1. 2.

Buhalterinės apskaitos esmė ir uždaviniai

Buhalterinės apskaitos įstatyme pateikiamas toks buhalterinės apskaitos apibrėžimas:
Buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo,
grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba)
finansinei atsakomybei sudaryti.
Kartais literatūroje pateikiamas paprastas apskaitos apibrėžimas: apskaita – verslo kalba.
1. 3. Buhalterinės apskaitos principai ir reikalavimai
1. Vadovaujantis įmonės principu, kiekvienas apskaitos subjektas išskiriamas, kaip atskiras apskaitos
vienetas. Savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje turi būti atskirtas nuo jų
asmeninio turto, nes apskaitoje parodoma tik įmonės veikla. Šis principas taikomas visų rūšių
įmonėms.
2. Veiklos tęstinumo principas – tai prielaida, kad įmonės veikla trunka neribotą laiką ir neina bankroto
link ar nėra kokios kitokios priežasties, dėl kurios reikėtų nutraukti įmonės veiklą. Veiklos tęstinumo
principas glaudžiai siejasi su periodiškumo principu.
3. Remiantis periodiškumo principu, įmonės veikla suskirstyta į atskirus ataskaitinius laikotarpius,
kurių trukmė gali būti įvairi: metai, pusmečiai, ketvirčiai, mėnesiai, dekados. Pasibaigus
ataskaitiniam laikotarpiui, sudaroma finansinė atskaitomybė.
4. Vadovaudamiesi apskaitos pastovumo principu, buhalteriai turi labai apdairiai keisti apskaitos
metodiką, kad būtų galima palyginti keleto laikotarpių įmonės veiklos rezultatus. Tačiau laikantis šio
principo neapsiribojama nuo apskaitos metodikos tobulinimo. Buhalterinės apskaitos įstatyme
nustatyta, kad įmonė pasirinktą metodą turi taikyti kiekvienais finansiniais metais, nes jį keisti
galima tik tas atvejais , kai pranešama informacijos vartotojams ir tuo siekiama teisingai parodyti
įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą it įsipareigojimus.
5. Remiantis piniginio mato principu, visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai
finansinėje atskaitomybėje išreiškiami pinigais. Šio principo pranašumas yra tas, kad įmonės veiklą
galima palygintinu kitų įmonių veikla ir apskaičiuoti įmonės darbo efektyvumo rezultatus. O
pagrindiniai šio principo trūkumai –matuojant ir pateikiant visą įmonės ūkinę veiklą finansinėse
ataskaitose tik pinigine išraiška, galima prarasti itin svarbią informaciją, neišreiškiamą pinigais.
Buhalterinės apskaitos įstatymas deklaruoja, kad apskaita tvarkoma ir apskaitos dokumentai išrašomi
nacionaline valiuta, o prireikus – ir užsienio valiuta. Tačiau pasaulyje nėra stabilios valiutos, kinta
pinigų perkamoji galia šalies viduje, o tai turi įtakos įmonės veiklos rezultatams. Jei įmonėje ūkinės
operacijos atliekamos įvairia užsienio valiuta, tai jos apskaitoje turi būti perskaičiuojamos į
nacionalinę valiutą nustatytų tos dienos santykiu.
6. Vadovaujantis kaupimo principu, Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai faktai apskaitoje fiksuojami tada,
kai jie įvyksta. Duomenų kaupimo principas būdingas pajamų ir sąnaudų apskaitai. Pajamos
apskaitoje turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos – kai
jos patiriamos, neatsižvelgiantį pinigų gavimą arba išmokėjimą. Šis principas svarbus pripažįstant
pajamas ir sąnaudas bei apskaičiuojant finansinį rezultatą (pelną arba nuostolį). Apskaitoje niekada
negalima painioti keturių skirtingų sąvokų – pajamų, sąnaudų, įplaukų, išlaidų
 Pajamos – tai ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, pasireiškiantis turto
padidėjimu arba įsipareigojimų sumažėjimu, dėl kurio padidėja nuosavas kapitalas, išskirus
papildomus savininkų įnašus. Pajamos laikomos uždirbtos, kai produkcija yra parduota
( išsiųsta pirkėjui), paslaugos suteiktos, nesvarbu, ar pirkėjas sumokėjo už prekes ar ne.
 Sąnaudos – tai ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo,
netekimo arba turto vertės sumažėjimo, arba įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį
laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus jo tiesioginį sumažėjimą.
 Įplaukos – tai įmonės veikloje gautas arba gaunamas turtas ( dažniausiai pinigai).
 Išlaidos – tai išleisti pinigai ( ar kitokios vertybės), už kurias mainais gaunamas koks nors
kitas materialusis ar nematerialusis turtas, ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamų.
7. Palyginimo principu vadovaujamasi, kai skaičiuojamas finansinis rezultatas ( pelnas arba nuostolis).
Remiantis kaupimo principu apskaičiuotas ataskaitinio laikotarpio uždirbtas pajamas būtina palyginti
su patirtomis šias pajamas uždirbant sąnaudomis.
8. Atsargumo principas buhalterius įpareigoja labai atsargiai vertinti visus įmonės veiklos rezultatus.
Turi būti pasirenkami tokie apskaitos metodai, kuriais įmonės turto, nuosavo kapitalo,
įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų vertė negalėtų būti pagrįstai padidinta arba sumažinta.
 9. Remiantis neutralumo principu apskaitos informacija turi būti pateikiama nešališkai, be išankstinio
nusistatymo ir neturėtų daryti įtakos apskaitos informacijos vartotojams.
10. Pagal turinio svarbos principą ūkinių operacijų turinys turi atitikti ekonominę realybę. Ūkinės
operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų
juridinę formą.
1. 4. Buhalterinės apskaitos rūšys
Finansinė apskaita – tai viena iš apskaitos rūšių, apimanti ūkinių – finansinių operacijų
fiksavimą, analizę ir šios informacijos pateikimą vartotojams. Šios rūšies apskaitos informacija
tvarkoma pagal Bendruosius apskaitos principus. Finansinė apskaita susijusi su nustatytos formos
finansinių ataskaitų rengimu išorės vartotojams. Finansinės apskaitos informacijos vartotojai yra
įmonės valdymo darbuotojai, savininkai ir potencialūs savininkai (akcininkai), investuotojai, bankai,
valstybės įstaigos bei profesinės sąjungos.
Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos įmonės viduje rinkimas,
klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas vartotojams. Valdymo apskaitos informacijos vartotojai yra
įmonės valdymo darbuotojai. Valdymo apskaitos ataskaitos priklauso nuo įmonės veiklos specifikos.
Įmonė pati pasirenka ataskaitų struktūrą, rodiklių apimtį ir sudarymo terminus.
1. 5. Buhalterinėje apskaitoje taikomi matai
1. Natūriniai. Seniausi ūkinės apskaitos matai, taikyti Lietuvoje. Jie skirti ūkinėms operacijoms ir
ūkiniams faktams apibūdinti:
- svoriui (tona, centneris, kilogramas, gramas)
- plotui ( hektaras, aras, kvadratinis metras )
- ilgiui ( kilometras, metras, centimetras)
- tūriui ( litras, kubinis metras)
- išvestiniai ( tonkilometris, kilowatas, arklio jėga)
2. Darbo matai. Taikomi sunaudotam darbo laikui apskaitoje parodyti : darbo dienomis, valandomis,
minutėmis. Šie matai taikomi darbo užmokesčiui, darbo našumui, įvykdytoms išdirbio normoms
apskaičiuoti ir kitiems rodikliams nustatyti. Darbo matai derinami su natūriniais ir piniginiais matais.
3. Piniginiai matai. Buhalterinės apskaitos įstatyme numatyta, kad apskaita tvarkoma ir apskaitos
dokumentai surašomi naudojant Lietuvos Respublikos piniginį vienetą – litą, o prireikus ir litą , ir
užsienio valiutą.
1. 6. Buhalterinės apskaitos reglamentavimas Lietuvos Respublikoje
Lietuvos Respublikos Seime 2001 m. lapkričio mėn. priimti nauji apskaitos įstatymai:
1. Buhalterinės apskaitos įstatymas.
2. Įmonių finansinės atsakomybės įstatymas.
3. Įmonių konsoliduotos finansinės atsakomybės įstatymas.
Apskaitos standartai – ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų įvertinimo,
pajamų ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, pagal kurias parengiama finansinė
atskaitomybė.
Pagrindinis apskaitos standartų rengimo tikslas – nustatyti bendrąją buhalterinės apskaitos
tvarką ir suvienodinti biudžetinio ir verslo sektorių buhalterinę apskaitą bei finansinę atskaitomybę. Šios
naujovės susijusios su apskaitos ir atskaitomybės reforma Lietuvoje įstojus į ES ir apskaitos taisyklių
priartinimas prie ES teisės aktų ir TAS.
II. Turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų esmė apskaitoje
Pagal dydį įmones galima suskirstyti į vidutines ir mažas. Toks skirstymas svarbus tuo, kad
valdžios institucijos remia mažas įmones, suteikdamos joms lengvatų. Mažose įmonėse dirba nedaug
apskaitos darbuotojų, o kartais pats savininkas tvarko apskaitą rankiniu būdu arba naudodamasis specialių
įmonių paslaugomis.
Skirstant įmones pagal dydį atsižvelgiama į kelis kriterijus: darbuotojų skaičių, pardavimų
apimtį, įmonės balanse nurodyto turto dydį.
Pagal verslo organizavimo formas įmonės skirstomos į įmonių bendrijas, individualias
įmones ir akcines bendroves. Rinkos ekonomikos sąlygomis visos įmonės yra savarankiškos. Jos pačios
sprendžia, kokius gaminius gaminti, kokias paslaugas teikti. Įmonių skaičius nuolat kinta: vienos
neįsitvirtinusios rinkoje bankrutuoja, kitos jungiasi ir steigiasi naujos.
Įmonių bendrijas įkuria keletas savininkų savo noru. Jie gali patys vadovauti arba naudotis
samdomų valdytojų paslaugomis. Bendrijos už savo veiklos rezultatus atsako visu savo turtu.
 Įmonių bendrijos skirstomos į tikrąsias ūkines bendrijas ir komanditines ( pasitikėjimo ). Jos
yra neribotos civilinės atskaitomybės juridiniai asmenys.
Tikrosios ūkinės bendrijos savininkai už sandorius ir galimus padarinius atsako bendrai visu
savo turtu, taip pat ir asmeniniu. Ši įmonė priklauso neribotos civilinės atsakomybės įmonei. Įmonė
steigiama susiejus kelių fizinių ir juridinių asmenų turtą bendrai veiklai. Įmonės egzistavimo trukmė
priklauso nuo kiekvieno savininko norų.
Komanditinės bendrijos tikrųjų narių padėtis nieko nesiskiria nuo tikrosios ūkinės bendrijos
narių padėties. Tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai už bendrijos veiklos padarinius
atsako tik tam tikra įnešta į bendriją turto dalimi, todėl daug mažiau rizikuoja.
Individualios (personalinės) įmonės nuosavybės teisė priklauso vienam arba keliems
fiziniams asmenims. Individuali ( personalinė) įmonė yra neribotos civilinės atskaitomybės juridinis asmuo.
Ši įmonė privalo turėti vardą, kuriame nurodomas jo savininkas. Visus sandorius tokios įmonės savininkas
sudaro savo vardu. Apskaita tvarkoma atskirus savininko turtą nuo įmonės turto. Finansinės atskaitomybės
nereikalaujama skelbti viešai. Įmonę valdo savininkai arba jų paskirti asmenys.
Akcinės bendrovės tai ribotos civilinės atskaitomybės juridinio asmens teises turinčios
įmonės. Ribota civilinė atskaitomybė reiškia, kad tokių įmonių turtas yra atskirtas nuo jos įmonės savininko
turto. Akcininkai yra bendrovės nariai, kuriais tampama įstatymu nustatyta tvarka įsigijus bendrovės akcijų.
Likviduojant bendrovę, akcininkai pretenduoja į bendrovės turto dalį, kurią jie įnešė į
bendrovę už akcijas. Savininkai gali keistis parduodami akcijas. Finansinę atskaitomybę reikalaujama skelbti
viešai. Savininkai ( akcininkai) renka valdybą, kuri skiria prezidentą ir samdo profesionalius valdytojus.
Uždarosios akcinės bendrovės akcijų sritis yra uždara. Jų nuosavybei priklausantis turtas
padalijamas bendrovės nariams akcininkams. Jais tampama įsigijus bendrovės išleistų akcijų. Akcininkai,
norintys perleisti savo akcijas kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, privalo per įmonės administraciją
suderinti tai su kitais savininkais, turinčiais pirmumo teisę įsigyti akcijas. Įstatymais ribojamas ir uždarosios
akcinės bendrovės akcininkų skaičius
Pagal veiklos pobūdį yra paslaugas teikiančios, prekybos ir mišrios įmonės. Prie paslaugas
teikiančių įmonių priskiriamos buhalterinės apskaitos konsultavimo, audito, sveikatos apsaugos, remonto,
reklamos, buitinių paslaugų, mokymo paslaugų ir įvairios kitos įmonės.
Prekybos įmonės tai specializuotos parduotuvės, didmeninės prekybos bazės, kurios įsigyja
gatavus gaminius ir juos perparduodamos tikisi uždirbti pelno.
Perdirbimo įmonės tai naftos, cemento įmonės, pieno, mėsos, grūdų perdirbimo kombinatai.
Šios įmonės perka joms reikalingas žaliavas iš jas teikiančių įmonių, iš perdirbtų žaliavų gaminą produkciją,
kurią parduoda galutiniam vartotojui. Perdirbimo įmonės gali turėti specializuotas parduotuves, įsteigtas prie
žaliavas perdirbančių centrų.
Mišrios įmonės teikia įvairias paslaugas, perdirba žaliavas, parduoda produkciją ir atlieka
kitus darbus. Kiekvienoje įmonėje, o ypač perdirbimo įmonėse apskaita tvarkoma skirtingai.
1. 2. Turto esmė apskaitoje
Apskaitoje turtu vadinamos materialiosios, nematerialiosios ir finansinės
vertybės, kurias valdo, naudoja ir ( arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi
gauti ekonominės naudos.
Ekonominiais ištekliais laikoma visa tai, kas naudojama įmonės ekonominėje veikloje.
Kiekvienas turtas privalo turėti savininką, bet nebūtinai tai turi būti įmonė, kurioje turimas ir naudojamas
turtas. Dalis turto gali būti ir skolinta. Tai ne tik žaliavos, medžiagos, įrengimai, pastatai ar žemė, bet pinigai
ir darbuotojai, gebantys atlikti tą ar kitą darbą. Tačiau į apskaitą įtraukiami tik tie ekonominiai ištekliai, kurie
turi konkretų savininką ir kuriuos įmonė įsigyja, sumokėdama už juos pinigus arba iškeisdama į kokį nors
kitą savo turtą.
Ilgalaikis turtas naudojamas įmonės ekonominiai naudai gauti ilgiau negu vienerius
finansinius metus. Jo įsigijimo vertė nemažesnė už įmonės nustatytą faktinė įsigijimo savikainą. Šis
ilgalaikis turtas dėvisi, nuosekliai savo vertę į produkcijos ar paslaugų savikainą.
Ypatingos rūšies yra ilgalaikis finansinis turtas. Jis parodo įmonės investicijas į kitas
įmones, grąžintinai suteiktą finansinę paramą kitoms įmonėms.
Trumpalaikis turtas yra toks turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per
vienerius finansinius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Veiklos ciklas – tai laikotarpis nuo veiklos
procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba pardavimo pirkėjams skolon. Ūkinės
veiklos ciklo pradžiai reikalingi pinigai už kuriuos įsigyjami ekonominiai ištekliai, bei juos panaudojus
plėtojama gamyba. Sukūrus, pagaminus produktus ar paslaugas, juos reikia parduoti ir gauti pinigų tolesnei
įmonės veiklai.
 Trumpalaikiu turtu laikomi pinigai, atsargos, medžiagos, nebaigta gaminti produkcija,
pagaminta produkcija, skolos įmonei ( pirkėjų įsiskolinimas), prekės skirtos perparduoti ir kita.
Turėdama turto įmonė nori uždirbti, gauti naudos tai yra pardavusi produkciją tikisi gauti
pajamų Įmonės veikloje užsidirbtos pajamos didina įmonės trumpalaikį turtą tai yra pinigus arba padidėja
pirkėjų įsiskolinimas.
Turtas skirstomas į piniginį ir nepiniginį. Šis turto skirstymas yra reikšmingas įmonei, nes
dažniausiai tik už pinigus galima įsigyti reikalingų materialinių vertybių, pinigais apmokamas darbuotojų
darbas, sumokamos bankams priklausančios palūkanos, sumokamos skolos tiekėjams.
Turtas pagal materialinę išraišką skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį.
Materialusis turtas tai toks turtas, kuris turi materialųjį (daiktinį) pagrindą, yra apčiuopiamas
ir turi vertę.
Nematerialusis turtas tai toks turtas, kuris neturi materialiojo (daiktinio) pagrindo, yra
neapčiuopiamas tačiau turi vertę. Šis turtas jo savininkui suteikia tam tikras teises ar privilegijas, kurių
naudojimas teikia įmonei naudos. Nematerialųjį turtą galima nusipirkti, tačiau neįmanoma jo parduoti. Jis
gali būti parduotas tik tuo atveju, kai parduodama pati įmonė. Ilgalaikiam materialiam turtui galima priskirti:
 įsigytos teisės į išradimus ( patentai, licenzijos );
 įmonių, prekių, paslaugų ženklai;
 informacijos apdorojimo programos;
 prestižas;
 autoriniai kuriniai;
 kompiuterinės apskaitos programos ir jų duomenų bazės ir kita.
Plėtojantis ekonomikai, nematerialiojo turto apimtis sparčiai didėja. Visatai siejasi su sparčia
informacinių technologijų plėtra.
Kiekvienas turtas turi turėti savininką. Buhalteriai privalo įtraukti į apskaitą turtą, nuosavą
kapitalą bei įsipareigojimus.
1. 3. Nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų esmė apskaitoje
Nuosavo kapitalo sąvoka apskaitoje apibūdina tai, kas konkrečiai į įmonę įdėjo turtą.
Steigiant įmonę, visą pradinį jos turtą įdeda steigėjai ( savininkai ), todėl jiems priklauso ir įmonės veikloje
gautas rezultatas, kuris gaunamas panaudojant įmonėje turimą turtą ir tuo turtu uždirbant pajamas.
Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus
įsipareigojimus.
Savininkų nuosavą kapitalą didina įmonės veikloje uždirbtas pelnas ir savininkų įneštas turtas, o mažina
įmonės veikloje patirtas nuostolis ir įmonės turto išėmimas.
Turto ir nuosavybės sąryšį išreiškia fundamentinė apskaitos lygybė:
TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS
Tai yra pagrindinė apskaitos lygybė. Ja pagrįsta mažų ir didelių įmonių apskaita.
Įmonių savininkai laikinai gali disponuoti ir paskolintu turtu, kurį vėliau reikės grąžinti
skolintojams arba už jį sumokėjus pinigus pasilikti sau. Todėl tarp turto ir nuosavo kapitalo galima praplėsti
lygybę ir įtraukti įmonės įsipareigojimus:
TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS + ĮSIPAREIGOJIMAI
Apskaitos lygybė primena moneta, kurios vienoje pusėje nurodyta pinigų suma, o kitoje –
valstybė, kuriai ši moneta priklauso. Kiekviena monetos pusė atskirai yra bevertė, lygiai taip pat ir apskaitoje
turtas negali egzistuoti be šio turto savininko, kuris apskaitoje vadinamas nuosavu kapitalu bei nuosavas
kapitalas be turto. Šios dvi lygybės kartu įgyja vertę.
Antrą lygybės dalį sudaro nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.
Nuosavas kapitalas – tai įmonės įstatuose nurodyta ir apmokėta kapitalo dalis. Nuosavą
kapitalą sudaro: kapitalas, perkainojimo rezervas, rezervai, nepaskirstytasis pelnas ( nuostolis).
Perkainojimo rezervas sudaromas perkainojant ilgalaikį materialų ir finansinį turtą. Įmonė
gali perkainoti turimą ilgalaikį turtą tik tuo atveju, jei jo vertės padidėjimas yra pakankamai svarbus, aiškiai
apibrėžtas bei pagrįstas naudingumu įmonei, jeigu jo rinkos kaina nuolat gerokai didesnė už apskaitos
dokumentuose nurodytą to turto vertę.
Rezervai tai tiek įstatymu nustatyti, tiek pačios įmonės savininkų nuožiūra sudaryti rezervai
iš ataskaitinio ir ankstesniais finansiniais metais uždirbto grynojo pelno. Rezervai gali būti sudaromi
konkrečiais įmonės tikslais, pavyzdžiui sudaromas įmonėje rezervas pastato statybai.
Nepaskirstytasis pelnas ( nuostolis) – tai ankstesniais bei ataskaitiniais finansiniais
metais uždirbtas ir dar nepaskirstytas pelnas arba per tuos laikotarpius patirtas ir dar nekompensuotas
nuostolis.
 Subsidijos ir dotacijos – tai įmonės gautos iš valdžios organų, ar užsienio dotacijos ir
subsidijos , skirtos naujoms technologijoms taikyti, įmonei plėtoti ir kita. Tai įmonei suteikta negrąžintina
parama.
Įmonės įsipareigojimai pagal skolų padengimo trukmę skirstomi į ilgalaikius ir trumpalaikius.
Ilgalaikės skolos apima įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus prekybos partneriams,
kredito ir valdžios institucijoms, juridiniams ir fiziniams asmenims. Šie įsiskolinimai turi būti apmokėti ne
vėliau kaip po vienerių metų nuo ataskaitinių finansinių metų pabaigos.
Trumpalaikės skolos apima visus įmonės įsiskolinimus bei įsipareigojimus tiekėjams,
kreditoriams, valdžios institucijoms ir visiems kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims. Šie įsiskolinimai
turi būti apmokėti per metus.
2. 4. Ūkinių operacijų įtaka apskaitos lygybei
Ūkiniu įvykiu laikoma nuo ūkinio subjekto nepriklausantis faktas, keičiantis turto ir nuosavo
kapitalo bei įsipareigojimų struktūrą. Tai nuostoliai dėl stichinių nelaimių, medžiagų sumažėjimas dėl
natūralios netekties ( nubyrėjimo, išdžiuvimo) ir panašūs atvejai.
Ūkinė operacija laikoma ūkio subjekto veikla, keičianti įmonės turto ir nuosavo kapitalo bei
įsipareigojimų dydį arba struktūrą.
Iš šių apibrėžimų matome, kad ūkiniai įvykiai ir ūkinės operacijos keičia įmonės turto ir
nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų apimtį ir sudėtį, tačiau keičiantis turtui arba nuosavybei apskaitos
lygybė išlieka nepakitusi. Jei turtas ar nuosavas kapitalas nesikeistų, buhalteriai neturėtų ko fiksuoti.
Apskaitoje nefiksuojami tik tokie faktai: sutarties sudarymas, keitimų protokolų pasirašymas, darbuotojo
priėmimas į darbą ir kiti panašūs įvykiai.
2. 1. Balanso lygybės charakteristika
Vienas iš svarbiausių buhalterinės apskaitos uždavinių - teikti informaciją įmonės finansinei būklei
įvertinti, operatyviai kontroliuoti įmonės finansinę veiklą, laiku priimti racionalius valdymo sprendimus. Tokiai
informacijai gauti sudaroma finansinė atskaitomybė. Svarbi jos sudedamoji dalis yra buhalterinis balansas.
Balansas - tai dviejų tarpusavyje susijusių rodiklių visuma, kurių bendros sumos turi būti lygios.
Balansas – finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir
įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną.
Balansas parodo įmonės finansinę būklę konkrečiu laiko momentu (pvz., balandžio 30 d., gruodžio 31
d.). Balansą visada sudaro dvi dalys. Vienoje dalyje parodoma turto sudėtis, o kitoje - nuosavo kapitalo ir
įsipareigojimų rodikliai. Tiek turtas, tiek nuosavas kapitalas bei įmonės įsipareigojimai balanse detalizuojami
straipsniais. Dėl patogumo vienarūšiai straipsniai sujungiami į grupes, o pastarosios - į skyrius. Kai kurios
straipsnių grupės skaidomos į pogrupius.
Pirmoji balanso dalis daugelyje šalių vadinama aktyvu, o antroji - pasyvu. Taip buvo vadinama ir
Lietuvoje. Šie terminai atsirado seniai, o šiuo metu neteko pažodinės reikšmės. Aktyve (lot. aktyvus - veiklus,
veiksmingas, apčiuopiamas) parodomas konkretus turtas, pasyve (lot. pasyvus - neveiklus, neveikiamas,
neapčiuopiamas) parodomas nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai. Tradiciniai aktyvo ir pasyvo terminai vartojami
Vokietijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir kitur.
Turto rodiklių dydžio bendra suma turi būti lygi nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų rodiklių dydžio
bendrai sumai. Šią lygybę lemia tai, kad abiejose balanso dalyse parodomi tie patys ekonominiai ištekliai, piniginė
išraiška, tiktai skirtingai sugrupuoti: turto - pagal turto sudėtį, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų- pagal jo
susidarymo šaltinius.
Balansas išreiškiamas tokia apskaitos lygybe:
TURTAS = NUOSAVAS KAPITALAS + ĮSIPAREIGOJIMAI.
Balanso apskaitos lygybė dažnai vadinama pagrindine (fundamentine). Nuosavas kapitalas apibrėžiamas
kaip įmonės savininkų teisė į įmonės turto dalį, likusią iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus. Nuosavą kapitalą
galima rasti iš apskaitos lygybės
NUOSAVAS KAPITALAS = TURTAS - ĮSIPAREIGOJIMAI.
Kapitalo prasmė studentams kartais sunkiai suvokiama. Dauguma žmonių galvoja, kad kapitalas yra
turtas, bet taip nėra. Kapitalas yra specifinis įsipareigojimas, parodantis kiek verslas skolingas savininkams.
Pavyzdžiui, įmonės turtas yra 100000 Lt, įsipareigojimas bankui sudaro 10000 Lt. Tuomet
NUOSAVAS KAPITALAS = 100 000 - 10000 = 90000 Lt.
Ekonominėje literatūroje anksčiau buvo vartojama nuosavybės sąvoka. Nuosavybės ir kapitalo sąvokos
yra tapačios: savininkų nuosavybė yra nuosavas kapitalas, įsipareigojimai (skolintojų nuosavybė) dar vadinami
skolintu (pritrauktu) kapitalu.
Įsipareigojimas - prievolė atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, už kuriuos
ūkio subjektas turės ateityje atsiskaityti turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.
 Pagal sudarymo terminus buhalterinis balansas gali būti mėnesio, ketvirčio, pusmečio, metų. Balanso
pateikimo tvarką ir datą nustato valstybinės institucijos.
3.4. Balanso rodikliai ir jų paaiškinimai
Parengtas ir patvirtintas 2 VAS „Balansas" nurodo, kaip turi būti pateikiama, klasifi-
kuojama ir atskleidžiama informacija apie įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. Balanso
struktūra, įsigaliojusi 2004 m. sausio 1 d. Balanse nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas
priklauso. Įmonė gali disponuoti labai įvairiu turtu, todėl norit jį visą pavaizduoti balanse, turtas turi būti
sugrupuotas – sujungtas į tam tikras grupes.
Turtas paprastai pateikiamas pagal jo likvidumo lygį. Turto dalis pradedama pildyti nuo
mažiausiai likvidaus (sunkiausiai pinigais paverčiamo) ilgalaikio turto, o įsipareigojimų dalis - ilgalaikėmis
skolomis, kurios turės būti grąžintos vėliau negu kitais metais.
Turto dalis užbaigiama likvidžiausiu turtu - grynaisiais pinigais, o įsipareigojimų dalis -
skolomis, kurios turi būti grąžintos greičiausiai. Toks loginis ryšys labai palengvina skaityti balansą ir
analizuoti įmonės įsipareigojimų apmokėjimo galimybių analizavimą. Balanso turto dalis atspindi
fundamentinės apskaitos lygybės kairiąją pusę. Dešinioji jos pusė atspindi balanso savininkų nuosavybės ir
įsipareigojimų dalį. Balanso lygybė išlieka rengiant visų įmonių balansus, tik straipsniai balanse gali skirtis
priklausomai nuo įmonės poreikių.
3.4.1. Turtas
Pagal 2 VAS „Balansas" pavyzdines formas apibendrinta informacija apie balanse esantį turtą pateikiama A
ir B skyriuose.
Smulkiau išnagrinėsime buhalterinio balanso skyrių, grupių, pogrupių sudėtį. Prisiminkime
turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų apibrėžimus, pateiktus 2.2 ir 2.3 skyreliuose.
Iš lentelės matyti, kaip balanso rodikliai išdėstomi pagal 2 VAS pavyzdinę balanso formą. Jie
suskirstyti į atskirus skyrius A, B, C, D ir E. Skyriai skirstomi į grupes.
Skyrius A. Ilgalaikis yra toks turtas, kurį įmonė naudoja ar valdo ilgai - paprastai ilgiau kaip
vienerius metus. Ilgalaikis turtas balanse parodomas balansine verte.
Balansinė vertė - lai suma. kuria turtas yra atvaizduojamas balanse.
Ilgalaikio materialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei. Į įmonės sąnaudas bus
įskaičiuota ilgalaikio turto nudėvėta ar amortizuota dalis. Pavyzdžiui, jei turto įsigijimo vertė yra 20 000 Lt,
nusidėvėjimo suma lygi 3 000 Lt, tai likutinė vertė lygi 17 000 Lt.
A. I. Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formos, gana savotiška ilgalaikio
turto rūšis, egzistuojanti rinkos ekonomikos sąlygomis. Jis neturi materialaus pavidalo ir paprastai rodo
įmonės įgytas teises naudotis tam tikra informacija arba kitomis vertybėmis ilgiau nei vienerius metus. Šios
teisės priskiriamos įmonės turtui, nes įmonei teikia tiesioginės ir netiesioginės naudos. Nematerialiajam
turtui priklauso: teisės į išradimus, licencijos, įmonių prekių ženklai, informacijos apdorojimo programos,
mokslinių tyrimų dokumentai, įmonės geras vardas (prestižas).
Prestižas - tai išlaidų dalis, kurios įsigyto ilgalaikio turto dalis rinkos kaina yra
didesnė už to turto vertę, parodytą buhalterijos įrašuose
Nematerialiojo turto apskaitos reikalavimus nustato 13-asis verslo apskaitos standartas
„Nematerialusis turtas“
A. II. Ilgalaikis materialusis turtas tai fizinę formą turintis turtas, kuris naudojamas prekėms
gaminti, paslaugoms teikti, valdymo tikslams ar nuomai. Tai visi mums įprasti, apčiuopiami objektai:
pastatai, statiniai, mašinos, įrengimai, ilgo naudojimo įrankiai ir kiti daiktai, kuriuos įmonė savo veikloje
naudos ilgiau negu vieną ataskaitinį laikotarpį.
Svarbiausia yra nustatyti ilgalaikio materialiojo turto sudėtį. Tai yra nustatoma VAS, kurių
nuostatos gali būti periodiškai keičiamos.
Pagal 12 VAS „Materialusis turtas" nuostatas, turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam, jei jis
atitinka visus šiuos reikalavimus:
1) įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;
2) įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimais laikotarpiais;
3) įmonė gali patikimai nustatyti įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;
1) turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą,
įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei;
4) įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
 Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir
juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos
perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje.
Ilgalaikis materialusis turtas pagal daiktinius požymius ir paskirtį (vartojamąsias savybes) yra gana
įvairus. Pateikiame ilgalaikio turto skirstymo pavyzdžių:
1) žemė (ji rinkos sąlygomis įgyja kainą ir vertę);
2) miškas (žemės ūkio įmonėse ir ūkininkų ūkiuose);
3) pastatai, statiniai bei įrenginiai, kuriuos apima įmonei priklausantys ir skirti ilgalaikiam naudojimui
pastatyti pastatai, sumontuotos konstrukcijos bei jų įranga ir instaliacija (šiltnamiai, naftos produktų
laikymo rezervuarai, gręžtiniai šuliniai, vandentiekio bokštai, kapitalinės tvoros ir kt.);
4) perdavimo įtaisai (elektros perdavimo oro linijos ir kabeliai, ryšių kabelinės linijos ir kt);
5) mašinos ir įrenginiai (jėgos mašinos ir įrenginiai, darbo mašinos ir įrenginiai);
6) transporto priemonės - turimi lengvieji ir krovininiai automobiliai, autobusai, traktoriai, laivai, lėktuvai;
7) gamybos ir ūkio inventorius (kilnojamosios svarstyklės, seifai ir kt.);
8) darbiniai gyvuliai žemės ūkio įmonėse;
9) daugiamečiai sodiniai žemės ūkio įmonėse;
10) kitas turtas.
Balanse ilgalaikio materialaus turto sudėtis priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui,
statybos įmonėse jam priskiriama ir nebaigta statyba, kuri balanse rodoma atskirame straipsnyje. Ilgalaikis
materialusis turtas yra apčiuopiamas, pamažu dėvisi ir nesunaudojamas uždirbant vieno ataskaitinio laikotarpio
pajamas. Nudėvėta dalis perkeliama į įmonės sąnaudas dalimis. Pavyzdžiui, įmonės transporto priemonių vertė
sudaro 78 000 Lt ir jas numatoma naudoti 10 metų. Šių priemonių nusidėvėjimo mėnesio suma lygi 78 000 : 10 :
12 = 650 Lt. Ši suma dalyvauja uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas.
A. III. Ilgalaikis finansinis turtas (ilgalaikės finansinės investicijos) - tai ilgesniam
laikui - (ilgiau negu vieneriems metams) į kitas įmones įdėtos lėšos. Tai labai reikšmin
gas ilgalaikis turtas. Įmonė, savo finansinį turtą patikėdama kitai įmonei, labai rizikuoja,
nes gali lengvai uždirbtas pajamas prarasti, patirti nesėkmę. Finansinį turtą sudaro įsigy
tos kitų įmonių akcijos bei obligacijos, kitoms įmonėms suteiktos ilgalaikės paskolos ir
kitos piniginės įmokos. Šis turtas gali virsti trumpalaikiu turtu. Tai atsitinka, kai kitos
įmonės išperka-«akcijas bei obligacijas, grąžina įmonei akcijas ir pan.
Skyrius B. Trumpalaikis yra toks turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per
vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Šis skyrius skirstomas į smulkesnes grupes.
B. I. Šioje grupėje parodomos atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdy
ti sutartys per vienerius metus, gautinos sumos, kitas trumpalaikis turtas bei pinigai ir pi
nigų ekvivalentai. VAS pateikiamas toks atsargų apibrėžimas:
Atsargos - trumpalaikis turtas, žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta
gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekė* Iškirtos perparduoti), kurį įmanė
sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius melus arba per viena įmones veiklos ciklą,
Žaliavos it komplektavimo gaminiai - tai įmonės įsigytas ar pasigamintas turtas (ža-
liavos, pagrindinės ir pagalbinės bei statybinės medžiagos, degalai, atsarginės dalys), kuris skirtas ne
perparduoti, bet kurį numatoma suvartoti įmonės veikloje per ateinantį ataskaitinį laikotarpį.
Nebaigta gamyba laikomi esantys, gamybos cechuose ar sandėliuose dar nepraėję visų
technologinio apdorojimo stadijų, gaminiai, pusfabrikačiai. Prie nebaigtos gamybos priskiriami nebaigti
remonto darbai, siūti drabužiai, nebaigti rinkti baldai ir kt.
Pagaminta produkcija - tai įmonėje esantys praėję visą technologinio apdorojimo ciklą
gaminiai, skirti parduoti už įmonės ribų arba suvaitoti tenkinant vidinius įmonės poreikius. Pirktos prekės,
skirtos perparduot, apima visas įmonės ir trečiųjų asmenų nusipirktas prekes nepriklausomai nuo jų rūšies,
kainos, naudojimo laiko.
Išankstiniai apmokėjimai - tai įmonės sumokėtos kitoms įmonėms sumos, iš anksto apmokėtos ir
žaliavos, komplektavimo gaminiai, remonto darbai, reklama. Pagal VAS nuostatas, šiame balanso
straipsnyje parodomos būsimųjų laikotarpių (išankstinės) sąnaudos. Įtraukiamos ataskaitiniais ir
ankstesniais metais padarytos išlaidos, kurios susijusios su vėlesnių ataskaitinių laikotarpių pajamomis.
Būsimųjų laikotarpių sąnaudos - tai iš anksto įmonės apmokėtos sumos (padarytos išlaidos) už ateityje
gautinas paslaugas (leidinių prenumeratos, draudimo, nuomos, įmonės apsaugos ir kitos išlaidos).
Nuomos, draudimo ir kitos paslaugos teikiamos nenutrūkstamai, per visą sutarties laikotarpį. Būsimųjų
laikotarpių besikaupiančios sąnaudos, kurias įmonė patirs uždirbdama pajamas būsimais laikotarpiais,
sąnaudomis bus pripažintos būsimais ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais.
Nebaigtų vykdyti sutarčių straipsnyje parodoma trečiųjų asmenų užsakymu vykdo ilgalaikių projektų
vertė. Tie projektai gali būti statybos darbai, trunkantys ilgiau nei vienerius finansinius metus,
produkcijos gamybos ar paslaugų kūrimo darbai, atlikti iki atskaitomybės sudarymo dienos.
B. II. Per vienerius metus gautinos sumos yra klientų ir kitų trečiųjų asmenų skolos įmonei,
grąžintinos per metus, taip pat savininkų įsiskolinimas, susijęs su dar neįmokėta už turimą kapitalą suma.
Debitorinės skolos - tai kitų įmonių, organizacijų. įstaigų ir atskirų asmenų skolos tam tikram ūkio
subjektui (įmonei, organizacijai)
Subjektai (fiziniai arba juridiniai asmenys), kurie yra skolingi, vadinami debitoriais. Įmonėse
didžiausią debitorinio įsiskolinimo dalį sudaro pirkėjų įsiskolinimas už jiems parduotas prekes. Kai už
parduotą produkciją ir paslaugas mokama iš karto, debitorinis įsiskolinimas nesusidaro. Pirkėjai, neturėdami
pinigų sumokėti už prekes, gali išduoti įmonei vekselius arba čekius. Tai skolos dokumentai, pagal kuriuos
nustatyta tvarka įmonė gauna pinigus vėliau. Gavus šiuos dokumentus, pirkėjų įsiskolinimas įgyja kitokią
skolos formą. Debitorinis įsiskolinimas gali būti susijęs si atskaitingais asmenimis.
Atskaitingas asmuo - tai įmonės administracijos vadovo (savininko) paskirtas įmonės darbuotojas,
kuriam pavedama gauti pinigus iš kasos, vykti į komandiruote, mokėti pinigus juridiniams ir
fiziniams asmenims už prekes arba paslaugas.
Už gautus ir sumokėtus pinigus atskaitingas asmuo atsiskaito įmonės buhalterijai, pateikdamas pinigų
gavimą ir naudojimą patvirtinančius dokumentus. Įmonei gali būti skolingi gyventojai už komunalines paslaugas,
paskolas, materialiai atsakingi asmenys (kasininkai, sandėlininkai) - už padarytus vertybių trūkumus. Pagal VAS
nuostatas sukauptos gautinos pajamos parodomos gautinų sumų straipsnyje. Sukauptos gautinos pajamos - tai
tolygiai besikaupiančios ir iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos jau uždirbtos, bet pirkėjų ar užsakovų dar
neapmokėtos pajamos (pvz., nuomos, draudimo ir pan.). Šios rūšies pajamos kaupiasi nenutrūkstamai per visą
sutarties laiką. Kiekviena įmonė gali įvesti jai reikalingus balanse straipsnius, vadovaudamiesi reikšmingumo
kriterijais.
B. III. Kitas trumpalaikis turtas - tai trumpalaikės investicijos. Trumpalaikėms investicijoms
priklauso skirtos parduoti nuosavos ir trumpesniam nei vienerių metų laikui įgytos įvairių įmonių akcijos bei kiti
vertybiniai popieriai. Pardavus šį turtą, jis virsta pinigais. Terminuotieji indėliai taip pat įskaitomi į šią grupę.
B. IV. Pinigai - pinigai laikomi įmonės kasoje ir bankų sąskaitose.
Pinigų ekvivalentai - trumpalaikės (iki trijų mėnesių) likvidžios investicijos. kurios gali būti greitai
iškeičiamus į žinomas pinigų sumas ir kurių vertės pasikeitimo rizika yra nereikšminga.
Pinigų ekvivalentams priklauso čekiai, obligacijų kuponai, pašto ženklai, loterijos bilietai, brangiųjų metalų
luitai ir pan. Visi pinigų ekvivalentai turi būti fiksuojami nominaliąja verte (lot. nominalis - vardinis), tai yra
įvardytoji, pažymėtoji, nustatytoji vertė, o jei ši nenustatyta - pirkimo kaina.
3.4.2. Nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai
C. Nuosavas kapitalas
D. Dotacijos, subsidijos
E. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
Skyrius C. Nuosavas kapitalas apibrėžiamas kaip įmonės turto dalis, likusi iš viso turto atėmus
įsipareigojimus.
Įmonės nuosavam kapitalui pagal 8 VAS "Nuosavas kapitalas" priskiriama:
1) apmokėta įstatinio kapitalo dalis;
2) akcijų priedai;
3) perkainojimo rezervas (rezultatas);
4) privalomasis rezervas;
5) rezervas savoms akcijoms įsigyti;
6) kiti rezervai;
7) nepaskirstytasis pelnas (nuostolis).
C. I. Kapitalas formuojamas įmonės veiklos pradžioje. Jo formavimą griežtai reglamentuoja įstatymai.
Apmokėtas įstatinis kapitalas - tai pasirašytų bei apmokėtų akcijų nominaliųjų
verčių suma.
Akcijos - vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininkų {akcininkų) teisę dalyvauti įmonės
valdyme.
 Dividendai - įmonės pelno dalis, išmokama akcininkui atsižvelgiant į jam nuosavybės teise
priklausančių akcijų klasę ir kiekį.
Įstatinis arba pagrindinis kapitalas mažėja pervedus dalį valstybinio kapitalo lėšų į biudžetą
(valstybinėse ir valstybinėse akcinėse įmonėse), sumažinus akcijų nominaliąsias vertes arba anuliavus
akcijas, grąžinus pajinius įnašus jų savininkams (žemės ūkio bendrovėse ar ūkininkų ūkiuose) ir kitais
atvejais. Padidintas arba sumažintas kapitalas turi būti įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka.
Akcijų priedas yra akcijų emisijos kainos ir tų pačių akcijų nominaliosios vertės skirtumas.
Tokį skirtumą vadiname akcijų nominaliosios vertės perviršiu. Šis perviršis gaunamas akcijų pardavimo
metu.
C. II. Perkainojimo rezervas - tai materialiojo ir finansinio turto perkainojimo rezervo suma. Dėl
perkainojimo padidėja bendra kapitalo suma.
C. III. Rezervai. Įmonės savininkai gali laikinai apriboti pelno naudojimą. Tam tikslui dalis skirstytino
pelno perkeliama į rezervus.
Rezervas - laikinasis (tikslinis) pelno panaudojimo apribojimas, skirtas savininkų
numatytiems tikslams.
Savomis vadinamos akcijos, kurias įsigijo jas išleidusi įmonė.
C. IV. Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis) - tai atskira kapitalo, rodomo balanse, rūšis. Nepaskirstytojo
pelno dydis apskaičiuojamas pasibaigus finansiniams metams. Iš šio pelno atskaičius visus mokesčius,
gaunamas grynasis pelnas. Grynasis pelnas lieka įmonės žinioje. Jis skiriamas dividendams išmokėti,
rezervams sudaryti. Po to lieka nepaskirstytasis pelnas. Įmonės veiklos rezultatas gali būti ir nuostolis,
mažinantis įmonės kapitalą.
Nepaskirstytasis yra įmonės sukauptas ir dar nepaskirstytas įmones pelnas.
Nepaskirstytieji nuostoliai - lai įmonės sukaupti ir dar nepadengti nuostoliai.
Skyrius D. Dotacijos ir subsidijos balanse pateikiamos atskirame skyriuje. Įmonės gali gauti dotacijų,
subsidijų, labdaros ir kitų dovanų. Dotacijų ir subsidijų apibrėžimai pateikiami 21 VAS „Dotacijos ir
subsidijos":
• Dotacija - valstybės ir savivaldybes institucijų, tarptautinių organizacijų ir fondų bei kitų
trečiųjų asmenų materialinė parama konkrečiai veiklai finansuoti. Dotacijoms taip pat
priskiriamas ir nemokama; gautas mitas.
Subsidija - valstybės ar savivaldybės institucijų bei kitų trečiųjų asmenų parama, skiria plataus
vartojimo prekių {paslaugų) kainoms ištaikyti ai sumažinti arba šių prekių gamybos (paslaugų
teikimo) mastui išlaikyti.
Valstybės parama - valstybės teikiama finansinė ir materialinė pagalba, kuri įmonėms skiriama
iš valstybės ir savivaldybės biudžeto bei valstybinių fondų griežtai apibrėžtiems tikslams.
Siame standarte vartojama valstybės paramos suvokti neapimti netiesiogiai teikiamos
ekonominės naudos, pavyzdžiui, infrastruktūros sukūrimo arba apribojimų konkurentams
nustatymo.
Skyrius E. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai įmonės balanse užima svarbią vietą. Turėdamos šią
informaciją įmonės kontroliuoja pinigų srautus. Šiam apskaitos barui buhalterijoje skiriamas ypač didelis
dėmesys. Įmonėms būtina sekti įsiskolinimo padengimo terminus. Balanse visos skolos suskirstytos pagal
skolų rūšis, atsižvelgiant į skolintojų kategorijas bei jų apmokėjimo laiką. Pagal apmokėjimo laiką
įsipareigojimai skirstomi į ilgalaikius ir trumpalaikius. Pagal šį požymį balanso E skyrius suskirstytas į dvi
grupes.
E. I. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. 2 VAS „Balansas" apibrėžiamas kaip
prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų, kuri turės būti įvykdyta ir kurios dydį galima
objektyviai nustatyti.
Ilgalaikiai įsipareigojimai yra tokie, už kuriuos įmonė privalo atsiskaityti praėjus vieneriems
metams nuo balanso sudarymo datos.
Įmonės įsipareigojimai - tai įmonės įsiskolinimas bankams, kitoms įmonėms, organizacijoms,
įstaigoms ir asmenims.
Atskirai balanse pateikiami atidėjimai. Tai specifinė įmonės įsipareigojimų dalis. Atidėjimai –
įsipareigojimai, kurie paskutinę finansinių metų dieną yra tikėtini arba garantuoti, tačiau jų sumos arba
įvykdymo laikotarpis nėra visiškai aiškus.
Atidėtieji mokesčiai - tai mokesčių, kurių mokėjimą valdžia atideda vėlesniam laikui, sumos. Tai įmonės
skola biudžetui, kurią busimais laikotarpiais ji turės padengti.
 E. II. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kurias įmonė turės sumokėti per
vienerius metus. Tai su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, įsiskolinimai už darbo apmokėjimą, socialinį
draudimą, už mokesčius biudžetui ir kitokias mokėjimo prievoles. Visos šios skolos atsiranda dėl įvairių
priežasčių: mokėjimo prievolių apskaičiavimas ir jų apmokėjimas nesutampa, darbo užmokestis mokamas
du kartus per mėnesį, o jis priskalijamas tik kartą, panašiai susidaro ir įmonės įsiskolinimas už darbuotojų
socialinį draudimą.
4.1. Buhalterinių sąskaitų esmė
Buhalterinė sąskaita (toliau - sąskaita) - tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio
subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per
ataskaitinį laikotarpį.
Duomenys į sąskaitas įtraukiami iš pirminių dokumentų, sisteminant, grupuojant ir kaupiant informaciją pagal
atskirus apskaitos objektus. Apskaitos literatūroje toks informacijos apdorojimo būdas vadinamas klasifikavimu.
4.3. Dvejybinis įrašas. Sąskaitų korespondencijos taisyklė
Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimas registruojamas šių sąskaitų debete;
Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų sumažėjimas fiksuojami šių sąskaitų kredite;
Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų bei pajamų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimas
registruojami šių sąskaitų kredite;
Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų bei pajamų sąskaitų apskaitos objektų sumažėjimas
registruojami šių sąskaitų debete.
Buhalterinės apskaitos įstatyme pateiktas toks dvejybinio įrašo apibrėžimas:
Dvejybinis įrašas – ūkinių įvykių ir ūkinių operacijų registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės
operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma į
kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą.
Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena ūkinė operacija parodoma dvejose sąskaitose, vienos
sąskaitos debete ir tuo pačiu metu kitos sąskaitos kredite
Kiekviena ūkinė operacija registruojama dvigubais įrašais. Iš pavyzdžio matyti, kad dvejybinis įrašas susieja
sąskaitas tam tikru ryšiu, t. y. vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Toks sąskaitų ryšys
vadinamas sąskaitų korespondencija, o viena su kita susijusios sąskaitos – koresponduojančiomis.
Apskaitos dokumentas - popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operacijų arba ūkinį įvykį ir
turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba įvykio tapatumą.
Ūkinių operacijų įforminimas dokumentais vadinamas dokumentavimu.
5.2. Dokumentų rekvizitai
Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai:
1) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas;
2) apskaitos dokumento pavadinimas;
3) apskaitos dokumento surašymo data;
4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys;
5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška;
jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti matavimo
vienetai;
6) asmens, kuris turi teisę surašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas
arba pirmoji vardo raidė, pavardė, parašas ir pareigos.
5.3. 1 Pardavimo apskaitos dokumentai
Taisyklėse numatyta, kad Lietuvos įmonės gali laisvai pasirinkti PVM sąskaitų faktūrų formą"*.
PVM sąskaitos faktūros turi turėti numerį ir seriją. Numeris turi būti suteikiamas didėjimo tvarka. Jis turi būti
paremtas viena ar daugiau serijų, kuri įmonės pasirinkimu gali būti sudaroma iš raidinių simbolių arba
skaitmenų. Įmonės privalo garantuoti PVM sąskaitos faktūros numerio, paremto serija (serijomis) unikalumą, t.
y. skirtingose PVM sąskaitose faktūrose negali būti nurodomas tas pats numeris (paremtas ta pačia serija).
PVM sąskaitų faktūrų rekvizitai nustatomi PVM įstatymo ir kitų norminių aktų. PVM sąskaitos
faktūros komplektą turi sudaryti ne mažiau kaip 2 egzemplioriai. Pirmasis egzempliorius skirtas pirkėjui, antrasis -
prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui), t. y. pardavėjui.
PVM sąskaita faktūra - tai pirminis apskaitos dokumentas, kuriuo remiantis pardavėjo įmonėje
pripažįstamos pardavimo pajamos, o pirkėjo įmonėje jos tampa turto įsigijimu ar sąnaudų susidarymą
patvirtinančiu dokumentu. Todėl netinkamai ją įforminus gali nukentėti ne tik dokumentą išrašiusi įmonė, bet ir
ją gavusi.
 Gaunamos ir išrašomos PVM sąskaitos faktūros turi būti užregistruotos įmonėje. Jų duomenys
kaupiami, sisteminami ir saugomi PVM sąskaitų faktūrų registruose, kurių duomenys nustatyta tvarka perduodami
mokesčių administratoriui.
Sąskaitos faktūros naudojamos tais pačiais tikslais, kaip ir PVM sąskaitos faktūros. Esminis
skirtumas tas, kad jas išrašo visų tipų įmonės, neįsiregistravusios PVM mokėtojomis. Jas išrašo pardavėjas, kuris
nėra PVM mokėtojas, mažiau kaip 2 egzemplioriais.
Mokesčiams apskaičiuoti dokumentai, kaip ir kiti, saugomi nustatyta tvarka laikantis Lietuvos
archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų terminų. Anuliuoti bei sugadinti blankai
turi būti saugomi buhalterijoje, ant kiekvieno užrašius „Sugadinta" arba „Anuliuota". Informacijos, susijusios su
šių dokumentų pildymo ir papildymo tvarka, reikia ieškoti Vyriausybės nutarimuose. Įmonei privaloma griežta šių
dokumentų apskaita.
5.3.2 Pinigų gavimo apskaitos dokumentai
Kasos pajamų orderiai naudojami gryniesiems pinigams į kasą pajamuoti. Kasos pajamų orderių
naudojimo tvarka visiems ūkio subjektams nustatyta LR Vyriausybės nutarymais.
Kasos pajamų orderis pildomas priimant grynuosius pinigus į įmonės kasą, kai:
• gaunant pinigus iš atsiskaitomosios sąskaitos pagal čekį;
• priimt pinigus iš klientų už prekes ir paslaugas nenaudojant kasos aparato;
• inkasuojat pinigus iš elektroninių kasos aparatų;
• susigrąžinant anksčiau paskolintas lėšas grynaisiais pinigais į įmonės kasą;
• priimant grynuosius pinigus iš atskaitingų asmenų, kurie su klientais atsiskaito išrašydami
pinigų priėmimo kvitus.
• į kasą priimami atskaitingiems asmenims išduotų ir nepanaudotų grynųjų pinigų likučiai;
• priimamas savininko piniginis įnašas;
• grynieji pinigai į kasą gaunami kitais atvejais.
Kasos pajamų orderiai turi būti išrašomi pinigų priėmimo į kasą dieną. Šiuos dokumentus pasirašo
vyriausiasis buhalteris ir įmonės vadovas. Kasininkas priėmęs pinigus į kasą, kasos pajamų orderius pateikia
pasirašyti pinigus įmokėjusiam asmeniui ir atiduoda jam kasos pajamų orderio kvitą su finansininko ir kasininko
parašais. Remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, piniginių dokumentai pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu ar
techninėmis priemonėmis. Juose negali būti jokių trynimų, braukymu ir taisymų – net patvirtintų. Jei pildant
suklystama arba paaiškėja, kad pinigai nebus mokami, kasos pajamų orderis toliau nepildomas, abiejose jo dalyse
parašoma „Anuliuota". Anuliuotuose dokumentų blankuose nurodoma anuliavimo data, o anuliavimas
patvirtinamas dokumentą išrašiusio asmens parašu. Reikia įsidėmėti, kad kasos pajamų orderis be atplėšiamosios
dalies (kvito) negali būti laikomas anuliuotu.
Išrašytus kasos pajamų orderius rekomenduojama buhalterijoje saugoti susegtus į atskirą bylą
chronologiškai kartu su kasos išlaidų orderiais ir kasininko ataskaitomis. Šitaip lengviau patikrinti, ar visi
išrašyti kasos pajamų orderiai įregistruoti į kasos knygą.
Įmonės archyve kasos pajamų orderiai turi būti saugomi 10 metų.
1.3.3 Pinigų mokėjimo apskaitos dokumentai
Kasos išlaidų orderis priskiriamas tipiniams apskaitos dokumentams. Jo forma patvirtinta,
todėl įmonėse negali būti keičiama.
Kasos išlaidų orderis naudojamas iš įmonės kasos išduodamiems gryniesiems pinigams
įforminti. Todėl jais negali būti grindžiamos sąnaudos.
Kasos išlaidų orderis išrašomas kai:
* išmokami pinigai fiziniams asmenims pagal pirkimo-pardavimo, autorines, rangos sutartis;
* išmokami avansai įmonės atskaitingiems asmenims ūkio išlaidoms, komandiruotėms;
* išduodami pinigai darbo dienos pradžioje atskaitingiems asmenims, skirti grąžai;
* išduodami pinigai į banko sąskaitą įnešti.
Nurodytais atvejais išrašant kasos išlaidų orderį, jame papildomai įrašomas išmokamos
valiutos pavadinimas.
Kasos išlaidų orderis išrašomas buhalterijoje, įregistruojamas kasos pajamų ir išlaidų
dokumentų registracijos žurnale ir perduodamas į kasą.
Draudžiamą duoti išrašyta kasos išlaidų orderį pinigus gaunantiems asmenims.
Vidinės kontrolės tikslais nerekomenduojama išmokėti pinigų neturint operaciją leidžiančio
įsakymo, potvarkio, žiniaraščio ar kito atsakingų asmenų patvirtinto dokumento. Todėl kasininkas privalo ne
tik patikrinti orderio išrašymo teisingumą, bet ir įsitikinti operacijos teisėtumu. Tik teisėtai ir teisingai
išrašytus orderius kasininkas pasirašo ir kartu su juose nurodyta pinigų suma duoda pasirašyti pinigus
gaunančiam asmeniui. Pinigų išmokėjimo operacija registruojama Kasos knygoje.
 Buhalterijoje dokumentai dar kartą patikrinami, operacijos įregistruojamos į apskaitos
registrus. Išrašytas kasos išlaidų orderius rekomenduojama saugoti kartu su Kasos pajamų orderiais ir
kasininko ataskaitomis.
Kasos išlaidų orderis yra piniginis dokumentas, todėl jame taisymai draudžiami.
Mokėjimo nurodymas. Tai mokėtojo parengtas ir pasirašytas popierinis arba elektroninis
dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Jį mokėtojas pateikia mokėtojo bankui. Mokėjimo
nurodymas gali būti vienkartinis ir daug kartinis.
Mokėjimo nurodymas yra viena mokėjimo formų, kuriuo pavedama banko įstaigai tam tikrą
sumą nurašyti nuo mokėtojo sąskaitos ir įskaityti į nurodytą kito ūkio subjekto – juridinio ar fizinio asmens –
sąskaitą.
Mokėjimo nurodymas užpildomas ir pateikiamas bankui, kai:
* mokamas avansas tiekėjams pagal sudarytas sutarti;
* atsiskaitoma su tiekėjais už pirktas prekes ir gautas paslaugas;
* mokami mokesčiai biudžetui;
* grąžinamos skolos į banko sąskaitas;
* grąžinami pinigai į pirkėjų sąskaitas už parduotas nekokybiškas prekes ir suteiktas
paslaugas;
* pervedami pinigai iš vienos tos pačios įmonės sąskaitos į kitą;
* kitais mokėjimų iš banko sąskaitos atvejais.
Mokėjimo nurodymas pildomas 4 egzemplioriais: mokėtojui, mokėtojo bankui, gavėjui,
gavėjo bankui.
Mokėjimo nurodymą pasirašyti turi teisę tik įmonės įgalioti asmenys, kurių parašų pavyzdžiai
patvirtinti banke. Parašai turi būti patvirtinti įmonės antspaudu.
Iš banko grąžinti pažymėti apie operacijų įvykdymą nurodymai įmonės buhalterijoje
sutikrinami su banko pateiktu Banko išrašu ir registruojami apskaitos registruose. Mokėjimo nurodymas
negali būti naudojamas patirtoms sąnaudoms pagrįsti. Prie mokėjimo nurodymų gali būti pridedami
dokumentai, kurių pagrindu mokami pinigai.
Mokėjimo nurodymai segami į bylas, kaip kontrolinis dokumentas pridedamas Banko išrašas.
Be to, rekomenduojama išrašytus nurodymus registruoti laisvos formos Mokėjimo nurodymų registracijos
žurnale.
5.5. Buhalterinės apskaitos dokumentų skirstymas
Dokumentai grupuojami pagal tam tikrus požymius: paskirtį, turinio apimtį, sudarymo būdą,
sudarymo vietą, apskaitos pozicijų skaičių, pildymo būdą, pagal reglamentavimo lygį.
Pagal paskirtį dokumentai skirstomi į: tvarkomuosius, vykdomuosius, buhalterinio įforminimo,
kombinuotuosius, mokesčiams apskaičiuoti.
Tvarkomaisiais dokumentais vadinami tokie, kuriais nurodoma, įsakoma atlikti tam tikrą ūkinę
operaciją. Šiuos dokumentus turi pasirašyti du asmenys: įmonės vadovas ir vyriausiasis buhalteris.
Tvarkomuosiuose dokumentuose nefiksuojamas operacijos įvykdymo faktas, tik nurodoma, kokie asmenys ir ką
turi atlikti. Tai įsakymai, užsakymai ir kt.
Vykdomaisiais dokumentais vadinami tokie, kuriais pateisinamas ūkinės operacijos įvykdymas.
Vykdomuosius dokumentus pasirašo asmenys, įvykdę įmonės vadovo ir vyriausiojo finansininko pasirašytą
įsakymą. Pagal šiuos dokumentus daromi įrašai sąskaitose (priėmimo ir perdavimo aktai, sąskaitos faktūros, PVM
sąskaitos faktūros ir kt.).
Buhalterinio įforminimo dokumentus sudaro apskaitos darbuotojai. Tai netiesioginių išlaidų
paskirstymo, savikainos kalkuliavimo ir kitos lentelės.
Kombinuotaisiais dokumentais įforminamas nurodymas vykdyti operaciją ir jos faktinis
įvykdymas.
Pagal duomenų apimtį dokumentai skirstomi į pirminius ir suvestinius. Pirminiai dokumentai yra
čekiai, kasos pajamų orderiai, kasos išlaidų orderiai ir pan. Juose yra įforminamos ūkinės operacijos. Suvestiniai
dokumentai sudaromi kelių vienarūšių pirminių dokumentų pagrindu, grupuojant ir apibendrinant jų rodiklius. Tai
avansinės apyskaitos, nurašymo aktai. Suvestiniai dokumentai sumažina buhalterinių įrašų skaičių.
Pagal sudarymo būdą dokumentai skirstomi į vienkartinius ir kaupiamuosius. Į vienkartinį
dokumentą rašoma viena arba kelios operacijos iš karto ir dokumentas tuoj pat perduodamas į buhalteriją. Prie
vienkartinių dokumentų priskiriami kasos pajamų ir išlaidų orderiai, mokėjimo pavedimai, mokėjimo reikalavimai,
banko čekiai, sąskaitos, važtaraščiai. Į kaupiamuosius dokumentus rašomos vienarūšės operacijos, įvykusios per
tam tikrą laiką (dažniausiai per mėnesį). Rezultatai apskaičiuojami įrašius paskutinę operaciją.
 Tokiems dokumentams priklauso limitinės kortelės. Naudojantis šiais dokumentais, gerokai
paprastėja apskaitos darbas, sumažėja informacijos apimtis.
Pagal sudarymo vietą dokumentai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai dokumentai sudaromi
įmonės viduje. Tai įvairios paskyros, medžiagų priėmimo aktai. Šie dokumentai dažniausiai būna be įmonės
apvalaus antspaudo. Išorinius dokumentus įmonė gauna iš kitų įmonių. Tai sąskaitos faktūros, mokamieji
pavedimai. Šie dokumentai dažniausiai tvirtinami antspaudu.
Pagal apskaitos pozicijų skaičių dokumentai skirstomi į vienos eilutės ir daugiau negu vienos
eilutės. Vienos eilutės dokumente parodoma, pavyzdžiui, vienos rūšies medžiagų gavimas ar išdavimas, pinigų
įmokėjimas ir išmokėjimas. Tai kasos pajamų ir išlaidų orderiai. Daugiau negu vienos eilutės dokumente yra
keletas pozicijų, pavyzdžiui, važtaraštyje užfiksuojamas medžiagų perkėlimas įmonės viduje, akte išvardijamos
kelios medžiagų rūšys ir kt.
Pagal reglamentavimo lygį dokumentai skirstomi į laisvos formos, pavyzdinius ir
mokesčiams apskaičiuoti. Sudaromų įmonėse laisvos formos dokumentų teisės aktai nereglamentuoja.
Pateikiame šių dokumentų pavyzdžių:
• buhalterinė pažyma naudojama klaidoms taisyti, nedokumentuotoms operacijoms
įforminti;
• avanso apyskaita naudojama atskaitingų asmenų padarytoms išlaidoms registruoti ir
atsiskaitymams su jais įforminti;
• atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos kortelė naudojama įmonės darbuotojams
išduotiems avansams apskaityti bei atsiskaitymams už juos;
• banko išrašas naudojamas kaip banko ataskaita apie pinigų judėjimą įmonės
• atsiskaitomojoje sąskaitoje per tam tikrą laikotarpį. Kiekvienas bankas nusistato savo dokumento
formą. Ją lemia banke naudojamos kompiuterizuotos apskaitos programos;
• darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraštis naudojamas darbo užmokesčio apskaičiavimui;
• prekių gabenimo važtaraštis naudojamas materialiosioms vertybėms nuvežti nuo pardavėjo iki
pirkėjo;
• autotransporto kelionės lapas naudojamas automobilio nuvažiuotų kilometrų apskaitos ir degalų
nurašymui į sąnaudas.
Taip pat prie laisvos formos dokumentų priskiriamos įvairios kortelės, žiniaraščiai, aktai, inventorizavimo
aprašai, sutartys. Tačiau pildant kiekvieną dokumentą privaloma vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymo
nurodymais.

Pavyzdiniais apskaitos dokumentais laikomi tie, kurių forma patvirtinta teisės aktų. Jiems
priskiriamos kasos išlaidų orderis, prekių pirkimo-pardavimo kvitai, grynųjų pinigų priėmimo kvitas ir kiti
dokumentai.
6.2.2. Specialieji apskaitos žurnalai
Kiekvienas specialusis žurnalas pradedamas pildyti nuo pirmojo lapo įrašant jame visus įmonės
rekvizitus:
1) įmonės pavadinimą;
2) įmonės adresą;
3) registracijos vietą ir numerį;
4) žurnalo puslapių skaičių.
Dėl kontrolės kiekvieną apskaitos žurnalą turėtų tvirtinti įmonės vadovas ir vyriausiasis buhalteris.
Be to, visus lapus patartina antspauduoti įmonės antspaudu.
Pirkimų skolon žurnale registruojamos visos operacijos susijusios su trumpalaikio ir ilgalaikio turto
pirkimais skolon.
Pardavimų skolon žurnale registruojamos prekių ir paslaugų pardavimas skolon, bei perparduoti skirto
ilgalaikio turto pardavimas skolon.
Parduotų prekių savikainos žurnale registruojama skolon už grynus pinigus ar pavedimu parduotų prekių,
gatavos produkcijos ir ilgalaikio turto, skirto perparduoti, savikaina.
Pinigų gavimo žurnale registruojamas pirkėjų skolų apmokėjimas, prekių ar kito turto pardavimas už
grynuosius pinigus arba pavedimu, pinigų gavimas iš užsakovų už jiems suteiktas paslaugas, paskolų ėmimas ir
kitos piniginės įplaukos. Naudojant kasos knygą, įplaukos pirmiausia įrašomos į kasos knygą, o iš jos perkeliamos
į žurnalą.
Pinigų mokėjimo žurnale įrašomos grąžintos skolos tiekėjams, pirktos atsargos ir kitas turtas, pirkimas už
grynuosius pinigus arba pavedimu, apmokėtos įvairios sąnaudos, skolų grąžinimas ir kitos piniginės išlaidos.
Naudojant kasos knygą, duomenys apie išmokas pirmiausia surašomi į kasos knygą, o paskui perkeliami į žurnalą.
 Apskaitos informacija iš specialiųjų apskaitos registrų perkeliama į Didžiąją knygą.
Didžioji knyga yra sisteminis apskaitos registras. Didžiosios knygos sąskaitose kaupiami,
sisteminami duomenys apie visą įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas. Didžiosios
knygos sąskaitose apskaičiuoti sąskaitų likučiai patikrinama ar nepadaryta aritmetinių klaidų ir
parengiamas bandomasis balansas. Tai lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai Didžiosios knygos
sąskaitų likučiai, susidarę per ataskaitinį laikotarpį. Visų debetinių likučių suma turi būti lygi kreditinių
likučių sumai. Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, skirta vidaus informacijos vartotojams. Remiantis
sąskaitų likučiais, atliekami tolesni skaičiavimai, sudaroma darbinė atskaitomybės lentelė, parengiama
finansinė atskaitomybė, kurią nagrinėsime vėliau.
8.1. Pajamų pripažinimas
Kaip jau žinome, finansinė apskaita privalo parodyti savininkų interesus. Įmonės tikslas yra
atskleisti realų, neišpūstą finansinį rezultatą - grynąjį ataskaitinių metų pelną arba nuostolį, kuris
įregistruojamas pelno (nuostolio) ataskaitoje. Jau susipažinome su elementariausia pelno skaičiavimo
formule:
PELNAS (NUOSTOLIS) = PAJAMOS - SĄNAUDOS.
Pajamos – tai ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, tai yra turto padidėjimas
arba įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus
savininko įnašus.
Įplaukos – tai įmonės veikloje gautas arba gautinas turtas, tai yra dažniausiai pinigai.
Kai įmonės uždirbtos pajamos didesnės už patirtas sąnaudas, gaunamas pelnas, ir atvirkščiai, kai pajamos ma-
žesnės už sąnaudas yra nuostolis.
Ši formulė iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, tačiau po ja slepiasi labai daug sudėtingos ir svarbios įmonėms
informacijos. Pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, numatyta 10 VAS „Pardavimo pajamos" ir 11 VAS „Pardavi-
mo savikaina ir veiklos sąnaudos". Minėtuose standartuose tiek pajamos, tiek sąnaudos suskirstytos į tris grupes:
• paslaugų teikimo pajamos ir sąnaudos;
• perpardavimo pajamos ir perparduotų prekių savikaina;
• savos gamybos produkcijos pardavimo pajamos ir parduotos produkcijos savikaina.
Bendrosios pajamų pripažinimo nuostatos
Pagal 10 VAS nuostatas
Pajamos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo principu, tai yra apskaitoje registruojamos tada,
kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą
Prekių pardavimo pajamos turi būti pripažįstamos, registruojamos apskaitoje ir pateikiamos
finansinėje atskaitomybėje tuomet, kai prekės yra parduotos, o pajamų suma gali būti
patikimai įvertinta. Prekės laikomos parduotomis, kai įvykdytos šios sąlygos:
• įmonė pardavėja yra perdavusi riziką, susijusią su parduotomis prekėmis, taip pat ir šių prekių nuosavybės
teikiamą naudą
• įmonė pardavėja nebevaldo ir nekontroliuoja parduotų prekių
• tikėtina, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusi ekonominė nauda bus gauta ir galima patikimai įvertinti
jos dydį
• sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos
Paslaugų teikimo pajamos, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikimo rezultatas gali būti patikimai
įvertintas, ar ne, pripažįstamos skirtingais būdais. Rezultatas gali būti tiksliai įvertintas tuomet, kai yra įvykdytos
šios sąlygos:
• pajamų suma patikimai įvertinta;
• sandoris yra baigtas arba jo įvykdymo lygis iki balanso sudarymo datos gali būti patikimai įvertintas;
• tikėtina, kad bus gauta su paslaugų teikimo sandoriu susijusi ekonominė nauda;
• sąnaudos, susijusios su paslaugų teikimo sandoriu ir jo užbaigimu, gali būti patikimai įvertintas.
Dažniausiai pasitaikantys pajamų pripažinimo atvejai nurodomi 8.1 lentelėje
8.2. Sąnaudų pripažinimas
Sąnaudos – tai ekonomin4s naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto praradimo,
netekimo arba turto vertės sumažėjimo arba dėl įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį
laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus jo tiesioginį mažinimą.
Išlaidos – tai išleisti pinigai ar kitokio vertybės, už kuriuos mainais gaunamas koks nors kitas
materialusis ar nematerialusis turtas, ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamų.
 Pagal 11 VAS nuostatas
Sąnaudos apskaitoje pripažįstamos vadovaujantis kaupimo ir palyginimo principais tuo ataskaitiniu
laikotarpiu, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką.
Svarbiausi sąnaudų pripažinimo atvejai nurodomi 8.2 lentelėje
Sąnaudomis pripažįstama tik ta ankstesniųjų ir ataskaitinio laikotarpio išlaidų dalis, kuri tenka per
ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms. Išlaidos, kurios nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų
uždirbimu, bet skirtos pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir
pateikiamos finansinėje atskaitomybėje kaip turtas. Jei tam tikro turto naudojimas leis uždirbti pajamas
keletą būsimųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to pajamų ir są naudų ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai,
sąnaudos apskaitoje pripažįstamos taikant netiesioginius pripažinimo būdus
Kai per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytų išlaidų neįmanoma tiesiogiai susieti su konkrečių
pajamų uždirbimu ir jos ateinančiais ataskaitiniais laikotarpiais neduos pajamų, šios išlaidos nedelsiant
pripažįstamos sąnaudomis tą patį laikotarpį, kada buvo patirtos (administracijos išlaikymo išlaidos, ko-
mandiruotės). Įmonės iš anksto individualiame sąskaitų plane turi nusistatyti sąskaitų nomenklatūrą. pajamų ir
sąnaudų sąskaitų detalizavimas įvairiais informaciniais pjūviais priklauso nuo įmonės dydžio ir veiklos
specifikos. Tikslus pajamų ir sąnaudų skirstymas pagal įmonės veiklas turi būti apibrėžtas įmonės apskaitos
politikoje.
Ataskaitinio laikotarpio pajamos ir sąnaudos, patirtos tas pajamas uždirbant, turi būti
įregistruojamos apskaitoje pagal jau jums žinomus principus, kurie pateikti skyriuje „ Buhalterinės
apskaitos charakteristika“.
Kaip žinome, palyginimo principas yra tiesiogiai susijęs su duomenų kaupimo principu. Juo
remiantis, pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos susidaro, nepriklausomai nuo pinigų gavimo laiko.
Prekių pardavimo pajamos daugeliu atveju fiksuojamos tada, kai pirkėjai priima produkciją ir pasirašo
atitinkamą dokumentą. Visos pajamos ir sąnaudos pripažįstamos tik pagal juridiškai galiojančius dokumentus.
Sąnaudos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, turi būti taip pat registruojamos taikant
duomenų kaupimo principą. Reikia įsidėmėti, kad per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos ne visos tampa
sąnaudomis. Ataskaitinio laikotarpio išlaidos, kurios netampa sąnaudomis, nes nėra susijusios su tuo
laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, parodomos balanse kaip turtas.
Pajamų ir sąnaudų pripažinimas gana sudėtingas ir atsakingas buhalterinio darbo baras, todėl
įmonėse jį tvarko aukščiausios kvalifikacijos buhalteriai.
9.1. Inventorizacijos esmė ir reglamentavimas, rūšys
Inventorizacija (lot. inventarium - sąrašas, aprašas) - tai būdas faktiniams turto likučiams natūra nustatyti ir
palyginti su apskaitos rodikliais. Lyginant duomenis, siekiama atskleisti turto trūkumą arba perteklių.
Inventorizacija privaloma šiais atvejais:
1) prieš metinės atskaitomybės sudarymą;
2) keičiantis materialiai atsakingam asmeniui;
3) po vagysčių, apiplėšimų, piktybinio kenkimo;
4) perkainojant kai kurias materialiųjų vertybių grupes;
5) po stichinės nelaimės, gaisro, audros;
6) bankrutuojant įmonei;
7) darant auditą, teismo, tardymo institucijų reikalavimu;
8) keičiantis nuosavybės formai.
Inventorizacijos tvarkos nuostatose yra toks apibrėžimas:
Inventorizacija - tai įmonės ilgalaikio turto, žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos,
nebaigtos gamybos bei kitų atsargų, skolų, pinigų, vertybinių popierių ir kito turto patikrinimas bei
faktiškai rastų likučių palyginimas su apskaitos duomenimis.
Čia išskiriamos keturios didelės inventorizacijos grupės:
• pagal priežastį;
• pagal apimtį;
• pagal pobūdį;
• pagal inventorizuojamus objektus.
Pagal priežastį inventorizacija gali būti planinė, priežastinė ir netikėta (neplaninė).
Planinė inventorizacija atliekama pagal iš anksto sudarytą planą prieš parengiant metinę finansinę
atskaitomybę. Ji gali būti metinė ir periodinė. Metinės inventorizacijos metu patikrinamas visos įmonės turtas ir
nuosavas kapitalas, įmonės įsipareigojimai pagal visus balanso straipsnius. Periodinės inventorizacijos metu
atliekama brangaus turto, buitinės paskirties prekių ir kt. patikrinimas.
 Priežastinė inventorizacija atliekama tokiais atvejais:
• keičiantis materialiai atsakingiems asmenims;
• reorganizuojant arba likviduojant įmonę;
• po įsilaužimų, stichinių nelaimių; -
• perduodant turtą nuomininkui;
• nusprendus turtą perkainoti.
Netikėtos inventorizacijos atliekamos kontrolės tikslais, gavus signalus apie turto grobstymą, norint
įsitikinti, ar materialiai atsakingi asmenys sąžiningi. Netikėtai gali būti inventorizuojami pinigai kasoje.
Pagal apimtį inventorizacija gali būti ištisinė, atrankinė ir dalinė.
Per ištisinę inventorizaciją tikrinamas visas įmonės turtas, esantis įmonėje ir pas trečiuosius asmenis,
turtas priimtas saugoti, perdirbti bei mokėtinos skolos. Inventorizuojami šie objektai:
• nematerialusis turtas;
• materialusis turtas;
• finansinis turtas (investicijos, gautinos skolos, vertybiniai popieriai);
• atsargos (žaliavos, medžiagos, kuras, pašarai, pagaminta produkcija, nebaigta gamyba, nebaigta
statyba);
• pinigai (kasoje, atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kt);
• trumpalaikiai ir ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai;
• kiti objektai.
Be minėtų objektų, turi būti inventorizuojami dokumentų blankai. Inventorizuojant suskaičiuojama,
kiek šių dokumentų yra įmonės buhalterijoje, kaip jie saugomi.
Atrankinė inventorizacija daroma, kai norima patikrinti vieną balanso straipsnį, pinigus, atskiras
prekes, atskaitingus asmenis ir kt.
Per dalinę inventorizaciją tikrinama kurio nors turto dalis. Tai susiję su tam tikromis priežastimis,
pavyzdžiui, vagyste ar įsilaužimu į įmonės patalpas.
Pagal pobūdį inventorizacija skirstoma į faktinę ir dokumentinę.
Faktinės inventorizacijos metu turtas yra sveriamas, matuojamas, skaičiuojamas. Kito turto,
įmonės įsipareigojimų, kurių negalima pasverti ar suskaičiuoti, pavyzdžiui, įmonės skolos, skolos
įmonei, atliekamos dokumentinės inventorizacijos. Jų metu siunčiamas skolų suderinimo aktas dviem
egzemplioriais įmonės skolininkams (debitoriams), prašoma patvirtinti įmonės apskaitoje užregistruotas
sumas.
Dokumentinė inventorizacija atliekama tikrinant įmonės kreditorinį įsiskolinimą ir kitus
įsipareigojimus.
Pagal inventorizuojamus objektus inventorizacija gali būti ilgalaikio turto, atsargų, finansinio
turto, mokėtinų skolų ir kitų objektų.
9.1.1. Inventorizacijos organizavimas
Inventorizacija apima keletą etapų, kuriuos reikia atlikti laiku ir tiksliai.
Visą inventorizacijos procesą galima suskirstyti į tokius pagrindinius etapus:
• parengiamieji darbai;
• turto tikrinimas natūra ir jo įrašymas į inventorizavimo aprašus;
• inventorizavimo rezultatų skaičiavimas ir rekomendacijos vadovui pateikimas.
Parengiamieji darbai pradedami vadovo arba savininko įsakymu. Įsakyme nurodoma inventorizacijos
komisijos sudėtis. Jei įmonėse sudaromos kelios inventorizacijos komisijos, tai dažniausiai komisijų darbui
kontroliuoti yra skiriama vyriausioji inventorizacijos komisija. Ši komisija vadovauja visų inventorizacijos
komisijų darbui ir jį koordinuoja. Į inventorizacijos komisiją turi būti įtraukiami kompetentingi įmonės
darbuotojai, gerai išmanantys inventorizacijos atlikimo procedūras ir rezultatų įforminimo tvarką. Jeigu
įmonėje nėra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, šį darbą atlikti numatyta galimybė juos samdyti iš šalies.
Įmonės vyriausiasis buhalteris turi konsultuoti komisijos narius, kaip atlikti inventorizaciją ir įforminti jos
rezultatus. Inventorizacijos komisija patikrina: sutartis su materialiai atsakingais asmenimis, buhalterijos darbo
organizavimą, gauna debitorinių ir kreditorinių skolų sąrašus ir kitus reikalingus duomenis.
Būtina įsidėmėti, kad į komisiją negalima įtraukti materialiai atsakingų asmenų. Su materialiai atsakingais
asmenimis pasirašoma materialiai atsakingo asmens sutartis. Inventorizacijos atlikimo tvarkos nuostatose
aptariama materialiai atsakingo asmens sąvoka.
Prieš pradėdama inventorizaciją, komisija pareikalauja materialiai atsakingų asmenų pateikti visus jų
turimus pirminius dokumentus. Juose turi būti įrašas „Iki inventorizacijos". Komisijos pirmininkas nurodo
 gavimo datą ir pasirašo. Pradėjus inventorizaciją, reikalaujama, kad materialiai atsakingas asmuo savo parašu
patvirtintų, jog visus pirminius dokumentus yra perdavęs į buhalteriją.
Parengiamuosius darbus reikia atlikti laiku, nes nuo jų priklauso inventorizavimo rezultatų patikimumas ir
išsamumas.
Turto tikrinimas natūra ir įrašymas į inventorizavimo aprašus. Antrasis inventorizacijos etapas yra
natūrinis turto tikrinimas, reikalaujantis daugiausiai darbo sąnaudų. Svarbiausias reikalavimas yra patikrinti
kiekvieną turto objektą regimai.
Inventorizuojant rasti vertybių likučiai įrašomi į inventorizavimo aprašus pagal vertybių laikymo vietą,
atsakingus už šias vertybes asmenis ir buhalterines sąskaitas.
Atskiroms vertybėms naudojami šie inventorizavimo aprašai:
• ilgalaikio nematerialiojo turto inventorizavimo aprašas;
• ilgalaikio materialiojo turto inventorizavimo aprašas;
• vertybinių popierių inventorizavimo aprašas;
• atsargų inventorizavimo aprašas;
• grynųjų pinigų skaičiavimo lapai;
• atsargų kelyje inventorizavimo aprašas;
• skolų įmonei (debitorių) inventorizavimo aprašas;
• įmonės skolų (kreditorių) inventorizavimo aprašas.
Specifiniam turtui inventorizuoti gali būti skirti atitinkami dokumentai: medelynų inventorizavimo
aprašas, daugiamečių sodinių inventorizavimo aprašas, gyvulių inventorizavimo aprašas ir kt.
Inventorizavimo aprašo privalomieji rekvizitai yra šie:
1) įmonės pavadinimas;
2) dokumento pavadinimas;
3) aprašo sudarymo vieta;
4) aprašo sudarymo pradžios data;
5) aprašo sudarymo pabaigos data;
6) turto objektų pavadinimas;
7) matavimo rodiklis;
8) kiekis;
9) kaina;
10) suma;
11) inventorizacijos komisijos narių vardai, pavardės, pareigos ir parašai;
12) materialiai atsakingo asmens vardas, pavardė, pareigos ir parašas.
Juose pateikti duomenys parodo šio turto specifiką. Pati aprašų forma nėra atskiroms grupėms
reglamentuojama. Tačiau juose turi būti visi Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyti privalomi rekvizitai.
Inventorizuojant ilgalaikį materialųjį turtą, kiekvieną objektą būtina įrašyti aprašuose atskirai, nurodyti
paskirtį, inventoriaus numerį, pagaminimo metus, konstrukciją ir galingumą, naudojimo pradžios metus ir
mėnesį.
Pagal kiekvieną turto buvimo vietą sudaromi atskiri aprašai. Negalima į vieną aprašą rašyti kelių
asmenų atsakomybei priklausančių turto objektų, nors jie ir parodomi vienoje sąskaitoje. Inventorizavimo
aprašai sudaromi dviem egzemplioriais - vienas pateikiamas buhalterijai, kitas lieka materialiai atsakingo
asmens žinioje. Inventorizuojant gautą iš trečiųjų asmenų ar jiems perduotą turtą, reikalaujama
inventorizavimo aprašus pildyti trimis egzemplioriais.
9.1.2. Inventorizavimo rezultatų skaičiavimas ir registravimas apskaitoje
Inventorizacijos metu sudaryti aprašai yra perduodami į buhalteriją rezultatams apskaičiuoti. Juose
pirmiausia patikrinama, ar teisingai užpildyti šių dokumentų privalomi bei papildomi rekvizitai ir apskaičiuotos
sumos.
Rankiniu būdu inventorizavimo aprašai turi būti pildomi aiškiai, įskaitomai, negalima trinti, braukyti.
Visi taisymai atliekami pagal klaidų taisymo taisykles. Klaidas aprašuose galima taisyti tik inventorizacijos metu ir
tie taisymai visuose aprašo egzemplioriuose turi būti paaiškinti ir asmeniškai pasirašyti visų komisijos narių ir
materialiai atsakingų asmenų.
Po to inventorizavimo aprašų duomenys lyginami su buhalterinės apskaitos duomenimis. Jeigu
nustatoma neatitikimų, sudaromas sutikrinimo žiniaraštis, į kurį įrašomi tik tie turto objektai, kurių kiekis
patikrinimo metu skiriasi nuo įregistruotų apskaitoje. Su žiniaraščio įrašais supažindinami inventorizacijos
komisijos nariai ir atsakingi darbuotojai.
 Jei nustatoma, kad faktiniai likučiai mažesni už apskaitinius, tai laikoma trūkumu. Trūkumų
priežastys gali būti tokios:
• natūralios netekties nuostoliai;
• grobstymas;
• klaidos apskaitoje;
• perrūšiavimas.
Natūralios netekties nuostoliais laikomi nuostoliai, susidarę dėl prekių (gatavos produkcijos,
žaliavų) nudžiūvimo, nugaravimo, išdulkėjimo, nubyrėjimo, sudužimo, išlaistymo saugant,
fasuojant, perpilant, vežant, kraunant, parduodant ir dėl pirkėjų užmaršumo).
Jei nustatoma, kad faktiniai likučiai yra didesni už buhalterinius, tai laikoma perteklium. Pertekliaus
priežastis gali būti:
• neįregistruotų vertybių aptikimas;
• prirašymas;
• perrūšiavimas;
• apskaitos klaidos.
Dėl nustatytų neatitikimų materialiai atsakingi asmenys turi rašyti pasiaiškinimus, kurie
pridedami prie inventorizavimo aprašų ir sutikrinimo žiniaraščių. Remdamasi pateiktais paaiškinimais ir
sutikrinimo žiniaraščiais, inventorizacijos komisija nustato aptiktų turto trūkumų, nuostolių ar gedimo,
taip pat pertekliaus pobūdį ir rekomenduoja panaikinti inventorizavimo duomenų skirtumus pagal
kiekvieną inventorizuotą poziciją. Verčių skirtumams parodyti užpildomas palyginamasis žiniaraštis.
Šiais dokumentais vadovaujantis, įmonės vadovas parengia pasiūlymą dėl inventorizacijos metu
nustatytų skirtumų panaikinimo.
Pasiūlyme rekomenduojama turto perteklių užpajamuoti, o turto trūkumą nurašyti į
sąnaudas arba išieškoti iš materialiai atsakingo asmens.
Prieš pateikdama pasiūlymus dėl inventorizacijos metu nustatytų faktinių rezultatų ir
apskaitos duomenų neatitikimo panaikinimo, inventorizacijos komisija turi išsiaiškinti, ar tarp nustatyto
perteklinio turto ir trūkstamo objekto nėra panašių, pavyzdžiui, prekių, kurias galime perrūšiuoti.
Perrūšiavimu vadinamas atvejis, kai vienos rūšies daiktai sukeičiami su kitos rūšies labai panašiais
daiktais.
Pasiūlymas trūkumus išieškoti iš kaltų asmenų turi būti teikiamas įvertinus realias ga-
limybes prisiteisti trūkumus.
Jei materialiai atsakingas asmuo sutinka su trūkumų sumomis ir pažada jas atlyginti,
sprendimas, kad trūkumą padengs kaltas asmuo, gali būti priimamas nedelsiant. Jei trūkumo suma ne
didesnė kaip vienas darbuotojo vidutinis atlyginimas, tai vadovas savo įsakymu gali nurodyti
išskaičiuoti šią sumą iš darbuotojo atlyginimo, vadovaujantis darbuotojo raštišku sutikimu. Jei trūkumo
suma didesnė už vieną vidutinį atlyginimą arba materialiai atsakingas asmuo nesutinka su išskaitymais,
ieškinys turi būti perduotas teismui.
Griežtai draudžiama iš anksto nurašinėti vertybes pagal natūralų sumažėjimą. Natūralų
sumažėjimą galima nurašyti pagal nustatytas Vyriausybės ar ministerijos natūralaus sumažėjimo
normas. Atskirose ūkio šakose jos nustatomos skirtingai. Tai galima daryti tik po inventorizacijos ir
išaiškinus trūkumą. Rastas perteklius turi būti įregistruotas. Perteklių ir trūkumą, atsiradusį sukeitus
apskaitoje atskirų rūšių vertybes, galima užskaityti tam pačiam inventorizavimo laikotarpiui, jei už jas
atsakingas tas pats asmuo, kai sutampa vertybių pavadinimas ir jų kiekis.
9.2.1. Ilgalaikio turto skirstymas
Kiekviena įmonė nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio valdo didesnį ar mažesnį turtą.
Efektyvus jo panaudojimas lemia įmonės veiklos sėkmę. 2 VAS „Balansas" ilgalaikis turtas apibrėžiamas
taip:
Ilgalaikis turtas - turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei naudai gauti ilgiau nei vienerius metus,
ir kurio Įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nusistatytąją.
Kaip ilgalaikis turtas skirstomas balanse pagal VAS, parodyta 9.1 lentelėje.
9.1 lentelė. Ilgalaikio turto skirstymas
Toliau smulkiau aptarsime ilgalaikio turto sudėtį. Nematerialusis turtas 13 VAS apibrėžiamas taip:
Nematerialusis turtas - tai galimas nustatyti nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo
įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos.
Svarbiausi nematerialiojo turto požymiai yra šie:
1) neturi materialios substancijos;
2) turi vertę;
3) suteikia turto savininkui tam tikrų teisių ir privilegijų;
4) įmonės veikloje naudojamas ilgiau kaip metus;
5) uždirba įmonei pajamų, t. y. duoda ekonominę naudą.
Nematerialusis turtas apskaitoje išskirtas siekiant parodyti, kiek įmonė turi privilegijų ir teisių. Šis turtas
egzistuoja iki tol, kol egzistuoja pati įmonė.
Ilgalaikis materialusis turtas 12 VAS apibrėžiamas taip:
Materialusis turtas tai turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos ilgiau nei vienerius metus ir
kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio
materialiojo turto vertę.
Šiame apibrėžime yra svarbūs du kriterijai:
• naudingo eksploatavimo laikas negali būti trumpesnis negu vieneri metai;
• įsigijimo savikaina turi būti ne mažesnė nei įmonės patvirtinta minimali ilgalaikio turto vertė.
Pirmasis kriterijus reiškia, kad turtas įmonėje bus naudojamas produkcijai gaminti,
paslaugoms teikti ir kitiems įmonės poreikiams tenkinti ilgiau nei vienerius metus. Tačiau tas pats turtas
vienoje įmonėje gali būti ilgalaikis, kitoje - trumpalaikis. Pavyzdžiui: žemės ūkio įmonėje traktorius, skirtas
žemės ūkio darbams atlikti, turi būti priskirtas ilgalaikiam turtui, o jei šį turtą įsigytų įmonė, prekiaujanti žemės
ūkio technika, jis taptų trumpalaikiu turtu, tai yra preke.
Antrasis kriterijus susijęs su vienu iš apskaitos principų - optimalumu. Pavyzdžiui, metalinė spyna
ant sandėlio vartų, tikėtina, kabės ne vienerius metus, tačiau jeigu tos spynos įsigijimo savikaina labai maža,
neracionalu kasmet priskaičiuoti po kelis litus nusidėvėjimo sąnaudų. Kartais didelės vertės turtas gali būti
sunaudotas per vieną ataskaitinį laikotarpį, pavyzdžiui, elektrinis grąžtas statybinėje įmonėje, gaminančioje
karkasinius namus, bus naudojamas trumpiau nei vienerius metus, todėl jis nebus priskiriamas ilgalaikiam turtui. O
įmonėje, kuri šį turtą naudos kelis metus, bus laikomas ilgalaikiu materialiuoju turtu. Pateikti pavyzdžiai rodo,
kad nėra universalios formulės, kokios rūšies turtas laikytinas ilgalaikiu materialiuoju turtu, kokia turi būti jo
minimali vertė.
Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius:
- įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;
- įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais;
- įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;
- turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą
įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei;
- įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.
Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą.
Ilgalaikis materialusis turtas skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Kilnojamasis turtas -
tai daiktai, kurie gali būti lengvai perkeliami iš vienos vietos į kitą (įrenginiai, baldai, transporto priemonės,
darbiniai gyvuliai ir kitas turtas). Nekilnojamasis turtas - tai daiktai, susiję su žeme ir negalintys būti keliami iš
vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir nesumažinus jų vertės (žemė, pastatai, fabrikai ir kitas
turtas, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis turtas arba tokiu pripažįstamas įstatymuose). Įmonės už
nekilnojamąjį turtą privalo mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
Finansinis turtas parodo tam tikros įmonės teises bei privilegijas ir atsiranda jai dalyvaujant kitų
įmonių veikloje.
Jis teikia įmonei ekonominę naudą arba teises ir privilegijas ilgesniu kaip vienerių metų laikotarpiu. Ilgalaikis
finansinis turtas balanse išskirtas atskira grupe. Jį sudaro:
• investicijos;
• gautinos sumos;
• nuosavos akcijos;
• kitos investicijos.
Investicijos apima įmonės teises kitose įmonėse, t. y. įmonė gali įsigyti akcijų ir obligacijų, išleistų kitose
įmonėse. Įsigytos akcijos ir obligacijos apskaitoje bei atskaitomybėje rodomos faktine jų įsigijimo savikaina.
Gautinos sumos yra grąžintinos sumos, kurios buvo suteiktos kitoms įmonėms nepriklausomai nuo sutarties
terminų, šaltinių ar formų kaip ilgalaikė parama.
Nuosavoms akcijoms priskiriamos supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos.
Kitos investicijos - tai įmonės įsigyti kitų įmonių vertybiniai popieriai bei investicijos į nekilnojamąjį ar
kilnojamąjį turtą.
9.2.2. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas
 Ilgalaikio materialiojo turto apskaitoje įvertinimas reglamentuojamas 12 VAS „Ilgalaikis
materialusis turtas". Minėtas standartas numato, kad įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina
arba perkainota verte. Jei įmonė pasirenka įsigijimo savikainos būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas
įsigijimo savikaina, balanse - likutine verte (įsigijimo savikaina - nusidėvėjimas).
Ilgalaikiu laikomas turtas, kurį įmonė įsigijo gaminti produkcijai, teikti paslaugoms, nuomai ar
administraciniams tikslams ir kurio tarnavimo laikas ilgesnis nei vieneri metai. Ilgalaikio materialiojo turto
įvertinimo pagrindas turi būti jo faktinė įsigijimo savikaina (kaina sau), kurią sudaro visos išlaidos, patirtos
įsigyjant turtą. 12 VAS yra toks apibrėžimas:
Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina - sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito
mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.
Ilgalaikio turto įsigijimo savikainą (pradinę vertę) galima apskaičiuoti taip:
PIRKIMO KAINA
- PIRKIMO NUOLAIDA
+ PAPILDOMOS ĮSIGIJIMO IŠLAIDOS
= ĮSIGIJIMO SAVIKAINA
Papildomos įsigijimo išlaidos - tai visos išlaidos, susijusios su ilgalaikio turto atvežimu į būsimo
eksploatavimo vietą, pakrovimo, iškrovimo, transportavimo, komisiniai atlyginimai, mokesčiai (akcizai, muitai) ir
kitos išlaidos, bei visos išlaidos ruošiant naudoti (pvz., kompiuterizuotos apskaitos programų instaliavimo,
suderinimo darbai). Jei už tą pačią sumą įsigyjami du skirtingi daiktai, juos apskaitoje būtina išskirti. Tarkime,
kartu su kompiuteriu įsigyjama ir programinė įranga. Apskaitoje šie objektai turi būti užregistruoti kaip du atskiri
objektai: kompiuteris (ilgalaikis materialusis turtas) ir kompiuterių programos (nematerialusis turtas). Tokiais
atvejais kiekvieną objektą reikia įvertinti rinkos kaina ir nustatyti, kokia bendros įsigijimo savikainos dalis tenka
kiekvienam turtui.
Įsigyjant turtą, gali būti pasinaudota banko paskolomis. Pagal 12 VAS palūkanos į turto įsigijimo
(pasigaminimo) savikainą neįskaitomos. Jos pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis.
Ilgalaikį materialųjį turtą įmonės gali pagaminti savo jėgomis. Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo
savikainą sudaro šio turto gamyboje (statyboje) sunaudotų žaliavų vertė, medžiagų, komplektavimo gaminių
įsigijimo savikaina, tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Į tokio turto įsigijimo (pagaminimo) savikainą
neįtraukiamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos (pardavimų, bendrosios ir administracinės).
Jei įmonė pasirenka perkainotos vertės būdą, ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo
savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje
parodomas perkainota verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimą.
Jei ilgalaikio turto apskaitos politikoje numatoma atlikti ilgalaikio materialiojo turto perkainojimą, jis turi būti
atliekamas periodiškai, ne rečiau kaip kas penkerius metus. Ilgalaikio turto vertė po perkainojimo gali didėti arba
mažėti. Atskiroms turto grupėms gali būti taikomi skirtingi ilgalaikio turto įvertinimo būdai. Jei ilgalaikio
materialiojo turto (viso ar tam tikros jo grupės) tikroji vertė nuolat reikšmingai kinta, tokį turtą reikia perkainoti
dažniau.

9.2.3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaita

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas įmonėse yra gana atsakingas buhalterio darbo baras.
Neteisingai apskaičiuotas nusidėvėjimas iškraipo įmonės veiklos rezultatus. 12 VAS „Ilgalaikis materialusis
turtas" pateikiamas toks nusidėvėjimo apibrėžimas:
Nusidėvėjimas - tai riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir
paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės
vertės kitimų.
Finansinėje apskaitoje nusidėvėjimas skaičiuojamas ilgalaikio materialiojo turto, o nematerialiojo turto
-amortizacija (lot. amortisatio - padengimas).
Amortizacija - amortizuojamosios vertės priskyrimas sąnaudoms (ar kito turto savikainai) ir
paskirstymas per visą planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką atsižvelgiant į realų to turto,
ekonominės vertės kitimą.
Finansinėje apskaitoje nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma (žr. priedą).
Ji nustatoma atsižvelgiant į planuojamą turto naudingo eksploatavimo laiką, eksploatavimo ir rinkos sąlygas:
• turto eksploatavimo intensyvumą (pvz., skirtingą laiką bus naudojamas lengvasis automobilis, skirtas įmonės
administracijos reikmėms ir taksi veiklai);
• turto moralinio senėjimo tempą (pvz., moraliai greitai sensta kompiuterinė, medicinos technika);
• aplinką, kurioje eksploatuojamas turtas (pvz., greičiau nusidėvės turtas, naudojamas atvirame ore).
 Skaičiuojant nusidėvėjimą, iš turto įsigijimo (pasigaminimo) vertės atimama likvidacinė vertė. Gauta
suma yra nudėvimoji ilgalaikio turto vertė.
Likvidacinė vertė — tai suma, kurią įmonė tikisi gauti už turto jo naudingo tarnavimo laiko
pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.
Likvidacinę vertę įmonės gali nustatyti savo nuožiūra. Likvidacinės vertės ribos pagal VAS nėra
apibrėžtos. Nežymi likvidacinė vertė gali būti lygi nuliui.
Skaičiuojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą, svarbu teisingai pasirinkti įstatymų numatytus nusidėvėjimo
skaičiavimo pradžios ir pabaigos būdus:
• ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos, pradėjus turtą
naudoti veikloje (kito mėnesio būdas);
• ilgalaikio turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti, atsižvelgiant į tai, kada -pirmajame ar antrajame
mokestinių metų pusmetyje - ilgalaikis turtas pradėtas naudoti (pusmečio būdas).
Taikant pusmečio būdą, nusidėvėjimo suma, kurią skaičiuojant apmokestinamąjį pelną leidžiama atskaityti,
priklauso nuo to, kada turtas pradėtas naudoti.
Jei ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t. y.
pirmajame mokestinių metų pusmetyje, tais mokestiniais metais leidžiama į sąnaudas įtraukti visą metinę to turto
nusidėvėjimo sumą.
Pavyzdžiui, įmonė 2002 m. vasario 20 d. už 61 000 Lt įsigijo lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį pradėjo jį
naudoti. Lengvojo automobilio nusidėvėjimas skaičiuojamas tiesiogiai proporcingu metodu, taikant 6 metų
nusidėvėjimo normatyvą, likvidacinė vertė - 1 000 Lt.
Kadangi automobilis įsigytas ir pradėtas naudoti pirmąjį mokestinio laikotarpio pusmetį, nusidėvėjimo suma
apskaičiuojama taip:
(61000-1000): 6= 10000Lt.
Skaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimama visa metinė nusidėvėjimo suma - 10 000 Lt.
Jei ilgalaikis turtas pradedamas naudoti antrajame mokestinių metų pusmetyje, turto nusidėvėjimas pradedamas
skaičiuoti kitais mokestiniais metais. Pavyzdžiui, įmonė įsigijo pastatą 2002 m. birželio 28 d. ir pradėjo jį naudoti
liepos mėnesio 10 dieną. Skaičiuojant įmonės 2002 m. apmokestinamąjį pelną, pastato nusidėvėjimo suma iš
pajamų nebus atimama. Pastato nusidėvėjimas bus pradėtas skaičiuoti 2003 m. sausio 1 dieną.
Finansinėje apskaitoje neskaičiuojamas nusidėvėjimas:
• žemės;
• bibliotekų fondų;
• meno kūrinių; ,-
• muziejų eksponatų;
• į kultūros registrą įtraukto materialiojo turto;
• užkonservuoto ir nenaudojamo turto;
• turto likvidacinės vertės ir kt.
VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“ pateikiami šie ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai,
kuriuos įmonė gali taikyti pasirinktinai:
 Tiesiogiai proporcingas (tiesinis);
 produkcijos;
 metų skaičiaus;
 dvigubas – mažėjančios vertės.
Vienas iš nusidėvėjimo skaičiavimo metodų - tiesiogiai proporcingas (tiesinis) nusidėvėjimo
skaičiavimo metodas. Šiuo metodu skaičiuojant daroma prielaida, kad materialusis turtas vienoda suma
nusidėvi kiekvienais metais.
Taikant tiesiogiai proporcingą skaičiavimo metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama kaip
ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės vertės skirtumo bei nusidėvėjimo laiko (metais)
santykis:
N═ V–L/T
Čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;
V – ilgalaikio turto įsigijimo savikaina;
L – ilgalaikio turto likvidacinė vertė;
T - naudojimo laikas, išreikštas metais.
Skaičiuojant mėnesinę ( ketvirčio) nusidėvėjimo sumą reikia naudotis šia formule:
K ═ N/A
Čia: K – mėnesinė (ketvirčio) nusidėvėjimo suma;
 N – metinė ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma;
A – naudojimo laikas mėnesiais (ketvirčiais.
Produkcijos metodas tinka naudoti, kai iš anksto tiksliai galima nustatyti ilgalaikio
materialiojo turto objektų pagamintos produkcijos vienetų kiekį ir atliktų darbų, technologinių operacijų
skaičių.
Skaičiuojant transporto priemonių nusidėvėjimo sumą, reikia atsižvelgti į nuvažiuotų
kilometrų skaičių, nupjautų javų plotus ( skaičiuojant kombaino nusidėvėjimą) ir panašiai.
Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal tokią formulę:
N ═ ( V1 +V2) ·P / P max
Čia: N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai ( atliktoms paslaugoms);
V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo ( pasigaminimo) savikaina;
V2 – ilgalaikio materialiojo likvidacinė vertė;
P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos ( atliktų paslaugų) kiekis;
P max – maksimalus ilgalaikio turto objektų pagamintos produkcijos ( atliktų paslaugų) kiekis.
Produkcijos metodas taikomas tada, kai turto nusidėvėjimas priklauso nuo ilgalaikio
materialiojo turto naudojimo intensyvumo. Šio metodo trūkumas – neįvertinamas moralinis turtas
nusidėvėjimas.
Metų skaičiaus metodas – tai progresyvinis (pagreitinto) nusidėvėjimo skaičiavimo
metodas. Šiuo metodu nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo vertės. Pirmaisiais turto naudojimo
metais į sąnaudas įtraukiamos padidintos nusidėvėjimo sumos, antraisiais – mažesnės, o trečiaisiais ir dar
vėlesniais metais dar mažesnės. Šios sumos turi įtakos pelno dydžiui. Kuo didesnės nusidėvėjimo sumos
įtraukiamos į sąnaudas, tuo dirbtinai sumažėja įmonės gaunamas pelnas. Todėl įmonėms susidaro problema
palyginti finansinę atskaitomybę laiko atžvilgiu ar su kitų įmonių veiklos rezultatais. Taikant metų skaičiaus
metodą, nusidėvėjimo suma skaičiuojama pagal tokią formulę:
N ═ (V1 –V2) · (T- i +1) · 2 / T · (T +1)
Čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;
V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina;
V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;
T – naudingo tarnavimo laikas metais;
i – metai, kuriais skaičiuojamas nusidėvėjimas (i ≤ T )
Dvigubas mažėjančios vertės metodas – tai progresyvaus (pagreitinto) nusidėvėjimo
skaičiavimo būdų. Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:
N ═ L · n; n ═ 100%/T · 2;
Čia: N – metinė nusidėvėjimo suma;
L – ilgalaikio turto likutinė vertė;
n – nusidėvėjimo procentas;
T – naudojimo tarnavimo laikas.
Pirmaisiais turto naudojimo metais :
N1 ═ L1 · n; L1 ═ V1;
Čia: V1 – ilgalaikio turto įsigijimo ( pasigaminimo) savikaina.
Antraisiais turto naudojimo metais:
N2 ═ L2 · n; L2 ═ L1 – N1;
Trečiaisiais turto naudojimo metais:
N3 ═ L3 · n; L3 ═ L2 – N2;
Ketvirtaisiais ir po jų einančiais , tai yra i-aisiais metais (išskirus paskutinius turto naudojimo
metus):
Ni ═ Li · n; Li ═ Li – 1 – Ni – 1;
Paskutiniais turto naudojimo metais ;
Np ═ Lp – 1 – V2;
Čia: V2 – ilgalaikio turto likvidacinė vertė.
Taikant šį metodą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sumos kiekvienais metais vis
mažėja, nes nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo likutinės vertės, kuri metai iš metų vis mažėja. Pirmaisiais
naudojimo metais į sąnaudas nurašomos didesnės sumos negu sekančiais metais. Ekonominėje literatūroje šis
metodas dar vadinamas dvigubo balanso metodu.
Apskaičiuotos nusidėvėjimo sumos registruojamos atitinkamose 6 klasės sąskaitose,
atsižvelgiant į tai, kokioje veikloje turtas naudojamas. Nudėvėtos ilgalaikio materialiojo turto sumos per visą
 turto naudojimo laiką kaupiamos 1 klasės kontrarinėse ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąskaitose. Kontrarinėse
sąskaitose objekto padidėjimas registruojamas Kredite.
Kai įmonės naudotas ilgalaikis turtas tampa nebereikalingas, jį gali pakeisti kitu, o turimą
turtą perleisti kitiems ar nurašyti. Nurašant turtą iš įmonės (perleidžiant jį tretiesiems asmenims ar naikinant),
atsižvelgiama į turto įsigijimo savikainą, jo nusidėvėjimo sumą, likvidacinę vertę, o turtą perleidžiant – dar ir
į jo perleidimo kainą.
Dažniausiai ilgalaikis materialus turtas nurašomas tada, kai jo nusidėvėjimo suma būna lygi
įsigijimo savikainai arba likvidacinei vertei, tai yra kai turtas būna visiškai nudėvėtas. Tačiau nurašomas
turtas dažniausiai nebūna dar susidėvėjęs tiek, kad iš jo visiškai nieko neliktų. Paprastai lieka tam tikri dar
panaudotini mazgai ar detalės arba kitos atliekos, kurias galima parduoti, kaip metalo laužą. Taigi šios
savitos pajamos iš esmės mažina turto nusidėvėjimo sumą, kuri apskaitoje vadinama likvidacine verte. Ją,
kaip ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpį, ekspertai nustato dar prieš pradedant naudoti ilgalaikį turtą.
Jeigu materialiojo ilgalaikio turto naudojimo pradžioje nepavyksta ekspertams nustatyti turto naudojimo
laiko arba jo likvidacinės vertės, tai po kelių ar kelias dešimties metų likviduojant ir dėl to nurašant turtą,
įmonė netikėtai uždirba pajamų arba patiria sąnaudų.
9.3.1 Atsargų įvertinimas
Atsargos priskiriamos prie trumpalaikio turto. Nuo ilgalaikio turto jos skiriasi tuo, kad iš karto
sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas per ataskaitinį laikotarpį.
9 VAS „Atsargos" apibrėžiamos taip:
Atsargos - trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta
produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per
vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.
Išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:
 žaliavos ir komplektavimo gaminiai;
 nebaigta gamyba;
 pagaminta produkcija;
 pirktos prekės, skirtos perparduoti;
 ilgalaikis turtas skirtas perparduoti.
Žaliavos ir komplektavimo gaminiai – tai materialinės vertybės (pagrindinės ir pagalbinės
žaliavos, statybinės medžiagos, kuras, atsarginės dalys ir kita), kurios skirtos ne parduoti, bet kurias
numatoma sunaudoti gamybos procese per ateinantį ataskaitinį laikotarpį. Kelyje esančios žaliavos ir
komplektavimo gaminiai, nuosavybės teise priklausančios įmonei, taip pat priklauso šiai grupei.
Nebaigta gamyba – kai kurie gaminiai, praėję ne visas technologijos proceso stadijas taip pat
nesukomplektuoti gaminiai. Nebaigtai gamybai nepriskiriamos nepradėtos apdoroti žaliavos gamybos
padaliniuose, taip pat gamybai nupirkti komplektavimo gaminiai.
Pagaminta produkcija – tai praėję visas technologines stadijas gaminiai, skirti parduoti arba
kitaip sunaudoti įminės veikloje.
Pagaminta produkcija tai visos trečiųjų asmenų įsigytos materialinės vertybės, kurios bus skirtos
perparduoti.
Ilgalaikis turtas priskiriamas atsargoms tuo atveju, kai įmonė įsigijo ne siekdama jį naudoti savo
veikloje, bet ketindama perparduoti.
Kiekvienos įmonės atsargų (prekių) sudėtis yra skirtinga.
Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę –
įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri jų yra
mažesnė.
Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pridedant visus su pirkimu susijusius
mokesčius bei rinkliavas (išsirus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei
kitas tiesiogiai su atsargų įsigijimu susijusias išlaidas ir atimant atsargų nukainojimo ir gautų
nuolaidų sumas.
Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, išskirus tuos atvejus, kai
mokestis negrąžinamas.
Atsargos, įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos pirkimo dieną galiojančiu oficialiu lito ir
užsienio valiutos santykiu.
Pagamintų atsargų (produkcijos) savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos
išlaidos. Tiesioginėmis gamybos išlaidomis paprastai laikomos pagrindinių žaliavų ir
 komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, kurias be sąnaudų galima
tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai.
Netiesioginės gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios išlaidos. Tai
pagalbinių žaliavų vertė, pagalbinių darbininkų darbo užmokestis ir kitos išlaidos, kurios siejasi su gamyba,
bet į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina. Konkretiems gaminiams jos priskiriamos taikant paskirstymo būdą.
Gamybos išlaidų priskirimą tiesioginėms ir netiesioginėms bei netiesioginių išlaidų paskirstymo kriterijus
pasirenka pati įmonė.
Neatsižvelgiant į tai, kokie atsargų įvertinimo būdai buvo taikyti finansinėje atskaitomybėje jų likučiai
įvertinami faktine savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte.
Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms,
atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas. Atsargų įsigijimo savikaina laikotarpio
pabaigoje gali būti didesnė už jų grynąją galimo realizavimo vertę, jeigu atsargos buvo sugadintos visiškai
arba iš dalies paseno, jų pardavimo kaina nukrito arba išaugo įvertintos gamybos baigimo arba pardavimo
išlaidos. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas tam, kad turto balansinė
vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį turtą įprastinio įmonės ciklo metu.
Atsargų nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma ir atsargų nuostoliai pripažįstami to
laikotarpio, kurio metu buvo atliekami nukainojimai ar susidarė nuostoliai, veiklos sąnaudomis.
Nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo realizavimo vertės augimo, suma turi būti
mažinamos to laikotarpio veiklos sąnaudos.
Atsargos, kurių grynoji galimo pardavimo vertė nustatyta užsienio valiuta, turi būti parodytos taikant
grynosios galimo realizavimo vertės nustatymo metu galiojantį oficialų lito ir užsienio valiutos santykį.
9.3.2 Atsargų įkainojimas
Įmonės, imdamos įkainojimo pagrindu atsargų įsigijimo išlaidas, gali apskaičiuoti parduotų ar sunaudotų
gamyboje atsargų savikainą pagal įkainojimo metodus. Įkainojimo metodo pasirinkimas yra įmonės
apskaitos politikos dalis. 9VAS „Atsargos“ nurodyta, kad įmonės gali taikyti šiuos metodus:
 konkrečių kainų;
 svertinio vidurkio;
 FIFO – atsargų įvertinimo pirmųjų pirkimų kainomis;
 LIFO – atsargų įvertinimo paskutiniųjų pirkimų kainomis;
 LCM – mažesnės kainos.
Konkrečių kainų metodas taikomas tose įmonėse, kurios prekiauja retomis ir brangiomis prekėmis,
pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, brangiais juvelyriniais dirbiniais, antikvarinėmis prekėmis, brangiais baldų
komplektais, automobiliais ir panašiomis prekėmis. Taikant šį metodą, reikia tiksliai žinoti, už kokią sumą
pirkta kiekviena, esanti sandėlyje prekė. Turint daug įvairių prekių rūšių, susidaro daug skirtingų
skaičiavimų. Naudojant šį metodą galima sąmoningai valdyti parduotų prekių savikainos, o tuo pačiu ir
pelno lygį, pasirenkant pardavimui vienetus, kurie buvo pirkti didesne ar mažesne kaina.
Svertinio vidurkio metodas patogus naudoti tais atvejais, kai įmonė turi vienodo asortimento prekes.
Šiuo metodu visos prekės ( tiek parduotos, tiek ir neparduotos) įkainojamos vidutinėmis jų įsigijimo
kainomis. Vidutinė kaina nustatoma pagal formulę:
K ═ Sp + Σ Sg / Kp +Σ Kg ;
Čia: K – vidutinė kaina;
Sp – likučio vertė laikotarpio pradžioje;
Sg – per laikotarpį gautų vertybių suma;
Kp – kiekio likutis laikotarpio pradžioje;
Kg – per laikotarpį gautas kiekis.
Taikant šį metodą, vidutinė kaina skaičiuojama po kiekvieno pirkimo. Šis metodas yra tikslesnis rinkos
kainų atžvilgiu ir todėl jis dažnai naudojamas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis.
FIFO metodas. Taikant FIFO metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos
tos atsargos, kurios nupirktos anksčiausia. Naudojant FIFO metodą, pirmoji užpajamuota prekių siunta
pirmoji ir parduodama ( sunaudojama).Nurašius pirmąją siuntą, paeiliui nurašoma antroji, trečioji ir taip
tolau. Jeigu lieka likutis jis įkainojamas paskutinių pirkimų kainomis, o tai atitinka realias rinkos kainas.
Parduotų prekių savikainą sudarys ankstesniųjų pirkimų kainos. Augant kainoms tai duodą išpūstą ir nerealų
pelną.
LIFO metodas. Naudojant šį metodą, daroma prielaida, kad parduodamos ar sunaudojamos vėliausiai
pirktos atsargos. Atsargos, išduotos iš sandėlio, pirmiausiai įvertinamos paskutinio pirkimo kainomis, vėliau
priešpaskutinio ir taip toliau. Faktinis atsargų judėjimas gali būti ir kitoks. Jei lieka likutis laikotarpio
 pabaigoje, jis įkainojamas seniausių pirkimų kainomis. Naudojant šį metodą, parduotų prekių savikaina
labiausiai atitinka esamą kainų lygį ir pajamos bei pelnas yra realiausias.
LIFO metodu įkainojama akmens anglis, durpės, cementas ir panašios prekės.
Mažesnės kainos metodas (LCM) – kuri kaina mažesnė: savikaina ar rinkos kaina. Šis metodas
naudojamas įkainoti atskiroms atsargoms, kurių rinkos kaina dėl tam tikrų priežasčių nukrito žemiau už jų
įsigijimo kainą. Tokiu atveju atsargos įskaičiuojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje pagal jų
grynąją realizacinę vertę – iš realios pardavimo kainos atėmus su pardavimu susijusias išlaidas. Kuriuo
metodu įkainoti sunaudotas atsargas, turi nuspręsti įmonės vyriausias buhalteris, suderinęs su įmonės
vadovu.
9.3.3 Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai
Atsargų sunaudojimas (pardavimas) apskaitoje gali būti registruojamas dviem būdais:
* periodiškai ;
* nuolat.
Atsargų apskaitos būdo pasirinkimas priklauso nuo įmonės apskaitos politikos. Atsargos juk
įsigyjamos, kaupiamos ir parduodamos (sunaudojamos) visus metus.
Periodiškai apskaitomas atsargų būdas taikomas tose įmonėse, kur nekaupiamos didžiulis
atsargų likutis.
Įtraukiant į apkaitą atsargas pirmiausia reikia nustatyti:
1) parduotų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (prekių) savikainą;
2) ataskaitinio laikotarpio pabaigos ir pradžios atsargų (prekių) likutį.
Šie rodikliai lemia parduotų prekių savikainą, o kartu ir pelno dydį. Parduotų prekių savikainą galima
apskaičiuoti pagal šią formulę:
PREKIŲ LIKUTIS ATASKAITINIO LAIKOTARPIO PRADŽIOJE
+ PREKIŲ PIRKIMAI PER ATASKAITINĮ LAIKOTARPĮ
- PREKIŲ LIKUTIS ATASKAITINIO LAIKOTARPIO PABAIGOJE
═ PARDUOTŲ ( SUNAUDOTŲ ) PER ATASKAITINĮ LAIKOTARPĮ PREKIŲ SAVIKAINA
Prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir prekių per ataskaitinį laikotarpį pirkimus
sužinome kai ūkines operacijas užfiksuojame apskaitos registruose, o prekių likutis ataskaitinio laikotarpio
pabaigoje apskaičiuojamas inventorizacijos būdu. Kartais periodiškai apskaitomas atsargų būdas dar
vadinamas ir inventorizavimo būdu.
Periodiškai apskaitomo atsargų būdo esmė ta, kad kiekvienas prekių pirkimas registruojamas 6
klasės sąnaudų sąskaitos 6002 Pirkimai debeto dalyje. Parduotų prekių savikaina apskaičiuojama pasibaigus
ataskaitiniam laikotarpiui ir nustačius neparduotų atsargų likutį pagal inventorizacijos duomenis.
Pagrindinis periodiškai registruojamų atsargų būdo privalumas - mažesnės buhalterinio darbo sąnaudos.
Šio būdo teigiama savybė išryškėja prekybos įmonėse, kur didelė atsargų nomenklatūra ir nedideli jų
likučiai. Pagrindiniai trūkumai yra tokie:
• neteikia operatyvios informacijos atsargoms valdyti, nes kiekvieną dieną nežinomi atsargų likučiai;
 prekių sumažėjimas dėl įvairių gedimų, nuostolių, vagysčių, netekčių automatiškai nurašomas į
parduotų prekių savikainos sąskaitą nepagrįstai ją didinant.
Nuolat registruojamų atsargų būdas. Lietuvos įmonėse yra gerai žinomas ir įprastas Šiuo būdu įrašai
atitinkamose atsargų sąskaitose daromi po kiekvienos operacijos, registruojant prekių pirkimo ir pardavimo
atvejus. Tai būdinga įmonėms, prekiaujančio brangiomis mašinomis, juvelyriniais dirbiniais, antikvariniais
daiktais. Kiekvienas prekių padidėjimas ar sumažėjimas registruojamas tiesiogiai atsargų sąskaitoje.
Parduotų prekių savikaina gali būti nustatoma nelaukiant ataskaitinio laikotarpio baigos, o užregistravus
kiekvieną pardavimą. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, nereika daryti koreguojančiųjų įrašų.
Pagal nuolat registruojamų atsargų būdą kiekviena pirkimo operacija registruojama
į sąskaitą 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti. 6 klasės sąskaitoje per ataskaitinį laikotarpį kaupiama
visų parduotų prekių savikaina, registruojant į debetą kiekvieną pardavimo operaciją.
Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje tiek sąskaita 5klasės Pardavimo pajamos, tiek sąskaita 6klasės
Parduotų prekių savikaina uždaromos per sąskaitą 3901Suvestinės sąskaitos.
9.4.1 Gamybos išlaidų skirstymas
Norint teisingai tvarkyti gamybos išlaidų apskaitą, labai svarbu žinoti gamybos išlaidų sudėtį.
Kiekvienoje perdirbimo įmonėje išlaidos yra kitokios. Atskiroje įmonėje gamybos išlaidos įtraukiamos į
apskaitą pagal jų susidarymo centrus (vietas). Tai gali būti (cechas, padalinys). Jų viduje turi būti išskirti
kalkuliavimo objektai (užsakymai, gaminiai, vienarūšių gaminių grupės). Išlaidos pagal jų ryšį su technologiniu
procesu skirstomos į pagrindines ir pridėtines.
 Pagrindinės išlaidos yra tiesiogiai susijusios su produkcijos gamybos technologija, perdirbimo
proceso technologija (žaliavų ir medžiagų vertė, darbo užmokestis, apskaičiuotas gamybos darbininkams, nuo
darbo užmokesčio sumos priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, gamybos įrenginių nusidėvėjimas, elektros
energija, kuras, remonto išlaidos ir kitos). Jos yra svarbios visam technologiniam procesui, todėl ir vadinamos pa-
grindinėmis.
Pridėtinės išlaidos susijusios su gamybos valdymu ir aptarnavimu įmonėje, jos cechuose ir
tarnybose. Tai įrenginių eksploatavimo ir priežiūros išlaidos, įrenginių ir pastatų nusidėvėjimo, administracijos
valdymo išlaidos ir kitos išlaidos.
Atsižvelgiant į daromą įtaką produkcijos savikainai, gamybos išlaidos skirstomos į tiesiogines ir
netiesiogines
Tiesioginės gamybos išlaidos yra tos, kurias galima tiesiogiai priskirti atskiriems gamybos
objektams konkrečios produkcijos gamybai, darbų bei paslaugų rūšiai, pavyzdžiui, atskiri gaminiai, detalės,
užsakymai. Tiesioginių išlaidų straipsniai:
• medžiagų (žaliavų, komplektavimo gaminių, medžiagų gabenimo ir kt. išlaidos);
• tiesioginio darbo užmokesčio (pagrindinių darbininkų pagrindinio darbo užmokesčio, pagrindinių darbininkų
papildomo darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų išlaidos);
• kitos tiesioginės išlaidos.
Netiesioginės gamybos skirstomosios išlaidos yra tos, kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti
konkrečiai produkcijai. Tokioms išlaidoms priklauso pagalbinių medžiagų sunaudojimas, darbuotojų, tiesiogiai
nedalyvaujančių gaminant produkciją, darbo užmokesčio sumos, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, elektros energijos,
remonto ir kitos išlaidos. Jos paskiriamos konkrečioms produkcijos rūšims pagal įmonės pasirinktą skirstymo bazę
(įrenginių darbo valandas, tiesioginį darbo apmokėjimą, pagamintos produkcijos apimtį). Pasirinkti teisingą
skirstymo bazę yra gana svarbu, nes nuo to priklauso pagamintos produkcijos savikainos rodiklių patikimumas.
Pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarkoje nurodyta, kad pagamintos per ataskaitinį laikotarpį
produkcijos savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, kurios sąnaudomis pripažįstamos tik
pardavus produkciją.
Gamybos išlaidos apskaičiuojamos:
SUNAUDOTŲ ŽALIAVŲ VERTĖ
+ TIESIOGINIO DARBO UŽMOKESČIO IŠLAIDOS
+ NETIESIOGINIO DARBO UŽMOKESČIO IŠLAIDOS
= GAMYBOS IŠLAIDOS
Gamybos išlaidos tampa dviejų rūšių atsargomis: pagaminta produkcija ir nebaigtais gaminti
gaminiais (nebaigta gamyba). Pagaminta produkcija perduodama į sandėlį. Iš sandėlio produkcija parduodama
skolon arba pinigai gaunami iš karto. Sandėlyje lieka neparduota pagaminta produkcija, kuri sudaro įmonės
atsargas ir balanse parodoma turto dalyje.
Pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarkoje nurodyta, kad sąnaudomis laikomas ne bet koks turto
sumažėjimas, bet tik ta išlaidų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai
produkcijai pagaminti - pajamoms uždirbti. Reikia įsidėmėti, gamybos išlaidos tampa sąnaudomis tik pardavus
produkciją. Jei produkcija jau pagaminta, bet dar neparduota, gamybos išlaidos, patirtos gaminant produkciją,
laikomos turtu, uždirbsiančiu pajamas ateityje, ir apskaitomos pagamintos produkcijos sąskaitoje. Jei produkcija
dar nėra galutinai pagaminta, šios produkcijos pagaminimo išlaidos laikomos turtu ir apskaitomos nebaigtos
gamybos sąskaitoje.
Gamybos išlaidos, pardavus pagamintą produkciją, pripažintos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, įrašomos į
vieną pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnį - pardavimo savikaina.

Pateiktoje pelno (nuostolio) ataskaitoje matyti, kad perdirbimo įmonėje paskaičiuoti ataskaitinio laikotarpio
pardavimo savikainą yra gana sudėtinga. Ji lygi pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainai,
pakoreguotai atsižvelgiant į gatavos produkcijos likutį to paties ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.
Visos padarytos per ataskaitinį laikotarpį gamybos išlaidos, pakoregavus nebaigtos gamybos likučius, sudaro
pagamintos produkcijos savikainą:
NEBAIGTOS GAMYBOS LIKUTIS LAIKOTARPIO PRADŽIOJE
+ TIESIOGINĖS GAMYBOS IŠLAIDOS
+ NETIESIOGINĖS GAMYBOS IŠLAIDOS '
- NEBAIGTOS GAMYBOS LIKUTIS LAIKOTARPIO PABAIGOJE
= PAGAMINTOS PER LAIKOTARPĮ PRODUKCIJOS SAVIKAINA
Iš pardavimo savikainos turi būti atimtos visos prekybinės nuolaidos, kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama
medžiagas ir žaliavas. Įmonės, kaip nurodoma pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarkoje, atsižvelgdamos į gamybos
specifiką, savarankiškai pasirenka produkcijos savikainos skaičiavimo sistemą. Tai yra valdymo apskaitos klausimas.
Kaip jau žinome, valdymo apskaitos rodikliai yra įmonės komercinė paslaptis. Šiuo atveju komercine paslaptimi
laikoma gaminio savikaina.
Reikia įsidėmėti, kad veiklos išlaidos pelno (nuostolio) ataskaitoje parodomos atskiru straipsniu. Joms
priklauso bendrosios ir administracinės, produkcijos pardavimo išlaidos. Šios išlaidos pagal dabar galiojančią
pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką atskiriems gamybos objektams nepriskiriamos ir prie gaminių savikainos
nepriskaičiuojamos. Veiklos išlaidų neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu, jos nedelsiant pripažįsta-
mos veiklos sąnaudomis. Veiklos sąnaudų pripažinimui pagamintos produkcijos pardavimas įtakos neturi, jos
priskiriamos tam ataskaitiniam laikotarpiui, kuriuo jos padarytos.
9.4.2 Tiesioginių gamybos išlaidų apskaita
Tiesioginės gamybos išlaidos yra tos, kurias galima tiesiogiai priskirti atskiriems gamybos
objektams konkrečios produkcijos gamybai, darbų bei paslaugų rūšiai, pavyzdžiui, atskiri gaminiai, detalės,
užsakymai. Joms apskaityti skirta pavyzdinio sąskaitų plano 6003 Tiesioginės gamybos išlaidos sąskaita.
Tiesioginėms gamybos išlaidoms priskiriamos pagrindinių medžiagų (žaliavų, komplektavimo gaminių,
medžiagų gabenimo ir kitos išlaidos), tiesioginio darbo užmokesčio (pagrindinių darbininkų pagrindinio darbo
užmokesčio, pagrindinių darbininkų papildomo darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų išlaidos) ir kitos
tiesioginės išlaidos.
Tiesioginėms gamybos išlaidoms kaupti naudojamas Tiesioginių išlaidų apskaitos žurnalas.
Kiekvienam gaminiui skiriamas atskiras žurnalo puslapis, kurio viršuje užrašomas gaminio pavadinimas.
Duomenys į žurnalą įrašomi iš pirminių arba suvestinių dokumentų. Turinio skiltis skirta operacijos trumpam
turiniui ar kitai informacijai. Gamybos išlaidų skilties stulpeliuose įrašomi tiesioginių gamybos išlaidų
pavadinimai – tai pagrindinių žaliavų rūšys, tiesiogiai priskiriamas darbininkų darbo užmokestis, įmokos
socialiniam draudimui ir kitos tiesioginės gamybos išlaidos. Mėnesio pabaigoje galutinės stulpelių sumos
perkeliamos į Didžiosios knygos sąskaitas, į sąskaitos 6003 Tiesioginės gamybos išlaidos debetą ir 2011
sąskaitos Žaliavos, Komplektavimo gaminiai kreditą.
Mėnesio pabaigoje tiesioginės gamybos išlaidos perkeliamos į sąskaitą 2012 Nebaigta
gamyba. Bendrajame žurnale registruojamas išlaidų nurašymas:
D 2012 Nebaigta gamyba
K 6003 Tiesioginės gamybos išlaidos
Sąskaitoje 2012 Nebaigta gamyba sukaupiamos visos gamybos išlaidos, nebaigtos gamybos
likučiai ir pagamintos produkcijos faktinė savikaina.
9.4.3 Netiesioginių gamybos išlaidų apskaita
Netiesioginės gamybos skirstomosios išlaidos yra tos, kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti konkrečiai
produkcijai. Tokioms išlaidoms priklauso pagalbinių medžiagų sunaudojimas, darbuotojų, tiesiogiai
nedalyvaujančių gaminant produkciją, darbo užmokesčio sumos, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, elektros energijos,
remonto ir kitos išlaidos. Joms apskaityti skirta pavyzdinio sąskaitų plano 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos
sąskaita, kuri atsižvelgiant į įmonės informacinius poreikius gali būti detalizuojama. Netiesioginės gamybos
išlaidos kaupiamos sąskaitos debete.
Netiesioginėms gamybos išlaidoms kaupti naudojamas Netiesioginių gamybos išlaidų žurnalas.
Duomenys į žurnalą įrašomi iš pirminių arba suvestinių dokumentų nurodant datą ir dokumento numerį.
Turinio skiltis skirta operacijos trumpam turiniui ar kitai informacijai. Tuščiuose gamybos išlaidų
stulpeliuose įrašomi netiesioginių gamybos išlaidų pavadinimai ir atitinkamų sąskaitų numeriai pagal
įmonėje naudojamą sąskaitų planą. Laikotarpio pabaigoje bendrosios žurnalo stulpelių sumos perkeliamos į
atitinkamas Didžiosios knygos sąskaitas, pavyzdžiui:
D 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos
K 2011 Žaliavos
Mėnesio pabaigoje netiesioginės gamybos išlaidos turi būti įskaitytos į pagamintos produkcijos savikainą.
Bendrajame žurnale užregistruojamos nurašomos išlaidos:
D 2012 Nebaigta gamyba
K 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos
Netiesioginės gamybos išlaidos turi būti paskirstytos konkretiems gaminiams. Šių išlaidų paskirstymo tvarka
priklauso nuo kiekvienos įmonės gamybos technologijos, valdymo struktūros ir kitų veiksnių.
10.4. Darbinė atskaitomybės lentelė
 Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudaroma darbinė atskaitomybės lentelė. Jos pagalba lengviau
galima nustatyti ataskaitinio laikotarpio eigoje padarytas klaidas. Darbinė atskaitomybės lentelė yra daugiaskiltė.
Čia kaupiama detali debeto ir kredito likučių informacija finansinėms ataskaitoms parengti. Tai pagalbinė lentelė,
siejanti ūkinių operacijų įrašų apskaitą su finansinėmis ataskaitomis. Ji nėra privalomas apskaitos registras.
Pagrindinės lentelės skiltys:
10.5. Pajamų ir sąnaudų sąskaitų uždarymas
Labai svarbu žinoti, kad pajamų ir sąnaudų sąskaitos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje uždaromos, nes
jose naujo ataskaitinio laikotarpio uždirbtos pajamos ir joms uždirbti patirtos sąnaudos kaupiamos nuo
nulio. Šiuo atveju būtina vadovautis pastovumo principu. Sąskaitų uždarymo būdas turi būti paminėtas
įmonės vadovo įsakyme dėl apskaitos politikos.
Finansinė atskaitomybė - finansinių duomenų apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus,
pinigų srautus, nuosavo kapitalo pokyčius periodinis rengimas nustatyta forma.
Pildant finansinės atskaitomybės formas, būtina atsižvelgti ir į kokybines finansinių ataskaitų
savybes, susijusias su informacijos vertingumu vartotojams. Svarbiausios savybės akcentuojamos VAS ir TAS:
1) suprantamumas;
2) tinkamumas;
3) patikimumas;
4) detalumas;
5) pateikimas laiku;
6) palyginamumas.
Finansinė atskaitomybė turi būti parengta taip, kad ją suprastų ir informacijos vartotojai, ne tik
specialistai. Kiekviena ataskaita tuo suprantamesnė ir aiškesnė, kuo detaliau išaiškinami jos rodikliai. Tačiau
finansinę atskaitomybę reikia parengti taip, kad įmonė neatskleistų komercinių paslapčių.
Atskaitomybės duomenys turi būti tinkami ir vertingi jos vartotojui. Vartotojui turi užtekti
informacijos apie įmonės padėtį, kad galėtų priimti racionalius sprendimus, įvertinti, palyginti ir išanalizuoti
praeities bei dabarties įvykius.
Atskaitomybė turi būti patikima, teisinga ir tiksliai parodyti įmonės būklę. Joje neturi būti
reikšmingų klaidų ir joje turi būti pateikta tai, kas turi būti pateikta arba tai, ko tikisi vartotojas. Tam, kad
informacija būtų patikima, joje turi būti parodytos visos ūkinės operacijos, įvykusios per ataskaitinį laikotarpį ir
turėjusios įtakos turto ir nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų k sąnaudų pokyčiams. Draudžiami visi
buhalterinės apskaitos informacijos iškraipymai. Pateiktų rodiklių dydžiai neturi priklausyti nuo subjektyvių vado-
vų ar savininkų norų.
Rengiant metinę finansinę atskaitomybę, reikia vadovautis detalumo savybe. ES direktyvose,
numatančiose finansinės atskaitomybės parengimo ir jos skelbimo tvarką, labai griežtai reglamentuojama, kurie
ataskaitų straipsniai turi būti parodyti, o kuriuos galima praleisti. Pavyzdžiui, 1 VAS „Finansinė atskaitomybė"
nurodoma, kad įmonės, rengiančios trumpąją finansinę atskaitomybę, gali pačios spausdinti metinės finansinės
atskaitomybės formas, praleisdamos straipsnius, kurie pagal Verslo apskaitos standartus nėra privalomi ir kurių
sumos lygios nuliui.
Labai svarbu finansines ataskaitas pateikti laiku, nes vartotojams vertingiausia yra laiku gauta
informacija. Pavėluota informacija yra nesvarbi arba turi mažą praktinę reikšmę. Atskaitomybės pateikimo
terminus reglamentuoja valstybės institucijos.
Palyginamumas reiškia, kad informacijos vartotojai turi turėti galimybę palyginti skirtingų
laikotarpių įmonės finansines ataskaitas. Investuotojai ieško pasikeitimų, kurie turėtų įtakos ateičiai. Lyginant
siekiama įvertinti įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Palyginamumas svarbus dar ir todėl, kad
informacijos vartotojai gali susipažinti su įmonių apskaitos politika, kuria remiantis rengiamos finansinės
ataskaitos.
11.4.1. Pelno (nuostolių) ataskaita
Informacija apie turto naudojimo efektyvumą parodoma pelno (nuostolio) ataskaitoje.
Pelno (nuostolio) ataskaita - finansinė ataskaita, kurioje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį
uždirbtos pajamos, patirtos sąnaudos ir gauti veiklos rezultatai.
Dauguma įmonių Lietuvoje rengia ir pildo Pelno (nuostolio) ataskaitos pavyzdinę formą, kurią
reglamentuoja 3 VAS „Pelno (nuostolio) ataskaita“
Pelno (nuostolio) ataskaitoje pajamos parodomos apibendrintai vienoje eilutėje be diskontų, nuolaidų,
pirkėjų grąžintų prekių sumos (grynosios pardavimo pajamos). Detalūs duomenys pardavimo pajamų
straipsniui užpildyti imami iš įmonės Didžiosios knygos pajamų sąskaitų kredito dalies.
11.4.2. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita
 Nuosavo kapitalo pokyčiai parodomi nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje. Jos sudarymo tvarka ir
ekonominės naudos bei kapitalo pasikeitimai, neparodyti pelno (nuostolio) ataskaitoje, apibrėžiami 4 VAS
„Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita".
Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita - tai finansinė ataskaita, kurioje pateikiama informacija apie
nuosavo kapitalo pasikeitimus per ataskaitini laikotarpį.
.Kiekviena įmonė šioje ataskaitoje gali keisti stulpelių skaičių vadovaudamasi įmonės įstatais, o
eilučių - įmonės informaciniais poreikiais. Šioje ataskaitoje palyginama kelių metų informacija ir parodomi
esminiai pokyčiai, susiję su nuosavo kapitalo padidėjimu ir sumažėjimu. Reikšmingą informaciją apie nuosavo
kapitalo pokyčių sumas įmonės turi atskleisti finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte.
11.4.3. Pinigų srautų ataskaita
Informacija apie įmonės pinigų ir pinigų ekvivalentų srautų pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį pateikiama
pinigų srautų ataskaitoje. 5 VAS „Pinigų srautų ataskaita" yra toks apibrėžimas:
Pinigų srautų ataskaita - finansinė ataskaita, kurioje nurodomos ataskaitinio laikotarpio pinigų ir
pinigų ekvivalentų įplaukos bei išmokos.
Iš šios ataskaitos galima sužinoti, kaip ir dėl kokių priežasčių per ataskaitinį laikotarpį keitėsi pinigų, kuriais
disponuoja įmonė, suma. Visa tai būtina žinoti apskaitinės informacijos vartotojams, nes, tvarkant apskaitą
duomenų kaupimo principu, pajamos ir sąnaudos registruojamos tada, kai jos uždirbamos arba patiriamos,
neatsižvelgiant į pinigų gavimo ir išleidimo laiką. Todėl ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuotas grynasis
pelnas (nuostolis) neparodo įmonėje turimų pinigų sumos padidėjimo (sumažėjimo. Pinigų srautų ataskaitos
duomenimis naudojasi vidaus ir išorės informacijos vartotojai.
11.4.4 Aiškinamasis raštas
Papildoma įmonės informacija nurodoma aiškinamajame rašte, kurio sudarymo tvarką ir turinį nustato 6 VAS
„Aiškinamasis raštas“. Aiškinamasis raštas yra privaloma finansinės atskaitomybės sudedamoji dalis. Jame
nurodoma, kokia informacija turi būti atskleista, kaip detalizuojamos atskiros lentelės, paaiškinančios
atskirus finansinių ataskaitų straipsnius, taip pat papildoma informacija, kurią būtina pateikti finansinės
atskaitomybės ataskaitose. Būtina įsidėmėti, kad aiškinamajame rašte neturi būti atskleistos įmonės
komercinės paslaptys.
Aiškinamasis raštas – metinės finansinės atskaitomybės dalis, kurioje paaiškinamos balanse,
pelno (nuostolių), pinigų srautų ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitose nurodytos sumos, taip pat
atskleidžiama papildoma reikšminga informacija, kuri nepateikiama finansinės atskaitomybės
ataskaitose.
Aiškinamąjį raštą sudaro:
 Bendroji dalis;
 Apskaitos politikos dalis;
 Aiškinamojo rašto pastabos ir lentelės.
Aiškinamojo rašto bendrojoje dalyje parodomi tokie duomenys:
1) įmonės įregistravimo data;
2) įmonės organizacinė struktūra, filialų ir atstovybių skaičius, dukterinių ir asocijuotų įmonių pavadinimai ir
buveinės;
3) glaustas įmonės veiklos apibūdinimas;
1) svarbios sąlygos, kuriomis dirba įmonė ir kurios gali turėti įtakos įmonės pi c
2) įmonės veikla tyrimų ir plėtros srityje, jeigu ji reikšminga;
3) įstatinio kapitalo pokyčiai, jeigu tokių buvo, ir šių pokyčių priežastys;
4) vidutinis sąrašinis įmonės darbuotojų skaičius per ataskaitinius ir praėjusiu finansinius metus arba
darbuotojų skaičius ataskaitinių ir praėjusių finansinių metų pabaigoje.
Aiškinamasis raštas glaudžiai susijęs su įmonės apskaitos politika.
Apskaitos politika - tai tikra pasirinkimo laisvė, tai geresnių alternatyvų paieška ir jų suradimas.