palau valstybę. Jos gyvenimas
susijęs su rykliais, tik pavadinimas jums turbūt nieko nesako.
Palau - tai salų valstybė Ramiajame vandenyne, vakarinėje daly
je, priklauso Mikronezijos regionui ir beveik šliejasi prie Filipinų.
U ž im a d id ž iu lį p lotą, v ie n su v e r e n in ia i v a n d e n y s su s a le lė m is -
5 o o o o o kv. k m . G y v e n t o j ų n e d a u g - 21 000.
Salas 1543 metais pirmasis atrado turbūt ispanas Rui Lopesas de
Viljalobas (Ruy Lopez de Villalobos), 1686 metais Ispanija paskelbė
jas savo nuosavybe, bet nieko nedarė. 1899-aisiais po pralaimėto karo
su Jungtinėmis Valstijomis Ispanija suprato, kad salyno savo rankose
neišlaikys, ir pardavė jį Vokietijai. Per Pirmąjį pasaulinį karą salas
užėmė japonai, per Antrąjį pasaulinį - amerikiečiai. Mūšiai buvo
žiaurūs, daug laivų paskandinta. Palau salyno padėtis ilgokai buvo
neaiški. Galiausiai 1984-aisiais jie patys paskelbė nepriklausomybę
ir kad yra „laisvoje sąjungoje su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis“.
Amerikai tos salos, pabirusios kaip aguonos grūdai, visai nereikalin
gos, nebent kad kas nors kitas nelįstų, bet Jungtinių Tautų organiza
cijoje ir visose kitose tarptautinėse organizacijose, kurioms priklauso
Palau, ši valstybė balsuoja kartu su JAV. Už tai Jungtinės Valstijos
padengia pusę Palau valstybės biudžeto. Na, išlaidos ne kažin kokios,
maždaug tiek Amerikai kainuoja išlaikyti gerą vidurinę mokyklą.
Palau gyventojai prasimaitina iš savo ūkelių. Augina vaisius, dar
žoves, gyvuliukų ir paukščių, mėgsta kiaules ir kiaulieną. Valstybė
pajamų gauna iš turizmo ir žvejybos. Turizmas ten specifinis: tyla
ir šimtai kilometrų koralinių rifų su visa neišbaidyta margaspalve
gyvūnija. Vieni turistai vaikštinėja vien su maudymosi kostiumais,
kiti turi atsivežę kaukes, pelekus ir kvėpavimo vamzdelius, treti
akvalangus, ketvirti šautuvus žuvims medžioti.
Palau salyne yra dar viena ypatinga pramoga - nuskendę ka
ro laivai. Vaizdai šiurpūs: stambaus kalibro patrankos, aplipusios
kriauklytėmis, plieniniai laivų šonai suplėšyti torpedų. Kyburiuoja
gelbėjimo valtys, taip nieko ir neišgelbėjusios.
Kai salos dar priklausė ispanams, jos buvo pramintos „Islas En-
cantadas“ - „užburtomis“ ar „užkerėtomis“ salomis. Urvuose rasta
nykštukų griaučių - ne vaikų, o žemaūgių suaugusiųjų. Mokslinin
kai iki šiol ginčijasi, ar tie žmonės dėl skurdaus maisto tokie tapo, ar
tai kitokia žmonių padermė.
27 Ryklį gina žinovai (Palau)

XVII a. pabaigoje Filipinų pakrantėje sudužo laivelis su žmonė
mis, kalbančiais nežinoma kalba, jais susidomėjo čekas misionie
rius Paulius Kleinas (Pavel Klein). Sudužėliai aiškino atvykę „iš toli“,
paplūdimio smėlyje iš 87 akmenukų išdėliojo savo tėvynės - Palau -
žemėlapį. Misionierius jį nusipiešė ir su laišku pasiuntė į Europą
savo viršininkui. Ispanai jėzuitai susidomėjo ta nežinoma vietove,
tris kartus - 1700 m., 1708 m. ir 1709 m. - bandė tenai patekti, bet
nesėkmingai. 1710-aisiais surengė visą ekspediciją. Radę vieną salą
išsilaipino. Bet papūtė baisus vėjas ir nunešė laivus į jūrą. Du misio
nieriai jėzuitai taip ir liko saloje. Kitais metais buvo pasiųstas laivas
jų ieškoti, bet išėjo dar blogiau - žuvo dar trys misionieriai, o tų
dviejų taip ir nerado.
Kaip salynas gyvena dabar? Kariauja! Jo vandenų turtai labai
masina kaimynus. Tokių neišžvejotų plotų pasaulyje mažai, o Palau
vyriausybė turi tik vieną patrulinį katerį „Remeliik“ ir dvi plasti
kines valtis. Tai tas pat, jei dviem policininkams su dviračiais liep
tum prižiūrėti tvarką visoje Lietuvoje. O padėtis rimta. Tradiciniai
tralai, kuriuos laivas velka paskui save, nusidriekia 30 metrų ir vis
ką pakeliui susemia, bet tokie jau atgyvena, dabar yra tokių, kurių
„žiaunos“ 300 metrų pločio ir daugiau. Tie sušluoja viską: omarus,
langustus, krabus. Restoranai už jūrų vėžiagyvius moka labai bran
giai. Labiausiai nepasisekė rykliams. Juos sunku apginti, niekas jų
neužstoja. „Juk jie ėda žmones!“ Iš tikro - atvirkščiai. Rykliai per
metus nužudo penkis žmones pasaulyje, o žmonės - milijonus ry
klių! Rykliai žmonių neieško, jie laikosi 80 metrų nuo kranto, ne
arčiau. Arkliai per metus vidutiniškai sutrypia 20 žmonių, bege
motai - 2500, bet niekas neketina jų medžioti. Moskitai nužudo
655 000 žmonių per metus!
Ryklį pagauti lengva. Kablys maždaug žirklių dydžio, valas plie
ninis, užkabinai kokią nors žuvį ir tuoj gali traukti. Ryklių taukai ir
kremzlės - vaistai. Oda tvirta, šiurkšti, galima išdirbti. Mėsa valgo
ma. Tačiau žvejai, atplaukę į Palau iš Kinijos, Taivano, Filipinų, Ko
rėjos ir Vietnamo, rykliena nesidomi, nenori užkrauti laivų triumų.

Dar gyvam rykliui nupjauna pelekus ir ryklį išmeta. Jūroje jį suės
kiti gyvūnai arba kiti rykliai. Kodėl pasilieka tik pelekus? Nes viena
lėkštė ryklio pelekų sriubos kinų restorane kainuoja 100 dolerių.
Palau salynui gresia likimas, kuris ištiko Somalį, esantį Afri
kos rytuose. Ten buvo gausu krevečių. Sulėkę iš viso pasaulio žvejai
(Lietuva irgi neatsiliko) taip išgramdė dugną, kad krevečių visai ne
liko. Somaliečiai pradėjo plėšti praplaukiančius laivus.
Palau valstybėje ryklys vietiniams gyventojams - kaip brolis.
Todėl neseniai valdžia 193 000 kvadratinių mylių paskelbė drausti
niu, kur uždrausta bet kokia žvejyba ir geologiniai gręžiniai. Be to,
Palau vyriausybė imasi žygių, kad visame pasaulyje būtų uždraus
ta ryklių medžioklė ir patiekalai iš šio gyvūno. Vietiniai po truputį
pradeda suprasti: jei Palau - valstybė, tai ir elgtis turi kaip valstybė.
RVklj gina žinovai (Palau)

Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)
VELYKŲ SALA YR A BEVEIK PAČIAME RAMIOJO VAN-

denyno centre. Tai viena įdomiausių vietų pasaulyje. Kaip gintare su
stingusi muselė.
Toji sala gana vieniša, artimiausias žemynas - Pietų Amerika,
konkrečiai Čilė. Velykų sala Čilei ir priklauso, nors yra už 3700 km.
Kitos salos irgi toli, tarkim, Gambijės salos (arba Mangarevos sa
los) - už 2600 km, Markizų salos dar toliau - už 3200 km.
Manoma, kad į Velykų salą žmonės atvyko iš Polinezijos salyno,
ir tai buvo ne taip jau seniai - apie tūkstantuosius metus, apytikriai
tada, kai mūsų žemėse įsikūrė pirmieji baltų protėviai. Legendose
išliko pirmųjų kolonizatorių vado vardas - Hotu Matua.
Tai, kad išeiviai iš Polinezijos nukeliavo taip toli, ir nuostabu,
ir suprantama. Polineziečiai turėjo (ir tebeturi) labai gerą susisie
kimo priemonę - katamaranus. Tai atvira valtis be jokio denio,
nelengvai apvirstanti, nes turi gana sunkius plūdurus. Tik labai
rimtas uraganas gali apversti plaustą. Ant plausto būna stiebas,
taigi galima iškelti burę. Plaukia negreitai, bet kadaise žmonės
niekur neskubėdavo. Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje orai ga
na ramūs, nebent būtų vasaros pabaiga ar rudens pradžia - uraga
nų sezonas. Pučia pastovūs vėjai - pasatai arba musonai. Pagavai
vėją ir plauk sau laimingas. Patyrę žvejai maistu sugeba apsirū
pinti net ir vandenyne - pasigauna skraidančių žuvyčių, tunų,
sardinių, silkių. Išsprendžiama ir vandens problemą: laimikis su
traiškomas, išgręžiamas per audeklą - ir turi ko atsigerti, tegu ir
nelabai skanu.
Reikia manyti, kad žmonės į Velykų salą atsikraustė ne vien iš
Polinezijos salyno. Velykų saloje auginamos saldžiosios bulvės, o jų
gimtinė - Pietų Amerika. Negana to, saldžiųjų bulvių rūšis, augina
ma Velykų saloje, atsirado ir Polinezijoje. Tai gali reikšti, kad Velykų
salos gyventojai sugebėjo kartą ar kelis grįžti į savo protėvių žemę.
Žymusis norvegų keliautojas Turas Hejerdalas (Thor Heyerdahl) bū
tent tai ir norėjo įrodyti, kai mediniu plaustu „Kon Tiki“ iš Pietų
Amerikos išplaukė į Polineziją. Pakeliui sustojo Velykų saloje ir at
liko ten svarbius tyrimus. Gali būti, kad dar iki polineziečių saloje
lankėsi ir išeivių iš Pietų Amerikos.
Galite pasakyti: tegu sau plaukioja, kas mums darbo? Sviesto
ant duonos dėl to nepadaugės. Teisybė, bet Velykų sala iliustruo
ja, kokia sudėtinga, kokia persipynusi yra žmonijos istorija. Mūsų
kraujo giminaičių, kad ir kokia būtų jų odos spalva ar kalba, be abe
jonės, gyvena ir kur nors Papuasijoje, ir Čikagoje.
Patys velykiečiai savo žemę vadina Te-Pito-o-te-henua - „Pa
saulio bamba“, taip pat „Rapanuju“ (Rapa Nui - „Didžiuoju Rapa“).
Sala išgarsėjo dėl keistų, iki galo taip ir nesuprastų skulptūrų, vadi
namų moaiy vaizduojančių žmones. Skulptūros atrodo kaip galvos,
bet ištyrinėjus paaiškėjo, kad jos susmigusios į žemę. Yra ir krūtinė,
ir liemuo, kartais matyti šlaunų pradžia. Kai kurios figūros klūpo,
rankos sukryžiuotos ant pilvo. Visos jos milžiniškos! Didžiausia turi
vardą - „Paro“, sveria 82 tonas ir yra 9,8 metro aukščio (siektų trečią
aukštą). Kitos - kiek žemesnės. Iš viso jų yra 887. Kai kurios nuvers
tos, kelios išvežtos į muziejus iki 1995 metų, tai yra iki UNESCO
paskelbė Velykų salą ir moai skulptūras pasaulio paveldu.
Svarbiausias iki šiol neatsakytas klausimas: kokia tų figūrų pa
skirtis? Turbūt susijusi su kulto apeigomis, tačiau visa kita - mįslė.
Iš toliau visos figūros atrodo vienodos, bet įsižiūrėjęs pamatai, kad
veidai truputį skiriasi. Iš to daroma išvada, kad tai genčių vadų (sa
loje juos vadina karaliais) portretai. Salos gyventojai, be abejo, buvo
labai religingi. Tai matyti iš užrašytų dainų ir legendų.
Išsiaiškinti teisybę nelengva, nes ir užkariautojai, ir jų atneštos
užkrečiamosios ligos kelis kartus beveik išskynė pirmuosius salos
31 Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

gyventojus. Tačiau yra įrodymų, kad jie garbino savo protėvius. Esą
jei tu ką nors gera padarysi savo mirusiam protėviui, tai ir jis iš ana
pus padarys tau ką nors gera. Turbūt dėl to beveik visos figūros stovi
nugara į jūrą, veidu į salą, tai yra į žmones.
Pasitelkę radioaktyviosios anglies metodą mokslininkai išsiaiš
kino, kada skulptūros buvo sukurtos. Ne taip jau ir seniai, 1100-1680
metais, tai yra kai Lietuva jau buvo stipri. Rasta ir vieta, kur figū
ros buvo skaptuojamos. Tai akmenų kirtykla prie užgesusio Rano
Raraku vulkano. Beveik visos figūros iškirstos iš suakmenėjusių to
vulkano pelenų. Vadinasi, tai buvo akmens amžiaus žmonės! Ne
turėjo nei geležies, nei vario ar kokio kito metalo, nežinojo, kas yra
ratas, lenta, pjūklas. Savo plaustus jie surišdavo stipriomis plaušinė
mis virvėmis. Iš plaušų rišo bučius ir tinklus žuvims. Skulptūroms
skaptuoti metalinių įrankių neturėjo, vienintelis įrankis - kietesnis
bazaltas. Skulptūrų „dirbtuvėje“ pilna tokių skilusių ar atšipusių
bazalto gabalų. Vieną figūrą penki šeši vyrai skaptuodavo ištisus
metus. Paskui gabendavo tuos gražuolius į jūros pakrantę. Darbas
būdavo nelengvas. Manoma, kad akmeninę skulptūrą paguldyda
vo ant savotiškų Y formos rogių ir 180-250 vyrų įsikinkę jas temp
davo. Galima tik įsivaizduoti, kiek būdavo riksmo! Kitas būdas: iš
palmių kamienų pagaminami savotiški bėgiai, ir figūra ritinama
pirmyn, priekyje vis klojant tuos „bėgius“. Pastatyti moai vandeny
no pakrantėje nelabai sunku, jeigu iš anksto apgalvoji, kaip tokią
sunkenybę pastatyti stačią. Štai jums ir „akmens amžius“! O mes
dažnai įsivaizduojame gauruotus kuokom mosikuojančius kvailius.
Pasirodo, jau tada žmonės buvo galvoti. Atgabenta statula būdavo
ant kranto įstumiama į duobę kojomis pirmyn, paskui pastatoma,
iškasta žemė ir akmenys suverčiami atgal, žemė sumindoma, ir štai
jau stovi akmeninis žmogus. Ko tik nepadarysi, jei trokšti, kad po
mirties būtų gerai.
Negana, kad tos statulos milžiniškos, dar ir jų akys išraiškingos:
vyzdžiai - iš aštriabriaunio vulkaninio stiklo, žaižaruojantys saulės
ar mėnulio šviesoje, ir blyškiai raudoni akių baltymai iš vulkaninės
32 SALOS IR JIĮ ŽMONĖS

kilmės šlako. Turėjo kelti ir šiurpulį, ir viltį, kaip šiurpulį ir viltį ke
lia Kelno katedra ar Šventojo Petro bazilika Romoje.
Salos gyventojai taip uoliai kirto palmes bėgiams ar rogėms ga
minti, kad ilgainiui nebeliko nė vienos palmės. Net katamaranų ir
valčių nebeturėjo iš ko gaminti. O be valties nepažvejosi. Kai sala
visai nupliko, saulė išdegino žolę - ir nebebuvo ko ėsti galvijams.
Negana to, iš kažkur atsirado ėdrių Polinezijos žiurkių. Prasidėjo
badas, tarpusavio karai, pasitaikė net kanibalizmo atvejų. Pliūpte
lėjo ir ateizmo banga: įniršę žmonės sukilo prieš dievus, prieš savo
pačių pastatytas figūras. „Ak, jūs mumis nesirūpinate?!“ - ir ėmė
jas griauti. Yra požymių, kad tai prasidėjo apie 1540-uosius ir tęsėsi
gal 200 metų. Tarpusavyje kovojo dvi stovyklos: moajai, puoselė
jantys akmens skulptūrų ir protėvių dvasių kultą, ir puoselėjantieji
naują žmogaus-paukščio kultą. Pastarojo kulto šalininkų nuomone,
genčiai privalo vadovauti gabiausias jos žmogus, o ne buvusio vado
vyriausiasis sūnus.
Pirmieji europiečiai, aplankę salą ir pažymėję ją žemėlapyje,
buvo olandų laivo „Jacob Rogeven“ jūrininkai. Tai įvyko 1722-ųjų
balandžio 5 d., Velykų sekmadienį. Kapitonas laivo dienyne parašė
matęs „daug akmeninių statulų“, o žmonių, jo nuomone, gyvena du
ar trys tūkstančiai. Turbūt apsiriko, gyventojų saloje neabejotinai
buvo daugiau. Tačiau jau pirmą dieną įvyko kivirčas, keli Saliečiai
buvo nušauti, kiti išsislapstė. Paskui baltieji saloje lankėsi labai re
tai: po penkiasdešimties metų atplaukė du Ispanijos laivai, dar po
ketverių metų - britų keliautojas Džeimsas Kukas (James Cook),
dar po penkiasdešimties metų - britų laivas „Blossom“. Jo kapito
nas pranešė, kad išlipti į krantą pavojinga - salos gyventojai atvirai
priešiški. Ir kaip nebūsi priešiškas, kai vergų medžiotojai ir plėšikai
atsidangindavo vos ne kasmet.
Salą sau priskyrė kaimynė Peru (jei kaimyne galima vadinti
valstybę, esančią už poros tūkstančių kilometrų), paskui 1888 m. -
Cilė, pasirašiusi apgavikišką sutartį su genčių vadais; iš tikro tai bu
vo okupacija. Maištininkai iš Velykų salos būdavo tremiami į kitas
33 Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

salas, apgyvendinami raupsuotųjų kolonijose, tad grįžę namo par
sinešdavo užkratą. Banginių medžiotojai, saloje sustodavę pailsė
ti, paskleidė tuberkuliozę. Ketvirtis gyventojų, taip pat ir pirmasis
krikščionių misionierius, mirė nuo tos ligos.
Kai Čilė neva nupirko didumą salos, gyventojus ištrėmė, pali
ko tik 171 žmogų, daugiausia senius. Po šešerių metų saloje gyveno
vos 111 tikrųjų saliečių, ir tik 36 iš jų turėjo vaikų. Tačiau žmonių
padermė nepaprastai gaji, gajesnė už vilkų ir netgi sliekų padermę.
2002-aisiais rapanujų jau buvo 3700, dar po dešimties metų - dau
giau kaip 5000 žmonių: 60 proc. - rapanujai, kiti - atvykėliai iš Či
lės, Europos, Amerikos arba maišyti. Tarpusavio karai pasibaigė,
nors tęsėsi labai ilgai, mat saloje daugiau nei trisdešimt genčių, be
to, kiekvienas gyventojas laiko save arikit karaliumi.
Ne taip seniai vienas iš karalių nusiuntė Čilės vyriausybei laišką
su reikalavimu grąžinti pagrobtas vertybes. Pasirašė taip: „Valentinas
Riroroko Tuki, Te Pito rapanujų tautos karalius, Velykų sala, Pasaulio
bamba“. 2014-ųjų balandį atėjo Čilės vyriausybės atsakymas - ant
oficialaus blanko, oficialiame voke, adresuotas „Riroroko Tuki, ra
panujų tautos karaliui, Velykų sala“. Turbūt rašė šypsodamiesi. Kaip
ir buvo galima tikėtis, Čilės vyriausybė atsisakė ką nors grąžinti. Ta
čiau ponas Riroroko Tuki dar ilgai kaišiojo laišką ir voką kitiems ka
raliams po nosim ir siutino juos girdamasis: „Mane pripažino!“
Velykų sala pilna paslapčių - būtent dėl to, kad labai izoliuo
ta. Yra akmeninių sienų, sudėtų iš akmenų, sveriančių po septynias
tonas; sienos nesumūrytos, akmenys - kietojo bazalto uolos - nu
šlifuoti taip tiksliai, kad laikosi jau nežinia kiek tūkstančių metų.
Primena inkų statybas Pietų Amerikoje. Gal ir teisus buvo Turas
Hejerdalas sakydamas, kad saloje pirmieji apsigyveno inkai. Yra
hieroglifų, nepanašių į jokius kitus, jie iki šiol neiššifruoti, nes neži
nia, kokia kalba parašyti.
Kokias problemas rapanujų tauta sprendžia dabar? Turbūt juok-
sitės, bet tokias pačias, kokios sprendžiamos visame pasaulyje. Yra
savų revoliucionierių, reikalaujančių atkurti salos nepriklausomybę,

žadančių kreiptis į Tarptautinį Žmogaus Teisių Teismą Kosta Rikoje.
Jei tai nepadės - į Tarptautinį Teisingumo Teismą Hagoje. Revoliu
cionieriams pagalius į ratus kaišo keliasdešimt karalių, kiekvienas
turintis vis kitokių reikalavimų. Vienas reikalauja atiduoti jam
viešbutį, nes pastatytas ant jo genties protėvių kaulų, kitas pagei
dauja lėktuvų pakilimo tako, nes jo protėvių kaulai guli tenai. Sa
liečiai piktinasi, kad gauna tik prastai apmokamus darbus - gidų,
amatininkų, padavėjų, šokėjų, o visus geresnius pasiglemžia imi
grantai. Saloje sustoja milžiniški laivai su turistais, o tai nemaži
pinigų srautai. (Bilietas į statulų parką - 60 dolerių; sala paskelbta
aštuntuoju pasaulio stebuklu.) Jau atsirado čilietis advokatas, tvir
tinantis, kad Čilė turi pripažinti saliečių teises. Vienam iš karalių
advokatas padovanojo fraką, bet karalius atsisako jį vilkėti. Esą,
prie basų kojų netinka.
Lyg neužtektų vargų su atvykėliais, Saliečiai visą savo isto
riją atkakliai kariavo tarpusavyje. Vyko net karas tarp „ilgaausių“
ir „trumpaausių“. Ilgaausiai - tai tie, kurie nešiojo ilgus auskarus,
trumpaausiai - trumpus. Nieko čia juokinga! Prisiminkite: daug ci
vilizuotesnėje Anglijoje „Baltosios rožės“ karas prieš „Raudonąją ro
žę“tęsėsi tris dešimtis metų. Europoje pasitaikė ir šimto metų karų.
Kituose žemynuose irgi panašiai.
Velykų sala - mažas izoliuotas taškelis vandenyne. Visas pasau
lis miniatiūroje. Žvelgdami į tą salą galime spręsti, kokie iš tikro
esame.
Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

Burtų ir kerėtojų sala (Korsika)
KORSI KA, BASTJOS MI ESTAS. EI NA M Ū S Ų T U R I S T Ų

grupė per turgų, vietinė gidė Silvija pasakoja apie daržoves ir pries
konius, augančius tik Korsikoje. Staiga liesa elgetaujanti moteriškė
čiumpa ją už rankos. Silvija neturi laiko ir atstumia moterį, bet jų
akys susitinka. Sutvyksi juodi žaibai, ir po kelių valandų Silvijai pa
sidaro silpna, įsiskausta galva, net apalpsta porą kartų. Silvija - ne
vaikiukas, jai 40 metų. Ji žino, kas nutiko: „užsidirbo“ ochju - pik
tą žvilgsnį. Griebia telefoną ir skambina savo 95 metų močiutei, ta
liepia sėsti į taksi ir atvažiuoti. Nes jos močiutė - signadorayužkal
bėtoja, užkalbėti išmokusi iš savo močiutės. Senutė uždega žvakę,
į lėkštę įpila vandens ir ima šnabždėti maldas, vis peržegnodama
lėkštę. Paskui įkiša pirštą į aliejų ir nuvarvina į vandenį tris lašus.
Lašai nuplaukia į skirtingas puses. Išvada aiški: Silvija užkerėta. Se
nutė vėl lašina aliejų. Tik trečiąkart riebalų dėmės susijungia. Anū
kė išgelbėta!
Korsikoje sunku rasti žmogų, kuris netikėtų burtais. Kardiolo
gas Serafinis pats jais netiki, bet pasakoja tokią istoriją: kartą pas jį
buvo atvesta labai ligota mergytė. Visi tyrimai buvo geri, ir daktaras
pasakė: „Veskite ją pas signadorą“
Korsika nuo amžių amžinųjų yra mitų ir legendų žemė. Saloje
tūkstančiai nežinomos kilmės menhyrų, plokščių tašytų akmeni
nių stulpų. Korsikiečiai tvirtina, kad saloje buvo apsistojęs Odisėjas,
kad Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo) ir Don Žuanas buvo
korsikiečiai, garsiausi piratai - taip pat. Didysis karvedys Napoleo
nas - tikrai korsikietis, iki mirties neatsikratęs korsikietiško akcen-
to. Saloje kalbama tarmiškai, nors kalba stipriai paveikta kaimynų
italų ir prancūzų.
Sala turi politinę autonomiją. Krikščionybė tenai atėjo vėlyvai
siais viduramžiais, maždaug tuo pat metu kaip į Lietuvą. Katalikybei
teko susitaikyti su tuo, kad korsikiečių apeigos - ikikrikščioniškų ir
katalikiškų apeigų mišinys. Korsikoje niekas nieko neplanuoja nepa
sakęs: „Jei Dievas panorės.“ (Se Dio vuo/e.) Salos globėjos - šventoji
Devota ir šventoji Julija. Jeigu suserga vaikas, meldžiamasi šventajam
Antanui. Šventoji Liucija visada padeda nuo akių ligų, šventasis Pan-
kracijus - nuo reumato, šventasis Martynas pagerina vynuogių der
lių, o kiekvieną gegužę iškilminga jūrininkų ir žvejų procesija neša
šventojo Erazmo skulptūrą į uostą ir jam prižiūrint šventina laivus. Iš
kartos į kartą žodžiu perduodamos keistos senoviškos maldos ir įsiti
kinimai. Signadora ne tik nuo kerų išgelbės, ji padės ir nuo kirmėlių.
Tam reikia sukarpyti baltą siūlą į septynias arba devynias atkarpėles,
užpilti vandeniu, ištarti magiškus žodžius ir išgerti vandenį. Išgėrei,
ir kirmėlių neliks. Korsikiečiai ateitį spėja žiūrėdami į židinio liepsną
arba iš kiaušinio lukštų. Ypač gerai nusimano apie blogus ženklus.
Tarkim, jei valgydamas žmogus užspringo, jo laukia didelė nelaimė.
Korsikietis yra tikras, jog tai, ką matai, turi ir kitą - nemato
mą - pusę. Jei kas pagirs vaiką, reikia nusispjauti į to žmogaus pusę.
Nes seilės, kaip visi žinome, sustabdo blogųjų jėgų galią. Po korsi
kiečio automobilio sėdyne ar lova būtinai bus pasidėtas maišelis su
rupiai malta druska - puikia gynybos priemone. O norint išvengti
gaisro namuose reikia laikyti supuvusį kiaušinį, sudėtą praėjus 40
dienų po Velykų, tai yra Kristaus Dangun Žengimo šventės metu.
Korsikietis niekada nepradės arba nebaigs jokio darbo pirmadienį
ar penktadienį. Britų ir rusų jūrininkai tomis dienomis irgi neiš
plauks į jūrą. To papročio laikėsi net sovietiniais metais. Būdavo,
laivas išplaukia pro uosto vartus ir sustoja, stovi nuleidęs inkarą,
laukia penkių minučių po vidurnakčio.
Korsikietis niekada neis naktį pro kapines ar pro fontaną, nes
gresia pavojus pakliūti į mirusiųjų paspęstas pinkles. Kai namuose
37 Burtų ir kerėtojų sala (Korsika)

kas nors miršta, iškart atidaromi langai - kad siela galėtų laisvai
iškeliauti, ir uždengiami veidrodžiai - kad siela savęs nepamatytų
ir neišsigąstų.
Labai gaji ir plačiai paplitusi legenda apie šventąją Liuciją. Tre
čiame mūsų eros amžiuje, kai krikščionybė plito visoje Romos im
perijoje, nors dar buvo uždrausta, Sicilijos saloje gyveno turtuolė
Eutichija. Ji turėjo vienturtę dukrą Liuciją. Kartą Eutichija sunkiai
susirgo. Atrodė, nepagis. Liucija, slapta krikščionė, karštai meldė
si Mergelei Marijai, kad mama pagytų, ir malda buvo išklausyta.
Liucija atsidėkodama nutarė gyventi neturte ir skaistybėje. Toks
sprendimas nepatiko jaunuoliui, kuriam Liucija buvo pažadėta.
Kerštingas bernas pranešė valdžiai, kad Liucija - krikščionė. Mer
gaitė buvo suimta, bet net kankinama neatsisakė savojo tikėjimo.
Kankintojai išlupo jai akis, kad taptų negraži, sudėjo į dėžutę ir nu
siuntė kerštingajam jos jaunikiui. Tačiau Švenčiausioji Panelė pasi
gailėjo nelaimingosios ir padarė stebuklą - grąžino Liucijai akis, dar
gražesnes negu buvo.
Korsikoje ta krikščioniška legenda pasakoma kitaip: Liucija pati
išlupo sau akis ir sumetė į jūrą. Jūroje atsirado gražių kriauklyčių su
spiralės formos ornamentu ir jos tapo Korsikos simboliu. Jeigu to
kią rasite paplūdimyje, pasikabinkite ant kaklo. Šventosios Liucijos
akis - tai talismanas, garantuotai apsaugantis nuo pikto kerėtojo
žvilgsnio.
Kipras
JI GRAŽI , T U R T I N G A , IŠ SI SKYRUSI , K U P I N A MEI-

lės. Iš geros šeimos. Nelabai jauna. Manote, tapau piršliu? Ne,
omenyje turiu Kiprą, salą rytiniame Viduržemio jūros gale. ji plyti
priešais Libaną ir Siriją, netoli Izraelis, iš kitos pusės Turkija. Žo
džiu, linksma vieta. Ir visada tokia buvo. Dauguma gyventojų - grai
kai. Antikos laikais buvo tikima, kad būtent ten iš jūros putų gimė
meilės deivė Afroditė. Ir visas būrys smulkesnių dievų bei didvyrių.
Nuo tų laikų Kipre įsitvirtino graikų kalba ir raidės, gyvuojančios
iki šiol. Paskui Kipras buvo Romos imperijos dalis, dar vėliau - pa
skutinė kryžiuočių stotis jiems plaukiant užkariauti Šventosios Že
mės. Jei užimti ją sekdavosi sunkiau, galėjai užkariauti greta esantį
Konstantinopolį. Tiesa, jis buvo krikščioniškas, šventojo Konstanti
no ir jo motinos šventosios Elenos pakrikštytas ir paverstas rytine
krikščionybės sostine, bet tai truputį kitokie krikščionys - stačiati
kiai, taigi jei jau susiruošei į žygį, namiškiams pažadėjai, kad grįši
turtingas, paplėšikauti galima ir tenai.
Dabar Kipras - Europos Sąjungos narys. Bet į NATO nepriima
mas, mat turi neišspręstą konfliktą.
Yra pėdsakų, kad žmonės ten jau gyveno maždaug 10 ooo metų
prieš Kristų. Visai neblogai išsilaikė akmens amžiaus kaimas Chiro-
kitijos apylinkėse. Yra pastatų liekanų, o svarbiausia, tais laikais iš
kastų šulinių ir to, kas į juos buvo įkritę ar įmesta aukojant dievams.
Graikai sako, kad jų tauta ten gyvena jau 4000 metų. Galbūt, tik įro
dymų nėra ir būti negali, nes sąvokos „tauta“ anuomet dar nebuvo.
Ir jokių kronikų. Viena aišku: Aleksandras Makedonietis Kiprą buvo
39
užėmęs 333-iaisiais metais prieš Kristų. Tas atvejis užregistruotas,
nes jau buvo rašmenų ir raštininkų.
Kipro sala ėjo iš rankų į rankas dažniau nei bet kokia kita teri
torija pasaulyje. Ją valdė asirai, Egiptas, tris kartus persai, iš jų at
ėmė Aleksandras Makedonietis, Romos imperija. Konstantinopolio
krikščionys atnešė čionai krikščionybę. Paskui viena prancūzų didi
kų šeima buvo pasiglemžusi Kiprą, vėliau - Venecija, kurios pirkliai
turėjo galingą laivyną. Po Venecijos Kiprą užėmė Turkų (Osmanų)
imperija ir valdė iš visų ilgiausiai - 300 metų. Ta imperija suiro sa
vaime, nes buvo negabiai valdoma, be to, įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį
karą ir susimovė, atsidūrė pralaimėjusiųjų pusėje. Didžioji Britanija,
kuriai labai rūpėjo saugiai pridengti Sueco kanalą (kelią į didžiausią
savo brangenybę - Indiją), jau seniai varvino seilę ir net vieną koją
buvo pastačiusi Kipre. Pasinaudojo karu ir - op! - užėmė visą salą.
Po Antrojo pasaulinio karo kolonijos pasidarė nemadingos. Pa
aiškėjo, kad ne visada ir naudingos. Didžioji Britanija pasiūlė kiprie-
čiams nepriklausomybę - su sąlyga, kad britams bus paliktos dvi
karinės aviacijos bazės. Sukirto rankomis, ir britai iki šiol turi Kipre
savo bazes.
1960-aisiais kipriečiai paskelbė nepriklausomybę - ir prasi
dėjo gan kruvinas tarpusavio kadrilis. Gyventojų daugumą (apie
80 proc.) sudarantys graikai norėjo susijungti su Graikija, o turkai
(jų buvo 18 proc.) - su Turkija. Prasidėjo pjautynės. Žuvusiųjų (ir
tų, ir tų) - keliolika tūkstančių. Paskui graikų nacionalistai paban
dė padaryti perversmą ir susijungė su Graikija. Turkija atsiuntė sa
vo kariuomenę, okupavo šiaurinę salos dalį ir laiko iki šiol. O tai
36 proc. visos teritorijos, daugiau, negu turkai turėjo iki „skyrybų“.
Graikai, palikę namus ir viską, ką užgyveno, bėgo į pietinę dalį (jų
buvo 130 000), o turkai (50 00 žmonių) - iš pietų į šiaurinę dalį.
1983-iaisiais turkai šiaurinę salos dalį paskelbė nepriklausoma Šiau
rės Kipro Turkų Respublika. Tik nė viena šalis, išskyrus Turkiją, jos
nepripažįsta. Tarptautinė bendrija tą turkų užimtą teritoriją vadina
okupuota. Turkija, pažeisdama tarptautinius įstatymus, patyliukais
veža savo piliečius į Kipro šiaurę, atiduoda jiems pabėgusių graikų
namus ir žemę. Įsivaizduojate, kaip į tai žiūri graikai pietuose? Abi
britų bazės yra šiaurinėje, turkiškoje, dalyje, tad britai tyliai remia...
turkus. Nes kol Kipre jovalas, iškraustyti bazių graikai negali.
1964-aisiais padėtis tapo dramatiška. Kipriečiai graikai sugriovė
109 kipriečių turkų kaimus, turkų žuvo du kartus daugiau nei grai
kų - 364 000! Turkija jau buvo vėl beįvedanti savo kariuomenę. Pa
dėtis pasidarė kebli, mat abi tos šalys - NATO narės! JAVprezidentas
Lindonas Džonsonas (Lyndon Baines Johnson) nusiuntė Turkijai la
bai nediplomatišką telegramą: jei atsakydama į Turkijos veiksmus ją
užpuls Sovietų Sąjunga, JAV(vadinasi, ir NATO) Turkijos neparems.
Po dešimties metų raumenis nutarė parodyti Graikiją valdžiusi ka
rinė chunta: nuvertė Kipro prezidentą - vyskupą Makarijų, pakeitė
savu žmogumi. Po penkių dienų į tai atsakydama įžengė Turkijos
armija, jos aviacija bombardavo sostinę Nikosiją, iššoko tuntai para
šiutininkų, iš laivų išlipo 6000 desantininkų. Turkai pasitraukė, kai
graikai grąžino padėtį, kokia buvo iki perversmo.
Tokia padėtis Kipre yra iki šiandien: jau 50 metų šalis (ir sostinė)
padalytos. Bet, atrodo, reikalai gali pasikeisti. Nes kivirčai nusibodo.
Trukdo turizmui, investicijoms. O svarbiausia, užaugo nauja karta.
Be to, yra problemų, kurių nedidelėje saloje ginklu niekaip neišsprę
si. Viena iš tokių problemų ypač aktuali - kanalizacija. Vieninte
lė atliekų valymo stotis stovi turkiškoje Nikosijos dalyje. Kadaise
Ankara, Turkijos sostinė, pasiūlė Kipro turkams smarve išnuodyti
Kipro graikus, bet buvęs turkiškosios Nikosijos dalies, dabar turkiš
ko šiaurinio Kipro, prezidentas Mustafa Akindžis (Mustafa Akinei)
taip elgtis nesutiko. Esą buitinę problemą reikia spręsti žmoniškai,
ir pradėjo derybas su Kipro graikais. Juolab kad padėtis dabar pa
lanki: Kipro Respublikos (tai yra graikiškosios dalies) prezidentas
Nikas Anastasiadis (Nicos Anastasiades) ir Akindžis - ne tik tos
pačios kartos, bet ir kraštiečiai, abu iš Limasolio miesto. Jie susi
tinka ir svarsto, kaip galėtų atrodyti busimoji federacija, o galutinį
sprendimą priims visi gyventojai referendume. Abu jie kalba vie-
41 Kipras
nodai: „Nieko nėra nuspręsta, kol nieko nenuspręsta.“ Problemų ti
krai begalė, ir sukurti naują valstybę, ypač kai tiek neapykantos,
labai sunku. Turi būti išmokėtos kompensacijos už atimtas žemes,
sugriautus pastatus, nužudytus žmones, o juk keliasdešimt tūks
tančių dingo be žinios. Būtina rasti išeitį.
Kipras - graži atogrąžų sala. Vasara trunka aštuonis mėnesius,
balandį vidutinė temperatūra 21 laipsnis šilumos, lapkritį 23 laips
niai. Karščiausia liepą ir rugpjūtį, dieną temperatūra pakyla iki 33
laipsnių šilumos.
Apie Kipro finansus ir bankus buvo ypač daug kalbama per Eu
ropos krizę. Kipro bankai buvo tapę Rytų Europos šalių, ypač Rusi
jos, neteisėtų pinigų slėptuve - kaip ir daugelis kitų vietų pasaulyje.
Iš tikro Kipro krizė buvo Graikijos krizės padarinys.
Pažįstu porą lietuvių, kurie turkiškoje Kipro dalyje nusipirko
namus su sodu, nes pigu. Dabar nekilnojamojo turto kainos ten kyla
po 10 proc. per metus.
SALOS IR JLJ ŽMONĖS

Japonija iš kiemo pusės
JEI T A M S T O M S KNI ETI N U V A Ž I U O T I J JAPONIJĄ.,

bet nesiryžtate, nuogąstaujate, kad nesusikalbėsite, esą jų kalba pai
ni, o dar hieroglifai, siūlau pamąstyti dar sykį. Nieko baisaus ten
nėra. Pamėginsiu papasakoti apie Japoniją iš kiemo pusės.
Jei nors kiek susikalbate angliškai arba kokia kita Europos kal
ba, daug vargo neturėsite. Pirmiausia todėl, kad tik retas japonas
moka angliškai, be to, visas problemas išsprendžia nenusakomas,
neaprėpiamas ir visapusis jų mandagumas. Aš Japonijoje buvau
penkis kartus - ir jūrininku dirbdamas, ir su paskaitomis apie Lie
tuvą ir Sąjūdį, turistus vedžiojau porą kartų. Buvau pradėjęs mo
kytis japoniškai. Iš tikro tai nėra taip jau sunku, tereikia peržengti
nedrąsos barjerą. Į japonų kalbą įsipynę daug žodžių iš Europos
kalbų. Tarimas labai aiškus. Paskui supratau, kad nėra jokio reika
lo mokytis japonų kalbos dvejus metus. Japonai tokie mandagūs,
taip nori pasitarnauti, jaučiasi tokie kalti, kad susiriečia trilinki ir
išsprendžia problemą. Policininkas, gatvėje paklaustas, kur vyksta
sumo imtynės (sakau jam: „Sumo! Sumo!“)>sutrikęs, kad nemoka
nei angliškai, nei lietuviškai, griebia savo mobilųjį telefoną, skam
bina į kelias vietas, paskui bloknoto lapelyje hieroglifais užrašo
adresą, kad galėčiau paklausti kokio praeivio, tada stenėdamas -
dar ir lotyniškomis raidėmis. Kitą dieną turiu važiuoti į oro uostą.
Geležinkelio stotyje po peroną vaikšto uniformuotas tarnautojas.
Kreipiuosi į jį tarptautiniais žodžiais ir dėl visa ko rodau rankomis.
Jis nusimauna baltas kaip sniegas pirštinaites ir sau ant delno tuši
nuku surašo visą traukinių į oro uostą tvarkaraštį, tų traukinių pa
43
vadinimus ir peronų numerius. Paskui įsideda tušinuką į kišenę ir
lenkiasi iki juosmens - dėkoja, kad galėjo man padėti. Tokio man
dagumo nemačiau niekur kitur. Kioto mieste užėjau į viešbučio,
kuriame gyvenau, arbatinę - norėjau pamatyti visą arbatos ruoši
mo procedūrą. Stalas platus ir toks žemas, kad atrodo kaip didelis
paguldytas lagaminas. Ant jo - visokie indai, dėžutės, kunkuliuo
ja virdulys. Prie stalo klūpo dvi panelės, viena vilkinti žydru, kita
žalsvu kimono: užpakaliukai padėti ant plikų kulniukų, nugarytės
išlenktos kaip C raidė, plaukai kietai sušukuoti, nulakuoti, perrišti,
įsmeigtos kelios šukos. Prasidėjus arbatos plikymo procedūrai, toji
žydru kimono labai gražia anglų kalba ėmė pasakoti, ką daro, kaip
daro ir kodėl. Atpasakoti nesiimu, per daug sudėtinga, be to, čia pat
užmiršau. Kai procedūra buvo baigta, visi gurkštelėjom nuostabios
švelniai aromatingos žaliosios arbatos. Tos panelės, kuri pasakojo,
paklausiau, ar prieš užverdant reikia nukošti vandenį. Panelė susi
drovėjo, akutės ėmė bėgioti, kažką pašnabždėjo draugei, ta kažką
atsakė, ir ji man atsakė... japoniškai. Tik tada supratau, kad angliš
kai jos nemoka, atmintinai iškalusios tik tą pasakojimą. Pamaniau:
gal įsižeidė? Gal galvoja, kad priekabiauju? Jos pajuto, kad jaučiuosi
nesmagiai, ir nusišypsojo man. Tada vėl pradėjo angliškai berti tą
patį tekstą apie arbatos plikymo procedūrą. Iškalusios buvo pui
kiai, o tekstas gana ilgas. Japoniškas kruopštumas ir uolumas.
Jeigu japonai taip nesirūpintų svečiais, susigaudyti jų miestuose
būtų neįmanoma. Tokijas - tai labirintas ir galvosūkis. Jo gatvytės
lenktos, dažnai baigiasi akligatviais. Kaip ir kiti Japonijos miestai,
amerikiečių aviacijos buvo sugriautas, paskui atstatytas - su tokio
mis pat painiomis gatvelėmis. Gal kad įsiveržėliui būtų sunkiau?
O dabar turistams? Vardų gatvėms japonai neduoda, išskyrus kelias
svarbiausias susisiekimo arterijas. Miesto žemėlapių labai daug, visur
veltui dalijami, bet kiekvienas vis kitoks, nesutampa. Namai nume
ruojami ne iš eilės, bet pagal pastatymo laiką, todėl greta pirmu nu
meriu pažymėto namo gali stovėti namas Nr. 2003, o šalia - Nr. 800.
Tačiau jei pirmam isterijos priepuoliui nepasiduosi, po poros dienų
jau susivoksi ir net įdomu pasidarys.
Metro išvengti nepavyks, nebent turite daug pinigų taksi arba
kas nors jus vežios. Tačiau Tokijo ir Osakos metro, kitaip nei gatvių
architektūra, labai naujoviški ir suprantami. Tik nenusigąskite pažiū
rėję į metro planą - jame tikrai nesusigaudysite. Atrodo kaip močiu
tės siūlų kamuolys, kuriuo pažaidė kačiukas. Paskui pastebėsite, kad
kiekviena metro linija pažymėta tam tikra spalvą, o kiekviena stotis -
numeriu. Todėl hieroglifų mokytis nereikia. Bet būtina atsiminti, kad
Japonijos metro, traukinyje ar autobuse nevalia atsiliepti į mobiliojo
telefono skambutį - tai didelis netaktas. Gatvėje kalbėti telefonu taip
pat nedera. Beje, tas pat galioja ir Lietuvos transporte, tik niekas apie
tai nežino. Paaugliai tą taisyklę kartais sulaužo ir Japonijoje, bet kal
ba raudonuodami, įsispraudę į kampą, prisidengę burną ir trumpai.
Japonai - tikri švaruoliai. Šunims neleidžia miestų pievutėse at
likti gamtinių reikalų. Dažnai vežioja juos specialiuose vežimukuose
kaip kūdikius. Gal todėl, kad vaikų mažai? Vaikelių iš tiesų mažoka.
Pora su vienu vaiku - tai jau didelė šeima. Mokyklos gan savotiškos:
griežta disciplina, vienodos santūrios uniformos, berniukų švarkai
susegami po kaklu. Visi atrodo kaip vienas kito kopijos. Užtai atsi
palaiduoja savaitgalį. Dažniausiai persirengia komiksų personažais
ir kvailioja, išdykauja - margaspalvis karnavalas visą savaitgalį.
Štai tokia kasdieniškoji Japonija. Tačiau jei važiuosite kaip tu
ristas, be abejo, norėsite pamatyti daugiau šalies. Tikrai verta, o
tiesiausias kelias - muziejai. Kiekvienas stambesnis miestas jų turi
po kelis ir bent po vieną, kurio apeiti nederėtų. Tokijuje tai Edo mu
ziejus (Edo - senasis Tokijo pavadinimas). Pastate, primenančiame
grūdų sandėlį, - visa spalvinga Tokijo ir šalies istorija bei dabartis.
Tokijuje, manyčiau, būtina aplankyti ir VII a. Sensodži (Senso-ji)
šventyklą. Jei norite pajusti, kuo japonai gyvena iš tikro, siūlau nu
važiuoti į Cukidži žuvų turgų (Tsukiji shijo). Įvairovė didžiausia pa
saulyje, mat žvejai su laimikiais atvyksta iš Kamčiatkos ir Kurilų
pakrančių, Aliaskos, tolimų Ramiojo vandenyno sąlyčių, iš artimų
vandenų. 500 rūšių žuvų ir jūrų gėrybių! Tik nekartokite mano klai
dos. Pamaniau, jei į turgų, tai reikia eiti anksti. Nusamdžiau moto
rinį rikšą ir atvykau aštuntą valandą ryto. Ir ką? Jau plovė grindis!
45 Japonija iš kiemo pusės

Reikėjo atvykti pusę šešių ryto. Tada galėsite paragauti šviežio tuno.
.Skaniausias - geltonpelekis.
Japonijos klimatas jūrinis, švelnus, tad visada pakaks lietpalčio.
Nebent kopsite į Fudžijamą; ten nuolat sniegas ir vėjai. O įdomiau
sia pavasarį, kai daug švenčių. Dėl visa ko išvardysiu svarbiausias
Tokijuje: Naujieji metai (sausio 2-ąją atidaromi imperatoriaus rūmų
vartai ir gali pavykti pamatyti imperatorių su šeima; žmonėms jie
pasirodo tik du kartus per metus); kovo 3 d. - Lėlių šventė, kovo 18-
ąją - Auksinio Slibino šventė Sensodži šventykloje (ritualiniai šokiai,
spalvinga virtinė žmonių neša Auksinį Slibiną), balandžio 8-ąją -
Gėlių šventė. O kai kovo pabaigoje pražysta sakuros, Japonijoje pra
sideda pamišimas: televizija rodo, kaip „žydėjimo frontas“ ritasi iš
pietinių salų į šiaurę per sodus ir parkus. Balandžio 29-oji - gegužės
3-ioji - „auksinė savaitė“: imperatoriaus gimtadienis, Konstitucijos
šventė, Haru-no-taisai šventė, kai kagurą (pantomimą) šoka vie
nuolės; gegužės 3 d. - Vaikų šventė su tūkstančiais įvairiaspalvių
aitvarų. Trečias gegužės savaitgalis - Trijų Šventyklų šventė, birželio
vidury - Sano festivalis (Šarmo Matsuri) - iš Akasakos šventyklos
išeina spalvinga procesija, dundant būgnams stumia ir neša sun
kias platformas su šventyklų maketais. Rugpjūtį uždegami žibin
tai, apšviečiantys mirusiesiems kelią namo, į vandenį nuleidžiamos
specialios lempos, parkuose vyksta tradiciniai šokiai - džiaugiama
si susitikimu su protėvių dvasiomis. Lapkričio 15-oji - Siti-go-san
šventė: tradiciniais kostiumais aprengti trimečiai vaikučiai įveda
mi į šventyklą ir pirmą kartą pristatomi dievybėms. Penkerių metų
berniukai tą dieną pirmą kartą užsivelka tradicines hakama kelnes,
panašias į sijoną, septynerių mergaitės pirmą kartą gauna teisę pasi
puošti tradiciniu labai plačiu ir ilgu obi diržu.
Pasiekti Japoniją nėra nei sunku, nei itin brangu. Tiesioginio
skrydžio iš Lietuvos dar nėra, mums artimiausias oro uostas - Var
šuva. Bilietas ten ir atgal vienam žmogui kainuoja apie 600 eurų.
Japonijos jenų reikėtų išsikeisti maždaug už tūkstantį eurų, nes ten
mažai bankomatų. Gero kelio!
Populistas, nutrūkęs nuo grandinės
(Filipinai)
F I LI P I N AI - TAI 7 1 0 0 SALŲ IR SĄLYČIŲ G R A N D I N Ė ,

besidriekianti ten, kur giliai po žeme susiduria milžiniškos tekto
ninės plokštės. Žemė Filipinuose virpa vidutiniškai 20 kartų per
dieną. Dažniausiai virpesiai beveik nejuntami. Klimatas geras: ato
grąžos, vandenynas iš abiejų pusių, vėjai gyvenimą daro įmanomą,
auga visi vaismedžiai.
Gyventojų atžvilgiu Filipinai - kaip tortas „Napoleonas“, vienas
sluoksnis ant kito. Pirmieji piliečiai ten įsikūrė prieš pusę milijono
metų. Paskui atėjo malajai, vėliau kinai, indai. Europiečiams į sa
lyną kelią parodė Fernandas Magelanas (Fernao de Magalhaes) per
pirmąją savo kelionę aplink Žemės rutulį. Prijungė prie Ispanijos
imperijos ir pavadino Filipinais - Ispanijos karaliaus Pilypo II gar
bei. Ispanija salas valdė beveik 400 metų. Paplito ispanų kalba, ka
talikybė ir ispaniškos pavardės, neva įrodančios europietiškų kilmę
(filipiniečių odos spalva dažniausiai gelsva).
XIXa. pabaigoje Filipinus užėmė Jungtinės Valstijos, per Antrąjį
pasaulinį karą - Japonija. Jai pralaimėjus, grįžo Jungtinės Valstijos,
bet 1946-aisiais Filipinams suteikė nepriklausomybę.
Šalis verčiasi iš žemės ūkio, žvejybos, pramonės. 11 proc. filipi
niečių gyvena užsienyje, ieško, kur geriau. Honkonge netyčia buvau
pakliuvęs į filipiniečių tarnaičių mitingą. Einu sau ramiai gatve, virš
galvos kita gatvė - viadukas (Honkonge jų daug), ir staiga patenku
į moterų minią. Ponios nelabai patenkintos: ko čia tas svetimšalis
maišosi? O dar baltasis. Kokia kalba jos čiauška, nesupratau. Išsi
47
aiškinome be skandalo. Pasirodo, Filipinuose oficialia tagalų kalba
(anglų kalba irgi valstybinė). O susirinko ponios ir panelės būtent
čia dėl to, kad viršutinė gatvė labai plati ir ilga, joms kaip stogas. Ir
už patalpą nereikia mokėti. Gal penketas tūkstančių jų buvo. Se
kmadienis, laisva diena, tad susibėgo paieškoti kraštiečių, sužinoti
naujienų (gal kur geras darbas atsirado). Na, ir ištekėti labai norisi.
Taip ir žybčioja juodomis akutėmis.
Dėl kalbų, tautų ir kultūrų mišinio kai kurie Filipinų papročiai
gana savotiški. Truputį dvelkia Ispanija, kiek daugiau Meksika, bet
yra ir pagoniško paveldo. Per Velykas gyvuoja paprotys prisikalti
prie kryžiaus. Savanoriškai, bet iš tikro, su krauju. Velykų procesi
joje plakamasi - arba per drabužėlį, arba per nuogą nugarą. Irgi su
krauju. Katalikišką procesiją dažnai lydi kiniški gongai.
Filipinietis virėjas pagamins kiniškų patiekalų ne blogiau negu
kinas, o indiškų - ne blogiau negu indas. Filipinuose veikia pusan
tro tūkstančio specializuotų mokyklų, orientuotų į eksportą, ruo
šiančių pagalbinį personalą.
Politiniu ir visuomeniniu gyvenimu filipiniečiai nelabai džiau
giasi, ypač prezidentais. Tačiau kai 2016-ųjų birželį buvo išrinktas
Rodrigas Dutertė (Rodrigo Rua Duterte), jis iškart pradėjo skelbti
ne pažadus, o įstatymus ir įsakymus. Pasaulio spauda stvėrėsi už
galvų. Kad jis populistas (demagogas, skelbiantis pigius, bet liau
džiai patinkančius šūkius ir „pasiūlymus“, kaip spręsti sudėtingus
ekonominius ir politinius klausimus), buvo aišku, bet Dutertė vi
sai nutrūko nuo grandinės, elgėsi šiurkščiai, chamiškai. Deja, kai
kam tai irgi patinka. „O kodėl ne? - sako. - Kas čia bloga?“ Dutertė
politikoje - ne naujokas, jis buvo Davao miesto, esančio Mindanao
saloje, meras. Ir štai Davao miesto kalėjime dėl baisių sąlygų buvo
sukilę kaliniai. Nuginklavo prižiūrėtojus, penkiolika žmonių paėmė
įkaitais, tarp jų misionierę iš Australijos Žakliną Hamil (Jacqueline
Hamil). Kaliniai ją išprievartavo, paskui perpjovė gerklę. Kariuome
nei šturmu imant kalėjimą, Hamil buvo nušauta. Ką pasakė Davao
meras Dutertė? „Pažiūrėjau jai į veidą - graži kaip Amerikos artistė.
Koks praradimas! Aš įsiutau. Ji buvo tokia graži. Meras turėjo būti
pirmas eilėje! Koks praradimas!“ Taip pliaukšti neleistina net girtų
kompanijoje.
Dutertė paskelbė, kad susidoros su narkomanija, mat narkoti
kai ten paplitę maždaug kaip alkoholis Lietuvoje. Kaip susidoros?
Pasak Dutertės, piliečiai turi teisę šaudyti ar užmušti narkotikų
prekeivius, vadinamuosius „dylerius“. Kita prezidento frazė: „Po
licininkas gindamasis turi teisę nukauti narkomaną.“ Negana to,
„draugovininkams“ leido šaudyti ne tik prekeivius, bet ir pačius
narkomanus, nes jų tėvams „širdis neleis“ to padaryti patiems. Fi
lipinų policijos viršininkas pranešė, kad nuo akcijos pradžios jau
žuvo 1916 žmonių, iš jų 756 - dėl policijos veiksmų. „Ką siūlau aš? -
sako prezidentas. - Užmušk juos visus. Kol aš prezidentauju, žuvys
jūroje pariebės. Ten atsidurs 100 tūkstančių narkomanų.“ Policija
skelbia: pergalė! Esą 700 000 narkomanų ir prekeivių pasidavė poli
cininkams. Turbūt taip ir buvo. Problema kita: į jų vietą stojo nauji,
gudresni ir atsargesni.
Bandymų tokiu būdu kovoti su narkomanija Pietryčių Azijoje
jau buvo anksčiau. 2003 metais Tailande narkotikams buvo paskelb
tas karas. Per tris mėnesius be jokio tyrimo ir teismo nužudyta 2800
žmonių. Praėjus ketveriems metams tyrėjai išaiškino, kad daugiau
kaip pusė žuvusiųjų nebuvo susiję su narkotikais (tarp jų - devyn
metis berniukas). O Tailande narkomanija atgijo ir tapo dar gajesnė.
Filipinų senatorė Riša Hontiveros (Ana Theresia Hontiveros-Ba-
raquel) pasakė: „Karas su narkotikais negali būti smurtinis. Mums
nevalia apsimesti dievais ir spręsti, kuris žmogus nusipelnė gyventi,
o kuris nenusipelnė. Gatvės teisybė nėra teisybė. Reikia nuo vende
tos pereiti prie tikrosios teisės. Nuo baudimo prie gydymo.“
Jungtinių Tautų ekspertai Dutertės veiksmus pavadino neteisė
tais. Įsiutęs jis pagrasino, kad Filipinai išstos iš Jungtinių Tautų.
Filipinų prezidentas kilęs iš turtingųjų ir pats yra turtingas, bet
vaikšto vienais marškiniais. Išplūdo popiežių Pranciškų ir visus Fi
lipinų vyskupus. Paskui, tiesa, atsiprašė.
49 Populistas, nutrūkęs nuo grandinės (Filipinai)

Filipinuose nuo 2016-ųjų birželio vyko masinės žudynės, bet
pasaulis tylėjo. Pasaulio visuomenė stvėrėsi už galvų tik tada, kai
Dutertė už kritiką viešai pavadino prezidentą Baraką Obamą (Ba
rack Obama) „kekšės sūnumi“. Paskui, žinoma, atsiprašė. Pasaulio
spauda vadina Dutertę „Filipinų Donaldu Trampu“. Ir klausia: negi
kiekvienai filipiniečių kartai iš naujo teks kurti demokratiją?
Šri Lanka
M Ū S Ų P LANETOJ E YRA API E 3 0 0 0 0 G Y V E N A M Ų

salų ir salelių. Apie visas jas nepasakosiu, nes tai neįmanoma, be
to, lankiausi tik nedaugelyje. Tačiau Šri Lankos nepaminėti negaliu,
nes ji viena įdomiausių, o galbūt ir pati įdomiausia.
Pirmą kartą Šri Lankoje lankiausi dar tada, kai ji vadinosi Cei-
lonu ir siekė atsikirsti nuo Didžiosios Britanijos. Tada dirbau Vla
divostoke pirmos klasės jūreiviu. Šrilankiečiai dar nebuvo išmokę
mitinguoti, minios žmonių tiesiog stumdėsi gatvėse, mosavo plak
tukais ir rėkavo. Pamatę mūsų grupelę (pasivaikščioti mus išleisdavo
grupėmis ne daugiau kaip po penkis, ne mažiau kaip po tris), palaikė
britais, apsupo ir gan piktai ėmė skanduoti: „Šri Lanka, Šri Lanka!“
Mes susikabinome rankomis ir draugiškai šypsodamiesi taip pat
ėmėme šaukti: „Šri Lanka! Šri Lanka!“ Negi gaila? Ir jie mus paleido.
Dabar jau žinau, kad „Šri“ sanskrito kalba reiškia „gerbiamas,
gražus“. Taip kreipiamasi į dievybes, į karalius. O „lanka“ reiškia „žy
dinti lyguma“, beveik kaip lietuviškai. Kitas vertimas - „sala“. Indų
epinėje poemoje „Ramajana“rašoma: „Lanka“. To žodžio pėdsakų yra
iranėnų kalboje, graikų. Bet į lietuvių kalbą įėjo gryniausia forma.
Šri Lanka nepriklausomybę gavo 1972-aisiais. Tada ir pakeitė
savo šalies pavadinimą. Visa tai menkniekis, palyginti su tuo, kad
Šri Lankos saloje žmonės gyvena jau maždaug 125 000 metų. O kai
kurie archeologai tvirtina, kad visus 500 000 metų. Kalnų urvuose
randami griaučiai ne „panašūs į žmogaus“, o tokie pat kaip mūsų.
Neįtikėtina, tačiau išliko tų senovės gyventojų palikuonių - vedų.
Šri Lankoje jų nedaug, bet jų raštai parašyti 1000 metų iki Kristaus.
51
Vedams saloje gyvenant, tenai atsikraustė ir apsigyveno kita
gentis - singalai. Paskui iš Indijos atvyko tamilų, tada portugalų,
olandų, britų, vėliau dar viena banga tamilų - darbininkų iš Indi
jos arbatai rinkti. Europiečiai, susiporavę su vietiniais, sukūrė tarsi
naują rasę ir save vadina olandiškai - „burgeriais“, piliečiais.
Negalėčiau tvirtinti, kad vedai, singalai, senieji ir naujieji tami-
lai, maurai (vietiniai, priėmę islamą), malajai, kafirai (juodaodžiai
arba mulatai) sugyveno taikiai. Rašytinė istorija mini 189 Šri Lan
kos karalius. Jų darbas buvo kariauti - tai tarpusavyje, tai su kaimy
nais. Ką padarysi, tokie jau tie žmonės. Gal reikėtų nutarti, kad teisę
valdyti turi turėti tik moterys?
Europa jau antikos laikais bendravo ir prekiavo su Šri Lanka. Ne
tik prekiavo - Šri Lankos vyrų šokėjų grupė per gastroles Romoje
buvo imperatoriaus Kaligulos nužudymo liudininkė. Kleopatra gel
bėdama savo ir Julijaus Cezario sūnų Cezarioną išsiuntė jį į Šri Lan
ką. Saloje tarpusavyje kovojo ir europiečiai - portugalai su olandais.
Kai Napoleonas buvo užėmęs Olandiją, britai, bijodami, kad olandai
bus priversti atiduoti Ceiloną prancūzams, patys užėmė jo pakraš
čius ir sėdėjo ten iki pat 1972-ųjų. Didžiausias karas vyko jau mūsų
laikais. Singalai (jų dauguma, 70 proc.) pabandė „patvarkyti“ mažu
mą - tamilus, kurių apie 16 proc. Tamilai sukilo pasivadinę „tamilų
tigrais“ ir kovojo trisdešimt metų (1976-2009). Tačiau armija juos
sutriuškino. Moderniais laikais tai pirmas atvejis, kai reguliari ar
mija susidorojo su partizanais ir numalšino maištą. Nei griuvėsių,
nei karo žymių žmonių elgesyje neliko. Tiesa, mačiau į maudyklą
vedamą raišą dramblį - užlipo ant minos ir neteko priekinės dešinės
kojos iki kelio. Dabar vargšui tenka vaikščioti šokinėjant.
Kai sukilėliai buvo nugalėti, kovotojai susitaikė. Nuo 2009-ųjų
Šri Lankoje taika. Nuo tada ekonomika ėmė augti greičiau nei bet
kurioje kitoje pasaulio šalyje, įskaitant ir Kiniją. Pasisekė žmonėms:
visa sala - lygumos ir neaukštos kalvos, kalnų yra tik centrinėje da
lyje. Žemės derlingos, vidutinė temperatūra 28 laipsniai šilumos,
bet visada pučia vandenyno vėjai. Drėgmės irgi užtenka, jos iš Indi
jos vandenyno ir Bengalo įlankos atneša musonai.
52 SALOS IR jq ŽMONĖS
Palyginti nedidelėje Šri Lankoje teka 103 upės, yra net 51 natū
ralus krioklys. Būna, prilyja per daug. Bet juk blusų gali pasitaikyti
ir ant grožio karalienės suknios. Gamta ten klesti, žydi 3210 medžių
ir krūmų, tarp jų satinmedis, juodmedis, geležinmedis, kietmedis,
tikmedis. Yra 24 laukinių gyvūnų rezervatai. Bulvių sodinti nela
bai apsimoka, nes auga vertingesnės kultūros, tarkim, pipirai, ci
namono medžiai. Ir jų nereikia kasmet sodinti. O didžiausias šalies
turtas - arbata, iki šiol vadinama „Ceilono arbata“, nes vartotojai
pasaulyje nelabai žino, kur ta Šri Lanka yra.
Arbatmedžių atvežė ir užveisė kolonizatoriai britai. XIX a. pir
moje pusėje britų (kaip ir visos Europos) nacionalinis gėrimas buvo
kava, tačiau jų kolonijose parazitai sunaikino kavos plantacijas ir bri
tai pakeitė kavą arbata. Dabar be jos jau negali gyventi. Garsiausia
arbata - „Five O'clock Tea“ („Penktos valandos arbata“). Atskleisiu
nedidelę paslaptį: gamtoje nėra nei baltosios, nei juodosios arbatos.
Visas arbatos krūmas - žalias kaip smaragdas. Viskas priklauso nuo
to, kaip fermentuojama. Laukuose laibais moterų pirščiukais nu
skinti ir į krepšius ant nugarų sumesti lapeliai suberiami ant plačių
padėklų ir pašaunami į nelabai karštą krosnį. Ten ir vyksta fermenta
cija; nuo jos priklauso arbatos spalva. Smulkmenų man nenorėjo pa
sakoti, bet geresnės už Ceilono arbatos nėra nei Kinijoje, nei Indijoje.
Šrilankiečiai augina kaučiukmedžius. Šalis buvo susibičiuliavu
si su Sovietų Sąjunga ir Kinija ir 1948-1977 m. atliko socialistinius
eksperimentus: plantacijas išskaidė, pramonę nacionalizavo, viskuo
rūpintis bandė valstybė. Nieko gero iš to neišėjo. Gamyba smuko
visuose frontuose. 1977-aisiais atkurta laisvosios rinkos ekonomi
ka: atgijo privatizacija, suvaržymai buvo panaikinti, imta skatinti
privati iniciatyva. Posūkis buvo įmanomas todėl, kad Ceilonas, tai
yra Šri Lanka, buvo ir tebėra seniausia Azijos demokratija. Rinkimai
reguliariai vyksta nuo 1932-ųjų, balsuoti gali visi suaugę žmonės.
Vakarų Europos imperija spalvotųjų žmonių šaliai pirmą kartą su
teikė teisę: vienas žmogus - vienas balsas. Tiesa, vietiniams valdi
ninkams leista spręsti tik vidaus reikalus, bet politinė kultūra buvo
53 Šri Lanka
įdiegta, ir žmonėms tai patiko labiau nei begaliniai susirėmimai.
Susikūrė gana rimta tekstilės ir avalynės pramonė, atsirado moder
nią aparatūrą gaminančių įmonių, pagerėjo žemės ūkio produkcijos
kokybė, žmonės ėmė gyventi daug geriau. Tarptautinis valiutos fon
das nustatė, kad iš visų Pietryčių Azijos šalių šrilankiečiai gyvena
geriausiai. Juos lenkia tik Maldyvų salos.
Ekonomiškai gerai šrilankiečiai laikosi, be abejo, dėl žemės
ūkiui ir apskritai žmogui palankaus klimato. Tačiau klimatas ne
turėtų didelės reikšmės, jeigu jiems nebūtų pavykę susitaikyti po
trisdešimties metų žiauraus karo ir palengva užmiršti vaidus.
Reikšmės turėjo tai, kad ir singalai, ir tamilai išpažįsta budizmą.
Tai labai savotiška religija, mažai panaši į krikščionybę, islamą ar ju
daizmą. Skiriasi nuo jų tuo, kad budizme beveik nėra mistikos, visas
dėmesys telkiamas į žmogų, jo esmę, jo dvasią. Budizme užjaučiami
visi gyvi padarai, nevalia meluoti, negalima išduoti, ką žmogus kal
bėjo apie kitą žmogų, nevalia užmušti, sužeisti, privalu neimti to,
ko tau neduoda, raginama neturėti intymių santykių su ištekėjusia
moterimi arba su netekėjusia moterimi, globojama jos tėvų ar gimi
nių. Kai kurios budizmo atmainos (jų yra 27) reikalauja, kad vyras
bent kartą gyvenime porą metų paklajotų kaip vienuolis. Tai reiškia:
neturėti nieko, tik vieną drabužį ir molinį dubenėlį išmaldai.
Kai Japonijoje apsilankiau budistų vienuolyne ir likau nakčiai,
kambarinė padėjo ant žemės ploną čiužinuką ir porą paklodžių.
Maniau, tyčiojasi. Kambarinė suprato, kas mane papiktino, paėmė
už rankos ir parodė kitus kambarius. Visur tas pats: čiužinukas ant
žemės. Mat budizmas reikalauja nemiegoti ant jokios pakylos. O tas
vienuolių elgetavimas nėra blogas dalykas. Tailande gidas niukte
lėjo man į šoną ir akimis parodė tris basus vienuolius. Galvos nu
skustos, nepridengtos, basi, dubenėlis rankoje - ir eina nuo durų
prie durų. Gidas šnibžda man į ausį: „Vienas jų - generolas, tankų
divizijos vadas. Aš tarnavau pas jį.“
Nežadu įkalbėti jūsų tapti budistais. Ir pats nesu budistas. Noriu
tik pasakyti, kad kitoks nei mūsiškis gyvenimas irgi gali būti gražus.
SALOS IR JLj ŽMONĖS

Mergelių Salos
DABAR, KAI PAAIŠKĖJO, JOG V E R S L I N I N K A I IR Po

litikai pusiau teisėtai arba visai neteisėtai slapstosi nuo mokesčių,
plačiai nuskambėjo dvi vietovės - Panama ir Mergelių Salos. Tokių
vietų pasaulyje yra beveik šimtas. Visų neišvardysi, tad papasako
siu apie Mergelių Salas. Pavadinimas viliojantis - taip ir įsivaizduoji
atogrąžų rojų ir mergeles kaip plaštakes, šokančias tarp palmių ir
dubens didumo gėlyčių.
Salas atrado Kristupas Kolumbas. Na, niekas jų nebuvo pame
tęs, jis tiesiog pažymėjo jas žemėlapyje. Tai įvyko 1493 metais, per
antrąją Kolumbo kelionę iš Ispanijos į vakarus, kai jau buvo aišku,
kad žemė, kur jis išlipo, - ne Indija, o europiečiams visai nežinomas
žemynas. Kolumbas mėgo ilgus griozdiškus pavadinimus, tokius
duodavo net laivams. Šitą salyną pavadino Šventosios Uršulės ir vie
nuolikos tūkstančių nekaltų mergaičių kankinių salomis. Pavadini
mas ne tik gremėzdiškas, bet ir neteisingas. Kadaise gyvavo tokia
krikščioniška legenda: Anglijos pagonių karalius panoro apvesdin
ti savo sūnų princą su Bretanės karaliaus dukra Uršule. Toji tekėti
sutiko su sąlyga, kad princas pasikrikštys, o jai bus leista atvykti
su dešimčia palydovių ir dar 11 000 mergelių. Uršulė ir palydovės
sėdo į laivus ir išplaukė. Jūroje laivus užklupo baisi audra, jie buvo
nuneši į dabartinę Vokietiją, į Kelną, ir sudužo. Tačiau panelės suge
bėjo išlipti į krantą gyvos. Kelną tada valdė hunai, karinga klajoklių
gentis, atjojusi iš Centrinės Azijos (anot kitų šaltinių, iš dabartinės
Kinijos). Jie labai apsidžiaugė panelėmis iš Britanijos - esą tai die
vų dovana jiems. Bet panelės britės buvo kitos nuomonės. Hunai
55
buvo įpratę nesiprausti nuo gimimo, nesikirpti ir nesiskųsti, be to,
nekalbėjo angliškai, tad jos atsisakė turėti su jais ką nors bendra.
Įsižeidę kavalieriai nukirto panoms galvas. Toje vietoje daug vėliau
buvo pastatyta bazilika.
Istorikai iki šiol ginčijasi kaip pasiutę, buvo taip iš tikro ar ne
buvo. Vieni tvirtina, kad buvo I a. po Kristaus, kiti - VI a., šiaip ar
taip, labai tamsiais laikais, ankstyvaisiais viduramžiais. Raštingų
žmonių tada buvo vos vienas kitas, to laiko kronikose nėra jokios
užuominos. Yra romansų, bet jie daug vėlesni, sukurti trubadūrų. Ir
vienas paminklas yra - akmuo, tikrai senas, maždaug VI a. Vienas jo
šonas nutašytas ir iškaltas įrašas, kurį gali aiškintis, kaip nori: „Ur
sula XI MV“. Galima suprasti taip: „Uršulė ir vienuolika tūkstančių
mergelių (M - m/7e, tūkstančių; V - virgins, mergelių). Kitas aiškini
mas: „Uršulė ir n kankinių mergelių“ (M - martyres, kankinės; V -
virgins, mergelės). Trečias aiškinimas: „Uršulė, 11-os metų kankinė“.
Katalikų bažnyčia mini šv. Uršulę, mergelę ir kankinę, spalio 21 d. Ji
vaizduojama su draugėmis, pasislėpusiomis po jos apsiaustu. 1535 m.
vienuolė Andžela Meriči (Angela Merici) įkūrė uršuliečių draugiją.
Tai tiek apie salyno pavadinimą. Žinoma, anglakalbiai tokio ilgo
nenorėjo, ir kai pusė salyno atiteko britams, kita pusė - amerikie
čiams, pavadinimas sutrumpėjo iki „Virgin Islands“ (daug kas ma
no, kad omenyje turima Mergelė Marija).
Mergelių salynas yra Mažųjų Antilų, salų grupės Karibų jūro
je, dalis, netoli nuo Kubos. Jokių turtų, be ilgojo savo pavadinimo,
salynas neturi. Vešli atogrąžų augmenija, puikūs paplūdimiai, augi
nama kava, cukranendrės, puikūs vaisiai - va ir visas turtas. Gyven
tojai - arba juodaodžiai, vergų, atvežtų iš Afrikos, palikuoniai, arba
airiai, atvažiavę pagal kontraktą, kiti - ištremti maištininkai.
Mūsų laikais apsukrūs žmonės įsteigė ten savo bankus ir finansi
nio tarpininkavimo įstaigas. Tik nereikia manyti, kad pastatė dango
raižius iš stiklo ir plieno. Ne, jiems tereikia kokio nors namo, adreso ir
pašto netoliese. Vien Čekija ten įregistravo 30 000 įmonių, įmonėlių
ir dirbtuvių. Dabar, žinoma, jau pastatyta gražių pastatų, ir nemažų.
Antilai - tai salų ir salelių skruzdėlynas, bet viena sala - Montse-
ratas - skamba labai plačiai. Ir jai vardą davė Kristupas Kolumbas, ir
vėl truputį papainiojo - pavadino „Santa Maria de Montserrat“, žy
maus katalonų vienuolyno netoli Barselonos garbei, tik tarmiškai,
ne ispaniškai, mat pats buvo kilęs iš Genujos.
Mūsų laikais Montseratas išgarsėjo per muziką. 1977-aisiais sa
lą aplankė seras Džordžas Martinas (George Martin), muzikantas
ir vienas žymiausių moderniosios muzikos prodiuserių, „The Beat
les“ krikštatėvis, ir iškart pamilo tos salos grožį, tylą, klimatą. Nors
ten atogrąžos, bet nestiprūs musonai beveik nuolat pučia iš šiau
rės rytų, klimatas nuosaikus, 21-26 laipsniai šilumos ištisus metus.
Martinas pastatė ten muzikos įrašų studiją. Tai buvo ir vieta, kur
ramybę rasti galėdavo estrados žvaigždės. Saloje, be bitlų, svečiavo
si ir muziką įrašinėjo Maiklas Džeksonas (Michael Jackson), Stivas
Vonderis (Stevie Wonder), seras Polas Makartnis (James Paul Mc
Cartney), „The Rolling Stones“ir kiti moderniosios muzikos kūrėjai.
Salelė maža, kriaušės formos, 16 km ilgio, 11km pločio. Gyvena
daugiausia afrikiečiai, atvežtų vergų palikuoniai, ir šiek tiek baltų
jų. Oficiali kalba - anglų, bet dauguma vietinių kalba kreolų kalba
(vietine anglų kalbos atmaina). Politiškai viskas labai tvarkinga:
sala nepriklausoma, yra Britų Sandraugos narė. Valstybės galva -
Didžiosios Britanijos karalienė, kuriai atstovauja jos paskirtas gu
bernatorius. Vykdomoji valdžia - ministras pirmininkas ir Taryba.
Parlamentą sudaro 9 žmonės, jo pirmininkas - rinkimus laimėju
sios partijos lyderis. Ministrai iš viso trys. Aukščiausiasis Teismas
įsikūręs kitoje, Šventosios Liucijos, saloje. Tai jau užsienis, bet nieko
baisaus. Vaikų mokymas - privalomas, todėl visi gyventojai raštin
gi. Tautinis valgis - „ožkos vanduo“, tirštas viralas iš ožkienos su
daug daržovių ir prieskonių. Herbas - juodas kryžius ir daili pa
nelė, viena ranka apsikabinusi kryžių, kitoje rankoje - airiška arfa.
Apskritai, visa salos kultūra - tai Europos, Afrikos ir Karibų „mik
sas“, kaip sako muzikantai. Populiariausia sporto šaka - buriavimas.
Visas Mergelių salynas vadinamas Karibų jūros buriavimo sostine.
57 Mergelių Salos
Mažieji Antilai dar vadinami Pavėjinėmis salomis, mat ten visada
vėjuota, tik vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje - baisių uraganų
sezonas. Tada jachtas reikia ištraukti iš vandens.
Visas tas salų ir salelių sietynas Karibų jūros regione vadina
si Vest Indija. Vėl dėl Kolumbo klaidos. Salos yra kelyje tarp Euro
pos ir Pietų Amerikos, ir dėl jų buvo kariaujama beveik iki mūsų
laikų. Salą užimti lengva, bet sunku apginti. Didelės kariuomenės
kiekvienoje nelaikysi, kuri iš salelių bus užpulta, nežinai, radijo ry
šio nebuvo. Nuolat buvo keliamos vis naujos vėliavos: anglų, ispa
nų, prancūzų, vokiečių, portugalų, amerikiečių. Net Danija vieną
salą turėjo. Pardavė jungtinėms Valstijoms už 25 milijonus dolerių.
Iki atvykstant europiečiams ten gyveno indėnai karibai ir aravakai,
buvo ir saladoidų. Europiečiai visus išnaikino. Tačiau dabar gyvena
taip taikiai, jog kartais užmiršta, kokios šalies piliečiai yra.
Salų gyventojams dabar tenka pakovoti tik su gamta. Džordžo
Martino moderniausios muzikos įrašų studija gyvavo čia 10 metų -
iki 1989-ųjų rugsėjo 17 d., kai auštant salą visa jėga užgriuvo IV lygio
uraganas Hugo. Vėjo greitis siekė 140 kilometrų per valandą. Ir ne
gūsiais pūtė, o nuolat. Tokiu greičiu skrenda keleivinis nereaktyvinis
lėktuvas. 90 proc. pastatų saloje buvo visiškai sugriauti, tarp jų ir gar
sioji įrašų studija. Dar po šešerių metų išsiveržė Sufriero kalvų ugni
kalnis. Montserato salos sostinė Plimutas buvo užverstas dvylikos
metrų storio dumblo, pelenų ir uolų nuolaužų sluoksniu. Dar po po
ros metų sekė keli mažesni išsiveržimai. Žmonės buvo evakuoti. De
vyniolika nepaklausė, pasislėpė ir žuvo. Sala kartais vadinama mūsų
laikų Pompėja. Tačiau Džordžas Martinas neapleido jos gyventojų,
rūpinosi jais iki pat savo mirties (mirė 2016-ųjų kovą) - karališkojoje
Alberto salėje Londone surengė atlikėjų, dariusių įrašus Montserato
studijoje, koncertą. Dalyvavo Polas Makartnis, Eltonas Džonas (Elton
John), Stingas, kiti. Surinkti pinigai buvo skirti salos žmonėms. Vė
liau Martinas įvairiais būdais surinko dar pusantro milijono dolerių.
Didžiosios Britanijos vyriausybė suteikė Montserato gyvento
jams britų pilietybę - kad galėtų ieškoti prieglobsčio po karalienės
sparnu, jei kada panorės.
Kaip vagia
LENGVATI NI O A P M O K E S T I N I M O B E N D R O V Ė S GY-
vuoja nuo antikos laikų. Babilono pirkliai, atvežę prekes į Atėnus,
dalį jų kartais iškraudavo artimiausioje salelėje, kad nereikėtų mo
kėti mokesčių, ir paskui po truputį veždavo į turgų. Dabar procedū
ra išsikerojo. Tarkim, Jonaitis turi statybų firmą, dirba ir uždirba,
bet jam vis negana. Ir štai Petraitis paprašė pastatyti jam namą.
Puiku! Jonaitis susitaria su architektu, parengia sąmatą, sudera su
darbininkais, o advokatui sako: „Atidaryk statybų firmą „Du gai
deliai“ Mergelių Salose.“ Advokatas atidaro. Už „Dviejų gaidelių“
įregistravimą Mergelių Saloms reikia sumokėti tik pusantro tūks
tančio dolerių. Firma ten turės adresą ir banko sąskaitos numerį.
Jeigu Jonaitis nori, kad jo firma skambėtų rimčiau, dar už pusan
tro tūkstančio „Du gaideliai“ gaus nominalų („popierinį“) vadovą ir
kasmet bus atliekamas firmelės auditas. Visai kaip didelėse firmose.
Petraičiui Jonaitis sako: „Namą pagal šitą projektą aš tau pastatysiu
už 500 000. Sąskaitą išrašysiu 400 000, tuos pinigus įnešk į mano
sąskaitą Vilniuje, o 100 000 paštu nusiųsk į sąskaitą Mergelių Salo
se, geriau iš Latvijos.“ Jeigu Petraičio pinigai ne visai švarūs - kyšis
arba ką nors pardavęs jis nedeklaravo mokesčių, šitoks pasiūlymas
jam patiks. O jei bus nuslėptas šimtas milijonų, patiks dar labiau.
Tokių sukčiavimo būdų yra daug. Nes pagrindinė taisyklė, kal
bant apie lengvatinio apmokestinimo bendroves, skamba: „Nieko
neklausinėti ir nieko niekam nepasakoti.“ Šalyse, kur veikia tokios
bendrovės, priimami ir grynieji, nesvarbu, iš padorių žmonių, ban
ditų, kyšininkų ar sukčių. Ten pinigai iš tiesų nekvepia. Priimanti
59
jūsų pinigus finansų kontora (vadinti banku nesinori) už papildomą
mokestį pasiūlys jums firmą, kuri veikia jau ne vienus metus, turi
keletą direktorių ir veiklos istoriją, yra įrašyta į visus rejestrus, tik
nieko nedirba - laukia pirkėjo. Kuo senesnis vynas, tai yra firma,
tuo ji brangesnė.
Atrodo keista, kai tikros stambios firmos, korporacijos, koncer
nai, nors pelną gauna didelį, moka mažus mokesčius arba visai ne
moka. Tik kai užsiima labdara, plačiai išsireklamuoja. Pagrindinę
valstybės išlaikymo naštą neša (finansuoja lėktuvnešius, tankus,
karus) žmonės, gyvenantys iš algų arba iš kuklių uždarbių.
Kiekvienoje didesnėje valstybėje nauja vyriausybė ateidama į
valdžią garsiai prisiekinėja: „Reikia kovoti su lengvatinio apmokes
tinimo bendrovėmis! Panaikinsim!“ Ir nieko nedaro, nė nepradeda,
nes nieko negali padaryti. Todėl, kad tie „bankai“ įsikūrę nepriklau
somose valstybėse arba tokias teises turinčiose teritorijose ir lin
dimas ten - tai tarptautinės teisės pažeidimas. Neleis netgi tyliai
smaugti. Padėjęs pinigus į lengvatinio apmokestinimo bendrovę
žmogus arba firma gali bet kada juos atgauti - visus arba dalimis.
Gali leist juos kaip išmanydamas: pirkti prabangius automobilius,
statytis rūmus. Jei kas paklaus, iš kur pinigai, atsakys: „Iš banko.“
Ir dokumentus turi. Iš tokių pinigų gali būti daromos ir rimtos in
vesticijos.
Lengvatinio apmokestinimo zonos yra galingos imperijos dalis.
Tai voratinklis. Labai tvirtas, labai modernus, gudriai suregztas ir
dėl to nesuardomas, apraizgęs visą pasaulį. Europoje tai Džersis ir
kitos Lamanšo sąsiaurio salos, Airija, Meno salos, Liuksemburgas,
Latvija, Lichtenšteinas, Šveicarija, Monakas, San Marinas, Kipras,
Malta. Azijos zona: Singapūras, Honkongas, Filipinai, Maršalo salos,
Nauru sala, Samoa, Vanutu, Kuko salos. Centrinėje ir Pietų Ameri
koje: Dominika, Antigva ir Barbuda. Jungtinės Karalystės valdos -
Sent Kitsas ir Nevis, Mergelių Salų britų valda, Kaimanai, Bahamai,
Terksas ir Kaikosas, Belizas, Sent Visentas ir Grenadinai, Aruba, Pa
nama, Kosta Rika, Sent Lusija, Olandijos - Antilai, Grenada.
Tikrai ne mažiau kaip 37 vietos, kur galima paslėpti pinigus arba
jų pasiskolinti, jei turi gerą užstatą. Tačiau jei yra voratinklis, turi bū
ti ir voras. Be abejo, jis yra. Tai labai galingas įvairių valdžių konglo
meratas, žmonės gobšūs kaip iš rūsio išleistos alkanos katės. Tikrasis
voras - tai Londono Sitis. Ne visas Londonas, o tik jo senamiestis,
istorinis miesto centras. Iš tikro tai nepriklausoma valstybė, ji nėra
Londono dalis, ten negalioja britų teisė. Tik savo kariuomenės neturi.
Tai viena iš seniausių pasaulio valstybių. Jeigu karalienė norėtų apsi
lankyti Sityje, turėtų sustoti prie ribos ir paprašyti Sičio mero leidi
mo įžengti. Net Vilhelmas Užkariautojas, nuožmus vikingų karalius,
užkariavęs visą Britaniją, nedrįso pakelti rankos prieš Sitį. Nes jam
reikėjo pinigų, o paskolinti galėjo tik Sitis. Toks susitarimas - nuola
tinė kredito linija už autonomiją - nelabai pasikeitęs galioja iki šiol
jau tūkstantį metų. Deividas Kameronas (David Cameron), kai buvo
Didžiosios Britanijos premjeru, daugiau kaip pusę savo konservato
rių partijos biudžeto skyrė Sičiui paremti. Per rinkimų kampaniją
svaidėsi perkūnais ir žaibais: sutvarkys lengvatinio apmokestinimo
bendroves! Po rinkimų nutilo kaip varlė po Švento Jono. Jo partijos
lėšos, suprantama, britų mokesčių inspekcijos nekontroliuojamos.
Sičio kasa - neliečiama, valstybė nežino, kiek joje pinigų. Pa
slaptis saugo nuosava policija. Sičio valdymo struktūra neturi nieko
bendra su demokratija. Ten yra 23 rinkimų apylinkės, bet tik ketu
riose balsuoja „rezidentai“, kurių yra 9000, kitose valdo korporaci
jos. Kiek korporacijoje dirba žmonių, tiek ji turi balsų. Iš viso Sityje,
kurio plotas maždaug trys kvadratiniai kilometrai, dirba 414 000
žmonių. Tačiau jie nebalsuoja. Už juos tai daro pirmininkai.
Sityje pinigai keliauja pirmyn atgal ne milijonais ar milijardais,
o bilijonais per dieną, kol suranda pelningiausią vietą. Štai kodėl
didžioji dauguma lengvatinio apmokestinimo zonų (jas dar vadina
„mokesčių kurortais“ arba „mokesčių rojum“) yra britų žemėse ir
kolonijose.
Yra ir kitų valstybių, kurios priima ne savo piliečių pinigus, ne
žiūrėdamos į akis ir nieko neklausinėdamos. Tačiau tokių mažiau.
61 Kaip vagia
Visa ta sistema neteisėta, neteisinga ir skriaudžia žmones. Jei mo
kesčiai būtų mokami, turtas galėtų pasiskirstyti apylygiai: iš daug
uždirbančiųjų būtų imami didesni mokesčiai, iš labai turtingų - la
bai dideli. Taip visuomenė galėtų šiek tiek susilyginti, turėtų ge
rą sveikatos priežiūros sistemą, gerą policiją, gaisrininkų tarnybą,
švietimą ir universitetus, kurie vienodai tarnautų visiems.
Dar senovės graikų išminčius Sokratas sakė, kad visuomenė, ku
rioje dalis gyventojų keturis kartus turtingesnė už kitus, negali būti
stabili. Visų maištų ir revoliucijų esmė - kova prieš nelygybę. Mūsų
laikais žmonės nelygūs ne keturis, o tūkstančius, šimtus tūkstančių
kartų, bet apie sukilimus ir maištus beveik negirdėti. Yra keli pusiau
beprotiški židiniai Afrikoje, Azijoje, šiek tiek Lotynų Amerikoje. La
biausiai maištauja arabai, bet marksizmą ar kokią kitą ideologiją jie
iškeitė į religinį fanatizmą ir nacionalizmą. Niekas, net jie patys,
nežino, ko siekia. Maištininkus stabdo neigiami Kinijos, Kubos,
Vietnamo, Rusijos pavyzdžiai. Visur, kur buvo bandoma maištauti,
išėjo šnipštas. Be to, žmonės jau žino, kad maištas - tai daug kraujo,
o paskui viską vis tiek reikės pradėti iš naujo. Galų gale, mūsų pla
netoje ir badaujančiųjų mažėja. Būtų vargas kaip 1917-aisiais, dar
turint omeny nelygybę kaip dabar, akmens ant akmens neliktų.
Lengvatinio apmokestinimo zonos daro žalą priglausdamos nu
sikaltėlių pinigus - reketininkų, kyšininkų, banditų. Apie tai buvo
plačiai rašyta spaudoje, kas domisi, žino. Tačiau yra ir šviesos spin
dulys. Šiais laikais gėrybių pagaminama tiek, kad užtenka visiems
ir dar lieka. Kad ir koks gobšus būtų turtuolis, kai jau turi dvidešimt
automobilių, dešimt lėktuvų ir penkis dvarus, išmėtytus po visą pa
saulį, išleisti visų milijardų nebepajėgia. Deda į banką, ir tie pinigai
neišvengiamai patenka į pasaulio ekonomikos apyvartą.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino bičiulis violončelininkas
Sergejus Rolduginas pervedė į lengvatinio apmokestinimo bendro
vę apie du milijardus dolerių. Esą jam „viena firma pasiūlė dalį“, kad
jis galėtų finansuoti festivalius. Kodėl pasiūlė, kodėl jis siuntė pini
gus į lengvatinio apmokestinimo bendrovę, kodėl pirko milijonus
kainuojančių muzikos instrumentų, jis neaiškina. Putinas, tyromis
kaip vaikelio akimis žiūrėdamas į televizijos kamerą, prisipažino,
kad „bičiuliaujasi“ su Rolduginu, bet apie Roldugino verslą „nežino
jęs“. Nežinojo apie du milijardus?
Jei turi visišką valdžią šalyje, gali naftą eksportuojančiai firmai
nurodyti, kiek šimtų milijonų ji turi pervesti į vieną sąskaitą ir kiek
į kitą. Nei važiuoti niekur nereikia, nei bėgioti, ir pėdsakų nelieka.
Kaip vagia
Tasmanijos velnias ir velniukai
JEIGU D A Ž NAI Ž I Ū R I T E A N I M A C I N I U S F I LMUS AR

bent žiūrėjote prieš keliolika metų, turbūt prisimenate personažą
Tasmanijos velnią. Jis juodas kaip iš dervos statinės išlindęs, ne
didukas, kyšo iltys. Atrodo kaip buldogo ir šerno mišinys. Piktas,
plėšrus, labai ėdrus, net sau kelią per mišką praėda.
Maniau, tai išgalvotas veikėjas, skirtas vaikučiams pagąsdinti.
Pasirodo - ne! Yra tokių padarų, jie tikrai gyvena Tasmanijos saloje,
į pietus nuo Australijos, ir būtent taip atrodo - tarsi buldogo ir šer
no hibridas: kojos trumpos, negražūs ir labai ėdrūs. Pamatę žmogų
piktai urzgia. Iš visų sterblinių (sterbliniai gyvena tik Australijoje
ir jai priklausančioje Tasmanijos saloje) tai vienintelis plėšrūnas.
Pirmieji į salą atvykę europiečiai tuos padarus vadino Tasmanijos
velniais arba Liuciferio šuniukais.
Tasmanijos velnias - labai savotiškas padaras. Gyvena pavieniui,
bet nusilengvinti eina visi tuo pačiu metu ir į tą pačią vietą. Žmonės
tokias vietas praminė „velnių tualetu“. Prieš trisdešimt metų padarus
pradėjo šienauti užkrečiamosios ligos, plintančios įkandus. Kad jų
neištiktų Tasmanijos tigrų likimas (paskutiniai išnaikinti XX a. tre
čiajame dešimtmetyje), 2008-aisiais Tasmanijos velniai pradėti sau
goti - į nedidelę rezervatu paverstą Marijos salelę perkelta penkiolika
„gražuolių“. Dabar jų ten jau penki tūkstančiai, o gal ir dešimt.
Deja, visai kitaip yra su žmonėmis. Iki 1803 metų, kai Didžioji
Britanija paskelbė salą pataisos kolonija, Tasmanijoje gyveno keli
tūkstančiai vietinių gyventojų, susiskirsčiusių grupelėmis po 30
žmonių. Medžiojo kengūras, žvejojo, rinko austres. Gindamiesi nuo
šalčio kūną ištrindavo riebalų ir ochros mišiniu. Tai nėra labai šil
tas kraštas; nuo Tasmanijos iki Antarktidos - kaip nuo Lietuvos iki
Italijos. Šaltis čiabuvių neįveikė, o štai susitikimas su baltųjų civi
lizacija jiems baigėsi liūdnai. Salą 1642 m. atrado olandų jūrininkas
Abelis Tasmanas. Iš pradžių europiečiai paskelbė Tasmaniją „nie
kieno žeme“, XVIII a. pradžioje tarp vietinių ir ateivių dvylika metų
vyko karas. Baltiesiems net premijos buvo mokamos už nužudytą
ar pagautą čiabuvį - 5 svarai sterlingų už suaugusįjį, 3 svarai - už
vaiką. Kolonistai spendė spąstus, „vaišindavo“ vietinius duona su
aršeniku. Paskutinė aborigenė, vardu Truganini, mirė 1876-aisiais.
Prieš mirdama paprašė išbarstyti jos pelenus jūroje. Kur tau! Jos
griaučiai atsidūrė Tasmanijos muziejuje, dalis kaulų demonstruo
jama Londone.
XIX a. į salą iš Didžiosios Britanijos buvo atvežta dešimtys tūks
tančių nuteistųjų - vyrų, moterų, vaikų, mat nei Anglijoje, nei Aus
tralijoje jiems nebebuvo vietos. Toks baltųjų kontingentas saloje
sukūrė tikrą pragarą. Kita vertus, didelė Tasmanijos dalis taip ir liko
laukinė. Dabar ten beveik rojus: vandenį galima gerti iš bet kurio
upelio, puikūs obuoliai, trešnės, serbentai, avietės, grybai. Medžioti
galima kengūras, triušius, žvejoti upėtakius, ungurius, jūroje - tu
nus. Jeigu turite laiko ir geras akis, braidydami upokšniuose galite
paieškoti safyrų. Konkurencija nedidelė. Tasmanijos plotas - 68 000
kv. km, o gyventojų - vos pusė milijono. (Lietuvos plotas panašus, o
gyventojų turime apie tris milijonus.) Aplink - dar ir savas archipe
lagas, 334 salelės. Du trečdaliai miškų paskelbti nacionaliniais re
zervatais arba parkais. Tačiau ūkiai irgi dideli. „Van Diemens Land
Company“valdo 17000 hektarų, laiko 30 000 karvių ir primelžia 100
milijonų litrų pieno per metus.
Įvairūs laukiniai gyvūnai nesibaidydami gyvena greta žmo
nių - kelios rūšys kengūrų ir echidnų, įvairūs laukiniai paukščiai.
Kelionių žurnalai kelis Tanzanijos paplūdimius vadina gražiausiais
pasaulyje. Paplūdimių daug, jie tuštoki, nors turistų per metus at
važiuoja milijonas. Kai kurie išdykauja: brenda į jūrą iki šlaunų, vie-
65 Tasmanijos velnias ir velniukai

noje rankoje padėklas su austrėmis, kitoje taurė su šampanu. Tokią
pramogą reikia užsisakyti prieš tris mėnesius. Tačiau gali ir pats sau
surengti nemokamai. Ir Tasmanijos viskis laikomas geriausiu pa
saulyje. Stiklinė kai kurių rūšių viskio (gėrimo joje vos ant dugno)
kainuoja 300 dolerių.
Sostinės Hobarto oro uoste atvykstančiųjų kontrolė labai griež
ta. Tačiau baiminamasi ne sprogmenų, ginklų ar kontrabandos.
Muitininkų šuniukai išmokyti bagažuose ieškoti maisto. Tasmanie-
čiai paniškai bijo užkrato.
SALOS IR jy ŽMONĖS
Il SKYRIUS
Pasaulio
pulsas
1. Šalys, jvykiai, faktai
Nusipaišyti drabužiai patogiausi
P ASAKO SIU APIE TAUTĄ, KURI VISA I NEVILK I DRA-

bužių. Jie santūrūs, dideli moralistai. Toji tauta gyvena Etiopijoje,
pietrytiniame jos kampe, prie sienos su Pietų Sudanu, kuris kariauja
su Šiaurės Sudanu. Kitaip tariant, tokiame Afrikos užkampyje, kurį
sunku pasiekti, mat toli nuo bet kokių miestų, plentų, geležinkelių,
oro uostų. Negana to, tie žmonės nuo pasaulio atitverti aukštais ir
stačiais kalnais, į kuriuos mulas negali įkopti. Kelių ten visai nėra,
lygesnėmis vietovėmis geras visureigis pravažiuos, bet jeigu palis lie
tus, įklimps net ir vairuojamas visko mačiusio sportininko. Tik sraig
tasparnis išgelbės arba teks laukti savaitę, kol pradžius. Už tų kliūčių
plokštikalnėje gyvena ir gyvulius gano surmai (arba sūri gentis). At
siskyrę nuo pasaulio surmai visiškai nesirūpina drabužiais, puoselėja
tapybos ant odos meną - kai baigiasi lietaus periodas, ir vaikai, ir
suaugusieji išsidažo kūnus. Raštai sudėtingi, mums nesuprantami:
tiesios linijos, kruopščiai išpieštos elipsės. Pasigražinus galima su
sigrumti turnyre, nors grumtynės - ne vienintelė proga puoštis. Net
kai progos nėra, surmai išsidažo nuotaikai pakelti. Pagrindinės spal
vos yra dvi: balta, natūrali kreida (fonas), ir parūdijusi ochra, bron
zos spalva (ja piešiami ornamentai). Dažoma taip: žmogus gulasi į
geldą su malta kreida. Paskui išlipa ir laukia, kol kreida išdžius. Tada
šlapiais pirštais nuvalomos vietos, kur kreidos per daug, ir piešiama
ochra. Fiksuojama riebalais. Jaunime, gal pamėginkite?
Surmai neturi veidrodžių, todėl gražina vienas kitą. Raštai turi
ritualinę prasmę, bet surmai atsisako arba nemoka jos paaiškinti.
Aštrių kampų ar laužytų geometrinių figūrų pasitaiko retai, raštas
69
turi būti simetriškas abiejose veido pusėse. Moterys ir vaikai dažnai
piešia „saulutę“ - baltą ratą aplink veidą, nuo rato eina tiesios linijos
iki nosies, ochra pripiešiama taškelių.
Surmų piešiniuose užšifruotas žmogaus vardas ir jo klano pava
dinimas. Būna grėsmingų šūkių, pavyzdžiui: „Aš tavo mirtis.“ Kokia
simbolika perteikiama ant moters kūno, moterys nežino, o piešia
vyrai.
Centrinė Etiopijos valdžia surmų nekontroliuoja, nes negali iki
jų nusigauti. Tai labai išdidi ir uždara tauta, nors jų tik 20 000. Ne
noriai bendrauja su svetimais. Į europiečius žiūri iš aukšto. O kaip
kitaip? Neišsidažę, vaikšto apsirengę, nors karšta. Surmai vaikšto
nuogi, ir vyrai, ir moterys. O kam slėptis? Kartais vyrai užsiriša ant
juosmens ploną dirželį ir pasikabina ant jo porą virvučių su karo
liukais ar kitokį papuošalą. Moterys kartais kaip prijuostę užsiriša
kailį arba jo atraižą. Jeigu šalta, tuo kailiu apsigobia.
Surmai supranta tik mainų prekybą. Popierinių banknotų vertę
žino nebent tie, kurie keliauja į turgus gretimuose kaimuose, tačiau
tokios ekskursijos labai retos. Nuėmus derlių vyksta turnyrai - dvi
kovos, į kovą stoja vyrai, ginkluoti dvimetrinėmis lazdomis don
ga. Valdo jas meistriškai, ne blogiau nei kinų Šaolino vienuolyno
auklėtiniai. Menas kautis lazdomis praverčia jaunuoliams, nes už
merginas tenka pakovoti. Arba kai tenka su kaimyninėmis gentimis
kautis dėl derlingesnės žemės, dėl takų prie vandens. Etiopijos val
džia nesikiša, o kaimynai privengia surmų.
Smūgiai lazda - ne juokas. Todėl per turnyrus kovotojai ką nors
užsivelka, kad apsaugotų galvą, krūtinę ir rankas. Žiaurus mūšis
trunka apie minutę. Taisyklių nėra, išskyrus vieną: priešo užmuš
ti negalima. Jeigu taip atsitinka, prasikaltėlis su visa šeima išva
romas iš kaimelio, turtas konfiskuojamas, o nukentėjusiojo šeima
kaip išpirką gauna panelę iš kaltininko šeimos. Jeigu niekas nežuvo,
nugalėtojas apnešamas aplink kaimą šakų neštuvuose ir galų gale
pristatomas tenai, kur susibūrusios jaunos moterys, - gali iš jų išsi
rinkti žmoną.
70 PASAULIO PULSAS
Surmų moterys (kaip ir jų kaimynų mursių ir naenų moterys)
ištempia apatinę lūpą įsistačiusios apskritą plokštę iš molio, medžio
ar paprasčiausią lėkštutę. Į ausis irgi ką nors įsikiša, kad jas gerokai
išplėstų. Kai mergina subręsta lytiškai, apatinė jos lūpa įpjaunama
ir įstatoma nedidelė apskrita plokštelė. Bėgant metams plokštelės
keičiamos vis didesnėmis. Ištampyta lūpa byloja, kad panelė gali iš
kęsti visus skausmus ir vargus (iš tikro tai labai skausminga). Tokia
lūpa - garbės dalykas, nuo jos priklauso nuotakos kaina: kuo lūpa di
desnė, tuo daugiau galvijų jaunikis turės sumokėti jaunosios šeimai.
Galvijai brangūs, o vyrai retai būna tokie turtingi, kad galėtų turėti
kelias žmonas. Tas, kuris išgali, tampa ypač gerbiamu žmogumi.
Iki vedybų panelės ryši prijuostę - kailinę arba netgi metalinę,
sveriančią iki 5 kilogramų. Tai vienintelė puošmena ir drabužis.
Surmų nuomone, prijuostė mažina lytinį panelių patrauklumą, nes
pastoti netekėjusiai - didelė negarbė. Netekėjusi nėščia panelė pra
randa teisę nešioti apatinėje lūpoje apskritą plokštę, ir jai bus gėda
visą gyvenimą, net jeigu mylimasis ją ves ir jos tėvams sumokės iš
pirką.
Kaip ir dauguma kitų Afrikos gyventojų, surmai labai mėgsta
įvairias apyrankes ne tik ant rankų, bet ir ant kojų. Apyrankes mau
na net ir mažiukams vaikams.
Žemę dirba primityviais įrankiais - daugiausia kauptukais.
Augina kukurūzus, soras, miežius. Laukuose pluša tik moterys ir
vaikai. Vyrams toks darbas neorus, jų sritis - galvijų auginimas.
Prižiūri labai rūpestingai, kaip vaikus. Mėsai galvijus pjauna retai,
nebent laidotuvėms ar vestuvėms. Mėsos neverda ir nekepa, valgo
žalią. Laukinių žvėrių ar gyvulių nemedžioja, nebent tik beturčiai.
Pagrindinis surmų maistas - pienas ir jo produktai. Grūdus doroja
gana primityviai. Iš jų ir pieno verda košes, kepa blynelius. įdeda
medaus. Kai užsimano ko skanaus, geria pieną, sumaišytą su karvės
krauju. Beje, tai paplitę visoje rytinėje Afrikoje.
Surmai neturi nei žynių, nei burtininkų. Kiekviename kaime
yra vyresnių patyrusių žmonių, į kurių nuomonę įsiklausoma. Tiki
71 Nusipaišyti drabužiai patogiausi

dvasiomis, stengiasi apsiginti nuo piktųjų dvasių. Nuo kitų Afrikos
genčių skiriasi tuo, kad nepuoselėja protėvių kulto.
Iš to, kur surmai įsikūrę ir kaip gyvena, galima spėti, kad tokie
kaip dabar jie išliks dar ilgai. Nebent jų žemėse bus rasta naftos
arba aukso. Kol kas Etiopijos valdžia laikosi tokios nuomonės: jeigu
paliekame rezervatų žirafoms ir zebrams, dera jų palikti ir laimin
giems žmonėms.
PASAULIO PULSAS
Afrika stojasi ant kojų
KAI SK AITAI ĮV A IR IŲ ŠA LIŲ SP AU DĄ, V Ė P SA I Į T E -

levizorių, atrodo, kad aplink - vien nelaimės, terorizmas, ligos ir kiti
bjaurūs dalykai. Turime atleisti kolegoms žurnalistams - neigiamas
temas skaitytojai griebia greičiausiai, dėl to redaktoriai tokias mie
lai publikuoja, todėl ir susidaro klaidingas įspūdis, kad pasaulyje
ir mūsų Lietuvoje dominuoja neigiamybės. Iš tikro yra atvirkščiai.
Tarkim, nuo užkrečiamųjų ligų žmonės dabar miršta rečiau negu
nuo senatvės, Lietuvoje turime gerų mokyklų, talentingų mokyto
jų, keliolika universitetų, esame pavalgę, turime kuo apsivilkti. Be
abejo, yra ir bėdų, apgavysčių, išdavysčių, bet papasakoti ketinu ne
apie tai.
Turiu jums gerą žinią: Afrika, tas nuolatinių nelaimių žemynas,
stojasi ant kojų. Gulėjo paslika, klūpojo, o dabar stojasi. Etiopija ne
badauja jau 10 metų, nors badaudavo visada. Taip pat ir Somalis,
Sudanas, dar keli kraštai.
Afrikoje toli gražu ne rojus. Siaučia banditizmas. Šiaurinė, ara
biškoji, dalis šliejasi prie agresyviųjų islamo sektų. Bet kai lankausi
Afrikoje, jau nematau skarmaluotų vaikų. Jie vis dar bėga paskui
baltąjį atkišę rankutes, bet tai jau žaidimas, įprotis. Vaikai neišba-
dėję, drabužėliai švarūs, nesunešioti. Iš veidų matyti, kad pavalgę.
O juk visai neseniai buvo kitaip.
Žemė Afrikoje daugiausia gera, derlinga. Ir saulė dosni. Mote
rims vandens tenka eiti kartais net dešimt kilometrų ir daugiau, bet
kai tik Afrika pradėjo tvarkytis, vargo žaizdos ėmė gyti viena po ki
tos. Ruandos fermeriai 2014-aisiais užaugino 792 000 tonų grūdų -
73
tris kartus daugiau nei 2000 metais. Kukurūzų grūdų, Rytų Afrikoje
žmonėms ir galvijams svarbiausio produkto - septynis kartus dau
giau nei prieš ketverius metus. Etiopijoje grūdų prikuliama tris kar
tus daugiau nei anksčiau, todėl šalis nebadauja. Kamerūne, Ganoje,
Zambijoje, Kenijoje derliai padidėjo 50 proc. Ir tai tik pradžia. Afri
kos fermerių darbas vis dar ne toks našus kaip Lotynų Amerikos ar
Azijos fermerių, visas Afrikos žemynas eksportuoja mažiau žemės
ūkio produktų nei Tailandas, tačiau Afrika turi galimybių per trum
pą laiką ekonomiškai išaugti dešimteriopai. Ir tuo keliu eina. Vie
nas pavyzdys: fermeris Žanas Pjeras turi penkis mažus sklypelius,
iš viso pusę hektaro žemės. Užpernai jis sėjo rankomis, berdamas
grūdus iš saujos. Nuimti derlių nebuvo sunku, nes išaugo kuokštais.
Ir sėkla buvo prasta, pernykštė. O štai pernai buvo pamokytas ir
kukurūzus pasodino tiesiomis eilėmis, palikdamas lygius tarpelius.
Vasarį nuėmė puikų derlių. Paskui tuose pačiuose laukuose pasėjo
vijoklinių pupų (klimatas ir žemės čia kartais leidžia užauginti net
tris derlius). Dabar fermeris nebadauja, du kartus per mėnesį netgi
valgo mėsos, laiko karvę ir banke jau turi 230 dolerių. Jis tebėra ma
žaturtis, augina keturis vaikus, bet jau gali tikėtis, kad bent vienas
vaikas taps šoferiu arba mechaniku.
Milijonai tokių kaip Žanas Pjeras ėmė drąsiau žvelgti į gyveni
mą, nes pamatė, kad pažangi technika naudinga ir mažažemiams.
Spaudoje daug rašoma apie tai, kad Afrikos žemes superka užsienio
investuotojai. Teisybė, ir vis dėlto du trečdaliai dirbamos žemės te
bėra mažų ūkininkų rankose. Į pietus nuo Sacharos pusė žmonių gy
vena iš žemės ūkio, o kai kur net ir trys ketvirtadaliai. Kai tiek daug
piliečių „sėdi ant žemės“, o pramonė menka, vienintelis būdas pa
daryti jų gyvenimą įmanomą - didinti žemės ūkio produktyvumą.
Afrikos kelias į pagerėjimą nėra lengvas. Trąšų ir hibridinių
sėklų reikia pirkti, o smulkieji fermeriai pinigų neturi. Tenka sko
lintis. Tai apsimoka, nes didesnis derlius leis ir daugiau uždirbti, ir
skolą grąžinti. Bėda ta, kad nelabai raštingi fermeriai bijo bankų,
paskolomis naudojasi vos vienas procentas.
74 PASAULIO PULSAS
Pasėjęs genetiškai modifikuotą (GM) sėklą, derlių gausi daug
didesnį, tik sėklai neužsiauginsi, mat modifikuotos sėklos neduo
da palikuonių. Vadinasi, vėl teks pirkti ir sėklų, ir trąšų. Be to, kai
kuriose Afrikos šalyse GM sėklos uždraustos (solidus tarptautinis
žurnalas „The Economist“ tokį draudimą vadina beprotybe).
Kita kliūtis Afrikos kelyje į sėkmę - jos keliai. Kai buvo koloni
jos, kolonistai tiesė kelius nuo kasyklų iki uostų. Kitokių kelių jiems
nereikėjo. Taip ir liko. Dabar jei nori nuvežti žemės ūkio produktų
vieną kilometrą, Afrikoje tai kainuos tris kartus brangiau nei Azijo
je. Be to, dar ir kelių policija užsimanys tavo kišenes pakratyti.
Kita didelė kliūtis - nuosavybės teisė. Afrikos fermeriai dažnai
neturi jokių dokumentų, įrodančių teisę į žemę, kurią dirba. To
dėl nesistengia per daug gerinti žemės (apsodinti medžių barjeru,
įrengti drėkinimo sistemos), mat nėra tikri, ar nebus nuvaryti nuo
sklypo. Ir kreditų gauti negali. Tą problemą ypač sunku išspręsti fer-
merėms moterims. O tokių labai daug, mat dažnas vyras išvažiuoja
dirbti į miestą ir dingsta. Ganoje fermerės bijo palikti pūdymą (ir
taip padidinti derlingumą), nes kas nors tuoj užims „laisvą“ žemę.
Politinių kliūčių Afrikoje irgi daug. Ten nemažai šalių, kurių
santvarkų ir vyriausybių kitaip nei siaubo teatru nepavadinsi: Pu
siaujo Gvinėja, Zimbabvė, Centrinės Afrikos Respublika, Pietų Su
danas, Somalis. Tačiau tikrovė paaiškėja lyginant: nuo 1998-ųjų
iki 2014 metų konfliktų sumažėjo nuo 55 iki 30. Kai tvyro taika ir
žmonės sveiki, žemė tampa derlingesnė. Pasaulio sveikatos organi
zacijos duomenimis, 2000 metais 764 000 afrikiečių mirė nuo ma
liarijos, 2015 metais - 395 000, beveik perpus mažiau. Tai didelis
progresas. Per tą patį laiką - per penkiolika metų - naujų ŽIV infek
cijų sumažėjo dviem penktadaliais. Beje, mums, europiečiams, pūs
tis prieš afrikiečius nėra ko. Prieš gerus šimtą metų sifilis Europoje
buvo beveik toks pat dažnas kaip dabar gripas.
Papasakosiu apie vieną afrikiečių laimėjimą agrotechnikos sri
tyje. Yra tokia daržovė valgomasis manijokas (dar vadinama kasa-
va, juka). Tai beveik stebuklingas augalas, jo šakniagumbiais minta
75 Afrika stojasi ant kojų

500 milijonų afrikiečių. Dėl cianogeninių glikozidų žalia toji dar
žovė nevalgoma, nes nuodinga, būtinai privalo būti apdorojama -
ją galima virti, kepti, troškinti, džiovinti, sumalti, iš miltų ką nori
pagaminti. Labai maistinga ir skanu. Portugalų kolonistai atvežė
manijokų iš Brazilijos, kuri buvo jų kolonija. Afrikoje manijokus
puola augalų ligos, tad šakniavaisiai užauga nedideli. Afrikiečiai
nutarė ištaisyti gamtos klaidą. Projekto vadovas Nigerijos selek
cininkas Čidozis Egesis (Chiedozie Egesi) iš Nigerijos šakniavaisių
tyrimo instituto su kolegomis atrinko 6128 augalus, ir mokslinin
kai, pasitelkę genetikos bei selekcijos metodus, sukryžminę šimtą
geriausių šakniavaisių gavo 10 000 hibridų. Juos vėl kryžmino stebė
dami, kurie augintiniai atspariausi mozaikiniam virusui, Afrikoje
labiausiai paplitusiai augalų ligai. Iš jų vėl atrinko šimtą, vėl juos
kryžmino ir taip toliau. Jau akivaizdu, kad bus galima tikėtis ne
mažo derliaus - 10 tonų iš hektaro. Be to, naujai sukurtose veislė
se daug daugiau krakmolo, šakniavaisiai bus maistingesni ir dėl to
brangesni. Nigerijos agroselekcininkai pasitelkę modernią techniką
tik išrovę šakniavaisį gali nustatyti, kiek jame beta karoteno, orga
nizme virstančio vitaminu A. Manijokai taps paklausia preke kaip
kviečiai, miežiai, rugiai kitose žemės ūkio šalyse. Tuos augalus Afri
koje daugiausia augina moterys. Kai pinigai atsidurs jų kišenėse, jos
taps savarankiškesnės, pagerės jų gyvenimas. Kai šeima vargana,
moteris bijo ateities, senatvės ir gimdo daug vaikų, kad nors vienas
ar du išgyventų ir paduotų senutei vandens ir duonos. Pasiturin
čioms šeimoms tokio apsidraudimo nereikia.
PASAULIO PULSAS
Kurie iš mūsų papuasai?
PAPUA NAUJOJI GVIN ĖJA YRA PIETIN ĖJE RAMIOJO

vandenyno dalyje, beveik ribojasi su Australija. Nuo 1975-ųjų ne
priklausoma valstybė, truputis demokratijos, daugiau diktatūros.
Gyventojai maždaug tokie, kokius ir įsivaizduojame: galvą ir strėnas
puošia spalvingomis atogrąžų paukščių plunksnomis, vaikšto pus
nuogiai, basi. Šaudo iš lankų, turi ir užnuodytų strėlių (bet daugelis
turi ir mobiliuosius telefonus). Vieni pasikrikštiję (dėl to jų gyveni
mas nesikeičia), kitų misionieriai dar nepasiekė ir nelabai veržiasi.
Toje salų valstybėje - 6 milijonai gyventojų, 800 tautelių. Tiek
pat ir kalbų. Tautelės kariauja tarpusavyje - svaido ietis, strėles, mo
suoja mačetėmis, kadaise atgabentomis iš tolimosios Lotynų Ame
rikos. Šaunamųjų ginklų beveik nėra. Manoma, jog naudoti tokius
kare labai nepadoru. Po mūšių vyksta taikos derybos, tęsiasi ilgai,
du tris mėnesius. Aptariamos reparacijos ir kompensacijos. Už nu
kautą karį reikalaujama 50 kiaulių, laukinių arba pusiau laukinių,
truputį pamaitinamų. Žmona kainuoja pigiau - 10 kiaulių.
2000-ųjų pabaigoje huli genties teritorijoje pasirodė baltasis. Pa-
puasams jis atrodė panašus į palmę - aukštas, liesas. Tai buvo Markas
Dozjė (Marc Dozier), fotografas iš Prancūzijos, iš Grenoblio. Jis ieš
kojo vietos, kur galėtų pasislėpti nuo pilkos Prancūzijos provincijos
kasdienybės. Ėmė fotografuoti papuasus, daugiausia vadukus, pasi
puošusius plunksnomis, nuotraukas siuntė iliustruotiems žurnalams.
Huli genties vadas Mundija Kepanga (Mundiya Kepanga) pasa
koja apie fotografą: „Jis neturėjo nei giminių, nei draugų. Atrodė
kaip benamis šuniukas. Tai aš jį ir įsūnijau.“
77
Markas Dozjė, tapęs savu, galėjo ne tik stebėti, bet ir pats da
lyvauti įmantriuose papuasų šokiuose dundant būgnams. Kartu su
visais sėdėdavo prie laužo ir kramtydavo betelio lapus, patenkintas
kaip ir visi, spjaudydamasis raudonomis seilėmis, ir maitinosi kaip
visi - batatais (saldžiosiomis bulvėmis). Savais namais Markui tapo
dūminė Kepangos pirkia. Vadas Kepanga nemoka nei skaityti, nei
rašyti. Jei kaimą užpuola priešų gentis, virsta žiauriu kariu.
Pas Kepangą gyvendamas prancūzas panoro atsilyginti už sve
tingumą ir pakvietė Kepangą į Prancūziją.
Prancūzijoje papuaso pastabumas, gebėjimas pamatyti tai, ko
europiečiai jau seniai nemato, nepasotinamas smalsumas užbur-
davo visus, su kuo tik Kepanga susitikdavo - Bretanės žvejus, pro
vincijos prastuomenę, parlamento narius, pankus, darželinukus ir
šokėjas iš „Moulin Rouge“. Vadas nakvodavo prancūzų namuose,
valgė tą patį, ką ir jie. Tiesa, austrės jam nepatiko: „Fui! Kaip galima
valgyti gyvus padarus?“
Pasikvietęs Kepangą į Prancūziją, Markas Dozjė tapo svečio „li
teratūriniu negru“ - užrašė jo įspūdžius ir jo vardu išleido knygą
„Baltųjų žmonių šalyje“. Apie papuaso kelionę po Prancūziją buvo
susukti net du filmai, vienas vadinosi „Atradimas atvirkščiai“. Žo
džiu, prancūzai iš svečio šiek tiek uždirbo.
Mundija Kepanga į tolimą kelionę buvo pasiėmęs savo išeiginį
kostiumą: tradicinį papuasų peruką, papuoštą nuostabiomis plunks
nomis, prijuostę, nupintą iš žievių, apyrankių, karolių, antkaklių ir
dažų kūnui išdažyti. Kasdien užsidėdavo tik plunksnų karūną, po
Grenoblį važinėjo išnuomotu dviračiu, mėgo ilgai sėdėti grožio sa
lonuose. Atsistebėti negalėjo, kaip tobulai čia dažomi plaukai ir tuo,
kad „prancūzų genties“ žmonės bet kokia kaina stengiasi atrodyti
jaunesni. Pasak atvykėlio, jo žemėje žmogus, vyras ar moteris, su
laukęs senatvės didžiuojasi savo amžiumi.
Atvežtas į Normandiją, kur išsilaipinusi sąjungininkų kariuo
menė kovėsi su hitlerininkais, Kepanga apstulbo sužinojęs, kad po
kiekvienu baltu kryžium guli nukautas karys. Normandijos pakran-
78 PASAULIO PULSAS
tėję karių kapinės driekiasi ilgus kilometrus, kiek akys užmato. „Na,
jūs ir perlenkiate lazdą, - stebėjosi atvykėlis, - net ir kare.“ Įdomu,
ką būtų sakęs, jei būtų sužinojęs apie Panerių, Osvencimo žudynes,
kur lavonai buvo verčiami į bendrą krūvą?
Prancūzijoje papuasų vadui daug kas nepatiko. Per vienus pie
tus šeimininkai pasididžiuodami visus vaišino sūrių fondiu. Mun-
dija paragavo ir pasipiktino: „Manote, kad prarysiu šitą dvokiantį
sūrio ėdalą?! Keisti tie jūsų papročiai!“ Kita vertus, vadas pripažino,
kad kiaulės Prancūzijoje auginamos geriau negu Papua Naujojoje
Gvinėjoje: „Išrikiuotos kaip automobiliai aikštelėje.“ Kai svečiavosi
pas parlamento narį, nuolat skambėjo parlamentaro mobilusis tele
fonas, žmogus net padejavo: „Tapau savo mobiliuko vergu.“ Mundija
ryžtingai atkišo ranką: „Duok jį man, aš žinau, ką daryti.“
Mes, europiečiai, įsivaizduojame papuasus kaip pirmykštę vi
suomenę, gyvenančią liberaliame ir laisvame atogrąžų rojuje. Deja,
klystame. Mundija, nors nekrikštytas, seksualumo klausimais lai
kosi griežtų nuostatų: „Baltieji visai neturi gėdos. Graužia vienas
kitam lūpas sustoję viešose vietose.“ Jis netgi ne poligamas, nors
Papua Naujojoje Gvinėjoje daug kas turi po kelias žmonas. Mundija
turėjo tris žmonas, bet vieną po kitos. Sykį vieną žmoną nubaudė
kirtęs mačete, bet atsiprašė atvaręs jai trylika kiaulių. Huli gentyje
vyrai ir žmonos miega atskirose trobelėse, jų kontaktai labai trumpi
ir baigiasi bendromis maudynėmis upelyje.
Kai Mundija Paryžiuje buvo atvestas į „Moulin Rouge“ kabare
to vaidinimą, akys jam, kaip pats sakė, iššoko iš orbitų ir nusirito
po kėde. Paklausė: „Ar Prancūzijos valdžia žino, kokius šokius šoka
šitos moterys?!“Jam patiko tik vienas dalykas - kad buvo daug ryš
kiaspalvių plunksnų.
Kepanga buvo supažindintas su Paryžiaus „Lido“ kabareto di
rektoriumi. Kai atėjo į jo kabinetą, direktorius pamanė, kad sapnuo
ja: mažas plunksnomis apsikaišęs žmogutis atrodo kaip laukinis, o
kalba kaip vadybininkas: „Tu ir aš esame vadai. Tu ir aš mėgstame
plunksnas. Atvažiuok pas mus.“ Ir ką manote? Prancūzas neatsispy
rė kvietimui.
79 Kurie iš mūsų papuasai?

Lėktuvas nutūpė oro uoste, pažymėtame ne visuose žemėla
piuose. „Lido“ direktorius atvyko lydimas trijų šokėjų. Dėžes su jų
drabužiais tempė nešikai, džiunglių takais ėjo visą dieną. Per kon
certą panelės buvo saugomos iki dantų ginkluotų visą kūną išsi
dažiusių karių. Kaimo moterys žiūrėjo labai nedraugiškai. Joms
draudžiama šokti. Netgi šventųjų plunksnų liesti nevalia.
„Desanto“ iš Paryžiaus koncertai irgi buvo nufilmuoti. Viskam
vadovavo Mundija Kepanga, tapęs tikru vadybininku. Ir žinote ką?
Jis visai nebijo europiečių įsiveržimo. Dabar kiti laikai: Papua Nau
joji Gvinėja - nepriklausoma valstybė, Jungtinių Tautų narė, turi
savo policiją ir kariuomenę. „Ko baltieji gali mus išmokyti? Nelabai
daug ko. Tegul vaikai pasiima tai, kas geriausia - ir mūsų, ir baltųjų
pasaulyje“, - sako Kepanga.
Daug tautų ir tautelių europiečiai sutraiškė. Panašu, kad laikai
pasikeitė. Ir puiku, pasaulis bus įvairesnis.
PASAULIO PULSAS
[iSSižčS
Antroji Ispanija
BASKŲ K R AŠTAS ISPA NIJO S ŠIA U R Ė S V A K A RUO SE,

kur Ispanija susiduria su Atlantu ir Prancūzija, mums mažai žino
mas. Gaila, nes ten gražu, įdomu ir labai skaniai gaminama.
Viena Ispanija - Viduržemio jūros pakrantė nuo šiaurrytinio
taško, Kosta Bravos Katalonijoje, Valensija, Kosta Blanka, Kosta del
Solio regionas, toliau iki pat Gibraltaro sąsiaurio - mūsų jau išmai
šytos vietovės. Toje pakrantėje ir mūsų emigrantai dažniausiai su
siranda darbo. Balearų salos, priklausančios tai pačiai zonai, pilnos
vokiečių, britų ir skandinavų jaunimo, triukšmingos dieną naktį.
Kur ten pailsėsi, kai viena iš jaunimo pramogų - šokti iš viešbučio
balkono į baseiną, kartais iš septinto, netgi iš devinto aukšto. Tokia
pramoga draudžiama, policija gaudo prasikaltėlius, bet dėl to tik
dar smagiau.
Noriu papasakoti apie kitą Ispaniją - apie šiaurės vakarinį jos
kraštą, kur šalis susisiekia su Prancūzija ir Atlanto vandenynu, kur
plyti Biskajos įlanka. Tai baskų kraštas. Žinoma, kai sakai „baskų
kraštas“, iškart iškyla teroro vaizdai: bombos, susišaudymai, įkai
tų dramos. Turiu jums naujieną: 2012-aisiais baskų kovotojai sudė
jo ginklus ir pasirašė taikos sutartį. Dabar ten ramu. 2016 metais
Gipuskoa provincijos centras San Sebastianas (baskiškai Donostija)
buvo išrinktas Europos kultūros sostine. Sudarius taiką kraštas su
klestėjo ir ekonomiškai.
Kitas klaidinantis mitas: kad baskai - tai ispanų gentis. Ne, tai
visai kita tauta, jos kalba nepanaši į ispanų. Gruzinai sako, kad bas
kų - tai jų senoji kalba, bet nėra jokių įrodymų. Na, nebent vienodas
81
beretes nešioja ir vieni, ir kiti. Platūs „aerodromai“ ant galvos -
menkas įrodymas.
Mus į San Sebastianą vilioja ne kalba ar beretės, o vienas gra
žiausių pasaulyje paplūdimių La Konča („kriauklė“), panašus į už
darą kriauklę. Smėlis beveik aukso spalvos, aprėmintas smaragdo
žalumo miškų ant kalnų ir kalvų. Jeigu esate smalsūs ir turite kokią
nors transporto priemonę, galite pajūriu patraukti į pietvakarius,
per vėrinį vaizdingų žvejų kaimelių. Biskajos įlankos bangos milži
niškos (juk tai vandenynas), tikras rojus banglentininkams.
Pasaulis ten truputį senamadiškas. Jam pavyko išvengti beto
no ir asfalto karštligės, pakrantės dangoraižių, metančių šešėlį ant
paplūdimių, kaip nutiko rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Čia
namai buvo tik padažyti, paversti jų viešbučiais neleista. Todėl,
kad San Sebastianas visada viliojo elitą, niekada nebuvo masinio
turizmo vieta. Iki šiol ten viskas 5-8 proc. brangiau negu rytinėje
Ispanijos pakrantėje. Užtat geriau, ištaigingiau. Nes pastatai, ypač
San Sebastiane, pastatyti Ispanijos didžiūnams. Tarkim, 1912 me
tais - karalienei Marijai Kristinai. Dabar ten viešbutis, taip ir vadi
nasi „Marija Kristina“. Miramaro rūmuose, karalių šeimos vasaros
rezidencijoje, dabar įsikūrusi konservatorija, bet gražiai paprašyti
darbuotojai leidžia apžiūrėti buvusius karalių salonus. Rūmus supa
gražus angliškas parkas, žvelgiantis į jūrą.
Gal nepatikėsite, tačiau Lietuva Baskijoje ne tik žinoma, bet ir
populiari. Aš ten lankiausi tuoj po to, kai atkūrėm nepriklausomybę.
Žmonės man praeiti neleisdavo: „Tikrai išsivadavote?! O kaip jums pa
vyko?“ Žiūrėjo į mus kone kaip į šventuosius. Nes jie buvo panašioje
padėtyje kaip mes iki Kovo 11-osios. Kita vertus, reikia būti apdairiam,
gali susidurti ne su basku, o su tikru ispanu, gal net jų „jedinstveniku“.
Kaip atpažinti tikrą baską? Nelengva, nes ispaniškai kalba be
akcento, iš išvaizdos irgi neatskirsi. Tiesa, daugumos baskų ausų
kaušeliai be spenelio. Jei pastebėsite, galite mandagiai paklausti: ar
tik ne baskas būsite? Jeigu atspėjote, tapsite draugu visam gyveni
mui. Nes baskai - maža tauta ir labai brangina savo išskirtinumą.
82 PASAULIO PULSAS
Baskų pavardės labai mandros, Garaikoečeja - dar ne iš sun
kiausių. Tiesa, pavardė gali būti ir ispaniška - Perez arba Gonza
les. Baską galima atpažinti iš vienos savotiškos tradicijos: susirenka
15-25 bičiuliai vyrai ir rimtai, su riksmais, mosikuodami rankomis
tariasi, ką gamins sutartą sekmadienį ir iš kokių produktų. Visi
drauge gamina, visi susėda ir valgo, paskui dar kelis kartus susi
tinka, prisimena, vertina, ką valgė ir kaip buvo pagaminta. Toks
pusiau pogrindinis vyrų būrelis vadinamas txoko („čoko“, gastrono
mų draugija). Moterys į tuos susibūrimus nekviečiamos. Gal vyrai
tiesiog nori vieni pabūti savoje kompanijoje? Užsieniečiai irgi reti
svečiai, nebent turėtų įtakingą bičiulį Baskijoje.
Maistas Baskijoje labai gardus ir subalansuotas. Storo žmogaus
nepamatysi, nebent ligonį. Girti irgi nesišlaisto. Istorinė Senoji Kas
tilija (Castilla Ia Vieja) - gastronomiškai civilizuočiausias Ispanijos
kraštas.
Keliai Ispanijoje geri, daug autostradų. Jei apsistojote San Sebas
tiane, kaimyninės provincijos bus La Riocha, Burgosas, Navara. Vyno
žinovams tie vardai skamba kaip vestuvinis maršas. Į vakarus teka
Dueras, į rytus Ebras. Tų upių krantuose, ypač prie Duero, auga ge
riausi vynuogynai. Pasakykite: ribera („krantas“), ir visi žinos, kad
omenyje turite Duero pakrantes. Į vyno gamyklas galite užsukti pa
tys arba užsisakykite vizitą per kelionių biurą, tai nieko nekainuos.
Būtinai bus pasiūlyta paragauti kelių rūšių vynų, gal ir su užkandėle
(arba beveik visur prie vyninės yra užkandinė). Tačiau ragaudami vy
ną vyninėje didelio skonio skirtumo nepajusite lygindami su vynais,
parduodamais Lietuvoje (ir kainos nesiskiria). Vyninės gamina stan
dartinę produkciją. Jeigu norite tikro nuotykio, reikia pasistengti. Su
siraskite privatų vyndarį, smulkų arba vidutinį. Smulkūs vyndariai
negali konkuruoti su stambiaisiais kolegomis reklamos, rinkodaros
srityje, dėl to stengiasi nurungti juos skoniu. Riochoje žinau vieną
vyndarį, kuris net šampaną gamina, šaunesnį negu prancūziškas.
Kartą važiavome autobusiuku dvi šeimos. Viena ponia nesusto
dama prikaišiojo vyrui, kad jis išgeria: „Ispanijoj girtų nepamatysi!“
83 Antroji Ispanija
Kai pabodo plentas, užsukome pas pirmą pasitaikiusį vyndarį. Pa
ragavome vyno. Matau, ponia tik užvertė akis, pati su savim kalbėti
ėmė. Geras vynas, nesaldus. Nusipirko visa „garafoną“, penkių litrų
talpos apipintą butelį.
Castilla Ia Vieja - ne tik vyno, bet ir begėdiškai skanaus valgio
kraštas: dešros, kumpiai, vytinti arba rūkyti kadagių dūmuose. Jų
kiaulės negauna bulvių, ganosi palaidos po ąžuolynus, o nuo gilių
nenutuksi, tad labiau primena ožkas. Galima paragauti sesina - vy
tintos jautienos. Arba alaus bokalo dydžio paprikų, trumpai pa
keptų krosnyje. Apie daržoves nekalbu, nes viską užgožia vaisiai.
Pirmieji pasirodo jau balandžio pabaigoje, o tikroji vaisių bakcha
nalija - antroje vasaros pusėje ir rudenį. Žinoma, yra obuolių, kriau
šių, slyvų, vyšnių, bet karaliauja įvairiaspalviai persikai, abrikosai.
Skaniausias persikas tas, kuris pernokęs krinta ant žemės ir skyla
pusiau. Pakeli, nušluostai, suvalgai... ir paskui į visus kitus vaisius
žiūri iš aukšto.
Baskų maistas - paprastas, naminis, dėl to tobulas - man patin
ka labiau nei kaimynų prancūzų virtuvė, nors prancūziški blyneliai
su kvapnia varške išties puikūs.
Beje, ir baskai, ir Kastilijos gyventojai neturi įpročio pulti kitam
ant kaklo. Jei kuris puls glėbesčiuotis, saugokite kišenes. Žmonės
ten orūs, santūrūs. Svetimšalių tarsi nemato. Tačiau jeigu jums pa
vyks susibičiuliauti, pamatysite, kad jie labai draugiški.
PASAULIO PULSAS
Lisabona
PORTUGALIJOS SO STIN ĖJE LISABONOJE AŠ GYVE-

nau ir dirbau penkerius metus. Kai baigiau tarnybą, mane, tada dar
sovietinį žurnalistą, Portugalijos prezidentas apdovanojo ordinu „Už
nuopelnus Portugalijai“.Anuomet kai kam net akys ant kaktos iššoko.
Lisabona - vienas jaukiausių ir seniausių Europos miestų. Yra
bažnyčių, pastatytų dar XII a. ir iki šiol naudojamų pagal paskir
tį. Mūsų žemyne retas dalykas, kad šalis nebūtų buvusi okupuo
ta, subombarduota arba sugriauta per vidinius karus. Portugalijai
pasisekė. Maurų kalifai buvo užėmę ir kurį laiką valdė kraštą, bet
tai nebuvo kova tarp tautų, nes tautos dar nebuvo susispietusios.
Ir kultūrų kovos nebuvo, nes portugalų protėviai tais laikais kūnus
dar dangstėsi neišdirbtais kailiais, o atjojusieji iš Rytų statė rūmus
(stovinčius iki šiol). Portugalijos architektūroje, mene, melodijose,
net kalboje arabų įtaka didesnė nei bet kur kitur Europoje, netgi
Balkanuose. Kad ir delno dydžio keraminės apdailos plytelės azu-
lechai (<azulejo) su rugiagėlių mėlynumo raštais ant senų ir nelabai
senų pastatų sienų. Tokių pamatysite Samarkande ir kitur, kur tik
islamas buvo atėjęs.
Po Lisaboną, seną ir karų nesugriautą sostinę, reikia naršyti ne
mažiau kaip savaitę, o pradėti patarčiau nuo krantinės, nes ten įdo
miausia.
Lisabona - duktė dviejų vandenų: Atlanto vandenyno ir į jį įte
kančios Tacho upės (portugališkai Tėjo). Tacho delta beveik Kurš
marių platumo, pridengta nuo vandenyno vėjų, gana sekli, tad
palanki burlaiviams. Kitas puikus uostas - Portas šalies šiaurėje.
85
Portugalai sėkmingai rungtyniavo su ispanais, prancūzais ir britais
dėl viešpatavimo jūrose. Tacho delta yra daugelio didžiųjų atradimų
starto aikštelė.
Belemo (tai yra Betliejaus) krantinėje tebestovi maurų stiliaus
Torre de Belem, XVI a. sargybos bokštas, saugantis nuo neprašytų
svečių iš jūros. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas, tik laiptai siauri ir
statūs. Toliau pakrantėje - didžiulis paminklas naujųjų žemių atra
dėjams, gan proziškas, bet aukštesnis ir laiptai geresni.
Jeigu veidu atsisuksite į žemyną, akys pačios susiras Jeronimos
vienuolyną. Pasivaikščiojimai po jį - tai tarsi pavaikščiojimai po lai
ko nepaliestą XVI a. Čia yra ištaigingas Vaško da Gamos (Vasco da
Gama), atradusio kelią aplink Afriką, kapas, vyksta įdomios mišios.
Galite vaikštinėti porą valandų ir nebus nuobodu.
Belemo zonoje yra dar du muziejai ir abu verti dėmesio. Vienas -
karališkųjų karietų ir visų kitų arkliais traukiamų vežimų muziejus,
kitas - jūrų laivyno.
Parduotuvė „Pastėis de Belėm“, įkurta 1837 metais, - tai pyra
gaičių su plikytu kremu šventovė. Receptas slaptas, iš vienuolyno
laikų, jį žino tik trys žmonės. Čia pat ir komercinis Lisabonos cen
tras „Baixa“ („Žemuma“). Po žemės drebėjimo 1755-aisiais vietovė
atsidūrė tarp dviejų skardžių. Palygint naujas rajonas, jam tik du
šimtai metų. Lygumoje įsikūrė geriausios krautuvėlės bei kavinės.
Netoliese yra keistas įrengimas - liftas, iš žemosios miesto da
lies Baišos keliantis į aukštąją dalį, vadinamą Šiadu. Ten verta pa
valgyti, nes turbūt jau būsite nusivarę nuo kojų. Tik būtina viską
susiplanuoti. Nes reikia ir pavalgyti, ir būtinai nueiti į fado (ilge
singų dainų apie meilę, išdavystę, neviltį, mirtį ir vandenyną) kon
certą. Dainininkui akompanuoja styginių orkestras ir portugališka
mandolina. Beje, į gerą koncertą bilietus reikia užsisakyti iš anksto.
Antrą dieną galite aplankyti Tautų parką (Parąue das Naęoes).
Prieš dešimt metų ten vyko pasaulinė paroda. Atvažiuoti galima
metro arba tramvajumi. Visų paviljonų turbūt neapžiūrėsite, pa
silikite jėgų svarbiausiam objektui - okeanariumui. Tai vienas di-
86 PASAULIO PULSAS
džiausiu pasaulyje permatomų baseinų. Nustebsite, kokios įvairios
ir spalvingos būna jūrų gelmės. Pagrindiniame baseine - rykliai ir
rajos, Ramiojo vandenyno skyriuje - gudriosios jūrų ūdros, Antark
tidos skyriuje - pingvinai, Indijos vandenyno sektoriuje - spalvingi
jūrų ežiai, įvairios jūrų žvaigždės ir spalvingos atogrąžų žuvys.
Paskui vėl galite traukti į miesto centrą. Aplankykite Naciona
linį azulechų muziejų - ten tūkstančiai įvairių jau minėtų molinių
plytelių, ir kiekviena - meno kūrinys. Vertingiausias muziejaus eks
ponatas - 1738 metų Lisabonos panorama iš 1300 plytelių.
Būtinai aplankykite Lisabonos katedrą, portugališkai Santa Ma
ria Maior de Lisboa arba tiesiog Sė. Ją statyti pradėjo kryžiuočiai,
atėmę Lisaboną iš maurų. Iki katedros važiuokite tramvajumi - jis
veš jus per Alfamą (arabiškas pavadinimas), tokių siaurų ir kreivų
gatvelių raizginį, kad geriau galvos iš tramvajaus neiškišti, nes jis be
veik braukia per sienas. Vaizdai ten primena viduramžius kur nors
Arabijoje. Galiausiai užkopkite į Šventojo Jurgio kalną su pilimi (tai
kaip Gedimino kalnas Vilniuje) ir išsiruoškite bent į vieną užmiesčio
ekskursiją. Omenyje turiu Sintrą su da Peną karalių rūmais ant aukš
to ir labai stataus kalno. Viskas išsaugota taip, kaip buvo gyvenant
Portugalijos karaliams. Įspūdis toks, kad jie tik vakar išsikraustė.
Portugalijoje jūrų gėrybių verta valgyti tiek, kiek telpa. Rinktis
yra iš ko - gausite įvairiausių rūšių žuvų, geldelių, net brangiųjų
omarų. Ispanai geriausiai paruošia mėsą, portugalai - jūrų gėrybes.
Įdomiausi portugališki vynai - tie, kurių etiketėje yra žodžiai
„Ribeira de Duero“. Porto vynai gardūs, bet spirituoti ir dažniausiai
saldūs. Portugalijos vynų kunigaikštis - „Vinho Verde“, žalias vy
nas, tik būtinai turi būti baltasis, ne raudonasis, ir atšaldytas. Apra
sojęs buteliukas, kokia nors žuvis lėkštėje, gera kompanija ir vaizdas
į Atlanto vandenyną - ar gali būti geriau?
Puiku, kai šalis įsikūrusi Europos krašte, o ne sankryžoje, kad
išvengė karų ir okupacijų. Dėl to ir žmonių charakteris švelnus.
Lisabona
Balta oda dar brangi
KINIJOJE DAUG KUR KAIMO VIETOVĖSE NĖRA ELEK-

tros, žmonės neturi televizoriaus, dėl to nėra matę baltojo ir nelabai
tiki, kad baltųjų yra.
Antonui Kalmykovui, 22 metų rusakalbiui ukrainiečiui iš Don-
baso, karas įgriso iki gyvo kaulo ir jis nutarė emigruoti. Patraukė
į Kiniją. Šanchajuje jam buvo pasiūlyta važiuoti į šalies gilumą, į
Čongčingą, esantį pačiame Kinijos viduryje, 1700 km nuo pajūrio,
ir dirbti ten statistu. Ne, ne filmuotis, o dirbti prekybos centre tre
čiame aukšte, prie drabužių krautuvėlės. Tas darbas jam nelabai pa
tinka, jis trokšta dirbti modeliu. „Dabar žmonės žiūri į mane kaip į
beždžionę“, - guodžiasi žurnalistui. Tačiau parduotuvės savininkas
džiaugiasi. Šį šeštadienį jo krautuvėlė - angliška, vitrinoje stovi kar
toninė Londono Vestminsterio laikrodžio bokšto („Didžiojo Beno“)
kopija, virš kasų kabo Didžiosios Britanijos vėliavėlės. „Britiškas
stilius labai padeda daugiau suprekiauti“, - sako parduotuvės savi
ninkas. Tačiau svarbiausias dekoracijos elementas - Antonas. Jam
pasiuvo raudoną britų karališkosios gvardijos švarką ir kelnes, už
movė aukštą juodą gvardiečio kepurę, tik ne iš meškos kailio pasiū
tą, o sintetinę. Niekas nežino, kad Antonas ukrainietis, svarbiausia,
kad atrodo kaip tikras britas: oda balta, o skruostai raudoni. Prie
durų į parduotuvę buvo pastatyta ir rumunė Nikolė, irgi apreng
ta gvardietės uniforma. Prie jų kaipmat susirinko nemažas klientų
būrelis. Viena kinė čiumpa Antoną už rankos ir šaukia: „Gražuoliu
kas! Kokios gražios dangaus spalvos akys, kokia daili nosis! ir koks
aukštas!“ Fotografuojasi su juo, o nuotrauką išmaniuoju telefonu
88 PASAULIO PULSAS
tuoj persiunčia visiems pažįstamiems, tegu ir jie pasigėri. Po pus
valandžio Antonui leidžiama parūkyti, tik ne viešai, o ant gaisrinių
laiptų. Darbu ir uždarbiu jis nesiskundžia: „Man nereikia pozuoti
arba marširuoti, tik kojos ilgai stovint paskausta. Užtat moka neblo
gai.“Už pusę dienos darbo vaikinas gauna 900 juanių, maždaug 200
eurų. „Atsitiktinių darbų irgi užtenka“, - pasakoja žurnalistui. Aną
savaitę nekilnojamojo turto agentūra pasamdė jį vaidinti dviaukš
čio namo gyventoją. „Buvo paskelbta, kad namas parduodamas, at
sirado pirkėjas kinas, o aš turėjau vaidinti, kad ten gyvenu. Baltasis
nuomininkas pakelia namo klasę ir kainą“, - šypsosi Antonas.
Čongčinge tokių statistų gal šimtas: ukrainiečiai, rusai, anglai,
prancūzai, amerikiečiai. Nei grožis, nei figūra nesvarbu, svarbiau
sia - balta oda. Vienas Antono kolega prancūzas atliko penkiolika
įvairių vaidmenų: buvo Kalėdų Senelis, paprašytas apsimetė inžinie
riumi, net okulistu, nes naujos klinikos direktorius norėjo pasigirti
pacientams, kad pas jį dirba baltieji specialistai. Tąkart statistų buvo
keli, ir direktorius juos mokė: „Pabendraukite su pacientais, pabarš
kinkite instrumentais. Tik žiūrėkite, nieko nesugadinkite.“ Pran
cūzai „okulistai“ su kinais kalbėjo prancūziškai. Kinai tik ausimis
karpė. Ypač didelį pasisekimą turi aukštaūgiai statistai. 190 cm vy
ras kinams - tarsi milžinas Galijotas. Vienam tokiam milžinui buvo
liepta šokti prieš publiką su itin siauromis maudymosi trumpikėmis.
Statistai užsakymų gauna priklausomai nuo sėkmės, gyvena
dažniausiai nešildomuose kambariuose kur nors bendrabutyje, o
atlyginimas priklauso nuo tautos ir rasės. Afrikietis Landri Toali
pasakoja: „Atvažiavau apsirengęs įprastai: marškiniai, džinsai. Lie
pė nusirengti, nusiauti, apsisiausti leopardo kailiu ir mušti būgną.
Kinai buvo laimingi, fotografavo nesustodami.“
Čongčingo provincija (plotas panašus kaip Lietuvos) nuo Ra
miojo vandenyno pakrantės nutolusi 1700 km ir net šiais laikais
tarsi atskirta nuo pasaulio. Gyventojai ten daug ko nematę, gyve
na susigrūdę, o žmonių - 32 milijonai. Vienintelis jiems pažįstamas
tamsiaodis - Amerikos prezidentas Barakas Obama. Čongčingo
89 Balta oda dar brangi

provincija atspindi visą dabarties Kiniją. Pekino valdžia supranta,
kad būtina pristabdyti beprotišką pajūrio miestų Šanchajaus, Kan
tono ir kitų augimą, nes jie dūsta ir lūžta nuo savo pačių svorio (Pe
kine dar blogiau). Ėmė stumti pramonę į vakarus ir centrą. Dėl to
Čongčinge pramonė auga po 2 proc. - ne per metus, o per mėnesį!
Per metus būtų 24 proc. Čia pagaminamas kas ketvirtas nešiojama
sis kompiuteris pasaulyje. Miestas auga taip, kad nebuvęs jame porą
mėnesių grįžęs gali nebepažinti. Į provincijos sostinę plūsta nelabai
raštingi valstiečiai iš tolimų kaimų ir suaugę jų vaikai. Manoma, kad
per dešimtmetį miestuose žmonių padaugės dar dešimčia milijonų.
Pekino politika nekvaila. Iš eksporto nieko gera nesitikima (už
sienyje kinų prekės jau atsibodo), tad manoma, jog Kinija dabar turi
gaminti pati sau. Tik reikia, kad savi turėtų pinigų savo gaminiams
pirkti. Valdžia nori matyti kinus pasiturinčius ir apgyvendinti mies
tuose. Dėl to dosniai dalija kreditus namų statybos firmoms, bankai
irgi noriai duoda, nes nori uždirbti. Aplink miestus dešimt kilome
trų žemės užklojama asfaltu ir betonu ir statomi standartiniai dau
giabučiai.
Kaip apeinant konkurentą prisivilioti nuomininką ir išpešti
naudingą nuomos sutartį? Yra vienas būdas, jis galioja visoje Kini
joje, ypač Čongčinge, kur dauguma gyventojų - vakarykščiai kai
miečiai. Triukas toks: išnuomok vieną butą europiečiui, baltajam.
Didelio namų bloko savininkas, pasigavęs klientą europietį, sutar
tyje įrašo, kad baltasis du kartus per dieną turi išeiti pasivaikščioti
tame kvartale. Didžiulė statybos reikmenų parduotuvė ieško euro
piečių moterų, kurios tik su bikiniais pardavinėtų laką ir plyteles.
Stebėtis nėra ko - daug kinų niekada nėra matę baltojo, o centrinėse
ir vakarinėse srityse iš viso nelabai žino, kas tai per padarai.
Beje, toks jaunimo verslas eina į pabaigą. Policija reikalauja pa
rodyti darbo vizą, o ji išduodama labai sunkiai. Ir mokesčius reikia
mokėti. Pričiupę vieną jauną amerikietį, pasodino į kalėjimą ir dar
skyrė pusantro tūkstančio dolerių baudą.
PASAULIO PULSAS
Nauja didžioji valstybė
M Ū S Ų PAŠONĖJE AUGA NAUJA DIDŽIOJI VALSTYBĖ -

Turkija. Tai simpatiška ir įdomi šalis.
Pasaulis keičiasi labai sparčiai, ir mūsų supratimas apie kokią
nors valstybę, tautą, reiškinį greit pasensta, net apsijuokti galime.
Buvau Briuselyje, NATO štabe. Turėjau susirasti pulkininką, atsa
kingą už karinių transporto lėktuvų skrydžius į Afganistaną. Iš pa
vardės supratau, kad tai turkas. Normalu, juk Turkija - NATO narė.
Įžengiu į nurodytą kabinetą, sėdi trys jauni elegantiški vyrai, visų
uniformos panašios, dairausi, kuris iš jų turkas, ir negaliu atspėti.
Kai pasakiau, ko ieškau, vienas iš vyrų pakvietė sėstis ir, supratęs
mano sutrikimą, šypsodamasis (matyt, ne pirmą kartą taip atsitin
ka) sako: „Turbūt tikėjotės pamatyti storulį su riestais iki ausų ūsais
ir ilga kaip koja pypke dantyse?“ Teko, irgi su šypsena, prisipažinti,
kad panašiai ir maniau. Paskui drauge papietavome, matėmės dar
kelis kartus, ir štai kas: vakarietiškesnio, sąmojingesnio, įžvalgesnio
žmogaus turbūt nesu sutikęs. Ir jo anglų kalba buvo tobula.
Taigi Turkija keičiasi sparčiai, beveik kaip Kinija, o mums ji ne
mažiau svarbi, nes yra kaimynė, iki Stambulo - vos trys valandos
kelio lėktuvu, panašiai kaip autobusu važiuotum iš Vilniaus į Klai
pėdą. Mes netgi sugebėjome pakariauti su turkais - ir Vytauto, ir
bendros su Lenkija valstybės laikais. Ir laimėjome!
Dabar Turkija daugeliu požiūriu lenkia visas Europos šalis. Jos
ūkis - vienas iš sparčiausiai augančių pasaulyje. Kai visą Europą
kaustė krizė ir sąstingis, kai bendrasis vidaus produktas (BVP) augo
vos 1-1,5 proc. per metus, o kartais ne augdavo, bet smukdavo, Turki-
91
jos BVP nuolat augo 4-5 proc. Per dešimt pastarųjų metų kiekvieno
gyventojo pajamos vidutiniškai padidėjo trigubai - nuo 3000 dole
rių per metus iki 10 000. Iki Europos vidurkio jiems dar toli, bet žy
giavimo greitis įspūdingas. Turkija dabar yra septynioliktoje vietoje
pasaulyje ir patenka į didžiųjų valstybių dvidešimtuką.
Azija garsėja kaip korumpuota kyšininkų šalis, darbdaviai dalį
algų darbuotojams moka vokeliuose, darbuotojai dalį pinigų grąži
na darbdaviui, ir taip nuo amžių amžinųjų (ir mes iš jų išmokome
taip elgtis). Turkija dar visai neseniai buvo sultonų ir jų vietininkų
valdoma valstybė, bet, „Transparency International“ duomenimis,
labai pasikeitė, pagal sąžiningumą neseniai įkopė į 36 vietą iš 147 ir
aplenkė Lietuvą bei Slovakiją.
Turkijoje 72 milijonai gyventojų, pagal žmonių skaičių trečia ša
lis Europoje, bet pusė jos gyventojų jaunesni nei trisdešimties. Gal
būt dėl to jiems taip gerai sekasi elektroninio ryšio srityje: užima
13 vietą pasaulyje, 35 milijonai tuo ryšiu naudojasi, pagal feisbuko
paplitimą užima 7 vietą pasaulyje.
Turgūs Turkijoje gyvuoja iki šiol, jie spalvingi, triukšmingi, kai
kuriuose prekiaujama auksu ir deimantais, bet žmonės pamilo ir
kredito korteles, jomis naudojasi 60 proc. gyventojų (daugiau nei
vidutiniškai Europoje).
Turkija balansuoja tarp Europos ir Azijos. Tarkim, Vakaruose
išleisti žaidimai tenykščiam jaunimui nelabai patinka, tad vienos
turkų firmos sukurtame žaidime „Happy Farm“ („Laiminga ferma“)
nėra nei kiaulių, nei vyno rūsių, kaubojai negeria alkoholio, moterys
dėvi hidžabus. Kitaip tariant, sukurta įprasta musulmonui aplinka.
Žaidimas paplito ne tik Turkijoje, bet ir arabų, apskritai visame mu
sulmonų pasaulyje, nuūžė kaip gaisras per išdžiūvusią savaną.
Be abejo, ne elektroniniai žaidimai pakėlė Turkijos ekonomiką.
Turkai gamina automobilius, traktorius, stato laivus (turi 70 laivų
statyklų, suprojektuotos dar 56). Plėtojama kalnakasybos pramonė,
tik naftos nėra. Dauguma pasaulio aviakompanijų dejuoja dėl nuos
tolių, o nacionalinė „Turkish Airlines“ klesti. Stambulo pakraštyje
92 PASAULIO PULSAS
jau statomas didžiausias pasaulyje oro uostas, kainuos 7 milijardus
dolerių.
Politinis Turkijos veidas labai savotiškas. Ilgus šimtmečius Tur
kų (Osmanų) imperija buvo viena didžiausių ir galingiausių pasau
lio valstybių - driekėsi nuo Afganistano, ėjo per Balkanų pusiasalį,
Šiaurės Afriką iki Atlanto. Sustabarėjusi, kiaurai supuvusi. Pirma
jame pasauliniame kare kariavo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos
pusėje - ir pralaimėjo. Imperijoms pavojinga pralaimėti karus (pri
siminkime, kas dėdavosi Rusijoje po kiekvieno jos pralaimėjimo,
taip pat ir Afganistane). Prieš turkus sukilo pavergti arabai, slavai,
graikai, armėnai (turkai vykdė baisų genocidą, nužudė apie pusan
tro milijono armėnų; tik nereikia užmiršti, jog tai buvo sultonų Tur
kija). Osmanų imperija byrėjo ir merdėjo. Jaunas gabus karininkas
Mustafa Kemalis (Mustafa Kernai Atatūrk) su būriu karių nuvertė
sultoną ir 1923-iaisiais paskelbė šalį respublika. Na, ir ėmė šluoti
imperijos liekanas, darė viską, kad šalis taptų vakarietiška. Net raš
menis pakeitė, vietoje arabiškų mezginių įvedė lotynišką raidyną,
subūrė parlamentą, sukūrė vakarietišką administracijos struktūrą.
Islamui uždraudė kištis į valstybės reikalus, dėstyti islamą moky
klose. Negana to, buvo nutarta: jei kokia nors religinė partija pateks
į valdžią, Turkijos kariuomenė ne tik turi teisę ją nuversti jėga, bet
tiesiog privalo tai padaryti. Tai įrašyta Konstitucijoje ir vykdoma.
Armija nušlavė proislamiškas vyriausybes i960 m., 1971 m., 1980 m.
ir 1997-aisiais. Privertė pakeisti programą ir tik tada leido grįžti į
valdžią.
Turkijos žmonės darbštūs, sąžiningi (išimčių yra, bet mažiau
nei kitur), tad nėra ko stebėtis, kad šalis kyla kaip ant mielių. Jos
kaimynai ėmė įtarinėti, esą Turkija svajoja atkurti buvusią impe
riją, bet šalis niekada nebebus kaip sultonų laikais. Ji žaibiškai pa
sinaudojo Sovietų Sąjungos subyrėjimu, drauge su vakarietiškomis
firmomis skubiai pastatė naftotiekį iš Azerbaidžano iki savo uosto
Džeichano Viduržemio jūroje. Suleido šaknis jai giminingose, tiur
kų (ne turkų!) kalba kalbančiose buvusiose sovietų respublikose
93 Nauja didžioji valstybė

Azerbaidžane, Kazachstane, Turkmėnistane, Kirgizstane, Uzbekis
tane, Baškirijoje, Tatarstane, Čiuvašijoje, Jakutijoje, Kabardoje-Bal-
karijoje, Karačiajų Čerkesijoje, Chakasijoje, Tuvoje (iš viso buvusioje
Sovietų Sąjungoje tiurkų kalbomis kalba 30 tautų). Įsišaknijo ir
buvusiose Jugoslavijos respublikose, ypač ten, kur paplitęs islamas.
Bosnijos sostinėje Sarajeve Turkija įsteigė du universitetus, dėstoma
angliškai, programa vakarietiška, pusė studentų - bosniai, kiti -
jauni turkai. Baigę mokslus jie eina dirbti į turkų bankus ir verslo
organizacijas, pasklidusias po visus Balkanus, taip pat Bulgarijoje
ir Serbijoje, nors tos dvi šalys nėra labai draugiškos turkams. Pri
minsiu, kad visas Balkanų pusiasalis ilgus amžius buvo Turkijos val
džioje. Ir nieko, jau užmiršta, netgi turkiškos melodijos jau skamba
jų klubuose. Rumunams ir gruzinams, jau nekalbu apie tiurkų gen
ties pusbrolius, traukos centru tampa ne Paryžius ar Londonas, o
Stambulas.
Vakarų politikai visa tai vadina „švelniu turkišku imperializ
mu“. Ar gali būti kitaip? Turkija vis dar trypčioja Europos Sąjungos
prieškambaryje laukdama, kada bus įleista vidun. Kai prireikia ka
rinės pagalbos, turkai reikalingi, o jei ne, Europa riečia prieš juos
nosį. Ypač Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija. Na, jas galima
suprasti, pačios turi daug mahometonų ir pietiečių. Be to, Turkijoje
nelabai gerai su žmogaus teisėmis, 76 žurnalistai sėdi kalėjimuose.
Europos Teismas priėmė 1600 nutarčių dėl žmogaus teisių pažeidi
mų Turkijoje.
Šalis stengėsi daryti viską, ko buvo reikalaujama: nesivaidijo su
graikais, nepūtė konflikto Kipre, kur dalis gyventojų kalba turkiš
kai, bandė su armėnais susitaikyti, sąžiningai kovoja su saviškiais
islamistais radikalais, bet iš Europos gavo tik antausį - graikiškai
kalbanti Kipro dalis buvo priimta į ES, o turkiškoji - ne. Po dešimties
metų Turkija suprato, kad laukti nėra prasmės, ir ėmė kurti vadina
mąją apskritį. Ir gan sėkmingai. Tačiau viena jos votis tebepūliuo-
ja - kurdai, sudarantys 13 proc. šalies gyventojų. Jie kalniečiai, kieti
kaip akmenukai. Turkija bandė kurdų nepripažinti, vadino „kalnų
94 PASAULIO PULSAS
turkais“, uždraudė jų spaudą, net kalbėti kurdiškai bandė drausti.
Nieko neišėjo. Karas su kurdais tęsėsi 30 metų, buvo žiaurus, nusi
nešė keliasdešimt tūkstančių gyvybių. Kartais persikeldavo į Turki
jos miestus.
Turkijoje man patikdavo važinėti paprastais keleiviniais auto
busais su persėdimais. Ir kiekviename autobuse būtinai važiuodavo
apsauga - vienas ginkluotas karys arba du. Turkams pavyko sugauti
vieną iš svarbiausių kurdų vadų - Abdulą Edžalaną (Abdullah Oca-
lan). Tikrai buvo teroristas. Jį nuteisė myriop, paskui pakeitė įkali
nimu iki gyvos galvos. Visų nuostabai, per vienus kurdų Naujuosius
metus jį aplankė tuometis ministras pirmininkas Redžepas Erdo-
ganas (Recep Tayyip Erdogan). Ilgai kalbėjosi. Dar iki to pokalbio
buvo duota laisvė kurdų mokykloms, spaudai, radijui, televizijai. Po
susitikimo Edžalanas pasiūlė susitaikyti. Nes kurdai nesiekia nepri
klausomybės, juos tenkina autonomija. Jei Turkija užgesins karo su
kurdais liepsną, pašoks į viršų taip, kad visus nustebins.
Nauja didžioji valstybė

Be meilės gimusi (Kosovas)
KAI JUGOSLAVIJOJE VYKO P I L I E T I N I S K ARA S , Žl -

niasklaidoje nuolat skambėjo Kosovo vardas. Tada tai buvo pietinė
Serbijos provincija, serbiška ir istoriškai, ir pavadinimas serbiškas,
bet gyventojų daugumą sudarė albanai, mat kaimyninė Albanija vi
sai šalia. Tačiau albanai - ne slavai, jie iš kito raugo, be to, musul
monai. Dar vienas dalykas: jų dauguma Kosove susidarė šiek tiek
dirbtinai. Tiesa, į kaimynų žemę albanai tyliai kėlėsi jau nuo seno,
tačiau kai valdžia Belgrade atiteko prezidentui Slobodanui Miloše
vičiui ir visa šalis drebėjo nuo pat pamatų (nestabili buvo ir Miloše
vičiaus padėtis), jis, nesugalvodamas nieko geresnio, plačiai atvėrė
Kosovo vartus albanams tikėdamasis jų paramos. Paramą gavo, ir
didesnę negu tikėjosi - albanai tapo dauguma. Serbų liko tik sos
tinėje Prištinoje, keliuose kaimeliuose ir stačiatikių vienuolynuose.
Broliukai vienuoliai apsiginklavo automatais, kulkosvaidžiais ir mi
nosvaidžiais, ir tarp tų dviejų tautų prasidėjo nepaprastai žiaurus
karas. Albanų buvo aiški dauguma, bet serbai nesutiko nusileisti
rėkdami, kad čia nuo amžių - jų žemė. Serbus palaikė Rusija, alba
nus - Amerika ir NATO. Vakarai bombardavo serbų sostinę Belgra
dą, serbų pozicijas Kosove. Buvo matyti, jog karas greitai nesibaigs,
veikiau netgi plėsis. Vakarai nutarė problemą išspręsti vienu kir
čiu - suteikti Kosovui nepriklausomybę. Taip Europoje gimė nauja
valstybė.
Kai mūšiai liovėsi, Kosovą visi pamiršo.
Kaip ta dirbtinai sukurta respublika, vaikas, pradėtas be meilės,
gyvena dabar?
96 PASAULIO PULSAS
Tenka pripažinti, kad eksperimentas nepavyko. Pasirodo, „įsteig
ti“ valstybę ne taip lengva. Reikia šaknų, didžiavimosi praeitimi,
garsių pirmtakų, kurių vardais norisi pavadinti savo vaikus. Visa
tai rimtos sudėtinės dalys, be jų nebus valstybės. Kosovo nepriklau
somybė paskelbta 2008-aisiais, bet iki šiol šalis neturi tikros de
mokratiškai išrinktos vyriausybės. Valdžią gavo buvę partizanai ir
pogrindinės antiserbiškos organizacijos KIA (Kosovo išlaisvinimo
armijos) aktyvistai, daugiausia nelabai išsilavinę žmonės, be patir
ties. Negana to, KIA susidėjo su mafija, sava ir Albanijos, nes reikėjo
pinigų, ginklų, žmonių, gebančių nukauti priešą ne tik kovoje, bet ir
iš pasalų. Tos dvi jėgos suaugo kaip Siamo dvyniai ir atskirti jų jau
neįmanoma. Visi žino, kad vyriausybė globoja mafiją, o mafija saugo
vyriausybę. Kosove beveik laisvai gaminami narkotikai - ir sau, ir
eksportui. Prekiaujama žmonėmis ir organais; pikti liežuviai plaka,
esą tai vyriausybės darbeliai.
Vėliavą Kosovo Respublikai išrinko Amerikos ambasadorius. Sa
vų pinigų šalis neturi (nepavyko susitarti, kokie turėtų būti), cirku
liuoja eurai, nors Europos Sąjungai Kosovas nepriklauso.
Vis dėlto porą didvyrių Kosovas turi. Įvažiavusius į sostinę Priš-
tiną atvykėlius pasitinka buvusio JAV prezidento Bilo Klintono (Bill
Clinton) statula. Neaišku, ar taip sumanyta, ar skulptoriui netyčia iš
ėjo, bet Klintono veide - atsiprašančio žmogaus šypsena, lyg sakytų:
„Ką padarysi, taip išėjo.“ Ir vis tiek kosoviečiai jo vardu pavadino bul
varą. Juk Klintonas organizavo NATO akciją Serbijoje. Po jo į Baltuo
sius rūmus atėjęs Džordžas Bušas (George Bush) garantavo kraštui
nepriklausomybę, todėl Prištinoje irgi turi savo vardu pavadintą alėją.
Kosovo Respublikoje - didžiausias Europoje nedarbas, 50 proc.
Daug pramonės tame krašte niekada nebuvo, bet ir turėtoji sunai
kinta, gamyklos, ypač naftos perdirbimo įmonės, kadaise pagrin
dinis verslas, subombarduotos. Ne, naftos Kosove nėra, gamtą
teršiančias gamyklas ten statė Serbija.
Kai darbo nėra, suprantama, kad jaunimas jo ieškodamas traukia
į Europą, kuri visai čia pat. Dabar ketvirtis Kosovo piliečių gyvena
97 Be meilės gimusi (Kosovas)

ir dirba užsienyje. Prastos Kosovo gatvės ir keliai per šventes dūsta
nuo automobilių su Vokietijos arba Šveicarijos valstybiniais nume
riais, kuriais namo trumpam parvažiuoja saviškiai. Grūstis tokia,
kad dažnai važiuojama ne tik dešiniąja, bet ir kairiąja kelio puse.
Iš šalies žvelgiant atrodo, kad Kosovas atsigavo. Visur vyksta
statybos, dygsta dviejų, trijų aukštų nuosavi namai - tai emigrantai
ruošia sau lizdus senatvei.
Dar viena krašto ypatybė: labai daug vaikų. Gana tvarkingi, val
go ledus arba graužia kukurūzų burbuoles. Kosovas - ne tik nau
jausia Europos valstybė, bet ir jauniausia. Pusė šalies gyventojų
jaunesni nei 25-erių. Gal kai suaugs ir subręs, sugalvos, kaip geriau
tvarkytis savo respublikoje?
PASAULIO PULSAS
Moldova, prikalta prie kryžiaus
1918 METAI S MOLDOVA, DAR VI SAI J A U N U T Ė RES-

publika, vos prieš tris mėnesius nusimetusi carizmo jungą, pajuto,
kad niekaip neišsilaikys viena, ir prisijungė prie Rumunijos (tiesa, ru
munai energingai jiems padėjo ir ne visai sąžiningais būdais). Mat ru
munai ir moldavai pagal kilmę - giminės, ir jų kalba iš esmės ta pati.
106-271 m. teritorija, kurioje gyveno dakų gentys, buvo Romos
provincijos Dakijos dalis (Dakija - istorinė sritis, maždaug sutampa
su dabartine Rumunija ir Moldova). Teritoriją saugoję Romos legio
nieriai čia įsitaisė gerai ir laikui bėgant susiliejo su vietiniais. Taip
gimė nauja tauta - rumunai (jei įsiklausysite, suprasite, kad tai žo
dis „romėnai“, tik pasakytas tarmiškai).
Ta žemė buvo grobstoma daugybę kartų, nes per ją ėjo pato
giausiais kelias iš pietvakarių Europos į Ukrainą bei Rusiją (ir
atvirkščiai). Vaikščiojo tuo keliu įvairūs grobikai: turkai, vengrai su
austrais, vokiečiai, Rusijos žmonės. Vėliau teritorija buvo padalyta
į dvi pagrindines dalis - Rumuniją (su dideliu vokiečių ir kitų ma
žumų intarpu) ir Moldaviją (su didelėmis rusų, ukrainiečių ir tur
kų mažumomis). Kurį laiką abi tos dalys buvo susijungusios į vieną
valstybę, paskui išsiskyrė.
1991 m. Moldovos Nepriklausomybės deklaracija skelbė, kad
valstybinė šalies kalba - rumunų. 1994 m. šalies Konstitucijoje buvo
parašyta, jog valstybinė kalba - moldavų, abėcėlė - lotyniška (nebe
kirilica, kaip buvo caro ir sovietų laikais). 2013-aisiais Konstitucinis
Teismas priėmė nutarimą: Nepriklausomybės deklaracija yra pirmi
nis dokumentas ir šalies valstybinė kalba - rumunų.
99
Dabar Moldovoje pradeda skambėti balsai, esą reikia jungtis su
Rumunija, nes toliau taip gyventi nebegalima. Šalis išvogta, 2014-ai-
siais iš trijų bankų buvo išneštas ir sukrautas į privačias sąskaitas
užsienio bankuose vienas milijardas dolerių. Toji „šimtmečio apga
vystė“ privertė padidinti mokesčius, bet gelbėjo mažai - valstybė
ritasi į bedugnę. 2015 m. opozicijos šalininkai, protestuodami prieš
korupciją, Kišiniovo aikštėje įsirengė nuolatinę „Orumo ir teisingu
mo“ palapinių stovyklą.
Apžvalgininkų nuomone, prievartos išvengti bus sunku. Kol kas
grumtynės vyksta valdžioje. Į premjero postą veržėsi Vladimiras
Plahotniukas (Vladimir Plahotniuc), didžiausias Moldovos versli
ninkas, bet prezidentas jo nepatvirtino pareiškęs „turįs abejonių dėl
jo padorumo“. Tada Plahotniukas į premjerus prakišo artimą ben
dradarbį Pavelą Filipą (Pavel Filip). Vienas jo ir Plahotniuko sėbras
buvo apkaltintas surinkęs 260 milijonų dolerių kyšių ir suimtas. Kai
parlamente buvo balsuojama už Filipą, minia įsiveržė į pastatą ir
bandė sustabdyti balsavimą, bet policijos buvo atstumta. Opozicija
reikalauja naujų rinkimų.
Vakarų diplomatai prisibijo, kad žmonės, kuriems nusibodo
skurdas ir netvarka, gali nubalsuoti už prorusiškas partijas. Tada
šalis, kuri jau turi bendradarbiavimo su Europos Sąjunga sutartį,
pateks Rusijos įtakon. Moldavai piktinasi Vakarų spaudos, matan
čios tik mūšį tarp prorusiškų ir provakarietiškų jėgų, vienpusišku
mu. Jie sako: „Europos reikalai mūsų nedomina. Mums tiesiog iki
gyvo kaulo įgriso pjautynės tarp mūsų valdančiųjų.“
Per 2015-ųjų birželį vykusius rinkimus proeuropietiškos partijos
pelnė 51 proc. balsų, prorusiškos - apie 36 proc. (likę balsai atiteko
nepriklausomoms partijoms). Socialistų partijos plakatuose buvo
Putino portretai. Kitos prorusiška laikomos partijos „Mūsų partija“
lyderis Renatas Usatyj (Renato Usatii) turi savo verslą Rusijoje. Jis
skelbia esąs ne už rusus, o už Moldovą, ir kad atėjęs į valdžią sutar
ties su Europos Sąjunga nenutrauks.
100 PASAULIO PULSAS

Kol vyksta bankų auditas, Moldova negauna jokio finansavimo
įš užsienio, nors pinigų labai reikia. Jeigu paaiškės, kad iš bankų
pavogta daugiau negu nustatyta, Moldovoje gali įvykti sprogimas.
Be bankų problemos ir godžių oligarchų, Moldova turi ir kitų
problemų, kurios savaime neišnyks. Gagaūzijos (tai autonominė sri
tis šalies pietuose, turinti savo valdžią; gagaūzai - stačiatikiai) vado
vai niekada neslėpė savo simpatijų Maskvai, o su Kišiniovu nelabai
leidžiasi į kalbas.
Kitas skaudulys - Padniestrė, esanti kairiajame Dniestro krante.
Sovietmečiu Padniestrė priklausė Moldavijos SSR. Kitaip nei rumu
niškai kalbančioje Moldovoje, čia daugiausia buvo kalbama rusiškai.
2004 m. surašymo duomenimis, moldavų gyveno 31 proc., rusų -
29 proc., ukrainiečių - 28 proc. Teritorijos, save vadinančios „Mol
davijos socialistine respublika“, sostinė - Tiraspolis. (Kai 1792 m.
Rusijos imperija išsiplėtė iki Dniestro upės, karvedys Aleksandras
Suvorovas vienos totorių gyvenvietės vietoje pastatė Tiraspolio tvir
tovę - įtvirtinimą vakarinėms imperijos sienoms ginti.)
Padniestrėje dislokuota apie 1,2 tūkstančio Rusijos karių. Be to,
ten yra vienas didžiausių Europoje šaudmenų ir kitokios amunicijos
sandėlių (sovietmečio palikimas). Kadaise ginklai kaupti ruošiantis
žygiui į Vakarus, o dabar juos globoja Rusija. Yra likę tokių aviacijos
bombų, torpedų, artilerijos sviedinių, kurių nevalia pajudinti iš vie
tos, kitaip sprogs. Padniestrėje apskritai daug sovietinių reliktų, ten
iki šiol gyva Sovietų Sąjungos dvasia.
Moldova, prikalta prie kryžiaus

Machno
XX A. P I R M A M E D E Š I MT ME T Y J E J MAS K V O S B u
tyrkų kalėjimą buvo pasodintas niekuo neypatingas bernas iš pie
tų Ukrainos kaimo smagiu pavadinimu Guliaipolė. Vaikinui, vardu
Nestoras, pavarde Machno, buvo 21-eri: nedidukas, augęs skurde be
tėvo, niūraus veido, ilgais plaukais. Butyrkose atsidūrė nuteistas iki
gyvos galvos, nes nužudė policmeisterį. Kitaip tariant, rimtas nu
sikaltėlis. Tačiau Butyrkose Machno pateko tarp revoliucionierių,
mat kalėjime buvo pūdomi ir plėšikai, ir bolševikai (tarp jų revo
liucionierius Feliksas Dzeržinskis, poetas Vladimiras Majakovskis,
rašytojas įsakas Babelis). Kameroje Machno susipažino su anarchis
tu Piotru Aršinovu, vėliau susižavėjo tiesmukomis ir paprastomis
garsiųjų anarchistų Michailo Bakunino ir Piotro Kropotkino idėjo
mis. Jos buvo jam artimos, nes puikiai derėjo su puslaukinių kazokų
bendrijų gyvenimo būdu, nežabotu laisvės kultu.
Kalėjime Machno buvo aktyvus protestuotojas, dėl to dažnai
atsidurdavo karceryje. Susirgo džiova ir būtų miręs, bet išgelbėjo
prasidėjusi 1917-ųjų Vasario revoliucija. Aleksandro Kerenskio vy
riausybė, irgi nelabai skyrusi vagis nuo anarchistų ir bolševikų, pa
leido visus iš kalėjimo. Machno grįžo į savo Guliaipolę, surinko būrį
bendraminčių ir ėmė deginti dvarus, pasiturinčių ūkininkų, žydų
namus. Klasta užpuolė policijos nuovadą, išžudė policininkus ir jų
šeimas, pagrobė ginklus, arklius, uniformas. Persirengę jo žmonės
įsiveržė į vietinės aristokratijos pokylį ir visus išžudė. Paskui sude
gino porą šimtų dvarų.
Žinia apie „liaudies keršytoją“ nuskambėjo plačiai. Prie Machno
būrio dėjosi kiti vietos maištininkai. Ginklų netrūko, nes Ukrainą
102 PASAULIO PULSAS

okupavę vokiečiai ir austrai traukdamiesi paliko ginklų ir amuni
cijos pilnus sandėlius. Machno jau galėjo organizuoti armiją su ka
valerijos ir kulkosvaidininkų kuopomis. Ukrainiečių nacionalistų
vadas Simonas Petliūra pasiūlė jam sudaryti sąjungą. Pirmą kartą
per 300 metų Ukrainai atsirado proga išsivaduoti. Ir būtų pavykę,
nes Rusija byrėjo kaip varškė, Lenino valdžia nesiekė toliau Maskvos
ir Piterio (Sankt Peterburgo). Tačiau Machno liko ištikimas kalėji
me gautoms pamokoms. Žinojo, kad Petliūros armijoje yra raštingų
žmonių, vadinasi, jie sieks valdžios, o valdžia, apskritai valstybė Ne-
storui Machno buvo kaip peilis po kaklu. Machno atmetė pasiūlymą
ir ėmė kurti anarchistinę - laisvą - bendruomenę kaip aukščiausią
socialinės lygybės formą.
Buvo primityvus, bet suktas. Vieną ankstyvą rytą į Jekaterinos-
lavo (dabar Dnepras, sovietmečiu Dnepropetrovskas) stotį atvažia
vo traukinys, vežiojantis fabrikų darbininkus, bet iš vagonų pasipylė
ne darbininkai, o iki dantų ginkluoti machnoviečiai. Tuoj užgrobė
tiltą, jungiantį dvi miesto dalis, ir centrą. Kitus miestus irgi ėmė
klasta. Važiuodavo tarsi į turgų - vežimais, prikrautais bulvių ir ko
pūstų. Atvykę išsitraukdavo ginklus ir imdavo siautėti. Jeigu nepa
vykdavo, išsisklaidydavo ir grįždavo į savo sodybas.
Didžiulės lygumos - tai, kas dabar vadinama Donbasu, - tapo
Machno karalija. Ir tada jis pabandė įgyvendinti anarchistinę sva
jonę: užimtuose kaimuose ir miestukuose kūrė vietos savivaldybes,
mėgino įgyvendinti natūrinius mainus be pinigų, nes pinigai, anot
jo, viso blogio šaknis, jų sukaupusieji lipa kitiems ant sprando. De
ja, reforma nepasisekė. Darbininkai norėjo gauti atlyginimus, apsi
keitimas prekėmis be pinigų tapo komedija. Kaip stalius atsilygins
batsiuviui už batus? Įstatys jam langus? O jeigu batsiuviui langų ne
reikia? Kaip geležinkelininkui imti atlyginimą natūra iš dainininko,
jeigu dainininkas nieko kito neturi, tik gražų balsą? Pinigai buvo
uždrausti, bet paaiškėjo, kad be jų neįmanoma išsiversti. Skirtin
gai nuo kitų pretendentų į valdžią imperijoje, machnoviečiai savo
pinigų nespausdino. Jeigu kitaip neišeina, nutarė jie, tegul kursuo-
103 Machno
ja visi pinigai: Petliūros grivinos, caro rubliai, kerenkos, raudonųjų
rubliai, vokiškos markės. „Ir kodėl žmonės skundžiasi, kad nėra pi
nigų? - stebėjosi vienas karinės Machno tarybos narys. - juk ban
knotų tiek daug ir įvairių!“
Karinėje sferoje anarchistams sekėsi geriau. Susitarė su bolševi
kais, tik susitarimą suprato skirtingai. Machno manė, jog tai trum
palaikė sutartis dėl bendrų veiksmų prieš baltagvardiečių generolą
Antoną Denikiną. Raudonųjų planas buvo kitoks: leisti, kad Mach
no būriai nukraujuotų kovose su baltaisiais, paskui juos suimti, va
dus sušaudyti.
Vykdyti plano šarvuotu traukiniu atvyko Klimentas Vorošilo-
vas, paskui net pats Levas Trockis. Machno įsiveržė į Denikino už
nugarį ir atkirto jo armiją nuo Juodosios jūros uostų, per kuriuos
baltagvardiečių generolas gaudavo didžiulę Antantės valstybių pa
ramą ginklais, amunicija, maistu, auksu. Taip buvo sustabdytas jo
žygis į Maskvą. Tame kelyje Leninas neturėjo nieko, ką galėtų pa
siųsti prieš baltuosius. Vakaruose bolševikų vado Semiono Budiono
raitelius sumušė lenkai, Archangelską buvo užėmę britai drauge su
rusų baltaisiais. Raudonarmiečių vado Vasilijaus Čiapajevo divizija
Uralo priekalnėse nebuvo tokia galinga, kaip vaizduoja kino filmai.
Ideologiškai, viršilos vadovaujama, ji buvo artimesnė Machno negu
Leninui, bet bolševikų komisaras Dmitrijus Furmanovas neleido jai
nueiti kitu keliu.
Karas pietryčių Ukrainoje tais metais buvo labai permainingas.
Machno sugebėjo dar kartą užimti Jekaterinoslavą, Aleksandrovs-
ką ir Mariupolį. Jo būriai buvo pagrindinis baltagvardiečių priešas.
Vėliau generolas Denikinas pareiškė: „Machno maištas visiškai de
zorganizavo mūsų užnugarį, kritišku momentu sulėtino žygį į Mas
kvą.“Tai leido bolševikams atsigauti, organizuoti gynybą ir galų gale
sumušti Denikino armiją. Tačiau machnoviečiai Leninui buvo nė
kiek ne mažesnis priešas negu Denikinas, populiarus liaudies did
vyris iš neturtingųjų, be to, gerai ginkluotas. Oficialiai raudonieji
jį irgi sveikino, bet CK (Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su
104 PASAULIO PULSAS

kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos) paty
liukais pradėjo naikinti Machno armiją. Jai padėjo šiltinė, kuria bu
vo susirgęs ir pats Machno. Tiesa, jo būrių prireikė dar kartą. Buvo
liautasi juos persekioti, duota daugiau ginklų ir Machno pasiųstas
prieš generolą Vrangelį. Stojo į kovą pusantro tūkstančio žmonių,
į Guliaipolę grįžo tik 250. Kitus, po to, kai Raudonoji armija užė
mė Sevastopolį, suėmė ir sušaudė. Pats Machno, sužeistas ir ligo
tas, pasitraukė į Rumuniją, ta perdavė jį Lenkijai. Varšuva atsisakė
jį perduoti Maskvai, teisė, o po dvejų metų leido išvažiuoti. Machno
apsistojo Paryžiuje, gyveno iš nerangių rašinėlių į kairiųjų spaudą,
iš Ispanijos anarchistų paramos. Dirbo staliumi Paryžiaus operoje.
Gėrė. Mirė 1934-aisiais. Palaidotas Per Lašezo kapinėse.
Užėmę Prancūziją vokiečiai jo našlę ir dukterį išvežė darbams
į Vokietiją. Pasibaigus karui, NKVD jas surado ir nuteisė aštuone-
riems metams.
Ši istorija panaši į šiuos laikus štai kuo: kai rusakalbiai ukrai
niečiai pakėlė maištą prieš Kijevo Maidaną ir sukūrė savo „respu
blikas“, iš pradžių Maskva jiems leido taip elgtis, bet paskui kelis
jų vadovus sušaudė stepėje, kiti pabėgo. Keli atsiklaupė ir maldavo,
kad rusai ir karinė GRU žvalgyba, kuri tą karą tvarko, jiems atleis
tų. Taip buvo ir su Machno: išgelbėjo bolševikus, o gyvenimą baigė
persekiojamas kaip žvėris.
Machno
Rusijos šiokiadieniai
RUSIJA - M Ū S Ų K A I M Y N Ė , T O K I A IR LIKS, N I E K U R
nesidėsi. Todėl privalome apie ją žinoti.
Rusai - viena iš talentingiausių pasaulio tautų. Ir nagingiausių.
Ir rašytojų turi puikių, ir dainos jų skambios, žodžiai gražūs. Tik su
valdžia nesiseka. Carai buvo labai įvairūs, retas - išmintingas. Gal
Petras I, nors ir jį ištikdavo tokie pasiutimo priepuoliai, kad kraujas
liedavosi upeliais. Nauda valstybei rūpėjo Jekaterinai, bet ji - vokietė.
Kaip ir visi jos palikuoniai, nors save vadino Romanovais. O XX am
žius - visai liūdnas.
Tačiau mums rūpi, kaip yra dabar. Žurnalas „The Economist“ ra
šo apie Londone įkurtą naują pramogą rusams - tiek atvažiavusiems
turistams, tiek ten apsigyvenusiems. Tokių daug, miestą jie pusiau
juokais jau vadina Londongradu. O pramoga paprasta: turistinis
autobusas be stogo vežioja turistus po Londono vietas, susijusias
su Rusija. Bet ne vien su jos istorija, su dabartimi irgi. Vladimiras
Ašurkovas, buvęs Maskvos banko „Alfa“vadybininkas, pasakoja per
mikrofoną apie ištaigingus butus, namus bei rūmus brangiausiame
rajone, priklausančius stambiems Maskvos vyriausybės tarnau
tojams, ministrams, valdytojams. Įvardija ir sumokėtas sumas: 10
milijonų dolerių, 16 milijonų. Už vieną butą! Iš „kuklių“ algų. Tokia
kelionė vadinasi „Kleptocracy Tours“ - „Ekskursija po vagių valdas“.
Labai egzotiška ir populiari.
Vladimiras Ašurkovas - Aleksejaus Navalno, bandančio kovoti
su Rusijos korupcija, sąjungininkas. Maskvoje jis buvo apkaltintas
antivyriausybine veikla, turėjo bėgti iš šalies. Didžiojoje Britanijoje
106 PASAULIO PULSAS

gavo politinį prieglobstį ir įsitraukė į vadinamosios „Rusijos vyriau
sybės emigracijoje“veiklą.
Didžiojoje Britanijoje daug emigrantų iš Rusijos. Iš istorinių
asmenybių žinomiausias prieglobsčio prašytojas - Maskvos kuni
gaikštis ir pirmasis Rusijos caras Ivanas Rūstusis. 1570-aisiais jis
parašė Anglijos karalienei Elžbietai I laišką klausdamas, ar ji pri
ims jį, jeigu Maskvoje padėtis taps itin pavojinga. Elžbieta I atsakė
priimsianti, tik jis pats turįs susimokėti už kelionę. Ivanas Rūstusis
neatvyko, bet Anglija suteikė prieglobstį daugeliui Rusijos emigran
tų. Tarp jų buvo vienas pirmųjų Rusijos socialistų Aleksandras Her-
cenas. Čia jis leido savo laikraštį „Kolokol“ („Varpas“). Ir Leninas ten
gyveno, vienoje iš aludžių buvo susitikęs su Stalinu.
Dabar Londonas - namai ir Putino bendrams, ir jo priešams. Iš
pastarųjų žymiausias - Michailas Chodorkovskis. Rusijoje jis 2003
metais buvo pasodintas į kalėjimą, paleistas 2013-aisiais. Viešbutyje
„The May Fair“ įsikūrusi jo vadovaujamo sąjūdžio „Atviroji Rusija“
buveinė. Anglijoje jis organizuoja Rusijos ekspertų, žurnalistų, me
no žmonių diskusijas, į Rusiją ištransliuoja internetu. Kalbėdamas
apie savo šalį, 1990 metus jis mato ne kaip chaotišką silpnybės lai
kotarpį (kaip vaizduoja Putinas), bet kaip kultūrinių ir ekonominių
galimybių atgimimo laiką. Chodorkovskis daug vilčių (ir pastangų)
deda į naująjį Rusijos politinį elitą, kad atėjus permainų laikui žmo
nės nebebūtų tokie, kokie buvo žlungant Sovietų Sąjungai - be lyde
rių, nusimanančių apie demokratiją. Išmintingas požiūris.
Kas išprovokuos laukiamas permainas? Nauji rinkimai? Chodor
kovskis taip nemano. Jo nuomone, arba Putinas paskirs įpėdinį, arba
įvyks revoliucija. Jis nėra optimistas, greitų permainų nesitiki. „Pu
tinas gali sėdėti valdžioje iki 2024-ųjų. Todėl aš nedirbu su žmonė
mis, vyresniais nei 40 metų“, - sako buvęs Rusijos politinis kalinys.
Išugdyti elitą, kuris galėtų valdyti Rusiją po Putino, nėra lengva.
Jaunimas, į kurį dedamos viltys, išvažiuoja iš šalies. Sovietų Sąjunga
laikė savo sienas tvirtai uždarytas ir taip privertė nepriklausomai
galvojančius žmones sėdėti, tylėti ir tikėtis, jog gyvenimas kada
nors pasikeis. Ir tikrai pasikeitė. Rusija atvėrė duris, išleido garą.
107 Rusijos šiokiadieniai

Prasidėjo didžiausias Rusijos istorijoje smegenų nutekėjimas. Ta la
vina dar sustiprėjo po Krymo okupacijos ir karo Ukrainoje. Londone
gyvena oligarchų, valdant Putinui prisigrobusių turto, tačiau rusų
emigrantų daugumą sudaro išsilavinę žmonės, kvalifikuoti speci
alistai. Daugelis jų dalyvavo protesto akcijose Maskvos Bolotnajos
aikštėje 2011-ųjų žiemą. Tokie pabėgėliai emigrantais savęs nelaiko;
esą kai tik pamatys, kad reikalai keičiasi į gera, grįš namo į Rusiją.
Kodėl Putino režimas laikosi, kodėl už jį balsuoja ir jo poelgius
pateisina 80-90 proc. Rusijos gyventojų? Pirmiausia, tai tautos tra
dicija: bijok caro, gerbk jį ir mylėk. Tas instinktas labai sustiprėjo
Stalino laikais. Kita priežastis - svetimų užpuolikų baimė. Istori
nėje atmintyje tūno atsiminimai apie totorių-mongolų priespaudą.
Tad nėra ko stebėtis, kad rusai įsikalę į galvą, jog NATO plečiasi tik
todėl, kad nori užgrobti jų juodžemius ir gelmių turtus. Kad gali bū
ti kitokie santykiai tarp valstybių, oficialūs leidiniai ir televizija ne
kalba. Pavyzdžiui, apie tai, jog frankų ir germanų gentys 2000 metų
kovojo tarpusavyje, tačiau dabar turi bendrą ekonominę sistemą,
suvienytus kariuomenės dalinius, Maskvos televizija - nė mur mur.
Širdies gilumoje kiekvienas rusas įtaria, kad jo valstybė silpna,
stovi ant molinių kojų. Iš to įtarumo kyla įsitikinimas: jei nebus
„tvirtos rankos“, šalis subyrės į gabalus (kaip subyrėjo SSRS).
Ir vis dėlto, iš kur tas aklas paklusnumas? Juk šiais laikais nėra
stalinistinių represijų.
Tiesiog pasikeitė represijų pobūdis - tautai užtenka priminti.
Nereikia šauti į apgijusią žaizdą, užtenka bakstelti į ją pirštu. Be
to, dominuoja visuotinė nuomonė, kad diktatūra - gerai, ji gina,
apsaugo, parpuolusius pastato ant kojų. Visuotinė nuomonė - bai
sus dalykas, ji žiauresnė nei KGB ar bet kuri kita slaptoji policija, ji
prasismelkia visur. Jei norima pagąsdinti taip, kad blusos numirtų,
pasitelkiami čečėnų batalionai. Keista, nes istoriškai čečėnai visada
buvo kruvini Rusijos priešai. Na, Kadyrovas - toks pat kaip Putinas,
tad už jį atlieka nešvarius darbus. Tokių darbų daug nereikia, užten
ka, kad aidas būtų smarkus.
PASAULIO PULSAS
šešėliai - žudikai
ARTI MI EJ I RYTAI N I E K A D A N E B U V O RAMI VI ETA,

jie - ne tulpėms auginti. Tačiau kai apžergęs Sirijos ir Irako sieną
ten įsisteigė niekieno nepripažintas ir nelabai suprantamas darinys,
pasivadinęs Islamo valstybe (sutrumpintai IS), užvirė parako košė.
Dagtis buvo uždegtas dar 1916-aisiais. Visas tas kraštas - didu
ma Šiaurės Afrikos, Viduržemio jūros pietryčiai ir kitos teritorijos -
priklausė Turkijos imperijai. Silpnėdama ji įsivėlė į Pirmąjį pasaulinį
karą, tikėdamasi pagalbos kariavo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos
pusėje, bet vis tiek tapo aišku, kad tų žemių neišlaikys. Po karo britų
ir prancūzų diplomatai susėdo prie stalo, užkloto milžinišku žemė
lapiu. Pagrindinis instrumentas buvo liniuotė. Nei jie, nei kas kitas
tiksliai nežinojo, kur toje teritorijoje kokios gentys gyvena, kokiomis
kalbomis kalba, kokią islamo versiją išpažįsta. Galų gale, nelabai ir
rūpėjo. Europiečiams tai buvo mahometonai, ir tiek. Diplomatus
domino kitkas: kad tie Antantės (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos
ir Rusijos karinio bei politinio bloko) nariai, kurie kovojo daugiau
sia, ir valdų gautų daugiausia. Taip Irakas tapo britų dominija, Pran
cūzijai atiteko Sirija, įtaka Egipte. Net Italija gavo Libiją už tai, kad
atsimetė nuo Ašies valstybių (ją sudarė nacistinė Vokietija, fašistinė
Italija ir imperialistinė Japonija) ir stojo Antantės pusėn. Ir Rusijai
buvo pažadėtas Turkijos gabalas, jeigu ji bus ištikima sąjungininkė.
Po Antrojo pasaulinio karo visos dominijos viena po kitos pasi
skelbė valstybėmis. Nacionalizavo prancūzų inžinieriams vadovau
jant iškastą Sueco kanalą, kitur naftos versloves. Flirtavo su Sovietų
Sąjunga, tik ji pasirodė esanti nekokia dama. Arabų pasaulis tapo
109
kaip antklodė, susiūta iš skiaučių. Liniuote nubrėžtos sienos su
skaldė gentis, sukiršino tikinčiuosius. Paskui buvo du įsiveržimai
į Iraką: vienas - vaduojant Kuveitą - sėkmingas, antras - bandant
pakeisti Iraką - visiška nesėkmė.
Tokioje dirvoje šaknis įleido IS. Kur pasiekė, panaikino pava
dinimus „Irakas“, „Sirija“. Nugriovė pasienio stulpus, buldozeriais
išlygino demarkacines ribas, kad nė ženklo neliktų, nes visa tai esą
buvo „kryžiuočių“ (taip vadina europiečius) palikimas.
Nei Irako, nei Sirijos žemė niekam, be jose gyvenančių žmonių,
nereikalinga. Kaip su nafta? Ją pigiau pirkti, nei dėl jos kariauti.
Niekas nebūtų protestavęs, jeigu iš IS sėklos būtų išaugusi nauja
moderni arabų valstybė. Tačiau jos emyru paskelbtas Abu Bakras
al Bagdadis (paskutinis žodis reiškia, kad jis - iš Bagdado) siekia vi
sai ko kito. Jis ir jo bendrai viešai pareiškė nenorį jokios modernios
valstybės, o tik grynai islamiškos, pagal XII-XVI a. pavyzdį, tik su
modernumo skoliniais. Leidžia propagandinį žurnalą „Dabiu“. Jame
buvo aprašytas teroristinis išpuolis Paryžiuje pačių teroristų akimis,
iliustruotas fotografijomis su išdraskytais prancūzų kūnais. Kitas
reportažas - apie mirties bausmę belaisviams: aprengti geltonais
kombinezonais jie klūpo dykumoje, už nugarų stovi jauni džihadis-
tai su peiliais rankose, pasiruošę nukirsti belaisviams galvas.
Kodėl IS taip elgiasi ir dar reklamuojasi? Siekia išgąsdinti. Ap
stulbinti. Tikisi, kad priešas bus paralyžiuotas iš siaubo. Tas žurna
las eina arabų, anglų ir dar keliomis Europos kalbomis. Tikimasi
patraukti savo pusėn ir pasaulio musulmonus, ir dalį europietiško
jaunimo, svaigstančio nuo minties laisvai (jų manymu) siausti po
dykumą ir būti gyvybių viešpačiais. Kodėl sprogdina neįkainojamos
vertės archeologinius tūkstančių metų senumo paminklus? Prie
žastis ta pati: atkreipti į save dėmesį (dabar jau turi jo sočiai).
Islamo valstybė šiuo metu kontroliuoja 70 000 kv. km dydžio
teritoriją ir turi apie 7 milijonus valdinių. Jos kariuomenėje 100 000
žmonių. Eilinis kareivis gauna 250 dolerių per mėnesį - auksu. Šalis
staiga tapo nepaprastai turtinga. Užgrobusi Irako versloves ir uostus,
pardavinėja naftą bet kam, visada pigiau negu kiti, todėl klientų ne-
110 PASAULIO PULSAS

trūksta, tanklaiviai išsirikiavę laukia savo eilės. Jų nafta, benzinas
įr kiti produktai autocisternomis gabenami į Turkiją, Jordaniją, pa
siekia net Vengriją. Pigu ir greitai. Visa tai muša kainas, Rusiją ver
čia griebtis už galvos, o IS per metus uždirbo du milijardus dolerių.
Dolerius priima į savo banką, bet popierinių pinigų apyvartoje nėra,
mat senais laikais, į kuriuos lygiuojamasi, tokių nebuvo. Kala savo
„dinarus“. 10 dinarų monetoje yra 20 gramų gryno aukso, joje iškalta
Jeruzalės Al Aksos mečetė. Dinarus medžioja numizmatai ir speku
liantai. Moka keliasdešimt kartų brangiau, jiems nerūpi, kad mone
tos aplaistytos žmonių krauju. IS daug uždirba ir pardavinėdama
vogtus meno kūrinius, vertingas senienas. Pradėjo gabenti heroiną iš
Afganistano. Galutinis adresatas - Europa. Skelbia, kad tai dar vienas
kovos su „kryžiuočiais“ būdas. Be to, grobia žmones, gauna išpirkas.
Kita vertus, džihadistams jų užimtose teritorijose pavyko li
kviduoti banditizmą. Žemdirbiai galėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau
tenka mokėti baisią kainą: Sirijos Rakos mieste, džihadistų centre,
beveik kasdien vyksta kraupūs spektakliai - prie kryžių kalami
žmonės, įtariami šnipinėjimu. Moterys užmušamos akmenimis, jei
gu naudojasi feisbuku, homoseksualai nustumiami nuo aukštesnių
namų stogų. Be policijos, visur patruliuoja dar ir moterų brigados,
tikrina, ar nesinaudojama kontraceptinėmis priemonėmis, mat jos
uždraustos. Yra ligoninių, veikia mokyklos, bet jose dėstomi tik is
lamo pagrindai ir istorija.
Pagrindinė tos valstybės funkcija - karas. IS turi daug priešų, ki
ta vertus, jos pavyzdys užkrečia, IS filialų jau atsirado Egipte, Saudo
Arabijoje, Libijoje. Per trumpą laiką IS padarė tiek niekšybių ir nusi
kaltimų, visiškai nepriimtinų islamui, kad kovai prieš ją susikūrė 50
valstybių koalicija, į kurią įeina ir Europos, ir islamo šalys. Tiesa, iki
šiol ta koalicija mūvėjo baltas pirštinaites („Juk tai mūsų broliai mu
sulmonai!“), nors apkvaitę nuo neribotos valdžios IS vadovai viešai
skelbia, kad jų tikslas - suvienyti visus musulmonus, paskui užimti
visą pasaulį. Netikėliai esą turį arba atsiversti, arba žūti.
Stalinas ir Hitleris irgi turėjo planų užimti visą pasaulį. Kuo tai
baigėsi, žinome.
Šėšėliai - žudikai
Slapta armija slaptame kare
K A R I NĖ T E C H N I K A M Ū S Ų D I E N O M I S A T N A U J I N A -
ma greičiau negu skalbimo mašinos ar netgi telefonai. Dabar pa
smaugti priešą galima anksčiau, nei bus paleistas pirmas šūvis.
Jungtinėse Valstijose, Sentervilyje, Sent Merės parapijoje (Luizi-
anos valstijoje), ypač tiršta chemijos įmonių. Todėl civilinės apsau
gos viršininkas Duvalis Arturas (Duval Arthur) labai susirūpino, kai
gyventojai pranešė, jog virš miesto kyla nuodingi dūmai. Gerai, kad
tas viršininkas nepasižiūrėjo internete - būtų visai supanikavęs.
Interneto portalai lenktyniavo vienas su kitu pranešinėdami apie
„baisų sprogimą „Columbian Chemicals“ gamykloje“: filmukuose
buvo matyti debesys dūmų, skelbiami kadrai iš pagrindinių Ameri
kos televizijos stočių transliuotų laidų, „Vikipedijoje“ atsirado apie
tai pranešimų.
Duvalis Arturas griebė telefoną ir paskambino į „Columbian
Chemicals“. Jo nuostabai, įmonėje niekas nė girdėti negirdėjo apie
kokį nors sprogimą.
Įvykį tirti ėmėsi Federalinis tyrimų biuras (FTB), ieškojo me
lagingų pranešimų šaltinio, bet nesėkmingai. Paaiškėjo, kad pana
šių istorijų Amerikoje pastaruoju metu pasitaiko dažnai: tie patys
nesugaunami internetiniai melagiai buvo pranešę, kad Atlantoje -
ebolos protrūkiai, kad baltasis policininkas nušovė afroamerikietę
mergytę ir taip toliau. Neva tai patvirtina centrinių televizijos sto
čių pranešimai (iliustruojama filmukais).
Nebūčiau ėmęsis šitos temos, jeigu apie tai nebūtų parašęs pats
„New York Times“, vienas rimčiausių dienraščių pasaulyje. Jis net
112 PASAULIO PULSAS

nusiuntė į Rusiją savo korespondentą Adrianą Čeną (Adrian Chen)
su užduotimi išsiaiškinti, kas ir kaip.
Rusija besidomintis Čenas jau žinojo, kad apsnūdusiame Sankt
Peterburgo priemiestyje, Savuškino gatvėje Nr. 55, niūriame pastate
be jokių iškabų, tik su dviem plačiapetėmis „gorilomis“ prie durų,
dirba 400 inteligentiškai atrodančių jaunų žmonių. Čenui pavyko
pakalbinti ten dirbusią Liudmilą Savčuk. Ji papasakojo, kad žmonės
tame pastate pluša po dvylika valandų per dieną, pamainos pradžioje
kiekvienas gauna sąrašą Kremliui neįtikusius „objektus“ juodinan
čių nuomonių, kurias reikia paskleisti. Pastaruoju metu pagrindi
nė tema - Ukraina: prezidento Petro Porošenkos „baisios klaidos,
bukaprotiškumas, Ukrainos armijos žiaurumai“. Antra tema - vi
diniai Rusijos reikalai. Kai rublis ėmė ristis žemyn, toji propagan
dos kontora (liaudyje vadinama „Kremliaus trolių biuru“) paskleidė
internete neva specialistų nuomones apie Rusijos ūkio atsigavimą.
Tas nuomones pasigaudavo ir net išspausdindavo rimti leidiniai. Kai
buvo nužudytas aktyvus Vladimiro Putino politikos kritikas Borisas
Nemcovas, pasipylė komentarai, jog tai opozicijos provokacija.
Per pamainą Liudmila privalėdavo patalpinti internete penkis
politinius komentarus, dešimt nepolitinių, 150-200 trumpų komen
tarų apie straipsnius, kuriuos skelbė kiti jos kolegos. Kad medžiaga
nebadytų akių, ji pasirašinėdavo Burtininke Cantadora, skaityto
jams duodavo patarimų, kaip apstatyti butą pagal fengšui, kaip su
lieknėti, bet vis įterpdavo žinučių geopolitinėmis temomis.
„Trolių fabrike“ visi išėjimai į interneto erdvę rūpestingai mas
kuojami (išeinama per tarpinį serverį), kad niekas neprisikastų iki
siuntėjo. Kai „trolių“ publikacijos pasirodo kur nors Amerikoje ar
Europoje (nors tai tebus parapijos laikraštukas), jos perduodamos
Rusijos spaudai neva kaip vakariečių nuomonė. „Trolių fabriko“ va
dovybė kontroliuoja ne tik išsiųstų medžiagų srautą, bet ir tai, kiek
jų pasklinda Vakarų spaudoje.
Tokių „trolių fabrikų“, Kremliaus pradėtų steigti 2011 metais, yra
visoje Rusijoje. Tarkim, Urale fabrikėlis mažesnis nei Sankt Peter-
113 Slapta armija slaptame kare

burge, ten dirba tik 40 žmonių. Rusijos siekiai aiškūs: kai prasidėjo
antivyriausybiniai protestai, opozicija, pasinaudojusi internetu, per
akimirką subūrė savo šalininkus; Kremlius sugalvojo tą ginklą iš
opozicijos atimti ir naudoti pats. Davė įgaliojimus ir pinigų Putino
administracijos vadovo pirmajam pavaduotojui Viačeslavui Volodi-
nui ir tas, apsirūpinęs atitinkama įranga, su padėjėjais kaip aštuon
kojis ėmė lįsti į visus plyšius, net bandė papirkinėti gėjų aktyvistus.
Jei įdėmiai pažvelgsime į Lietuvos žiniasklaidą, ypač į komerci
nius televizijos kanalus, aptiksime panašių įstaigų veiklos pėdsakų.
Nesakau, kad mūsų redaktoriai falsifikuotą medžiagą skelbia ty
čia - ne, publikuoja todėl, kad įdomi, naujoviška.
Naujuose Rusijos televizijos filmuose ypač ryžtingai perrašoma
praeitis. Antrasis pasaulinis karas vaizduojamas visai kitaip, negu
buvo iš tikro. Filmuose jau nepamatysite amerikoniškų visureigių
sunkvežimių „Studebaker“, nors būtent jie vežiojo šaudmenis, mais
tą ir karius nuo Murmansko iki Juodosios jūros, rusų „katiušos“buvo
montuojamos tik ant „studebekerių“, nes rusiški „gaziukai“ klimpo
Rusijos purve. Nepamatysite ir amerikoniškų „vilkikų“, nors tik jais
važinėjo karininkai ir generolai. Ir amerikoniškų troškintos kiaulie
nos konservų neparodys, kurių po dėžutę kas dieną gaudavo kiek
vienas sovietų frontininkas. Amerikoniškų naikintuvų ar angliškų
bombonešių tuose filmuose taip pat nėra, kaip ir rimto paaiškinimo,
kodėl frontas vis dėlto nusirito per visą Sovietų Sąjungą iki Volgos
ir Kaukazo prieigų. Užtat čekistai išaukštinami iki debesų, suprask,
labai šaunūs buvo ir kovėsi būtinai pirmose fronto linijose, o ne lin
dėjo užnugaryje. Apie trėmimus irgi pasakojama savaip: plaukia ma
žas garlaiviukas, o jame - tik keliolika kalinių moterų. Prižiūrėtojai
vyrai guodžiasi joms: „Manote, mums lengva? Mes irgi kaip ištrem
tieji.“ Ir leidžia moterims visu balsu dainuoti apie įkalintą sakalą.
Dabartiniuose rusų filmuose - nė žinutės apie sovietinės kari
ninkijos iššaudymą, pradedant kariuomenės vadu maršalu Michailu
Tuchačevskiu, jokios užuominos apie tai, kad Volgos-Dono kanalas
buvo kasamas rankomis, paprastais kastuvais, nėra nei Magadano,
114 PASAULIO PULSAS

nei Vorkutos, nei Intos, Taišeto, Katynės ir dar kelių tūkstančių lėto
arba greito žudymo vietų. Pateikiama „švari praeitis“, kuria esą gali
ma didžiuotis, ir Stalinas aukštinamas nutylint, kad buvo dvi klases
baigęs paranojikas.
Kodėl Rusijai reikia ištrinti savo praeitį? Kad dabartis atrodytų
padori. Kad žmonės sakytų: „Rusija negali be diktatoriaus. Diktatū
ra - visai nebaisi, ji padeda laimėti karus!“ Ypač kai diktatorius jau
laiko valstybės vairą.
Savuškino gatvėje užuodė, kad Adrianas Čenas prisikasė prie
daugelio dalykų, ir su juo kavinėje susitiko Katerina Aistova, prisi
stačiusi tos įstaigos Anglų kalbos skyriaus vedėja. Aistova atėjo su
„broliu“. Tačiau pasakoti apie įstaigą ji nepanoro, pasakė tik tiek,
kad labai myli Rusiją, kad Putinas esą bando padėti Ukrainai, bet
Vakarų žiniasklaida neva neteisingai jį suprantanti. Jos „brolis“ at
rodė itin keistai - vilkėjo marškinukus su SS divizijos „Totenkopf“
ženklais (tos divizijos paskirtis buvo saugoti koncentracijos stovy
klas), sėdėjo ir tylėjo.
Už poros dienų Adrianas Čenas išvyko iš Sankt Peterburgo ir
grįžo į Ameriką. Dar kitą dieną Rusijos žiniatinkliuose pasirodė
straipsnis „Ką „New York Times“ korespondentas turi bendro su
Peterburgo nacistu?“, pasakojantis apie „paslaptingą amerikiečio
žurnalisto ir neonacio iš Sankt Peterburgo susitikimą“. Ir kelios
nuotraukos, slapta padarytos pro kavinės langą; viena sumontuota
taip, kad būtų matyti neva rimtai besišnekučiuojantys Čenas ir Ai-
stovos „brolis“.
Gerai, kad „NewYork Times“- amerikiečių laikraštis, o ne kieno
kito. Čeno kolegos pasijuokė iš klastotės, ir tiek.
Slapta armija slaptame kare

Gudrūs norvegai
NORVEGI JAI GAMTA DAVĖ VI SKO, IR DAR DR Ė B T E -

lėjo. Šilta Golfo srovė, atkeliavusi iš tolimos Meksikos, atsimuša į
Norvegijos krantą, daro posūkį ir palieka aibę maistingų medžiagų
žuvims, dėl to jų ten itin daug. Naftos ir gamtinių dujų šalis turi
tiek, kad pusei Europos užtektų. Norvegų laivai vežioja prekes ir
keleivius po visą pasaulį.
Gyventojų ten vos 5milijonai, tad reikia darbo jėgos (ir užmokes
čiai geri), bet Norvegija nepageidauja būti užtvindyta atėjūnų. Kita
vertus, ir labai stabdyti negali, nes yra Šengeno zonoje, o tai reiškia,
kad teisėtai į šalį atvykęs prašalaitis gali joje būti, važinėti po ją ir
dirbti, jei ras darbo. Atsitverti papildomais barjerais būtų negražu,
nedemokratiška. Norvegams svarbus šalies įvaizdis ir reputacija.
Ieškodami išeičių norvegai rado paprastą sprendimą. „Norite at
vykti pas mus turistauti, apsidairyti, o gal ir dirbti? Mielai prašom,
atvykite, tik ne pėsčiomis, o lėktuvu, laivu, autobusu ar lengvąja
mašina.“ Regis, sąlygos paprastos, bet sumanyta gudriai. Norvegija
apsupta jūrų, tik rytuose turi ilgą ir nesaugomą sieną su Švedija ir
Suomija. Tačiau iš tos pusės niekas pas juos nebėga.
Šiaurėje Norvegija ribojasi su Rusija. Tas pasienio ruoželis trum
pas, pereinamasis punktas, iki kurio ateina vienintelis kelias, irgi
vienas - Storskogas. Su Rusija taip pat pasirašyta sutartis dėl bevizio
režimo, bet sąlyga ta pati: „Prašom atvykti tik ratuoti.“
„O dviratis - ratai?“- klausia pigios darbo jėgos siūlytojai. „Taip,
ratai“, - sutinka norvegų pasieniečiai. Ir žmonės iš Rusijos, Ukrai
nos, Baltarusijos, netgi sirai, kurie spėjo nukakti taip toli, puolė
116 PASAULIO PULSAS

pirkti dviračių. Šoka ant jo, pervažiuoja sieną ir... stop! Norvegijo
je dviračiu toli nenuvažiuosi. Iš rimtesnių miestų artimiausias - už
xooo km, o kelias eina per kalnus. Todėl sėdi žmonės ant akme
nų pasienyje Rusijos pusėje ir laukia, gal kas pavėžės automobiliu.
Tačiau visi vairuotojai turi turėti keleivių sąrašą. Jeigu gabens ne
legalus, praras vairuotojo pažymėjimą. Ir dviračiu negalima vežti
keleivio, tik vaiką. Bėdžiams lieka vien dūsauti ir liūdnai žiūrėti į
anoje sienos pusėje augančią numestų dviračių piramidę.
Gudrus norvegai
Skandinavams įgriso
M Ū S Ų K A I M Y N A I S K A N DI N AVA I IR JIEMS AR TI MI
suomiai - lėtapėdžiai ir geraširdžiai. Labiausiai mėgsta taiką, ramy
bę ir kad niekas netrukdytų sviesto storai tepti ant duonos.
Rusija įprato, kad švedai dėl šventos ramybės visada pasitraukia
jai iš kelio. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Švedija atidavė sovie
tams baltijiečius, kovojusius vokiečių pusėje ir per klaidą pasuku
sius į lyg ir neutralią Švediją (švedai pripažįsta šią savo valstybės
gėdą). Be to, Maskvai atidavė Švedijoje saugomą Lietuvos auksą,
padėtą ten 1940 metais. Kai atkūrėme nepriklausomybę, Maskva jo
mums negrąžino, Švedijai teko mokėti iš savo kišenės.
Tačiau Krymo aneksija ir karas Ukrainoje rimtai supurtė švedus.
Juolab kad tai sutapo su padažnėjusiais Rusijos laivų įsiveržimais į
teritorinius Švedijos vandenis, jų karo lėktuvų - į Švedijos oro erdvę.
Staiga švedai pajuto didelę simpatiją NATO aljansui, nors neutra
lumas - šventoji jų karvė nuo 1814-ųjų. Šiuo metu visos opozicinės
partijos - nuosaikūs konservatoriai, krikščionys demokratai, centro
kairieji ir kelios kitos - reikalauja prisidėti prie NATO. Valdančioji
koalicija - socialdemokratai ir žalieji - reikalauja ir toliau laikytis
bent formalaus neutralumo, nuolat kartoja: „Gal dar ne laikas?“
Tenka pripažinti, kad švedų neutralumas jau nėra toks šim
taprocentinis, koks buvo kadaise. Šalis pasirašė Lisabonos sutartį,
kuri numato ir karinę visų pasirašiusiųjų šalių pagalbą viena kitai.
Kai Rusija surengė manevrus, kai inscenizavo švedų Gotlando sa
los užėmimą, parlamentas dauguma balsų priėmė sprendimą glau
džiau bendradarbiauti su NATO. Atsakydama Rusija pagrūmojo:
118 PASAULIO PULSAS

jeigu Švedija įstos į NATO, Rusija „bus priversta kitaip išdėstyti savo
raketas ir kariuomenę“. Į tai švedų užsienio reikalų ministrė Margo
Valstriom (Margot Wallstrom) suriko: „Ką? Mums grasinate?!“
Rusijos propagandos mašina užpylė Švediją melagingais „Trolių
fabriko“, esančio Sankt Peterburge, sukurptais pareiškimais, ku
riuos neva padarė įvairūs švedų ministrai. Tų „pranešimų“buvo tiek
daug, kad švedai neapsikentę įsteigė slaptą biurą, kurio tikslas - de
maskuoti propagandą ir tuos, kas ją gamina.
Švedijos gyventojų nuomonė sparčiai keičiasi: 2015 metų pra
džioje stojimui į NATO pritarė tik trečdalis švedų, metų pabaigoje
tokių jau buvo 41 proc., prieš pasisakė 39 proc., likusieji 20 proc. dar
svarsto. NATO priešininkai pirmą kartą atsidūrė mažumoje.
Danija, Norvegija ir Islandija yra NATO narės, nors kariniu po
žiūriu jos gana silpnos. Be Švedijos, neutrali lieka Suomija. Ji mums
labai svarbi - todėl, kad kaimynė ir kad turi ilgiausią šiame regione
sieną su Rusija. Suomijos sienas irgi dažnai pažeidžia kariniai rusų
lėktuvai. Prekybiniai šalies santykiai su Rusija labai geri, tad suo
miai ilgai stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Tačiau prasidėjus karui
pietryčių Ukrainoje, suomių spauda prabilo apie tai, kad ir Suomijai
gresia pavojus. Buvo prisiminta, kaip Rusija kišosi į pilietinį Suomi
jos karą po Pirmojo pasaulinio, kaip įžūliai ją užpuolė 1939-aisiais.
Helsinkis nutarė kol kas nedidinti savo karių skaičiaus, bet mikliai
sukūrė puikiai ginkluotus judriuosius dalinius ir pranešė moderni
zuojąs visas pajėgas.
Šiuo metu tik 25 proc. suomių nori prisidėti prie NATO, bet jei
gu Švedija ryžtingai žengs ta kryptimi, pasikeis ir suomių nuomonė.
Tos dvi šalys ne tik širdingai ir nuo seno draugauja, jos susietos ir
tarpusavio karinės pagalbos sutartimi. Tokią pat sutartį Švedija pa
sirašė ir su Danija.
Suomija mokosi iš savo praeities. Kai 1939-aisiais šalį užpuolė
Sovietų Sąjunga, ypač pasižymėjo „skrajojantieji“ suomių būriai.
Sunaikinę vieną priešo dalinį, partizanai slidėmis (sraigtasparnių
dar nebuvo) vėjo greičiu lėkdavo į kitą vietą ir vėl sukuldavo prie-
119 Skandinavams įgriso

šą. Sovietams buvo susidaręs įspūdis, kad suomių kariuomenė labai
gausi. Dabar Suomija stiprina ir naujoviškai apginkluoja modernius
„skrajojančius būrius“.
Norvegija, NATO narė (dėl to jaučiasi saugi), ėmėsi kitokių prie
monių: sukūrė labai tikrovišką TV serialą „Okupacija“ - apie tai,
kaip Rusija okupuoja Norvegiją, kaip jos gyventojai baugiai paklūs
ta. Dėl to serialo Rusija net protestą paskelbė. Matyt, buvo skaudžiai
įgelta.
Tam, kad vieno žmogaus diktatūra Rusijoje būtų pateisinta
(demokratijos jie nesupranta), jos valdžiai reikia, kad atrodytų, jog
aplink - vieni priešai. Reikia kiekvieną konfliktą, net jei kalta pati
Rusija, išpūsti iki begalybės: „Žiūrėkite, prakeikta NATO žingsnis
po žingsnio artėja prie mūsų, nori užgrobti mūsų žemes.“ O kad
grėsmę kaimynėms kelia pati Rusija, apie tai nutylima.
Yra ir kita priežastis, psichologinė. Anot Rusijos visuomenės
nuomonės tyrimų, į klausimą: „Ko jūs labiau norite: ar kad mus
gerbtų, ar kad mūsų bijotų?“ didžioji dauguma rusų pareiškia: „Te
gul mūsų bijo.“ Ir ką tu, žmogau, į tai atsakysi?
PASAULIO PULSAS
Kaip išgyventi tarp suomių
J A U N A S MOKYTOJ AS A M E R I KI E T I S T I M A S VOLKE-
ris (Tim Walker) sudarė sutartį ir atvažiavo į Helsinkį dėstyti anglų
kalbos. Amerikoje jis jau buvo vedęs suomę, Suomijoje viešėjęs kelis
kartus, todėl manė, kad viskas bus gerai. Nė neįtarė, jog atsikrausto
į kitą planetą. Savo patirtį jis aprašė amerikietiškame žurnale „The
Atlantic“. Pamėginsiu atpasakoti, kaip sekėsi tam jaunam ameri
kiečiui.
- Taip, tu esi kitoks žmogus, tu - amerikietis, - metė Timui ko
legė, kai mokytojų kompanija gėrė kavą.
- Esu per daug draugiškas? Argi tai blogai? - paklausė Timas.
- Kai aš su kuo nors pasisveikinu, įsidėmiu žmogų, kad antrą
kartą su juo nesisveikinčiau, - pasakė kolegė.
- Ir aš taip elgiuosi, - pridūrė kitas kolega.
„Neįtikėtina, - galvojo Timas. - Pagal juos išeina, kad aš per
dažnai švaistausi žodeliais „Sveiki“ ar „Kaip laikotės?“
Amerikiečiui sunku tylėti kompanijoje. Tylos jis bijo kaip ugnies,
geriau jau taukš niekus apie kokios nors garsenybes skyrybas. Suo
miai kitokie, jie būna laimingi gavę progą patylėti. Jų nuomone, ty
la - natūrali bendravimo dalis. Nėra ko teršti jos tuščiomis kalbomis.
Timas ėmė mokytis iš suomių. Kartą valgykloje sutiko kolegą.
Pasisveikino (tą dieną matėsi pirmą kartą), abu susėdo prie stalo ir
papietavo visiškoje tyloje. Abu turėjo pamokas, ir neilga tylos per
trauka abiem buvo dvasios poilsis. Po dešimties minučių Timas teiš
tarė kolegai „Iki!“ ir nuėjo į klasę vesti pamokos. Keista, bet jautėsi
pailsėjęs.
Į2l
Kai rytą jis metro veža sūnų į darželį, vagonas būna pilnas žmo
nių, bet visi tyli.
Kartą sūnelis jo tyliai paklausė: „Ar jie kada nors kalbasi?“
Kai Timas su žmona Joana gyveno Amerikoje, jie dažnai atskris
davo į Helsinkį dviem trims savaitėms. Pasimatęs su bičiuliais ar
žmonos giminėmis, Timas atsisveikindavo „amerikoniškai“: „Būtų
malonu vėl susitikti“ arba „Užsukite, kai turėsite ūpo“, nors puikiai
žinojo, kad vargu ar taip bus. Tiesiog jam atrodė storžieviška nepa
sakyti kelių mielų žodžių.
Kartą žmona jam pasakė:
- Kalbėjau su mama. Jos draugė laukia, kada mes jai paskambin
sime. Juk sakei jai, kad norėtum susitikti dar kartą, ar ne? Bet pats
žinai, mes visai neturime tam laiko!
Timas puolė gintis: jis niekada nesiveržė su ta ponia susitikti,
tik pasakė: „Malonu būtų susitikti.“Tiesiog nieko nereiškianti frazė,
ar ne?
Žmona jam paaiškino:
- Suomijoje žmonės kiekvieną žodį priima už gryną pinigą.
Mokykloje, kurioje Timas dirba, prasidėjo kampanija „Neeikvok
maisto“. Vaikams buvo pasakyta suprantamiau: „Suvalgyk tiek, kiek
įsidėjai į lėkštę.“ Salėje, kurioje maitinosi 450 mokinių ir mokytojų,
buvo palikta tik viena šiukšliadėžę - popierinėms servetėlėms. Nei
mokinys, nei mokytojas neturėjo kur išmesti nesuvalgyto pusės ko
tleto ar poros šaukštų mišrainės. Jei lėkštelėje liko truputis maisto,
buvo dvi išeitys: arba sėsk ir viską suvalgyk, arba eik pas virėjus ir
atsiprašyk.
Amerikos mokyklose nieko panašaus nėra, nors vaikai ten pa
lieka krūvas nesuvalgyto maisto. Vienoje Kolorado valstijos pradi
nėje mokykloje buvo suskaičiuota, kad į sąšlavyną patenka trečdalis
paplotėlių, daržovių ir vaisių.
Kartą vienas šeštokas paskundė Timą pamatęs, kad tas išmetė
į šiukšliadėžę pusę nesuvalgytos porcijos. Mokytojui teko atsipra
šinėti.
122 PASAULIO PULSAS

Amerikiečiai viską mėgsta daryti bėgte. Pusryčiauja automo
bilyje, pietauja prie darbo stalo, nes nori atsakyti į užsigulėjusius
elektroninius laiškus. Visa Amerika gatvėje geria kavą iš popierinių
puodukų.
Kai suomiai geria juodą garuojančią kavą, jie nurimsta ir su
įkvėpimu žiūri į tuščią erdvę. „Kartą vėlavau ir nebuvo kada ramiai
išgerti kavos, - rašo Timas Volkeris. - Paklausiau žmonos: „Ar turim
termosą?“ Žmona atsakė: „Neturim ir neturėsim. Gyvename Euro
poje, o europiečiai negeria kavos bėgdami.“
Timui vis labiau patinka suomiškas gyvenimo būdas.
Kartą jį aplankė bičiulis iš Niujorko. Timas pakvietė jį į sauną,
kad svečias suprastų, kokia ta tikroji Suomija. Išaiškino jam, kad
suomių vyrai ir moterys kaitinasi atskirose saunose. Žinoma, visiš
kai nuogi. Persirengimo kambaryje šypsodamasis pasakė draugui:
„Rankšluostį, brolau, palik čia.“ Savąjį pakabino ant kabyklos, skris
te įskrido į prietemoje skendinčią sauną ir užkopęs ant viršutinės
laktos įsitaisė greta kito nuogaliaus. Po kelių minučių Timo draugas
nedrąsiai pravėrė duris, rankšluosčiu prisidengęs savo vyriškumą.
„Buvo labai juokinga, - rašo Timas Volkeris, - bet neprajukau. Išlai
kiau iškilmingą tylos pauzę.“
Kaip išgyventi tarp suomių

Nepažjstami kaimynai
PAŽĮSTAME SAVO Š I A U R I N I U S K A I M Y N U S LATVIUS,

estus ir jų pusbrolius suomius, taip pat švedus ir norvegus, bet retai
prisimename, kad yra dar viena tauta, paskui besitraukiančius ledy
nus atkeliavusi čionai anksčiau už kitas ir valdžiusi visą Šiaurę. Tai
seniausi Europos gyventojai lapiai (arba samiai), savotiški Europos
indėnai, nes ir vienų, ir kitų likimas daugeliu atžvilgių panašus.
Latvijoje lapius primena tik keli vietovardžiai. Estų, suomių ir
lapių kalbos turi panašumų. Anot kalbotyrininkų, finougrai (estai,
suomiai, vengrai, lapiai) klajodami atkeliavo iš dabartinės Kinijos.
Sakytum, neįtikėtina, tačiau kur tik žmonės nenukeliavo ieškodami
neišbaidytų žvėrių.
Lapių gimtine laikoma Laplandija (lapių kalba - Sapmi), esan
ti šiaurinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Dirva ten nesvetin
ga, nelabai iš jos pramisi, tad dirbamą žemę lapiui atstojo elniai.
Jie - tikras turtas, tik nuolat verčia klajoti. Ir keliaudavo lapiai su
elnių bandomis per Šiaurės Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos
platybes, pavasarį traukdavo į pajūrį, kur pirmiausia prasikala žolė,
žiemą vėl grįždavo į krašto gilumą. Dalis elnių būdavo paskerdžia
ma, geriausia mėsa paliekama maistui, iš kailio siuvami batai, dra
bužiai, iš ragų gaminamos peilių rankenos, sagos, sagtys.
Lapiai - pati save aprūpinanti tauta. Sugeba upeliuose pasigauti
žuvies, minties jėga sustabdyti kraujavimą, jų dvasios gyvena akme
nyse, o jei kas nusipelno prakeikimo, šamano bus prakeiktas. Su
gyventi su norvegais ar švedais jiems nelengva. Pastariesiems koją
kiša karingas germanų charakteris. O lapis, jeigu jam kas nepatin
ka, protestą išreiškia tylėdamas, nors tu jį užmušk.
124 PASAULIO PULSAS

XIX a. pradžioje buvo užsimota lapius pakrikštyti. Po Antrojo
pasaulinio karo lapių vaikams pradėta statyti mokyklas-internatus,
bet lapių kalba juose buvo uždrausta. Mokytojų atsiųsdavo iš pie
tinių rajonų, ir mokinukai tik po metų pradėdavo suprasti, apie ką
mokytojas kalba.
XX a. septintame dešimtmetyje lapiai ėmė priešintis. Jų šūkis
skelbė: „Mes čia atėjom pirmieji!“Ginklas - demonstracijos visiškoje
tyloje. Judėjimo tikslas - priešintis upių tvenkimui, nes dėl to nyksta
ganyklos, ir sustabdyti aukso paieškas, nes nuodijama žemė. Lapius
palaikė ir „baltieji“.
Dabar lapiai turi savivaldą ir vėliavą, kurioje pavaizduotas ratas,
simbolizuojantis saulę ir mėnulį. Turi mokyklų ir net universitetą,
viskas dėstoma lapių kalba. Tačiau tik 1500 lapių vis dar klajoja pas
kui šiaurės elnius. Šiais laikais stengiamasi išsaugoti šią unikalią
sparčiai nykstančią kultūrą.
Nepažįstami kaimynai
2. Damos ima valdžią
Matriarchatas
M A T R I A R C H A T A S - TAI T O KI A P O L I T I N Ė AR V I -
suomeninė sankloda, kai vadovauja moterys. Ne šiaip aprėkia vyrą
ir atima puslitrį, jo slėptą tualeto bakelyje arba sename bate po lova,
ne, tokie santykiai vadinasi „moters priespauda“. Matriarchatas - tai
absoliuti moterų valdžia be jokių ginčų ir svarstymų: „O gal gali
būti taip? O gal kitaip?“
Šiuo metu matriarchatas - retas reiškinys, beveik visur domi
nuoja patriarchatas, vyrų valdžia ar bent jų pirmenybė - valstybės
valdymo organuose, įstaigose, įmonėse (žinoma, yra išimčių). O štai
šeimose daug garsesnis moteriškas balsas.
Labai ilgą laiką mūsų protėviai buvo klajokliai. Vaikas nelabai
nutuokė, kas jo tėvas, bet gerai žinojo, kad jo maitintoja - motina.
Vyrų valdžia įsigalėjo ne taip seniai - prieš 10-12 tūkstančių metų,
kai žmonės pradėjo sėti grūdus ir sodinti daržoves, tai yra kai prirei
kė vyriškų raumenų, sustiprėjusių medžioklėse ir ilguose žygiuose
persekiojant laukinius gyvūnus. Artojas tapo svarbus, taip pat tas,
kuris rąstus lūšnelei galėjo tampyti ar maišą grūdų ant nugaros neš
ti. Kai duoną ėmė dalyti tėvas, santykiai šeimoje pasikeitė.
Pasaulyje liko vos kelios vietos, kur dominuoja matriarchatas.
Geriausiai žinoma gentis yra mosuo, gyvenanti pietinėje Kinijoje,
prie Lugu ežero Junano ir Sičuano provincijų sankirtoje. Vyrų vai
dmuo ten labai ribotas - pradėti vaikelį, bet partnerį išsirenka mo
teris, trumpam apsigyvena pas vyrą, o kai kūdikis gimsta, grįžta
į savo šeimą - pas savo motiną, seseris, tetas. Ponios visos drauge
augina visus vaikus, o nemažą gentį valdo vyriausioji moteris.
127
Kita moterų valdoma visuomenė - minangkabau, gyvenanti va
karinėje Sumatros salos dalyje, - tvarkosi kitaip. Tai nemaža tauta,
4 milijonai piliečių. Formaliai valdo vyras, jo rankose politinė ir re
liginė valdžia, moterys tvarkosi ūkyje, tačiau kuriam vyrui patikėti
valdžią, balsuoja vien tik jos. Be to, tik moterys gali išmesti jį iš pre
zidento krėslo. Ir turtas paveldimas per moteriškąją, o ne vyriškąją
liniją. Deja, į vakarinę Sumatros salos dalį veržiasi islamas ir sten
giasi sugriauti nusistovėjusią tvarką.
Gyvūnų pasaulyje irgi yra matriarchato salų. Matriarchatas ne
retai dominuoja tarp žinduolių, kurių smegenys gana didelės. Tan
kiose Kongo džiunglėse grupelė mažųjų šimpanzių (angį. bonobo)
papietavo ir ruošėsi nusnausti ant medžių šakų. Tačiau viena šim
panzė rujoja ir dėl to keturi patinai negali užmigti, purto šakas ir
gretinasi prie panelės. Staiga prie rujojančiosios ateina trys vyresnės
jos draugės, tarp jų ir genties vyriausioji, nuvaro jaunikius, o agre
syviausiąjį nustumia nuo šakos ir dar apkula, nors jis raumeningas
ir sveria daugiau už seniūnę. Apkultasis nuspūdino sau ir nesirodė
gentyje tris savaites.
Mažųjų šimpanzių genčiai vadovauja viena iš vyresniųjų pate
lių, ir patinai privalo jai paklusti. Turbūt dėl to muštynių ir agre
sijos pasitaiko retai, genties nariai labiau mėgsta žaisti, glaustytis,
dažnai poruojasi. Kitų genčių šimpanzės agresyvios ir karingos, nes
ten valdžią tvirtai laiko stipriausias patinas, o mažųjų šimpanzių
gentyje patinai neskriaudžiami, tik balso neturi. Patino rangas bū
ryje priklauso nuo to, kokį rangą turi jo motina. Būna, kad valdan
čios patelės vaikai priverčia suaugusią, bet žemesnio rango patelę
atiduoti maistą, tačiau jaunimas greitai išmoksta gerbti savo gen
tainius ir konfliktus spręsti ne muštynių keliu, o taikiai. Dažnos
sueitys (kartais net homoseksualios) irgi labai padeda sumažinti
įtampą grupėje.
Rūpestingumas būdingas ir drambliams. Jų kaimenės vadina
mos seserinėmis, nes susideda iš giminingų patelių - vyresniosios
(Afrikoje tokios vadinamos „matronomis“ arba „matriarchatėmis“)
128 PASAULIO PULSAS

ir jos dukrų, seserų, anūkių. Dramblės kartu laikosi visą gyvenimą,
o patinai dažniausiai - pavieniui, prie bandos prisideda tik per rują.
Afrikos savanoje, Azijos džiunglėse važiuojant keliu nesunku pama
tyti vienišą dramblį. Atrodo liūdnas, nuobodžiaujantis. O kas jam
lieka? Bandai naudinga, kai ją veda senutė. Ji gerai nutuokia apie pa
vojus, moka saugotis, apginti jaunas drambliukes nuo liūtų. Senolė
ypač rūpestingai globoja jaunas mamytes: žino, kad žindyvei reikia
daugiau vandens ir ėdesio, todėl radusi vietą, kur galima pasiganyti,
sustabdo koloną ir laiko tol, kol visos pasisotina. Netgi pasirūpina,
kad kitos pasaugotų mažuosius, kol ganosi jų mamytės.
Kiek svarbus toks vadovavimas, paaiškėjo 2008-aisiais, kai Keni
ją ištiko sausra ir daug senučių nugaišo nespėjusios išmokyti vyres
niųjų dukterų vadovavimo bandai paslapčių. Likusios be matronų
kaimenės pakriko, prasidėjo chaosas, net drambliukų gimė mažiau.
Dramblės taip myli viena kitą, kad kai kuri nors miršta, visos labai
jos gedi. Vietiniai žmonės pasakoja, kad jos paguldo mirusiąją savo
kapinėse, retkarčiais aplanko, padeda atneštą šaką.
Darnios ir didžiausių jūrų plėšrūnių - orkų - šeimos. (Profe
sorius Tadas Ivanauskas siūlė orkas vadinti dalginiais rykliais, bet
neprigijo. Gal dėl to, kad į Palangą neatplaukia?) Tie stambiausi del
finų rūšies plėšrūnai gyvena būriais, o vadovauja vyresnioji. Orkos -
ilgaamžės, kartais sulaukia net 90 metų, tad būna, jog vyresniosios
globoje atsiduria net keturios orkų kartos, jų sūnūs taip pat. Būrys
niekada neišsisklaido, tik kartais poruojasi su kito būrio atstovais,
kad išvengtų kraujomaišos. Didelės bendrijos jungiasi į klanus, tie
užima kurią nors jūrą arba dalį vandenyno. Orkos susikalba sava
kalba, tik mes jos nesuprantame ir ne visus garsus girdime. Moks
lininkai kol kas išsiaiškino tik tiek, kad klano nariai susišneka sava
tarme, o jei gyvena toli vieni nuo kitų, kalba skirtinga kalba.
Paaiškėjo dar vienas dalykas: orkų patelėms irgi būdinga me
nopauzė. Gamta ir čia pasielgė išmintingai: kai orkos nebegali tu
rėti palikuonių, jos pasišvenčia visai genčiai. Tokios patelės daug
greičiau už kitus būrio narius suranda lašišų guotus. Tyrinėtojai
129 Matriarchatas
pastebėjo, kad jei orkų būry nėra senučių, suaugę patinai nesugeba
išgyventi ilgiau negu jų motinos.
Bet grįžkime į žmonių visuomenę. 2016-ųjų spalį Estijos prezi
dente tapo ponia Kersti Kaljulaid, Jungtinės Karalystės premjerė -
irgi moteris. Europoje jau šešios damos vadovauja savo valstybėms,
dar trys - karalienės. Moterų diktatūros nereikia, bet truputis ma
triarchato tikrai nepakenks.
PASAULIO PULSAS
Į kovą eina krūtys
ARABŲ PAVASARĮ S U T I K O ME APLODISMENTAIS,

nes atrodė, kad jis galų gale atneš žmonėms laisvę ir gerovę, o mus
galbūt išlaisvins nuo teroro. Deja, paaiškėjo, kad ne toks jau jis ir
pavasariškas. Darbų jaunimui taip ir neatsirado. O ir iš kur staiga
atsiras, kai pramonė menka, vien tik žaliavų, naftos ir dujų gavyba?
Be darbo vaikšto 80 milijonų mokyklas baigusių jaunų žmonių. Ir
niekas jiems nieko nežada, nes apie socializmą rimtai nešnekama,
klestintis kapitalizmas sunkiai pasiekiamas (tam reikia ilgai ir kan
triai dirbti, reikia investicijų), iš stipraus vado diktatūros irgi nieko
gero neišėjo, vien teroras prieš savo liaudį, korupcija ir melas. Lieka
viena paguoda - religija.
Islamas žada teisingumą ne tik po mirties, bet ir šioje žemėje,
tik reikia klausyti šventikų, aiškinančių mįslingus šventojo Korano
posmus. Turbūt žinote, kad šventos musulmonams knygos - Kora
no - tekstus VI a. pats Alachas padiktavo neraštingam Mekos pir
kliui Mahometui, tas persakė juos savo artimiesiems ir tik po 200
metų visa tai buvo užrašyta.
VI a. klestėjo vergija, vyrai žūdavo per karus, per prekybinius
žygius. Likdavo daug našlių su vaikais, kai kurios būdavo pasmerk
tos badauti. Todėl Alachas per pranašą Mahometą įsakė vyrams
vesti daug žmonų ir priimti į savo šeimą jų vaikus. O kad būtų visiš
kai aišku, kas yra Alacho valios vykdytojas, žmonos ir vaikai tampa
vyro nuosavybe. Visos iš Korano kylančios nuostatos - kaip tvarky
tis šeimoje, visuomenėje, turto, palikimo ir kiti klausimai surašyti
šventajame islamo įstatyme - kodekse šariate.
131
Saudo Arabijoje ne taip seniai įvyko siaubingas dalykas: islamo
šventikas išprievartavo savo penkerių metų dukterį, paskui ją pa
smaugė ir dar žmoną nužudė. Už tai buvo nubaustas tik nedidele
pinigine bauda. Teismas buvo pasipiktinęs, bet nieko negalėjo pa
daryti - pagal šariatą vyras gali elgtis su savo nuosavybe kaip nori.
Po Arabų pavasario tose šalyse į valdžią atėjo islamo atstovai.
Egipte, kultūringiausioje, didžiausioje ir, galima sakyti, liberaliau
sioje regiono šalyje, 2012 metais rinkimus laimėjo Musulmonų bro
lija. Prezidentu tapo jos lyderis Mohamedas Mursis (Muhammad
Mursi, prezidentavo iki 2013 m. liepos), o į naująją Konstituciją buvo
įrašyta, kad šariatas yra Egipto teisėtvarkos pagrindas. Tunise, ki
toje liberalioje šalyje, kurioje iki revoliucijos buvo gyvenama beveik
kaip Prancūzijoje, nutiko panašiai.
Arabų moterys pasijuto apgautos: jos taip aktyviai dalyvavo re
voliucijoje, o dabar nustumtos dar vienu laipteliu žemiau? O ir na
mie jokia revoliucija neįvyko. Moterys bandė protestuoti taikiai, bet
niekas nekreipė į jas dėmesio. Burtis į sąjungas neišeina, nes neturi
patirties. Tačiau jos rado sprendimą - nusižiūrėjusios į protestuo
jančias ruses ir ukrainietes, ėmė demonstruoti nuogas krūtines. Kai
2013-aisiais devyniolikmetė studentė iš Tuniso Amina Teller (Ami
na Tyler) feisbuke, pavadintame „Femen - Tuniso fanų puslapis“,
paskelbė savo nuotraukas be viršutinio drabužio, ant nuogo kūno
užsirašiusi „Dėjau ant jūsų moralės“ ir „Mano kūnas priklauso man,
jis nėra niekieno garbės šaltinis“, kilo baisus triukšmas. Rusijoje,
Ukrainoje (kur įkurtas ukrainiečių feminisčių judėjimas „Femen“)
nuogalės didelio įspūdžio nedaro. Jei Lietuvoje pusnuogių demons
tracija susirinktų prie Seimo, gal keli smalsuoliai ir ateitų pavėpsoti,
o štai arabų pasaulyje nuogos moters krūtinės demonstravimas to
lygus atominės bombos sprogimui. Daugelyje tų šalių moterys net
galvos plaukų negali rodyti, mat tai irgi nuodėminga kūno dalis,
blaško vyrų dėmesį.
Aminą kaipmat užsipuolė vietiniai ir užsienio žurnalistai. Ji
aiškinosi: „Aš tik norėjau, kad moterų balsas būtų išgirstas. Vyrai
132 PASAULIO PULSAS

neturi mūsų valdyti.“ Salafitų pamokslininkas Adelis Almi (Adei
Almi) pokalbių laidoje per televiziją reikalavo nubausti merginą
šimtu botago kirčių arba užmušti akmenimis. Laimė, Tuniso įsta
tymai tai draudžia. Tuniso programišiai užblokavo aktyvistės feis-
buko puslapį ir nuotraukos dingo, bet mergina sulaukė palaikymo
įš „Femen“, taip pat rašytojos feministės prancūzės Karolinos Furest
(Caroline Fourest) paramos, o tunisietė filmų kūrėja Nadia al Fani
(Nadia al-Fani) solidarizuodamasi su Amina publikavo savo nuo
trauką, kur ji irgi apsinuoginusi iki pusės. Tinklalapiuose atsirado
daugiau pusnuogių moterų fotografijų ir šūkių, remiančių Aminą.
Pačiai Aminai teko slapstytis, vienas jos pusbrolis sudaužė mergi
nos mobilųjį telefoną, o ją sumušė. Galiausiai Amina buvo uždaryta
močiutės namuose, patikrinta, ar tebėra nekalta, ir kasdien vedama
pas imamą, kuris skaitė jai ištraukas iš Korano.
Po revoliucijos labai sustiprėjo islamo radikalai, salafitai net
pareikalavo grįžti prie viduramžių tvarkos. Tunise moterys kartais
apmėtomos akmenimis vien dėl to, kad suknelės rankovės neužden
gia visos rankos. Viena taip nubausta žurnalistė pasakoja mėginusi
kalbėtis su užpuolikais, bet tie parvertė ją ant žemės ir ėmė spardy
ti. Jiems į pagalbą atėjo dar keli ilgabarzdžiai vyrai, o praeiviai tik
stovėjo ir abejingai stebėjo susidorojimą.
Amerikoje gyvenanti ir dirbanti egiptietė žurnalistė Mona El-
tahavi (Mona Eltahawy) rašo: „Jeigu neįvyks kultūrinių poslinkių,
kurie sunaikintų liguistą bjaurėjimąsi moterimis ir seksualinę vei
dmainystę, nepavyks jokia revoliucija.“ Irano konservatorius įsiuti
no kino žvaigždė Golšiftė Farahani (Golshifteh Farahani). Ji - puiki
aktorė, bet Europoje kelis kartus nusifilmavo be liemenėlės. Puoli
mai baigėsi tuo, kad aktorė išvyko gyventi į Paryžių.
Islamo konservatoriai supranta, kad feminisčių akcijos gali su
kelti pokyčių laviną ir įaudrinti kitas moteris. Arabų merginos žai
džia su degtukais, o degių medžiagų tuose kraštuose - per akis.
Įdomu tai, kad arabų televizija pasidarė joms daug draugiškesnė,
stambiausios stotys „Al Džazira“ ir „Al Arabija“ klausinėdamos ne-
133 | kovą eina krūtys

bežemina, tik operatoriai stengiasi filmuoti taip, kad būtų matyti
vien galva ir šiek tiek pečių.
Tiesa, provokuojamas feminisčių elgesys patinka toli gražu ne
visoms musulmonų moterims. Dauguma sutinka su vyrais, kad mo
ters kūnas turi būti pridengtas, esą moterims taip daug saugiau.
PASAULIO PULSAS
Geltonplaukės bestijos
API E VY R U S V I KI N G U S GIRDĖJOME IR DAUG BLO-

go, ir nemažai gero. Tačiau kaip ilgus šimtmečius gyveno vikingų
moterys?
Moterų gyvenimas nėra toks sunkus, kaip atrodo, ir, ačiū Die
vui, po truputį vis gerėja. Tik nelabai tą pastebime, nes esame įpratę
skųstis ir dejuoti. Leiskite man išvardyti, ko moterys neturėjo prieš
30 metų, o dabar turi: galimybę dalyvauti valdant savo valstybę
(taip yra visame pasaulyje, išskyrus musulmonų šalis, bet ten irgi
bus permainų), moteris gali turėti savo verslą ir patrauklią profesiją:
medikės, teisininkės, žurnalistės, dailininkės, prekybininkės, kokią
tik nori. Yra vienas natūralus barjeras - nėštumas ir kūdikio maiti
nimas, auginimas, bet vargu ar moterys norėtų šito atsisakyti.
Moterys gyvena ilgiau už vyrus, nors sveikata skundžiasi daž
niau nei jie. Pažiūrėkite, kaip atrodo poliklinikų koridoriai. Vien
moterys! Tiesa, vyrai daug dažniau tyliai užgęsta.
Gyvenimo būdo srityje pasikeitimai milžiniški, tik kol kas sun
ku pasakyti, į gera tai ar į bloga. Vyrai ir moterys visada gyveno
taip, kaip prisakė ponia Gamta, bet anksčiau atsakomybė prislėgda
vo vien moters pečius. Auštant mergužėlė neramiai dairydavosi pro
langą: ar niekas nematė, kaip jis išlipo? Lietuvos ežerais, upėmis ir
kūdromis vis brido paskenduolės.
Kai dirbau korespondentu Kanadoje, per atostogas buvau pa
kviestas į Girulių pionierių stovyklą susitikti su personalu. Salėje
sėdėjo vien mergėlynas. Papasakojau apie Kanadą, paminėjau, kad
sukurta tabletė, garantuotai apsauganti nuo nėštumo, vaistinėse
135
parduodama be recepto. Visa salė tyliai atsiduso: „Ak!“ Dar niekada
nebuvau girdėjęs tokio tylaus visos salės dejavimo. Sovietų Sąjun
goje tokios tabletės dar nebuvo ir negreitai atsirado. Dabar mer
gužėlės nestovi lange ir nežiūri baugiai, ar kaimynai jo išeinančio
nepamatė. Niekam tai nerūpi. Gyvenk, kaip nori ir kaip susitarei.
Šiuolaikinėms panelėms sunku net įsivaizduoti, kokia nelengva
našta kadaise gulė ant moterų pečių.
Tačiau norėjau pakalbėti apie vikingų moteris. Vikingai buvo
mūsų kaimynai, nemažai jų genų turime. Skandinavų sagose ir le
gendose dažnai rasime pasakojimų apie ryžtingas kovotojas mote
ris, tačiau buvo manoma (patys skandinavai taip manė), jog tai tik
pasakos, vienišų vyrų svajonės tolimuose žygiuose. Pasirodo, ne!
Naujausi tyrimai atskleidžia, kad sagose ir legendose apdainuotos
karžygės gyveno iš tikro.
VII a. mūšiui tarp Danijos ir Švedijos buvo ruošiamasi septy
nerius metus. Tačiau tik neseniai atkreiptas dėmesys į XII— XIII a.
danų kronikininko Sakso Gramatiko kronikos „Danų istorijos“ ke
lias eilutes: kad mūšyje dalyvavo 300 moterų ir kad jas vedė Heda,
Visna ir Hedborga. Tai buvo ankstyvieji viduramžiai, kai mūšiai
būdavo panašūs į dviejų kaimų muštynes. Bet vėlyvesnėse epocho
se, kai skandinavų gentys tapo tais vikingais, apie kuriuos žinome
(pirkliais, kai neišeina plėšti, ir plėšikais, kai neapsimoka prekiauti),
kai kelionės jūromis būdavo tolimos ir tęsdavosi kelerius metus, ką
veikdavo jų moterys? Likdavo namie Skandinavijos akmenynuose
vaikų auginti?
Apie tą laikotarpį žinių beveik nėra, nes banditai nemėgsta rašy
tinių liudijimų. Šiuo atveju žodis „banditai“ nėra per stiprus. Vidur
amžiai, ypač ankstyvieji, buvo siaubingi. Valstybių sienos buvo ten,
kur jas matai, „teisė“ ir „jėga“ reiškė tą patį. Krikščionybės plitimas
Europoje šiek tiek sušvelnino santykius ir daugmaž apibrėžė teri
torijas, bet krikščionybė atėjo negreit, tai beveik sutapo su vikingų
imperijos sukūrimu. Vikingų veiklos teritorija driekėsi nuo Skandi
navijos, Baltijos jūra pro dabartinį Peterburgą, Nevos upe, Dauguva,
136 PASAULIO PULSAS

Vysla, per dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemes į Kijevą, to
liau upėmis žemyn iki Juodosios jūros, iki Konstantinopolio, aplink
Europą, Sicilijoje įsteigiant savo kunigaikštystę, toliau - dabartinės
Prancūzijos šiaurės vakarų dalis, kuri iki šiol vadinama Normandi
ja, „Šiauriečių žeme“. Visa Europa buvo vikingų kumštyje. Atkreip
kite dėmesį: Nemuno tame tinkle nebuvo. Juo vikingai plaukė, tai
buvo tiesiausias kelias į Dniepro intakus ir toliau į Juodąją jūrą, bet
šiuose kraštuose gyveno labai karingos baltų gentys. Prekiauti su
jomis dar buvo galima, bet jei plėši, gausi kirviu į galvą.
Iki šiol buvo manoma, kad vikingų imperiją sukūrė vyrai, nes
rašytinių dokumentų dėl suprantamų priežasčių nedaug. Tačiau da
bar, kai ištobulėjo archeologinė genetika, tai yra išmokome skaityti
iš žmonių kaulų kaip iš antkapių įrašų, paaiškėjo, jog manevringi
vikingų laivai drakarai buvo pilni moterų, ir turbūt ne vergių. Tai
paaiškėjo tyrinėjant vikingų kapvietes ir žmonių skeletus Anglijoje,
Airijoje, Islandijoje, Prancūzijoje ir Sicilijoje, vietovėse, kurias dra
karai pasiekdavo. Užkariautose žemėse vyrai neretai tuokdavosi su
vietinėmis panelėmis, jos drauge su savo vyrais irgi eidavo į žygius,
bet didesnė dalis palaikų liudija, jog tai buvo moterys iš Skandina
vijos.
Ar ponios neišleisdavo savo vyrų vienų, nes žinojo apie palaidą
jų būdą, ar norėjo saugoti juos mūšio lauke, geriausia būtų paklausti
jų pačių. O gal jos atvykdavo, kai žemė jau būdavo užkariauta? Ka
pas vyro ar moters, iki šiol buvo sprendžiama iš jame rastų daiktų:
jei auksinė segė ir brangakmenių karoliai - kapas moters, jei kardas
ir skydas - vyro. Paaiškėjo, jog taip galvoti neteisinga. Beveik pusė
griaučių, laikytų vyriškais, pasirodė esą moteriški. Moterys irgi bu
vo laidojamos su kardu ir skydu.
Dėl to dabar ir sagos ėmė skambėti kitaip. Pasirodo, viena tokia
Gudrid, gimusi 980 metais, ir pirmasis jos vyras drauge su Eriku
Rudabarzdžiu keliavo ieškoti Grenlandijos. Ten Gudrid tapo našle ir
negaišdama vėl ištekėjo. Pasiekė dabartinę Šiaurės Ameriką, paskui
grįžo į Islandiją ir dienas baigė kaip dievota krikščionė, net į Romą
137 Geltonplaukės bestijos

buvo nukeliavusi. Vadinasi, ir Andur tikrai gyveno; gindama savo
vyrą ji pusiau perskėlė priešui galvą. Vadinasi, iš tikro buvo ir bevar
dė „rudaplaukė“, kuriai pakluso visi Airijos vikingai. Saga pasakoja
apie „pasiutėles“, kurios mūšio įkarštyje būdavo ypač pavojingos,
sugebėdavo pargriauti ir pribaigti stipresnius už save vyrus.
Juridinių ar ekonominių teisių skandinavų moteris neturėjo,
nebent tapdavo našle. Bet moterims buvo patikėta religija. Kadaise
vikingų dievybės irgi buvo tik moterys! Vėliau atsirado vyriausiasis
dievas Odinas, griaustinio dievas Toras, pergalės dievas Tiras. Kar
žygio po mirties laukdavo dievaitės valkirijos ir vesdavo jį į amžinos
laimės šalį Valhalą.
Ne, ponios vikingės tikrai nebuvo vištos.
PASAULIO PULSAS
Japonija ir ponia Tomomi Inada
KAI 2016-ŲJŲ RUGPJ ŪTĮ J AP ONI J OS PREMJ ERAS

Šindzo Abė paskyrė ponią Tomomi Inadą krašto apsaugos ministre,
pagalvojau: japonai taiso savo šalies įvaizdį. Ponia Inada - miniatiū
rinė, liesutė, su akinukais, lūpytės putlios, maža japoniška nosytė.
Maniau, dabar jau japonų kaimynai nusiramins. Tačiau ne! Jie rim
tai sunerimo.
Aplink Japoniją niekada nebuvo taip neramu kaip dabar. Šiaurės
Korėja išbandė jau penktą atominę bombą ir sėkmingai bando nau
jas raketas. Kinija pila druskos į ginčus dėl Ramiojo vandenyno salų
ir investuoja į savo ginkluotąsias pajėgas. Konservatyvi Šindzo Abės
vyriausybė padarė išvadą, kad Barako Obamos Amerika nevykdo
pasižadėjimų, nesugeba sutramdyti Kinijos, ir todėl po 70 neutra
lumo metų Japonija turi stotis ant kojų, o ne klūpoti toliau. Kas tuo
pasirūpins? Naujoji krašto apsaugos ministrė Tomomi Inada.
Atrodo, energijos jai užteks. Premjeras Abė jau netgi numatęs ją į
savo vietą. Nujaučia, kad pačiam teks atsistatydinti, nes neįvykdė pa
žado pakelti Japonijos ekonomiką. Ponia Inada - teisininkė ir lieps
ninga patriotė. Atsisako pripažinti japonų kariaunos nusikaltimus
per Antrąjį pasaulinį karą. Teisme reikalavo reabilituoti du japonų
karininkus, pakartus už Nandzinge surengtas varžybas, kas samu
rajų kardu daugiau galvų nukirs kinų belaisviams. Galvas skaičiavo
šimtais. Tą baisią istoriją aprašė to meto japonų laikraščiai. Ponia Ina
da tvirtina, esą istorija išgalvota japonų karių Kinijoje ūpui pakelti.
Kai japonai 1937-ųjų pabaigoje užėmė Nandzingą, kuris buvo Ki
nijos respublikos sostinė ir generolo Čang Kaiši štabas, kelias savai-
139
tęs kankino ir prievartavo miesto gyventojus, nužudė apie 400 000
žmonių. Yra tai paliudijančių dokumentų, nuotraukų. Tačiau ponia
Tomomi Inada linkusi tikėti japonų filmu „Teisybė apie Nandzingą“,
kurio režisierius japonų karius, užėmusius didelę Kinijos dalį, vaiz
duoja kaip kankinius, lygina su Kristumi, prikaltu prie kryžiaus už
pasaulio nuodėmes. Okupuotose kinų žemėse japonai grobė jaunas
kines, korėjietes ir vežė į viešnamius, atidarytus prie japonų karei
vinių. Ponia Inada pateisina ir tai. Pagrobtąsias ji vadina prostitutė
mis arba guodėjomis ir nerodo jokio moteriško solidarumo, atsisako
remti jų reikalavimus išmokėti bent kompensacijas.
Poniai Inadai, kai dirbo advokate, juridinėje dirvoje nesisekė,
nors karininkų, vadovavusių galvų kapojimo rungtynėms, bylą ji
sugebėjo atitempti iki Aukščiausiojo Teismo. Pamačiusi, kad nieko
iš to neišeis, metėsi į politiką. Japonijoje moteriai ta dirva nėra pa
lanki, bet Tomomi Inadą palaikė valdančiosios liberalų demokratų
partijos šefas Šindzo Abė (iš tiesų tai konservatorių partija, o visa
jos vadovybė ir pats Abė - ryškūs nacionalistai). Ponia Inada, pa
teisinanti ir garbinanti imperialistinę praeitį, jiems tiko. Partija ne
sugebėjo ištraukti Japonijos iš ekonominės duobės, galėjo prarasti
valdžią, tad išeitis iš keblios padėties - pakeisti partijos veidą, pri
blokšti. Ir planas pavyko: kai lėlytė prabyla geležiniu balsu, sudreba
net generolai.
Ponia Inada nevengia rodytis žmonėms. Jei savo televizoriuje
pagausite japonišką kanalą, būtinai ją pamatysite. Jei ieškotume pa
našumų - staigus iškilimas, Vanagiškos politinės pažiūros, atkaklus
tų pažiūrų kartojimas, - Japonijoje šios moters nėra su kuo lyginti.
Griebiamasi užsienio. Vieni sako, kad Tomomi Inada primena Sa
rą Peilin (Sarah Palin), amerikiečių politikę, jauniausią ir pirmąją
moterį Aliaskos gubernatorę. Kiti - kad liepsningu nacionalizmu
panaši į Prancūzijos visuomenės ir politinę veikėją Mariną Le Pen
(Marine Le Pen). Premjeras Šindzo Abė negali atsidžiaugti matyda
mas, kaip ponia Inada tvarkosi su vyrais generolais, admirolais, di
vizijų vadais, ir vadina ją „mūsų Žana dArk“. Ponia Inada ištekėjusi,
140 PASAULIO PULSAS

turi du vaikus. Jos prestižas šalyje gan aukštas ir turbūt dar kils. Ji
graži, elegantiška, nors jau 57-erių.
Ponios ir jos globėjų dar laukia daug kliūčių. Pirmiausia jai rei
kia būti išrinktai partijos vade. Paskui 2018 metais laimėti parla
mento rinkimus. Ten jau neužteks būti Žana dArk. Šalies saugumas
labai svarbu, bet žmonės norės žinoti, kaip ponia ketina susidoroti
su kitomis problemomis, tarp jų ir demografine. Vaikų Japonijoje
gimsta labai mažai, už poros dešimtmečių daugumą gyventojų su
darys pensininkai, o dirbančiųjų tiek mažai, kad bus sunku pensi
ninkus išlaikyti.
Su kaimynais irgi lengva nebus. Padėtis Ramiajame vandeny
ne, ypač Rytų Kinijos jūroje, įtempta. Premjeras ta įtampa naudoja
si siekdamas ištrūkti iš pančių, kuriuos Japonijai pralaimėjus karą
uždėjo Jungtinės Valstijos: primetė Konstituciją, kurioje draudžia
ma turėti armiją, laivyną, karo aviaciją, leidžiami tik maži daliniai
krašto gynybai, draudžiama juos siųsti už Japonijos ribų. Tą Kons
tituciją amerikiečiai jiems ir parašė. Man regis, pasielgė protingai.
Premjeras Abė norėtų ją keisti, bet negali, nes neturi absoliučios
daugumos. Bando išsisukti priimdamas atskirus įstatymus. Tarkim,
dėl kariuomenės siuntimo į užsienį sugalvojo išlygą: „Siųsti negali
ma, išskyrus atvejus, kai reikia pagelbėti sąjungininkams.“ O kas tie
sąjungininkai ir ar jie tikrai nori pagalbos, spręs Tokijas.
Visi žinome, kad Japonijoje didelė neapykanta atominiam gin
klui, kadaise panaudotam prieš jos žmones. Ponia Inada persūdė
pareikšdama, kad Japonija „privalo turėti“ savo branduolinį ginklą.
Aišku, žodžius tuoj atšaukė, vyriausybė daro viską, kad jie būtų
užmiršti, bet žmonėms tapo aišku, kas dedasi dailioje jos galvoje.
Ne be reikalo sakoma, kad moterys, jeigu joms tenka kautis, būna
nuožmesnės už vyrus.
Kad ir kaip būtų, Japonija savo ginkluotosioms pajėgoms kas
met išleidžia 40 milijardų dolerių, daugiau negu Vokietija. Tiesa, tik
penktadalį to, kiek savo kariuomenei skiria Kinija. Tačiau Japonijos
ekonomika užima trečią vietą pasaulyje, moderniai apsiginkluoti
141 Japonija ir ponia Tomomi Inada

gali akimirksniu. Tolimuosiuose Rytuose dar neužgijusios Antrojo
pasaulinio karo žaizdos, o skriaudos neatlygintos. Japonijos imperia
lizmo aukos su baime žvelgia į tai, kad Tokijas vėl didina savo karinę
jėgą. Pietų Korėjos vyriausybė 2011-aisiais poniai Tomomi Inadai net
vizos nedavė, ją nuolat persekioja Kinijos spauda, prikiša, kad yra
milijonierė, pati turtingiausia Japonijos vyriausybėje. Ponia Inada iš
tiesų turi visokio turto, akcijų įmonėse, atliekančiose vyriausybinius
ginkluotės užsakymus. Kitose šalyse tai uždarytų kelią į krašto ap
saugos ministro postą, bet Japonijos vyriausybėje ir parlamente ją
taip myli, taip vertina jos patriotiškumą, kad atleidžia viską.
Susidaro įspūdis, kad Japonijoje daug kas keičiasi, praeitin nu
eina ponios ar panelės šilkiniu chalatuku įvaizdis, kai akutės nu
leistos, veidukas be išraiškos. Ponia Renho Murata pirmą kartą
istorijoje buvo išrinkta opozicinės partijos pirmininke. Į žurnalisto
klausimą, ar norėtų tapti premjere, atsakė: „O kaip jūs manote?“To
kijo, kuriame 17 milijonų gyventojų, o biudžetas toks kaip Švedijos,
gubernatore irgi tapo dama - Juriko Koike.
Dabartinio šalies premjero Abės sukurtas ir labai išreklamuo
tas šalies ekonomikos gaivinimo planas sužlugo. Dabar teks rinktis:
keisti valdžią arba pakeisti jos veidą. Ponia Tomomi Inada tokioms
permainoms jau pasiruošusi.
PASAULIO PULSAS
Oriana Falači
ITALŲ RAŠYTOJ A IR P UBLI CI STĖ O R I A N A FALAČI

(Oriana Fallaci) Lietuvoje nėra plačiai žinoma, nelabai populiari ir
visoje Rytų Europoje, nors tai vienas ryškiausių mūsų epochos pro
tų. Ji virpino kapitalizmo pamatus dar tada, kai mes nieko nenorėjo
me apie tai girdėti - nuo septintojo XX a. dešimtmečio (iki pat savo
mirties 2006 m.). Anuomet mums atrodė, kad bet kokie blogi žo
džiai apie laisvosios rinkos sistemą - šventvagystė, „taikos šalinin
kais“ pasivadinę kvaileliai gulėsi ant bėgių bandydami sustabdyti
amerikiečių raketas, vienintelį ginklą, kuris galėjo sulaikyti sovietų
tankų divizijas Rytų Vokietijoje, pasiruošusias pergalingam šuoliui
iki Lamanšo.
Gaila, kad taip mažai žinome apie Orianos Falači kūrybą. Jos
straipsniai, reportažai, interviu - puikūs. Jos apysakose romanas su
silydo su ugninga publicistika. Sovietinė spauda naudojo prieš Falači
nutylėjimo metodą. Nes Oriana - italė, o dar iš tradiciškai kairiųjų
šeimos. Jos tėvas karo metais išėjo į partizanus ir kovojo prieš fašis
tus ir hitlerininkus. Į kovą įtraukė ir vyriausiąją dukrą Orianą. Italų
ir ispanų komunistai tapo antitarybiniais komunistais.
Oriana Falači jau prieš kelis dešimtmečius suprato, kad didžiau
siu pavojumi Europai tampa islamizacija. Falači turėjo pagrindo
taip manyti, nes analizavo islamą jo centruose, imdama interviu
sugebėdavo priversti atvirai kalbėti jų vadovus. Falači kalbėjosi su
Irano revoliucijos pradininku ajatola Chomeiniu (vėliau tos šalies
vadovu), su Irano šachu Mohamedu Rėza Pechlevi, su palestiniečių
vadu Jasiru Arafatu ir dar keliais. Ji nebijojo karo, nealpo matydama
143
šimtus sudarkytų lavonų ir sužeistųjų kančias. Niekada neieškojo
žodžio kišenėje, nepaisė nuostatos, esą „apie tai nepriimta kalbėti“,
„tai gali įžeisti kitaip galvojančius žmones“ ir panašių.
Ji rašė: „Europa jau ne Europa, o Eurabija, kuri, būdama nuolan
ki islamo nacizmui, pati sau kasa kapo duobę. Daugiakultūriškumo
politika Europoje pralaimėjo, nes imigrantai nepripažįsta euro
pietiškų vertybių, nors buvo to tikėtasi. Kai jie kur panorėję stato
mečetes, sakom: ką padarysi! Užvaldo ištisus kvartalus, net ištisus
miestus? Ką padarysi! Užuot buvę dėkingi ir lojalūs, reikalauja teisės
balsuoti, ir kairuoliški deputatai jiems tokią teisę suteikia? Ką pada
rysi! Gindami laisvę esame priversti atsisakyti savo pačių laisvės.“
Falači taip rašė ir kalbėjo prieš dvidešimt metų, o dabar padėtis dar
pablogėjo. Tai, kad imigrantai iš islamiškų kraštų nesusitapatina su
europiečiais, nenori integruotis į mūsų visuomenę - pripažintas,
bet nutylimas faktas. Berlyno sociologijos centras apklausė musul
monus, gyvenančius Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje, Austrijoje ir
Prancūzijoje, ir paaiškėjo, kad tos religinės grupės „noras asimiliuo
tis“- tik politikų svaičiojimai: du iš trijų apklaustų musulmonų savo
religiją ir elgesio normas laiko aukštesnėmis už europietiškas, be to,
pusė apklaustųjų tikina, esą Vakarai nori sunaikinti islamą.
Imigrantai užvaldo ištisus kvartalus. Ryškiausias pavyzdys -
Briuselio Molenbeko rajonas. Iš ten kilę teroro aktų Prancūzijoje
autoriai. Belgijos vyriausybė prisipažįsta visiškai nekontroliuojanti
to rajono. Susibūręs į gaujas musulmonų jaunimas vis dažniau pasi
rodo Londono, Paryžiaus, Berlyno gatvėse, ten jau veikia „šariato“,
tai yra jų religinė, policija. Vokietijos kanclerė Angela Merkei, valin
ga, kieta, bet ir gailestinga moteriškė, prieš šešerius metus pareiškė,
kad pastangos Vokietijoje sukurti daugiakultūrę visuomenę „buvo
bergždžios“, bet tai netrukdo jai dabar laikytis „Willkommen! -
Sveiki atvykę!“ politikos.
Anot Falači, susilieti su šalies, į kurią atvyko, tauta ir visuomene
imigrantai musulmonai nenori ne tiek dėl kultūrinių skirtumų, kiek
dėl šlykštėjimosi Vakarų civilizacija. Jos nuomone, todėl net ir mu-
144 PASAULIO PULSAS

sulmonų, gimusių Europoje, negalima vadinti europiečiais. Lygiai
kaip mūsų, kai apsigyvename Maroke, Saudo Arabijoje ar Pakistane,
galbūt net priimame jų pilietybę, anie nelaiko savais. Pilietybė, tvir
tino Falači, neturi nieko bendra su tautybe: tie, kurie gauna pilie
tybę, yra tik svečiai arba okupantai, kuriems suteiktos privilegijos.
Knygoje „Išminties teisybė“, išėjusioje 2004-aisiais, Falači kritikuoja
politikus, kurie nori atrodyti labai dori ir to reikalauja iš Vakarų vi
suomenės: „Jeigu pasakysi, ką manai apie Vatikaną, apie Katalikų
bažnyčią, popiežių, Dievo Motiną, apie Jėzų ir šventuosius, tau nie
ko neatsitiks. Bet jeigu prasižiosi apie islamą, Koraną, Mahometą,
būsi apšauktas rasistu, ksenofobu, šventus dalykus juodinančiu
neišmanėliu.“ Falači nuomone, arabai jau keturiolika amžių islami-
zuoja pasaulį. Veržiasi mus užvaldyti arba ginklu, arba taikiu būdu.
Jiems net nebūtina trupinti į dulkes mūsų dangoraižių ir kultūros
paminklų, jiems užtenka mūsų silpnumo, o jų vislumo. Su kiekviena
karta arabų padvigubėja, o vakariečių kiekvienoje kartoje vis ma
žiau. „Negi nesuprantate, kad tai suplanuotas įsiveržimas?! - šaukė
Oriana Falači. - Jeigu jų tuoj pat neprilaikysime, jau niekada nuo jų
neišsivaduosime.“ Ir citavo „Eurostato“ (Europos statistikos žinybos)
duomenis: europietė moteris per gyvenimą vidutiniškai pagimdo
1,58 vaiko, o tai labai mažai (gyventojų nesumažėtų, jei statistinė
moteris per gyvenimą pagimdytų 2,1vaiko). Vokietijoje vidurkis -1,3
vaiko, Italijoje -1,2, Ispanijoje - 1vaikas. Lietuvoje 2014-aisiais buvo
1,63 vaiko, 2013 metais šiek tiek pagerėjo - 1,7vaiko. O arabų šeimo
se, apsigyvenusiose Europoje, - 4,7 vaiko. Dėl to pietų Prancūzijoje
45 proc. vaikų ir jaunimo - musulmonai, Belgijoje ir Olandijoje pusė
naujagimių - iš musulmoniškų šeimų. Jeigu niekas nesikeis, gims
dar dvi trys kartos, ir Europa taps arabišku žemynu.
Visi tie statistiniai duomenys - dar iki masinio pabėgėlių iš Ar-
timųjų Rytų antplūdžio. Vadinasi, dabar padėtis dar blogesnė.
Europiečiams būtina susiimti ir išsaugoti sveiką protą. Nes esa
me atsakingi už savo vaikus ir anūkus, už visų mūsų didįjį lopšį -
Europą, kuri yra ir pasaulio kultūros lopšys.
145 Oriana Falači

Oriana Falači kadaise buvo peikiama už isteriją ir vienpusišku
mą. Buvo tokių, kurie jos knygą „Išminties jėga“ prilygino Hitlerio
knygai „Mein Kampf“. Įdomu, ką tie kritikai pasakytų dabar? Jie tei
sūs tik vienu atžvilgiu: Falači nesiūlė jokios racionalios išeities. Nes
tokios nėra.
Oriana Falači dalyvavo daugelyje mūšių, buvo tris kartus su
žeista, kartą net numesta ant lavonų krūvos. Tačiau mirė nuo plau
čių vėžio, nes labai daug rūkė. Trys dukros liko našlaitės.
Dabar lieka tik palinkėti sėkmės Vokietijos kanclerei Angelai
Merkei ir jos kolegoms, tyliai ir diskretiškai ieškantiems vietos Af
rikoje, kur būtų galima įkurti... nežinia ką. Jiems sunku, nes tokio
pavyzdžio žmonijos istorijoje nėra. Bet žmonijos istorijoje nebuvo ir
tokios padėties.
PASAULIO PULSAS
III SKYRIUS
Namų
židinys
1. Vyrai ir moterys
Kaip suartėti su nepažįstamu žmogum
J U N G T I N I Ų VALSTIJŲ F E D E R A L I N I S T Y R I M Ų B i u
ras (FTB) savo darbuotojams naujokams pateikia instrukciją, kaip
suartėti su nepažįstamu žmogumi. Ta instrukcija skirta „tarnybi
niam naudojimui“, bet Amerikoje neįmanoma išsaugoti jokių pa
slapčių. Spauda įsilauš bet kur, jei reikia, gaus prokuroro sankciją,
kaip ir šiuo atveju. Jų žurnalistai šaukia: „Gyvenate iš mūsų pinigų,
o nuo mūsų slepiate?“
Instrukcija prasideda taip: „Tau sunku susipažinti su žmogumi?
Nežinai, kaip elgtis? Ką sakyti, ko nesakyti? Yra septyni būdai, sep
tyni laipteliai, kuriais kopdamas pradėsi patikti kitiems.“
Pirmas punktas. Klausinėk žmogaus ir klausykis, ką jis sako.
Tačiau garsiai nevertink jo žodžių ar nuomonės, nes to niekas ne
mėgsta. Jei per pokalbį bus kas pasakyta, su kuo nesutinki, vis tiek
pademonstruok, kad tave sudomino. Taip suteiksi jam arba jai gali
mybę išsikalbėti. O žmonės kalba ta tema, kurią labiausiai mėgsta,
tai yra apie save.
Antras punktas. Pristabdyk savąjį „aš“. Šiuo klausimu „dėk per
stabdžius“. Žmonės mėgsta įrodinėti, kad kitas klysta. Tu taip ne
sielk. Kai žmogus girdi abejones tavo balse, jis pradeda kovoti už
savo pažiūras.
Trečias punktas. Išmok klausytis. Nesuteik dėmesio vien į tai,
ką pašnekovas sako šią akimirką. Prašyk jo pakartoti svarbiausią
mintį (ar informaciją), kurią jis pasakė kiek anksčiau. Tai jam paro
dys, kad įdėmiai jo klauseisi, ir galbūt jis netgi sutiks su tavo nuo
mone. Gali jam tarsi ir pritarti. Būk dėmesingas. Neapsimetinėk. Ne
149
vaizduok susidomėjusį, o domėkis iš tiesų! Leisk suprasti, jog kreipi
dėmesį į tai, ką sako kitas.
Ketvirtas punktas. Neverta klausinėti apie bet ką, kas tik ateina
į galvą, vien tam, kad parodytum, jog domiesi. Labiausiai žmonės
suartėja, kai pašnekovas prašo patarimo. Tada klausinėjamasis pasi
junta reikalingas. Tai padės jam įsitraukti į pokalbį su tavimi.
Penktas punktas. Galbūt nori, kad nepažįstamasis iš karto taptų
pažįstamu? Yra vienas nedidelis truputį juokingas triukas. Kai priei
ni prie vienišos merginos, sėdinčios prie baro (turiu omenyje, kad
tai padori mergina, užėjusi į barą pasistiprinti ar šio to išgerti), jos
galvoje iškart kyla klausimų: kas tu toks? Ko iš jos nori? Kada pasi
trauksi ir eisi sau? Todėl geriausia iškart pasakyti, kad turi tik minu
tę laiko, nes labai skubi. Jei kalbėsi ilgiau negu „tik minutę“, panelei
tai bus komplimentas, nors ir neišsakytas žodžiais. Ji pasijus svarbi.
O juk visi žmonės mėgsta būti svarbūs, net jei patys to nežino.
Šeštas punktas. Išmok kūno kalbą. Šypsokis nuoširdžiai, nekelk
smakro, neriesk nosies. Liaudis ne šiaip sako: „Jis riečia nosį“ arba
„neriesk nosies“. Seniai pastebėta, kad labai aukštai save vertinantis
ar perdėm išdidus žmogus užriečia nosį ne tik perkeltine prasme, o
ir iš tikro. Kalbėdamas su kitu pasistenk sėdėti arba stovėti taip (tai
ypač svarbu, kai kalbama stovint), kad kitas nepagalvotų, jog jam
grasini. Tavo delnai turi būti aukščiau juosmens - taip parodai, kad
domiesi žmogumi ir pokalbiu su juo.
Mes esame kaip žuvys, tik mūsų „vanduo“ - kiti žmonės. Plau
kiojimas tame vandenyje gali būti malonus, net džiaugsmingas, bet
gali būti ir nesibaigianti tragedija, priklauso nuo to, ar tu supranti
kitus ir ar jie supranta tave. Kūno kalba apie mus pasako daugiau
negu žodžiai, mokantysis ją greit supras, kada meluojate, o kada ne.
Kūno kalba - tai veidas, akys, galvos padėtis, rankų ir kojų judesiai,
veido ir kitų galvos vietų lietimas rankomis, liemens judinimas ir
taip toliau, tad iš tiesų verta išsamiau pasidomėti šiuo mokslu.
Septintas punktas: ką daryti, jei pastebėjai, kad asmuo, su ku
riuo bandai užmegzti kontaktą, pats naudoja tokius pat metodus
150 NAMŲ ŽIDINYS

kaip tu? Jeigu matai, kad ne tu juo, o jis tavimi bando manipuliuoti?
Tada gali jo paklausti: kas tamstai iš tikro rūpi? Megzk santykius
telkdamas dėmesį į pasitikėjimo atmosferos kūrimą, o ne į triukus.
Taip sulauksi ano žmogaus pagarbos.
Gali pasirodyti, kad ir Amerikos FTB, ir aš, pasakodamas apie tą
instrukciją naujokams, mokau apgaudinėti. Taip nėra. Tie, kuriems
tenka dažnai bendrauti su žmonėmis iš Vakarų, bus pastebėję, kad
anie dažnai elgiasi kitaip nei mes. Pirmiausia jie stengiasi sukurti
draugišką, bičiulišką atmosferą.
Rytų žmonės - kinai, japonai, korėjiečiai - kartais būna labai
įžūlūs, jeigu žino, kad visi koziriai jų rankose, o kartais - tobulai
įvaldę vakarietiškus bendravimo metodus.
Apie FTB instrukciją naujokams pasakoju todėl, kad manau, jog
galime ja naudotis ir mes kasdieniame gyvenime.
Kaip suartėti su nepažįstamu žmogum

Apie bučinius
MES BUČ I NĮ V A D I N A M E MEILĖS S I MB O L I U IR MA-

nome, kad taip yra visame pasaulyje. Deja, klystame. Maždaug pusė
žmonijos nesibučiuoja, ir ne tik kur nors atokiose salose, pasikly-
dusiose vandenyne. Nesibučiuojama Centrinėje Amerikoje, Afrikoje
piečiau Sacharos, Amazonijoje, Naujojoje Gvinėjoje. Anksčiau „ne-
bučinių“ teritorija buvo daug platesnė, bet Vakarai per kiną, televi
ziją, literatūrą išplėtė savo įtaką.
XIX a. pabaigoje britų antropologas ir Afrikos tyrinėtojas Vilja
mas Vindvudas Ridas (William Windowood Reade) įsimylėjo vieno
afrikiečių karaliaus dukrą. Rėžė sparną apie ją ir po kelių mėnesių
nutarė pabučiuoti. Tačiau meilės istorija tuo ir pasibaigė: mergina
apsipylė ašaromis ir klykdama nubėgo pas tėvą. Tik po kelerių metų
Ridas sužinojo, kas taip išgąsdino princesę: ji buvo tikra, kad vyriš
kis nori ją suvalgyti.
Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) knygoje „Kaip žmonės ir gy
vuliai išreiškia savo meilę“ pripažino, kad bučinys į lūpas priimtinas
ne visai žmonijai. Be jau minėtųjų, nesibučiuoja Ugnies Žemės saly
no gyventojai, Taičio, Naujosios Zelandijos ir Australijos senbuviai,
somaliečiai ir eskimai. Jausmus jie rodo kitokiais būdais. Naujazelan-
diečiai - maoriai ir eskimai - pasitrina nosimis. Kitos tautos pasitri
na pečiais ar per juos paploja, paima mylimąjį ar mylimąją už rankos
ir ja patrina sau krūtinę ar pilvą. Darvino žodžiais, tai visada bus
koks nors prisilietimas prie mylimo asmens kūno, intymus gestas.
Žmonės bučiuojasi nuo urvinių laikų. Darvinas aprašo epizodą,
paties matytą džiunglėse. Susitiko dvi šimpanzės, jis ir ji, atsitūpė
152 NAMŲ ŽIDINYS

viena prieš kitą ir abi atkišo lūpas. Viena padėjo ranką kitai ant pe
ties, paskui abi apsikabino, tada atsistojo, tebesilaikydamos ranku
tėmis pakėlė galvas, išsižiojo ir ėmė staugti iš malonumo. Argi ne
meilės scena? Kone Romeo ir Džuljeta.
O kokia bučinio paskirtis? Ką, be intymaus malonumo, jis reiškia?
Yra nuomonių, kad žmonių bučiniai prilygsta gyvuliukų ap-
siuostymui. Žmonės nėra itin jautrūs kvapams, tas gebėjimas nu-
nykęs. Tam, kad pajustume intymius kito žmogaus kvapus, turime
priartėti. Tikras, gilus meilės bučinys leidžia abiem gerai pažinti
vienam kitą. Tada įsitraukia visi pojūčių organai: uoslės, skonio, lie
timo. Beje, lūpose yra šimtąkart daugiau nervų galūnėlių nei rankų
pirštų galiukuose. Mes bučiuojamės iki užsimiršimo, o smegenys,
tas tobulas kompiuteris, kaip pašėlęs analizuoja partnerį. Maždaug
pusė vyrų (moterų dar daugiau) nutraukia ryšius jau pačioje pažin
ties pradžioje, jei bučiniai jiems (joms) nebuvo malonūs.
Bučiuojantis į kraują išsiskiria endorfinų, vadinamųjų laimės
hormonų, oksitocinas padeda formuoti tarpusavio ryšius, žmogaus
seilėse esantis testosteronas stiprina lytinį potraukį, organizme su
mažėja kortizolio - streso hormono. Dėl seilėse esančių tam tikrų
baltymų galime pajusti, ar su žmogumi, su kuriuo bučiavomės, ver
ta kurti šeimą. Žinoma, pirmąkart bučiuodamasis niekas apie tai
negalvoja. Tačiau kuo skirtingesni vyro ir moters baltymai, tuo tai
porai daugiau galimybių susilaukti palikuonių, kurie neturės gene
tinių defektų ir apskritai bus atsparūs ligoms.
Olandijoje buvo atliktas labai kruopštus tyrimas. Paaiškėjo, kad
bučiuodamiesi dešimt sekundžių iš partnerio gauname apie 80 mi
lijonų bakterijų. Baisu? Ne! Toks apsikeitimas bakterijomis naudin
gas sveikatai, priverčia imuninę sistemą gaminti antikūnus. Todėl
nebėkite, bičiuliai ir bičiulės, nuo bučinių. Ar bent jau bėkite netoli
ir negreitai.
Apie bučinius
Apie raudoną spalvą
K A I P S U P Y K D Y T I K I T A S M O T E R I S I R S U K E L T I JŲ
pavydą? Užsivilkite raudoną suknelę.

Kai man tekdavo vesti spaudos konferencijas dalyvaujant įvairių
sričių žmonėms (ypač Sąjūdžio metais), „raudonajai suknelei“, jei
tokia būdavo tarp žurnalistų, žodį suteikdavau vienai iš pirmųjų.
Nė nežinau kodėl. Gal erzindavo akį? Gal atrodydavo agresyviai, ir
aš norėdavau išsiaiškinti, kokią ji turi „bombą“?
Raudonai vilkinti dama kitoms moterims atrodo tarsi seksuali
nė provokacija. Tai jau patikrinta įvairiose pasaulio šalyse - Jungti
nėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Slovakijoje. Dviem šimtams
moterų buvo parodyta šūsnis nuotraukų, kuriose vienos moterys
vilkėjo raudonais drabužiais, kitos baltais. Eksperimento dalyvių
paklausta: kaip manote, kurios iš nufotografuotųjų labiau domisi
seksu? Nesunku atspėti, kokie buvo atsakymai: labiausiai „degan
čiomis“ pripažintos raudonai vilkinčiosios.
Tai pačiai grupei buvo parodytos nuotraukos merginų, vilkinčių
raudonai ir mėlynai. Klausimas skambėjo taip: „Su kuria iš jų supa
žindintumėte savo vaikiną?“ Šiuo atveju moterys irgi atsakė vienin
gai, tarsi susitarusios: „Tą raudonskruostę reikia laikyti toliau nuo
mūsų vyrų.“
Tokie tyrimai galėtų atrodyti mažareikšmiai, slidoki ir sutelkti
tik į vieną temą, bet taip nėra. Gilinantis ir plėtojant tyrimus paaiš
kėjo, kad raudonis veikia žmogų labai stipriai - ne tik psichiką, bet
ir smegenis, gebėjimą mokytis ir atmintį. Bet pirmiausia, raudonis
yra geismo ir valdžios spalva. Moterys raudoną garderobą renkasi
154 NAMŲ ŽIDINYS

(sąmoningai ar ne), kai siekia sekso. Raudonai ar rausvai vilki ovu
liacijos dienomis. Moters kūnas, skruostai, kaklas per ovuliaciją
paprastai parausta. Makiažu tai sustiprinama dar labiau. O vyrai
kimba ant tokio kabliuko. Kai vyrams buvo rodomos įvairiai vilkin
čių moterų nuotraukos, dauguma jų pirštu bedė į tas, kurios vilkėjo
raudonos spalvos drabužiu. Ir kompanijoje vyrai sėdasi arčiau rau
donai apsivilkusiųjų, toliau nuo juodų ar žalių.
Raudona spalva vyrų drabužiuose moteris veikia truputį kitaip.
Raudonas švarkas, ypač skaisčiai raudonas, gali sukelti joms įtari
mą, kad vyras - gėjus. O štai raudoni marškiniai daro įspūdį, jog
žmogus visuomenėje užima gana aukštą padėtį ir turi perspektyvų
kopti dar aukščiau. Nes raudona - tai ir dominavimo spalva.
Sakysite, kaip galima tai įrodyti? Pasitelkus beždžiones. Bež
džionių narve tyrėjas deda ant staliuko skiltį obuolio ir pasitraukia.
Beždžionė pripuola, čiumpa skiltelę ir suėda. Kol tyrėjas vilkėjo įvai
rių spalvų drabužiais, beždžionė elgėsi vienodai, bet kai apsirengė
raudonai, beždžionė, nors žmogus pasitraukė, jo padėto obuolio ne
lietė, paėmė kitą, paliktą anksčiau. Beždžionės nuomone, tas raudo
nai vilkintysis - pavojingas.
Sporte - panašiai. Išvedus vidurkį paaiškėjo, kad raudonas uni
formas dėvintys sportininkai ir jų komandos laimi daug dažniau
nei vilkintieji kitų spalvų uniformas. Treneriai tai žino. Rengian
tis varžyboms dėl to kyla aštrių ginčų. Kaip rašo „Journal of Sports
Sciences“, neretai nė vienai komandai neleidžiama turėti raudonos
uniformos.
Kasdieniame gyvenime nesame linkę kreipti daug dėmesio į
spalvas, ypač į vyrų drabužių. O ko nežinai, to ir nepastebi. Tačiau
mūsų instinktai niekur nedingsta.
Apie raudoną spalvą

Petriukai, kurie nenori užaugti
P SIC H O L O G AI S T V E R IA S I UŽ GALVŲ DĖL REIŠKI-
nio, kuris jau tapo naujos rūšies epidemija. Dvidešimtmečiai, tris

dešimtmečiai, net keturiasdešimtmečiai nenori vesti. Pagal gimimo
liudijimą jie - suaugę, tačiau psichiškai, pagal emocinę būklę, tebė
ra vaikai. Pratęsia savo jaunystę jaunatviškai šukuodamiesi, neveda
ir neišsikrausto iš tėvų namų, ypač jei augo tik su motina.
Lenkų žurnalas „Polityka“ rašo, kad Lenkijoje taip gyvenančių
jų, sulaukusių 35-erių, - 2,5 milijono, beveik 44 proc. Daugiau yra
tik Italijoje. Ten jauni suaugę vyrai sudaro pusę vyrų giminės. Italai
tokius vadina „mammoni“, amerikiečiai - „kidults“ („kid“ - vaikas
ir „adult“ - suaugęs). Sugalvotas ir vaizdingesnis žodis: „bumeran-
gers“ - jauni amerikiečiai išvažiuoja studijuoti, bet baigę mokslus
vis dažniau kaip bumerangai grįžta pas tėvus. Ir japonams jau pri
reikė naujo žodžio, 20-40 metų sulaukusius nevedusius vyrus jie
vadina „otaku“. Dažniausiai tai gerai uždirbantys vyrukai, kaip nar
komanai įjunkę į Japonijos popkultūrą: per televiziją nuolat žiūri
komiksus, žaidžia kompiuterinius žaidimus ir toms aistroms aukoja
visą savo gyvenimą. Atkakliai kaip maniakai renka viską, kas susiję
su mylimais komiksų ir kompiuterinių žaidimų didvyriais. Būtent
tokie vyrai (o ne vaikai) yra aukštųjų technologijų žaislų pramonės
taikinys. Žaislus gaminančios firmos jau kelerius metus turi dvi ly
giagrečias gamybos linijas: viena skirta vaikams, kita - „kolekcinin
kams“, kaip mandagiai sakoma.
Profesinėje spaudoje psichologai tokius vyrus vadina gana žiau
riai - parazituojančiais viengungiais. Nustatyta, kad jie nesugeba
156 NAMŲ ŽIDINYS

ilgam susieti savęs su moterimi, neketina vesti, juolab turėti vaikų,
nes patys yra amžini vaikai.
Rytų Europoje ilgai buvo manoma, jog toks reiškinys atsirado
dėl to, kad mūsų ekonominė padėtis prasta. Pasirodo, visai ne! Aus
tralijoje nėra krizės. Krizės ten nebuvo ir prieš aštuonetą ar devyne
tą metų, kai nuo jos kentėjo visas pasaulis. Tačiau „bumerangerių“
procentas Australijoje ne mažesnis nei kitose šalyse ir auga toliau,
jauni australiečiai uždirba gerai, bet gyvena su tėvais, nes nori turėti
daugiau pinigų savo užgaidoms tenkinti. Jei uždarbio neužtenka, jie
ima paskolas bankuose. Finansų analitikai susirūpinę: ar grąžins?
Rašytojai jau senokai atspindėjo tą reiškinį grožinėje literatūro
je. Rusai sako „nedorosl“, lietuviai - „nebrendėlis“. XX a. pradžioje
pasirodė Džeimso Metju Bario (James Matthew Barrie) apysaka apie
jaunuolį Piterį Peną, kuris nenorėjo tapti suaugusiu. Apysaka gyvai
skaitoma iki šiol, išversta beveik į visas pasaulio kalbas, tarp jų ir į lie
tuvių. Piterio Peno kompleksą turinčiais vadinami vyrai (pasitaiko ir
moterų), kurių psichinis ir emocinis augimas sustojo pasiekęs septyn
mečio vaiko amžių. Tokie žmonės vengia atsakomybės, dažniausiai
yra lengvabūdžiai, impulsyvūs, dalija pažadus, kurių išpildyti negali,
blaškosi iš vieno kraštutinumo į kitą, būna, iš piktumo sprogsta, o po
akimirkos atrodo ramūs ir patenkinti. Piteris Penas yra psichologinis
narcizas - įsimylėjęs save ir savo atvaizdą. Ir egocentrikas - į viską
žiūri tik iš vieno, jam priimtino, taško. Jei galų gale užmezga artimą
ryšį, tai dažniausiai su gerokai vyresniu už save asmeniu.
Nors Piterio Peno komplekso požymiai akivaizdūs, tai vadina
ma ne psichine liga, o asmenybės nebrandumu ir priklausomybe.
Gydoma pasitelkus psichoterapiją, bet gerų rezultatų pasiekiama
retai, mat kad gydymas būtų sėkmingas, pacientas turi pripažin
ti turįs problemų, o Petras-Petriukas nesugeba to padaryti. Tokie
žmonės įsitikinę, kad visada kalti kiti, kad pasikeisti turi ne jie, o
pasaulis, partneris, šeima, viršininkas. Būna, tokie ateina pas psi
chiatrą arba psichoterapeutą, bet tik jei tapo alkoholikais, tik dėl
tos priežasties. Arba atveda partneris, kuris nori gelbėti jį ar save.
157 Petriukai, kurie nenori užaugti

Anglų psichologai tvirtina, kad visišką emocinį brandumą vy~
rai pasiekia sulaukę 43-ejų, tai yra maždaug 11metų vėliau nei mo
terys (jos brandumo sulaukia 32-ejų). Anksčiau buvo pripažįstami
du subrendimo laipteliai, vienodi abiem lytims: iki 25-erių subręs-
ta protas, iki 35-erių susiformuoja asmenybė. Tad gal nereikia per
daug sielotis? Kadaise žmonės gyveno daug trumpiau, galbūt todėl
privalėjo subręsti anksčiau? Aštuoniolikmetis karalius nieko neste
bindavo. Daug tūkstančių metų žmonės buvo arba vaikai, arba su
augusieji. Kad yra toks dalykas kaip brendimo laikotarpis - vaiko
virtimas suaugusiu žmogumi, sugalvota tik XX a. pirmoje pusėje.
Dabar pradėjome suprasti, jog svarbus ne biologinis brandumas, o
išvystytas mąstymas. Išmintis turi ateiti į galvą, ir tai nebūtinai at
sitinka baigus vidurinę ar sulaukus aštuoniolikos.
Mūsų realybėje įvyko daug pokyčių. Šiandien jaunimas pradeda
gyventi suaugusiųjų gyvenimą visiškai priešingomis sąlygomis nei
anksčiau. Prieš 20-30 metų, kai tėvai baigdavo mokslus, jie galėda
vo numatyti, kokie bus jų gyvenimo etapai tiek profesinėje srityje,
tiek asmeniniame gyvenime. Šiandien darbas negarantuotas, o kai
jį gauni, nesi tikras, ar ilgam. Dėl to laikinumo jausmo jauni žmonės
nieko neplanuoja, nes nežino, kaip bus rytoj. Natūralu, kad jauni
mui svarbi ši diena, o tėvų kartai - ateitis.
Dabar jau net sunku patikėti, kad visai neseniai senatvė buvo
gerbiama dėl išminties ir patirties. Šiais laikas niekas neketina ei
ti senolių pėdomis, sekti jų pavyzdžiu. Dabar dauguma turi kitą
tikslą - kuo ilgiau išlikti jaunam. Tapti „mamoniu“, „otaku“, „bu-
merangeriu“, vadinasi, nenutraukti pramogų ciklo, naudotis įgyta
patirtimi, bet sykiu nusišalinti nuo suaugusio žmogaus rūpesčių.
Vyras dabar turi tiek vyriškumo, kiek nori jo turėti. Jis gali n e n o r ė t i
būti kariu gynėju, nes karų kol kas nėra. Jis neprivalo būti šeimos
maitintoju, nes moterys užsidirba pačios. Krizę gilina tai, kad jau
kelių kartų berniukai neturi vyriškumo pavyzdžio. Kadaise turėjo -
dėl karų, trėmimų, net dėl skyrybų, kai jos tapo visuotiniu reiškiniu.
Tačiau dabar, net kai šeima neiširusi, paskendęs darbuose ir rūpes-
158 NAMŲ ŽIDINYS

Čiuose tėvelis dažnai būna svečias namuose. Tam, kad berniukas
stotųsi ant kojų, tėvas jam turi būti drąsos, veiklumo, atsakingumo
pavyzdys. Tačiau dažnai tėvas mažai laiko praleidžia su sūnumi,
o motina trukdo savo atžalai suaugti. Iš dalies todėl, kad pati nori
likti jauna. Per didelė globa įkala vaikui, kad išorinis pasaulis - tai
grėsmė. Partneris irgi. Ir tada jis renkasi vienišumą. Didelės šeimos
dabar retenybė, o vienturtis neįpranta dalytis nei žaislais, nei tėvų
meile, nes neturi su kuo dalytis. Neišmoksta globoti mažųjų. Tačiau
privalo įgyvendinti visas tėvelių į jį sudėtas viltis. Anksčiau viltys
būdavo paskirstomos, siejamos su trimis ar keturiais vaikais, o da
bar tėveliai nori, kad tas vienas vienintelis būtų genijus: dainuotų,
šoktų, pieštų, grotų, mokėtų keletą kalbų. Atsirado reiškinys „vaika-
centrizmas“, kai auklėjimas atsiduria vien motinos rankose ir vaikas
„lipdomas“ pagal jos supratimą. Dėl to ateityje nebrendėlių gali būti
daug daugiau, tikina lenkų žurnalas „Polityka“.
Ar ta tendencija gali pasikeisti? Viskas klostysis taip, kaip dik
tuos ekonominės sąlygos. Tačiau būkime ne tik kritiški, bet ir akyli.
Beje, kryptis jau dabar po truputį keičiasi. Jauni vyrai pradeda do
mėtis tėvyste, tėviškumu. Parkuose jau pasirodė jaunų tėvelių su
vaikų vežimėliais. Būtent jie vis dažniau atveda savo atžalas į vaikų
darželius, klubus, saviveiklos būrelius. Mes, žmonės, esam gajūs.
Jaunų tėtušių santykiai su jų tėtušiais suirę, todėl jie instinktyviai
bando būti vyrais ir įžvelgti to prasmę. Daro tai, ko nedarė jų tėvai.
Duoda savo vaikams tai, ko patys nėra gavę.
Striukai, kurie nenori užaugti

Apie vampyrus
TURBŪT MANOTE, J OG PULSIU ĮRODINĖTI, KAD
vampyrų nėra. Priešingai, jų tikrai yra. Kaip galima netikėti reiškiniu,

apie kurį žmonės legendas pasakoja tūkstančius metų, nuo Babilono
ir Egipto laikų, visose tautose? Vampyrai aprašyti senovės Kinijos
knygose, Tibeto „Mirusiųjų knygoje“, daugelyje kitų senųjų raštų.
Tautosakos specialistai sako, kad žodis „vampyras“į lietuvių kal
bą atėjo iš slavų kalbų. Lietuvoje buvo sakoma: upioras, upuras. Kai
kurie kalbininkai žodį kildina iš totoriško „ubyr“ - „ragana“. Mūsų
kalboje yra ir žodis „vilkolakis“, bet jis turi kitą prasmę - tai žmogus,
galintis pasiversti vilku. Dar mūsų tautosakoje yra Žvėrūna - miškų
valdovė, medžiojanti kartu su vilkais ir pati kartais atrodanti kaip
vilkė. Bet visi jie - ne vampyrai. Tai nereiškia, kad lietuvių pasa
kos prėskos. Kur ten! Kai močiutės sekdavo jas žiemos vakarais prie
balanos ar žibalinės lempos, vaikai iš baimės kojas susikeldavo ant
suolo. Tokias pasakas vadino šiurpėmis. Jos ir buvo skirtos vaikams
gąsdinti, vaikus paklusnesnius padaryti. Sakmių apie vampyrus
Lietuvoje atsirado tik XIX a. Matyt, dėl to, kad tuo laiku mus jau
pasiekdavo kaimynų spauda, ypač iš Prūsijos.
Jei legenda gyvuoja daug šimtmečių, jeigu žmonės ją perduoda
iš lūpų į lūpas, tai gal joje yra kas nors tikroviška? Gal tai susiję su
gamta? Apsidairę pamatysite, kad gamtoje labai daug kraujasiurbių:
uodai, mašalai, blusos, utėlės. Net šuva žaizdą palaižo.
Kaip vampyras turi atrodyti? Liesas, išblyškęs, išvarvėjusiomis
akimis. Tokių tikrai buvo, ir gana daug. Čekų archeologai aptiko
XI a. laidojimo vietą, kur kape gulėjo trylika žmonių surištomis ran-
160 NAMŲ ŽIDINYS

komis, su įbestais į krūtinę basliais. Visoje Europoje rasime tokių
kapviečių. Nes visada buvo žmonių, sergančių keista liga - porfirija,
kai organizmas nebegamina raudonųjų kraujo kūnelių. Kraujyje ima
trūkti deguonies ir geležies, saulės šviesa visiškai sunaikina hemog
lobiną, kūnas pasidengia pūslelėmis ir opomis, deformuojasi nosis,
ausys, kitos kremzlės, pirštai pradeda riestis, veido oda išsausėja,
atsidengia dantenos, o dantys pageltonuoja. Sveikam žmogui labai
naudingas česnakas šitokį ligonį veikia priešingai - liga tik paūmė
ja. Nelaimėlį kamuoja stiprūs skausmai, kartais sutrinka psichika.
XVII a. Prancūzijoje 30 000 žmonių turėjo tokią bėdą ir visi buvo
pakarti. Ta liga aprašyta tik XX a. pradžioje, 1963 metais nustatyta,
jog ji paveldima, sunkiai gydoma, reta, bet visiškai neužkrečiama.
Kai kuriose šalyse dar ir džiovininkai buvo laikomi vampyrais, mat
tuberkuliozės lazdelė atrasta tik 1882 metais.
Vargšai ligoniai - jiems ir po mirties nebūdavo ramybės. Jei kai
mą ar miestelį užgriūdavo gaisrai, mirtys, nederlius, žmonės tuoj
imdavo ieškoti priežasčių ir rasdavo: kaltas vampyras! Jeigu tokio
nebūdavo tarp gyvųjų, ieškodavo tarp mirusiųjų. Atkasę rado ne
suirusį kūną? (O nesuiro, nes karstas buvo sandarus.) Viskas aišku:
vampyras! Nukirsdavo vargšui galvą, padėdavo prie kojų, į krūtinę
įbesdavo baslį ir vėl užkasdavo.
Linksmai gyveno mūsų senoliai. Ilgai nežinojo, kad tikrų vam
pyrų dera ieškoti ne kapinėse, ne senose pilyse, o tarp gyvųjų, ir
kad juos sunku atpažinti. Pirmą kartą sutiktas vampyras dažniau
siai būna nepaprastai malonus. Bet neapsirikite: jis sugebės išsunkti
iš jūsų visą energiją: ūmai pasijusite dėl visko kaltas, ims kankinti
keistas psichologinis nuovargis. Jei vampyro kompanijoje užsibusite
ilgiau, gali apimti melancholija, net depresija.
Senoliai jautė, jog kažką kažkas iš mūsų siurbia, tik nežinojo ką.
Manė - kraują. Iš tiesų vampyrai niekada negeria žmogaus kraujo,
jie maitinasi mūsų energija, vieni nuolat, kiti po trupučiuką. Jei toks
žmogus pats nueitų pas psichologą ir paprašytų pagalbos, gydytojo
diagnozė būtų: asmenybės sutrikimas.
161 Apie vampyrus

Vampyrizmo atmainų yra daug, viena iš jų - narcisizmas (auto-
erotizmas). (Kadaise vienas jaunuolis pamilo savo atvaizdą vandenyje
ir supykę dievai pavertė jį gėle - narcizu.) Narcizų ego - milžiniškas,
o sąžinė menka. Kiti žmonės jam nesvarbūs, kol jų neprireikia.
Dar vienas tipas - vampyras kankinys. Įsikalęs į galvą, kad visas
pasaulis susimokęs prieš jį, todėl nuolat iš visų reikalauja jam padėti.
Dar yra despotų, viską kontroliuojančių ir žinančių geriau už
kitus. Dažniausiai jie perfekcionistai, visur ieškos tobulybės. Savo
nuomonę, nesvarbu, teisinga ji ar ne, stengiasi primesti visam pa
sauliui. Jeigu jūsų nuomonė nesutampa su jo, pasistengs jus išjuokti.
Kita vampyrų atmaina - kritikas. Jo aistra kritikuoti visus ir
viską pasaulyje. Kritikuodamas kitų pastangas, kiekvienam kliudys
kaip išmanydamas.
Dar vienas tipas - susidvejinusi asmenybė: mėtosi iš vieno emo
cinio kraštutinumo į kitą: tai myli, tai nekenčia ir visada pateikia tai
labai dramatiškai.
Vampyrizmas - tai kai vienas jaučiasi gerai tada, kai kitam ar
kitiems blogai.
Visus vampyrus vienija vienas bruožas: jie labai nemalonūs
žmonės.
Iš kur vampyrų atsiranda? Dažniausiai tokie žmonės kilę iš šei
mų, kuriose nebuvo laukiami ar nepatyrė meilės. Todėl vėliau steng
sis „tupdyti“kitus, menkins juos, kad patys palypėtų aukštėliau. Net
ir labai draugiškame kolektyve atsiranda „kraujasiurbių“, galinčių
išvesti iš pusiausvyros. Dažnai tai ne pikti vadovai, o kolegos.
Kaip atpažinti energinį vampyrą? Įsižiūrėkite. Tie, kurie maiti
nasi svetima energija, viešai išlieja neigiamas emocijas, džiaugiasi
skandalais, tyčiojasi iš kolegų, kitus net apsiverkti priverčia. Tokių
žmonių pasistenkite vengti. Jei neįmanoma, stenkitės kalbėti ir gal
voti tik apie gerus dalykus. Jeigu „vampyras“ trukdo dirbti visam
kolektyvui, susivienykite ir kreipkitės į vadovybę, paprašykite pa
šalinti kliūtį. Konfliktiškiems žmonėms sunku rasti bendrą kalbą
ne tik su kolegoms, bet ir su vadovais, tad klausimas veikiausiai bus
išspręstas jūsų naudai.
NAMŲ ŽIDINYS
Apie homoseksualumą
H O M O S E K S U A L U M A S - N E LI GA, T A I A I Š K U . S U T O S
pačios lyties atstovais lytiškai santykiauja du tūkstančiai rūšių gyvų

padarų. Tačiau pasaulyje nemažai homofobų (nekenčiančiųjų ho
moseksualų), kurie stengiasi homoseksualus persekioti, kartais ne
kenčia mirtinai (taip buvo viduramžiais). Pastebėta, kad didžiausią
neapykantą jiems jaučia tie, kurie patys turi gėjiškų potraukių, tik
stengiasi juos slėpti, dažnai - nuo savęs pačių. Kai kuriose musulmo
nų šalyse gėjai ir dabar žudomi.
Patys homoseksualai ne visada gali paaiškinti savo būklę, o štai
mokslininkai šį tą išsiaiškino, nors toli gražu ne viską. Bet pradžia
jau padaryta.
Vyrų seksualinė orientacija susiklosto, kai kūdikis dar yra moti
nos įsčiose. Tas faktas aiškus, mokslininkai negali suprasti kito da
lyko: kodėl homoseksualumo genai kai kada išlieka ir vaikui gimus?
Juk evoliucijos požiūriu tai medžiagos gadinimas: homoseksualus
žmogus nesusilauks vaikų. O gamta išlaidų, ypač tokių didelių, ne
pripažįsta. Dr. Tukas Ngunas (Tuck Ngun), amerikietis, dirbantis
Kalifornijos universitete, pats gėjus, šį klausimą studijuoja jau seno
kai ir mano įrodęs, jog aplinka, kurioje bręsta embrionas, ir paveikia
seksualinę jo orientaciją. Ngunas ištyrė 37 poras dvynių, gimusių iš
vieno motinos kiaušinėlio (vienas iš dvynių - gėjus, kitas ne), ir 10
porų, kai abu broliai gėjai. Ištyrė tų 94 vyrų DNR, tai yra jų genų
grandines, ir atrado 9 vietas, kuriose gėjų genai skiriasi nuo įprastos
seksualinės orientacijos vyrų genų. Dr. Ngunas paruošė testą, kuris
leidžia 70 proc. tikslumu nustatyti: vyras - gėjus ar ne. Na, moks-
163
lininkai dėl to dar ginčijasi; kai kurie sako, jog ištyrus tiek mažai
žmonių dar negalima daryti galutinių išvadų. Dr. Ngunas su tuo su
tinka, sako, jog tai tik pradžia, kad bus tiriama plačiau: „Seksualinė
trauka yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Todėl turiu vilties, kad
mano tyrimai padės mums suprasti pačius save.“
Anksčiau buvo manoma, jog homoseksualumas - tai liga, nes
gėjai dažniau sirgdavo psichinėmis ligomis ir žudydavosi. Tačiau
jiems tiesiog buvo daug sunkiau gyventi. 1973-iaisiais Amerikos psi
chiatrų draugija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo ir pripa
žino, kad jo „gydymas“ daro žalą. Pasaulio sveikatos organizacija
(PSO) ryžosi tokį žingsnį žengti tik 1992-aisiais. Turėjo įtakos tai,
kad 1991 metais neurobiologas Saimonas Levėjus (Simon LeVay)
atrado pokytį gėjų smegenyse ir nustatė, jog seksualinę orientaciją
nulemia biologinės priežastys, o ne auklėjimas: neva sūnus per daug
artimas motinai, todėl negali prisiliesti prie kitos moters, ar kad tė
vas buvo susvetimėjęs, todėl sūnus ilgisi tėvo - globėjo, ar berniukas
buvo išprievartautas. Tokios aplinkybės kartais gali turėti įtakos,
bet paprastai ji trumpalaikė.
Dviejų minėtų mokslininkų išvadas patvirtino genetikos spe
cialistas dr. Denas Heimeris (Dean Hamer) iš Amerikos naciona
linio vėžio instituto. Jis įrodė, kad homoseksualumas dažniausiai
paveldimas, tai yra kūdikiui gimstant jau būna įrašytas genuose.
Heimeris išnagrinėjo šimto gėjų istorijas ir nustatė, kad daugiau
kaip 10 proc. jų turi tokios pat orientacijos brolių; tarp Jungtinių
Valstijų gyventojų gėjų yra tik 3 proc. Didelis jo straipsnis apie tai
buvo žurnale „Science“. Toliau buvo patikslinta, kad orientaciją nu
lemia genų veikimo būdas: prie genų narelių kartais prilimpa dar
smulkesnės dalelytės - vienas anglies atomas ir trys vandenilio, ir
jei gimstant nareliai neapsivalo, gali stabdyti ar spartinti kurių nors
genų aktyvumą, vienam iš dvynukų kažko gali tekti daugiau, kitam
mažiau. Jie gali stabdyti ir genų, nulemiančių stipresnes ar silpnes
nes lyties išraiškas, veiklą: mergytės embriono smegenys gali vyriš
kėti, berniuko - moteriškėti.
164 NAMŲ ŽIDINYS

Visa tai - sudėtinga, nes daugiapusiška. Ateityje galime tikėtis
dar konkretesnių paaiškinimų. Tačiau kol kas nėra atsakymo į klau
simą: o kokia homoseksualumo paskirtis? Juk gamta nieko nedaro
be būtinumo, o jei ką padaro ne taip, evoliucija sunaikina defektą ir
jis nepasikartoja kitose kartose.
Evoliucijos požiūriu gėjiškumas prasmės neturi, mat pagrindinė
visų organizmų užduotis - kurti palikuonius ir jiems perduoti savo
genus. Tai kodėl tada gyvūnų pasaulyje tokie populiarūs intymūs
santykiai tarp tos pačios lyties atstovų? Mokslininkai aprašė 2000
paukščių, žinduolių, reptilijų, žuvų, uodų ir vorinių vabzdžių, ku
rie sudaro tos pačios lyties poras. Dabar dominuoja toks spėjimas:
tai padeda stiprinti visuomeninius ryšius grupėje; taip grupė laiko
si glaudžiau, nebūtinai susiskaldo į poras. Ilganosių delfinų, vadi
namųjų „butelinių“, ir mažųjų šimpanzių bandose homoseksualūs
santykiai - tai 75 proc. visų prisilietimų. Dar priduriama, kad trin
damiesi genitalijomis gyvuliukai ramina tarpusavio nesutarimus ir
išsikrauna emociškai. Taip grupė laikosi daug vieningiau. Gal pana
šiai yra ir žmonių visuomenėje?
Ramiojo vandenyno Samoa saloje gėjai vyrai - gerbiami ir ver
tinami. Savo šeimų jie nekuria, bet padeda giminėms, sūnėnams ir
dukterėčioms. Jei kam pasirodys, kad Lietuvai tai nebūdinga, pa
žiūrėkite, kaip elgiasi mūsų gandrai. Kai ponas gandras išskrenda
varliauti ir gyvačiauti, būna, kad jo kaimynas - šast - į lizdą pas
ponią. O kai ponia išskrido, kaimynas - šast - tuo pačiu tikslu pas
poną. Nemačiau, kad po to susitikę gandrai muštųsi.
Si tema nebus užbaigta, jei neatkreipsiu dėmesio į tai, kad gė
jai dažnai kūrybingesni už heteroseksualius vyrus. Todėl tarp dai
lininkų, artistų, verslininkų, garsių mokslininkų jų yra tiek daug.
Gėjų įnašas į visuomenės gerovę lenkia jų nuošimtį visuomenėje.
Homoseksualūs žmonės mėgsta būti matomi, kartais išsiskiria ap-
ranga. Galbūt todėl, kad ilgai buvo ir iki šiol tebėra persekiojami?
Dabar nori kompensacijos, trokšta komforto. Manau, visuomenė
dėl to tik laimi ir tikrai nieko nepraranda.
APie homoseksualumą
2. Mūsų atžalos
Šliopke per dupciuką
T U R B Ū T K I E K V I E N A M IŠ M Ū S Ų N E K A R T Ą Y R A T E -
kę prekybos centre ar kitoje viešoje vietoje matyti tokią sceną: ant

grindų klykdamas raitosi trimetis pyplys, o virš jo pasilenkusi pa
raudusi iš gėdos mamytė šnypščia: „Kelkis, rupūže, nes tuoj gausi
per šikną!“ Praradusi kantrybę čiumpa mažąjį rėksnį už rankos, pa
kelia ir tempia prie lauko durų. Eilutėje prie kasos stovintys žmonės
žvelgia įkandin - vieni sutrikę, kiti pritardami, kad mamytė, galų
gale išvilkusi savo „paguodą“laukan, šleptelės sūneliui, kurio klyks
mas jau dangų siekia.
Dauguma suaugusiųjų sutinka, jog negalima skaudžiai mušti
vaiko (tarkim, diržu), protingi tėvai taip nesielgia, tačiau retas nė
ra surikęs ant savo vaikelio, nepavadinęs jo įžeidžiamai, neužplojęs
per užpakaliuką.
Mokslininkai pedagogai, kurie dažnai ir patys yra tėvai, įspė
ja mus: nereikia teisintis, kad nervai neišlaikė. Mušti vaiko ar visa
gerkle šaukti ant jo nevalia, taip žalojama vaiko psichika. Kaip rodo
naujausi tyrimai, paskelbti specializuotame žurnale „Journal of Fa
mily Psychology“, mušamas vaikas nepagerės, priešingai, problemų
bus vis daugiau.
Teksaso universitete buvo atliktas rimtas tyrimas: mokslinin
kai surinko visame pasaulyje šiuo klausimu darytus tyrimus (iš vi
so 75; 160 000 vaikų buvo stebima penkiasdešimt metų, tai yra iki
jie visiškai subrendo) ir išstudijavo vieną bausmės būdą - kai delnu
užplojama per užpakaliuką. Pasirinkta būtent ši bausmė, nes ją tai
ko 70 proc. tėvų Vakarų šalyse. Mokslininkai išstudijavo 17 vaiko
167
vystymosi požymių, tokių kaip pažanga mokykloje, santykiai su
tėvais, sugebėjimas bendrauti, ir palygino. Trylikos iš septynioli
kos taip baustų vaikų pažymiai mokykloje buvo blogesni negu jų
vienmečių. Jie mokėsi blogiau, save vertino prasčiau, turėjo mažiau
draugų, blogiau sugyveno su tėvais. Tų vaikų tėvai daug dažniau nei
kiti griebdavosi sunkesnių fizinių bausmių, nes pliaukštelėjimai jau
nepadėdavo, be to, baudėjai nebegalėdavo susivaldyti. Mokslininkai
nerado nė vienos srities, kurioje baustieji būtų pirmavę.
Gerai žinoma, kad bausmė gali atlikti gąsdinimo funkciją, jei
gu bus įvykdyta vaikui tik ką prasikaltus. Tačiau bausti tuojau pat
dažnai neįmanoma, nes tėvai nebūna su vaikais visą laiką. O kai jų
nėra šalia, vaikas pradeda kartoti nusižengimus, nes jaučiasi lais
vas ir nebaudžiamas. Kadangi buvo tiriama visa žmogaus biografija,
paaiškėjo, jog tie, kurie buvo mušami, patys muša dažniau. Pasiro
do, jei dažnai pliaukštelima metų tesulaukusiam mažyliui, jau an
traisiais gyvenimo metais jis bus agresyvokas, su juo bus sunkiau
bendrauti.
Kitas nemalonus reiškinys: mušami vaikai darosi kvailesni. Lė
čiau bręsta. Dėl fizinės (tėvų) agresijos į vaiko smegenis plūsteli
streso hormonų, baimė padidina kortizolio kiekį ir tas naikina sme
genų neuronus ir ryšius tarp jų bei smegenų žievėje. Vaikai darosi
bailesni, blogėja jų atmintis. Toks žmogus ir užaugęs bus bailesnis.
Mušamų vaikų smegenų „popieriai“ visai nekokie. Labai svarbi
yra jungtis tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių - tai lei
džia abiem sveiko žmogaus smegenų pusrutuliams harmoningai
bendradarbiauti. Vaikų, kurie buvo skriaudžiami, jungtis yra sil
pnoka, abiem smegenų pusrutuliams sunku bendradarbiauti, dėl to
pradeda keistis paauglio asmenybė ir nuotaikos. Tokių pasikeitimų
pastebėta mušamų berniukų smegenyse, mergaičių - taip pat, jei
jos buvo tvirkinamos. Pakitimų atsiranda ir mažų vaikų smegenyse,
jeigu jie pravardžiuojami, ant jų šaukiama. Per smegenų ryšius kerta
ir žodinė agresija. Kai tėvai rėkia ir grasina savo atžalai, į mažųjų
smegenėlių centrinę dalį, kuri atsakinga už emocinę pusiausvyrą,
168 NAMU ŽIDINYS

atplūsta mažiau kraujo, tai yra smegenėlės nedirba visu pajėgumu.
Riksmai beveik prilygsta fizinės jėgos naudojimui ir, taip pat kaip
pliaukštelėjimai, sukelia priešingą, nei norėtume, reakciją. Stebint
trylikos keturiolikos metų paauglius neliko jokių abejonių, kad daž
nai tėvų aprėkiami, gaunantys piktų nurodymų vaikai depresuoja
taip pat kaip baudžiami fiziškai. Depresija - fizinių bausmių ir riks
mų pasekmė.
Tačiau yra ir kita aplinkybė. Vaikai mokosi iš mūsų. Na, kol vys
tykluose guli, gal ir nelabai, bet kai užmauname šliaužtinukus, ti
krai pradeda mokytis, kai užsimauna trumpas kelnes - dar daugiau,
o kai ilgas kelnes arba madingą sijoną, mokosi labai rimtai. Iš mūsų
mokosi gyventi ir elgtis, ir pavyzdys - ne mūsų žodžiai, ne pamoky
mai, o mūsų elgesys. Atrodo, vaikas nežiūri, nesiklauso, nereaguoja,
bet viską pastebi ir girdi. Ir seks jūsų pavyzdžiu, kai atsiras proga.
Aprėktas pyplys, net ir visai mažas, pakels prieš jus balsą. Pirštu, o
gal net kumščiu pagrasinote? Jis pagrasins jums. O iš ko daugiau jis
gali mokytis? Gyvulių ir paukščių pasaulyje - lygiai taip pat. Pro
tingi gyvūnai - drambliai, ereliai, raguočiai, arkliai, visų rūšių bež
džionės - niekada nemuša savo vaikų ir negąsdina. Instinktas jiems
sako, kad tai nepadės. Mes tokį instinktą praradome.
Tik negrąžykite rankų ir nedejuokite, esą jokių kitų būdų vaikui
pabarti nėra. Tikrai yra. Vaikai privalo būti paklusnūs. Tačiau jie
nedaug skiriasi nuo suaugusiųjų. Jeigu norite, kad ką nors darytų iš
širdies, privalo turėti motyvaciją. Kad vaikas padarytų tai, ko mes
norime, lengviausia pažadėti jam saldainį. Tačiau toks „paskatini
mas“ veikia trumpai. Jei norime, kad vaikas įprastų ką nors daryti,
turime jį įtikinti, jog verta, kad jam tai apsimoka. Papirkinėti vaiką
saldumynais arba pramogomis lengva. Sunkiau, bet daug tvirčiau
bus, jei rodysime pagarbą vaiko pasiekimams, nuoširdžiai jais ste
bėsimės. Tamsta turite pasidžiaugti geru vaiko elgesiu. Geriau už
saldų „dopingą“ veikia tokia kalba: „Man patinka, kai...“, „Aš nuste
bau, kai pamačiau, kad....“, „Na, tu mane nustebinai!“Antras būdas:
užuot gąsdinę, leiskite vaikui pamatyti naudą. Vaikui sunku nuolat
169 Sl io p k e per d u p c i u k ą
daryti tai, kas jo visai nedomina. Mokant motyvacijos, verta keltį
tokius uždavinius, kokie tinka jam pagal būdą ir pomėgius. Jeigu
prarys tokį „saldainuką“, tai pats imsis ką nors veikti ir pasieks te
gul mažų, bet pastebimų laimėjimų. Motyvacija pasiteisina ir ra
ginant vaiką mokytis. Užtenka paaiškinti, kokia vaikui bus nauda,
kai jis išmoks aritmetikos ar anglų kalbos („Galėsi skaityti žaidimų
instrukcijas“), ir pasieksite, ko trokštate. Dera kantriai skatinti vai
ką, kad jis pats priimtų sprendimus. Užuot piktai įsakinėję, galite
paklausti: „Kodėl nori žiūrėti filmą? Skaityk tai, kas užduota.“ Tai
geriau, nei šaukti: „Išjunk televizorių ir griebk knygą!“ Kreipkitės į
vaiką: „Matau, kad mėgsti...“Arba: „Gal norėtum pamėginti, gal tau
patiks?“ Tik sakoma turi būti taip, kaip visada kalbama su vaiku:
arba rimtai, arba linksmai, bet nuoširdžiai. Visada atminkite, kad
vaikų motyvacijos žudikai - šantažas, spaudimas, bauginimai. Tada
vaikas dažniausiai atsako sabotažu ar poelgiais „bet kaip“. Jei vaiką
gąsdinate: „Nepadėsi broliukui, neisiu su tavim į kiną“, vaikas sieks
to, kas jam žadėta (eiti visiems į kiną), bet savo užduotį atliks kaip
papuola. Ir tik vieną kartą. Rytoj reikės viską pradėti iš naujo.
Trečia galimybė - kompromisų kelias. Abiem pusėms priimtinų.
Dar senovėje buvo pastebėta, kad vergas - prastas darbininkas, kad
belaisvio atliktą darbą dažnai tenka daryti iš naujo. Mažų vaikų tė
veliai mėgsta tvarką ir norėtų, kad atžalos kambarys būtų tvarkin
gas. Kai nusibosta kasdien prižiūrėti vaiką, netekę kantrybės piktai
šaukia dienai baigiantis, reikalauja sudėti kaladėles, kad nesimaišy
tų po kojomis. Bet mažiukai vaikai nepaklūsta, nes jų logika, nors
dar ūkanota, sako: „O kam rinkti ir tvarkingai krauti į dėžę, jei rytoj
vėl viską išbarstysiu?“Jei kietu balsu įsakysite, galbūt paklausys, bet
tai bus vienkartinis laimėjimas.
Kaip išmokyti vaiką tvarkytis? Jei neturite laiko arba galva
užimta šimtais kitų problemų, nieko jums nepavyks. Čia reikia
pasišventimo. Nes šiuo laikotarpiu nulemiama, ar iš vaiko išaugs
pastumdėlis, nieko nesugebantis, viskuo nepatenkintas (tėvais, vi
suomene, klimatu, savimi), ar šviesuolis. Būtent kūdikystėje ir vai-
170 NAMŲ ŽIDINYS

kystėje susmaigstomos būsimo gyvenimo gairės. Koreguoti kelią
vėliau - daug sunkiau. Pradėti reikia nuo to, kad įdėmiai įsiklau
soma į tai, ko vaikas nori, ko tikisi. Anot psichologų, geras būdas
yra bendras su vaiku ieškojimas išeities iš vaikui sunkios padėties.
Nusibodo kaladėles ir kitus žaislus kasdien krauti į kartoninę dė
žutę, kuri jau net įplyšo? Paklauskite: „Gal bus geriau, jei žaislams
skirsime šitą kampą? Ką manai, Jonuk? Gal galime jį net atitverti?“
Galima paklausti mažylio: „Kodėl nenori pasidėti kaladėlių?“ Ir čia
pat išsakyti savo motyvaciją: „Aš nenorėčiau netyčia užminti ant
tavo žaisliuko ir sulaužyti, be to, pati koją susižeisiu.“
Užuot draudę, įsakinėję, sprendimus siūlę kaip neginčijamus,
sprendimų ieškokite drauge. „Aš manau, kad turėtum padaryti
taip...“, „Prašau man paaiškinti, kodėl turi būti kitaip?“, „O gal pa
mėginkime padaryti taip?“Sakiniai beveik tokie, kaip direktorių ta
ryboje. Du direktoriai ir esate. Tai gerai! Jūsų širdis padiktuos daug
kitokių abiem priimtinų sakinių. O jei reikalausite, kad vaikas būtų
paklusnus kaip belaisvis ir visada bent truputį drebėtų iš baimės,
Čiurlionis iš tokio neišaugs.
Šliopke per dupciuką

Viskas prasideda vaikystėje
P A G R IN D IN IA I ŽM OG AU S C H A R A K T E R I O BRUOŽAI
susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje. Jungtinių Valstijų žurnalas

„Time“ atliko didelį tyrimą, norėdamas išsiaiškinti, kas konkrečiai
tuos bruožus formuoja. Tam atrinko keletą šeimų, kurių gyvenimas
nusisekė: vaikai įgijo gerą profesiją, visuomenės pagarbą, sėkmin
gai sukūrė šeimą, atsistojo ant kojų ekonomiškai, nors milijonieriais
netapo. Žurnalą domino tik žmonės, kilę iš paprastų, net skurdžių
šeimų, turintys kelis vaikus. Tie, kurie gimė „su sidabriniu šaukštu
ku burnoje“, tokie kaip Džonas Kenedis (John Kennedy) ar Donaldas
Trampas (Donald Trump), žurnalo nedomino.
Džinas Rodrigesas kiekvieną vakarą atsiklaupdavo prie užmigu
sių dukterų lovų ir kiekvienai.į ausį šnabždėdavo visada tuos pačius
žodžius: „Aš galiu ir aš padarysiu.“ Šeima gyveno Pietų Čikagoje,
pusrūsyje, po kambarį bėgiojo futbolo kamuolio dydžio žiurkės.
Džinas visada kalbėdavo tuos žodžius, kai jo klausytojos miego
davo. „Reikia kalbėti pasąmonei, tik ji iš tikro klausosi“, - tvirtino
vyras. Dukrelės miegodavo susirietusios, gerai apkamšytos saugant
nuo žiurkių ir tarakonų. Kartais pažadintos tėvo žodžių prabusda
vo, nelabai patenkintos pavartydavo akis ir miegodavo toliau. Kiek
vieną rytą darydavo lengvą mankštą ir atsistojusios prieš veidrodį
kartodavo: „Bus šauni diena. Aš žinau. Padarysiu.“
Ne visos dienos buvo šaunios. Prie pat jų namo kažkas n u ž u d ė
moterį. Ne kartą teko kraustytis iš vieno žiurkyno į kitą. Tėvo dar
bas buvo kuklus ir menkai apmokamas. Jis teisėjavo bokso klube. Ir
savo mergaites išmokė atmušti smūgius. Viena dukra, vardu I v e l i s ė ,
172 NAMŲ ŽIDINYS

baįgė Harvardo universitetą ir tapo žinomos firmos partnere, kita
dukra, Rebeka, - gydytoja, klinikos direktore. Trečioji, Džiną, tapo
aktorė ir laimėjo „Auksinio gaublio“ premiją.
Visų tiriamųjų šeimų vaikai geriau negu vidutiniškai susitvarkė
gyvenimus, nors nenuėjo nei tėvų pėdomis, nei kito šeimos nario
pramintu taku. Visi įgijo profesijas, kurios leido kiekvienam sė
kmingai eiti savo keliu.
Emanueliu šeimoje vienas berniukas įstojo į mediciną, kitas pa
suko į politiką, trečias patraukė į Holivudą. Viena Voicickių mer
gaitė tapo mokslininke, kita vadybininke, trečia verslininke naujųjų
technologijų srityje. Simonsų berniukai: vienas dailininkas, antras
reperis, trečias kelių žiniasklaidos priemonių savininkas. Srivinisa-
nų šeimoje (tie žmonės kilę iš Indijos) viena dukra tapo teisėja, kita
valstybės tarnautoja sveikatos apsaugos srityje, trečia vadybininke
pramogų sferoje.
Visos šeimos skiriasi viena nuo kitos beveik viskuo - tautine kil
me, pagal tėvų pajamas, net miego įpročiai kitokie. Ir vaikai visai ne
šventuoliukai. Berniukai nuolat pešdavosi tarpusavyje, mušdavosi
gatvėje, kartais namo pareidavo susikruvinę. Tėvai į tai beveik ne
kreipdavo dėmesio, laikėsi nuomonės, kad tokia jau ta Amerikos ga
tvė, kitokia nebus. Namie būdavo ne ką geriau. Haityje įprasta, kad
susirinkę pietauti šeimos nariai suvedinėja sąskaitas rėkaudami ir
mosikuodami kumščiais. Tą įprotį tiriamoji šeima atsivežė į Ameriką.
Užsukęs svetimas žmogus pamanydavo, kad vyksta pilietinis karas.
Roksana ir Džoelis pasodino savo mažą broliuką į dėžę nešva
riems skalbiniams ir paleido laiptais žemyn. Voicickių mergaitės
išmokė jauniausiąją gatvėje prieiti prie svetimo žmogaus ir šaukti:
„Riebalai! Riebalai!“Džiną Rodriges kartą pripylė klijų į sesers pieną.
Tiriamųjų šeimų vaikai išdykaudavo ir prasikalsdavo lygiai taip
Pat kaip kiti jų vienmečiai Amerikoje, ir netgi rimtai. Buvo neaišku
mų dėl berniukų tėvystės. Keli parūkė marihuanos, keli pasislėpę
gėrė alkoholio. Bėgo iš pamokų, be leidimo ir neturėdami vairuo
tojo pažymėjimo ėmė tėvo automobilį. Buvo sučiupti vagiliaujantys
173 Viskas prasideda vaikystėje

parduotuvėse. Dviejose šeimose vaikai surengė vakarėlį draugams,
kai tėvai buvo išvažiavę. Ponia Voicicki apie tai sužinojo tada, kai
viena mokinė atėjo į mokyklą pasipuošusi drabužiais, per vakarėlį
nukniauktais iš Voicickių spintos.
Pasak Niujorko universiteto psichologo Beno Datnerio (Ben Dat-
tner), nors apie tai atvirai kalbėti nemėgstama, bet grumtynės tarp
brolių, tarp seserų, ypač susidūrimai gatvėje grūdina ir paruošia
jaunuolius suaugusiųjų gyvenimui. Berniukus išmoko nenusileisti
ir ištverti skausmą, mergaites - pakelta galva iškęsti bjaurius įžeidi
nėjimus. Tokia išvada ne itin maloni ausiai, bet ne viskas gyvenime
malonu.
Tyrėjus labiausiai domino sėkmės esmė. Teko pripažinti, kad
kiekvienoje šeimoje „esmė“ skirtinga, mažai panaši į kitos šeimos
„esmę“. Šeimos buvo panašios tik tuo, kad neprivilegijuotos ir ne
turtingos, daugiausia imigrantai ir spalvotieji. Gyvenime jos tvar
kėsi skirtingai. Srivinisanų šeimoje pareigos namiškiams nebūdavo
nustatomos iš anksto - nei kuris atsako už šiukšlių išnešimą, nei kas
plauna indus. Vaikams buvo leidžiama spręsti patiems: „Apsidairyk.
Ką mama daro? Gal jai reikia padėti?“ Toje šeimoje nebūdavo duo
dama kišenpinigių. Bet visi šeimos nariai žinojo, kad štai tame stal
čiuje guli smulkūs pinigai, kuriais gali naudotis visi. „Viena vertus,
lyg ir liberalu, - sako dabar jau suaugusios moterys, - kita vertus,
privalai elgtis atsakingai kaskart, kai imi pinigų. Nes jei aš paimsiu
20 dolerių, tai reikš, kad kita sesutė ir brolis negalės nueiti į kiną.“
Gajų šeimoje (jie ateiviai iš Haičio) auklėjimas rėmėsi griežtumu.
Vaikams nebūdavo leidžiama likti nakvoti pas draugus, netgi užeiti į
draugo namus, jei motina asmeniškai nepažįsta draugo motinos. Jei
kuris vaikas nepaklusdavo, būdavo atimamas mieliausias jo žaislas.
Ir jokių pasitarimų. „Tėvai yra tėvai, o šeima - ne demokratija“, - sa
kydavo motina. Visi trys vaikai gyvena sėkmingai, nors yra tamsia
odžiai: Roksana dabar - populiari rašytoja, Džoelis, nors jaunas, jau
vadovauja stambiai privačiai firmai, Maiklas - tiltų projektuotojas.
Jiems dar vaikystėje buvo įkalta: jei tau nesiseka, kaltas esi pats.
174 NAMŲ ŽIDINYS

Vos pora tiriamųjų pasakė, kad vaikystėje jie buvo prižiūrimi ir
kontroliuojami tėvų. Tačiau laisvių turėję daug daugiau už bendra
amžius.
Šiais laikais dauguma tėvų kvaksi ir šokinėja apie savo vaikus.
Net paplito terminas „tėvai sraigtasparniai“ - kai tėveliai viską pa
daro už vaikus: atveža arba atveda į mokyklą, pasiima iš mokyklos,
nuveda į būrelį ir parveda, valgyti visada bus padėta ant stalo, vai
kui susiruošus į mokyklą patikrinama, ar visi vadovėliai ir sąsiu
viniai guli kuprinėje. Jeigu tie „sraigtasparniai“ būtų pamatę, kaip
vaikai augo tiriamose šeimose, turbūt būtų pavadinę juos lauki
niais. Dauguma vaikų, kurie užaugę klesti, turėjo teisę dviračiais
važinėti patys vieni ir kur nori. Kai kuriems buvo leidžiama neiti į
mokyklą dieną ar dvi, jeigu nėra ūpo. Viena šešiametė kasdien vež
davo miesto autobusu savo keturmetį broliuką. „Ji mumis rūpinosi,
bet nenurodinėdavo, ką turime daryti, - apie savo motiną pasakoja
viena dabar jau suaugusi moteris. - Net klausimo, ar mes saugūs,
nekildavo. Viską palikdavo likimo valiai.“
Tose šeimose vaikams, jeigu jie darydavo ką nors bloga (žino
ma, ne mirtinai žalinga), nebūdavo liepiama liautis. Motina ar tė
vas užsimerkę, sukandę dantis laukdavo, kuo viskas pasibaigs. Jei
pasibaigdavo blogai, nebardavo. O kam? Vaikas jau pats save tyliai
išbarė ir atsimins tai visą gyvenimą. Tėvas ar motina gali tik padėti
apsitvarkyti. Tyliai, bet ne veidmainiškai užjausti. Dėl to jų drau
gystė tik sustiprės.
Beveik visi vaikai buvo išmokyti plaukti, kai tik pradėjo vaikščio
ti. Nes aplink daug vandens - upės, tvenkiniai, ežeriukai, baseinai.
Viena mama pasakė tiesiai šviesiai: „Kuo daugiau tu darai už vaikus,
tuo mažiau jie daro patys, tuo silpnesni, bejėgiškesni jaučiasi.“
Tėvai vieningai tvirtino tyrėjams: vaiko auklėjime svarbiausias
periodas nuo gimimo ir penkerių metukų. Ką vaikui įdėsi, tą ir turėsi.
diskas prasideda vaikystėje

Godūs mokytis
LIETUVOJE KA RŠ TAI D I S K U T U O J A M A , AR LEISTI Į
mokyklą mažus vaikus. Yra balsų, kurie sako, jog galima ir nuo pen-
kerių, yra tokių, kurie šaukia: nereikia nieko keisti, ir taip gerai, te
gu bus kaip buvę - nuo septynerių, kai vaikas jau gali pats savimi
pasirūpinti, susitvarkyti drabužius, rasti kelią į mokyklą ir namo.
Skirtingus požiūrius sunku suderinti, nes vaikai skirtingi, gyveni
mo sąlygos kiekvienoje šeimoje kitokios. Dar didesnę reikšmę turi
tradicijos: „Mane į mokyklą leido nuo septynerių, mano tėvus irgi,
senelius taip pat.“ Daugeliui tėvų, ypač mamyčių, atrodo, kad išleisti
vaikutį į mokyklą - tas pat kaip išsviesti į tarpplanetinę erdvę.
Visi tie nuogąstavimai būtų teisingi, jei neatsižvelgtume į pasi
keitusią epochą, kuri vaikus keičia daug labiau nei suaugusiuosius.
Išmintingumo koeficientas (IQ) auga iš kartos į kartą. Seneliai da
bar nelabai išsprendžia matematikos uždavinius iš anūkų vadovė
lių. Ar tai reiškia, kad praeities žmonės, tie iš ketvirtojo ar penktojo
dešimtmečio, buvo visiški kvailiai? Ne! Tada klestėjo fizika, chemi
ja, aviacija. O dabar smegenis bombarduoja vis didesnis informaci
jos srautas. Didžioji dalis vaikų į mokyklą atvežama automobiliais
net kaimo vietovėse. Televizorius, tas langas į pasaulį, vaikiukui
toks pat įprastas dalykas kaip žolė.
Daugumoje Vakarų Europos šalių į pirmą klasę vaikai leidžia
mi nuo šešerių. Nuo septynerių - tik Švedijoje, Suomijoje ir keliose
buvusiose socialistinėse šalyse. Ankstyvo mokymo priešininkai ar
gumentuoja labai gražiai: „Pagailėkite vaiko. Neatimkite iš jo vienų
vaikystės metų. Tas auksinis amžius daugiau niekada negrįš.“ Ta-
176 NAMŲ ŽIDINYS

čiau ar tikrai tie metai auksiniai? O gal taip atrodo tik tėveliams,
žvelgiantiems į jokių rūpesčių neturinčią savo atžalą?
Daktarai išsiaiškino svarbų dalyką. Penkerių ar šešerių metų
vaiko smegenys privalo atsikratyti dalies neuronų, kurių kūdikys
tėje buvo pagaminusios per daug. Tarp šeštų ir keturioliktų gyveni
mo metų nervų ląstelių kiekis smegenyse sumažėja 30 proc. Kurios
ląstelės išlieka? Tos, kurios dirba, kurios palaiko ryšį su kitomis
ląstelėmis. Nenaudojamos ląstelės žūva. Bedarbio pašalpų smege
nyse nėra. Tėra vienas sprendimas: ląstelės, kurios nėra svarbios,
turi būti pašalintos, ir kuo anksčiau. Nebent tėveliai būtinai norė
tų išsaugoti vaiko žioplumą. Pedagogai pastebi: į pirmą klasę atėję
septynmečiai, gimę lapkritį ir gruodį, trečioje klasėje aplenkia ben
draamžius, gimusius pusmečiu anksčiau, sausį ar vasarį. Be abejo,
gali būti išimčių. Pusmečiu vyresniems tai gali nepatikti, jie gali
bandyti dominuoti, užsisėsti mažesniuosius. Tai jau kita problema,
bet ji neišsispręs, jei tuos „jaunėlius“ išsiųsime atgal į parengiamąją
klasę ar namo.
Nėra jokio pagrindo nuogąstauti, kad mokykloje mažiukai „per
kais“. Taip atsitiks nebent tuo atveju, jei dar rugsėjį vaikas iš tėvų
gaus papildomą popietinę užsiėmimų porciją: bus liepta lankyti an
glų kalbos pamokėles, baseiną, baletą, karatė. Taip elgtis tėveliams
nederėtų. Atėjusio į mokyklą pirmaklasio galvai darbo ir taip daug.
Nebūtina iškart išmokyti vaiką visų raidžių. Be to, vaiką užgriūva
naujienų lavina: klasės draugų veidai ir vardai, kas kur yra moky
kloje, nauji keliai, kitoks elgesys. Tas susipažinimo su gyvenimu lai
kotarpis gali tęstis ilgai - tol, kol mokinukas viską perpras. Tačiau
šešiamečio smegenys dirba greitai ir sėkmingai.
Mokykloje vaikui tenka rungtyniauti su kitais vaikais. Tačiau
nereikia manyti, kad vaikutis iki tol gyveno rožiniame rojuje, su
niekuo nelenktyniavo, nesigrūmė už vietą po saule. Grūmėsi, net
jei yra vienturtis. Be to, tarpusavio varžybos - mūsų rūšies išlikimo
pagrindas. Žmogus nuolat rungtyniauja, ir tai nulėmė jo sėkmę.
Maži vaikai rungtyniauja dėl porcijos intymumo; jų manymu, ma-
177 Godūs mokytis

ma priklauso jiems, ir dėl to vaikas gali nemėgti tėvo ar jo šalintis.
Mokykloje irgi nuolat vyksta rungtynės, dažnai nepastebimos iš
šalies, be žodžių, tarsi šydu pridengtos. Vaikai, lygiai kaip ir gy
vūnai, varžosi, kuris bus lyderis ar užims antrą, trečią vietą. Iki
tol buvęs ramus, gerai išauklėtas vaikas kartais tampa mušeika.
Galbūt dėl to, kad kiti jį skriaudžia ar pats jaučia, kad jis, o ne kas
kitas turi tapti autoritetu, geru ar blogu, ne taip svarbu. Mergaitės
rungtyniauja rinkdamosi drabužius, šukuosenas, papuošalus ir la
bai širsta, kad mama jų nesupranta. O mama ir negali suprasti, nes
pati nelabai suvokia, ko dukrai reikia. Kartais dukra dėl to (lyg ir
be priežasties) gali pravirkti, o vargšė motina vedžioja ją pas nervų
gydytojus.
Štai todėl pirma klasė labai svarbi, galbūt svarbesnė nei paskuti
nė. Nes tai - durys į realų žmonių gyvenimą. Jei vaikas septintuosius
savo gyvenimo metus leis beprasmiškai vėpsodamas į televizorių
ar maigydamas žaidimų kompiuterio mygtukus, tie metai nebus jo
auksinės vaikystės metai.
Tėvai, mokytojai, net rašytojai kartais skundžiasi, kad vaikai da
bar mažai skaito ar skaityti pradeda labai vėlai. Tai rimta problema
ir lengvai jos neišspręsime. Kai tėvas ar motina valanda prieš miegą
paskaito ką nors įdomaus, labai gerai. Tik negalima sakyti: „Toliau
jau skaityk pats“, nes vaikas supras, jog tai spąstai; o instinktas ir
savigaila moko jį spąstų vengti.
Pažįstu tris šeimas, kurios nunešė televizorių į rūsį ir užrakino
duris. Visoje Lietuvoje tokių šeimų turbūt bus keliolika tūkstančių.
Labai žiauri priemonė. Bet labiausiai vaiką veikia pavyzdys. Jei tėvas
ir motina nėra knygų skaitytojai, nesitikėkite, kad vaikas skaitys.
Tačiau dar stipresnis pavyzdys - draugai ir draugės. Retas mokinu
kas norės pasirodyti apkiautėlis, jei kiti prabils apie knygas.
Vaikas ir jaunuolis mokosi nuolat, taip sudėtos jo smegenys. To
kia mūsų prigimties esmė. Būtent dėl to išlipome iš medžio ir sukū
rėm lėktuvus, galingus kompiuterius, rašome apysakas, sėkmingai
operuojame žmogaus širdį.
178 NAMŲ ŽIDINYS

Suaugusiesiems - tėvams, pedagogams, rašytojams - tenka svar
bus uždavinys: įgimtą jaunų smegenų godumą stumtelėti teisinga
kryptimi.
Ta proga - šiek tiek apie mūsų emigrantus. Jų vaikai lanko vieti
nę mokyklą, kieme irgi bendrauja su vietiniais jų kalba. Rūpestingi
tėvai kartais nenori, kad atžalos kalbėtų lietuviškai - neva atsiras
akcentas. Aš užsienyje gyvenau ir dirbau 18 metų. Mudu su žmona
parėjusiems iš mokyklos ar kiemo savo vaikams leisdavome kalbėti
vietine kalba, o atsakydavome lietuviškai. Taip jie neužmiršo lietu
vių kalbos, o grįžę į Vilnių greitai atsikratydavo akcento.
Dvikalbių vaikų galvos smegenų žievėje, pakaušyje ir kaktoje,
yra daugiau pilkosios medžiagos negu jų vienmečių, kalbančių tik
viena kalba. Dėl to jie geriau atlieka darbus, kuriems reikia daugiau
dėmesio ir susikaupimo. Ir jų atmintis geresnė. Todėl, kad priver
čia smegenis dirbti intensyviau, nes jos visą laiką turi rinktis tarp
vienos ir kitos kalbos, sykiu tildyti tą kalbą, kurios dabar nereikia.
Tai treniruoja smegenis. Paskui toks žmogus darbe lengvai pereina
iš vienos veiklos į kitą, sugeba kelis darbus atlikti vienu metu. Šiais
laikais tokie gebėjimai labai vertingi. Patirtis byloja, kad tie, kurie
jaunystėje kalbėjo dviem kalbomis, geriau atlieka psichologinius
pratimus ir sugaišta mažiau laiko spręsdami įvairius uždavinius.
Pensilvanijos universitete buvo atliktas toks tyrimas: 39 su
augę žmonės, kurių gimtoji kalba buvo anglų, nuėjo į intensyvius
kinų kalbos kursus ir mokėsi po šešias valandas per dieną. Buvo
pastebėta, kad tie iš grupės, kurie vaikystėje ar vėliau kalbėjo dviem
kalbomis, mokosi daug geriau ir greičiau. Tai paaiškina ir lietuvių
fenomeną. Kaip žinote, manoma, jog lietuviai labai gabūs kalboms.
Kai nuvažiuoja kur į naują šalį, po dviejų savaičių jau susikalba, o
po dviejų mėnesių kalba gerai, jei tik nėra tinginiai ar apsileidėliai
(»Ai, nereikia man tos kalbos“). Kai žvejų traleris, kuriame dirbau,
atplaukė į Kubą atiduoti žuvies ir paimti kubiečių praktikantų, man,
tada jau laivo bocmanui, teko su jais dirbti, ir aš per tris mėnesius
neblogai pramokau ispaniškai. Kai grįžome į Havaną, čia jau buvo
179 Godūs mokytis

trys sovietų divizijos (atvyko Kubos vyriausybei prašant). Vertėjų
buvo per mažai, tad po dviejų mėnesių jais ėmė dirbti septyni kariš
kiai, čia pat pramokę ispanų kalbos. Atspėkite, iš kur jie buvo? Ogi
šeši iš jų - lietuviai. Septintas - ukrainietis iš Vakarų Ukrainos. Be
rusų ir ukrainiečių kalbų, jis nuo vaikystės kalbėjo dar ir vengriškai.
Aš buvau aštuntasis vertėjas.
Melo nauda
TĖ VE L IA I, K U R I Ų VAIKAI MELUOJA KA IP P ASA M-
dyti, neturėtų per daug nervintis. Melas byloja, kad mylimi vaikučiai
turi gerą atmintį ir mąstyti logiškai sugeba geriau nei jų bendraam
žiai, kalbantys teisybę. Anot psichologų, norėdamas meluoti taip,
kad nesusipainiotum ir neišsiduotum, turi turėti gerą atmintį. Kai
žmogeliui vos treji, melas liudija, kad jo smegenys vystosi labai grei
tai, o tai gali lemti sėkmę gyvenime. Psichologų nuomone, mažiu
kai meluoja, ir labai įtikimai, kai pradeda suprasti, kaip kiti mąsto ir
ką jaučia. Jei mažylis baudžiamas už melą, rezultatas būna priešin
gas, nei tikimasi. Kuo anksčiau vaikas išmoks įtikimai meluoti, tuo
didesnė tikimybė, kad užaugęs lengviau įveiks sunkumus.
Gebėjimas meluoti yra būtinas augimo elementas. Melas nebū
tinai bus žalingas. Ilgainiui gal net atneš naudos. Gal tik reikėtų
aštuntąjį Dievo įsakymą „nemeluok“ pakeisti į „neužmiršk“ ar „ne
susipainiok“. Beje, Biblijoje originalo kalba aštuntasis Dievo įsaky
mas ir skambėjo kitaip: „Neliudyk neteisingai!“ O gal aš nesu geras
Šventojo Rašto žinovas ir klystu?
181
3. Realybė ir iliuzijos
Ponas Mėnulis
NEGALIME ATIDUO TI M ĖNULIO VIEN A S TRO NAU -
tams, įsimylėjėliams ir vilkams šaltą giedrą žiemos naktį. Mėnulio

įtaką jaučiame ir visi kiti, tik jos nepastebime, kaip nepastebime
oro, kol kas nors nepradeda mūsų smaugti.
Pasirodo, didieji žemės drebėjimai - daugiau negu 5,5 balo pagal
Richterio skalę - dažniausiai vyksta per pilnatį arba jaunatį. Pasak
Tokijo universiteto seismologo profesoriaus Satošio Ide, per pasta
ruosius dvidešimt metų 12 didžiausių tokios rūšies katastrofų, sie
kiančių 8,9 balo, įvyko per pilnatį arba jaunatį. Todėl, kad per pilnatį
ir jaunatį Saulė, Mėnulis ir Žemė išsirikiuoja į vieną liniją ir jų trauka
stipriau veikia tektonines plokštes, iš kurių sudaryta Žemės pluta.
Jeigu buvote prie kurio nors vandenyno, galėjote pamatyti, kaip
nematomos jėgos tai pakelia vandenį, tai vėl nuleidžia po kelių
valandų. Anksčiau, būdavo, kai Murmansko uoste prisišvartuoja
laivas, kapitonas liepdavo dviem mažiau geriantiems jūreiviams bu
dėti prie lynų, laikančių laivą pririštą prie krantinės, nes kai vanduo
nuslūgsta, laivas irgi leidžiasi žemyn. Jei neprižiūrėsi, lynų neatlais
vinsi, jie sutrūkinės kaip siūliukai, ir laivas apvirs.
Kokia jėga kilnoja vandenyno vandenis? Juk tai milžiniška ma
sė, baisus svoris! Na, mažesnėse jūrose vandens svyravimai beveik
nepastebimi, sąsiauriai prilaiko sroves, o šiaip vanduo mūsų plane
toje teliūskuoja kaip milžiniškame šeimininkės nešamame dubeny
je. Tie vandenynų siūbavimai - Mėnulio darbas.
Kai Saulės sistema dar tik formavosi, o tai buvo prieš tris keturis
niilijardus metų, Mėnulis buvo daug arčiau Žemės ir šeimininkavo
183
labiau. Dėl jo sukeltų potvynių atsirasdavo milžiniškų seklių balų,
per atoslūgį dalis vandens ištekėdavo, dalis saulės šildomo išgaruo
davo, likęs vanduo būdavo prisodrintas visokių cheminių junginių.
Veikiant šilumai, cheminės reakcijos vyko toliau, susidarė pirmieji
organiški junginiai, atsirado primityvių organizmų. Astronomai ir
geologai vienu balsu tvirtina: nebūtų buvę Mėnulio, Žemėje nebūtų
buvę gyvybės. Fizikai priduria: gyvybės nebūtų buvę dėl to, kad
Žemė būtų pasiutusi ir jokia gyvybė nebūtų galėjusi joje išsilaikyti.
Mėnulis stabilizuoja mūsų planetos ašį, o ji daro įtaką metų lai
kams. Kadaise ašies galuose atsirasdavo dykumų, o pusiaujyje - le
dynų. Dabar ašis irgi kvailioja, tačiau tik kas keliolika tūkstančių
metų.
Jeigu Mėnulis toks galingas, ar jis gali veikti ir daug smulkesnius
objektus, pavyzdžiui, žmones? Šiuo klausimu nuomonės skiriasi.
Kol kas įrodytas tik vienas dalykas: gali trikdyti miegą ir pabloginti
savijautą. Šveicarijos mokslininkai nustatė, kad per pilnatį mūsų or
ganizmas gamina mažiau melatonino, vidinio mūsų laikrodžio vei
klą reguliuojančio hormono. Kai melatonino trūksta, ilgai negalime
užmigti arba miegame trumpiau. Galbūt tai žilos senovės paliki
mas, kai žmogus per pilnatį turėdavo skubėti į medžioklę? Beje, kū
dikiai ir vaikai taip pat miega trumpiau, tiesa, nedaug, vidutiniškai
penkiomis minutėmis.
Suomių mokslininkai ištyrė 1400 žmonių, kurie bandė nusi
žudyti. Paaiškėjo, jog ketvirtadalis tų bandymų siejasi su Mėnulio
fazėmis: pusė žmonių norėjo pasitraukti iš gyvenimo per pilnatį va
sarą ir pavasarį, kita pusė - per jaunatį rudenį ir žiemą.
O gal kalti įsitikinimai? Legendos, kitų žmonių įtaiga? Gal ir
teisybė. Tačiau kaip tada su gyvuliukais? Anot britų veterinarų, per
pilnatį sunegaluoja ar susižaloja du kartus daugiau kačių, šunų ir ar
klių negu per jaunatį. Jiems pritaria Amerikos veterinarai. Skeptikai
atremia: ne Mėnulis čia kaltas, o tų gyvuliukų šeimininkai! Žmogus
susinervina ir nuskriaudžia savo augintinį. Be to, per pilnatį šviesu,
katinui norisi išeiti pasivaikščioti, dėl to ir į bėdą dažniau pakliūva.
184 NAMŲ ŽIDINYS

O kaip tada paaiškinti jūrų vėžlių patelių elgesį? Atplaukia į
paplūdimį (pats mačiau Meksikoje, Turkijoje ir Tailande), išrausia
smėlyje nemažą duobę (gilesnę negu žmogui iki kelių), apsisuka,
sudeda keliolika ar keliasdešimt baltų stalo teniso kamuoliuko dy
džio kiaušinėlių, duobę užkasa, užlygina pelekais ir smakru, at
sidūsta ir lapsi atgal į jūrą. Ten plaukios ir gaudys žuvytes ištisus
metus, paskui grįš į tą pačią vietą jūroje, palauks pilnaties ir vėl lips
į krantą pakartoti procedūros. Ir vėžlienei visai nesvarbu, kad mė
nulį bus uždengę debesys, kad tamsu, nors į akį durk.
Smalsūs biologai ėmė tyrinėti planktoną - krevetytes, lervas,
dumblius, kurių milijardų milijardai debesimis plūduriuoja atviruo
se vandenyse netoli paviršiaus. Buvo nutarta, kad tas gyvas debesis
juda pagal saulę, rytą leidžiasi į maždaug 100 metrų gylį, o vakare
kyla į paviršių. (Jeigu jūra gana rami, praplaukiančio laivo sraigtai
išjudina planktoną ir jis ima šviesti, o paskui laivą nusidriekia il
gai fosforescuojanti brydė.) Atrodė, išsiaiškino, nes taip yra beveik
visose jūrose. Tačiau abu ašigaliai - išimtis. Labai rimtas britų žur
nalas „Current Biology“ rašo, kad planktonas ir jūrose prie ašigalių
migruoja aukštyn žemyn, bet tai vyksta ir tada, kai saulės nebūna
kelis mėnesius; tada tie mažyčiai begalviai vadovaujasi paros ritmu,
jiems diktuojamu Mėnulio. Mėnulio para 50 minučių ilgesnė negu
Saulės para, ir tie mažyčiai trumpai gyvenantys padarėliai šitai ži
no. Iš kur? Kol kas tai neišsiaiškinta. Neatskleistų gamtos ir visatos
paslapčių yra labai daug, daug daugiau negu atskleistų.
Ponas Mėnulis
Saldus kerštas
TAMSI OJE ŽMONI J OS P RAEI TYJ E M Ū S Ų PROPRO-

tėviai buvo labai žiaurūs. Trečdalis vyrų dar jaunystėje žūdavo nuo
svetimos rankos. Apie tai žinoma iš randamų griaučių ir stebint,
kaip dabar gyvena įvairios izoliuotos tautelės. Kraujo kerštas už šei
mą arba savąjį klaną ilgą laiką buvo privalomas, o kai kur tas papro
tys gyvas iki dabar.
Anglijos parapijų knygų tyrinėjimai rodo, kad viduramžiais,
vos prieš 500 metų, žmonės būdavo užmušami 400 kartu dažniau
negu šiandien. Dažniausia priežastis - kerštas. Atėmus iš žmonių
teisę bausti kitus, perdavus tą pareigą valdžios įstaigoms, smurti
nių mirčių labai sumažėjo. Be to, pats keršytojas už piktadarystę
gali būti nubaustas - pasmerktas mirčiai arba išsiųstas į sunkiųjų
darbų kalėjimą iki gyvos galvos. Tačiau tai nereiškia, kad tapome
nekerštingi.
Teisingumo jausmas, poreikis nubausti kaltuosius glūdi žmo
gaus prigimtyje. Vaikai, tik išsiritę iš vystyklų, vienus pliušinukus
„baudžia“, kitus gina. Kai tie vaikiukai suauga, tampa civilizuotais
piliečiais, civilizacijos kiautas draudžia jiems patiems būti teisės
vykdytojais. Jie žino, kad privalu pažaboti emocijas ir tvirtai laikyti
jausmų vadeles. Tačiau vis tiek jiems labai norėtųsi patiems įgyven
dinti teisingumą.
Žinodamas apie vykdomą arba įvykdytą kerštą žmogus būna la
bai patenkintas. Nesvarbu, ar tuo metu jo veidas atrodo abejingas,
ar akys primerktos, kad neišsiduotų, jame vis dar slypi pirmykštis
žmogus. Apie tai net sakoma: „saldus kerštas“. Tik tą „saldumą“
186 NAMŲ ŽIDINYS

vienaip jaučia vyrai, kitaip moterys. Jos, iš pradžių pasidžiaugusios
Icerštu, netrukus pradeda gailėtis, net užjaučia nelaimėlį. Vyrams
empatija, tai yra įsijautimas į kitą žmogų, mažiau būdingas arba
nebūdingas visai. Vyrų smegenis tiriant tomografu pastebėta, kad
smegenų centrai, atsakingi už empatiją, suaktyvėja tik tada, kai
baudžiamas nekaltas žmogus.
Psichologai mano, jog taip yra todėl, kad šimtus tūkstančių me
tų vyrai turėjo būtent tokį uždavinį: bausti nusikaltusiuosius, kurie
kelia grėsmę šeimai arba genčiai. Negailėdavo net smulkių sukčių.
Dar viduramžių Anglijoje už pavogtą kepaliuką duonos teisėjas ga
lėdavo pasiųsti vagį į kartuves.
Dabar, kai nebegyvename urvuose, yra kiek kitaip. „Taip jam ir
reikia!“ - atkeršiję pasidžiaugiame mintyse. Tačiau psichologai pa
stebėjo, kad, nors kerštas ir saldus, atkeršijus ateina nusivylimas ir
mūsų nuotaika nepagerėja. Paaiškėjo, kad įsijungia smegenų žievės
dalys, atsakingos už racionalų mąstymą, jos analizuoja ir vertina
mūsų sprendimus. Be to, prisimenami nemalonūs epizodai, dėl ku
rių dabar keršijama. Organizme pagaminama daugiau streso hor
mono, dėl to padaugėja adrenalino, tas kenkia širdžiai, imuninei
sistemai, trukdo smegenų veiklai.
Jeigu kerštas neatneša palengvėjimo ir suteikia tik trumpalaikį
malonumą, kodėl žmonės keršija?
Keršto užduotis - atgrasinti tuos, kurie galbūt linki mums blo
go. Dėl to jaučiamės saugesni. Pajuntame, kad pasaulyje gyvuoja
teisingumas, o tai reiškia, kad ateitis gali būti nuspėjama.
Aš neatkalbinėju kerštingųjų nuo keršto, jie manęs vis tiek
nepaklausys, bet noriu priminti, kad krikščionybė ragina atleisti
skriaudėjui. Atleidimas - taip pat terapija. Padeda užgyti žaizdoms.
Saldus kerštas
Nakties košmarai
K ANA DO J E , MONREALYJ E, YR A M E D I C I N O S {ŠTAI-

ga, kuri vadinasi „Sapnų ir košmarų laboratorija“. Jos mokslininkai
bando išsiaiškinti, kam tarnauja sapnai - tiek malonūs, tiek ir pil
ni siaubų. Jei pabudus pila šaltas prakaitas, dreba rankos, žmogus
negali atitokti, jis gali kreiptis į tą laboratoriją. Ir kreipiasi įvairūs
pacientai, bet dažniausiai tokie, kuriuos košmarai kankina vos ne
kas naktį ir neleidžia pailsėti.
Žurnale „New Scientist“ aprašoma Kriso ir Džesės istorija. Pir
miausia mokslininkai išsiaiškino, kas tai per žmonės. Paaiškėjo, jog
abiem būdinga empatija, tik ji ryškesnė nei kitų porų. Be to, abu
labai kūrybingi: Krisas - muzikas, Džesė - tapytoja ir fotografė.
Mokslininkai negalėjo iš karto nuspręsti, ar prisisapnavę baisuo-
kliai tampa jų kūrybos įkvėpėjais, ar atvirkščiai - sapnai su baisuo
k lis yra audringos jų vaizduotės padarinys. Jie tik buvo tikri: jeigu
košmarai nekankina kas naktį, galima nesirūpinti.
Stengdamiesi padėti kitiems pacientams laboratorijos daktarai
pastebėjo, kad tie naktį apsilankantieji baisuokliai atlieka gerą dar
bą - padeda nurimti psichikai. Turbūt kiekvieno žmogaus sąmonėje
ar pasąmonėje glūdi kokie nors nemalonūs atsiminimai. Ir nebūti
nai praeityje buvai budelis ar išdavikas - tiesiog galėjai girdėti pasa
kojant arba matei ekrane. Arba gal tai užmiršti vaikystės epizodai.
Gyvenimo siaubus ir vargus miegas paverčia sunkiu sapnu. Būtent
tai leidžia prisiminimus nustumti į užmarštį - parodant juos iš toli.
Laboratorijos specialistai nustatė, kad kuo jautresnis žmogus,
tuo dažniau jam sapnuojasi košmarai. Tačiau pabudęs jaučia pa-
188 NAMŲ ŽIDINYS

lengvėjimą. Baisūs sapnai padeda išsikrauti emocijoms, tiek susi
jusioms su tolima praeitimi, tiek ir su stresais, patirtais dieną arba
sukeltais televizijos vaizdų.
Mūsų psichika sugeba išmintingai gydyti dvasios žaizdas. Tuo
miego periodu, kai gimsta sapnai, organizmas gamina mažiau stre
so hormonų, ir tada smegenys pradeda emocinius pergyvenimus
perdirbinėti taip, kad sušvelnintų nemalonius atsiminimus. Sušvel
nėja net ir labai bjaurūs atsiminimai. Arba visai praranda reikšmę.
Kitaip sakant, naktį smegenys susitvarko taip, kad dieną galėtų pri
imti naujus įspūdžius.
Tačiau jeigu miegas nebus gilus, aplinka nepalanki (per šviesu,
triukšminga, per karšta ar per šalta), miegas gali būti negilus, ir su
rinktos informacijos smegenims nepavyks sudėlioti į lentynas. Tada
košmarai neturės gydomosios galios.
Sapnuose pasirodantys baisuokliai nebūtinai turi būti realybės
atspindys. Tai daugiau įspūdžio ar nuotaikos atvaizdas. Daktarė
Dženė Parker (Jeni Parker) iš Bristolio žurnale „Scientific American“
rašo apie tai, kad ją pačią du kartus kamavo košmarai. Vienąsyk sa
pnavo, kad stovi paplūdimyje savo gimtinėje ir staiga iš nežinia kur
atplūdusi jūros banga ją beveik paskandina. Kitame sapne į jos kam
barį užsuko dinozauras, kuris kaip tik ėjo gatve. Nei tokios bangos
ji nebuvo regėjusi, nei mačiusi vaikščiojančio dinozauro, tiesiog tos
vizijos buvo ne realybės, o baimių atspindys. Daktarė Parker susita
rė su pora šimtų 18-25 metų sulaukusių vyrų ir moterų, kad jie pen
kerius metus kas rytą užrašinėtų savo sapnus: kas sapnavosi ir ką
jautė (nes sapnai - iš visų vaizdinių greičiausiai užmirštamas daly
kas). Paaiškėjo, kad moteris labiau nei vyrus kamavo neigiami pojū
čiai (atitinkamai 34 proc. ir 19 proc.). Moterys sapnavo, kad prarado
mylimą žmogų, kad jas kažkas vejasi, užpuola, kad atsidūrė labai
nemalonioje padėtyje ir nežino, kaip išsikepurnėti. Parker nuomo
ne, taip moteris instinktyviai sprendžia savo problemas. Sapnai su
teikia jai galimybę išanalizuoti dieną išgyventas situacijas. Daktarė
nustebo, kad ir vyrai, ir moterys iš esmės sapnuoja tuos pačius siu-
189 Nakties košmarai

žetus, skirtumas tik tas, kad moterys labiau išgyvena, pabudusios
geriau sapnus atsimena ir noriai analizuoja.
Košmarai gali apvalyti mūsų psichiką, bet taip pat gali būti ir
pavojingi sveikatai (ypač kai baladojasi širdis). Tačiau žadinti žmo
gų - ne išeitis. Jeigu jūs ar kas nors jūsų šeimoje turi tokią problemą,
pasitarkite su psichiatru. Nes ne laiku pažadintas, iki galo košmaro
neišgyvenęs žmogus dieną gali jaustis prastai. Net jauni ir sveiki
pradeda sapnuoti nemiegodami. Savamokslis „gydymas“ ne išeitis,
tai tik pablogins padėtį. Žmogus gali pradėti painioti realybę su sa
pnų fantazijomis.
Gamta mums sukūrė gerą vaistą - sapnus. Pasitikėkime savo
prigimtimi. Jeigu prisisapnuos „siaubiakai“, rytą nusišluostykite
prakaitą, apsidairykite ir nusišypsokite. O kitą vakarą nevalgykite
per vėlai ir per daug. Saldžių sapnų.
NAMŲ ŽIDINYS
Apie laimės miražą
NAUJAUSI T Y R I M A I BYLOJA, KAD KUO E NE R GI N-

giau ieškome laimės, tuo mažiau šansų ją rasti. Skaityk neskaitęs
apie žinomų žmonių sėkmingus gyvenimus, nepadės. Tačiau jei šiek
tiek sumažinsime savo reikalavimus, šis tas gal ir pavyks.
Mokslo žurnalas „Journal of Experimental Psychology“ duoda
kelis patarimus. Jie paprasti, bet psichoterapeutai juos pasitelkę sė
kmingai kovoja su depresija ir nelaimingumo jausmu.
Pasistenk per dieną gauti teigiamų emocijų. Jei mėgsti, padirbėk
sodelyje ar pasisukinėk apie gėlių puodus, pasimatyk su bičiuliu ir
paplepėk. Jausiesi geriau nei tie, kurie numos ranka ir sakys: „Ai, ką
jau čia.“
Grupė žmonių buvo pasodinta ramioje salėje, gavo patogias
ausines ir ėmė klausytis muzikos. Prieš tai visiems buvo pasakyta:
„Dabar klausysitės nuostabios muzikos, ji jums patiks, būsite lai
mingi!“ Taip pasielgta tyčia. Ir ką? Žmonėms nepatiko nei muzika,
nei eksperimentas. Kitai grupei nieko nebuvo sakyta, klausykitės ir
tiek. Ir visi išėjo šypsodamiesi. Nes gavo daugiau, nei tikėjosi.
Nereikia per daug tikėtis iš to, ką ruošiesi daryti. Rezultatas
dažnai bus atvirkščias. Tyrėjai pasikalbėjo su žmonėmis Naujųjų
metų sutikimo išvakarėse ir po jų. Tie pašnekovai, kurie Naujųjų
metų šventei buvo sudarę grandiozinius planus („Dabar tai pasi
linksminsiu!“), kitą rytą jautėsi nusivylę.
Išmok vertinti momentą, kai jautiesi gerai. To gerumo priežas
čių ieškoti nebūtina. Yra gerai, ir taškas. Vaikas gavo gerą pažymį ar
bent negavo blogo, atpigo obuoliai, valgau jų kiek noriu - jau gerai.
191
Susilenkus pavyko atsitiesti ir nesuskaudo nugaros - bravo! Reikia
vertinti malonias akimirkas, o ne niurzgėti, esą ir to negana, ir ano,
duokit daugiau.
Mūsų gyvenimas - kaip žuvies žvynai: kiekvienas mažas geru
mas - tarsi žvynelis. Kai jų daug, gyvenimas tampa priimtinas. Nie
kas mums nedraudžia šypsotis. O besišypsančius myli visi.
Sloga ir smegenys
A P S I GI N T I N U O SLOGOS AR GRI P O GALI MA TIK

dviem būdais, geriausia abiem iš karto.
Pirmas būdas: išsirengus iki pusės apsipilti šaltu vandeniu iš
čiaupo ar šulinio, paskui gerai išsitrinti šiurkščiu rankšluosčiu.
Tokios procedūros naudingos ir vyrams, ir moterims, vaikams ir
seniams, pradėti taip grūdintis galima bet kada, tiek rudenį, tiek
vidurvasarį. Svarbu nenutraukti procedūrų, kai atsiras pirmi slogos
simptomai. Atvirkščiai, jei procedūras nutrauksite, kitą dieną jau
šniurkščiosite. Ak, nuo šalto vandens jus riečia į riestainį? Ak, bijote
visur pritaškyti? Tačiau sloga ir gripas - daug nemalonesni dalykai.
Antras būdas: kiek įmanoma, venkite žmonių susibūrimų, vi
suomeninio transporto, susirinkimų, gal net vaikščiojimo į svečius.
Suprantu, visai išvengti visuomeninio transporto neišeis, bet jei
reikia įveikti dviejų, trijų, keturių kilometrų atstumą, nueiti juos
pėsčiomis - dviguba nauda sveikatai.
Atsiprašau daktarų, kad įlindau į jų daržą, bet aš čia tik apie
asmeninę patirtį. Nes pats neturiu teisės sirgti.
O ką mokslas sako apie slogą? Gan įdomių dalykų. Ar pastebėjo
te, kad kai peršąlame, kvailėjame? Pažiūrėkite, kaip elgiasi pacientai
poliklinikų koridoriuose. Visi niurzgia, tyliai ir garsiai: „Kodėl dakta
ras kažkur pašauktas išėjo? Kodėl kitas pacientas ilgai sėdi pas dak
tarą? Kodėl tas kaimynas kosti?“ Ir namie visi pasidaro labai negeri.
Tokie dalykai - ne atsitiktiniai. Suslogavus mūsų charakteris iš
tiesų pabjaurėja. Prisiminkime: gulime lovoje, temperatūra aukšta,
paklusniai geriame aviečių arbatą, aspiriną, kitokius vaistus (tik ne
193
antibiotikus, kol temperatūra nepakilo iki 40 laipsnių ar daktaras
nepatarė), o mintys susijaukusios. Kuo didesnė krūvelė sunaudotų
popierinių skepetaičių, tuo mažiau išmintingumo.
Kodėl mintys susijaukia? Pasirodo, tos ląstelės, kurios gina orga
nizmą nuo ligų, veikia ir mūsų smegenis. Kraują su jame cirkuliuo
jančiu užkratu nuo smegenų ir visos nervų sistemos skiria tobulos
kraujo indų sienelės - geležinė užtvara, nepraleidžianti mikrobų ir
daugelio vaistų. Tačiau liga sugeba prasiskverbti, ir dėl to sumažėja
mūsų IQ, išmintingumo koeficientas.
Žurnaluose „PLOS Biology“ ir „Discovery“ buvo publikuotas
profesoriaus iš Virdžinijos universiteto Džonatano Kipnio (Johna-
tan Kipnis) straipsnis apie žmogaus imuninės sistemos pasiprieši
nimo jėgą ir smegenis. Esą ląstelės, saugančios organizmą nuo ligų
(imuninė sistema), turi ir kitą uždavinį: prižiūri protavimo lygį. To
dėl kai būna per daug užimtos kare su infekcija, mes kvailėjame.
Štai kodėl sergant sloga ir gripu nepatartina pirštis ar spręsti sudė
tingų užduočių. Tačiau jei mus sloguojančius kas nors kaltins, kad
tauškiame niekus, galime atsakyti: „Aš pasveiksiu, o tu taip ir liksi
kvailys!“
NAMŲ ŽIDINYS
Rūkymo drama
T A B A K A S U Ž D R A U S T A S IŠ KART PO TO, KAI TIK

buvo atvežtas iš tolimų kraštų, bet įprotis rūkyti paplito. Griežčiau
siai su tabaku buvo kovojama Rusijoje. Caras Michailas Romano
vas 1634-aisiais išleido įsaką, kuriame buvo išvardytos bausmės už
rūkymą: pirmą kartą pagautą rūkalių nuplakti mušant per plikus
kulnus, antrą kartą pagavus nupjauti nosį, o pagautojo trečią kartą
laukė mirties bausmė.
Šiais laikais truputį lengviau, kūno bausmių nėra. Blogiausia,
kas gali nutikti rūkaliui, - jis gali būti išvarytas iš patalpos, kurioje
rūko, nubaustas pinigine bauda. Tačiau mūsų dienų įstatymų leidėjai
stengiasi apsunkinti rūkaliams gyvenimą, padaryti jį nepatrauklų
ir galų gale išguiti rūkymą. Vyksta kova: nerūkančioji visuomenės
dalis ir įstatymų leidėjai - vienoje barikadų pusėje, tabako firmos -
kitoje. Patys rūkaliai kukliai susigūžę tupi per vidurį, balso nerodo,
nes žino, kad rūkyti - blogai, kad rūkymas - tai valios neturėjimas.
Dar neseniai tabako firmoms kartais pavykdavo prakišti į spaudą
straipsnių apie neva „raminamą“ nikotino poveikį žmogui, bet kai
mokslo žmonės pakėlė balsą, kai buvo viešumon ištraukti sunkūs
ligoniai, papasakotos jų istorijos ir paviešintos kančios, atvira kova
spaudoje už visuomenės nuomonę pasibaigė. Dar kurį laiką tabako
reklama europiečių pasaulyje nebuvo draudžiama, bet neilgai.
Kova tęsiasi iki dabar, atsirado naujų draudimų. Kai kuriose ša
lyse draudžiama pardavinėti cigaretes mažais (po 20 vienetų) pake
liais - būtinai turi pirkti maišą, kuriame cigarečių gal šimtas. Pirkėjui
tai ne visada paranku. Jau uždrausti gražūs spalvoti pakeliai.
195
Tabako firmos suprato: kovą baltųjų žmonių pasaulyje jos pra
laimėjo. Taip nutiko, kai veiksmų ėmėsi teismai ir draudimo kom
panijos, kai keli mirštantys nuo plaučių vėžio žmonės ar sergantys
kitomis su nikotinu aiškiai susijusiomis ligomis patraukė teismo
atsakomybėn stambiąsias firmas, apkaltino jas apgavikiškai pri
pratinus prie mirtinų nuodų ir bylas laimėjo. Tabako firmoms buvo
priteista sumokėti šimtus milijonų dolerių kompensacijų, o galingo
sios draudimo kompanijos stojo ginti ligonių. Kai pirmieji pasiskun-
dusieji laimėjo procesus ir gavo pasakiškas kompensacijas, rūkalų
gamintojams iškilo rimtas pavojus: bylą iškelti ir laimėti gali kie
kvienas rūkalius.
Ir visuomenės nuomonė aiškiai keitėsi tabako nenaudai. Dabar
jau nepamatysi populiaraus politiko, autoritetingo mokslininko, ak
toriaus ar sportininko su cigarete dantyse. O juk dar visai neseniai
tai buvo laikoma norma. Pažiūrėkite į senas nuotraukas. Kareiviai
tabaku būdavo aprūpinami lygiai kaip maistu, mat rūkant neva len
gviau nugalėti baimę, įtampą, iškęsti badą, burtis į kolektyvus. JAV
generolas Džonas Peršingas (John Pershing), paklaustas, ko reikia,
kad būtų laimėtas karas, atsakė: „Amunicijos ir tabako.“ Sakyčiau,
nelabai išmintinga. Iš karų grįždavo naujos rūkalių kartos, ir cigare
tė, pakibusi lūpų kampe, berniokams buvo vyriškumo etiketė, tikro
vyro požymis.
Tabako kompanijos, matydamos, kad geri laikai praėjo ir europi-
etiškame pasaulyje kovą jos pralaimi, atsigręžė į buvusias kolonijas.
Įvairių odos atspalvių žmonės, kad ir kiek europiečius kritikuotų,
širdies gilumoje jiems pavydi ir norėtų būti tokie pat. Tabako firmos
ir atsisėdo ant to arkliuko: užsako įvairių straipsnių (temos: Holi
vudas, mada, sportas) vietinėje spaudoje, apie tabaką - nė žodžio,
bet žvaigždė nuotraukoje arba rūko, arba cigarečių pakelis guli po
ranka, ar nebaigta rūkyti cigaretė smilksta peleninėje tuo metu, kai
visais atžvilgiais tobula pora nuoširdžiai šnekučiuojasi. Skaitytojų
ir žiūrovų pasąmonė fiksuoja neva „gero gyvenimo“ ženklus. O kai
jie nelabai akivaizdūs, lyg ir atsitiktiniai, nelabai ir paprotestuosi.
196 NAMU ŽIDINYS

Buvusios kolonijos - žmonijos gerovės kilimo rezervas. Skurs
tančiųjų nuošimtis ten mažėja. Tabako firmos pataria, ką praku-
tusiesiems reikėtų daryti. Ogi užsirūkyti. Ten dar nekovojamą su
tabaku.
Kaip jau minėjau, europietiškame pasaulyje nuolat vyko kova
su nikotinu. Ir Rusijos caras kovojo, net Adolfas Hitleris nerūkė ir
draudė viešai rūkyti. Buvo uždrausta rūkyti nacių partijos buvei
nėse, taip pat gatvėse. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai
Hitleris ir jo kompanija tupėjo bunkeryje, Ievai Braun teko rūkyti
pakampėse, slapta. Tačiau kova su rūkymu jokių rezultatų nedavė.
Po karo visa Vokietija ėmė rūkti kaip kaimo pirtis šeštadienį.
Turbūt žinote, kad tabaką ir paprotį rūkyti pypkutes į Europą
atvežė Kristupo Kolumbo jūreiviai, patys išmokę rūkyti iš indėnų
vadų. Po poros šimtų metų tą paprotį perėmė ir moterys. Pirmosios
tabako griebėsi prostitutės. XIX a. pabaigoje moterims buvo už
drausta rūkyti, vyrams jų draugijoje - taip pat; esą moterų organiz
mas jautresnis ir nikotinas gali joms pakenkti. 1904 metais Niujorke
teismas nuteisė kalėti 30 dienų moterį, kuri rūkė prie savo vaikų.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado pirmosios reklamos, nutaikytos
į moteris: neva rūkymas - moteriško grožio dalis, liudija apie gerą
stilių, nepriklausomumą ir išsivadavimą iš prietarų. Dingo draudi
mas moterims rūkyti viešai, o žymiausios to meto žvaigždės ekra
ne beveik nepaleisdavo cigaretės iš dantų. Tais laikais rūkė daugiau
negu pusė vyrų ir trečdalis moterų. Tačiau tabako firmos nesnaudė
ir tęsė puolimą. Jų štabuose dirbo išradingi, gerai psichologiją išma
nantys žmonės. Jie išmesdavo į rinką vis naujų šūkių, pavyzdžiui:
„Jei manai, kad rūkymas tau kenkia, nerūkyk iš ryto ir nevalgęs.“
Arba: „Dauguma gydytojų rūko Came/.“ Dar vienas reklaminis šūkis
skelbė: „Pigiau negu vizitas pas psichiatrą, geriau negu nervų krizė.“
Atsirado nuomonių, neva į rūkymą galima žiūrėti ir taip, ir kitaip.
Ilgainiui vis labiau aiškėjo, kad rūkymas kenkia sveikatai. Ta
čiau firmos prisitaikė - pradėjo gaminti cigaretes su filtrais. Tai bu
vo mano jaunystės laikais. Aš rūkiau, tiesa, nelabai daug, bet kai
197 Rūkymo drama

su filtru, visos baimės praėjo. Kažkodėl jauniems kvailiams atro
dė, kad popieriukas sulaikys nuodus, o bučiuojantis panelė nejaus
smarvės. Arba tėvai nieko nepastebės.
1965-aisiais Jungtinėse Valstijose buvo priimtas įstatymas, rei
kalaujantis ant cigarečių pakelių spausdinti įspėjimus. Didžiojoje
Britanijoje uždrausta rūkalų reklama. Didžiausią smūgį sudavė ty
rimai, patvirtinę pasyvaus rūkymo žalą, tai yra žalą, kurią rūkorius
daro aplinkiniams. Aplinką saugantys žmonės atėmė iš liberaliosios
visuomenės rūkalių asmens laisvės argumentą: „Noriu rūkau, no
riu - ne.“ Tu gali rūkyti, niekas neturi teisės uždrausti, tačiau kodėl
nuodiji kitus?
Maždaug 1980-aisiais išmušė nerūkančiųjų valanda. Vis daugė
jo vietų, kuriose rūkyti buvo draudžiamas: keleiviniuose lėktuvuo
se, viešajame transporte, medicinos ir kitose įstaigose, mokyklose.
Iš pradžių tokie draudimai atrodė keisti, paskui įpratome. XXI a.
pradžioje rūkyti uždrausta kavinėse ir restoranuose. Aš rūkyti me
čiau prieš aštuoniolika metų, nė kiek nepasiilgstu.
Vieši draudimai tęsiasi ir darosi vis griežtesni. Kalifornijoje ga
lima rūkyti tik savo namuose, o kieme - tik jei kitas gyvenamasis
namas stovi ne arčiau kaip už septynių metrų. Skandinavijos šalyse
dabar įvedamas naujas apribojimas - jau draudžiama rūkyti ne tik
viešojo maitinimo įstaigose, bet ir netoli jų. Suomija uždraudė rū
kyti per rungtynes, net jei jos vyksta atviroje vietoje. Lenkijoje kai
kurios savivaldybės reikalauja, kad išeinantis parūkyti darbuotojas
registruotų pertrauką, o paskui atidirbtų. Islandija įveda įstatymą,
pagal kurį rūkalai gali būti parduodami tik pagal gydytojo receptą;
jame turi būti nurodyta, kad pacientas kenčia nuo priklausomybės.
Atrodytų, taip griežtai ir darniai kovojant su nikotinu, jis turėtų
išnykti iš apyvartos. Vargu, ar taip bus. Pirmuosius rūkalius Euro
poje - Kolumbo jūrininkus - net inkvizicija tardė. Nepadėjo. Dabar
visi tie griežtumai tarsi buria rūkalius į slaptą sektą kaip revoliucio
nierius, nenorinčius gyventi kaip visi. Nebijančius net mirties. Jau
sklando savotiškas humoras. Rūkalius prašo kioskininkės: „Impo-
198 NAMLj ŽIDINYS

tencijos šiandien nenoriu. Duokite vėžį ar širdies ligą.“ Rūkalai par
duodami nepatraukliose pakuotėse? Nieko baisaus, rūkaliai sukiša
cigaretes į savus gražius pakelius. Klubuose ar restoranuose jei nori
parūkyti, turi išeiti į lauką. Ir ką? Atsirado nauja mada - „smirting“;
tai du sudurti žodžiai „smoking“ (rūkymas) ir „flirting“ (flirtas). At
stumtieji, rūkydami už uždarų durų šaltyje ar lietuje, tampa solida
rūs. Yra tokių, kurie priešinsis bendrai nuomonei net žinodami, kad
ta nuomonė teisinga. Net savo pačių sveikatos kaina. Nes žmogus ne
vien sveikata gyvas.
Pastebėjau, kad iš mokyklos parūkyti per pertraukas išbėga
daugiausia vyresniųjų klasių panytės. Vaikinų mažai. Vaizdas aiš
kus: hormonų audra panoms prasideda anksčiau negu vyrukams.
Merginos nežino, ką daryti, natūralios priemonės atrodo nenatūra
lios, taigi vienintelė priemonė - slopintis nikotinu. Apmaudu, kad
už tai tenka mokėti sveikata.
Rūkymo drama
Apie atostogavimą
A T O S T O G A U T I REI KI A MOKĖTI . TAČIAU TAI SU-

prantame dažniausiai tada, kai poilsiui skirtas laikas jau pasibaigė.
Siūlau truputį „atostogų mokslo“.
Jei iš anksto nepasirūpiname atostogomis, rudeniui atėjus prasi
deda graudūs verkšlenimai: „Taip ir nepamačiau vasaros.“Yra kelios
klaidos, kurias darome beveik visada.
Pirmoji klaida. Atostogų turiu tris savaites, noriu saulės ir šiltos
jūros, o taip yra tik Kanarų salyne. Uždirbu nedaug, negaliu vežtis
žmonos ir dviejų vaikų, vadinasi, į Kanarus skrisiu vienas. Pabūsiu
savaitę, paskui visi keturi savaitei - į Šventąją, o paskutinę atostogų
savaitę - pas tėvą į kaimą.
Iš tokio plano nė velnio neišeis.
Kelionių organizatoriai ir psichologai žino: jei norime pailsėti
iš tikro, atostogauti turime bent kartą per metus ir būtinai tris sa
vaites nepertraukiamai. Nes pirmąją savaitę tik atitrūkstame nuo
įsipareigojimų ir to, ką palikome darbe ir namie. Atitrūkstame sun
kiai, su traškesiu. Antra savaitė - prisitaikymas prie naujos vietos. Ir
tik trečia savaitė - visiškas atsipalaidavimas. Ekonominiu požiūriu
irgi apgaudinėjame save, jei į šiltos saulės regioną skrendame tik
vienai savaitei manydami, jog taip sutaupome. Ne, ne sutaupome,
o prarandame pinigus. Tarkim, bilietas vienam žmogui ten ir atgal
kainuoja 1000 eurų. Jei ilsėsimės tik 7 dienas, vienos dienos kelionės
išlaidos sudarys 142 eurus; o jei būsime tris savaites - tik 47,6 euro.
Trys mano kolegos nenorėdami skriausti šeimų atitrūko nuo jų
tik vienai savaitei. Grįžo keikdamiesi. Nepailsėjo. Jų šeimos, likusios
be tėvelio, irgi buvo kaip ant siūlo pakabintos.
200 NAMŲ ŽIDINYS

Kita problema: kairysis smegenų pusrutulis - tai mūsų polici
ninkas, tvarkdarys ir buhalteris. Jei esate tvarkingas, metodiškas,
niekada nevėluojate, vadinasi, jus labiau valdo kairysis pusrutu
lis. Dešinysis pusrutulis dalyvauja, kai krečiame pokštus; jis valdo
dailininką, artistą, anarchistą. Kasdienos gyvenime tokie žmonės
nelabai organizuoti. „Kairiapusis“ viską suplanuos iki smulkmenų,
viskam bus pasiruošęs. „Dešiniapusis“ - atvirkščiai, net ilgų atosto
gų išdumia joms nepasiruošęs. Kartais nė nežino, kur važiuoja.
Jei bandysime persiauklėti, nieko iš to neišeis. Tačiau ruošda
miesi savaitgaliui, ypač ilgajam, pamėginkime tą gamtos auklėjimą
kiek pakeisti. Beje, savaitgaliai, jei skaičiuotume tik po dvi dienas
(tai 14 savaičių poilsio per metus) - didžiulis priedas prie atostogų.
O dar pridėkite įvairias šventes, kurios paprastai susilieja su savait
galiais. Visą tą laiką galima išmintingai išnaudoti.
Jei esate pinigų žmogus, būkite drąsus, leiskite sau be jokio
tikslo nuvažiuoti į Paryžių ar Londoną, Varšuvą, gal Krokuvą. Len
kų Mozūrų ežerynas labai simpatiškas. Surizikuokite, užuot kūręs
idealų savaitgalio grafiką, leiskitės į nežinomą kraštą ir garantuotai
patirsite netikėtumų.
Darbe pervargęs perfekcionistas, tobulumo išpažintojas, turi
suprasti, kad poilsis neprivalo būti tobulas ir rūpestingai suplanuo
tas. O tie, kurie kasdien gyvena chaose ir galbūt širdies gilumoje
tai netgi mėgsta, savaitgalio išvykai turi pasiruošti iš anksto - pri
siversti ir viską suplanuoti. Taip pailsės ta smegenų dalis, kuri kitu
laiku labiausiai stimuliuojama ir išnaudojama.
Svarbi taisyklė: mūsų poilsio diena turi griežtai skirtis nuo dar
bo dienos. Deja, ne vienas pakliūvame į spąstus - laisvalaikiu nori
me atlikti neatliktus darbus. Lysvė darže nesukąstą? Ogi griebsiu
ir sukasiu. Tačiau jei žmona priekaištavo dėl tos nesukąstos lysvės,
griebęs kastuvą niekaip nepailsėsite, nes galvosite, kad norom ne
norom vykdote pareigą.
Poilsis turi būti malonumas. Savaitgalį praleisti geriausia ne
namie, nes čia visada atsiras nenudirbtų darbų - koks nors mažas
201 Apie atostogavimą

remontas ar laiškas, kurį būtina parašyti. Kartais tenka pripažinti,
kad taisyklė „išvažiuok“ - auksinė.
Būna, kad nutaręs, jog savaitgalis privalo būti rezervuotas ma
lonumui, žmogus puola be saiko valgyti ir gerti. Nekviečiu tapti vie
nuoliais asketais, bet patarčiau elgtis apdairiai.
Jei per atostogas ar savaitgalį bandysite savo protui įsakinėti:
„Tik negalvok apie darbą“, darbas lyg tyčia neis iš galvos. Bus kaip su
ta mokytoja, kuri liepė: „Vaikai, tik nežiūrėkite į tą musę, kuri eina
lubomis“, ir vaikai visi kaip vienas sužiuro į musę.
Taigi draudimai nepadės. Kokia išeitis? Susilyginkite, susivieno
dinkite su kitais - žmona, vyru, vaikais, su nepažįstamais žmonėmis
pievoje ar paplūdimyje. Nebūkite inkštiras, išsipūtęs nuo svarbumo
ir didybės. Griūsite? Išsipurvinsite? Pralaimėsite varžybas? Puiku!
Ne varžybų rezultatas svarbu, o tai, kad makaulė tapo švari.
Kitas būdas: mokykitės ko nors visiškai jums nereikalingo, bet
apie ką galbūt svajojote ir visą gyvenimą pavydėjote kitiems: joti,
gerai plaukti, čiuožti lenktyninėmis pačiūžomis, gal riedučiais. Bet
darykite tik tai, ko labai norite, net jei tai ne pagal jūsų amžių, lytį
ar padėtį visuomenėje.
Ir per atostogas, ir savaitgaliais neturi būti jokios prievartos: „Il
sėkis, šėtone! Privalai!“ Per atostogas - jokių „privalai“!
Beje, tie, kurie nemoka atsipalaiduoti, gyvena trumpiau.
NAMŲ ŽIDINYS
Virtuvių Įvairovė
S V E I K I N U V I S U S , K U R I E M S PER Š V E N T E S PAVYKS-
ta išsaugoti nesutrikusius skrandžius. Ypač nuo Kalėdų iki Trijų ka
ralių. Juk kur tik šventė, ten ir užstalė.
Kodėl šventes švenčiame valgydami ir gerdami? Leiskite pa
klausti: o kaip kitaip švęsti? Žinoma, galime išvažiuoti slidinėti į
kaimą, dar geriau - į kalnus. Arba į šiltus kraštus. Bet retas kuris
turės tiek sveikatos ir pinigų. O kalėdiniais valgiais stalą nukraus
net ir vargingai gyvenančios šeimos. Kodėl? Pragiedruliai joms ypač
reikalingi. Visus metus bus galima prisiminti, kiek gardumynų pa
ruošė mama ar močiutė, ir apsilaižyti. Ką ten metus! Jei vaikelis ne
visada pavalgęs, Kalėdų skanumynai įstrigs atmintyje visam gyve
nimui. Jau suaugęs bus, savo šeimą turės, o vis dūsaus: „Va, kai ma
no mama iškepdavo...“
Pokylius žmonės mėgsta nuo senų laikų. 2008-aisiais Hilazono
Tachtito urve Izraelyje archeologai aptiko pokylių liekanų. Tyrimais
nustatyta, kad puota įvyko prieš 12 000 metų. Ant 50 vėžlių kiautų
ir krūvos gyvulių kaulų buvo matyti pėdsakų, leidžiančių spręsti,
kad kiautai ir kaulai buvo apdoroti ugnyje - kepami. Po kitų tyrimų
aiškėja, jog tuo laiku Artimuosiuose Rytuose gyveno daug žmonių;
konfliktai buvo neišvengiami, ir per bendrus pietus ar vakarienes
būdavo galima išspręsti daug klausimų. Britų primatologas Ričardas
Vranghemas (Richard Wrangham) netgi tvirtina, kad primatą žmo
gumi padarė ne vaikščiojimas dviem kojomis, o valgio gaminimas.
Ką valgė mūsų proprotėviai, dabar sužinome ne tik iš randamų
rnaisto liekanų, bet ir laboratorijose tirdami jų dantis ir kaulus. Jei
203
maitinosi augaliniu maistu, galime pasakyti, ką konkrečiai valgė;
apie tai byloja anglies izotopų proporcijos dantyse ir kauluose. Sen
kapiai Lietuvoje gan aiškiai nurodo ribą, kada mūsų senoliai nustojo
maitintis vien tik sumedžiota žvėriena ir sugauta žuvimi ir pradėjo
sėti grūdus: į tarpdančius įsimetė ėduonis, nes duonos likučių likda
vo tarp dantų, krakmolas virsdavo cukrumi ir graužė dantis.
Mūsų apylinkėse ypatingų skanėstų žmonės senovėje negamin
davo. Jei sočiai privalgei, tai jau šventė. O štai antikinėje Graikijoje
per deivės Atėnės šventę Atėnų akropolyje būdavo paskerdžiama
100 jaučių. Jų riebalus ir kaulus žmonės paaukodavo dievams, o kep
tą mėsą surydavo (kitaip nepavadinsi). Panašiai maitinosi Romos
legionieriai; per 49 šventes per metus jie gaudavo mėsos ir duonos.
Tik Dionizo, vyno dievo, šventė būdavo kitokia - tęsdavosi kelias
dienas, būdavo daug geriama ir puotaujama.
Puotos, kurias rengdavo karaliai ar vietiniai diktatoriai, būdavo
labai prabangios. Atsirado virėjų profesija, ir tie žmonės gaudavo pro
gą pademonstruoti savo meną. Puotos būdavo rengiamos norint pasi
rodyti, pasididžiuoti, bet ir siekiant sutelkti šalininkus ir pavaldinius.
Anglijoje karališkos puotos buvo mandagi bausmė. Jei kuris
nors lordas ar net hercogas nepatikdavo karaliui, tas tardavo su sal
džia šypsena: „Mielasis, mes norime pas tave atvažiuoti į svečius.“ Ir
atvažiuodavo - su visais dvariškiais, artimaisiais, tarnais ir sargybi
niais. Ir gyvendavo mėnesį ar porą. Ubagais paleisdavo šeimininką.
Ta proga karalius dar ir pataupydavo.
Visais laikais buvo nelygybė - vieni valgė daug ir skaniai, kiti
skurdžiai ir mažai. Senosios Romos šūkis, kad liaudžiai reikia duo
nos ir reginių (panem et circenses), buvo ne metafora, o tiesioginė
nuoroda, kaip valdyti liaudį. Reginiams buvo skirti koliziejai; kie
kviename Romos imperijos mieste jų buvo po kelis, o centrinis -
sostinėje. Reginių būdavo įvairių: tigrai drasko verges ar krikščionis,
tarpusavyje kaunasi gladiatoriai, įsismaginę aistruoliai peršoka
barjerą ir visų akivaizdoje prievartauja verges... Žiūrovus įleisdavo
nemokamai ir dar duonos duodavo.
204 NAMIJ ŽIDINYS

Romėnų didikas Lukulas ir jo sėbrai eidavo iš proto kurdami
vis naujus ir gan keistus valgius. Tarp tokių buvo ungurys avietėse,
piene nupenėtos sraigės, saldinta kiškiena. Greta pokylio salės buvo
atskiras kambarys (lotyniškai vomitorium, lietuviškai - vėmalynė),
kuriame puotaujantieji galėdavo išsivemti ir lėbauti toliau.
Prie Nemuno, apskritai visoje Europoje į šiaurę nuo Reino upės,
žmonės gyveno santūriau. Nes mūsų gamta rūstesnė. Kiaulieną ir
šernieną mūsų protėviai mėgo labiau negu jautieną ir žvėrieną. Ku
nigaikščiai ir genčių vadai šventėms importuodavo vyną iš pietinių
kraštų, bet daugiausia gerdavo midų ir alų.
Niekur valgis nebuvo taip garbinamas kaip senovės ir viduram
žių Kinijoje. Dalis kulinarinio kinų meno pasiekė mūsų laikus, tik
ne visur vienodai. Tuo metu, kai mūsų senoliai, net ir didžiūnai,
rankomis graibė ne visai iškeptą mėsą, kinai jau valgė su lazdelėmis,
o jomis didelio kąsnio nepaimsi. Dvaruose ir rūmuose kulinarinius
reikalus tvarkė atskiras biurokratinis aparatas. Imperatoriai turėjo
departamentus, kurie buvo atsakingi už puotas, ir dar atskirą skyrių
valdininkų, ieškančių ypatingų patiekalų. Biurokratija Kinijoje taip
suvešėjo, kad XVIII a. imperatoriui, net kai tas norėdavo tik trupu
tį pasistiprinti, būdavo paduodami 28 padėklai su desertu. Valdant
Čingų dinastijai (o ji valdė beveik iki mūsų laikų, iki 1912-ųjų), per
puotą imperatoriui ir jo motinai būdavo patiekiami 108 patiekalai,
imperatoriaus žmonai - 96, aukščiausio rango meilužėms - po 64.
Manieromis prie stalo šiuolaikiniai kinai nedaug skiriasi nuo
mūsų protėvių. Per vaišes, svečiuose, restorane priimta riaugėti,
šliurpsėti, čepsėti. Tai laikoma geru tonu, suprask, žmogus įsijautė,
jam skanu. Būsite Kinijoje, nekreipkite į tai dėmesio. Tiesa, kai kurie
kinai jau pamėgo europietiškas manieras.
Šių dienų kinai perėmė iš savo protėvių dešimtis tūkstančių ne
tik išradingų, bet ir pasakiškai skanių patiekalų. Tik nespręskite
apie kinų virtuvę iš to, ką kinų restoranai siūlo Lietuvoje. Pas mus
daugiausia kinų atvyko iš Šiaurės Kinijos, iš pasienio su Rusija, o tas
regionas nėra turtingas nei gamtos produktų, nei valgių receptų,
205 Virtuvių jvairovė

nei virtuvės tradicijų. Be to, ne kiekvienas kinų restoranas Lietuvo
je trūks plyš vilioja klientus. Ateis per dieną trys keturi - ir gerai,
nebus nė vieno - irgi nebaisu. Pasibaigus darbo dienai šeimininkas
vis tiek nuneš į banką nemažą ryšuliuką eurų. Vadinasi, kas nors
Kinijoje gauna didelius kyšius, o tų pinigų niekur negali panaudoti,
net parodyti. O jei iš banko ateina (o į banką patenka iš Lietuvoje
jam priklausančio restorano) - viskas gerai. Sumoka Lietuvai mo
kesčius, paskui gali pirkti automobilių ar nekilnojamojo turto kur
nors Afrikoje.
Tai nereiškia, kad visi kinų restoranai tokie. Yra tikrai labai ge
rų. Tik susirasti teks jums patiems.
NAMŲ ŽIDINYS
4. Apie ilgaamžiškumą ir mirtį
Apie senėjimą
MOKSLAS IR T E C H N I K A ŽENGI A N E P A P R A S T A I D i
deliais žingsniais. Žmogus per pastaruosius 100 metų padarė to
kį šuolį, kokio žmonija nėra padariusi per 100 ooo metų. Lietuvos
mokinukas kišeniniu telefonu gali per pertrauką pasikalbėti su tė
veliu ar bičiuliu Australijoje ir nemano, jog tai stebuklas. Mėnulį
pasiekėme kelis kartus, kelių, geležinkelių, oro linijų tinklas apraiz
gė Žemės rutulį kaip bulvių krepšį. Drabužių prigaminta visiems,
kiekvienas galėtų dešimčia sluoksnių apsirengti. Maistui tinkamų
gėrybių irgi užauginama per akis, tik nelygiai paskirstoma.
Nepakito tik vienas dalykas: žmogus kaip buvo mirtingas, taip
ir liko. Na, čia irgi nestovima vietoje. Per ilgus šimtus tūkstančių
praeities metų gyvenimo vos vos užtekdavo, kad neužgestų gimi
nė. Trisdešimtmetis jau buvo laikomas seniu. Žinoma, buvo ir seno
lių - garbaus amžiaus sulaukdavo vienas iš tūkstančio ar dešimties
tūkstančių. Todėl keturiolikmečiai, net dvylikmečiai vesdavo ir
tekėdavo, ypač tarp aristokratų - kad nenutrūktų dinastija. Dabar
aštuoniasdešimties sulaukęs žmogus nieko nestebina.
Ir vis dėlto apie nemirtingumą niekas rimtai negalvoja. Kodėl? Sa
vo gyvenimo planavimas žvelgiant toli į ateitį nėra būdingas žmonių
giminei. Tačiau kad audringas mokslo vystymasis apėjo patį žmogų,
jo gyvenimo trukmę - nedovanotina. Atominei bombai sukurti buvo
mobilizuoti keli milijonai geriausių galvų. Jei mokslininkai būtų nu
kreipę tą jėgą į tai, kad pailgintų ir pagerintų žmonių gyvenimą, jau
būtų buvę nemažai pasiekta. Deja, evoliucija neišmokė galvoti apie
tą svarbų dalyką. Senatvė visada skendi ūkuose ir atrodo toli.
209
Sakysite: visa, kas gyva, neabejotinai miršta, o senatvė - tai mir
ties įžanga.
Tai kad ne!
Gamtoje nėra taisyklių, kurios negalėtų keistis. Pasaulio įvairo
vė begalinė. Paprasta jūrų geldelė gali gyventi 500 metų. Jūrų ežiai -
visą šimtą, kai kurie banginiai, vėžliai - du šimtus metų. Viena
medūzų rūšis apskritai nemirtinga. Užuot susenusios ir mirusios,
medūzos vis jaunėja, jaunėja ir pradeda gyventi iš naujo. Manau, at
skleisti tą atsinaujinimo mechanizmą nebūtų sunkiau, negu išsiaiš
kinti molekulės ir atomo paslaptis. Vandenynų gelmėse audringai
gyvena visai kitokie negu žuvys padarai, o jų pažįstame tik 5 proc.
Kol kas kalbėti apie nemirtingumą ankstoka. Duok Dieve, kad
mūsų proproanūkiai jo sulauktų. Tačiau ir dabar mes patys, gavę pa
dvigubintą gyvenimo trukmę, galime ją dar pailginti. Ir, svarbiau
sia, pagerinti.
O ką naujo sako medicina? Iki neseniai niekas nežinojo apie
Alzheimerio ligą, nes retas žmogus gyvendavo taip ilgai, kad ja su
sirgtų. Alzeimerio liga - tai gili senatvė, sunkiausi jos simptomai:
suirusios smegenų ląstelės, netvarka galvoje. Atmintis tampa skylė
ta, paskui visai prapuola. Žmonės pradeda neatpažinti savo artimų
jų, užmiršta, kaip atliekami paprasčiausi veiksmai. Kartais sąmonė
visai išsijungia. Kai Jungtinių Valstijų prezidentui Ronaldui Reiga
nui (Ronald Reagan) buvo diagnozuoti pirmieji Alzheimerio ligos
simptomai, jis iš anksto viešai visų atsiprašė, kad netrukus negalės
atpažinti žmonių, pasisveikinti.
Dauguma gerontologų pripažįsta: jei žmogus gyvena ilgai, tam
tikrų demencijos formų, greičiausiai Alzheimerio ligos, turbūt ne
pavyks išvengti. Mūsų liaudis sako paprasčiau: „Nuo ko tas žmogus
numirė? Nuo senatvės!“ Teisybė, tik senatvė dabar turi mokslišką
pavadinimą.
Nuo Alzheimerio jau išgydomos laboratorinės pelės. Vienos jų,
natūraliai sulaukusios senatvės, sunykusios, net kelio prie maisto
nerandančios, net katino neatpažįstančios, buvo dirbtinai susarg-
210 NAMŲ ŽIDINYS

dintos Alzheimerio liga. Joms buvo duodama įvairių vaistų smege
nų veiklai atkurti. Niekas negelbėjo. Tačiau neseniai surastas vienas
preparatas (jo pavadinimas slepiamas), kuris atjaunino peles taip,
kad kai kurios net poros pradėjo sau ieškoti.
Laboratorija, tiksliau, didelis institutas „CereSpir“, išmeldė iš
Amerikos valdybos FDA (Food and Drug Administration, vieninte
lės, turinčios teisę leisti į apyvartą naują maisto papildą ar vaistą)
leidimą išmėginti tą vaistą su žmonėmis, be abejo, savanoriais ir
sutikus jų artimiesiems. Su tokiais prašymais į FDA kreipėsi 244
mokslo įstaigos. Tačiau leidimo iš pradžių negavo, esą per daug ri
zikinga. Galų gale „CereSpir“ laboratorijai leidimas buvo duotas.
Ir kas? Ir nieko. Kas pagydė peles, žmogui neturėjo jokios įtakos.
Mokslininkai užsiuto ir pradėjo naują tyrimų ciklą. Keli tūkstančiai
ir komercinių, ir prie universitetų įsikūrusių laboratorijų karštligiš
kai ieško gydymo būdų ir vaistų nuo Alzheimerio ligos - nuo sena
tvės. Kiekvienas nori būti pirmas ir gauti Nobelio premiją. Aš to jau
turbūt nesulauksiu. Bet jums, jaunesniems, gali pasisekti.
Apie senėjimą
šešios aplinkybės lemia gyvenimo trukmę
AU S T R A L I J O S M E D I K A I ŠEŠ ERI US M E T U S Į DĖMI AI

stebėjo 231 000 suaugusių australų, sulaukusių 45-erių ir daugiau.
Tyrimo išvados išspausdintos moksliniame žurnale „PLOS Medici
ne“. Tema svarbi, liečia kiekvieną, tad pasaulyje didžiausiu tiražu
leidžiamas žurnalas „Time“ pašventė tam straipsnį ir kompiuterinį
priedą. Paaiškėjo šešios aplinkybės, sutrumpinančios ar pailginan
čios gyvenimo trukmę.
Pirmos keturios aplinkybės buvo žinomos nuo seno: mityba,
(ne)rūkymas, (ne)piktnaudžiavimas alkoholiu, (ne)judrumas.
Rūkyti lašinukai su svogūnais, ypač jei tai karštai rūkytas be-
koniukas - nuostabu! Prašom valgyti į sveikatą. Mūsų klimatas
žvarbus, mums reikia riebalų. Bet būtinai reikia valgyti ir kopūstų,
ridikų ar griežčių salotų su aliejumi ir actu (tik ne su grietine). Tiks
ir virti burokėliai, ir bet koks kitas ne per daug sotus, bet vietos pilve
užimantis maistas. Nevalia maitintis kaip kiaulėms. O juk griebia
me viską, ką pasiekiame. Instinktyviai trokštame pietus, dažnai ir
vakarienę paversti puota. Kad tik patys sau patvirtintume, jog gerai
gyvename. Tačiau karas jau seniai baigėsi. Kortelių sistema - irgi
praeitis. Dauguma žmonių tokių suvaržymų nė neatsimena, bet
kažkoks mikrobas vis šnabžda: „Ryk kuo daugiau! Gal rytoj išveš
į Sibirą!“ Na, ir tunkame. Maistui suvirškinti organizmas eikvoja
90 proc. jėgų. Tai tarsi motociklu temptum sunkvežimį. Po lietuviš
kų pietų būtinai norisi pailsėti, ar pastebėjote? Nesu mitybos spe
cialistas ir jo nevaizduoju, bet žinau viena: dietinė mityba yra pats
galingiausias įrankis prieš senėjimą ir su tuo susijusias ligas.
212 NAMŲ ŽIDINYS

Rūkydami mes ne tik perkame už savo pinigus giltinę, bet ją ir
įkvepiame į plaučius, o per juos ji patenka į kūną. Tik prašau nesa
kyti: „Negaliu mesti.“Aš pats rūkiau ir mečiau. Pirmos dvi savaitės
buvo labai sunkios, paskui palengvėjo. Yra dar vienas būdas mesti
rūkyti, ponai ir ponios: įsimylėkite. Labai padeda. Įsivaizduokite,
kokia smarvė sklinda jums iš burnos ir kad rūkydamas esate pras
tesnis meilužis. O kai meti rūkyti, viskas pasidaro gardu, kiek ma
lonių kvapų pradedi užuosti!
Dar viena bėda - alkoholis. Nesiruošiu išbraukti jo iš gyveni
mo, nes žmonės nuo amžių amžinųjų jį vartoja. Taurė sauso vyno ar
taurelė stipresnio gėrimo per pietus ar vakarienę nepakenks. Bet su
sąlyga, kad vieną taurę išgėrę nesieksite antros, trečios, dešimtos.
Jei kyla toks noras, tada - nė į burną.
Toliau - judrumas. Jei dirbate fizinį darbą, viskas gerai, tik pra
šau fiziniu darbu nelaikyti modernaus sunkvežimio ar traktoriaus
vairavimo. Dabar tokį darbą dirbant galima labai bjauriai nutukti,
jei kasdien nesimankštinsite.
Tie keturi veiksniai žinomi nuo seno. Jie pailgina žmogaus gyve
nimą 20-30 metų. Ir, svarbiausia, leidžia gyventi sveikai ir smagiai.
Pastaraisiais metais daktarai nustebo radę dar du svarbius fak
torius. Vienas - tai sėdėjimas. Sėdėti aštuonias valandas galima, bet
būtinos pertraukos kas valandą po dešimt minučių ir energingi ju
desiai.
Su miegu irgi dedasi keisti dalykai. Normaliai žmogus turi
miegoti septynias, daugiausia devynias valandas per parą. Medi
kus nustebino atradimas, kad mažiau miegoti nėra pražūtinga. Yra
žmonių, kuriems miego reikia labai mažai (toks buvo Napoleonas
Bonapartas). Blogiau yra miegoti per ilgai, o senstant taip norisi
pasnausti. Tai gali reikšti, kad organizme rusena koks nors nepaste
bėtas uždegimas. Tad būtinai pasitarkite su daktaru.
Atlikus tyrimą buvo susumuota, kas dedasi, kai kelios ar visos
šešios aplinkybės vienu metu veikia vieną žmogų. Ko jis gali tikėtis
iš gyvenimo? Į jokius moralinius ar religinius faktorius atsižvelgia
213 Šešios aplinkybės lemia gyvenimo trukmę

ma nebuvo. Kad rezultatai būtų akivaizdesni, tyrėjai vartojo sąvo
ką „prarasti žmogaus metai“. Tyrimais nustatyta, kad jei nebuvo nė
vieno iš tų šešių minėtų žalingų veiksnių, žmogus gyveno trečdaliu
ilgiau.
Apsikrovę darbais ir rūpesčiais mes nepastebime vieno dalyko:
pirmą kartą žmonijos istorijoje neužkrečiamos ligos užmuša dau
giau žmonių nei užkrečiamos! Į tą statistiką įeina ir atsilikusios ša
lys. Peržengėme didelį barjerą. Liko dar vienas. Mes patys neretai
užmušame save ir dėl to mirštame dažniau negu užsikrėtę džiova,
šiltine, gripu ir panašiai (įskaitant ir paveldimas ligas). Taip yra
maždaug nuo Pirmojo pasaulinio karo.
Australijos mokslininkai, išanalizavę savo šešerių metų veiklą,
pamatė, kad iš minėtų 231 000 žmonių mirė 13 000. Dešimt procen
tų iš jų buvo pranešę daktarams, kad neturi nė vieno žalingo įpročio
iš minėtų šešių. Visi kiti turėjo po tris tokius įpročius ir daugiau.
Jų mirtingumas buvo kiek daugiau nei 90 proc. didesnis už netu
rinčiųjų žalingų įpročių. Vadinasi, jei atsikratysime šešių žalingų
veiksnių, gyvensime 62 proc. ilgiau.
NAMŲ ŽIDINYS
Žilagalvės poros irgi būna laimingos
R O M A N Ų APIE MEILĘ A U T O R I A I PASAKOJ I MĄ KAIP

susitarę baigia arba vedybomis, arba kokia nors nelaime, arba ne
susipratimu, tapusiu nelaime, kaip Šekspyro „Romeo ir Džuljetoje“.
Beje, nelabai aišku, ar tikrai Šekspyras parašė tą pjesę ir visas kitas.
Yra išlikęs tik jo parašas po kažkokiu dokumentu, braižas nelabai
raštingo žmogaus. O pjesėse aprašyti įvairių šalių istorijos faktai,
karalių ir kitų didžiūnų ritualai ir įpročiai, Italijos gyvenimas. Nė
ra žinių, kad Šekspyras mokėsi aukštose to meto mokyklose ar kad
trynėsi didžiūnų rūmuose. O ir nebūtų galėjęs, nes į aktorius, re
žisierius tais laikais buvo žiūrima labai iš aukšto kaip į asocialius
benamius, patvirkėlius. Kai kurie britų literatūros istorikai mano,
kad Šekspyro kūrinių autorius greičiausiai buvo koks nors šviesuo
lis ar net keli susibūrę, o Šekspyro pavardę naudojo kaip slapyvardį.
Greičiausiai tai legenda, bet mes į tą ginčą nesikišame. Mums svar
bu kas kita.
Jeigu Romeo ir Džuljeta būtų ne žuvę, o susituokę, tai autoriui
nebūtų buvę ko pasakyti. Žinoma, yra sukurta istorijų apie gyveni
mą šeimoje, bet tai jau visai kita lentyna, ir ji gana trumpa.
Iš tikrųjų dauguma žmonių nori vesti arba tekėti, ir tą norą ne
sunku įgyvendinti: į pagalbą tuoj ateina bičiuliai, ypač bičiulės, pilna
profesionalių svotų, poravimo firmų, tuo užsiima kai kurie laikraš
čiai, radijo stotys ir net televizijos kanalai. Tačiau mažai kas domisi
kita tema: kaip išlaikyti šeimą nesugriuvusią ir jaustis laimingam.
Ta problema, beje, daug rimtesnė ir aktuali visame pasaulyje. Lie
tuvoje subyra trečdalis šeimų. Jei turėsime omenyje, kad trečdalis
215
porų Lietuvoje santuokos neregistruoja ir į statistiką nepatenka, pa
matysime, jog ne trečdalis, o pusė mūsų Romeo ir Džuljetų po kelių
ar keliolikos metų nebenori vienas kito nė akyse regėti ir išsiskiria.
Gyventi drauge ir jaustis laimingam šiais laikais ne sunkiau, nei
buvo Žemaitės „Marčios“ laikais, bet mes iš vedybų tikimės visai ko
kito. Kadaise vedybos buvo siejamos su pareiga giminei, socialine
padėtimi visuomenėje, dabar į jas žvelgiama kaip į skanėstų bufetą:
trokštam paramos, stabilumo, laimės, intymumo ir kūniško pasi
tenkinimo. O jeigu ne, išsibėgiojam kas sau. Deja, tokių reikalavimų
naštos neatlaikys jokie santykiai. Juolab kai tampa aišku, jog ir vie
nam gyventi įmanoma ir netgi patrauklu.
Kita vertus, tos poros, kurios sugebėjo nueiti kartu visą gyveni
mo kelią, tvirtina esančios labai laimingos. Ir gydytojai gerontolo-
gai paliudija, jog jų stebimos gyvenimą drauge nugyvenusios poros
šimtu procentų tvirtina, kad vedybos yra geriausia jų gyvenimo pa
tirtis. Žinoma, tai nereiškia, kad vyrui ir žmonai buvo lengva.
Daugelis tyrėjų sutaria, kad laimingai vedusiuosius rečiau ištin
ka infarktas, kamuoja širdies ligos, depresija. Jie lengviau pakelia
stresą, net žaizdos greičiau gyja. Pastebėta, kad net ir nelaimingose,
bet neiširusiose šeimose rečiau sergama diabetu.
Dar vienas įdomus faktas: senyvo amžiaus sulaukę sutuoktiniai
vienas su kitu dažnai elgiasi kaip jaunikliai. Kuo ilgiau du žmonės
gyvena kartu, tuo daugiau švelnumo vienas kitam jaučia. Pasku
tiniame bendro gyvenimo etape jų elgesys tampa labai panašus į
laikus, kai mergino vienas kitą. Tačiau didžiausias skyrybų stabdys
yra vaikai. Netgi nesutariančiose šeimose mūsų atžalos jaučiasi lai
mingesnės, negu kai tėvai išsiskyrę (nebent konfliktai buvo labai
nuožmūs, grėsė fizinis susidorojimas).
O kas laiko poras drauge? Priežasčių yra daug, visų neišvardysi.
Ir žmonės - ne pelytės, eksperimentų su jais neatliksi. Tačiau moks
lininkai vis dėlto sugebėjo padaryti kai kurias išvadas ir pateikti
patarimų. Vienas iš jų: niekada nedemonstruok paniekos kitam
(tarkim, neprikaišiok partneriui nepatrauklumo ar kad nesugeba
216 NAMU ŽIDINYS

uždirbti pinigų). Panieka - tai ne vien nemalonūs žodžiais, dažnai
jį parodoma pertraukiant partnerį, kai tas kalba, numojant ranka į
jo žodžius, apskritai atsukant nugarą. Paniekos rezultatas - atsa
komųjų veiksmų grandinė, atbukęs jautrumas. Be jautrumo nebus
intymumo (plačiąja prasme), o be intymumo bendras gyvenimas
netenka prasmės. Ilgainiui atsiranda familiarumas ir rutina, nepa
garba vienas kitam.
Kaip išvengti tų spąstų? Garis Čepmenas (Gary Chapman), žy
miausias vedybų konsultantas Jungtinėse Valstijose (jo knyga „Mei
lės kalbos“ jau aštuoneri metai guli „New York Times“ bestselerių
lentynoje) rašo, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti vieną dalyką: ko
kiu būdu jūsų partneris pajunta, kad yra mylimas? Galbūt iš jūsų
žodžių, gal atsižvelgdamas į laiką, kurį praleidžiate kartu su juo,
gal iš gražių jūsų poelgių, gal tai seksas ar dovanos? Be to, reikia
išmokti atsiprašyti - iš tikro, iš širdies. Ir išmokti atleisti. Ginčai šei
moje - neišvengiamas ir netgi sveikas dalykas, tik ginčytis (kartais
netgi kovoti) reikia išmokti tauriai ir būtinai sąžiningai. Apmaudo
liejimas, įžeidinėjimai - paniekos sąjungininkai.
Kitas santuokos cementas - bendri interesai. Geriausiai su
gyvena tos poros, kurios turi bendrų pomėgių. Be to, išmeskite iš
galvos svajonę apie giminingą sielą. Tai menininkų išsigalvojimai.
Giminingos sielos reikia ne ieškoti, o ją sukurti, sumeistrauti. Kaip?
Praktika ir pratybos, praktika ir pratybos. Vedybos - tai tarsi va
žiavimas automobiliu: juk nusipirkęs mašiną važiuoji ne iki vieno
konkretaus galutinio tikslo, o tų tikslų yra daugybė - ir ten reikia
nulėkti, ir šen, be to, pirmiausia būtina išmokti vairuoti.
Svarbus vedybinio gyvenimo komponentas - seksas. Tyrimais
įrodyta, kad vienas kartas per savaitę daug geriau sucementuoja po
rą nei pinigai, netgi dideli pinigai, ir negu vienas kartas per mėnesį.
O juk būna ir dar rečiau. Tačiau seksas turi būti neatsiejamas nuo
kitų sudėtinių bendro gyvenimo elementų (mano jau išvardytų).
Dar vienas dalykas: retsykiais reikia atsitraukti nuo vaikų. Bent
pasivaikščioti išeiti dviese. Žinoma, tas pusvalandis neturi būti
217 Žilagalvės poros irgi būna laimingos

skirtas skirtingiems požiūriams derinti. Pasivaikščiojimai, kaip įr
seksas, turi gulėti kitame stalčiuje nei su veikla susiję reikalai, įr
painioti tų stalčių nederėtų.
Reikia neužmiršti senų gerų įpročių, tarkim, bendros vakarie
nės. Britai turi priežodį: „Šeima, kuri valgo drauge, ir išlieka drauge.“
Paskutinis patarimas dar neradusiems poros: būkite apdairūs,
bičiuliai. Jaunuolius, kai įsimyli pirmą kartą, hormonai užlieja kaip
Niagaros krioklys. Jiems atrodo, kad pėsčiomis Baltiją perbristi ga
lėtų. Tai nuostabu, netgi būtina. Tik turėkite omeny, kad tas hor
monų krioklys apakina. Todėl verta paklausti nuomonės bent kelių
bičiulių ir į ją atsižvelgti. Įsižiūrėkite į mylimojo (mylimosios) tėvelį
ir mamytę. Obuolys nuo obels netoli rieda. Aš irgi esu padaręs veži
mą klaidų. Todėl žinau, apie ką kalbu.
NAMŲ ŽIDINYS
Nebūtinai liūdnos laidotuvės
GAL TEKO G I RDĖTI , KAD A T S I R A D O Ž I N A N Č I Ų J Ų ,

kaip nugalėti mirtį? O gal tai apgavystė? Greičiausiai taip ir yra -
apgavystė, bet Jungtinėse Valstijose vilties liepsnelė jau įžiebta, jau
sukasi milžiniški pinigai, tiesiog fantastiškos sumos. O ko tik tau
nepripasakos už šimtus tūkstančių dolerių.
Rimtas britų dienraštis „The Guardian“ mirties temai pašventė
pusantro puslapio (radau bevartydamas) - papasakojo apie pelno ne
siekiantį amerikiečių fondą „Alcor“. Firmos būstinė įsikūrusi Arizonos
valstijoje. Didžiulis pilkas gelžbetoninis pastatas be langų, viduje - ei
lių eilės uždengtų kubilų, o juose, užšaldyti suskystintame azote, guli
138 mirusių žmonių kūnai ar smegenys. Visi jie užšaldyti tam, kad
ateityje, nežinia kada, mokslui padarius didelę pažangą, mirusiuosius
būtų galima grąžinti į gyvenimą. Tokia viltis jau ir vardą turi - krio-
nika (graikiškai krioš - „šaltis“). Jungtinėse Valstijose tas verslas jau
klesti: vien smegenų užšaldymas ir neterminuotas laikymas kainuoja
100 000 dolerių, viso kūno - dvigubai brangiau. Kitų išlaidų nėra. Už
brangaus protėvio įšaldymą mirusiojo vaikai, gal ir vaikaičiai turbūt
labiau norėtų mokėti kas mėnesį arba kartą per metus, bet organiza
toriai jokių „pirk išsimokėtinai“nenumatę. Kodėl? Todėl, kad susitarti
su ketvirtąja ar penktąja palikuonių karta gali ir nepavykti. Todėl su
ma imama iškart, kažkur investuojama, o palūkanos eina pastatams
ir kubilams-karstams išlaikyti. Labai amerikoniška.
Krionikos šalininkai įrodinėja, kad amžino gyvenimo vizi
ja darosi vis realesnė. Jie sako: prieš šimtą metų, kai žmogaus šir
dis nustodavo plakti, žmogus mirdavo. Dabar defibriliatoriumi jis
219
grąžinamas į gyvenimą. „Alcor“ firmoje dirba ir gydytojų, jų už
davinys - diagnozuoti, ar pacientas tikrai miręs. Paskui kūnas įlei
džiamas į atšaldytą iki -196 °C skystą azotą. Taip siekiama tobulai
išsaugoti visus organus, audinius ir smegenis. Reklamoje rašoma:
„Norime aplenkti laiką, saugoti mūsų globotinį tol, kol bus galima
grąžinti jį į gyvenimą.“
Gydytojai ir mokslininkai, nesusiję su krionikos reikalais, tokį
verslą vertina pašaipiai ir sako tiesiai šviesiai: apgavystė! Mirus kū
nui, jo ląstelės negaudamos deguonies tuoj pradeda keistis ir žū
va. Atšildęs jas, paskui šildyk nešildęs, jos bus mirusios. Lygiai kaip
braškės: užšaldytos atrodo kaip gyvos, bet atšildytos neatgis, bus
košė. Gilus sudėtingo organizmo užšaldymas skystame azote sunai
kina ląsteles iš vidaus, jų apvalkalus taip pat. Tai pesimisto požiūris.
Optimistas sako: „Visiškai teisingai. Norint atgaivinti žmogų,
nereikia nei kūno, nei jo ląstelių, užtenka DNR, genų kodo. Iš to ir
bus galima atkurti mirusįjį.“
„Taip, - sutinka pesimistas, - tik tai jau bus visai kitas padaras,
ne pirmtako kopija.“
Tokia diskusija gali tęstis be galo ir nustoja būti įdomi. Juolab
kad yra kitų kelių į nemirtingumą. Jie realūs, ir žmonės jais žen
gia. 1951-aisiais nuo gimdos kaklelio vėžio mirė amerikietė Henrieta
Laks. Testamentu ji atidavė savo kūną vėžio tyrimams. Jos kūno ląs
telės buvo dauginamos, dirbtinai auginamos ir net turi pavadinimą:
„Hela“. Ponia Henrieta - ne išimtis. Mokslo įstaigoms, laboratori
joms, fakultetams kasdien reikia (atsiprašau už žodį) šviežių lavo
nų. Štai be jų medicinos mokslas tikrai sustotų vietoje.
Beprotiškų būdų, kaip atsikratyti palaikų, yra daug. Amerikie
čių firma siūlo kelis kosminio laidojimo būdus. Paprasčiausias: kre
muoti palaikus, urną su pelenais įdėti į raketą, išsiunčiamą skrieti
aplink Žemę. Raketa, kelis kartus apskriejusi Žemę, krisdama pa
sieks atmosferą ir sudegs, o su ja - ir žmogaus palaikai.
1998 metais Amerikos kosminė agentūra NASA nusprendė pa
gerbti daktarą Judžiną Šumeikerį (Eugene Shoemaker) ir išsiuntė jo
220 NAMŲ ŽIDINYS

pelenus į Mėnulį, mat tas amerikiečių astronomas labai norėjo jame
apsilankyti. Na, Mėnulyje vietos daug, visiems užteks. Bet jei kam
tai atrodo per daug paprasta, galima pasirinkti variantą „į begaly
bę“, ir pelenai bus išsiųsti į visatos tolius.
Britai irgi turi sumanymą. Jų firma „Heavens Above Fireworks“
(maždaug „Dangus virš fejerverkų“) gali iš žemiškųjų liekanų pada
ryti fejerverką ir iššauti virš pasirinktos vietos. Sakyčiau, elegantiš
ka. Jūrų pakrantėse yra firmų, kurios laidoja palaikus giliose jūros
vietose, jei išreikšta tokia valia ir gautas policijos leidimas. Jūrų ka
rininkai ir dabar neretai išsako tokį norą.
Gražų laidojimo būdą sugalvojo vienas ispanas: mirusiojo pele
nai sudedami į urną, pagamintą iš kokoso riešuto kevalo, celiuliozės
ir presuotų durpių, urna užpilama derlinga žeme ir pasėjama me
džio sėkla. Medį galima pasirinkti pagal mirusiojo charakterį.
Dar vienas būdas - paversti mirusįjį deimantu. Sintetinį dei
mantą galima pagaminti iš bet ko. Organinė medžiaga deginama
specialioje krosnyje ir paverčiama grafitu, kurio molekulinė struk
tūra panaši į deimanto. Paskui karšta masė dedama po galingu pre
su ir tas suteikia deimantui būdingą išvaizdą. Tokį deimantą galima
nešioti ant kaklo arba žiede. Dar galima pagaminti vinilo plokštelę,
įrašyti mėgstamą mirusiojo kūrinį ir prisiminimo valandą pasi
klausyti.
Nebūtinai liūdnos laidotuvės

5. (Ne)gerumo bacilos
Gabūs ir atkaklūs
KAS ŽMOGAUS G Y V E N I M E N U L E M I A SĖKMĘ? SVAR-

biau prigimtis, paveldėjimas ar rimtas mokymasis? Nepripažinti
prigimties svarbos nederėtų - akivaizdu, kad esame panašūs į tėvus
ir senelius. Tačiau ar genai - tai lemtis?
Televizijos programoje, panašioje į mūsų „Nacionalinę paieš
kų tarnybą“, prieš kameras pirmą kartą susitiko du broliai dvy
niai, nepaprastai panašūs vienas į kitą ir išvaizda, ir balsu. Taip
susiklostė, jog ką tik gimę jie dėl nežinia kokių priežasčių buvo
išskirti, augo toli vienas nuo kito, nė nežinodami, kad turi brolį.
Juos priglaudę žmonės irgi nežinojo, kad tai vienas iš dvynių. Kai
galų gale abu susitiko, aplinkiniai buvo pritrenkti jų panašumo:
abu vedė paneles, vardu Linda, su jomis išsiskyrę vedė antrą kartą,
ir vieno brolio, ir kito žmonos vardas buvo Betė. Abu turėjo po šunį
vardu Tojus. Abiem gimė po sūnų. Vienas brolis vaiką pakrikšti
jo Džeimsu Alanu, kitas brolis - Alanu Džeimsu. Broliai mėgo tą
pačią alaus rūšį, laisvu laiku meistraudavo, poilsiauti važiuodavo
į Floridą ir drybsodavo tame pačiame paplūdimyje. Abu atkakliai
kamavo migrena.
Genetikams tas atvejis buvo tikra dovana, mat nuo seno vyksta
ginčai, kas formuoja žmogų ir jo gebėjimus: genai, tai yra prigimtis,
ar aplinka? Abu minėti vyrai buvo nuodugniai tiriami. Negana to,
mokslininkai suregistravo visus dvynius, gyvenančius Didžiojoje
Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, tiek gimusius iš vieno motinos
kiaušinėlio, tiek iš skirtingų, kartu gyvenančius ir atskirai, testa
vo jų temperamentą ir gabumus, atmintį, orientaciją ir visa kita, ką
223
galima testuoti. Tyrimai tęsiasi ir dabar, ypač Didžiojoje Britanijoje.
Nes svarbi ne tik dvynių vaikystė, bet ir vėlesnis jų gyvenimas.
Po 20 tyrimo metų prieita prie išvados, kad mūsų išmintį ir ta
lentus genai nulemia labiau negu auklėjimas. Genetika padeda su
prasti, kodėl vieni vaikai turi sugaišti daugiau laiko mokydamiesi
skaityti ar matematikos nei kiti.
Tie britų mokslininkai turi daug priešų pasaulyje, yra jų ir Lie
tuvoje. Supratimas, kad išmintis paveldima, davė pradžią eugenikai,
o toji teorija, teigianti, kad pasitelkus genetiką galima pagerinti pa
veldimas žmogaus savybes, labai griežtai kritikuojama, nes gali ves
ti prie dirbtinės žmonių atrankos. Hitlerininkai ja rėmėsi užsimoję
sukurti antžmogių rasę. Amerikoje XIX a. pabaigoje buvo įvestas
draudimas tuoktis šizofrenikams ir silpnapročiams. Mokslininkai
iki šiol nenoriai kalba apie įgimtą išmintį. Politinis padorumas ver
čia tvirtinti, jog visi gimstame lygūs, ir tik auklėjimas, mūsų pačių
ir tėvelių pastangos, taip pat motyvacija, tai yra tikslo turėjimas,
nulemia, kaip toli nueisime gyvenime.
Tačiau ką daryti, jei faktai kalba ką kita?
Iš tikro prieštaravimo tarp genetikų ir jų oponentų „humanis
tinių tyruolių“ nėra. Tiesiog vieni kalba apie viena, kiti apie kita.
Genetikai netvirtina, esą vien genai nulemia sėkmę. Yra milijonai
atvejų, kai talentingas žmogus išeina šunims šėko pjauti. Ir atvirkš
čiai. Sakytum stuobrys, dar ir iš stuobriškos šeimos, o pasiekia
viršūnes. Viskas priklauso nuo to, koks raktas parenkama žmogui
mokykloje ir namie. Laikas pradėti kalbėt apie individualų požiū
rį į kiekvieną mokinį. Tai reiškia, kad klasės turėtų būti daug ma
žesnės, o mokytojai labiau išprusę. Šiuo metu Lietuvoje tam labai
palankus laikas: mokyklos stambinamos, centralizuojamos, nes dėl
demografinio atoslūgio į jas ateina daug mažiau vaikų. Tautos išliki
mo klausimas galėtų suvienyti tautą. Aišku, priklauso nuo to, kaip
vaikus mokysim, ar netingėsime su kiekvienu dirbti individualiai.
Neigti genų svarbą tolygu neigti vaikų panašumą į tėvus, sene
lius, prosenelius. Mokslo žurnalas „Nature Neuroscience“ rašo apie
224 NAMŲ ŽIDINYS

tai, kad profesorius Robertas Plominas (Robert J. Plomin), dirbantis
Londone, atrado geną IGF2R, nulemiantį išmintingumą, tiksliau,
vieną jo procentą. Tai nedaug, bet tai tik vienas genas, o jų milijo
nai. Tas pats profesorius išsiaiškino, kad, mokantis gimtosios kalbos
ir rašto, paveldėjimo įtaka 60-80 proc. didesnė nei aplinkos įtaka.
Įdomu, kad Honkongo universitete prieita prie tokių pačių išvadų,
nors kinų kalbos rašyba labai skiriasi nuo angliškosios.
Dabar genetikai aiškinasi, kokios genų mutacijos (pasikeitimai,
pažeidimai) sukuria sunkumus mokantis skaityti ir rašyti, kad būtų
galima išgydyti dislekciją, negebėjimą išmokti skaityti. Vienas toks
genas jau atrastas. Atradimą patvirtino dar trys laboratorijos.
Svarbiausia yra žinoti tiesą. Kai teisingai elgiesi su savo ar vaiko
prigimtimi, paaiškėja, jog genetika nelemia nei rasizmo, nei privile
gijuotų mokinių klasėje.
Yra ir staigmenų. Gamtos ir tiksliųjų mokslų srityje genų įtaka
nėra didelė ir toliau mažėja vaikui sulaukus 12-15 metų. Profeso
riaus Plomino nuomone, DNR tyrimas leistų išsiaiškinti stipriąsias
ir silpnąsias vaiko ypatybes. Leistų mokytojui kelti mokiniams di
desnius reikalavimus tose srityse, kur mokiniai stiprūs, ir nekamuo
ti, kur jie silpni. Taip elgiamasi medicinoje, sporte taip pat. Kodėl
negalima pritaikyti mokykloje? Be abejo, nepaliekant vaiko nemok
ša toje srityje, kur jis negabus.
Apie genus žinome toli gražu ne viską. Grupė mokslininkų iš
JAV, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Australijos žurnale „Nature
Communications“ paskelbė bendrą tyrimą, kurio išvada: pusė ge
nų, nulemiančių vaiko gebėjimą skaityti, svarbūs ir vaikui mokantis
matematikos. Aiškėja ir kitas dalykas. Genai - svarbu, bet dar svar
biau, kaip jie įkinkomi į darbą, o tai priklauso nuo paties vaiko ir
nuo to, kiek jį remia tėvai ir aplinka. Silpnumas kurioje nors srityje
gali tapti mokinio, vėliau ir suaugusiojo stiprumu, jei atsiranda jė
gų tą silpnumą nugalėti. Užauga psichologiniai raumenys. Vokiečių
fizikas Albertas Einšteinas (Albert Einstein) buvo disleksikas, bet
pergalėjo save, tapo, ko gera, pačiu garsiausiu mokslininku pasau
225 Gabūs ir atkaklus

lyje. Švedas Ingvaras Kampradas (Ingvar Kamprad), IKEA parduo
tuvių tinklo įkūrėjas, sunkiai rašė ir skaitė, vos pereidavo iš klasės
į klasę. Jo atmintis buvo visai silpna. Kai kūrė pirmąją savo parduo
tuvę, bijojo, kad užmirš, kaip ji vadinasi, todėl pasirinko keturias
pirmąsias geriausiai jam žinomų žodžių raides: Ingvar (jo vardas),
Kamprad (pavardė), Elmtaryd (tėvų ūkis) ir Agunnaryd (gimtoji pa
rapija). Tik taip sulipdęs galėjo būti tikras, kad neužmirš.
O kaip mums, paprastiems juodos duonos valgytojams, atpažin
ti, ar mūsų vaikas gabus? Stebėkite vaiką ramiai, be išankstinės nuo
monės. Vaikas gabus, jei labai smalsus, priklausomai nuo amžiaus
su malonumu varto ir skaito enciklopedijas, prisigalvoja taiklių žo
džių. Mėgsta žaidimus, reikalaujančius sutelkti dėmesį į veiklą, kuri
jį domina, yra užsispyręs, atkaklus. Labai abejotina, kad jam patiks
fizinių pastangų reikalaujanti veikla - sportas, tvarkymasis. Jam
gali būti būdingas egocentriškumas (ypač ikimokyklinukui), anks
tyvas teisingumo jausmas ir užuojauta. Dar aukštesnis lygis: platus
interesų ratas: anksti pradeda skaityti, netrukus ir rašyti, turi me
ninių gabumų. Gali ilgam sutelkti dėmesį. Turi puikią atmintį, tur
tingą žodyną. Savikritiškas. Suvokia visumą, ne vien atskiras dalis.
Kaip tokiam vaikui padėti? Netrukdykite, nesikiškite, tik sten
kitės sudaryti sąlygas tobulėti. Vaikas dažnai keičia būrelius? Tegul,
jis ieško savęs. Gal jam nepatiko būrelio vadovas. Arba patiko kito
būrelio vadovas. Įtikinti mokytis nenorintįjį gali pavykti, jei prieš
miegą jam paskaitysite knygelę, jei vaikas matys, kad tėtė ir mama
skaito knygas, žurnalus. Gerai parašė kontrolinį? Įteikite mažą do
vanėlę, pakvieskite valgyti ledų, nusiveskite į kiną. Apdovanojimai
paglosto savimeilę, kelia savivertę, skatina vaiką stengtis dar labiau.
Pralaimėjimus priimkite ramiai. Pasikalbėkite apie tai, kad gyveni
me visko pasitaiko.
Nelinkiu jums genijų, su jais daug vargo. Tačiau protingas vai
kas - didelė paguoda.
NAMŲ ŽIDINYS
Narsos ir pasiaukojimo šaknys
KIEKVIENĄ. SAVAITĘ SPAUDOJ E P A S I R O D O Ž I N U -

čių apie tai, kaip vieni žmonės gelbėjo kitus ištikus nelaimei, kar
tais net mirčiai žvelgiant į akis. Tačiau būna ir atvirkščiai - žmogus
abejingai žvelgia matydamas, kaip žūva kitas. Kartais tik už širdies
griebiamės: „Ak! Och!“, bet į ledinį vandenį nepuolame, nors ber
niokas jau du kartus buvo iškilęs ir trečio karto akivaizdžiai nebus.
Degančiame name šaukia vaikai, močiutė negali pasikelti iš lovos,
bet kur jau ten kiši nosį, kai dega net lubų sijos.
Kodėl vieni neabejodami nė sekundės rizikuoja, būna, patys žū
va, o kiti laksto aplinkui be tikslo, paskui įtikinėja save, esą nieko
nebuvo galima padaryti?
Dažnas klausiame savęs: „O kaip būčiau pasielgęs aš? Ką aš
būčiau daręs?“ Atsakyti į tą klausimą nelengva. Liepsna degina
skaudžiau, nei atrodo. Ledinis vanduo gali paralyžiuoti net ir vyrą
galiūną. Ir į ledo briauną įsitverti sunku. Moteris išbėgo iš namo
suplėšytais drabužiais, kraujas srūva iš praskeltos galvos, sukniubo
ant šaligatvio. Gal šokti padėti? O jeigu išsikruvinsiu? (Gal ji girta ar
utėlėta? Kiek sugaišiu liudydamas teismuose?) Žmonės dalijasi į dvi
nelygias dalis: vieni puola padėti, kiti piršto nejudina.
Vokietija, penkios ryto. Horstas važiuoja greitkeliu įprastu
maršrutu. Jis gyvena viename miestelyje, dirba kitame, yra nedi
delės įmonės su 90 darbuotojų vadybininkas. Tuo maršrutu važinė
ja kasdien - rytą į darbą, vakare namo, rašoma savaitraštyje „Der
Spiegei“. Netoli kelio už krūmų Horstas pamato ugnį ir dūmus.
Keista... Jokių namų ten nėra. Tačiau jis žaibiškai spusteli stabdžius,
227
suktelėjęs mašiną į šalikelę išvengia susidūrimo su kitu automobi
liu, važiuojančiu iš paskos, iššoka iš mašinos ir pro krūmus bėga dū
mų pusėn. Ten įsirėžęs į beržą stovi nedidelis automobilis. Dūmai
ir liepsnos veržiasi iš po variklio dangčio. Salone dvi sukniubusios
merginos. Horstas ištraukia keleivę. Toji kaip tik atsipeikėja ir ga
li paeiti. Vyras nuveda ją kelis metrus į šoną ir grįžta gelbėti vai
ruotojos, bet ištraukti jos negali - mergina įstrigusi tarp sėdynės ir
prietaisų skydo, galva ant vairo, nekvėpuoja, neleidžia jokių garsų.
Jėga ištraukti neįmanoma. Dvokia benzinu, liepsna jau ima laižyti
sėdynes. Tuoj sprogs benzino bakas. Horstas šasteli atgal, ir tą pačią
sekundę nugriaudi galingas sprogimas, į dangų šauna ugnies ka
muolys. Abi merginos važiavo iš diskotekos Dortmunde. Išgėrusios
nebuvo. Vairuotoja Džesika visada vairuodavo labai atsargiai. Tur
būt užmigo prie vairo. Jos draugė vardu Lena atsidūrė ligoninėje, tik
neprisiminė kaip. Jai skilo stuburas, nutraukti kelio raiščiai. Apie
savo gelbėtoją ji sužinojo iš žinutės vietos laikraštyje. Jam apdegė tik
plaukai ir antakiai, šiek tiek drabužiai. Kai Lena pradėjo vaikščioti,
nunešė savo gelbėtojui puokštę gėlių ir butelį vyno.
Tokių istorijų jums gali pripasakoti kiekvienoje policijos nuo
vadoje ar gaisrinėje. Dvidešimtmetis Andrius važiuoja traukiniu iš
Vilniaus į Klaipėdą, kur mokosi. Vagonas pilnas keleivių. Traukiniui
sustojus mažoje stotelėje, trys jauni vyrai apsupa atsirėmusį į tvorą
valkatėlę ir vienas iš visų jėgų spiria žmogeliui į veidą. Andrius pa
šoka, šaukia: „Žiūrėkite, muša!“ Vagone - jokios reakcijos. „Reikia
gelbėti žmogų. Kas su manim?“ Tyla. Andrius šoka iš vagono, bėga
prie tų trijų niekšelių šaukdamas: „Palikite jį ramybėje! Jau paskam
binau į policiją!“ Jam už nugaros automatinės vagono durys užsi
daro, Andrius daužo kumščiu, bėgdamas peronu barbena į langą,
bet niekas nepatraukia avarinio stabdžio rankenėlės, ir traukinys
nuvažiuoja. Tie trys šasteli prie jo, nuo stipraus smūgio į pasmakrę
Andrius parkrinta, užpuolikai spardo jį į galvą, Andrius bando pri
sidengti delnais. Gal traukinio keleiviai bent į policiją paskambins?
Kur jau ten! Nė vienas nepasivargino. Traukinys nuvažiavo, o jame
228 NAMŲ ŽIDINYS

ir Andriaus kuprinė, ir planšetinis kompiuteris. Daiktai dingo be
pėdsakų, matyt, kas nors pasisavino. Andriui skilo žandikaulis, bu
vo sulaužyta nosis ir du šonkauliai, visas kūnas nusėtas mėlynių.
Ligoninėje Andriaus motina, gydytojo paklausta, kaip vertina sū
naus elgesį, kai jis vienas stojo prieš tris, atsakė: „Nieko kito iš jo ir
negalėčiau tikėtis, jis toks.“
Istorijų apie nelaimes, kurias matė daugybė žmonių, bet į pa
galbą nepuolė niekas, esam girdėję visi. Kodėl vieni skuba į pagal
bą visai nepažįstamiems, o kiti tik dairosi laukdami stebuklo, nors
įstatymuose yra nuostata: nesuteikti pagalbos pavojuje atsidūru
siam žmogui - nusikaltimas?
Niekas nedaro iš žmogaus didesnio bailio nei suvokimas, kad
jis apsuptas kitų žmonių. Vieni galvoja: „Jei imsiuosi veiksmų, visi
žiūrės į mane, ir jei nepavyks padėti, apsijuoksiu minios akivaizdoje.
Todėl geriau palaukti, nerizikuoti.“ Minia paralyžiuoja. Joje galima
pasislėpti: „Kodėl aš, kai aplink tiek daug kitų?“
Buvo atliktas eksperimentas: du studentai kalbasi telefonu, abu
žino, kad nei vieno, nei kito kambaryje daugiau nieko nėra. Stai
ga vienas jų dusdamas ima šaukti: „Aš... man... padėkite... mirštu...
dūstu!..“ Iš eksperimente dalyvavusių žmonių 85 proc. išgirdę pa
galbos šauksmą šokdavo padėti, bėgdavo pas aną kaimyną. Tačiau
jei manydavo, kad kambaryje su tuo neva dūstančiu yra dar keli
žmonės, iš savo kambario išeidavo tik 31 proc. pokalbio dalyvių, ir
tai tik po dviejų minučių. Grupėje atsakomybės jausmas sumažėja,
nes kiekvienas permeta atsakomybę kitiems. O baimė pašnabžda
daugybę pasiteisinimų. Artimieji, ypač moterys, laiko už skverno
ir spiegia: „Nesikišk!“ Žmonės tikisi, jog nelaimėliui padės kas nors
kitas - gal stipresnis, gal turintis daugiau laiko.
Mūsų gyvenimas pilnas epizodų, kai vieni pasirodo esą men
kystos, o kiti - didvyriai, nors niekada nemanė, kad gali tokie būti.
Septynmetis gelbsti penkiametį, įlūžusį ant ledo, ir pats nuskęsta.
Pamatęs kraupią avariją greitkelyje žmogus bėga gelbėti ir būna
parblokštas kito automobilio. Tie, kurie širdies gilumoje yra didvy
229 Narsos ir pasiaukojimo šaknys

riai, nė nesusimąstydami elgiasi kaip automatai: žodžio netarę lėks
ir padės. Kaimo žmonės - dažniau negu miestiečiai, nes mažose vie
tovėse įprasta pasikliauti kaimynu.
Yra ir kita potencialių gelbėtojų kategorija - asmenys, kurie dar
be nuolat susiduria su kitais žmonėmis: autobusų vairuotojai, mo
kytojai, darželinukų auklėtojos. Vadybininkai, atsakingi už šimto ar
daugiau žmonių darbą. Gausių šeimų vaikai.
Kiekviename iš mūsų yra bent truputis didvyriškumo. Beje, tai
lietuviško charakterio bruožas - galbūt todėl, kad dauguma esame
kilę iš kaimo.
NAMŲ ŽIDINYS
Gerumo bacilos
D A Ž NAI GI RD I ME, KAD ŽMOG US Ž MOGUI VI LKAS.

Tačiau ar dažnai matote, kad kas nors griebtų kitam už gerklės?
Veikiau pamatysi priešingai: transporte užleidžiame vietą invalidui
ar senyvai moteriai. Jei pavojus, dažniau rizikuojame savo gyvybe,
negu murkdome kitą. Tačiau altruizmas būdingas ne visiems. Pas
varstykime, įgimtas jis ar išmoktas?
Iki neseniai mokslininkai karštai ginčijosi, kaip yra su tuo altru
izmu: ar gero darymas kitam įmanomas be minties apie naudą sau
(nebūtinai materialią)? Dominavo nuomonė, jog kiekvienas trokšta
naudos, bet mokslininkai pripažino: savanaudiškumo gali ir nebūti.
Tačiau kaip tai įrodysi, kaip pažvelgsi geradariui į širdį, ypač kai
geradarystė (pasiaukojimas) tvyksteli kaip žaibas, vieną akimirką?
Klausinėti vėliau nėra prasmės: žmogus gali būti labai kuklus, dro
vus arba, atvirkščiai, - pagyrūnas. Arba nesugebės atsakyti todėl,
kad save pažįsta blogiau negu gatvę, kurioje gyvena.
Turiu jums gerą žinią: tyrimais įrodyta, kad altruizmas, gero da
rymas kitam - tai tikroji žmogaus prigimtis. Altruizmas pasireiškia
jau kūdikystėje. Leipcigo ir Vašingtono universitetuose vienu metu
buvo atliktas toks pats bandymas: atrinkta po 40 pusantrų metų
amžiaus vaikiukų (tokie, atrodytų, dar nenutuokia apie blogį ir gėrį)
ir jiems, sėdintiems tėveliams ant kelių, parodytas filmukas apie tai,
kaip suaugęs žmogus vaišina kitą vaikų grupę gražiais ir skaniais
sausainukais su pienu. Bet vaišina ne po lygiai - vieni vaikučiai gau
na daugiau skanėstų, kiti mažiau ir prastesnių. Tyrėjai įdėmiai ste
bėjo filmuką žiūrinčių pyplių reakciją. Eksperimente dalyvaujantys
vaikiukai pastebėję nelygybę reagavo nervingai.
231
Paskui buvo atliktas kitas eksperimentas: mokslininkai vai
kams išdalijo po tris žaislus: vieną - vaikui labai patinkantį, antrą -
nieko ypatinga, trečią - vaikui visai neįdomų. Po kelių minučių
prie kiekvieno vaiko prieidavo tyrėjas ir ištiesęs ranką paprašydavo:
„Duok man vieną žaisliuką.“ Vaikų reakcija nebuvo vienoda. Vie
ni atiduodavo mažiausiai patinkantį žaislą, kiti užspaudė ir nedavė
nieko, o tie, kurie žiūrėdami filmukus pastebėjo nelygybę, beveik
visi (95 proc.) atidavė gražiausią žaisliuką. Tai įrodo, kad nuo pat gi
mimo turime altruizmo užuomazgų, jau tada pradedame suprasti,
kas teisinga, o kas ne. Tačiau taip pat tapo aišku, kad tokios savybės
būdingos ne visiems.
Polinkis pasišvęsti kitiems būdingas ne vien žmogui. Mūsų ar
timiausios giminaitės šimpanzės irgi turi altruizmo instinktą. Tik
mūsų, žmonių, visuomenėje altruizmas pasireiškia daug dažniau ir
įvairiau.
Prieš Kalėdas, šaltą ir vėjuotą vėlų vakarą, mediniu tiltu per
upę ėjo du vyrai. Staiga pamatė, kad vienoje vietoje tilto turėklai
išlūžę. Žvilgt į upę - ogi automobilis kėpso ratais į viršų, o prie jo
šnopuodamas šokinėja vyriškis. Praeiviai netarę žodžio šoko į se
klią upę ir visi trys vyrai pastatė automobilį ant ratų. Tada ištraukė
iš mašinos keleives - vairuotojo žmoną ir dukrą. Motina nelabai
nukentėjo, o duktė prigėrė vandens. Vienas iš tų dviejų praeivių
puolė daryti jai dirbtinio kvėpavimo ir atgaivino. Visi penki iš
brido į krantą, nubėgo į artimiausią sodybą ir ėmė belsti į langus.
Žmonės sodyboje jau miegojo, bet atsikėlė, uždegė šviesą, juos įlei
do, šeimininkas užkūrė krosnį, šeimininkė atnešė išgelbėtosioms
sausų drabužių, vyrams irgi parūpino. Tik daug vėliau vairuotojui
toptelėjo, kad jis taip ir nepaklausė tų gerų žmonių pavardės. Puo
lė jų ieškoti, ir jie abu gavo po „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių“. Tik
niekaip negalėjo suprasti, už ką. „Juk kiekvienas taip pasielgtų“, -
kartojo sutrikę. Jiems neatėjo į galvą, kad daug kas būtų pasielgęs
kitaip: būtų skambinęs į greitąją, gaisrininkams, o per tą laiką abi
moterys būtų prigėrusios.
232 NAMy ŽIDINYS

Profesorius japonas Josukė Morušima, dirbantis Ciuriche, Švei
carijoje, žmogaus smegenyse aptiko zoną, atsakingą už altruistinius
poelgius. Ta zona kiekvieno žmogaus smegenyse - skirtingo dydžio.
Morušimos kolegos nepatikėję specialia aparatūra išmatavo tos zo
nos aktyvumą ir galiausiai pripažino: ogi tikrai teisybė.
Grynasis altruizmas - tai dažniausiai instinktyvūs poelgiai.
Žmonės elgiasi automatiškai, pirmiau veikia, paskui mąsto. Net
baimės nejaučia.
Yra ir kita altruizmo atmaina, biologinė: kai tėvai nedvejoda
mi pasišvenčia šeimai, genčiai, net gyvybę paaukoja. Tokių didvy
riškų poelgių pagrindas - biologinis, nes aukodami savo gyvybę
gelbstime genus, kurie gyvens mūsų palikuonyse. Motinoms toks
didvyriškumas būdingesnis nei tėveliams. Moterys jautresnės, jos
linkusios įsijausti į kitą žmogų. Tačiau yra ir kita priežastis: motina
neabejoja, kad vaikas turi jos genų, o tėvas ne visada tuo tikras (na,
toks teiginys gana miglotas, tebevyksta tyrimai).
Nėra abejonės, kad altruizmas naudingas visuomenei, ypač šei
mai. Ir ne visada reikalaujama atsidėkoti. Altruizmo moko anoni
miškos kalėdinės dovanos ir dovanėlės, padėtos po eglute, kai yra
be atgalinio, be siuntėjo, adreso. Jeigu ant dovanėlių būtų užrašyta:
„nuo mamos“, „nuo tėčio“, „nuo dėdės iš Čikagos“, šventė neabejo
tinai būtų sugadinta. Todėl užrašoma tik: tėtei, Marytei, Jonukui.
O atnešė Kalėdų Senelis ar Senis Šaltis. Vyresni vaikai žino, kad
jokio Kalėdų Senelio nėra, bet laimingi šaukia: „Ai, ai! Aš to ir no
rėjau!“ Visa šeima dalyvauja bendrame smagiame vaidinime. Ir ne
svarbu, kad kai kuriose šeimose vaikui bus padovanotos tik kelnės
iš „Humanos“, kurių vaikui bet kokiu atveju būtinai reikėjo. Svarbu
žaidimas, altruizmo anonimiškumas. Tikrą laimę suteikia ne dova
nėlės gavimas, o jos davimas. Ypač anonimiškas. Tada laimės jaus
mas užplūsta dovanojusiojo širdį. Tai ir yra tikrasis altruizmas.
Gerumo bacilos
Mėgdžiojame daugiau negu beždžionės
T A MS T A GALI TE BŪTI I N T E L I G E N T I Š K A S , GERAI

išauklėtas, apskritai subtilus žmogus, galite būti tiesmukas, rėžiantis
tiesiai šviesiai - bet kuriuo atveju jūs mėgdžiojate kitus žmones. Šito
nepastebite, aplinkiniai irgi nemato, bet kad mėgdžiojate - faktas.
Ką mėgdžiojate? Viską, ką tik įmanoma pakartoti: gestus, mimiką,
kalbėjimo manierą, sakinio konstrukciją, žodžius. Kodėl nepastebi
te? Todėl, kad visi taip elgiamės nuo savo gyvenimo pradžios.
Ką tik gimęs žmogutis jau 72-ąją savo gyvenimo valandą prade
da mėgdžioti kitus verkiančius vaikus. Kūdikėlis dar nieko nenu
tuokia, bet jo genuose jau glūdi informacija: jei pradėsi verkti kartu
su kitais, turėsi daugiau šansų išgyventi. Mėgdžiojimo instinktas
toks galingas todėl, kad jis įgimtas. Kai koncerto klausomės filhar
monijos salėje, mūsų emocijos daug ryškesnės, nei klausytumės to
kios pat muzikos vieni namie, net jei turime tobulą garso aparatūrą.
Mums patinka stebėti, kaip kiti kartoja vienas kito judesius: žavi
darniai žygiuojantis karinis paradas, nors tame viens du, viens du
nieko estetiško nėra, išskyrus bendrumą. Tikintieji laimingi, kad
pamaldose dalyvauja drauge su kitais: visi sutartinai klaupiasi, sto
jasi, choru gieda, choru kalba maldas, choru atsako kunigui.
Gyvi padarai ką nors sutartinai daro dėl dviejų priežasčių: arba
nori ką nors suvalgyti, arba nenori būti suvalgyti. Tie uždaviniai
tokie svarbūs, kad gyvūnai net savo išorę sugeba pakeisti. Nenuo
dingas žaltys panašus į nuodingąjį ir dėl to puikiai gyvena. Vilkų
gauja medžioja tylėdama, bet žiūri į savo vadą - kaip elgiasi jis, taip
elgsis ir kiti.
234 NAMŲ ŽIDINYS

Žmonėms taip pat būdinga kartoti vienam kitą, nes mes irgi
žvėriukai, tik labai savotiški. Ne vien maistu rūpinamės ar savo kai
lį gelbstim - daug ką darome trokšdami suburti grupę ar siekdami,
kad kiti mumis pasitikėtų. Anot psichologų, jei žmogui gresia būti
išmestam iš grupės, jis ima ypač intensyviai kartoti tos grupės narių
veiksmus. Jei žmonės vienodinasi su kitais, jie ima labiau pasitikėti
vienas kitu. Kai sutampa pirkėjo ir pardavėjo intonacija, mimika, ju
desiai, pirkėjas daugiau prekių nupirks. Jei vienas maloniai šypsosi,
pradės šypsotis ir kitas. Vakaruose net patariama šypsotis kalbant
telefonu. Kai dėsčiau Vilniaus universitete, vieną kartą per semestrą
duodavau studentams sunkią užduotį: šypsotis visą savaitę. Be iš
imčių, kad ir kas nutiktų. Ne dirbtine šypsena nuo ausies iki ausies,
o tikra. Po savaitės studentai turėdavo atsakyti man į du klausimus:
ar tikrai šypsojosi ištisą savaitę ir kaip reagavo aplinkiniai. Retas
kuris sugebėdavo šypsotis visas septynias dienas, bet visi patvirti
no, kad atsakas į šypseną būdavo kitų žmonių šypsenos. Patys pa
mėginkite. Blogiausia, kas gali nutikti, tai vienas ar keli paklaus: „Ar
tu gerai jautiesi? Nesergi?“ Lietuviai nesišypso vienas kitam trau
kiniuose, autobusuose, parduotuvėse, jau nekalbu apie Seimą. Ką
padarysi. Kita vertus, jei visi esam tokie, tai irgi šioks toks vieningu
mas. Mes mėgstame skųstis ir dejuoti. Bet kai išsidejuojam, jaučia
mės lyg nusiprausę. Būtų blogiau, jei vienas šokinėtų nesitverdamas
džiaugsmu, o kitas stovėtų nosį į žemę įbedęs.
Pastebėta, kad poros, kurios barasi, netgi smarkiai, išsilaiko
drauge. O jei vienas šaukia ir moko, kaip gyventi, o kitas tyli kaip
žuvis, ilgai neišsilaikys, išsibėgios. Taigi geriau bartis (jei jau nega
lima to išvengti) ir mosikuoti rankomis, svarbu, kad būtų bendras
„šokis“.
Mėgdžiojimas (siekimas pakartoti kitus) ne tik suartina, bet ir
kaltas dėl daugelio nelaimių, kurios nuolatos lanko žmonių visuo
menę. XX a. buvo ypač derlingas tokių nelaimių. Kai žmonės žy
giuoja koja kojon, batais trempia grindinį, būtinai atsiras vadas. Ir
kils noras jo klausyti. Jei jis įsakys, bus galima skriausti žmones, ku
235 Mėgdžiojame daugiau negu beždžionės

rių visai nepažįsti, nes kiekvienas žygiuotojas slepiasi už kito. Labai
galinga jėga tas mėgdžiojimas. Hitleris ir Stalinas mokėjo tobulai
sinchronizuoti minias.
Mėgdžiojimo instinktas senas ir giliai įsišaknijęs. Jį galima at
pažinti kiekvienoje pirmykštėje kultūroje: tai ir šokis aplink laužą,
ir būgnų orkestrai. Mėgdžiojimas gali suvienyti tautą, sustiprinti
valstybę, bet gali ir išprovokuoti nepakantumą kitokiems.
NAMy ŽIDINYS
Voverės sindromas
T U R B Ū T ŽI NOTE , KAD VOVERĖS RE N KA RI EŠUTUS,

giles, uogas, atsargas slepia medžių drevėse ar po samanomis, o pas
kui užmiršta, kur guli tie lobiai. Kai pasninga, visai negali surasti,
būna, kad net miršta iš bado. Yra ir daugiau graužikų, kurie rude
niop, kai vaisiai ir uogos sunoksta, vien tik kaupia atsargas, kurios
paskui bus užmirštos ir supus arba bus išvogtos. Kai kurie paukščiai
irgi taip elgiasi.
Voverės sindromas būdingas ir žmogui. Turiu omenyje ne bul
vių ar kopūstų atsargų kaupimą žiemai, ne mėsos rūkymą ar vie
ną kitą saugomą drabužėlį. Pasilikta vestuvinė suknelė - tai tiesiog
sentimentas, ypač kai auga dukrelė: o gal jai patiks? O apsirūpinti
bulvėmis, kopūstais, mėsa mūsų klimato sąlygomis labai pravartu.
Taigi ne apie tokias atsargas kalbu, o apie nemalonią ligą. Jos ne
parodys nei rentgeno nuotraukos, nei kraujo ar kiti tyrimai, bet tai
iš tiesų liga ir ji vadinasi silogomanija - beprasmiškas daiktų, net
atliekų kaupimas.
XX a. mums buvo labai žiaurus, daug vargo matėme, todėl ir
ta liga būdinga daug kam. Tačiau nesame išimtis, ja serga žmonės
visame pasaulyje.
Ilona pasakoja: kai ji buvo maža, tėvas nuolat bardavosi su mo
tina ir dukterimis, nes jos slapta išmesdavo jo sukauptus daiktus.
Kartais jis vėl parnešdavo juos į namus ir džiaugdavosi, rodydavo
namiškiams: „Pažiūrėkite, kokius gerus daiktus žmonės išmeta.“Jis
jau nė nežinojo, ką buvo sukaupęs, nepastebėdavo, kad neša į na
mus tuos pačius daiktus. Dukros ištekėjo, sukūrė šeimas, motina
237
numirė, tėvas liko vienas. Praėjus kuriam laikui dukrų jau neįsi
leisdavo į namus. Kai kartą Ilonai vis dėlto pavyko įsiprašyti, ji ne
teko amo: nei grindų nebuvo matyti, nei praustuvės, netgi tualeto,
viskas užversta senais laikraščiais, drabužiais, sugadintais prietai
sais. Maldavo tėvą, kad leistų sutvarkyti namą, bet jis nesutiko. Po
kelių dienų paskambino tėvo kaimynas, pasiskundė, kad žiurkės iš
tų namų pasklido po visą apylinkę. Jauna moteris vos neprasmego
iš gėdos.
Spaudoje radau daug panašių atvejų.
Labai išprusęs mokslininkas mėgo senienas, visą gyvenimą ko
lekcionavo laikrodžius. Kai mirė žmona, ėmė pirkti jų daugiau. Kar
tais parsinešdavo iš sąvartyno. Paskui pradėjo rinkti gobelenus ar
jų skiautes, lygintuvus. Toks kolekcionavimas atrodė keistokas, bet
nežalingas. Tačiau daiktų, tarp jų ir šiukšlių, kaupėsi vis daugiau,
mokslininkas pats vos betilpo savo bute. Galų gale jam liko tik 70
centimetrų plyšys palubėje. Ropšdavosi tenai ir miegodavo, bet savo
daiktų judinti neleido.
Liguistas ko nors rinkimas - tai įvairių baimių pasekmė. O bai
mės apsėda mirus artimam žmogui, po skyrybų, išėjus į pensiją.
Ligos simptomai pasireiškia ne iškart. Riba, skirianti nežalingą ko
nors rinkimą nuo obsesijos (liguistos psichinės būsenos), labai tra
pi. Kenčiančio nuo silogomanijos žmogaus ryšys su daiktais būna
labai emocionalus - jis juos myli, žvelgia kaip į žmones, mato juose
bičiulius. Tarp daiktų jaučiasi saugus. Todėl gali pasidaryti agresy
vus, jei kas nors ketina kokį daiktą išmesti. Paniškai bijo ką nors
prarasti: o gal prireiks? Jei artimieji kaupimui nepritaria, žmogus
ima tolti nuo saviškių. Kai kaupia daiktus, jaučiasi kontroliuojąs pa
dėtį (iš tiesų yra atvirkščiai). Gyventi su tokiu žmogumi ilgainiui
darosi vis sunkiau.
Kaupimo liga dažniau suserga vyresnio amžiaus žmonės. Tą
negandą neretai lydi ir kiti vargai: žmogus visai apsileidžia, nebe
sitvarko namuose. Tačiau ir jauniems žmonėms kartais sunku atsi
kratyti nereikalingų daiktų.
238 NAMŲ ŽIDINYS

Kur riba tarp taupymo ir patologijos? Medikų nuomone, pavo
jaus lemputė turi įsižiebti, kai daiktų rinkimas pradeda atimti labai
daug laiko, kai susikaupia gausybė nereikalingų daiktų, o žmogui
atrodo, kad be jų negali gyventi. Daug priklauso ir nuo paveldėjimo.
Mūsų seneliai bijojo skurdo ir karo, sovietmečiu, kai parduotuvės
būdavo tuščios, - kad ko nors negaus nusipirkti. Dabar baiminamasi
krizės ir kad pinigai gali pasikeisti.
Kaip padėti silogomanijos kamuojamiems ligoniams? Ramiai
pasikalbėkite. Paskui pamėginkite drauge surūšiuoti daiktus, at
skirti visiškai netikusius. Nieko neišmeskite paslapčia! Tai tik pa
blogins to žmogaus savijautą. Specialistų nuomone, psichoterapija
gali padėti tik iš pradžių, kai dar įmanoma protingai pasišnekėti su
žmogumi ir nustatyti jo baimės šaltinį. Sunkesniais atvejais prireiks
psichiatro pagalbos. Gydymas tęsiasi ilgai, mat atsikratęs daiktų li
gonis gali tapti agresyvus, jį gali apimti depresija. Kai kurie bando
atkurti savo „kolekciją“, būna, net ligoninėje slepia „laimikius“ po
lova. O kai taip, greito pagijimo neverta tikėtis.
Voverės sindromas
Voratinkliuose
TIE, KURI E T U R I DAUG PI NI GŲ, MOKA J UOS SAU-

goti. Tačiau būtent turtinguosius puola aukščiausios kategorijos
tarptautiniai sukčiai. Papasakosiu apie kelis tokius atvejus, tik neiš
duosiu, sukčiauta Lietuvoje ar už mūsų sienų. Tegul tai lieka paslap
tis. Žmonės ir taip daug prarado.
Veiksmas vyksta Rytų Europoje. Scenarijaus sumanytojas,
pavadinkime jį Jonu, sugebėjo paleisti gandą, kad gali pelningai
investuoti. Auka - Petras - atėjo pats. Bet Jonas kalbėtis su juo ne
panoro, pasakė, kad jiedviem reikia susitikti Briuselyje. Oro uoste
Petro laukė ištaigingas automobilis, kambarys buvo užsakytas pen
kių žvaigždučių viešbutyje, svečiui už nieką nereikėjo mokėti. Abu
vyrai pasivaikščiojo po Briuselio senamiestį, susibičiuliavo. Jonas
papasakojo veiksiąs per vieną prancūzų fondą, kad yra ir daugiau
investuotojų, o priimti gali tik pusę milijono eurų, kad palūkanos
bus 8 proc. per metus, mokamos dalimis kas mėnesį, kad fondą glo
boja kažkoks europarlamentaras Juozas: „Supažindinsiu judu. Šian
dien jis turbūt užsuks vakarienės.“
Jonas buvo atsargus, prieš vakarienę užklausė Google apie Juo
zą. Ogi toks europarlamentaras iš tiesų yra, tik nežinia, kaip atrodo.
Petrui nė į galvą neatėjo, kad Juozo vaidmenį atliks Jono bendras. Pi
nigai buvo įnešti į nurodytą banko sąskaitą, pirmą mėnesį įplaukė ir
palūkanos. Petras įkalbėjo dar du bičiulius įnešti stambias sumas ir
pats savo sumą padidino. Tačiau tada Jonas dingo. Ir tai buvo pabaiga.
Lenkų firmos „Oil Tank“, urmu prekiaujančios degalais, savi
ninkas Janekas staiga sužinojo, kad iš jo firmos sąskaitos banke din-
240 NAMŲ ŽIDINYS

go visi pinigai -1,5 milijono zlotų. Negana to, banke išgirdo, kad yra
skolingas dar 5 milijonus, ir bankas tiesiog vykdo antstolio nuro
dymą. Janekui net keli dokumentai buvo parodyti. Vienas iš jų, su
rašytas ant „Nuolatinio nepriklausomo arbitražinio teismo BINAR“
blanko, - arbitro Alaro Salų sprendimas „Advens Ou“, esančios Ta
line, naudai. Ir vekselis, neva Janeko pasirašytas, neva Janeko skolos
pripažinimas. Ir Varšuvos vaivadijos sprendimas: „Vykdyti.“Janekas
stvėrėsi už galvos. Su jokia estų firma jis neprekiauja! Ir tokio ar
bitražinio teismo nėra! Kreipėsi į policiją. Grafologai nustatė, kad
visuose dokumentuose jo parašai sufabrikuoti. Galų gale bankas su
stabdė pinigų išmokėjimą, bet teismai vis dar tęsiasi.
Teko ir man pačiam susidurti su tarptautiniais sukčiais, jau gy
venau Vilniuje, buvau laikraščio redaktorius. Gaunu laišką iš Nige
rijos, iš Afrikos. Parašytas angliškai, mašinėle. Rašo buvusio Kongo
prezidento Čombės (Moi'se Kapenda Tshombe) našlė. Ji rašo, kad kai
Čombė buvo nužudytas lėktuve sprogus bombai, ji su trimis vaikais
turėjo bėgti ir paprašė politinio prieglobsčio Nigerijoje.
Istorija atrodė gana tikra. Aš žinojau, kad diktatorius Čombė
buvo nužudytas jo lėktuve sprogus bombai. Tačiau iš kur toji mote
ris sužinojo mano pavardę ir redakcijos adresą? Tarsi nujausdama,
kokių abejonių man gali kilti, laiško autorė pati parašė, iš kur apie
mane sužinojusi. Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Sąjūdis, įvyko pir
mi daugmaž demokratiniai rinkimai, ir aš Sąjūdžio buvau išrinktas
„liaudies deputatu“. Teko dažnai kalbėtis su įvairių šalių žurnalis
tais apie Lietuvos okupaciją ir mūsų laisvės troškimą. Ta ponia (o
gal ponas?) rašė: „Žinau, kad esate doras ir sąžiningas žmogus, to
dėl prašau pagalbos.“ Kuris tau nesutiks, kad jis doras ir sąžinin
gas? Skaičiau toliau, beveik nusiteikęs patikėti laišku. O toliau buvo
parašyta. „Per kitus žmones aš pasidėjau viename Keiptauno ban
ke, Pietų Afrikos Respublikoje, 27 milijonus JAV dolerių. Leiskite
tuos pinigus pervesti į jūsų ar jūsų nurodytą sąskaitą kuriame nors
banke. Tam aš jums išrašysiu 11 čekių. Jūs pateiksite juos bankui
su nurodymu, kur pervesti lėšas. Aš pati negaliu to padaryti, nes
241 Voratinkliuose
esu juodaodė afrikietė ir į tą banką man nevalia įžengti, o paštu
persiųsti čekiai tenai negalioja. Ir jums negaliu čekių atsiųsti paš
tu, tai pavojinga. Todėl turime susitikti Keiptaune, ten perduosiu
jums čekius ir prašau trečdalį, devynis milijonus, pasilikti sau. Nu
rodysiu adresą, kur susitiksime. Deja, pabėgėlės, gavusios politinį
prieglobstį, statusas neleidžia man išvykti iš Nigerijos. Esu sekama.
Todėl paskolinkite man 7 tūkstančius kyšiams ir lėktuvo bilietui.
Atsiskaitysime Keiptaune.“
Žavingas laiškas, ar ne? Autorė žinojo, kad esu deputatas ir tu
riu diplomatinį pasą. Pasiekti Keiptauną nebūtų buvę sunku. Ir apie
tvarką toje Pietų Afrikos Respublikoje žinojau, buvau ten jūrinin-
kaudamas, ir tie keli milijonai būtų labai pravertę, bet kilo įtarimas,
jog kažkas čia ne taip.
Kai atsiduri tokioje keblioje padėtyje, apsispręsti padeda viena
gudrybė: pamėgink įsivaizduoti save ano žmogaus, to nepažįstamo
jo, kailyje. Kaip ta ponia mąstė? Ir kodėl tokia „laimė“ nukrito iš
dangaus būtent man? Juk Lietuva tai poniai - tolimas, beveik negir
dėtas ir, be abejo, nežinomas kraštas. Panašu, kad pavardę ir redak
toriaus pareigybę išžvejojo iš laikraščių. Toliau matuojuosi laiško
autorės batukus: įsivaizduoju tą kongietę Nigerijoje. Kodėl ji siunčia
laišką į Lietuvą? Juk yra daugybė valstybių, turtingesnių už mus, ke
lių milijonų kąsnis ten irgi viliojantis. Ar tik ne todėl, kad Nigerijoje
žino, jog esam dar pusiau sovietiniai ir nesusipažinę su gudriais pa
saulio sukčių triukais? Truputį išsižioję, plačiai pravertomis akimis
kaip maži vaikai.
Nutariau padėti laišką į stalčių ir palaukti. Neapsirikau. Po pus
mečio britų spaudoje radau informacijos, kad Nigerijoje neva Čom-
bės vardu veikė sukčių gauja. Išsiuntinėjo keliasdešimt tūkstančių
laiškų į visas pasaulio šalis ir bent vienas iš tūkstančio gavėjų, o gal
ir daugiau, ant to kabliuko užkibo. Vien Lietuvoje, girdėjau, buvo
keturios aukos. Visi - rimti žmonės, pinigingi.
Kaip atpažinti klastą? Tai nelengva, nes kasdien atsiranda vis
naujų gudruolių. Todėl pamėginsiu išgryninti pagrindinius apgavi
242 NAMU ŽIDINYS

kų schemos bruožus. Šių dienų apgavikas - ne apskuręs benamis
„bomžas“ ir ne ilgasijonė čigonė, o žmogus, vilkintis gražiai, tvar
kingai, rašantis taisyklingai. Pasiūlyme beveik visada bus koks nors
nelegalumo elementas. Tarkim, laiške iš Nigerijos lyg tarp kitko už
siminta, kad tuos pinigus Kongo valdžia norėjusi sulaikyti tam, kad
padengtų Čombės padarytus iždo išeikvojimus. Tai daro pasiūlymą
įtikimesnį. Tikras sukčius niekada neprašo sau, o visada ką nors siū
lo jums.
Paryžius, bulvaru eina grupė turistų iš Lietuvos. Prie jų prišoka
apyjaunis vyras, vilkintis kaip šoferis, ir sako darkyta rusų kalba:
„Esu vairuotojas, vežu odines striukes iš Portugalijos į Vokietiją, bet
sunkvežimis sulūžo. Reikia tempti į servisą, tik va striukes išvogs,
o jos brangios, po 800 eurų. Paskambinau šeimininkui, leido išpa
rduoti po 300 eurų. Štai, pažiūrėkite, kokios dailios!“ - ima traukti
iš maišo. Vietiniai nekreipė į jį dėmesio, o trys mūsiškiai iš grupės
susigundė, nusipirko. Paskui prekybos centruose matėme lygiai to
kias pat po 330-400 eurų. Vyruką sunku pavadinti sukčiumi, nes
paėmė tiek, kiek parduotuvėje, greičiau tai miklus verslininkėlis.
Mokesčių nemoka, patalpų nuomotis nereikia. Mano patarimas: jei
užsienyje prie jūsų prišoka žmogus su neva viliojamu pasiūlymu, o
vietinius apeina, bėkite nuo jo, nes jis - sukčius. Lietuvoje irgi gali
ma pakliūti į gastroliuojančių sukčių iš užsienio rankas. Ir žmonės
pakliūva, ypač vyrai, mat jie įsitikinę: manęs tai niekas apgaus! Dar
ir kaip apgaus! Nuostoliai paprastai būna nedideli, net policija skun
do nepriims. Eina tipiškas tarnautojas gatve, prie jo sustoja automo
bilis, iššoka užsienietis ir darkyta kalba klausia kelio. Tarnautojas
paaiškina, nudžiugęs užsienietis jam dėkoja, paskui klausia: „Ar jau
apsilankėte mūsų parodoje (pasako firmos pavadinimą) prekybos
centre? Nebuvote? Žinote, - tęsia kalbą šmaikštuolis, - skubame į
lėktuvą, o dar liko pora neparduotų eksponatų. Gal norite už pusę
kainos? Kitaip mums už svorį teks mokėti.“ Tai gali būti indų kom
plektas ar „angliškos vilnos“ atraiža kostiumui. Šmaikštuolis sku
bina tarnautoją, variklio neišjungia, o tarnautojas mintyse jau regi,
243 Voratinkliuose
kaip žmona apsidžiaugs pirkiniu. Deja, tokie pirkiniai beveik visada
niekam tikę. Todėl nesileiskite į ilgas kalbas su nepažįstamuoju, nes
anas už jus pranašesnis. Verta ir pažvelgti šmaikštuoliui į akis. Jei
rudos ar juodos, tai ne vokietis ar skandinavas, o greičiausiai čigo
nas ar žmogus iš Kaukazo. Nesvarbu, kaip apsivilkęs. Taigi paaiški-
not, kur važiuoti, ir tegu sau rieda savais keliais.
NAMU ŽIDINYS
IV S K Y R I U S
Gyvūnų ir augalų
pasaulyje
Medžiotojus medžioja Juodosios mambos“
J UODOJ I M A M B A - PATS PAVOJ I NGI AUSI AS PADA-

ras pasaulyje. Toji gyvatė pilka arba žalia, tik žiotys juodos, todėl ir
vadinama juodąja mamba. Šiltuose kraštuose nuo jų žūva daugiau
žmonių, negu tigrai suplėšo ar begemotai sutrypia. Vienos mambos
nuodų užtektų dešimčiai žmonių į kapus nuvaryti, jei per dvidešimt
minučių nebus suleista priešnuodžių. Mamba gali užaugti iki 4,5
metro ilgio, šliaužioja 20 km per valandą greičiu. Užspeista pasistie
bia, kaip kobra išpučia kaklą, šnypščia ir kerta kelis kartus. Žodžiu,
gražuolė ir geraširdė kaip palikta nuotaka.
Tačiau papasakoti ketinu ne apie gyvates, o apie Pietų Afrikoje,
Kriugerio draustinyje, susibūrusias moteris, pasivadinusias „Juo
dosiomis mambomis“ („Black Mambas“). „Juodosios“ - dėl odos
spalvos, „mambos“ - nes įsiutusios ant brakonierių, medžiojančių
raganosius.
Kadaise raganosiai gyveno visoje Žemėje, daug jų piešinių ran
dama ant pirmykščių žmonių urvų sienų. Raganosių griaučių lieka
nų aptinkama netgi Lietuvoje. Tas gyvūnas jokių natūralių priešų
neturėjo, bet nyko visur, kur tik apsigyvendavo žmogus.
Nors raganosio - sunkaus žoliaėdžio padaro trumpomis sto
romis kojomis, nukarusiu pilvu, atlėpusiomis ausimis, su ragu ant
nosies - išvaizda gana baugi, tai palyginti ramus gyvūnas. Todėl ir
medžioja visi, kas netingi. Raganosių nelaimei, Azijos vyrai įsikalė
sau į galvas, kad ragas ant nosies yra galingas vaistas nuo erekcijos
sutrikimų. O jei jau įsikalė, kad padeda, tai nebeišmuši. Medžioti
raganosius lengva. Bent kartą per dieną jiems būtina atsigerti van-
247
dens, dėl to kasdien ateina prie įprastų gėryklų. Nesunku palaukti
ir nušauti. Jei nušaunama ponia raganose, atėjusi su mažu vaikeliu,
likęs vienas mažylis gyvens tik porą valandų, tuo pasirūpins liūtai
ir hienos. XIX a. pabaigoje raganosių buvo pusė milijono, dabar ga
lima suskaičiuoti pirštais: Indijoje liko 3500, Sumatros saloje - 100,
Javos saloje - tik 58. Daugiausia raganosių gyvena Afrikos žemyne.
Kai šis stambus gyvūnas buvo įrašytas į pasaulinę Raudonąją knygą
ir uždrausta prekyba bet kokiomis jo kūno dalimis, raganosiai atsi
gavo. XX a. baltųjų raganosių buvo likę vos 50, dabar jų jau 21 000,
juodųjų - beveik 6000.
Galėtumėte paklausti: o kas mums tie raganosiai? Nei mes juos
matėme, nei vaistus iš jo rago vartojame, juolab mėsą ar odą. Tei
sybė, bet žmogaus požiūris į tą taikų gyvūną rodo, kaip keičiamės
mes patys - anksčiau naikinome, o dabar mėginame išsaugoti. Ko
va už raganosius vyksta keliais frontais. Pirmiausia siekiama, kad
prekyba tuo nelemtu ragu taptų nepatraukli. Siekiant išsiaiškinti,
ar „vaistai“ iš raganosio rago tikrai gerina potenciją, keliose geriau
siose laboratorijose buvo atlikti tyrimai. Rezultatai visose vienodi:
ragas sudarytas iš keratino, iš tokios pat medžiagos kaip mūsų nagai
ar plaukai. Ir nieko daugiau! Tai kam tada medžioti raganosį? Nusi-
karpyk nagus ir turėsi „vaistą“. Tačiau kur tau! Močiutė ar burtinin
kas žino geriau.
Kadaise didžiausia „vaisto“ rinka buvo Kinija. Nors skurdžių ten
buvo šimtai milijonų, visada atsirasdavo keliolika tūkstančių tur
tuolių, kurie už kilogramą rago duodavo kilogramą aukso. Tačiau
kai Kinijoje pasibaigė tarpusavio karai, atsigavo mokslas ir ekono
mika, Jungtinių Tautų prašymu šalis ėmėsi revizuoti savo farmako-
pėją (standartų ir nuostatų, normuojančių vaistų gamybą, laikymą,
dozavimą, rinkinį) ir iš jos buvo išbrauktas raganosio rago pavadini
mas. Rezultatas: per dešimt metų beveik nustota tą „vaistą“vartoti.
Maždaug tuo pat metu pradėjo kilti ir Pietų Korėjos ekonomika,
žmonės ten ėmė gyventi geriau. Azijoje kinų medicina visada buvo
itin vertinama, tad prekyba raganosių ragais persimetė į Pietų Korėją
248 GYVŪNŲ IR AUGALŲ PASAULYJE

ir nelabai legaliai gyvuoja iki šiol. Kai ekonomiškai atsigavo Šri Lan
ka, Tailandas, Indonezija, staiga ir jiems prireikė raganosio „vaistų“.
Dabar ta banga jau pasiekė Vietnamą. (Kai pasibaigė karas ir buvo
atsikratyta komunizmo iliuzijų, Vietnamas atsistojo ant kojų ir atsi
rado daug turtingų žmonių.) Tik vietnamiečiai nužengė dar toliau:
kažkas jiems pasakė, esą vaistai iš raganosio rago gydo vėžį (tiesa,
šalia chemoterapijos). Ir pasiginčyk su tokiais. Taivano universitete
buvo atliktas tyrimas „užrištomis akimis“: vieniems eksperimento
dalyviams duota produktų iš raganosių ragų, kitiems - kreidos ir
miltelių iš džiovintų vištų kaulų. Rezultatas vienodas: jokio povei
kio ir jokio skirtumo.
Iš raganosių ragų gaminamos taurės vynui - esą tokioje taurė
je atpažinsi nuodus. Jemene durklo makštis turi būti pagaminta iš
raganosio rago, o durklą ten privalo turėti kiekvienas tikras vyras.
Dabar už kilogramą rago medžiotojui mokama 60 ooo dolerių.
Kaip minėjau, didžiausia raganosių koncentracija yra Pietų Afri
koje, Kriugerio nacionaliniame parke. Išsaugoti tuos gyvūnus ypač
sunku, nes žmonės aplink draustinį gyvena vargingai, darbų nėra, o
į draustinį dirbti priima tik nedaugelį. Negana to, parkas ribojasi su
kita valstybe - Mozambiku. Eiti per sieną laukiniams gyvūnams ne
uždrausi, tad žmonės ir susigundo, kai čia pat ganosi puikus uždar
bis, kai vienas ragas maitins šeimą porą metų. Vietiniai gyventojai
nekenčia rezervato, atvirai piktinasi: „Jiems svarbiau ne žmogus, o
gyvulys.“ Tokiems neišaiškinsi, kad jei raganosių neliks, jokie turis
tai neatvažiuos, ir tada jau tikrai nebus uždarbio.
Ginkluota kova su brakonieriais padėtį tik pablogino: per pas
taruosius penkerius metus per susidūrimus su policija žuvo 500
brakonierių. Jų šeimos nuskurdo dar labiau. Galų gale buvo nutarta
kariauti taip, kad žmonės nežūtų. Tada ir susibūrė rezervato sar
gybinių moterų būrys, ir pasivadino „Juodosiomis mambomis“. Iš
pradžių jos tik ieškodavo brakonierių pastatytų spąstų, paskui ėmė
„medžioti“ pačius brakonierius. Tam teko gerai pasiruošti - per tre
niruotes mokėsi dvi savaites išgyventi miške, kur nėra net kur nu-
249 Medžiotojus medžioja „Juodosios mambos'

siprausti, iš šakų pasistatyti priedangą. Išmoko būti vikrios, greitai
orientuotis aplinkoje. Brakonieriai - ne mulkiai, medžioklėn eina
per mėnesieną ar kai vėjuota, dar geriau - audringą naktį, nes šūvį
užgirsti sunkiau. Išgirdusi šaudant, „mamba“ turi tik dešimt minu
čių. Jei įstrigs krūmuose ar baloje, brakonierius spės nupjauti ragą
ir pasipustys padus. Į „mambų“ būrį buvo renkamos apsukrios mo
terys iš bendruomenių, kurioms priklauso ir nelegalūs medžiotojai.
Jos išmano apie brakonieriavimą ir yra ištikimos rezervatui. Daž
niausiai turi vaikutį arba porą, kartais tris, o vyras išvykęs į miestą
darbo ieškoti. Kai „mambos“ pradėjo dirbti Kriugerio rezervate, ra
ganosių ėmė daugėti. 2015-aisiais Jungtinės Tautos Kriugerio „Juo
dųjų mambų“ būriui skyrė „Kovotojų už gamtą“ premiją.
GYVŪNlj IR AUGALU PASAULYJE

Apie gyvačių kerėtojus
INDIJOJE IR P AK ISTA NE JŲ BEVEIK N E Į M A N O M A

išvengti. Viešose vietose žmogus pasikloja ką nors ant žemės, pade
da porą kraitelių, atidaro - ir išlenda mirtinai nuodinga kobra, agre
syviai išpučia kaklą, atrodo, tuoj kirs kerėtojui. Tačiau jis pradeda
groti fleita ir siūbuoti, užhipnotizuota kobra irgi siūbuoja... Netru
kus spektaklis baigiasi, renkami pinigėliai.
Kerėtojai laikomi ypatingais žmonėmis, truputį šventais, ir turi
garbingą jogų titulą. Dažniausiai jie priklauso vienai klajojančiai In-
dostano pusiasalio genčiai, gyvenančiai panašiai kaip mūsų čigonai.
Gyvačių „kerėjime“jokių burtų nėra. Genties kaimeliuose gyvatės, net
ir nuodingiausios, gyvena žmonių trobose, vaikai su jomis žaidžia, iš
moksta neskriausti. Gyvatės nekvailos, skiria savą žmogų. Nuodingo
sios jų liaukos ne pašalinamos, o elgiamasi kitaip: šeimoje gimusiam
kūdikiui duodamas lašas gyvatės nuodų ir vaikas tampa jiems atsparus.
Gyvates „kerėti“ vaikai išmoksta anksti. Patyręs jogas padeda
dvi pintas kraiteles, jose miegančios kobros pabunda, mokytojas
paima vieną už galvos ir priverčia prasižioti. Gyvatei į burną įki
ša tuščiavidurį išdžiovintą ožkos kaulą, kitas jo galas mirksta in
de su vandeniu. Laisvėje gyvatė atsigertų pati, bet kai žmogus ją
laiko namie, turi ir pagirdyti vandeniu su pienu, nes ji neprieina
prie vandens. „Kerėjimas“ gan paprastas, tik būtina išsaugoti šaltą
kraują: pažadinta kobra nepatenkinta, kraitelėje pasikelia maždaug
trečdaliu, išpučia kaklą (jos galva mažytė, bet kaklas ir apykaklė
gali išsipūsti kaip balionas), norėtų kirsti „kerėtojui“, bet jis juda tai
kairėn, tai dešinėn ir švilpauja fleita. Pavojus jam negresia, tik neva
lia kobros paleisti ir reikia laiku uždengti.
251
Išsaugoti ar gerai gyventi?
ŠIAM E ŠIM T M E T Y JE D I D Ž IA U S I A G A M T O S N E L A I-
mė kelerius metus niokoja Pietryčių Aziją. Buvo du trys smūgiai po
vandenyno dugnu, pakilo didžiulės plokščios bangos, nešančios
kubinius kilometrus vandens, cunamis daug ką sugriovė, daug ką
paskandino. Panašiai buvo Šventosios Elenos ugnikalniui išsiveržus
Šiaurės Amerikoje.
Tačiau nelaimė, apie kurią noriu papasakoti, užsitęsė, Singapū
re ir Malaizijoje dėl jos dažnai uždaromos mokyklos ir oro uostai,
akis ir plaučius ėda rūkas, matomumas kartais siekia vos trisdešimt
metrų. Tai džiunglės dega Sumatroje, Naujojoje Gvinėjoje, Borneo,
aplink Singapūrą, siekia Filipinus. Jau išdegė du milijonai hektarų
miško. Dūmais apsinuodijo pusė milijono žmonių, visi Singapūro
gyventojai, didelė dalis malaiziečių, tajų, Brunėjaus, Kambodžos,
net Filipinų piliečių. Nes nebuvo, kur bėgti.
Sudegė dešimtadalis orangutangų. Orangutange Anti, išbadėju
si, apsvilusi, su vaikeliu glėbyje, atbėgo į kaimelį, nors orangutangai
bijo žmonių. Iš viso Borneo ir Sumatroje per pastaruosius dvidešimt
metų žmogus išnaikino 80 proc. tų mūsų pusbrolių.
Sakysite, džiunglės ataugs, turbūt dega ne pirmą kartą, ir oran
gutangų vėl prisiveis? Tai kad ne.
Šie gaisrai nėra žaibų ar paliktų rusenti laužų padarinys. Jie -
žmonių godumo pasekmė. Gaisrus žmonės sukelia planingai, pa
žiūrėję, kaip vėjas pučia, kad patys spėtų pabėgti, o miško neliktų.
Taip elgiasi ne pavieniai pakvaitėliai, o stambios kompanijos. Jų
tikslai du: suginti laukinius žvėris ir paukščius ten, kur jų laukia pa

tyrę medžiotojai su tinklais (gražūs tropikų gyvūnai, reti paukščiai
ištaigingomis plunksnomis bus slapta parduoti kolekcininkams), ir
kita priežastis, daug rimtesnė: džiunglių žemė priklauso valstybei
ir gali būti parduodama, o išdegusi ji pigesnė. Nupirkta žemė iša
riama, išlyginama ir sodinamos palmės. Po kelerių metų jos išaugs
aukštos, lieknos, ilgais iki šešių metrų plunksniniais lapais ir dau
gelį metų duos vaisių. Tai gražus ir labai naudingas medis. Siūbuoja,
moja lapais net kai vėjas visai menkas, lankstosi beveik iki žemės,
kai audra. Bet uraganas ar cunamis jas retai nulaužia. Kamienas
stiprus ir lankstus kaip fechtuotojo špaga. Tinka namams statyti,
gaminti baldams, ramsčiams, stulpams, lapai - stogams dengti. Pa
klojai kelis, ir turi stogą. Palmių riešutai - tiesiog universali maisto
parduotuvė. Kol dar žali, vidus beveik pilnas vadinamojo kokosų
pieno (iš tiesų tai ne pienas, o drumsto vandens spalvos gaivi sula).
Jei būsite tose vietose, pažvelkite į bukąjį riešuto galą; kevale pama
tysite tris minkšta medžiaga padengtas akutes. Peiliuku pradurkite
dvi - pro vieną gerkite, kita bus orui įeiti. Į sveikatą!
Apie kokoso palmes kalbu tiek daug ir su simpatija todėl, kad tas
jų gerumas, produktyvumas - konflikto Pietų Azijoje esmė. Palmės
naikina džiungles greičiau ir nuodugniau nei batalionai buldozerių.
Tačiau džiungles degina ne vien plėšrūs palmių augintojai. Taip
elgiasi ir čiabuviai, tie, kuriuos mes patyliukais (ir neteisingai) va
diname „laukiniais“. Jie degina savo sklypelius, o jei už atlyginimą,
tai ir didesnius plotus. Kodėl? Todėl, kad niekada negaus jokio kito
darbo ir uždarbio.
Vyriausybėms tenka siųsti į miškus ne tik gaisrininkus, bet ir
kareivius gaisrininkams saugoti. Pasaulyje vyksta protestai, bet la
biau ne Indonezijos, Malaizijos ar Gvinėjos sostinėse, o Niujorke,
Paryžiuje, Berlyne, Londone. Ten protestuoti smagu. Ir gyventi pa
togu. Išeini iš namų: į kairę mokykla, į dešinę - daktaro ar odonto-
logo priimamasis, kitapus gatvės - paštas, bankas ar parduotuvė,
už keliolikos troleibuso stotelių - darbovietė. Komfortas, apie kokį
daugelyje pasaulio vietų žmonės gali tik pasvajoti.
253 Išsaugoti ar gerai gyventi?

Kokosų koncernai sutarė su vietiniais: jiems mokės už džiunglių
deginimą, paskui - už palmių sodinimą, riešutų rinkimą. Žmonės
nuolat turės darbo, o koncernai - puikaus pelno, nes tuos riešutus
galima vadinti auksiniais. Subrendusiame riešute baltos masės tiek,
kad vienas žmogus nelabai suvalgys, o šimte jos gramų aliejus suda
ro trečdalį. Dar yra baltymų, angliavandenių, tarp jų cukraus, taip
pat geležies, fosforo.
K i e k v i e n a s e s a m e p r i s i d ė j ę s p r i e d ž i u n g l i ų n a i k i n i m o - k a i val
g o m e šok o la d ą arba ką nors, a p ib a rsty tą r ie šu tų sk o n io d r o ž ly tė m is,
P ra u sia m ės itin k o k y b išk u m u ilu .
Madagaskaro sala - ji labiau priklauso Afrikai - jau pakeitė vei
dą. Buvo vešliai žalia, ten veisėsi šimtai gyvūnų rūšių. Lemūrai, nak
tinės beždžionės, panašios į kates, tik ten ir gyveno. Sakoma, kad
lemūrų, o ne šimpanzių genai panašiausi į žmonių genus. Beveik
pusė tos salos jau plika kaip nupešto žąsino užpakalis. Ir apsodinta
eilių eilėmis kokoso palmių. Paliktas didelis draustinis, pažadėta
niekam jo neatiduoti, tik ar ilgai tokie pažadai galios?
Didžiosiose Indonezijos salose tebesiaučia džiunglių gaisrai. Ir
kaip jie liausis? Džiunglės - labai savotiškas miškas. Jis įvairus. Re
tai būna tankiai suaugęs kaip koks Lietuvos pušynas, kur kamienas
prie kamieno. Dažniau tai krūmų, didelių medžių, žolės ir vijoklių
rezginys. Visi kabinasi į gyvenimą, rungiasi tarpusavyje, retai meta
lapus. Žuvę augalai irgi krinta čia pat, visa tai trūnija ir per ilgą laiką
susidaro sluoksnis durpių, jos susislegia ir išdžiūsta. Puikus kuras,
dega kaip pipirai pragare. Ir nelabai užgesinsi, nes kartais ne pleš
ka atvira liepsna, o rusena po viršutiniu dangos sluoksniu. Galima
tik kasti gilius griovius ir prileisti į juos vandens. Tačiau kas turės
tiek jėgos ir išteklių? O matančiųjų džiungles kaip kliūtį - daug.
2015-ųjų spalį Žemės palydovai per vieną naktį užfiksavo pusantro
tūkstančio naujų gaisro židinių. Kita tiek turbūt nepavyko pamatyti
net ir labai jautriai optikai, tokie tiršti buvo dūmai.
Sakyti, kad Indonezijos valdžia nieko nedaro, negalima. Siaura
me rate sudūrę galvas valdininkai, matyt, jau nusprendė, kad g e r i a u

turėti turtingą mokesčius surenkančią valstybę, raštingus gyvento
jus, o ne didžiausią pasaulyje džiunglių rezervatą. Žinoma, nieka
da neprisipažins priėmę tokį sprendimą. Norėdami parodyti, kaip
desperatiškai kovoja su gaisrais, griebiasi teatrinių triukų: siunčia
lėktuvus, sraigtasparnius, būrius karių. Tačiau tai lašas jūroje.
Sumatros saloje gyvena 23 prijaukinti ir išdresuoti drambliai. Jų
užduotis - išprašyti laukinius savo broliukus iš ūkininkų pasėlių
ir nuvilioti atgal į mišką. Nes dramblius šaudyti uždrausta. Dabar
jiems - nauja užduotis: ant plačių jų nugarų pastatomi siurbliai, ri
tiniai žarnų, atsisėda varovas - ir žengte marš ieškoti rusenančių
židinių. Atrodo įspūdingai. Trūksta tik gaisrininko šalmo drambliui
ant galvos. Pasaulio televizijos kvykia iš malonumo. O rezultatas?
Gera reklama Indonezijai. Tik gaisrai, deja, nesiliauja.
Išsaugoti ar gerai gyventi?

Bakterijos stojo policijos tarnybon
P O N A I VAGYS, PLĖŠIKA I, JSILAUŽĖ LIA l , ŽM OGŽU-

džiai ir sukčiai! Turiu jums blogą naujieną: atrodo, netrukus tams
toms teks pasiieškoti kitokio darbo, nes mokslininkai rimtai susiėmė
ir kovodami su nusikaltėliais pasitelkė naują ginklą - bakterijas.
Floridoje trys policininkai nori patekti į užrakintą privatų bu
tą. Jų vyresnysis, seržantas detektyvas Bilas Stiuartas (Bill Stewart),
klausia buto šeimininko: „Ar leidžiate lipti pro langą? Nieko nesu
laužysimi Seržantas, Floridos policijoje dirbantis jau 26 metus, gal
ir nelabai geras įsilaužėlis, užtat žino, kaip elgiasi tikri įsilaužėliai,
ištyrė šimtus langų, įvairiausių įrankių, numestų guminių pirštinių.
Dabar jis atlieka tipiško įsilaužėlio vaidmenį - dalyvauja neįprasta
me eksperimente, kuris galbūt padės netolimoje ateityje išaiškinti
bet kokius nusikaltimus. Seržantas ir jo partneriai „įsilaužia“ į butą,
priklausantį mokslininkui, irgi dalyvaujančiam eksperimente. Įlin
dę pro nedidelį langą vyrai pasiskirsto ieškodami vertybių. Visi mū
vi gumines pirštines. Uždega šviesą, rausiasi stalčiuose ir lentynose.
Vienas atidaro šaldytuvą ir išgeria pusę skardinės kolos. Kitas čium
pa pagalvės užvalkalą ir į jį sumeta grobį (vagys taip elgiasi). Paskui
sėdasi ant sofos ir paglosto šeimos katiną Samį. Į pagalvės užvalkalą
įkiša išmanųjį telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį, ištraukia iš lizdo
televizoriaus laidą ir deda televizorių į vežimuką.
„Plėšikams“ išėjus, po poros valandų į butą suguža kiti tyrimo
dalyviai. Jie vilki steriliais oro nepraleidžiančiais kombinezonais,
tokios pat kaukės ant veidų, nes svarbu neatnešti į butą jokių naujų
bacilų. Žmonės eina iš kambario į kambarį ir pagaliukais, apvynio

tais vata, renka tai, ką paliko „plėšikai“. Tačiau šį sykį juos domina
ne DNR pėdsakai ar pirštų atspaudai, o bakterijos, kurios liko išėjus
„vagims“.
Anot mokslininkų, kad ir kur eitume, ką darytume, mes palie
kame unikalius, tik mums būdingus bakterinius „parašus“. Dėl to
nusikaltimo vieta visada kupina įkalčių, tik iki šiol buvo sunku juos
aptikti. Policijos ekspertai pripažįsta: aptiktų plaukų, audinių ar
daiktų dalelių ne visada užtenka norint pateikti kaltinimus. Be to,
tyrimai kainuoja brangiai ir trunka ilgai. O bakteriniai įkalčiai gali
būti aptikti labai greitai ir tyrimas nėra brangus. Todėl ekspertai
sako, kad policijos darbe prasideda nauja epocha.
Diduma žmogaus bakterijų (apie pusantro kilogramo) gyvena
jo žarnyne. Be to, bakterijomis padengtas mūsų kūnas, drabužiai.
Maždaug nuo trejų metų kiekvienas iš mūsų apsigobiame tokiu „ap
siaustu“. Jis unikalus, net identiškų dvynių „apsiaustai“ bus skirtin
gi. Ilgainiui tie „apsiaustai“ kinta, bet esmė lieka ta pati.
Žurnalas „Science“aprašo dar vieną eksperimentą. Tyrėjai šešias
savaites sekė septynias šeimas. Jie nežinojo, kur tos šeimos vyksta ir
kur nuvyks, naudojosi tik jų paliekamu bakteriniu šleifu. Ir surado
visas septynias.
Naujasis metodas skiriasi nuo ankstesniųjų dar ir tuo, kad bak
terijų nereikia vežti į laboratoriją ir ten auginti (tai ilgai užtrunka,
kainuoja brangiai, tenka eilėse laukti). Bakterijos atpažįstamos čia
pat vietoje, ir iškart galima ieškoti jų savininko. Panašiai kaip bibli
otekoje: kai žinai kodą, lieka tik pasiimti knygą iš lentynos.
Kaip atliekamas tyrimas, spauda nerašo. Turbūt tai paslaptis,
metodo išradėjai veikiausiai nori iš to uždirbti. Nesmerkime jų. Pi
nigai stumia pirmyn mokslą, mokslas - progresą.
Kada metodas bus pritaikytas kasdienėje praktikoje, nežinia,
gali kiek užtrukti. Bet nebūtinai labai ilgai. Pirštų atspaudų iden
tifikavimo metodas buvo atrastas prieš keliasdešimt metų. Policijos
archyvuose susikaupė milijonai įkalčių, yra dešimtys tūkstančių
įtariamųjų, trūksta tik vieno dalyko - laiko.
257 Bakterijos stojo policijos tarnybon

Kartą mano kaimynystėje į tuščią butą naktį įsibrovė vagis. Su
rinko, ką pamatęs vertingo, ir pabėgo. Grįžęs šeimininkas rado daug
aiškių vagies pirštų atspaudų - ant stiklinės, iš kurios tas gėrė, ant
lango stiklų. Nuvežė į policijos skyrių ir labai patenkintas savimi
perdavė tyrėjui. Tačiau tas liūdnai palingavo galva. „Žmogžudystė
buvo?“ - paklausė. „Ne, ką jūs! Butas buvo tuščias.“ - „Tai nežinau,
kada bus atsakymas. Didžiulė eilė.“ Praėjo treji metai. Vieną dieną
apvogtajam paskambina iš nuovados ir kviečia ateiti: „Sugavome
jūsų vagį. Jau pasodinom. Anksčiau buvo pasižymėjęs.“ Pasirodo,
policija gavo iš Vokietijos kompiuterį, kuris per porą minučių ga
li sugretinti visus archyve saugomus pirštų atspaudus su paieškos
duomenimis. Vagis buvo nuteistas. Jei bakterinis metodas bus toks
efektyvus, kaip apie jį rašoma spaudoje, tai duomenų sugretinimas
bus kompiuterizuotas ir vyks itin sparčiai.
Pasirodo, bakterijos, tie ne kiekvienu mikroskopu įžiūrimi pa
darėliai, labai įdomios būtybės. Būtent būtybės, o ne kokie nors
smėlio kristalai. Bakterijose įrašyta visa žmogaus biografija, per
sirgtos ligos, polinkiai. Kaip gali tiek tilpti tokiame mažame pada
rėlyje, nenutuokiu, klauskite daktaro, bet kai buvo tiriamos vagis
vaizdavusių policininkų bakterijos, apie pirmąjį policininką jo ne
pažįstantis laborantas iškart pasakė: „Tas žmogus nuolat vartoja al
koholį ir jį kamuoja migrena.“ Pakraupęs policininkas prisipažino,
kad tai teisybė, ir paprašė daugiau apie jį nieko neskelbti. Kiti du
irgi paprašė neviešinti duomenų apie jų įpročius, charakterį ir ligas.
Turbūt kelia šypseną, bet tai - naujojo metodo minusas: norom ne
norom įsiveržiama į privatų, netgi intymų žmogaus gyvenimą - be
prokuroro leidimo, be žmogaus sutikimo, jam nė nežinant. O gal
žmogus nekaltas? Gal tame bute vakar tiesiog svečiavosi? Kita ver
tus, tiksli ir visapusė analizė gali pasitarnauti gydant žmogų, kai
metodas bus ištobulintas.
GYVŪNŲ IR AUGALŲ PASAULYJE

Kuklūs žemės valdovai
U Ž T E N K A AT S IS Ė ST I A N T KELMO MIŠKE AR BA A N T
kupsto lauke, ir ant plikų kojų tuoj ims lipti didelės, mažos ir visai
mažutės skruzdėlės. Dar mokykloje sužinojome, kad skruzdėlynai
turi po keliolika karalienių, dedančių kiaušinėlius, kad skruzdėlynų
požemiuose auginami amarai, skruzdėlės juos šeria, glosto, melžia,
o jie gamina saldų blyškų pienuką, kuriuo skruzdėlės maitinasi ir
maitina savo perus. Visa tai teisybė. Bet ne visa.
Mokslininkai entomologai (vabzdžių žinovai) toliau tiria skruz
dėles ir atranda neįtikėtinų dalykų. Viena skruzdėlė, nesvarbu,
kokios veislės ir dydžio, - gan bukas padaras: nežino, kur bėgti,
blaškosi. Bet kai skruzdėlių kelios ar keliolika, jos susikalba lytėda-
mos viena kitą ar per atstumą ir randa geriausią išeitį. Ieškodamos
maisto nueina nuo savo namų toli, kartais daugiau kaip 100 me
trų. Dideli skruzdėlynai „nutiesia“ savo kelius - tikras autostradas,
smulkesnius keliukus, takus, bet juose niekada nesusidaro spūsčių.
Pačiame skruzdėlyne - daug patalpų ir koridorių, takų, viskas sken
di tamsoje, bet ir ten niekas nesistumdo.
Vokiečių entomologai skruzdėlių „greitkelyje“ pastatė miniatiū
rines filmavimo kameras. Suskaičiavo, kad tuo „plentu“ vienu metu
naudojasi 500 skruzdėlių. Paaiškėjo, jog kai kelyje darosi tiršta ir
kyla grūsties pavojus, visos skruzdėlės vienu metu padidina savo
greitį 25 proc., ir nesusidaro jokių spūsčių. Kita priežastis - protin
gai nutiesti keliai apeinant gamtos kliūtis. Britų žurnalas „Animal
Behaviour“aprašo, kaip skruzdėlės išlygina duobėtą takelį: į duobu
tę gulasi viena skruzdėlė, jeigu reikia, ir daugiau, susisuka į kamuo
259
liuką ir taip užpildo duobutę arba plyšį. Dėl to gentis gali žygiuoti
daug greičiau. Vadinasi, laiko sąvoka skruzdėlėms nėra svetimas
dalykas.
Upeliukus ir upes skruzdėlės įveikia lengvai, nes moka staty
ti neskęstančius plaustus: atsikerpa kokių reikia lapų, juos susiuva
arba suklijuoja. Įvairių paskirčių instrumentų kiekviena skruzdė
lė turi daugiau nei šveicariškas peiliukas. Jei išeities nėra, plaustus
renčia iš susikibusių kolegių. Kaip jos tokiu atveju kvėpuoja, dar
neišsiaiškinta. Tokie triukai ypač būdingi ugninėms skruzdėlėms,
Pietų ir Šiaurės Amerikos kankintojoms. Entomologai patyrinėjo
kelis „gyvus plaustus“. Skruzdėlės buvo taip tvirtai sukibusios, kad
spaudžiamos neatsikabino, tik lingavo kaip čiužinys.
Visi kiti vabzdžiai patys sau suka lizdus, ginasi nuo priešų, ieš
ko maisto. Skruzdėlių visuomenėje kiekviena skruzdė yra konkreti
specialistė: valytoja, vaikų lopšelio tarnautoja, sargybinė ir pan. Kad
kiekviena galėtų tinkamai atlikti savo darbą, turi susikalbėti su kito
mis, antraip būtų Babelio bokštas. Skruzdėlės puikiai susišneka tam
tikromis kvapų kombinacijomis. Tokių jau nustatyta 367, bet tai tik
pradžia. Be kvapų kalbos, skruzdėlės turi ir ženklų kalbą - makaluo
ja kojytėmis, čiuptukais, kartais raitosi visu kūnu - galbūt kuri ką
juokinga pasakoja. Kai krūvoj yra daug skruzdėlių, jos tampa tobulu
kompiuteriu; taip visos drauge sprendžia iškylančius uždavinius.
Kai kurių rūšių skruzdėlės (o tų rūšių tūkstančiai) nestato
skruzdėlynų. Jos suka lizdus, bet ne iš šakų, lapų ar spyglių, o iš
savo kūnų. Padaro gyvą lizdą, jame karalienės išperi kiaušinėlius,
ir po dviejų savaičių duodama komanda: iširti. Skruzdės paleidžia
viena kitą ir visos žygiuoja toliau.
Plėšriosios skruzdėlės kuria kolonijas, kuriose gyvena po kelis
milijonus padarėlių. Didžiausia kolonija aptikta Japonijos Hokaido
saloje: 306 milijonai darbininkių ir milijonas motinėlių. Kita koloni
ja - Australijoje - buvo išsidėsčiusi šimto kilometrų plote; skruzdėlės
susisiekdavo požeminiais koridoriais. Tokios kolonijos sunaikina visa
aplinkui, ne tik kitos veislės skruzdėles, bet ir stuburinius padarus.

Yra skruzdėlių, kurios ne medžioja, o pačios maistą augina. Pa
vyzdžiui, tam tikrų rūšių grybus. Sukuria koridorių ir šiltadaržių
sistemą, palaiko reikiamą temperatūrą ir drėgmę, netgi pasirūpina,
kad šiltadaržyje būtų grybams reikalingo anglies dvideginio.
Tarpusavyje kariauja visos skruzdėlės, ne vien raudonosios ir
klajoklės. Ne tik kariauja, bet ir belaisvius ima: iš kito skruzdėlyno
pagrobia darbininkių lėliukių ir parsineša namo. Tos išsiperėjusios
į naujuosius namus žiūri kaip į savus ir dirba drauge su kitomis.
Tačiau kartais belaisvės suvokia, kad yra kitarūšės, ir sukyla kaip
Konradas Valenrodas ar Spartakas. Revoliucijos vyksta dažnai. Kai
belaisvės darbininkės suvokia, kad yra iš kitos šeimos, jos, užuot
prižiūrėjusios šeimininkių kiaušinėlius, pradeda juos gadinti. Buvo
atvejų, kai sugadino daugiau kaip pusę šeimininkų palikuonių.
Skruzdėlės netapo šuns dydžio, nes pačioje evoliucijos pradžioje
nuėjo kitu keliu. Jos neturi nei griaučių, nei stuburo, kūną palaiko
išorinis chitino luobas (savotiškas kiautas). O kai esi sudarytas vien
iš raumenų ir neturi kaulų, didelis neužaugsi.
Skruzdėlių visuomenė stebėtinai panaši į žmonių bendriją. Gai
la, kad iki šiol neišmokome susikalbėti su jomis, tokiomis pana
šiomis į mus. Savo planetoje šiaip taip susikalbame tik su arkliu ir
šunimi. Jūrų žinduoliai, laukiniai žvėrys, paukščiai, žuvys, vandeny
nų gelmių gyvūnai mums - vis dar svetimtaučiai. Įdomu, kaip bus,
kai kada nors pasieksime kitas gyvenamas planetas ir susitiksime
su protingais dumbliais ar metano dujomis mintančiais aitvarais?
Kuklus žemės valdovai

Meškos diplomatinėje tarnyboje
P R A Š O M N E M A N Y T I , K AD ĮŽ E I D IN Ė S I U LIE T U V O S
užsienio reikalų ministerijos darbuotojus. Niekada į galvą nešautų.
Tai puikūs vyrai ir moterys, gerai išmanantys savo darbą.
Viena meškų rūšis, labai reta ir miela pažiūrėti, iš tikro atlieka di
plomatinį darbą. Tai pandos, panašios į pliušinius meškiukus. Gyvena
palyginti nedideliame kalnų džiunglių plote Kinijos Sičuano provin
cijoje. Nors tai meškos, bet ne visaėdės, maitinasi tik šviežiais bam
bukų ūgliais. Tai viena iš priežasčių, kodėl gamtoje jų liko nedaug.
Diplomatinė pandų tarnyba prasidėjo 1972-aisiais, kai Jungtinių
Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas (Richard Nixon) nuvažiavo
į Kinijos Liaudies Respubliką siekdamas normalizuoti santykius su
ta komunistine valstybe (iki tol kelis dešimtmečius Amerika pripa
žino tik Taivaną, politinį Kinijos priešą). Pekinas į tai atsakė Nacio
naliniam zoologijos parkui Vašingtone padovanodamas dvi pandas.
Amerika padovanojo Kinijai porą avijaučių. Nuo to laiko pandos ta
po savotišku tų dviejų valstybių santykių barometru.
2015-ųjų rugpjūtį viena iš dovanotų pandų atsivedė dvynius.
Vienas jų po kelių dienų mirė, kita panda, didumo kaip trys žmo
gaus pirštai, gavo Bei Bei vardą, reiškiantį „Brangutė“. Rugsėjį tą
vardą jai suteikė Jungtinių Valstijų pirmoji dama Mišelė Obama
(Michelle Obama) ir Kinijos pirmoji ponia Pen Lijuan (Peng Liyu-
an) per pirmąjį naujojo Kinijos prezidento Si Dzinpingo (Xi Jinping)
vizitą Jungtinėse Valstijose. Vizitas vyko sklandžiai, nors priežasčių
trinčiai tarp abiejų šalių yra daug. Amerika nepripažįsta Kinijos tei
sės statyti salų atviroje jūroje, už tūkstančio kilometrų nuo šalies, ir

kad jos būtų pavadintos kinų salomis. Be to, JAV susekė, kad kiber-
netinių atakų audra prieš Ameriką ėjo iš Kinijos generalinio štabo.
2010-aisiais JAVprezidentas Barakas Obama priėmė dvasinį Ti
beto vadovą Dalai Lamą, mirtinai nekenčiamą Pekino valdžios ir
laikomą separatistų vadu. Pekinas atsakė tuo pačiu, tik kiek kitaip -
pareikalavo grąžinti dvi pandas. Tai jau buvo kitos pandos, ne Nik-
sono laikų, be to, gimusios Amerikos zoologijos sode, bet pagal kinų
įstatymus jos vis tiek yra Kinijos pilietės ir privalėjo būti grąžintos.
Šiuo metu įvairiuose pasaulio zoologijos soduose gyvena 51pan
da. Nors skamba keistai, gal net vaikiškai, jos tebėra pėstininkės
diplomatiniuose žaidimuose. Pandos vežamos tik į tas šalis, kurias
Kinija mėgsta. Per Vokietijos kanclerės Angelos Merkei vizitą į Ki
niją jos dienotvarkė buvo labai įtempta, ir vis dėlto derybas Merkei
pradėjo nuo to, kad garsiojo Berlyno zoologijos sodo lankytojai esą
labai norėtų matyti jame porą pandų. „Tai svarbi Kinijos detalė“, -
saldžiažodžiavo ponia kanclerė.
Kai Malaizijos keleivinis lėktuvas, skrendantis iš Kvala Lum-
pūro oro uosto į Pekiną, dingo nepasiekęs tikslo (jame skrido dau
giausia kinai), Pekinas sustabdė planuotą dviejų pandų perdavimą
Malaizijai. Nubaudė, parodė savo nepasitenkinimą.
Kinų manymu, panda yra Kinijos simbolis. Dabar, kai Kinijos
ekonominė ir karinė galia auga, kinai supranta, kad jų simbolis -
gauruotas patiklus padarėlis, beveik vegetaras - jiems padeda at
rodyti taikingiems. Jie sako: „Pandų protėviai medžiojo ir ėdė mėsą
kaip visi lokiai. Bet jie kažkaip atsikratė to instinkto. Norime, kad tą
žinią išgirstų visas pasaulis.“
Politika yra politika, bet kinai iš pandų turi ir pelno. Dabar jau
niekam nedovanoja tų žvėriukų, o tik nuomoja dešimčiai metų.
Nuomos mokestis - vienas milijonas dolerių per metus už porelę.
Už maistą ir priežiūrą mokama atskirai. Jei nelaisvėje gims prieau
glis, jis turi būti perduotas Kinijai.
Na, o kaip laikosi patys taikieji lokiukai? Be abejo, jie nesupran
ta, kad yra dėmesio centre. Tie padarėliai gana ramūs, flegmatiški,
263 Meškos diplomatinėje tarnyboje

jiems labiausiai rūpi kramsnoti jaunus bambukų ūglius, o giminės
pratęsti neskuba. Tai didžiausia jų problema. Nors medžioti pandas
kuo griežčiausiai uždrausta, prieš dešimt metų laisvėje jų gyveno
1600, dabar -1864. Ne kažin koks prieauglis. Dar 423 pandos gyvena
nelaisvėje. Kinija stengiasi nelaisvėje gyvenančias ir gimusias pan
das vėl paversti laukinėmis. Tam ėmėsi keistų priemonių: iš nailo
no pasiuvo specialius darbo drabužius aptarnaujančiam personalui,
kad tie žmonės atrodytų panašūs į pandas. Esą taip pandos bijos
įprastai vilkinčių žmonių, nekaulys maisto, pačios stengsis jo susi
rasti. Sugalvota gal ir išmaniai, bet pandų neapgausi. Buvo atvejų,
kai jaunikliai įkando prižiūrėtojui lengvai atpažinę, kad čia ne tėvas
ar motina, nors tarpusavyje pandos nesikandžioja.
Gamtos saugotojai suka galvas, kaip laukinį žvėrį, augusį ne
laisvėje, paversti laukiniu ir savarankišku. Tai liečia ir tigrus, leo
pardus, raganosius, dramblius, nors šie turi puikią atmintį. Tik ar
kas iš to išeis? Vienas gamtininkas man pasakė: žmogus save laiko
protingu, lanksčiu, myli natūralią gamtą, bet apgyvendink jį miš
ko trobelėje, kai vanduo už kilometro, vonios nėra, kavai išsivirti
reikia prisiskaldyti malkų, ir pamatysi, kas bus. Ir laukinis žvėris,
pagyvenęs zoologijos sode, netrokšta laisvės, kurioje teks alkti ir
tykos pavojai.

Sparnuoti okupantai
KAI K URIOSE J U N G T I N I Ų VALSTIJŲ IR E U R O P O S

vietose jau išmirė 90 proc. bičių. Laukuose naudojant pesticidus,
herbicidus, trąšas derliai užauga puikūs, užtat bitėms nebelieka vie
tos. Žmogus pamatė, kad gresia didelė nelaimė (ne tik medus gali
pasibaigti, bet ir be bičių nebus nei obuolių, nei kitų vaisių, vynuo
gių, pievų ir miškų žolės negalės brandinti sėklų), ir pradėjo auginti
bites miestuose: parkuose, pievutėse, gėlynuose, kartais ant stogų,
balkonuose ir verandose, kur būna darželių. Čia niekas nenaudoja
per daug herbicidų ar pesticidų, nekovoja už gausų derlių. Tiesa, kai
kur, norint pastatyti avilį, reikalaujama suderinti tai su kaimynais,
o įstaigose, įmonėse - su vadovybe. Įdomu, kad bitės irgi suprato
žmones ir puola juos daug rečiau.
Dabar jau gaminami aviliukai, tvirtinami prie lango. Užpaka
linė siena - stiklinė, ir žmonės gali matyti, kaip jų bitelės gyvena,
augina perus, laiko medų. Dar vienas dalykas: laukuose žolės per
žydėjo - ir sudiev, bitelės, o miestuose vieni žiedai keičia kitus nuo
pavasario iki vėlyvo rudens. Be to, mieste pora laipsnių šilčiau nei
laukuose. Dėl to bitės gali ilgiau ir našiau dirbti.
Aviliai mieste - ne tokios jau ir mažos pajamos. Iš trijų avilių galima
vienu kartu surinkti apie 70 kg pirmos rūšies medaus, į kurį nebus pri
dėta cukraus. Švarų žiedų nektarą bitės atskiria nuo nešvaraus geriau
negu mes, dūmais ar dulkėmis užteršto nerinks (o automobilių dega
luose naudoti šviną jau senokai uždrausta). Be to, bitė darbininkė pati
filtruoja nektarą ir nešvaraus į avilį neneš. Tik pesticidų dar neišmoko
atpažinti. Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad miestų medus - švaresnis.
265
Kai per du tris metrus priartėjame prie avilio, bitės puola ginti
savo šeimos. Jei imame mosikuoti rankomis, bitėms atrodo, kad šei
mą puola tūkstančiai rankų. Toks jų regėjimas. Bet, kaip minėjau,
bičių charakteris ėmė švelnėti.
Kas dar tyliai keliasi į miestus? Sakalas keleivis. Tai jau ne bitė, o
tobulai sudėtas plėšrus paukštis, vienas gražiausių ir, atrodo, išmin
tingiausių. Galingi nagai aštrūs kaip peiliai ir užriesti, triušį perplė
šia vienu kirčiu. Snapas erelio, sparnai tvirti, galuose smailėjantys.
Tai leidžia paukščiui skristi greitai ir puikiai manevruoti ore. Lizdus
sakalai keleiviai krauna kalnuose, labai aukštai, ant stačių uolų, kur
prie jų vaikelių nei žiurkės neprieis, nei žebenkštys. Tačiau dėl nesu
prantamų priežasčių paukščiai pradėjo sukti lizdus ir ant Amerikos
dangoraižių. Nusižiūri aukštai kokią atbrailą, ypač jei ji po stogeliu,
ir statosi namą. Jei paukščiai supranta, kur atsidūrė ir ką daro, tai iš
tikro nekvaili. Priešai į šimtąjį aukštą neužkops. O ir amerikiečiai
nepaprastai didžiuojasi, kad greta jų apsigyveno sakalas, net langus
užrakina, kad niekas neatidarinėtų. O maisto sakalui keleiviui did
miesčiuose dabar per akis. Ne, šiukšlynuose jis nesiraus, Niujorkas,
Čikaga, Filadelfija pilni riebių tingių balandžių. Sakalai keleiviai pa
sidarė tokie sportiški, kad retai puola ant žemės lesiojantį balandį.
Jiems reikia, kad balandis skristų. Tada sakalas įsibėgėjęs - taukšt! -
trenkiasi į balandį krūtine, ore perplėšia ir neša vaikučiams.
Kad sakalai keleiviai jau būtų įsikūrę ir Lietuvos miestuose, man
neteko girdėti. Gal mūsų dangoraižiai jiems per žemi?
Gamtos slinkimas į miestus prasidėjo jau labai seniai: greta
žmogaus įsikūrė balandžiai, net miškiniai, žvirbliai, varnėnai, ežiai,
kikiliukai, antys. Jų ir anksčiau buvo, bet dabar dar pagausėjo. Pa
žiūrėkite, kas dedasi Druskininkuose, Vilniuje Gedimino kalno pa
pėdėje, Kaune prie užtvankos.
Nežinau, kaip visa tai vertinti. O ir ar reikia vertinti? Gamta eina
paskui mus į miestus. Sakyčiau, visai miela. Tik man įdomu, kaip mū
sų miestai atrodys po šimto metų. Nuobodesni tai jau tikrai nebus.

Šuva tuščiai neskalija
Ž M O N IŲ LAIKOMI Š U N Y S KARTA IS B Ū N A T R I U K S -
mingi, mus pykdo, tačiau tai nėra paprastas triukšmavimas. Iš šuns
lojimo galima suprasti, koks jo amžius, nes vienaip loja jaunutis šu
niukas, kitaip pusamžis, dar kitaip senas šuo. Išgirdęs lojimą bent
kiek patyręs šunininkas pasakys, kokios lyties šuva ir kaip nusitei
kęs, nes vienaip loja pririštas ir šeimininko paliktas, kitaip - kai
žaidžia su sviedinuku, dar kitaip, kai įspėja svetimą žmogų: neik į
mano pono namus! Bet jei šeimininkas pasitiko svečią, šuo įleidžia
jį į namus ir nutyla, pripažįsta kaip savą, net puola laižyti.
Šunų, kaip ir žmonių, yra visokių: protingų, nelabai protingų
ir visai nemokytų. Anksčiau šunis suprasdavo tik jų šeimininkai, o
dabar tuo užsiima ir mokslininkai, nes kuo toliau, tuo aiškiau, kad
tos pačios rūšies gyvūnai puikiai susikalba. Vienos rūšies gyvūno
pokalbis su kitos rūšies atstovu, sakysim, šuns su arkliu, irgi įmano
mas, bet jau sunkesnis. Kaip ir mums sunku susikalbėti su užsienie
čiu, jei jis nesupranta mūsų kalbos, o mes - jo.
Gyvūnų kalbos supratimas ne tik įdomus (atveria duris į visai
kitą pasaulį), bet ir naudingas. Tam, kuris supranta šunų kalbą, len
gviau suprasti ir ką mums sako kiti aukšto intelekto gyvūnai: delfi
nai, šimpanzės. Tik nereikia norėti, kad gyvūnai pradėtų kalbėti ar
dainuoti kaip žmonės. Papūgos, kartais varnėnai gali ištarti paski
rus žmonių kalbos žodžius, net sakinius, bet jų prasmės nesupranta.
Tarp žmonių kalbos ir gyvūnų kalbos - praraja. Mes, žmonės, kal
bėdami dalijamės informacija, dažnai pasitelkiame simbolius, ju
desius, veido išraišką. Gyvūnams svarbiausia - jausmai. Jie praneša
267
mums (ir vieni kitiems), ar jiems pikta, ar patenkinti, ar bijo, alkani
ar traukia prie kitos lyties.
Toje srityje daug dirba vengrai drauge su ispanų mokslininkais.
Jie tyrinėjo 40 šunų grupę. Šunys buvo po vieną įleidžiami į kam
barį, kur lėkštėje gulėjo kaulas su mėsa. Kai šunelis su džiaugsmu
artindavosi prie kaulo, būdavo paleidžiamas magnetofono įrašas ir
pasigirsdavo piktas urzgimas. Jeigu jis skambėdavo kaip ėdalą gi
nančio šuns urzgimas, ateivis sprukdavo šalin, likdavo budrus, ne
norėdavo ėsti, nors kambaryje jokio kito keturkojo nebuvo. O kai
būdavo girdėti žaidžiančio šuns lojimai, ne vienas iš tiriamųjų ne
dvejodamas griebė kaulą.
Didelio mokslo čia dar nėra, tik pirmi žingsniai. Jau anksčiau buvo
tiriama, ar gyvuliukai supranta mūsų kalbą ir kokius mūsų judesius
atpažįsta. Yra šunų, kurie supranta porą šimtų žmogaus žodžių. Ko-
lių veislės šunytis Rikis iš žaisliukų krūvos ištraukdavo ir atnešdavo
būtent tą daiktą, kurio žmogus prašė. Net sugebėdavo suvokti nau
jo žodžio, kurio iki tol nežinojo, prasmę. Tas paaiškėjo atsitiktinai,
žaidžiant: Rikis buvo atvestas į patalpą, kurioje gulėjo žaislai; šešių
žaislų pavadinimus šuo jau žinojo, o septinto - ne. Paprašytas atnešti
žaislą, kurio pavadinimą išgirdo pirmą kartą, Rikis apsidairė po kam
barį, neabejodamas griebė naująjį žaislą ir atnešė šeimininkui.
Šunis, ypač kolių veislės, galima išmokyti suprasti net iki tūks
tančio žodžių. Jie sugeba atskirti įsakymą „atnešk sviedinuką“ nuo
įsakymo „durk į sviedinuką nosimi“. Labradorų veislės šunys pade
da neįgaliems žmonėms. Buvo vienas, kuris nueidavo į parduotuvę
pirkinių, mokėdavo įjungti šviesą ir televizorių, net įdėti kortelę į
bankomatą. Kai šeimininko būklė pablogėjo ir jam tapo sunku įsa
kinėti, šuva iš žmogaus gestų ir mimikos suprasdavo, ką daryti. Ir
tai ne cirko dresūra, o susikalbėjimo su gyvuliukais pradžia.
Per daug tuo stebėtis nereikia. Mūsų ir šunų istorija - bendra.
Per 40 000 metų (manoma, kad maždaug prieš tiek laiko prisijau
kinome šunis) žmonės išmoko atsirinkti gyvuliukus, kurie noriai
vykdo nurodymus.
268 GYVŪNLJ IR AUGALŲ PASAULYJE

Beždžionės irgi sugeba suvokti, ko iš jų norime. Jos net gali iš
mokti žmonių gestų kalbos ir daug ką pasakyti. Viena šimpanzė su
gebėjo - lėtai, pagalvodama - papasakoti šeimininkei, kaip jos būrį
Afrikoje užpuolė brakonieriai, užmušė jos motiną, o ją pačią uždarė
į narvą ir pardavė. Labai liūdna atrodė šimpanzė šitai pasakodama.
Beždžionės puikiai nutuokia apie spalvas ir išvaizdą. Kartą vie
nos beždžionės šeimininkė Lana užsimanė apelsino. Beždžionė to
vaisiaus dar nežinojo. Lana paprašė atnešti oranžinės spalvos obuo
lį. Ir beždžionė atnešė apelsiną. Kita šimpanzė ridikėlį savo kalba
vadino „valgiu, kuris verkia ir skaudina“.
Ugandos džiunglėse gyvenančios šimpanzės stebina labiausiai:
jos pėdomis tranko per medžių kamienus, paskui įsiklauso. Taip su
sisiekia su kitais savo genties nariais. Be to, kiekviena būrio šimpan
zė turi savo beldimo į medį ritmą. Ką jos viena kitai perduoda? Gal
praneša, kur yra, gal kviečia susitikti? Be abejo, daug šnekasi apie
maistą ir pavojus.
Nėra abejonės, kad ir delfinai susikalba. Kreipdamasis į kiekvie
ną savo genties narį delfinas švilpia vis kitaip. Tyrėjai mano, kad
jie taria gentainio vardą, nes šaukiamasis sureaguoja žaibiškai, tar
si būtų išgirdęs: „Ei, Jonai!“ Kiti būrio nariai paprastai neatsiliepia.
Yra mokslininkų, manančių, kad delfinų kalba tokia pat sudėtinga
kaip ir žmonių, tik mes dar nesugebame jos suprasti ir toli gražu ne
viską girdime. O delfinai mus supranta labai gerai: greitai išmoksta
klausyti komandų ir net atsisako jas vykdyti, jei jos beprasmiškos.
Pavyzdžiui, buvo pastatyta užtvara ir delfinas ją peršokdavo. Kai
užtvarą pakėlė taip, kad peršokti tapo neįmanoma, delfinas panie
kinamai nusisuko ir nė nebandė šokti.
Būna, tyrėjai jaučia, jog artėjame prie daug aukštesnio susikal
bėjimo su gyvuliukais lygio. Ramiajame vandenyne prie San Diego
krantų gyvena baltasis delfinas patinas Nikas. Kartą jis atsidūrė arti
naro profesionalo ir ėmė plaukioti aplink, leisdamas keistus delfi
nams nebūdingus garsus. Nustebęs naras įsiklausė ir išgirdo Niką
tariant: „Out!“ („Šalin!“) San Diego jūrų žinduolių fondo darbuotojai
269 Šuva tuščiai neskalija

ėmė tą delfiną stebėti. Pasirodo, Nikas leidžia garsus, primenančius
žmonių kalbą (tokiu pat būdu, kaip kalba su kitais baltaisiais delfi
nais - išpūsdamas orą pro galvoje esančią plėvę; tai panašu į mūsų
gerklas). Tačiau „kalbėdavo“ Nikas tik tada, kai būdavo vienas arba
su jį globojančiais žmonėmis. Gal elgėsi taip, kaip elgiasi papūgos ar
varnėnai, kai taria žmonių kalbos žodžius? Tik mokslininkai abejo
ja, ar paukščiai supranta, ką sako. Papūga gali surikti „Tėtė kvailys!“,
kai gauna lesalo, bet būna išimčių - gali paprašyti lesalo ar vandens.
Viena papūga, pasakojama, baisiai nemėgo, kai veterinaras jai kar
pydavo nagus ir sparnų plunksnas. Artėjant veterinarui ji imdavo
klykti per visą zoologijos sodą: „Sudiev, sudiev, sudiev!“ O kai ją lan
kydavo svečiai, mandagiai tardavo: „Labas rytas! Labas rytas!“
GYVŪNU IR AUGALU PASAULYJE

Sankryža
A M E R I K I E Č IA M S PAVYKO SU K R Y Ž M IN T I A T L A N T O
lašišą su Ramiojo vandenyno lašiša, pridėti vėgėlės genų, kurie lei
džia žuviai gyventi labai šaltame vandenyje, ir gauti visiškai naują
padarą, irgi lašišą, tačiau tokią, kuri pašaro suvartoja trečdaliu ma
žiau. Per trejus metus ji išauga kone du kartus didesnė už įprastas
lašišas - iki dviejų metrų. Tai dar ne visa naujiena. Amerikos maisto
ir vaistų kontrolės žinyba, garsėjanti konservatyvumu ir labai atsar
giai žiūrinti į visokius kryžminimus, ne tik leido gyventi tai naujajai
lašišai, bet ir vartoti ją maistui. Tik auginti liepė uždaruose van
denyse. „Jūrų daržuose“ (vielų tinklais atitvertose jūros pakrantėse,
ypač norvegų fiorduose) auginti neleido, nes iš tokių „daržų“ žuvys
neretai pabėga, o niekas nežino, kaip ta hibridinė lašiša elgsis atsi
dūrusi laisvėje.
Tos apsaugos priemonės - vis tiek vaikų žaidimas. Anksčiau ar
vėliau kelios naujosios lašišos atsidurs vandenyne. Kas atsitiks? Pa
stebėta, kad naujoji pasaulio gyventoja labai ėdri, suryja visas ma
žas žuvis aplinkui. Sakysite: „Na, ir kas? Įleisk lydeką į jūrų daržą,
ta irgi viską iššluos.“ „O gal ji užaugs kaip banginis? - kas nors išsi
gąs. - Kaip bus tada?“ Tada medžiosime jas kaip banginius. Turėsi
me daug puikios mėsos ir riebalų. O į krantą lašiša vis tiek neišlips,
nepradės medžioti žmonių Klaipėdos ar Niujorko gatvėse. Be to, jei
hibridinės lašišos nesugebės išgyventi laisvėje, jos savaime išnyks.
Gamtoje nevykėliai visada išnyksta.
Ir vis dėlto Amerikos valdžią užgriuvo tonos laiškų ir telegramų,
reikalaujančių uždrausti hibridinę lašišą ir apskritai tokius eksperi
271
mentus. „Vaidinti poną Dievą nuodėmė!“ - rašoma kai kuriose tele
gramose. Artėja Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai. Jei paaiškės,
kad dauguma gyventojų tikrai yra prieš GMO (genetiškai modifi
kuotus organizmus), kandidatams teks pasižadėti, o išrinktajam
prezidentu uždrausti ir GMO produktus, ir mokslinius tyrimus toje
srityje. Taip gali atsitikti. Tačiau koks skirtumas, ar viena modifi
kuota lašiša suės dvigubai daugiau mažų žuvyčių ir pati išaugs dvi
gubai didesnė, ar dvi lašišos suės tą patį kiekį žuvyčių ir kiekviena
išaugs tik vienguba? Žmonija vėl, jau ne pirmą kartą, atsidūrė kryž
kelėje: ar laikytis senovės, ar pasukti nauju dar nepramintu keliu?
Dešimtys tokių sankryžų liko praeityje, daugelis jau net už
mirštos. Kai Kristupas Kolumbas siūlė, prašė, maldavo duoti jam
laivų, kad galėtų plaukti iš Ispanijos tiesiai vakarų kryptimi, iš jo
buvo juokiamasi ir rodoma į horizontą. „Pažiūrėk! Juk ten nieko nė
ra!“ Dalį Kolumbo įgulos sudarė mirtininkai iš kalėjimų. Pirmieji
garvežiai, lėktuvai, parašiutai buvo sutinkami priešiškai. Dauge
lis atradimų taip ir nebūtų buvę pritaikyti, jei ne karinė būtinybė.
Penicilinas buvo atrastas 1928-aisiais, bet nenaudojamas. „Kaip
galima leisti pelėsius į gyvo žmogaus kūną?!“ Akys atsivėrė tik kai
pagijo mirštančios karo aukos. Dabar visi esame panašioje padėty
je. Maisto, ypač gero (mėsos, žuvies), arba trūksta, arba jis tampa
labai brangus, kai kam visai neįperkamas. Distrofija serga vaikai
ne tik Afrikoje, bet ir Europoje, Lietuvoje taip pat. Galima laukti,
kol evoliucija, pati gamta ateis į pagalbą ir išaugins stručio dydžio
vištas ar dramblio dydžio karves, bet tai užtruks šimtus metų. Ir ne
būtinai pasiseks. Skirtingų rūšių GMO kryžminimas - kaip pirmie
ji šuoliai su parašiutu: gali nepavykti, ir tada bus uždrausta, arba
galima tobulinti parašiutą, tęsti bandymus ir galų gale turėti ge
rą daiktą. Kiek gyvybių būtų išgelbėta! Kai žmonės ėjo protestuoti
prieš garvežius, nebuvo interneto, televizijos, radijo; pikti pamoks
lai iš sakyklų didelės įtakos padaryti negalėjo. Dabar visi raštingi,
internetingi, kiekvienas turi savo nuomonę net apie dalykus, apie
kuriuos išgirdo pirmą kartą.

Atrodo, augmenijos tarprūšinis modifikavimas jau nugalėjo, kai
kurios Europos šalys modifikuoti jau leidžia. Kitos draudžia, bet
nieko negali padaryti. Juk neuždrausi importuoti sojų ir jų gaminių,
šokolado, javų sėklų, medvilnės.
Gyvus organizmus kai kurių šalių mokslininkai kryžmina slap
ta, net langus užsidangstę kaip viduramžių alchemikai. Vieniems
gresia būti išmestiems iš darbo, kitiems langus išdaužo, apipila
rūgštimi. Pagrindiniai eksperimentai dabar atliekami Azijoje, taip
pat ir Amerikoje, bet ir ten visaip būna, priklauso nuo valstijos.
Azijoje pasiekta rimtų rezultatų. Ten irgi reikalaujama atsar
gumo, būtina surepetuoti atvejus, „kas bus, jei atsitiks nelaimė“,
bet dirbti nedraudžiama. Jau užbaigti darbai su upėtakiu: į jo ge
nų sistemą mokslininkai įterpė belgų veislės karvės genų (toji kar
vė, vadinama „žydrąja“, - mėsingiausia pasaulyje). Naujas upėtakis
penktadaliu mėsingesnis už savo gentainius. Liko atlikti klinikinius
tyrimus ir pamėginti susikalbėti su vartotojais.
Kinijoje profesorė Ning trims šimtams holšteinų veislės karvių
įsodino - ko čia slėpti - žmogaus genų, ir dabar tokių karvių pienas
80 proc. prilygsta moters pienui. Žinau, šiaušiasi plaukai. Tačiau tas
pienas turi labai vertingų baltymų ir stiprina imuninę sistemą.
Su karvėmis ir jų pienu dirba ir Naujosios Zelandijos mokslinin
kai. Yra žmonių, kuriems pienas būtinas, bet jie negali jo vartoti,
nes alergiški. Naujazelandiečiai tą problemą išsprendė: pasitelkę
GMO užsiaugino karvių, kurių pienas nesukelia alergijos. Ir ką ma
note? Firma turėjo nutraukti darbus. Ne dėl protestų ar draudimo,
o kad niekas to pieno nepirko. GMO baimė buvo stipresnė už ligas
ir kančias.
Toliausiai GMO srityje pažengė Kinija. Jau prieš 15 metų ji
eksperimentavo su šunimis, katėmis, karvėmis, su lenktyniniais
arkliais, o dabar ruošiasi atidaryti pirmą komercinę gamyklą. Vis
kas - remiant valstybei ir už jos pinigus. Iš pradžių žadama patiekti
rinkai 100 000 gyvūnų embrionų per metus, vėliau - milijoną. Kinai
skelbia, kad naujoji technologija padės Kinijai atsikratyti priklauso
273 Sankryža
mybės nuo importo ir patenkins augantį jautienos poreikį. Tačiau
net ir Kinijoje jaučiamas gyventojų nepasitikėjimas.
Aš nesu nei už GMO, nei prieš. Esu pačių griežčiausių apsaugos
priemonių šalininkas. Bet neabejoju, kad mokslininkai visa tai pui
kiai supranta ir elgiasi apdairiai. Ir jie netrokšta sukurti kokio nors
naujos rūšies krokodilo.
Jei itin konservatyvi Amerikos maisto ir vaistų kontrolės įstaiga
galų gale leido ir auginti, ir valgyti genetiškai pakeistą žuvį, tai jau
istorinis momentas. Galėsime anūkams papasakoti, kaip jautėmės
stovėdami toje kryžkelėje.
GYVŪNU IR AUGALŲ PASAULYJE

Apie aštuonkojį
T A U T IE Č I A I VAŽINĖJA PO V IS Ą P ASAULĮ, KAI K U -

rie net mokytojo pensiją gaudami sugeba išvažiuoti kur nors tolė
liau kas antri metai, o išvažiavę, be abejo, kur nors maitinasi. Nesu
kulinaras, visų jūrų gyvių paslapčių neatskleisiu, bet šį tą papasako
siu, kad per drovumą neatsisakytumėte gero daikto.
Labiausiai apmeluotas jūrų padaras - aštuonkojis, jis buvo šmei
žiamas dar iki Žiulio Verno, o be reikalo. Nėra jokių žinių, kad aš
tuonkojis būtų nužudęs žmogų. Kita vertus, jis nėra toks skanėstas,
kad gavęs šokinėtum iki lubų. Gerai paruoštas panašus į marinuotą
jauną baravyką, tik supjaustomas pailgomis drožlėmis.
Didžiuosiuose akvariumuose aštuonkojai stebina ir žiūrovus,
ir mokslininkus. Štai akvariumo dugnu ropoja krevetė. Pasislėpęs
aštuonkojis atkiša vieną kojytę ir ją krutina viliodamas krevetę. Pas
kui kitais čiuptukais užtveria jai kelią, nes žino, jog krevetė vikri
kaip kulka. Smūgis, išgąsdinta krevetė pašoka - ir patenka tiesiai
aštuonkojui į žabtus. Kai stebėtojai pamatė tokią medžioklę su ap
gavyste, negalėjo patikėti savo akimis. Iki šiol buvo manoma, kad
sukurti medžioklės planą ir jį įvykdyti sugeba tik evoliucijos keliu
toliau pažengę padarai, pirmiausia žinduoliai. Juk galvakojų smege
nys vos riešuto dydžio.
Tyrimai atskleidė, kad aštuonkojai labai išmintingi; kartais net
atrodo, jog jie ne iš šio pasaulio. Galbūt todėl, kad jų giminė - viena
seniausių evoliucijos grandinėje, jai maždaug milijardas metų. Turi
daug brolių ir pusbrolių, nuo vos centimetro didumo iki dvidešimties
metrų ilgio kalmarų. Visų galvakojų sandara paprasta: kūnas kaip
275
vamzdis, didelė galva, nuo jos eina astuonios arba dešimt kojų; jos
daug vikresnės negu žmogaus pirštai, o didesnio padaro - stipresnės
net už žmogaus koją. Mokslininkai iššifravo vienos rūšies aštuonkojo
genus ir žioptelėjo: ogi padaras turi 10 ooo genų daugiau nei žmogus!
Neišgalvojau, radau informacijos rimtame žurnale „Nature“. Genų,
reguliuojančių impulsus tarp neuronų, aštuonkojis turi šimtu šešias
dešimt aštuoniais daugiau nei koks nors žinduolis! Dėl to šie padarai
sugeba galvoti stebėtinai greitai. Zoologai nustėro pamatę tokį vaiz
dą: aštuonkojis prisiartina prie stiklainio, kuriame guli keli skanėstai,
atsuka metalinį dangtelį, išsitraukia skanėstą ir suėda. Kitas atvejis
dar fantastiškesnis: Enošimos akvariume Japonijoje darbuotojai įkišo
vidutinio dydžio aštuonkojį į stiklainį ir netyčia užsuko dangtį. Kitą
dieną atėję žiūri - dangtis atsuktas, guli šalia, o aštuonkojo nėra. Bū
tų apkaltinę kokį padykusį kolegą, bet akvariume veikė automatinė
vaizdo kamera. Paleidę įrašą žmonės pamatė tokį vaizdą: aštuonkojis
pasistiebė ir darbuodamasis visomis savo kojomis kaip rankomis at
suko dangtelį. Iš vidaus! Ne kiekvienas žmogus taip sugebėtų.
Atogrąžų jūrose man ne kartą teko matyti aštuonkojį, kai nar
džiau su akvalangu ar vien su kauke, bet tik kai išsigandęs nėrė į
šalį. Jei aštuonkojis guli ant akmens, kurio viena dalis pilka, kita
ruda, tai ir pats tampa pilkai rudas. Negaliu suprasti, kaip jam tai
pavyksta, nes akį turi tik vieną.
Kai dirbau Havanoje, žvejų atstovybėje vertėju (net butą turė
jau), lietuviško laivo jūreiviai man padovanojo gyvą aštuonkojį kibi
re su vandeniu. Parsinešiau namo, prileidau į vonią vandens, įleidau
aštuonkojį. Po penkių minučių jis tapo baltas kaip vonia. Na, gal
nešvariai baltas kaip balandžio sniegas. Tada įmečiau į vonią šach
matų lentą, prispaudžiau, kad neplūduriuotų, ir padėjau ant jos tą
galvakojį. Po pusvalandžio aštuonkojis pasidarė šachmatinis. Ne
visiškai šachmatinis, ant jo nelabai pažaisi, dėmės išplaukusios, ir
vis dėlto... Įkišau atgal į kibirą, nunešiau prie Atlanto vandenyno,
kuris buvo prie pat mano namų slenksčio, ir paleidau į vandenį, kol
nepradėjo lietuviškai kalbėti.

Tie padarai - kaip katės, nemėgsta be reikalo eikvoti jėgų, todėl
dažnai manoma, kad yra tingūs ir lėti. Tačiau kitaip jie negali: žy
dras kraujas lėtai išnešioja deguonį. Per milijonus metų aštuonko-
jų kraujotaka pasidarė tobula: jie turi tris širdis, jos palaiko tolygų
kraujo spaudimą.
Didieji Ramiojo vandenyno aštuonkojai išauga iki žmogaus dy
džio. Tai vieni iš plėšriausių jūrų gyvūnų. Gali plaukti 60 kilometrų
per valandą greičiu (ne kiekvienas karo laivas pajėgus plaukti taip
greitai), nardo giliai, ryja viską, net paukščius medžioja. Pamato pa
krantėje tupinčią žuvėdrą, tyliai iškiša vieną čiuptuvą, apveja žuvė
drai kojas ir įtraukia į vandenį. Laimė, su žmonėmis taip nesielgia.
Tie padarai net įrankių moka pasigaminti. Australijoje buvo
užfiksuotas toks vaizdas: aštuonkojis suranda nuskendusių kokoso
riešutų, suskaldo į akmenis, išgramdo baltąją masę ir kevalą naudo
ja kaip šalmą gindamasis nuo priešų. Ir chemiją naudoja: atsisėda
ant kriauklės, iš pilvo paleidžia rūgštį, ji išgraužia kriauklėje sky
lutę, tada aštuonkojis pro ją - lėtai, pasigardžiuodamas - iščiulpia
kriauklėje pasislėpusį gyvį.
Zoologai pastebėjo, kad aštuonkojai leidžiasi dresuojami ir ge
ba mokytis iš kitų. Išdresavo vieną aštuonkojį, paleido į akvariumą,
perskirtą stiklo plokšte, o į kitą akvariumo skyrių įleido dar vieną
padarą, nedresuotą. Tas, matydamas, kaip elgiasi mokytasis jo bro
lis ir kokį maistą už tai gauna, pradėjo elgtis taip pat.
Zoologai bandė suprasti, iš kur toks gudrumas, kai smegenys
šitokios mažos. Anot britų „The Independent“, paaiškėjo, kad daug
neuronų yra ne galvoje, o kojose (čiuptuvuose). Visame kūne pilna
nervų ląstelių, ir dėl to kūnas tarnauja kaip didelės smegenys.
Galvakojų čiuptuvai atrodo baugiai, bet nėra pavojingi. Net jei
prilips jums prie kojos, nė žymės neliks. Čiuptuvai tarnauja gyviui
kaip kojos arba rankos grobiui sučiupti ir į burną įdėti. Kai kurių
galvakojų rūšių čiuptuvai gali netgi matyti! O kaip kitaip padaras
galėtų prisitaikyti prie įvairiaspalvio jūros dugno? Čiuptuvuose yra
vietų, kurios reaguoja į šviesą kaip žmogaus akis. Dar viena nau
277 Apie aštuonkojį

jiena: panašu, kad čiuptuvais-kojomis aštuonkojai susikalba! Ne,
ne gestų kalba; kai tiek kojų-rankų raitosi, būtų per sudėtinga. Jie
siunčia vieni kitiems šviesos signalus pasinaudodami čiuptuvų ląs
telėmis, kurios mato ar sąmoningai keičia spalvą. Viena Kaliforni
jos universiteto profesorė didoką dalį savo gyvenimo pašventė tiems
gyviams - norėjo suprasti jų kalbą. Kol kas išsiaiškino tik vieną da
lyką: jei spalva iš žydros žaibiškai virsta raudona, paskui balta, reiš
kia: „Pažiūrėk į mane.“ Tai ne koketavimas, o kvietimas susirinkti į
būrį ir suderinti veiksmus gaudant žuvis.
Kalifornijos aštuonkojai (kol kas tik jie daugmaž ištirti) per rują
virsta romantikais. Kelias dienas plaukioja su išrinktąja, kartu me
džioja ir dalijasi laimikiu. Retkarčiais nutraukia veiklą ir prisisiur
bia vienas prie kito burnų angomis tarsi bučiuotųsi. Tuo pat metu
iš patelės lytinių organų išsirita kiaušinėliai, o iš patino - sperma.
Jei jau kalbu apie aštuonkojus, turiu pasakyti, kad jie visame pa
saulyje gaudomi ir valgomi. Daug kas pasipiktins: tokie simpatiški
padarėliai, o mes juos valgome?! Gerai, bet karvė irgi visai miela. Tai
gal nebevalgysime nei jautienos, nei veršienos? Nei vištų, nei žuvų?
Aš valgysiu, bet tik po nedaug.
Aštuonkojų pakliūva į žvejybos tralus, į kitus tinklus, bet dau
giausiai jų pagaunama labai paprastai, moliniais ąsočiais su dviem
ąsomis. Ąsočio dugne išgręžiama maža skylė, prie abiejų ąsų priri
šama po 10 metrų ilgio virvę - ir vakare iš žvejų laivuko tokia ąsočių
girlianda (gali būti kilometro ilgio, netgi dviejų) be jokio jauko nu
leidžiama į jūros dugną, kur yra smėlio, žolių ir akmenų. Aštuon
kojai paprastai medžioja naktį. Auštant jie būna medžiojami kitų
padarų, todėl leidžiasi į dugną ir ieško, kur pasislėpti. Pamato ąsotį:
o, puiki slėptuvė! O kam skylutė ąsočio dugne? Kad būtų šviesiau,
nes tarp akmenų retai būna tamsių urvelių (tokiuose lindi baisiau
sias galvakojo priešas - sėslus ir labai negražus ungurys murena).
Rytą atplaukia žvejys, paėmęs už plūduro ištraukia puodynę. Aš
tuonkojis nebėga. Pajutęs timptelėjimą jis tik dar labiau prisispau
džia prie puodynės dugno. Kartais žvejui netgi nelengva jį išpurtyti.

Paskui atliekamas vienas negražus veiksmas. Nemalonu pasa
koti, bet dėl šventos teisybės reikia pasakyti. Uoste žvejai ar atėję
restoranų virėjai ištrauktus aštuonkojus iš visų jėgų daužo į plokš
čius akmenis. Tai vienintelis būdas juos nugalabyti ir suminkštin
ti mėsą. Reikia stipriai trenkti 20 kartu, tada jau galima pakabinti
džiūti. Sykiu tai ir šviežienos reklama.
Virtuvėje aštuonkojus galima kepti, bet natūraliausi jie būna
virti. Dažniausiai supjaustomi pailgais gabaliukais ir gaminama
mišrainė su alyvomis, česnakais, svogūnais, bazilikais, prėsku sū
riu, keliais spirgais avienos. Ir visada lengvai apšlakstoma aroma
tingu vynu. Tai nei labai sotus, nei brangus patiekalas. Kuo arčiau
uosto, tuo pigiau kainuoja. Žinoma, jei kainoraštis apskritai yra. Pri
klauso nuo vietos ir porcijos didumo. Dubenėlis mišrainės neturėtų
kainuoti daugiau dviejų trijų eurų. Bet jei Graikijoje užsisakysite tik
aštuonkojo mišrainės, padavėjas išpūs akis: „O ką valgysite ir gersi-
te?“ Ir primygtinai siūlys žuvies ar mėsos. Jei atneš, nors neužsisa
kėte, garsiai protestuokite ir nepradėkite valgyti. Tai labiau žemyno
įprotis. Graikų salose taip nesielgiama.
Lietuvoje aštuonkojo galima paragauti geruose žuvų restoranuo
se, ypač Klaipėdoje. Tik pas mus jų kaina didesnė. Bet skonis geras.
Apie astuonkojj
Raudonasis Lietuvos auksas
V A IK ŠČ IO D A M I MES N ER ETAI M IN D O M E AU K S Ą .
Na gerai, sidabrą. Euro kupiūras - tai jau tikrai. Ir to nepastebime.
Omenyje turiu mūsų pelkes. Daug jų paskubėjome nusausinti, kai
kurias gal iš tiesų reikėjo sausinti, tačiau tos, kurios liko, beveik ne
išnaudojamos. Į jas žiūrime nepagarbiai: ai, uodų peryklos, ir tiek.
O štai Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Čilėje, Didžiojoje Britanijoje
pelkės kartais vertinamos labiau negu javų ar bulvių laukai. Mat
yra viena žemės ūkio kultūra, dėl kurios nereikia kasmet arti, akėti,
tręšti, sėti, kirsti, kaupti, vežti, kulti. Užtenka rudenį surinkti der
lių. Turiu omenyje spanguoles, arba kitaip - spalgenas.
Sakysite, kalbu niekus? Nieko panašaus. Spanguolės auginamos
Čilėje, Olandijoje, nors žemės ten nedaug ir ji labai brangi, Ameri
koje - Masačūsetso, Naujojo Džersio, Oregono, Vašingtono ir Vis-
konsino valstijose, visose Kanados provincijose. Vien Kanados Britų
Kolumbijos provincijoje iš 1150 ha per metus surenkama 17 milijonų
kilogramų (17000 tonų) spanguolių. Jungtinės Valstijos kasmet eks
portuoja jų už 680 milijonų dolerių. Kita tiek suvartojama vietoje.
Mes žinome tik spanguolių kisielių, na, ir įvairias trauktines. Reta
šeimininkė girdėjusi, kad šaltai padžiovinus spanguoles ir truputį pa
pudravus smulkiu cukrumi šios uogos tampa puikiu tortų, bandelių,
sausainių, kompotų, padažų, drebučių priedu. Beje, Kazys Saja siūlo
gražų lietuviškų drebučių pavadinimą - virpezos. Ir tikslu, ir šypseną
sukelia. Padažai su spanguolėmis, arba virpezos, tinka su bet kuo -
ir su mėsa, ir su žuvimi, ir su paukštiena. Suteikia malonaus aitru
mo. Razinų skonis nuobodesnis, be to, razinose pasitaiko kauliukų,

o spanguolėse - niekada. Ir jos mėsingos. Mūsų virėjai profesionalai,
ypač kepėjai profesionalai tai žino, bet jų šeimininkai nenori sukti
galvos ir importuoja apdžiovintas spanguoles iš Amerikos. Na, argi
ne gėda vežti uogas iš svetur, kai jos kuo puikiausiai auga pas mus?
Žinoma, norint įgyvendinti naujovę reikia žinių, patirties. Tačiau
niekas nereikalauja baigti akademijų. Natūraliai augantys spanguo-
lynai gali būti išplėsti perkeliant vijoklines spanguolių ataugas. Jos
labiausiai mėgsta drėgną smėlėtą dirvą. Dalį ataugų kokiu nors buku
daiktu įspraudžiame į žemę. Pirmas kelias savaites sodinukus reikia
dažnai laistyti, kol susiformuos šaknys ir atsiras naujų ūgliukų. Pir
maisiais metais reikėtų šiek tiek azoto trąšų. Paskui jau nereikės.
Spanguolės nereikalauja daug žmogaus darbo, tereikia rudenį
surinkti derlių. Tačiau net ir tai galima mechanizuoti. Vėlyvą rudenį
spanguolynas užtvindomas vandeniu, ir uogos tiesiog surenkamos.
Tai nėra labai sudėtinga, kartais užtenka rasti vietą, kur vanduo iš
teka iš pelkės, ir tą vietą užtverti. Olandai, kuriems žemė kainuoja
labai brangiai, nes dalį jos tenka atkariauti iš jūros, savo spanguo-
lynus aptveria žemais smėlio ir dumblo pylimukais. Kai uogos su-
noksta, į spanguolyną vandens prileidžiama tiek, kad spanguolynas
būtų apsemtas. Tada į lauką ateina žmogus su mechanizmu - mo
toriuku, sukančiu letenas kaip minikombainas (amerikiečiai tą
mechanizmą juokais vadina „kiaušinių plakikliu“). Kombainas nu
plėšia visas stambesnes uogas. Prinokusiose ir net pusžalėse uogose
yra daugybė mažyčių oro burbuliukų, dėl to jos išplaukia į paviršių
ir gali laukti kelias dienas, kol bus susemtos. Amerikos ar Kanados
spanguolynai derliaus ėmimo metu atrodo kaip kraujo jūra. Lapai -
nesvarbu, nupešti pavasarį ataugs.
Mechanizuotas spanguolių rinkimas turi ir minusų: dalis uogų
sutraiškoma. Tačiau tai ne tragedija. Ir sutraiškytos uogos plūdu
riuoja vandens paviršiuje, tik komercinė jų vertė mažesnė, tad tinka
sultims spausti, mat net ir sutraiškius spanguoles sultys neišvarva.
Dar tinka džemams, padažams ir virpezoms gaminti.
Tiesa, sausai surinktos spanguolės vis dėlto vertingesnės.
Raudonasis Lietuvos auksas

V SKYRIUS
Mainos rūbai
margo svieto
Žentai - nauja mada
KAI J A U N A J A P O N IU K E SĖDI DA RBE, JI VILKI LA-

bai kukliai, plaukai tvarkingai sušukuoti, beveik nepasidažiusi.
Užtat kai grįžta namo, užsitempia baisiai ankštą kombinezoną, už
dengiantį visa kūną, taip pat ir veidą, ir eina į barą. Toks apdaras
(drabužiu nelabai pavadinsi) vadinamas žentai („kūno pėdkelnė
mis“); jis pridengia žmogų, bet kūno formų nepaslepia, ir tai su
teikia tam tikro neramaus malonumo. Vienas Tokijo universiteto
profesorius pasakė: žentai mada liudija, jog psichinė japonų būklė
nėra labai gera, jie jaučiasi pasiklydę, negalį rasti sau vietos.
Žentai išpažintojai tarsi ištrina savo „aš“, sukuria nulinę bū
seną ir dėl to lengviau randa kontaktą su kitais. „Visą gyvenimą
sielojausi dėl to, ką apie mane kalba kiti, - sako kruopšti tarnau
toja, žentai entuziastė. - Prisiklausiau, kad esu mažo ūgio, naivi,
infantiliška. O kai vilkiu žentai, tampu jokia.“ Tokių prigludusių
kombinezonų mėgėjai susitinka ne tik internete, bet ir tikrovėje.
Tokijuje yra žentai klubas, ten jie renkasi vakarais. Jų pobūviuose ir
žaidimuose galima įžvelgti ir seksualinę potekstę. Žentai mada pra
dėjo populiarėti netradicinės orientacijos žmonių klubuose. „Patin
ka prisiliesti ir glostyti kitą, - sako jie, - patinka būti liečiamam ir
glostomam.“
Žentai kombinezonai gaminami iš pačių įvairiausių, bet būtinai
tamprių medžiagų, jų būna įvairių spalvų: baltų, juodų, žmogaus
kūno spalvos, kitų spalvų, išpaišytų taip, kaip tik leidžia fantazija.
Kai kuriuose tų kostiumų įausta blizgančio metalo siūlų, kitų fak
tūra primena aksomą.
285
Žentai išpažintojai savo potraukį kartais vadina „troškimu tu
rėti kitą odą“. Tas fenomenas ima populiarėti Paryžiuje, jau pasiekė
Berlyną. Tačiau kad žentai gerbėjai pasirodytų Vilniaus, Kauno ar
Klaipėdos gatvėse, neįsivaizduoju. Bet galiu įsivaizduoti sutrikusių
mūsų policininkų veidus. Įdomu, kaip jie elgtųsi? Nekreiptų dėmesio
ar uždraustų ir nubaustų? Jei draustų, tai ką? Juk žmogus apsiren
gęs. Jeigu baustų, tai kaip? Priverstų nusirengti? Būtų dar blogiau.
Galbūt, jei toks pakvaitimas kada mus pasieks, teks nekreipti į tai
dėmesio? Šaltas tėviškės lietutis, mūsų vėjai, trumpa vasara susi
tvarkys be mūsų pagalbos. O gal mes be reikalo baiminamės? Gal
bus visai įdomu? Gal taip mūsų jaunimas vilkės po penkerių metų?
Gal Kasiopėjos žvaigždyno planetose jau dabar tokia mada? Žvelki
me ramiai - juk tai tik drabužis.
MAINOS RŪBAI MARGO SVIETO

Apie alkoholi
A LK O H O LIS V Y R IA U S Y B Ė M S REIŠKĖ DAUGIA U, N E -

gu mes manome. Rusijos imperatorių rūmuose caras Nikolajus II
negalėdavo sulaukti pokylio pradžios, įsmukdavo į salę, kur būdavo
dėliojami indai ir gėrimai, prisipildavo taurelę degtinės, užkąsdavo
griežinėliu citrinos su cinamonu ar cukrum. Iki šiol tai vadinama
„Nikolaška“.
Sovietmečiu pas Staliną girtavimai ir puotos tęsdavosi iki ryto.
Smulkmenos mažai žinomos.
Kai Borisas Jelcinas dar buvo Sverdlovsko srities vykdomojo ko
miteto pirmuoju sekretoriumi, kartais dėl statybų reikalų atvažiuo
davo į Vilnių. Būdavo apgyvendinamas „Neringos“ viešbutyje, per
pusryčius kompaniją jam palaikydavo mūsų ministras su pavaduo
tojais. Pamatęs gausiai nukrautą stalą svečias piktindavosi: „O kur
degtinė?“ Kiekvieniems pusryčiams turėdavo būti pastatytas pus
litris. Kai Jelcinas 1994 metais grįžo į Rusiją po vizito Vašingtone,
lėktuvas pakeliui nutūpė Airijoje. Airijos ministras pirmininkas tuo
metu viešėjo kitoje Žemės rutulio pusėje, Naujojoje Zelandijoje. Nu
traukęs valstybinį vizitą jis grįžo į Airiją ir nuskubėjo į oro uostą pa
sisveikinti su Jelcinu. Tas tik pasirodė lėktuvo tarpdury, susvyravo,
personalas čiupo jį už alkūnių ir įvedė atgal į vidų. Vizitas baigėsi.
Amerikos istorijoje alkoholis irgi suvaidino nemenką vaidmenį.
Džordžo Vašingtono (George Washington) politinės pergalės Vir
džinijos valstijoje prasidėjo tik tada, kai jis rinkėjams pradėjo pilti
romo - nemokamai ir daug. Pilietinio karo didvyris Ulisas Grantas
(Ulysses S. Grant), pasirodo, toks drąsus buvo todėl, kad į mūšio
287
lauką eidavo išgėręs konjako. Endriu Džeksonas (Andrew Jackson)
tiek priputo per antrąją prezidento Abraomo Linkolno (Abraham
Lincoln) inauguraciją, kad puolė viešai plūsti Senato (galiausiai
buvo nešte išneštas). Linkolnas buvo blaivus. Užtat prezidentas
Vorenas Hardingas (Warren G. Harding) prezidentūroje rengdavo
pokylius su konfiskuotu viskiu. Alkoholis Jungtinėse Valstijose bu
vo uždraustas, ir demaskuotas Hardingas aiškino, neva geria reko
mendavus medikams. Nepadėjo. Teko liautis gerti. Tačiau po šešių
savaičių Hardingas netikėtai susmuko ir mirė nuo neaiškios ligos.
MAINOS RŪBAI MARGO SVIETO

Astronauto ligos
2 0 1 5 - Ų J Ų KOVĄ J U N G T I N I Ų VALSTIJŲ A S T R O N A U -
tas Škotas Kelis (Scottas Kelly) išskrido į tarptautinę kosminę stotį.
Ją pasiekė po šešių valandų, į Žemę grįžo 2016-ųjų kovą. Rusas kos
mose išbuvo dar ilgiau. Skotas norėjo pasiekti Amerikos rekordą. Ta
proga paaiškėjo, kokia kaina tokie rekordai mušami. Pasirodo, net
ir trumpas buvimas kosmose kenkia akims, kai žmogus nieko ne-
sveria, jam ima svaigti galva. Kūno skysčiai pradeda rinktis ten, kur
rinktis neturėtų. Raumenys nyksta, o kaulai tampa trapūs. Vidaus
organai stumdosi ir slenka link galvos, stuburkaulis išsitempia. Gy
dytojai išsiųsdami Kelį apskaičiavo, kad kai jis grįš, bus 5 centime
trais aukštesnis. Tik neaišku, ar ilgai.
Kelis turi brolį Marką, identišką dvynį. NASA paliko jį Žemėje ir
atliko tokius pat tyrimus, kokius darė broliui. Kai Markas grįžo, abu
turėjo būti palyginti.
Gal ir gerai, kad Lietuva kol kas dar nesiunčia žmonių į kosmosą.
289
Karas su maišiukais
PASAULYJE VY K S TA KOVA SU P A R D U O T U V Ė S E DA-

lijamais ar parduodamais plastikiniais maišiukais prekėms susidėti,
kartu reklamuojančiais parduotuvę. Patogu, viskas būtų gerai, bet
tie maišiukai beveik nesunaikinami. Net susmulkinti jie nesuyra,
tenka ieškoti, kur juos užkasti, mat numesti ir gavę oro jie išsilai
kys porą šimtų metų, iš Rupšlaukio sąvartyno upeliukais ir jūromis
pasieks tolimiausias Ramiojo vandenyno salas, persekios žmogų
kaip vėlė nemarūnė. Tai dar būtų nieko. Bet ilgainiui maišiukai nu
grimzta keliasdešimt metrų ir vandenynų srovės sutelkia juos į ke
lių šimtų kilometrų pločio „verpetus“. Mes tų povandeninių debesų
nematome, bet delfinai ir kai kurie kiti jūrų žinduoliai, net didesnės
žuvys palaiko juos pasipūtusiomis medūzomis, praryja ir nugaišta.
Problema didėja, nes žmonių gerovė po truputį kyla, parduotuvės
pilnėja.
Problemą reikia spręsti jau parduotuvėse. Didžiojoje Britanijoje
įvestas penkių pensų (aštuonių eurocentų) mokestis už kiekvieną
parduotuvėje pasiimtą maišelį. Danijoje mokestis buvo įvestas dar
1994-aisiais. 2014 metais Danijoje plastikinių maišelių buvo sunau
dota mažiau negu kitur - 4 maišeliai žmogui per metus. Bangla
dešas 2002 metais tapo pirmąja valstybe, kuri apskritai uždraudė
plastikinius maišelius, kai paaiškėjo, jog kasdien išmetami 9 milijo
nai maišelių užkemša nuotekų sistemą, dėl to kilo potvynių, buvo
žuvusiųjų. Afrikos respublikoje Ruandoje priimti ypač griežti įsta
tymai: 2008 metais oro uosto tarnautojai ėmė konfiskuoti plastiki
nius atskridusių keleivių maišelius ir dar numatė 180 dolerių baudą,
290 MAINOS RŪBAI MARGO SVIETO

jei žmogus bus pagautas juos naudojantis. O jei pardavinės juodojo
je rinkoje, turės mokėti 400 dolerių baudą. Amerikoje kova vyksta
tik Kalifornijos valstijoje; plastiko pramonės atstovai pasirūpino,
kad daug žmonių dėl to protestuotų, ir sprendimas atidėtas. Indija
susitvarkė elegantiškai, tiesa, dar ne visoje šalyje. Keralos valstijoje
parduotuvėje man su šypsena buvo įteiktas talpus pakulinio audi
nio maišas pirkiniams su labai patogiomis medinėmis rankenomis
ir gražia parduotuvės reklama šone. Tokio maišo neišmesi, net į Vil
nių parsivežiau. Ir plastiko neprireikė.
Karas su maišiukais
Kirptis ar skustis?
MASKVOJE BUVO ĮS IS T E IG U SI K IRPYK LA V Y R A M S ,

kurioje klientus aptarnavo visiškai nuogos moteriškės. Už 80 do
lerių mokestį panos apkerpa klientą, dar už 80 dolerių ir nuskuta.
Klientų susidarė eilės. Kas nenorės pasigirti, kad buvo tokioje kir
pykloje? Šalia buvo įsikūręs autizmo negalią turinčių vaikų darželis.
Kirpyklos klientai, dažnai mirtinai girti, braudavosi į tą darželį, o
valdžia negalėjo skirti kirpyklai jokios baudos, nes kirpėjos nepa
žeidė įstatymų. Juk niekur neparašyta, kad vyrų kirpykloje meistrė
turi būti apsirengusi. Vis dėlto kirpykla veikė neilgai.

Mamai panorėjus
ATRODYTŲ, D A N IJO S G Y V E N T O JA M S NIEKO N E -

trūksta. Darbą susirasti ne problema, uždarbiai dideli, mokesčiai -
labai dideli, bet nenorintieji jų mokėti gali persikelti į anarchistų
rajoną. Ten mokesčių nėra, tačiau negali reikalauti, kad būtų iš
vežamos šiukšlės, suteikiama medicininė pagalba, būtų policija ir
mokykla. Tik kam jiems ta mokykla, kai jaunimas neskuba gimdyti
vaikų. Danijoje pasigirsta pavojaus signalų, kad ilgainiui šalis gali
likti tuščia.
Neišsipildžiusiais močiučių lūkesčiais nutarė pasinaudoti su
mani kelionių agentūra. Reklamoje nufilmuota brandaus amžiaus
moteris, sielvartaujanti, kad vis dar neturi anūkų. Diktoriaus balsas:
„Padėjai sūnui žengti pirmą žingsnį, perskaityti pirmą žodį, tačiau
šiuo atveju niekuo negali padėti?“ Ir poniai pasiūloma nupirkti sū
nui ir jo merginai du bilietus į svarbias sporto rungtynes Danijoje
arba užsienyje (su nakvyne viešbutyje). Diktoriaus balsas: „Po de
vynių mėnesių supsite vaikaitį.“ Dėl visa ko agentūra apsidraudžia:
„Produkto pristatymo negarantuojame.“
293
Ar verta būti optimistu
P S IC H O L O G A I N U O L A T M US ĮTIK IN ĖJO , KAD REI-

kia galvoti teigiamai, kad pozityviai mąstydamas žmogus gali kal
nus nuversti. Visokios patarimų knygos ir knygutės apie gyvenimo
sėkmę šaukte šaukia: „Būk optimistas!“, „Galvok pozityviai!“
Dabar pradeda aiškėti, kad tokia taktika nebūtinai pati teisin
giausia. Profesorė Gabrielė Etingen (Gabriele Oettingen) 20 metų
tiria pozityvumo temą remdamasi Vokietijos ir Jungtinių Valstijų
pavyzdžiais. Ji priėjo prie keistų išvadų: optimizmas ir įsitikinimas,
kad „gyvenime man tikrai pasiseks“, rimtai pažiūrėjus, trukdo žmo
gui siekti numatytų tikslų. Studentai, aukštąsias mokyklas baigę
puikiais pažymiais, jau matė save sėdinčius didelių firmų preziden
tų foteliuose, bet realiame gyvenime jiems sekėsi daug blogiau nei
tiems, kurie nebuvo tokie tikri, kad susiras gerą darbą ir ko nors
pasieks. Stebėtina, bet lygiai taip pat ir su ryšiais tarp žmonių. Be
protiškai įsimylėjusieji ir įsitikinusieji, kad su šituo partneriu tai jau
tikrai nugyvens visą likusį gyvenimą apsupti mylinčių vaikų ir anū
kų, praėjus kuriam laikui atsibusdavo ir be partnerio, ir be šeimos.

Taika per avinžirnis
YRA M U S U L M O N I Š K A S (A R A B IŠ K A S ) PATIE KALAS

humusas, gaminamas iš avinžirnių, ir yra žydiškas patiekalas fa-
lafeliai - kukuliai, taip pat gaminamas iš avinžirnių. Abiem atvejais
pridedama daug prieskonių, patiekalai paprasti, bet gardūs.
Mažo žydiško restorano, įsikūrusio Kfar Vitkino miestelyje,
maždaug už 50 kilometrų nuo Tel Avivo, savininkas paskelbė tų pa
tiekalų kainą sumažinsiąs perpus, jei prie vieno staliuko susės žydas
ir arabas. Aišku, vienas gaus falafelių, kitas humuso. Šeimininkas
abiejų patiekalų nemokamai siūlo ir kitiems klientams, kad ir kokio
tikėjimo jie būtų - arabai, žydai ar krikščionys. Taip restorano savi
ninkas bando sušvelninti aštrėjantį izraelitų ir palestiniečių konf
liktą. Savo feisbuko puslapyje jis rašo: „Bijai arabų? Bijai žydų? Pas
mus nėra nei arabų, nei žydų, yra tik žmonės. Be to, turime nuosta
baus humuso ir pasakiškų falafelių.“ Ir sulaukė nemažai lankytojų.
Net trijų dienų akcija buvo pratęsta.
Restorano savininkas nori parodyti, kad ne visi arabai ir ne visi
žydai yra prievartos Artimuosiuose Rytuose šalininkai. Jis labiausiai
didžiavosi, kai į jo restoraną atėjo musulmonas arabas drauge su Iz
raelio karininku. Šaunu, tik viena kelia abejonių: ar to arabo, kuris
atėjo su Izraelio karininku, palestiniečiai nepakars?
295
Senos senovės portretai
T A P Y T I Ž M O N IŲ P O R T R E T U S (ŽYM IŲ Ž M O N IŲ , SU-
prantama) Vakarų Europoje buvo pradėta tik klasicizmo epochoje,
taigi palyginti neseniai; tokių portretų ir paveikslų pilni muziejai.
O iš ankstyvesnių laikų mums liko vien skulptūros - turime beveik
visų antikinės Romos ir Graikijos karvedžių, karalių, filosofų, žymių
sportininkų, net diktatorių skulptūrinius portretus. Tiesa, jie jau ne
tokie kaip kadaise. Anais laikais neužtekdavo vien tik išskaptuoti iš
marmuro, reikėdavo dar ir nudažyti natūraliomis kūno spalvomis,
o kartais galbūt aprengti gražiais drabužiais.
Mes įpratome matyti antikines skulptūras iš balto marmuro,
kaip iš pieno plaukusias. Jei žmogus užsimanęs pagražintų Milo Ve
nerą - parausvintų jai skruostus, nupieštų rudas arba mėlynas akis,
rausvai nuspalvintų pečius, gal net užmautų maudymosi kostiumą
ir ant pėdų nupieštų basutes, - jis neabejotinai pėdintų į kalėjimą
kaip baisus chuliganas. Ir ne todėl, kad pridengė nuogumą (anti
kos žmonės nuogumo nesivaržė, olimpinėse žaidynėse sportininkai
rungdavosi visiškai nuogi). Dabar rengti ar dažyti senovės skulp
tūras būtų nusikaltimas todėl, kad mes nežinome, kaip ano laiko
žmonės iš tikro rengėsi ir kaip atrodė, nes drobės, kiti audeklai, me
diena, dažai per ilgus amžius nunyko.
Tačiau mokslo pažanga pasiekė ir šią sritį. Senovės Egipte I-II a.
po Kristaus laidojant žmogų gyvavo paprotys mumijai ant krūtinės
padėti tapytą portretą. Per tuos beveik du tūkstančius metų portre
tas suiro, nesvarbu, ant lentos ar audeklo nutapytas. Bet Ilinojaus
universiteto archeologai rado išeitį: kelis kartus iš įvairių pusių ap-

šviesdami specialiomis lempomis atkuria sudūlėjusį portretą ir jį
nufotografuoja.
Suprantu, kad mums nelabai rūpi tokie seni numirėliai (nors
jauni mirdavo, labai jauni). Įdomiau stebėti, kokiais sparčiais žings
niais žengia technika. O ji tikrai šuoliuoja. Dabar jau išsiaiškinta
net tai, kokiais teptukais tie portretai buvo tapomi. Ogi 60 mikro
nų storio. Iš ko pagaminti, irgi aišku. Ne iš raguočių galvijų plaukų
(būtų 160 mikronų), ne iš kiaulių šerių (būtų 120 mikronų), iš katės
plaukų irgi ne (būtų 30 mikronų), o iš voverių uodegos plaukų. Be
to, paaiškėjo, kad tapant du portretus dažai buvo imti iš tų pačių
indelių.
Tie portretai mums pasakoja ne tik apie dailininkus, jų tapybos
objektus ir įnagius, bet ir apie tai, kad prekyba Romos imperijoje
buvo labai išplitusi. Dažuose aptikta hematito ir goetito pėdsakų;
tos medžiagos negalėjo būti atgabenta iš niekur kitur, o tik iš Koso
salos Egėjo jūroje ir iš Rio Tinto Portugalijoje. Pušinės lentos, por
tretų pagrindas, atgabentos net iš Centrinės Europos. Archeologai
dirba kaip detektyvai. Jie išsiaiškino, kad tapytojai buvo ne tik ne
blogi menininkai, bet ir neprasti sukčiai. Norėdami išgauti Tyro
purpuro spalvą, anais laikais gaunamą tik iš labai retų ir brangių
kiaukutų (tokie dažai buvo brangesni už auksą), jie maišydavo indi
gą (dažines mėlžoles) su dažinėmis raudėmis. Įdomu, ar apie tą savo
gudrybę pasakė portreto užsakytojams?
Senos senovės portretai

Turinys
i skyrius. Salos ir jų žmonės 5
Svalbardas - Arkties sostinė 7
Islandija 12
Artimi, bet nepažįstami (Alandų salos) 17
Kurilai 21
Potvynis prasidėjo (Maršalo salos) 24
Ryklį gina žinovai (Palau) 26
Pasaulio miniatiūra (Velykų sala) 30
Burtų ir kerėtojų sala (Korsika) 36
Kipras 39
Japonija iš kiemo pusės 43
Populistas, nutrūkęs nuo grandinės (Filipinai) 47
Šri Lanka 51
Mergelių Salos 35
Kaip vagia 59
Tasmanijos velnias ir velniukai 64
Il skyrius. Pasaulio pulsas 67

1. Šalys, įv y k ia i, fa k ta i 68
Nusipaišyti drabužiai patogiausi 69
Afrika stojasi ant kojų 73
Kurie iš mūsų papuasai? 77
Antroji Ispanija 81
Lisabona 85
Balta oda dar brangi 88
Nauja didžioji valstybė 91
Be meilės gimusi (Kosovas) 96
Moldova, prikalta prie kryžiaus 99
Machno 102
Rusijos šiokiadieniai 106
Šešėliai - žudikai 109
Slapta armija slaptame kare 112
Gudrūs norvegai 116
299
Skandinavams įgriso 118
Kaip išgyventi tarp suomių 121
Nepažįstami kaimynai 124
2. D am os im a v a ld ž ią 126
Matriarchatas 127
Į kovą eina krūtys 131
Geltonplaukės bestijos 133
Japonija ir ponia Tomomi Inada 139
Oriana Falači 143
I1l skyrius. NčUTIIĮ Židinys 147

1. V y ra i ir m o te ry s 148
Kaip suartėti su nepažįstamu žmogum 149
Apie bučinius 152
Apie raudoną spalvą 154
Petriukai, kurie nenori užaugti 156
Apie vampyrus 160
Apie homoseksualumą 163
2. M ūsų a tž a lo s 166
Šliopke per dupciuką 167
Viskas prasideda vaikystėje 172
Godūs mokytis 176
Melo nauda 181
3. R e alyb ė ir iliu zijo s 182
Ponas Mėnulis 183
Saldus kerštas 186
Nakties košmarai 188
Apie laimės miražą 191
Sloga ir smegenys 193
Rūkymo drama 195
Apie atostogavimą 200
Virtuvių įvairovė 203
4 . A p ie ilg a a m ž iš k u m ą ir m ir tį 208
Apie senėjimą 209
Šešios aplinkybės lemia gyvenimo trukmę 212
Žilagalvės poros irgi būna laimingos 213
Nebūtinai liūdnos laidotuvės 219
300
5. (N e )g e ru m o bacilos 222
Gabūs ir atkaklūs 223
Narsos ir pasiaukojimo šaknys 227
Gerumo bacilos 231
Mėgdžiojame daugiau negu beždžionės 234
Voverės sindromas 237
Voratinkliuose 240
iv skyrius. Gyvūnų ir augalų pasaulyje 245

Medžiotojus medžioja „Juodosios mambos“ 247
Apie gyvačių kerėtojus 251
Išsaugoti ar gerai gyventi? 232
Bakterijos stojo policijos tarnybon 256
Kuklūs žemės valdovai 259
Meškos diplomatinėje tarnyboje 262
Sparnuoti okupantai 265
Šuva tuščiai neskalija 267
Sankryža 271
Apie aštuonkojį 273
Raudonasis Lietuvos auksas 280
v skyrius. Mainos rūbai margo svieto 283

Žentai - nauja mada 285
Apie alkoholį 287
Astronauto ligos 289
Karas su maišiukais 290
Kirptis ar skustis? 292
Mamai panorėjus 293
Ar verta būti optimistu 294
Taika per avinžirnius 295
Senos senovės portretai 296
Iš ko šaiposi pasaulis
Šioje knygoje nerasite išsigalvojimų.
Ji parašyta tiems, kurie mano, kad
gyvenimas įdomesnis ir labiau jaudina
negu beletristika. Tai faktų proza. Yra apie
narsos šaknis, kairiarankių paslaptį, meną
gyventi, gyvūnų psichologiją, meilės galią
ir grimasas - iš viso 53 temos ir suvalkiečių
nuotykiai Afrikoje.
Vienas skaitytojas mums parašė:
„Perskaičiau A. Čekuolio knygą ir sužinojau,
kas pasaulyje svarbu ir įdomu.“
Ši knyga nėra ankstesniųjų pakartojimas
ar tęsinys. Į jos audinį įpinta nemažai
sąmojaus. Ji apie tai, kas iš tikro vyksta
gyvenime, - ir ypač apie keistus ir net
juokingus, bet tikroviškus dalykus.
Apie jūreivius
Neprilygstamas faktų publicistikos
meistras Algimantas Čekuolis šį kartą
pasakoja dramatiškas Lietuvos jūrininkų
istorijas. Vienos jų pažymėtos lemtingų
atsitiktinumų, kitos - ciniškų vadovybės
sprendimų, trečios byloja apie garbę,
orumą ir savigarbą. Arba jos stoką.
Antroje knygos dalyje dalijamasi
žiniomis ir įžvalgomis apie įtampą
pasaulyje ir mokslo naujoves. Svarbiausios
temos: Rusijos ir Ukrainos santykiai,
gyventojų migracija, Vatikano paslaptys,
senovės ir ateities vaistai, jaunystės
receptai, pasaulio įdomybės.
Iliu s tra c ijų š a ltin ia i v - viršuje, a - apačioje, c - centre, k - kairėje, d - dešinėje
Mursių ir surmų gentis, p. 24 O Nick Fox /nicksimages.com/

juodosios mambos“: http://www.blackmambas.org/gallery.html
p. 38a © Lee-Ann Olwage, p. 39v © Julia Gunther
©www.gettyimages. com nuotraukos:

Svalbardas, p. 1© Kirsti Nilsen Kolverud / EyeEm / ID 678896909
Maršalo salos, p. lOv © David Kirkland / ID 528247502
Surmų gentis, p. 32 © Toby Adamson / ID 597307858
Samių kraštas, p. 36v © Photomick / ID 157648972
Tomomi mada, p. 38v © Anadolu Agency / Contributor / ID 585747678
© www.shutterstock. com nuotraukos:

Svalbardas: p. 2v © dinozzaver / ID 310997144,2a © Vladimir Melnik / ID 321001484,
3v © dinozzaver / ID 324260816, 3a © Ondrej Prosicky / ID 371447278
Islandija: p. 4v © George Koultouridis / ID 191243027, 4a © ronnybas / ID 360234413,
5v © David Varga / ID 94986790, 5a © Earl D. Walker / ID 126139541
Alandų salos: p. 6v © Igor Grochev / ID 503604469, 6-7c © Ad Oculos / ID 180457553,
6a © Popova Valeriya / ID 164769446, 7v © Peter Zachar / ID 69830209, 7a © Serge Lamere / ID 59622070
Kurilų salos: p. 8v, c © Janelle Lugge: / ID 464589602, ID 342341330, 8-9a ID 464595482,
9v © Janelle Lugge / ID 463901405, 9c © VladSV / ID 179401562
Maršalo salos: p. 10a © Alan A. Taylor / ID 362388707, I1v © Luiz A. Rocha / ID 57874789,
I1c © Julia Golosiy / ID 372907435, Į1a © Alan A. Taylor / ID 362345918
Palau: p. Į2v © Ethan Daniels / ID 187441181, I2e © J’nel / ID 187328141,
12-13a © Norimoto / ID 483863374,13v © Ethan Daniels / ID 187441340
Velykų sala: p. 14v © Gabor Kovacs Photography / ID 380152291,14a © OSORIOartist / ID 498268306,
15v © Tadasjucys / ID 452880703,15c © Leonard Zhukovsky / ID 127937432,15a © hecke61 / ID 167274671
Korsika: p. 16v © l i g h t p o e t / I D 442517203,16a © bensliman hassan / ID 16908973,
17v © Sasha64f / ID 421954360,17c © Pawel Kazmierczak / ID 410374180,17a © leoks / ID 297912188,
Kipras: p. 18v © Lucky-photographer / ID 382968727,18-19a © Belikart / ID 455886541,
19vk © Alexey Rezaykin / ID 38134072,19vd © Marcin Krzyzak / ID 296114312
Japonija: p. 20v © Sakarin Sawasdinaka / ID 342748061, 20a © saraporn / ID 234942916,
21v © Matej Kastelic / ID 449198452, 2a © Vincent St. Thomas / ID 288321458,
21ak © Krikkiat / ID 113732491, 21ad © Chanwit Whanset / ID 460608817
Filipinai: p. 22v © Kasia Soszka / ID 329793749, 22c © hijodeponggol / ID 472081093, 22a © Antonio V. Oquias,
/ ID 67584763, 23v © r.nagy / ID 381117940. 23a © Tappasan Phurisamrit / ID 109747841
Šri Lanka: p. 24v © Val Shevchenko / ID 342930821, 24c © Rawpixel.com / ID 192605033,
24a © mėlis / ID 266039048,24-25v © My Good Images / ID 137925899,24-25a © alex.aladdin
/ ID 376030297, 25c © Nick Starichenko / ID 91881140, 25a © Nicram Sabod / ID 345118169
Mergelių Salos: p. 26v © Sean Pavone / ID 171180080, 26c © Ruth Peterkin / ID 127440161,
26a, 27a © Achim Baque / ID 49849879, ID 58847005, 27v © Photovolcanica.com / ID 115415329.
Londono Sitis: p. 28v © Jeremy Reddington / ID 113828068,28a © Karen Wunderman / ID 100965904,
29v © dani3315 / ID 436190650, 29c © Wata51 / ID 128098937, 29a © Ritu Manoj Jethani / ID 355352534
Tasmanija: p. 30v © Bernhard Richter / ID 125163215, 30c © Caroline84 / ID 361054157,
30v © Xavier Hoenner / ID 483413575, 30ad © Peter Gudella / ID 524884159,
30-31V © Peter Gudella / ID 524528623, 31a © FiledIMAGE / ID 134559908
Baskų kraštas: p. 34v © Santi Rodriguez / ID 234779932, 34-35a © Karol Kozlowski / ID 39107455,
35v © asife / ID 449224627, 35c © irakite / ID 28281022
Samių kraštas: p. 36c © O.C Ritz / ID 486199231, 36a © V. Belov / ID 344843846,
37v © V. Belov / ID 385905526, 37a © V. Belov / ID 436747804
p. 39c © NickEvansKZN / ID 392478706, 39a © Simon Eeman / ID 509142460
P. 40v © Mana Photo / ID 164489084, 40a © Isabelle Kuehn / ID 136465397
Č e k u o lis, A lg im a n ta s
-103 Salos ir jų žmonės : kitos įdomios pasaulio vietos :gyvenimo klausimai /
Algimantas Čekuolis. - Vilnius :Alma littera, 2017. - 304 p., [20] iliustr. lap.
ISBN 978-609-01-2663-9
Devintoje savo publicistikos knygoje Algimantas Čekuolis kviečia skai
tytojus pasidairyti po salas - ir nežinomas, ir girdėtas, bet neabejotinai
unikalias. Autorius, puikiai jaučiantis pasaulio pulsą, pasakoja apie įdo
miausius įvykius, taip pat apie vyrų ir moterų santykius, mūsų atžalas, il
gaamžiškumą ir mirtį, naujas madas, pateikia įdomių faktų apie gyvūnus.
Knyga intriguojanti, praplečianti akiratį.
UDK 9io.4(ioo)+3i6.42+82i.172-92
Algimantas Čekuolis
Salos ir jų žmonės
Kitos įdomios pasaulio vietos
Gyvenimo klausimai
Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkas ir knygos dizaineris
Agnius Tarabilda
Tiražas 7000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“,
Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Rašytojo, žurnalisto, legendinės TV laidos vedėjo Algimanto Čekuolio knygos
nepaliauja stebinti temų įvairove. Šį kartą autorius skaitytojams pristato
devintą publicistikos knygą, kurioje kviečia pasidairyti po salas -
ir nežinomas, ir girdėtas, bet neabejotinai unikalias. Žinoma,
neužmiršti ir svarbūs pasaulio įvykiai, ir naujos mados, ir meilės
bei šeimos reikalai. Istorijos, kaip visada, intriguojančios
ir praplečiančios akiratį. Tokios, kurias gali papasakoti
Autorius, ir pats vertas žmogaus-salos vardo.
Kitos A. Čekuolio knygos:

„Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“
„Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“
„Šešios progos numirti“
„Faktai ir šypsenos“
„Mūsų slaptieji ir Dramblys bute“
„Generolo Sena Karvė istorija“
„Iš ko šaiposi pasaulis“
„Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos
tikros istorijos“
knygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
•Naujausiosirpopuliariausiosknygos
•Ypatingipasiūlymai
•Knygųpristatymasįbetkurįpasauliokraštą
www.knyguklubas.lt

Algimantas - Cekuolis. .Salos - Ir.ju - zmones.2017.LT

Transféré par

Informations du document

Titre original

Copyright

Formats disponibles

Partager ce document

Partager ou intégrer le document

Options de partage

Avez-vous trouvé ce document utile ?

Ce contenu est-il inapproprié ?

Droits d'auteur :

Formats disponibles

Algimantas - Cekuolis. .Salos - Ir.ju - zmones.2017.LT

Transféré par

Droits d'auteur :

Formats disponibles

Salos ir jų

Bendras Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

ŽO D IS „S V A L B A R D A S “ T U R B Ū T RETAM G IRD ĖTAS,

9 Svalbardas - Arkties sostinė

Svalbardas - Arkties sostinė

NE TAIP S E N IA I ISLANDIJOJE VYKO FINA NSINĖ

12 SALOS IR JLj ŽMONĖS

19 Artim i, bet nepažįstami (Alandų salos)

SALOS IR JLj ŽMONĖS

K U R ILŲ SALŲ G R A N D IN Ė - 5 6 SA LOS IR DAUG PA-

M A R Š A L O SALYNAS - 1 2 2 5 SA LOS IR SALYTĖS -

Potvynis prasidėjo (Maršalo salos)

RYKLIŲ YR A 4 8 0 R Ū ŠIŲ , TAČIAU TIK TRYS RŪŠYS

27 Ryklį gina žinovai (Palau)

28 SALOS IR JLj ŽMONĖS

RVklj gina žinovai (Palau)

VELYKŲ SALA YR A BEVEIK PAČIAME RAMIOJO VAN-

31 Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

32 SALOS IR JIĮ ŽMONĖS

33 Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

34 SALOS IR JLj ŽMONĖS

Pasaulio miniatiūra (Velykų sala)

KORSI KA, BASTJOS MI ESTAS. EI NA M Ū S Ų T U R I S T Ų

37 Burtų ir kerėtojų sala (Korsika)

JI GRAŽI , T U R T I N G A , IŠ SI SKYRUSI , K U P I N A MEI-

SALOS IR JLJ ŽMONĖS

JEI T A M S T O M S KNI ETI N U V A Ž I U O T I J JAPONIJĄ.,

45 Japonija iš kiemo pusės

F I LI P I N AI - TAI 7 1 0 0 SALŲ IR SĄLYČIŲ G R A N D I N Ė ,

49 Populistas, nutrūkęs nuo grandinės (Filipinai)

M Ū S Ų P LANETOJ E YRA API E 3 0 0 0 0 G Y V E N A M Ų

SALOS IR JLj ŽMONĖS

DABAR, KAI PAAIŠKĖJO, JOG V E R S L I N I N K A I IR Po­

JEIGU D A Ž NAI Ž I Ū R I T E A N I M A C I N I U S F I LMUS AR

65 Tasmanijos velnias ir velniukai

P ASAKO SIU APIE TAUTĄ, KURI VISA I NEVILK I DRA-

71 Nusipaišyti drabužiai patogiausi

KAI SK AITAI ĮV A IR IŲ ŠA LIŲ SP AU DĄ, V Ė P SA I Į T E -

75 Afrika stojasi ant kojų

PAPUA NAUJOJI GVIN ĖJA YRA PIETIN ĖJE RAMIOJO

79 Kurie iš mūsų papuasai?

BASKŲ K R AŠTAS ISPA NIJO S ŠIA U R Ė S V A K A RUO SE,

PORTUGALIJOS SO STIN ĖJE LISABONOJE AŠ GYVE-

KINIJOJE DAUG KUR KAIMO VIETOVĖSE NĖRA ELEK-

89 Balta oda dar brangi

M Ū S Ų PAŠONĖJE AUGA NAUJA DIDŽIOJI VALSTYBĖ -

93 Nauja didžioji valstybė

Nauja didžioji valstybė

KAI JUGOSLAVIJOJE VYKO P I L I E T I N I S K ARA S , Žl -

97 Be meilės gimusi (Kosovas)

1918 METAI S MOLDOVA, DAR VI SAI J A U N U T Ė RES-

100 PASAULIO PULSAS

Moldova, prikalta prie kryžiaus

102 PASAULIO PULSAS

104 PASAULIO PULSAS

106 PASAULIO PULSAS

107 Rusijos šiokiadieniai

ARTI MI EJ I RYTAI N I E K A D A N E B U V O RAMI VI ETA,

110 PASAULIO PULSAS

112 PASAULIO PULSAS

113 Slapta armija slaptame kare

114 PASAULIO PULSAS

DABAR, KAI PAAIŠKĖJO, JOG V E R S L I N I N K A I IR Po

nio, kuris jau tapo naujos rūšies epidemija. Dvidešimtmečiai, tris