Académique Documents
Professionnel Documents
Culture Documents
Įvadinės pastabos
BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo
teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl
kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje
suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra
kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui.
Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji
perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos
matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių
nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Įstatymo draudžiama teismui
išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl
nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007; analogiškai
– kasacinės bylos Nr. 2K-383/2004, 2K-521/2008).
BPK 255 straipsnio 1 dalyje bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal
kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos
nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti
teisiamajame posėdyje.
1[1] Pažymėtina, kad rengiant apžvalgą neanalizuota BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų normų
taikymo atskirų kategorijų bylų procese problematika. Dėl to apžvalgos tekste ir išvadose tai
neatsispindi.
Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl
tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos
nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą
nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į
kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą –
įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Šioje
baudžiamojoje byloje dėl I. L. ir S. Š. nagrinėjimo teisme ribos nustatytos kaltinamuoju aktu <...>
ir Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi <...>. Apeliacinės
instancijos teismo nutarties teiginys, kad kaltinimą reikia išplėsti ir inkriminuojant
kaltinamiesiems jų veiksmus sankryžoje iki įvykio prie buvusios ūkio kontoros pastato,
prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes šio įstatymo neleidžiama išnagrinėti
bylą ir pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (kasacinė
byla Nr. 2K-203/2008).
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisėjo nutarties bylą perduoti nagrinėti
teisiamajame posėdyje rezoliucinėje dalyje nenurodomas ar netiksliai nurodomas baudžiamasis
įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, o asmuo nuteisiamas pagal kaltinamajame akte
nurodytą veikos kvalifikavimą. Tokios teisėjo nutartyje esančios veikos kvalifikavimo neatitiktys
kaltinamajam aktui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti vertinamos kaip techninės klaidos,
nesudarančios teisinio pagrindo konstatuoti, kad pažeistos kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo
pobūdį ar kitos gynybos teisės.
Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad D. Z. 2007 m. balandžio 16 d. įteiktas galutinis
pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir
260 straipsnio 1 dalyje. 2007 m. rugsėjo 13 d. kaltinamajame akte D. Z. kaltinamas padaręs BK
259 straipsnio l dalyje ir 260 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas, jos šiame akte
aprašytos nurodant pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šiaulių miesto
apylinkės teismo teisėjas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 232 ir 233
straipsniais, perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nutarties įžanginėje
dalyje nurodyta, kad D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį,
aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos, kurių padarymu kaltinamas D. Z., aprašytos detaliai
ir analogiškai kaip kaltinamajame akte, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad D. Z.
kaltinamas tik pagal BK 259 straipsnio l dalį. 2008 m. vasario 12 d. teisiamojo posėdžio protokole
pažymėta, kad kaltinamojo akto nuorašas D. Z. įteiktas. Šiame protokole nurodyta, kad
teisiamojo posėdžio pradžioje, dalyvaujant D. Z. ir jo gynėjui, posėdžio pirmininkas pranešė,
jog bus nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l dalį ir
260 straipsnio l dalį. Prokuroras teisminio įrodymų tyrimo pradžioje perskaitė kaltinamąjį
aktą. Teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausė kaltinamųjų, ar jie suprato, kuo kaltinami, ar
kaltais prisipažįsta, ar sutinka duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Kaltinamasis D. Z. pareiškė
suprantantis, kuo yra kaltinamas, visiškai prisipažino kaltu bei sutiko duoti parodymus ir
atsakyti į klausimus, o po to davė parodymus apie kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų
veikų padarymo aplinkybes.
2008 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio, kuriame dalyvavo ir D. Z. bei jo gynėja,
protokole nurodyta, kad prokuroras pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą D. Z. ir
paskelbė prašymo turinį. Teisiamajame posėdyje pateiktame 2008 m. vasario 26 d. prokuroro
prašyme pakeisti kaltinimą D. Z. nurodyta, kad jo nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu
aiškiai neteisingai kvalifikuota kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 259
straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2
dalį. Posėdžio pirmininkas pranešė kaltinamajam D. Z. ir jo gynėjai apie teisę prašyti pertraukos
pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Kaltinamasis D. Z. ir jo gynėja neprieštaravo
prašymo pridėjimui prie bylos bei paprašė pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo,
kurią teismas padarė iki kovo 12 dienos. 2008 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokole
nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam D. Z. pasikeitusio
kaltinimo esmę, paklausė, ar šis suprato, kuo yra kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu.
Kaltinamasis D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, kaltu neprisipažino. Teisiamojo
posėdžio pirmininkas pasiūlė D. Z. duoti parodymus, pasikeitus kaltinimui. D. Z. pakartojo, kad
kaltu neprisipažįstąs ir kad viską jau yra pasakęs. Baigiamojoje kalboje D. Z. gynėja aiškiai
pasakė, kad jos ginamasis D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio
1 dalį, tačiau prokuroro prašymu šis kaltinimas pakeistas į kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 2
dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip matyti iš protokolo, D. Z. baigiamojoje kalboje
prašė atmesti prokuroro pakeistą kaltinimą.
Dėl visų nurodytų priežasčių akivaizdus 2007 m. spalio 8 d. nutarties įžanginėje ir
aprašomojoje dalyse nurodytų BK straipsnių nesutapimas su rezoliucinėje dalyje nurodytu vienu iš
BK straipsnių, pagal kurį kaltinamo D. Z. baudžiamoji byla perduodama nagrinėti teisiamajame
posėdyje, vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti teisinio pagrindo pripažinti, kad
pažeistos D. Z. procesinės teisės į gynybą, apimančios ir teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, taigi
negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinė byla Nr.
2K-50/2009).
Reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje, reiškia tai, kad baudžiamasis procesas teisme vyksta tik dėl šių asmenų ir
teismas gali spręsti tik dėl jų kaltės ir dalyvavimo darant nusikalstamas veikas. Dėl kitų asmenų
nuosprendis negali būti priimamas. Taip pat nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis
konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė
padarius nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija atkreipia teismo dėmesį į tai, kad naikinamame apkaltinamajame teismo
nuosprendyje (nustatomojoje ir aprašomojoje dalyse) padaryta išvada ir dėl asmens R. K., dėl
kurio baudžiamoji byla ikiteisminio tyrimo metu buvo išskirta ir kuriam nebuvo surašytas
kaltinamasis aktas, dalyvavimo kartu su I. P. ir M. B. sumušant nukentėjusiuosius E. G. ir A. J.,
taip iš esmės pažeidžiant ir BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad byla teisme nagrinėjama tik
dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame
posėdyje (kasacinė byla Nr. 2K-688/2007).
Tačiau sprendžiant kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, šis reikalavimas
nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams.
Nukentėjusieji kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai nuosprendžių
motyvuose nurodydami, jog Kelių eismo taisykles pažeidė ir žuvusysis G. U., netinkamai taikė BK
2 straipsnį ir 59 straipsnio 1 dalį.
BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šios
nuostatos taikomos asmeniui, kuris padaro baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tokią veiką
padariusio asmens kaltumas nustatomas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi
G. U. žuvo autoavarijos metu, tai jis nebuvo ir negalėjo būti kaltinamas kokios nors baudžiamojo
įstatymo numatytos veikos padarymu, nes mirusiajam baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3
straipsnio 1 dalies 7 punktas). Bylos proceso metu BPK nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas
žuvusiojo G. U. kaltumo padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką klausimas ir
skundžiamais teismų sprendimais jis nėra pripažintas kaltu padaręs tokią veiką. Vadinasi, nė viena
BK 2 straipsnyje numatyta baudžiamosios atsakomybės nuostata nepažeista.
Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalį, nes
nepadarė išvados, jog nuteistojo D. N. atsakomybę lengvina šios dalies 6 punkte numatyta
aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens
elgesys.
Nepagrįstai nukentėjusiųjų kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad, spręsdamas kito
asmens kaltumo nusikalstamos veikos padarymu klausimą, teismas negali analizuoti nukentėjusio
asmens elgesio, taip pat šio elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams. Tokia analizė svarbi
sprendžiant daugelį bylos klausimų, pavyzdžiui, kaltininko kaltumo, jo atsakomybės, bausmės
dydžio ir kitus klausimus. Būtinybė analizuoti nukentėjusio asmens elgesio atitiktį teisės aktuose
nustatytiems reikalavimams kyla ne tik autoavarijų, bet ir, pavyzdžiui, darbų saugos ir sveikatos
apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų, būtinosios ginties ribų peržengimo ir panašiose bylose.
Ši analizė visiškai nereiškia, kad tokiu atveju sprendžiamas nukentėjusiojo kaltumo klausimas ir
kad nustačius, jog nukentėjusysis pažeidė teisės aktų reikalavimus, jis už tai baudžiamas.
Apskųstuose teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad žuvusiojo G. U. veiksmai
prieštaravo Kelių eismo taisyklių 5.10 punkte nustatytiems reikalavimams. Į šią aplinkybę teismai
atsižvelgė skirdami bausmę D. N. Šioje nutartyje minėta, kad žuvusiojo G. U. kaltumo klausimas
apskųstais teismų sprendimais nebuvo spręstas ir šiais sprendimais nenustatyta, kad dėl savo
žūties kaltas pats G. U., priešingai, šiais sprendimais nustatyta, jog dėl G. U. žūties kaltas D. N.
(kasacinė byla Nr. 2K-2/2005).
BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos
faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, tačiau nei šiame, nei kituose BPK straipsniuose
nenumatyta galimybės bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam inkriminuoti naujas
nusikalstamas veikas. Apibendrinta teismų praktika rodo, kad naujomis laikomos nusikalstamos
veikos, kurių faktinės aplinkybės ar dalis jų kaltinime nenurodytos ir kurios su kaltinime
nurodytomis veikomis sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį.
V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo atiduoti teismui ir kaltinami pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tuo,
kad 2003 m. gruodžio 9 d., nuo 10.30 iki 12.30 val., Vilniuje pagrobė D. A. priklausantį 10 000 Lt
vertės automobilį „Audi 100“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3 Lt
vertės kasete, 10 Lt vertės ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip padarė D. A. 10 121 Lt
turtinę žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagal pareikštą kaltinimą kaltinamuosius V. Č.,
Dž. J. ir V. L. išteisino, nenustatęs, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą
nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 189
straipsnio 1 dalį ir suformulavo naują kaltinimą, pagal kurį V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami
tuo, kad įgijo ir naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu: veikdami grupe iš anksto
susitarusių asmenų, tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku iš nenustatytų asmenų įgijo ir 2004 m.
kovo 1 d., laikotarpiu nuo 13 iki 14 val., užsakytu taksi automobiliu „Volvo 740“(valst. Nr.
(duomenys neskelbtini), vairuojamu E. M., tempdami prikabintu trosu, transportavo D. A.
priklausantį automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iš jo 2003 m.
gruodžio 9 d. buvo pagrobtas nenustatytų asmenų. Transportavimo metu automobiliui „Audi 100
Avant“ įklimpus sniege, bandė rankomis jį išstumti, tačiau buvo pastebėti Vilniaus miesto VPK
KP NTT ORP pareigūnų J. R. bei T. A., o šiems bandant juos sulaikyti, pabėgo iš įvykio vietos.
Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, gavęs
prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, apie tai pranešė proceso dalyviams, bet, atsižvelgęs į
proceso dalyvių nuomonę dėl kaltinimo pakeitimo, prokuroro prašymą atmetė. Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, nurodė, kad
prokuroras prašyme pakeisti kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal lengvesnį nusikaltimą
numatantį įstatymą suformulavo ne šias iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, o visiškai naują
kaltinimą dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Kartu buvo priimta nutartis pranešti
prokurorui, kad kaltinamieji gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio
1 dalyje.
V. Č., Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad 2003 m. gruodžio 9 d., nuo 10.30 iki
12.30 val., Vilniuje pagrobė D. A. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį „Audi 100 Avant“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3 Lt vertės kasete, 10 Lt vertės
ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip padarė D. A. 10 121 Lt turtinę žalą. Prokuroro
prašyme pakeisti kaltinimą nurodomas visai kitas nusikaltimo padarymo laikas (2004 m. kovo 1
d.), kita vieta (duomenys neskelbtini), kaltinamiesiems inkriminuojami iš esmės kiti veiksmai (įgijo
ir naudojosi realizacijos tikslu žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu), jau neinkriminuojami
padariniai. Nurodytas kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Esant šioms aplinkybėms kolegija
laiko, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis BPK 257
straipsniu, 2006 m. vasario 28 d. pagrįstai priėmė motyvuotą nutartį pranešti prokurorui, kad
išteisintieji V. Č., Dž. J. ir V. L. gali būti padarę BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą
veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, ir apie tai pranešė prokurorui. Esant šioms
aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas BPK 255 ir 256 straipsnių nepažeidė, todėl tenkinti
kasatoriaus skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (kasacinė byla Nr. 2K-567/2006).
Teismų praktika patvirtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos
kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant
pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės bylos Nr. 2K-469/2004,
2K-216/06, 2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009 ir kt.). Tačiau, keičiant kaltinime nurodytos
veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą apeliaciniame procese, turi būti atsižvelgiama į
bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime
nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat veiką kvalifikuoti
pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Ši nuostata taikoma nepaisant to,
kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikiamas atitinkamas prašymas BPK 256
straipsnyje nustatyta tvarka.
Prokuroras, pareikšdamas išteisintajam G. M. kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
buvo nenuoseklus. Pradinis kaltinimas suformuluotas kaip didelės vertės svetimo turto
pasisavinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis pakeistas į turtinės teisės
administruoti lėšas pasisavinimą. Iš prašymo pakeisti kaltinimą <...> matyti, kad prokuroras
kaltinimą pakeitė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 9 punkte pateiktu išaiškinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeisdamas kaltinimą, neatsižvelgė į baudžiamojo
proceso įstatyme įtvirtintas taisykles, apibrėžiančias apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Pagal
BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas.
Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti
kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo
teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta
tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-243/2007).
Tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagal apeliacinį skundą dėl per švelnios bausmės
paskyrimo, teismas gali spręsti ir dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo pritaikant baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-16/2007, 2K-
475/2008). Tačiau pažymėtina, kad atsikirtimuose į nuteistojo (išteisintojo) apeliacinį skundą
suformuluoti prašymai pakeisti kaltinimą teismui tokios teisės nesuteikia.
Kaltinamajame akte aptariamos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 178
straipsnio 2 dalį. BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už sunkesnį nusikaltimą. Teisme
nei prokuroras, nei nukentėjusieji neprašė pakeisti kaltinimo į sunkesnį, neskundė jie nuosprendžio
ir apeliacine tvarka. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius
skundus. Nukentėjusieji B. J. ir J. Z. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas jų prašymą perkvalifikuoti aptariamas vagystes paliko nenagrinėtą.
Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šį prašymą teismas
aptarė atsakydamas į nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo argumentus. Nutartyje teisingai
pažymėta, kad, nesant nukentėjusiųjų apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas neturi
įstatyminės galimybės svarstyti nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimo pagal BK
178 straipsnio 3 dalį. Tokia teismo išvada atitinka jau pirmiau nurodytų BPK 255, 256 straipsnių,
tiek 320 straipsnio 4 dalies nuostatas. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinimo pakeitimo į
sunkesnį teisme tvarką (kad prašomas kaltinimo pakeitimas turi būti suformuluotas raštu ir kt.).
BPK 320 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos
teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo skundai. Nukentėjusiojo atsikirtimas į nuteistojo apeliacinį skundą teismui tokios teisės
nesuteikia (kasacinė byla Nr. 2K-340/2007).
BPK 256 straipsnyje, skirtingai nei dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo, nenumatyti teismo
įgaliojimai savo iniciatyva keisti veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Dėl to tam, kad
apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės būtų pakeistos iš esmės skirtingomis, vien
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka –
būtinas prašymas, pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka.
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. nuosprendyje nurodė: Tai, kad byloje
surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinimo G. S. kartu su Z. D. pagrobus E. S. automobilį, o su Z. D.
bei E. B. – D. D. automobilį, neginčijama ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliantui pripažinus,
kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina G. S., kaip D. D. bei E. S. automobilių vagysčių
bendravykdytojo, kaltės, apeliaciniu skundu prašoma G. S. veiką kvalifikuoti jau kaip nusikaltimų
vykdytojų Z. D. bei E. B. padėjėjo, t. y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Tokia
nusikalstama veika kaltinamajame akte nebuvo nurodyta. Pirmosios instancijos teisme prokuroras
neprašė pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių, jos neišdėstytos ir apeliaciniame skunde. Keisti
faktines kaltinimo G. S. aplinkybes, atitinkančias skundu prašomą veikos kvalifikavimą, nebuvo
prašoma ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi net ir esant nustatytoms atitinkamoms
faktinėms bylos aplinkybėms teismas, nepažeisdamas nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255
straipsnio), savo iniciatyva negalėtų svarstyti kaltinime nenurodytų aplinkybių (baudžiamoji byla
Nr. 1A-333-337/2005). Šis Panevėžio apygardos teismo išaiškinimas aprobuotas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. nutartimi
(kasacinė byla Nr. 2K-216/06).
Išvados