Vous êtes sur la page 1sur 1

Absoliutizmas - (pranc. absolutisme iš lot.

absolutus – besąlygis, neapibrėžtas), valstybės valdymo


forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui – imperatoriui, karaliui, carui.

Klasikinis Europinis absoliutizmas susiformavo irstant feodalizmui, klostantis kapitalistiniams


santykiams. XV a. pab.-XVI a. Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje valdančiosioms dinastijoms
užgniaužus feodalinės aukštuomenės separatizmą, pajungus valstybei bažnyčią, panaikinus politinį
susiskaldymą luominė monarchija virto absoliutine. V. Europoje absoliutinės monarchijos modelis
raiškiausias Prancūzijoje Liudviko XIV valdymo metais (1661-1715), oficialioji doktrina monarchą,
turintį „dievišką teisę“ naudotis neribota valdžia, laikė Prancūzijos tautos ir valstybės įkūnijimu.

Absoliutinė monarchija - valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs ir
įstatymų leidimo, ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atskaitingas ir savo
nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato politikos turinį. Jam mirus sostas atitenka įpėdiniui.

Praeityje absoliutiniai monarchai turėdavo neribotą valdžią, dabar dauguma jų paskiria nedidelę
patariamąją tarybą, kuri padeda valdyti.

Apšviestasis absoliutizmas“ – Europos valstybių monarchų pertvarkymai, vykdyti pagal


švietėjų idėjas. Įvairiose šalyse šie pertvarkymai buvo įvairūs, tačiau visais jais stengtasi:

I. centralizuoti administraciją;
II. sušvelninti baudžiamuosius įstatymus (rečiau taikyti mirties bausmes, atsisakyti kankinimų tardant);
III. remti pramonę, prekybą ir žemdirbystę, palengvinti ar visiškai panaikinti baudžiavą;
IV. taupyti lėšas ir vienodžiau paskirstyti mokesčius, labiau apmokestinti bajorus, šitaip tikintis
sutvarkyti finansus;
V. plėtori švietimą, steigti naujas mokyklas;
VI. priimti religinio pakantumo įstatymus, mažinti bažnyčios įtaką, siaurinti vienuolynų tinklą juos
uždarant.

„Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusių monarchų kovą su feodalinėmis


tradicijomis ir Katalikų bažnyčia, šioje kovoje monarchus palaikė švietėjai. Reformos buvo
vykdomos iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos, kuri išgąsdino monarchus ir šie atsisakė reformų.
Tačiau monarchų reformos buvo paviršutiniškos ir neilgalaikės.
Absoliutizmo susiformavimo Prancūzijoje socialinės – ekonominės prielaidos:
• XV – XVII a. Prancūzijoje formavosi kapitalistiniai santykiai, tačiau šis procesas vyko lėtai ir
persipynęs su įvairiom feodalinėm liekanom;
• Prancūzijos karalius rėmė pramoninkus ir prekybininkus: steigė manufaktūras, didino įvežamų
prekių muitus, nes gaudavo iš to didelį pelną;
• Karalius ypatingą dėmesį skyrė bajorijai (ji darėsi ekonomiškai priklausoma nuo karaliaus,
feodalų hierarchija darėsi labiau centralizuota, karalius parduodavo bajorų titulus);
• Valdyti visuomenę, kurios įvairūs sluoksniai turėjo labai skirtingus, dažnai priešingus interesus,
galėjo tik stipri valdžia;
• Sudėtinga tarptautinė padėtis ir nuolatiniai karai taip pat stiprino karaliaus valdžią;
Prancūzijos absoliutizmo triumfas valdant Liudvikui XIV:
• Paryžiaus parlamentas neteko bet kokios įtakos, visa valstybinė valdžia atsidūrė karaliaus rankose
(Liudviko XIV posakis: “Valstybė – tai aš”;
• Karaliaus valdžia buvo labai išaukštinta, net sudievinta;
• Hugenotai buvo jėga verčiami grįžti į katalikybę;
• Laikė 0.5 mln. kariuomenę ir nuolat kariavo, todėl XVII a. II p. Prancūzija buvo įtakingiausia
Vakarų Europos valstybė;
• Liudviko XIV valdymo padariniai buvo liūdni – visiškai suiro finansai;