TEISĖS NORMŲ, REGULIUOJANČIŲ NUSIKALSTAMA VEIKA PADARYTOS ŽALOS

ATLYGINIMĄ, TAIKYMO BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE APŽVALGA

Įvadinės pastabos

Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje. Ši konstitucinė
nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio
proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos
žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą,
kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.
2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui
(toliau – ir BPK) (2002 m. kovo 14 d. įstatymas Nr. IX-785) nusikalstama veika padarytos žalos
atlyginimo institutas patyrė reikšmingų pokyčių. Siekiant efektyvesnio dėl nusikalstamos veikos žalos
patyrusių asmenų interesų gynimo buvo išplėstas civilinio ieškinio dalykas. Pagal naujojo BPK 109
straipsnio nuostatas nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gali būti atlyginta ne tik turtinė,
bet ir neturtinė žala. Sparčiai keičiantis socialiniams ir ekonominiams santykiams, taip pat atsižvelgus į
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) suformuluotas nuostatas, praplėsta turtinės
žalos samprata – civilinio ieškinio dalyku pripažintos ir negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1
dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) ir
Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai turėjo įtakos skirtingam teisės normų, reguliuojančių
nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, supratimui ir nevienodam taikymui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje buvo išanalizuota teismų praktika šios kategorijos
bylose. Apžvalgoje remtasi 435 baudžiamųjų bylų, nagrinėtų 2005–2007 metais apylinkių teismuose,
analize, taip pat apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais bei nutartimis, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis baudžiamosiose bylose nuo 2004 iki 2008 metų gegužės
mėnesio.
Išanalizavus apibendrinimo medžiagą darytina išvada, kad teismai paprastai tinkamai taiko
teisės normas, reguliuojančias nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą. Daugiausia
trūkumų pasitaiko tose bylose, kuriose nagrinėjami civiliniai ieškiniai, kuriais dėl nusikalstamos veikos
turtinės žalos patyrę asmenys prašo priteisti negautas pajamas, taip pat bylose, kuriose sprendžiami
neturtinės žalos atlyginimo klausimai. Pateiktų apibendrinti bylų analizė rodo, kad neturtinės žalos
atlyginimas dažnai nustatomas, neįvertinus įstatymo įtvirtintų pagrindų ir kriterijų (CK 6.250 straipsnio
2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai neretai nurodomi formaliai, jų
neanalizuojant, nesigilinant į konkrečios bylos aplinkybes, dažnai išskiriamas vienas iš kriterijų,
nevertinant jų visumos. Pasitaiko atvejų, kai analogiškose situacijose priteistų neturtinės žalos
atlyginimų dydžiai labai skiriasi. Teismai susiduria su sunkumais, spręsdami neturtinės žalos
atlyginimo klausimus nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, – nepagrįstai išplečiamas asmenų, turinčių
teisę dėl artimųjų gyvybės atėmimo gauti neturtinės žalos atlyginimą, ratas. Išanalizavus apibendrinti
pateiktas bylas, pastebėta, kad teismai ne visuomet tinkamai naudojasi BPK 115 straipsnio 2 dalyje
nustatyta teismo teise ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nepaisant to,
kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, leidžiančių tiksliai apskaičiuoti civilinį ieškinį. Teismai
ne visada tinkamai įgyvendina baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atskiru procesiniu
sprendimu nukentėjusįjį, pareiškusį civilinį ieškinį, pripažinti civiliniu ieškovu, o už kaltinamojo veikas
materialiai atsakingą asmenį įtraukti į bylą kaip civilinį atsakovą, išaiškinti jiems procesines teises bei
pareigas ir kt.
Siekiant atskleisti teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą,
prasmę ir turinį, suvienodinti jų taikymą, buvo išanalizuota teismų praktika šios kategorijos bylose.

Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos

žalos atlyginimą, šaltiniai

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės

žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje
yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis
priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti
pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m.
birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę
ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m.
gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Šias konstitucines nuostatas detalizuoja bei jų
įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas, kiti teisės aktai. Pagal Baudžiamojo
proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų
nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos
veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų –
civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai
atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju
civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje
įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis
bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla
klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos
civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio
1 ir 2 dalys). BPK 113 straipsnio 2 dalies normos turinys gali būti atskleistas aiškinant ją sistemiškai su
kitų teisės šakų (civilinės, civilinio proceso, tarptautinės privatinės teisės ir kt.) normomis, atsižvelgiant
į atitinkamus visuomeninių santykių teisinio reguliavimo aspektus, baudžiamojo proceso įstatymo
tikslus ir paskirtį. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis – ginti žmogaus ir
piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas
veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą. Žmogaus ir piliečio teisių samprata apima ir teisę reikalauti
atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Žalos samprata baudžiamoje, baudžiamojo proceso teisėje
glaudžiai siejasi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių
teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Jeigu civilinė teisė
pažeista padarant turtinę ar neturtinę žalą, tai ši teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant
nuostolius (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Taigi teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl
jos atlyginimo, taip pat turėtų vadovautis atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės
atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės
taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt.
Teismai paprastai teisingai taiko materialinės bei procesinės teisės normas, spręsdami žalos
atlyginimo klausimus baudžiamose bylose nurodo atitinkamus CK straipsnius, pateikia motyvus.
Tačiau kai kuriose bylose sprendimai dėl žalos atlyginimo nepagrindžiami teisiniais argumentais, nėra
tiesioginės nuorodos į įstatymo normą arba teisės normos išvardijamos deklaratyviai, neatskleidžiant
konkretaus jų turinio bei reikšmės nustatomam žalos dydžiui. Pavyzdžiui, formaliai, neatsižvelgiant į
faktines bylos aplinkybes, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo dydžio nustatymo klausimas
išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-
147/2006), kuriuo kaltinamasis Z. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129
straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad Z. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto
metu lovoje gulinčiai nukentėjusiajai virtuviniu kirvuku tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į
galvą, o šiai bandant pabėgti iš buto, vydamasis sudavė kirvuku ne mažiau kaip devynis smūgius į
nugarą, juosmens sritį. Kaltinamasis pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją, tačiau nusikaltimo nebaigė,
nes ji pabėgo. Teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstęs BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4
punktuose nurodytas aplinkybes, pasitenkino formaliais nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo
dydžio nustatymo argumentais:
Iš Z. B. priteistina 929 Lt turtinės žalos F. B., nes žala atsirado dėl kaltinamojo nusikalstamų
veiksmų. Iš Z. B. priteistina 5000 Lt neturtinė žala F. B. mažintina atsižvelgus į padaryto nusikaltimo
padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, turtinės žalos dydį, taip pat sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-
127/2006) J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad
2005 m. spalio 2 d. nukentėjusiosios A. K. bute, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, itin
žiauriai nužudė A. K. Išvadoje dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo teismas nurodė:
Nukentėjusiajam B. M. priteistina 50 000 Lt neturtinė žala. Nusikalstamais veiksmais padaryta
akivaizdi materialinė žala ir ieškinys visiškai patenkintinas.
Panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Tokia praktika yra neteisinga, nes BPK 305 straipsnio
5 dalyje reikalaujama žalos atlyginimo klausimus spręsti motyvuotai, taikant materialinės teisės
normas, skirtas atitinkamiems teisiniams santykiams reguliuoti. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio
16 d. nutarime akcentavo, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą
suponuoja tai, jog teismo nuosprendyje išspręsti klausimai turi būti grindžiami teisiniais argumentais.
Argumentavimas turi būti racionalus. Neturėtų būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių,
turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra
teisingumo vykdymas, įtvirtintas Konstitucijoje.

Teisės normų, reguliuojančių žalos atlyginimą, galiojimas laiko atžvilgiu

Siekiant teisingai pritaikyti įstatymą reikia žinoti teisės normas, nustatančias jų galiojimą laiko
atžvilgiu. Paprastai teisės aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui
įsigaliojus, o santykiams, kurie atsirado iki teisės akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusios akto
taisyklės. Bendrasis principas dėl civilinio įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu yra įtvirtintas CK 1.7
straipsnio 2 dalyje, kur nurodyta, kad civilinis įstatymas ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys
teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir
neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit) (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas);
teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie
atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d., 1994 m.
balandžio 21 d., 1994 m. liepos 15 d., 1994 m. gruodžio 1 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai); priimti
įstatymai, baudžiamojoje ir (arba) administracinėje teisėje panaikinantys veikos baudžiamumą ar
sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d.,
1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai); kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią
turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks aktas teisės
subjektams nepablogintų teisinės padėties (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d., 1998 m.
kovo 25 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 2 straipsnyje nustatyta, kad šis kodeksas
įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus
įsigaliojimo terminus, o 51 straipsnyje nustatyta, kad šiam kodeksui įsigaliojus netenka galios 1964 m.
Civilinis kodeksas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos bendrosios normos, pagal kurias
Civilinis kodeksas taikomas: civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus, išskyrus
šiame įstatyme nustatytas išimtis (4 straipsnio 1 dalis); civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems
iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms
situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado
iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (4 straipsnio 2 dalis). Aptariamo
įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta specialioji norma, pagal kurią Civiliniame kodekse nustatytos
taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių
faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.
Teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, taikymo ir galiojimo laiko atžvilgiu
klausimų kilo ir nagrinėjant civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose. Teismai šiuo aspektu teisės
normas paprastai taikė teisingai. Teismų praktiką iliustruoja šis pavyzdys. Trakų rajono apylinkės
teismo 2007 m. kovo 5 d. nuosprendžiu R. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281
straipsnio 6 dalį už tai, kad 2000 m. rugpjūčio 7 d. Trakų rajone, Lentvaryje, neblaivus vairuodamas
automobilį „Honda Accord“, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET) ir mirtinai sužalojo keleivį
G. K., o nukentėjusiajam R. S. padarė sunkų kūno sužalojimą. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine
tvarka, 2007 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu atmetė nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės
žalos atlyginimo. Nukentėjusysis R. S. kasaciniu skundu prašė pakeisti teismų sprendimus ir priteisti iš
nuteistojo R. G. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi Nr. 2K-722/2007 kasacinį skundą atmetė,
nurodydama šiuos motyvus:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta ne asmens teisė gauti žalos
atlyginimą, o įstatymus leidžiančio valstybės organo pareiga įstatymu reglamentuoti asmeniui
padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą. Žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės)
atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę
atsakomybę. Iki dabar nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio Civilinio kodekso įsigaliojimo civilinę
atsakomybę reglamentavo 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą
numatė tik dviem atvejais: pirma, kai ji padaryta pažeminant asmens garbę ir orumą (7 1 straipsnis);
antra, kai ji padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais (486 straipsnis).
Nukentėjusiojo R. S. kasaciniame skunde kalbama apie nuteistojo R. G. neatsargiais veiksmais
kasatoriui padarytos neturtinės žalos atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, kad neatsargų nusikaltimą,
kurio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas ir sugadintas jo automobilis,
nuteistasis padarė 2000 m. rugpjūčio 7 d., t. y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris prievolės
atlyginti neturtinę žalą tokiu atveju dar nenumatė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas R. S.
ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas
šį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą yra pagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai teisingai išaiškino įstatymą, padarydami išvadą, kad dabar galiojančio 2000 m.
Civilinio kodekso nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo aptariamiems ginčo
santykiams negali būti taikomos. Tai visiškai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kur
nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams
teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai reiškia, kad
aptariamos normos grįžtamosios galios neturi. 2000 m. rugpjūčio 7 d. padarytos žalos pobūdis ir
dydis, jos atlyginimo sąlygos negali būti nustatomos ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus (tai
nepagrįstai savo skunde teigia kasatorius), nes Europos Sąjungos nare Lietuvos Respublika tapo tik
nuo 2004 metų gegužės 1 dienos. Teismas taip pat negalėjo BPK normų pagrindu tenkinti kasatoriaus
ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo, nes baudžiamojo proceso įstatymas nustato tik proceso tvarką,
procedūrines teises, o materialiąsias teises reglamentuoja kitų teisės šakų (baudžiamosios teisės,
civilinės teisės, šeimos teisės, darbo teisės ir kt.) materialinės teisės normos.

CK 1.3 straipsnio 2 dalies taikymas

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai
nurodyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ši materialinės teisės norma nenustato maksimalios ir
minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Į tai ne kartą atkreiptas dėmesys Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kasacinėse nutartyse.
Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas, vadovaujantis Civilinio
kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007, 2K-420/2007, 2K-114/2008 ir
kt.).
Vis dėlto kai kurie teismai, baudžiamosiose bylose nagrinėdami civilinius ieškinius dėl
neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujasi ne CK normomis, bet specialiais teisės aktais, pavyzdžiui,
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, Visuomenės informavimo
įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo
įstatymu ir pan. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendyje
(baudžiamoji byla Nr. 1-25/2006), kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1
dalį už tai, kad 2004 m. lapkričio 20 d. savo namo kieme tyčia nužudė žmoną H. K., sprendžiant
neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nurodyta, kad remiantis Smurtiniais nusikaltimais padarytos
žalos kompensavimo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis nukentėjusiajai K. V. už dvasinius išgyvenimus
nustatytina 30 MGL (3750 Lt) dydžio kompensacija. Toks specialiųjų teisės aktų taikymas šios
kategorijos bylose neatitinka Civilinio kodekso reglamentuojamų santykių nuostatų. CK 1.3 straipsnio
2 dalyje nurodyta, kad jeigu yra šio Kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio Kodekso
normos, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas pirmenybę teikia kitų įstatymų normoms. Tokia įstatymų
leidėjo pozicija grindžiama tuo, kad šis kodeksas Lietuvos teisės sistemoje turi didesnę teisinę galią nei
kiti įstatymai.

Teismo precedento taikymas

Teisingumo ir lygiateisiškumo principais siekiama, kad, esant panašioms faktinėms

aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimo klausimai bylose būtų sprendžiami vienodai. Teismui
nagrinėjant bylą, faktiniu požiūriu identišką kitai ankstesnei bylai, kurioje buvo suformuluota teisės
aiškinimo ir taikymo taisyklė, naujoje byloje rekomenduotina vadovautis ta teisės aiškinimo ir taikymo
taisykle. Ši nuostata išreiškia teismo precedento esmę. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d.
nutarime yra pažymėjęs:
Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra
vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo
principo įgyvendinimo sąlyga.
Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie
buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės
yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir
kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Šiuo požiūriu aiškiai pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, kuriose
formuojamos privalomos teisės normų aiškinimo taisyklės (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23
straipsnis). Tai iliustruoja šie pavyzdžiai.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nepilnamečiai D. J.
ir K. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už
tai, kad 2004 m. rugsėjo 1 d., apie 15 val., šalia „Lokomotyvo“ stadiono, esančio Vilniuje, iš
chuliganiškų paskatų tris kartus spyrė nepilnamečiui E. G. į veidą, padarydami nosies kaulų lūžimą su
nosies deformacija; taip bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė E. G. sveikatą. Teismas priteisė
nukentėjusiajam solidariai iš nuteistųjų, o šiems neturint turto ar uždarbio, subsidiariai iš jų tėvų
1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi šią sprendimo dalį paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 13 d. nutartimi Nr. 2K-303/2006 pakeitė
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir nukentėjusiajam E. G. priteisė iš abiejų
nuteistųjų solidariai 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė:
Sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne tik į
įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką bent iš dalies jau patikrinta ir
įtvirtinta ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis. Tokiose nutartyse išreikšta
pozicija ir dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių.
Atsižvelgiant į kasatoriaus iškeltu aspektu sukauptą teisės taikymo patirtį, darytina išvada, kad
konkrečioje byloje teismai nepakankamai įsigilino į taikytinus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, jų
visų nepanaudojo ir dėl to nustatė neproporcingai menkus atlyginimo dydžius.
Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu kaltinamasis J. Č.
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2004 m. spalio 20 d., apie 7 val.,
automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda vairuodamas M. Č. individualiai įmonei priklausantį
sunkvežimį, pažeidė KET 53, 171 punktų reikalavimus ir susidūrė su ta pačia kryptimi daugiau
dešiniuoju kelio kelkraščiu važiuojančiu specialios paskirties traktoriumi, vairuojamu valstybės įmonės
darbuotojo J. V. Susidūrimo metu traktorininkas J. V. buvo sunkiai sužalotas (stuburo kaklinio VI
slankstelio panirimas, trauminis mielitas, rankų parezė ir kojų paraplegija). Teismas priteisė
nukentėjusiajam J. V. iš M. Č. individualios įmonės 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 28 d. nutartimi šį
sprendimą pakeitė, sumažindama neturtinės žalos atlyginimą iki 20 000 Lt (18 273,60 Lt iš M. Č.
individualios įmonės ir 1726,40 Lt iš AB „Baltikums draudimas“). Savo sprendimą teismas motyvavo,
jo nuomone, „teismų praktikoje nusistovėjusiu neturtinės žalos priteisimo vidurkiu ir trečdaliu
nukentėjusiojo kaltės“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. 2K-38/2008 apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl
neturtinės žalos atlyginimo panaikino ir paliko galioti apylinkės teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam
J. V. priteistą 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad:
Teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dar tik formuojasi, ir kolegija neturi pagrindo
sutikti su apygardos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas orientuoja teismus į 30 000 Lt
žalos priteisimą dėl neatsargių nusikaltimų. Neatsargūs nusikaltimai yra labai įvairūs ir pagal savo
faktines aplinkybes, ir pagal kilusius padarinius. Apygardos teismo teisėjų kolegija savo sprendimą
sumažinti priteisiamos neturtinės žalos dydį motyvuoja trimis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartimis, priimtomis nagrinėjant neatsargių nusikaltimų bylas. Tačiau tik viena iš trijų minimų
apygardos teismo nutartyje bylų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-492/2006)
susijusi su nusikaltimu, numatytu BK 281 straipsnio 3 dalyje, kai nukentėjusiajam padaromas sunkus
sveikatos sutrikdymas. Be to, šioje byloje teismo priteistą 30 000 Lt neturtinės žalos dydį ginčijo
nuteistasis, o ne nukentėjusysis, kuris prašė ne padidinti, o sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.
Todėl kolegija nelaiko šios bylos analogiška J. Č. bylai. Teismų praktikos analizė rodo, kad teismai
bylose, sukeliančiose analogiškus padarinius, priteisia ir daug didesnes sumas neturtinei žalai atlyginti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-114/2008; 2K-228/2007). Todėl kolegija laiko,
kad apygardos teismo sprendimas mažinti priteistos neturtinės žalos dydį šioje byloje teismo įvardytais
motyvais nepagrįstas.

Užsienio teisės taikymas

Teismai, baudžiamosiose bylose spręsdami žalos atlyginimo klausimus, susijusius su

tarptautiniu elementu (pavyzdžiui, kai vienas iš ginčo teisinių santykių subjektų yra užsienio valstybės
pilietis), taiko CK Pirmosios knygos VI skirsnio nuostatas (CK 1.43–1.47 straipsnius), Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, 1969 m. Vienos konvenciją dėl sutarčių teisės, Lietuvos
dvišales (daugiašales) tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos,
darbo ir baudžiamosiose bylose bei kitus teisės aktus. CK 1.43–1.47 straipsniuose įtvirtintos kolizinės
normos tiesiogiai bylos šalių santykių dėl žalos atlyginimo nereglamentuoja, o tik nurodo užsienio
valstybės teisės sistemą, kurios materialinė teisė turi būti taikoma konkrečioje situacijoje. CK 1.44
straipsnis nurodo į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją eismo įvykio metu padarytos žalos
atlyginimui taikytinai teisei. Šios Konvencijos 3 straipsnyje nurodyta, kad deliktinė atsakomybė už
žalą, padarytą eismo įvykio metu, nustatoma pagal valstybės, kurios teritorijoje jis įvyko, teisę, o 15
straipsnyje pažymėta, jog Konvencija neturi pirmumo prieš kitas tarptautines sutartis. Todėl, kai tarp
Lietuvos ir užsienio valstybės, kuri nėra minėtos Konvencijos dalyvė, yra dvišalė teisinės pagalbos
sutartis, kurioje nustatyti taikytinos teisės klausimai, taikoma dvišalė sutartis, o ne Konvencija
(pavyzdžiui, jei Lietuvos teritorijoje įvyksta eismo įvykis, kuriame su savo transporto priemone
dalyvauja Lenkijos pilietis, taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos ir Lenkijos 1993 m. sausio 26 d.
dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose
bylose). Civilinės atsakomybės draudimo atveju vadovaujamasi CK 1.37 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta
specialiąja norma, nustatančia, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra
draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės,
kurios teritorijoje yra daiktas, teisė. Be to, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X-1137
redakcija) 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje
narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal
šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų
praktikos taikant tarptautinės privatinės teisės normas“ 7 punkte išaiškinta, kad kai užsienio teisės
taikymą numato Lietuvos tarptautinė privatinė teisė arba galiojanti Lietuvos tarptautinė sutartis, tai
užsienio teisės turinio nustatymas yra teisės klausimas ir užsienio teisės turinį turi nustatyti teismas ex
officio. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų praktika 14, 2001). Taigi, nagrinėjant bylas
dėl žalos atlyginimo, kai bent vienas iš civilinio teisinio santykio dalyvių yra tarptautinis elementas
(subjektas), būtina išsiaiškinti, kurios valstybės materialinę teisę reikėtų taikyti. Spręsdami šiuos
klausimus teismai neretai daro klaidų.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis
Lietuvos nacionaline teise, priteisė turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam J. V. iš uždarosios akcinės
bendrovės, kurios automobilį Baltarusijos teritorijoje vairuodamas nuteistasis J. L. sukėlė eismo įvykį.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 18 d. nutartimi
panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl žalos atlyginimo ir perdavė bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka. Nutartyje nurodyta: 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir
Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir
baudžiamosiose bylose 41 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal
įstatymus susitariančios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi
pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų.
Teismai nesivadovavo minėta tarptautine sutartimi, nes šioje byloje sprendžiant turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimą turėjo būti vadovaujamasi Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso normomis
(kasacinė byla Nr. 2K-737/2005).
Kitoje byloje Varėnos rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu priteisė
neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems Ž. S., M. S., J. K. ir kt. iš Lenkijos Respublikoje
registruotos įmonės, kurios automobilį vairavo Lenkijos pilietis nuteistasis D. D., sukėlęs eismo įvykį
Lietuvos teritorijoje (baudžiamoji byla Nr. 1-132-547/2006). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino nuosprendžio dalį dėl
neturtinės žalos atlyginimo ir perdavė šią ieškinio dalį nagrinėti CPK tvarka, motyvuodama tuo, kad
Lenkijos Respublikoje registruotų įmonės ir draudimo bendrovės sudaryta draudimo sutartis 350 000
eurų draudimo sumai, kai žala padaroma asmeniui (turtinė ir neturtinė žalos rūšys neišskirtos), todėl
neturtinei žalai apskaičiuoti reikia papildomų duomenų (baudžiamoji byla Nr. 1A-242/2007). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 23 d. nutartimi
Nr. 2K-640/2007 apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko galioti tokiais motyvais:
Nuosprendyje teismas, motyvuodamas savo išvadas apie iš draudiko priteistiną neturtinės žalos
dydį vadovaujantis 2004 m. gegužės 1 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kad transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra
nukentėjusių asmenų, yra 500 000 eurų, tarp jų 500 eurų, t. y. 1725 Lt, dėl neturtinės žalos padarymo,
netinkamai pritaikė įstatymą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo tikslas yra nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Tuo tarpu
individualizuota draudiko atsakomybė yra sutartinė, ji atsiranda tokiais pagrindais, kurie numatyti
draudimo sutartyje (draudimo polise). Pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį draudimo sutartims taikoma
valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto
draudimo atveju – valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė. Draudimo sutartis paprastai
sudaroma draudimo rūšies taisyklių pagrindu, todėl teismas turi ištirti atitinkamos draudimo įmonės
draudimo taisykles. Pagal jas sprendžiama, ar draudikas prisiėmė atsakomybę už atsakovo padarytą
žalą, ar jis atsako už visus išieškomus nuostolius, ar įvykis yra draudiminis ir pan. Šiais klausimais yra
aiškiai pasisakiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija
2006 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 3K-7-115/2006. Kolegijos nuomone, tais atvejais, kai draudiko
įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nesukonkretinta šiuos
draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių
žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą,
neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis.

Civilinis ieškinys
 Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio
turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo vaikas materialiai
atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl
žalos atlyginimo pareiškiamas, kai fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žalos ir kai įtariamojo
(kaltinamojo) veikoje yra konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai.
Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalies prasmę civilinis ieškinys pareiškiamas rašytine forma,
paduodant pareiškimą prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų
tyrimo pradžios. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai
civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, todėl kai kuriose pateiktose apibendrinti bylose priimti
nekvalifikuotai surašyti ieškinio pareiškimai, kartais susidedantys tik iš vieno sakinio, kuriuo
reikalaujama priteisti atitinkamo dydžio žalą, net nenurodant žalos rūšies. Pasitaiko atvejų, kai ieškiniu
pripažįstamas nukentėjusiojo apklausos protokolas arba teisiamajame posėdyje prieš įrodymų tyrimo
pradžią BPK 238 straipsnio tvarka pareikšti žodiniai nukentėjusiojo prašymai, kurie įrašomi į
protokolą. Tenka konstatuoti, kad teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju,
kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės
ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Netikslus ieškinio pareiškimo turinio
suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas apsunkina bylos parengimą
teisminiam nagrinėjimui, atsakovas laiku nesusipažįsta su konkrečiais ieškovo reikalavimais ir dėl to
kartais atidedamas bylos nagrinėjimas arba ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Vis dėlto daugumoje
baudžiamųjų bylų ieškinio pareiškimai savo forma ir turiniu atitinka bendruosius procesiniam
dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). Juose nurodomos šalys (ieškovas,
atsakovas), dalyvaujančios procese, aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, žalos
pobūdis ir dydis, motyvai, kuriais nustatomas žalos dydis. Atsižvelgiant į neturtinės žalos įrodinėjimo
specifiką, ieškiniuose pateikiami bylai reikšmingi žalos dydžio nustatymo kriterijai, išsamiai
išdėstomos aplinkybės apie veikos pasekmes, nurodomos materialinės teisės normos. Tokiai praktikai
pritartina, nes išsamiai, kvalifikuotai surašytas ieškinio pareiškimas sudaro prielaidas veiksmingesnei
teisminei gynybai, proceso šalims (ieškovui ar atsakovui) užtikrina galimybę teikti įrodymus,
atsikirtimus į pareikštą ieškinį, išreikšti savo nuomonę svarstomu klausimu, o teismui padeda kaip
įmanoma operatyviau teisiškai išspręsti šalių turtinį ginčą, atkurti pažeistas teises.
BPK 112 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu
ieškiniu. Jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka
teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka, o jeigu ieškinys atmetamas civilinio proceso
tvarka, ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį baudžiamojoje byloje. Pareiškus antrą kartą tą
patį ieškinį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas atsisako priimti ieškinį ir pripažinti
pareiškėją civiliniu ieškovu. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasmę tapačiais ieškiniai yra
pripažįstami tada, kai sutampa visi trys elementai: šalys (ieškovas ir atsakovas), ieškinio dalykas ir
faktinis ieškinio pagrindas. Jei sutampa ieškinio dalykas ir pagrindas, tačiau bylos šalis yra kita,
ieškinys nelaikomas tapačiu. Taip pat nelaikomi tapačiais tų pačių ieškovų reikalavimai, jei pasikeitė
ieškinio pagrindas ar dalykas. Teismų praktikoje ne visuomet laikomasi šių taisyklių. Pavyzdžiui,
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 9 d.
nuosprendžiu I. M. pripažino kaltu ir nuteisė pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį už tai, kad,
būdamas uždarosios akcinės bendrovės prezidentas ir akcininkas, bendrovės vardu su nukentėjusiaisiais
D. R., G. M., Ž. B. ir kt. sudarė aštuoniolika paskolos sutarčių, pagal kurias gavo 741 560 Lt ir juos su
kitais dviem asmenimis pasisavino. Teismas nutraukė baudžiamosios bylos dalį pagal nukentėjusiųjų
civilinius ieškinius nuteistajam I. M. dėl žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad ieškiniai dėl
paskolos grąžinimo išnagrinėti kitoje byloje, kurioje atsakovas buvo minėta uždaroji akcinė bendrovė,
o pakartotinis ieškinys negali būti nagrinėjamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 3 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo
nuosprendžio dalį dėl žalos atlyginimo civiliniams ieškovams D. R., G. M., Ž. B. ir kt., BPK 115
straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą
perdavė nagrinėti pagal CPK taisykles.
Ankstesnis teismo sprendimas dėl paskolos priteisimo nukentėjusiesiems neįvykdytas dėl
bendrovės nemokumo, kurį sukėlė nesąžiningi nuteistojo I. M. veiksmai. Dalis įmonės turto įregistruota
I. M., kuris yra pagrindinis akcininkas, vardu. I. M. pripažintas kaltu, nes nusikalstamais veiksmais
padarė nukentėjusiesiems žalos (užvaldė jų paskolintas lėšas), nors paskolos sutartys ir buvo sudarytos
bendrovės vardu. Nukentėjusiųjų ieškiniai pareikšti kitam subjektui, t. y. nuteistajam I. M., ir kitu
pagrindu, todėl negali būti laikomi pareikštais pakartotinai. Teismas šioje situacijoje turėjo išspręsti
civilinio ieškinio klausimą vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis (kasacinė byla
Nr. 2K-23/2004).
Teismų praktikoje iš esmės laikomasi BPK 112 straipsnio 1 dalies reikalavimų – civilinio
ieškinio pareiškimai priimami iki įrodymų tyrimo pradžios, tačiau pasitaiko nepriimtinų išimčių, kurias
parodo toks pavyzdys.
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 15 d. nuosprendžiu A. R., O. R., E. T. pripažinti
kaltais ir nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą už A. F. nužudymą, o nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės T. F. ieškinys dėl turtinės žalos (1121 Lt laidojimo išlaidų) atlyginimo paliktas
nenagrinėtas dėl to, kad paduotas įrodymų tyrimo pradžioje. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pakeitė apygardos teismo sprendimą ir
1121 Lt civilinį ieškinį patenkino.
Nukentėjusioji T. F. nesilaikė proceso taisyklių – pareiškė civilinį ieškinį teismui pradėjus
įrodymų tyrimą; tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio (T. 5, b. l. 132) matyti, kad, vos
pradėjus įrodymų tyrimą ir jos apklausą, ši pasakė turėjusi išlaidų dėl brolio laidotuvių. Teisme T. F.
sužinojo, kad jai gali būti suteikta nemokama teisinė pagalba. Teismas byloje padarė pertrauką, kol
nukentėjusiajai bus paskirtas antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Klaipėdos valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2005 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu T. F. suteikus antrinę
teisinę pagalbą, bylos nagrinėjimas teisme buvo tęsiamas. Advokato parengtas civilinis ieškinys
pateiktas teismui, proceso dalyviai supažindinti su civiliniu ieškiniu, kaltinamiesiems įteiktos jo
kopijos. Niekas iš proceso dalyvių neprieštaravo, kad T. F. būtų pripažinta civiline ieškove. Teismas
ieškinį priėmė ir T. F. pripažino civiline ieškove (T. 5, b. l. 169).
Palikęs ieškinį nenagrinėtą teismas, būdamas nenuoseklus, tokiu elgesiu nuvylė
nukentėjusiosios teisėtus lūkesčius, kuriuos sukėlė savo paties veiksmais, priimdamas civilinį ieškinį.
Konkrečios išlaidos, susijusios su brolio laidotuvėmis, paaiškėjo tik pradėjus nagrinėti bylą teisme.
Atlikęs reikiamus procesinius veiksmus bei sudaręs sąlygas nukentėjusiajai pasinaudoti valstybės
teikiama nemokama teisine pagalba pareiškiant civilinį ieškinį, teismas, vadovaudamasis protingumo
bei teisingumo principais, turėjo išspręsti ieškinį iš esmės (baudžiamoji byla Nr. 1A-279/2006).
Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka protingumo, teisingumo, procesinės
ekonomijos ir kitų principų reikalavimus bei BPK 1 straipsnio taikymo nuostatas.

Civilinio ieškovo ir atsakovo statusas baudžiamajame procese

Civilinio ieškinio procesas baudžiamojoje byloje grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad
šiame procese dalyvauja dvi šalys – civilinis ieškovas ir nusikalstama veika žalą padaręs asmuo
(kaltinamasis) ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (atsakovas). Būtent dviejų šalių buvimas
sudaro tinkamas sąlygas procesui dėl žalos atlyginimo vykti, įgyvendinant jame rungimosi principą.
Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris
baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą
turtinę ar neturtinę žalą. Tačiau civilinio ieškovo statusą pareiškėjas įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o
nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu
priėmimo momento. Paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis
(įtariamasis), bet atskiru procesiniu sprendimu jis atsakovu neįvardijamas. Tai buvo pažymėta ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 8 d.
nutartyje Nr. 2K-114/2008.
Kai pats kaltinamasis materialiai atsako už nusikalstama veika padarytą žalą, jis atskiru
sprendimu nėra pripažįstamas civiliniu atsakovu. Pilnametis asmuo savo interesus baudžiamojo
proceso metu gali ginti visa apimtimi, turėdamas įtariamojo, vėliau kaltinamojo, nuteistojo ar
išteisintojo procesinį statusą. Apylinkės teismas nepagrįstai kaltinamajam E. A. protokoline nutartimi
suteikė civilinio atsakovo statusą, tačiau tai nėra esminis BPK pažeidimas ir ši klaida neatleidžia nuo
pareigos E. A. atlyginti žalą.
Jei nustatoma, kad už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako įtariamasis
(kaltinamasis) ir už jo veiką materialiai atsakingi asmenys (pavyzdžiui, tėvai, draudimo įmonė) arba tik
materialiai atsakingas asmuo (pavyzdžiui, padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, darbdavys), turi būti
sprendžiamas klausimas dėl tokio asmens įtraukimo į procesą civiliniu atsakovu. Materialiai atsakingi
asmenys civilinio atsakovo statusą įgyja ta pačia tvarka kaip ir civilinis ieškovas (BPK 111 straipsnio 1
dalis). Civiliniai atsakovai turi BPK 110 straipsnio 2 dalyje nustatytas civilinio ieškovo procesines
teises ir į baudžiamąjį procesą įtraukiami iki įrodymų tyrimo pradžios. Šios procesinės nuostatos
užtikrina ieškovui ir atsakovui galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti pirmosios instancijos teismo
posėdyje tiriant įrodymus. Asmenims, įgijusiems civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo statusą,
nedelsiant išaiškinamos procesinės teisės ir pareigos, įtvirtintos BPK 110 straipsnio 2, 3 dalyse. Apie tai
pažymima procesiniuose dokumentuose – nutarimuose ar protokoluose. Be to, BPK 45 straipsnis ne tik
įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teisėją išaiškinti teises, bet ir sudaryti proceso
dalyviams galimybes realiai savo teisėmis naudotis – išreikalauti dokumentus, apklausti liudytojus,
patikslinti ieškinį ir kt.
Išanalizavus teismų praktiką nustatyta, kad ne visada tinkamai įgyvendinami baudžiamojo
proceso įstatymo reikalavimai, t. y. nukentėjusysis, pareiškęs civilinį ieškinį, atskiru procesiniu
sprendimu nepripažįstamas ieškovu, o už kaltinamojo veika padaryta žalą materialiai atsakingas asmuo
– atsakovu; kartais jiems neišaiškinamos procesinės teisės bei pareigos, materialiai atsakingi asmenys
neįtraukiami į procesą kaip atsakovai. Dėl šių pažeidimų ne kartą pasisakyta kasacinėse nutartyse.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio
30 d. nutartyje konstatavo tokias aplinkybes:
Nuteistojo A. B. automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas draudimo bendrovėje
Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. BPK 45
straipsnyje nustatyta teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti proceso
dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Tuo atveju, kai nusikalstama
veika padarytą žalą turi atlyginti ne įtariamasis (kaltinamasis) ar ne tik jis, teisėjas, prokuroras ar
ikiteisminio tyrimo pareigūnas tą privalo išaiškinti civiliniam ieškovui. Civilinio ieškovo ir civilinio
atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar
neturtinės žalos, valios – tam reikia prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1
dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems
sprendžiant baudžiamajame procese civilinio ieškinio klausimus. Taigi net ir tuo atveju, kai civilinis
ieškovas neišreiškia savo valios dėl civilinio atsakovo įtraukimo į procesą, prokuroras ar teismas
privalo priimti sprendimą dėl materialiai už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus atsakingo asmens
įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo. UAB IFi[*]
turėjo būti įtraukta į bylą kaip civilinis atsakovas. Klaidos, padarytos sprendžiant civilinių
ieškinių klausimus, turi būti ištaisytos iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-656/2007). Analogiški procesiniai pažeidimai
konstatuoti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-665/2006.

Civilinio ieškovo atstovai pagal įstatymą

Nukentėjusiuoju, o vėliau ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai

nuo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Jei žmogaus amžius, socialinė
branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamojo proceso eigos supratimo ir
procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio
tyrimo pareigūno ar teismo procesiniu sprendimu savo teises įgyvendina per atstovą pagal
įstatymą (BPK 53 straipsnio 2–4 dalys). Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame
procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo
interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Visais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas
turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens
dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kitos priežasties, negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis
teisėmis) naudai. Vis dėlto teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai neturtinė žala priteisiama ne
tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui, bet jam atstovaujančiam asmeniui
arba nukentėjusiojo artimiesiems giminaičiams. Pavyzdžiui, Varėnos rajono apylinkės teismo
2006 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už
nukentėjusiojo J. S. sunkų sveikatos sutrikdymą, o neturtinės žalos atlyginimas 5000 Lt iš
nuteistojo priteistas nukentėjusiojo dukteriai (civilinei ieškovei) B. Č. Apeliacinės instancijos
teismas paliko galioti sprendimą dėl žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 3 d. nutartimi panaikino
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
ieškovės B. Č. ieškinį atmetė tokiais motyvais: Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu
baudžiamajame procese turi būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika
tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos. Kai nuo nusikalstamos veikos
nukentėjęs asmuo dėl nepilnametystės ar neveiksnumo pats negali ginti savo interesų, toks
asmuo procesinėmis teisėmis gali naudotis per atstovą pagal įstatymą. Jeigu J. S. įstatymų
nustatyta tvarka būtų buvęs pripažintas neveiksniu, tada jo duktė B. Č. būtų galėjusi dalyvauti
procese kaip J. S. atstovė pagal įstatymą, bet ne kaip nukentėjusioji ar civilinė ieškovė. Byloje
nėra duomenų, kad J. S. neveiksnus, todėl byloje jis turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju ir
civiliniu ieškovu. Jei pats J. S. dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių negalėjo pasinaudoti teise
reikšti civilinį ieškinį, tai pareikšti tokį ieškinį buvo prokuroro pareiga (BPK 117 straipsnis). Nei
ikiteisminio tyrimo, nei teismo proceso metu J. S. nesuteikus jokio procesinio statuso, jis
negalėjo pasinaudoti BPK 28 straipsnio 2 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 10 dalyje, 110
straipsnyje įtvirtintomis teisėmis. Todėl J. S. turi teisę pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos
atlyginimo CPK tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-252/2007).
CK 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vaikų turto neliečiamumo principas ir tėvų turto
atribojimas nuo vaikų turto. Nepilnamečių vaikų turtą tėvai tvarko uzufrukto teise, kuri negali
būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš šio turto negali būti išieškoma (CK
3.185 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal CK 3.186 straipsnio 1 dalies normą tėvams draudžiama
naudoti vaikų turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nustatyta, kad tėvai, įgyvendindami
nepilnamečių vaikų turtines teises, privalo veikti išimtinai vaikų interesams. Pagal šių teisės
normų prasmę neturtinė žala turi būti priteisiama ne atstovams pagal įstatymą, o tiesiogiai nuo
nusikalstamos veikos nukentėjusiems nepilnamečiams vaikams. Teismų praktikos
apibendrinimas rodo, kad dauguma teismų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo
tenkina tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio nepilnamečio naudai, o atstovams pagal
įstatymą palieka teisę šias lėšas tvarkyti vaiko interesais. Pavyzdžiui, Skuodo rajono apylinkės
teismas 2007 m. sausio 29 d. nuosprendžiu iš nuteisto pagal BK 140 straipsnio 2 dalį R. Š.
priteisė 2000 Lt neturtinę žalą fizinį smurtą patyrusiai mažametei K. S., o šių lėšų tvarkytoju
paskyrė jos atstovę pagal įstatymą L. V. (baudžiamoji byla Nr. 1-13-646/2007). Tokiai praktikai
pritartina. Tačiau yra pirmosios instancijos teismų priimtų sprendimų, kuriais neturtinės žalos
atlyginimas priteistas ne tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam nepilnamečiui, bet jo
atstovui pagal įstatymą. Kai kurie šių sprendimų aukštesnės instancijos teismų sprendimais
pakeisti. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio
31 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį,
kuria iš A. K., nuteisto pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, priteistas neturtinės žalos atlyginimas
atstovei pagal įstatymą A. U., ir priteisė 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą mažametei
nukentėjusiajai L. A. Kolegija nutartyje pažymėjo:
Pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo žalos atlyginimą ne tam asmeniui,
kuriam padaryta žala. Nuo seksualinio prievartavimo nukentėjo mažametė L. A., kuri prokuroro
nutarimu pripažinta nukentėjusiąja dėl padarytos fizinės ir moralinės žalos. Atstovė pagal
įstatymą A. U., pareikšdama savo dukters vardu civilinį ieškinį, tik gynė nepilnamečio vaiko,
neturinčio procesinio veiksnumo, teises bei įstatymo saugomus interesus (baudžiamoji byla
Nr. 1A-402/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m.
gruodžio 18 d. nutartimi taip pat konstatavo, kad fizinis asmuo gali būti teisinių nuosavybės
santykių subjektas neatsižvelgiant į amžių. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame
procese paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo
interesus, o ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamo nepilnamečio naudai
(kasacinė byla Nr. 2K-809/2007).

Valstybinės ligonių kasos ieškiniai

Jeigu apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu asmuo dėl nusikalstamos veikos buvo
sužalotas ir sveikatos priežiūros įstaigoje gydomas nemokamai, sveikatos priežiūros išlaidos
(medicinos pagalba, išlaidos medikamentams ir kt.) apmokamos iš Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto lėšų (Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnis). Šio biudžeto pajamas,
be kitų įplaukų, sudaro ir iš fizinių bei juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą
apdraustojo sveikatai (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8
punktas). Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto valdytojas, taip pat sveikatos
priežiūros paslaugų kontrolę vykdantis asmuo yra Valstybinė ligonių kasa su teritorinėmis
ligonių kasomis (Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 31 straipsnio 1
dalies 1 punktas). Todėl institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, turėtas apdrausto
asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, jei draudiminis įvykis pagal Sveikatos draudimo
įstatymo 5 straipsnį įvyko dėl juridinių ar fizinių asmenų neteisėtos veikos, turi teisę išieškoti
Valstybinė ligonių kasa ar teritorinės ligonių kasos, kaip socialinį draudimą – privalomąjį
sveikatos draudimą – vykdančios institucijos (Lietuvos Respublikos socialinio draudimo
įstatymo 3, 24, 34 straipsniai, Sveikatos draudimo įstatymo 4, 29–34 straipsniai) pagal savo
kompetenciją CK 6.290 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu žala asmeniui buvo padaryta eismo
įvykio metu transporto priemonės valdytojo, apdraudusio savo civilinę atsakomybę privalomuoju
civilinės atsakomybės draudimu, tai pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 punktą, nustatantį, kad draudimo išmokas
išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio
nėra, į žalą padariusį asmenį, sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas atlygina žalą padariusio
asmens draudikas, neviršydamas draudimo sumos, ir (arba) žalą padaręs asmuo, jei draudimo
sumos neužtenka sveikatos priežiūros išlaidoms padengti.
Teismai, nagrinėdami Valstybinės ligonių kasos ieškinius dėl žalos atlyginimo, iš esmės
teisingai taiko Socialinio draudimo įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, tačiau ne
visada atsižvelgia į CK 6.263 straipsnyje suformuluotas bendrąsias deliktinės civilinės
atsakomybės taisykles. Šio straipsnio 1 dalies esmė yra ta, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda
nepriklausomai nuo neteisėtą veiką padariusio asmens kaltės formos (tyčios ar neatsargumo).
Klaidingas šios nuostatos taikymas konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartyje.
Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo panaikinta apylinkės teismo nuosprendžio
dalis dėl 11 955 Lt žalos priteisimo Valstybinei ligonių kasai, prieštarauja CK 6.248, 6.263
straipsnių nuostatoms. Nuteistasis P. B., dėl neatsargumo pažeidęs Kelių eismo taisykles, sunkiai
sužalojo nukentėjusiąją D. N., todėl privalo atlyginti Valstybinei ligonių kasai sužaloto asmens
sveikatos priežiūros išlaidas (kasacinė byla Nr. 2K-494/2005).
Be to, nagrinėjant Valstybinės ligonių kasos ieškinius teismai kartais neteisingai taiko CK
6.290 straipsnio 3 dalies taisykles, kuriomis nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios
socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai
draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Šiuo klausimu išsamiai
pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
gegužės 22 d. nutartyje, išnagrinėjusi civilinio atsakovo UAB „K.“ kasacinį skundą dėl Vilniaus
miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuriais Valstybinei
ligonių kasai iš UAB „K.“ (nuteistųjų ir nukentėjusiojo darbdavio) buvo priteista 22 705 Lt
nukentėjusiojo A. Č. gydymo išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija, panaikinusi nuosprendžio bei
nutarties dalis ir atmetusi Valstybinės ligonių kasos ieškinį dėl gydymo išlaidų, konstatavo:
Žemesnės instancijos teismai neatkreipė dėmesio į CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą
išimtį, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos neįgyja regreso teisės į
žalą padariusį asmenį, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį asmenį mokėjo žalą padaręs
asmuo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą sveikatos draudimas yra viena iš
socialinio draudimo rūšių, Valstybinė ligonių kasa yra socialinio draudimo sistemos dalyvė ir
disponuoja iš Valstybinio socialinio draudimo fondo gautomis lėšomis (3 straipsnis, 24
straipsnio 2 dalies 4 punktas, 34 straipsnis). Tiek nukentėjusysis A. Č., tiek nuteistieji V. V. bei
A. P. įvykio metu pagal darbo sutartis dirbo UAB „K.“. Už juos darbdavys (UAB „K.“) mokėjo
socialinio draudimo įmokas, taip drausdamas savo atsakomybę dėl nelaimingų atsitikimų darbe,
ir tai atitinka CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimties sąlygas. Be to, būtina remtis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kur buvo nagrinėti ir aiškinti
tapatūs teisiniai santykiai. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006 yra išaiškinta CK 6.290
straipsnio 3 dalies nuostata, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos
neįgyja regreso teisės į žalą padariusį asmenį, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį
mokėjo žalą padaręs asmuo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
šioje byloje Valstybinė ligonių kasa neįgijo regreso teisės į žalą padariusį asmenį – UAB „K.“,
nes ši mokėjo draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį, todėl Valstybinės ligonių kasos ieškinys
patenkintas nepagrįstai (kasacinė byla Nr. 2K-235/2008).

Procesinių teisių perėmimas

Baudžiamosiose bylose nagrinėjant civilinius ieškinius susiduriama su šalių procesinių

teisių perėmimu, t. y. situacija, kai pradinis civilinis ieškovas pasitraukia iš proceso (pavyzdžiui,
fizinio asmens mirties atveju), o į jo vietą įtraukiamas kitas asmuo. Procesinių teisių perėjimas
detaliau reglamentuojamas CPK 48 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį procesinių teisių
perėmimui reikalingi du pagrindai: a) ginčijamo teisinio santykio dalyvio pasitraukimas iš bylos;
b) pasitraukusio dalyvio subjektinių teisių perėjimas kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai yra
negalimas materialinių subjektinių teisių perėjimas. Taigi procesinių teisių perėjimo apimtį lemia
atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis. Jeigu tam tikrų materialiųjų
subjektinių teisių negalima perimti, nebus galima perimti ir atitinkamų procesinių teisių bei
pareigų (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, kurios neatskiriamai
susijusios su palikėjo asmeniu, kitam nepereina (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, ir
procesinių teisių perėmimas šiuo atveju negalimas.
 Pagal CPK 48 straipsnio 3 dalį įsitraukdamas į procesą procesinių teisių perėmėjas
privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Tai reiškia, kad jis privalo teismui pateikti atitinkamus
įrodymus, pavyzdžiui, paveldėjimo teisės liudijimą. Procesinio teisių perėmėjo įtraukimo į
procesą klausimą teismas išsprendžia motyvuota nutartimi. Įtrauktas į procesą teisių perėmėjas
visiškai perima savo pirmtako procesinę teisinę padėtį ir jam privalomi visi procesiniai veiksmai,
atlikti pirmtako, prieš perėmėjui įsitraukiant į procesą (CPK 48 straipsnio 2 dalis). Teismų
praktikoje pasitaiko baudžiamųjų bylų, susijusių su procesiniu teisių perėmimu, mirus civiliniam
ieškovui, pareiškusiam civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose priimti sprendimai
kelia abejonių. Vienoje byloje (BK 135 straipsnio 1 dalis) teismas atsisakė įtraukti į procesą
ieškovo teisėmis palikėjo įpėdinį, motyvuodamas tuo, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra
nepaveldima. Toks teismo sprendimas abejotinas. Smurtinių nusikaltimų bylose teisė reikalauti
neturtinės žalos atlyginimo už dvasinius išgyvenimus, fizinius kentėjimus priskiriama prie
turtinio pobūdžio reikalavimų. Pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį palikėjo turtinės reikalavimo teisės
yra paveldimos. Vadinasi, perėmus palikėjo materialiąsias subjektines teises, galimas ir
procesinių teisių perėmimas.
Kitoje byloje, kurioje T. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1
dalį, po nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. R. S. mirties teismas nutartimi įtraukė į procesą
palikėjos įpėdinį ir patenkino civilinį ieškinį dėl 1006 Lt turtinės žalos bei 10 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad neturtinės žalos, padarytos
smurtiniu nusikaltimu, atlyginimo reikalavimas priskiriamas prie palikėjo turtinės reikalavimo
teisės (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-772/2007). Toks sprendimo
argumentavimas atitinka CPK 48 straipsnio 1 dalies, CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingi asmenys

(civiliniai atsakovai)

Paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis, tačiau
įstatymų numatytais atvejais už įtariamojo (kaltinamojo) nusikalstama veika padarytą žalą gali
atsakyti įtariamasis (kaltinamasis) ir materialiai atsakingas asmuo arba tik materialiai atsakingas
asmuo (BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 3 dalis ir kt.). Pavyzdžiui,
tėvai ar rūpintojas atsako už nepilnamečio padarytą žalą (CK 6.276 straipsnio 2 dalis); samdantis
darbuotojus asmuo atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines (tarnybines)
pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnis); asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi
aplinkiniams, atlygina didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis); draudimo
įmonė atlygina žalą, esant draudiminiam įvykiui (CK 6.254, 6.987 straipsniai); valstybė atsako
už žalą, atsiradusią dėl pareigūno ar tarnautojo neteisėtų veiksmų (CK 6.271, 273 straipsniai), ir
kt.

Už nepilnamečių padarytą žalą materialiai atsakingi asmenys

CK 6.276 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo

keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai,
todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto
(lėšų) žalai atlyginti, kaip bendraatsakoviai į bylą įtraukiami CK 6.276 straipsnio 2 dalyje
nurodyti asmenys (tėvai, rūpintojai, mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos
(rūpybos) institucijos), kuriems taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė. Žala gali būti ir
netinkamo tėvų auklėjimo bei netinkamos sveikatos priežiūros, mokymo ar rūpybos institucijos
nepilnamečio priežiūros padarinys, todėl galima bendra nepilnamečio tėvų ir atitinkamų
institucijų atsakomybė pagal dalinės civilinės atsakomybės taisykles. Kai turtinę ar neturtinę žalą
padaro nepilnametis nuo keturiolikos metų amžiaus, teismas, priteisdamas subsidiariosios
atsakomybės tvarka iš tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų nepilnamečio padarytos žalos atlyginimą,
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad šį žalos atlyginimą iš jų reikia išieškoti tik tada,
kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti, iki pasieks pilnametystę.
Jau pats nepilnamečio padarytos žalos faktas suponuoja prielaidą, kad tėvai, įtėviai,
globėjai ar rūpintojai kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama
nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas. Jie gali būti atleisti nuo
materialinės atsakomybės, įrodę, kad jų kaltės nėra arba nepilnamečio padarytos nusikalstamos
veikos metu jie nebuvo atsakingi už jo priežiūrą. Šios teisės normos taikymas teismų praktikoje
didesnių problemų nesukelia, nors pavienių klaidų pasitaiko.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu Vaikų globos
namai buvo atleisti nuo materialinės atsakomybės, o 350 Lt turtinė žala civiliniam ieškovui
priteista iš nepilnamečio A. Š., nuteisto pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Teismo nuomone,
nepilnametis nuteistasis padarė nusikaltimą, pabėgęs iš globos namų, todėl atsakovas negalėjo jo
veiksmų kontroliuoti (baudžiamoji byla Nr. 1-133-517/2006). Toks sprendimo motyvavimas
parodo formalų ir siaurą teismo požiūrį, taikant bei aiškinant CK 3.273 straipsnio, 6.276
straipsnio 2 dalies nuostatas. Nepilnamečio pabėgimas iš globos (rūpybos) namų savaime
nepašalina institucijos, kaip atsakovo, materialinės atsakomybės. Priešingai, šią aplinkybę
reikėtų vertinti kaip globos (rūpybos) institucijos darbuotojų aplaidumą auklėjant nepilnametį ir
rūpinantis jo priežiūra. Rūpintojas įpareigotas kontroliuoti rūpintinio elgesį (CK 3.273
straipsnis). Lyginamuoju aspektu vertas dėmesio Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m.
gruodžio 7 d. nuosprendis, kuriuo nepilnametis E. Ū. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2
dalį. Iš E. Ū., o šiam neišgalint – iš Kauno apskrities ugdymo ir globos centro ieškovams P. U.,
S. D., A. S. ir kt. priteista 29 141 Lt turtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2006 m. spalio 4 d. nutartimi atmesdama civilinio
atsakovo Kauno apskrities ugdymo ir globos centro kasacinį skundą, kuris, be kita ko,
argumentuojamas ir tuo, kad nepilnametis nusikalstamas veikas padarė pabėgęs iš globos centro,
konstatavo:
Nusikalstamų veikų padarymo metu už nepilnamečio elgesio kontrolę buvo atsakingas
rūpintojas, nes tuo metu jis buvo paimtas iš tėvų, todėl CK 6.276 straipsnio 2 dalies nuostatos
pritaikytos tinkamai. Teismai tyrė rūpintojo kaltės klausimą ir padarė motyvuotą išvadą, kad šis
neįrodė, jog žala atsirado ne dėl jo kaltės.
Ta aplinkybė, kad Kauno apskrities ugdymo ir globos centras yra nepelno organizacija,
kuri neturi savo lėšų, o naudoja valstybės biudžeto lėšas, nėra pagrindas šią organizaciją atleisti
nuo įstatyme numatytos civilinės atsakomybės (kasacinė byla Nr. 2K-577/2006).

Draudimo įmonių atsakomybė

Vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio
1 dalyje, gali būti draudimo įmonė (draudikas), su atsakingu už žalos padarymą asmeniu
(pavyzdžiui, transporto priemonės valdytoju) trečiojo asmens interesais sudariusi civilinės
atsakomybės draudimo sutartį. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą
turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui
(draudėjui). Šių asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis skirtingi. Draudiko pareigos
apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal
draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Bendroji taisyklė yra ta, kad, esant draudiminiam
įvykiui, draudikas atlygina žalą neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Tuo
tarpu žalą padariusio asmens (draudėjo) pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį su
nukentėjusiuoju (civiliniu ieškovu) sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo
principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Jeigu padarytos žalos
nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį
atlygina ją padaręs asmuo arba už kitas jo veikas materialiai atsakingas asmuo.
Po draudiminio įvykio nukentėjęs trečiasis asmuo įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo
tiesiogiai iš draudiko ar draudėjo (CK 6.987 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnis). Šiuos asmenis su nukentėjusio
asmens pareikšto civilinio ieškinio dalyku sieja materialusis teisinis ryšys. Bylos nagrinėjimas
turi įtakos jų teisėms bei interesams, todėl jų procesinis bendrininkavimas baudžiamajame
procese yra būtinas. Atsižvelgiant į tai, bendrą pareigą su kaltinamuoju ar už jo veikas materialiai
atsakingu asmeniu atlyginti žalą turi ir neįvykdžiusi draudimo sutartyje nustatytų sąlygų
draudimo įmonė, į procesą civilinio atsakovo teisėmis pirmosios instancijos teismo posėdyje
įtraukiama iki įrodymo tyrimo pradžios. Deja, ne visada laikomasi šių reikalavimų
baudžiamosiose bylose. Tai iliustruoja tokie pavyzdžiai:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 16 d. nuosprendžiu R. J. nuteista pagal BK
281 straipsnio 5 dalį, iš nuteistosios civiliniams ieškovams Valstybinei ligonių kasai, P. K., K. K.
priteisiant žalos atlyginimą. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2006 m. kovo 28 d. nutartimi atmetė nuteistosios R. J. apeliacinį skundą. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 12 d.
nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo:
Nuteistoji R. J. su AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudariusi civilinės atsakomybės draudimo
sutartį. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai
atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo,
atsakingas už žalos padarymą. AB „Lietuvos draudimas“ turėjo būti įtraukta į bylą kaip civilinis
atsakovas (kasacinė byla Nr. 2K-655/2006). Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, protokoline nutartimi į
procesą kaip civilinį atsakovą įtraukė AB „Lietuvos draudimas“ ir 2007 m. kovo 1 d.
nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį: iš civilinio atsakovo AB
„Lietuvos draudimas“ priteisė ieškovei P. K. 4439 Lt turtinės žalos atlyginimo, 6000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo, o ieškovui K. K. – 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi (2003 m. balandžio
9 d. įstatymo redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo suma 30 000 Lt – asmeniui (neišskiriant žalos rūšies) ir 30 000 Lt – turtui
(baudžiamoji byla Nr. 1A-60-362/2007).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m.
gegužės 16 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 27 d. nutarties dalį dėl civilinių ieškinių ir šią bylos dalį perdavė
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė:
Nuteistasis M. K. nusikaltimą (BK 281 straipsnio 4 dalis) padarė vairuodamas
automobilį ir jo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė buvo apdrausta.
Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, esant draudiminiam įvykiui, draudimo įmonė privalo atlyginti
žalą nukentėjusiajam neperžengiant draudimo sumos ribų. Draudimo įmonė „Lietuvos
draudimas“ nereagavo į nukentėjusiosios N. K. pretenziją dėl žalos atlyginimo, o teismas
neapsvarstė nukentėjusiosios prašymo įtraukti į procesą draudimo įmonę. Teismas neatkreipė
dėmesio į tai, kad nuteistąjį M. K. ir AB „Lietuvos draudimas“ sieja privalomasis procesinis
bendrininkavimas (CPK 43 straipsnis).
Atsisakęs byloje kaip civilinį atsakovą patraukti AB „Lietuvos draudimas“ ir iš
nuteistojo M. K. priteisęs atlyginti turtinę bei neturtinę žalą nukentėjusiesiems, teismas
netinkamai pritaikė BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies, CK 6.254 straipsnio 2 dalies
nuostatas, taip pat nepagrįstai nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (AB „Lietuvos
draudimas“) teisių bei pareigų (kasacinė byla Nr. 2K-325/2006).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai iš naujo
nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei
žalą atlygino neperžengdamas draudimo sumos ribų, gera valia (apeliacinė byla Nr. 1A-226-
134/2006).
Padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu
pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo,
kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio
neatsargumo. Šios rūšies turtinei atsakomybei atsirasti teismui pakanka nustatyti: 1) didesnio
pavojaus šaltinio valdytojo veiklą; 2) žalos padarymą asmens turtinėms teisėms ar asmeninėms
neturtinėms teisėms ir vertybėms; 3) priežastinį ryšį tarp veiklos ir atsiradusios žalos. Teismai,
spręsdami, ar asmens veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, vadovaujasi CK 6.270
straipsnio 1 dalyje nurodytu didesnio pavojaus šaltinių pavyzdiniu sąrašu. Tai naudojamos
(eksploatuojamos) transporto priemonės, mechanizmai, elektros ir atominė energija,
sprogstamosios ir nuodingosios medžiagos ir t. t. Įstatyme pateiktas sąrašas nėra baigtinis. Tai, ar
tam tikra veikla yra susijusi su didesnio pavojaus šaltiniu, yra fakto klausimas. Jį sprendžiant,
reikia analizuoti pačią žalą sukėlusią veiklą, jos pobūdį ir turėti omenyje du kriterijus,
apibūdinančius didesnio pavojaus šaltinį, t. y. tam tikro objekto, kenksmingas veiklos savybes ir
žmogaus negalėjimą visiškai kontroliuoti objekto, veiklos, kenksmingų savybių poveikio.
Pavyzdžiui, automobilis laikomas didesnio pavojaus šaltiniu dėl to, kad jo judėjimo energija
negali būti žmogaus visiškai valdoma. Atsakomybė už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio,
atsiras tada, kai žala bus kaip nesuvaldomas šios transporto priemonės judėjimo energijos
rezultatas dėl veikimo (eksploatuojant transporto priemonę) arba neveikimo (neužtikrinant jos
tinkamo stovėjimo, kad ši nepadarytų žalos savaime pajudėjusi ir pan.). Atsakingą už žalą,
padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas numato šaltinio valdytoją. CK 6.270 straipsnio 2
dalis apibrėžia, kad tai juridinis ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės,
patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu,
pagal įgaliojimą ir t. t.). Valdytojas ne visada reiškia asmenį, techniškai arba fiziškai valdantį
didesnio pavojaus šaltinį. Asmuo, kuris darbo teisinių santykių pagrindu (darbo, tarnybos,
samdos ir kt.) naudoja transporto priemonę, mechanizmą ar kitą šaltinį (pavyzdžiui, vairuotojas,
operatorius, mašinistas), nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir už padarytą žalą tiesiogiai
nukentėjusiajam neatsako. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Z. V. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1
dalį už tai, kad vairuodamas UAB „Plungės autobusų parkas“ priklausantį maršrutinį autobusą
pažeidė Kelių eismo taisykles ir nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. G. Be to, teismas iš
nuteistojo priteisė Valstybinei ligonių kasai 2670 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidoms padengti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 16 d.
nutartimi panaikino nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nurodė:
Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį
(automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas
didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Teismas žalos
atlyginimą nukentėjusiojo gydymo išlaidoms padengti privalėjo priteisti ne iš nuteistojo, o iš jo
darbdavio – UAB „Plungės autobusų parkas“ (kasacinė byla Nr. 2K-19/2007).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 27 pateiktas
išsamus išaiškinimas dėl civilinės atsakomybės už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus
šaltinio, padarytą turtinę žalą, taip pat žalos atlyginimo ypatumai transporto priemonių
susidūrimo ar kitokios sąveikos atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Teismų
praktika 13, 2000). Šiuo nutarimu, taip pat ilgamete teismų praktika, taikant 1964 m. CK 493
straipsnio nuostatas, padidinto pavojaus šaltinio valdytojo turtinės atsakomybės klausimas yra
pakankamai išnagrinėtas, todėl, taikant teisės normas šios kategorijos bylose, esminių klaidų
nedaroma.

Darbdavio atsakomybė
 Kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines (tarnybines) pareigas,
žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Darbuotojais laikomi
asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie
veikė ne savo rizika, o atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK
6.264 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant atsakomybės pagal šį straipsnį klausimą, svarbu nustatyti
priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar civilinę sutartį, bei
tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens. Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu
laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Esminę
reikšmę šių taisyklių taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas, darydamas žalą, tikrai veikė kaip
darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais
kaip privatus asmuo.
Apžvelgus pateiktas apibendrinti bylas, pastebėta, kad, sprendžiant žalos atlyginimo
klausimus, teismai tinkamai taiko CK 6.264 straipsnio taisykles. Kaip pavyzdys pateiktinas
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis, kuriuo V. V. ir A. P.
pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 137 straipsnio 3 dalį už tai, kad, dirbdami uždarosios
akcinės bendrovės statybos objekte, jie pažeidė teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio
saugumo taisykles ir sunkiai sužalojo šios bendrovės darbuotoją A. Č. Teismas priteisė
nukentėjusiajam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo – uždarosios akcinės
bendrovės. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad nuteistieji dirbo
bendrovėje pagal darbo sutartį. Tarp jų nusikalstamų veiksmų ir kilusių sunkių padarinių yra
tiesioginis priežastinis ryšys. Pagal CK 6.264 straipsnį samdantis darbuotojus asmuo privalo
atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės. Apeliacinės
ir kasacinės instancijos teismai šią nuosprendžio dalį paliko galioti (kasacinė byla Nr. 2K-
235/2008).

Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų

Valstybės valdžios institucijos pareigūno ar tarnautojo, einančio tarnybines pareigas,

nusikalstama veika padarytą žalą atlygina valstybė, kuriai byloje atstovauja Vyriausybė arba jos
įgaliota institucija (CK 6.271 straipsnis, 6.273 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos
Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos
atlyginimo“ įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo valstybės institucijas
(valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų
ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paliko galioti
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį, kuriuo G. K. nuteistas
pagal BK 132 straipsnio 3 dalį už tai, kad, dirbdamas kriminalinės policijos vyriausiuoju
policininku, tarnybos metu dėl neatsargumo jis atėmė gyvybę kitam žmogui. Teismas nustatė,
kad nusikalstama veika turtinę ir neturtinę žalą nuteistasis G. K. padarė eidamas tarnybines
pareigas ir žalos atlyginimą civiliniams ieškovams priteisė iš Lietuvos valstybės, kuriai atstovavo
Policijos departamentas (kasacinė byla Nr. 2K-470/2006).

Solidarioji atsakomybė

Paprastai nuostolius privalo atlyginti prievolę pažeidęs (nusikalstamą veiką padaręs)

asmuo. Kai prievolę pažeidusi šalis yra keli skolininkai, tai jų atsakomybės dydis priklauso nuo
to, ar pažeista prievolė yra dalinė ar solidarioji. Civilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė,
taikoma dviem arba daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Jeigu
įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad
visų jų dalys lygios (CK 6.5 straipsnis). Solidariąja vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau
asmenų, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui visa prievole. Esant solidariajai atsakomybei,
kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolių ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą
prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę
atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką
jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.280 straipsnis). Solidarioji skolininkų
prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės
dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui, pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6
punktą nepilnamečių vaikų padarytos žalos atlyginimas priskiriamas prie solidariųjų sutuoktinių
(tėvų) prievolių. CK 6.270 straipsnio 4 dalyje nustatyta solidarioji kelių didesnio pavojaus
šaltinių valdytojų atsakomybė, kai trečiajam asmeniui (nukentėjusiajam) padaroma žalos dėl
kelių šaltinių susidūrimo ar kitokios sąveikos. Solidarioji atsakomybė taip pat taikoma tada, kai
dėl valdytojo aplaidumo prarandamas didesnio pavojaus šaltinis, kurį neteisėtai užvaldęs
kaltininkas padaro žalos (CK 6.270 straipsnio 3 dalis) ir kt. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį
solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu,
jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Šio straipsnio 4 dalyje
įtvirtintas principas „vienas už visus, visi už vieną“, kuriuo ir yra grindžiamas solidarumas.
Bendru žalos padarymu laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279
straipsnio 1 dalis). Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai,
organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako
solidariai. Teismų praktikoje kartais padaroma šių teisės normų taikymo klaidų. Pavyzdžiui,
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu E. T ir D. L. pripažinti
kaltais ir nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami kartu iš chuliganiškų
paskatų kibo prie nukentėjusiojo V. D. Nuteistasis D. L. kelis kartus kumščiu smogė
nukentėjusiajam į veidą, o E. T. užsiundė savo kovinės veislės šunį, kuris nukentėjusįjį
apkandžiojo. Teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė V. D. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 21 d.
nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį: dėl žalos atlyginimo pritaikė
dalinės atsakomybės principą, t. y. nukentėjusiajam iš E. T. priteisė 1000 Lt, o iš D. L. – 500 Lt
žalos atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad daugiau fizinių ir dvasinių kančių
nukentėjusysis patyrė dėl šuns, priklausiusio E. T., užpuolimo. Teismo nuomone, pagal CK 6.267
straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 5 d. nutartimi
pakeitė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria priteistas žalos atlyginimas,
palikdama galioti apylinkės teismo nuosprendį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei
solidariosios atsakomybės. Kolegija nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė:
Abu nuteistieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė veikdami kartu,
todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.279 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta,
kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai.
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas
dėl naminių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarkos, nes byloje nustatyta, kad žalą
nukentėjusiajam šiuo atveju padarė ne naminis gyvūnas (šuo), o žmonės, panaudodami šunį
(kasacinė byla Nr. 2K-19/2008).
Teismų praktikoje taip pat laikomasi taisyklių, nustatančių, kad tais atvejais, kai žala
padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens, dėl kuriuo byla išskirta į atskirą procesą,
veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį
asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu
nuosprendžiu nuteistu asmeniu. Aukštesniajai teismo instancijai panaikinus nuosprendžio dalį ir
bylą asmens, solidariai deliktine atsakomybe susieto su kitais asmenimis, perdavus nagrinėti iš
naujo, visa žalos atlyginimo suma paliekama priteista iš nuteistųjų, kuriems nuosprendis paliktas
galioti, o iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat gali būti
taikoma solidarioji atsakomybė.
CK 6.279 straipsnio 4 dalyje nustatyta to paties straipsnio 1 dalies išimtinė taisyklė,
reglamentuojanti atvejus, kai keli asmenys atliko atskirus, o ne bendrus veiksmus. Įrodžius, kad
žala atsirado būtent dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, atsako tik tas asmuo, o kitiems asmenims
atsakomybė neatsiranda. Tada būtina nustatyti, kad tarp jų veiksmų ir žalos nėra priežastinio
ryšio, o toks ryšys sieja žalą ir kito asmens veiksmus. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nutartyje Nr. 2K-
151/2006:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gegužės
2 d. nuosprendžiu nepagrįstai civilinei ieškovei L. B. solidariai iš nuteistųjų S. S. ir E. R. priteisė
54 334 Lt žalos atlyginimo. Teismo nuosprendyje, nustačius, kad byloje neįrodyta, jog
kaltinamasis S. S. prieš nukentėjusįjį J. D. naudojo fizinį smurtą ir prisidėjo prie jo mirties, S. S.
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą išteisintas ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį
už tai, kad pasinaudojęs bendrininko (nuteistojo) E. R. atimta galimybe nukentėjusiajam
priešintis užvaldė 150 Lt vertės turtą. Vadinasi, S. S. už turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl
nukentėjusiojo J. D. mirties, nėra atsakingas. Tuo tarpu pagal CK nuostatas žalą, padarytą
asmeniui, turtui, o įstatymo nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti
atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos
teismas, solidariai priteisdamas iš E. R. ir S. S. 54 334 Lt, šioje byloje netinkamai išsprendė
civilinio ieškinio klausimą, tačiau kasacinės instancijos teismas šios klaidos ištaisyti negali, nes
byla nagrinėjama pagal nuteistojo E. R. kasacinį skundą ir BPK 376 straipsnio 3 dalies prasme
teismas pabloginti kasatoriaus padėties negali.

Žala, jos rūšys

Nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir

turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima
įvertinti turtine išraiška. Žala padaroma baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms.
Pagal BPK 109 straipsnį civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje yra turtinė ir (ar)
neturtinė žala.

Turtinė žala

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai
interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109
straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje
dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1
dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos
(tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.
Išanalizavus teismų praktikos apžvalgai pateiktas bylas, darytina išvada, kad teismai
dažniausiai tinkamai sprendžia turtinės žalos atlyginimo klausimus. Per ilgametę teismų praktiką
yra nusistovėjusi turtinės žalos samprata, jos vertinimo kriterijai. Daugiausia problemų kyla, kai
baudžiamojoje byloje civiliniu ieškiniu prašoma priteisti negautas pajamas. Kai kuriuose teismų
sprendimuose laikomasi klaidingos pozicijos, kad negautos pajamos baudžiamojo proceso tvarka
nepriteistinos. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d.
nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-6-655/06) konstatuota: Kaltininkui nusikalstamais
veiksmais padarius materialinę žalą, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu
padarytos materialinės žalos dydžio. Negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.)
baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiamos, todėl ieškinio dalis dėl 125 708,40 Lt negauto
darbo užmokesčio JAV įmonėje „GetM Trading Company“ 2003 m. balandžio 1 d.–2004 m.
spalio 1 d. laikotarpiu atmestina. Panaši nuostata suformuluota ir Kauno apygardos teismo
2003 m. lapkričio 24 d. nuosprendyje: Nuostoliai šioje byloje buvo ne tiesioginė nusikalstamais
veiksmais padaryta žala, o negautos pajamos, todėl tai negali būti baudžiamosios bylos
nagrinėjimo dalykas. Tokie sprendimų argumentai neteisingi, nes prieštarauja CK 6.249
straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d.
nutartyje Nr. 2K-108/2007 nurodyta, kad pagal CK 6.249 straipsnio nuostatas turtinė žala yra
ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias
asmuo būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai. Nagrinėjamoje byloje negautos
pajamos yra dėl nusikalstamos veikos prarastas darbo užmokestis.
CK 6.283 straipsnyje, nustatančiame deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, padarytą
sužalojant fizinio asmens sveikatą, atskleidžiama nuostata, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į
tokią padėtį, kokia būtų, jei jis nebūtų sužalotas. Pagal šią normą nukentėjusiajam turi būti
atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu sveikata nebūtų sužalota. Tokias
negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias
praranda nukentėjusysis dėl sveikatos sužalojimo, tapęs visiškai ar iš dalies nedarbingas.
Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis gavo arba realiai galėjo
gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas.
Negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią
sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda
dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos
nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis
pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai
buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Negautų
pajamų, kaip turtinės žalos rūšies, samprata atskleidžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 4 d. nutartyje Nr. 2K-12/2005:
Apeliacinės instancijos teismas 2004 m. liepos 1 d. nuosprendyje netinkamai išaiškino
CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl negautų pajamų, taip pat teisės normas,
reglamentuojančias teisinius santykius, atsiradusius tarp mokesčių administratoriaus ir
mokesčių mokėtojų. Nagrinėjamoje byloje nuteistieji nėra mokesčių administravimo teisinio
santykio dalyviai ir jiems negali būti taikomi muito ar pridėtinės vertės mokesčius
reglamentuojantys teisės aktai. Nuteistieji V. Š., R. B., J. Ž., G. J., R. N., A. B., būdami muitinės
pareigūnai, padėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims neteisėtai neišvežti per
Lietuvos Respublikos sieną prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos. Dėl šių
pareigūnų neteisėtų veiksmų fiktyvi tranzito procedūra atlikta siekiant padėti krovinių
savininkams (mokesčių mokėtojams) išvengti muitų ir importo PVM sumokėjimo. Pagal
Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę mokesčiai yra
valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių
valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai paskirtas
funkcijas. CK 6.249 straipsnis (1961 m. CK 227, 496 straipsniai) negautas pajamas, kurias
asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, apibrėžia kaip turtinę žalą. Vadinasi,
nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos valstybė dėl nesumokėtų muito ir importo PVM patyrė turtinę
žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį (1961 m. CK 483 straipsnis) privalo visiškai
atlyginti kalti asmenys. Tokiai nuostatai pritarė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija kasacinėje byloje Nr. 2K-5/2004.
Iš apibendrintos teismų praktikos matyti, kad dažniausiai teismai kaip negautas pajamas
priteisia darbo užmokestį ar kitas darbines pajamas, pašalpas, pensijas ir pan. Pavyzdžiui,
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu iš nuteistojo O. Ž.
nukentėjusiajam D. Š. priteisė 264,22 Lt negautų pajamų, nes bylos įrodymais nustatyta, kad
nukentėjusysis dėl kaltinamojo O. Ž. padaryto sužalojimo buvo nedarbingas, dėl to prarado
264,22 Lt, kuriuos būtų gavęs, jei būtų dirbęs (CK 6.263, 6.283 straipsniai) (baudžiamoji byla
Nr. 1-115/2006).
Minėta, kad negautos pajamos turi būti ne spėjamos, o realiai galimos. Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama eismo įvykio metu sunkiai
nukentėjusios L. P. ir nesunkų sveikatos sutrikdymą patyrusio jos sutuoktinio V. P. apeliacinio
skundo argumentą dėl negautų pajamų (apeliantai nurodė, kad dėl nuteistosios V. R.
nusikalstamos veikos nukentėjusysis negavo pajamų pagal darbo sutartį, o nukentėjusioji neteko
galimybės gauti pajamų iš uogavimo, grybavimo, vaistažolių rinkimo), pagrįstai konstatavo:
 Nagrinėjant klausimą dėl negautų šeimos pajamų pagal V. P ir UAB (duomenys
neskelbtini) darbo sutartį, teismas gali remtis tik objektyviais duomenimis, t. y. Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriuje duomenų apie šią darbo sutartį nebuvimu, o
ne numanomomis ar tikėtinomis aplinkybėmis.
Nukentėjusiosios L. P. apeliacinio skundo motyvas, kad nepagrįstai teismas nepriteisė
sumos už kitas šeimos gautas pajamas – uogavimą, grybavimą, vaistažolių rinkimą, taip pat
atmestinas. Šių pajamų gavimas neįrodytas, pagrįstas prielaidomis (Kauno apygardos teismo
2007 m. spalio 15 d. baudžiamoji byla Nr. 1A-540-133/2007).
Taikant deliktinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję
su nustatytais neteisėtais veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Šios nuostatos pažeidimą konstatavo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 12 d.
nutartyje Nr. 2K-538/2004. Civilinio ieškovo M. Ž. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos
atlyginimo sudaro transporto priemonės atkuriamoji vertė, išlaidos, susijusios su žalos
įvertinimu, bei išlaidos, susijusios su ieškovo motinos vežiojimu į Vilnių. Ne visi šie civilinio
ieškovo nurodyti nuostoliai priežastiniu ryšiu susiję su nuteistųjų nusikalstama veika –
pasikėsinimu pagrobti transporto priemonę ir šios priemonės sugadinimu. Teismai, nagrinėdami
civilinį ieškinį, privalėjo išsiaiškinti, kuri ieškinio dalis priežastiniu ryšiu yra susijusi su
nuteistųjų nusikalstama veika, kuri ne – patikrinti, ar dėl ieškinio pareiškime nurodytos žalos
dalies atsiradimo nėra kaltas ir pats kreditorius (CK 6.248 straipsnio 4 dalis), tačiau to
nepadarė.

Neturtinė žala

Jeigu turtinė žala yra susijusi su materialinės sferos dalykų praradimais, tai neturtinė žala
padaroma asmeninėms ar neturtinėms vertybėms ir kaip fizinio bei dvasinio pobūdžio praradimai
ar pakenkimai gali būti įvertinta pinigais ir kompensuota.
Neturtinės vertybės, tokios kaip žmogaus gyvybė, laisvė, asmens neliečiamumas,
žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, garbė ir orumas ir pan., įtvirtintos Konstitucijos II
skirsnyje „Žmogus ir valstybė“. Neturtinių teisių užtikrinimo būtinybė numatyta ir Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, įtvirtinančioje pagrindines žmogaus
neturtines teises, užtikrinančias tinkamą ir visavertį gyvenimą: teisę į gyvybę, į laisvę ir asmens
neliečiamybę, laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą, teisę į privatų gyvenimą, minties, sąžinės ir
religijos laisvę. Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės yra įtvirtintos CK 1.114 straipsnio 1
dalyje, o šio kodekso 1.115 straipsnio 1 dalyje asmeninės neturtinės teisės apibūdinamos kaip
ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju teisės. Asmeninės
neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis (CK 1.115 straipsnio
2 dalis).
Neturtines vertybes galima suskirstyti į:
1) asmenines neturtines teises, užtikrinančias fizinį ir psichinį asmenybės vientisumą:
gyvybė, sveikata, teisė į fizinę ir psichinę neliečiamybę, teisė į saugią aplinką, teisė laisvai
pasirinkti gyvenamąją vietą ir pan.;
2) teises, užtikrinančias asmens individualumą visuomenėje: garbė, orumas, teisė į vardą,
į atvaizdą, dalykinę reputaciją;
3) teises, užtikrinančias privataus gyvenimo neliečiamumą: laisvės, būsto neliečiamumas
ir kt.;
4) teises, užtikrinančias intelektualinės veiklos rezultatų apsaugą: autorių, gretutinių
teisių subjektų (atlikėjų) autorinės teisės ir pan.
2000 m. priėmus naująjį Civilinį kodeksą, Lietuva tapo viena iš nedaugelio valstybių,
kurios įstatymuose pateikiama neturtinės žalos samprata. Pagal CK 250 straipsnio 1 dalį
neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis
sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas ir kita. Šiuo Civiliniame kodekse pateiktu neturtinės žalos apibrėžimu vadovaujasi
teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus baudžiamosiose bylose. Pažymėtina,
kad minėtoje teisės normoje įstatymo leidėjas neturtinę žalą apibrėžia ne per bendruosius
požymius, bet per nebaigtinį neturtinės žalos atsiradimo atvejų sąrašą, nurodydamas tam tikrus
neturtinio pobūdžio praradimus, t. y. neigiamus fizinius ir dvasinius aspektus, darančius poveikį
asmeniui.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindai ir tikslai

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama tik
įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl
nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais
atvejais.
Vadovaudamiesi šia teisės norma, kai kurie teismai daro vienareikšmišką išvadą, kad
neturtinė žala baudžiamojoje byloje gali būti atlyginta tik tais atvejais, kai ji padaryta dėl
nusikaltimo, o baudžiamojo nusižengimo atveju nukentėjusysis baudžiamojoje byloje neturi
teisės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Tokia pozicija išdėstyta Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. nutartyje Nr. 11-00172-
491/2006.
Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu, dėl kurio nuteistas M. K., buvo nežymiai
sutrikdyta nukentėjusiųjų N. P. ir A. P. sveikata. Nežymus kito asmens sveikatos sutrikdymas
eismo įvykio metu nelaikomas nusikaltimu, todėl nukentėjęs asmuo neturi teisės ir į neturtinės
žalos atlyginimą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Taigi teismo nuosprendžio dalis, kuria
šiems nukentėjusiesiems priteista po 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, yra nepagrįsta, todėl
naikintina keičiant nuosprendį.
Su šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu nesutiko Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 23 d. nutartyje Nr. 2K-
55/2007.
BPK 109 straipsnio prasme civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareikštas ir
nagrinėjamas kartu su byla, esant šioms sąlygoms: a) kai asmeniui padaryta žala; b) kai
kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; c) kai tarp kaltininko
neteisėtos veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Šios aplinkybės byloje nustatytos.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiųjų A. P. ir N. P. įstatyminės atstovės
ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo, pripažino įrodytomis visas civilinės atsakomybės
sąlygas: teisės pažeidimą, šį pažeidimą padariusio asmens kaltę, priešingą teisei skolininko
(kaltinamojo, nuteistojo) elgesį, priežastinį ryšį tarp priešingų teisei kaltinamojo veiksmų ir
žalos.
A. P. ir N. P. teismo pripažinti nusikalstamos veikos aukomis ir, laikantis procedūrinių
taisyklių, byloje įgijo nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų teisinį statusą (b. l. 22, 35, 101, 120).
Jų civiliniai ieškiniai – sudėtinė šios bylos dalis (b. l. 88, 115, 101). Vadinasi, civilinio ieškinio
nagrinėjimas kartu su baudžiamąja byla suteikė nukentėjusiesiems galimybes ginti savo teisėtus
interesus, reikalauti žalos atlyginimo (BPK 28 straipsnis, 110 straipsnio 2 dalis), todėl
kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nukentėjusiųjų teisę
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, pažeidė asmens teisių
garantijas, nustatytas BPK 44 straipsnio 10 dalyje, laikytinas pagrįstu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir taip paneigdamas asmens teisių garantijas,
padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl ši nutarties dalis naikintina,
paliekant galioti apylinkės teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Panašūs argumentai yra pateikti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 7 d.
nutartyje Nr. 2K-60/2006. Atsakydamas į nuteistosios V. O. kasacinio skundo argumentą, kad
civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas nepagrįstai, nes V. O. veika
kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, o CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytas žalos
atlyginimas tik įstatymų nustatytais atvejais ir visais atvejais, kai padarytas nusikaltimas,
kasacinės instancijos teismas nurodė:
Kasacinio skundo motyvas, kad teismo sprendimas dėl neturtinės žalos išieškojimo iš
V. O. prieštarauja CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatai, yra nepagrįstas. Pagal CK 6.250
straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala
atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atvejus
numato ir kiti CK straipsniai.
V. O. nuteista už BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.
Tiesioginis šios veikos objektas yra viešoji tvarka. Be tiesioginio objekto šiuo konkrečiu atveju,
yra ir fakultatyvinis – žmogaus garbė ir orumas. V. O., keikdama J. R. necenzūriniais žodžiais ir
spjaudama jai į veidą, be viešosios tvarkos, pažeidė ir nukentėjusiosios garbę bei orumą.
Asmens garbė bei orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė, įskaitant
ir baudžiamąją teisę. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8, 10
straipsniuose. Be baudžiamosios teisės, asmens garbę bei orumą gina ir civilinė teisė.
CK 1.114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines
teises ir vertybes, t. y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus
privatų gyvenimą ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių
atsiradimą. Vienas iš civilinių teisių gynimo būdų pagal CK 1.138 straipsnio 6 punktą yra
padarytos turtinės ir neturtinės žalos išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens. Baudžiamojoje
byloje šis klausimas sprendžiamas pagal BPK 109 straipsnio nuostatas. Šioje byloje jos
įgyvendintos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Iš minėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių galima daryti išvadą, kad nors CK
6.250 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie neturtinės žalos atlyginimą, kai padaromas
nusikaltimas, tačiau ši teisės norma negali būti pretekstas atimti galimybę reikalauti neturtinės
žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje nuo baudžiamojo nusižengimo nukentėjusiam asmeniui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata atsirado anksčiau nei
naujajame Baudžiamajame kodekse buvo įtvirtinta „nusikalstamos veikos“ sąvoka,
nusikalstamas veikas suskirstant į „baudžiamuosius nusižengimus“ bei „nusikaltimus“ (naujasis
Civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, įsigaliojo 2001 m.
liepos 1 d., o naujasis Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu
Nr. VIII-1968, – 2003 m. gegužės 1 d.). Baudžiamajame kodekse nustačius šias dvi
nusikalstamas veikos rūšis įvairiuose teisės aktuose atsirado tam tikrų nesuderinamumų.
Pavyzdžiui, Civilinio kodekso normose ir po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo,
neatsižvelgiant į nusikalstamos veikos sampratos atsiradimą, toliau vartojama nusikaltimo
sąvoka. Pažymėtina, kad daugelis baudžiamųjų nusižengimų, pavyzdžiui, priekabiavimas prie
asmens, priklausomo pagal tarnybą ar kitaip (BK 152 straipsnio 1 dalis), neviešas žmogaus
įžeidimas (BK 155 straipsnio 2 dalis) ir pan. sukelia nukentėjusiesiems negatyvius dvasinius
išgyvenimus, t. y. jais dažniausiai padaroma neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta
nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į tai, pritartina teismų praktikai, kai ne tik dėl nusikaltimo, bet ir
dėl baudžiamojo nusižengimo neturtinės žalos patyręs asmuo gali siekti jos atlyginimo
pareikšdamas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.
Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais
atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Teisės aktuose
sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasine
asmens gerove: Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad
sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė; Lietuvos Respublikos
psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad psichikos sveikata –
natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų
atvejais. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir
dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai
teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Taigi,
vadovaujantis minėtų įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos ligos ir kiti sveikatos
sutrikimai, nuostatomis, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama
siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove.
Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir
kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne
nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų
nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno
iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas.
Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau
kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos
už patirtą skriaudą nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-371/2003, 2K-
533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007).
Neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės
satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija
arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo
fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio
2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama
veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1)
neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę
padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės
bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų
sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių
visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio
kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos
reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Pasekmės

Iš pateiktų apibendrinti baudžiamųjų bylų matyti, kad, nustatant neturtinės žalos

atlyginimo dydį, dažnai tinkamai neįvertinamos žalos pasekmės, iki galo neatskleidžiamas jų
turinys, neatsižvelgiama į pasekmių sunkumą, jų reikšmę, palyginti su kitais neturtinės žalos
dydžio nustatymui reikšmingais kriterijais. Įvertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni
jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma
priklauso nuo ginamų vertybių specifikos bei aktualumo. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė,
sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos
pasekmės. Šios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, akcentuodamas tai
savo nutartyse.
Neturtine žala laikomas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms
vertybėms pakenkimas. Tokia žala gali būti padaroma pažeidžiant skirtingus gėrius. Be abejo,
žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui
gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli.
Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės,
kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus
gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Išanalizavus nagrinėjamus teismų
procesinius sprendimus matyti, kad teismai atsižvelgė į G. K. padarytos žalos sukeltas pasekmes,
būtent į tai, kad netikėta vaiko mirtis tėvams sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinius
sukrėtimus, skaudžiai paveikė jų gyvenimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr. 2K-470/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta: dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad
kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai
pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.
Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Dvasinio pobūdžio
pakenkimai – tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas,
bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Fizinio pobūdžio pasekmės – tai fizinis skausmas,
kūno sužalojimas ar susargdinimas, dėl jų atsirandantys nepatogumai ir pan. Teismai, vertindami
fizinio pobūdžio pasekmes, pirmiausia atsižvelgia į sveikatos sutrikdymo sunkumą. Vis dėlto
pritartina tokiai teismų praktikai, kai asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne
tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji
reiškiniai. Tokia pozicija yra išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008. Nors nuteistojo D. D.
nusikalstama veika nukentėjusiajai J. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau
kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš
D. D. nukentėjusiajai J. Š. priteista 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, palikdamas galioti
Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria iš D. D.
nukentėjusiajai J. Š. priteista 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinės instancijos teismo
nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatuota: Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens
sužalojimo atveju įvertinamas ne vien tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis,
trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl D. D. nusikalstamos veikos nukentėjusiajai J. Š.
padaryti tokie sužalojimai kaip dešinio klubikaulio, gūžduobės lūžimai, šlaunikaulio galvutės,
dešinio raktikaulio išnirimai, galvos smegenų sukrėtimas. Dėl dubens kaulų lūžių nukentėjusioji
daugiau kaip šešis mėnesius negalėjo vaikščioti, savarankiškai apsitarnauti, patyrė nepatogumų
dėl gulimo režimo, buvo du kartus operuota; be patirto fizinio skausmo, ji išgyvena ir dėl
liekamųjų sužalojimo padarinių. Esant tokioms veikos pasekmėms, pirmosios instancijos
teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, galėjo nukrypti nuo teismų praktikos šios
kategorijos bylose (BK 281 straipsnio 1 dalis) ir nustatyti 40 000 Lt neturtinę žalą.
Nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sutrikdymo atveju, be jau minėtų neigiamų
padarinių, svarbu įvertinti ir asmens turėtų galimybių praradimą (pavyzdžiui, dėl sutrikdytos
sveikatos perspektyvus sportininkas praranda galimybę sportuoti, studentas mokytis ir įgyti
specialybę, jauna moteris netenka galimybės susilaukti vaikų ir pan.). Būtent į turėtų galimybių
praradimo aspektą atsižvelgė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-175/2005) padidindama
nukentėjusiajai R. R. pirmosios instancijos teismo iš L. S. bei V. K., nuteistų pagal BK 135
straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, priteistą 50 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimą iki 100 000 Lt. Kolegija, išnagrinėjusi civilinės ieškovės apeliacinį
skundą, kuriuo ši prašė visiškai patenkinti civilinį ieškinį, konstatavo: Dėl patirto sužalojimo
buvo sužlugdyta R. R., kaip perspektyvios sportininkės, karjera, ji tapo invalidė. Nekelia
abejonių civilinės ieškovės nurodyta aplinkybė, kad dėl sužalojimo nukentėjusiajai tapo daug
sunkiau mokytis ir ruoštis abitūros egzaminams. Teisėjų kolegija laiko, kad yra pagrindas
patenkinti civilinės ieškovės reikalavimą priteisti jai 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. balandžio 8 d. nutartyje Nr. 2K-171/2008 taip
pat pateikė argumentus, susijusius su neigiamų padarinių, tokių kaip turėtų galimybių
praradimas, įvertinimu. Nukentėjusiajai dėl patirtų sužalojimų buvo apribota judėjimo laisvė,
galimybė gyventi visavertį gyvenimą. Atsižvelgęs į šias pasekmes, įvertinęs jas ateities požiūriu,
apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas sumenkino V. R.
nusikalstamos veikos padarinius, pagrįstai padidino L. P. priteistos neturtinės žalos atlyginimo
dydį.
Iš pateikto kasacinės nutarties fragmento matyti, kad pasekmės vertinamos ne vien
įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (ar
turės reikšmės neturtinę žalą patyrusio asmens visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai,
šeiminiams santykiams, kokią įtaką darys nuo brutalaus smurtinio nusikaltimo nukentėjusio
mažamečio tolesnei fizinei ir psichinei raidai, asmenybės formavimuisi ir pan.).
Jeigu fiziniai ar psichiniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad iš karto
negali būti pašalintos jų pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių fizinės ar psichinės
sveikatos grąžinimo metodų taikymu, tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės
žalos priskiriamas susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Susirūpinimas dėl būsimų pasekmių
šalinimo negali būti vertinamas kaip būsima neturtinė arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl
pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas. Tokios pozicijos
laikomasi teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. vasario 2 d. nutartimi Nr. 1A-13/2007 pakeitė Klaipėdos apygardos
teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam I. U. iš D. J., I. B., I. P.,
A. M., nuteistų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9
punktą, 253 straipsnio 1 dalį, solidariai buvo priteista 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo,
padidindama neturtinės žalos atlyginimą iki 250 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas šį savo
sprendimą motyvavo ilgalaikiu nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžiu, jo susirūpinimu būsimomis
pasekmėmis.
Nekelia abejonių civilinio ieškovo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad, esant
tokiems fiziniams sužalojimams, kurių padariniai iš karto nepašalinami, be išgyvenimų dėl
sužalojimų, prie neturtinės žalos priskirtini išgyvenimai, susiję su susirūpinimu būsimomis
pasekmėmis – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks iki galo
pašalinti. Jei patirtas sužalojimas turi liekamųjų padarinių, jų šalinimas asmeniui sukelia
papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių (fizinį skausmą, nepatogumus, laiko
eikvojimą, važinėjimą tyrimams ir operacijoms bei turtines pasekmes – išlaidas, kurios ne visada
gali būti nustatytos ir padengiamos). Susirūpinimas dėl būsimų fizinio sužalojimo padarinių
šalinimo negali būti vertinamas kaip būsimoji neturtinė žala arba nereali žala, nes
susirūpinimas dėl sužalojimo pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir
suprantamas.
Pritartina praktikai, kai nustatant neturtinės žalos dydį bylose, kuriose neturtinę žalą
patiria nepilnamečiai ar mažamečiai asmenys, atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims
būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, suvokimo laipsnį, reakciją į
prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam,
doroviniam ir socialiniam vystymuisi, harmoningos asmenybės formavimuisi. Apibendrinta
teismų praktika rodo, kad dažnai trūksta išsamesnės ir nuodugnesnės neturtinės žalos padarinių
analizės tais atvejais, kai jie kyla dėl smurtinių nusikaltimų prieš nepilnamečius, o ypač
mažamečius asmenis. Nepakankamas dėmesys skiriamas aiškinantis neigiamus padarinius,
kuriuos patiria mažamečiai, nukentėję nuo nusikaltimų seksualiniam neliečiamumui. Iš kai kurių
apibendrinti pateiktų bylų matyti, kad neatsižvelgiama į minėtos amžiaus grupės asmenų
psichikos ypatumus, neįvertinama, kaip nusikalstama veika paveiks tolesnį nukentėjusio asmens
gyvenimą, ar patirta psichinė trauma neturės ilgalaikių padarinių. Pavyzdžiui, Visagino miesto
apylinkės teismas 2007 m. vasario 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-531/2007
nustatė, kad N. S., būdamas neblaivus, neteisėtai atėmė laisvę dviem mažamečiams,
užsirakindamas su jais savo bute; uždarė nukentėjusiuosius spintoje, grasino juos nužudyti,
ištraukęs iš spintos mažametę J. M., tyčia sudavė jai ne mažiau kaip dešimt smūgių kojomis į
įvairias kūno vietas bei peiliu vieną kartą dūrė į kairį skruostą ir vieną kartą į nugaros dešinės
pusės mentės sritį, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą; mažamečiam S. J. kojomis
sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į kairę koją, sukeldamas jam fizinį skausmą; dėl to buvo
pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Teismas, per pusę
sumažinęs prokuroro, ginančio nepilnamečių interesus, prašytą priteisti neturtinės žalos
atlyginimą ir iš N. S. priteisęs 15 000 Lt žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. M. ir 2500 Lt
neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. J., tenkinosi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktų
neturtinės žalos požymių išvardijimu, nurodydamas, kad dėl tyčinių kaltinamojo veiksmų
nukentėjusieji patyrė neturtinę žalą – fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,
dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją bei pažeminimą, tačiau nesigilino į bylos specifiką,
nesiaiškino, kaip patirtas smurtas paveikė mažamečių nukentėjusiųjų psichiką, ar jis turės įtakos
tolesniam jų gyvenimui, psichinei raidai. Nors byloje buvo duomenų, kad nuteistojo nusikalstami
veiksmai vienam iš nukentėjusiųjų sukėlė psichikos sutrikimą, tačiau ši aplinkybė išsamiau
neanalizuota.
Nustatant atlygintinos žalos dydį nepakanka formalaus padarinių konstatavimo.
Nepritartina praktikai, kai tenkinamasi neturtinės žalos sampratos (CK 6.250 straipsnio 1 dalis)
nurodymu, pasekmių neanalizuojant, nediferencijuojant priklausomai nuo konkrečios situacijos,
neįvertinant visų reikšmingų aplinkybių. Tai, kad nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala turi
būti sukonkretinta, nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. kovo 20 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo bylos duomenų
apise tai, kad P. B. po avarijos buvo diagnozuotas dešinės kojos sutrumpėjimas, ir nesiaiškino,
ar tai avarijos pasekmė, o jei taip, tai kokią įtaką tai turės berniuko sveikatai ateityje, nevertino
avarijos padarinių berniuko psichinei sveikatai, jo dvasinių išgyvenimų (po avarijos jis kurį
laiką vartojo raminamuosius vaistus, pasidarė dirglus ir pan.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje nurodė
neturtinės žalos vertinimo kriterijus, kurie kaip bendrieji principai išdėstyti baudžiamojo
proceso, civiliniame įstatymuose. Tačiau teismas tik tuo ir apsiribojo, nes iš esmės pakartojo
pirmosios instancijos teismo argumentus, deklaratyviai patvirtino, kad „objektyvių duomenų, jog
dešinė nukentėjusiojo koja sutrumpėjo 1 cm dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo, nėra“, bei
lakoniškai konstatavo, jog „pirmosios instancijos teismo priteista 1500 Lt suma yra tinkama
turtinei žalai atlyginti“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo
atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo,
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos
atlyginimo, neištaisė ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma jos apeliaciniame skunde
(kasacinė byla Nr. 2K-209/2007).
Kokią įtaką žiaurus patėvio elgesys ir privedimas prie savižudybės turės berniuko
psichinei sveikatai, normaliam jo asmenybės vystymuisi, neišsiaiškino ir Anykščių rajono
apylinkės teismas, 2006 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu tik iš dalies tenkindamas prokuroro
ieškinį ir priteisdamas nepilnamečiam M. N. iš nuteistojo D. D. 2000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo, nors civilinis ieškovas prašė priteisti 75 000 Lt nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai
atlyginti. Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. D. trejus metus žiauriai elgėsi su nepilnamečiu
posūniu, naudodamas prieš jį fizinį smurtą bei psichinę prievartą: nuolat jį mušė (nežymiai
sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata), vertė skolinti iš kaimynų pinigų alkoholiniams gėrimams,
patarnauti ir taip šį žemino, trukdė ruošti pamokas, keldavo naktimis triukšmą ir trukdė miegoti,
varydavo iš namų, užgauliodavo ir įžeidinėdavo, taip privedė M. N. prie savižudybės;
nepilnametis du kartus bandė žudytis, antrąjį kartą jam buvo diagnozuotas vidutinio laipsnio
buitinis apsinuodijimas aspirinu ir dėl tokios jo sveikatos būklės grėsė pavojus gyvybei. Teismas,
formaliai konstatavęs, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų M. N. patyrė stresą, emocinę
depresiją, skaudžius išgyvenimus, buvo priverstas gydytis, daugiau nei 30 kartų sumažino
neturtinės žalos dydį, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, jog nepilnamečio fizinei ir
psichinei sveikatai būtų buvę padaryti ilgalaikiai ir negrįžtami pakitimai (baudžiamoji byla
Nr. 1-122-266/2006).

Žalą padariusio asmens kaltė

 Vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti
teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, yra žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar
neatsargumas). Konstatuojant kaltės formas, taikomi bendrieji deliktinės atsakomybės principai,
įvertinamas asmens veiksmų kryptingumas ir turinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse
yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei
neatsargios kaltės atveju. Šiuo požiūriu pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
rugsėjo 19 d. nutartyje Nr. 2K-470/2006: veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų
kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė neturtinė žala nei
neatsargios kaltės atveju, todėl akivaizdu, kad, esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis
atitinkamai mažesnis.
Kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t. y. kai nukentėjusiajam
sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė
žala nei tyčinės veikos atveju. Tokia pozicija yra akivaizdi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartyje Nr. 2K-228/2007,
kurioje konstatuota, kad, priteisiant mažesnį nei prašyta civiliniame ieškinyje neturtinės žalos
atlyginimą, be kitų 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, įvertinta ir žalą padariusio
asmens kaltė, kuri atsirado dėl neatsargumo (nuteistasis A. Š. sąmoningai nesiekė sukelti
nukentėjusiajam dvasinių ir moralinių išgyvenimų, todėl neatsargios kaltės atveju neturtinės
žalos dydis yra atitinkamai mažesnis nei esant tyčiai). Vis dėlto iš apibendrinti pateiktų bylų
matyti, kad teismai, nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, dažnai tinkamai neįvertina
žalą padariusio asmens kaltės kriterijaus. Pastebima tendencija, kad už tyčinius nusikaltimus,
kurių metu sutrikdoma žmogaus sveikata ar atimama gyvybė, paprastai priteisiamas mažesnis
neturtinės žalos atlyginimas nei neatsargių nusikaltimų atveju, esant tokioms pačioms
pasekmėms. Pavyzdžiui, Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 20 d. nuosprendžiu iš
nuteistųjų G. S. ir L. K. (BK 180 straipsnio 2 dalis) nukentėjusiajai O. P., kuriai tyčiniais
nuteistųjų veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, solidariai priteisė 300 Lt
neturtinei žalai atlyginti. Byloje nustatyta, kad naktį įsibrovę į nukentėjusiosios gyvenamąjį
namą turėdami tikslą apiplėšti nuteistieji naudojo prieš nukentėjusiąją psichinį ir fizinį smurtą:
grasino peiliu, smaugė, sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą rankomis, kojomis bei
kėde. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad tyčiniai nuteistųjų veiksmai sukėlė
nukentėjusiajai fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, konstatavo, kad prašomas
priteisti neturtinės žalos dydis (2000 Lt) yra nepagrįstai didelis (baudžiamoji byla Nr. 1-217-
485/2006). Palyginti pateiktinas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo dėl
neatsargios nuteistojo S. S. veikos (BK 281 straipsnio 1 dalis) panašius kaip anksčiau minėtoje
byloje sužalojimus (galvos sumušimas, odos nubrozdinimas dešiniame rieše, poodinės
kraujosruvos dešiniame klube, dešinio blauzdikaulio vidinio krumplio lūžis) patyrusios
nukentėjusiosios A. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai – iš
nuteistojo S. S. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Į kaltės formos svarbą, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo atkreiptas
dėmesys Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 2 d. nuosprendyje Nr. 1A-13/2007. Padidindamas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m.
rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu nukentėjusiajam I. U., kuriam pasikėsinimo nužudyti dėl
savanaudiškų paskatų metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, iš keturių nuteistųjų solidariai
priteistą 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iki 250 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas
akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m.
kovo 26 d. nutartimi Nr. 3K-3-371/2003 panašius kaip ir nukentėjusysis I. U. kūno sužalojimus
patyrusiai civilinei ieškovei N. Ž. iš specialios paskirties uždarosios akcinės bendrovės priteisė
114 000 Lt. Nurodydama neturtinės žalos dydžio padidinimo motyvus kolegija pabrėžė, kad
minėtoje civilinėje byloje kalbama apie sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje nukentėjusysis sužalotas tyčiniais ir iš anksto suplanuotais kaltininkų
veiksmais, panaudojant šaunamąjį ginklą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai
neturtinę žalą padariusių asmenų kaltė vertinama kompleksiškai su kitais neturtinės žalos
nustatymui reikšmingais kriterijais, būtent ji siejama su nukentėjusiajam sukeltomis neigiamomis
fizinio ir dvasinio pobūdžio pasekmėmis, nes padeda atskleisti šių neigiamų padarinių dydį.
Kaltės kriterijaus įvertinimas ypač svarbus tais atvejais, kai atitinkama jos forma, rūšis iš esmės
padidina asmeniui nusikalstama veika sukeltus neigiamus išgyvenimus.
Žalą padariusio asmens kaltę įvertinti itin svarbu ir tais atvejais, kai nusikalstamos veikos
pasekmės nėra akivaizdžios. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo
7 d. nuosprendyje, kuriame iš R. Š., nuteisto pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiajam
T. R. priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. Š.,
skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, suvokė, jog ji sukels nukentėjusiajam neigiamus
padarinius: jį paniekins, pažemins, pakirs pasitikėjimą T. R., kaip mediku, specialistu, sąžiningu
žmogumi, ir to siekė (baudžiamoji byla Nr. 1-742-654/2006).
Apibendrinta teismų praktika leidžia teigti, kad neretai, nagrinėjant neturtinės žalos
atlyginimo klausimus, neturtinės žalos pasekmių ir žalą padariusio asmens kaltės kriterijų
reikšmė yra teismų sumenkinama, kaip pagrindinį kriterijų, lemiantį neturtinės žalos atlyginimo
dydį, išskiriant žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Su tokia teismų pozicija negalima sutikti.
Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata,
seksualinio apsisprendimo laisvė, neturtinės žalos pasekmių ir ją padariusio asmens kaltės
kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip padarytos turtinės žalos
dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250
straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. vasario 19 d. nutartimi Nr. 2K-82/2008 pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. gegužės 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį: iš R. K., nuteisto pagal BK 180 straipsnio 1
dalį, nukentėjusiajam E. Š. priteistą 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 2000 Lt.
Byloje nustatyta, kad R. K. nukentėjusįjį nepilnametį E. Š. apiplėšė grasindamas jam turimu
švirkštu užkrėsti nepagydoma liga (AIDS). Dėl R. K. tyčinių veiksmų nepilnametis patyrė
dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Kasacinės instancijos teismas savo sprendimą padidinti E. Š. priteistą neturtinės žalos atlyginimą
motyvavo tuo, kad baudžiamojoje byloje spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą teismas
turi vertinti ne tik žalą padariusio asmens turtinę padėtį. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytas
kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo
atsižvelgti ir į tai, kad R. K. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas nusikalstamų tikslų prieš
trylikametį vaiką panaudojo psichinį smurtą, sukėlusį teismo nustatytus ilgalaikius padarinius.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis

Vienas iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, galinčių turėti įtakos neturtinės
žalos atlyginimo dydžio nustatymui, yra žalą padariusio asmens turtinė padėtis, t. y. jo turimas
turtas ir gaunamos pajamos.
Iš kai kurių pateiktų apibendrinti bylų matyti, kad neretai žalą padariusio asmens turtinės
padėties kriterijus yra siejamas tik su žalą padariusio asmens darbingumu ar nedarbingumu.
Tokia teismų pozicija neteisinga, nes ne visada nedirbančio ar nedarbingo asmens turtinė padėtis
yra sunki – nedarbingas asmuo gali gauti didelę pensiją, dividendus už nuosavybės teise turimas
akcijas, pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos, o darbingo asmens turto ir gaunamų pajamų gali
nepakakti minimalaus pragyvenimo lygiui užtikrinti. Tą patvirtina pagal BK 281 straipsnio 5 dalį
nuteisto S. V. V. Č. atvejis. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 9 d.
nuosprendžiu iš nuteistojo autoavarijos metu praradusiai sūnų civilinei ieškovei A. F. priteista
12 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis S. V. V. Č. apeliaciniu skundu prašė sumažinti
neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiant į tai, kad jam yra daugiau kaip 70 metų, jo, kaip
pensininko, turtinė padėtis prasta, sveikata silpna. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi atmetusi nuteistojo S. V. V. Č.
apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios A. F. skundą patenkinusi iš dalies, pakeitė Marijampolės
rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 9 d. nuosprendį: iš nuteistojo S. V. V. Č. civilinei
ieškovei A. F. priteisė 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Savo sprendimą padidinti pirmosios
instancijos priteistą neturtinės žalos atlyginimą kolegija motyvavo tuo, kad, nepaisant tos
aplinkybės, jog kasatorius yra senyvo amžiaus pensininkas, tačiau jo turtinė padėtis (S. V. V Č.
priklauso keli žemės sklypai skirtingose vietose, piniginės santaupos, kt. turtas (b. l. 80–95)
leidžia atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą, nesukeliant nuteistajam nepriimtinų ir sunkių
pasekmių. Taigi kolegija pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs
civilinės ieškovės prašytą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nepakankamai įvertino nuteistojo
turtinę padėtį (baudžiamoji byla Nr. 1A-251-81/2006).
Priteisiant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę
padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties
pasikeitimą ateityje (žalą padaręs niekur nedirbantis jaunuolis ketina įsidarbinti ir pan.). Būtent
tokia pozicija išsakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartyje, kuria pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2007 m. gegužės 15 d. nuosprendis bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartis: iš R. K., nuteisto pagal BK 180 straipsnio 1
dalį, nukentėjusiajam E. Š priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis padidintas iki 2000 Lt.
Kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnamečio atstovės pagal įstatymą
O. Š. skundą atmetė, be kitų motyvų, nurodęs ir tai, kad R. K. jokio turto neturi ir teismas negali
priversti jo dirbti, kad mažai tikėtina, jog po bausmės atlikimo jo pajamos pagausės. Kasacinės
instancijos teismas šiuos nutarties motyvus komentavo taip: baudžiamojoje byloje spręsdamas
neturtinės žalos dydžio klausimą teismas turi vertinti ne tik žalą padariusio asmens turtinę
padėtį, esamą bylos nagrinėjimo metu, bet ir kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas
aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo turtinei padėčiai ateityje. R. K. yra jaunas, sveikas,
galintis dirbti, byloje esančiais duomenimis, jokios fizinės ar psichinės negalios neturintis
žmogus, todėl vien ta aplinkybė, kad byloje nenustatyta, jog jis turi kilnojamojo ar nekilnojamojo
turto, ar, kaip nurodė teismas, kad „jis negauna didelių pajamų“, negalėjo būti laikoma
išskirtine, dėl kurios neturtinės žalos dydis gali būti nustatomas netgi mažesnis nei vieno
mėnesio minimalus atlyginimas (kasacinė byla Nr. 2K-82/2008).
Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį šio kriterijaus pagrindu, turi būti išlaikyta
pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą
padariusio asmens teisėtų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 gruodžio 12 d. nutartyje
Nr. 2K-669/2006 konstatuota, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika
padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus,
t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai
sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
CK 6.282 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kuri suteikia teismui galimybę sumažinti
atlyginamos žalos dydį, atsižvelgus į sunkią žalą padariusio asmens padėtį (pavyzdžiui,
nustatytas žalos dydis sukeltų atsakovui ir jo šeimos nariams labai sunkių padarinių: šeima,
kurioje yra nepilnamečių vaikų, prarastų būstą, pritrūktų būtiniausių maisto produktų ir pan.).
Kaip pavyzdys pateiktinas Kelmės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 27 d. nuosprendis
baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-196/2006, kurioje A. M. nuteista pagal BK 130 straipsnį už tai,
kad, būdama labai susijaudinusi dėl patirtos vyro agresijos ir vėl tikėdamasi jos sulaukti,
fiziologinio afekto būsenos, jį nužudė. Teismas nukentėjusiojo brolio civilinį ieškinį dėl
70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies: priteisdamas nukentėjusiajam 5000 Lt
neturtinei žalai atlyginti nurodė, kad sumažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį atsižvelgia į
tai, jog A. M. yra bedarbė, išlaiko dvi nepilnametes dukteris, negauna jokių pajamų. Kaltinamoji
sutinka atlyginti mažesnę nei prašoma neturtinės žalos sumą, kurią gautų pardavusi vienintelį
šeimos gyvenamąjį būstą, tačiau šį pardavus jos dukterys liktų be gyvenamojo būsto, o tai
pažeistų nepilnamečių vaikų interesus.
Atlygintinos žalos dydis nemažinamas, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3
dalis). Be to, žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo
atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Būtent tokiais argumentais
vadovaudamasis Kėdainių rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 18 d. nuosprendžiu iš A. I. ir
G. G., nuteistų pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (nuteistieji plėšimo metu tyčia nesunkiai sutrikdė
R. B. sveikatą), nukentėjusiajam priteisė 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Nr. 1-11-651/2007).

Padarytos turtinės žalos dydis

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama ir į

padarytos turtinės žalos dydį. Iš apibendrintos praktikos matyti, kad teismai šią nuostatą ne
visada išaiškina tinkamai. Yra atvejų, kai, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstai
sureikšminamas padarytos turtinės žalos kriterijus, kuris, neatsižvelgus į kitus CK 6.250
straipsnio 2 dalyje išvardytus aspektus, tampa lemiantis, įvertinant atlygintiną neturtinę žalą.
Kaip pavyzdys pateiktina Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gegužės 3 d. nutartis (baudžiamoji byla Nr. 1A-470/2007), kuria pakeista Ukmergės
rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 21 d. nuosprendžio dalis: iš A. Š., nuteisto pagal BK
180 straipsnio 2 dalį, nukentėjusiajai R. B. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo visiškai patenkintas: iš
nuteistojo priteista 500 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, motyvuojant tuo, kad dėl
smurtinių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo ne tik nesunkiai sutrikdyta sveikata, bet ir
sukeltos dvasinės kančios: ji negalinti atsigauti po patirto šoko, ramiai kalbėti, dirbti, nuolatos
lankosi pas gydytojus, reguliariai geria raminamuosius vaistus, bijo eiti iš namų. Apeliacinės
instancijos teismas savo sprendimą sumažinti neturtinės žalos dydį pagrindė tuo, kad turtinė žala
įvertinta tik 500 Lt, o neturtinė žala pirmosios instancijos teismo įvertinta net dvidešimt kartų
daugiau. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo pozicija derinti neturtinės ir turtinės žalos
atlyginimo dydžius, esant dviem nusikaltimo objektams – sveikatai ir nuosavybei, yra klaidinga.
Pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, gyvybė, seksualinio apsisprendimo
laisvė ir kt., padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis neturtinės žalos atlyginimo dydžio
nustatymui įtakos nedaro. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi nukentėjusiojo A. N., kuriam nuteistųjų V. P. ir D. L. tyčiniais
nusikalstamais veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, kasacinį skundą, 2006 m. sausio
31 d. nutartyje Nr. 2K-63/2006 konstatavo: apeliacinės instancijos teismui buvo žinomos visos
neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingos aplinkybės, išskyrus padarytos turtinės žalos dydį.
Tačiau šis faktas nėra svarbus sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, nes šiuo konkrečiu
atveju turtinė ir neturtinė žala yra savarankiški, iš esmės vienas nuo kito nepriklausantys
dydžiai.
Šis kriterijus reikšmingas nusikalstamų veikų nuosavybei ir turtinėms teisėms bylose,
kuriose prioritetas teikiamas turtinių teisių atkūrimui; tačiau ir šios kategorijos bylose turtinės
žalos nustatymo faktas neatima teisės nukentėjusiajam gauti neturtinės žalos atlyginimą. Iš
apibendrinti pateiktų bylų matyti, kad teismai šios pozicijos laikosi ne visada. Pavyzdžiui,
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu, kuriuo J. L.
nuteista pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, iš J. L. nukentėjusiajai V. B.
priteisė 390 Lt turtinei žalai atlyginti, o ieškinio dalį dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo
atmetė, motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenumato turtiniais nusikaltimais padarytos neturtinės
žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad J. L., nuomodama kambarį nukentėjusiosios bute,
apgaule paėmė iš V. B. 300 Lt ir pagrobė nukentėjusiosios turto už 1172 Lt. Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 12 d. nutartimi Nr. 1A-
411/2007 panaikino nuosprendžio dalį, kuria atmestas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės
civilinis ieškinys dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė iš J. L. nukentėjusiajai V. B.
500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl
nuteistosios nusikalstamų veiksmų V. B. patyrė ne tik turtinę žalą, bet ir dvasinį sukrėtimą,
nepatogumus, sumažėjo jos bendravimo galimybės. Nustatydamas neturtinės žalos dydį
apeliacinės instancijos teismas įvertino visus šio dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus, tarp
jų buvo pagrįstai atsižvelgta ir į padarytos turtinės žalos dydį.

Kitos aplinkybės

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia ir į kitas turinčias

reikšmės bylai aplinkybes, pavyzdžiui, nukentėjusiojo asmenines savybes (amžių, profesiją,
elgesį ir pan.), jei šios aplinkybės yra reikšmingos bylai.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gruodžio 19 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1A-398/2006) iki 70 000 Lt padidintas iš
nuteisto pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį A. G. nukentėjusiajai A. V.
priteistas neturtinės žalos atlyginimas (Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 5 d.
nuosprendžiu nukentėjusiajai buvo priteisęs 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą). Apeliacinės
instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, akcentavo nukentėjusiosios amžių:
mažametė nukentėjusioji A. V. dėl A. G. nusikalstamų veiksmų patyrė fizines ir dvasines kančias,
emocinius išgyvenimus, pažeminimą; patirta prievarta ir dvasiniai sužalojimai jai sukelia
išgyvenimus iki šiol; suprastėjo jos gyvenimo kokybė, jos elgesyje pastebėti nerimo, depresijos
reiškiniai. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas psichologas.
Nukentėjusiojo mažametystė, kaip neturtinei žalai nustatyti reikšminga aplinkybė, buvo
akcentuota ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
rugsėjo 7 d. nutarties Nr. 1A-339-113/2006 motyvuojamojoje dalyje. Apeliacinės instancijos
teismas pakeitė Plungės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį:
padidino neturtinės žalos atlyginimą iki 10 000 Lt (pirmosios instancijos teismas iš nuteisto
pagal BK 137 straipsnio 1 dalį G. G. nukentėjusiajam M. G., kuris dėl nuteistojo šuns įkandimų
patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo nustatęs 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti).
Iš apibendrinti pateiktų bylų darytina išvada, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos
dydį, reikšminga aplinkybe laiko paties nukentėjusiojo asmens elgesį. Pavyzdžiui, spręsdama iš
nuteisto pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį T. S. nukentėjusiajai V. R. S.
priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendyje Nr. 1A-772/2007 nurodė,
kad atsižvelgia ne tik į nukentėjusiosios senyvą amžių (nuteistasis padarė du nusikaltimus
(sunkų ir apysunkį) senyvo amžiaus žmogui, kuriam pagal amžių ir jo nulemtas psichines bei
fizines savybes paprastai yra būdingas didesnis jautrumas skausmui, jausmingumas), tačiau taip
pat pagrįstai akcentavo tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai
20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nevertino ir neatsižvelgė į kitas reikšmingas šioje
situacijoje aplinkybes, būtent į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktorius, tokius
kaip pačios nukentėjusiosios elgesys. Nusikaltimo padarymo situacija rodo, kad tam tikros įtakos
nusikaltimui padaryti turėjo pačios nukentėjusiosios elgesys, t. y. ji pasiūlė T. S. ne tik pavalgyti,
bet ir išgerti. Tokia aplinkybė rodo, kad iš dalies pati nukentėjusioji sukūrė rizikingą situaciją,
susijusią su jos pačios saugumu. Teismo nuomone, tai turėjo tam tikros įtakos prieš ją
įvykdytiems nusikaltimams. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas 20 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka kompleksinio visų neturtinės žalos kompensacijai
nustatyti reikšmingų aplinkybių bei faktorių vertinimo, tai jis mažintinas iki 10 000 Lt.
Nukentėjusiojo elgesio įtaką neturtinės žalos dydžio nustatymui yra akcentavusi ir
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 23 d.
nutartyje Nr. 1A-135/2007.
Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pats nukentėjusysis elgėsi rizikingai,
ieškodamas būdų už išpirką susigrąžinti pavogtą automobilį ir šią sumokėjo, nepaisydamas R. Š.
raginimų taip nesielgti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad turtas iš jo apskritai būtų
prievartaujamas, jei jis pats nebūtų rodęs iniciatyvos neteisėtu būdu atgauti pavogtą automobilį.
 Kolegija pabrėžia, kad nukentėjusiojo elgesys nagrinėjamoje situacijoje buvo ne tik
rizikingas, bet ir labai neatsargus, atkreipdama dėmesį ne tik į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, bet ir į
CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas arba
reikalavimas atlyginti žalą atmestas atsižvelgus į nukentėjusiojo kaltę dėl didelio neatsargumo.
Didelis neatsargumas – tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių
ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti
(pavyzdžiui, KET 98 straipsnyje numatytų motorinės transporto priemonės keleivio pareigos
prisisegti saugos diržus ar važiuojančio motociklu ar mopedu keleivio pareigos užsisegti saugos
šalmą nesilaikymas, turėjęs įtakos eismo įvykio metu padarytų sužalojimų sunkumui; prieš
eismo įvykį nukentėjusiojo ir kalto asmens (transporto priemonės vairuotojo) kartu vartotas
alkoholis, tarp girtumo ir eismo įvykio esant priežastiniam ryšiui).
Apie nukentėjusio asmens didelio neatsargumo reikšmę neturtinės žalos atlyginimo
dydžiui yra išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 15 d. nutartyje Nr. 2K-383/2007.
Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250, bet ir
6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų
praktika. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas
padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai
yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai
nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusysis V. R. (žuvusiojo brolis) turi
teisę į neturtinės žalos atlyginimą, ir, atsižvelgęs į turinčias reikšmės šiam klausimui spręsti
aplinkybes, vadovaudamasis ne tik CK 6.250, bet ir 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodytais
kriterijais, nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatė 10 000 Lt vietoj prašomų
70 000 Lt. Teismas konstatavo, kad žuvusysis girtas naktį gulėjo kelio važiuojamojoje dalyje,
taip pažeisdamas tuo metu galiojusių KET 2.4, 5.7, ir 5.10 punktų reikalavimus, ir sudarė
sunkiai pastebimą kliūtį.
Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nuteistosios skundo argumentus, kuriais buvo
ginčijamos nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei baudžiamojo įstatymo taikymas, ir iš dalies
sutikęs su nukentėjusiojo V. R. skundo argumentais, iš V. K. priteistą nukentėjusiajam neturtinę
žalą padidino iki 25 000 Lt. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nuteistoji, mirtinai
sužalojusi R. R., paliko jį ant kelio, pasišalino iš įvykio vietos, taip sukeldama nukentėjusiajam
dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, bei atsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį ir vadovavosi
protingumo ir teisingumo kriterijais.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš V. K.
priteistą nukentėjusiajam V. R. neturtinę žalą padidindamas iki 25 000 Lt tik formaliai nurodė,
jog atsižvelgia į nuteistosios turtinę padėtį bei vadovaujasi protingumo ir teisingumo kriterijais
(pirmosios instancijos teismas taip pat vertino šiuos kriterijus), tačiau šių kriterijų turinio
neatskleidė, be to, visiškai neaptarė žuvusiojo didelio neatsargumo, kurį akcentavo pirmosios
instancijos teismas. Pagal šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes – žuvusysis girtas
naktį gulėjo kelio važiuojamojoje dalyje, taigi paties žuvusio asmens didelis neatsargumas
padėjo žalai atsirasti (didesnis neatsargumas vargu ar galėjo būti); dėl to pirmosios instancijos
teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos dydžio
skaičiavimo kriterijais bei atsižvelgęs į CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, nustatė teisingą
neturtinės žalos dydį. Dėl atsiradusios žalos yra ir kasatorės kaltės, todėl reikalavimas atlyginti
žalą negali būti atmestas.
Iš pateiktų apibendrinti bylų matyti, kad teismų praktikoje taip pat yra naudojamasi
tokiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais kaip šalies ekonominio gyvenimo rodikliai,
bendras pragyvenimo lygis, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, turintys įtakos teisingos
kompensacijos parinkimui. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. vasario 2 d. nutartimi Nr. 1A-13/2007 pakeitė Klaipėdos apygardos
teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam I. U. iš D. J., I. B., I. P.,
A. M., nuteistų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9
punktą, 253 straipsnio 1 dalį, solidariai buvo priteista 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo,
padidindama neturtinės žalos atlyginimą iki 250 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas savo
sprendimo motyvuojamojoje dalyje pažymėjo: apeliaciniame skunde prašoma priteisti dešimties
milijonų litų suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai neatitinkanti Lietuvos Respublikos
ekonominės situacijos ir žmonių gyvenimo lygio, todėl tokio dydžio neturtinė žala prieštarautų
teisingumo ir protingumo kriterijams.
Ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis ir kiti ekonominio pobūdžio
faktoriai, turintys įtakos teisingos kompensacijos parinkimui, reikšmingi ir tais atvejais, kai
neturtinė žala padaroma valstybės valdžios institucijos pareigūno veiksmais ir priteisiama iš
valstybės. Minėti šalies ekonominio gyvenimo rodikliai atspindi asmens, iš kurio priteistas žalos
atlyginimas, – valstybės – turtinę padėtį ir turi įtakos teisingos kompensacijos parinkimui.
Įvertinti ekonominį bei socialinį valstybės pajėgumą skatina būtinybė atsižvelgti į visuomenės
interesą, išlaikyti tam tikrą interesų pusiausvyrą. Tokia nuomonė išdėstyta ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartyje Nr. 2K-470/2006.
Kadangi nukentėjusiesiems neturtinę žalą padarė valstybės valdžios institucijos
pareigūnas, tai žala buvo priteista iš valstybės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra
atsižvelgiama į tokius neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektus kaip šalies ekonominio
gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, atspindintys
žalą padariusio asmens – valstybės – turtinę padėtį ir turintys įtakos teisingos kompensacijos
parinkimui. Derėtų pažymėti, kad L. M. ir A. M. priteistos neturtinės žalos dydį lėmė ir
ekonominis bei socialinis valstybės pajėgumas, būtinybė atsižvelgti į visuomenės interesą,
išlaikyti tam tikrą interesų pusiausvyrą.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas,

nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį

Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra bendrieji teisės principai, kuriais privalo

vadovautis teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (CK 1.5 straipsnis). CK 6.250
straipsnio 2 dalyje specialiai pabrėžiamas jų taikymo būtinumas, nustatant neturtinės žalos
atlyginimo dydį. Įstatymų leidėjas nei baudžiamajame, nei civiliniame įstatyme neatskleidžia šių
principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių
bylos aplinkybių. Nepaisant to, neretai teismų procesiniame sprendime tik formaliai nurodoma,
kad, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo kriterijais, tačiau jie nevertinami konkrečios bylos aplinkybių kontekste,
neatskleidžiamas jų turinys. Tai akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės
15 d. nutartyje Nr. 2K-383/2007, kuria buvo panaikinta Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis (apeliacinės instancijos
teismas iš V. K., nuteistos pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nukentėjusiajam V. R. priteisė
25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą), paliekant galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m.
rugpjūčio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria iš V. K. nukentėjusiajam V. R. priteistas 10 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimas:
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš V. K.
priteistą nukentėjusiajam V. R. neturtinę žalą padidindamas iki 25 000 Lt, tik formaliai nurodė,
jog atsižvelgia į nuteistosios turtinę padėtį bei vadovaujasi protingumo ir teisingumo kriterijais
(pirmosios instancijos teismas taip pat vertino šiuos kriterijus), tačiau kriterijų turinio
neatskleidė, be to, visiškai neaptarė žuvusiojo didelio neatsargumo, kurį akcentavo pirmosios
instancijos teismas.
Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, sudarantys
galimybes teismui kiekvienoje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimą, nes įstatymų leidėjas
negali kiekvienai faktinei situacijai sukurti specialios taisyklės ar sprendimo varianto. Minėti
principai leidžia atsižvelgti į konkrečios bylos ypatumus, užpildyti teisinio reglamentavimo
spragas. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra
bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą,
atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros
faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos
neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d.
nutartis Nr. 2K-449/2007).
Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja,
kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į žalą padariusio
asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes. Teisingumui prieštarauja asmenų
nelygiateisiškumas ir diskriminavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 20 d.
nutartyje Nr. 2K-209/2007 yra nurodęs: teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama
veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko
interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282
straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų
pusiausvyros.
Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje reikia vertinti
pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, asmens (bonis pater familias) elgesio
adekvačioje situacijoje etaloną. Protingas elgesys įpareigoja domėtis savo teisėmis ir pareigomis.
Sąžiningumas – vertybinis žmogaus elgesio matas, vertinamas pagal objektyvųjį ir
subjektyvųjį kriterijus: objektyviuoju požiūriu tai toks žmogaus elgesys, kuris atitinka
protingumo ir teisingumo principų reikalavimus; subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako
asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Nesąžiningu elgesiu laikytinas atidumo,
rūpestingumo reikalavimų neatitinkantis veikimas ir teisės aktų neatitinkantis elgesys, taip pat
asmens neveikimas, kaip pareigos išsiaiškinti tam tikras aplinkybes nevykdymas. Sąžiningumo
principas nesuderinamas su piktnaudžiavimu teise (pavyzdžiui, nesąžiningu elgesiu ir
piktnaudžiavimu teise reikėtų laikyti siekimą prisiteisti neturtinę žalą asmens, kuris nors ir buvo
eismo įvykyje žuvusio asmens artimasis giminaitis, tačiau nukentėjusiajam esant gyvam su juo
kartu negyveno, nebendravo, jų nesiejo artimi emociniai ryšiai ir pan.).
Pagal CK 1.5 straipsnio 4 dalies, 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų prasmę šie bendrieji
teisės principai vertintini, derinant juos tarpusavyje, nes vieno iš principų sureikšminimas reikštų
jo įgyvendinimą, paneigiant kitus principus, o tai prieštarautų minėtoms teisės normoms.

Neturtinės žalos atlyginimas tretiesiems asmenims

Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teisę į
šios žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, kuris tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtos veikos.
Pavyzdžiui, tokia nukentėjusiojo teisė įtvirtinta CK 6.263 straipsnyje, reglamentuojančiame
bendrąsias žalos atlyginimo taisykles, CK 6.283 straipsnyje, nustatančiame žalos atlyginimo,
sužalojus sveikatą, taisykles. Teisė tretiesiems asmenims dėl jų artimųjų gyvybės atėmimo gauti
neturtinės žalos atlyginimą dabartinio teisinio reguliavimo sąlygomis nėra absoliuti. Neigiami
emociniai išgyvenimai savaime nesudaro pagrindo atlyginti neturtinę žalą. CK 6.284 straipsnio
1 dalyje išvardyti asmenys, kurie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą fizinio asmens gyvybės
atėmimo atveju. Tai – šios teisės turėtojai (mirusiojo nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis,
nedarbingi tėvai, kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties) ar
šios normos kriterijus atitinkantys asmenys (buvo mirusiojo išlaikomi ar jo mirties dieną turėjo
teisę į tokį išlaikymą). Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį asmens civilinės teisės ar jų įgyvendinimas
gali būti ribojami įstatymo ar įstatymų pagrindu teismo, jeigu toks ribojimas būtinas svarbioms
vertybėms ginti. Įstatymas, ribojantis civilines teises, turi būti aiškus. Tuo tarpu minėtoje CK
6.284 straipsnio 1 dalies normoje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenumatytų pateiktame
sąraše, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Čia išvardyti tik tie teisę į neturtinės
žalos atlyginimą turintys subjektai, kurie su nukentėjusiuoju (maitintoju) iki jo mirties buvo
susieti išlaikymo ryšiais. Todėl šią normą sistemiškai aiškinant su deliktinės atsakomybės
taisyklėmis, bendrosiomis nuostatomis (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 1.138 straipsnio 6
punktu, 6.250, 6.263 ir kt. straipsniais) teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės
žalos atlyginimą turi CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, vaikai, sutuoktinis
arba asmuo, su kuriuo nukentėjusysis bendrai gyveno, neįregistravęs santuokos (partnerystė),
neatsižvelgiant į jų darbingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-151/2006, 2K-
853/2007, 3K-3-351/2007 ir kt.). Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo
klausimą, atsižvelgiama į šių asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties. Šie santykiai
turėtų būti nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Ar jie tokie, sprendžiama
kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu šie santykiai nėra artimi, jei jie atsitiktinio pobūdžio ar netgi
priešiški, neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis arba ieškinys atmetamas. Pavyzdžiui,
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-
22-145/2006 priteisė nukentėjusiajai A. J. iš nuteistojo S. V. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo,
nors nukentėjusioji prašė priteisti 50 000 Lt už dukters nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis).
Teismas konstatavo, kad motina su dukterimi gyveno atskirai, praktiškai nebendravo, paskutinį
kartą matėsi tik prieš trejus metus.
CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą fiziniam
asmeniui, dėl neteisėtos veikos patyrusiam sveikatos sužalojimą. Pagal Pasaulio sveikatos
apsaugos organizacijos pateiktą sampratą sveikata – tai ne tik ligos ar fizinių defektų nebuvimas,
bet ir visiška žmogaus fizinė, dvasinė bei socialinė gerovė. Ši sąvoka inkorporuota į Lietuvos
Respublikos sveikatos sistemos įstatymą. Be to, Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme
psichikos sveikata apibūdinama kaip natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma
arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais (1 straipsnis). Iš šios sveikatos sampratos išplauktų,
kad žala asmeniui gali būti padaroma ne tik tada, kai tiesiogiai fiziniu kontaktu paveikiamas
kūnas, bet ir kai daroma įtaka asmens dvasinei būsenai. Ją gali pakenkti ir nevaliniai aktai
(pavyzdžiui, kai psichinis šokas dėl artimo žmogaus netekties išsivysto į psichinę ligą). CK
6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė
depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, todėl teismų praktikoje
pripažįstama, kad dėl kito asmens gyvybės atėmimo sukelti dvasiniai išgyvenimai gali išsivystyti
į dvasinę depresiją, pažeisti asmens psichiką ar kitaip pakenkti sveikatai, ir tokie išgyvenimai
laikomi neturtine žala. Taigi konkrečiu atveju nagrinėjant ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo
vadovaujamasi CK 6.284 straipsnio 1 dalimi ir 6.250 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta
prezumpcija, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta nusikaltimu. Be to,
vertinant trečiojo asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą civilinės atsakomybės apimties
požiūriu, svarstoma, ar žalą padariusio asmens veiksmai gali būti laikomi neteisėtais trečiojo
asmens atžvilgiu, ar žalą padaręs asmuo gali būti laikomas atsakingu už nukentėjusio asmens
artimųjų dvasinius išgyvenimus.
Iš apžvelgtų nuosprendžių matyti, kad teismų praktikoje kompensacija už dvasines
kančias, kurias sukėlė artimo žmogaus staigi netektis, priteisiama ne tik CK 6.284 straipsnio 1
dalyje nurodytiems asmenims, bet ir artimiesiems giminaičiams, kurių sąvoka išaiškinta CK
3.135 straipsnyje bei BK 248 straipsnio 1 dalyje, t. y. broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams.
Šiuo klausimu plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-853/2007. Byla išnagrinėta pagal
nukentėjusiosios S. G. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės
3 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. liepos 26 d. nutarties, kuriais buvo atsisakyta kasatorę pripažinti civiline ieškove dėl
neturtinės žalos atlyginimo, kaip kompensacijos už dvasinius kentėjimus nusikalstamo eismo
įvykio metu žuvus broliui. Teisėjų kolegija, panaikinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo: teismų praktikoje teisė į nusikaltimu dėl gyvybės
atėmimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmenims, kurie nebuvo
žuvusiojo išlaikomi, kartu negyveno, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio
santykių pobūdį, pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK
6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažinta, kad CK
6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti
suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje
nesuformuotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą
ribojimas. Be to, atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d.
rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų –
neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki
mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutarys Nr. 2K-151/2006, 3K-3-351/2007). Nagrinėjamoje byloje
žuvusysis J. A. ir nukentėjusioji S. G. buvo susiję artimųjų giminaičių ryšiais, ir tas ryšys reiškėsi
nuolatiniu S. G. rūpinimusi vienišu broliu jam tvarkantis kasdieniame gyvenime. Šias aplinkybes
iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau jų tinkamai neįvertino. Nustatyti
bylos duomenys apie nukentėjusiosios S. G. ir žuvusiojo J. A. asmeninių santykių pobūdį yra
pagrindas svarstyti dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą pripažinimo S. G. ir jos dydžio
klausimą.
Nustatant neturtinės žalos atlyginimą, nepakanka formalaus giminystės fakto
konstatavimo. Būtina nustatyti, kad ieškovą su nusikaltimo auka iki jos mirties siejo itin artimi
santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai. Tačiau iš kai kurių apibendrinti pateiktų bylų
matyti, kad teismai ne visada šias aplinkybes ištiria arba, turėdami informacijos apie nutrūkusius
dvasinius ryšius, neatkreipia į tai dėmesio. Šiuo požiūriu abejotinas sprendimas dėl 5000 Lt
neturtinės žalos nukentėjusiajam A. M. priteisimo Kelmės rajono apylinkės teismo
baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-496/2006, kurioje A. M. nuteista pagal BK 130 straipsnį. Byloje
nustatyta, kad brolių bendravimas nebuvo artimas, ieškovas A. M. nieko nežinojo apie problemas
brolio šeimoje.

Civilinio ieškinio išsprendimas

BPK 115 straipsnio 1 dalies taikymas

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK

115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas), t. y.: 1) visiškai
patenkinti civilinį ieškinį, 2) iš dalies jį patenkinti ar 3) civilinį ieškinį atmesti. Sprendimą
patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tik tuo atveju, kai BPK numatytomis taisyklėmis
nustatoma, kad ieškinys pagrįstas: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala, 2)
kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 3) tarp nusikalstamos
veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Nuosprendyje būtina atskirai nurodyti
priteisiamos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tik išimtiniais atvejais ieškinys gali būti
neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl
ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Nurodyta išimtimi pasinaudojama tada, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti
neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos ir jeigu
neišspręstas turtinės žalos dydis neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Paprastai šie reikalavimai neturtinės žalos atlyginimui nekeliami, todėl ieškinys dėl neturtinės
žalos turėtų būti išspręstas iš esmės.
Pasitaiko atvejų, kai teisėjai nepakankamai dėmesingai parengia posėdžiams ir vengia
nagrinėti sudėtingesnius civilinius ieškinius, susijusius su žalos atlyginimu darbingumo netekimo
atvejais, negautomis pajamomis, gydymo išlaidoms, o kartais ir neturtinės žalos atlyginimu.
Tokiais atvejais civiliniai ieškiniai nepagrįstai perduodami nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Tokius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus kartais pašalina aukštesnės instancijos teismai.
Pavyzdžiui, Varėnos rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu P. B.
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, pripažinta nukentėjusiųjų – civilinių
ieškovų V. J., E. J., E. J. – teisė į pareikštų ieškinių patenkinimą, klausimas dėl ieškinio
(neturtinės žalos) dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino
apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir priteisė civiliniams ieškovams po
49 425 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo darbdavio UAB „U. T. P.“. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalių
nuostatas ir be teisėto pagrindo perdavė ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovai
išsamiai motyvavo pareikštus ieškinio reikalavimus (apeliacinė byla Nr. 1A-935/06).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m.
sausio 23 d. nutartimi Nr. 2K-55/2007 panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. nutarties dalį, kuria ieškovų N. P. ir A. P.
ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Dėl BPK 115 straipsnio 2 dalies
taikymo kolegija pažymėjo, kad ieškinys apkaltinamajame nuosprendyje gali būti paliktas
nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos
nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Nesant šių aplinkybių, apeliacinės instancijos
teismas be teisėto pagrindo pripažino ydingu apylinkės teismo nuosprendį ir paliko nenagrinėtą
civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. A. P. ir N. P. teismo pripažinti nusikalstamos
veikos aukomis ir, laikantis procedūrinių taisyklių, byloje įgijo nukentėjusiųjų bei civilinių
ieškovų teisinį statusą. Jų civiliniai ieškiniai – sudėtinė šios bylos dalis. Vadinasi, civilinio
ieškinio nagrinėjimas kartu su baudžiamąja byla suteikė nukentėjusiesiems galimybes ginti savo
teisėtus interesus, reikalauti žalos atlyginimo (BPK 28 straipsnis, 110 straipsnio 2 dalis), todėl
kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nukentėjusiųjų teisę
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, pažeidė asmens teisių
garantijas, įtvirtintas BPK 44 straipsnio 10 dalyje, laikytinas pagrįstu.
Civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio
klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus
nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles.
Nepriklausomai nuo ieškinio dydžio (net jeigu ieškinio suma didesnė kaip 100 00 Lt) tęsiamas
bylos nagrinėjimas CPK tvarka tame teisme, kuris nagrinėjo baudžiamąją bylą. Dėl ieškinio
dydžio klausimo išsprendimo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka ir
terminais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą teismas jau
nesprendžia, ar yra ieškinio pagrindas. Jis negali ieškinio atmesti, turi teisę iš ieškovo
pareikalauti reikalingos medžiagos ieškinio dydžiui pagrįsti. Teismas remiasi baudžiamosios
bylos duomenimis ir papildomai ieškovo pateikta ar savo iniciatyva išreikalauta medžiaga.

BPK 115 straipsnio 3 dalies taikymas

Sprendimas, kurį priima teismas dėl civilinio ieškinio išteisinęs kaltinamąjį, priklauso
nuo išteisinimo pagrindo. Ieškinys atmetamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant
nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad dėl ieškinio galioja
prejudicija, reiškianti visų teismų, nagrinėjančių bylą, pareigą priimti be patikrinimo ir įrodymų
faktus, anksčiau nustatytus teismo sprendimu ar nuosprendžiu kitoje byloje (CPK 137 straipsnio
2 dalies 4 punktas, 182 straipsnio 3 punktas, BPK 112 straipsnio 4 dalis). Todėl, jei civilinis
ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nukentėjusysis (civilinis ieškovas)
netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka.
Jeigu kaltinamasis išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, paliekant ieškovui teisę
pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nuosprendis,
konstatuojantis nusikalstamos veikos nebuvimą, ne visada pašalina civilinę atsakomybę už
padarytą žalą. Asmeniui žala gali būti padaryta ir nebaudžiamais veiksmais: žala, padaryta
asmens tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 6.268
straipsnis); žala, padaryta asmens, neturinčio specialaus subjekto požymių, bei kt. Be to, civilinė
teisė numato ir objektyvią civilinę atsakomybę, kai kaltė, skirtingai nei kitos atsakomybės
sąlygos, preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Pavyzdžiui,
atsakomybė be kaltės atsiranda CK 6.270 straipsnyje (didesnio pavojaus šaltinio valdytojo
atsakomybė), 6.266 straipsnyje (statinių savininko ar valdytojo atsakomybė), 6.267 straipsnio 1
dalyje (atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą) ir kituose straipsniuose nustatytais atvejais.
Apie nuosprendžio prejudicinę reikšmę plačiau pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 15 d. nutartyje Nr. 2K-
287/2004.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu K. K. buvo
išteisintas pagal 1961 m. BK 246 straipsnio 4 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant
nusikaltimą, civilinį ieškinį paliekant spręsti CPK tvarka. Apylinkės teismas, nurodydamas
išteisinimo pagrindą, padarė prieštaringas išvadas: motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje
konstatuota, kad K. K. išteisintinas, nes jo kaltė neįrodyta, o rezoliucinėje dalyje – kad
neįrodytas K. K. dalyvavimas padarant nusikaltimą. Esant nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
nurodytam išteisinimo pagrindui, teismas, palikdamas civilinį ieškinį spręsti CPK tvarka,
pažeidė BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą normą, nustatančią, jog, neįrodžius, kad
kaltinamasis dalyvavo darant nusikaltimą, civilinis ieškinys atmetamas. Pažymėtina, kad
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas išteisinimo pagrindas prieštarauja nuosprendyje
išdėstytiems argumentams, o šioje byloje išteisinimo pagrindas turi ypač svarbią reikšmę, nes
byloje yra nukentėjusiojo civilinis ieškinys ir jo išsprendimo klausimas nepasibaigia, suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Vilniaus apygardos teismas, tik 2004 m. sausio
15 d. išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą, ne tik
nenustatė ir neištaisė pirmiau įvardytų pirmosios instancijos teismo išteisinamajame
nuosprendyje esančių klaidų, bet ir nesvarstė apeliacinio skundo argumentų, o tik įvertinęs
vienintelę aplinkybę, numatytą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad šioje byloje suėję
baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, pažeisdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies
reikalavimus, priėmė du sprendimus: atmesti nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą ir nutraukti
baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, civilinį ieškinį
paliekant nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas priėmęs tokį sprendimą paliko galioti
ydingą išteisinamąjį nuosprendį. K. K. kaltės klausimas jau nebegali būti sprendžiamas
baudžiamojo proceso tvarka, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais yra
atimta teisė nukentėjusiajam reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Baudžiamojo
proceso kodeksas nenumato, kad baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimo faktas
būtų pagrindas palikti skundą nenagrinėtą ar jį atmesti. Todėl apeliacinės instancijos teismas,
atmetęs nukentėjusiojo skundą jo iš esmės neišnagrinėjęs, neišsprendęs jo pagrįstumo klausimo,
pažeidė BPK 1 straipsnį, kuriame reikalaujama ginti žmogaus teises bei laisves, išsamiai
atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, taip pat BPK 44 straipsnio 10
dalies nuostatą, garantuojančią nukentėjusiajam teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos
žalos atlyginimą. Šie pažeidimai yra susiję su nepakankama asmens teisių apsauga baudžiamojo
proceso metu ir laikytini BPK 369 straipsnyje numatytu esminiu Baudžiamojo proceso kodekso
reikalavimų pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą sprendimą.

Žalos atlyginimas, nuosprendžiu nutraukus baudžiamąją bylą

BPK 115 straipsnyje nenumatyta, kaip turėtų būti sprendžiamas civilinio ieškinio
klausimas priimant nuosprendį atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismų
praktika plėtojama ta linkme, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo šios kategorijos bylose
išsprendžiami iš esmės, t. y. priimamas vienas iš BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodytų
sprendimų – ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos
teismo 2006 m. kovo 10 d. nuosprendžiu R. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota
grupe kartu su A. S. ir T. P., iš anksto susitarę bei pasiskirstę vaidmenimis, pagrobė
nukentėjusiųjų J. G., M. B., V. J., V. T. ir kt. automobilius. Nuteistojo R. L. bendrininkai atleisti
nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, o turtinė žala nukentėjusiesiems
priteista iš nuteistojo R. L. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pakeitė šį apygardos teismo nuosprendį: iš R. L. ir
atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės T. P. ir A. S. priteisė solidariai 7600 Lt J. G., 16 000 Lt
M. B., 16 000 R. B. ir kt. Kolegija nurodė, kad nukentėjusiesiems turtinę žalą padarė ne vienas
nuteistasis R. L., o kartu su T. P. ir A. S. Pastarieji atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bet
ne nuo turtinės žalos atlyginimo. Tarp jų padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra
priežastinis ryšys (baudžiamoji byla Nr. 1A-280/2006).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 27 d.
nutartimi panaikino Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį,
kurioje nukentėjusiajam G. I. buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio
dydžio klausimą perduodant nagrinėti CPK tvarka. Teisėjų kolegija priteisė G. I. 5000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1
dalį Ž. G. Nutartyje konstatuota, kad Ž. G. nusikalstamais veiksmais padarė neturtinę žalą
nukentėjusiajam G. I. ir žalos dydis įrodytas faktiniais bylos duomenimis (baudžiamoji byla
Nr. 1A-212/07).
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 17 d. nuosprendžiu M. V., padaręs BK
281 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 38 straipsnį ir iš M. V. Valstybinei ligonių kasai priteista 3711 Lt turtinės žalos
atlyginimo (baudžiamoji byla Nr. 1-82-649/06) ir kt.
Apžvelgti nuosprendžiai rodo, kad teismai, iš esmės spręsdami civilinio ieškinio
klausimus šios kategorijos bylose, baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias
nuosprendžio surašymą, sistemiškai taiko su baudžiamojo įstatymo normomis,
reglamentuojančiomis asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokiai teismų
praktikai pritartina. Nuosprendis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukti
bylą (BPK 29 straipsnis, 254 straipsnio 5 dalis, 303 straipsnio 4 dalis) yra išskirtinės svarbos
procesinis dokumentas baudžiamajame procese, kuris priimamas iš esmės išnagrinėjus
baudžiamąją bylą. Čia fiksuojami svarbiausi procese priimami sprendimai – nurodoma
įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiama tokia
teismo išvada, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai bei motyvai, konstatuojamas
nusikalstamos veikos padarymo faktas ir šią veiką padariusio asmens kaltė (BPK 305 straipsnio
1 dalies 1 ir 2 punktai, 4 dalis). BPK 307 straipsnio 5 ir 6 dalys įpareigoja teismą šiame
procesiniame dokumente priimti sprendimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo
poveikio priemonės skyrimo ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. BK 67 straipsnio
2 dalyje nurodyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36–
40 straipsniuose numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės,
tarp kurių paminėtas ir turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. BK 69 straipsnyje pažymėta,
kad teismas turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą skiria tuo atveju, kai dėl nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai, o BK 74 straipsnyje
išvardytos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo teisinės pasekmės. Nepilnamečiui,
padariusiam nusikalstamą veiką ir BK 93 straipsnio pagrindu atleistam nuo baudžiamosios
atsakomybės, be kitų auklėjamojo poveikio priemonių, numatytas ir įpareigojimas atlyginti
turtinę žalą ar ją pašalinti (BK 82 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 84 straipsnis). Skiriant šią
poveikio priemonę turi būti nustatytas konkretus žalos dydis. Vadinasi, nuosprendžiu atleidus
asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatomos visos deliktinės civilinės atsakomybės
sąlygos, iš esmės išsprendžiami žalos atlyginimo klausimai, sukonkretinant žalos atlyginimo
dydį pinigine išraiška. Neišsprendus šių klausimų būtų neįmanomas nuosprendžio dalies,
įpareigojančios atlyginti turtinę žalą, įvykdymas.

Žalos atlyginimo priteisimas iš ribotai pakaltinamo asmens

Pagal BPK 109 straipsnį atlyginama turtinė ar neturtinė žala, padaryta kaltinamojo
nusikalstama veika. Baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, padaryta ribotai pakaltinamo
asmens, turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Asmuo, būdamas riboto
pakaltinamumo būsenos, nors ir nevisiškai, bet suvokia daromos veikos pavojingumą, todėl
atsako už padarytą nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 18 straipsnis).
Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso bylose įrodinėtinos aplinkybės yra ne tik
asmens psichinė sveikatos būsena, bet ir aplinkybės, susijusios su padaryta veika, ją padariusiu
asmeniu (BPK 395 straipsnis); todėl, ribotai pakaltinamą asmenį atleidus nuo baudžiamosios
atsakomybės ir pritaikius priverčiamąją medicinos priemonę, teismo nutartyje turi būti nurodyta
įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiama tokia
teismo išvada, konstatuotas nusikalstamos veikos padarymo faktas (BK 18 straipsnio 2 dalis,
BPK 401 straipsnio, 403 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, BPK 403 straipsnio,
reglamentuojančio nutarčių dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo surašymo tvarką, 4
dalyje teismas įpareigojamas išspręsti baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos
atlyginimo klausimą. Taigi, jeigu byloje nustatoma, kad ribotai pakaltinamas asmuo padarė
nusikalstamą veiką, kad tarp veikos ir jos teisinių padarinių – turtinės ir (ar) neturtinės žalos
atsiradimo – yra priežastinis ryšys, nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) ieškinys dėl žalos
atlyginimo gali būti išspręstas iš esmės. Tokios pozicijos pagrįstai laikomasi teismų praktikoje.
Pavyzdžiui, Anykščių rajono apylinkės teismas, 2008 m. balandžio 21 d. nutartimi V. K. padarytą
nusikaltimą kvalifikavęs pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atleido jį nuo baudžiamosios
atsakomybės, pritaikydamas priverčiamąją medicinos priemonę. Teismas iš V. K. priteisė
civilinei ieškovei E. G. 8575 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo
(baudžiamoji byla Nr. 1-21-754/2008).

Išvados

1. Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos

atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis,
109–115 straipsniai).
Civilinis ieškinys pareiškiamas iki įrodymų tyrimo pradžios ir įrodinėjamas pagal BPK
nuostatas, o tiems žalos atlyginimo klausimams, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja,
išspręsti taikomos atitinkamos, baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio
proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, tarptautinės sutartys, kiti teisės aktai.
2. Pritartina praktikai, kai teismams pateikiamas civilinis ieškinys savo forma ir turiniu
atitinka bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai).
3. Ieškinį pareiškęs asmuo civilinio ieškovo teises ir pareigas, o už įtariamojo
(kaltinamojo) veikas materialiai atsakingas fizinis ar juridinis asmuo civilinio atsakovo teises ir
pareigas įgyja ne nuo civilinio ieškinio padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno,
prokuroro ar teismo (teisėjo) atskiro procesinio sprendimo priėmimo (BPK 110, 111 straipsniai).
Kaltinamasis (įtariamasis) atskiru procesiniu sprendimu civiliniu atsakovu neįvardijamas, tačiau
jis turi BPK 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo teises ir tuo atveju, kai ieškinys
pareikštas už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui.
4. Teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teisėjo
procesiniais sprendimais civiliniu ieškovu pripažintas ar kaip atsakovas įtrauktas netinkamas
asmuo, gali nutartimi pripažinti civiliniu ieškovu ar įtraukti į bylą kaip civilinį atsakovą tinkamą
asmenį. Nutartis gali būti surašoma atskiru procesiniu dokumentu ar įrašoma teisiamojo posėdžio
protokole (BPK 253 straipsnio 2 dalis).
Kai ieškovas neišreiškia savo valios dėl civilinio atsakovo įtraukimo į procesą, teismas
savo iniciatyva priima sprendimą dėl materialiai už kaltininko veikas atsakingo asmens
įtraukimo į bylą kaip atsakovo.
Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo
baudžiamo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti,
toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo nutartimi savo teises įgyvendina
per atstovą pagal įstatymą (BPK 53 straipsnio 2–4 dalys). Visais atvejais ieškinys dėl žalos
atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl
senatvės, neįgalumo, ligos, kt. priežasties negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis)
naudai.
5. Dėl nusikalstamos veikos sužaloto asmens sveikatos priežiūros išlaidos, apmokėtos iš
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išieškomos Valstybinei ligonių kasai,
nepriklausomai nuo žalą padariusio asmens kaltės formos (Sveikatos draudimo įstatymo 9, 30 ir
31 straipsniai).
6. Pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį atsakyti už padarytą žalą baudžiamojoje
byloje gali kaltinamasis ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys
pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (pavyzdžiui, tėvai ar
rūpintojas atsako už nepilnamečio padarytą žalą (CK 6.276 straipsnio 2 dalis); samdantis
darbuotojus asmuo atlygina žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines (tarnybines)
pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnis); asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi
aplinkiniams, atlygina didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis); draudimo
įmonė atlygina žalą, esant draudiminiam įvykiui (CK 6.254, 6.987 straipsniai); valstybė atsako
už žalą, atsiradusią dėl pareigūno ar tarnautojo neteisėtų veiksmų (CK 6.271, 273 straipsniai ir
kt.).
6.1. Materialiai atsakingi fiziniai ar juridiniai asmenys kaip atsakovai į procesą įtraukiami
iki įrodymų tyrimo pradžios. Kai toks asmuo paaiškėja įrodymų tyrimo metu, teismas nutartimi
įtraukia jį į procesą ir prireikus atnaujina įrodymų tyrimą.
Jeigu už kaltinamojo veikas materialiai atsakingas asmuo kaip civilinis atsakovas
neįtrauktas pirmosios instancijos teismo posėdyje, tai bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos
teismas tokį asmenį įtraukia kaip atsakovą. Tokiu atveju dėl civilinio ieškinio atliekamas
įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
6.2. Tėvai, rūpintojai ar institucija, prižiūrinti nepilnametį nuo keturiolikos iki
aštuoniolikos metų, kaip atsakovai į procesą įtraukiami tada, kai nepilnametis neturi turto ar
uždarbio, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 2 dalis). Teismas
nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodo, kad žalos atlyginimas iš jų išieškomas tada, kai pats
nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti iki jis pasieks pilnametystę.
6.3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlygina savo valdomo daikto (transporto
priemonės, mechanizmo, elektros energijos ir t. t.), kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą
žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar
didelio neatsargumo (CK 6.263 straipsnio 3 dalis, 6.270 straipsnio 1, 2 dalys). Didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas yra juridinis ar fizinis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės,
patikėjimo teise, panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir pan.
Darbuotojas, kuris valdė (eksploatavo) didesnio pavojaus šaltinį (pavyzdžiui, automobilį) dėl
darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio
pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą CK 6.270 straipsnyje nustatyta
tvarka.
6.4. Kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos eidamas darbines (tarnybines)
pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.264
straipsnio 2 dalį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir
civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikė ne savo rizika, o kito asmens nurodymu ir jo
kontroliuojami.
6.5. Civilinės atsakomybės draudimo atveju, esant draudiminiam įvykiui, pareiga
atlyginti padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsiranda draudimo įmonei (draudikui)
neperžengiant draudimo sumos ribų (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Jeigu nukentėjusiajam
(ieškovui) padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusią žalos dalį atlygina
ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis,
6.263 straipsnio 2, 3 dalys).
6.6. Valstybės valdžios institucijos pareigūno ar tarnautojo nusikalstama veika padarytą
žalą atlygina valstybė, kuriai byloje atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK
6.271 straipsnis, 6.273 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d.
nutarimas Nr. 932).
Žalą atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo nusikalstamos veikos
atlygina savivaldybė iš savo biudžeto. Byloje savivaldybei, kaip atsakovui, atstovauja
savivaldybės institucija, dėl kurios darbuotojo veikos padaryta žalos (CK 6.271 straipsnis, 6.273
straipsnio 2 dalis).
7. Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai,
kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK
6.279 straipsnis). Jeigu žala bendrais veiksmais padaryta kaltinamojo ir asmens, kurio byla
išskirta į atskirą procesą, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Priėmus apkaltinamąjį
nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, žalos atlyginimas iš jo priteisiamas solidariai su
pirmuoju nuteistu asmeniu.
8. Juridinio asmens dalyvio (akcininko, dalininko, nario ir pan.) veiksmus nuosprendžiu
pripažinus nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, jis
atsako prieš trečiuosius asmenis (nukentėjusiuosius) pagal juridinio asmens prievoles savo turtu
subsidiariai (CK 2.45 straipsnis, 2.50 straipsnio 3 dalis).
9. Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas
yra turtinė ir (ar) neturtinė žala.
9.1. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat
nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti
nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis).
Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas.
Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose,
kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama
pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl
turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis CK
6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar
sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną.
Atskirais atvejais, siekiant išvengti nepagrįsto nukentėjusiojo praturtėjimo ar nevisiško žalos
atlyginimo, vadovaujamasi kainomis, galiojusiomis žalos padarymo metu ar pareiškiant ieškinį
(CK 6.249 straipsnio 5 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis).
9.2. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas
fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai
asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė
depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita,
teismo įvertinta pinigais.
9.3. Teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priskiriama prie turtinio pobūdžio
reikalavimų, todėl, civiliniam ieškovui pasitraukus iš bylos (fiziniam asmeniui mirus), yra
galimas teisių perėmimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, CPK 48 straipsnis).
10. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250
straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai:
1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė
padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai
aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis –
priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir tokias neturtinės
žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija,
socialinė padėtis, moters nėštumas ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio
asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens
elgesys po veikos padarymo ir pan.
 10.1. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno
sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai,
emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek
dvasinio pobūdžio pasekmės vertinamos ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią
įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei
veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne
tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų
taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt.
10.2. Teismas atsižvelgia į žalą padariusio asmens kaltės formą ir rūšį. Asmeniui veikiant
tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., paprastai
padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju.
10.3. Atlygintinos neturtinės žalos dydžiui įtakos turi žalą padariusio asmens turtinė
padėtis, t. y. jo turimas turtas ir gaunamos pajamos (pavyzdžiui, nedarbingas asmuo gali gauti
didelę pensiją, dividendus už nuosavybės teise turimas akcijas, pajamas iš nekilnojamojo turto
nuomos, o darbingo asmens turto ir gaunamų pajamų gali nepakakti minimaliam pragyvenimo
lygiui užtikrinti). Nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo
kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės
padėties pasikeitimą ateityje (pavyzdžiui, žalą padaręs niekur nedirbantis jauno amžiaus asmuo
gali įsidarbinti, įgyti turto).
Nepritartina praktikai, kai žalą padariusio asmens turtinė padėtis laikoma lemiamu
kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju.
10.4. Pritartina teismų praktikai, kai nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos
nusikalstamomis veikomis nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, dydį,
atsižvelgiama ir į šiomis veikomis padarytą turtinę žalą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl
neturtinės žalos, padarytos nusikaltimais žmogaus gyvybei, sveikatai, seksualinio apsisprendimo
neliečiamumui ar laisvei, šis kriterijus neturėtų būti sureikšminamas.
10.5. Teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis,
taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus,
užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.
10.6. Teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų
išvardijimo. Turėtų būti aptariami tik teisiškai reikšmingi kriterijai, įvertinant konkrečią situaciją,
bylos aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui.
11. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo
neteisėto veiksmo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis).
Asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai
(įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno
neįregistravęs santuokos (partnerystė). Nustačius, kad nurodytų asmenų iki nukentėjusiojo
mirties nesiejo glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai (pavyzdžiui, tėvų, nepalaikančių ryšių su
vaikais, sukūrusiais savo šeimas ir gyvenančiais atskirai), ieškinys dėl neturtinės žalos
atlyginimo gali būti atmestas.
Pritartina praktikai, kad kitiems BPK 38 straipsnyje, BK 248 straipsnyje nurodytiems
šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams (broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams)
kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tik išimtiniais
atvejais (kai juos su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai,
emociniai ryšiai).
12. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti civilinį ieškinį (BPK
115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Tik išimtiniais
atvejais gali būti taikomos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, kai civiliniam ieškovui
pripažįstama teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti
civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiu atveju ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo
paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje.
 12.1. Pritartina teismų praktikai, kai, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio
patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, nauja
civilinė byla neužvedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas
procesas pagal CPK taisykles. Nepriklausomai nuo ieškinio dydžio (net jeigu ieškinio suma
didesnė kaip 100 000 Lt) tęsiamas bylos nagrinėjimas CPK tvarka tame teisme, kuris nagrinėjo
baudžiamąją bylą. Dėl ieškinio dydžio klausimo išsprendimo priimamas sprendimas, kuris gali
būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka ir terminais.
12.2. Nuosprendžiu atleidęs kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36–40, kt.
straipsniai), teismas, jeigu žala neatlyginta, civilinio ieškinio klausimus išsprendžia iš esmės, t. y.
pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkina arba jį atmeta.
12.3. Sprendimas, kurį priima teismas dėl civilinio ieškinio išteisinęs kaltinamąjį,
priklauso nuo išteisinimo pagrindo. Ieškinys atmetamas, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis
dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 115 straipsnio 3 dalis). Jeigu kaltinamasis
išteisinamas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis
ieškinys paliekamas nenagrinėtas.
12.4. Atleidžiant ribotai pakaltinamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir pritaikius
jam priverčiamąją medicinos priemonę, civilinio ieškinio klausimas išsprendžiamas iš esmės
(BPK 401 straipsnis, 403 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis).

2008 m. liepos 3 d. Baudžiamųjų bylų skyrius

Svarstyta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarime ir pritarta spausdinti Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 29.
i[*] Šioje apžvalgoje juridinių asmenų pavadinimai nuasmeninti.